Fotografijø analizë

Fotografijø analizë

Matt Stuart

Chema Madoz

H. Cartier-Bresson

Matt Stuart

Matt Stuart gimë 1974 metais Londone. Mokykloje jam nesisekë, o ir jo svajonës tapti geru riedlentininku ar kung fu meistru neišsipildë. Tada Matt’o tëvas já supažindino su fotografija, áduodamas á rankas Robert Frank ir Henri Cartier-Bresson fotografijø albumus, nuo to laiko, Matt Stuart, nepaleidžia fotoaparato iš rankø.

“Aš nesu tikras, kas atsirado pirmiau, smalsumas, landumas, ar susidomëjimas vadinamàja gatvës fotografija, bet žavëjimàsis žmonëmis ir tai kaip jie gyvena, manau, ir yra ta priežastis, kodël aš taip mëgstu fotografijà. Aš nesislepiu už šviesø ir naujausiø technologijø, aš pasitikiu maža „Leica M6“ kamerà, tam reikia kantrybës ir begalës optimistiškumo. Bet tai kas grážta kantrybës ir optimistiškumo dëka, tampa neákainojama proga nufotografuoti tikrà‚ “nesumeluotà” nuotraukà , kurià žmonës iš karto atpažástà kaip autentiškà ir nesuklastotà ir kuri tikiuosi giliai ásitvirtina jø prisiminimuose.

Šioje nuotraukoje pavaizduotas vyras su ratu ant nugaros, antrame plane karuselës ratas. Rakursas iš apaèios á viršø. Žemas horizontas išryškina žmogaus svarbà ir kilimà á aukštá. Kompozicija kyla iš dešinio apatinio kampo á kairájá viršutiná kampà, tai parodo šviesios kompozicinës dëmës. Nuotraukos elementai sukomponuoti aplink centrinæ ašá, taip savaime sutelkiamas dëmesys á vyrà su ratu ant nugaros. Pagrindinis nuotraukos elementas, o taip pat ir idëjinis simbolis, fotografijos dominantë, kuri paraleliškai atsikartoja antrame plane – tai ratas. .

Ratas arba apskritimas yra viena tobuliausiø geometriniø formø. Senovës lietuviams jis simbolizavo saulæ ir jos galias, o Rato sfera vienybæ, užbaigtumà, pradžià. Ratas tai nenutrûkstamo judëjimo, kûrybiškumo simbolis. Beveik visos tautos šià formà suvokia gan panašiai – kaip visumà, pradžios ir pabaigos jungtá.

Pagrindinis ratas, tas kuris yra žmogui ant nugaros simbolizuoja jo gyvenimà. Paralelinis ratas yra atrakcionø apžvalgos ratas, kuris tarsi simbolizuoja kažkà didingesnio. Gyvenime viskas sukasi ratu, viskas turi savo pradžià ir pabaigà, šioje nuotraukoje pavaizduotas senyvo amžiaus žmogus. Galima bûtø daryti prielaidà, jog jis ant savo nugaros laiko savàjá ratà, o žiûri á kito asmens, pavyzdžiui savo sûnaus, kaipo giminës pratesimo ženklà. Gyvenimui bëgant visi daiktai susidëvi, žmonës taip pat sudëvi savo kûnà, išauga já, kûnas susensta, pasidaro nebe toks lankstus ir galiausiai žmogus numiršta. Taip pat galima bûtø gyvenimo ratà suvokti kaip per visà gyvenimo tëkmës laikà augantá ir mažëjantá, senatvës mirties link jis mažëja, kol susitraukia iki taško. Galutinës stotelës – baigties.

Pastaraisiais metais labai išpopuliarëjo mandalø menas. Mandala išvertus iš sanskrito kalbos reiškia ratà arba vienybæ. O jos išorinis apskritimas simbolizuoja visatos ribà, arba žmogaus psichologinæ ribà, tarp „aš“ ir „kiti“, tai bûtø galima susieti su šia nuotrauka, kaip subjekto ir kažko „kito“ psichologines ribas, ar tiesiog suvokti tas psichologines ribas kaip gyvenimà.Manau gan svarbi yra ir žmogaus stovësena, nes jis žvelgia á tà paèià pusæ kaip ir žiûrovas, á didájá ratà, á, tarsi, kažkà nerealaus, kas netelpa á formato, kuriamos realybës rëmus.

Ši nuotrauka, kaip ir daugelis šio autoriaus darbø, priklauso vadinamajai  „Gatvës fotografijai“. Nufotografuota 1999 metais, Londone, Didžiojo apžvalgos rato atidarymo metu. Nuotrauka padaryta ne iš pirmo karto, pats autorius sako, jog prireikë begalës kadrø, kad išvystume bûtent šità nuotraukà.

Chema Madoz

Jose Maria Rodriguez Madoz gimë 1958 Ispanijoje. Geriau žinomas, kaip Chema Madoz. Labiausiai išgarsëjo už savo juodai baltas siurrealistines fotografijas. Viename interviu publikuotame 2001 metais Chema papasakojo, jog jis šiuo metu naudoja „Hasselblad“ kamerà. Knygoje, Chema Madoz: Objetos (Objektai) 1990-1999, greièiausiai visos nuotraukos buvo nufotografuotos su šia kamera, o ne su 66 „Mamiya“, kurià jis naudojo prieš tai.

Šios nuotraukos yra iš Chema Madoz knygos „Objektai“. Chema Madoz savo darbais, bando atverti naujus pasaulius, naujas dimensijas, sukurti kitokià, metaforø realybæ. Pati šio proceso idëja kilo iš Dada judëjimo. Ironija su kuria Madoz‘as kuria savo fotografijas átvirtina ryšá su žiûrovu ir priverèia já ieškoti paralelinio pasaulio keliø, kurie jo nuotraukose taip pat ieško žiûrovo.

Fotografijos ne vien tik atvaizduoja fotografuojamus daiktus, bet taip pat turi metaforizuotas reikšmes, kurios pakeièia matymo kampà ir modifikuoja realybæ. Kasdieniniame gyvenime naudojami ir regimi daiktai, nuotraukose ágauna simbolines reikšmes, slepia naujus pojûèius.

Trys mano pasirinktos nuotraukos perteikia siurrealistiná požiûrá á gyvenimà ir tikrovæ. Turiu pripažinti fotografijø autorius, gan taikliai sugeba perteikti simbolinæ daiktø reikšmæ ir tarsi sukelia toká áspûdá, jog realybë kovoja su vaizdiniais. Á šiuos darbus galima bûtø žvelgti kaip á ciklà, bet taip pat kaip ir á atskirus darbus, pastarasis žvilgsnis manau bûtø teisingiausias.

Batai. Kaip šiuolaikiniai reklamos autoriai pasakytø: „Du viename“. Vienas raištelis sujungia du batus, tai tarsi aliuzija á žmogiškàjá gyvenimà, galbût tiksliau, tai bûtø galima ávardinti kaip prisirišimà vienam prie kito, tai autorius, manau, ir nori atskleisti, per tiesioginæ batø raištelio funkcijà, užsirišti batus. O dviejø batø surišimas, tarsi dviejø daliø sàjunga, kuri realiai nebûtø ámanoma, jei nors vienos dalies nebûtø.

Laikrodis. Taip pat atskleidžiama laiko simbolinæ prasmæ, jog nieko nëra amžino, ir laiko tëkmë neša mus visus vienakryptiškai –á baigtá, á tà paskutinæ akimirkà. Vëlgi bûtø galima paminëti rato simbolá, jo kaip pradžios ir pabaigos jungties simbolinæ reikšmæ. Šioje nuotraukoje perteikiama mirties, žmogaus laikinumo ir visa ko judëjimà iš pradžios taško á baigties taškà.

Kopëèios. Jø simbolinë reikšmë, kilimas á viršø, lipimas, gyvenimo pokyèiai. Remiantis prietarais tame kambaryje, kur miega žmogus negali bûti veidrodžio, nes senoliai tikëjo, jog naktá siela pakyla virš kûno ir gali iškeliauti anapusybën per veidrodá, kuris jà ir simbolizuoja. Pagal simbolines reikšmes galime daryti išvada, jog šioje nuotraukoje, vaizduojamas kelias á anapusybæ.

Kompozicijos gan aiškios ir preciziškos, dominantinës bei centrinës, apšvietimas numanomai natûralus. Visas šias nuotraukas galima bûtø priskirti siurrealizmo srovei, nes siurrealistai linkæ á asociatyvø meniná vaizdà, paradoksalius sugretinimus, individualià mitologizuotà simbolikà. Fantazija tampa anarchiška ir kartais atrodo, jog ji daug realesnë nei tikri vaizdai, visa tai galime atrasti ir Madoz‘o fotografijose.

H. Cartier-Bresson

H. Cartier-Bresson‘as (1908-2004) buvo esminio momento meistras. Jis niekada nekadruodavo nuotraukø, jø nerežisavo, nemontavo, jis tiesiog laukdavo, kol pati nuotrauka pas já „ateis“. Nuostabu, jog jis sugebëdavo užfiksuoti paèiø neátikimiausiø momentø ir kompozicijø.

Peržvelgus H. Cartier-Bresson‘o darbus galima bûtø teigti, jog ši nuotrauka galëjo bûti horizontalaus formato, lyg nurodant veiksmo vystymàsi, nes dabartinis formatas tai riboja. Kompozicijoje dominuoja dvi plotmës. Pirma – pirmo plano figûra, antra urbanistinis fonas, kuris sukuria niûrumo nuotaikà.

Nuotraukoje žmogus praktiškai kybo virš vandens, nei danguje nei ant žemës. Vanduo simbolizuoja, anapusiná pasaulá. Taip pat daugelyje pasaulio kultûrø suvokiamas kaip vaisingumo simbolis. Kas keisèiausia vanduo nepaliaujamai transformuojasi, tai sudaro áspûdá, jog iš jo viskas gimsta. Juk tvanas traktuojamas kaip nauja pradžia, pasaulio sukûrimas iš naujo. Tarsi bûtis kiltø iš vandens ir viskas atgimtø.

Taèiau šioje nuotraukoje vandens simbolis, mano nuomone, labiau sietinas su mirties simbolika. Nes vandens atspindys tarsi perteikia anapusinio pasaulio vaizdà, vanduo atspindi ne tik pirmojo plano akcentà, ore pakibusá žmogø, bet ir antrame plane esanèià tvorà, kità žmogø, bei betonine sienà, taip tarsi sukuriama paraleli erdvë tarp realaus ir anapusinio-nepažinto pasauliø. Netgi graikø mitologijoje, norint gyvam patekti á Hadà, reikëdavo susirasti tam tikrà ežerà ir pasinerti á jo vandenis.

Dar kitas simbolinis akcentas nuotraukoje yra kopëèios, vien jau pagal paskirtá jos yra skirtos pakilti aukšèiau, taèiau šioje situacijoje jos pavaizduotos horizontalioje padëtyje, ir vis tik nepraranda savo simbolinës reikšmës – kelio, bûdo kaip patekti kitur, šiuo atveju á kažkokià nežinomà erdvæ. Kyla toks áspûdis, jog žmogus nušokës nuo kopëèiø, pasiners á tà vandená, á jau minëtà anapusiná pasaulá.

Dar viena prielaida bûtø tokia, kad senos sulûžæ kopëèios šioje nuotraukoje taip pat gali simbolizuoti požiûrá á gyvenimà, kuris jau nebetarnauja, kaip tinkamas. Arba kaip kelià, galbût pabëgti, nes antrame plane vaizduojama tvora tarsi atskiria nuotraukos pirmàjá ir treèiàjá planus ir atlieka tartum „pleišto“ funkcijà.

Taip pat šioje nuotraukoje, galima bûtø nubrëžti menamà judëjimo kelià, kuris prasideda pirmajame plane, nuo centrinio objekto á kairæ, tada palei sienà á antràjá planà, jame esanèiomis figûromis á treèiàjá planà, iš kurio vëlgi grážtama prie pagrindinës figûros, kurios judëjimas dar nesibaigæs, taèiau užfiksuotas esminis momentas, mums sufleruoja galimà veiksmø sekà. Toks judëjimo kelias tarsi sudaro savotiškà kompoziciná ratà.

Ši fotografija bene vienas ástabiausiø Bresson‘o momentinës fotografijos darbø. Kaip sakë pats Cartier-Bresson: ' Nieko nëra pasaulyje, kas neturëtø lemiamo momento“. Šá jo posaká kuo puikiausiai patvirtina, jo paties darbas nufotografuotas Paryžiuje 1932-aisiais metais.