APKALTOS PROCESO YPATYBĖS

Demokratinę bei modernią teisinę mintį reikšdamas 1992 metų Lietuvos Respublikos Konstitucijos leidėjas numatė ne tik teisinės valstybės siekį ( LR Konstitucijos preambulė), bet ir tokio siekio realizavimo konkrečias galimybes, tarp jų – apkaltos procesą. Pagrindiniai su apkaltos proceso esme ir jo procedūra susiję teiginiai yra įtvirtinti LR Konstitucijoje[1]:

apkalta kaip parlamentinė procedūra, taikoma tik Respublikos Prezidentui, Konstitucinio Teismo pirmininkui ir teisėjams, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ir teisėjams, Apeliacinio teismo pirmininkui ir teisėjams, Seimo nariams;

apkaltos procesą galima pradėti tik už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, už priesaikos sulaužymą arba paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas;

apkaltos proceso tikslas – išspręsti nurodytų asmenų konstitucinės atsakomybės klausimą;

apkaltą vykdo Seimas;

kad asmuo būtų pašalintas iš pareigų ar kad būtų panaikintas jo Seimo nario mandatas, už tai turi balsuoti ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių.

1.asmenys, kuriŲ ATŽVILGIU gali būti

inicijuoJAMAS apkaltos procesas

Pagal Konstitucijos 74 straipsnį, apkaltos procesas gali būti inicijuotas šių pareigūnų atžvilgiu:

a)     Prezidentas;

b)     Seimo nariai;

c)      Konstitucinio teismo teisėjai;

d)     Aukščiausiojo teismo teisėjai;

e)     Apeliacinio teismo teisėjai.

LR Konstitucinio teismo nutarime “Dėl Seimo statuto 259 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai” apkalta įvardijama kaip ypatingas procesas ir yra siejama su griežtais reikalavimais. “Ypatingus reikalavimus apkaltai diktuoja pareigūnų, kuriems gali būti taikoma apkalta, statusas. Šiems pareigūnams įgaliojimus paprastai suteikia ne parlamentas arba jie nėra jam atskaitingi. Jam atsakingus ir atskaitingus pareigūnus parlamentas turi teisę pašalinti iš pareigų ne apkaltos, o kita tvarka.” Šią bendrą praktiką atitinka ir reali,teisės aktuose įtvirtinta Lietuvos situacija. Pavyzdžiui,Aukščiausiojo teismo teisėjai yra skiriami Seimo, LR Prezidento teikimu

( Konstitucijos 112 straipsnis ), Seimas taip pat skiria ir Konstitucinio teismo teisėjus ( Konstitucijos 103 straipsnis ), tačiau tai visai nereiškia, jog šių teismų teisėjai yra atskaitlingi Seimui, t.y. Seimas negali jų atleisti. Kiti Konstitucijos 74 straipsnyje įvardinti asmenys ( LR Prezidentas, LR Seimo nariai, Lietuvos Apeliacinio teismo teisėjai ) nėra skiriami Seimo, todėl jų atskaitlingumo Seimui klausimas negali būti svarstomas.

2.APKALTOS PROCESO TAIKYMO PAGRINDAI

Trapaus konstitucinio patriotizmo ir gajaus politinio teisinio nihilizmo kupinoje tikrovėje gali būti prielaida konstitucingumo skraiste pridengtam valdžios piktnaudžiavimui ir savivalei, idealaus susidorojimo su politiniais priešininkais mechanizmas. Todėl galima konstatuoti, kad apkaltos procesas, kuriame gali susipinti tiek teisiniai, tiek politiniai parlamentinės veiklos asmens, kuriam taikoma apkalta, konstitucingumo vertinimo kriterijai, vertinamas kaip parlamentinio patyrimo ir subrendimo reikalaujanti procedūra. Ypač turint omeny, kad apkaltos proceso pagrindai yra daugiaprasmės kategorijas.

Apkaltos proceso vyksmas nėra visiškai priklausomas, nuo Seimo daugumos valios, t.y. Konstitucijos leidėjas nesuteikia Seimui teisės dėl bet kurio vieno ar kito pareigūno bet kokios veiklos inicijuoti jam apkaltos procesą. Visos pagrindinės normos, svarbios apkaltos procesui, pateiktos jau minėtame LR Konstitucijos 74 straipsnyje skelbia, jog asmenis, einančius tam tikras pareigas, kurių sąrašas yra baigtinis, Seimas kvalifikuota 3/5 visų narių balsų dauguma gali pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti Seimo nario mandatą. Tai atliekama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas Pabrėžtina, kad Seimas nustato tiktai tvarką, t.y. įgyvendinimo būdus, bet jokių būdu ne principus. Baigtinis yra ir sąrašas pagrindų, kuriems esant, galimas apkaltos proceso inicijavimas:

a) šiurkščiai pažeidus Konstituciją;

b) sulaužius priesaiką;

c) paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas.

Taigi “rinkėjų pasitikėjimo sulaužymas”, “teisinė nekompetencija” ar kitaip suformuluoti priekaištai apkaltos proceso atveju stokoja konstitucinio reikšmingumo. Be to, įstatymų leidėjas, realizuodamas Konstitucijos 74 straipsnyje išdėstytą įgaliojimą, neturi teisės plėsti apkaltos proceso konstitucinių pagrindų arba juos modifikuoti: pvz., teigti, jog apkaltos procesas galimas esant ne bet kurios Konstitucijos normos pažeidimui, bet tik I skirsnio “Lietuvos valstybė” ir V skirsnio “Seimas” suformuluotų nuostatų šiurkštų pažeidimą.

Taip pat pabrėžtina, jog apkaltos procesui pradėti nebūtina, kad asmuo, kurio atžvilgiu gali būti taikoma apkaltos procedūra, ne tik šiurkščiai pažeistų Konstituciją, sulaužytų priesaika, bet ir būtų įtariamas padaręs nusikaltimą, t.y., kad tuo pat metu būtų visos Konstitucijos 74 straipsnyje ir Seimo statuto 229 straipsnio 1 dalyje numatytos apkaltos proceso inicijavimo sąlygos. Idant išvengti tokio konstitucinės nuostato iškraipymo, Seimo statuto 229 straipsnio 2 dalyje teigiama, jog: “Pradėti apkaltos procesą užtenka vieno šio straipsnio 1 dalyje numatyto pagrindo. Pradėjus apkaltos procesą pagal vieną iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, apkaltos proceso metu dėl tų pačių konkretaus asmens veiksmų negalima keisti apkaltos proceso pagrindo”.

Be abejo, paprastas apkaltos proceso pagrindų įvardijimas nėra pakankamas ir yra būtinas kiekvieno iš Konstitucijos 74 straipsnyje suformuluoto pagrindo konkretizavimas, juolab kad šį klausima reglamentuoja norminiai aktai.

2.1 Šiurkštus Konstitucijos pažeidimas

Vienas iš galimų pašalinimo iš pareigų ar Seimo nario mandato panaikinimo apkaltos proceso tvarka pagrindų yra šiurkštus Konstitucijos pažeidimas

( Konstitucijos 74 straipsnis, Seimo statuto 229 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nei Konstitucija, nei Seimo statutas nekonkretizuoja, kokį pažeidimą laikyti “šiurkščiu, o kokį “nešiurkščiu”. Tačiau neabejotina, jog terminas “šiurkštus” vartojamas neatsitiktinai. Galima manyti, jog tuo norima pabrėžti, kad apkaltos procesas, būdamas ypatinga parlamentine procedūra, taikytinas ne kiekvieno, bet tik žymaus Konstitucijos pažeidimo atveju, kuomet padaroma žala konstitucinei santvarkai, pažeidžiami valstybė ar visuomenės interesai, itin neigiamai įtakojamas valstybės autoritetas, valstybinių institucijų funkcionavimas.

Terminas “šiurkštus” yra neparankus tuo, jog yra daugiaprasmis ir sukelia teisinio išaiškinimo problemų. Priklausomai nuo daugelio subjektyvių veiksnių, tokių kaip teisinis sąmoningumas ar politiniai įsitikimai, kaip “šiukštus” Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalies pažeidimas gali būti kvalifikuotas kad ir jo rašytinis pasižadėjimas vykdyti politinės partijos vadovaujančių organų nutarimus[4]. Įstatymų leidėjas numatė tokių interpretacijų pavojų, todėl Seimo statuto 240 straipsnyje numatoma, jog: “Tais atvejais, kai asmeniui pradėta apkaltos byla dėl šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo, Seimas specialiosios tyrimo komisijos siūlymu arba savo iniciatyva kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas išvados, ar minėto asmens konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai”.

2.2 Priesaikos sulaužymas

Norminiai aktai, reglamentuojantys veiklą asmenų, kurių atžvilgių gali būti taikomas apkaltos procesas, numato jiems būtinybę prisiekti prieš pradedant eiti pareigas, į kurias jie buvo paskirti ar išrinkti. Seimo statuto 3 straipsnis įpareigoja prisiekti Seimo narį, analogišką Prezidento pareigą reglamentuoja 3 “LR Prezidento įstatymo” straipsnis , “LR Teismų įstatymo” , be viso kito reglamentuojančio ir Aukščiausiojo bei Apeliacinio teismų teisėjų veiklą, 45 straipsnyje įpareigojami prisiekti minėtųjų teismų paskirtieji teisėjai, “LR Konstitucinio teismo įstatymo” 7 straipsnyje numatoma šio teismo paskirtųjų teisėjų būtinybė prisiekti.

Priesaikos sulaužymas ( arba priesaikos netesėjimas ) vertinant ji kaip apkaltos proceso pagrindą taipogi kelia galybę politinių – teisinių problemų . minėtuose teisės aktuose pateiktų priesaikų tekstų turinys apima abstrakčias, konkretumo stokojančias sąvokas. Kaip pavyzdį pateiksiu Seimo nario priesaikos tekstą, kaip minėta, pateiktą Seimo statuto 3 straipsnyje:

“Aš, (vardas, pavardė), prisiekiu būti ištikimas (-a) Lietuvos Respublikai; prisiekiu gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą; prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei. Tepadeda man Dievas!”.

Nenuginčijamas yra faktas jog, Seimo nariai skiriasi savi amžiumi, sveikata, gebėjimais ir žiniomis, todėl empiriškai neįmanoma nustatyti, kuris jų Lietuvos nepriklausomybę stiprina “visomis išgalėmis, o kuris – ne. Arba “tarnauja Lietuvos Respublikai”, bet “nesąžiningai. Be to populiarios kategorijos nepriklausomybė, Tėvynė, demokratija, žmonių gerovė yra nepamatuojamos teisiškai, kad yra labiau politologijos mokslo veiklos srityje. Šios abejonės lig ir suponuoja mintį jog apkaltos proceso inicijavimas yra sunkiai įsivaizduojamas ir praktiškai neįmanomas. Kaip toks jis gali būti gali būti legitimuojamas tik dėl tiesioginių savo sąsajų su šiurkščiu Konstitucijos pažeidimu ( kaip apkaltos proceso inicijavimo pagrindu ). Juk neįmanoma sulaužyti minėtos priesaikos ( pavyzdžiui, sulaužius pažadą vykdyti LR Konstituciją ) šiurkščiai nepažeidžiant Konstitucijos, ir atvirkščiai: neįmanoma šiurkščiai pažeisti Konstitucijos, nesulaužius Seimo nario priesaikos.

2.3 Įtarimas padarius nusikaltimą

Apkaltos proceso inicijavimas galimas ir tuomet, kai paaiškėja, jog vienas iš asmenų, įvardintų Konstitucijos 74 straipsnyje ar Seimo statuto 228 straipsnyje yra “įtariamas padaręs nusikaltimą” ( Seimo statuto 229 str. 1 dalies 3 punktas ).

Šiuo atveju reikšmės neturi faktas ar asmuo, kurio atžvilgiu inicijuojamas apkaltos procesas, nusikaltimą padarė kaip “eilinis” žmogus, pavyzdžiui, atliko diversiją ( LR Baudžiamojo kodekso 66 straipsnis ), ar kaip “valstybės pareigūnas, kuris eidamas savo pareigas pažeidė vieną ar teisės aktuose užfiksuotą normą, pavyzdžiui, kliudė rinkėjui pasinaudoti rinkimų ar referendumo teise ( LR Baudžiamojo kodekso 134 straipsnis ). Be abejo, teisė spręsti, kaltas, ar asmuo yra kaltas padaręs nusikaltimą, turi tiktai teismas: “Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai” ( Konstitucijos 109 straipsnis). Todėl apkaltos institucijos sprendimas, kad ir koks jis bebūtų, jokiu būdu nesaisto teismo, kuris svarstys bylą asmens, prieš kurį buvo inicijuota apkaltos procedūra, t.y. teismas gali pripažinti nekaltu asmenį, kuris, pavyzdžiui, buvo pašalintas iš Konstitucinio teismo teisėjo pareigų apkaltos proceso tvarka.

Diskutuotina yra Konstitucijos leidėjo nuostata, jog įsiteisėjęs teismo nuosprendis nėra pakankamas pagrindas, pavyzdžiui, Seimo nario mandato panaikinimui. Tai leidžia manyti,kad jei Seimas duoda sutikimą patraukti Seimo narį baudžiamojon atsakomybėn ( Seimo statuto 231 straipsnio 3 dalis ), tai po apkaltinamojo teismo nuosprendžio įsigalėjimo Seimo nario įgaliojimai automatiškai nenutrūksta. Tokiu atveju, tai padaryti galima būtų padaryti pradėjus apkaltos procesą. Remianti teisinės valstybės siekiu (Konstitucijos preambulė), šį kelią reikia vertinti kaip vienintelį galimą . Bet tai yra greičiau diskutuotinas moralinis imperatyvas, bet jokiu būdu neteisinis.Vertinant formaliai, galima apkaltos institucija neprivalo taip elgtis, ką ir įrodo Seimo nario Audriaus Butkevičiaus apkaltos procesas.

Beje, verta pabrėžti, jog Seimo statutu 229 straipsnio 3 dalyje numatoma,kad:”Tuo atveju, kai paaiškėja, kad Konstitucijos 74 straipsnyje nurodyti asmenys padarė nusikaltimą ir dėl to yra įsiteisėjęs teismo apkaltinamasis nuosprendis, sprendžiant klausimą dėl šių asmenų pašalinimo iš pareigų arba Seimo nario mandato panaikinimo, apkaltos procesas vyksta netaikant šio statuto 233-242 straipsnių ir trisdešimt devintojo skirsnio straipsnių.”, t.y. taikoma skirtinga apkaltos proceso procedūra priklausomai nuo to, ar yra įsiteisėjęs teismo apkaltinamasis nuosprendis, ar jo nėra. Plačiau šis klausimas bus nagrinėjamas vėliau.

Teisme išteisinto ( pripažinto nekaltu ) asmens, kuris buvo pašalintas iš pareigų arba neteko Seimo nario mandato apkaltos proceso tvarka, reabilitacijos ( mandato ar pareigų sugrąžinimo nei Konstitucija, nei kiti teisės aktai nenumato, todėl labai rimtai reikia vertinti generalinio prokuroro vaidmenį inicijuojant apkaltos procesą. Seimo statuto 231 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog: “Generalinis prokuroras, nustatęs, kad šio statuto 228 straipsnyje nurodyti asmenys yra įtariami padarę nusikaltimą, apie tai nedelsdamas praneša Seimui ir pateikia atitinkamą medžiagą.”be abejo, tik svarūs Generalinio prokuroro argumentai turėtų būti itin svarūs. Juk dalis Konstitucijos 74 straipsnyje paminėtų asmenų ( LR Prezidentas, Seimo nariai yra politinės konkurencijos objektai. Jie nuolat yra politinių intrigų, sąskaitų suvedinėjimo, o kartais, kraštutiniu atveju, ir nepagrįsto apkaltinimo nusikaltimo padarymu taikinys.

3.Apkaltos proceso esmė

“Apkalta - viena iš pilietinės visuomenės savisaugos priemonių. Demokratinių valstybių konstitucijose apkalta traktuojama kaip ypatingas procesas, kai yra sprendžiamas pareigūno konstitucinės atsakomybės klausimas.” Šioje Konstitucinio teismo nutarimo dalyje svarbiausias yra teiginys, jog apkaltos proceso metu sprendžiamas pareigūno konstitucinės atsakomybės klausimas. “Apkaltos proceso padarinys yra specifinė konstitucinė sankcija - asmens pašalinimas iš pareigų arba jo mandato panaikinimas; taigi apkalta nėra baudžiamosios atsakomybės taikymas, net jei jos pagrindas yra nusikaltimas”. Tai automatiškai reiškia, kad Seimas negali paskirti bausmės, numatytos Baudžiamajame kodekse, o turi skirti konstitucinę sankciją, kaip antai – panaikinti Seimo nario mandatą. Taigi rezultatyvaus apkaltos proceso padarinys yra specifinė konstitucinė sankcija – asmens pašalinimas iš pareigų arba jo mandato panaikinimas ; taigi apkalta nėra baudžiamosios atsakomybės taikymas, netgi jei jos pagrindas ir yra nusikaltimas. Toks aiškinimas pagrįstas valdžių atskyrimo principu ir jo įtvirtinimu LR Konstitucijoje: “Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.” ( Konstitucijos 109 straipsnis ).

Tačiau, remiantis Konstitucinio teismo teiginiu, jog apkaltos procesas yra ypatinga ( specifinė ) įstatymų leidžiamosios institucijos funkcija, kuri labai artima teisingumo vykdymui, juo labiau, kad: ” Apkaltos procesui visuomet būdingos teisminės procedūros, leidžiančios sprendimą dėl konstitucinės sankcijos taikymo pagrįsti visapusiu, objektyviu ir viešu bylos aplinkybių ištyrimu. Teisminio pobūdžio procedūrų būtinumą pagrindžia ir tai, kad apkaltos tvarka pritaikyta konstitucinė sankcija yra negrįžtamojo pobūdžio. Apkaltą vykdantis parlamentas nepaliauja veikti kaip aukščiausioji atstovaujamoji įstatymų leidybos institucija, šiuo atveju atliekanti specifinę funkciją. Procedūromis, būdingomis teisingam teisminiam procesui, siekiama ne atstoti teismą, bet užtikrinti, kad tinkamai ištyrus apkaltos bylos aplinkybes bus priimtas teisingas sprendimas dėl pareigūno konstitucinės atsakomybės.” ( LR Konstitucinio teismo nutarimas “Dėl Seimo statuto 259 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai” )

Anot Konstitucinio teismo, konstitucinės sankcijos negalima atsieti nuo pažeidimo fakto nustatymo. Kartais tie patys neteisėti veiksmai gali užtraukti ir konstitucinę ir, pavyzdžiui, baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikaltimą. Klausimą, ar be konstitucinės atsakomybės vieni ar kiti veiksmai užtraukia dar ir kitokio pobūdžio atsakomybę, priklauso nuo to, ar teisinė sistema pripažįsta, kad tais pačiais veiksmais gali būti pažeidžiami ne tik konstituciniai, bet ir kiti teisiniai santykiai.[10] Neabejotinai svarbu pabrėžti, kad Konstitucinis teismas aukščiau minėtame nutarime nurodė, kodėl ir ko siekiant yra taikoma konstitucinė sankcija: “Konstitucinė sankcija taikoma visų pirma dėl to, kad darydamas pažeidimą asmuo tuo diskreditavo valstybės valdžią, užtat būtina jį pašalinti iš pareigų ar panaikinti jo mandatą, antraip nebus garantuotas visuomenės pasitikėjimas valstybės valdžia, jos institucijomis ir pareigūnais.” Galima teigti, jog apkaltos proceso inicijavimo parlamente prasmė ir pagrindinis tikslas yra visuomenės pasitikėjimo valdžia atkūrimas.