“Smurtas prieš moteris – Samprata, problemos, veiksmų kryptys”

I. Įvadas

Tarptautiniai dokumentai nustato visuotinai priimtą normą, kad smurtas prieš moteris tiek viešajame, tiek privačiame gyvenime yra žmogaus teisių pažeidimas ir viena iš pagrindinių kliūčių, trukdančių pasiekti lyčių lygybės tikslų. Smurtas prieš moteris pažeidžia ir riboja moterų galimybes naudotis žmogaus teisėmis bei pagrindinėmis laisvėmis. Lyčių konfliktu grįstas smurtas, toks kaip mušimas ar kitas fizinis smurtas, psichologinis smurtas, kitos smurto prieš moteris atmainos, yra nesuderinami su asmens garbe bei orumu. Šeiminis smurtas apibrėžiamas kaip bet kokie neteisėti tyčiniai fiziniai, psichologiniai, ekonominiai, seksualiniai vieno šeimos nario veiksmai kito(-ų) šeimos nario(-ų) atžvilgiu, jei šie veiksmai pažeidžia šeimos nario kaip piliečio ir asmens konstitucines teises ir laisves bei sukelia jam ekonominę, fizinę, psichinę ar moralinę žalą.

Moksliniais tyrimais nustatyta, kad smurtą viešajame gyvenime daugiau patiria vyrai, o smurtą šeimoje daugiausia patiria moterys.

Europos Tarybos žmogaus teisių komisaro pranešime apie vizitą Lietuvoje 2003 m. lapkričio 23-26 d. akcentuojama, kad smurtas šeimoje Lietuvoje – labai paplitęs reiškinys. Problemą sąlygoja ir tai, kad smurtas šeimoje vis dar tebetraktuojamas kaip asmens privatus reikalas, o ne baudžiamojo pobūdžio nusižengimas, ir žmogaus teisių pažeidimas, būtinos radikalios reformos siekiant efektyviai kovoti su šia problema. Lietuva neturi atskiro įstatymo dėl smurto šeimoje, bet bendras bausmes už smurtą apima Baudžiamojo kodekso XXIII dalis. Tačiau praktika rodo, kad smurto šeimoje atveju teisinės galimybės nubausti smurtautoją baudžiamąją ar administracine tvarka yra labai ribotos, ypač ribota galimybė izoliuoti smurtautoją nuo nukentėjusios šeimos – paprastai palikti namus turi auka. Teismai ir policijos pareigūnai retai imasi priemonių smurtui šeimoje užkirsti, išskyrus ypatingai sunkaus nusikaltimo atveju. Policija retai informuoja teismus bei prokuratūrą apie smurtą šeimoje. Pagalbą nukentėjusioms nuo smurto šeimoje moterims teikia daugiausiai NVO. Ypač aktyvūs NVO smurto prevencijos klausimais, tačiau stokojama socialinės pagalbos nukentėjusioms. Pabrėžiant problemos kompleksiškumą, rekomenduojama parengti nacionalinį veiksmų planą kovai su smurtu šeimoje, užtikrinantį veiksmų koordinavimą tarp teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijų, policijos, teismų. Prioritetine veiksmų kryptimi siūlomi specializuoti mokymai teisėjams, policijos pareigūnams, moterų krizių centrų plėtra. Kaip neatidėliotina būtinybė siūlomi specialūs šeimos teismai.

Šiandieninėje Lietuvoje būtina aiškiai reglamentuoti valstybės vaidmenį mažinant šeiminį smurtą bei suteikiant būtiną savalaikę ir prieinamą pagalbą.

Analizuojant Lietuvos Respublikos teisės aktus ir tarptautinius dokumentus, užsienio šalių praktiką, susijusius su šeiminiu smurtu, teisinę ir psichologinę literatūrą, tyrimų duomenis bei jų komentarus, taip pat anoniminių apklausų duomenis, smurto šeimoje mažinimui iškeliami šie uždaviniai:

teisės aktais apibrėžti šeiminio smurto sąvoką;

atlikti šeiminio smurto aukų padėties analizę, išanalizuojant veikiančią įstatyminę bazę, su jos taikymu susijusias praktines problemas, teikiamų paslaugų paketą;

pateikti siūlymus ir rekomendacijas dėl aukų padėties gerinimo visose jų teisių užtikrinimo srityse;

atlikti smurtautojų padėties analizę, remiantis veikiančiais įstatymais, nurodant su jų taikymu susijusias praktines problemas;

pateikti siūlymus ir rekomendacijas dėl smurtautojų atsakomybės neišvengiamumo užtikrinimo bei alternatyvių bausmių ir pagalbos priemonių įteisinimo;

teikti siūlymus ir rekomendacijas dėl visuomenės švietimo, susijusio su nepakantumo smurtui ugdymu;

parengti galimos kompleksinės pagalbos modelį.

II. smurto šeimoje SAMPRATA

Tarptautinės teisės aktai išskiria pagrindines smurto šeimoje formas: fizinis smurtas, psichologinis smurtas, seksualinis smurtas. Užsienio šalių mokslinėje literatūroje yra išskiriama dar viena smurto šeimoje forma - ekonominis smurtas.

Šeiminis smurtas nepriklauso nuo socialinės padėties, religijos, seksualinės orientacijos arba etninės kilmės. Šeiminį smurtą patiria tiek moterys, tiek vyrai, tačiau didžioji dalis žiaurių ir pasikartojančių išpuolių atlieka vyrai prieš savo partneres.

Dažniausiai šeimoje pirma patiriamas psichologinis smurtas, kurį tam tikru metu papildo įvairaus sunkumo fiziniai veiksmai, po to jis gali peraugti į fizinį ar seksualinį smurtą. Psichologinis smurtas Baudžiamajame kodekse apibrėžtas teiginiu “grasinimas panaudoti smurtą”.

Grasinimas panaudoti smurtą – tai bauginimas, gąsdinimas panaudoti smurtą. Tai poveikio priemonė psichikai, siekiant priversti auką paklusti smurtautojo reikalavimams. Dažniausiai grasinama pasakymais, mostais, ginklo ir kitų daiktų demonstravimu, sukuriant neišvengiamo susidorojimo įspūdį.

Psichologinis smurtas šeimoje įgyja tokias formas, kaip pastovi kritika, šauksmai arba skriaudimas; jausmų ignoravimas; įsitikinimų išjuokimas; baudimas nekreipiant dėmesio į švelnius jausmus; draudimas eiti į darbą (norint apriboti bendravimą); manipuliavimas partneriu, melavimas; skriaudimas partnerio giminaičių ir draugų, norint juos išvyti; atsisakymas išeiti su partneriu į viešumą; trukdymas partneriui palaikyti santykius su giminaičiais ir draugais; draudimas naudotis telefonu; viešas partnerio žeminimas; persekiojimas darbe; grasinimai pagrobti vaikus; palikimas pavojingose vietose.

Fizinis smurtas – tai visuomenei pavojingas poveikis kito žmogaus organizmui, įvykdomas prieš jo valią. Fizinio smurto veiksmų pobūdis gali būti įvairus: smūgiai, mušimas, žalojimas ir kitoks poveikis žmogaus kūno išoriniam paviršiui ir jo vidaus organams, panaudojant fizinę jėgą, šaltąjį ar šaunamąjį ginklą arba kitus daiktus, skysčius, medžiagas ir t.t. Nusikalstami smurtiniai veiksmai skiriasi aukai padarytos žalos dydžiu.

Fizinį smurtą vertinant ne teoriškai, bet praktiškai, išskiriamos tokios jo apraiškos formos, kurios realiame gyvenime pasitaiko dažniausiai: smūgiai, niuksai, įžnybimai, spyriai, kirčiai, daiktų svaidymas, daužymas į sieną, fiziškas trukdymas bandant jai išeiti iš namų, jos uždarymas patalpoje iš lauko, atsisakymas padėti pasiligojusiai, susižeidusiai ar nėščiai, trukdymas kreiptis medicinos pagalbos, trukdymas miegoti, aukai priklausančio turto gadinimas.

Baudžiamosios teisės doktrina neišskiria tokios paplitusios formos kaip seksualinis smurtas. Tai paaiškinama, nes išžaginimas (vertinant jį kaip labiausiai paplitusį lytinį nusikaltimą) yra kėsinimasis ne tik į gyvybę, sveikatą, moters kūno neliečiamumą, bet ir jos garbę, t.y. tuo pačiu metu seksualiniame smurte pasireiškia fizinio ir psichologinio smurto bruožai.

Seksualinis smurtas šeimoje pasireiškia tokiomis formomis, kaip vertimas nusirengti prieš partnerio valią; ypatingai žiaurus lytinis santykiavimas; vertimas santykiauti prieš partnerio valią; žaginimas, panaudojant fizinį ir psichologinį smurtą; vertimas stebėti ir kartoti pornografinius veiksmus.

Ekonominis smurtas – sudėtinga smurto forma, pasižyminti tam tikra specifika, nes jos padariniai nėra akivaizdžiai pastebimi visuomenės nariams. Esant ekonominio smurto apraiškoms, vienas iš partnerių iš kito atima galimybę tvarkyti šeimos biudžetą, turėti lėšų ir teisių jas tvarkyti savo nuožiūra ir t.t.

Daugumos visuomenės narių nuomone, ekonominė prievarta nėra itin paplitusi. Manoma, jog ši prievartos rūšis gali būti priskiriama prie psichologinės, kaip neišvengiama tuo atveju, jei asmuo nedirba ir yra priklausomas. Ekonominę prievartą gali patirti asmenys, nepriklausomai nuo jų lyties.

Mažiau išsilavinusiose šeimose manoma, kad vyras privalo kontroliuoti šeimos išlaidas. “Kai vyras nesuteikia šeimai reikiamos finansinės paramos, moteris tampa nuo jo ekonomiškai priklausoma. Taip ribojama moters laisvė, ji negali palikti vyro, nes nepajėgia ekonomiškai išlaikyti savęs ir vaikų”.[2]

Labiausiai paplitusios formos ekonominio smurto formos: neleidžiama partneriui dirbti; atimami iš partnerio visi pinigai, verčiant prašyti pinigų savo reikmėms; neduodama pinigų būtiniausiems dalykams (maistui, medicinos pagalbai, išsilavinimui); kontroliuojamas šeimos biudžetas ir vienvaldiškai priimi finansiniai sprendimai.

Išskiriamos ir kitos, be nurodytų keturių, smurto šeimoje formos: atskyrimas ir judėjimo laisvės ribojimas, manipuliavimas vaikais, bauginimai, vertimas nusižudyti ir t.t. Bet kuri iš šių formų vis tik priskirtina kuriai nors iš jau minėtų keturių pagrindinių. Todėl smulkesnis šeiminio smurto namuose skaidymas į rūšis neturi prasmės ir praktinės reikšmės.

III. Padėties analizė, problemos, veiksmų kryptys

Aukos padėtis

Prievarta prieš asmenį yra šiurkštus žmogaus teisių pažeidimas, kuris sukelia aukai tiek fizines, tiek ir psichologines pasekmes. Šeiminis smurtas yra labiausiai paslėpta smurto prieš asmenį forma.

Pažymėtina, kad išsamių pagal lytį išskirtų statistinių duomenų apie smurto ypač smurto šeimoje paplitimą, nebuvimas apsunkina programų ir priemonių rengimą bei pokyčių šioje srityje stebėjimą. Stokojant smurto šeimoje problemų tyrimų ir analizės, seksualinio priekabiavimo ir smurto prieš moteris ir mergaites asmeniniame gyvenime ir visuomenėje, įskaitant ir darbą, atsiranda nemažai kliūčių strategijų ir veiksmų skirtų šiai problemai spręsti, rengimui. Lietuvos Respublikoje oficialioje teisės pažeidimų statistikoje užregistruota tik maža dalis visų smurtinių nusikalstamų veikų, padarytų buityje. Dauguma smurto atvejų nepatenka į oficialią teisės pažeidimų statistiką, nes dažniausiai buitinio smurto (smurto šeimoje) aukos į teisėsaugos institucijas ar kitas visuomenines organizacijas nesikreipia. Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos statistiniai duomenys apie asmenis, nukentėjusius nuo smurto buityje (smurto šeimoje), yra tokie: per 2003 m. gegužės–gruodžio mėn. Lietuvos Respublikoje iš viso buvo užregistruoti 40 377 asmenys, nukentėję nuo visų nusikalstamų veikų, iš jų 19 312 moterų. Dėl smurto buityje (smurto šeimoje) 393 asmenys nukentėjo nuo sutuoktinio, 137 – nuo sugyventinio, 18 – nuo partnerio, 146 – nuo savo vaikų. 2003 m. įsigaliojo Nusikalstamų veikų, jas padariusių asmenų bei nukentėjusių asmenų centralizuotos apskaitos instrukcija, patvirtinta vidaus reikalų ministro 2003 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. 1V-160, kurioje nustatyta asmenų, pripažintų nukentėjusiais remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 28 straipsniu „Nukentėjusysis“, duomenų apskaitos tvarka, tvarkymas bei statistinių kortelių (50 kortelė) pildymo, registravimo, siuntimo ir saugojimo tvarka. Iki šiol Informatikos ir ryšių departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos tokios duomenų sistemos netvarkė. Dėl šios priežasties nebuvo galimybių įvertinti, kiek moterų ir vaikų nukentėjo smurto buityje (smurto šeimoje) atvejais. Su minėtos statistinės kortelės įvedimu iš esmės turėtų pagerėti moterų – prievartos ir smurto aukų analitinis apibūdinimas.

1997-1998 m. Lietuvoje atlikto sociologinio tyrimo „Smurtas prieš moteris“ duomenimis 42,4 % šiuo metu ištekėjusių arba gyvenančių neregistruotoje santuokoje moterų bent kartą gyvenime patyrė savo dabartinio sutuoktinio/partnerio fizinį, seksualinį smurtą arba joms buvo grasinta; 53,5 % praeityje santuokinius ryšius turėjusių moterų patyrė savo buvusio vyro ar partnerio fizinį, seksualinį smurtą arba joms buvo grasinta.

Jungtinių Tautų plėtros fondo moterims lėšomis 2002 metais Moterų informacijos centras užsakė Rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijai Spinter atlikti kompleksinį tyrimą prievartai prieš moteris įvertinti, kurio rezultatai patvirtino 1997-1998 m. atlikto tyrimo rezultatus bei atskleidė detalesnį vaizdą:

Tyrimo rezultatai parodė, kad absoliuti gyventojų dauguma (87 %) pripažįsta, kad šalyje egzistuoja prievarta prieš moterį šeimoje. Psichologinę prievartą kaip prievartą prieš asmenį pripažįsta 56 % apklaustųjų, ekonominė prievarta pripažįstama rečiausiai. Tikslinės grupės respondentų nuomone šeimoje labiausiai yra paplitusi psichologinė prievarta, antroje vietoje - fizinė, trečioje - seksualinė prievarta. Tikslinės grupės dalyviai mano, kad fizinę prievartą dažniausiai patiria moterys ir vaikai, o seksualinę - moterys.

17 % apklaustų moterų nurodė, kad buvo verčiamos (sutuoktinių /partnerių/tėvų/artimų giminaičių) lytiškai santykiauti joms nenorint. 10 % moterų dažnai tenka (teko) patirti fizinę prievartą šeimoje, 25 % – retkarčiais. Psichologinės prievartos patirtis pati plačiausia. Tik apie 20 % moterų nepatyrė psichologinės prievartos šeimoje. 20 % moterų teko susidurti su ekonomine prievarta.

Daugiau nei pusė apklaustųjų (57 %) nežinojo jokių tarnybų ar telefonų, teikiančių moterims pagalbą smurto atveju. Krizių centrai geriausiai žinomi Vilniuje (35 %), mažiausiai – kaimuose (5 %). Tuo tarpu net trys ketvirtadaliai kaimo gyventojų teigė nežinantys jokių pagalbos formų. Kaip labiausiai reikalinga pagalba moterims, patyrusioms prievartą, buvo nurodytos psichologo ar socialinio darbuotojo konsultacijos bei pagalbos telefonai.

Atlikus vienerių metų dienraščio “Lietuvos rytas” ir regioninio laikraščio “Utenis” turinio analizę buvo nustatyta, kad iš visų spausdintų straipsnių apie prievartą prieš moteris dažniausiai rašoma apie fizinę prievartą (60 %), dažniausiai tai straipsniai apie šeiminį smurtą. Labai retai rašoma apie psichologinę ir ekonominę prievartą. Daugumoje straipsnių pateikiama tik faktinė informacija, pasinaudojant policijos suvestinėmis, nenagrinėjant nei smurto priežasčių nei jo pasekmių. Tik ketvirtadalis straipsnių formuoja nuomonę, kad su reiškiniu reikia kovoti. [4]

2002 m. gegužės mėn. – lapkričio mėn. Vilniaus gimdymo namuose buvo platinamos anketos moterims, siekiant įvertinti, ar moterys žino apie šeiminį smurtą, jo rūšis, ką norėtų sužinoti, ko labiausiai trūksta: pagalbos, žinių, informacijos. Absoliuti dauguma apklaustųjų norėjo kuo daugiau informacijos apie smurtą, jo pobūdį, apie 70 % norėjo konsultuotis su psichologu dėl smurto šeimoje problemų. Apibendrinus anketų duomenis nustatyta, kad kreipiantis į medikus smurto šeimoje atvejai paprastai nutylimi, išskyrus atvejus, kai yra ryškūs moters sužalojimai, kuriuos pastebi ir aplinkiniai.

Individualiai bendraudami su visomis ligoninės pacientėmis apie smurtą medikai pastebėjo, kad kai kurios pacientės bando pamiršti tai, kas buvo ir bijo, kad personalas neigiamai jas vertins žinodamas jos problemą, ypač jei kas nors iš personalo gerai pažįsta pacientę, kai kurios kategoriškai atsisako kalbėti, dažniausiai turinčios aukštesnį išsilavinimą.” [5]

Socialinė pagalba aukai

Šeiminio smurto aukos būna bejėgės ir dėl jas ištikusios padėties, nes neturi kur kreiptis pagalbos, todėl krizų centrai bei prieglaudos yra būtini. Moterų informacijos centro duomenimis Lietuvoje šiuo metu yra 31 institucija, teikianti pagalbą smurtą patyrusioms moterims. Iš jų tik 3 yra remiamos vietos savivaldybių. Viso Lietuvoje yra 15 krizių centrų ir 6 prieglaudos, kur ilgalaikį prieglobstį gali gauti šeiminio smurto aukos moterys. Moterys apie šias institucijas dažniausiai sužino iš policijos, socialinės paramos skyrių, gimdymo namų, nevyriausybinių moterų organizacijų, taip pat viena per kitą.

Prieglaudos - tai paslaugų tarnyba, skirta suteikti laikiną saugų prieglobstį ir ilgalaikę profesionalią teisinę, psichologinę ir socialinę pagalbą smurtą patyrusioms moterims ir jų vaikams. Tiek krizių centrai, tiek prieglaudos padeda rinktis savipagalbos grupėms. Jose skatinama tarpusavio parama – moterys viena su kita dalinasi savo patirtimi ir problemomis.

Psichologinė pagalba aukai

Tapusi smurto auka moteris netenka sveikatos, dažnai šeimos, neretai ribojamos jos galimybės mokytis, dirbti, siekti profesinių aukštumų, pagarbos. Tai gali paskatinti asmenybės degradaciją (prievartos auka gali tapti nusikaltėle, narkomane, alkoholike).

Moterys, nenorinčios bendrauti smurto tema, atsisakymą tai daryti argumentuoja tuo, kad vis tiek joms niekas nepadės, o joms reikės dar grįžti namo (pas tą patį vyrą). Į policiją nesikreipiama, nes vyrauja įsitikinimas kad ten nebus suprasta, todėl moteris, kuri patyrė smurtą – tyli arba sunkiai bendrauja.

Bendras psichologines konsultacijas teikia psichologinės pagalbos tarnybos, tačiau asmenims trūksta informacijos apie kontaktinius duomenis, kur ir kaip galima kreiptis. Be to, ta pagalba nėra specializuota.

Teisinė pagalba aukai

Valstybinę teisinę pagalbą nusikaltimų aukoms bei civiliniams ieškovams teikia advokatai pagal ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo paskyrimą įstatymų numatytais atvejais.

Nemokamos teisinės konsultacijos šeiminio smurto aukoms teikiamos ir Teisinės pagalbos centre (steigėjas LTU), veikiančiame Vilniaus m. savivaldybėje, Teisės klinikoje (steigėjas VU), Viešojoje advokatų kontoroje ir Moterų informacijos centre. Norint gauti nemokamas teisines konsultacijas asmuo privalo įrodyti atitinkamą savo statusą (t.y. kad yra socialiai remtinas).

Mažesniuose miestuose ir rajonuose sisteminga nemokama teisinė pagalba šeiminio smurto aukoms nėra teikiama.

Problemos

Šeiminio smurto nusikaltimai pasižymi itin dideliu latentiškumu, o didžioji dauguma šiuo metu teikiamų paslaugų, smurtą patyrusioms aukoms, yra fragmentiškos ir nesistemingos, nėra nuolatinio finansavimo bei atsiskaitomumo.

Nemokama teisinė pagalba daugeliui aukų yra neprieinama, nes moterims yra sunku įrodyti, kad jos yra socialiai remtinos, ypač tai komplikuota šeiminio smurto atveju.

Dėl visuomenės narių yra teisiškai neišprusimo, auka negali ginti savo teises bei kreiptis pagalbos į atitinkamas institucijas.

Didžiausia problema susijusi su tuo, jog šeiminio smurto atvejais aukos dažniausiai patiria nežymius sveikatos sutrikdymus, kurių atveju egzistuoja privataus kaltinimo institutas. Neretai aukos yra finansiškai, psichologiškai ir kt. priklausomos nuo smurtautojo, todėl tiek mažai nukentėjusiųjų kreipiasi pagalbos į teisėsaugos institucijas bei teismus.

Krizių centrų ir prieglaudų nėra daug, tik keletas iš jų yra remiami savivaldybių lėšomis, todėl socialinės pagalbos aukai galimybės yra ribotos. Aukos dažniausiai neturi kur kreiptis pagalbos, ribotos ir ;policijos galimybės smurto šeimoje atvejais.

Veiksmų kryptys

Siekiant spręsti šias problemas siūlomos veiksmų kryptys:

- Atlikti šeiminio smurto pasekmių kaštų aukai ir valstybei paskaičiavimo tyrimą. Aukos patirtą žalą turi įverti teisininkai, socialiniai darbuotojai, medikai ar psichologai, turintys specialų pasirengimą.

- Užtikrinti lengvai prieinamas aukos konsultavimo galimybes, padedant jai teisingai suvokti ir įvertinti konfliktines situacijas, nukreipiant į institucijas, teikiančias pagalbą smurtą patyrusioms aukoms.

- Užtikrinti įvairiapusę socialinę pagalbą šeiminio smurto aukoms, palikusioms smurtinę aplinką: įsteigti visą parą veikiančius pagalbos/konsultacijų telefonus visuose Lietuvos miestuose ir rajonų centruose, remti krizių centrus ir prieglaudas šeiminio smurto aukoms visų savivaldybių teritorijose, užtikrinti prieinamą ir savalaikę psichologinę pagalbą, skatinti šeiminio smurto aukų savipagalbos grupes.

- Šeiminio smurto aukoms, taip pat ir šeiminio smurto bylose, teikti nemokamą teisinę pagalbą. Įrodžius smurtautojo kaltę, jį įpareigoti padengti visas proceso metu susidariusias išlaidas aukai bei teismui, taip pat įpareigoti smurtautoją padengti visas išlaidas, susijusias su aukos konsultavimu, gydymu ar gyvenimu prieglaudoje ar krizių centre. Efektyviai atlikti šeiminių nusikaltimų tyrimą, kvalifikuotai surenkant įrodymus, sukurti ir palaikyti specialų internetinį tinklapį šeiminio smurto aukoms.

Smurtautojas

Teisės aktai

1999 metais Eurobarometro tyrimas parodė, kad 95 % ES gyventojų mano, jog asmuo, kuris imasi smurto prieš savo partnerį turi būti baudžiamas pagal Baudžiamąjį kodeksą.[7]

Lietuvos Respublikos Baudžiamasis ir Administracinių teisės pažeidimų kodeksai numato galimybes taikyti teisinę atsakomybę asmenims, smurtaujantiems šeimoje.

Lietuvos baudžiamojo proceso teisėje yra išskiriami valstybinio ir privataus kaltinimo institutai, bendru atveju yra vadovaujamasi valstybinio kaltinimo institutu, t.y. teisėsaugos institucijos išsiaiškinusios ar gavusios pranešimą apie veiksmus, kurie gali būti nusikalstama veika, pradeda ikiteisminį tyrimą.

Tačiau Baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnis numato išimtinius atvejus, kuomet pradeda veikti privataus kaltinimo institutas – baudžiamųjų bylų dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso straipsniuose kurie gali būti inkriminuojami šeiminio smurto atvejais: 139 straipsnio 1 dalis Nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo; 140 straipsnio 1 dalis Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas; 148 straipsnis. Žmogaus veiksmų laisvės varžymas; 152 straipsnis. Seksualinis priekabiavimas; 154 straipsnis. Šmeižimas; 155 straipsnis. Įžeidimas; 165 straipsnis. Neteisėtas asmens būsto neliečiamumo pažeidimas; 284 straipsnis. Viešosios tvarkos pažeidimas.[8]

Kvalifikuojant pagal minėtus Baudžiamojo kodekso straipsnius, procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus Baudžiamojo proceso kodekso 409 straipsnyje numatytus atvejus, t.y. jeigu aukščiau nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jos padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, baudžiamąjį procesą dėl šių veikų turi teisę pradėti ir prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas.

Teisės aktais nustatomos tokias sąlygas, kaip nusikalstamos veikos visuomeninę reikšmę ar jos padarytą žalą asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, tokiu būdu, derėtų svarstyti galimybę išplėsti valstybinio kaltinimo ribas, esant šeiminio smurto pobūdžio nusikaltimams. Svarbia priežastimi tikslinga traktuoti aukos priklausomybę (tiek psichologinę, tiek ekonominę). Paaiškėjus šeiminio smurto faktui, teisė pradėti baudžiamąjį procesą dėl šių veikų būtų suteikiama prokurorui. Tokiu būdu, šeiminio smurto aukų interesai būtų daug geriau ginami nei yra iki šiol. Tuo pat metu tai neleis smurtautojui daryti spaudimą aukai, kad ši atsisakytų savo kaltinimų, o nukentėjęs asmuo negalės įtakoti, ar kils kaltininkui baudžiamoji atsakomybė. Tačiau šiuo metu galiojantys įstatymai tebepalieka prielaidas smurtautojui išvengti atsakomybės už savo nusikalstamas veikas.

Įvertinus galiojančius įstatymus, ypač baudžiamosios teisės aktus, smurto šeimoje nusikaltimų paplitimo dinamiką, siūlytina tikslinti Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį, papildant atitinkama nuostata susijusia su šeiminio smurto atvejais.

Kai nusikalstama veika kvalifikuojama pagal Baudžiamojo kodekso straipsnius: 13 straipsnis. Sunkus sveikatos sutrikdymas; 136 straipsnis. Sunkus sveikatos sutrikdymas labai susijaudinus; 137 straipsnis. Sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo; 138 straipsnis. Nesunkus sveikatos sutrikdymas; 145 straipsnis. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas; 146 straipsnis. Neteisėtas laisvės atėmimas; 149 straipsnis. Išžaginimas; 150 straipsnis. Seksualinis prievartavimas; 151 straipsnis. Privertimas lytiškai santykiauti.[9], veikia valstybinio kaltinimo institutas. Tuo atveju nukentėjęs asmuo negali įtakoti, ar kils kaltininkui baudžiamoji atsakomybė, ar ne.

Nė vienas iš Baudžiamojo kodekso straipsnių nenustato, kad jei auka yra nukentėjusi šeiminio konflikto metu ar nuo savo artimo šeimos nario, tai būtų laikoma sunkinančia aplinkybe, t.y. partnerių santykiai nėra reglamentuojami. Siūlytina tobulinti baudžiamąjį kodeksą, papildant 129 straipsnio 2 dalį, 135 straipsnio 2 dalį, 138 straipsnio 2 dalį nuostata dėl nusikalstamos veikos savo sutuoktinio ar gyvenimo partnerio atžvilgiu šeiminio konflikto metu.

Kaip rodo teismų ir teisėsaugos organų darbo praktika, Lietuvoje praktiškai nėra tokių bylų, kurios iškeliamos dėl išžaginimų ar seksualinio prievartavimo šeimoje, kai nukenčia vienas iš partnerių. Moterys, kurios dažniausiai tampa tokio pobūdžio nusikaltimų aukomis nesikreipia į teisėsaugos institucijas dėl įvairių priežasčių. Viena iš jų – tai įsigalėjęs mitas, jog šeiminių santykių sferoje nėra prievartinio santykiavimo prieš aukos valią bei tai, jog moteris visada turi tenkinti savo partnerio aistrą, nepriklausomai nuo jos valios, kita – teisėsaugos institucijos neturi brautis į šeiminių santykių sferą, susijusią su seksualiniais partnerių santykiais. Todėl siekiant užtikrinti šeiminio smurto aukų teisių tinkamą gynybą, siūloma Baudžiamojo kodekso XXI skyriaus 149 straipsnio 2 dalį, 150 straipsnio 2 dalį, 151 straipsnio 2 dalį tikslinti siekiant sudaryti galimybę juos taikyti sutuoktinio ar gyvenimo partnerio atžvilgiu, o taip pat papildyti Baudžiamojo proceso kodekso 409 straipsnį, įtraukiant ir naujas Baudžiamajame kodekse numatytas veikas bei kvalifikuojančius požymius.

Vis tik, net ir priėmus siūlomas pataisas, neatmetama prielaida, jog aukų interesų ir teisių apsauga nebus pilnai užtikrinama, nes to neįmanoma užtikrinti be pačių nukentėjusiųjų bent minimalios iniciatyvos. Tokiu būdu, ir toliau didelis dėmesys turi būti skiriamas visuomenės teisiniam švietimui, nepakantumo ugdymui šeiminio, ir smurto apskritai, atžvilgiu. Būtina visapusiška aukų ir visuomenės švietimo politika.

Remiantis užsienio šalių praktika, galima būtų siūlytina svarstyti galimybę priimti specialų įstatymą, skirtą šeiminio smurto užkardymui. Tokio įstatymo projektas yra pateiktas Kazachijos respublikoje.[10] 2002 m. Ukrainoje buvo priimtas įstatymas Dėl šeiminio smurto užkardymo. Tačiau jis tik apibrėžė suinteresuotų institucijų kompetencijos ribas, tačiau nenumatė jokių BK ar BPK pakeitimų.

Administracinėje teisenoje veikia tik valstybinio kaltinimo institutas, t.y. įgaliotos institucijos išsiaiškinusios ar gavusios pranešimą apie veiksmus, kurie gali būti administraciniu teisės pažeidimu, pradeda ikiteisminį tyrimą. Šiuo atveju nukentėjęs asmuo negali įtakoti ar kils kaltininkui administracinė atsakomybė, ar ne. Administracinės poveikio priemonės yra gerokai operatyvesnės nei baudžiamosios bei laiko tarpas tarp pažeidimo padarymo ir nuobaudos skyrimo yra gerokai trumpesnis nei baudžiamajame procese. Smurtautojas gali būti traukiamas atsakomybėn pagal šiuos Administracinių teisės pažeidimo kodekso straipsnius: 174 straipsnis Nedidelis chuliganizmas; 176 straipsnis Neteisėtas šaudymas iš šaunamojo ginklo; 181 straipsnis Tėvų valdžios nepanaudojimas arba panaudojimas priešingai vaiko interesams; 181¹ straipsnis. Vaiko globėjo (rūpintojo) pareigų nevykdymas arba vykdymas priešingai vaiko interesams.

Atsižvelgiant į tai, jog šeiminiai konfliktai ne visada padaro žymią žalą asmeniui, tikslinga numatyti administracinę atsakomybę (pvz., skiriant pinigines baudas, viešuosius darbus) už nedidelio chuliganizmo atvejus šeiminio smurto atvejais; papildant Administracinių teisės pažeidimų kodekso 174 straipsnį nuostata sudarančia prielaidas straipsnį taikyti sutuoktinio ar gyvenimo partnerio atžvilgiu.

Civilinio kodekso nuostatos sudaro teisines prielaidas sutuoktiniams gyventi atskirai (separacija) bei smurtautojui nustatyti įpareigojimą teikti išlaikymą aukai.[13] Tačiau vis labiau plinta ekonominio smurto rūšis, neretai smurtaujantis asmuo stengiasi išvengti prievolės finansiškai prisidėti prie šeimos išlaikymo, slėpdamas savo pajamas, todėl tikslinga tobulinti ir civilinius įstatymus, siekiant šeiminio smurto aukai (ir nepilnamečiams vaikams) užtikrinti minimalų pragyvenimo šaltinį.. Civilinio kodekso Trečiosios knygos 3.5 straipsnį tikslinga papildyti, įpareigojančia nuostata – jog smurtautojui, nustačius ir įrodžius jo kaltę šeiminio smurto atveju, priteisiamas įpareigojimas išlaikyti sutuoktinį nustatytam terminui.

Alternatyvios poveikio priemonės

Nagrinėjant šeiminio smurto nusikaltimus, kaltininkui dažniausiai skiriamos laisvės atėmimo ar kt. bausmės, kurios neišsprendžia susidariusios sudėtingos bei konfliktinės šeimos situacijos. Kaip rodo praktika, atlikę laisvės atėmimo bausmę, smurtautojai grįžta dar priešiškiau nusiteikę savo šeimos narių atžvilgiu, neretai juos kaltina dėl paskirtų bausmių. Tokiu būdu, šeiminio smurto problemos nėra pašalinamos, o tik nukeliamos laiko atžvilgiu, kol smurtautojas grįžta iš įkalinimo vietų. Teigtina, jog pastaruoju metu bausmė yra neretai netekusi tokios savo funkcijos, kaip auklėjamoji.

Todėl smurto šeimoje atveju tikslinga būtų taikyti alternatyvias bausmes, kai nusikalstamos veikos nesukelia itin sunkių pasekmių, pvz., kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos pagal Baudžiamojo kodekso 139 straipsnio 1 dalį. Taikant alternatyvias poveikio priemones, smurtautojui skiriami viešieji darbai, be to, jis įpareigojamas dalyvauti privalomose terapinėse programose. Įvertinus kiekvieną individualų atvejį ir nustačius tokią būtinybę, skiriamas privalomas gydymas nuo įvairių kvaišalų priklausomybės.

Alternatyvios priemonės turi būti pagrįstos terapine pagalba smurtautojams, siekiant atsakomybės už savo veiksmus suvokimo, pagarbos kitam asmeniui ugdymo, pagalbos atsikratant smurtinio elgesio bei suvokimo, kad privalu nustoti kontroliuoti kitą asmenį ugdymo.

Problemos

Šeiminis smurtas nėra privatus reikalas, o visuomenės problema, kuriai spręsti turi būti suvienytos tiek teisėsaugos ir teisėtvarkos pareigūnų, tiek medikų, pedagogų, ypač socialinių pedagogų, socialinių darbuotojų, kitų valstybės institucijų, savivaldybių pastangos.

Policijos pareigūnų darbą šeiminio smurto prevencijos bei užkardymo srityje apsunkina veiksmingos prevencinio darbo, teisių ir pareigų, poveikio priemonių bei teisinės reglamentacijos stoka. Buitinio smurto atvejais policija susiduria su patekimo į patalpas teisinio reglamentavimo problema. Tai siejama su buto neliečiamybe, kurią garantuoja žmogaus teisių apsaugos dokumentai. Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 3 punktas numato, kad pareigūnas turi teisę persekiodamas asmenį, įtariamą padarius nusikalstamą veiką, ar nusikaltėlį, besislepiantį nuo teisėsaugos institucijų, taip pat siekdamas užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai, bet kuriuo paros metu įeiti į fiziniams ar juridiniams asmenims priklausančias gyvenamąsias ar negyvenamąsias patalpas.[14] Jeigu nėra akivaizdžių požymių, kad įvyko ar gali įvykti smurtavimas ar kt. nusikaltimas, policija neturi pakankamo pagrindo įeiti į butą, kuriame smurtaujama.

Smurtaujančio buityje asmens atsakomybė turi būti realiai įgyvendinama, tobulinama įstatymo numatyta aukos apsauga nuo smurto, taikant įvairius apribojimus smurtautojui. Smurto šeimoje atveju iš būsto turi būti pašalinamas smurtautojas, o ne auka. Smurtautojo teisių apribojimas dar yra retai taikomas ikiteisminio proceso metu. Pažymėtina, kad iki šiol smurtautojo atskyrimui nuo nekentėjusios šeimos stokojama efektyvių teisinių prielaidų.

Stokojama visuomenės nepakantumo smurtautojui, terapinių programų smurtautojams, siekiant ugdyti jų atsakomybės už savo elgesį suvokimą, sudarant galimybes pakeisti smurtinį elgesį. Smurtautojas (vyras) savarankiškai gali kreiptis pagalbos į Vyrų krizių ir informacijos centrą, teikiantį psichologines, teisines ir kt. pobūdžio konsultacijas. Tačiau Lietuvoje toks centras tėra vienintelis. Smurtautojas gali kreiptis į savo poliklinikos psichologą bei į privačias konsultacijas teikiančius psichologus, tačiau šios konsultacijos nėra specializuotos. Teisės aktai nenustato jokių pagalbos priemonių smurtautojui, norinčiam savanoriškai spręsti elgesio problemas.

Veiksmų kryptys

Išanalizavus užsienio šalių praktiką, sprendžiant šeiminio smurto užkardymo problemas, siūloma įteisinti teismo apsaugos orderio institutą, kuris padėtų užtikrinti aukų saugumą ir užkardytų tolesnių šeiminio pobūdžio nusikaltimų skaičiaus augimą. Teismo apsaugos orderis apima:

- uždraudimą asmeniui, smurtavusiam šeimoje, atlikti bet kokius smurtinius veiksmus prieš auką ar kitus asmenis;

- asmens, smurtavusio šeimoje, įspėjimą dėl tiesioginio ar netiesioginio kontakto su auka jos darbo ar kitose vietose draudimo;

- įpareigojimą asmeniui, smurtavusiam šeimoje, išvykti iš šeimos būsto, nepriklausomai nuo to, kam nuosavybės teise jis priklauso;

- asmens, smurtavusio šeimoje, bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymą

- draudimą vienasmeniškai naudotis ir disponuoti bendru šeimos turtu;

- asmens, smurtavusio šeimoje, įspėjimą dėl teismo apsaugos orderio pažeidimo pasekmių, t.y. galimybės taikyti jam administracinį areštą arba traukimą baudžiamojon atsakomybėn.

- Aukai neatimama teisė kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo, turto padalinimo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, nuostolių padengimo ar gavimo kitokių kompensacijų, nepriklausomai nuo teismo apsaugos orderio paskyrimo.

- Drausti asmenims, smurtavusiems šeimoje, įsigyti ir naudotis šaunamaisiais ir kitais jiems prilygintais ginklais.

Smurtautojams, be baudžiamųjų ir kontroliuojamųjų priemonių, esant poreikiui, teikti terapines bei gydymo nuo kvaišalų priklausomybės paslaugas.

Rengti reabilitacines programas, kurias vykdytų psichiatrijos klinikos, socialinės tarnybos, krizių centrai, prieglaudos. Programos turėtų būti skiriamos savęs suvokimo ugdymui, mokymui spręsti konfliktus, valingumo ugdymui, nusiraminimo ir pykčio valdymo ugdymui.

Smurtautoją įpareigoti dalyvauti reabilitacinėje programoje turi teismai. Reikalavimas dalyvauti programoje užtikrins, kad smurtautojai bus veikiami įvairių pažiūrų ir įvairiomis elgsenos formomis. Reabilitacija efektyvi tik tuo atveju, jei smurtautojas prisiims atsakomybę už savo veiksmus. Reabilitacija gali būti žymiai sėkmingesnė tų smurtautojų, kurie motyvuotai siekia pakeisti savo elgesį ir įpročius. Jei asmuo dalyvauja programose vien tik norėdamas išvengti patraukimo atsakomybėn, reabilitacija bus neefektyvi.

Skatinti burti smurtautojų savipagalbos grupes.

Rengti mokymus teisėjams, policijos pareigūnams apie alternatyvias bausmes, jų naudą smurtautojo elgesiui.

Visuomenės švietimas

Problemos

Šeiminio smurto prielaidas sudaro ir visuomenėje vyraujančios tradicijos bei stereotipai, kurie palaiko nuomonę, kad dėl šeiminio smurto kalta pati auka, ir nukenčia tik ji pati. Tačiau jei moteris – smurto auka, visa šeima netenka saugios aplinkos, normalaus vaikų auklėjimo, sumažėja šeimos pajamos. Jeigu smurtaujama prieš mamą, jos vaikai visuomet patiria psichologinį smurtą. Jei moteris – smurto auka, visuomenė netenka visavertės asmenybės, darbuotojos, šeimos. Šalyje auga nusikalstamumas ir kiti neigiami reiškiniai. Stokojama teisinio švietimo, siekiant, kad moterys žinotų savo teises, mokėtų jas apginti ir nebūtų nepagrįstai įbaugintos smurtautojų.

Moksleivių švietimas šeiminio smurto klausimais padėtų apsisaugoti nuo smurto ir išmokytų ankstyvojoje stadijoje jį pažinti ir jo išvengti. Suomijos, kitų Šiaurės šalių moksliniais tyrimais nustatyta, kad vaikai, išaugę šeimoje, kurioje naudojamas smurtas, užaugę tampa arba smurtautojais, arba smurto aukomis triskart dažniau.

Veiksmų kryptys

Rengti intensyvų gyventojų švietimą apie institucijas, teikiančias pagalbą šeiminio smurto aukai ir smurtautojui.

Rengti moterų švietimą apie jų teises, apie įstatymus, ginančius aukas, teismo procedūras ir administracines struktūras, tarptautines konvencijas bei direktyvas.

Formuoti nulinę visuomenės toleranciją smurtui.

Žurnalistams periodiškai rengti seminarus, skirtus šeiminio smurto problemos vaizdavimui žiniasklaidoje.

Rengti ir palaikyti internetinį puslapį, apimantį ne tik teisinę informaciją, tyrimų duomenis statistiką, informaciją, kur kreiptis pagalbos, bet ir šviečiamojo pobūdžio informaciją visai visuomenei.

Rengti kampanijas prieš šeiminį smurtą, informuoti apie pagalbą smurto aukoms ir galimybes jomis naudotis, taip pat apie bausmes smurtautojams.

IV. Kompleksinės pagalbos modelis

82. Integruotas, tarpinstitucinis bendradarbiavimo modelis reikalauja, kad šeiminio smurto mažinimas būtų vienas iš valstybės prioritetų, bei kad visuose lygiuose priimti kokybiški sprendimai būtų kokybiškai įgyvendinami. Remiantis užsienio šalių praktika, sprendžiant šeiminio smurto problemas, bei atsižvelgiant į aukščiau pateiktus siūlymus ir rekomendacijas, o taip pat Lietuvos Respublikos teisės aktus, institucinius mechanizmus, visuomenėje nusistovėjusius papročius ir priimtinas moralės normas bei žinant, šalies finansinę padėtį, būtų tikslinga įteisinti tokio ar panašaus tipo kompleksinės pagalbos šeiminio smurto aukoms bei smurtautojams modelį:

Kiekviename teritoriniame Policijos komisariate ar nuovadoje įsteigiamas specialisto – koordinatoriaus etatas, kuris būtų atsakingas už darbą su šeiminiu smurtu.

Policijos pareigūnams įstatymu suteikiama teisė nustačius šeiminio smurto faktą, nedelsiant išvesdinti smurtautoją iš šeimos namų.

Šeiminio konflikto metu taikomos laikinosios apribojimo priemonės bei draudimas lankytis gyvenamojoje vietoje. Šio apribojimo trukmė - 10 dienų. Atskirais įstatymo nustatytais atvejais, taikomas laikinas iškeldinimas, apribojimas lankytis (nukentėjusiojo asmens prašymu skiria teismas iki 3 mėn.).

Prie Policijos komisariatų miestuose ir rajonų centruose įsteigiamos Mobilios krizių brigados (MKB), į kurių sudėtį būtina įtraukti psichologą, socialinį darbuotoją, medicinos darbuotoją. MKB gali teikti tiek konsultacijas telefonu, tiek vykti pagal iškvietimus į šeiminius konfliktus kartu su policijos pareigūnais. Būtinas tiesioginis telefoninis ryšys tarp MKB ir Policijos komisariatų. MKB privalo dirbti visą parą.

Nakties metu bei švenčių ir išeiginėmis dienomis, skiriamas budintis prokuroras. Kiekvienas teismas turi specializuotą šeimos teisėją.

Suformuotas krizių intervencijos tinklas, užtikrinantis glaudų suinteresuotų institucijų bendradarbiavimą, MKB savo veiklą koordinuoja su policija, prokuratūra, teismais, Vaikų apsaugos tarnyba, krizių centrais, socialinėmis tarnybomis, medicinos įstaigomis ir kt.

Darbui su smurtautojais įsteigti specialūs centrai (bent jau didesniuose šalies miestuose), kuriuose dirba psichologai ir socialiniai darbuotojai. Smurtautojams sudarytos galimybės, gauti specializuotą psichologinę medicininę pagalbą, esant poreikiui gydytis nuo įvairių kvaišalų priklausomybės. Įteisinta privaloma terapija bei specializuoti mokymai, skirti smurtautojams. Plečiamas nakvynės namų tinklas, siekiant spręsti iš namų iškeldinamo smurtautojo būsto problemą.

Apskričių (savivaldybių) lygmenyje garantuotos laikino saugaus būsto paslaugas šeiminio smurto aukoms ir jų vaikams. Jei auka pageidauja, Mobili krizių brigada (MKB) turi ją išsivežti.

Veiksmų kryptys

Mokymas ir švietimas

^{Tobulinti policijos pareigūnų, kurie dažniausiai susiduria su smurto pasireiškimo atvejais šeimose, kitų teisėsaugos, socialinių tarnybų, bendruomenių atstovų, dirbančių su nukentėjusiais nuo šeiminio smurto, profesinę kompetenciją, gilinti žinias smurto šeimose problematikos ir socialinio darbo srityse.}

Rengti teisėjų mokymus apie šeiminio smurto bylų nagrinėjimo problematiką.

Įtraukti kursą apie šeiminį smurtą į Policijos pareigūnų bei medicinos darbuotojų rengimo programas, tiek universitetinėse tiek neuniversitetinėse aukštosiose mokyklose bei kolegijose. Pareigūnams neišklausiusiems šio kurso, jį dėstyti Lietuvos teisės universiteto Kvalifikacijos kėlimo centre.

^{Parengti švietimo programas, kurios padėtų jaunimui susiformuoti atsakomybę už šeimos kūrimą, suteikti žinių, būtinų vaikų ugdymui, tarpusavio bendravimui.}

Sukurti mokslinę ir taikomąją specialistų rengimo bei jų kvalifikacijos tobulinimo sistemą apie pagalbos šeiminio smurto aukoms bei smurtautojams teikimą.

Parengti ir dėstyti kursą apie šeiminį smurtą medicinos darbuotojus rengiančiose aukštosiose mokyklose. Dirbantiems medicinos darbuotojams organizuoti seminarus šeiminio smurto tematika.

Parengti specialias praktines – metodines rekomendacijas (instrukcijas), kaip padėti šeiminio smurto aukai, kaip su ja bendrauti ir kt., skirtas policijos pareigūnams, medikams ir kitiems socialiniams partneriams- praktiniams darbuotojams.

Teisės aktų tobulinimas

^{Teisiškai sureguliuoti smurtautojo atsakomybę, padėti jam suprasti savo elgesio pražūtingumą šeimos nariams ir jam pačiam.}

^{Suteikti teismams įgaliojimus priimti apsaugos ir apribojimų nutartis, draudžiančias tolesnius kontaktus su auka.}

^{Sukurti alternatyvių bausmių smurtautojams sistemą, įjungiant privalomą psichologinio poveikio programą bei reikalingą gydymą nuo kvaišalų priklausomybės.}

^{Suteikti visuomeninėms organizacijoms teises atstovauti šeiminio smurto aukų interesus teismuose.}

Įvesti teisėjų specializaciją šeimos byloms nagrinėti, tuo pačiu pagerinti tokių bylų nagrinėjimo kokybę, sutrumpinti nagrinėjimo terminus, pagerinti prevencinį poveikį.

Teisme atskirai apklausti smurto auką ir smurtautoją. Nukentėjusį vaiką apklausti tik vieną kartą bylos tyrimo ir nagrinėjimo procese.

Parengti teisės aktų dėl šeiminio smurto taikymo komentarą, instrukcijas, metodines rekomendacijas.

Institucinių pajėgumų stiprinimas

^{Išplėsti tikslinį programinį kompleksinį finansavimą konkrečioms visuomenės problemoms spręsti (smurto ir su tuo susietų alkoholizmo, narkomanijos ir pan.).}

^{Suvienyti vietinių savivaldybių, visuomeninių organizacijų, policijos ir kitų suinteresuotų institucijų pastangas dirbant šeiminio smurto mažinimo srityje, teikiant pagalbą smurto aukoms, rengiant šios srities specialistus bei tobulinant alternatyvių poveikio priemonių smurtautojams taikymą.}

^{Padidinti visuomeninių organizacijų galimybes teikti paslaugas smurtautojui ir smurto aukai: socialines, informacines ir kitas.}

Atlikti pagalbos šeiminio smurto aukai teikimo kaštų įvertinimo tyrimą, ^{Įvertinti centrų ir prieglaudų galimybes teikti kokybišką pagalbą, tuo remiantis skirti} finansavimą. Kiekvienojesavivaldybėje įsteigti savivaldybės lėšomis išlaikomi Krizių centrai suteikia aukai kompleksinę pagalbą tarpinstitucinio bendradarbiavimo pagrindu.

^{Miestų ir rajonų savivaldybių lygmenyje įsteigti institucijas, teikiančias} diferencijuotą profesionalią pagalbą nukentėjusiems nuo šeiminio smurto: laikinos nakvynės namus, dienos užimtumo centrus, krizių centrus, psichologinio, pedagoginio, teisinio, medicininio konsultavimo tarnybas, vaiko raidos centrus, sveikos gyvensenos klubus ir pan.

^{Smurto šeimoje pirminės prevencijos tikslais kiekvienoje mokykloje turėtų dirbti socialiniai darbuotojai, psichologai, kurie aiškintųsi smurto šeimose problemas ir atliktų švietėjišką darbą.}

Kelti krizių centrų, telefono konsultacijų paslaugų kokybę, darbuotojų bei savanorių kvalifikaciją.

Sukurti garantuotų bei kvalifikuotų paslaugų šeiminio smurto aukai tinklą šalyje ir jį plėtoti.

Kiekviename Policijos komisariate paskirti asmenį, atsakingą už darbo su šeiminio smurto aukomis koordinavimą, pagalbą, informaciją, bei visų nuovadų pareigūnų konsultavimą.

Rinkti išsamius nusikaltimų prieš asmenį buityje statistinius duomenis pagal visus požymius. Parengti įtariamųjų ir aukų registravimo korteles, nurodant lytį, bei aukos ryšį su smurtautoju (pvz., ar tai sutuoktinis, ar kaimynas, ar nepažįstamasis). Tai turi daryti Vidaus reikalų ministerija, Policijos departamentas bei medikai.

Sukurti mokslinę ir taikomąją specialistų rengimo bei jų kvalifikacijos tobulinimo, pagalbos šeiminio smurto aukoms teikimo bei pagalbos smurtautojui ir jų gydymo programas.

Užtikrinti glaudų visų teisėsaugos institucijų pareigūnų bei socialinių partnerių veiksmų koordinavimą šeiminio smurto bylose.

Užtikrinti konsultacijas/pagalbą telefonu smurto aukoms visą parą visoje šalyje.