Dvylikagarsio tonalumo sistemos

Dvylikagarsio tonalumo sistemos

Tonikos pavidalai:

akordas

akordų grupė

melodinė tonų grupė („melodinė tonika“)

vienas garsas

ir kt.

Pauliaus Hindemitho harmonijos sistema – dvylikagarsė tonali komponavimo sistema, grindžiama intervalų konsonansiškumo-disonansiškumo teorija.

Intervalų skalė (pagal akustinį giminingumą) – nuo konsonansiškiausio (kvinta) iki disonansiškiausio (tritonio):

(oktava →) gr.5 → gr.4 → d6 → d3 → m3 → m6 → d2 → m7 →m2 → d7 → tritonis

Akordai skirstomi į 6 tipus pagal tai, ar sudėtyje yra tritonis, ir kaip aiškiai juntamas tonacinis centras.

Polifoninis ciklas fortepijonui „Ludus tonalis“ (1942)

Visų 12 fugų tonacinis planas:

Preliudo ir Postliudo santykis – retrogradinė inversija.

Interliudai – moduliacijos iš vienos tonacijos į kitą.

Juliaus Juzeliūno harmonijos sistema – dvylikagarsė tonali komponavimo sistema, grindžiama lietuvių liaudies muzikai būdingais garsų kompleksais.

Harmoninio komplekso (tercija + d2 + gr.4) pvz.:

(Poema-koncertas styginių orkestrui, Pasakalija, „Pelenų lopšinė“, styginių kvartetas Nr. 1 ir kt.)

Osvaldo Balakausko dodekatonika – dvylikalaipsnė komponavimo sistema, grindžiama diatoniniais ryšiais tarp visų 12 tonų arba dalies jų (nuo vienagarsės sistemos – monotonikos, iki dvylikagarsės sistemos – dodekatonikos).

Visa O. Balakausko muzikinės kalbos koncepcija išdėstyta studijoje „Dodekatonika“.

Dažniau naudojamos sistemos: aštuoniagarsė oktatonika, vienuolikagarsė eneatonika.

Naujasis tonalumas

XX a. 7‑o dešimtmečio pradžioje JAV kilęs judėjimas, susijęs visų pirma su minimalizmo (taip pat neoromantizmo, neoklasicizmo) estetika.

Harmonijos pagrindu vėl tampa:

konsonansai;

tercinės sandaros akordai;

trauka į toniką;

tonacijos pojūtis.

Minimalistai: La Monte Youngas, Terry Riley, Steve‘as Reichas, Philipas Glassas, Michaelis Nymanas ir kiti.

Minimalizme melodinės ir harmoninės atkarpos kartojamos daugybę kartų – formuojama viena nekintanti būsena.

Struktūrų kaita labai lėta ir nuosekli.

Nėra kulminacijų, kontrastų, „įvykių“ – begalinės muzikos pojūtis.

Minimalistinės muzikos pavyzdžiai:

James Fulkerson „Trigarsis“ (Triad)

Robert Moran „Illuminatio Nocturna“

Terry Riley „In C“ (1964)

Mindaugo Urbaičio „Meilės daina ir išsiskyrimas“ (1979) aukštam balsui ir vėluojančiai sistemai.

Garsinė medžiaga sudaryta iš kelių diatoninės dermės tonų; vėluojanti sistema juos tiražuoja, formuoja begalinius kanonus.

Viena iš individualių neotonalumo technikų – tintinnabuli (lot. tinnabulae – varpų), kurią taiko estų kompozitorius Arvo Pärtas.

Pirmieji „tintinnabuli“ tipo kūriniai – „Für Alina“ (1976) ir „Spiegel im Spiegel“ (1978).

„Tintinabulinė“ struktūra sudaroma iš 2 sluoksnių: vienas arpedžiuoja trigarsį, o kitas formuoja diatoninį jo „atspindį“ (pvz. juda priešinga kryptimi).