Árodymo ir argumentacijos taisyklës

Teiginio árodymas – tai parodymas, kad jo išvedimo procese nëra jokios klaidos: pradedant teiginio pagrindo (faktø ir aksiomø) neabejotinu teisingumu ir paeiliui atskleidžiant visà tezës (išvados) formavimo procesà. Tiek argumentacijos, tiek ir kritikos procese galimos ávairios klaidos, menkinanèios tezës validumà. Paèios ádomiausios yra loginës klaidos. Bet nebûtø tikslu apibûdinti loginæ klaidà tik kaip suklydimà samprotavime ar konkretaus teiginio teisingumo pagrindime. Loginës klaidos skiriasi nuo fakto klaidø, kurios parodo konkretaus fakto ir teiginio apie tà faktà neatitikimà. Pavyzdžiui, teiginys “Nemenèinë yra didžiausias Lietuvos miestas” - klaidingas, kadangi prieštarauja tikrovei.

Vadinasi, loginës klaidos – tai tokie protavimo ypatumai, kuriø dëka gaunama nepagrásta arba neteisinga išvada, nors visos prielaidos yra teisingos. Svarbu žinoti, kad loginës klaidos yra nepaprastai paplitæ ir atrodo pakankamai átikinanèiai, ypaè jei nelabai ádëmiai skaitome ar klausome kalbëtojo. Loginiø klaidø pavyzdžiø lengva prisirinkti laikrašèiuose, reklamoje ir kt. Kita vertus, kartais tikrai nëra lengva ávertinti teiginio pagrástumà, kuris gali bûti silpnas, gana griežtas ar pakankamas.

Panagrinëkime plaèiau logines klaidas. Loginës klaidos padaromos tyèia arba netyèia. Loginë klaida, kurià žmogus padaro netyèia – vadinama paralogizmu (gr. paralogismos – klaidinga išvada). Netyèiniø klaidø priežastys bûna ávairios: neatidumas, nepakankamos logikos žinios, menka màstymo kultûra, skubëjimas ir kt.

Tyèia padaryta loginë klaida samprotavime, kurios tikslas pateikti klaidingà teiginá kaip teisingà ir sutrikdyti oponentà – vadinama sofizmu (gr. sophisma – prasimanymas, vingrybë). Skirtumas tarp paralogizmo ir sofizmo greièiau psichologinis (sàmoningai arba netyèia), todël galima teigti, kad sofizmø yra ne mažiau nei netyèiniø klaidø, gal ir daugiau. Pavyzdžiui, jei proponentas, pats to nepastebëdamas, pakeitë tezæ – tai netyèinë klaida, bet jei, matydamas tokio pakeitimo naudà sau, pakeistàjà tezæ pakartoja sàmoningai, vildamasis, kad niekas to pakeitimo nepastebës – tai jau sofizmas. Sofizmais dabar yra vadinami ir tie samprotavimai, kuriuose padaryta tyèinë klaida, o žmonës darantys tokias klaidas – sofistais. Senovës Graikijoje sofistais buvo vadinami vienos filosofinës mokyklos atstovai, kurie garsëjo dar ir tuo, kad už mokestá mokë kitus meno ginèytis: kaip silpnà argumentà paversti stipriu, stiprø – susilpninti ir visuomet nugalëti ginèe. Taèiau sofistai pirmieji atskleidë tikràjà žodžio jëgà ir padëjo pamatus logikos mokslui, paversdami kalbà analizës objektu. Jie tai darë savotiškai – atskyræ mintá ir jos objektà, bei nesirûpindami jø atitikimu vienas kitam – sofistai visà dëmesá skiria žodžiui. Tie pirmieji kalbos ir màstymo loginës analizës bandymai, formalus sofistø požiûris á kalbà, suformavo prielaidas vienai svarbiausiø logikoje – “loginës minties formos” sàvokai.

Patá terminà “sofizmas” mes dažniausiai vertiname neigiamai, kaip sàmoningà apgaulæ. Iš tiesø, pavyzdžiui, garsusis sofizmas “Ragai”- “Tu turi tai, ko nesi pametæs; ragø nepametei; vadinasi, esi raguotas” – tai bûdas átikinti žmogelá, kad jis yra ne tik raguotas, bet sparnuotas ir t.t. Kitas sofizmas irgi tarsi “árodinëja”: “Kad matytum, akys visai nebûtinos, juk neturëdami dešinës akies mes pasaulá matome; neturëdami kairës – irgi matome; kitø akiø, išskyrus kairæ ir dešinæ, neturime, vadinasi, akivaizdu, kad akys nëra bûtinos regëjimui”.

Ypatinga sofizmø rûšis yra matematiniai sofizmai, kuriø sugalvota pakankamai daug: manytume, kad kiekvienas Jûsø esate nors kartà girdëjæs kaip árodinëjama, kad “2 · 2 = 5” arba kad “5 = 1” ir pan. Demaskuoti juos nëra sunku – tereikia nurodyti, kokià elementarià matematikos taisyklæ pažeidžia argumentuotojas.

Argumentacijos požiûriu, sofizmai – tai subtili ir užmaskuota apgaulë, pagrásta kalbos ar logikos taisykliø pažeidimu, kurià atskleisti jà pavyksta ne iš karto ir ne kiekvienam. Taigi sofizmai tëra išoriškai susijæ su svarstomu klausimu, bet jie - tik tariama kliûtis, nesukelianti rimtø loginiø problemø.

Taèiau reikëtø žinoti, kad šalia loginiø klaidø, egzistuoja ir ypatingi protavimo atvejai – paradoksai. Paradoksais (gr. paradoxos - netikëtas) natûralioje kalboje vadinamas netikëtas, neáprastas teiginys, kuris tarsi prieštarauja sveikam protui. Taèiau logikos mokslas paradoksu vadina argumentacijà, kuri árodo teiginio teisingumà ir jo klaidingumà.

Koks yra sofizmø ir paradoksø santykis?

Nors riba tarp sofizmø ir paradoksø nëra labai griežta ir kai kuriais atvejais tikrai sunku nuspræsti, kuriai grupei priskirtinas konkretus samprotavimas, bet kitaip nei sofizmai, paradoksai yra vertinami labai rimtai - paradoksas teorijoje rodo jos netobulumà. Kita vertus, reikia pripažinti, kad paradoksai yra labai svarbûs pažinimo proceso elementai – jie neabejotinai skatino mokslo vystymàsi, juk sakoma, kad suformuluoti problemà yra svarbiau ir sunkiau, nei jà išspræsti. Pavyzdžiui, ne tik Zenono paradoksai átakojo matematikà ir fizikà, bet ir daugelis dabartiniø mokslo teorijø atsirado ne be paradoksø átakos: Tarskio semantika, kvantinë mechanika ir kt. Taèiau ar visada paradoksai susijæ su mokslo krizëmis, o gal nevisø paradoksø gnoseologinë vertë vienoda?

Paradoksai tikrai nëra loginës klaidos, tuo labiau - mûsø nagrinëjamu aspektu. Filosofai seniai tyrinëja paradoksus, o paradoksø ávairovë tiesiog stebina: juk tarp jø yra ir tokiø, kurie jau kelis tûkstantmeèius erzina net profesionalius logikus. Pavyzdžiui, Eubulido suformuluotas “aš meluoju”: jei šis teiginys yra teisingas, tai já reikia laikyti klaidingu, nes juk aš pasakau tiesà; o jei šis teiginys yra klaidingas, tai jis bus teisingas, nes tikrai sakau netiesà.

Arba nekart girdëta taisyklë -“nëra taisyklës be išimties”: juk jei ši taisyklë yra teisinga, tai ji turëtø galioti ir sau paèiai. Vadinasi, bûtinai yra nors viena taisyklë, neturinti išimèiø. Bet jeigu tokia “taisyklë be išimties” egzistuoja, tuomet ar galime teigti, kad mûsø aptariamoji taisyklë – teisinga.

Paradoksø istorija savo trukme nenusileidžia net filosofijos istorijai, bet XX amžiuje ávairiausiø paradoksø buvo rasta gal daugiausia. Pavyzdžiui, MacTaggart’o paradoksas (suformuluotas 1908 m.) skelbia, kad laikas yra nerealus. Paradoksas atsiranda dël skirtingø laiko suvokimo bûdø: mes suvokiame laikà kaip dinaminá procesà, nes ávykiai vyksta iš praeities-per dabartá-á ateitá. Bet, kita vertus, tie patys ávykiai yra išsidëstæ tam tikra tvarka, kuri išreiškiama santykiu “anksèiau (vëliau) negu…” ir šis laiko suvokimas yra vadinamas statiniu. O šios dvi koncepcijos, anot MacTaggart’o, yra nesuderinamos.

Nors paradoksø yra ir paèioje logikoje, bet tik logikos priemonës leidžia analizuoti ávairiø srièiø paradoksus.

Plaèiausiai žinomi religiniai paradoksai (pavyzdžiui, a)“Ar gali Dievas sukurti akmená, kurio negalëtø pakelti?”; b)“Dievo visagalybë ir blogio egzistavimas”; c) priskiriamas Tertulianui “Credo quia absurdum est”;) arba mediko-biologiniai (pavyzdžiui, a) kai ligonis pasveiksta, nors jo patologija yra nepagydoma; b) gyvybës ir mirties santykis; c) normos ir patologijos paradoksas;).

Literatûroje egzistuoja skirtingi požiûriai á paradoksus – kai kurie autoriai teigia, kad visi paradoksai yra lemtingai neišsprendžiami, bet daugelis paradoksus laiko negatyviu reiškiniu ir stengiasi juos “áveikti”(pavyzdžiui, tikslinant terminus). 

Taèiau paradoksai atsiranda ne dël padarytø tyèiniø ar netyèiniø loginiø klaidø (nes samprotaujama taisyklingai), o dël visai kitø priežasèiø: tradicinio požiûrio á naujus praktinius ir teorinius fenomenus nepakankamumo arba dël neteisingai ávedamos abstrakcijos (pavyzdžiui, neatskiriama objektinë kalba, kuria suformuluotas teiginys nuo metakalbos, kuri naudojama objektinei kalbai aprašyti, t.y. konkreèiuose moksluose vis dar egzistuoja neaiškiai apibrëžtos ar net prieštaringos sàvokos, principai arba pažinimo metodai).

Ávairiø kalbos lygiø neatskyrimas yra daugelio garsiø paradoksø priežastis. Pavyzdžiui, tokio žinomo kaip “miesto meras” arba 1902 metais B.Raselo suformuluoto paradokso pagrindu atsiradusio “visø normaliø katalogø katalogo”:

Šio paradokso esmë ta, kad visi katalogai yra skirstomi á dvi rûšis: 1) normalûs – tie katalogai, á kuriuos neátraukti jie patys; ir 2) nenormalûs – t.y. tie katalogai, kurie taip pat yra átraukti á savàjá katalogø sàrašà. Jei bibliotekininkas turi sudaryti visø normaliø ir tik normaliø katalogø katalogà, tai ar privalo paminëti jame ir tà, kurá pats sudarinëja? Jei jis átrauks savàjá, tai jo sudarinëjamasis katalogas taps nenormaliu – vadinasi, negalima to daryti. Bet jei savojo neátrauks, tai jo katalogas bus nepilnas, nes vieno katalogo jame nebus. Taigi, bibliotekininkas savojo katalogo negali nei átraukti, nei neátraukti á sudarinëjamàjá katalogà.

Minëtàjá paradoksà, kaip ir kitus šio tipo paradoksus, siûloma spræsti bet kuriuo bûdu fiksuojant sàvokos “normalus katalogas” apimtá: pavyzdžiui, nustatant tam tikrà apribojimà (laiko ar vietos).

Vienas paèiø žymiausiø sofistø yra graikø filosofas Protagoras, gyvenæs V a. pr. Kr. Vienas jo gyvenimo momentas tapo garsaus paradokso “Protagoras ir Euatlas” pagrindu:

Protagoras turëjo mokiná vardu Euatlas. Pagal mokytojo ir mokinio susitarimà Euatlas turëjo sumokëti už mokslà po to, kai laimës teisme pirmàjà bylà. Taèiau baigæs mokslus Euatlas teismuose nedalyvavo ir Protagorui už mokslà nemokëjo. Tada Protagoras padavë Euatlà á teismà, sakydamas: “Jei laimësi šià bylà, tai turësi sumokëti man pagal mûsø susitarimà. O jei pralaimësi šià bylà, tai sumokësi man pagal teismo sprendimà. Ar laimësi, ar pralaimësi bylà – vis tiek turësi man sumokëti”. Euatlas, vertas savo mokytojo mokinys, jam atsakæs taip: “Jei laimësiu šià bylà, man nereikës mokëti už mokslà pagal teismo sprendimà, o jei pralaimësiu, tai nemokësiu pagal mûsø susitarimà. Vadinasi, ar laimësiu, ar pralaimësiu – pinigø vis tiek nemokësiu”.

Protagoras šá ginèà nagrinëjo savo kûrinyje “Ginèas dël užmokesèio”(kuris vëliau dingo, kaip ir dauguma Protagoro darbø). Nuo tada jau ne vienas màstytojas bandë išspræsti šià problemà. Vienà sprendimà pasiûlë G.Leibnicas, teigdamas, kad net painiausi atvejai gali bûti išspræsti sveiko proto priemonëmis. Anot G.Leibnico, teismas turëjo atmesti Protagoro ieškiná, kaip pateiktà netinkamu laiku, bet palikti Protagorui teisæ pareikalauti iš Euatlo pinigø vëliau – kai tas laimës savo pirmàjá teismo procesà.

Buvo siûlomi ir kiti šio paradokso sprendimai:

teismo sprendimas turi daugiau galios, nei privatus asmenø susitarimas;

jei kiekvienas darbas turi bûti atlygintas, tai ir Protagoro – taip pat;

kažkiek teisûs yra abu – ir Protagoras, ir Euatlas – taèiau kiekvienas apeliuoja tik á tas aplinkybes, kurios naudingos jam paèiam. Taigi, kuri iš keturiø galimybiø taps realybe – sprendžia ne logika, o pats gyvenimas;

yra tiesiog neimanoma ávykdyti ir teismo sprendimà, ir sutartá. Pati sutartis yra prieštaringa: pagal jà Euatlas privalo mokëti ir nemokëti už mokslà tuo paèiu metu (kai kurie logikai teigia, kad jei sàvoka “pirmoji teisme laimëta byla” sutartyje bûtø apibrëžta griežèiau – pavyzdžiui, kaip toks atvejis, kai Euatlas yra atsakovas byloje, tai jis turëtø sumokëti už mokslà net ir teismui savo sprendimu atleidus já nuo mokëjimo).

Koks gi paradoksø vaidmuo logikoje?

Paradoksø buvimas parodo ne logikos mokslo silpnumà, o stiprybæ. Juk neatsitiktinai paradoksai atrandami bûtent intensyvaus logikos mokslo vystymosi laikotarpiais. Be to, paradoksai griauna mûsø pasitikëjimà áprastais teorinio màstymo bûdais (nors tie anksèiau atrodë natûralûs ir tokie átikinantys), bei kritikuoja intuityvià naiviàjà logikà.

Taèiau paradoksø vaidmuo moksliniame pažinime tikrai ypatingas: dažnai jie yra krizinës situacijos indikatoriai ir taip skatina naujø tiriamøjø programø atsiradimà. Kita vertus, neretai bûtent paradoksai parodo konkreèios teorijos teisingumo ribas.

O kaip galëtume išvengti klaidø argumentacijoje?

Išvengti klaidø argumentacijos procese padeda specialios, teoriškai pagrástos taisyklës, skirstomas á tris grupes: tezei, prielaidoms ir demonstracijai.

Tezës taisyklës.

Ar visada argumentacijà reikia pradëti tezës formulavimu?

Tai nebûtina daryti polemikoje, jei dalyviams jau žinomas kalbanèiojo požiûris diskutuojamu klausimu, arba jeigu analizuojamas reiškinys ar konkretûs faktai, kuriø ávertinimas (t.y. tezë) tampa pasisakymo užbaigimu. Kita vertus, jei kalbëti pradedama tezës formulavimu, tai tiek oponentams, tiek ir likusiems pokalbio dalyviams yra lengviau sekti bei suprasti visà oratoriaus argumentacijà. Taèiau kiekvienam diskusijos, polemikos ar ginèo dalyviui svarbu žinoti pagrindinius reikalavimus tezei, kurie leidžia tikëtis sëkmës argumentacijoje:

Tezë turi bûti logiškai apibrëžta, aiški ir tiksliai suformuluota.

Jeigu kalba galëtume tobulai išreikšti savo mintis, o mûsø mintys visada bûtø aiškios mums patiems, tai šios taisyklës mokytis gal ir nereikëtø. Ko gi reikalaujama?

Jei tezë nëra logiškai apibrëžta – jà sunku tiek pagrásti, tiek ir paneigti. Todël svarbu kad bûtø aiškûs (arba apibrëžti) visi tezëje panaudoti terminai. Kai kurie žodžiai yra daugiareikšmiai, o tas pats terminas gali bûti apibrëžtas skirtingai, todël geriau žinoti kuo daugiau jo apibrëžimø.

Visada reikëtø patikslinti árodymo teze einanèio teiginio kiekybinæ charakteristikà: ar kalbama apie vienà, kelis ar apie visus tos klasës objektus. Pavyzdžiui, neámanoma pagrásti teiginio “Italai labai muzikalûs” teisingumo, nes neaišku, kas bûtent teigiama: ar kad visi italai, be išimties, yra muzikalûs, o gal turima omeny tik tam tikra jø grupë. Kai kuriø žodžiø svarba argumentuojant yra išties didelë (pavyzdžiui, “kai kurie”, “dauguma”, “dažnai” ir kt). Jei minëtas teiginys bûtø suformuluotas korektiškai (“Kai kurie italai labai muzikalûs”), tai gal nebereikëtø jo árodinëti. Dar svarbiau taikyti minëtà reikalavimà, kai teigiama, kad “Anksèiau gyvenimas buvo geresnis”, nes šiuo atveju neaišku viskas - nei kada “anksèiau”, nei kieno gyvenimas, nei kà turëtø reikšti terminas “geresnis”.

Konkreèioje argumentacijoje gali bûti labai svarbus tezës modalumas: logiškai bûtinà (t.y. proto sàlygotà) ar faktiná (kuris logikos požiûriu yra vienas iš logiškai galimø) tezës teisingumà norima pagrásti.

Bûtina patikslinti, ar tezë – teiginys, kuris visuomet teisingas (proto tiesa), visuomet klaidingas (nesàmonë) ar tik tikëtinas (spëjimas): pavyzdžiui, paplitæs posakis “Jei saulë leidžiasi á debesá, tai rytoj lis” yra tikëtinas teiginys, t.y. spëjimas.

Taip pat reikëtø patikslinti laikà, apie kurá kalbama tezëje (pavyzdžiui, kà reiškia žodeliai “artimiausiu metu” šiame kontekste ar pan.).

Tuo atveju, kai tezë yra sudëtinis teiginys, ji turëtø bûti skaidoma á tas sudëtinio teiginio dalis, kurios parodo esminá argumentuojamo požiûrio skirtingumà nuo kitø požiûriø. Tokios dalys svarstomos ir argumentuojamos (árodinëjamos) viena po kitos. Ši tezës taisyklë taikoma ir formuluojant antitezæ netiesioginëje argumentacijoje.

Kito asmens suformuluotos tezës kritikà ar paneigimà geriausia pradëti tos tezës pakartojimu, o tæsti, tik gavus oponento patvirtinimà, kad jo mintis suprasta teisingai (kaip darydavo senovës filosofai); visais kitais atvejais yra bûtina pateikti tikslià ir išsamià citatà. Tai sàlygoja ir paèios kritikos objektyvumà.

Tezë turi bûti tapati sau visame argumentacijos procese.

Ši taisyklë draudžia keisti jau suformuluotà tezæ argumentacijos metu, o jeigu dël kokiø nors priežasèiø norima patikslinti ar pakeisti tezæ, tuomet apie keitimà bûtina áspëti oponentà ir klausytojus. Árodyme tokio pakeitimo leistinumà reikia pagrásti.

Abi tezës taisyklës, reikalaujanèios loginio tikslumo, apibrëžtumo ir nekintamumo nëra sudëtingos, bet jø pažeidimus bûtina iškart demaskuoti. Tai daryti bus lengva, jei žinosite, kad pažeidus minëtas taisykles padaroma klaida yra vadinama tezës pakeitimu. Ji sutinkama keliais pavidalais:

a)      tezës praradimas – suformuluojama tezë, bet ji tarsi paliekama ir argumentuojamas kitas teiginys, nors ir susijæs su teze tiesiogiai arba netiesiogiai, po to pereinama prie treèiojo teiginio svarstymo ir t.t., kol galiausiai visai pamirštama pradinë tezë (ši klaida padaroma, kai nebesugrážtama prie pradinës tezës po gal ir bûtino nukrypimo);

b)      dalinis tezës pakeitimas oratorius keièia savo pradiná (pernelyg griežtà ar bendrà) teiginá, já sušvelnindamas arba, atvirkšèiai – išpleèia ir sustiprina (pavyzdžiui, vietoj teiginio “Kaltinamasis nëra kaltas” argumentuojamas teiginys “Šis žmogus nesuvokë kà daro”);

Pagrindo taisyklës

Prielaidos argumentacijai turi bûti parenkamos labai atidžiai, vengiant silpnø ar abejotinø. Bet reikia žinoti, kad:

1. Argumentuojama tik teisingais teiginiais.

Jei argumentuodami pažeisite šià taisyklæ - klaidos neišvengsite. Greièiausiai tai bus viena iš dviejø klaidø:

a)      klaidinga prielaida – kai klaidingas teiginys pateikiamas kaip tezës prielaida (t.y. teisingas teiginys). Pavyzdžiui, teiginys “Në vienu vyru pasitikëti negalima” argumentacijoje “Antanaièiu pasitikëti negalima (tezë), nes jis yra vyras, o në vienu vyru pasitikëti negalima”;

b)      neárodyta prielaida - t.y. argumentacijoje panaudotas teiginys, kurio teisingumas nëra nustatytas. Pavyzdžiui, teiginys “Pasaulio pabaiga jau èia pat” argumentacijoje “Nëra ko rûpintis asmenine gerove (tezë), nes pasaulio pabaiga jau èia pat (argumentas)”.

2. Kiekvienos prielaidos teisingumas turi bûti árodytas autonomiškai, t.y. nepriklausomai nuo tezës.

Tai reikalavimas dar kartà patikrinti naudojamas prielaidas, kad išvengtume rato klaidos (Circulus in demonstrando), kai argumentacijos prielaidos teisingumas pagrindžiamas argumentuojamaja teze.

Pavyzdžiui, argumentacija: “Žemë yra apvali (tezë), nes kai žiûri á tolá, matai dangaus susijungimo su žeme linijà. O, žvelgdamas á tolá, pamatai dangaus susijungimo su žeme linijà todël, kad žemë yra apvali” (pagrindo teisingumà árodantis teiginys, sutampa su teze). Arba -“Klasikinë muzika yra pati geriausia, nes visi geriausi kritikai taip sako. O kas yra geriausi muzikos kritikai? Tie, kurie labiausiai vertina klasikinæ muzikà”.

3. Argumentuojamos tezës prielaidø sekmenys negali prieštarauti vienas kitam.

Juk iš prieštaringø teiginiø seka bet koks teiginys, t. y. jais galima pagrásti ir tezæ, ir jos antitezæ.

Pavyzdžiui, argumentacijoje “Ponas A.A. negalëjo padaryti šio nusikaltimo (tezë), nes jis nors ir ir turi silpnybiø (P), bet yra geras žmogus(Q)”. Teiginys “jis nors ir turi silpnybiø, bet yra geras žmogus” pagal konjunkcijos komutacijos ekvivalencijà “(p q) s (q p)” lygiavertis teiginiui “nors jis ir geras žmogus, bet turi silpnybiø”. Todël šio pavyzdžio prielaida taip pat sëkmingai tiks pagrásti ir tezës antitezei: “Ponas A.A. galëjo padaryti šá nusikaltimà (antitezë), nes jis nors ir geras žmogus, bet turi silpnybiø”.

Šiuo atveju argumento klaidingumui atskleisti vien logikos nepakanka: reikia žiniø apie ryšá tarp silpnybiø ir gerumo. Žmogus, argumentacijoje besivadovaujantis pagrindiniais logikos dësniais, nurodytais šio vadovëlio skyriuje “Teiginiø logikos formulë ir tiesos vertë”, tokio argumento klaidingumà aptiks nesunkiai.

4. Prielaidø tezei turi pakakti.

Šios taisyklës žinojimas ir taikymas padëtø išvengti tiek skubotos išvados (a), tiek ir per daug plaèios argumentacijos (b) ar kitø pažeidimø:

a)      skubota išvada padaroma tada, kai ištyrus mažai konkreèiø atvejø, naudojamas indukcinis pagrindimas, arba kai analogija grindžiama tik 2 ar 3 panašumais. Pavyzdžiu galëtø bûti indukcinis apibendrinimas “Angelë naivi moteris, Jûratë naivi moteris, Kotryna naivi moteris, vadinasi visos moterys naivios”. Teiginiai “Angelë naivi moteris”, “Jûratë naivi moteris”, “Kotryna naivi moteris” tikrai nëra pakankamas pagrindas tezei “Visos moterys naivios”.

b)      perdaug plaèios argumentacijos, kai argumentacija praranda savo sistemingumà arba - dar blogiau - gali tapti prieštaringa (tada jos vertë taps niekine).

5. Argumentai turi bûti relevantiški.

T.y. argumentai turi bûti tiesiogiai susijæ su argumentuojamàja teze. Taèiau kartais tezës pagrindimui panaudojami ir nerelevantiški argumentai. Jie bûna labai ávairûs, todël reikia mokëti juos pastebëti ir demaskuoti.

Tokio argumento pavyzdys - Apeliacija á žmogø (Argumentum ad hominem), t.y. svarstomos tezës išvedimas pakeièiamas pasakojimais apie jà suformulavusio asmens savybes ar poelgius ir siûloma tikëti arba netikëti teze, priklausomai nuo pabrëžiamø šio žmogaus savybiø. (“Kodël sakai, kad aš neturëèiau gerti šito vyno - juk pats neišsiblaivai jau dvi savaites!”).

Panašius argumentus ir kt. galimas logines klaidas nagrinësime šio vadovëlio poskyryje “Formaliosios ir neformalios loginës klaidos”.

Demonstracijos taisyklë

Árodymo teorijai ypatingai svarbi bûtent ši taisyklë, reikalaujanti, kad: argumentacijos bûdas bûtø logiškas, t.y. tezë turi bûti išvesta laikantis logikos dësniø ir taisykliø.

Ši taisyklë reikalauja laikytis visø loginës teorijos suformuluotø dedukcijos taisykliø árodyme. O kadangi argumentacijoje tezës ir prielaidø loginio ryšio patikimumo árodymo bûdas – dedukcija, indukcija ar analogija, tai jas taip pat bûtina žinoti ir taikyti.

Pažeidus šià taisyklæ, padaroma klaida, kuri vadinama “neseka” (non sequitur), nes tuomet netgi teisinga išvada logiškai neseka iš nurodytø prielaidø (ir tada nesvarbu, teisingos tos prielaidos ar klaidingos), todël tezë laikoma nepagrásta. Plaèiau apie tai – kitame poskyryje.

Nedemonstratyvios argumentacijos taisyklës formuluojamos nebe taip griežtai, kaip árodymo taisyklës. Svarbiausi skirtumai yra šie:

Demonstracija neribojama vien tik dedukciniu pagrindimu. Juk kai kuriose veiklos sferose (diplomatija, teisë) ypaè dažnai naudojamos nuorodos á precedentus – o tai ne kas kita kaip analogijos áteisinimas.

Argumentacija, kurià naudoja autorius priklauso ir nuo jo gyvenimo patirties bei erudicijos. Net pats sàžiningiausias žmogus gali nežinoti naujausiø moksliniø tyrimø rezultatø arba remtis abejotinais duomenimis. Todël nedemonstratyvioje argumentacijoje yra leistina naudoti hipoteziškai teisingus teiginius kaip pagrindimà tezei, bet kartu (kaip ir árodyme) griežtai reikalaujama:

a) fiksuoti visus naudotus pagrindimus;

b) jeigu nors viename argumentacijos etape išvedamas klaidingas teiginys – analizuoti jo prielaidas ir atsisakyti to teiginio tik radus klaidos priežastá.

Kiekvienos argumentacijos tikslas – tezës pagrindimas, taèiau nedemonstratyvios argumentacijos procese nereikalaujama, kad tezë në kiek nepakistø: autorius turi teisæ patikslinti tezæ, suteikdamas jai adekvatesnæ kalbinæ išraiškà ir gali iš anksto (prieš argumentacijà) galutinai neformuluoti tezës.

Klausimai pakartojimui

Kurias klaidas demaskuoti lengviau: logines klaidas ar fakto klaidas?

Kokios loginës klaidos yra sofizmo pagrindas?

Kas yra paradoksai moksle ir kodël jie atsiranda?

Kuo skiriasi sofizmai ir paralogizmai?

Koks sofizmø vaidmuo logikos formavimæsi?

Kodël árodymo taisyklës griežtesnës nei nedemonstratyvios argumentacijos?

Pratimai

Kokia klaida slypi šiame sofizme: “Sëdintis atsistojo; kas atsistojo, tas stovi; taigi, sëdintis stovi”.

Kà galite pasakyti apie šio oratoriaus argumentacijà: “Jûs negalite padaryti to

paties, kà aš darau (tarë jis, paliesdamas savo galvà). Jei bandysite mëgdžioti mane – tai paliesite tik savo galvà, bet ne mano; o jei paliesite mano galvà – tai liesite kito asmens galvà , bet ne savàjà”.

Ar tai svari ši argumentacija: ”Kodël taip pyksti dël to, kad aš gavau patá  blogiausià pažymá šiame egzamine – juk kam nors vis tiek turëjo jis tekti”.

Raskite tezæ ir prielaidas šio oratoriaus žodžiuose: “Prezidentas tampa savotišku opozicijos lyderiu, nes visos opozicijos kalbos per biudžeto svarstymà buvo aiškiai kaip iš vieno popierëlio, suderintos su Prezidentûra. Visà laikà buvo kartojama ta pati gaidelë – biudžetas esà prieštarauja ástatymams”. Ar tikrai ši argumentacija nepriekaištinga?

Ávertinkite studento argumentacijà: “Dëstytojau, klausinëkite mane ir toliau, aš juk tikrai visà dienà ir visà naktá skaièiau vadovëlá, tik dabar galvoje viskas susimaišë. Bet kà nors juk vis tiek galiu atsiminti…”

Draugai svarsto skandalingà reputacijà turinèio politiko kalbà, o Darius juos pertraukia: “Ko vargstate klausydami šio žmogaus kalbø, juk žinote, kad jis antisemitas”. Koks bûtø Jûsø komentaras?