Vaiko vystimasis sociume

Vaiko vystimasis sociume.

Socializacijos vaikystėje samprata. Biologiniai ir socialiniai faktoriai.

Žmogaus vystymasis gana sudėtingas procesas, nes jį veikia tik jam būdingos išorinės ir vidinės jėgos ar veiksniai. Išorinėms jėgoms priklauso artimiausia aplinka, kuri supa vaik¹: tėvai, šeima ir speciali, kryptinga veikla formuojanti tam tikras vaiko asmenybines savybes. Vidinėms jėgoms priklauso biologiniai ir paveldėjimo veiksniai. Vaiko vystymosi procesas ne tik sudėtingas, bet kartu ir prieštaringas, nes iš biologinio objekto jis tampa socialine būtybe. Mokslininkai išskiria pagal vaikų amžiaus tarpsnius bendravimo sek¹: 1) kūdikystė, betarpiškas emocinis bendravimas; 2) ankstyvasis mažius iki 3m. manipuliavimo su daiktais veikla; 3) ikimokyklinis iki 6m. vaidmenimis žaidimas; 4) jaunesnysis mokyklinis amžius mokomoji veikla; 5) paauglyste ir ankstyvoji jaunystė intymus asmens gyvenimas; 6) vėlyvoji — tai partnerio ieškojimas.

Taigi, su vaiko amžiumi vykstanti periodiška bendravimo ir veiklos formų kaita užtikrina vaiko asmenybės brandaus formavimosi sėkmź.

Svarbų vaidmenį atlieka kryptingas išorinis poveikis į vaik¹: tėvų, mokytojų ir t.t. Išorinio poveikio efektas priklauso nuo 2 dalykų: nuo vaiko individualių savybių ir nuo ugdytojo meistriškumo. Varomosios jėgos yra prieštaravimai, kurie atsiranda tarp vis didėjančių vaiko poreikių ir jų patenkinimo galimybių. Poreikiai formuoja vienokius ar kitokius veiklos motyvus ir tuo pačiu skatina vaik¹ juos patenkinti. Taip vaiko vystymosi procese vyksta jo socializacija. Socialiniai ir biologiniai veiksniai. Socialinis ir biologinis pradas žmoguje labai tampriai susijź ir kartu s¹lygoja vienas kit¹. O prigimtiniai ir individualūs skirtumai yra labai įvairiapusiai. Todėl mokslininkai soc. faktoriais laiko prigimtį ir aplink¹.

Biologiniai faktoriai. Jie apsprendžia ne tik kas bendra visiems žmonėms, bet ir kas daro žmones tokius skirtingus ir išore, ir vidumi. Paveldimumas tai tėvų perdavimas savo vaikams tam tikrų savybių ir ypatybių, kurios užprogramuotos jų genetinėje programoje, todėl paveldi ne tik išorinius, bet ir kai kuriuos nervų sistemos ypatumus, kurių pagrindu formuojasi tam tikras nervinės veiklos tipas. Vaikas taipogi gali paveldėti ir tam tikros veiklos gebėjimus, tačiau remiantis fiziologijos ir psichologijos teorija žmogus paveldi ne tik gebėjimus juos vystyti. Gebėjimų pasireiškimas ir vystymasis iš esmės priklauso nuo gyvenimo s¹lygų ir nuo ugdymo. Ryškiai pasireiškiančius gabumus priimtina laikyti talentingumu. Negalima ir ignoruoti tokio fakto, kad egzistuoja eilė ligų ir patologijų, kurios taip pat yra paveldimos (kraujo ligos, endokrininės, šizofrenija ir t.t.)- Dabartinėmis s¹lygomis neigiamos įtakos turi ir ir išoriniai veiksniai (užterštumas, stichinės nelaimės), ko pasėkoje gimsta vis daugiau vaikų turinčių sutrikimų. Kaip taisyklė šie vaikai turi ribot¹ bendravimo lauk¹ su saugusiais. Socialiniai faktoriai. Tapti žmogumi, asmenybe, vien paveldimumo nepakanka. Ir šį teiginį patvirtina žinomi ir matyti atvejai, kai žmonės gyvena tarp gyvūnų. Net ir vėliau pabuvź tarp žmonių jie nesugeba tapti pilnaverčiais visuomenės nariais. Kad žmogus taptų žmogumi, raikia, kad vaikas būtų ugdomas socialiai. Tai - tinkama integracija į visuomenź. Per įvairias soc. grupes vaikas įsisavina elgesio normas ir taisykles, kurių pagrindu ir formuojasi soc. reikšmingos asmenybės savybės.

Sociumo įtaka vaiko socializacijai.

Vaikų soc. procesas tapimas asmenybe vyksta s¹veikaujant su aplinka, kuri įvairių soc. faktorių pagalba daro ir daro jam lemiam¹ įtak¹. Tai - mikro, mezo ir makro faktoriai. Makro - soc. turi įtakos procesai vykstantys visos planetos mastu (žemės drebėjimais, demografiniai, ekologiniai pokyčiai). Ir šalis, visuomenė, valstybė.

Mezo - tai klimatas, geografinė padėtis, maistas, etninės grupės, gyvenamoji vieta (miestas, kaimas), masinės informavimo priemonės ir komunikacijos, religija.

Mikro - Šeima, ugdymo institucijos, bendraamžių grupės ir daugelis kitų faktorių, kurie sudaro vaiko artimiausi¹ soc. apsuptį ir betarpišk¹ bendravim¹ joje. Tai - dar vadinama SOCIUMU arba MIKRO SOCIUMU, (artimiausia aplinka) Egzo - (tarpinis) veiksnys, kuris veikia per tarpininkus.

Visų šių faktorių veikiamas vaikas vystosi kryptingai. Yra ir neigiamų faktorių. Grandinė priežasčių, kuri nuveda pas blogus draugus. Ir vis tik svarbiausi¹ reikšmź turi SOCIUMAS. Visk¹ vaikas įsisavina laipsniškai. Vaikui būdinga užsiimti kuo didesnį plot¹ ir jame tinkamai įsitvirtinti, nors ne kiekvienam pavyksta įsitvirtinti ten, kur jam saugu ir patinka. Todėl vaikai migruoja iš vienos aplinkos į kit¹. Soc. proceso kokybei labai svarbu kokias nuostatas formuoja viena ar kita aplinka ir kokį soc. patyrim¹ jis gali sukaupti: teigiam¹ ar neigiam¹. Žmonių visuomenėje pozicija, kuriai būdinga tam tikros pareigybės ir teisės yra įvardijama kaip STATUSAS SOCIUME. Žmonės tikisi tam tikros elgsenos, jis verčiamas vaidinti tam tikr¹ vaidmenį. Tokia laukiama elgsena, kuri¹ s¹lygoja žmogaus statusas yra vadinama SOCIALINIU VAIDMENIU. Elgesio vaidmenų tinkamas įsisavinimas garantuoja sėkming¹ soc. situacij¹ prie kiekvienos naujos aplinkos ar pozicijos. Toks prisitaikymas yra vadinamas SOCIALINE ADAPTACIJA. Soc. adaptacija vyksta per veikl¹, bendravim¹ ir savimonź.

Soc. procese atsiranda objektyvus žmogaus poreikis būti tokiu, kaip visi. Kada jis būna ryškus – aišku, kad vaikystėje. Greta šio proceso laipsniškai formuojasi kitas poreikis išreikšti save, savo išskirtinum¹, individualum¹. Tų būdų ieškojimas yra vaiko INDIVIDUALIZACIJA, Soc. vystimasis ir ugdymas vyksta 2 tarpusavyje susijusiomis kryptimis.

a)      Socializacija: sociokultūrinės aplinkos priėmimas ir išmokimas;

b)      Individualizacija (personalizacija): savarankiškumo, išskirtinumo, bei s¹lyginės autonomijos įgijimas.

Jei tarp šių procesų įsivyrauja pusiausvyra, tai vaikas sėkmingai integruojasi ir tuo pačiu vyksta abipusė asmenybės ir aplinkos transformacija. Šie procesai vyksta visuose sociumo lygmenyse ir daro tam tikr¹ įtak¹ tam tikrų asmenybinių savybių formavimuisi.

Jei adaptacija neįvyksta, tada formuojasi nepasitikėjimas ir kt., kas ilgainiui gali atvesti į asmenybės deformacij¹. Jei vaikas prisitaiko ir pradeda reikšti savo individualias savybes, o grupė jas atmeta ar nepripažįsta ir laiko neatitikimu, tai vaiko vystimesi gali pradėti vystytis agresyvumas, paryškintas savźs vertinimas ar pan.

Neretai vaikas soc. procese dėl tam tikrų priežasčių tampa problematiškas. Dažnai tokiais atvejais būna reikalinga spec. pagalba. Soc. DEZAPDATACIJA yra vadinama tada, kai vaikas neprisitaiko, jam nesiseka. Jam padeda komanda, kad padėti adaptuotis ir t.y. vadinama REABILITACIJA.