Detalių atvaizdai

Detalių atvaizdai

Esamų arba projektuojamųjų objektų grafinė informacija dvi­matėje popieriaus erdvėje dažniausiai suformuojama stačiakampio projektavimo metodu. Paprastų detalių geometrinę formą visiškai apibrėžia vienas vaizdas – į stebėtoją atkreipto daikto matomos paviršiaus dalies atvaizdas. Tuo tarpu sudėtingesnės konfigūra­cijos gaminiams atvaizduoti kartais prireikia dviejų ir daugiau vaizdų.

Pagrindinius objektų vaizdavimo principus techniniuose brėži­niuose nustato standartas [7].

1. Pagrindiniai vaizdai ir jų vieta brėžiniuose

Pagrindiniams vaizdams sukurti imamas kubo viduje esantis objektas ir statmenai projektuojamas į šešias jo sienas – projekcijų plokštumas (1 pav.). Kubo sienos su jose esančiais vaizdais iš­skleidžiamos ir sutapdinamos su frontaliąja projekcijų plokštuma (a). Gautame šešių projekcijų plokštumų kompleksiniame brėži­nyje (2 pav.) išsidėstę pagrindiniai vaizdai vadinami taip:

čia a vaizdas iš priekio (svarbiausias vaizdas);

b vaizdas iš viršaus;

c vaizdas iš kairės;

d vaizdas iš dešinės;

e vaizdas iš apačios;

f vaizdas iš už nugaros (jis gali būti išdėstomas greta vaizdo iš dešinės).

Gaminio padėtis kubo sienų-projekcijų plokštumų atžvilgiu turi būti tokia, kad vaizdas iš priekio pateiktų daugiausia duomenų, būtų informatyviausias.

Visi šeši pagrindiniai vaizdai techniniuose brėžiniuose būna retai. Atvaizdų skaičius parenkamas minimalus, bet pakankamas detalės konstrukcijai perteikti, gamybos technologijos ir kontrolės duomenims pateikti.

Aptartasis objekto projek­tavimo į pagrindines projekcijų plokštumas metodas kartais va­dinamas europietiškuoju (E) arba pirmojo kampo projek­cijų metodu.

Kai kurios nors objekto da­lies negalima parodyti pagrindi­niais vaizdais neiškreipus jo formos ir matmenų, tai patei­kiamas papil­domas vaizdas naujoje projekcijų plokštumoje (5 pav.).

Kartais netikslinga for­muoti viso daikto vaizdo, ka­dangi ir da­lis jo suteikia pakan­kamai papildomos informacijos apie daikto formą. Tuomet pa­grindinis vaizdas pakeičiamas atskiros apribotos daikto pavir­šiaus dalies vietiniu vaizdu (6 pav.).

Papildomi ir vietiniai vaiz­dai, tiesiogiai nesusieti projekci­niu ryšiu su pagrindiniais vaiz­dais, žymimi didžiosiomis rai­dėmis, ku­rios pakartotinai įra­šomos ties rodyklėmis, rodan­čiomis atitinkamų vaizdų stebė­jimo kryptį.

2. Pjūviai

Sudėtingos konfigūracijos detalių, turinčių daug vidinių ertmių ir kiaurymių, vaizdai sunkiai suvokiami dėl gausybės nematomus kontūrus vaizduojančių brūkšninių linijų.

Norėdami aiškiau parodyti detalės vidaus formą, ją mintyse perkertame tinkamai parinkta plokštuma ir dalį, esančią tarp ste­bėtojo ir kertančiosios plokštu­mos, pašaliname. Viena ar ke­liomis plokštumomis sąlyginai perkirsto daikto atvaizdą va­diname pjūviu.

viena kertančioji plokštuma;

sudėtinguosius, kai yra dvi ir daugiau kertančiųjų plokš­tumų.

Paprastieji pjūviai skirstomi į:

frontaliuosius, kai kertančioji plokštuma lygiagreti su frontaliąja projekcijų plokštuma (7 ir 8 pav.)

horizontaliuosius, kai kertančioji plokštuma lygiagreti su horizontaliąja projekcijų plokštuma (9 pav.)

profilinius, kai kertančioji plokštuma lygiagreti su pro­filine projekcijų plokštuma (11 pav., pjūvis B-B)

linija su rodyklė­mis, rodančiomis žvilgsnio kryptį. Pastorinimų galuose rašomos vienodos didžiosios raidės. Pats pjū­vis pa­žymimas tomis pačiomis raidėmis su brūkš­neliu tarp jų: A-A, B-B.

Norint išryškinti tik atskiros ga­minio dalies vidinę konstruk­ciją, tai­komas ne ištisinis, bet vietinis pjūvis (12 pav.). Vietinis pjūvis brėžinyje išskiriamas ištisine banguotąja arba su lūžiais li­nija.

Norėdami tame pačiame atvaizde parodyti detalės išorinę ir vidinę formą, dalį jos vaizdo sujungiame su pjūvio dalimi. Kai de­talės vaizdas ir jo vietoje braižomas pjūvis yra simetriš­kos figūros, pusė vaizdo sujungiama su puse pjūvio (13 pav.). Šiuo at­veju vaizdą ir pjūvį skiria brūkšninė-taškinė simetrijos linija.

Kai detalės kokios nors linijos projekcija sutampa su jos simet­rijos ašimi, jungti pusę vaizdo su puse pjūvio negalima. Kai nema­tomoji (vidinė) kontūro linija sutampa su simetrijos ašimi, paro­doma daugiau nei pusė pjūvio (14 pav.). Pjūvis užima mažes­niąją atvaizdo dalį, kai išoriniame detalės paviršiuje esanti matomojo kontūro linija sutampa su simetrijos ašimi (15 pav.). Abiem at­vejais dalis pjūvio nuo dalies vaizdo atskiriama ištisine banguotąja arba su lūžiais linija.

Ne visuomet gaminių vidinę kon­strukciją galima parodyti pa­prastuoju pjūviu. Tokiais atvejais daromi sudė­tingieji pjūviai, pa­naudojant kelias kertančiąsias plokštumas.

Sudėtingieji pjūviai skirstomi į:

1) laiptuotuosius, kai ker­tančio­sios plokštumos lygiagre­čios tarpusa­vyje (16 pav.);

2) laužytuosiusø kai kertan­čiosios plokštumos susikerta (17 pav.).

16 pav. Sudėtingasis laiptuotasis pjūvis

žinoti kai kurias sutarti­nes tai­sykles:

1) išilginės pjūvio plokštumos, per­kirstos plonasienės stan­dumo briau­nos brėžinyje neužbrūkš­niuojamos (18 pav.), sker­sinės pjūvio plokštumos brūkšniuojamos;

2) pjūviuose nebrūkšniuo­jami smagračių ir krumpliaračių sti­pinai, taip pat velenai bei ašys;

3) pasvirę į vaizdo plokš­tumą detalės elementai, esantys už kertančiosios plokštumos, gali būti nevaizduojami (19 pav.);

4) norint pažymėti medžia­gas, iš kurių gamina­mos detalės, pjūviuose vartojami skirtingi brūkšniavimo būdai nurodyti atitin­kamuose standartuose.