Argumentacijos struktūra

Logikos mokslas analizuoja argumentacijos prigimtį ir jos ribas, struktūrą ir metodus, svarbiausias taisykles ir galimas klaidas, argumentacijos ypatumus skirtingose pažinimo ir veiklos srityse (nuo gamtos mokslų iki filosofijos, ideologijos ir propagandos), bei argumentacijos stiliaus pakitimus, keičiantis istorinėms epochoms, kultūroms ir mąstymo stiliui.

Kiekviena argumentacija susideda iš argumentuojamojo teiginio (tezės), jos pagrindo bei demonstracijos (argumentacijos būdo) ir, struktūros požiūriu, yra argumentuojamo teiginio sekimo iš nurodytų prielaidų demonstracija:

PAGRINDAS TEZĖ

DEMONSTRACIJA

Tezė (gr. thesis) – tai teiginys, kurio teisingumą pagrindžiame. Tezė yra svarbiausias viso argumentacijos proceso elementas: ji - centras visų pastangų galutinis tikslas. Teze gali tapti bet kuris teiginys (jei tik jo tiesos vertė nėra akivaizdi) arba teiginių sistema (teorija).

Pavyzdžiui, medicininiame tyrime teze gali būti konkreti ligos diagnozė, geometrijoje – teorema, o baudžiamojoje byloje - teiginiai apie nusikaltimo įvykį (nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas ir kitos aplinkybės), teiginiai apie kaltinamojo kaltumą nusikaltimo padaryme, teiginiai apie aplinkybes, turinčias įtakos kaltinamojo atsakomybės laipsniui ir pobūdžiui, teiginiai apie nusikaltimu padarytos žalos pobūdį ir dydį.

Pagrindas arba argumentas (lot. argumentum - įrodymo pagrindas). Apie dvejopą termino “argumentas” vartojimą angliškoje teiginių logikos literatūroje jau rašyta šio vadovėlio poskyryje “Teiginių logika ir samprotavimas”. Argumentacijos teorijoje terminas “argumentas” vartojamas trečia reikšme: pagrindas arba argumentas yra ta argumentacijos dalis, kuri pagrindžia tezę.

Tezės pagrindu gali būti tiek teiginys apie faktą, tiek dedukcinis ar nededukcinis samprotavimas.

Konkrečios tezės pagrindu gali būti įvairūs teiginiai:

teiginiai apie faktus, kurie teikia žinių apie atskirus įvykius ar reiškinius (pavyzdžiui, medicinoje – tai paciento tyrimų rezultatai);

mokslinių tyrimų ir praktinės veiklos patirties apibendrinimai (pavyzdžiui, nustatytas kiekvieno žmogaus pirštų atspaudų individualumas arba nukleino rūgščių išsidėstymo genetinėje medžiagoje unikalumas);

terminų apibrėžimai, teisės normos;

aksiomos – teiginiai, laikomi teisingais be įrodymo, nes yra bendri ir akivaizdūs (pavyzdžiui, teiginys “vienas ir tas pats žmogus, vienu ir tuo pačiu laiko momentu negali būti skirtingose vietose”);

mokslo nustatyti dėsniai (fizikos, chemijos, biologijos ir kt.) ar įrodytos teoremos.

Kartais tezės teisingumas pagrindžiamas viena premisa, bet sudėtingesniais atvejais būtina nurodyti kelias.

Teisminiame tyrime ypatingai reikšmingi yra faktai, nes konkretus nusikaltimas tiriamas ir išaiškinamas remiantis išlikusiais specifiniais pėdsakais. Tačiau teiginius apie faktus reikia skirti nuo informacijos apie faktus šaltinių - iš kelių nepriklausomų informacijos šaltinių gauta informacija gali būti objektyviau įvertinta. O tai tikrai svarbu teisminiame tyrime.

Ypatingas informacijos apie faktus šaltinis yra mokslinių tyrimų ir praktinės veiklos patirties apibendrinimai. Teisme gali būti naudojami tik patikimi mokslinių tyrimų ir praktinės veiklos patirties apibendrinimai: atsiradus naujai teorijai, būtina jos panaudojimo sąlyga – įtikinti teismą, kad šia teorija pagrįsta informacija tikrai yra verta dėmesio. 

Demonstracija arba argumentacijos būdas (lot. demonstratio - rodymas) yra tezės pagrindimo būdas. Jeigu “Bm” – tezė (teiginys, kurį norima pagrįsti), A1, A2, … An “ – teiginiai naudojami šioje argumentacijoje, ženklas “ ” žymi loginę tezės ir jos prielaidų ryšio formą, o B1, B2, … Bm – išvestiniai teiginiai, tai argumentacijos struktūra yra:

A1 Pr

A2 Pr

n. An Pr / Bm

n+1  B1

n+2  B2

n+m Bm QED

Nors kiekvienas mokslas skelbia savo tezes ir naudoja savo argumentus, bet visuose juose yra taikomi logikos aprašyti tezės pagrindimo būdai. Todėl logika ypač daug dėmesio skiria argumentacijos būdui. Jei tezė yra argumento premisų loginis sekmuo, tai tezės teisingumą nulemia ne tik premisų teisingumas, bet ir tezės (arba argumento išvados) išvedimo validumas.

Kuo skiriasi argumentacija (ir įrodymas) nuo argumento (t.y. samprotavimo)? Jei tezė yra argumento išvada, tai argumentacija yra tarsi priešinga argumentui: jei argumento išvada atsiranda tik jo pabaigoje, tai argumentacija jau prasideda teze - svarbiausiuoju teiginiu, kurį reikia pagrįsti. Toks tezės pagrindimas gali įgauti dedukcijos, indukcijos, analogijos ar kt. formą, kurių kiekviena gali būti taikoma atskirai arba skirtingos derinamos tarpusavyje.

Kuo ypatingas jų taikymas įrodyme?

Dedukcinis sekmens santykio įrodymas (taikomas argumentacijoje) įgauna bendros taisyklės ir atskiro atvejo susiejimo formą. Dažniausiai tezė argumentuojama nuosekliai parodant, kad:

a)      kiekviena premisa yra teisingas teiginys;

b)      tezė logiškai seka iš tam tikrų premisų (pagrindo).

Pirmasis punktas (a) skiria tezės įrodymą nuo dedukcinio išvedimo validumo įrodymo, aprašyto “Moderniosios teiginių logikos” skyriuje, kur ir premisų formuluoti nereikia - premisos yra duotos, ir jų teisingumo vertė nėra svarbi. O vienas sudėtingiausių momentų dedukcinės argumentacijos (įrodymo) procese – tai tinkamų premisų parinkimas bei jų sąsajų su teze nustatymas.

Svarbiausias dedukcinės argumentacijos ypatumas – tai, kad jei pateiktos premisos yra teisingi teiginiai, tai tezė, išvesta iš jų pagal logikos taisykles, negali būti klaidinga. Tezės teisingumas - būtinas premisų teisingumo ir išvedimo validumo sekmuo.

Taigi, galime teigti, kad kiekviena dedukcinė argumentacija yra dedukcinis tezės išvedimo įrodymas, bet ne kiekvienas toks įrodymas yra argumentacija. Todėl negalima painioti išvedimo validumo įrodymo ir dedukcinės argumentacijos: išvedimo įrodymui (net ir dedukciniam) premisų tiesos vertė nerūpi, o argumentacijos premisos (kai jos yra teiginiai apie faktus) klaidingos būti negali.

Indukcinis išvedimas (kai jis naudojamas argumentacijoje) – tai loginis ryšys tarp premisų, kuriomis pateikiama informacija apie tam tikros rūšies atskirus atvejus (faktus), prie tezės, apibendrinančios šiuos ir kitus panašius atvejus. Indukcinis argumentavimo būdas naudojamas tuomet, kai akcentuojami faktiniai duomenys, o jo validumą lemia vienarūšių objektų ar reiškinių savybių pasikartojamumas. Bet tai kas būdinga atskiriems objektams ne visada yra būdinga visiems tos grupės objektams, todėl ir išvados teisingumas dažniausiai tik tikėtinas. Žinoma, jei demonstracijai panaudota pilnoji indukcija, tai tezės (indukcijos išvados) teisingumas yra neišvengiamas. Bet jei nepilnoji indukcija – tuomet tezės (išvada) teisingumo pagrindimui reikės papildomos informacijos, nes visų patikimų faktinių duomenų dar neturima. Nepilnąja indukcija tezės įrodymas (kitaip nei argumentacija) pasibaigti negali. Todėl tezės įrodyme nepilnoji indukcija yra tik argumento dalis.

Analogijos forma naudojama lyginant atskirus įvykius ir reiškinius: tai loginis ryšys tarp konkretaus reiškinio savybių teigimo, pagrįstas faktais, liečiančiais kitą konkretų reiškinį. Net jei lyginamieji reiškiniai bus panašūs savo esminiais požymiais ir neturės esminių skirtumų – išvados teisingumas visada tik tikėtinas, todėl analogija tezės įrodyme yra tik argumento (pagrindo) dalis. Bet svarbiausia analogijos funkcija – supaprastinti sudėtingus klausimus.

Kartais pabrėžiama, kad analogija tezės neįrodo, tačiau pažinime analogijos vaidmuo nepaprastai svarbus: ir moksliniame tyrime, ir praktinėje veikloje ji yra sėkmingai taikoma keliant hipotezes ir versijas. Analogijos reikšmė dar padidėja derinant ją su kitais argumentacijos būdais. Teisminiame tyrime analogija taikoma labai plačiai - atliekant daktiloskopines, trasologines ir kt. teismines ekspertizes.

Klausimai pakartojimui

Kiek argumentų reikia tezei pagrįsti?

Kodėl nuomonė nėra argumentas teisme?

Kuo skiriasi tezės įrodymas ir išvedimo patikimumo įrodymas?

Pratimai

Kokia demonstracijos rūšis panaudota šioje argumentacijoje: “Mūsų kaimynas tikras girtuoklis – Jūs tik pažvelkite į jo nosį!”.

Nustatykite tezę ir jos argumentus: “telefono pokalbiai ir konsultacijos nuosprendžio priėmimo metu yra esminis proceso pažeidimas, nes pažeistas pasitarimo slaptumas ir nuosprendis pagrįstas įrodymais, neištirtais teisiamajame posėdyje”.