Socialinė pedagogika kaip mokslas ir praktinės veiklos sfera

Socialinė pedagogika kaip mokslas ir praktinės veiklos sfera.

Korčak yra pasakźs: reformuoti pasaulį — reiškia reformuoti žmogaus ugdym¹.

Pasikeitźs požiūris į žmogaus ugdym¹ rado atgarsį visose civilizuotose šalyse. Pagrindas tapo mokymasis. Visais laikais buvo tikslas išugdyti idealų žmogų.

Neatsitiktinai labiau auga soc. ugdymo vaidmuo. Jo esmė ne tik padėti orientuotis socialinėje erdvėje, bet ir įgyti soc. veiklos įgūdžius. Ugdyti tokias savybes kaip empatiškum¹, mielaširdingum¹, tolerantiškum¹ ir kt. Svarbiausia ugdyti kiekvieno asmens poreikius ir gebėjimus tokiai veiklai kasdienio gyvenimo praktikoje. Orientuotis soc. gyvenime yra lengviau jį gerai pažįstant. Artimiausias šaltinis yra žmonės, su kuriais bendraujam, paskui masinės informavimo priemonės. Patikimiausia yra, kai tai išgyvena pats žmogus. Optimalus orientavimasis pasaulyje ir gyvenime atskleidžia perspektyv¹ išmintingiau gyventi, naudotis tuo, kas sukurta, tačiau tai yra įgyjama palaipsniui. Žmogus atsiskleidžia per soc. individo būtį ir jo s¹monės turinį: žinias, gyvenimo normas, vertybines orientacijas. Tarp įvairių žmonių gyvenimo kitimo formų ir sferų (gimsta, įgyja išsilavinim¹, tuokiasi), taip pat gyvenimo s¹lygos, tradicijos, papročiai. Soc. mokslai išskiria ir socialinius pokyčius. Priskirtini žmonių veiksmų, elgsenos ir s¹monės pokyčiai. Juos s¹lygoja išsimokslinimas, veiklos turinys ir pobūdis. Taigi, besikeičianti soc. padėtis kelia naujus poreikius bei interesus soc. ugdymui. Kiekvienas žmogus turi individualų pajėgum¹ ir tobulėjimo ribas. Tam tikr¹ kultūros lygį ir mokslumo, kurie priklauso nuo genetinio paveldo, ugdomosios veiklos (soc. grupėje, šeimoje, bei galiausiai nuo paties žmogaus). Šias savybes įgytas ir paveldėtas būtina žinoti ir mokėti jomis naudotis ne tik pedagogams, bet ir patiems ugdytiniams. Tai žinodamas jis gali pasirinkti optimalius vystymosi visuomenėje variantus, išsirinkti tokias veiklos sritis, kurios atitiktų gebėjimus, kur galėtų pilnai save realizuoti.

Socialinės pedagogikos tyrinėjimo objektas ir sritis bei ryšys su kitais mokslais.

Pedagogikos studijų objektu, laikomas vaikas, o tyrinėjimo sritis - vaiko ugdymo dėsningumai. Tuomet socialinės pedagogikos studijų objektu taipogi laikysime vaik¹, o jos tyrinėjimo sritimi - vaiko socializacijos dėsningumus. Socialinės pedagogikos tyrinėjimo sritis yra kiek siauresnė, nes auklėjime ir ugdyme išskiriami tik tie aspektai, kurie tiesiogiai susijź su vaiko socializacija. Tradiciškai tokie dalykai yra nagrinėjami sociologijos mokslo, tyrinėjančio visuomenź, socialinius jos narių santykius bei jungim¹si į grupes. Tokiu būdu socialinė pedagogika iš esmės egzistuoja kaip tarpdalykinė mokslinių tyrinėjimų sritis. Ji išsivystė iš pedagogikos, naudojasi jos metodais ir priemonėmis, bet socializacijos reiškinys yra nagrinėjama sociologijos mokslo ir todėl naudojasi kai kuriomis sociologijos teorijomis bei priemonėmis. Taigi visos trys minėtos mokslo šakos (socialinė pedagogika, pedagogika, sociologija) turi tarpusavio s¹lyčio taškus. Įsidėmėtina, kad socialinė pedagogika pasisavina ir nemažai to, k¹ tyrinėja ir kitos mokslų apie žmogų šakos kaip pvz. psichologija, medicina, biologija ir kt.

Socializacinės institucijos, jų vaidmuo vaiko socializacijos raidoje.

Pagrindinėmis socializacijos institucijomis laikomos šeima, švietimas (mokslas), religija ir kultūra.

Šeima laikoma svarbiausia ir artimiausia vaiko socializacijos institucija, nes čia vaikas įsisavina pagrindines socialines žinias apie jį supantį pasaulį ir save, įgyja pirmuosius dorovinės elgsenos mokėjimus ir įgūdžius, perima tam tikras vertybes, idealus, kurie yra būtini jo gyvenimui toje visuomenėje.

Kita socialine institucija, turinti ne mažiau svarbi¹ reikšmź sėkmingai vaiko socializacijai yra švietimas. Ugdymo procese vaikas supažindinamas su toje visuomenėje dominuojančiomis vertybėmis, mokymosi procese įgytos žinios padeda ne tik jo išsilavinimui, bet ir adaptacijai visuomenės gyvenime.

Kultūra - tai būtent tokia socialinė institucija, kuri apima savyje visuomenės sukurtų materialinių ir dvasinių vertybių visum¹. Kalbant apie kultūros įtak¹ augančios kartos socializacijai, religinės filosofijos atstovas Florenskis pažymėjo, kad kultūra tai asmenybź auginanti ir maitinanti terpė (aplinka) (muzika, dailė, literatūra ir kt.).

Religija kaip socialinė institucija, tai sudėtingas visuomeninis reiškinys su savo ypatinga vaizdiniu, jausmų, kulto veiksmu, skirtingų tikybų, junginių sistema. Amžinosios dorovinės vertybes, kurias propaguoja religija (artimo meilė ir rūpinimasis artimu, garbingumas, kentėjimas, kantrybė, nuolankumas ir kt.), religinės šventes ir tradicijos, religinė muzika vaikui daro didele įtaka įsisavinant dorovines normas ir elgesio taisykles. Taigi religija turi labai svarbi¹ reikšmź (o kartu ir misij¹) vaiko socializacijos procese. Stokodama religijos istorijos žinių jaunoji karta praranda galimybe suprasti ir pažintį pasaulinės kultūros vertybes, todėl svarų indelį čia turėtu įnešti ir šeima auklėdama vaikus krikščioniškosios moralės dvasia.

Mokslininkų nuomone, jeigu visos socialinės institucijos sėkmingai susidoroja su joms iškeltais uždaviniais, tai vaiko socializacijos procesas vyksta „natūraliai', vienok šiame procese gali atsirasti ir tam tikri trikdžiai. Viena iš priežasčių gali būti ir pats vaikas (su fizine, psichine ar socialine negalia), arba socialinė institucija tinkamai neatliekanti savo funkcijos (kryptingo asmenybės formavimo. PVZ.; alkoholio šeimos, narkomanų šeimos ir kt.), kuriose pasunkėja vaiko socializacijos procesas, todėl ir vienų, ir kitu atveju vaikui prireiks specialios socialinės pedagoginės pagalbos.

Socialinės komunikacijos samprata, komunikacinės kompetencijos.

Komunikacijos reikmė yra akivaizdi įvairiose gyvenimo sferose bei lygmenyse ir pasireiškia labai plačiai. Todėl akivaizdu, jog komunikacija yra nepaprastai svarbi žmogaus gerovei. Komunikacijos procese mes suvokiame, kas esame. Komunikacijos procesas – tai socialinis bendravimas su kitais. Tradiciškai mokslininkai išskiria tris pagrindinius socialinės komunikacijos lygius: intraasmeninį (vidinį), tarpasmeninį (tarp dviejų ir daugiau asmenų) bei masinį (sudėtingoje organizacijoje). Būtina gebėti įvertinti ugdytinio poreikius, taikyti individualaus socialinio pedagoginio darbo metodus ir technologijas, organizuoti ugdytinių laisvalaikio užsiėmimus, padedančius socialinei integracijai. Taip pat paminėta, kad profesionalai turi gebėti atlikti socialinio pedagoginio poveikio ugdytiniui analizes bei vertinimus.  Dirbant grupėje – įvertinti ugdytinio status¹ grupėje, organizuoti grupinź veikl¹, įvertinti grupėje vykstančius pokyčius ir juos skatinti. Taip pat specialistai nurodo, kad būtina gebėti inicijuoti socialinės aplinkos pokyčius, užtikrinančius vaikui saugi¹ aplink¹.