Įrodymas, paneigimas ir kritika

Tiriamojo objekto pobūdis, mokslo ar praktikos rūšies specifika, turimų žinių apimtis ir kt. veiksniai lemia – vieno ar kelių skirtingų rūšių įrodymų prireiks konkrečiame pažinimo procese. Todėl reikėtų žinoti pagrindines jų rūšis.

Pagal tikslą argumentacija skirstomi į tiesiog argumentaciją (jei norime pagrįsti tezės teisingumą) ir paneigimą (jei siekiame pagrįsti tezės klaidingumą).

Pagal argumentacijos būdą argumentacija skirstoma į tiesioginę ir netiesioginę.

Tiesiogine vadinama tokia argumentacija, kurios demonstracijoje naudojama pilnoji indukcija arba dedukcija (išskyrus sąlyginį ir netiesioginį įrodymą: skaitykite šio vadovėlio poskyrį “Teiginių logika ir protavimas”). Jeigu konkrečios premisos yra teisingos, tai, laikydamiesi taisyklių, gausime teisingą tezę.

Teisminėje praktikoje ši argumentacijos rūšis gali būti taikoma tuomet, kai remiamasi rašytiniais dokumentais, įvykio liudininkų parodymais ir kt.

Netiesioginė argumentacija naudojama tuomet, kai dėl kokių nors priežasčių tiesioginė argumentacija yra neįmanoma arba netikslinga. Svarbiausias šio argumentacijos būdo bruožas – tai, kad grindžiama ne pati tezė, o prieštaraujantis jai teiginys – antitezė ir tik kai įsitikinama, kad antitezė nėra teisingas teiginys, daroma išvada, kad pradinė tezė yra teisinga. Taigi, netiesiogine vadinama ta argumentacija, kurioje tezės tiesos vertė pagrindžiama naudojant prieštaraujančią tezei prielaidą (antitezę).

Galimi du netiesioginės argumentacijos būdai: (1) argumentacija “nuo priešingojo” arba (2) visų klaidingų atvejų paneigimas.

Argumentacija “nuo priešingojo” - tai tezės teisingumo pagrindimas, nustatant prieštaraujančio tezei teiginio tiesos vertę. Jis atliekamas nuosekliai:

argumentuojamai tezei (T) suformuluojama antitezė (~T), t.y. daroma prielaida, kad antitezė yra teisingas teiginys:

1. ~T T

laikantis prielaidos, kad mūsų suformuluota antitezė yra teisingas teiginys, iš jos išvedami loginiai sekmenys (dažniausiai keli): “~T S1”, “~T S2

~T /T

~T S1

~T S2

loginiai antitezės sekmenys yra gretinami su teiginiais, kurių teisingumu neabejojama (nes tai įrodyti faktai ar mokslo teiginiai). Jei randame bent vieną prieštaravimą tarp antitezės sekmenų ir neabejotinai teisingų teiginių (tarkim, “~S2” yra įrodytas faktas), tai anksčiau įrodytieji argumentai laikomi teisingais, o mūsų suformuluotos prielaidos (antitezės) sekmenys įvertinami kaip klaidingi:

~T /T

~T S1

~T S2

~S2

S2 MP 3,1

S2 ~S2 Conj 5,4

tik nustatę mūsų prielaidos klaidingumą, galime teigti, kad tezė yra teisinga:

1. ~T /T

2. ~T S1

3. ~T S2

4. ~S2

5. S2 MP 3,1

6. S2 ~S2 Conj 5,4

7. T Ider 1–6 QED

Taikant šį argumentacijos būdą, labai svarbu nepamiršti, kad netiesioginė argumentacija nebus validi, kai antitezė (daromoji prielaida) suformuluojama neteisingai: pavyzdžiui, jei antitezė yra priešinga, o ne prieštaraujanti tezei, tai visa argumentacija bus niekinė, nes tokiu atveju klaidingais gali būti abudu teiginiai.

Pavyzdžiui, formuluodami antitezę tokiai tezei: “Visi Taupomojo banko apiplėšimo dalyviai buvo ginkluoti”, gausime jos neigimą – “Netiesa, kad visi Taupomojo banko apiplėšimo dalyviai buvo ginkluoti” arba galima panaudoti dalinį neigiamą teiginį -“Kai kurie Taupomojo banko apiplėšimo dalyviai nebuvo ginkluoti”. Teiginys “Nė vienas Taupomojo banko apiplėšimo dalyvis nebuvo ginkluotas” nebūtų antitezė šiai tezei.

Jeigu pagrindžiamoji tezė yra sudėtinis teiginys, tai jos antitezė turi būti viso sudėtinio teiginio neigimas: tezės “Profesorius X. buvo nužudytas arba tai savižudybė” antiteze būtų teiginys “Netiesa, kad profesorius X. buvo nužudytas arba tai savižudybė” arba ekvivalentiškas antitezei teiginys “Profesorius X. nebuvo nužudytas ir tai nėra savižudybė”, gaunamas iš antitezės pagal De Morgano dėsnį “ (p q) s p q)”, pateiktą skyriaus “Teiginių logika” poskyryje “Teiginių logika ir protavimas”.

Visų klaidingų atvejų paneigimas. Tai tezės teisingumo pagrindimas, nustatant klaidingumą visų kitų tezių, suformuluotų apie tiriamąjį objektą. Ši argumentacija naudojama tuomet, kai vieną ir tą patį dalyką galima paaiškinti daugeliu būdų. Tačiau tokia argumentacija validi tik tuomet, kai yra suformuluotos tikrai visos galimos tezės. Priešingu atveju galima apmaudi klaida - liks nenagrinėta būtent ta tezė, kuri vienintelė yra teisinga. Arba gali paaiškėti, kad likusioji tezė yra proto klaida ( logiškai klaidingas teiginys).

Visos suformuluotos tezės analizuojamos kaip disjunkcijų grandinės narys: “T1 v T2 v T3 v … v Tn”. Kiekvienos tezės klaidingumas turi būti pagrindžiamas atskirai, pasirinkus tokį argumentacijos būdą, kuris yra tinkamiausias tos tezės klaidingumui pagrįsti.

Tezė, kurios klaidingumą pavyksta įrodyti, yra išmetama iš grandinės pagal disjunkcinio silogizmo taisyklę, pateiktą skyriaus “Teiginių logika” poskyryje “Teiginių logika ir protavimas”. Išmetus iš tezių grandinės visas klaidingas tezes, belieka vienintelė, kuri ir pripažįstama teisinga. T.y.:

a) T_H1 T_H2 T_H3 T_Hn

b) nustatome, kad T_H2, T_H3, … T_Hn yra klaidingi teiginiai.

c) vadinasi, teisingas yra vienintelis likęs teiginys: T_H1.

Prie tezės ženklo “T” raidelė “_H” žymima todėl, kad visų klaidingų atvejų paneigimas dažniausiai yra taikomas įrodant vienos iš daugelio hipotezių apie tą patį reiškinį teisingumą.

Aptarkime visų klaidingų atvejų paneigimo taikymo fragmentą. Pavyzdžiui, analizuojant gaisro maisto prekių sandėlyje priežastis, suformuluojamos kelios tezės (versijos): “Šio gaisro priežastis yra tyčinis padegimas (A1), žaibas (A2) arba neatsargus elgesys su ugnimi (A3)”. Atlikę tyrimą, nustatėme, kad “~A1, ~A2”. Pagrindžiame išvadą.

Formalizuotas pagrindimas atrodytų taip:

1. A1 A2 A3

2. ~A1

3. ~A2 / A3

4. A2 v A3 DS 1,2

5. A3 DS 4,3 QED

Nusikaltimų tyrimuose šis netiesioginės demonstracijos variantas taikomas tikrinant versijas. Tačiau teisiniu požiūriu netiesioginė argumentacija nėra pakankama asmens kaltei įrodyti, todėl visuomet reikalaujama dar ir papildomo versijos pagrindimo faktais – pavyzdžiui, nusikaltimo įvykio atkūrimo ir kt. Toks reikalavimas logiškai pagrįstas, nes tikrai nėra lengva suformuluoti visas galimas įvykio versijas. Visuomet lieka galimybė praleisti vieną ar kelias versijas. Jei teisinga versija liko nesuformuluota, tai tarp nagrinėjamųjų nėra nė vienos teisingos. Bet klaidos galimybė yra pašalinama, kai vienintelė likusi versija pagrindžiama dar ir tiesioginiu būdu.

Paneigimas ir kritika

Sprendžiant problemas ar svarstant teorinius klausimus, skirtingos ar net priešingos nuomonės yra neišvengiamos, todėl svarbu mokėti paneigti ar kritikuoti oponento teiginius ir sugebėti įrodyti pokalbio dalyviams, kad aptariamasis pasiūlymas nėra pagrįstas, arba, kad proponento tezė yra klaidinga.

Teiginio teisingumo pagrindimas ir paneigimas yra tarpusavyje susiję: jei pagrindžiame teiginį, tai tuo pačiu paneigiame jam prieštaraujantį teiginį, o jei paneigiame teiginį – pagrindžiame jam prieštaraujantį.

Tačiau paneigimas turi ir savo specifinių ypatybių: jei galima pagrįsti teiginio teisingumą, įrodant jo pagrindo teisingumą, tai nepaneigsite teiginio teisingumo vien tik sukeldami abejones jo pagrindu, nes net jei argumentai tikrai yra klaidingi, tai tezė vis tiek gali būti teisinga. Taigi, kritikuodami argumentus, nepaneigsime pačios tezės, tegalime tik priversti oponentą ieškoti jai kito pagrindimo.

Terminas “kritika” turi dvi reikšmes:

kritika – tai priešinga argumentacijai veikla, kurios tikslas yra priversti klausytojus suabejoti svarstomąja teze, nors ir ne visuomet galima įrodyti tezės klaidingumą ar nepagrįstumą. Šia reikšme terminą mes ir vartosime.

kritika – tai žmogaus kūrybinės veiklos tyrimo metodas, plačiai paplitęs žmogaus kūrybinę veiklą tyrinėjančiuose moksluose: filosofijos istorijoje, dailėtyroje, muzikologijoje, literatūros moksle ir kt. Šios kritikos tikslas – aptarti kūrybinės veiklos produktų vertę, atskleisti jų privalumus ir trūkumus, bei išryškinti tas kūrybinės veiklos produktų autoriaus idėjas, kurios yra pagrindas tolimesnei žmonių kūrybinei veiklai. Yra kritinio žmogaus kūrybinės veiklos tyrimo metodai, bet jų aptarimui reikia gilesnių logikos žinių. Todėl plačiau kritikos antrąja reikšme mes šiame vadovėlyje neaptarsime.

Tačiau kritika visada turi būti konstruktyvi. Tai reiškia:

kritikuojant yra geriau išlikti solidarumo su kritikuojamuoju pozicijoje (juk sieja tikslas), bet nevaidinti vienintelio tiesos žinovo;

kritikuodami aiškinatės savo santykius ne su autoriumi, kūriniu, politiku ar valdininku, bet su jų darbo objektu ir rezultatu;

kritikuojama tik dėl to, kas padaryta ar pasakyta, bet ne už tai, ko nepadaryta;

negalima liesti moralinių aspektų, jei moraliniai dalykai nėra svarstymo objektas;

suprasti klaidų priežastis ir pasiūlyti naujus sprendimo būdus.

Paneigimu (arba loginiu paneigimu) vadinamas tezės klaidingumo arba nepagrįstumo nustatymas loginėmis priemonėmis ir kitais teiginiais. Kadangi paneigimo tikslas – sugriauti ankstesniąją argumentaciją, kurios struktūra yra trinarė, todėl galimi keli paneigimo būdai, kuriuos galima taikyti kiekvieną atskirai arba visus kartu:

1. tezės paneigimas (tiesioginis ir netiesioginis);

naudoto pagrindo kritika;

demonstracijos kritika.

Tezės paneigimas gali būti tiesioginis ir netiesioginis. Jis atliekamas keliais būdais:

tiesioginis paneigimas faktais – tai pats sėkmingiausias paneigimo būdas. Reikia pateikti konkrečius faktus, prieštaraujančius tezei: įvykio liudytojų parodymus, statistinius duomenis, eksperimento rezultatus ar kt.

netiesioginis paneigimas (dar vadinamas reductio ad absurdum) tai tezės pasekmių klaidingumo arba prieštaringumo nustatymas. Jis atliekamas nuosekliai: iš tezės išvedami sekmenys, kurie yra lyginami su turimais faktais arba jau įrodytais teiginiais. Jei aptinkamas neatitikimas arba prieštaravimas, tai tezė laikoma neteisinga arba nevalidžia.

Pavyzdžiui, kaimynai teigė, kad ponios D. žudikas yra jos vyras (K). Analizuodamas įvykio aplinkybes, tardytojas nustatė, kad, ponas D. negalėjo nužudyti savo žmonos, ponios D., nes minėtoji ponia buvo nušauta savo namuose ketvirtadienį apie 17 val. Jeigu žudikas yra jos vyras (K), tai jis tuo laiku irgi turėjo būti (buvo) namuose (B). Bet ponas D. dalyvavo viešame susirinkime kitoje miesto dalyje ir jį matė daugybė liudininkų, t.y. ponas D. tuo laiku tikrai nebuvo namuose(~B):

1. K B

2. ~B / ~K

3. ~K MT 1,2 QED

netiesioginis tezės paneigimas, pagrindžiant antitezę – suformuluojamas ir įrodomas teiginys, prieštaraujantis kritikuojamai tezei (antitezė) ir tezės klaidingumas tampa akivaizdus.

Pavyzdžiui, tezė “Petras P. dalyvavo MAXIMA bazės apiplėšime” bus paneigta, jei įrodysime, kad Petras P. tuo metu kai vyko minėtas nusikaltimas, svajojo apie požeminį tunelį iš savo kameros kalėjime į laisvę.

Pagrindo kritika – tai oponento pavartotų teiginių detali analizė, įvertinimas ir kritika. Tačiau net ir nustatę, kad vienas iš argumentų (arba nors ir visi) yra klaidingi arba nepagrįsti teiginiai, kritikuojamąją tezę tegalėsite vadinti tik neįrodyta, bet ne klaidinga. Tezė gali būti teisingas teiginys, nors ir netinkamai įrodytas, nes ne visada lengva rasti tinkamą pagrindą. Pavyzdžiui, net visai nekaltas žmogus gali neturėti jokių savo nekaltumo liudininkų (išskyrus katiną ar kambarines gėles).

Demonstracijos kritika – klaidų, esančių nagrinėjamos tezės argumentavimo būde, suradimas ir įvertinimas. Pavyzdžiui, jei argumentacijoje pažeistos dedukcijos taisyklės, tai net teisinga tezė neseks iš teisingų prielaidų, kiek besakytume: “vadinasi,…”; “iš to seka, kad …” ar kita. Vien natūralios kalbos išraiškos nesukurs loginio sekimo santykio. Taigi, demonstracijos kritika irgi neišsprendžia tezės tiesos vertės klausimo galutinai.

Klausimai pakartojimui

Kuo skiriasi tiesioginė ir netiesioginė argumentacija?

Kodėl moksle naudojami netiesioginiai įrodymai?

Koks logikos dėsnis yra visų netiesioginių įrodymų pagrindas?

Kuris tezės paneigimo būdas atrodo įtikinamiausiai?

Pratimai

Argumentuotai paneikite šį teiginį: “Tiesioginis tezės paneigimas – vienintelis tezės paneigimo būdas”.

Kokį argumentacijos būdą (ir kodėl) pasirinktumėte Ouldo ir Kano dėsnio pagrindimui: “Pasitarimo efektyvumas atvirkščiai proporcingas dalyvių skaičiui ir sugaištam laikui”.

Jei asmuo kaltinamas (neturint įkalčių) kriminaliniu nusikaltimu, jis gali: (1) visais įmanomais argumentais įrodinėti savo nekaltumą arba (2) nepripažinti savo kaltės ir reikalauti, kad kaltinimas būtų įrodytas. Kurį kelią pasirinktumėte Jūs ir kodėl?