Įmonė kaip planavimo objektas

1.1. Vieta ir planavimo rolė įmonės valdyme

Pirmiausia, prieš tai kaip pradėti kokį nors darbą, žmogus turi įdėmiai apgalvoti, ko jis nori, kokia kaina, kokiu laiku ir kokių priemonių pagalba jis visa tai padarys. Priešingu atveju visi jo ketinimai gali būti neįvykdyti, todėl pirmasis ir pagrindinis valdymo etapas bet kuriuo atveju ir yra tikslo pasiekimas ir iš jo išeinančios aplinkybės jo įvykdymui. Tikslo pasiekimo stadijoje reikia numatyti, prognozuoti, planuoti. Galinis rezultatas šioje stadijoje yra sukūrimas idealaus gamybinio proceso modelio, nukreipto reikiamo tikslo pasiekimui įmonėje.

Valdymo įmonėje procesas susideda iš daugelio funkcijų. Į jų skaičių įeina: planavimas, organizavimas, koordinavimas ir reguliavimas, skaičiavimas, kontrolė ir analizė, aktyvus skatinimas (1 lentelė)

1 lentelė Planavimo rūšys su kitomis valdymo funkcijomis

Kiekviena funkcija charakterizuoja turimas jai informacijos apdirbimo technologijas ir pakeitimo būdus valdymo objektui. Valdymo funkcijos visada nukreiptos valdymo pasiekimo tikslams. Kadangi valdymo tikslas formuojamas funkcijos “planavimas- prognozės” rėmuose, tai galima sakyti, jog duotoji funkcija visoje įmonių valdymo funkcijų sistemoje yra pagrindinė valdymo funkcija ir objektyvi tarpusavio ryšių valdyme, per kuriuos realizuojami ekonominių gamybos dėsnių vystyme reikalavimai. Todėl valdymo procesas iškelia save kaip objektyvią, tikrovišką funkciją sistemoje ir yra pavadinta valdymo ciklu, o pati funkcija vadinama stadija valdymo ciklo.

Planavimo funkcija tarnauja kaip pagrindas priėmimui pagrindinių valdymo sprendimų ir atspindi savyje vadovavimo veiklą, kuri numato kaip pasiekti tuos uždavinius ir tikslus vadovavime, o taip pat nurodo planų realizavimo kelius, kad pasiektum užsibrėžtą tikslą. Prognozavimas vadovavimo cikle pirmauja prieš planavimą ir kelią prieš save uždavinį kaip išspręsti moksliškai pagrįstą gamybinį augimą, o taip pat sprendimų ieškojimą, kurie aprūpina gamybos augimą optimaliu rėžimu. Kadangi prognozavimas eina prieš planavimą tai į jį galima žiūrėti kaip į planavimo pafunkcijį.

Organizavimas kaip valdymo funkcija- yra veikla nukreipta sukūrimui ar ūkinės veiklos vystymo struktūros augimui. Priklausomybė nuo objekto skiriasi gamybos darbas ir valdymas organizacijoje.

Derinimas yra aprūpinimas būtinu (numatyta organizacijos projekte) darbuotojų veiksmų sutarimu. Derinimo tikslas- pašalinti lygiagretiškumą ir dubliavimąsi darbe.

Reguliavimo funkcija susideda iš saugojimo rėžimo ūkinės veiklos funkcionavimo sistemoje. Veikiant įvairioms priežastims gamyba gali ir nutolti nuo užsibrėžtų parametrų. Todėl šiomis sąlygomis reguliavimo pagalba pašalinami tokie nukrypimai ir užtikrinama tolimesnė normalių technologinių procesų eiga.

Apskaitos pagalba užtikrinamas informacijos surinkimas apie esamą ūkinę veiklą. Tai tarnauja analizės bazei- kompleksinio ištyrimo gamybinės- ūkinės veiklos su tikslu kontroliuoti ir net pakelti efektyviau dirbti gamyboje, nurodant kelius sutelkiant turimus rezervus. Kontrolės vaidmuo kaip vadovavimo funkcijos, apsprendžia tai, kad ji tarnauja tarpusavio ryšių įtvirtinimui vadovavimo sistemoje. Kontrolės pagalba tikrinama kaip yra laikomasi priimtų planinių užduočių ir jų įvertinimą.

Veikla- tai darbuotojo intensyvumas darbinės ir visuomeninės veiklos, kurių pagrinde yra kėlimas kūrybinės veiklos ne tik kaip asmens, bet ir viso kolektyvo. Veiklumas pasiekiamas ištisa kompleksinių metodų pagalba materialiai ir moraliai skatinant. Materialinis skatinimas yra kiekvieno darbuotojo poreikis, o moralinis- tai pagarbos suteikimas darbuotojui (bendraujant, pagerbiant, pripažįstant jo pritarimus ir t.t.).

Nurodytos valdymo funkcijos turi pavadinimą kaip bendros. Apart jų valdymo sistemos išsiskiria konkrečios funkcijos, kurių veikla lemia to objekto valdyme, planavime. Planavimo procesas pereina keturis etapus:

bendrų tikslų išnagrinėjimą;

nustatymas konkrečių detalizuotų tikslų einamuoju periodu;

nustatymas kelių ir priemonių jų pasiekimui;

kontrolė užsibrėžtų tikslų vykdyme ir esamų tikrovėje, bei jų taisymu.

Planavimas visada remiasi praėjusio periodo pasiektais rezultatais darbinėje veikloje, jų analizavimu ir kontrole. Todėl planą užtikrina tik tikslūs praeito etapo rezultatai. Daugumoje yra remiamasi negalutiniais darbo rezultatais, nors esant ir labai gerai buhalterinei veiklai. Problema yra tame, jog daug kas nekreipia dėmesio į konkurentų veiksmus, ekonominius pakilimus ir nuosmukius, politinę padėtį, streikus ir pan. Rinkos ekonomika parodo kokius planus reikia sau numatyti. Todėl planavimas, kaip taisyklė yra lengvesnis ten, kur didesnė įmonė, nors mažesnėse įmonėse yra greičiau pastebimi gamybos pokyčiai nei didelėse.

Kadangi įmonė ne tik negali turėti visos reikiamos informacijos sudarymui patikimų planų, dažnai ir nežino apie bazinių davinių egzistavimą, todėl planinių rodiklių kokybė priklauso nuo profesionalumo ir kompetetiškumo kadrinių darbuotojų. Iš to seka, jog planavimo sistemą įmonėse reikia taip struktūrizuoti, kad būtų panaudojama visi esami faktoriai: ekonomikos žinojimas, patirtis ir ypač darbuotojų žinios.

Prieštaravimai planavime yra improvizacija, kurioje sprendimai priimami remiantis susidariusia situacija ir planuotojo patirtimi. Aiškaus sprendimo čia nėra. Planavimas efektyvus tik ten, kur vien situacijos nepakanka sprendimui priimti, o reikia pagerinti priimamų sprendimų kokybę, probleminių situacijų sunkumus ir, įvertinus tarpusavio ryšių ir nuomonių visumą. Planuojant buvo ir įvairių neatitikimų, todėl reikia objektyviai išnagrinėti visokius atsitikimus ir įvairias informacijas. Tenka koreguoti planą pagal iškilusią situaciją. Atitikimas tarp planinės ir improvizuotos užduočių konkrečioje įmonėje priklauso nuo daugelio faktorių, iš kurių galima išskirti šiuos:

pilną ir patikimą informaciją apie esamą aplinką ir vidaus struktūra įmonėje;

asmeninės ypatybės, specialios žinios, polinkis rizikuoti ir lankstumas planinių darbuotojų;

motyvavimas (betarpiškumas normų ir išpildytojų interesų planiniam tikslui spręsti);

teisėtumas (savo galimybės ir priskirtos planuotojui specialios lėšos suteikiančios galimybę įgyvendinti visas priemones, surištos su paruošimu ir realizavimu planavimo sprendime);

informacija (asmenys kuriems pavesta paruošti planą, turi žinoti tikslą ir priėmimo aplinkybes bei jų sprendimo realizavimą);

leistinumas (numatomos priemonės planiniu sprendimu neturi pažeisti teisės ir moralės);

Vadovavimo proceso planavimas charakterizuojamas visa eile specifinių bruožų. Pirmiausia planavimas turi dvi puses: socialinė- ekonominę ir organizacinę- techninę.

Organizacinę- techninę pusę sąlygoja darbo kooperacija ir priklauso nuo išsivystymo planavimo metodų. Socialinė- ekonominė pusė nustatoma pagal visuomenės socialines ekonomines sąlygas. Todėl iš esmės gamybos planavimą būtina įvertinti iš abiejų pozicijų: jų organizacinių, techninių charakteristikų ir socialinių- ekonominių sąlygų. Kitaip negalima aprėpti daugelio šitaip surištų sąlygojančių ryšių.

Todėl planavimas iš organizacinės- techninės pusės išsivysčiusiose ekonomiškai pasaulio šalyse turi daug daugiau patirties ir techninių priemonių arsenalą ir jų metodai yra kur kas turtingesni. Iš čia išplaukia, jog organizacijos lygis gamyboje ir vadovavimas atskirose įmonėse, firmose ten yra aukštesnis, nei buvusiose TSRS šalyse. Yra didelė galimybė išbandyti organizacinę- techninę patirtį planuojant išsivysčiusiose užsienio šalyse ir ribotas galimybes pritaikyti socialinę- ekonominę planavimo patirtį. Dar viena išvada iš šios analizės: socialinė- ekonominė planavimo pusė turi būti vedančioji tikslui pasiekti planuojant ir pasirenkant priemones jų realizavimui.

Todėl planavimas kaip valdymo elementas neša informacinį charakterį. Informacinio proceso esmė planuoti gerai matoma planavimo cikle (2 lentelė).

Planavimo patirtis

2 lentelė Informacinis planavimo ciklas

Gamybiniame procese planavimo darbuotojams iškyla eilė rūpesčių. Todėl pirmoje stadijoje planavimo ciklo yra išaiškinimas ir formulavimas problemų (apima informacijos surinkimą ir apdorojimą o taip pat ir įvertinimą galimų planavimo sprendimų). Šiuo pagrindu remiantis priimami planiniai sprendimai, o po to jie realizuojami. Informacija apie gautus rezultatus pagal abipusį sistemos ryšį ir perduodamais planavimui. Gautus rezultatus pagal abipusį sistemos ryšį ir perduodamais planavimui. Problemų formavimas, priėmimas planavimų sprendimų, rezultatų įvertinimas yra visada nukreipti numatyto tikslo pasiekimui. Todėl planavimas yra visada konkretaus tikslo siekimas.

Planavimas gamykloje yra vienas iš svarbiausių organizacinių faktorių gamybos veiksmingumui didinti. Dar Adamas Smitas pastebėjo, jog bendra veikla grupės žmonių, suburtų į kolektyvą, yra daug daugiau nei suma efektų sujungtų į vieną visumą. Šį papildomą efektą darbo paskirstymui ir paaiškino sekančiai:

• kiekvieno darbuotojo augančiu sumaningumu;
• laiko ekonomikoje pereinant nuo vienos veiklos rūšies prie kitos;
• specializacija ir galimybė automatizuoti gamybos procesus;

Papildomo efekto šaltinio specializacijos procesuose ir darbo kooperacija yra planavimas. Būtent planingos kooperacijos įtakoje (sąmoningo nustatyto plano ryšio) pagimdo naują gamybinę jėgą. Šiuolaikinė stambi mašinų gamyba charakterizuojama puikia dinamika, didele modelių kaita ir tipinių gaminių išmatavimais, sudėtingi technologiniai procesai gaminių iškelia ypatingus reikalavimus vidiniame firminiame planavime, kaip priemonės skirtos nustatymui ir palaikymui vidaus gamybos proporcijas. Kuriant sudėtingus naujos technikos objektus, vidinis planavimas firmose leidžia koordinuoti įvairius mokslinius- tyrimo, statybos, matavimo, suderinimo ir kitų darbų daugelio kooperuotų įmonių įvykdymais, mokslinio- tyrimo ir konstruktyvinėmis organizacijomis įvairiose šakinėse pramonėse. Pagal tai planai nustato ne tik bendrą laiką viso proceso, bet ir trukmę ir eiliškumą visų įeinančių į ta darbą ir jų etapus, suvedant minimumą neplanuotoms įvairioms išlaidoms. Tokiu būdu planavimas padidina darbo našumo efektyvumą.

Sukūrimas planinės sistemos įmonėse pareikalauja milžiniškų išlaidų, bet efektas nuo racionaliai organizuotų priemonių visuomet viršija šias išlaidas. Todėl teigimas firmos vidaus planavimas, kaip ne gamybinė išlaidų sfera giliai klaidinga ir prieštaringa. Pagal tokį teigimą gaunasi, kad planavimas pakelia darbo našumą, o pats jis pagrįstas ne darbo nenašumu. Nuo čia kraštinės išvados apie būtinumą bet kokia kaina sumažinti išlaidas planavimui, kas plačiai tenka stebėti šiuo metu, įmonėse- yra neteisingas.

1.2. Planavimas kaip mokslas, veiklos rūšis ir kūryba

Planavimas kaip savistovi šaka pasireikšti žinioms moksle, specializuota rūšimi vadovaujančia veikloje (profesijoje) ir kūryboje. Pagal mokslą bendrai suprantama sfera žmogaus veikloje, funkcijos, kurios pasireiškia išdirbiu ir teoretine sistematizacija objektyvių žinių apie jų tikrumą.

Supratimas apie mokslą apima:

• veiklą gauti naujų žinių;
• šios veiklos rezultatai (šiuo metu surinktų mokslo žinių suma).

Mokslo tikslas- aprašymas paaiškinimas ir procesų nusakymas ir reiškinių pasireiškimas (teorinis atspindys tikrovėje).

Planavimas, kaip mokslas, pristato save visumoje sistematizuotų žinių apie įstatyminį formavimą ir funkcionavimą atskirose ūkio šakose. Mokslinis planavimas yra daugiašakis. Atskiri jos skyriai, pavyzdžiui operatyvus- kalendorinis planavimas, visapusiškai išdirbti. Mažiau išdirbti taktinis ir strateginis įmonių planavimai. Tai sako, kad planavimo mokslas randasi tik formavimosi stadijoje. Mokslo planavimo vaidmuo, kaip ir jo pareikalavimas, visuomeninėje gamyboje didėja. Pagrindiniai mokslo planavimo augimo faktoriai yra šie:

didėjantis skaičius vadovaujančių kadrų sustiprina reikalavimus organizacijos lygiui, jo darbui ir pasiruošimui;

apimčių augimas visuomeninėje gamyboje apsunkina ūkinius ryšius, reikalauja pagerinti koordinacinius procesus gamyboje, paskirstymą, pasikeitimą ir pareikalavimą;

išplėtimas ir komplikacija tarptautinių ryšių;

pakeitimas ūkininkavimo metodų pereinant prie rinkos ekonomikos, reikalauja kardinalios pertvarkos planavimo sistemoje visuose valdymo ekonomikos lygiuose;

mokslinio- techninio progreso išvystymas;

moraliniai- politiniai aspektai surišti su būtinumu nugalėti asmenybės kultą, sąstingis visuomeninio gyvenimo, pakilimas materialinio ir moralinio darbuotojų suinteresuotumo ir t.t.

Kaip mokslo planavimas turi savo priemones, objektus ir tyrimo metodus. Priemonės nurodo, kuo užsiima mokslas, kokia jo prisidėjimo sfera.

Mokslo planavimo priemonių kokybė (nemaišyti planavimo priemonių kaip vadovavimo veiklos) pasireiškia santykiais kurie susideda tarp gamybinių procesų dalyvių apie nustatymus ir prioritetų realizavimą, tikslus, proporcijas ir įrenginių kompleksą, aprūpinančių jų pasiekimus.

Šie santykiai pasireiškia sekančiai:

darbo kooperacijoje įvairių rūšių ir mastu;

gamybinio- ūkinio proceso, pasireikšiančių ekonominėse sistemose.

Planavimas apima visos visuomenės gyvenimo sferas. Kiekvienoje iš jų žmonės sutvarko savo veiklą. Pagrindą visuomenės egzistavimui sudaro materialinė gamyba. Santykius apie gamybą apibūdina visuomeninė žmonių būtis, gerovė. Viduje visuomeninės gamybos sprendžiamas vaidmuo priklauso pagrindinei jos sferai- ne pertraukiamai gamybai, kuri yra šio mokslo tyrimo objektu.

Planavimo procesai tyrinėjami mokslo planavimo dviem pjūviais:

pritaikyti pirminėm gamybinėm grandim (įmonėms, gamybiniams susivienijimams);

pritaikyti gamybai visoje šalyje;

Paskutinis momentas yra lemiamas planavimo teorijoje, nes padeda tyrinėti ūkinius procesus pagal tarpusavio galimybes liaudies ūkio lygyje. Problema yra ta, kad planavimas įmonės lygyje arba net ir tos šakos, neapima visumoje ekonominių ryšių ir santykių, kurie išryškėja makro sistemos lygyje liaudies ūkio apyvartoje.

Planavimas, kaip mokslas, turi savus tyrimo metodus, kurie duoda išeinančius iš mokslo teorijos aprašymus, kaip turi pasireikšti mokslinė ir praktinė žmonių veikla panaudojimo sferoje. Mokslo planavimo metodai pakviesti išdirbti sistemą įvairių priemonių ir būdų išstudijavimui ir apibendrinimui jų tikrovėje planavimo srityje socialiniuose- ekonominiuose objektuose. Į mokslo planavimo metodų sudėtį įeina sekantieji:

1. Konkretus- istorinis priėjimas. Jis numato planavimo santykių tyrimą kaip procesų besirandančių vystymosi ir kaitos stadijose, įtakojančių jų faktorių veikimą. Visi planavimo procesai siejami glaudžiais ryšiais su konkrečia istorine tos ar kitos šalies padėtimi. Ryšium su tuo galima pažymėti jog planavimo organizavimas Vakarų šalyse pvz., JAV principingai skiriasi nuo Rytų šalių pvz., Japonijos.

2. Sisteminis priėjimas. Leidžia prieiti tyrimams kokybinių ir kiekybinių parametrų praleidžiančių procesų tikrovę sudėtingoje socialinėje- ekonominėje sistemoje ir sistemos pozicijų.

Jis siūlo pirmiausiai peržiūrėti gamybinio planavimo sistemą kaip po vieno vieneto su savo išvystymo įstatymais. Antra, galimybė suskaidyti sistemą į posistemius ir tyrinėjimus, jų tarpusavio veikimo, kadangi kiekviena posistemė paveikė ne tik visas kitas posistemes, bet ir visą sistemą. Taigi susidaro galimybė įžvelgti įstatyminį posistemio ryšį, jų tarpusavio ir subordinacijos. Duoda ne tik kokybinius ir kiekybinius įvertinimus.

Esmė sisteminio priėjimo išeina iš jo principų:

sistemos dinamiškumo;

tarpusavio veikimo, tarpusavyje priklausančių įvykių ir sistemos elementų;

komplektavimo;

vientisumo;

herarkiškumo;

pagrindinės grandies.

3. Kompleksinis priėjimas. Taip pat kaip ir sisteminis jis numato reiškinių peržiūrėjimą priklausomybei. Bet kompleksinis priėjimas išreiškiamas platesnių priėjimu, nei sisteminis priėjimas, kadangi jis realizuojamas padedant paskutiniajam padedant.

Kompleksinis priėjimas numato:

tyrimo metodų tarpusavio panaudojimas ne tik viename, bet ir daugelyje mokslų;

nagrinėjimas visų planavimo tikslų pagal lygius;

nagrinėjamas skirtingų planavimo problemų laikinuose intervaluose ir t.t.

4. Eksperimentas. Atstovauja paieškų metodą arba patikslina socialinių- ekonominių įvykių tarpusavio ryšį bandymų keliu.

Eksperimento planavime, kaip ir modeliavime, tarnauja numatytų sprendimų aprobacija numatytiems sprendimams.

Eksperimento pranašumai:

galimumas specialiai iššaukti tyrinėjamą reiškinį, nelaukiant jo pasireiškimo tikrovėje;

galimybė pakartoti bandymą ir sukaupti gautus davinius apie kiekybišką tyrinėjamų reiškinių analizę.

Eksperimento trūkumai:

sunkumas sukurti dirbtines sąlygas atitinkančias tikrovėje;

apribotos veikimo galimybės socialiniams- ekonominiams objektams tyrinėjimo tikslams.

Eksperimento buitinės sąlygos:

esmės išlaikymas visuomeninėje ir valstybinėje santvarkoje;

neleisti paniekinti darbininkų interesų;

ūkinė reikšmė planuojamų naujovių;

atkreipimas į rezultatus (kontroliuojamas eksperimento charakteris);

galimybė sugrįžti į pradinę padėtį;

kontrolinio objekto būvimas;

eksperimentinės situacijos sukūrimas (užtikrinimas eksperimento grynumo tikslu išskirti pagrindinį eksperimento turinį ir atmetimą pašalinių aplinkybių.

5. Modeliavimas. Modeliavimo esmės išvadoje sukuriamas toks planuojamo proceso analogas, kuriame atsispindi svarbiausi tyrimo tikslai, ypatumai ir apleisti antraeiliai bruožai.

Planavime modeliavimas naudojamas šiais atvejais:

kai būtina išdirbti sistemos projektą nekuriant jo realiame gyvenime;

kai būtina patobulinti turimą sistemą, o eksperimentas realioje sistemoje neįmanomas arba ekonomiškai nepasiteisina, pvz., netenkant labai daug jėgų;

kai eksperimentas surištas realioje sistemoje su jos sugriovimu;

Planavime modeliavimas neduoda jokio sprendimo, o tik duoda analogą realiame procese arba objekte. Tai leidžia išrinkti neoptimalų, o realų arba racionalų atvejį planuojamajame procese. Tam panaudojama įvairios modelių rūšys: grafinis, skaitmeninis, loginis ir t.t.

6. Specialių tyrimų metodai. Planavime yra procesai, pasiduodantys kiekybiniams išmatavimams. Yra ir tokių, kurie nepasiduoda kiekybiniam įvertinimui (pvz., įtaka moraliniu stimulu darbo našumo augimui). Tokiu atveju įvertinimas reikalauja sociologinių tyrimų. Jie pravedami gali būti anketų pagalba, apklausiant, televizijos ir t.t.

Daiktų būvimas, objektų ir metodų tyrimas moksle, padeda išdirbti atitinkančią mokslui teoriją. Mokslas apie planavimą pašauktas sukurti metodologija ir teorija padedant įstatymiškam dėsningumui, numatant planavimo principus ir sukūrimą atitinkamai aparato kategorijai.

Planavimo teorijos uždaviniai:

išaiškinti (ištirti tarpusavio elgesio mechanizmą, iškylantį gamyboje, planavimo eigoje);

rasti kelis ir būdus efektyviam sprendimui konkrečiuose ūkiniuose uždaviniuose;

tirti ir išdirbti kelius kompleksinio metodo pritaikymui žmonėms gamybos planavimo eigoje ir t.t.

Planavimo teorijos dalys užima sekančiai:

metodologinius gamybinio planavimo pagrindus. Čia atsiveria tikrovė ir planavimo turinys, įstatymai ir planavimo principai ir dėsningumai;

mokslas apie planavimo sistemą. Šiame skyriuje tyrinėjamos organizacinės planavimo formos, funkcijos ir planavimo sudėtis;

mokslas apie mechanizmo ir metodų planavimą kaip apie visumą;

mokslas apie efektyvaus planavimo kokybę. Nušviečiamas planavimo stilius ir kultūra, mokslinis darbo planavimas ir organizavimas, metodologija įvertinimo ekonomiškų planinių sprendimų.

Tokiu būdu galima perreformuoti planavimą aplamai, o tai yra svarbiausias uždavinys pereinant prie rinkos ekonomikos.

Planavimas tai yra menas. Vadovų ir specialistų veikla, kurie užsiima planavimu, turi savų ypatybių. Pats planinių užduočių priėmimo procesas, kaip taisyklė, yra lydimas įvairios informacijos apdorojimo, surištos su problemų sprendimu tikrinant jų patikimumą ir tikrumą. Plano išdirbimui visada pritrūksta laiko ir kitų resursų. Priimant planinius sprendimus tenka suderinti priešingus interesus įvairių įmonių, organizacijų ar valdančiųjų asmenų. Planinis darbas iš visų pusių yra surištas su didele nervine įtampa, dideliais fiziniais, emociniais krūviais, rizika, atsakomybe ne tik už savo likimą, bet ir už viso kolektyvo. Planuotojas turi turėti savo akiratyje vienu metu daug klausimų ir žinoti, ar sugebės jisai kritiniu momentu operatyviai išspręsti iškilusius planavimo klausimus. Planinis darbuotojas galutinėje veikloje turi ieškoti naujovių ir stengtis jas įdiegti savo darbe, padėti ieškoti naujų rinkų.

Todėl visus šiuos reikalavimus įgyvendinti gali tiktai tie vadovai ir specialistai, kurie labai gerai įsisavinę praktines žinias ir turi didelę patirtį. Šioms procedūroms įtakoja žmogaus psichologinės savybės: temperamentas, charakteris ir t.t. galima sakyti, jog planinių užduočių priėmimas- ne tik mokslas, bet ir menas, nes yra tampriai susiję su žmogaus mastymo veikla, o tai yra nepakartojama.

1.3. Struktūra ir esmė planavimo objektų įmonėje

Planavimo objektais įmonėje yra jo veikla, kuri suprantama kaip vykdymas šių funkcijų:

Darbinė veikla. Pagrindiniu uždaviniu įmonėje yra darbinė veikla nukreipta kaip gauti pelną, kuris patenkintų vadovaujančius įmonei ir visą kolektyvą. Įmonė gali užsiimti bet kokia ūkine veikla, jeigu ji neuždrausta įstatymiškai. Bet pagrindinė veikla įmonėje yra ta, kurioje perdirbami gauti resursai ir produkciją. Darbinė veikla apima šias stadijas (3lentelė):

tyrinėjimai ir perdirbimai. Šioje stadijoje gimsta naujos idėjos, kaip pagerinti esamas technologijas ir procesus;

gamyba, kurios metu ištekliai virsta nauja produkcija;

marketingas, aprūpina patikima pareikalavimo prognoze ir realiais produkcijos užsakymais;

formavimas ir išteklių panaudojimas;

prekės keliavimas ten, kur jas sugeba vartotojas nupirkti ir į ten ji turi būti pristatyta.

Kad šis gamybinis realizavimo procesas įvyktų nepertraukiamai, būtina suderinti visas gamybos proceso stadijas, o tai galima pasiekti gerai planuojant.

3 lentelė Ūkiniai procesai įmonėje

2. Socialinė veikla. Ši veikla sudaro sąlygas gamybininkams kaip realizuoti jų interesus. Čia įeina atlygis už darbą, įmonės veikla užtikrinti saugų dirbančiųjų darbą įmonėje. Įmonė neša atsakomybę už sužalotą dirbančiojo sveikatą arba nelaimingo atsitikimo (mirties) atveju. Ji privalo pastoviai derinti darbo ir buities sąlygas darbuotojams. Įvairioms dirbančiųjų įmonės kategorijoms gali būti nustatytas įvairios lengvatos: pvz., moterims turinčioms mažamečių vaikų ir paauglių, galinčioms dirbti tik dienos metu, nėščios- pervedamos į lengvesnį, nekenksmingą darbą, pensininkai ir invalidai dirbusieji iki išėjimo i pensiją taip pat naudojasi lengvatomis kaip ir kiti dirbantieji (med. paslaugomis, kelialapiais į sanatorijas, butų klausimais ir t.t.).

3. Ekologinė veikla. Vykstant gamybiniams procesams įmonė gali pakenkti ir ją supančiai aplinkai. Ekologinė veikla padeda prisilaikyti reikalaujamų normų, racionaliai naudojant žemės, iškasenas, miškus, bei kitus gamtinius išteklius, o taip pat turi padengti nuostolius susijusius su ūkine įmonės veikla.

Planavimas apima visas įmonės darbines rūšis. Planavimo formos ir planų rūšys priklauso nuo konkretaus objekto planavimo.

Gamybinis procesas. Jis atspindi funkcionavimo procesą sudėtinėje sistemoje “žmogus- mašina”. Atskirais gamybos atvejais žmogaus ir mašinos rolė yra skirtingos. Automatizuotose įmonėse mašinos rolė yra didelė, o rankiniam darbe- atvirkščiai, išauga žmogaus rolė. Vienok žmogus ir ten ir ten yra vyraujantis dalyvis. Jis planuoja, gamina, stato, konstruoja. Net ir pilnai automatizuotoje gamyboje žmogus vaidina vedančiojo vaidmenį.

Pagal rezultatus visi materialiniai procesai skirstomi į dvi grupes. Pirmoji procesų grupė sukuria užbaigtą gaminį. Šiuos procesus priimta vadinti pagrindiniais gamybiniais procesais. Antroji grupė procesų sukuria materialines sąlygas, kad egzistuotų pirmosios grupės procesai. Jie yra vadinami pagalbiniais ir aptarnaujančiais gamybiniais procesais.

Valdymo procesuose darbo produktas yra informacija: planai, ataskaitos, normatyvai ir t.t. Šiuos procesus galima pavadinti informaciniais. Jie užbaigiami informaciniais rezultatais. Įmonės valdymo procesuose ūkinė- darbinė veikla susideda iš dviejų procesų grupių: gamybinių ir vadovaujančiųjų. Kiekvienas iš jų turi savo struktūrą. Valdymo procesas numato veiksmų eiliškumą, jų įtilpimą laike. Paprasčiausiai valdymo procesas įsivaizduoja vadovo veiklą jam pavestame kolektyve, o didėjant kolektyvo apimčiai, sunkėja ir jo valdymas. Tada jis paskirstomas atskirais padaliniais, grandimis, tarp kurių turi būti tamprus ryšys. Planavimo funkcija realizuojama ne tik gamybinių procesų santykiuose, bet ir valdymo sistemos santykiuose.

Technologiškai proceso valdymo planavimas pagrįstas darbo padalijimu tarp vadovaujančių darbuotojų aparato, kurie gali būti:

funkcionaliniai (pagal bandymo funkcijas ir būdus darbų vadovavimui);

profesionaliniai (pagal specialybės viduje kiekvieno valdymo funkcijos);

kvalifikaciniai (pagal darbo sudėtingumą);

technologiniai (pagal procesų ir darbo operacijas).

Todėl objekto planavime įmonėje yra visi funkcionaliniai procesai. Funkcionaliniais procesai išsiskiria savo veikimu sekančiais komponentais:

visos valdymo sferos įmonėje (planavimo, standartų, kokybės);

atskiri gamybiniai procesai (planavimas, technikinis pasiruošimas, pagrindinis, šalutinis ir aptarnaujančių gamybų);

atskiri gamybos faktoriai (personalo buities).

Kad būtų racionalus planavimas įmonėje funkcionalinių procesų, jie yra suvedami į taip vadinamus funkcionalinius blokus.

1.4. Planavimo esmė

Planavimą galima apibūdinti kaip procesą priimti sprendimus, kurie turi reikšmę tolimesnei jų veiklai. Planavimo rezultatu yra priėmimas valdymo organų sprendimu kas turi būti nuveikta, kur ir kokiu būdu. Planavimo procese numatoma ir apsprendžiama alternatyvūs variantai būsimajai veiklai ir kuri iš jų bus pasirinkta geresnė. Vadovų sprendimai perduodami pagal herarkiškumo laipsnį, kad žemesnė grandis išdirbtų ir perduotų jį tolimesnei grandžiai. Priėmimas planiniu sprendimu yra surištas su išteklių panaudojimu. Todėl ištekliai (resursai) turi būti planuojami. Tikslas resursų planavimo yra optimalus jų panaudojimas. Išteklių klasifikacija gali būti skirtinga ir yra skirstoma i sekančias grupes:

1. Darbo resursai pagal darbinius išteklius supranta dalis šalies dirbančiųjų, apimančių fiziniu išsivystymu, protiniais sugebėjimais ir žiniomis, kurie būtini dėl darbo įmonėje.

Darbiniai ištekliai turi kokybinius ir kiekybinius įvertinimus.

Kiekinis įvertinimas pasireiškia per kiekinių rezultatų rodiklius. Darbingi gyventojai sudaro dvi grupes: ekonomiškai aktyvūs ir neaktyvūs. Ekonomiškai aktyvūs gyventojai įsijungia: darbui liaudies ūkyje (dirbantys pagal sutartis) darbuotojai, savistoviai susikuriantys sau darbą, moterys esančios dekretinėse atostogose, tarnavimas karinėje tarnyboje, o taip pat bedarbiai gaunantys paramą. Į neaktyvią ekonominę grupę įeina gyventojai: moksleiviai darbinio amžiaus, darbinio amžiaus invalidai, praradę darbingumą; asmenys laisvės atėmimo vietose, darbingi laikinai nedirbantys asmenys, bet sugebantys dirbti turguose ir darbo rinkose.

Kokybinių išteklių sudėtis: sveikatos grupės, psichologinis potencialas, išsilavinimo ir kvalifikacijos lygis, socialinio išsivystymo lygis; interesuotumas, darbuotojų paklausa ir t.t.

Įmonės darbo resursai- tai jos kadrai. Vakarų specialistai įmonės struktūras įžiūri kaip savi išpirka visuomeninio ir žmogiškojo kapitalo, tarp kurių vyrauja žmogiškasis kapitalas. Pagrindiniai darbiniai ištekliai įmonėje pasireiškia sekančiai:

išauga moksliniai ir investiciniai charakteriai šiuolaikinės gamybos, kas pakelia įmonėje potencialų reikalavimą lygį kadrams;

sąlygos augančiai konkurencijai padidėja kokybėje ir mokslinis – techninis produkcijos lygis;

būtinumas naujos technikos įdiegimo, šiuolaikinė technologija pakelia ryškiai požiūrį į darbą ir aukštą kadrų profesionalizmą;

darbuotojų darbas netgi valstybinėse organizacijose- įmonėse įgauna įmonės veiklos charakterį.

Įmonėje planavimas darbo išteklių gali būti sekantys rodikliai:

kiekis ir struktūra dirbančių kadrų;

darbo gamyba;

darbo užmokestis dirbantiesiems;

rinka darbo jėgos ir kadrų paruošimas;

sumažinimas panaudojant rankų darbo

rezervinis kadrų išlaikymas perspektyvai.

2. Gamybiniai ištekliai. Įmonės darbuotojai gamybos procese sąryšyje su darbo priemonėmis veikiant į darbo daiktus ir paverčia juos produkcija. Darbo priemonės (įrengimai, mašinos, pastatai, transporto priemonės) kartu su darbo medžiagomis (kuru, medžiagomis, žaliavomis) sudaro gamybines lėšas. Išreikšta vertės forma gamybos priemonės sudaro įmonės gamybinius fondus. Priklausomai nuo jų funkcionavimo gamybiniuose procesuose, sugebanti išlaikyti jų vertę gatavuose produktuose ir gamybinių priemonių charakterių ir dalykinį darbą, išskirdami pagrindinius ir grįžtamuosius fondus. Pagrindiniai gamybiniai fondai- tai dalis gamybinių fondų, kurie dalyvauja ilgame gamybiniame procese, išlaikydami savo pirminę natūralią formą, o jų vertė persineša pagamintam produktui palaipsniui, dalimis, pagal panaudojimą. Jie papildomi kapitalinio įdėjimo sąskaita.

Priimta išskirti sekančias grupes pagrindinių gamybų fondų:

pastatai ir statiniai (paminklai ir t.t.);

perdavimo įrenginiai;

mašinos ir įrengimai, tame tarpe smulkiosios mašinos ir įrengimai, laboratoriniai įrengimai, skaičiavimo technika, paprastos mašinos ir įrengimai;

instrumentai- turintys ryšį su veikiančia tvarka pagrindiniams fondams;

gamybinis ir ūkinis inventorius.

3. Investicijos- tai finansiniai ir materialiniai ištekliai, o taip pat visos rūšys turtinių ir intelektualinių vertybių, įdedamų į įmonės objektus ir kitas veiklos rūšis, tikslu gauti pelną ir pasiekimus socialinio efekto. Priklausomai nuo vertybinio charakterio planavimo pavyzdžiui yra trys investiciniai tipai:

realiai, pagal kuriuos suprantami ilgalaikiai įdėjimai lėšų į materialinę gamybą;

finansiniai- įsigijimas vertingų popierių ir turtinių teisių;

intelektualiniai, numatomi lėšų įdėjimai į personalą (paruošimą specialistų, bendri moksliniai išdirbiai).

Vienu iš elementų įmonės strategijų yra “portfelinė” strategija, numatanti resursų planavimą.

“Portfelinė” strategija numato:

įsigijimas įmonės arba jos akcijų naujose šakose;

bendrų įmonių sukūrimas;

laipsniškas išėjimas iš nestabilių arba neperspektyvių šakų;

pardavimas įmonių, jų atskirų dalių arba akcijų, kurios gali statytis labiau prieinamoms dėl jų biznio struktūroms;

įgyvendinimas laisvo kapitalo resursų forma ir t.t.

4. Informacija. Informacijos įjungimas į gamybinę išteklių sudėtį nenuginčijama. Pvz., pagal marksistinę koncepciją, gamyba charakterizuojama bendroje veikloje trys pagrindiniai faktai: darbo jėga, darbo priemonės ir darbo įrankiai.

Informacija kaip ištekliai pristato save formalizuota savo atsipirkim mokslo žiniomis, techninio, gamybinio, valdybinio, ekonominio, komercinio arba kito charakterio. Kaip informacijos ekonominiai ištekliai turi savininką, yra pavyzdžiui ir darbo produkte, turi apdirbtas technologijas, yra pavyzdys apginti ją nuo nesankcionuotų priėjimo prie jų, turi komercinio panaudojimo sferą. Informaciniai ištekliai, kaip pvz. žemės ūkyje priklauso prie labai ribotų skaičių ekonomiškai reikšmingų gamybiniams ištekliams.

Informacijos dalykas planuojamas trimis parametrais:

Sintaksinis atitikimas;

Sematinis atitikimas;

Pragmatinis atitikimas.

5. Laikas- svarbiausias, nors ir neginčytinas, ištekliai yra pvz. planavime. Laikas kaip ištekliai dalyvauja visuose rodiklių planavime, užskaitant, vertinant įvairių gamybinių projektų. Planavime priimta kalbėti apie ekonomiją arba praradimą laiko. Pvz.: praradimas laiko pasireiškia, tuo, kada suplanuotas procesas eina vėluojančiai, kaip buvo numatytas. Tikras įvertinimas tokių praradimų pasireiškia valandomis, dienomis, savaitėmis, mėnesiais. Vėlavimu gaunamų kaip buvo numatyti rezultatai. Kad padaryti praradimo laiko įvertinimą, būtina nustatyti kokiu pelno nuostoliu nuo projekto pajėgūs pasivyti laiko nuostolius.

Paskirstytas laikas veikia į galimybes gaunamos informacijos apie situacijos problemos ir visapusiško pagrindimo planuojamų sprendimų pasekmių.

6. Įmoninis kapitalas. Skirtumas šio resurso planinėje gamybos ekonomikoje yra priimamos nevienodai. Įmonėms (verslininko) resursas arba faktorius parodo ypatingą rūšį žmogiškų resursų, kurie pasireiškia veikla ir koordinavimu ir kūrimu kitų resursų. Jis pasireiškia sugebėjimu geriau, racionaliau vadovauti gamyboje ir komercijos veikloje, daugiau rizikuoja.

Verslininkavimas- talentas, tai yra įgimtas. Šias ypatybes įgyti yra labai sunku, o kai kada ir neįmanoma. Tai yra nepakeičiamas resursas, surištas su konkrečiu asmeniu. Planinis sprendimas surištas ne tik su specialiu ekonominiu mokymu, bet ir planuotojo intuicija, kuri padeda numatyti įvykių ligą. Čia svarbi žmogaus mąstymo veikla, jo ilgesio motyvai, emocijos, sprendimui priimti. Planinių sprendimų priėmimui lemiamą vaidmenį turi žmogus.

Principinis priėjimas prie formavimo sistemos planavimo rodiklių įmonėje yra nurodytas parodytas 4 lentelėje.

4 lentelė Principinė formavimo schema rodiklių planavimo sistemoje

Formuojant konkretų rodiklį dalyvauja padalinio procesas, resursų kombinacija.

Pavyzdžiui- detalių kiekis konkretaus pavadinimo (resurso) numatytų gamybai (procesas) darbo vietoje (struktūrinis padalinys) už konkretų laiką (resursą). Realiai praktikoje šie rekvizitai gali būti papildyti įvairių reiškinių. Pavyzdžiui, detalės pavadinimui gali būti prirašyta ir kaip gaminti, medžiagos markė, svoris. Gamybinis procesas gali išsiskirstyti į eilę technologinių procesų, pavyzdžiui, paruošimas, mechaninis apdirbimas, termo apdirbimas ir t.t. Bet visa tai iš principo nekeičia pateiktų pasiūlymų kaip planuoti planavimą. 

Vertimas darytas iš: