Meno studijos

Leonardas da Vinčis ( 1452 – 1519m.), dar gyvas būdamas, garsėjo kaip nepaprastai gabus žmogus ir vienas talentingiausių Italijos dailininkų. Nuo pat mažens, trykšdamas neapsakoma energija, jis iš visų jėgų siekė savo tapybos ir piešimo tobulumo. Be to, kruopščiai tyrinėjo gamt¹, žmogaus anatomij¹ bei mechanik¹.

Leonardas gimė jaudinančiu Italijos istorijoje laikotarpiu, vėliau pavadintu renesanso vardu. XIV a. pradžioje domėjimasis graikų ir romėnų kultūra skatino mokslo ir menų atgimim¹. Turtingi Italijos miestai valstybės, kaip Florencija, traukė talentingiausius to meto mokslininkus, menininkus ir amatininkus.

Jaunasis Leonardas gavo įprast¹ ano meto išsilavinim¹, tačiau jau tada ryškėjo jo didis tapytojo talentas. Sakoma, kad senjoras Pjeras pirm¹kart supratźs sūnų turint gabumų, kai Leonardas papuošė skyd¹ slibino atvaizdu. Pabaisa, nutapyta pagal varlių ir driežų piešinius, buvo tokia tikroviška, kad tėv¹ net išg¹sdino.

Kai Leonardui buvo apie penkiolika metų, jį pasiuntė mokytis tapybos ir skulptūros pas vien¹ žymiausių Florencijos menininkų – į Andrėjos del Verokjo dirbtuvź. Kartu su kitais jaunais mokiniais Leonard¹ mokė piešimo ir tapybos, skulptūros įgūdžių. Jis taip pat padėjo Verokjui tapyti kai kuriuos paveikslus.

Paskutinė vakarienė

Leonardas prie “Paskutinės vakarienės” sugaišo tik šiek tiek daugiau negu dvejus metus. Jis ilgai sėdėdavo ir susim¹stźs žiūrėdavo į savo globėjus, nes jei manė, kad menininkas veltui gaišta laik¹. Norėdamas dirbti lėtai ir trokšdamas, kad jo paveikslas būtų ryškių, sodrių spalvų, dailininkas nusprendė nenaudoti freskų technikos, o išmėginti temper¹ ant sauso gipsinio pagrindo. Deja, paveikslas jau po 20 metų pradėjo trupėti ir iki 1560 – ųjų visai suiro. Tai, k¹ matome šiandien, yra blyškus originalo variantas, dažnai restauruojamas. Tačiau jo pakanka, kas suprastume, su kokia neapsakoma jėga ir kaip meistriškai atliktas šis kūrinys.

“Paskutinė vakarienė”, dar Leonardui gyvam esant, buvo vienas žymiausių Italijos tapybos kūrinių. Jo tema labai tiko vienuolių valgomajam. Čia vienuoliai galėjo žvelgti į viršų ir m¹styti apie ši¹ švent¹ vakarienź. Tapytojas fresk¹ suprojektavo taip, jog ši užima dalį valgomojo. Dailininkas grasino Judo paveiksle pavaizduoti vienuolyno vyresnįjį, nes jis labai nekantravo, kada bus baigtas darbas.

Perspektyvos sueigos taškas yra Kristaus dešnioji akis, todėl Kristus tampa centrine paveikslo figūra. Jo galva įrėminta lange, pro kurį tolumoje matyti gamtovaizdis. Kristus yra atsiskyrźs nuo abipus jo esančių grupių, be to, jis vienintelis ramus tarp susijaudinusių apaštalų.

Mona Liza

Prancūzams užgrobus Milan¹, Leonardui tikriausiai buvo sunku. Nutrūko 17 metų sutartis, jis neteko savo didžiojo globėjo Ludoviko Sforcos. Be to, prarado ir savo statul¹ : nuostabaus Frančesko Sforcos paminklo molinį modelį prancūzų kareiviai naudojo kaip taikinį šaudymo pratyboms.

Nepaisant to, menininkas turėjo vis¹ būrį gerbėjų. Rūmuose Mantijoje Leonardas sukūrė savo šeimininkės Izabelės d’Estės portret¹, kurį ji reikalavo nutapyti nemokamai. Venecijoje jis patardavo senjorijai karinės gynybos klausimais. Išradėjas suprojektavo povandeninį laiv¹ ir plėvėtus “vandens batus”, kurie atrodo kaip šiuolaikiniai plaukmenys.

Grįžźs į Florencij¹ genijus gyveno išlaikomas vienuolių ordino. Jis tapė įvairus religinius paveikslus ir toliau studijavo matematik¹. Apie 1503 metus turtingas florencijietis, paprašė nutapyti jo 26 metų žmon¹ Mon¹ Liz¹. Dabar šis portretas – vienas žymiausių paveikslų pasaulyje.

“Mona Liza” buvo vienas mėgstamiausių Leonardo paveikslų. Su juo dailininkas nesiskyrė ligi pat mirties. Švelnūs, aptakūs bruožai yra panašūs kaip ir kai kurių kitų jo tapytų moterų portretų, taip pat ir Mergelės Marijos paveikslų. Moters išraiška šiame portrete yra nepaprastai ori ir rami. Jos lūpos tuoj prasivers šypsenai, apgaubiančiai j¹ paslaptimi. Tai žymiausia šypsena tapybos istorijoje.

Leonard¹ išgarsino tolimojo plano sumato peizažai, kuriuose kartojasi artumo ir tolumo įspūdis, matytas jau ankstesniuose portretuose. Šiame paveiksle fantastiškas uolėtas gamtovaizdis, išnykdamas miglotame melsvame tolyje, užima vis¹ tolim¹jį plan¹.

Gamtos darbai

Ilgainiui Leonardas įsitikino, kad mechanikos ir matematikos dėsniai pasaulyje gali visk¹ paaiškinti. Mokslininkas buvo apdovanotas dideliu pastabumu : jis galėjo akimis sekti skrendančio paukščio judesius, o paskui tiksliai pavaizduoti popieriuje. Išradėjas tikėjo, kad vienas iš žmogaus privalumų yra sugebėjimas atidžiai tyrinėti ir stebėti. Pavyzdžiui, jeigu jis galėtų suprasti, kaip skrenda paukštis, tai turėtų sugebėti apskaičiuoti, kad ir žmonės, naudodamiesi tais pačiais principais, tačiau su prietaisais, galėtų skraidyti.

Leonardas buvo įsitikinźs, kad žmonės gali skraidyti. Suvokźs, kad plazdenti kaip paukščiams sparnais jiems užtenka raumenų jėgos, jis nukreipė dėmesį į kitas galimybes ir sukūrė “skraidymo propelerį”, panašų į sraigtasparnį.

Tačiau žmonijos skrydžiai tapo įmanomi, tik išradus našius, lengvus variklius, praėjus beveik keturiems šimtmečiams po Leonardo mirties.

Jau iš pirmųjų Leonardo paveikslų matyti, kad tapytojas domėjosi gamta ir j¹ kruopščiai kopijavo. Vis¹ savo gyvenim¹ jis piešė augalus ir įdėmiai studijavo jų proporcijas. Tyrinėtojas padarė išvad¹, kad įvairios formos gamtoje nėra atsitiktinės. Pavyzdžiui, augalo formoje atsispindi jo pasikeitimas iš mažutės augalo sėklelės į sėjinuk¹, o vėliau – į daug kartų didesnį lapuotį.

Angjario mūšis

1502 – 1503 m. Leonardas dešimčiai mėnesių išvyko iš Florencijos ir dirbo Cezariui Džordžai, galingam bei negailestingam popiežiaus armijos generolui. Menininkas buvo įgaliotas išmatuoti popiežiaus žemes, tad keliavo po Vidurio Italij¹, sudarinėdamas žemėlapius. Jis daug detaliau ir tiksliau nei bet kokiame kitame to meto žemėlapyje braižė miestų ir miestelių planus.

Grįžźs į Florencij¹, tapytojas pradėjo dirbti prie milžiniškos freskos Vekjo rūmuose. Kūrino tema – 1440 m. Angjario mūšis, kuriame florencijiečiai pasiekė žymi¹j¹ pergalź prieš Milano kariuomenź.

Leonardo “Angjario mūšis” buvo didžiulis sumanymas. Jis turėjo užimti 16, 7 x 6 metrų plot¹. Menininkas nupiešė eskizus, baigė parengiam¹jį piešinį ir vidurinź paveikslo dalį. Šiais darbais buvo žavimasi, vėliau jie tapo daugybės kitų kovos vaizdų modeliais. Deja, iš jų išliko tik eskizai.

Leonardo “Angjario mūšio” eskizuose verda nuožmi kova. Jo piešiniuose kariai mūšio įkarštyje kaunasi tarp susiraizgiusių į ratus pakinkytų arklių. Kurdamas paveikslo detales, dailininkas daugiausia rėmėsi istoriniais mūšio aprašymais.

Kaip paprastai, tapydamas ši¹ didžiulź fresk¹, menininkas nesitenkino išbandytais metodais. Aliejinius dažus jis tepė ant poliruoto tinko. Toks sprendimas greitai sukėlė varančių į neviltį techninių problemų. Dažai nedžiūvo, pradėjo varvėti, galbūt todėl, kad tinkamai nelipo prie tinko. Galų gale Leonardas šį darb¹ apleido.

Sugrįžimas į Milan¹

Milane iš Prancūzijos karaliaus Liudviko XII Leonardas gavo nemaž¹ atlyginim¹, be to, galėjo laisviau daryti, k¹ nori. Kūrėjas patarinėjo architektūros ir kanalų įrengimo klausimais. Toliau tyrė anatomij¹, sutelkdamas dėmesį į tai, kaip dirba žmogaus širdis ir kaip vystosi dar negimźs kūdikis. Anatomijos tyrimai ir detalūs atradimų piešiniai tuo metu tikriausiai buvo patys pažangiausi. Mokslininkas norėjo tiksliai išaiškinti, kaip funkcionuoja žmogaus kūnas – ne tik galūnės ir vidaus organai, bet taip pat ir jausmai bei emocijos. Jis tyrinėjo ir optik¹, uolų formavim¹si bei augalus.

Šiuo antruoju Milano periodu Leonardas tapė mažai. Jis pasiėmė tik paveikslo “Šv. Ona su Marija ir kūdikėliu Kristumi” eskizus bei parengiamuosius piešinius. Šiuo metu dailininkas galbūt baigė antr¹jį “Madonos uolose” variant¹. Kaip ir visi talentingi menininkai, Leonardas da Vinčis savo dirbtuvėje turėjo mokinių ir asistentų. Vienas iš jų – Frančeskas Melcis, ištikimas mokinys, pasiliko su kūrėju iki jo mirties.

Per 30 metų Leonardo tapyba mažai pasikeitė. Paveiksle sukurtas būdingas artumo ir tolumo įspūdis. Tačiau dailininkas vis dar eksperimentavo. Šio paveikslo kompozicija pasirodo esanti sunki užduotis. Marija sėdi ant motinos Šv. Onos kelių ir tiesia rankas į kūdikėlį Jėzų, žaidžiantį su ėriuku. Visų veidai yra tiesioje linijoje, tačiau suaugusiųjų pečiai sudaro trikampį, nukreipt¹ į Jėzaus ir ėriuko galvas. Kompozicija, deja, nėra visiškai pavykusi. Mergelė Marija ant motinos kelių nesiremia visu svoriu.

Paskutiniai metai

1513 m. prancūzai buvo išvyti iš Milano ir karas vėl pakeitė Leonardo da Vinčio gyvenim¹. Pirma jis nuvyko į Rom¹, kur trejus siaubingus metus gyveno kaip Džuljano Medičio, naujojo popiežiaus Leono X brolio, svečias. 1516 m. Meninink¹ pakvietė Prancūzijos karalius Pranciškus I gyventi Prancūzijoje, netoli jo vasaros rezidencijos. Kūrėjas mielai sutiko.

Į Rom¹ Leonardas keliavo su savo asistentais. Šventajame mieste vyko nuostabios permainos – čia kūrė menininkai Mikelandželas ir Rafaelis. Tačiau Leonardui jau per šešiasdešimt ; Romoje jis jautėsi pavargźs ir nesuprastas. Vatikane mokslininkas turėjo kelis kambarius ir toliau tyrė optik¹, eksperimentavo su veidrodžiais, studijavo mechanik¹ ir geometrij¹.

Kaip ir ankščiau, Romoje bei Prancūzijoje Leonardas tapė mažai. Už tai jį kritikavo, nes daugelis manė, kad jis iššvaistė dailininko talent¹ moksliniams tyrimams, kurių jie nesuprato.

Prancūzijos karaliui Pranciškui I menininkas suprojektavo rūmus bei sod¹ ir surengė kelet¹ rūmų festivalių. Taip pat nupiešė kelet¹ dramatiškų tvano piešinių, iliustruojančių nepaprast¹ gamtos jėg¹. Vienintelis šiuo laikotarpiu baigtas paveikslas – “Jonas krikštytojas”, kurį jis pradėjo Milane.

Leonardo autoportretas – tai nepaprastai meistriškas piešinys. Grakščios linijos ir kruopščiai nupiešti šešėliai. Tačiau portrete matyti susim¹stymas : iš jo dvelkia vidine energija ir galbūt kažkoks nusivylimas. Tai žmogus, kuris vis¹ gyvenim¹ energingai dirbo ir vis tiek jautė, kad dar daug nepadarė.

1516 m. Jis priėmė Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I pasiūlym¹ apsistoti Llu pilyje netoli Ambrazo prie Lauros. Ten daugiausia laiko Leonardas praleido tvarkydamas savo užrašus. Jis mirė Ambraze 1519 m., sulaukźs 67 metų.