CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

Įrodymo ir argumentacijos taisyklės

įvairių

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

Įrodymo ir argumentacijos taisyklės

Teiginio įrodymas – tai parodymas, kad jo ivedimo procese nėra jokios klaidos: pradedant teiginio pagrindo (faktų ir aksiomų) neabejotinu teisingumu ir paeiliui atskleid˛iant visą tezės (ivados) formavimo procesą. Tiek argumentacijos, tiek ir kritikos procese galimos įvairios klaidos, menkinančios tezės validumą. Pačios įdomiausios yra loginės klaidos. Bet nebūtų tikslu apibūdinti loginę klaidą tik kaip suklydimą samprotavime ar konkretaus teiginio teisingumo pagrindime. Loginės klaidos skiriasi nuo fakto klaidų, kurios parodo konkretaus fakto ir teiginio apie tą faktą neatitikimą. Pavyzd˛iui, teiginys “Nemenčinė yra did˛iausias Lietuvos miestas” - klaidingas, kadangi prietarauja tikrovei.

Vadinasi, loginės klaidos – tai tokie protavimo ypatumai, kurių dėka gaunama nepagrįsta arba neteisinga ivada, nors visos prielaidos yra teisingos. Svarbu ˛inoti, kad loginės klaidos yra nepaprastai paplitę ir atrodo pakankamai įtikinančiai, ypač jei nelabai įdėmiai skaitome ar klausome kalbėtojo. Loginių klaidų pavyzd˛ių lengva prisirinkti laikračiuose, reklamoje ir kt. Kita vertus, kartais tikrai nėra lengva įvertinti teiginio pagrįstumą, kuris gali būti silpnas, gana grie˛tas ar pakankamas.

Panagrinėkime plačiau logines klaidas. Loginės klaidos padaromos tyčia arba netyčia. Loginė klaida, kurią ˛mogus padaro netyčia – vadinama paralogizmu (gr. paralogismos – klaidinga ivada). Netyčinių klaidų prie˛astys būna įvairios: neatidumas, nepakankamos logikos ˛inios, menka mąstymo kultūra, skubėjimas ir kt.

Tyčia padaryta loginė klaida samprotavime, kurios tikslas pateikti klaidingą teiginį kaip teisingą ir sutrikdyti oponentą – vadinama sofizmu (gr. sophisma – prasimanymas, vingrybė). Skirtumas tarp paralogizmo ir sofizmo greičiau psichologinis (sąmoningai arba netyčia), todėl galima teigti, kad sofizmų yra ne ma˛iau nei netyčinių klaidų, gal ir daugiau. Pavyzd˛iui, jei proponentas, pats to nepastebėdamas, pakeitė tezę – tai netyčinė klaida, bet jei, matydamas tokio pakeitimo naudą sau, pakeistąją tezę pakartoja sąmoningai, vildamasis, kad niekas to pakeitimo nepastebės – tai jau sofizmas. Sofizmais dabar yra vadinami ir tie samprotavimai, kuriuose padaryta tyčinė klaida, o ˛monės darantys tokias klaidas – sofistais. Senovės Graikijoje sofistais buvo vadinami vienos filosofinės mokyklos atstovai, kurie garsėjo dar ir tuo, kad u˛ mokestį mokė kitus meno ginčytis: kaip silpną argumentą paversti stipriu, stiprų – susilpninti ir visuomet nugalėti ginče. Tačiau sofistai pirmieji atskleidė tikrąją ˛od˛io jėgą ir padėjo pamatus logikos mokslui, paversdami kalbą analizės objektu. Jie tai darė savotikai – atskyrę mintį ir jos objektą, bei nesirūpindami jų atitikimu vienas kitam – sofistai visą dėmesį skiria ˛od˛iui. Tie pirmieji kalbos ir mąstymo loginės analizės bandymai, formalus sofistų po˛iūris į kalbą, suformavo prielaidas vienai svarbiausių logikoje – “loginės minties formos” sąvokai.

Patį terminą “sofizmas” mes da˛niausiai vertiname neigiamai, kaip sąmoningą apgaulę. I tiesų, pavyzd˛iui, garsusis sofizmas “Ragai”- “Tu turi tai, ko nesi pametęs; ragų nepametei; vadinasi, esi raguotas” – tai būdas įtikinti ˛mogelį, kad jis yra ne tik raguotas, bet sparnuotas ir t.t. Kitas sofizmas irgi tarsi “įrodinėja”: “Kad matytum, akys visai nebūtinos, juk neturėdami deinės akies mes pasaulį matome; neturėdami kairės – irgi matome; kitų akių, iskyrus kairę ir deinę, neturime, vadinasi, akivaizdu, kad akys nėra būtinos regėjimui”.

Ypatinga sofizmų rūis yra matematiniai sofizmai, kurių sugalvota pakankamai daug: manytume, kad kiekvienas Jūsų esate nors kartą girdėjęs kaip įrodinėjama, kad “2 · 2 = 5” arba kad “5 = 1” ir pan. Demaskuoti juos nėra sunku – tereikia nurodyti, kokią elementarią matematikos taisyklę pa˛eid˛ia argumentuotojas.

Argumentacijos po˛iūriu, sofizmai – tai subtili ir u˛maskuota apgaulė, pagrįsta kalbos ar logikos taisyklių pa˛eidimu, kurią atskleisti ją pavyksta ne i karto ir ne kiekvienam. Taigi sofizmai tėra iorikai susiję su svarstomu klausimu, bet jie - tik tariama kliūtis, nesukelianti rimtų loginių problemų.

Tačiau reikėtų ˛inoti, kad alia loginių klaidų, egzistuoja ir ypatingi protavimo atvejai – paradoksai. Paradoksais (gr. paradoxos - netikėtas) natūralioje kalboje vadinamas netikėtas, neįprastas teiginys, kuris tarsi prietarauja sveikam protui. Tačiau logikos mokslas paradoksu vadina argumentaciją, kuri įrodo teiginio teisingumą ir jo klaidingumą.

Koks yra sofizmų ir paradoksų santykis?

Nors riba tarp sofizmų ir paradoksų nėra labai grie˛ta ir kai kuriais atvejais tikrai sunku nuspręsti, kuriai grupei priskirtinas konkretus samprotavimas, bet kitaip nei sofizmai, paradoksai yra vertinami labai rimtai - paradoksas teorijoje rodo jos netobulumą. Kita vertus, reikia pripa˛inti, kad paradoksai yra labai svarbūs pa˛inimo proceso elementai – jie neabejotinai skatino mokslo vystymąsi, juk sakoma, kad suformuluoti problemą yra svarbiau ir sunkiau, nei ją ispręsti. Pavyzd˛iui, ne tik Zenono paradoksai įtakojo matematiką ir fiziką, bet ir daugelis dabartinių mokslo teorijų atsirado ne be paradoksų įtakos: Tarskio semantika, kvantinė mechanika ir kt. Tačiau ar visada paradoksai susiję su mokslo krizėmis, o gal nevisų paradoksų gnoseologinė vertė vienoda?

Paradoksai tikrai nėra loginės klaidos, tuo labiau - mūsų nagrinėjamu aspektu. Filosofai seniai tyrinėja paradoksus, o paradoksų įvairovė tiesiog stebina: juk tarp jų yra ir tokių, kurie jau kelis tūkstantmečius erzina net profesionalius logikus. Pavyzd˛iui, Eubulido suformuluotas “a meluoju”: jei is teiginys yra teisingas, tai jį reikia laikyti klaidingu, nes juk a pasakau tiesą; o jei is teiginys yra klaidingas, tai jis bus teisingas, nes tikrai sakau netiesą.

Arba nekart girdėta taisyklė -“nėra taisyklės be iimties”: juk jei i taisyklė yra teisinga, tai ji turėtų galioti ir sau pačiai. Vadinasi, būtinai yra nors viena taisyklė, neturinti iimčių. Bet jeigu tokia “taisyklė be iimties” egzistuoja, tuomet ar galime teigti, kad mūsų aptariamoji taisyklė – teisinga.

Paradoksų istorija savo trukme nenusileid˛ia net filosofijos istorijai, bet XX am˛iuje įvairiausių paradoksų buvo rasta gal daugiausia. Pavyzd˛iui, MacTaggart’o paradoksas (suformuluotas 1908 m.) skelbia, kad laikas yra nerealus. Paradoksas atsiranda dėl skirtingų laiko suvokimo būdų: mes suvokiame laiką kaip dinaminį procesą, nes įvykiai vyksta i praeities-per dabartį-į ateitį. Bet, kita vertus, tie patys įvykiai yra isidėstę tam tikra tvarka, kuri ireikiama santykiu “anksčiau (vėliau) negu…” ir is laiko suvokimas yra vadinamas statiniu. O ios dvi koncepcijos, anot MacTaggart’o, yra nesuderinamos.

Nors paradoksų yra ir pačioje logikoje, bet tik logikos priemonės leid˛ia analizuoti įvairių sričių paradoksus.

Plačiausiai ˛inomi religiniai paradoksai (pavyzd˛iui, a)“Ar gali Dievas sukurti akmenį, kurio negalėtų pakelti?”; b)“Dievo visagalybė ir blogio egzistavimas”; c) priskiriamas Tertulianui “Credo quia absurdum est”;) arba mediko-biologiniai (pavyzd˛iui, a) kai ligonis pasveiksta, nors jo patologija yra nepagydoma; b) gyvybės ir mirties santykis; c) normos ir patologijos paradoksas;).

Literatūroje egzistuoja skirtingi po˛iūriai į paradoksus – kai kurie autoriai teigia, kad visi paradoksai yra lemtingai neisprend˛iami, bet daugelis paradoksus laiko negatyviu reikiniu ir stengiasi juos “įveikti”(pavyzd˛iui, tikslinant terminus).

Tačiau paradoksai atsiranda ne dėl padarytų tyčinių ar netyčinių loginių klaidų (nes samprotaujama taisyklingai), o dėl visai kitų prie˛asčių: tradicinio po˛iūrio į naujus praktinius ir teorinius fenomenus nepakankamumo arba dėl neteisingai įvedamos abstrakcijos (pavyzd˛iui, neatskiriama objektinė kalba, kuria suformuluotas teiginys nuo metakalbos, kuri naudojama objektinei kalbai aprayti, t.y. konkrečiuose moksluose vis dar egzistuoja neaikiai apibrė˛tos ar net prietaringos sąvokos, principai arba pa˛inimo metodai).

Įvairių kalbos lygių neatskyrimas yra daugelio garsių paradoksų prie˛astis. Pavyzd˛iui, tokio ˛inomo kaip “miesto meras” arba 1902 metais B.Raselo suformuluoto paradokso pagrindu atsiradusio “visų normalių katalogų katalogo”:

io paradokso esmė ta, kad visi katalogai yra skirstomi į dvi rūis: 1) normalūs – tie katalogai, į kuriuos neįtraukti jie patys; ir 2) nenormalūs – t.y. tie katalogai, kurie taip pat yra įtraukti į savąjį katalogų sąraą. Jei bibliotekininkas turi sudaryti visų normalių ir tik normalių katalogų katalogą, tai ar privalo paminėti jame ir tą, kurį pats sudarinėja? Jei jis įtrauks savąjį, tai jo sudarinėjamasis katalogas taps nenormaliu – vadinasi, negalima to daryti. Bet jei savojo neįtrauks, tai jo katalogas bus nepilnas, nes vieno katalogo jame nebus. Taigi, bibliotekininkas savojo katalogo negali nei įtraukti, nei neįtraukti į sudarinėjamąjį katalogą.

Minėtąjį paradoksą, kaip ir kitus io tipo paradoksus, siūloma spręsti bet kuriuo būdu fiksuojant sąvokos “normalus katalogas” apimtį: pavyzd˛iui, nustatant tam tikrą apribojimą (laiko ar vietos).

Vienas pačių ˛ymiausių sofistų yra graikų filosofas Protagoras, gyvenęs V a. pr. Kr. Vienas jo gyvenimo momentas tapo garsaus paradokso “Protagoras ir Euatlas” pagrindu:

Protagoras turėjo mokinį vardu Euatlas. Pagal mokytojo ir mokinio susitarimą Euatlas turėjo sumokėti u˛ mokslą po to, kai laimės teisme pirmąją bylą. Tačiau baigęs mokslus Euatlas teismuose nedalyvavo ir Protagorui u˛ mokslą nemokėjo. Tada Protagoras padavė Euatlą į teismą, sakydamas: “Jei laimėsi ią bylą, tai turėsi sumokėti man pagal mūsų susitarimą. O jei pralaimėsi ią bylą, tai sumokėsi man pagal teismo sprendimą. Ar laimėsi, ar pralaimėsi bylą – vis tiek turėsi man sumokėti”. Euatlas, vertas savo mokytojo mokinys, jam atsakęs taip: “Jei laimėsiu ią bylą, man nereikės mokėti u˛ mokslą pagal teismo sprendimą, o jei pralaimėsiu, tai nemokėsiu pagal mūsų susitarimą. Vadinasi, ar laimėsiu, ar pralaimėsiu – pinigų vis tiek nemokėsiu”.

Protagoras į ginčą nagrinėjo savo kūrinyje “Ginčas dėl u˛mokesčio”(kuris vėliau dingo, kaip ir dauguma Protagoro darbų). Nuo tada jau ne vienas mąstytojas bandė ispręsti ią problemą. Vieną sprendimą pasiūlė G.Leibnicas, teigdamas, kad net painiausi atvejai gali būti ispręsti sveiko proto priemonėmis. Anot G.Leibnico, teismas turėjo atmesti Protagoro iekinį, kaip pateiktą netinkamu laiku, bet palikti Protagorui teisę pareikalauti i Euatlo pinigų vėliau – kai tas laimės savo pirmąjį teismo procesą.

Buvo siūlomi ir kiti io paradokso sprendimai:

teismo sprendimas turi daugiau galios, nei privatus asmenų susitarimas;

jei kiekvienas darbas turi būti atlygintas, tai ir Protagoro – taip pat;

ka˛kiek teisūs yra abu – ir Protagoras, ir Euatlas – tačiau kiekvienas apeliuoja tik į tas aplinkybes, kurios naudingos jam pačiam. Taigi, kuri i keturių galimybių taps realybe – sprend˛ia ne logika, o pats gyvenimas;

yra tiesiog neimanoma įvykdyti ir teismo sprendimą, ir sutartį. Pati sutartis yra prietaringa: pagal ją Euatlas privalo mokėti ir nemokėti u˛ mokslą tuo pačiu metu (kai kurie logikai teigia, kad jei sąvoka “pirmoji teisme laimėta byla” sutartyje būtų apibrė˛ta grie˛čiau – pavyzd˛iui, kaip toks atvejis, kai Euatlas yra atsakovas byloje, tai jis turėtų sumokėti u˛ mokslą net ir teismui savo sprendimu atleidus jį nuo mokėjimo).

Koks gi paradoksų vaidmuo logikoje?

Paradoksų buvimas parodo ne logikos mokslo silpnumą, o stiprybę. Juk neatsitiktinai paradoksai atrandami būtent intensyvaus logikos mokslo vystymosi laikotarpiais. Be to, paradoksai griauna mūsų pasitikėjimą įprastais teorinio mąstymo būdais (nors tie anksčiau atrodė natūralūs ir tokie įtikinantys), bei kritikuoja intuityvią naiviąją logiką.

Tačiau paradoksų vaidmuo moksliniame pa˛inime tikrai ypatingas: da˛nai jie yra krizinės situacijos indikatoriai ir taip skatina naujų tiriamųjų programų atsiradimą. Kita vertus, neretai būtent paradoksai parodo konkrečios teorijos teisingumo ribas.

O kaip galėtume ivengti klaidų argumentacijoje?

Ivengti klaidų argumentacijos procese padeda specialios, teorikai pagrįstos taisyklės, skirstomas į tris grupes: tezei, prielaidoms ir demonstracijai.

Tezės taisyklės.

Ar visada argumentaciją reikia pradėti tezės formulavimu?

Tai nebūtina daryti polemikoje, jei dalyviams jau ˛inomas kalbančiojo po˛iūris diskutuojamu klausimu, arba jeigu analizuojamas reikinys ar konkretūs faktai, kurių įvertinimas (t.y. tezė) tampa pasisakymo u˛baigimu. Kita vertus, jei kalbėti pradedama tezės formulavimu, tai tiek oponentams, tiek ir likusiems pokalbio dalyviams yra lengviau sekti bei suprasti visą oratoriaus argumentaciją. Tačiau kiekvienam diskusijos, polemikos ar ginčo dalyviui svarbu ˛inoti pagrindinius reikalavimus tezei, kurie leid˛ia tikėtis sėkmės argumentacijoje:

Tezė turi būti logikai apibrė˛ta, aiki ir tiksliai suformuluota.

Jeigu kalba galėtume tobulai ireikti savo mintis, o mūsų mintys visada būtų aikios mums patiems, tai ios taisyklės mokytis gal ir nereikėtų. Ko gi reikalaujama?

Jei tezė nėra logikai apibrė˛ta – ją sunku tiek pagrįsti, tiek ir paneigti. Todėl svarbu kad būtų aikūs (arba apibrė˛ti) visi tezėje panaudoti terminai. Kai kurie ˛od˛iai yra daugiareikmiai, o tas pats terminas gali būti apibrė˛tas skirtingai, todėl geriau ˛inoti kuo daugiau jo apibrė˛imų.

Visada reikėtų patikslinti įrodymo teze einančio teiginio kiekybinę charakteristiką: ar kalbama apie vieną, kelis ar apie visus tos klasės objektus. Pavyzd˛iui, neįmanoma pagrįsti teiginio “Italai labai muzikalūs” teisingumo, nes neaiku, kas būtent teigiama: ar kad visi italai, be iimties, yra muzikalūs, o gal turima omeny tik tam tikra jų grupė. Kai kurių ˛od˛ių svarba argumentuojant yra ities didelė (pavyzd˛iui, “kai kurie”, “dauguma”, “da˛nai” ir kt). Jei minėtas teiginys būtų suformuluotas korektikai (“Kai kurie italai labai muzikalūs”), tai gal nebereikėtų jo įrodinėti. Dar svarbiau taikyti minėtą reikalavimą, kai teigiama, kad “Anksčiau gyvenimas buvo geresnis”, nes iuo atveju neaiku viskas - nei kada “anksčiau”, nei kieno gyvenimas, nei ką turėtų reikti terminas “geresnis”.

Konkrečioje argumentacijoje gali būti labai svarbus tezės modalumas: logikai būtiną (t.y. proto sąlygotą) ar faktinį (kuris logikos po˛iūriu yra vienas i logikai galimų) tezės teisingumą norima pagrįsti.

Būtina patikslinti, ar tezė – teiginys, kuris visuomet teisingas (proto tiesa), visuomet klaidingas (nesąmonė) ar tik tikėtinas (spėjimas): pavyzd˛iui, paplitęs posakis “Jei saulė leid˛iasi į debesį, tai rytoj lis” yra tikėtinas teiginys, t.y. spėjimas.

Taip pat reikėtų patikslinti laiką, apie kurį kalbama tezėje (pavyzd˛iui, ką reikia ˛odeliai “artimiausiu metu” iame kontekste ar pan.).

Tuo atveju, kai tezė yra sudėtinis teiginys, ji turėtų būti skaidoma į tas sudėtinio teiginio dalis, kurios parodo esminį argumentuojamo po˛iūrio skirtingumą nuo kitų po˛iūrių. Tokios dalys svarstomos ir argumentuojamos (įrodinėjamos) viena po kitos. i tezės taisyklė taikoma ir formuluojant antitezę netiesioginėje argumentacijoje.

Kito asmens suformuluotos tezės kritiką ar paneigimą geriausia pradėti tos tezės pakartojimu, o tęsti, tik gavus oponento patvirtinimą, kad jo mintis suprasta teisingai (kaip darydavo senovės filosofai); visais kitais atvejais yra būtina pateikti tikslią ir isamią citatą. Tai sąlygoja ir pačios kritikos objektyvumą.

Tezė turi būti tapati sau visame argumentacijos procese.

i taisyklė draud˛ia keisti jau suformuluotą tezę argumentacijos metu, o jeigu dėl kokių nors prie˛asčių norima patikslinti ar pakeisti tezę, tuomet apie keitimą būtina įspėti oponentą ir klausytojus. Įrodyme tokio pakeitimo leistinumą reikia pagrįsti.

Abi tezės taisyklės, reikalaujančios loginio tikslumo, apibrė˛tumo ir nekintamumo nėra sudėtingos, bet jų pa˛eidimus būtina ikart demaskuoti. Tai daryti bus lengva, jei ˛inosite, kad pa˛eidus minėtas taisykles padaroma klaida yra vadinama tezės pakeitimu. Ji sutinkama keliais pavidalais:

a) tezės praradimas – suformuluojama tezė, bet ji tarsi paliekama ir argumentuojamas kitas teiginys, nors ir susijęs su teze tiesiogiai arba netiesiogiai, po to pereinama prie trečiojo teiginio svarstymo ir t.t., kol galiausiai visai pamirtama pradinė tezė (i klaida padaroma, kai nebesugrį˛tama prie pradinės tezės po gal ir būtino nukrypimo);

b) dalinis tezės pakeitimas oratorius keičia savo pradinį (pernelyg grie˛tą ar bendrą) teiginį, jį suvelnindamas arba, atvirkčiai – iplečia ir sustiprina (pavyzd˛iui, vietoj teiginio “Kaltinamasis nėra kaltas” argumentuojamas teiginys “is ˛mogus nesuvokė ką daro”);

Pagrindo taisyklės

Prielaidos argumentacijai turi būti parenkamos labai atid˛iai, vengiant silpnų ar abejotinų. Bet reikia ˛inoti, kad:

1. Argumentuojama tik teisingais teiginiais.

Jei argumentuodami pa˛eisite ią taisyklę - klaidos neivengsite. Greičiausiai tai bus viena i dviejų klaidų:

a) klaidinga prielaida – kai klaidingas teiginys pateikiamas kaip tezės prielaida (t.y. teisingas teiginys). Pavyzd˛iui, teiginys “Nė vienu vyru pasitikėti negalima” argumentacijoje “Antanaičiu pasitikėti negalima (tezė), nes jis yra vyras, o nė vienu vyru pasitikėti negalima”;

b) neįrodyta prielaida - t.y. argumentacijoje panaudotas teiginys, kurio teisingumas nėra nustatytas. Pavyzd˛iui, teiginys “Pasaulio pabaiga jau čia pat” argumentacijoje “Nėra ko rūpintis asmenine gerove (tezė), nes pasaulio pabaiga jau čia pat (argumentas)”.

2. Kiekvienos prielaidos teisingumas turi būti įrodytas autonomikai, t.y. nepriklausomai nuo tezės.

Tai reikalavimas dar kartą patikrinti naudojamas prielaidas, kad ivengtume rato klaidos (Circulus in demonstrando), kai argumentacijos prielaidos teisingumas pagrind˛iamas argumentuojamaja teze.

Pavyzd˛iui, argumentacija: “ˇemė yra apvali (tezė), nes kai ˛iūri į tolį, matai dangaus susijungimo su ˛eme liniją. O, ˛velgdamas į tolį, pamatai dangaus susijungimo su ˛eme liniją todėl, kad ˛emė yra apvali” (pagrindo teisingumą įrodantis teiginys, sutampa su teze). Arba -“Klasikinė muzika yra pati geriausia, nes visi geriausi kritikai taip sako. O kas yra geriausi muzikos kritikai? Tie, kurie labiausiai vertina klasikinę muziką”.

3. Argumentuojamos tezės prielaidų sekmenys negali prietarauti vienas kitam.

Juk i prietaringų teiginių seka bet koks teiginys, t. y. jais galima pagrįsti ir tezę, ir jos antitezę.

Pavyzd˛iui, argumentacijoje “Ponas A.A. negalėjo padaryti io nusikaltimo (tezė), nes jis nors ir ir turi silpnybių (P), bet yra geras ˛mogus(Q)”. Teiginys “jis nors ir turi silpnybių, bet yra geras ˛mogus” pagal konjunkcijos komutacijos ekvivalenciją “(p q) s (q p)” lygiavertis teiginiui “nors jis ir geras ˛mogus, bet turi silpnybių”. Todėl io pavyzd˛io prielaida taip pat sėkmingai tiks pagrįsti ir tezės antitezei: “Ponas A.A. galėjo padaryti į nusikaltimą (antitezė), nes jis nors ir geras ˛mogus, bet turi silpnybių”.

iuo atveju argumento klaidingumui atskleisti vien logikos nepakanka: reikia ˛inių apie ryį tarp silpnybių ir gerumo. ˇmogus, argumentacijoje besivadovaujantis pagrindiniais logikos dėsniais, nurodytais io vadovėlio skyriuje “Teiginių logikos formulė ir tiesos vertė”, tokio argumento klaidingumą aptiks nesunkiai.

4. Prielaidų tezei turi pakakti.

ios taisyklės ˛inojimas ir taikymas padėtų ivengti tiek skubotos ivados (a), tiek ir per daug plačios argumentacijos (b) ar kitų pa˛eidimų:

a) skubota ivada padaroma tada, kai ityrus ma˛ai konkrečių atvejų, naudojamas indukcinis pagrindimas, arba kai analogija grind˛iama tik 2 ar 3 panaumais. Pavyzd˛iu galėtų būti indukcinis apibendrinimas “Angelė naivi moteris, Jūratė naivi moteris, Kotryna naivi moteris, vadinasi visos moterys naivios”. Teiginiai “Angelė naivi moteris”, “Jūratė naivi moteris”, “Kotryna naivi moteris” tikrai nėra pakankamas pagrindas tezei “Visos moterys naivios”.

b) perdaug plačios argumentacijos, kai argumentacija praranda savo sistemingumą arba - dar blogiau - gali tapti prietaringa (tada jos vertė taps niekine).

5. Argumentai turi būti relevantiki.

T.y. argumentai turi būti tiesiogiai susiję su argumentuojamąja teze. Tačiau kartais tezės pagrindimui panaudojami ir nerelevantiki argumentai. Jie būna labai įvairūs, todėl reikia mokėti juos pastebėti ir demaskuoti.

Tokio argumento pavyzdys - Apeliacija į ˛mogų (Argumentum ad hominem), t.y. svarstomos tezės ivedimas pakeičiamas pasakojimais apie ją suformulavusio asmens savybes ar poelgius ir siūloma tikėti arba netikėti teze, priklausomai nuo pabrė˛iamų io ˛mogaus savybių. (“Kodėl sakai, kad a neturėčiau gerti ito vyno - juk pats neisiblaivai jau dvi savaites!”).

Panaius argumentus ir kt. galimas logines klaidas nagrinėsime io vadovėlio poskyryje “Formaliosios ir neformalios loginės klaidos”.

Demonstracijos taisyklė

Įrodymo teorijai ypatingai svarbi būtent i taisyklė, reikalaujanti, kad: argumentacijos būdas būtų logikas, t.y. tezė turi būti ivesta laikantis logikos dėsnių ir taisyklių.

i taisyklė reikalauja laikytis visų loginės teorijos suformuluotų dedukcijos taisyklių įrodyme. O kadangi argumentacijoje tezės ir prielaidų loginio ryio patikimumo įrodymo būdas – dedukcija, indukcija ar analogija, tai jas taip pat būtina ˛inoti ir taikyti.

Pa˛eidus ią taisyklę, padaroma klaida, kuri vadinama “neseka” (non sequitur), nes tuomet netgi teisinga ivada logikai neseka i nurodytų prielaidų (ir tada nesvarbu, teisingos tos prielaidos ar klaidingos), todėl tezė laikoma nepagrįsta. Plačiau apie tai – kitame poskyryje.

Nedemonstratyvios argumentacijos taisyklės formuluojamos nebe taip grie˛tai, kaip įrodymo taisyklės. Svarbiausi skirtumai yra ie:

Demonstracija neribojama vien tik dedukciniu pagrindimu. Juk kai kuriose veiklos sferose (diplomatija, teisė) ypač da˛nai naudojamos nuorodos į precedentus – o tai ne kas kita kaip analogijos įteisinimas.

Argumentacija, kurią naudoja autorius priklauso ir nuo jo gyvenimo patirties bei erudicijos. Net pats są˛iningiausias ˛mogus gali ne˛inoti naujausių mokslinių tyrimų rezultatų arba remtis abejotinais duomenimis. Todėl nedemonstratyvioje argumentacijoje yra leistina naudoti hipotezikai teisingus teiginius kaip pagrindimą tezei, bet kartu (kaip ir įrodyme) grie˛tai reikalaujama:

a) fiksuoti visus naudotus pagrindimus;

b) jeigu nors viename argumentacijos etape ivedamas klaidingas teiginys – analizuoti jo prielaidas ir atsisakyti to teiginio tik radus klaidos prie˛astį.

Kiekvienos argumentacijos tikslas – tezės pagrindimas, tačiau nedemonstratyvios argumentacijos procese nereikalaujama, kad tezė nė kiek nepakistų: autorius turi teisę patikslinti tezę, suteikdamas jai adekvatesnę kalbinę iraiką ir gali i anksto (prie argumentaciją) galutinai neformuluoti tezės.

Klausimai pakartojimui

Kurias klaidas demaskuoti lengviau: logines klaidas ar fakto klaidas?

Kokios loginės klaidos yra sofizmo pagrindas?

Kas yra paradoksai moksle ir kodėl jie atsiranda?

Kuo skiriasi sofizmai ir paralogizmai?

Koks sofizmų vaidmuo logikos formavimęsi?

Kodėl įrodymo taisyklės grie˛tesnės nei nedemonstratyvios argumentacijos?

Pratimai

Kokia klaida slypi iame sofizme: “Sėdintis atsistojo; kas atsistojo, tas stovi; taigi, sėdintis stovi”.

Ką galite pasakyti apie io oratoriaus argumentaciją: “Jūs negalite padaryti to

paties, ką a darau (tarė jis, paliesdamas savo galvą). Jei bandysite mėgd˛ioti mane – tai paliesite tik savo galvą, bet ne mano; o jei paliesite mano galvą – tai liesite kito asmens galvą , bet ne savąją”.

Ar tai svari i argumentacija: ”Kodėl taip pyksti dėl to, kad a gavau patį blogiausią pa˛ymį iame egzamine – juk kam nors vis tiek turėjo jis tekti”.

Raskite tezę ir prielaidas io oratoriaus ˛od˛iuose: “Prezidentas tampa savotiku opozicijos lyderiu, nes visos opozicijos kalbos per biud˛eto svarstymą buvo aikiai kaip i vieno popierėlio, suderintos su Prezidentūra. Visą laiką buvo kartojama ta pati gaidelė – biud˛etas esą prietarauja įstatymams”. Ar tikrai i argumentacija nepriekaitinga?

Įvertinkite studento argumentaciją: “Dėstytojau, klausinėkite mane ir toliau, a juk tikrai visą dieną ir visą naktį skaičiau vadovėlį, tik dabar galvoje viskas susimaiė. Bet ką nors juk vis tiek galiu atsiminti…”

Draugai svarsto skandalingą reputaciją turinčio politiko kalbą, o Darius juos pertraukia: “Ko vargstate klausydami io ˛mogaus kalbų, juk ˛inote, kad jis antisemitas”. Koks būtų Jūsų komentaras?

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 2312
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/250/rodymo-ir-argumentacijos-taisy15223.php

Adauga cod HTML in site
<a href="https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/250/rodymo-ir-argumentacijos-taisy15223.php" target="_blank" title=" - https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/250/rodymo-ir-argumentacijos-taisy15223.php">Įrodymo ir argumentacijos taisyklės</a>

Įrodymo ir argumentacijos taisyklės

įvairių

DOCUMENTE SIMILARE

Įrodymo ir argumentacijos taisyklės

Koks gi paradoksų vaidmuo logikoje?

Tezės taisyklės.

Ar visada argumentaciją reikia pradėti tezės formulavimu?

Tezė turi būti logikai apibrė˛ta, aiki ir tiksliai suformuluota.

Tezė turi būti tapati sau visame argumentacijos procese.

Pagrindo taisyklės

4. Prielaidų tezei turi pakakti.

Demonstracijos taisyklė

Klausimai pakartojimui

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comenteaza documentul:

Tezė turi būti logikai apibrė˛ta, aiki ir tiksliai suformuluota.