KOMPOZICIJOS PAGRINDAI

PIRMOJI PAMOKA

Muzikos kūryba yra lygiai toks pats amatas kaip ir visi kiti profesija vadinami darbai. Žinoma, didelź reikšmź turi talentas ir pašaukimas, netgi, sakyčiau, tam tikra kultūrinė genoma, esanti tame naujame kūrėjuje. Mūsų kuklus tikslas yra tas prigimtines galias iššaukti, sužadinti, suteikti joms tam tikr¹ pavidal¹ ir paleisti laisvėn. Iš tikrųjų kūrybinė laisvė pasiekiama tik tuomet, kai esi laisvas priemonėse, kai tavźs nevaržo nežinia ir nepatyrimas. Vien Dievo dovanų tikrajam kūrėjui visuomet maža, o diletantui jų per daug, bet tuomet per maža galių jo kūryboje. Diletantas nuo profesionalo skiriasi tuo, kad vis¹ laik¹ kartoja save neįgalėdamas iššokti iš savo ribų. Diletantas visuomet tik kartoja, o jei ir pavyksta jam sukurti labiau įsimenantį kūrinį, tai vis tiek antrasis bus panašus į pirm¹jį ir t.t. Diletantas niekada neturi savo stiliaus, nes nežino savo kūrybinio proceso mechanizmo. Jis nebeturi nei kūrybos metodo, nei aukštesnių siekių. Ryškus menininkas visuomet turi savo stilių, o stilius yra atpažįstama įvairovė. Visuomet kitaip, bet visuomet randi kažk¹, kas tau padeda atskirti t¹ autorių iš kitų. Tarkim, niekada nesupainiosi Mocarto su Prokofjevu, Geršvinu ar Pendereckiu.

Kūryba yra tam tikri moduliai, sistemos, dėsniai, kurių nepažinź visuomet blaškosi tarp pretenzijos ir realių galimybių kalvų. Kūryba yra patirtys ir nuolatiniai atradimai, tampantys įmanomais pažinus kitų kūryb¹ ir tai, kokiu būdu ji gimė. Biblijos aiškintojai turi ger¹ termin¹ – hermeneutika – mokslo šaka, aiškinanti raštijos paminklo ištakas ir visas su tuo paminklu susietas aplinkybes. Jei kūrėjas nebesugeba hermeneutikai pažvelgti į savo naujo kūrinio plan¹, idėj¹, apimtį ir turinį – toks kūrinys visuomet pasmerktas nebūčiai. Esu patyrźs, kad kiek beįdedi, tiek ir besigirdi. Koks esi kūrybiniame darbe, tokia ir muzika. Kokia tavo kūrybinė galia – toks ir rezultatas. Visa tai visuomet girdisi, ir būtent tai, kas įdėta ir kiek įdėta į kūrinį visuomet pasiekia klausytoj¹. Jo apgauti nebeįmanoma, kad ir koks jis būtų ribotas. Čia veikia itin svarbios jėgos – emocija, sukrėtimas, įtampa, atsidavimas, ekstazė, paūmėjimas, dvasinė įtampa, siekis būti išgirstam. Jos turi būti užkoduotos kūrinyje. Infantiliška kūryba niekada neturi jokių šansų būti įsimintina ar iššaukti poreikį būti pakartotinai atliktai. Komercinio radijo formatai gyvi būtent tokia muzika, kurios pakartojimai suerzintų todėl, kad visa ji yra infantiliška, abejinga aplinkai ir neiššaukianti jokių specialių emocijų. Toks formatas atitinka socialinį komercinio kanalo užsakym¹, bet kai tokia muzika pateikiama specialiam klausimui kaip savarankiškas ar dėmesio vertas opusas, tuomet mes sakome – nuobodu, neįdomu, lėkšta ir pan. Apie tai, mes dar ne kart¹ kalbėsime. Aš, beje, nematau jokio prieštaravimo tarp dekoratyvinės, taikomosios muzikos ir koncertinės muzikos žanrų. Savo paskaitose aš stengiuosi kalbėti ne apie gerus ar blogus žanrus, stilius, o apie blogai tuose žanruose ar stiliuose realizuotus sumanymus. Mes kalbėsime apie esminius kūrybinio proceso etapus ir mūsų hermeneutika bus teorija bei praktiniai darbai, kurių pagrindinis tikslas yra įduoti jūsų rankoms įnagius, įrankius, metodus, kurie padėtų jums surasti tuos kūrybinius būdus, per kuriuos jums pavyktų geriausiai realizuoti savo kūrybinius sumanymus.

Šiandien mes išvardinsime svarbiausius kūrybinio darbo sandus, į kuriuos turėsime įsigilinti, juos išskleisti ir pažinti.

MUZIKINĖS MINTIES FORMAVIMAS

Motyvas - minties užuomina

Frazė – maža mintis

Sakinys – užbaigta maža mintis

Periodas – įtvirtinta, užtvirtinta maža mintis

Frazė formuojama iš keletos motyvų, keli motyvai sudaro sakinį, por¹ sakinių – period¹. Muzika yra menas laike, tad segmentų pakartojimas yra labai svarbi s¹lyga, nes klausytojas turi įsiminti frazes, kitaip tariant – ne muzikinio teksto raides, bet žodžius, kad galėtų iš jų sudėti tekstus. Besaikis vieno motyvo ar frazės kartojimas vienu atveju gali suerzinti, kitu – įkvėpti. Kontrastinėje muzikoje monotonija visuomet erzina, gi monodinėje – tokia gali būti religinė, ritualinė, meditacinė muzika – jaudinti.

PVZ. 1.Elizai – besikartojantis pirmas taktas. 2. Kyrie – nesibaigianti melodija.

Net ir pats mažiausias struktūrinis elementas turi būti išdėstytas laike. Laiko pojūtį muzikoje parodo ritmas ir metras. Yra tik dviejų rūšių laiko judėjimo kodai – 2 ir 3 smūgių ritmai. Visi kiti yra arba sudėtiniai arba mišrūs. Antra labai svarbi muzikinės minties dėstymo s¹lyga yra garsų aukščiai. Jų sekos taipogi yra tik dviejų krypčių – į viršų arba į apači¹. Trečia labai svarbi s¹lyga yra garsų, o ypač s¹skambių traukos. Ir čia turime tik dvi jų grupes – pastoviuosius s¹skambius ir nepastoviuosius. PVZ. akordai.

Turime dėkoti Visagaliui, kad mums įdavė tokias skurdžias iš pirmo žvilgsnio priemones. Diena ir naktis pakankama šešėlių formavimui, kairė ir dešinė – idėjų kovai, dvi akys ir dvi ausys – ko daugiau reikia stereo efektui pasiekti. Visi visų klevų lapai yra to paties stiliaus, bet nei karto nebuvo lygiai tokių pačių. Netgi ir klonuota avis yra jau kita avis, nes jos vilnos nerasime ant tos vadinkim, tikrosios avies Įvairovė gali būti pasiekiama tik su ribotų priemonių panaudojimu, o ne su besaikiu sukrovimu į vien¹ viet¹ visko, kas tik pasimaišo po rankomis ar akimis. Taip ir kūryba negali būti besaikis garsų sukrovimas į vien¹ viet¹. Kūryba yra apsiribojimai, santūrumas ir saikas. Jonesu „Pamokoje“ yra scena, kai ribotų sugebėjimų mokinė giriasi savo mokytojui, kad moka skaičiuoti iki begalybės. Mokytojas nustemba – tai neįmanoma, brangioji! Pagalvojusi mokinė atsako – “Tuomet lygi šešiolikos”. Taip, begalybė atsiveria, kai moki skaičiuoti lygi šešiolikos.

Toliau – forma. Jos struktūra taipogi labai kukli – yra dviejų ir trijų dalių muzikinės formos. Rasime ir vienos dalies – preliudais vadinamų mažų formų – bet visoje visais laikais ir visose Žemės kraštuose sukurtoje muzikoje nerasite jokių kitokių formų struktūrų. Visa yra mažų formų pagrindas ir tolesnės jų modifikacijos, variacijos, kaitos ir mikstūros. Su mažais kiekiais – tvarka, su dideliais – chaosas.

a // ab // aba // A(ab/aba) B(ab/aba) // A(ab/aba) B(ab/aba) A(ab/aba) //

Taigi, pirmosios pamokos užduotys: trys rinkiniai motyvų, frazių, sakinių ir periodų 2 ir 3 ritmo dalių taktuose; laisva melodija; kompozicijos ab ir ABA formose.

Pastaba: užduotys aptariamos ir konsultacijos teikiamos HMF Gedimino 43, Kaunas, 202 aud. trečiadieniais nuo 16 val.

ANTROJI PAMOKA

ŽAIDŽIANTIS KŪRĖJAS

Forma yra laikas, kuris įgalina vis¹ norim¹ muzikinź informacij¹ išdėstyti ir paskelbti. Ši informacija turi būti suvokiama klausytojui kaip esminė kūrinio s¹lyga. Dažnai turinys lemia formos parametrus, bet gali būti ir atvirkščiai. Tarkim, vieno ar kito stiliaus formatas (blues, mišios, fuga, klubinė muzika ir kt.) reikalaus tam tikrų nustatytų (daugiau-mažiau) standartų. Kūrinio s¹lygos aiškumas taipogi gali būti atviras arba paslėptas. Tai įmanoma padaryti kintančių formų dėka arba kontrastinės muzikinės medžiagos panaudojimu.

Jei forma yra gerai apskaičiuotas laikas, per kurį struktūriškai išdėstoma iš anksto sumanyta informacija, tai improvizacija (betarpiškas muzikos kūrimas be išankstinio pasiruošimo) toki¹ formos našt¹ dažniausiai atmeta ir remiasi tik bendrais, grubiais formos elementais. Dažniausiai improvizatorius siekia įspūdžio, kurį pasiekia manipuliuodamas jam gerai žinomais, savitais kūrybos metodais ir būdais. Didelį efekt¹ sukelia virtuozinis pradas bei netikėti, prieštaringi įprastiems kūrybiniai sprendimai, daromi čia pat ir negrįžtamai. Lėtos muzikos reikalaujanti tema gali virsti scherzo, o greita – marcia funebre (gedulingu maršu). Improvizatorius žaidžia ne tike forma, kiek jos laužymu. Čia nepamainomi kontrastai, netikėtos pauzės ir dalių montažas.

Visuomet reikia atminti, kad improvizacija skiriama vienam-vieninteliam atlikimui, o rašytinis (arba elektroniniu būdu fiksuotas) kūrinys – daugkartiniam atlikimui. Bandymai pakartoti improvizacijas yra visuomet rizikingi ir dažniausiai neįdomūs klausytojams. Tiesa, improvizacija priartina rašytinio (fiksuoto) kūrinio vizij¹, j¹ parengia, išryškina, bet nepakeičia.

Improvizuoti – reiškia žaisti viena ar kita tema, bet tai nėra išbaigtas kūrinys, o tik jo iliuzija.

Užduotis: klasėje improvizuoti pagal dėstytojo ir kolegų studentų teikiamas žodines ir muzikines temas. Improvizacija fortepijonu keturiomis rankomis. Improvizacija pagal stilius.

Šios trumpos pratybos turi mums atskleisti kelet¹ svarbių ir tyrinėtinų dalykų: visų pirmiausia – laiko, erdvės, saiko pojūtį; antra – ar mūsų atliktos improvizacijos atliepė uždavinio s¹lygoms; trečia – koks išprotautos ir intuityvios kūrybos santykis buvo šiose improvizacijose. Ir tai dar ne viskas: ar buvo įvertinta klausytojų auditorija, salės erdvė, ar buvo numatyti rezultatai, pasekmės. Improvizuojant būtina jausti ne vien save muzikoje, bet girdėti ir čia pat esanči¹ publik¹, kontroliuoti jos reakcijas, išgirsti, kada ji jau pradeda nuobodžiauti. Blogai, kai autoriui tenka ilgai aiškinti savi sumanym¹ ar komentuoti, k¹ jis norėjo su savo muzika išreikšti.

Šie ir kiti klausimai bei elgsena gali būti ne tokie skaudūs, jei improvizatorius pažins esminius muzikinės kūrybos dėsnius, žinos jų stilius, laisvai valdys harmonij¹ ir polifonij¹, galės lengvai šokinėti per stilius.

Taigi, improvizuoti gali tik tas, kuris neblogai įvaldźs bent kelias muzikos kūrybos technikas, jo nevaržo formos klausimai, pagaliau, jie nebijo scenos ir jam nežinoma publika nesuparalyžiuoja jo veiksmų. Dr¹si ir dažnai netgi agresyvi DJ povyza bei veikla yra geras pavyzdys, kaip galima išvengti aukščiau išvardintų pavojų. Aš net galvoju, kad diskotekų vedėjas yra geriau išmanantys formos bei stiliaus reikalus, nei tik muzikos akademijoje kompozicij¹ baigźs studentasJuk pirmasis, mikliai dėliodamas kompiuterinėse dėžėse paslėptus elementus turi čia pat sukurti nauj¹, įspūding¹ ir uždegantį kūrinį. Kitas klausimas, ar tokia metodika gali būti sėkmingai permesta į kitokios muzikos kūryba, kurioje reikalingas ne momentinis efektas (prilyginčiau jį fejerverko įspūdžiui), bet kitokių dvasinių ir emocinių būsenų formavimas. Štai čia ir regiu tam tikrus pavojus, kai DJ pasiekimai mechaniškai transportuojami į kitas ir kitokios muzikos erdves.

Žymus, neseniai tragiškai žuvźs literatūrologas Vytautas Kubilius prieš 30 metų „Nemune“, manifestiniame straipsnyje „Talento mįslės“ aiškiaregiškai nusakė standartizuotos kūrybos pavojų: „kiekvienoje unifikuotoje visuomeninių ryšių sistemoje menas visada išlieka blogiausiai sukoordinuota funkcija ir mažiausiai standartizuota detalė. Tai, gal būt, esminė meno žymė kompiuterių epochoje. Būtina išlaikyti šit¹ gaivinantį, bundantį, akinantį meno vaidmenį“.

Mums reikia neprarasti tos įvairovės, o j¹ gausinti ir plėsti. Tai įmanoma tik įvaldžius kompozicijos technik¹ ir išmokus j¹ taikyti sprendžiant įvairiausius kūrybinius uždavinius.