CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

Formaliosios ir neformaliosios loginės klaidos

įvairių

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

Formaliosios ir neformaliosios loginės klaidos

Logika – tai mokslas, kurio am˛ius jau seniai skaičiuojamas tūkstantmečiais, tačiau iki iol vis atrandame logines klaidas, jas aprainėjame ir studijuojame, nes dar nesukurta bendroji loginių klaidų teorija, kaip jau yra ivedimo arba taisyklingo protavimo teorijos. Loginės klaidos būna įvairiausios, todėl joms yra “priklijuojamos etiketės” ir sisteminami da˛niau pasitaikantys klaidingų ivadų gavimo atvejai.

Kam gi mums reikia ˛inoti apie netaisyklingą protavimą? Argi nepakaktų imokti vien tik pagrįstų ivadų gavimo taisykles?

Loginių klaidų studijos yra būtinos dėl kelių prie˛asčių, nes:

tai padės Jums kritikai vertinti savo argumentus ir atsisakyti pačių silpniausiųjų;

sugebėjimas atpa˛inti tipines logines klaidas leistų ivengti jų, kai argumentuosite tezę;

net ir tuo atveju, jeigu Jūs, skaitytojau, visada mąstote absoliučiai taisyklingai, tai to negalime teigti apie visus kitus ˛mones. Todėl reikėtų imokti ne tik atpa˛inti nepagrįstas ivadas, bet - kas yra visų svarbiausia - suprasti, kodėl būtent taip suklystama, kad galėtumėte įtikinamai demaskuoti padarytą klaidą.

Logines klaidas Aristotelis kadaise skirstė į du tipus: lingvistines (susijusias su kalba) ir nelingvistines (nesusijusias su kalba). Vėliau logikai toliau plėtojo jo darbą, bet dauguma sukurtųjų klasifikacijų nepateisino lūkesčių, nes buvo tarsi “vienmatės”. Visuotinai pripa˛intos klasifikacijos nėra dar ir dabar.

iame vadovėlyje loginės klaidos skirstomos į formalias ir neformalias klaidas. Formaliosios klaidos aptinkamos loginės įrodymo (argumentacijos) struktūros analizės būdu. O neformalias klaidas galima demaskuoti tik analizuojant argumentacijos turinį. Be to, ios klaidos skiriasi ir tuo, kad paprastai formaliosios loginės klaidos yra aptinkamos dedukcinėje argumentacijoje, o neformaliosios klaidos da˛niau siejamos su nededukcine argumentacija (nors būna ir iimčių).

Vadinasi, formalioji klaida – tai logikai nepagrįstos formos argumentas. io tipo klaidos padaromos gana da˛nai, kadangi jų loginė forma - (1) apgaulingai panai į vieną i da˛nai taikomų ir logikai patikimų argumentų; arba (2) negarantuoja neivengiamo ivados klaidingumo, nes ir taisyklių sistemos nėra tobulos.

Formaliosioms loginėms klaidoms da˛niausiai priskiriamos:

teiginių logikos klaidos;

silogistikos klaidos.

Teiginių logikos klaidos

is pavadinimas reikia tik tai, kad tam tikras klaidų rūis lengviau demaskuoti teiginių logikos priemonėmis. Teiginių logika nagrinėja sudėtingų teiginių loginius santykius (skaitykite pirmąjį skyrių), o formaliosios klaidos atsiranda netiksliai taikant taisykles, kadangi dedukcikai pagrįstas ivedimas garantuoja, kad esant teisingoms prielaidoms, gautoji ivada irgi bus teisinga. Todėl formalių klaidų įvairovė yra begalinė ir iame vadovėlyje galime panagrinėti tik kai kurias. Tai:

Konsekvento patvirtinimas

Antecedento neigimas

Netinkamas perkėlimas

Nenuoseklumas

Disjunkcijos nario teigimas

Konsekvento patvirtinimas – tai klaida, kurios loginė forma yra:

1. p q

3. Vadinasi, p.

Pavyzd˛iui: “Jeigu sninga, tai miesto gatvės padengtos sniegu.

Gatvėse daug sniego.

Vadinasi, sninga”.

I patirties mes ˛inome, kad pasnigus (jei oras neatyla) sniego danga gali ilikti gana ilgai, ir jei toks samprotavimas mums atrodo patikimas, tai tik todėl, kad jo loginė forma panai į gerai ˛inomus dedukcikai pagrįstus argumentus:

Modus Ponens:

1. p q

2. p

3. q MP 1, 2

arba Modus Tollens:

1. p q

2. q

3. p MT 1,2

Antecedento neigimas – tai klaida, kuri savo forma taip pat primena Modus Ponens arba Modus Tollens. Jos loginė forma yra:

1. p q

2. p

3. Vadinasi, q

Pavyzd˛iui: “Jeigu lyja, tai gatvė lapia.

Nelyja.

Vadinasi, gatvė nelapia”.

i ivada – abejotina, nes ir nelyjant, gatvė gali būti lapia dėl ka˛kokių kitų prie˛asčių: avarijos kanalizacijoje arba dėl to, kad ją neseniai plovė miesto tarnybos. Taigi, i ivada yra tik tariamai patikima.

Netinkamas perkėlimas – tai klaida, atsirandanti dėl antecedento ir konsekvento supainiojimo taikant transpozicijos dėsnį. Jos loginė forma yra tokia:

1. p q

2. Vadinasi, p q

Pavyzd˛iui: “Jeigu mes skirsime iam ˛mogui mirties bausmę, tai jis mirs.

Vadinasi, jeigu to ˛mogaus nenuteisime mirti, tai jis nemirs”.

i klaida nesunkiai demaskuojama, nes samprotavimo tarsi-pagrįstumas remiasi panaumu į transpozicijos dėsnį, kurio forma:

1. p q

2. q p

Vadinasi, minėtojo pavyzd˛io ivada turėtų būti kiek kitokia:

“Jeigu mes skirsime iam ˛mogui mirties bausmę, tai jis mirs.

Vadinasi, jeigu tas ˛mogus nemirė, tai jis ivengė mirties bausmės”.

Nenuoseklumas – tai dar viena loginė klaida, savo ydingumą slepianti po tariamu panaumu į transpozicijos dėsnį. Jos forma yra:

1. p q

2. Vadinasi, q p

Pavyzd˛iui: “Jei Algirdas buvo prezidentas, tai jis tikrai nėra jaunesnis nei 35 metų.

Vadinasi, jei Algirdas yra vyresnis nei 35 metų, tai jis buvo prezidentu”.

Bet logikai pagrįsta tegali būti tik tokia ivada:

“Jei Algirdas buvo prezidentas, tai jo am˛ius – ne ma˛iau nei 35 metai.

Vadinasi, jei Algirdas yra jaunesnis nei 35 metų, tai jis nebuvo prezidentu”.

Disjunkcijos nario teigimas (arba netikras disjunkcinis silogizmas) – klaida, kurios “priedanga” yra Disjunkcinio silogizmo taisyklė. Klaidos loginė forma tokia:

1. p v q

2. p

3. Vadinasi, q

Pavyzd˛iui: “iandien vyks matematikos paskaita arba seminaras.

Girdėjau, kad iandien vyks matematikos paskaita.

Vadinasi, iandien matematikos seminaro nebus”.

Tokia ivada bus teisinga tik tuo atveju, kai turime papildomos, tiesiogiai neireiktos informacijos: t.y., iame pavyzdyje turėtų būti dar implicitikai teigiama, kad bus tik vienas i dviejų u˛siėmimų: “negalima p ir q kartu”. Kadangi daugumoje logikos vadovėlių minimos dvi disjunkcijos formos: grie˛toji (“ar”) ir silpnoji (“ar/ir”), todėl reikėtų ˛inoti, kad disjunkcijos nario teigimas gali būti logikai pagrįstas tiktai grie˛tosios disjunkcijos atveju. O Disjunkcinio silogizmo taisyklė yra tikrai universali: ji tinka tiek grie˛tajai disjunkcijai, tiek silpnajai. Jos forma:

1. p v q

2. p

3. q DS 1,2

Pavyzd˛iui: (1) “Romeo ir D˛iuljeta” yra trileris arba romantikos meilės istorija.

Tai ne trileris.

Vadinasi, romantikos meilės istorija”.

(2) “Arba dabar naktis, arba diena.

Dabar ne naktis.

Taigi, dabar diena”.

Silogistikos klaidos

Silogizmai yra dedukciniai samprotavimai, kuriuose i dviejų premisų gaunama tokios pačios struktūros ivada. Jie irgi naudojami argumentacijoje. Vadinasi, silogizmo specifikos ˛inojimas gali apsaugoti ir nuo argumentacijos klaidų. Todėl bet kuri nevalidi silogizmo forma yra logikai klaidinga. Silogistika yra viena pačių seniausių formaliosios logikos dalių. Kita vertus, yra ˛inomas ne vienas silogizmo validumo patikrinimo būdas (taisyklės, diagramos ir kt.). Čia paminėsime tik kai kurias galimų klaidų rūis, jų plačiau nenagrinėdami:

Tik dalinės premisos – nepakankamas pagrindas ivadai;

Tik neigiamos prielaidos – nepakankamas pagrindas ivadai;;

Terminų suketverinimas – silogizme yra ne trys, o keturi terminai;

Nesuskirstytas Vidurinysis terminas nė vienoje premisoje;

ir kt.

Silogistikos klaidų da˛niausiai nepastebime tada, kai gautoji konkreti ivada neprietarauja tikrajai (faktinei) dalykų padėčiai, nors pati silogizmo forma ir yra akivaizd˛iai netaisyklinga. Palyginkite du vienodus (loginės formos po˛iūriu) netaisyklingus silogizmus ir tuo įsitikinsite:

A. Nė vienas musulmonas nėra krikčionis.

Nė vienas judėjas nėra musulmonas.

Vadinasi, nė vienas judėjas nėra krikčionis.

B. Nė vienas roplys nėra ˛induolis.

Nė vienas uo nėra roplys

Vadinasi, nė vienas uo nėra ˛induolis.

ie abu kategorinio silogizmo pavyzd˛iai atitinka I-os silogizmo figūros netaisyklingą modą (EEE); abiejų silogizmų premisos yra teisingi teiginiai, bet ivada pirmajame silogizme yra teisingas teiginys, tuo tarpu kai antrajame – akivaizd˛iai klaidingas teiginys.

Pateikti pavyzd˛iai rodo, kad silogizmo validumas ir jo ivados teisingumas nėra tapatūs dalykai: ivada gali būti savaime teisingas teiginys, atitinkantis tikrovės faktus, bet tuo pat metu ji logikai nesusijusi su teisingomis premisomis, nes pats silogizmas yra nevalidus.

Neformaliosios klaidos – tai klaidų rūis, kuriai esant argumentacijos turinys ir jos klaidingumas tarpusavyje susiję, nors tikroji klaidos prie˛astis gali būti epistemologinė ar pragmatinė. Neformaliųjų klaidų ypatingas bruo˛as – jų įtikinamumas. Taigi, jos aptinkamos tik analizuojant argumentacijos turinį.

Kai kurias klaidas apraė dar Aristotelis, o vėlesnės logikų kartos surado jų dar daugiau. Kita vertus, tos pačios ar labai panaios klaidos gali turėti kelis skirtingus pavadinimus, o tai tik apsunkina kiekvieną bandymą jas klasifikuoti. Todėl neformaliosios klaidos iame vadovėlyje apraomos tik norint parodyti skirtingas ir da˛niau pasitaikančias klaidų rūis. Tai:

Dviprasmikumo arba neaikumo klaidos;

Nerelevantiki argumentai;

Faktų ignoravimas.

Dviprasmikumo arba neaikumo klaidos

Jos atsiranda dėl netikslaus ir netaisyklingo kalbos vartojimo. Nors natūralios kalbos ˛od˛iai, kuriuos naudojame savo mintims reikti nėra vienareikmiai, o gramatikos taisyklės irgi netobulos, bet loginės klaidos tikrai nėra būtinos ar neivengiamos.

Dviprasmikumas tampa loginės klaidos prie˛astimi tik tada, kai is, kiekvienai natūraliai kalbai būdingas bruo˛as, leid˛ia argumentui, kuris nėra svarus, atrodyti visai svariu.

Semantinis neaikumas atsiranda tada, kai vienas ir tas pats ˛odis gali būti suprantamas daugiau nei vienu būdu, arba kai skirtingi ˛od˛iai ar teiginiai yra tapatinami.

Panagrinėkime vieną seną protavimo pavyzdį:

JAV prezidentui B. gręsia apkalta (q) tik dėl jo seksualinių santykius su M (p).

B. teigia neturėjęs seksualinių santykių su M.

Vadinasi, apkalta nereikalinga.

Formalizuokime: 1. p q

2. p

3. Vadinasi, q

Kas neatpa˛intų čia Modus Ponens?

Tačiau, kadangi iuo atveju tas pats terminas (“seksualiniai santykiai”) buvo pavartotas skirtingose ˛od˛ių grupėse ir ne viena prasme, tai tikroji io samprotavimo loginė forma visai kitokia: 1. p q

2. r

3. Vadinasi, q

Taigi, is samprotavimas panaus į teisingą samprotavimą, nes čia pasinaudota ˛od˛ių panaumu, dėl kurio atsiranda galimybė supainioti skirtingus teiginius - gal netyčia, o gal ir ne. Bet, ivengti tiesaus atsakymo į klausimą galima įvairiais būdais: kad ir pasinaudojus “ydingo rato” klaida, kurios pavyzd˛ių rasite poskyryje “Įrodymo ir argumentacijos taisyklės”.

Bet lengviausiai ivengsite neaikumo (dviprasmikumo) klaidos, jei įsiminsite į silogizmą: “Kailiniai – ilti.

Kailiniai – daiktavardis.

Vadinasi, kai kurie daiktavard˛iai – ilti”.

Sintaksinis neaikumas (dviprasmikumas) – tai loginė klaida, kuri atsiranda dėl sakinio gramatinių ypatumų, sudarančių galimybę skirtingai interpretuoti vieną ir tą patį sakinį.

Pavyzd˛iui, teiginį “Antanas puolė ˛mogų su peiliu” galima suprasti skirtingai – ir kad peilį turėjo Antanas (1), ir kad peiliu buvo ginkluotas Antano puolamas ˛mogus (2).

Arba pabandykite panagrinėti į pokalbį:

“- Taigi, - sako teisėjas, - teisiamasis Jus pavadino idijotu. Tai tiesa?

- Taip.

- Tai kodėl skund˛iatės?”

Nerelevantiki argumentai

Kartais tezės pagrindimui yra naudojami nerelevantiki argumentai. ˇodis “relevantikumas” reikia prasminį atitikimą tarp informacijos paklausos ir gauto praneimo. Todėl argumentai, savo prasme nesusiję su konkrečia teze, priskirtini iai loginių klaidų rūiai, kuri atsiranda tada, kai argumentuojantis asmuo siekia priversti panekovą pritarti tezei ar ją atmesti be pakankamo tam pagrindo. Panagrinėkime nors kai kuriuos nerelevantikus argumentus:

Apeliacija į ˛mogų (Argumentum ad hominem) – tai bendriausio pobūd˛io loginė klaida, kai svarstomos tezės analizė pakeičiama aptarimu nerelevantikų teiginių apie tezę suformulavusį asmenį ir tuo pagrindu siūloma netikėti jo teze. i klaida dar vadinama “argumentu prie asmenį”. Jos struktūra yra tokia:

1. Asmuo X teigia p.

2. Asmuo Y puola asmenį X.

3. Vadinasi, X teiginys p yra klaidingas.

Pavyzd˛iui, “Gydytojas draud˛ia man rūkyti. Bet kodėl turėčiau paklausyti – juk jis ir pats rūko”; arba “Neklausyk Tomo argumentų dėl abortų amoralumo – juk jis yra kunigas ir negali kalbėti kitaip nei ba˛nyčios vadovybė”; arba “A irgi apie tai galvojau, kai buvau tavo metų”.

is argumentavimo būdas yra klaidingas jau vien dėl to, kad pati tezė tarsi netenka savo pradinio reikmingumo ir visas dėmesys nukreipiamas į ją suformulavusį ˛mogų. Bet juk to ˛mogaus charakteris, poelgiai ar net giminaičiai nėra svarbūs tezės teisingumui. Vis tiek “2 + 2 4” yra teisingas teiginys, koks bebūtų tai pasakęs asmuo.

Da˛niausiai ad hominem taikant yra u˛mirtama, kad teiginio teisingumo vertė nepriklauso nuo asmens bruo˛ų ir nurodomos - arba asmens neigiamos savybės (1), arba jo asmeninių aplinkybių nepastovumas (2), arba asmens alikumas, dėl kurių jis negali būti objektyvus (3).

Jeigu mokslinių problemų aptarime ities klaidinga ir neleistina mokslinius argumentus pakeisti asmens puldinėjimais (dėl jo elgesio eimoje ar pan.), tai ar galime teigti, kad ad hominem yra klaidinga visuomet?

Tai priklauso nuo dialogo konteksto. Pavyzd˛iui, teisme liudijimai da˛nai būna prietaringi, o tie patys įkalčiai yra kaltintojo ir gynėjo skirtingai interpretuojami, bei tenka spręsti, kuriais liudijimais pasikliauti. Todėl teisme Ad hominem negali būti traktuojamas tik kaip loginė klaida, nes jei advokatas suabejoja liudytojo patikimumu (juk nebeklausome patikliai to ˛mogaus, kurį jau demaskavome meluojant) – tai yra racionali argumentacijos rūis ir dėmesys asmeniui yra skiriamas pagrįstai: ˛inios apie liudininką lemia jo informacijos vertę.

Ad Hominem Tu Quoque (“ir tu taip pat”) – ad hominem atmaina. i loginė klaida atsiranda kai tezė paskelbiama klaidinga, nes ją suformulavęs asmuo nesielgia taip, kaip pats moko. Tačiau toks ˛od˛ių ir veiksmų neatitikimas greičiau parodo to ˛mogaus veidmainikumą, nei tezės klaidingumą.

Pavyzd˛iui, “Petras sako, kad nemoralu naudoti gyvūnus maistui ir rūbams, bet Jūs tik pa˛velkite į jo odinę striukę ir sumutinį su mėsa” arba atminkime Seneką, kuris buvo labai garsus stoikas ir labai turtingas ˛mogus; beje, į Tu Quoque jis atsakė, kad ir taip esąs daug nusipelnęs ˛monėms, mokydamas juos teisingo gyvenimo būdo, tai ar privaląs dar ir pavyzdį rodyti?

Apeliacija į autoritetą (Argumentum ad verecundiam). Jos esmė - tezę siūloma laikyti teisinga, kadangi visuomenei nusipelnęs ˛mogus, garsus mokslininkas ar kt. skelbia ją teisinga. Jo pritarimas pateikiamas vietoj argumento ar argumento dalies. i klaida dar vadinama “Piktnaud˛iavimas autoritetu”arba Ipse Dixit (jis tai pasakė) ar kt. Jos forma yra:

Autoritetas X mano, kad p yra teisingas.

Vadinasi, p yra teisingas.

Pavyzd˛iui, “ˇinomas krepininkas Arvydas Sabonis (arba televizijos ˛vaig˛dutė Jogaila Morkūnas) palaiko Z kandidatūrą į Lietuvos Respublikos Prezidentus”. Ar tikrai ie savo specialios srities ˛inovai geriausiai ˛ino, kuris kandidatas yra tinkamiausias būti prezidentu ir valdyti alį? Vadinasi, is argumentas yra niekinis, jei minimas ne pripa˛intas valstybės valdymo specialistas, o garsus aktorius, sportininkas ar kt.

Tačiau kaip vertinti Argumentum ad verecundiam, jei minimas asmuo yra pripa˛intas specialistas? Pavyzd˛iui, “Izaokas Niutonas buvo genijus, o tikėjo į Dievą”.

Be abejo, daug lemia aptariamosios srities specifika – pavyzd˛iui, visai nėra autoritetų filosofijoje, kur joks teiginys nėra laikomas teisingu vien tik todėl, kad tai pasakė filosofas X., nors galima paaikinti, kodėl Jums atrodo įtikinančiai filosofo X. po˛iūris konkrečiu klausimu.

Tačiau net pačių geriausių tos pačios srities specialistų nuomonės atskirais klausimais gali būti skirtingos. Deja, iame vadovėlyje negalime aptarti visus io klausimo niuansus. Todėl, logikos po˛iūriu, Argumentum ad verecundiam geriau nenaudoti:

jei yra tiesioginių faktų ir klausimo sprendimui eksperto nuomonė nebūtina;

jei yra nors menkiausia abejonė eksperto nealikumu.

Tačiau ar Argumentum ad verecundiam visada reikia vertinti tik neigiamai? Jokiu būdu, nes yra atvejų, kai apeliuojama ne į autoritetingą ˛mogų, bet į sutartinius autoritetus, pavyzd˛iui teisinėje argumentacijoje Ad verecundiam taikoma apeliuojant į įstatymo autoritetą arba į auktesnės teisminės instancijos duotą interpretaciją.

Apeliacija į ne˛inojimą (Argumentum ad ignorantiam) panaudojama, kai teigiama, kad konkreti tezė yra teisinga tik todėl, kad neįrodyta prieingai. ios klaidos forma gali būti dvejopa:

I. 1. Nėra įrodymų, kad ne-p.

2. Vadinasi, p.

II. 1. Nėra įrodymų, kad p.

2. Vadinasi, ne-p.

Pavyzd˛iui, “Kadangi Jūs negalite įrodyti, kad vaiduokliai neegzistuoja, vadinasi, jie yra” arba “Nors minima daugybė ˛enklų, lyg ir liudijančių vadinamųjų ateivių i kitų planetų lankymąsi ˇemėje, bet nėra nė vieno tikro įrodymo. Todėl visos tos kalbos tėra muilo burbulas”.

Į aptartąjį argumentą yra panaus ir Argumentum ad silentio, kurio esmė – ivados apie objektą pagrindimas būtent tuo, kad tam tikrame tekste (ypatingai svarbiame tekste) apie tą objektą nieko nepasakyta. Pavyzd˛iui, konkrečios tezės argumentacijoje panaudojamas teiginys “Biblija abortus, nei draud˛ia, nei patvirtina”. Tačiau Argumentum ad silentio nėlaikytinas logine klaida tuo atveju, kai pagrįstai tikimasi teksto isamumo. (Pavyzd˛iui, traukinių eismo tvarkaratis turėtų pateikti visus imanomus kelionės i tako A į taką B variantus).

Loginiu po˛iūriu, negalėjimas įrodyti tezės nėra rimtas argumentas. Tai greičiau būtų argumentas visai kitai tezei - “Tezės įrodymo galimybės ribotos”, o gal ir argumentuojančio asmens kompetencijos stokos po˛ymis. Pavyzd˛iui, “Kadangi Jūs negalite įrodyti, kad vaiduokliai neegzistuoja, vadinasi Jūsų vaiduoklių neegzistavimo įrodymo galimybės ribotos”. Juk juokinga būtų protauti taip: “A ne˛inau ar teiginys X yra teisingas ar ne. Vadinasi, X yra teisingas”. Taip pat keista būtų, jei nuspręstumėte, kad teiginys X yra klaidingas. Taigi, jei ne˛inote, tai ir ne˛inote, bet visada galite spėlioti.

Tačiau Argumentum ad ignorantiam nėra laikoma klaidinga argumentacijos forma teisiniame kontekste, nes teisės srityje galioja Nekaltumo prezumpcija: t.y., asmuo laikomas nekaltu, kol neįrodyta prieingai. Todėl gynėjai visai teisėtai reikalauja pripa˛inti teisiamąjį nekaltu, jei kaltinimui nepavyksta įrodyti asmens kaltės. Kita vertus, dėl tos pačios prie˛asties teisme joks kaltintojas negali apkaltinti kaltinamąjį nusikaltimu tik todėl, kad jis neturi alibi”.

Apeliacija į gailestingumą (Argumentum ad misericordiam). Jos esmė – vietoje relevantikų tezei argumentų ivardijamos įvairios aplinkybės, kurios turi kelti u˛uojautos ir gailesčio jausmus. ios loginės klaidos forma tokia:

Teiginys p, kurio tikslas sukelti gailestį.

Vadinasi, argumentuojama tezė A yra teisinga.

Pavyzd˛iui, “Mes tikimės, kad Jūs priimsite mūsų rekomendacijas – mes labai stengėmės ir sunkiai dirbome tris mėnesius” arba “A manyčiau, kad Jūs suprantate kaip sunku mokytis, kai dirbi nuo 15 val. iki 24 val., o mano senelė sunkiai serga, bet a nenoriu jokių akademinių skolų”.

Tačiau teisme ad misericordiam ne visada yra bevertis argumentas – jis tampa relevantiku, kai nustatinėjamas bausmės dydis konkrečiam asmeniui ir turi būti atsi˛velgta į svarbias jo gyvenimo aplinkybes. Bet jokiu būdu negalima painioti dviejų visai skirtingų dalykų - Argumentum ad misericordiam ir praymo pasigailėti.

Apeliacija į minią (Argumentum ad populum), tai tezės pagrindimas argumentu, kurį daugelis ˛monių laiko teisingu, nors i tikrųjų jo tiesos vertė neįrodyta. Loginė io argumento forma yra:

Dauguma ˛monių pritaria teiginiui p.

Vadinasi, p yra teisingas teiginys.

Nors toks argumentavimas gana da˛nas ir paprastai klausytojus veikia įtikinančiai, nes ˛monės yra linkę pritarti daugumai, bet loginiu po˛iūriu is argumentas nepagrind˛ia jokios tezės, o labiau panaus į mokinio paaikinimą:“Visi bėgo i pamokų, tai ir a iėjau”. Todėl Argumentum ad populum panaudojimas (ypač įvairių prekių reklamoje: “i knyga jau iemet tapo bestseleriu Europoje”) rodo, kad ˛mogus nesuranda geresnio pagrindimo savo tezei.

Pavyzd˛iui, “Gėjų santuoka yra amorali. Taip mano daugiau nei 76% amerikiečių (ar lietuvių)” arba “Tiek daug ˛monių pasakoja matę “skraidančias lėktes” – matyt, kosmoso ateiviai tikrai mumis domisi”.

Apeliacija į sekmenis (Argumentum ad consequentiam), kartais vadinama ir apeliacija į naudą. Jos esmė – tezė pagrind˛iama, nurodant po˛iūrio į ją ar jos sekmenis ekonominį, politinį ar kt. naudingumą. Norint reikiamai paveikti klausytoją, galima nurodyti ne vien tik patrauklius, bet ir nepageidautinus tezės sekmenis. ios loginės klaidos forma gali būti ir tokia:

I. 1. p teisingumas duoda teigiamų rezultatų.

2. Vadinasi, p - teisingas teiginys.

II. 1. p klaidingumas duoda teigiamų rezultatų.

2. Vadinasi, p – klaidingas teiginys.

Pavyzd˛iui, “Tu negali evoliucijos teorijos pripa˛inti teisinga, nes tuomet mes esame ne geresni u˛ be˛d˛iones” arba “Dievas turi būti! Jei Dievo nebūtų, tai dingtų ir bet koks moralės pagrindas, o visas pasaulis virstų siaubinga vieta”.

Bet toks argumentavimas nėra ypatingai isiskiriantis, nes panaią loginę formą rasime ir kitais atvejais - Apeliacijoje į tikėjimą, Apeliacijoje į tikėjimo pasekmes, Apeliacijoje į bendrą patirtį, Apeliacijoje į itikimybę ir t.t.

Tačiau visi ie argumentai yra nerelevantiki, nes tiek naudos galimybė, tiek tikėjimas, tiek ir tikėjimo sekmenys negali pagrįsti tezės teisingumo vertės.

Apeliacija į prievartą (Argumentum ad baculum) dar vadinama “lazdos argumentu”. ios klaidos svarbiausias po˛ymis - aiki arba miglota u˛uomina į galimą fizinį, ekonominį, administracinį, moralinį ir kitokį poveikį, pateikiama kaip argumentas konkrečiai tezei. Jo forma nesudėtinga:

1. Teiginys q (kurio tikslas - sukelti baimės jausmą).

2. Vadinasi, p yra teisingas (nes yra netiesiogiai susijęs su q).

Pavyzd˛iui, “Jei tebenori isaugoti savo darbą, tai pripa˛ink, kad naujoji kompanijos taktika turi daugybę privalumų” arba “Biblijos tiesa yra pakankamai įrodyta. O tų, kurie atsisako ja patikėti – laukia kančios pragare”.

Be abejonės, logikos po˛iūriu tai - klaida, nes baimės jausmas, kaip, beje, ir visi kiti jausmai, negali pagrįsti teiginio tiesos vertės. Tačiau nepainiokite Ad baculum su tiesioginiais grasinimais ir perspėjimais - juk visa baud˛iamųjų institucijų sistema įspėja, kad pa˛eidęs įstatymą pilietis bus nubaustas (netgi i anksto nurodomas bausmės dydis u˛ konkretų pa˛eidimą).

Faktų ignoravimas

Svarbūs klausimai da˛niausiai yra komplikuoti, todėl klaidingas protavimas yra ne kas kita kaip bandymas ispręsti sudėtingą klausimą greitai ir paprastai. Tai reikėtų ˛inoti ir argumentuojant konkrečią tezę, nes ˛mogika arogancija (perdėtas pasitikėjimas savimi sprend˛iant apie faktus) tik padidina loginės klaidos riziką. Panagrinėkime kelias tokias galimybes.

Apeliacija į am˛ių. Tai bandymas spręsti apie tezės teisingumo vertę pagal jos gyvavimo trukmę. Jos loginė forma:

I. 1. p yra sena (arba p atitinka mūsų tradicijas).

2.Vadinasi, p yra teisingas.

II. 1. p yra nauja.

2.Vadinasi, p yra teisingas.

Be to, i loginė klaida turi savo neigiamą formą, todėl sutinkama skirtingais pavidalais, kuriuos galime pavadinti ir taip:

a) Tradicijos svarba – kai tvirtinama, kad tezė teisinga, nes atitinka seną tradiciją. Pavyzd˛iui, “ito mūsų eimoje niekada nebuvo ir nebus”.

b) Naujovikumo svarba – tezės teisingumas teigiamas, remiantis jos naujumu. Pavyzd˛iui, “Ibandykite ią naują dietą (arba - naują kremą, skalbimo priemonę, vitaminų kompleksą…) ir ji ispręs visas Jūsų problemas”.

c) Senienos atsikratymas – teiginys skelbiamas nepakankamai geru dėl to, kad seniai ˛inomas ir jau nusibodęs. Pavyzd˛iui, “Tai viduram˛ikas problemos sprendimo būdas” arba “Pretendento B.B. po˛iūris iuo klausimu primena pirmojo pasaulinio karo laikus”.

d) Naujovės atmetimas – tai tezės paskelbimas netinkama, nes ji yra nauja ir kaip tik todėl visai nereikalinga. Pavyzd˛iui, “Kodėl mes negalime spręsti io klausimo tuo pačiu būdu kaip ir visada?”.

Dalijimo klaida padaroma, kai nusprend˛iama, jog tai, kas yra būdinga visumai, turi būti būdinga ir jos daliai (elementui), ir, atvirkčiai, elemento arba dalies savybė taip pat yra ir visumos savybė. Tokio protavimo forma yra:

1. X (visuma) turi savybę A.

2. Vadinasi, visumos X dalys irgi turi savybę A.

Be abejonės, toks protavimo būdas nėra klaidingas “visuomet ir būtinai”, bet jo ivadą reikėtų vertinti atsargiai.

Pavyzd˛iui, “Pastatas, kuriame gyvena Petras yra labai didelis, vadinasi ir jo butas nema˛as”. Kitas pavyzdys atitinka atvirkčią klaidos formą: “5 yra skaičius ir lyginis, ir nelyginis, nes 5 3, o juk visi ˛inome, kad 2 – lyginis skaičius ir 3 – nelyginis skaičius. Vadinasi, 5 yra ir lyginis, ir nelyginis skaičius”.

Klaidinga dilema kitaip dar vadinama klaida Juoda-balta, Arba-arba. Tai toks protavimas, kai iskiriamos tik dvi galimybės kaip alternatyvios, nors i tikrųjų jos abi bus klaidingos, kadangi ne visos galimybės paminėtos. Jo forma:

teisingas yra X arba Y.

Y yra klaidingas.

Vadinasi, X teisingas.

Pavyzd˛iui, 1) “Panele, turite greitai nuspręsti: arba perkate ią skrybėlaitę, arba vaiktote nepridengta galva”.

2) “Arba 2 5 arba 2 8. Bet juk 2 8, vadinasi, 2

3) “Vilniaus miesto meras arba sakė tiesą arba melavo. Ir mes ˛inome, kad tai, ką jis pasakė nebuvo tiesa. Vadinasi, jis melavo”. Bet juk sakyti tiesą ar meluoti – nėra vienintelės alternatyvos. Meras galėjo tiesiog suklysti arba būti suklaidintas patarėjų.

Post hoc kitaip vadinama Post hoc ergo propter hoc, Abejotinu atveju, Klaidinga prie˛astimi ir kt. Lotynų posakis “Post hoc ergo propter hoc” verčiamas “Po to, vadinasi dėl to”. i loginė klaida atsiranda, kai vienas įvykis vadinamas kito įvykio prie˛astimi tik todėl, kad tariama prie˛astis įvyksta prie pat tariamą sekmenį. Post hoc loginė forma yra:

X vyksta prie Y.

Vadinasi, X yra Y prie˛astis.

Tačiau da˛niausiai tai, kad vienas įvykis vyksta anksčiau u˛ kitą, visai nerodo jų prie˛astinio ryio. Pavyzd˛iui, juoda katė, perbėgusi Jums kelią visikai nekalta dėl to, kad ilgai lauktas pasimatymas neįvyko, arba - jei sėkmingai ilaikėte sunkų egzaminą, tai neskubėkite to susieti su egzamino bilieto “traukimu” kaire ranka (ar kokiu nors sėkmės talismanu).

Post hoc klaida paprastai padaroma dėl to, kad ˛monės neatsargiai protauja – da˛nai ryį pavadinti prie˛astiniu yra ˛ymiai lengviau ir greičiau, nei visapusikai tirti reikinį. Nors toks mąstymo “uolis” ir nėra visai teisėtas, bet demaskuoti jį galima tik rūpestingai tiriant visas aplinkybes. Pavyzd˛iui, teigiama: “Dauguma nuteistų u˛ iprievartavimą asmenų paauglystės metais domėjosi pornografija. Vadinasi, akivaizdu, kad pornografija sąlygoja prievartos prie moteris naudojimą”. i ivada ne kartą girdėta, bet iuo atveju ji – ydinga. Juk minimų reikinių ryys gali būti sudėtingesnis, o gal jie abu turi bendrą prie˛astį?

Kur kas egzotikiau skamba toks samprotavimas: “Nustatyta, kad miesto gatvėse įvyksta ma˛iau nusikaltimų, kai karto okolado parduodama daugiau nei paprastai”. Ar jis pagrin˛ia prielaidą, kad kartas okoladas yra nusikaltimų prevencijos priemonė? (O ir kam galėtų nepatikti toks paprastas problemos sprendimo būdas?) Bet gal reikėtų apsvarstyti ir kitas galimybes: jei, atalus orui, kartą okoladą ˛monės perka da˛niau nei ledus, tai gal tų pačių aplinkybių dėka ma˛ėja ir ˛monių gatvėse.

Skubotas apibendrinimas kitaip dar vadinamas Skubota indukcija, Nepakankamos statistikos klaida ir kt. Ji atsiranda, kai gautas apibendrinimas remiasi ma˛u duomenų kiekiu, nepakankamu ivados pagrindimui. Jos forma:

pavyzdys X (nors ir dalinis) atstovauja populiaciją Y.

Vadinasi, darome ivadą Z apie populiaciją Y (remdamiesi pavyzd˛iu X).

Pavyzd˛iui, “Feministe besivadinanti Izolda man vakar sakė nekenčianti vyrų, nes sutikusi jų pakankamai ir dabar ˛inanti, kad visi jie yra parai. Vadinasi, visos feministės blogai galvoja apie vyrus”. Arba: “Berta, vairuodama automobilį, pateko į avariją. O ko tikėjaisi – visos moterys prastai vairuoja”.

ios klaidos esmė yra tai, kad gautoji informacija vargiai taikytina visai populiacijai nes pradinis duomenų kiekis yra per ma˛as. Tačiau kadangi ir protavimo būdas (indukcija) negarantuoja ivados būtinumo, tai gali būti sunku įvertinti ivados teisingumą. Tokiu atveju ypatingai svarbus informacijos reprezentatyvumas. Bet kasdien mes igirstame ką nors panaaus į į teiginį: “Mano draugas prie savaitę apsinuodijo Mac-Donalds’e. A ten daugiau niekada nebeisiu”.

Silpna analogija – bendras loginės klaidos pavadinimas, nes bet kuri analogija gal daugiau paaikina, nei įrodo. Pati analogija neturi tiesos vertės, o įvertinti jos patikimumą galime tik daugiau ar ma˛iau tiksliai. Todėl taip svarbu yra atsiminti analogijos savybes: (a) - tobulų analogijų nebūna (net patys panaiausi objektai visuomet ka˛kuo skiriasi), bet (b) - net ir skirtingiausiuose objektuose galima rasti bendrų savybių. io protavimo forma yra tokia:

1. X ir Y yra panaūs (kad ir koks menkas tas panaumas).

2. X turi savybę A.

3. Vadinasi, Y turi savybę A.

Pavyzd˛iui, “Upės būna siauros ir plačios, o mąstyti irgi galima visaip. Kuo platesnė upė, tuo ji seklesnė. Vadinasi, ir mąstymas tampa pavirutiniku, jei stengiamasi kuo daugiau aprėpti”.

is protavimo būdas yra abejotinas dėl to, kad jame slypinčios ir dar neatskleistos prieybės gali visai netikėtai pasireikti. Pavyzd˛iui, jei pasisakyme prie mirties bausmės naudojimą ypač pabrė˛iamas panaumas tarp mirties bausmės ir altakraujiko ˛udymo, tai, tęsiant ią analogiją, galima surasti ˛ymiai daugiau panaumo tarp nusikaltėlių elgesio ir vald˛ios atstovų veiksmų - nusikaltėliai grobia ir laiko ˛mones prie jų valią, bet juk kalėjimuose sėdima ne savo noru, ir t.t. Vadinasi, i analogija yra neefektyvi, nes ignoruojami esminiai moraliniai skirtumai tarp lyginamųjų objektų. Todėl mirties bausmės prieininkai neturėtų apsiriboti tik tokia argumentacija (silpna analogija).

Deja, bet iame tekste negalime aptarti visas loginių klaidų rūis (jų įvairovė beribė), tačiau to ir nereikia – apibendrinkime tai, kas ˛inotina apie argumentacijos logines klaidas:

argumentacija gali tapti abejotina dviem būdais – (a) nėra prielaidų ir tezės ryio, ir (b) klaidingas (įtartinas) pagrindimas;

tezės argumentacijoje gali būti ir daugiau nei viena loginė klaida; loginės klaidos nebūna tokios aikios, tvarkingos ir tikslios kaip samprotavimo formos. Be to, galimi visokie “ribiniai”atvejai, t.y. argumentacijoje padaromos tokios klaidos, kurios pa˛eid˛ia keletą taisyklių.

o jei tezę laikysime klaidinga tik dėl to, kad jos argumentacijoje rasime klaidingų teiginių, tai neivengsime Argumentum ad logicam (klaidos klaidos), nes pagrindo klaidingumas besąlygikai negarantuoja pačios tezės klaidingumo.

Pastebėti logines klaidas savo pačių argumentacijoje yra tikrai sunkiau, bet galima pabandyti pritaikyti vieną ar kelis metodus. Todėl tai keletas praktinių patarimų kaip pastebėti savo pačių klaidas:

Pamėginkite įsivaizduoti, kad Jūs nesutinkate su savąja teze ir dar kartą per˛velkite visą argumentaciją oponento po˛iūriu. Tada gerai apgalvokite abejotinus momentus ir numatykite, kaip sustiprinti pa˛eid˛iamas argumentacijos dalis.

Turėtumėte ˛inoti, kokias klaidas esate linkęs da˛niau daryti (vieni labai mėgsta analogijas, kiti da˛nai apeliuoja į autoritetus ir t.t.) ir patikrinkite, ar į kartą jų ivengėte.

Atminkite, kad ˛ymiai lengviau įrodyti teiginius su ˛od˛iais “kai kurie”, “kartais”, “daugelis” ir t.t., nei radikaliuosius teiginius, ireikiamus kalboje ˛od˛iais “visi”, “niekas”, “kiekvienas”, “visada”, “niekada” ir t.t.

Jokiu būdu nepamirkite, kad apie kitus asmenis (o ypač jei tai Jūsų oponentai), galima kalbėti tik tiksliai ir mandagiai.

Klausimai pakartojimui

Kuo skiriasi formaliosios ir neformaliosios klaidos?

Ar gali logikai klaidingo samprotavimo ivada būti teisinga?

Kokios yra dviprasmikumo klaidų prie˛astys?

Kokius argumentus ir kodėl vadiname nerelevantikais?

Ar visi nerelevantiki argumentai visada vertinami vienodai? Kokiais atvejais reikėtų atsi˛velgti net ir į nerelevantikus argumentus?

Kodėl yra sunkiau pastebėti logines klaidas savo paties argumentacijoje nei oponento?

Pratimai

Kritikai perskaitykite iuos argumentus ir nurodykite pastebėtas klaidas:

a) “Mano ginamasis kaltinamas tuo, kad neteisingai deklaravo savo pajamas. Bet ar verta dėl kelių litų kelti tiek triukmo?”

b) “Vadindamas Tave gyvūnu, sakau tiesą. Vadindamas Tave ˛ąsiuku, vadinu Tave gyvūnu. Vadinasi, ir vadindamas Tave ˛ąsiuku – sakau tiesą”.

c) “Alkanas ˛mogus daug valgo. ˇmogus, neturintis ko valgyti, yra alkanas.

Vadinasi, ˛mogus, neturintis ko valgyti, valgo daug”.

Paaikinkite, kaip galimas toks skelbimas:

“Parduodu protingą puikų unį. Lyties nenoriu minėti, nes nenoriu apie jį pasakyti nė vieno blogo ˛od˛io”.

3. Kokia tai argumentacija:

Bertranas Raselas logikos paskaitoje paminėjo, kad materialiosios implikacijos atveju i klaidingo teiginio seka bet koks teiginys. Studentas pakėlė ranką ir tarė: “Įrodykite, kad Jūs esate Popie˛ius tuo atveju, jei yra duota, kad 1 = 0”. B.Raselas atsakė: “Pridėkite 1 prie abiejų lygybės pusių, tada mes turėsime 2 = 1. Komplektas i Manęs ir Popie˛iaus turi 2 narius. Tačiau juk 2 = 1, taigi jis turi tik vieną narį. Vadinasi, a esu Popie˛ius”.

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 3621
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/250/Formaliosios-ir-neformaliosios42828.php

Adauga cod HTML in site
<a href="https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/250/Formaliosios-ir-neformaliosios42828.php" target="_blank" title=" - https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/250/Formaliosios-ir-neformaliosios42828.php">Formaliosios ir neformaliosios loginės klaidos</a>

Formaliosios ir neformaliosios loginės klaidos

įvairių

DOCUMENTE SIMILARE

Teiginių logikos klaidos

Silogistikos klaidos

Nerelevantiki argumentai

Be abejo, daug lemia aptariamosios srities specifika – pavyzd˛iui, visai nėra autoritetų filosofijoje, kur joks teiginys nėra laikomas teisingu vien tik todėl, kad tai pasakė filosofas X., nors galima paaikinti, kodėl Jums atrodo įtikinančiai filosofo X. po˛iūris konkrečiu klausimu.

Tačiau net pačių geriausių tos pačios srities specialistų nuomonės atskirais klausimais gali būti skirtingos. Deja, iame vadovėlyje negalime aptarti visus io klausimo niuansus. Todėl, logikos po˛iūriu, Argumentum ad verecundiam geriau nenaudoti:

Apeliacija į ne˛inojimą (Argumentum ad ignorantiam) panaudojama, kai teigiama, kad konkreti tezė yra teisinga tik todėl, kad neįrodyta prieingai. ios klaidos forma gali būti dvejopa:

Faktų ignoravimas

Deja, bet iame tekste negalime aptarti visas loginių klaidų rūis (jų įvairovė beribė), tačiau to ir nereikia – apibendrinkime tai, kas ˛inotina apie argumentacijos logines klaidas:

Klausimai pakartojimui

Kuo skiriasi formaliosios ir neformaliosios klaidos?

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comenteaza documentul:

Nerelevantiki argumentai

Be abejo, daug lemia aptariamosios srities specifika – pavyzd˛iui, visai nėra autoritetų filosofijoje, kur joks teiginys nėra laikomas teisingu vien tik todėl, kad tai pasakė filosofas X., nors galima paaikinti, kodėl Jums atrodo įtikinančiai filosofo X. po˛iūris konkrečiu klausimu.

Tačiau net pačių geriausių tos pačios srities specialistų nuomonės atskirais klausimais gali būti skirtingos. Deja, iame vadovėlyje negalime aptarti visus io klausimo niuansus. Todėl, logikos po˛iūriu, Argumentum ad verecundiam geriau nenaudoti:

Apeliacija į ne˛inojimą (Argumentum ad ignorantiam) panaudojama, kai teigiama, kad konkreti tezė yra teisinga tik todėl, kad neįrodyta prieingai. ios klaidos forma gali būti dvejopa:

Deja, bet iame tekste negalime aptarti visas loginių klaidų rūis (jų įvairovė beribė), tačiau to ir nereikia – apibendrinkime tai, kas ˛inotina apie argumentacijos logines klaidas: