Lietuviø liaudies dainos

Turinys

Ávadas.3

Lietuviø liaudies dainø skirstymas..5

Darbo dainos..5

Vestuvinës dainos

Kalendoriniø apeigø dainos7

Vaikø dainos..8

Raudos9

Poetinës dainø priemonës.10

Liaudies dainø rinkimas ir užrašymas.10

Išvados13

Literatûros s¹rašas.14

ÁVADAS

Tautosakos kûriniai – dainos, pasakos, sakmës, máslës ir kt. – dar ne taip seniai buvo žmoniø gyvenimo dalis: jie buvo reikalingi sunkaus darbo ir trumpo poilsio valandomis, rûpesèiuose ir džiaugsmuose, šventëse ir netekties gëloje. Tautosak¹, arba folklor¹ (angl. „liaudies išmintis“), suprantame kaip daugelio amžiø liaudies dvasinê patirtá, kasdieninê išmintá. Ásiterpê á áprastinës buities tëkmê, á šiokiadienius ir šventes, darbus, žaidimus, ilgas vakaroniø valandas, tautosakos kûriniai nëra tik tos buities trupiniai. Tiktai tautosakoje jauèiame nenutrûkstam¹ liaudies gyvenimo puls¹ nuspëjame slaptas žmoniø dramas, rûpesèius, ilgesá. Rašytiniai šaltiniai, iš kuriø suvokiame praeitá, paviršium prašliuožia pro gyventojø daugumos pasaulëvaizdá. Vien tautosaka gali juos papildyti. Ádëmiai skaitoma liaudies kûryba tampa svarbiu socialinës – psichologinës patirties šaltiniu. Tokio šaltinio vertë neákainojama.

Tautosaka skirstoma á dvi pagrindines dalis, rûšis: pasakojam¹j¹ ir dainuojam¹j¹. Pasakojamosios tautosakos žanrai - pasaka, sakmë, padavimas, anekdotas ir kt. Dainuojamosios - daina, sutartinë, rauda ir kt. Tautosakos kûriniai, ypaè dainos, bûdavo atliekami tam tikru metu, tam tikroje situacijoje, buvo susijê su gamtos ciklu, žmogaus darbais bei asmeninio gyvenimo ávykiais. Dël to dainos skirstomos á tokias temines grupes kaip darbo dainos, vestuviø dainos, kalendoriniø apeigøMažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikø, meilës dainos ir kitos. Norint suvokti liaudies dainos turiná, meniná savitum¹, bûtina žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes.

Milžiniškas liaudies dainø lobynas ( apie 500 000 vienetø) sukauptas per pastaruosius du šimtmeèius. Ankstesniø užrašymø stoka neleidžia konkreèiau sprêsti apie ankstyvesnes dainos raidos stadijas, apie iš tolimos praeities išsaugot¹ vaizdø, temø branduolá. Tiesioginiø žiniø apie lietuviø dainas mûsø tûkstantmeèio pradžioje neturime. Tëra užrašyta keletas teiginiø apie baltø genèiø dainas, kurios gali padëti suprasti ir lietuviø dainø praeitá. Pirm¹kart prûsø karo daina paminëta 999 m. Vienuolis J. Kanaparijus aprašë, kaip vyskup¹ Adalbert¹, atvykusá skelbti krikšèionybës, pagonys prûsai nužudê ir, linksma daina „garbindami savo piktadarybê“, kiekvienas grážo á savo namus. Apie jotvingiø dainas užsimena lenkø istorikas J. Dlugošas (XV a.). Jis teigia, kad jotvingiai tiki, jog po mirties narsûs jø žygiai bus apdainuoti palikuoniø. Tik netiesioginiø prielaidø apie raudojimo paprotá Lietuvoje pateikia Livonijos eiliuotoji kronika (XIII a.) . S¹lygiškai, atsižvelgdami ¹ muzikines ypatybes, dainø tematik¹, didži¹ja dainø epocha, suformavusia poetiná stiliø, galime laikyti XVI a. pabaig¹ – XVII amžiø.

Á liaudies kûryb¹ ne visada buvo žiûrima kaip á vertybê. Susidomëjimas tautosaka Europoje padidëjo XVIII amžiuje. Dëmesys lietuviø liaudies dainoms išaugo pradëjus tyrinëti lietuviø kalb¹. Tautosaka imta užrašinëti ir publikuoti. XVIII a. pradžioje P.Ruigys á savo rankraštá lotynø kalba „Lietuviø kalbos tyrinëjimas“ pirm¹ kart¹ átraukë keturis dainø tekstus. Trys iš jø buvo paskelbti 1745 m., išvertus patá veikal¹ á vokieèiø kalb¹. Per šá leidiná nuo amžiaus vidurio su lietuviø liaudies dainomis susipažino vokieèiø rašytojai, filosofai ir meno kritikai. Pirmiausia lietuviø liaudies dainø grožá išgarsino G. E. Lesingas. Vëliau J.G.T. Herderis paskelbë 8 lietuviø dainas savo knygoje „Tautø dainos“ (1778-1779) . Viena iš jø – „Aš atsisakiau savo moèiutei“ – skelbta jau ir P. Ruigio, labai patiko J. V. Gëtei. Jis j¹ pavartojo savo dramoje „Žvejë“ (1782) . Taip lietuviø liaudies dainos tampa žinomos ir ne Lietuvoje.

Stiprëjant tautiniam s¹jûdžiui, á dainas imama žiûrëti kaip á esminê tautos dvasinio turto dalá, tautos prigimties reiškimosi bûd¹. Jos imamos rinkti, pasirodo didesni jø leidiniai. L. Rëza Mažojoje Lietuvoje išleidžia pirm¹já lietuviø liaudies dainø rinkiná (1825) . Èia spausdinamos 85 dainos lietuviø ir vokieèiø kalbomis ir 7 melodijos. Netrukus paèioje Lietuvoje S. Stanevièius, labai kruopšèiai atrinkês 30 tekstø, paskelbia leidiná „Dainos žemaièiø“ (1892), o 1833 m. pasirodë visø tekstø melodijos. Dainø tekstø rinkiniø sudarë ir S. Daukantas (1846). 1853 m. didelê dainø rinktinê – 410 tekstø, 55 melodijos – lietuviø ir vokieèiø kalba paskelbë vokieèiø kalbininkas F. Neselmanas. Patys reikšmingiausi ir didžiausi praëjusio šimtmeèio dainø leidiniai – apie 2700 tekstø, 1711 melodojø – sudaryti broliø A. ir J. Juškø beveik vien iš Veliuonos apylinkiø. Tai „Lietuviškos dainos“ (3 t., 1880-1882), „Lietuviškos svotbinës dainos“ (1889). Po jø mirties kiti parengë dainø melodijas.

Vienintelis principas, kuriuo ámanoma aprëpti visas dainas, yra žanrinë klasifikacija. D. Sauka pagrindiniais laiko tris žanrus: darbo, vestuvinës bei karinës – istorinës dainos. Jie siejasi su svarbiausiomis valstieèiui gyvenimo sritimis: žemës darbai – gamybos sfera, vestuvës – šeimos santykiai, karas – didžiausias visuomenês sukrëtimas. Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikø, meilës ir kt. dainos. Išlieka ryškûs regioniniai dainø stiliai: dzûkø lyrizmas, aukštaièiø daugiabalsës sutartinës.

LIETUVIØ LIAUDIES DAINØ SKIRSTYMAS

DARBO DAINOS

Darbo dainø kilmë ir gyvavimas neatskiriamai susijê su  fiziniu darbu. Remiantis funkciniu ryšiu, šios dainos skirstomos á poskyrius, atitinkanèius liaudies tradicijoje plaèiai žinomas jø rûšis, bûtent: arimo, šienapjûtës, rugiapjûtës, avižapjûtës, grikiø, kanapiø apdorojimo darbø, ganymo, malimo, verpimo, audimo, skalbimo, medžioklës, žvejø dainos. Savita kai kuriø darbo dainø funkcinë priklausomybë. Pavyzdžiui, rugiapjûtës dainos buvo dainuojamos tam tikru dienos ar darbo metu: ryt¹, vidurdiená, vakare, per pabaigtuves. Yra dainø grupiø, kuriø specifik¹ nusako dainø atlikimo bûdas: tai šienapjûtës valiavimai, piemenø šûksniai, raliavimai ir pan. Piemenø šûksniø skyrimas darbo dainoms yra s¹lygiškas, remiamasi tik funkciniu pagrindu. Šûksniai, kaip trumpi kûrinëliai, turintys poetiná ir muzikiná ritm¹ (kai kuriuose pastebima ir melodijos pradmenø), yra trumpøjø pasakymø sudedamoji dalis. Didžiausi¹ dalá vis dëlto sudaro dainos, kuriø nespraudžiame á paproèiø nužymëtus rëmus. Pavyzdžiui, arimo dainos nesusijusios su žemdirbio praktika: jos visiškai atitrûkusios nuo siauros praktinës bei maginës paskirties. Èia arimo tema dažnai lieka tik fonas žmoniø tarpusavio santykiams vaizduoti. Dirbant specifinius moterø darbus, pavyzdžiui: verpiant, audžiant, ir dainuojant tø darbø dainas, dëmesys krypsta á rankø darb¹ ir matomus jo rezultatus: apdainuojamos plonos drobës, margi raštai ir pan. Netgi toká sunkø darb¹ kaip malimas lydëjo daina – trumpa, neámantri, improvizuota (tvirtai suaugusi su darbo ritmu). O ilga, lyriška daina apdainuodavo sunki¹ malëjos dali¹. Šiandien nudailintas ir grakštus darbo dainø tekstas pirmiausia mus žavi savo melodija ir paprastumu:

Staklelës naujos,drobelës plonos,
O mergužëlë kai lelijëlë.

Staklës trinkëjo,drobës blizgëjo,
O mergužëlë gražiai dainavo.

Šilkø nytelës,nendriø skietelis,
O šaudyklëlë kai lydekëlë.

Staklës trinkëjo, drobës blizgëjo,
O mergužëlë gražiai dainavo.

Žagrelë nauja, jauteliai palši,
O bernužëlis kai dobilëlis.

Žagrë girgždëjo, jauèiai bûbëjo,
O bernužëlis gražiai dainavo.

Uosio medelis,plieno žagrelë,
O jauèiukëliai kai naružëliai.

Žagrë girgždëjo,jauèiai bûbëjo,
O bernužëlis gražiai dainavo.

VESTUVINËS DAINOS

Vestuvinës dainos savo kilme ir paskirtimi glaudžiai susijusios su vestuviø apeigomis bei paproèiais. Jos lydëjo pagrindinius vestuviø apeigø momentus. Dainø funkcija bei tematika (dažniausiai sutampanèios) ir yra jø grupavimo pagrindas. Dainos pagal jø ryšius su atskirais vestuviø momentais skirstomos á funkcinius poskyrius: pažintuviø, piršlybø, žvalgytuviø, sutartuviø, žiedynø, didvakario, jaunojo išleistuviø, mergvakario, jaunojo sutiktuviø, suolo vadavimo, jaunosios ieškojimo, pasëdo, vainiko áteikimo, atsisveikinimo, išvažiavimo á jungtuves ir sugrážimo iš jø, stalo vadavimo, persirengëliø, jaunosios apdovanojimo, kraièio išvežimo ir išvažiavimo pas jaun¹já, marèios ir svoèios sutiktuviø, sugultuviø, prikeltuviø, gaubtuviø, marèpieèio, karvojaus ir dovanø dalijimo, vestuvininkø apdainavimo, išvažiavimo namo, grážtuviø dainos. Išimtá sudaro poskyriai dainos šokant ir iš dalies jaunosios graudinimo dainos (kur kalbama apie jaunosios virkdinim¹: jaunosios verkimas atitinkamais vestuviø momentais buvo apeiginis, o ne paèios nuotakos asmeniniai išgyvenimai, kaip dažniausiai suvokiame vertindami iš šiandienos pozicijos), dainuotos ne vienu, o keliais vestuviø apeigø momentais. Išskirtoji funkciniø poskyriø eilë atitinka vestuviø eig¹, atskiras poskyris atliepia tam tikr¹ apeigø cikl¹, o tai leidžia vestuviø dainø simbolik¹ susieti su konkreèiais paproèiais ir apeigomis. Taèiau tik nedidelis dainø pluoštas yra siauros apeiginës paskirties (paprastai tai tik dalies vestuvininkø dainuojamos dainos, tiesiog iliustruojanèios apeiginá veiksm¹ – suolo vadavimo, stalo vadavimo, persirengëliø dainos ar apdainavimai). Antra vertus, apeigine semantika grásta šiø dainø simbolika sudaro pagrind¹ spëti, kad lietuviø vestuvinëse dainose galima ážvelgti ne tik atskirø apeigø atkartojim¹. Esama pagundø užèiuopti jose slypinèius perëjimo apeigø reliktus, kurie pirmiausia susijê su merginos/moters statuso pasikeitimu. Vestuviø paproèiai ir apeigos turëjo padëti nuotakai atsiskirti nuo šeimos, gimtøjø namø ir parengti j¹ bûsimoms pareigoms, ávesdinti á nauj¹ šeim¹ ir nauj¹ giminê. Moters padëtis vestuviø ceremoniale, apskritai vyraujantis moterø vaidmuo kuriant ir dainuojant vestuviø dainas lëmë pastarøjø pasaulio savitum¹, dramatizmu grást¹ lyrizm¹.

Vestuvinëse apeigose ir dainose galime rasti labai tolimos praeities atgarsiø. Kai kurie siekia dar tuos laikus, kada žmonës, gyvendami didelëmis uždaromis šeimomis (giminëmis) vedë žmonas iš tos paèios giminës. Apie artim¹ vyrø ir žmonø giminystê kalba dainø „broleliai” ir „seselës”. Daug aiškesniø pëdsakø paliko dainose ir apeigose vëlesnë epocha, kada žmonës ëmë vesti svetimø giminiø moteris. Pirmieji, kurie ryžosi sulaužyti senas vedybø tradicijas, turëjo smurtu grobti svetimos giminës nuotakas. Vestuvinës dainos kalba apie tai, kaip vieni klasta pavilioja mergaitê ar j¹ nakèia išvagia, o kiti (dainos „broleliai”, t. y. tos paèios giminës atstovai) vejasi ir puola smurtininkus.

KALENDORINIØ APEIGØ DAINOS

Jos buvo atliekamos per tam tikras metø šventes arba šventiniais laikotarpiais (per advent¹, tarpušventá). Kaip sudëtinë švenèiø apeigø dalis jos glaudžiai siejosi su paproèiais ir dažnai turëjo tam tikr¹ paskirtá, pavyzdžiui, atliekant Velykø sûpuoklines dainas, „prašoma“ aukštø linø; nuo Jurginiø prasidëjusio rugiø, o vëliau ir kitø javø lankymo metu dainuojamos dainos skatino javø augim¹, saugojo juos nuo nelaimiø.

Išskirtini du stambûs kalendoriniø apeigø dainø, kaip ir paèiø apeigø, ciklai: žiemos ciklas (advento bei Kalëdø dainos, Užgavëniø ir gavënios dainos); pavasario–vasaros ciklas (Jurginiø dainos, Velykø dainos – lalautojø, sûpuoklinës, Sekminiø dainos – paruginës bei piemenø sambûriø, Joniniø dainos). Savit¹ kalendoriniø apeigø ir poezijos dalá sudaro gavënios (baladžiø pobûdžio dainos apie tragiškus ávykius, nelaimes, mirtá) bei advento ir Kalëdø dainos, nesusietos su konkreèiomis apeigomis. Dauguma advento ir Kalëdø dainø turi savitus priedainius („aleliuma rûta“, „leliumoj“, „lëliu Kalëda“ ir pan.), dažna jø paralelinë sandara : gretinami gamtos ir žmogaus gyvenimo motyvai. Pavasario–vasaros ciklo repertuaras nuosekliai išlaikês pradinê apeiginê bei maginê paskirtá ir glaudžiai susijês su paproèiais ir apeigomis, turëjusiais pirmiausia užtikrinti sëkmê ûkyje. Taèiau ir šio laikotarpio dainos neišleidžia iš akiø asmeninio žmogaus gyvenimo temø, kurios ypaè svarbios žiemos švenèiø ciklo dainose. Po vasaros solsticijos kalendoriniø apeigø dainas keièia su paèiais darbo procesais susijusi tautosaka.

VAIKØ DAINOS

Savitas lietuviø liaudies dainø žanras – vaikø dainos. Tai suaugusiøjø sukurti tautosakos kûriniai vaikams ir paèiø vaikø kûryba. Vaikø dainos skirstomos á kelias žanrines grupes: lopšinës, žaidimai, gyvûnijos apdainavimai, erzinimai, formulinës, piemenø dainos. Mažiems vaikams dainuojamos lopšinës – neilgos dainelës (dažnai improvizacinës), kurios atliekamos juos supant, raminant, migdant. Folkloristø teigimu, lopšinëse išliko nemaža senøjø tikëjimø ir senøjø epochø atspindžiø. Todël lopšinës iš visø vaikø dainø pirmosios patraukë tyrinëtojø dëmesá. Ši liaudies meninë kûryba, sušildyta motinos širdies, nuo romantizmo laikø taip pat žadino poetø ir kompozitoriø vaizduotê.

Žaidimai vaidino didelá vaidmená, ugdant vaiko psichines ir fizines galias. Suaugusiøjø specialiai vaikams sukurti žaidimai – nesudëtingos judesiø lydimos dainelës ar reèituojami, skanduojami trumpi kûrinëliai. Kartais jie atliekami visai be judesiø, panaudojant tik raiški¹ mimik¹, intonacij¹. Tai tarpinë žanrinë grupë, esanti tarp žaidimo ir dainos: èia vaikai ne patys žaidžia, o su jais žaidžia suaugusieji, kai nori vaikus numaldyti ar pralinksminti.

Kita vaikø dainø grupë yra gyvûnø ir paukšèiø (dažniausiai oželio, kiškio, žvirblio, pelëdos) apdainavimai, dainuojami jau paaugusiø vaikø. Èia aptinkame dainø, atëjusiø iš kitø folkloro žanrø – kalendoriniø apeigø, vaišiø, medžioklës, krikštynø, vestuviniø dainø. Gyvûnijos apdainavimams artimos formulinës dainos, taèiau dël savitos kilmës, ypatingos kompozicinës struktûros jos sudaro atskir¹ žanrinê grupê, artimai susijusi¹ su formulinëmis pasakomis.

Vaikø dainas, tokias skirtingas savo kilme, atlikimo pobûdžiu ir apimtimi, vienija jø dinamiškumas (viskas èia juda, keièiasi, mainosi), pasaulio matymas vaiko akimis – nesvarbu, ar tai bûtø paèiø vaikø sukurti ir dainuojami kûrinëliai, ar suaugusiøjø vaikams dainuojamos dainos.

RAUDOS

Raudama per laidotuves, vestuves, išleidžiant á kar¹ ar karo tarnyb¹ (rekrûtus), t. y. esminiais žmogaus gyvenimo lûžio momentais, taip pat buityje (kai ištinka nelaimë – gaisras, sausra, nederlius, gyvuliø kritimas, liga – arba skundžiantis sunkiu likimu). Raudø intonacijos ir poetiniai ávaizdžiai pastebimi kalendorinëse, javapjûtës bei šienapjûtës, šeimos (našlaièiø), karo dainose, pasakø dainuojamuosiuose intarpuose. Paprastai rauda moterys, vyrai – labai retai. Laidotuviø raudos yra paèios gausiausios. Kadaise jos buvo svarbi laidojimo apeigø dalis. Apraudama visa laidotuviø seka: mirties ženklai, mirtis, prausimas, guldymas „ant lentos”, giminiø atvykimas, „nameliø statymas” (karsto ruošimas), perkëlimas á karst¹ prieš lydint á kapines, atsisveikinimas su namais, lydëjimas, laidojimas. Išlikê raudø motyvai, kuriais kreipiamasi á mirusájá ir prašoma nunešti žini¹ seniau mirusiems giminaièiams, jø prašoma tinkamai priimti ateinantá. Vestuviø raudose nuotaka rauda (arba verkauja, rypuoja, kunigauja, žodeliauja) kviesdama á vestuves, atsisveikindama su tëvais, giminëmis ir rûtø darželiu, išvažiuodama iš namø, važiuodama á jungtuves. Verkaudama nuotaka atsisveikina su pakelës medžiais, akmenimis, tiltu ir t. t. Nuotakos verkavimas suprantamas kaip ypatingos pagarbos forma, apeiginis kvietimo ar atsisveikinimo bûdas. Iškeliaujanti nuotaka verkauja net prieš lopšyje gulintá kûdiká. Mergaitës raudø improvizacijos meno nuo vaikystës mokydavosi girdëdamos raudant, piemenaudamos (pvz., buvo tradicija per Sekmines išsirinkti iš savo tarpo „nuotak¹“, „jauniká“ ir „atšokti“ vestuves su visomis apeigomis bei raudomis), o artëjant vestuvëms – pas patyrusias raudotojas. Rauda yra ypatinga tautosakos rûšis, užimanti vidurá tarp dainuotinës ir sakytinës poezijos. Ji ne dainuojama, bet reèituojama: ištiktas nelaimës žmogus têsiamai ir ritmingai reiškia savo skausm¹. Pasak svetimtauèiø metraštininkø, senovëje lietuviai apraudodavê mirusius savo vadus ir kunigaikšèius, apsakydami jø darbus; paprastø žmoniø raudodavê jø artimieji giminës.

POETINËS DAINØ PRIEMONËS

Visas vaizding¹sias priemones, kuriomis naudojasi individualiniai poezijos kûrëjai, randame ir liaudies dainose. Seniausias dainø ávaizdis yra paralelizmas, atsiradês èia dar tada, kai žmonës gamtoje matë tuos paèius reiškinius, kaip ir savo gyvenime. augalø, gyvuliø ir paukšèiø pavidalas primindavo jiems paties žmogaus pavidal¹, o jø garsai ir judesiai – žmogaus judesius, reiškianèius kurá nors jausm¹. Paralelizmai dainose atsirado kaip tam tikros pasaulëžiûros padarinys. Du gretimuosius vaizdus žmonës siejo vien¹ su kitu (arba du su treèiu) nejuèiomis, në kiek nesirûpindami tokiais ávaizdžiais savo dain¹ papuošti. Vaizdø gretinimo pagrindas šios rûšies paralelizmui yra dviejø veikëjø panašumas. Daugiausia dainose mažybiniø žodžiø (deminutyvø), kuriø prasmë beveik visada maloninë. Lietuviø dainos mažybines ir malonines formas daro ne tik iš daiktavardžiø ar bûdvardžiø, bet ir iš kitø kalbos daliø – iš nekaitomø prieveiksmiø („namolio“ iš „namo“) ir net iš garsažodžiø („lyliûtë lylia“, „rylia ryluži“, „ai da aiduži“). Paralelizmai, palyginimai ir metaforos yra patys svarbiausieji mûsø dainø ávaizdžiai, pagal kuriuos galime sprêsti apie meninê jø vertê.

LIAUDIES DAINØ RINKIMAS IR UŽRAŠYMAS

XX a. tautosakos rinkimu pirmiausia rûpinosi Lietuviø Mokslo Draugija, ásteigta 1907 m., vëliau aukštosios mokyklos, Lietuviø literarûros ir tautosakos institutas. Tai yra mokslo ástaiga, turinti valstybinio mokslo instituto status¹, vykdanti fundamentinius ir taikomuosius lietuviø literatûros bei tautosakos tyrimus, padedanti sprêsti lietuviø kultûros problemas. Institutas susideda iš administracijos ir septyniø skyriø, sudarytø pagal dirbamus darbus. Veikia šie skyriai: Senosios literatûros, Tekstologijos, Naujosios literatûros, Šiuolaikinës literatûros,  Dainyno, Sakytinës tautosakos, Tautosakos archyvas; yra Mokslinë biblioteka ir Leidybos centras.

Tautosakos archyvo skyrius rûpinasi tautosakos rinkimu, tvarkymu, saugojimu, propagavimu, fundamentiniø moksliniø rinkiniø bei garso árašø leidyba. Archyvas yra paveldëjês turtingus Lietuviø mokslo draugijos (1907–1940) ir Lietuviø tautosakos archyvo (1935–1939) fondus, turëjusius per pusê milijono tautosakos užrašymø. Šiuo metu jau sukaupta apie 1,5 milijono kûriniø – dainø tekstø ir dainø su melodijomis, pasakø, sakmiø ir kitokiø pasakojimø, patarliø ir másliø, taip pat burtø, tikëjimø, etnografiniø aprašø, liaudies medicinos ir kt. Lietuviø tautosakos archyvas – tai didžiausia Lietuvoje tautosakos saugykla, turinti ir nemenk¹ fonotek¹ bei fototek¹. Pirmieji fonotekoje turimi garso árašai voleliuose buvo padaryti 1908 m., plokštelëse – 1935 m., o magnetinëse juostose – 1958 m. Pirmosios nuotraukos fototekai buvo gautos iš Balio Buraèo 1934  m. Ši unikali medžiaga yra gera mokslinë bazë lietuviø kultûros paveldo tyrimams.

Skyrius parengë ir vykdo lietuviø folkloro duomenø bazës kûrimo ir kaupimo program¹, aktyviai dalyvauja bendroje instituto tautosakininkø programoje „Folkloras šiuolaikinëje visuomenëje: raidos ir sklaidos procesas“. Nuo 2001 m. vykdoma garso árašø išsaugojimo ir leidybos programa. Skyriaus darbuotojai toliau renka tautosakos gyvavim¹ praeityje  ir nûdienoje atspindinèi¹ medžiag¹, gilinasi á folkloro raidos procesus, kilmës problemas, vykdo mokslo tiriamuosius darbus. Periodiškai rengiamos ekspedicijos ir individualios išvykos tautosakos gyvavimo reiškiniams stebëti ir fiksuoti. Tam pasitelkiama turima ir naujai ásigyjama moderni áranga (kompiuteriai, skaitmeninë vaizdo ir garso árašymo technika ir pan.). Kopijuojami vertingiausi ir dažniausiai naudojami rankraštiniai rinkiniai. Kataloguojama turima ir gaunama tautosakinë medžiaga, kuriamos ir pastoviai pildomos kompiuterinës duomenø bazës. Rengiami spaudai svarbesni lietuviø tautosakos palikimo (XVIII–XX a.) rankrašèiai, vertingiausi garso árašai ir reikšminga, sunkiai prieinama seniau skelbta medžiaga. Šie šaltiniai svarbûs ne tik folkloristikai, etnologijai, etnomuzikologijai, kalbotyrai ir kitoms humanitariniø mokslø sritims, bet ir visai kultûrinei visuomenei.

Dainyno skyrius rengia daugiatomá lietuviø liaudies dainø s¹vad¹, reprezentuojantá vis¹ dainavimo tradicij¹ Lietuvoje, sistemina ir tyrinëja dainø tekstus bei melodijas. „ Lietuviø liaudies dainynas ' – pirmasis fundamentinis daugiatomis dainø leidinys, apimantis visø lietuviø gyvenamø regionø ávairiu laiku gyvavusi¹ dainuojam¹j¹ tautosak¹. Jis pradëtas leisti 1980 m., leidiná sudarys daugiau kaip 20 tomø. Medžiaga atrenkama iš maždaug pusës milijono užrašytø dainø. Bendrai viso Dainyno tomø struktûrai išlaikyti taikomi vienodi parengimo (atrankos ir komentavimo) principai, kurie leidžia parodyti dainø gausum¹ ir variantiškum¹, regioniná paplitim¹, tarmiø ir melodikos ypatumus. Išleisti šie „ Lietuviø liaudies dainyno“ tomai: „ Vaikø dainos“, „ Vestuvinës dainos“, „Piršlybø dainos“, „Karinës-istorinës dainos“, „ Sutartuviø – jaunojo išleistuviø dainos“, „ Mergvakario – jaunojo sutiktuviø dainos“, „Sugrážimo iš jungtuviø – jaunosios apdovanojimo dainos“, „Jaunosios ieškojimo – išvažiavimo á jungtuves dainos“, „ Darbo dainos. Rugiapjûtës, avižapjûtës, grikiø rovimo dainos“, „Šeimos dainos“, „ Karinës-istorinës dainos“, „ Jaunimo dainos“, „ Meilës dainos“ ir kt. Šiuo metu rengiami kariniø-istoriniø (II pasaulinio karo ir pokario), kalendoriniø apeigø, vestuviniø (kraièio išvežimo ir išvažiavimo pas jaun¹já) dainø tomai.

Kita skyriaus darbø sritis – dainø duomenø bazës kaupimas. Išëjo trys apybraižø knygos „ Aš išdainavau visas daineles“. Toliau intensyviai pleèiama ir papildoma Institute sukurto Lietuviø liaudies dainø katalogo kartoteka. Rinkti ir užrašyti tautosak¹ yra ypaè svarbu. Keièiantis gyvenimo bûdui, žmoniø, dar galinèiø padainuoti liaudies dainø, pasekti pasakø, prisiminti másliø ir žaidimø, sparèiai m¹žta, daugelio vardai taip ir liko neužrašyti, nuëjo á nežini¹, todël bûtina sukaupti kiek ámanoma daugiau duomenø. Tautosakos kûriniai atskleidžia tautos pasaulëvaizdá, m¹stymo bûd¹, paproèius ir tradicijas, tai svarbi lietuviø kultûros dalis, grožinës literatûros pamatas.

IŠVADOS

Šiandien lietuviø liaudies dainos yra labai primirštos.

Liaudies dainos gyvuoja tik dël žmoniø, per šimtmeèius nešiojusiø liaudies dain¹ savo širdyje ir atmintyje, geranoriškumo ir tø, kurie stengiasi tautosakos palikim¹ išsaugoti, pastangø.

3. Liaudies dainos – vienas seniausiø lietuviø kultûros paminklø. Tautosakos kûriniai atskleidžia tautos pasaulëvaizdá, m¹stymo bûd¹, paproèius ir tradicijas, tai svarbi lietuviø kultûros dalis, grožinës literatûros pamatas.
4. Lietuviø dainø originalumas ir grožis - jø lyrizmas: “Niekas taip nepavyksta išreikšti lietuviui dainininkui, kaip jo paties minorinê nuotaik¹“ (M. Miškinis

LITERATÛROS S¥RAŠAS

Jokimaitienë P. Lietuviø liaudies vaikø dainos. V., 1970. P. 10-11, 27, 44.

Lietuviø folkloro chrestomatija. V., 1996. P. 13 -19.

Miškinis M. Lietuviø literatûra. K., 1990. P. 27-28, 44, 46, 48-49, 51-57,66-67.

Sauka D. Lietuviø tautosaka. V., 1982. P. 6 -17.

Urba K. Knygø dienos. Skaitiniai. Vadovëlis VIII klasei. V., 1998. P. 130-131, 149.

6. www.aruodai.lt/tautosaka/tautosaka_1.htm
7. www.anthology.Ims.lt/texts/7/tekstas/1.html