CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

eima

įvairių

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

eima – ma˛iausias visuomenės regeneracijos kolektyvas, kurį sieja ekonominės ir dvasinės veiklos bendrumas.

Jos kaip socialinės institucijos pagrindiniai u˛daviniai yra ie:

saugoti ir puoselėti eimos narių itikimybź ir darn¹;

sudaryti palankias vaikų vystymosi ir brendimo s¹lygas;

stiprinti eimos ūkį ir racionaliai tvarkyti jos ekonomik¹;

rūpintis vaikų bendruoju ir profesiniu isilavinimu, padėti mokyklai mokyti ir auklėti vaikus;

ugdyti vaikų pa˛iūras, dorovinį elgesį ir parengti juos gyvenimui ir darbui visuomenėje.

eimos darna – pagrindinė sėkmingo vaikų ugdymo s¹lyga. Ji sukuriama protingai tenkinant eimos narių poreikius, sprend˛iant prietaravimus.

1. UGDYMAS EIMOJE

Ugdymas eimoje apima:

fizinį lavinim¹ (maitinimas, higieninis re˛imas, grūdinimas, mankta);

protinį lavinim¹ (˛od˛ių, s¹vokų formavimas, atminties, m¹stymo, vaizduotės, kalbos lavinimas);

pasaulė˛iūros ugdymas ir visuomeninį aktyvum¹ (mokslinių pa˛iūrų filosofinis orientacijų formavimas);

dorovinį auklėjim¹ (dorovinių normų įsisavinimas ir elgesys pagal jas);

darbinį auklėjim¹ (ruoos darbai, visuomenei naudingas darbas, stropumas);

estetinį auklėjim¹ (emocinis gro˛io igyvenimas, skonis ir gro˛io kūrimas buityje, darbe, santykiuose su ˛monėmis – etiketas);

lytinį auklėjim¹ (berniukų ir mergaičių santykiai eimoje; partnerystės ir draugystės problemos; lytinis vietimas; erotinis auklėjimas; rengimas eimos gyvenimui).

eiminis auklėjimas, vaikui sulaukus mokyklinio am˛iaus, derinamas su mokykloje atliekamu darbu – mokymu ir auklėjimu. Dabar eima įgyja naujų pareigų:

stiprinti teigiam¹ vaiko po˛iūrį į mokykl¹, mokytojus ir mokym¹si;

u˛tikrinti materialines s¹lygas vaikui mokytis mokykloje ir namie;

stebėti, kaip vaikas mokosi ir elgiasi mokykloje;

palaikyti ryį su mokykla, dalyvauti jos renginiuose;

padėti mokyklai vaikus mokyti ir auklėti, vykdyti mokyklos nurodymus.

eiminio auklėjimo metodai yra ie:

asmeninis tėvų pavyzdys;

pamokymas, nurodymas, paliepimas;

auklėjamieji pokalbiai įvairiomis temomis;

pasakų sekimas ir garsinis skaitymas, eilėračių mokymas;

stebėtų televizijos laidų, filmų, knygų, ekskursijų aptarimas;

˛aidimų ir darbo organizavimas;

teigiamų įpročių (higienos, mokymosi, tvarkos ir kt.) formavimas;

saviauklos organizavimas;

skatinimas (pritarimas, glamonės, palaikymas, dr¹sinimas, pagyrimai, apdovanojimas);

bausmės (nepritarimas, prietaravimas, malonumo atėmimas, gėdinimas, įspėjimas, izoliavimas).

Fizinės bausmės kategorikai draud˛iamos.

Auklėjimo metodai tada veiksmingi, kai jie atitinka vaiko am˛iaus ir individualias savybes. Todėl reikia gerai pa˛inti savo vaik¹ (L. Jovaia, 1993).

2. EIMOS RAIDOS ISTORIJA

Matriarchatas. is terminas yra kilźs i dviejų ˛od˛ių (lot. mater (motina) ir gr. archē (vald˛ia). Matriarchatas - tai viena i pirmyktės visuomenės organizacijos formų, atsiradusi vėlyvajame paleolite. Svarbiausias matriarchato po˛ymis: visuomenėje vyrauja moterys, nes jos gali pratźsti giminź. Vaikai kildinami vien tik i motinos, visai nesvarbu, kas tėvas. Turtas ir pareigos paveldima motinos linija. Tačiau neteisinga manyti, kad matriarchatas yra visikas moterų viepatavimas. Jų veiksmus var˛ė nėtumai, gimdymai, vaikų maitinimas ir auklėjimas, todėl moterys ma˛iau prisidėjo prie maisto gaminimo ir daug kuo priklausė nuo vyrų.

Matriarchalinėje santvarkoje sutuoktuvių esmź sudarė jaunuolio ir merginos tarpusavio susitarimas gyventi drauge. Paprastai pora bendr¹ gyvenim¹ pradėdavo nuo to, kad pavalgydavo kiauinienės, obuolių, vitienos, simbolizuojančių vaisingum¹, meilź, igerdavo i to paties indo ir atsiguldavo į vien¹ guolį (lov¹).

Patriarchatas. Prijaukinus gyvulius ir ėmus juos auginti, atsiradus amatams, ˛monija į˛engė į nauj¹ raidos er¹, kurioje svarbiausi¹ vaidmenį vaidino vyrai. Tuo metu buvo pripa˛intas ir biologinis vyro vaidmuo: giminź imta skaičiuoti ir turt¹ paveldėti tėvo linija. Pagrindiniu ūkio vienetu tapo did˛ioji patriarchalinė eima.

Did˛ioji eima - artimų giminaičių grupė ligi penktos, etos kartos, gyvenančių kartu, bendrai dirbančių ūkio darbus, valdomų vyriausiojo eimos nario. Ji buvo gausi - nuo 20 iki 120 narių. Svarbiausius klausimus sprendė visi did˛iosios eimos vyrai ir moterys. Patriarchato s¹lygomis susikūrė monogaminė eima, paremta vyro viepatavimu. Jos tikslas - auginti vaikus, kurių tėvas būtų neabejotinas, kad jie galėtų paveldėti turt¹. Monogaminź santuok¹ nutraukti galėjo tik vyras. Moteris turėjo grie˛tai laikytis skaistybės ir santuokos itikimybės.

eimos formos.

Promiskuitetas (lot. promiscuus - mirus, bendras) - spėjama nereguliuojamų lytinių santykių stadija pirmyktėje ˛monių bendruomenėje, buvusi iki eimos ir santuokos normų atsiradimo. Susidarius aikiai hierarchijai, vadas galėjo poruotis su kiekviena moterimi. Promiskuitetas truko imtus, tū7kstančius metų ir baigėsi prie 15 - 40 tūkst. metų.

Grupinė santuoka - tai ankstyviausia promiskuitet¹ pakeitusi santuokos forma. Visi vienos giminės ar grupės vyrai turėjo teisź gyventi su visomis kitos giminės ar grupės moterimis. Santuokos būdavo atsitiktinės, epizodinės.

Porinė santuoka - pirmyktės bendruomenės laikų vieno vyro santuoka su viena moterimi. Porinė eima formavosi grupinės eimos gelmėse. Plėtojantis kolektyvinei gamybai, keitėsi tradiciniai lytiniai santykiai. Moterys į juos ėmė ˛iūrėti kaip į ˛eminantį dalyk¹, todėl siekė skaistybės, teisės į laikin¹ ar nuolatinź santuok¹ su vienu vyru. Be to, jau buvo pastebėtas kraujomaios kenksmingumas, todėl pradėta drausti giminaičių santuokas. Greta motinos buvo įvardintas ir tikrasis tėvas.

Porinė eima nesudarė savarankiko ekonominio vieneto: sutuoktiniai neturėjo bendros nuosavybės, vaikai da˛niausiai priklausė tik motinai arba jos giminei, o sutuoktiniai - kiekvienas savo giminei. Tad tokia santuoka buvo nepatvari, lengvai nutraukiama, ilaikiusi dar grupinės santuokos liekanų.

Porinė santuoka turėjo įvairių apraikų:

Poliandrija (poli+gr. anēr - vyras) - daugvyrystė, vienos moters santuoka su keliais vyrais tuo pačiu metu, viena i nykstančios grupinės santuokos formų, būdinga matriarchatui.

Sororatas (lot. soror - sesuo). Tai toks santuokinis paprotys, pagal kurį vyras galėjo tuoktis su keliomis moterimis, kurios tarpusavyje buvo artimos giminaitės - seserys ar pusseserės. Kai kuriose tautose nalys turėdavo vesti mirusios ˛monos seserį.

Leviratas (lot. levir - dieveris) - santuokinis paprotys, pagal kurį nalė turėjo teisź ar privalėjo tekėti u˛ mirusio vyro brolio. Atsirado ankstyvajame matriarchate kaip grupinės santuokos liekana. Leviratui ilikti, ypač Azijoje, įtakos turėjo kalymo paprotys.

Heterizmas (gr. hetaira - draugė, meilu˛ė). Tai vyrų teisė lytikai santykiauti su itekančia mergina (iperkamasis heterizmas) arba svečio teisė į eimininko ˛mon¹ ar dukterį (svetingasis heterizmas). Grupinės santuokos liekana.

Monogaminė eima (vienpatystė). Ji isirutuliojo i porinės eimos. Monogaminė eima - vieno vyro santuoka su viena moterimi. Įsigalėjus tokiai eimai, prasidėjo ˛monijos civilizacija. Svarbiausia ios eimos atsiradimo prie˛astis buvo siekimas kaupti privatų turt¹ ir perduoti jį palikuonims. Monogamija buvo privaloma tik moterims, vyrai turėjo didesnių lytinių laisvių (Babilonijos valdovo Chamurapio kodeksas). Tikroji monogamija yra ten, kur moteris visais at˛vilgiais turi lygias teises su vyru, kur santuoka paremta abipuse meile, savanorikumu ir draugyste. Pirm¹ kart¹ istorijoje vyro ir moters lygybź įstatymikai paskelbė Prancūzijos did˛ioji revoliucija (1793 m.). Įstatymu buvo įteisinta santuoka (pagrįsta abipusiu susitarimu), skyrybos, panaikintas vaikų skirstymas į santuokinius ir nesantuokinius. Monogaminė eima yra tobuliausia santuokos forma, būdinga labiausiai isivysčiusioms pasaulio alims.

Poligaminė eima. Tai tokia eima, kai vienas vyras gyvena santuokoje su keliomis moterimis. Islamas (Koranas) leid˛ia kiekvienam vyrui vienu metu turėti ne daugiau kaip keturias ˛monas ir neribotai sugulovių, o moteris negali turėti daugiau kaip vien¹ vyr¹. Daugpatystź įstatymai ir dabar leid˛ia Saudo Arabijoje, Jemeno Arabų Respublikoje. ˇmonų skaičių lemia ekonominės s¹lygos, nes paprastai ˛monas perka ir reikia ilaikyti.

Laikinoji eima. Irano ir Japonijos įstatymai suteikia juridinź gali¹ laikinoms santuokoms. Jų trukmė nustatoma abiejų alių susitarimu ir sutartimi. Tuo pačiu metu susitariama dėl ipirkos dyd˛io, kuri¹ vyras sumoka ˛monai u˛ santuok¹. Pasibaigus laikinos santuokos galiojimo laikui, visi teisiniai sutuoktinių santykiai nutraukiami.

PANAUDOTA LITERATŪRA

Mikinis K. eimos pedagogika.- Vilnius: Mokslo ir enciklop. l-kla, 1993.- P.17 – 21.

3. SANTUOKOS MOTYVAI

Kodėl kuriamos eimos? Poreikiai, skatinantieji ˛mogų kurti eim¹, labai įvairūs. Dabar besituokiantieji tvirtina, kad svarbiausi jų eimos kūrimo motyvai - dvasinis bendrumas, meilė, artimi interesai. Pastebėta, kad jauni ˛monės kurdami jau turi savyje gero vyro ir geros ˛monos stereotip¹. Vaizdinius apie idealaus vyro ir idealios ˛monos bruo˛us, apie eimyninį gyvenim¹ sukuria tėvų eimos gyvenimo būdas, aplinka, draugų po˛ymiai, literatūra, gyvenimo patirtis. I ių vaizdinių galima iskirti santuokos sudarymo motyvus, darančius pastebim¹ įtak¹ jaunos eimos stabilumui.

1. Noras mylėti ir būti mylimu.

2. Noras pratźsti save vaikuose.

3. Noras turėti savo ūkį ir savarankikai tvarkytis jame.

ie trys motyvai patys svarbiausi ir lemiami sudarant santuok¹. Jie neprietarauja dabartinei visuomenei ir visuomenės normos ir vertybės palankiausiai leid˛ia ių poreikių realizavim¹ tik santuokoje. (Bikulčius, 1995)

Kiti santuokos sudarymo motyvai ma˛iau tradiciki, nors pasitaikantys (deja, jie reikmingos įtakos eimos stabilumui neturi):

a) įkyri vienatvės baimė;

b) noras pakeisti pavardź (merginoms);

c) draugai ir pa˛įstami patenkinti santuoka, jaučia savo reikmingum¹;

d) nuomonė, kad netekėjusios merginos ir nevedź vaikinai ma˛iau visuomenės vertinami negu itekėjusios ar vedź - moralinis santuokos presti˛as;

e) noras kuo greičiau įteisinti seksualinius santykius.

Ypating¹ viet¹, ypač paskubomis sudarant santuok¹, u˛ima ikisantuokinis nėtumas. Ikisantuokinis nuotakos nėtumas gali būti lengvabūdiko intymaus gyvenimo pasekmė, o kartais ir vienintelė galimybė sukurti eim¹ su pasirinktu ˛mogumi. (Bikulčius, 1995)

Daugumos susituokusiųjų vertinimu, eima - auktesnė suaugusiojo ˛mogaus gyvenimo pakopa, kurioje galima tapti pilnavertiku ˛mogumi, realizuoti savo poreikius. ˇmonės sukūrź eim¹ mokosi vertinti save, partnerį, suvokia visus jų laukiančius sunkumus ir noriai pasitinka vargus ir nepriteklius. eim¹ galima vertinti dvejopai. Ji reikalinga ˛mogui, jo poreikių tenkinimui, pareigų atlikimui. eima reikalinga visai visuomenei, nes tai visuomenės miniatiūra, pirminis jos kolektyvas. Todėl dera aptarti jos funkcijas, nusakant k¹ eima duoda visuomenei ir savo nariams. (Bikulčius, 1995)

PANAUDOTA LITERATŪRA:

Bikulčius J. eimyninio gyvenimo darna ir jos isaugojimo paslaptys.- Panevė˛ys, 1995.- 143 p.

4. EIMOS FUNKCIJOS

Kuriant eim¹ retai dominuoja vienas poreikis, da˛niausiai jų būna keliolika. Nesudėtinga juos suskirstyti į svarbiausias grupes:

a) tėvystės ir motinystės arba giminės tźsimo;

b) emocinio bendravimo, savojo “a” isaugojimo;

c) seksualiniai;

d) bendro ūkio ir buities. (Bikulčius, 1995)

ios poreikių grupės atitinka ˛mogaus gyvenimui reikmingiausias eimos funkcijas.

eimos funkcijas suprantame kaip sutuoktinių ar kitų jos narių (vaikų, senelių) poreikių tenkinim¹ ir pareigų vienų kitiems (tėvų vaikams, vaikų tėvams ir t. t.) atlikim¹. Bendriausia eimos funkcija yra laimės siekimas. (Mikinis, 1993)

eimos funkcijos

4.1. ˇmonių giminės tźsimas. Vaikų gimdymas yra moralinė būtinybė, nes vaikai teikia daug d˛iaugsmo, stiprina eim¹ ir taut¹, be to glaud˛iai siejasi su emociniu poreikiu pratźsti save savo vaikuose. eimoje atsiradus vaikams, praturtėja jos narių dvasiniai ryiai, tėvai pakartoja savo vaikystź ir jaunystź savo vaikų vaikystėje ir jaunystėje, papildo savo gyvenimo prasmź ir per savo vaikus pa˛įsta patį gyvenim¹ giliau ir pilniau.

4.2. Vaikų auginimas, socializacija ir auklėjimas. Vaikų auginimas - viena i svarbiausių eimos dvasinio gyvenimo funkcijų. Ji patenkina emocinius motinystės ir tėvystės poreikius bei visuomenės reikmes,- kad gimtų daugiau vaikų ir jie geri u˛augtų. J.Gutauskas rao: “Ma˛ai tautai yra tik vienas tikras kelias, tai ver˛lumas ne tiek į plotį, kiekį auktį, į kūrybinius laimėjimus. Horizontalinź slinktį da˛niausiai sulaiko gausesnės ir stipresnės tautos. Kilimas vertikalia kryptimi visada yra laisvas ir nevar˛omas. Tuo kilimu apsaugoma ir tautybė”(Bajoriūnas, 1989). Lietuvių tautos dvasinio atgimimo laikotarpiu tai ypač svarbu. Sustiprėtų mūsų dvasia ir dorovė. Taptų humanikesni ˛monių tarpusavio santykiai.

eima yra tobuliausias vaiko auginimo institutas.

Svarbiausi¹ vaidmenį socializuojant vaik¹ atlieka tėvai, nes eimoje vaikas stebi, suvokia ir perima eimos gyvenimo būd¹, jos narių dorovinź ir dvasinź kultūr¹, elgesį, vertybines orientacijas. Ji padeda įveikti vienium¹, nepasitikėjim¹ savimi, nerim¹, atstatyti emocinź pusiausvyr¹, niveliuoja stresus. eimoje labai individualiai tenkinami vaiko materialiniai ir dvasiniai poreikiai. Joje vaikai, perimdami vyresniųjų gyvenimo ir auklėjimo patyrim¹, formuojasi kaip būsimieji tėvai. Kartu su tėvais tvarkydami eimos ūkį, jie imoksta eimynikai ūkininkauti. eimoje vaikas mokosi vykdyti jos ir visuomenės u˛duotis. Jis ibando savo jėgas ir galimybes. eima apsaugo vaik¹ nuo brutualaus susidūrimo su tikrove. eima palankiausiai veikia vaiko psichik¹, skatina jo protinį ir dorovinį vystym¹si. Čia jis visikai patenkina savo emocinius poreikius (prieraiumas artimiesiems, tėvų dėmesys vaikams ir kita).

Sakoma, jog ˛mogus “stovi ant keturių kolonų: intelekto, emocijų, valios ir doros, kurios ir apibūdina ˛mogaus esmź, jo vertź, jo gyvenimo būd¹.” Pirmose am˛iaus pakopose, vaikystėje, kol vaiko patirtis nedidelė, kol neisivystźs vaiko abstraktus m¹stymas, vaikas kupinas emocijų, kurios jo gyvenime turi ypating¹ reikmź. Todėl įvedant vaik¹ į eimos, visuomenės gyvenim¹, ypač svarbu veikti jo emocinį pasaulį, kuris jį artina prie aplinkos, padeda pa˛inti save ir kitus. Labai svarbu formuoti teigiamas vaiko emocijas ir jomis remiantis vesti vaik¹ į visuomenź. Tačiau turint omenyje vaiko egocentrikum¹ (ˇ.Pia˛e), svarbu, kad vaikas pirmiausia pa˛intų ir suprastų pats save, savo jausmus, norus, nuotaikas ir imoktų valdyti save. Vaikas, nesuvokdamas pats savźs, nesupras ir kitų. Taigi, socializuojant vaik¹ eimoje, tenka jį vesti į eim¹, į visuomenź per jį patį, per jo vidinį, ypač jo emocinį pasaulį. Vaikas turi imokti valdyti savo jausmus, reikalui esant juos derinti prie kitų ˛monių nuotaikos. Tai padės suprasti kitus ˛mones, orientuotis situacijoje, pritapti visuomenėje. (Vaitkevičius, 1995)

Plačiai auklėjamoji eimos funkcija suprantama taip: (Bajoriūnas, 1989)

garantuoti pilnavertį ir teising¹ vaiko fizinį vystym¹si;

sudaryti tinkamas s¹lygas vystytis vaiko interesams bei intelektualiniams poreikiams ir iugdyti nuolatinio mokymosi motyvus;

supa˛indinti su visuomenėje priimtinomis elgesio normomis, formuoti etines s¹vokas, mokyti suprasti kito ˛mogaus elgesį, suvokti jo individualum¹ bei skirtumus ir interpretuoti t¹ elgesį laikantis visuomenėje priimtų bendravimo taisyklių;

formuoti patriotinź nuostat¹ į savo tautybź, ugdyti jausming¹ pa˛iūr¹ į idėjines tradicijas, pagarb¹ tautos simboliams, tradicijoms ir didvyriams;

supa˛indinti vaik¹ su kultūros ir meno pasauliu, imokyti aktyviai dalyvauti kultūrinėje veikloje, naudingai praleisti laisvalaikį;

iugdyti aktyvi¹ pa˛iūr¹ į darb¹, su˛adinti domėjim¹si tėvų darbu, paruoti vaik¹ darbui ir profesijos pasirinkimui;

iugdyti poreikį bendrauti su ˛monėmis, plėtoti tuos kontaktus su giminėmis, artimaisiais, rodyti įvairaus pobūd˛io iniciatyv¹, skatinanči¹ bendrauti su aplinka;

iugdyti teigiam¹ pa˛iūr¹ į tėvų ir sutuoktinių santykius, formuoti globėjikas pozicijas jaunesniųjų ir silpnesniųjų at˛vilgiu, palaikyti draugikus santykius tarp tėvų ir vaikų nepa˛eid˛iant tėvų autoriteto;

ruoti savarankikam gyvenimui ugdant kūrybik¹ bendradarbiavimo pozicij¹ eimos gyvenime, paruoti gyvenimo sunkumams ir problemoms;

sudominti vaikus globalinėmis (ekologinėmis, demografinėmis, energetinėmis, lygiateisio tautų bendravimo ir bendradarbiavimo ir kt.) problemomis ir ruoti juos aktyviam įsijungimui į ių problemų sprendim¹.

Vaiko auklėjimo eimoje tikslas gali būti suprastas trejopai: a) ateities meilė - aukčiausias auklėjimo tikslas (be jo negalėtume pasiekti kitų kilnių tikslų); b) harmoningos asmenybės iugdymas - programinis tikslas; c) ˛mogaus, Lietuvos piliečio, patrioto, internacionalisto iauklėjimas.

Ateitis motyvuoja mūsų poelgius. Tėvai, augindami vaikus, tarsi s¹veikauja tarp ateities, dabarties ir praeities. Ateities meilė yra lyg sintezė įvairių funkcijų. Ji brźsta drauge su ˛mogaus dorovingumu ir jo isilavinimu. Isilavinźs ir kultūringas ˛mogus tolesnės ateities siekia labiau ir rūpestingai derina su ja savo poelgius. (Bajoriūnas, 1989)

Harmoningos asmenybės ugdymas savo ruo˛tu padeda isaugoti visos visuomenės sveikatingum¹, jos dvasingum¹ bei dorovingum¹. Be to neįmanoma eimos ir tautos laimė. (Bajoriūnas, 1989)

PANAUDOTA LITERATŪRA:

Vaitkevičius J. Socialinės pedagogikos pagrindai.- V.: Egalda, 1995.- 307 p.

Bajoriūnas Z. eima ir jos funkcijos.- V.: ˇinija, 1989.- 41 p.

4.3. Ūkinė-ekonominė eimos funkcija. Ji susijusi su eimos materialinių poreikių tenkinimu, namų ūkio, eimos biud˛eto tvarkymu. eimoje vaikai imoksta įvairių buitinių darbų, taupyti, isiugdo darbtum¹ ir pareigingum¹. Įsitraukź į ūkinź ekonominź eimos veikl¹ sutuoktiniai ir vaikai stiprina tarpusavio ryius, gerina eimos mikroklimat¹. Tai vyksta tuo atveju, kai tarp eimos narių s¹˛iningai paskirstomos pareigos, ne˛eminant vienas kito.

eimos ekonomika lyg vandens laas atspindi sudėting¹ jausm¹, norų, poreikių spektr¹, kuriuo vadovaujasi eimos nariai. Ūkiniai poreikiai neretai vadinami vitalikaisiais, t. y. gyvenimikais. Jų tenkinimo būdai būna protingi arba neprotingi, egoistiki ir altruistiniai, dirbtiniai ir ikreipti. Poreikius sunku valdyti, nes pasak graikų iminčiaus, ˛monės paprastai ne tiek d˛iaugiasi tuo, k¹ jie turi, kiek sielvartauja dėl to, ko jiems neduota. (Bikulčius, 1995)

eimos (namų) ekonomikos tvarkymo at˛vilgiu eimas s¹lyginai galima suskirstyti į iuos septynis tipus: (Bajoriūnas, 1989)

Da˛niausiai sutinkamas tradicinis eimos tipas.

eimos, kurių nariai visų pirma susirūpinź plėtoti kūrybinius sugebėjimus.

eimos, kurios siekia gyventi vis¹ gyvenim¹ be materialinių trūkumų, turtingai savo malonumui.

eima, kurios pagrindinis tikslas - sukaupti kuo daugiau pinigų, brangių daiktų.

eimos, kuriose materialiniai interesai minimalūs, nėra garbėtrokikų siekių.

“Bohemika” eima.

eimos, kurios neturi savo nuomonės ir gyvenim¹ planuoja ne pagal savo igales.

PANAUDOTA LITERATŪRA:

Bajoriūnas Z. eima ir jos funkcijos.- V.: ˇinija, 1989.- 41 p.

Bikulčius J. eimyninio gyvenimo darna ir jos isaugojimo paslaptys.- Panevė˛ys, 1995.- 143 p.

4.4. Rekreacinė eimos funkcija. Rekreacinź (lot. recreatio - atstatymas) eimos funkcij¹ suprantame kaip laik¹, skirt¹ turiningam poilsiui, fizinių ir dvasinių jėgų atstatymui, sveikatos atgavimui. Tai dvasinio komforto eimoje kūrimas, naujų jėgų darbui, mokymuisi, kūrybiniams sumanymams kaupimas. Rekreacija nėra beprasmis laiko leidimas.(Bajoriūnas, 1989)

Laisvalaikis - viena svarbiausiųjų socialinių vertybių, ˛mogaus kaip asmenybės brandumo veidrodis. Į eimos laisvalaikį įeina: televizijos laidų ˛iūrėjimas, radijo klausymas, skaitymas, susitikimai su giminėmis, draugais, pa˛įstamais, lankymasis bibliotekose, teatruose, koncertų salėse, atostogos, ivykos į gamt¹, turistiniai ˛ygiai, ekskursijos, sportas, kolekcionavimas, eimos ventės, pasivaikčiojimai gamtoje, darbas sode, dar˛e. (Bikulčius, 1995)

eima geriausiai atpalaiduoja, suvelnina ir paties ˛mogaus vidinius konfliktus bei psichinź įtamp¹. Čia susiklosto palankios s¹lygos reiktis simpatijai, pagarbai, u˛uojautai, velnumui, galima isikalbėti, “isikrauti” - neutralizuoti neigiamas emocijas.

eima gali labiausiai atpalaiduoti nervinź-psichinź įtamp¹, kylanči¹ u˛ eimos ribų, ypač darbe. Tačiau, kaip nurodo V.Justickis, eima tik tada sugeba suma˛inti darbe kilusi¹ nervinź-psichinź įtamp¹, jeigu eimoje ta įtampa yra ma˛esnė nei aplinkoje.

eima savo rekreacinės funkcijos neatlieka, kai jos nariai negali persiorientuoti i darbo atmosferos į eimos aplink¹, kai kiekvienas laukia atidos, paguodos ir supratimo i kito, kai nemoka turiningai organizuoti laisvalaikio. Tada poilsio ir atsipalaidavimo iekoma ne eimoje. Prasideda susvetimėjimas, blogėja tarpusavio santykiai. Taip atsitinka, visų pirma, todėl, kad sutuoktiniams trūksta dvasinės darnos, tolerancijos, bendrosios kultūros. (Bikulčius, 1995)

PANAUDOTA LITERATŪRA:

Bajoriūnas Z. eima ir jos funkcijos.- V.: ˇinija, 1989.- 41 p.

Bikulčius J. eimyninio gyvenimo darna ir jos isaugojimo paslaptys.- Panev., 1995.- 143 p.

4.5. Komunikacinė (bendravimo) eimos funkcija. Komunikacija (lot. communicatio - praneimas) - eimos bendravimas, igyvenimai, keitimasis patyrimu, mintimis jos nariams palaikant kontaktus su masinėmis informacijos priemonėmis (televizija, radiju, periodine spauda), literatūra, menu ir vienas kitu.(Bajoriūnas, 1989)

Bendravimas eimoje - tai dialogas, kurio metu kitas sutuoktinis suvokiamas kaip partneris, panaus savo pojūčiais, mintimis, svajonėmis. Tai kartu gestų, judesių, kūno kalba ir jos suvokimas. (Bikulčius, 1995)

Emociniam sutuoktinių kaip partnerių pasitenkinimui, - rao Z.Tyka, - nebūtina “did˛ioji” arba “tikroji” meilė. Pakanka ˛mogiko sentimentalumo, mokėjimo vienas su kitu elgtis, tarpusavio supratimo ir pasitikėjimo. Tačiau gili meilė yra laukiamas santuokoje veiksnys. Ne ma˛iau svarbus yra intelektualinio bendrumo jausmas. Jis padeda sutuoktiniams geriau bendrauti vienas su kitu, kai jie vertina vienas antro asmenybź, kai ˛mona laiko vyr¹ pranaesniu iuo po˛iūriu u˛ save, o vyras - ˛mon¹. Tada jie da˛niau esti vienas kitu patenkinti. (Bajoriūnas, 1989)

Vienas i poreikių, u˛ kurį ˛mogus, anot Aristotelio, sutiktų atiduoti auks¹ ir kitas brangenybes, yra tikra draugystė. Turėti tikr¹ draug¹ - tai jausti gyvenimo pilnatvź, būti laimingam.

Dabar ypač aktualus emocinis ir jausminis tėvų bei vaikų prieraiumas eimai. Sutuoktinių emocinis prieraiumas taip pat svarbus gyvenimo eimoje reikinys. Manoma, kad emocinė sutuoktinių elgsena turi penkias pagrindines stadijas: (Bajoriūnas, 1989)

1) aistringo ir gilaus įsimylėjimo periodas, kai ˛mogus yra visikoje teigiamų emocijų įtakoje (jis ar ji - vaivoryktės spalva);

2) atalimo prad˛ia, kai pama˛u mylimojo (mylimosios) paveikslas, jam (jai) nesant, vis rečiau ikyla s¹monėje, o kai jis (ji) pasirodo, vėl viskas pagerėja;

3) didesnis emocijų atalimas, kai mylimojo nėra alia, lenda “juodos mintys” į galv¹, blogai jaučiamasi, o jo pasirodymas nebesuteikia - reikia, kad jis pasakytų, jog myli, itartų velnų ˛odį, paglamonėtų ir įteiktų dovanų;

4) susierzinimų dėl smulkmenų (iorės, įpročių ir kt.) periodas, kai į ˛mogų ˛iūrima kaip į “nusikaltėlį”, kai kiekvienas sutuoktinio ˛odis, gestas suvokiamas kaip kertas, piktadarybė;

5) visikas neigiamų emocijų įsigalėjimas, kai į sutuoktinį ˛velgiama kaip į “lyktų ir apdairų piktadarį” ir manoma, jog su juo gyventi jau nebeįmanoma.

Svarbu kad tarp sutuoktinių visikai neinyktų emocinis prieraiumas ir pagarba. Jie turi stengtis vyti alin nerim¹, abejones, nusivylim¹, vietoj to turi stengtis suteikti d˛iaugsmo eimoje.(Bajoriūnas, 1989)

Sėkmingai bendraudami eimos nariai jaučia vienas kito pagalbos rank¹, tikisi sulaukti ir neretai sulaukia materialinės ir dvasinės paramos. Jie yra saugūs ir ˛ino, kad vienas kito neikeis.(Bajoriūnas, 1989)

PANAUDOTA LITERATŪRA:

Bajoriūnas Z. eima ir jos funkcijos.- V.: ˇinija, 1989.- 41 p.

Bikulčius J. eimyninio gyvenimo darna ir jos isaugojimo paslaptys.- Panevė˛ys, 1995.- 143 p.

4.6. Reguliuojančioji eimos funkcija. eima atlieka jos narių emocijų ir elgesio kontrolės funkcij¹. Ji skatina arba neskatina priimti visuomenės propaguojamas vertybes ir elgesio pavyzd˛ius. eimos nariai kontroliuoja vieni kitų elgesį. Tai sutuoktinių veiksmų tarpusavio kontrolė, kad jie nekenktų vaikų auklėjimui ir sandraugai. Tai vaikų elgesio kontrolė, kad atitiktų eimos, mokyklos ir visuomenės pagrindinius tikslus. Tai ir jautri vaikų kontrolė tėvų at˛vilgiu reguliuojant jiems, kaip sutuoktiniams, tarpusavio santykius bei elgesį. Tai ir visos eimos emocijų ir elgesio kontrolė kiekvieno jos nario at˛vilgiu. Tai ir eimos giminių įtaka vienų kitiems. Jos turinys ir formos priklauso nuo bendrosios pačių eimos narių ir visuomenės kultūros.(Bajoriūnas, 1989)

Pasak P.Steinhauerio, eima, kaip pusiausvyros sistema, gali būti suvokta trijuose tarpusavyje susijusiuose lygiuose. (Bajoriūnas, 1989)

Vidinis psichologinis lygis.

Tarpasmeninės s¹veikos lygis.

Socialinio poveikio eimai lygis.

Steinhaueris taip pat nustatė eis pagrindinius principus, kurie nulemia eimos pusiausvyr¹ (Bajoriūnas, 1989)

Kiekvienoje eimoje visi nariai turi nustatytus ir priimtus vaidmenis, kurie yra jų pačių priimti ir kitų eimos narių jiems paskirti.

Kiekvienas eimos narys ir visa eima turi tikslius ir neapibrė˛tus vaidmenis bei taisykles. Juos nustato pati eima.

Vadovaudamasi tam tikrais vaidmenimis ir taisyklėmis, eima turi jai būding¹ u˛duočių - problemų sprendimo būd¹.

Kiekvienas eimos narys ilaiko pusiausvyr¹ vienas su kitu.

eimos pusiausvyra reguliuojasi pati savaime. Kuo sveikesnė eimos psichika, tuo ji palankiau atsakys į pasikeitimus eimos viduje.

eimos pusiausvyra yra susijusi su pačios eimos savigyna.

Svarbu yra ne tai, kaip vaidmenys yra nustatyti, bet ˛inoti, ar yra tarp jų vidinis darnumas, t. y. ar kiekvienas eimos narys mato save tokį, kokį jį mato kiti. (Bajoriūnas, 1989)

PANAUDOTA LITERATŪRA:

Bajoriūnas Z. eima ir jos funkcijos.- V.: ˇinija, 1989.- 41 p.

4.7. Seksualinių poreikių tenkinimas. Tėvai, atlikdami jau minėtas eimos funkcijas, kartu tvarko ir savo seksualinį gyvenim¹. Vaikų gimimas eimose dabar da˛niausiai yra reguliuojamas. Seksualiniuose reikaluose moteris ir vyras yra lygūs, savarankiki. Reprodukcija nebėra vienintelis svarbiausias sutuoktinių seksualinių kontaktų motyvas. Seksologų nuomone, praktiniame gyvenime, ˛monių santykiuose nėra seksualumo u˛ dorovės ribų, nes nėra seksualinių santykių, nepriklausomų nuo konkrečių visuomenės santykių.

Sveikas seksualinis gyvenimas praturtina sutuoktinius, teikia daug malonių emocijų, ma˛ina nervinź įtamp¹, isklaido rūpesčius, stiprina draugystės, saugumo jausm¹, kelia nuotaik¹ ir darbingum¹. Lytinio gyvenimo harmonija taip pat gerina sutuoktinių tarpusavio santykius. (Bikulčius, 1995)

PANAUDOTA LITERATŪRA:

Bikulčius J. eimyninio gyvenimo darna ir jos isaugojimo paslaptys.- Panevė˛ys, 1995.- 143 p.

EIMOS NARIŲ TARPUSAVIO SANTYKIAI

eimos psichologinis mikroklimatas

I svarbiausių psichologinių s¹lygų, padedančių nugyventi turining¹, teigiamų emocijų kupin¹ gyvenim¹ ir iauklėti gerus, dorus vaikus, yra eimos psichologinis mikroklimatas. Tai eimos emocinių lūkesčių visuma, pasireikianti kiekvieno nario nuomone. i visuma determinuoja asmenybės vystym¹si. eima yra pats svarbiausias ˛mogaus socializacijos institutas, kuriame sudaromos palankiausios s¹lygos perimti kiekvieno eimos nario dorovine patirtį, rūpintis abipusiu bendravimu (tėvų su vaikais, vaikų su tėvais). Visų eimos narių lūkesčiai virsta norma, kuri stabdo arba skatina kiekvieno jų elgesį. Kaip dėl tam tikro klimato vienas augalas galį nud˛iūti, kitas – veliai su˛aliuoti, taip ir ˛mogus vienoje eimoje patiria psichologinį komfort¹, kitoje – diskomfort¹. Kuo palankesnis psichologinis mikroklimatas, tuo eimos nariai geriau vertina vienas kit¹ ir patys save, labiau pasitiki savimi, esti ne tokie nerimastingi, lengviau pakelia stresines situacijas. S¹voka ,,psichologinis mikroklimatas' gali būti įvardijama ir kitaip: socialinis psichologinis klimatas, moralinis klimatas, psichologinė atmosfera ir kt.

Geras psichologinis klimatas, bendradarbiavimo, paramos ir savitarpio supratimo dvasia, darnus eimos gyvenimas, kryptingos jos pastangos tampa eimos narių moralinio pasitenkinimo, d˛iaugsmo altiniu. Kiekvienas jaučia savo vertź, pripa˛įstamas jo reikalingumas. Ir prieingai – eimoje, kurioje psichologinis mikroklimatas blogas, ˛mogus jaučiasi suvar˛ytas, prislėgtas; tokioje aplinkoje susidaro daug konfliktinių situacijų, tarpsta egoizmas, abejingumas, susmulkėjimas, prastai organizuojama eimos buitis ir kt. Be to, palankus psichologinis mikroklimatas padeda apsisaugoti nuo vis gausėjančių da˛niausiai nemalonių iorinių dirgiklių. Todėl eimoje turi būti toks psichologinis mikroklimatas, kad visi jos nariai – ir dideli, ir ma˛i – jaustųsi gerai.

Itirta (J. Vaitkevičius, 1988), jog darniose eimose, kur tinkamas psichologinis klimatas, dauguma vaikų geriau mokėsi ne tik vidurinėse, bet ir auktosiose mokyklose; 96 proc. jų gerai elgiasi.

Nedarnių eimų vaikai būna ne itin savarankiki, silpnavaliai, nekūrybingi, pasyvūs, sunkiau prisitaiko prie bendraam˛ių. Nuolatiniai tėvų kivirčai bei nesutarimai nesudaro s¹lygų formuotis tvirtai valiai, ikraipo dorovines orientacijas. Tokie vaikai da˛niau jaučia baimź, nepasitikėjim¹ suaugusiaisiais, būna pagie˛ingi ir kertingi, isiblakź. Slogi eimos atmosfera traumuoja psichik¹, todėl vaikai lėčiau psichikai brźsta. Pavyzd˛iui, berniukai, iaugź be tėvo arba eimose, kur visa ,,vald˛ia' priklauso motinai, būna nevyriki: pernelyg nuolaidūs, klusnūs, ne tokie aktyvūs arba pernelyg agresyvūs, isteriki. Visa tai vėliau atsiliepia jų pačių eimos gyvenimui.

Bendravimo apibūdinimas.

ˇmonijos istorija rodo, kad eima sukuria geriausias s¹lygas rengti ˛mogų gyvenimui. Tėvų meilė vaikams, nepriekaitingi tarpusavio santykiai, artimas bendravimas padeda ˛mogui suvokti etines ir estetines vertybes bei normas ir pratina jas taikyti kasdieniame gyvenime. Bendraudamas ˛mogus tampa tuo, kuo yra, – ˛mogumi.

Bendravimas reikmingas ir būtinas. Be jo neįmanoma įsivaizduoti paties ˛mogaus. Bendraujant sukuriama individo socialinė esmė, susiformuoja visi jo ˛mogikieji bruo˛ai: pa˛iūros ir įsitikinimai, jausmai ir emocijos, vertinimai ir idealai, charakterio savybės ir elgesio įpročiai. Nebendraujant neįmanoma jokia veikla. Bendravimas – vienas i did˛iausių ˛mogaus poreikių, nes tik bendraudami ˛monės suartėja ir supranta vienas kit¹. Jis padeda ugdyti asmeninź atsakomybź u˛ savo veiksmus bei poelgius, įpratina atsi˛velgti į kitų eimos narių interesus ir norus. Bendraujant atsiranda tarpusavio supratimas, emocinis potraukis, viena nuomonė ir bendros pastangos, ugdomas solidarumas.

Bendravimas – tai procesas, kai keičiamasi informacija, sukuriamas tam tikras emocinis tonas, daroma įtaka vienas kitam. Bendrauti ˛mogui įgimta ir reikminga, kaip ir gintis, pratźsti giminź Kartu pabrė˛tina, jog bendravimas yra sudėtinga veikla. Jos mokytis reikia vis¹ gyvenim¹, nes bendravimas turi savų dėsnių, kuriuos privalu imanyti; taisyklių, kurių būtina s¹moningai laikytis.

Nuo kitų veiklos rūių bendravimas skiriasi tuo, kad ˛mogus ne tik pats veikia, isako savo mintis, moko kitus, bet ir iklauso kitus, mokosi gyvenimo iminties. Tik bendraudamas pa˛įsta save, gali įvertinti jėgas ir galimybes. Bendravimas eimoje yra viena i svarbiausių individo tapsmo ˛mogumi prielaidų. Tai rodo daugybė faktų, surinktų per kelis imtmečius. Antai ma˛i vaikai, iaugź su ˛vėrimis (vilkais, be˛d˛ionėmis), neturi ˛mogaus savybių ir negali jų įgyti vėliau, patekź į ˛monių bendrij¹. Todėl visikai natūralu, kad sveikas ir normalus ˛mogus nori bendrauti, ieko partnerių, su kuriais galėtų dalytis mintimis, kartu veikti, padėti kitam, sulaukti paramos, papildyti jį ir save. Bendravimas yra būtina ˛mogaus egzistavimo, jo asmenybės tobulėjimo forma.

Nė vienas ˛mogus neateina į į pasaulį mokėdamas bendrauti. Iminties ir bendravimo meno mokosi nuo pirmųjų gyvenimo dienų. Ankstyvojoje vaikystėje susidarź įpročiai, veiklos bei elgesio stilius, kaip ir pati ˛mogaus psichika, vėliau kinta lėtai. Namų atmosfera, tėvų tarpusavio santykiai, jų elgesys matyti i vaikų charakterio, elgesio. Vaikų panaumas į tėvus yra ne tik įgimtas, bet ir įgytas. Ka˛kada Sokratas sakė, jog visos pasaulio blogybės atsiranda pirmiausia dėl prasto auklėjimo eimoje, ˛mogikumo tarpusavio santykiuose stokos. Taigi ir tėvai, ir vaikai bendravimo meno privalo mokytis kantriai, ilgai, vis¹ gyvenim¹, ir nuolat prisiminti, kad sėkmź lemia kito ˛mogaus supratimas, dėmesys jam, įsijautimas į jo vidinį pasaulį, igyvenimus.

PANAUDOTA LITERATŪRA:

Mikinis K. eimos pedagogika.- V.: Mokslo ir enciklop. l-kla, 1993.- P. 159 – 161.

Sutuoktinių santykiai

Darnūs sutuoktinių santykiai – did˛iulė vertybė. Nuo jų priklauso ne tik sutuoktinių savijauta, psichinė sveikata, bet ir gyvenimo optimizmas, darbingumas. eimoje ˛mogus turi pailsėti, atgauti jėgas, pasisemti kūrybinės energijos. Sveika eimos atmosfera, sutuoktinių dvasinis artumas, tarpusavio supratimas, rūpinimasis vaikais yra svarbiausia tinkamo jų auklėjimo s¹lyga. Nuo sutuoktinių santykių daugiausia priklauso vaikų psichinis, dorovinis bei socialinis brendimas.

Po vestuvių jaunieji pradeda nauj¹ gyvenim¹. iuo laiku eima dar labai trapi. Ypač sudėtingas sutuoktinių susiderinimas. Daugelis būna nepasirengź naujam vaidmeniui eimoje. Ne viena jaunoji neturi eimininkavimo patirties. Jaunos eimos galva sunkiai įpranta prie viengungikos laisvės apribojimo. Abiem sutuoktiniams reikia nema˛ų pastangų, kad i dviejų ,,a' susidarytų ,,mes', kad abu imoktų gyventi kartu. Santuoka – tai mokykla, kurioje mokomasi visa. gyvenim¹. Tačiau mokytis reikia stengtis, savo jausmus būtina sustiprinti protu.

Sutuoktiniai, geid˛iantys darnių tarpusavio santykių, turi:

1. Nuoird˛iai domėtis vienas kitu.

Itin veiksmingas būdas laiduoti gerus tarpusavio santykius yra nuoirdus domėjimasis vienas kitu. Abu sutuoktinius turi dominti, kaip sekėsi darbe, kokia savijauta, kokios problemos. Patartina pasakyti ir komplimentų (,,Kaip gerai tu iandien atrodai', ,,Tu pasielgei tikrai imintingai'), pavargusį būtina u˛jausti, paguosti, nusiminusį – paskatinti. Kaip apsirengusi ˛mona, k¹ ir kaip ivirė, kaip sutvarkė, k¹ nupirko – tokie paprasti dalykai neturėtų likti nepastebėti ir nepagirti. ˇmona taip pat ras u˛ k¹ pagirti vyr¹, o abu sutuoktiniai – vaikus. Dėmesys ir mandagumas nieko nekainuoja, bet u˛ jį daug perkama.

2. Paprastai ir suprantamai isakyti savo igyvenimus bei norus.

Tai reikalauja dr¹sos ir didelės pagarbos vienas kitam. Jeigu norai isakomi ramiai ir nesinervinant, jeigu nenagrinėjami partnerio elgesio motyvai, neiekoma kito kaltės, susiformuoja gra˛i tradicija be vaidų sprźsti problemas. Sutuoktiniai turi stengtis, kad abiem vienodai būtų sunku. Svarbu taip pat pastebėti sutuoktinio reagavim¹ į norų tenkinim¹, o pastebėjus – jį pagirti. Ilgainiui sutuoktinis turi imokti suprasti partnerio norus, nes abiejų sveikat¹ da˛niausiai nualina neesminiai rūpesčiai, net menkniekiai.

3. Mokėti iklausyti partnerį.

Menui iklausyti psichologija skiria daug dėmesio. Antai amerikiečių psichologo H. Rod˛erso metodas rekomenduoja pritarimo arba nepritarimo panekovo ˛od˛iams nereikti i karto. Reikia įsiklausyti, paskui pasitikslinti, ar teisingai pavyko suprasti tai, k¹ sakė sutuoktinis. Tam vartojamos tokios frazės: “Tu nori pasakyti, kad' arba “Vadinasi, tu manai, kad', ,,Jei teisingai tave suprantu, mes turėtume' Tai nelengva, nes ie ˛od˛iai nesakomi kaltinam¹ja intonacija. Negalima skubėti, reikia pasistengti suprasti panekovo mintis, per greitai nenutraukti pauzių, kuriomis kalbantysis ieko tikslesnio posakio. Geriau suprasti problem¹ padeda tokie klausimai: “Koks sprendimas tau atrodytų geriausias?', “Kaip tu manai, kur mūsų nuomonės nesutampa?' ir pan.

Dėmesys kalbančiajam jau savaime daug lemia. Jis tarsi rodo, kad klausantysis vertina kalbantįjį kaip ˛mogų ir skiria dėmesio, laiko bei pastangų tam, kad suprastų jo nuomonź.

Kitam ˛mogui iklausyti daug reikmės turi gebėjimas perprasti panekovo teiginyje kartais slypinči¹ ,,dvigub¹ informacij¹'. Todėl derėtų įsiklausyti, kas slypi tarp ˛od˛ių. Pavyzd˛iui, grį˛źs i darbo, vyras gali piktai pasakyti: ,,Esu alkanas'. ie ˛od˛iai pirmiausia pasako tai, kad ˛mogus po darbo i tikrųjų yra ialkźs. Tačiau piktas tonas reikia ir k¹ kita. ˇmogus da˛niausiai suirzźs dėl nesėkmės ar nemalonumų darbe. Igirdusi piktesnź frazź, ˛mona turėtų atsargiai pasiteirauti, kaip praėjo diena

4. Mokėti protingai sprźsti eimos konfliktus

(apie tai raome dokumento pabaigoje ,,Konfliktų alinimo būdai').

5. Suprasti psichologinius vyro ir moters skirtumus ir atsi˛velgti į juos.

Vyras ir moteris skiriasi psichinėmis ypatybėmis. Tarpusavio santykiams trukdo tai, kad tiek vyrai, tiek moterys nesuvokia partnerio pranaumo bei silpnybių ir nemoka tuo pasinaudoti.

Tarpusavio santykiai ypač komplikuojasi, kai vyras ir moteris mato, supranta lyčių psichologijos skirtumus, bet gyvenime nesiderina prie jų, nepaiso jų. (˛r. lentelź).

6. Sutuoktiniai turi suprasti vienas kito vertingumų.

Daugelį imtmečių moteris buvo laikoma ne tik silpnesne, bet ir ˛emesne u˛ vyr¹ būtybe. Dabar is po˛iūris pakitźs, ir jo reikia laikytis. Be abejonės, lyčių skirtumai lieka. Vyras gali ir turi dirbti sunkesnį fizinį darb¹, pakelti daug intensyvesnį nervinį krūvį. Tačiau tai neduoda pagrindo doroviniu po˛iūriu vyr¹ ir moterį vertinti skirtingai. ˇmogaus dorovinis vertingumas tiesiogiai nuo lyties nepriklauso.

7. Abiem sutuoktiniams reikia būti taktikiems

PANAUDOTA LITERATŪRA:

Mikinis K. eimos pedagogika.- V.: Mokslo ir enciklop. l-kla, 1993.- P. 161 – 164.

Tėvų ir vaikų santykiai.

Jie yra istorikai s¹lygoti. Pavyzd˛iui, lietuvio valstiečio eimoje, kur visi kartu gyveno ir dirbo, bendravimo s¹lygos buvo savitos. Tuomet bendravo natūraliai ir intensyviau. Tėvų darbas, jų gyvenimo būdas, elgesys bei santykiai su ioriniu pasauliu vaikams buvo vienintelis etalonas ir pavyzdys. Valstiečio sūnūs i , ma˛ų dienų nes¹moningai ir s¹moningai kasdien mokėsi elementarių tiesų apie ˛emės dirbim¹, gyvulių prie˛iūr¹, statybas ir kitus ūkio darbus. Motina dukroms rodė pavyzdį, kaip tvarkyti namų ūkį, pri˛iūrėti ir gydyti vaikus. Tai labai stiprino tėvų bei vaikų ryį ir kėlė tėvų autoritet¹, nes kitokį gyvenimo būd¹ ar gyvenimo keli¹ galėjo rinktis tik nedaugelis.

Labai glaud˛iai bendravo vaikai. eimos daugiausia buvo didelės. Vaikai pri˛iūrėjo vienį kitus, auklėjo, vyresnieji aikino jaunesniesiems pasaulį ir atliekamus darbus taip, kaip patys suprato, o jaunesnieji mėgd˛iojo vyresniuosius. Bendraujant lavėjo valia, atida ir draugingumas. Artimas ryys siejo vaikus ir su seneliais, nes beveik visi gyveno kartu.

iandien situacija i esmės pasikeitusi. imtmečiais gyvavźs gyvenimo būdas subyrėjo, eimos narių santykiai tapo epizodiki, ne tokie glaudūs. Atitolo tėvų ir vaikų darbo (mokslo) vieta. Tėvai vis rečiau gali dirbti drauge su vaikais, pabendrauti. eima da˛nai neturi progos susitikti net prie valgomojo stalo. Anksčiau bendras stalas buvo vienas i svarbiausių eimos atributų, o dabar visi maitinasi ne vienu laiku, skirtingose vietose. Vien¹ ar du vaikus auginančios eimos nesudaro galimybių vaikams ir tarpusavy bendrauti. Dabar ir seneliai gyvena atskirai. Taigi individo socializacijos krūvį i eimos perima dar˛eliai, mokykla, bendraam˛ių grupės, darbo kolektyvas. Visi eimynykčiai gauna papildom¹ psichologinį krūvį, kuris didina jų nervinź tarpusavio įtamp¹, skatina nutolim¹. Tokiomis s¹lygomis rykėja socialinis psichologinis barjeras tarp tėvų ir vaikų. eimos darn¹, gerus tarpusavio santykius lemia daugiau vidiniai veiksniai: eimos narių santykių kokybė, jų turinys, individų asmeninės savybės ir suderinamumas.

Nors s¹lygos pasikeitusios, eima ir toliau sudaro optimalias bendravimo su suaugusiaisiais galimybes. Nė viena vaikų auklėjimo įstaiga negali laiduoti tokio bendravimo ir nepajėgia atstoti eimos aplinkos. eimos gyvenime tiesiogiai ir itin pastebimai reikiasi visi asmenybės, jos s¹monės savitumai. Dėl to čia glūdi ne tik bendravimo prielaidos, bet ir galimybė suvokti bei praktikai kaupti visuomeninių santykių patirtį. eima vaikui – pati geriausia aplinka irykinti ir įtvirtinti specifinius polinkius, potencines galias. Bendravimo eimoje stokos negali pakeisti jokios dirbtinės pedagogikos priemonės. Tik tėvų bendravimo praturtintas vaikas i eimos ˛idinio pasisemia dvasinės stiprybės visam gyvenimui. Tėvai negali palikti vienų vaikų su savo problemomis, turi mokėti “augti' su jais ir pagal am˛iaus tarpsnius keisti elgesį. Tėvai auklėtojai pama˛u turi tapti tėvais vyresniaisiais draugais. Abipusis supratimas ir pagarba, geri tarpusavio santykiai skiepija vaikams orum¹, dvasios kilnum¹, moralinį tyrum¹, saugo nuo blogo elgesio ir nepadorumo.

Tėvų bendravimas su ikimokyklinio am˛iaus vaikais.

Glaud˛iai bendrauti su vaiku reikia nuo pat jo gimimo. Psichologų nuomone, bendravimas su suaugusiaisiais iuo am˛iaus tarpsniu yra viena i svarbiausių vaiko psichinio brendimo, jo būsimos asmenybės formavimosi s¹lygų. ˇįsdamas vaikas maitinasi ir kartu su pienu siurbia motinos meilź. Tarp motinos ir krūtimi maitinamo kūdikio u˛simezga ir nuolat stiprėja jausminis ryys. Bendravimo su motina niekuo negalima pakeisti. Vaikas esti saugus ir ramus tik tada, kai greta jaučia motin¹. Nepatenkintas bendravimo poreikis kenkia tiek psichiniam, tiek fiziniam vaiko brendimui. Nepakankamas bendravimas su tėvais vėliau gali sukelti emocinį nejautrum¹, iurktum¹, iankstinį nepasitikėjim¹ pasauliu.

Labai svarbu su vaiku artimai bendrauti ir ankstyvosios bei pirmosios vaikystės tarpsniu. Kol galutinai neilavėjusi kalba, loginis m¹stymas, tėvų bendravimas su vaiku itin reikmingas. Tai galima pailiustruoti vadinamuoju Mauglio efektu. Vaikai, kurie dėl tam tikrų prie˛asčių buvo izoliuoti nuo ˛monių ir augo d˛iunglėse tarp ˛vėrių, tuo greičiau socializavosi, kuo anksčiau grį˛o į ˛monių bendruomenź. Glaudus bendravimas, pokalbiai bet kuria proga ir tema, atsakymai į daugybź klausimų praturtina ir vaik¹, ir tėvus: ie tarsi trumpam grį˛ta į savo vaikystź, suvelnėja, tampa dėmesingesni. Vaikas taip pat gaudo kiekvien¹ tėvų ˛odį, dedasi atmintin. Taip skiepijamas po˛iūris į aplinkinį pasaulį, ˛mones. Jis lieka ilgam ir lemia tolesnį vaiko gyvenim¹ bei elgesį. Did˛iulis ir emocijų vaidmuo: teigiamos ˛adina dėmesį, stiprina atmintį, o neigiamos – slopina. Emocinis veiklos, įvykių nuspalvinimas vaiko atmintyje ilieka labai ilgai. Ikimokyklinukas itin jautrus viskam, kas darosi eimoje. Teisingi yra poetės V. Palčinskaitės ˛od˛iai, jog ,,vaikystė nėra vien ro˛ių sala, o tas mūsų gyvenimo laikotarpis, kai neteisingai itartas ˛odis ˛eid˛ia skaud˛iausiai, kai pirmieji susidūrimai su melu, klasta, veidmainiavimu ar abejingumu neretai palieka neidildomas ˛ymes ma˛ojo piliečio irdyje, da˛nai daro lemiam¹ įtak¹ jo tolesniam asmenybės formavimuisi'.

Tėvų ir paauglių bendravimas.

Tėvų bendravimas su paaugliais yra visai kitoks. io am˛iaus vaikas jau gali ir nori geriau pa˛inti gyvenim¹, ˛mones ir pats save, rasti savo viet¹ gyvenime. Paauglys atkakliai ieko draugų u˛ savo narnų sienų, stengiasi būti savarankikas. Lygina tai, k¹ mato savyje, su tuo, k¹ į˛velgia kitame ˛moguje; visa, k¹ daro, tikrina pagal tai, ko tikisi i jo kiti. Bendraudamas gauna duomenų apie save ir kitus, isiugdo nor¹ tobulėti. Tokios svarbios asmenybės savybės, kaip pareigingumas, principingumas, atsakomybės jutimas, s¹˛iningumas, atjauta, gerumas, bendraujant ne tik reikiasi, bet ir lavėja.

Bendraudami su paaugliais, tėvai turi:

1. Būti taktiki ir draugiki. Ikimokyklinukas tėvų diktat¹ priima be pasirinkimo, o paauglys į nurodymus, paliepimus, patarimus ˛iūri gana kritikai, su tam tikru įtarumu ir nepasitikėjimu, linkźs greitai įsi˛eisti, audringai prietarauti. Draugikas, lygiateisikumu grįstas bendravimas suartina tėvus ir vaikus, suvelnina am˛in¹ kartu problem¹, neleid˛ia vaikams nutolti nuo eimos ir iekoti u˛uovėjos kitur.

Svarbu tėvų ˛od˛ių bei darbų vienovė, nes paaugliai itin jautrūs jų netaktui ir melui. Vaikų akyse nedera idealizuoti savźs, nes paaugliai į tokį idealizavim¹ neretai ˛iūri gana skeptikai ar net paaipiai.

2. Mokėti padr¹sinti. eimos tarpusavio santykiai turi būti tokie, kad ne tėvai klaustų vaik¹, kas jam atsitiko, o vaikas sakytų: ,,Mama (tėte), ne˛inau, kas man darosi, k¹ man daryti'

Drovumas, aiktingas elgesys, u˛sisklendimas savame kiaute – būsena, kuri¹ tėvai turi suprasti, o supratź paskatinti bei padr¹sinti vaik¹. Net netinkamai pasielgź vaikai neturi bijoti pasipasakoti tėvams ir i jų turi igirsti padr¹sinantį ˛odį.

. Neapkrauti vaiko neįvykdomais reikalavimais. Kai kurių tėvų manymu, ,,paspaudus' i vaiko galima igauti visk¹. Dėl to reikalaujama, kad mokytųsi tik penketais, lankytų papildom¹ muzikos arba dailės mokykl¹, i karto tobulintųsi keliose srityse. Taip vieni tėvai verčia vaik¹ itisas dienas sėdėti prie knygų, kiti nuolat uja, priekaitauja, treti griebiasi dir˛o ar ryktės. Labai sunkūs arba nepakeliami reikalavimai blogina tarpusavio santykius, verčia vaik¹ isisukinėti arba net agresyviai elgtis, sukelia neurozź.

4. Santūriai ˛iūrėti į klaidas, smulkias pra˛angas. Nereikia skubėti bausti, o kantriai dirbti su vaiku, aikinti jo daromų klaidų dorovinź prasmź. Reikia mokėti įtikinti vaik¹ kartais dėl didelių dalykų nepaisyti smulkmenų. Taip pat tėvai turi imtis moralinės atsakomybės u˛ gerus tarpusavio santykius ir laikyti save svarbiausiais jų kūrėjais.

Tėvai turi nesikrimsti dėl netinkamų vaiko poelgių, nekeikti jo, nepriekaitauti jam, o suprasti. Suprasti jo poelgių motyvus – tai jau daug, nes tik suprantant galima ir pateisinti, ir orientuoti Vaikas turi tikėti tėvais ir jų akyse matyti ne įtū˛į, o susirūpinim¹. eimų, kuriose vyrauja baimės atmosfera, pedagoginė kultūra yra labai ˛ema.

5. Reiklum¹ derinti su pagarba. Protingo elgesio su vaiku matas yra didelis reiklumas ir pagarba. Reiklumas be pagarbos – tai vaiko į˛eidimas, o pagarba be reiklumo – abejingumas. Nei viena, nei kita nepadeda kurti gerų tarpusavio santykių.

6. Neprimesti bes¹lygikai savo valios. Tėvai neturi vaikų gyvenimo sprausti i savo kartos Prokrusto lov¹. Kiekviena karta kitokiomis akimis ˛velgia į pasaulį ir mato kitokias jo vertybes, vaikus jaudina kitos problemos. Visose epochose ir santvarkose jaunų, pusam˛ių ir senų ˛monių interesai skiriasi; tai ir yra svarbiausios nesusinekėjimo prie˛astys. Po˛iūris į madas, muzik¹, jaunimo problemas gali skirtis, ir nebūtina dėl to kelti scenų, bartis ir pan.

Tėvų ir jaunuolių bendravimas.

Paauglių, tapusių jaunuoliais, bendravimas su tėvais darosi kaskart subtilesnis ir sudėtingesnis. Keičiasi jo stilius ir tematika. Svarbiausia to laikotarpio bendravimo tema – meilė, eima, ekonomika, politika. Ypač aktualus jaunuolių rengimas eimos gyvenimui. Todėl tėvai, kalbėdamiesi apie tai, paliečia labai daug kiausimų. Merginoms aikinama, kad vaikinai kitaip supranta meilź – jie jaučia ir meilės ilgesį, ir stiprų seksualinį potraukį, kuris gali būti panaudotas ir blogam. Iaikintina, kad įsimylėjimas da˛niausiai ateina savaime, o meilź reikia ilgai ir kruopčiai ugdyti, todėl meilės vien jausmais grįsti negalima – ji turi peraugti į stipri¹ draugystź, pagarba, gebėjim¹ suprasti kita ˛mogų. Jaunuoliams diegiama nuostata, jog potraukius reikia mokėti valdyti, o lytinį gyvenim¹ galima pradėti tik fizikai ir protikai subrendus, jaučiant atsakomybe u.˛ savo veiksmus. Su suaugusiais vaikais daug kalbama ir apie ateities planus: moksl¹, profesij¹, vaikų auklėjim¹, eimos ekonomik¹, irinktojo pa˛iūras ir kt.

Jaunuoliai taip pat neturėtų vengti bendrauti su tėvais, tartis, teirautis jų nuomonės. Irinkt¹jį (¹j¹) būtina supa˛indinti su tėvais. Trokdami laimės vaikams, tėvai labai sielojasi dėl būsimo ˛ento ar marčios. Pamilti savo vaiko mylim¹ ˛mogų ne taip paprasta. Dėl to vaikai, sudarydami prog¹ pa˛inti irinkt¹jį (¹j¹), dar prie vedybas padeda tėvams lengviau įveikti psichologinį barjer¹.

iuo am˛iaus tarpsniu tėvų ir vaikų bendravimas turi būti paprastas, natūralus, partnerikas. Tėvai ne reikalauja, draud˛ia ar įsako, bet pasako savo nuomonź, pataria; vaikai ne konstatuoja, reikalauja (ar prievartauja), bet prao, įrodinėja, tariasi.

Mūsų tyrimų duomenimis, paauglių ir jaunuolių santykiai su tėvais nėra geri. Į klausim¹ ,,Su kuo jums geriausia svarstyti įvairias problemas – su tėvais ar su draugais?' net 72 proc. 11—13 m., 74 proc. 14—15 m. ir 92 proc. 16—18 m. paauglių ir vaikinų nurodė, jog geriau su draugais. Į klausim¹ ,,Kas jus geriau supranta – tėvai ar draugai?'' 68 proc. 11—13 m. berniukų ir 70 proc. 14—15 m. bei 88 proc. 16—18 m. vaikinų atsakė – draugai.

Tarpusavio santykiai ypač blogi tose eimose, kur tėvai ignoruoja didesnes ar ma˛esnes suaugusio vaiko problemas, neranda laiko iklausyti ar nepedagogikai elgiasi: krato kienes, portfelius, skaito laikelius ir kt. Tokių eimų jaunuoliai isiugdo prieikum¹ tėvams, nenori su jais bendrauti.

Blogi tarpusavio santykiai, susvetimėjimas ypač akivaizdūs, kai apskritai ma˛ai bendraujama su vaikais. Prie˛astis gerai atskleid˛ia ie anglų sociologo dr. D. Markio ˛od˛iai: ,,Mes visada pernelyg u˛siėmź, neskiriame savo vaikams nei laiko, nei dėmesio, kurio jie u˛sitarnauja. Mes apipilame juos dovanomis, bet vertingiausi¹ dovan¹, svarbi¹ jiems – bendravimo, draugystės d˛iaugsm¹ – mes dovanojame nenoromis, neeikvojame savźs tiems, kuriems esame visikai neabejingi. Galų gale gauname pagal nuopelnus. Ateina laikas, kai mums labiausiai pasaulyje reikalinga vaikų draugija, jų dėmesys, o mums lieka tik apgailėtini trupiniai'

Susituokusių vaikų santykiai su tėvais.

Sutuoktinių ir jų tėvų santykiai vaidina ypač didelį vaidmenį tada, kai vedź vaikai gyvena su vieno i sutuoktinių tėvais. Prie˛asčių nesutarti tokiose eimose yra daug: įpročiai, pa˛iūros, po˛iūris į daiktus, vaikų auklėjim¹, vienas į kit¹, pavydas, mėginimas įvesti savo ,,tvark¹' naujuose namuose ir kt. Kad tarpusavio santykiai būtų kuo geresni, sutuoktiniai turi:

1. Su sutuoktinio tėvais elgtis taip, kaip su savo, t. y. natūraliai, pagarbiai, velniai, su didele empatija. Jeigu vienas sutuoktinis matys nuolatinį rūpinim¹si savo tėvais ir dėmesį jiems, tai greta meilės pajus ir dėkingum¹. 0 tai dar labiau stiprins jaun¹ eim¹.

2. Elgtis diplomatikai, kai sutuoktinis kivirčijasi su savo tėvais. Reikia gebėti laviruoti tarp ,,dviejų ugnių', t. y. nepalaikyti nė vienos pusės ir stengtis nuraminti besiginčijančius, alinti įtamp¹.

3. Neprikaiioti vyrui arba ˛monai i tėvų paveldėtų įpročių ar nepritinkančių charakterio bruo˛ų. Lyginimas su priekaitais (,,Tu u˛sispyrźs kaip tėvas', ,,Tu tokia pat isterikė kaip ir tavo motina') paprastai duoda atvirkči¹ rezultat¹: sukelia prieikum¹, apmaud¹, dar daugiau nesutarimų.

4. Nepamirti, kad tėvai yra vyresni. Reikia gerbti jų am˛ių, patirtį, ˛inias. Keičiantis nuomonėmis, svarbu mokėti taktikai nusileisti, nutylėti ar pan.

Santykiai su seneliais

Neretai po vienu stogu glaud˛iasi trys kartos: tėvai, vaikai ir seneliai, t. y. tėvų tėvai. Gyvenant kartu, reikia nema˛a tolerancijos,. pagarbos vienas kitam.

Kad susiklostytų geri tarpusavio santykiai, reikia laikytis tokių reikalavimų:

1. Nesikiti vienam į kito reikalus, leisti kiekvienam eimos nariui būti savarankikam. Jaunesnieji turi gerbti vyresniųjų įpročius, gyvenimo būd¹, tradicijas, o vyresnieji – jaunesniųjų nor¹ būti savarankikiems, nepriklausomiems. Senoliai geriausiai jaučiasi savo aplinkoje, tarp juos supančių įprastų daiktų, todėl ,”reformuoti' t¹ aplink¹ jaunieji turėtų labai atsargiai, tik pagal senųjų pageidavimus.

2. Atsi˛velgti į besikeičiantį vyresniųjų charakterį. Ilgainiui irykėja kai kurios ne visai girtinos senesnių ˛monių charakterio savybės. Senyvas ˛mogus yra jautresnis, u˛gaulus, ma˛iau geba valdytis, kartais pernelyg taupus, netgi yktus.

Atsi˛velgti į ma˛ėjantį vyresniųjų darbingum¹. Seno ˛mogaus darbingumas priklauso ne tik nuo daugelio psichinių veiksnių. Jis didėja, kai susiklosto labai glaudūs ryiai su artimaisiais, darbas vertinamas, atsiklausiama senųjų nuomonės. Darbingumas ma˛ėja ir kelia nepasitenkinim¹, kai senoliai verčiami pri˛iūrėti anūkus, dirbti įvairius darbus ir kt.

Nesipiktinti, jeigu senyvas ˛mogus – nalys arba nalė – susiranda artim¹ draug¹. Gyvenime kartais taip nutinka. Todėl sūnus ar dukra neturi piktintis tokiu tėvo ar motinos elgesiu, o d˛iaugtis vėlyva senyvų ˛monių laime. Čia pravartu prisiminti Fransua de Larofuko ˛od˛ius: ,,Kiekvien¹ savo am˛iaus tarpsnį mes pradedame kaip naujokai, ir ne sykį mums itin stinga patirties, nors gyvenź esam nema˛ai metų'.

PANAUDOTA LITERATŪRA:

Mikinis K. eimos pedagogika. – V.: Mokslo ir enciklop. l-kla, 1993. – P. 164 – 171.

KONFLIKTŲ ALINIMO BŪDAI

Konfliktų alinimo būdų yra įvairių. Svarbiausi ie:

1. Savigyna. Vienas i paprasčiausių būdų — instinktas apginti sav¹jį ,,a'. Pasirinkźs jį, ˛mogus i tiesų įvertina tik savo interesus. Toks būdas skatina izoliacij¹ ir susvetimėjim¹. Yra keli savigynos variantai:

Vengimas. Tai genetikai ankstyvesnis būdas, kai ˛mogus stengiasi ivengti konflikto: bėga i įtampos laiko, isisukinėja, vengia atsakomybės u˛ galimus konflikto padarinius, meluoja arba atsisako savo interesų, tampa abejingas. JAV psichologų B. D˛enkins ir M. Sneider teigimu, toks konfliktų alinimo būdas slepia bailum¹ ir perdėt¹ atsargum¹. Atsargusis m¹sto taip: nėra reikalo kovoti — ka˛in ko nepasieksi, o ne-malonumų gali būti daug. Tokie sutuoktiniai stengiasi vaidinti, jog nieko neatsitiko, todėl jų poreikiai da˛niausiai lieka nepatenkinti, tikslai nepasiekti.

Dominavimas. Tai tarsi prieingas vengimui būdas, tačiau jis taip pat skatina susvetimėjim¹, nutolim¹. Svarbiausias konfliktuojančiojo tikslas — bet kokia kai.na būti viresniam, nugalėti, įtvirtinti savo nuostatas. Siekdamas dominuoti, toks ˛mogus da˛nai nesiskaito su priemonėmis, nesilaiko pagrindinių konfliktų alinimo principų. Jeigu jam svarbu tikslas, o ne tarpusavio santykiai, konfliktus ir alina dominavimu.

Kapituliacija — toks konfliktų sprendimo būdas, kai vienas nusileid˛ia, retiruojasi, nors u˛ akių kritikuoja ,,nugalėtoj¹'. Pavyzd˛iui, vyras niekad neprietarauja ˛monai, kad isaugotų ramybź eimoje, tačiau slapta niekina.

2. Bendradarbiavimas. Sis konfliktų alinimo būdas pozityvus ir pedagogikai tikslingas. Jis nepriimtinas tam, kas nori bet kokia kaina laimėti jį. Taip alinant konfliktus, svarbiausia priemonė veikti nesutariančius ˛mones yra įtikinėjimas. Konfliktai alinami dvejopai:

Kompromisu. Besiginčijančios pusės nuosekliai po truputį nusileid˛ia, pozicijos suartėja, ir konfliktas inyksta.

Integraliniu būdu. Besiginčijantys atsisako savo nuomonės, randa treči¹ variant¹, tenkinantį abi puses. Pavyzd˛iui, ˛mona nori pirkti vien¹ daikt¹, vyras — kit¹. Norėdami ivengti konflikto, abu atsisako savo ketinimų ir nuperka kokį kit¹ daikt¹.

Bendradarbiavimu alinant konfliktus, paprastai laikomasi tokios Z. nablio nurodytos įvykių sekos:

a) pasakyk, kodėl ir apie k¹ nori ginčytis,

b) iklok, k¹ manai,

c) nesikarčiuok, bet idėstyk, k¹ nori pasakyti,

d) pripa˛ink savo klaidas (jeigu jų yra),

e) į˛velk oponento ger¹sias savybes.

3. Jėgos naudojimas. iuo būdu konfliktas u˛draud˛iamas (,,Bus taip, kaip pasakiau!'), ka˛kas nubaud˛iamas (vaikas primuamas, jam kas nors neleid˛iama) arba bes¹lygikai pripa˛įstama vienos kurios pusės (paprastai stipresniojo) tiesa. Toks konfliktų alinimo būdas naudotinas tik pačiais blogiausiais atvejais.

Norint eimoje ivengti konfliktų, pravartu būtų įsigilinti į tokį apibendrint¹ patarim¹: būkite ,,egoistai', rūpinkitės savimi, t. y. tobulinkite save, o ne kit¹. Kitas tegul pats tobulėja. Negaikite laiko, iekodami kito trūkumų ir būdų jiems įveikti. Ar jums būtinai reikia, kad aplinkiniai taptų nepaprastai patrauklūs, elegantiki? Gal geriau pačiam būti tokiam? Būkite pavyzd˛iu kitiems

VYRO IR MOTERS PSICHIKOS YPATUMAI

Būdingi moters ypatumai	Būdingi vyro ypatumai
Suvokimas
Didesnis bendras jautrumas. Ypač jautri netaktikumui, nevalyvumui, nemandagumui ir kt.	Ma˛esnis bendras jautrumas. Jautriai reaguoja į moters iorź.
Jausmai
Gilesni, pastovesni, subtilesni, turi daugiau atspalvių. Ma˛esnis iorinis jausmų efektingumas. Stiprus empatikumas.	Rykesni, audringesni, bet da˛niau ne itin gilūs, neilgai trunkantys.
M¹stymas
Da˛niau konkretus, vaizdinis, vientisas, labiau priklausantis nuo jausmų, instinktų.	Abstraktesnis, teorinis, kritinis, loginis.
Valia
Paprastai vidutinika. Silpna valia nelaikoma dideliu trūkumu.	Stipri. Valios stoka – did˛iausias trūkumas.
Interesai
Siauresni (bet gilesni); vyrauja humanitariniai: domėjimasis ˛monėmis, jų santykiais, eima.	Platesni, labiau susijź su gamtos pasauliu, technika, rečiau su abstrakčiomis problemomis.
Charakterio visuma
Didesnis plastikumas, harmoningumas, vientisumas, gebėjimas keistis, prisitaikyti (pavyzd˛iui, prie vaikų).	Didesnis apibrė˛tumas, tvirtumas; daugelis bruo˛ų neretai yra prietaringi.
KAI KURIE CHARAKTERIO BRUOˇAI
Aktyvumas
Ma˛esnės įtampos, ne toks energingas. Moteris itvermingesnė ten, kur reikia ilgalaikių pastangų; konservatyvi.	Didesnės įtampos. Vyras mėgsta pasikeitimus, naujoves, eksperimentus.
Laisvės trokimas
Saikingas, saistomas prieraiumo, nepasitikėjimo savimi, nedr¹sumo.	Didelis, sustiprintas m¹stymo, valios, interesų įvairumo, pasitikėjimo savimi.

PANAUDOTA LITERATŪRA:

Mikinis K. eimos pedagogika. – V.: Mokslo ir enciklop. l-kla, 1993. – P. 163.

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 880
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/250/eima32794.php

Adauga cod HTML in site
<a href="https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/250/eima32794.php" target="_blank" title=" - https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/250/eima32794.php">eima</a>

eima

įvairių

DOCUMENTE SIMILARE

EIMOS NARIŲ TARPUSAVIO SANTYKIAI

eimos psichologinis mikroklimatas

Tėvų ir vaikų santykiai.

KONFLIKTŲ ALINIMO BŪDAI

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comenteaza documentul:

eima

EIMOS NARIŲ TARPUSAVIO SANTYKIAI

eimos psichologinis mikroklimatas

KONFLIKTŲ ALINIMO BŪDAI