CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

Aristotelis: keturios prie˛astys, arba principai (materialioji, formalioji, veikiančioji ir tikslingoji)

įvairių

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

Aristotelis: keturios prie˛astys, arba principai (materialioji, formalioji,

veikiančioji ir tikslingoji)

Prie˛asties sąvoka

Senovės filosofai i pat prad˛ių klausė, kas yra esinikasis regimojo pasaulio pradas, kas yra esinių pirmasis pradas. Prad˛ioje atsakymai buvo netikslūs ir pavirutiniki. Pirmuoju pradu buvo laikomas vanduo, ugnis, oras arba ˛emė. Platonas pirmuoju pradu laikė idėjas arba pirmavaizd˛ius. Nuodugnesnį ir realistikesnį atsakymą davė Aristotelis, jis visas prie˛astis suskirstė į:

materialiąsias

formaliąsias

veikiančiąsias

tikslo

is suskirstymas leid˛ia paaikinti pasaulį kaip vienas kitą nuolatos veikiančių ir keičiančių esinių pynę.

Kas yra prie˛astis? Prie˛astis yra tam tikras pradas. Pradas gali reikti įvairius dalykus : prad˛ią laike, prad˛ią erdvėje, veikimo prad˛ią. Bet prado ir prie˛asties sąvokų apimtis truputį skiriasi. Visos prie˛astys yra tam tikri pradai, tačiau ne kiekvienas pradas yra prie˛astis. Prie˛astimi gali būti tik pozityvus pradas, realiai lemiantis padarinio atsiradimą. Grynai negatyvus pradas prie˛astimi būti negali, nes jis yra buvimo arba gyvybės stoka.

Prie˛asties nereikia painioti su sąlyga. Sąlyga yra tai, kas būtina, kad prie˛astis pradėtų veikti. Padarinio atsiradimą prie˛astis lemia i vidaus, o sąlyga taip nelemia.

Nuo prie˛asties ir sąlygos skiriasi proga. Proga yra tokia aplinkybė, kuriai esant veiksmas atliekamas lengviau nei įprasta. Proga tik palengvina prie˛asties veikimą, bet nėra jam būtina.

Visoms prie˛astims yra būdinga tai, kad jos yra pirmesnės u˛ savo padarinius. Jos yra pirmesnės laike, t.y. Da˛niausiai egzistuoja anksčiau u˛ padarinius, nors kai kurios prie˛astys atsiranda vienu metu su savo padariniais. Buvime prie˛astys visada pirmesnės, nes jos yra pradai, o padarinys – pradėtas esinys. Prie˛astingumo santykyje visada kas nors yra pirminis, o kas nors – antrinis. Kiekviena prie˛astis skiriasi nuo savo padarinio. Jei skirtumo nebūtų, nebūtų nei padarinio. Galiausiai prie˛astis visada yra tobulesnė u˛ padarinį. Nebūtinai ji turi būti tobulesnė visapusikai, būtina kad ji būtų tobulesnė lėmimo aspektu.

Materialioji prie˛astis

Senovės graikų filosofai materijos sąvokai skyrė gana daug dėmesio. Materialiuose dalykuose jie iekojo atsakymo į klausimą kas yra pirmasis realybės pradas. Materiją jie traktavo kaip konkrečių materialių kūnų, turinčių tam tikrus tobulumus, rinkinį.

Talis visa ko pradu laikė vandenį. Tai, i ko kas randasi, yra ko nors altinis ir prad˛ia. Teigiama, kad pasaulio kildinimas i vandens turi prad˛ią mitologijoje. O Talis – vienas pirmų filosofų filosofijos istorijoje, taigi natūralu, kad jo mintims įtakos turėjo mitologija. Aristotelis „Metafizikoje“ rao: „tai, kas seniausia – verta did˛iulės pagarbos; tai, kuom kas nors prisiekia – verta did˛iulės pagarbos“.

Vėliau Anaksimenas ir Diogenas orą mato kaip pasaulio pradą, Herakleitas teigia, kad pirmasis pradas yra ugnis. Empedoklis, kaip raė Aristotelis, dar pridėjo ˛emę, ir naudojo visus keturis elementus. Anaksagoras „prigalvojo“ nesuskaičiuojamą kiekį pradų, juos vadino gemalais arba daiktais.

Kitaip materiją mąstė Platonas. Jam atrodė, kad materialūs esiniai yra tik am˛inų nematerialių idėjų eėliai. Materialus pasaulis yra tiltas i idealios buvimo pilnatvės į nebūtį, todėl jo buvimas priklausomas, nesavarankikas. Buvimo pilnatvės materija neturi, ji yra vien tapsmas. Neapibrė˛tumas yra esminis materijos atributas: ji neturi jokio pavidalo, jokios vidinės struktūros, todėl yra pasiruousi priimti bet kurią formą ir bet kokį tobulumą. Materija am˛ina. Anksčiau ji buvo chaosas, i kurio Demiurgas sukūrė pasaulį.

Aristotelis pateikė dar kitokią materijos sampratą. Jis skiria du substancijos ( atskiri konkretūs daiktai ) dėmenis. Bet kurioje individualioje substancijoje vienos jos savybės į apibrė˛imą įeina, o kitos ne. Aristotelis teigia, kad tas savybes, kurios įeina į apibrė˛imą reikia skirti nuo kitų, skirti visuotines daikto savybes, bendras iam ir kitiems tos rūies daiktams, ir individualias jo savybes. Į daikto sąvoką įeinančios savybės – forma, kitos – med˛iaga arba materija. Abu ie terminai turi ka˛ką bendro su nekamojoje kalboje vartojamais ˛od˛iais, bet jie įgauna perkeltinę prasmę.

Med˛iaga Aristotelis pavadino tai, kas substancijoje nėra forma: ji yra tai, kas i prigimties nesuformuota, neapibrė˛ta. Tai „pirmoji“, gryna med˛iaga. Med˛iagą jis tapatina su potencija – jėga ir galimybe, ji yra energijos

( forma ) prieybė ir papildymas. Prieingai veikiančiai jėgai, ji yra polinkis.

Materija – potencija, tam tikra galimybė, ji netobula ir neapibrė˛ta, tai ne tikrovė, nes tikrovė yra forma ir energija ( kad materija būtų tikra, būtina forma ir veiklumas ); materija – tik tai, kas yra savaime, ji gali įgyti bet kokią formą, ji pati nėra formuojantis pradas. Materija esiniui teikia atsitiktines su tįsumu susijusias ypatybes. Aristotelis materiją apibūdino taip : „materija

Vadinu tai, kas pati savaime nėra nekonkretus daiktas, nei kiekybė, nei jokia kita esatį apibrė˛ianti kategorija“. Materija yra grynosios galimybės sandas, nes tik galimybė gali priimti bet kokį turinį, struktūrą, tobulumą. Atskirai nuo formos materija neturi jokių kiekybinių ir kokybinių ypatybių. Materija – visų permainų pamatas. Pozityvus Aristotelio materijos apibūdinimas – pirminis daikto substratas, i kurio tas daiktas atsiranda neatsitiktinai.

Materialioji prie˛astis yra tai, i ko kas nors padaroma ir kas tame naujai atsiradusiame esinyje egzistuoja. Pirminė materija ar med˛iaga, yra prie˛astis ta prasme, kad ji prisiima forma, materijos „esmė“ substancijoje yra buvimas, joje vyksta kaita. Be materijos nebūtų substancijos, ją sudaro būtent materija ir forma, formos veikimas įmanomas tik tam tikroje med˛iagoje.

Formalioji prie˛astis

Formos sąvoka, kaip ir materijos, Aristotelio filosofijoje turi perkeltinę, naują reikmę. Forma – vidinė esinio prigimtis. Forma – visuotinės daikto savybės, bendros iam ir kitiems tos rūies daiktam. Tai substancijos sąvokos esmė. Aristotelis formą lakė tikrove, forma ir sąvoka vienodai yra daiktų vienovės pamatas: kad ir kokios med˛iaginės sudėties daiktai būtų, jie visada turi vieną formą ir vieną sąvoką. Substancinė forma – tai, dėl ko esinys yra tai, kas yra.

Kaip materija su potencija, taip forma tapatinama su energija, veikimu, aktu. Formos prigimčiai būdingas veiklumas, forma – svarbiausias būties dėmuo, būties esmė. Yra reikia veikia, o ne u˛ima vietą. Forma – tai, kas savyje yra tikslas ir tikslo realizavimas, materijos tikrumo „garantas“. Energija – grynoji veikmė i savęs pačios, tai veiklumas, tai, kas realizuoja, save su savimi susiejantis negatyvumas. I esmės forma ir materija, kaip ir energija ir potencija, yra prieybės, o substancija – jų „susitaikymo“, „susiliejimo“ vaisius, substancija yra prieybių vienybė.

Tapsmas yra potencijos aktualizavimas, o tikrovė – aktualizuota potencija, kurioje tapsmo procesas pasiekė savo ribą. Materija skaido ir daugina esinius, o forma visada vienija ir sieja įvairius sandus į vieną visumą. Formos dėka konkretūs individai turi bendrą rūinę prigimtį. Forma yra materijos aktas ir tobulumas, nes aktualizuoja jos galimybes ir suteikia turinį, kurio materija stokoja, itaip ją paruodama buvimo priėmimui. Buvimas yra susijęs su esinio prigimtim, o prigimtį lemia substancinė forma. ia prasme forma yra esinio buvimo prie˛astis. Kaip ir materija, substancinė forma yra esinio prie˛astis, jo sandas. Naujo asinio atsiradimą ji lemia kaip materijos aktas ir tobulumas. Materijos aktualizacija formai nėra ka˛kas iorika ar papildoma – ji kyla i pačios formos esinikumo. Visa savo prigimtim forma tobulina ir aktualizuoja materijoj esančias galimybes. Taip formalioji prie˛astis ir tampa esinio sandu.

Veikiančioji prie˛astis

Materija ir forma yra vidinės esinio atsiradimo prie˛astys. Vidinės prie˛astys drauge lemia padarinį i vidaus ir tampa jo sandais. Iorinės prie˛astys lemia padarinį iorikai (tai veikiančioji ir tikslo prie˛astys). Veikiančioji prie˛astis - prie˛astis tiksliausia io ˛od˛io prasme. Kasdienėje kalboje ˛odis prie˛astis da˛niausiai vartojamas veikiančiosios prie˛asties prasme. Veikiančioji prie˛astis padarinį sukuria i materijos, suteikdama jei tam tikrą struktūrą ir savybes, kitaip tariant, substancinę formą. Veikiančioji prie˛astis – tai, per ką padarinys atsiranda, pirmasis kaitos pradas ( atlikime, o ne ketinime ). Kaita čia turi esinio sukūrimo i nieko prasmę.

Esinio atsiradimą veikiančioji prie˛astis lemia i iorės. Jos lėmimas nuo tikslo prie˛asties lėmimo skiriasi tuo, kad veikiančioji prie˛astis realiai ir pozityviai lemia padarinį, o tikslo prie˛astis tik traukia prie savęs. Esminė veikiančiosios prie˛asties ypatybė – aktyvus veikimas lemiant padarinį. Tai iorinis veikimas , pereinantis į atsirandantį esinį.

Aristotelis tapatina veikiančiąją prie˛astį su forma. Prie˛astį su pasekme susieja tikrai ne med˛iaga, nes prie˛astis yra nemateriali; jas susiejo bendra forma. Todėl veikiančioji prie˛astis yra būtent forma, taigi forma – ne vien idealus ir formalus veiksnys, ka˛kuria prasme ji yra jėga, kuri veikia ir sukelia pasekmes; ji yra aktyvusis substancijos elementas.

Pirmoji veikiančioji prie˛astis, pirmasis esinys, yra Dievas. Ji turi kitokias savybes, nei mums ˛inomi daiktai, kurie yra prie˛asčių veikimo padarinys, o ji, neturėdama prie˛asties, yra pati savaime; daiktai yra priklausoma būtis, o pirmoji prie˛astis – nepriklausoma. Tai absoliučioji substancija, tiesa, esamybė savaime ir sau. Ji yra nejudanti ir nekintanti, nesudėtinė, nemateriali, ji yra gryna forma, gryna energija, ji – dvasinė esatis, protas, pasaulio tikslas, ji viena, tobula, būtina, jos veikla – mąstymas .

Tikslo prie˛astis

Tikslo sąvoka yra daugiareikmė. Ji gali reikti 1. ribą, pabaigą; 2. kitimą kaip veiksmo pabaigą. Čia sąvoka turi iek tiek kitokią prasmę – tai, kieno at˛vilgiu viskas vyksta, veiksnio veikimo pagrindas ir motyvas, taigi tikslo ir veikiančioji prie˛astis yra susijusios gan glaud˛iai. Jos abi iorinės, bet tikslas bus pasiektas ateityje, o veiksnys veikia dabar. Tikslas susijęs su gėriu, nors nėra jam tapatus. Gėris – galimybė ką nors patraukti į save, o tikslas yra tai, kas aktualiai traukia. Kiekvienos permainos kryptį lemia tikslas.

Tikslo prie˛astis taip pat yra susiejama su forma – gyvos būtybės vystosi taip, kad įgautų savo rūies bruo˛ų, t.y. kad įgytų savo formą. Panaiai ir kiti daiktai; jų raidos tikslas yra iugdyti savyje rūies savybes, tai yra formą. Taip forma yra kartu daikto tikslas ir jo prie˛astis. Forma yra tikslingai veikianti jėga.

Dauguma senovės graikų mąstytojų pasisakė u˛ tikslingumą. Taip teigė pitagoriečiai, Anaksagoras, Sokratas, Platonas, Aristotelis. Prie˛astinį tikrovės aikinimą Aristotelis neigia taip: is po˛iūris vaizduoja faktus kaip atsitiktinumo padarinius, todėl negali paaikinti gamtos, kurios pamatinė savybė yra dėsningumas ir pastovi raidos kryptis. Mes tikime ˛monių veiklos tikslingumu, bet tikslo siekia ir gamta, jos tikslingumas yra nuoseklesnis u˛ ˛monių veiklą. Aikinimas tikslo ir veikimo prie˛astimis yra tarsi antikinės graikų filosofijos kauzalizmo ir finalizmo lydinys, nors tikslai ir turi didelį svorį – prie˛astys yra priklausomos nuo tikslų. Bet tikslas, skirtingai nei Platono filosofijoje idėjos, nėra transcendentinis ir idealus, ji yra pačiame daikte.

Metafizinis esinių gimimas pagal Aristotelį : i beformės, neapibrė˛tos , neribotos, nekonkrečios materijos ir tobulos, aktualios, konkrečios formos veikiančioji prie˛astis kuria, sujungdama iuos du sandus, substanciją, taip „inyra“ i viso to savaiminė būtis, realūs daiktai, kurie toliau vystosi savo tikslo, savo formos link, veikiami tikslo ir prie˛asties, kuri ijudina veikiančiąją prie˛astį. Ir veikiančioji, ir tikslo prie˛astys tapatinamos su forma, ji tam tikra prasme yra siekinys ir aktyvus veiksnys, o materija – kaip formos „veikimo zona“.

Naudojausi literatūra:

Aristotle „Metaphysics“

W. Tatarkiewicz „Filosofijos istorija“ 1-a dalis

S. Kowalczyk „Bendroji metafizika“

G. F. W. Hegel „Filosofijos istorijos paskaitos“ 2-as tomas

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 1099
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/250/Aristotelis-keturios-prieastys55663.php

Adauga cod HTML in site
<a href="https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/250/Aristotelis-keturios-prieastys55663.php" target="_blank" title=" - https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/250/Aristotelis-keturios-prieastys55663.php">Aristotelis: keturios prie˛astys, arba principai (materialioji, formalioji, veikiančioji ir tikslingoji)</a>

Aristotelis: keturios prie˛astys, arba principai (materialioji, formalioji, veikiančioji ir tikslingoji)

įvairių

DOCUMENTE SIMILARE

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comenteaza documentul: