CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

Argumentacijos analizė ir įvertinimas

įvairių

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

Argumentacijos analizė ir įvertinimas

Kiekvienos argumentacijos tikslas - pagrįsti tezę, t.y. ji turi būti veiksminga. Tačiau neretai logikai klaidinga argumentacija būna nepaprastai įtikinanti, o logikai nepriekaitinga argumentacija yra nepasitikima.

Kaip gali neįtikinti logikai nepriekaitinga argumentacija? Tam tereikia ne tiek jau daug: argumentacija turi būti neaiki, nuobodi ir itęsta, auditorijai nesuprantama (per daug sudėtinga) ar ją į˛eid˛ianti, o gal auditorija yra i anksto nusiteikusi (arba nuteikta) prieikai ir visai nesiklauso kalbėtojo.

O logikai klaidinga argumentacija gali įtikinti ir įtikins klausytojus:

jei nurodomas neteisingas tezės pagrindas, bet klausytojai to nė neįtaria;

jei auditorijai atrodo, kad tezė ir pagrindas yra deramai susiję, nors jie ir nėra susiję.

Todėl argumentacijos analizė ir įvertinimas yra tikrai sunki u˛duotis - iai procedūrai nepakanka vien taisyklių ˛inojimo, bet reikia ir tam tikrų įgūd˛ių, kurie susiformuoja ne i karto. Kadangi kiekvienoje argumentacijoje būtinai yra du ypatingai verti dėmesio momentai: (a) prielaidų ir ivados santykio loginė analizė; bei (b) racionalus įvertinimas tų duomenų, kurie pagrind˛ia ar patvirtina konkrečią ivadą, tai visa analizės procedūra atliekama tokia tvarka:

konkreti argumentacija iskleid˛iama (sakiniai gali būti perfrazuojami, praleisti teiginiai suformuluojami), tada nustatoma tezė ir jos prielaidos. Sudėtingesiais atvejais konstruojamas argumentų medis, kuris parodo jų santykius;

patikrinama demonstracija – kaip pagrįsta tezė (dedukcijos, indukcijos ar analogijos būdu);

įvertinamas pagrindo relevantikumas, priimtinumas ir pakankamumas.

Elementariame argumente tėra tik viena ivada, bet argumentacijoje gali būti daugiau premisų ir ivadų (juk argumentacija yra premisų ir ivadų grandinė).

Inagrinėkime pavyzdį: “Kuo daugiau mokaisi, tuo daugiau imoksti. Kuo daugiau imoksti, tuo daugiau ˛inai. Kuo daugiau ˛inai, tuo daugiau pamirti. Kuo daugiau pamirti, tuo ma˛iau ˛inai. Kuo ma˛iau ˛inai, tuo ma˛iau imoksti. Tai kam mokytis?”

Teiginių seka nėra sudėtinga. Pirmiausia nustatome jos struktūrą:

Kuo daugiau mokaisi (A), tuo daugiau imoksti (B) – prielaida “A B”.

Kuo daugiau imoksti (B), tuo daugiau ˛inai (C) – prielaida “B C”.

Kuo daugiau ˛inai (C), tuo daugiau pamirti (D) – prielaida “C D

Kuo daugiau pamirti (D), tuo ma˛iau ˛inai (E) – prielaida “D E

Kuo ma˛iau ˛inai (E), tuo ma˛iau imoksti (F) – prielaida “E F”.

Jei kuo daugiau mokaisi (A), tuo daugiau imoksti (B), tai mokytis nėra ko (~G) (˛od˛iais neisakyta numanoma prielaida).

Tai kam mokytis (~G)? – teiginys “Mokytis nėra ko (~G)” ( io pavyzd˛io argumentacijos tezė, tik ireikta klausiamąja forma).

A B Pr

B C Pr

C D Pr pagrindas (argumentas)

D E Pr

E F Pr tezė (argumento ivada)

(A F) ~G / ~G argumentacija

A C HS 1,2

A D HS 1,3 tarpinės ivados

A E HS 1,4

A F HS 1,5 galutinė ivada, patvirtinanti tezę

~G MP 6,10

Tikrindami prielaidas, matome, kad “A B”, “B C”, “D E”, “E F”, “(A F) ~G” yra teisingi hipoteziniai teiginiai, bet “C D” tiesos vertė abejotina, nes nėra jokio rimto pagrindo manyti, kad kuo daugiau ˛mogus su˛ino, tuo daugiau jis ir u˛mirta. Kiti argumentacijos elementai abejonių nekelia, vadinasi, abejotinos tiesos vertės teiginys “C D” ir yra tos gana netikėtos ivados “Mokytis nėra ko” prie˛astis.

Taigi - labai svarbu nuspręsti, kuri premisa yra teisingas teiginys, o kuri –ne.

Todėl reikia kiekvieną įvertinti, juk visi teiginiai yra teisingi ar klaidingi, bet mes ne visada esame tikri jų tiesos verte. Todėl pasinaudokite, pavyzd˛iui, ia skale:

Teisingas Esate 100 tuo tikri.

Tikėtinas Tikitės, kad teisingas.

Ne˛inomas I tikrųjų ne˛inote, ar teisingas.

Abejotinas Manote, kad klaidingas.

Klaidingas Net neabejojate jo klaidingumu.

Bet prie nuspręsdami – įsitikinkite, ar nepraleidote kokio svarbaus, su prielaida susijusio aspekto (pavyzd˛iui, įvertinote visas prie˛astis ir prietaravimus).

Negalima pamirti, kad visada geriau vengti vienaaliko po˛iūrio į problemą, bet taip pat svarbu yra ˛inoti, kad sudėtingais atvejais tikroji alternatyva vienaalikumui yra daugiaalikumas.

Ir kiekvieną pagrindą galima vertinti bent jau trim aspektais: loginiu, praktiniu ir etiniu. Vadinasi, argumentas gali būti:

logikai silpnas, bet efektyvus;

efektyvus, bet neetikas;

nekorektikas nei loginiu, nei etiniu po˛iūriu, bet efektyvus tai konkrečiai auditorijai.

Ilgus am˛ius formalioji logika tyrinėjo įrodymus ir daug pasiekė ioje srityje, tačiau paprasti ˛monės (ne filosofai) kasdien kalbasi natūralia kalba. Todėl anglų filosofas Stephen Toulmin suabejojo - ar formali logika tikrai yra vienintelis kriterijus argumentų svarumui įvertinti. Kodėl formaliosios logikos taisyklės nelabai tinka praktinių argumentų analizei ir kaip patikrinti kasdieninio protavimo teisingumą? Spręsdamas ią mįslę, jis tyrinėjo kasdieninės argumentacijos prigimtį ir suformulavo naują, originalią argumento teoriją. Dabar Stephen Toulmin yra ˛inomas argumentacijos teoretikas, nors jo pagrindinis veikalas The uses of argument, pirmą kartą pasirodęs 1958 metais, tikrai nebuvo palankiai sutiktas. Vėlesni jo darbai buvo reikmingi daugeliui mokslo sričių, o kartu su Ch. Perelmano ir L.Olbrechts-Tytecos tyrimais, S.Toulmin įtakojo neformalios, taikomosios logikos (kuri pripa˛įsta epistemologinę retorikos reikmę) vystymąsi.

S.Toulminas manė, kad argumento svarumą lemia ne grie˛tos ir su kontekstu nesusiję taisyklės, bet kriterijai, taikomi konkrečioje srityje: teisiniame ginče, gamtos mokslų tyrinėjimuose ar moraliniuose debatuose. Jis parodė, kad argumento struktūra - ne vien tik loginiai operatoriai, prielaidos ir ivada, bet yra ˛ymiai sudėtingesnė. Tačiau ją galima detaliai iskleisti ir imokti pritaikyti praktikoje. Tokia buvo prad˛ia. Ir tik 40-čia metų vėliau atsirado garsioji metafora “Argument Mapping”, kai Robert Horn savo darbe pritaikė S.Toulmino į˛valgą, kad parodytų, kaip galima orientuotis argumentuose. R.Horn metodas (pavyzd˛iui, Can computers think?) leid˛ia kiekvienam protingam nespecialistui labai greitai suprasti, dėl ko specialistai nesutaria. Naudojant tradicinius mokymosi būdus, tai buvo sunkus darbas, reikalaujantis perskaityti kalnus knygų, u˛raų, ir tik tada bandyti formuluoti klausimo esmę.

Taigi, argumentacijos teorija kaip multi-disciplinarinė teorija buvo pripa˛inta tik setyniasdeimtaisiais XX am˛iaus metais, kai filosofijos, teisės, komunikacijos teorijos, psichologijos, kompiuterijos, lingvistikos ir kt. sričių specialistai pradėjo leisti bendrus ˛urnalus ir organizuoti konferencijas, kad suprastų ir tobulintų argumentaciją. Kiekviena sritis turi savo ypatumų, į kuriuos reikia atsi˛velgti argumentuojant. Teisinė argumentacija taip pat ne iimtis: todėl yra nema˛ai darbų, skirtų būtent ios argumentacijos analizei (pavyzd˛iui, R.Alexy), vykdomi projektai, numatantys naujų argumentacijos analizės ir įvertinimo būdų taikymą teisinėje argumentacijoje (D.Walton) ir t.t.

Argumentacijos teorijai reikmingi ir F.vanEemeren, R. Grotendorst ir kt. autorių darbai, nors iki iol vieningos paradigmos ioje srityje nėra ir vyrauja nuomonių įvairovė net tokiais svarbiais klausimais kaip pagrindinės Argumentacijos teorijos problemos ir vystymosi perspektyvos.

Kadaise Ch.Perelmanas ir L.Olbrechts-Tyteca norėjo sukurti naują argumentacijos teoriją, pagrįstą retorikos ir dialektikos principų jungimu, ir 1958 metais ileido darbą prancūzų kalba, plačiau ˛inomą Naujosios Retorikos vardu (iverstas į anglų kalbą tik 1969). Jų atlikti empiriniai tyrinėjimai parodė, kad formaliajai logikai (da˛niausiai suprantamai kaip demonstratyvaus įrodymo teorija) reikia argumentacijos teorijos, kurioje demonstracijos idėja neturi savo buvusios reikmės. Teisininkas ir filosofas Ch.Perelmanas esminį skirtumą tarp formalios logikos ir argumentacijos teorijos (kurią jis vadino Naujaja retorika) matė jų prielaidose: jei logikoje - tezės teisingumas yra objektyvus ir neprietaringas, tai argumentacija negali garantuoti, kad ta tezė, kurią mes pripa˛inome teisinga, bus suderinama su kita teze, kurią irgi laikome teisinga. is nesuderinamumas reikia ne formalų prietaravimą, o tik tai, kad ios dvi tezės negali būti taikomos tuo pačiu metu vienai ir tai pačiai konkrečiai situacijai. Pavyzd˛iui, dvi moralės taisyklės: “Meluoti negalima” ir “Kiekvienas ˛mogus turi gerbti savo tėvus” tampa absoliučiai nesuderinamomis, kai vienas i tėvų verčia vaiką meluoti. (Ch.Perelman. Logic and Rhetoric.//Modern Logic,1980. pp.457-63). Tokių antinomijų yra nema˛ai, ypač moralėje ir teisėje. Kai tas nesuderinamumas tampa akivaizdus ir neivengiamas, tada privalome pasirinkti ir apriboti vienos kurios taisyklės taikymą.

Ch.Perelmanas ypatingai pabrė˛ė auditorijos vaidmenį argumentacijos procese, nes konkreti argumentacija (mokslinėje diskusijoje ar sprend˛iant verslo problemas) visada yra skiriama tam tikrai auditorijai, turinčiai savo emocijas ir savo prietarus. Vadinasi klausytojų nuomonės ir vertybės sukuria kontekstą, į kurį patenka konkrečios prielaidos. Taigi argumento svarumą lemia ne “grynos” taisyklės, o bet ir auditorijos reakcija. Todėl argumentuojantis asmuo privalo atsi˛velgti ir į logiką, ir į savo auditorijos specifiką. Juk, anot Ch.Perelmano, argumentacijos tikslas yra auditorijos pritarimą konkrečioms prielaidoms paversti auditorijos pritarimu ivadai.

Kas yra auditorija? Ar tai tie realūs ˛monės, kurie girdi oratoriaus kalbą ar perskaito straipsnį? Kartais-taip. Pavyzd˛iui, kai profesorius rengia paskaitą savo kurso studentams, jis atsi˛velgia į jų ˛inias ir patirtį. Tačiau ta pati argumentacija, parengta konkrečiai auditorijai, gali būti visai neefektyvi kitur, nes auditorijos yra labai skirtingos: vienos teikia pirmenybę teorinėms prielaidoms, o kitos - faktams. Dar labiau skiriasi jų vertybės. Ir kuo daugiau ˛mogus ˛ino apie savo auditoriją, tuo lengviau gali apeliuoti tiek į jos protą ir racionalumą, tiek ir į jos aistras bei prietarus.

Ch.Perelmanas ir L.Olbrecht-Tyteca raė apie“universalią auditoriją”, kurią sudaro visi ˛monės, kurie yra pakankamai protingi ir kompetentingi svarstyti tam tikrą klausimą (tai gali būti visa ˛monija arba tik mentalinė konstrukcija, kurią susikuria pats argumentuojantis ˛mogus). Anot jų, jei ˛mogus nori parinkti svariausius argumentus savo tezei, tai jis turėtų orientuotis į pačią grie˛čiausią auditoriją. Ch.Perelmanas ir L.Olbrecht-Tyteca teigė, kad “universali auditorija” pritars rimtiems argumentams ir atmes prastus, nes samprotavimų kokybė yra tiesiogiai proporcinga jiems pritariančios auditorijos kokybei. Nors i teorija vertinama prietaringai, bet “universalios auditorijos” vaidmuo joje nepaprastai reikmingas: ji tampa norma ar standartu, kuris nustato argumento vertę. Kiti tyrinėtojai mini “idealią auditoriją” – kaip būdą atrinkti argumentus bet kuriai fizinei auditorijai.

Tačiau ir konkreti fizinė auditorija ne tik pasyviai iklauso argumentų, bet kritikai juos vertina, sutinka su jais arba ne. Kodėl toks sudėtingas auditorijos vaidmuo argumentacijoje?

Auditorija nusprend˛ia ar sutikti su argumentacijos prielaidomis: galime sakyti, kad tikroji argumentacija prasideda ne tada, kai prabyla argumentus isakantis ˛mogus, o tada, kai auditorija sutinka su jo prielaidomis.

Pavyzd˛iui, auditorija nusprend˛ia kaip įvertinti konkretų faktą, kai yra galimos kelios skirtingos jo interpretacijos (pavyzd˛iui, teisme - kaltinimo ir gynybos). Vadinasi, net faktai tampa faktais tik tada, kai auditorija sutinka juos pripa˛įsta faktais.

Tik konkreti auditorija sprend˛ia, ar teisinga argumentuojamoji tezė, nors ir nevisi ˛monės yra linkę patikėti auditorijai spręsti svarbius klausimus. Abejojama ne be pagrindo (nors kai kurios auditorijos yra tinkamesnės konkrečiam tikslui u˛ kitas), bet, deja, nėra nė vienos niekada neklystančios. Tačiau būtinybė pasitikėti auditorija ir auditorijos pripa˛inimas argumentacijos vertintoju – tai būdas spręsti apie tezės teisingumą, tiesiogiai susijęs su social-konstruktyvistiniu po˛iūriu į tikrovę.

Pavyzd˛iui, daug triukmo sukėlusioje O.J.Simpsono byloje prisiekusieji – t.y. ta asmenų grupė, kuri realiai sprendė – atmetė pagrindinį kaltinimą jam, nors daugybė ˛monių ir tikėjo, kad O.J.Simpsonas kaltas dėl dvigubos ˛mog˛udystės. Tačiau JAV teisinės sistemos po˛iūriu, ˛mogus yra kaltas tada ir tik tada, kai prisiekusieji taip nusprend˛ia.

Auditorija neivengiamai įtakoja visą argumentacijos procesą, nes argumentai atrenkami ar irandami tai konkrečiai auditorijai, taikant juos prie konkrečios vertybių hierarchijos. Taigi, argumento vertė yra susijusi su auditorijos kokybe, todėl galime suprasti tuos ˛mones, kurie abejoja auditorijos sprendimo verte. Deja, argumentuotojai da˛nai ieko labiau u˛jaučiančios auditorijos, o ne tokios, kuri grie˛tai tikrintų kiekvieno teiginio pagrįstumą ar racionalumą.

Tačiau net ir ˛inodami, kad tobulų auditorijų nebūna, mes turėtume pripa˛inti akivaizdų dalyką – vertinant tezes pagrįstumą, auditorija yra geriausia, o gal ir vienintelė mūsų alternatyva. Net jei auditorija, kuri nusprend˛ia, kas bus Lietuvos Respublikos prezidentu, nėra vien politikos ar ekonomikos ekspertai. Panaiai yra ir JAV, kur prisiekusiųjų teisme sprendimą priima ne vien teisės ekspertai, ir t.t.

Argumentacijos teorija analizuoja ne tik auditorijos vaidmenį, bet ir idėjų pristatymo metodus bei argumentavimo įgūd˛ius (Ch.Perelmanas iskiria - sąveiką ir atsiribojimą), bet, deja, negalime čia aptarti juos visų.

Paminėti argumentacijos aspektai rodo, kad jos analizei labiau tinka St.Toulmino argumentų analizės modelis (daugelio specialistų iki iol laikomas adekvačiausiu), nes natūralia kalba ireiktus argumentus nevisada galime įvertinti, taikydami formalios logikos kriterijus. Taigi, struktūros po˛iūriu argumentacija yra sudaryta ne i trijų, o i eių dalių:

duomenų (Data);

ivados (Claim);

pagrindo (Warrant);

paramos (Backing);

kvalifikatoriaus (Qualifier);

ilygos (Rebuttal).

Bet kuri argumentacija prasideda tam tikrų faktų nagrinėjimu. Duomenys (Data) yra tie ˛enklai, faktai, informacija, kuri leid˛ia suformuluoti tezę (spėjimą ar ivadą). Skirtingose gyvenimo srityse duomenys vadinami savaip: jurisprudencijoje – įrodymais, įkalčiais; empiriniuose moksluose – stebėjimų ir eksperimentų duomenimis; humanitariniuose moksluose – faktais ir vertinimais.

Patikimiausi duomenys kiekvienai argumentacijai yra:

tikri atsitikimai, kurie argumentacijoje tampa bendrų principų iliustracijomis;

statistiniai duomenys, apibendrinantys pasikartojančius įvykius ir reikinius;

liudijimai – įvykių dalyvių, ekspertų pareikimai. Be abejo, vertingiausi yra tos srities specialistų (ekspertų) liudijimai, todėl ekspertų vaidmuo yra reikmingas tiek teisme, tiek ir kitose srityse.

Kita vertus, kiekvienoje argumentacijoje duomenų pobūdis tiesiogiai priklauso nuo konkrečios veiklos srities specifikos: jei ˛urnalistai gali remtis neapibrė˛tais “gerai informuotais altiniais”, tai teisme turi vertę ne nuomonės, spėliojimai ar svetimų minčių perpasakojimai, o tik liudijimai apie tai, ką ˛mogus pats patyrė ir u˛ ko teisingumą yra atsakingas.

Svarbiausias argumentacijos elementas yra teiginys (Claim), jis ireikia tam tikrą po˛iūrį ir yra ta ivada, kurią gina argumentatorius.

Pagrindas (Warrant) - būtinas komponentas perėjimui nuo duomenų prie tezės, nes nustato loginį ryį tarp duomenų ir ivados, bei atsako į klausimą “Kas sieja pateiktus duomenis ir ivadą?”. Pagrindu gali tapti eksperto liudijimas, teisės normos, auditorijos įsitikinimai ar pripa˛intos vertybės.

Taigi, minimali argumentacijos struktūra, naudojama nesudėtinguose samprotavimuose, yra: duomenys, ivada ir pagrindas. Ji atskleid˛ia kiekvienos dalies vaidmenį iame procese, todėl argumentaciją galime apibudinti kaip minties judėjimą (pagrindo arba garantijos dėka) nuo pripa˛intų teisingais pradinių duomenų, prie ivados.

DUOMENYS IVADA (vadinasi)

PAGRINDAS

(kadangi)

Pavyzd˛iui: “Kelyje Vilnius-Kaunas Jonas P. pa˛eidė kelių eismo taisykles (virijo leistiną va˛iavimo greitį ir nekreipė dėmesio į raudoną viesoforo signalą). Vadinasi, Jonas P. yra baustinas u˛ taisyklių pa˛eidimą”. Taigi, sprendimas (arba ivada) bausti Joną P. yra priimtas atsi˛velgiant į: (1) konkrečius duomenis apie jo padarytus pa˛eidimus; ir (2) pagrindą - teisines normas, nustatančias bausmės dydį u˛ tam tikrą pa˛eidimą.

ią struktūrą rasime ir paprastuose silogizmuose, susidedančiuose i trijų dalių: prielaidų, ivados ir taisyklės.

Nedemonstratyvios nesudėtingos argumentacijos formos pavyzdys: “B.Clinton’as privalėjo atsistatydinti i JAV prezidento pareigų, kadangi ir R.Nixon’as ir B.Clinton’as – abu savo laiku piktnaud˛iavo turėta vald˛ia, ir R.Nixon’as buvo priverstas atsistatydinti”. Duomenys - minimas abiem atvejais piktnaud˛iavimas vald˛ia, o ivados pagrindas – analogija, t.y. kai nustačius dviejų objektų panaumą vienu svarbiu aspektu, tikimasi, kad jie bus panaūs ir kitais. Įvertinti tokią argumentaciją galime jau ir istorinių ˛inių dėka.

Be abejonės, nedemonstratyvios argumentacijos, pagrįstos statistiniais duomenimis, analizė da˛niausiai yra ˛ymiai sudėtingesnė. Ir nors jos ivada visada tik tikėtina, bet tokio protavimo svarba yra neabejotina, nes gyvenime mes da˛niausiai naudojamės informacija, kuri yra ne absoliučiai, o tik praktikai patikima.

Pilna argumentacijos struktūra (pagal S.Toulmin):

(būtinai arba 6-iais atvejais i 10-ies)

KVALIFIKATORIUS

DUOMENYS IVADA (vadinasi)

PAGRINDAS ILYGA

(kadangi) (nebent)

PARAMA

(juk)

Parama (Backing) – tai argumento pagrindo papildymas ar paaikinimas, kuris padeda auditorijai suprasti pagrindą. Parama gali būti įvairi, nors da˛nai - tai statistiniai duomenys, tikri pavyzd˛iai arba liudijimai. Bet argumentą ir jo pagrindą sustiprinti gali tik patikimi statistiniai duomenys, nedviprasmiki pavyzd˛iai (situacijos), arba pripa˛intų specialistų liudijimai.

Kvalifikatorius (Qualifier) – argumento santykinio stiprumo ˛odinė iraika. Kvalifikaroriaus dėka ˛mogus gali suma˛inti teiginio grie˛tumą (arba jį sustiprinti). Pavyzd˛iui, teiginį “Logikos u˛davinius įdomu spręsti” suformulavę standartine forma gausime - “Kiekvienam įdomu spręsti visus logikos u˛davinius”. Bet ar įmanoma surasti svarių argumentų jam pagrįsti? Todėl čia reikalingas kvalifikatorius, ireikiamas ˛odeliais “kai kurie”, “dalis”, “yra tokių” ir kt.

Ilyga (Reservation arba Rebuttal) - tai iimtis argumentuojamai tezei, kai nurodomos tos aplinkybės ar tie galimi atvejai, kuriems esant pagrindinis teiginys nėra teisingas. St.Toulmin’o analizės modelio prielaida tai, kad joks argumentas nėra absoliuti tiesa. Todėl ilyga parodo, kaip galima sustiprinti argumentaciją, apribojant pagrindinį teiginį.

Kasdien naudojamos argumentacijos struktūra yra pakankamai sudėtinga, todėl kiekvienoje konkrečioje situacijoje S.Toulmin’o modelis turi specifinių bruo˛ų. Pavyzd˛iui, teisinė argumentacija:

“Pilietė J.K. pagrobė svetimą 3mėn. am˛iaus kūdikį, norėdama priversti vaikiną ją vesti (duomenys). Vadinasi, ji elgėsi neteisėtai (tezė), kadangi gali būti apkaltinta nusikaltimu (pagrindas), bet tik jei pati suvokė ką daranti (ilyga).

Argumentacijos praktika rodo, kad tikrovėje protavimo procesas yra ˛ymiai sudėtingesnis, nei apraomasis logikos vadovėlyje, tačiau nepamirkime, kad be logikos neįmanoma visai jokia argumentacija. Todėl tai svarbiausi principai, į kuriuos derėtų atsi˛velgti, vertinant bet kurios srities argumentaciją:

argumento svarumą nulemia pagrindinių keturių elementų (ivados, duomenų, pagrindo, paramos) tarpusavio ryys.

2. duomenys turėtų būti reprezentatyvūs. Tai reikia, kad jie turi atitikti argumentacijos srities struktūrą ir negali būti parenkami pagal “u˛sakymą”. Ypač, jei operuojama statistiniais duomenimis.

Pavyzd˛iui, atliekant apklausą dėl bausmės dyd˛io įtakos įvykdomų nusikaltimų skaičiui, svarbiu reikėtų laikyti po˛iūrį ne tik asmenų, jau įvykd˛iusių sunkius nusikaltimus, bet ir asmenų, kurie įvykdė nesunkų nusikaltimą arba nenusikalto visai;

3. informacijos altiniai turi būti patikimi. Jei abejojama jų patikimumu – reikia informaciją patikrinti arba jos nenaudoti;

jei yra duomenų, prietaraujančių argumentuojamam teiginiui, tai juos būtina inagrinėti ir paaikinti, nes jie arba tik atrodo prietaraujantys tezei, bet nėra su ja susiję, arba yra teisingi ir tuomet - būtina keisti pačią tezę;

duomenų turėtų pakakti (ir kiekybiniu ir kokybiniu po˛iūriu), atsi˛velgiant į konkrečią auditoriją ir jos patirtį.

Klausimai pakartojimui

1. Ar gali neįtikinti logikai nepriekaitinga argumentacija?

2. Kodėl logikai klaidinga argumentacija gali būti įtikinanti?

Kokį vaidmenį atlieka auditorija argumentacijos procese?

Kas yra “universali auditorija”?

Kokia yra minimali argumentacijos struktūra?

Kada mes naudojame argumentaciją siekdami daryti įtaką kitiems?

Kas yra “duomenų reprezentatyvumas”?

Pratimai

Sugalvokite argumentacijos pavyzdį ir analizuokite jį pagal S.Toulmino modelį.

Nurodykite ios argumentacijos silpnybes:

“Kiekviena ˛mogaus kūno ląstelė atsinaujina greičiau nei per deimt metų. O tai reikia, kad po deimties metų kiekvienas ˛mogus visikai pasikeičia. Taigi nė vienas ˛mogus neturėtų būti laikomas atsakingu u˛ tuos veiksmus, kuriuos įvykdė prie deimt ar dar daugiau metų”.

3. Ar pagrįstai “neteisinga” vadiname ivadą, kurią gavome akivaizd˛iai klaidingu būdu? Inagrinėkite pavyzdį:

“Kaip reikia padalinti 64 i 16: imeskime po 6 (eetą) i ios trupmenos skaitiklio ir vardiklio: 64/16 = 4/1 = 4. O jei kas suabejotų, ar tikrai toks imetimas yra leistinas, tuomet paklauskite jo – nejaugi 64 padalinta i16 nėra lygu 4?”.

4. Ar i argumentacija yra logikai nepriekaitinga:

“Kasmet Darvino premija įteikiama herojui, kuris per savo bukumą isibraukė i gyvųjų sąrao, taip pagerindamas ˛monijos genofondą. ˇodis premijos įkūrėjui D˛onui Langbeinui: “Man regis mokslas gerokai pristabdė evoliuciją. Mes turime vaistų, padedančių kvailiams nenumirti, nors kitomis sąlygomis jie jau seniai būtų tapę lavonais. Taigi tokia jau likimo ironija: ˛monija ilgiau gyvena ir vis labiau bunka””.

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 1265
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/250/Argumentacijos-analiz-ir-verti92225.php

Adauga cod HTML in site
<a href="https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/250/Argumentacijos-analiz-ir-verti92225.php" target="_blank" title=" - https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/250/Argumentacijos-analiz-ir-verti92225.php">Argumentacijos analizė ir įvertinimas</a>

Argumentacijos analizė ir įvertinimas

įvairių

DOCUMENTE SIMILARE

Argumentacijos analizė ir įvertinimas

Kiekvienos argumentacijos tikslas - pagrįsti tezę, t.y. ji turi būti veiksminga. Tačiau neretai logikai klaidinga argumentacija būna nepaprastai įtikinanti, o logikai nepriekaitinga argumentacija yra nepasitikima.

Inagrinėkime pavyzdį: “Kuo daugiau mokaisi, tuo daugiau imoksti. Kuo daugiau imoksti, tuo daugiau ˛inai. Kuo daugiau ˛inai, tuo daugiau pamirti. Kuo daugiau pamirti, tuo ma˛iau ˛inai. Kuo ma˛iau ˛inai, tuo ma˛iau imoksti. Tai kam mokytis?”

Teiginių seka nėra sudėtinga. Pirmiausia nustatome jos struktūrą:

Klausimai pakartojimui

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comenteaza documentul:

Kiekvienos argumentacijos tikslas - pagrįsti tezę, t.y. ji turi būti veiksminga. Tačiau neretai logikai klaidinga argumentacija būna nepaprastai įtikinanti, o logikai nepriekaitinga argumentacija yra nepasitikima.

Inagrinėkime pavyzdį: “Kuo daugiau mokaisi, tuo daugiau imoksti. Kuo daugiau imoksti, tuo daugiau ˛inai. Kuo daugiau ˛inai, tuo daugiau pamirti. Kuo daugiau pamirti, tuo ma˛iau ˛inai. Kuo ma˛iau ˛inai, tuo ma˛iau imoksti. Tai kam mokytis?”