Atsakovo intereso gynimo būdai: priešinis ieškinys, atsikirtimas į ieškinį.

Atsakovo intereso gynimo būdai: priešinis ieškinys, atsikirtimas į ieškinį.

CPK 17 straipsnis numato šalių procesinį lygiateisiškum¹. Minėtas straipsnis skelbia: ,,Šalių procesinės teisės yra lygios”. Iš to seka, kad ieškovas turi teisź pareikšti ieškinį, o atsakovas atitinkamai turi teisź gintis nuo jam pareikšto ieškinio. Kita vertus, principas audiatur et altera pars reikalauja išklausyti ir atsakovo pozicij¹. Todėl atsakovui turi būti sudarytos tam tikros procesinės galimybės išdėstyti savo nuomonź dėl jam pareikšto ieškinio.

Ieškovui pareiškus ieškinį, atsakovas gali elgtis įvairiai. Pavyzdžiui, jis gali pripažinti ieškinį ar jo pagrind¹. Kaip numato CPK 187 straipsnis, šalis turi teisź pripažinti faktus, kuriais kita proceso šalis grindžia savo reikalavim¹ ar atsikirtim¹. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta atsakovo teisź pripažinti ieškinį, taip pat galimybź šalims byl¹ užbaigti taikos sutartimi. Tokiu atveju teisme ieškovo ieškinys bus patenkintas.

Tačiau, kaip jau buvo paminėta anksčiau, gintis nuo pareikšto ieškinio yra atsakovo teisė, kuri įtvirtinta CPK 42 straipsnyje, bet ne pareiga. Atsakovas gali aktyviai gintis nuo jam pareikšto ieškinio. Tokiu atveju jis gali imtis tam tikrų procesinių priemonių, kuriomis remdamasis teismas gali atmesti ieškinį.

Procesinės priemonės, kuriomis atsakovas ginasi nuo jam pareikšto ieškinio, vadinamos atsakovo gynybos priemonėmis. Jos yra būtina rungimosi principo prielaida. Išskiriamos tokios atsakovo gynimosi priemonės:priešinis ieškinys ir atsikirtimai į ieškinį.

1. atsikirtimus į ieškinį.

Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekse sutinkame kitoki¹ s¹vok¹, kuria įvardijamas priešinis ieškinys, t.y. ,,priešieškinis”. Pažymėtina, kad abi šios s¹vokos apibūdina t¹ patį teisinį institut¹.

Priešinis ieškinys (ang. cross – action; pranc. action reconventionelle; vok. Widerklage) – tai toje pačioje byloje pareikštas atsakovo ieškinys ieškovui siekiant apsiginti nuo pirminio ieškinio reikalavimo.[2]

Galimybė pareikšti priešinį ieškinį susijusi su materiali¹ja teise. Susiklosčius  materialiesiems teisiniams santykiams, daugeliu atvejų subjektus sieja abipusės teisės ir pareigos. Todėl ne tik ieškovas turi teisź pareikšti reikalavim¹ atsakovui, bet ir atvirkščiai – atsakovas taip pat turi teisź pareikšti reikalavim¹ ieškovui. Tokia atsakovo teisė yra įtvirtinta CPK 143 straipsnyje, kuris skelbia, kad atsakovas turi teisź iki nutarties skirti byl¹ nagrinėti teisme priėmimo pareikšti ieškovui priešieškinį, kad jis būtų išnagrinėtas kartu su pradiniu ieškiniu.

Pavyzdžiui, pagal pirkimo - pardavimo sutartį pirkėjas turi teisź reikalauti iš pardavėjo pateikti kokybišk¹ prekź, o pardavėjas turi teisź reikalauti iš pirkėjo sumokėti už pateikt¹ prekź atitinkam¹ sum¹.

Priešinis ieškinys turi būti pareiškiamas pagal bendr¹sias ieškinio pareiškimo taisykles. Tačiau teismo nutartis priimti priešinį ieškinį pateikiant atskir¹jį skund¹ neskundžiama.

CPK 33 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad priešinis ieškinys, neatsižvelgiant į teismingum¹, pareiškiamas tame teisme, kur nagrinėjamas pradinis ieškinys. Atsakovas teise pareikšti priešinį ieškinį pasinaudoti gali iki nutarties skirti byl¹ nagrinėti teismo posėdyje. Vėliau priešinį ieškinį teismas gali priimti tik esant vienai iš šių s¹lygų[3]:

būtinybė pareikšti priešinį ieškinį atsirado vėliau, pavyzdžiui, teismui leidus pakeisti ieškinio dalyk¹ ar pagrind¹ po nutarties skirti byl¹ nagrinėti teismo posėdyje (LR CPK 141str. 1 d.)

gautas priešingos šalies sutikimas priimti priešinį ieškinį;

teismas pripažįsta, kad vėlesnis ieškinio priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo.

Priešinio ieškinio priėmimas yra pagrindas atidėti bylos nagrinėjim¹, nes ieškovas turi pasirengti gintis nuo jam pareikšto priešinio ieškinio (CPK 156 str. 1 d.).

Atsikirtimai į ieškinį – tai atsakovo pateikiami argumentai, kuriais jis siekia paneigti jam pareikšto reikalavimo pagrįstum¹ arba ginčija ieškovo teisź pareikšti ieškinį.[4]

Atsikirtimai į ieškinį gali būti:

1) materialiojo teisinio pobūdžio atsikirtimai – tai atsakovo nurodomos faktinės aplinkybės, argumentai, paaiškinimai, kuriais siekiama paneigti ieškinio pagrįstum¹, t.y įrodyti, jog ieškovas neturi teisės į ieškinio patenkinim¹. Šiais atsikirtimais atsakovas siekia nuginčyti teisinį arba juridinį ieškinio pagrind¹;

2) procesinio teisinio pobūdžio (formalūs) atsikirtimai – tai atsakovo argumentai, kuriais jis siekia įrodyti, kad ieškovas neturėjo teisės pareikšti ieškinio, todėl procesas prieš jį (atsakov¹) pardėtas neteisėtai.[6]

Įstatymas numato, visus atsikirtimus į ieškinį atsakovas turi įrodyti. CPK 12 straipsnis skelbia, kad ,,kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti”.