CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

ANTIKINĖ DAILĖ - SENOVĖS GRAIKIJOS DAILĖ

kultūra

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

ANTIKINĖ DAILĖ

SENOVĖS GRAIKIJOS DAILĖ

Graikų dailės principai i esmės skiriasi nuo senovės egiptiečių dailės sampratos. Jei egiptiečių dailė remiasi ˛inojimu, tai graikai ėmė vadovautis savo akimis. Gro˛io jie nelaikė ne˛emiku dalyku. Tai regimojo pasaulio savybė – proporcijų, saiko, tikslaus apskaičiavimo padarinys. Graikų menininkai tampa regimojo pasaulio formų tyrėjais. Jiems įdomu aikiai suprasti visą ˛mogaus kūno struktūrą, nepraleid˛iant nei vieno elemento, taip pat svarbu dailės kūrinyje perteikti nuosekliai matomą erdvę, į gylį tolstančius objektus. Graikų dailėje ˛mogus virsta visa ko matu.

Dailės bruo˛ai:

Kertiniai graikų gro˛io principai yra darna ir paprastumas.

Kūriniuose stengiamasi kuo tiksliau perteikti regimojo pasaulio formas.

Paskaičiuojamos idealios ˛mogaus kūno vaizdavimo proporcijos, t. y. galva sudaro 1/7 arba 1/8 kūno ilgio (Polikletas rekomendavo vaizduoti galvą, sudarančią septintadalį figūros aukčio, o Lisipo skulptūrose galva u˛ima atuntadalį)

Dailės kūriniuose dominuoja mitologinės ir kasdieninio gyvenimo scenos, kuriose akcentuojamas atletikas ˛mogaus kūnas.

Senovės graikų dailė yra skiriama į sekančius laikotarpius:

Archajinis VII–VI a. pr. Kr.

Klasikinis V–IV a. pr. Kr.

Helenistinis IV a. pr. Kr. pab.–I a. pr. Kr. Senovės graikų menas įsiliejo į romėnų meną ir smarkiai į paveikė.

Archajinio laikotarpio dailė (VII–VI a. pr. Kr.)

Tai monumentaliosios graikų skulptūros bei juodafigūrės ir raudonfigūrės keramikos atsiradimo laikmetis. Pagrindinės skulptūros temos – kūras ir kora.

Kūru yra vadinama statula, vaizduojanti einantį nuogą, kiek besiypsantį jaunuolį, nuleistomis rankomis ir į priekį atstatyta kairiąja koja. Kūrai statyti ant kapų ir aukoti kaip votai (Votas – asmeninės padėkos arba praymo ˛enklas, dedamas maldos vietoje). Pavadinimas kilęs i gr. ˛od˛io Kūros – jaunuolis.

Kora yra vadinama statula, vaizduojanti kiek besiypsančios merginos figūrą ilgu klostytu drabu˛iu, nuleistomis rankomis. Tokios statulos aukotos kaip votai. Jų pavadinimas kilęs i gr. ˛od˛io Korė – mergina.

Kūro ir Koros statulos pasi˛ymi frontalumu, statika, jose yra labai daug Egipto skulptūros reliktų. Graikų jaunuoliai vaizduojami labai panaiai kaip Egipto faraonai, tačiau atid˛iau ˛velgiant į kūrų ir korų pavidalus, aikėja, jog graikai domisi konkrečia ˛mogaus kūno struktūra, ją bando aikiau perteikti. Be to, kūrų ir korų veidams yra būdinga taip vadinama archainė ypsena: lūpų kampučiai yra kilstelėti, lyg ypsantis. Daugelio menotyrininkų manymu, tai esąs pirmasis senovės graikų skulptorių mėginimas perteikti sielos būseną.

Graikų archainio laikotarpio tapyba neiliko. Apie ją galime spręsti tik i pieinių, puousių VII-VI a. pr. Kr. keramines vazas.

VII a. pr. Kr. atsirado juodafigūrė keramika – vadinamasis juodafigūris vazų stilius, jis suklestėjo VI a. pr. Kr. ir buvo populiarus iki IV a. pr. Kr. Atėnų keramikai nulipdytą ir id˛iovintą indą da˛ydavo ochros spalva, kuri po degimo įgaudavo raudonai oran˛inį atspalvį. Tokiame fone juodu laku buvo pieiamos ˛monių ir ˛vėrių figūros centrinėje vazos dalyje, o ant kojelės ir kaklelio – augaliniai ir geometriniai ornamentai. Juodą siluetinį pieinį meistrai kartais pagyvindavo gelsva ir tamsiai raudona spalva.

Juodafigūrę keramiką daugiausiai gamino Atėnų ir Korinto meistrai. Ankstyviausiuose juodafigūrės keramikos pavyzd˛iuose dominuoja puoyba gyvūnų figūromis, vaizduojami liūtai, o˛iai, ernai, sfinksai (sparnuota pabaisa – moteris su liūtės liemeniu).

io stiliaus vazų tapyboje taip kaip ir Archajinio laikotarpio skulptūroje gana rykiai pasireikė kanoninis, i Egipto meistrų perimtas, vaizdavimas. Todėl pastebima, jog moterys spalvinamos gelsvai, vyrai – juodai arba tamsiai raudonai. ˇmogaus veidas pieiamas profiliu, akis i priekio, krūtinės ląsta pasukama onu arba matoma i priekio. Bėgimą ar skrydį ireikia tam tikra poza: kojos sulenktos per kelius, alkūnės atmestos auktyn.

Ma˛daug 530 m. pr. Kr. Atėnų meistrai sukūrė raudonfigūrę vazų dekoravimo techniką, kuri iliko populiari iki V a. pr. Kr. pabaigos. Nulipdytas ir id˛iovintas dirbinys vėl gi buvo padengiamas ochros spalva, kuri, idegus vazą, įgaudavo raudonai oran˛inį atspalvį. Dirbinio paviriuje apibrė˛us ornamentų ir figūrų kontūrus juoda spalva buvo padengiamas visas fonas, o figūros ilikdavo raudonai oran˛inio kolorito. Vėliau plunksna ar teptuku kontūrinis pieinys buvo u˛baigiamas: linijomis irykinami veido bruo˛ai, kūno raumenys, rūbų klostės.

Ilgainiui raudonfigūrėje keramikoje tikrovikiau pradedamas vaizduoti ˛mogaus kūnas bei drabu˛iai. Vyrų ir moterų atvaizdus skiria ne spalva, o veido bruo˛ai, apranga ir kūno sandara. Pama˛u isivaduojama i kanoninio vaizdavimo taisyklių, imokstama ˛mogaus figūrą vaizduoti natūraliame judesyje (veidas pasisuka ¾ arba en facu, kojos vaizduojamos ne tik i ono, bet ir i priekio).

Klasikinio laikotarpio dailė (V-IV a. pr. Kr.)

Rykiausiai graikų klasikinio laikotarpio dvasia pasireikė Atėnuose. Mieste ant kalvos buvo įtvirtintas Atėnų centras, matomas i bet kurios vietos ir vadinamas Akropoliu (gr. “auktutinis miestas”). Akropolį sudarė ventyklų kompleksas, paįvairintas skulptūromis ir reljefais, puoiančiais pastatus.

Nema˛ai reljefų pavyzd˛ių aptikta ne tik architektūriniuose ansambliuose, bet ir antkapinėse stelose. [Stela – stačiakampė vertikali akmeninė ploktė su reljefu ir įrau priekinėje pusėje]. Jose vaizduojami jaunuoliai kaip atletai, vyrai kaip kariai. Tie reljefai vaizduoja mirusiuosius, bet nėra jų portretai.

Klasikinio laikotarpio graikų skulptūroje įvyksta rykus posūkis realistikumo linkme, nebelieka frontalumo, sąstingio ir statikos, imokstama tobulai vaizduoti ˛mogaus kūną bet kokiame judesyje. Skulptoriai kuria įtaigias sportininkų figūras, pasi˛yminčias idealiomis proporcijomis, gra˛iai irykintais raumenimis. Jų skulptūros įgauna gyvumo, laisvumo.

Sėkmingai iekant naujų kūno pusiausvyros iraikos būdų, skulptorius Polikletas sugalvojo, kaip suteikti stovinčiai figūrai vidinio judrumo. Traktate “Kanonas” jis įvedė kontrapostą (it. Contrapposto – prieingybės) – tam tikrą ˛mogaus figūros vaizdavimo būdą: pečiai ir klubai kiek pasukti į prieingą pusę, viena koja laiko visą kūno svorį, kita, sulenkta per kelį, liečia ˛emę pirtų galais, liemuo atlotas atgal, viena ranka nuleista ˛emyn, kitoje kas nors laikoma. Kontraposto principas tapo optimalia formule, siekiant perteikti ˛mogaus kūną natūraliame, ne itin energingame judesyje. Jis plačiai paplito Klasikinio laikotarpio graikų skulptūroje, jį naudojo ir vėlesnių laikų romėnų skulptūros meistrai, taip pat Renesanso, Klasicizmo ir Neoklasicizmo menininkai.

Jeigu ilgus imtmečius dailės kūrinių autoriai mums buvo ne˛inomi, tai graikų Klasikos laikotarpiu jau galima įvardinti konkrečias pavardes, analizuoti skulptorių individualų kūrybos brai˛ą. Tuo laikotarpiu kuria: Polikletas, Lisipas, Mironas, Fidijus ir Praksitelis.

Būtina pastebėti, kad iliko labai ma˛ai graikų skulptūros originalų. Daugelis jų kūrinių mums pa˛įstami tik i romėnikų marmurinių kopijų, o originalai da˛niausiai buvo bronziniai.

Tapybos pavyzd˛ių i Klasikinio laikotarpio beveik neiliko, jos principus galime į˛velgti vazų dekore, kurio ypatumai jau buvo aptarti.

Helenistinio laikotarpio dailė (IV a. pr. Kr. pab.–I a. pr. Kr.)

Helenistinio laikotarpio dailė yra puonesnė, jausmingesnė, manieringesnė.

Svarbiausias laikotarpio dailės palikimas yra skulptūros srityje, tapyba neilikusi. Paplinta ne tik pavienių figūrų atvaizdai, bet ir skulptūrinės grupės. Figūros vaizduojamos dinamikame judesyje, įstri˛ame kūno posūkyje, atsiranda patetikos elementų, labai plastikai perteikiamos rūbų klostės, inyksta klasikiniam laikotarpiui būdinga darna ir aikumas.

Pagrindinis helenizmo laikotarpio dailės centras – Pergamo miestas (Ma˛oji Azija). Pergame gyvavo svarbi skulptūros mokykla. Geriausiai tai įrodo Didįjį Dzeuso aukurą juosiantis frizas, kuriame vaizduojamos dievų kovos su gigantais (gigantomachija).

Apranga.

Pagrindiniai graikų drabu˛iai: chitonas, himatijas, peplas. Drabu˛io audinio graikai nekarpydavo, ma˛ai tesiūdavo. Savo apdarą jie modeliavo klostėmis i stačiakampio audeklo gabalo, susegdami segėmis, suridami juostelėmis.

Chitonas – modeliuojamas i dviejų stačiakampių audeklo gabalų. Susiūti ar sulenkti onuose audeklo gabalai susiuvami ar susegami ant peties ir vieną du kartus perjuosiami juostele. Vyrai chitoną da˛nai susegdavo tik ant vieno, kairiojo peties deinę ranką palikdami atvirą – tai leido laisvai judėti. Jie da˛nai dėvėjo trumpą chitoną, perjuosto chitono ilgis siekdavo kelius. Muzikantai dėvėjo ilgą chitoną. Vien chitonas buvo vilkimas tik namuose. Moterys chitoną būtinai susegdavo ant abiejų pečių ir neiojo ilgą, įvairiau drapiruodavo. Etinės normos reikalavo, kad moterų drabu˛is būtų u˛daresnis negu vyrų. Moterys du didelius audinio gabalus (dengiančius itiestas rankas) susagstydavo per visą rankų ilgį ir pečius, o ant krūtinės kry˛mai perridavo juostele. Chitoną jos būtinai sujuosdavo vieną ar du kartus per liemenį, palikdamos virutinę dalį laisvai apkritusią. Toks drabu˛is nevar˛ydavo judesių, tik pabrė˛davo jų plastikumą, irykindavo kūno gro˛į. Moterys kaip ir vyrai chitoną galėjo vilkėti tik namuose.

Himatijas – did˛iulis (ma˛daug 4 x 1,7 m) audeklo gabalas, drapiruojamas nuo kairiojo peties. Vienas audeklo galas permetamas per kairįjį petį, kita dalis priekyje nuleid˛iama ˛emyn, pasukama per deinįjį oną nugaros link. I ten audeklas vėl permetamas per kairįjį petį į priekį, gra˛iai sulankstomas, deinys petys lieka atviras. Himatijas buvo dėvimas einant į vieumą.

Peplas daromas i didelio audinio gabalo, kuris sulenkiamas pusiau, pečiuose susegamas segėmis, viruje atlenkiamas platus kratas (iki 70 cm), perjuosiamas per liemenį. Dėl atlenkto gabalo susidarydavo sijono ir varkelio įspūdis. Jį neiodavo moterys. Tai buvo ne tik virutinis drabu˛is dėvimas ant chitono, Spartoje moterys juo vilkėjo vietoje chitono.

Graikų apavas – sandalai. Prad˛ioje jie daromi i odos juostelių, vėliau ikarpomi a˛ūru, net puoiami metalu.

Moterų ukuosena – į kuodą sukelti plaukai, suriti juostelėmis. Plaukus augindavo ilgus, moteris, neturinti velių plaukų, prisitvirtindavo kuodą (injoną), tačiau tai turėjo daryti labai sumaniai, kad niekas nesuprastų, nes visa, kas buvo nenatūralu, ˛adindavo graikų panieką, būdavo ijuokiama. Vyrų plaukai, siekiantys kaklą, o kartais ir ilgesni, buvo rūpestingai ukuojami, tvarkingai sudėstant sruogas, garbanėles, sujuosiami juostele ar metaliniu lankeliu, kad nesidraikytų. Suaugę vyrai ˛eldinosi barzdą ir ūsus. Vėlesniais laikais vyrai plaukus kirpdavosi trumpai, o jaunesnieji veidą skusdavosi.

Helenistiniu laikotarpiu, suklestėjus taikomajai dekoratyvinei dailei, kuriama daug juvelyrinių dirbinių. Mėgstamiausi graikų papuoalai – sagės, apykaklės, karoliai, auskarai, vainikai. Pastarieji yra neatskiriama graikų kostiumo dalis.

Graikų dailės indėlis tolimesnei meno raidai buvo labai reikmingas. Vakarų Europoje buvo ne kartą mėginama sugrį˛ti prie graikų meno idealų juos atkartoti ir pritaikyti savai kultūrai. Jų menas ˛avėjo ir traukė Renesanso, XVII a. Klasicizmo, XVIII a. pabaigos Neoklasicizmo dailininkus.

SENOVĖS ROMOS DAILĖ

Sąvoka „Romos menas” ar „Romos dailė” i esmės yra abstrakcija, kurioje neteisingai vartojamas vietovardis, nes kūrybiniai meno centrai buvo ne tik pati Roma, bet ir Aleksandrija, Atėnai, Antiochija.

Senovės Romos menas apima laikotarpį nuo VI a. pr. Kr. iki III a. po Kr.. Romėnai teikė pirmenybę praktikai pritaikomoms meno sritims, todėl tuo laikotarpiu labiausiai klestėjo urbanistika ir architektūra.

Romos dailės bruo˛ai:

Romos kaip ir Graikijoje dailėje vertinamos gra˛ios kūno proporcijos ir atletikumas;

Romos dailė patyrė stiprią graikų įtaką, buvo madinga masikai kopijuoti ar mėgd˛ioti graikų kūrinius;

Romėnai ivystė dvi savarankikas skulptūros sritis – skulptūrinius individualizuotus portretus ir pasakojamojo pobūd˛io istorinės tematikos reljefus.

Tapybai būdingas architektūrinių elementų ir peiza˛o iliuzinis realistikas vaizdavimas.

APVALIOJI SKULPTŪRA

Romėnų apvalioji skulptūra vystosi keliomis kryptimis. Pirma, tai graikų skulptūrų kopijavimas ar bent jau kuriama pagal graikų pavyzd˛ius. Romos turtuoliai kaupė dailės kolekcijas, did˛iąją jų dalį sudarė graikų kūriniai. Kolekcionierių konsultantai da˛niausiai būdavo graikai. Savo vilas ir sodus romėnai puoė graikų dievų ir deivių atvaizdais. Kadangi Graikijos turtai nebuvo begaliniai, Romoje pradėta gaminti graikų meno kūrinių kopijas.

Antra, savitų laimėjimų romėnai pasiekė skulptūrinio portreto srityje: jau nuo III a. pr. Kr. kuriamos portretinės statulos, daugumoje biustai, pasi˛ymėję realistiku portretuojamojo bruo˛ų perteikimu. Nuo tada buvo skurta daug nuostabių biustų vaizduojančių vyrus ir moteris, priklausiusius visiems sluoksniams, pradedant imperatoriumi ir baigiant amatininku.

Manoma, kad romėnų portretinio vaizdavimo meno raidą skatino tikėjimas, kad ˛mogaus atvaizdas isaugo jo sielą. Romoje buvo paplitęs paprotys laidotuvių eitynėse neti vakinius protėvių atvaizdus.

Į imperatoriaus biustą buvo ˛iūrima su baiminga pagarba. Nors ie portretai ir turėjo romėnams ypatingą reikmę, tačiau jie nevengė vaizduoti imperatorius gana tikrovikai ir nepagra˛intus.[1] Taigi, romėnų portretas papildė dailės istoriją ypatingu individualumu.

Romėnų skulptūra ma˛iau ibaigta negu graikikoji. Da˛nai skulptūra yra blogiau apdorota i nugaros pusės negu i priekio. Visos apimties skulptūros menas pama˛u ima blėsti.

RELJEFAI

Reljefais buvo puoiami altoriai (aukurai), pergalės kolonos, triumfo arkos, sarkofagai. Reljefuose ypatingas dėmesys skirtas kovų siu˛etui, dominuoja pasakojamieji istoriniai ir mitologiniai siu˛etai.

Senovės romėnai, panūdę iauktinti valdovų lovingus ˛ygius, jų kovas, siekdami papasakoti mitologinius siu˛etus, ivystė taip vadinamą „siu˛etinį“ arba „tęstinį“ stilių. Tai ka˛kas panaaus į akmenyje sustingdytą animacinę juostą. Kita vertus, tai nebuvo nuoseklus pasakojimas, atitinkantis realų laiką ir erdvę. Tie pasakojimai labiau primena trumpų siu˛etų seką, kuomet herojaus paveikslas kartojasi atskiruose, tačiau nepadalytuose epizoduose.

Manoma, kad „siu˛etinio“ stiliaus idėja yra kilusi i Rytų. Analogikų, bet ankstyvesnių pavyzd˛ių aptikta Irane, budistų mene, ˛ydų tapyboje.

io stiliaus ypatumai atsiskleid˛ia Taikos altoriaus (Ara Pacis), pastatyto Augusto valdymo laikotarpiu (apie 13 m. Pr. Kr. –9 m.) Romoje, reljefuose. Apatinė reljefų eilė ipuota augaliniais ornamentais, virutinė – figūrinėmis scenomis. Tyrinėtojai mano, kad Ara Pacis meistrams didelę įtaką padarė Atėnų Partenono frizai. Patys meistrai turėjo būti graikų kilmės, nes puikiai perteikė graikikosios skulptūros stilistiką. Tačiau, jie, matyt, gyveno Romoje, nes labai gerai imanė romėnikojo gyvenimo niuansus, kuriuos skrupulingai pavaizdavo reljefo scenose. Kai kurias veikėjų figūras netgi galima gretinti su konkrečiais asmeninimis, kas visikai neįsivaizduojama graikų mene.

Puikiausi „siu˛etinio“ stiliaus pavyzd˛iai yra sutinkami 200 m. ilgio reljefe ant Trajano kolonos (kolonos auktis – 40 metrų), kur pavaizduoti sėkmingi imperatoriaus ˛ygiai prie dakus. Reljefinėje juostoje įkomponuota 2 500 figūrų. Koloną vainikuoja dorėninis kapitelis, vir kurio stovėjo Trajano statula (XVI a. jos vieton pastatyta v. Petro statula). Kolonos ertmė tučiavidurė, ertmėje auktyn kyla laiptai. Kolonos pagrinde įmūrytos urnos su imperatoriaus Trajano ir jo ˛monos palaikais. Reljefuose kruopčiai ir nuosekliai pavaizduota karo seka. Matome ir Dunojaus bangas, ir grumtinių scenas, ir nelaisvėn paimtus dakus, ir degančius jų namus, romėnų stovyklų statybas, tvirtovės apsuptį ir t.t.. ios scenos pasakoja ne tik kokia buvo karinė ekspedicija, bet ir apie epochos kostiumus, ginklus, ˛monių tipa˛us. ˇinoma, reljefų autoriai neapsiėjo be alegorijų. Norėdami parodyti, kad atėjo naktis, skulptoriai vaizdavo moterį, ydu prisidengusią veidą. Dunojų simbolizuoja didingo senio, besisūpuojančio ant bangų, figūra.

TAPYBA

Romos tapybos kūriniai, kaip minėta anksčiau, isiskiria iliuzikumu ir realistiniu iraikingumu, perteikiant architektūrinius elementus ir peiza˛ą. Daugiausiai tapybos pavyzd˛ių buvo atrasta Pompėjos ir Herkulanumo miestų namų puoyboje.

I a. po Kr. isiver˛ęs Vezuvijaus ugnikalnis po lava palaidojo Pompėjos miestą, kuris buvo atkastas tik XVIII a.. Atkastų namų sienos supa˛indina su senovės Romos tapyba. Beveik kiekvieno io miesto namo ir vilos sienas puoė sieninės tapybos kūriniai, kuriuose vaizduojami peiza˛ai, pastatai, ˛monių figūros, ornamentai. Visgi, teigti, kad senovės romėnai irado peiza˛ą, būtų neteisinga. Dar Senosios Karalystės laikais egiptiečiai pasitelkdavo peiza˛ą – tiek, kiek is padėjo atvaizduoti, ką jie veikė gyvendami iki mirties: pjovė javus, ˛vejojo upėje, pelkėse, audė laukinius paukčius. Tačiau egiptiečio peiza˛as nedaug kuo skyrėsi nuo savotikos piktografijos, veikiau skirtos perduoti ˛iniai nei sukelti estetiniam įspūd˛iui, tai esminis skirtumas. V a. pr. Kr. graikų dailininkas nesidomėjo peiza˛u, o senovės Romoje (IV-III a. pr. Kr.) peiza˛as pradėjo brautis į dailininkų sąmonę kaip savaime vertingas dalykas.

Manoma, kad Pompėjos ir kitų kaimyninių miestų interjerų dekoratoriai sėmėsi patirties i helenizmo atradimų. Jau tuo metu dailininkai mokėjo įtikinamai sukurti erdvės iliuziją. Vis dėlto ie paveikslai nėra tokie tikroviki kaip gali pasirodyti i pirmo ˛vilgsnio. Menininkai pieė nutolusius daiktus ma˛us, o artimus arba svarbius – didelius, bet jie nesivadovavo taisykle, pagal kurią daiktai, toldami erdvėje, ma˛ėja nuosekliai, nei bendra sistema, pagal kurią būtų vaizduojamas kiekvienas reginys. Jie nebuvo suformulavę linijinės perspektyvos dėsnių.

Pagal Pompėjoje ir Herkulanume rastus senovės romėnų tapybos pavyzd˛ius yra skiriami 4 Pompėjos sienų tapybos stiliai. ie stiliai buvo plėtoti III a. pr. Kr. – I a. po Kr.

Inkrustacinis stilius (III a. pr. Kr. – 80 m. pr. Kr.). io stiliaus tapyboje spalvoto stiuko[2] ploktumomis imituotas marmuro dekoras. Siena skaidyta į 3 horizontalias dalis, kitos spalvos stiuko juostomis rykintos vertikalios padalos. Iliko nedaug pavyzd˛ių, vienas i jų – Fauno namas Pompėjoje.

Architektoninis stilius (80–30 m. pr. Kr.). Jam būdingi tapyti architektūriniai elementai (langai, durų angos, kolonos ir kt.). vidurinėje sienos dalyje komponuotos mitologinės scenos, peiza˛ai, natiurmortai. Vyrauja skaidri, ilta spalvų gama. ˇymiausi pavyzd˛iai – Livijos namų ant Palatino kalvos Romoje, Misterijų ir Boscoreale vilų Pompėjoje puoyba.

Egiptietikasis arba ornamentinis stilius (30 m. pr. Kr. – 63 m po Kr.). Jam būdinga ploktuminė traktuotė. Sienos itapytos vingriu grotesku[3], kandeliabriniais ornamentais , egiptietikais, Artimųjų Rytų motyvais (sfinksais, egzotikais gyvūnais, augalais). Reikmingesni pavyzd˛iai – Nerono vilos „Domus Aurea“ Romoje ir Boscotrecase vilos Pompėjoje tapyba.

Iliuzionistinis arba fantastinės architektūros stilius (63–79 m po Kr.). Tapytos architektūrinės konstrukcijos, primenančios teatro dekoracijas. Tarp jų komponuotos įvairios tematikos figūrinės scenos, natiurmortai, peiza˛ai. Spalvos rykios, kontrastingos. Ketvirtuoju stiliumi puotos Vetijaus namų Pompėjoje sienos.

MOZAIKOS

Senovės Romėnai buvo ne tik puikūs skulptoriai ir tapytojai, bet ir įgudę mozaikų kūrėjai. Romoje buvo populiaru puoti interjerus spalvotais mozaikų ratais. I smulkių akmenėlių buvo sudėliojami įmantrūs ornamentiniai motyvai bei figūrinės kompozicijos. Įgudę meistrai specialiose dirbtuvėse gamino centrinius mozaikinius panelius, kurie būdavo įtaisomi tam tikroje mozaikinių grindų arba sienų vietoje. Tai galėjo būti kaimo gyvenimo buitiniai vaizdeliai ar peiza˛ai, ˛vėrių atvaizdai. Vienas įspūdingiausių pavyzd˛ių – mozaika, vadinama Neiluotu kambariu. Plinijus yra pasakojęs apie garsų mozaikų kūrėją, vardu Sosas (Sosus), kuris Pergame paklojo grindis, vadinamas asaroton oecon, t. y. „neiluotu kambariu“, ant kurių, naudodamas nuda˛ytus, įvairiomis spalvomis ma˛us kubelius, pavaizdavo pietų stalo liekanas ir kitas sąlavas, tarsi jos būtų buvusios čia paliktos.

I taikomosios dailės srities romėnai rykesnį pėdsaką paliko juvelyrikos ir stiklininkystės istorijoje.

STIKLAS

Stiklo suklestėjimas Romos mene siejamas su stiklo pūtimo vamzdelio iradimu I a. pr. Kr., kuris labai palengvino ios med˛iagos dirbinių gamybą. Romėnai buvo gana iradingi ioje srityje. Jie pradėjo gaminti kamėjinį stiklą.

Kamėjinis stiklas tai – daugiasluoksnis stiklas, kurio virutinis ir viesesnis sluoksnis nulifuojamas, paliekant ornamentą ar figūrines scenas atidengto tamsaus sluoksnio fone.

KOSTIUMAS

Romėnų apranga buvo panai į graikų: paprasta, formuojama drapiruojant. Kaip ir Graikijoje audiniai daugiausia buvo vilnoniai ir lininiai, o ilkas tapo madingas Imperijos gyvavimo pabaigoje. Kilmingieji romėnai mėgaujasi prabanga ir ją demonstruoja. Tai būdinga ir kostiumui: drabu˛iui sunaudojama daug audinio, labai mėgstama atve˛tinė medvilnė ir ilkas.

Pagrindiniai romėnų drabu˛ių tipai: tunika, toga, pala.

Tunika yra panai į graikų chitoną. Ant tunikos vyrai vilkėjo togą, o moterys palą. Ant tunikos u˛siūtos siauresnės ar platesnės purpuro juostos ˛ymėjo einamas pareigas ir vietą visuomenėje. Ant tunikos buvo vilkima toga.

Toga – subrendimo ir pilietybės simbolis. Ją romėnas privalėjo vilkėti eidamas į forumą, teatrą, cirką ar kitais ikilmingais atvejais. Vergai, u˛sieniečiai ir nusikaltėliai neturėjo teisės neioti togą. Toga buvo drapiruojama labai sudėtingai, todėl romėnas pats jos apsivilkti negalėjo. Togas drapiruodavo specialiai imokytas vergas. Atskiros klosčių grupės turėjo savo pavadinimus ir klostymo tvarką, ypač paisyta proporcijų. Visais ikilmingais atvejais toga turėjo būti balta.

Pala – tai romėnių apsiautas graikų himatijo atitikmuo. Stačiakampio pavidalo, įvairiai drapiruota, susegama sege po kaklu arba ant peties. Virutinė palos dalis kartais gobdavo galvą.

Moterims ukuosenas darydavo kirpėjos. Plaukai buvo garbanojami arba banguojami tvarkingomis eilėmis, į ukuoseną įkomponuojamas karkasas. Ant karkaso ar volelių priekyje ikeltos stand˛ios plaukų garbanos buvo panaios į auktas diademas. Labai sudėtingoms ukuosenoms buvo naudojami perukai.

Romos juvelyrikoje buvo ypatingai paplitę ir vertinamos kamėjos. Kamėja tai – brangių ir pusbrangių akmenų puoyba, dekoruojant ikiliais reljefiniais vaizdais. Da˛niausiai ji neiojama kaip papuoalas, įstatoma į ˛iedus, diademas, vainikus. Meistrai naudodami skirtingas akmenų spalvas igaudavo ypatingo plastikumo. Kamėjų kūrimas reikalavo didelės kantrybės ir meistrikumo, kartais meistras prie vieno darbo praleisdavo itisus mėnesius ar net metus.

Apibendrinant, dar kartą reikia pastebėti, kad meninių Romos pasiekimų visuma yra dvilypė ar dichotomika. Masikai kopijuojami graikų kūriniai u˛tvindė į hedonizmą linkusių romėnų aplinką. Viena vertus, jie ugdė gana gerą skonį, tačiau, kita vertus, neskatino originaliai mąstyti – veikiau trukdė.

Romos Respublikos laikais portretas yra realistikas; vaizduojami visi veido bruo˛ai, įskaitant ir ma˛iau estetikus. Vėliau, po Augusto valdymo periodo, portretai vis labiau idealizuojami. Paskui portreto idealizavimo lygis priklausys nuo kiekvieno imperatoriaus individualių pageidavimų.

Med˛iaga i kaitinto ir smulkiai malto gipso, kalkių, klijų ir smėlio ar marmuro miltelių. Vartojamas sienų apdailai ir architektūros puoybai. Gali būti spalvinamas, auksuojamas, juo imituojama marmuro tekstūra.

Groteskas – ornamentas, sudarytas i susipynusių augalinių motyvų, architektūrinių fragmentų, vazų, medalionų, realių bei fantastinių gyvūnų pavidalų ir kt.

Kandeliabrinis ornamentas – tai vertikalus ornamentas i augalinių bei figūrinių motyvų, kurie idėstyti veidrodine tvarka abiejose statmenos aies pusėse.

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 5218
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/246/ANTIKIN-DAIL-SENOVS-GRAIKIJOS-33332.php