Atstovavimas civiliniame procese. Atstovo teisme procesinė padėtis, įgaliojimai ir jų įforminimas.

Atstovavimas civiliniame procese. Atstovo teisme procesinė padėtis, įgaliojimai ir jų įforminimas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 51 straipsnyje reglamentuojama, kad asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Paties asmens dalyvavimas byloje neatima iš jo teisės turėti šioje byloje atstov¹. Valstybei teisme atstovauja Vyriausybė, įstatymų numatytais atvejais – Vyriausybės įgaliota arba kita institucija. Valstybei teisme taip pat gali atstovauti atstovai pagal pavedim¹. Anot, E. Laužiko, V. Mikelėno ir kt., dažnai civiliniam procesui vesti reikia nemažai specialių teisės žinių, o proceso šalys ar kiti byloje dalyvaujantys asmenys jų dažnai neturi. Būtent procesinio atstovavimo institutas ir sudaro tinkamas s¹lygas, kad byloje būtų kvalifikuotai pasiekti civiliniam procesui keliami tikslai. Be to, procesinio atstovavimo institutas reiškia ir pagalb¹ teismui vykdant teisingum¹. [1]

A. Driukas ir V. Valančius išskiria, kad atstovavimo teisme metu susiklosto dvejopi teisiniai santykiai:

teisiniai santykiai, susiklostantys tarp atstovo ir atstovaujamojo;

teisiniai santykiai, susiklostantys tarp atstovo – dalyvaujančio byloje asmens – ir teismo procesiniai santykiai, reguliuojami civilinio proceso teisės normų.[2]

Kalbant apie atstovavim¹ civiliniame procese pirmiausiai reikia išskirti tai, kad atstovai gali būti tik fiziniai asmenys, atitinkantys CPK nustatytus reikalavimus. Atstovavimas gali būti sutartinis ir pagal įstatym¹.[3] Savo ruožtu sutartinis atstovavimas dar gali būti savanoriškas (kai kalbame apie asmens teisź turėti atstov¹ byloje) ir privalomasis (kai kalbame apie asmens pareig¹ turėti atstov¹ tam tikriems procesiniams veiksmams atlikti). Daugeliu atvejų civiliniame procese yra savanoriškas sutartinis atstovavimas, tačiau CPK ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nustatytais atvejais turėti procesinį atstov¹ yra asmens pareiga. Esant privalomajam atstovavimui tam tikrus procesinius veiksmus (pvz. surašyti kasacinį skund¹) gali atlikti tik atsakovas. Priešingu atveju procesinis veiksmas turėtų būti pripažintas neatliktu.

Ypač atkreiptinas dėmesys į tai, kad atstovas procese visiškai pakeičia atstovaujam¹ asmenį. Tai reiškia, kad atvykus į teismo posėdį atstovui laikoma atvykus pačia atstovaujam¹ šalį. Jeigu jos realiai nėra, neatvykimo priežasčių nereikia aiškintis. Visgi nukrypti nuo bendrosios taisyklės, kad atstovo atvykimas laikomas tinkamu atstovaujamojo atvykimu, galima tik vienu atveju, t.y. kai teismas pripažįsta šalies atvykim¹ būtinu. Tokiu atveju konkrečiam veiksmui atlikti į teism¹ turi atvykti būtent pati šalis, o ne jos atstovas. Nors, be abejo, galima situacija, kai į tokį teismo posėdį atvyks ir šalis, ir jos atstovas.

Atsižvelgiant į atstovavimo teisinių santykių atsiradimo pagrindus, A. Driukas ir V. Valančius, išskiria tris atstovavimo rūšis[4]:

1) sutartinis atstovavimas. Sutartinio atstovavimo atsiradimo pagrindas yra atstovaujamojo ir atstovo sutartis, kuria atstovui pavedama ginti atstovaujamojo ir atstovo interesus bei apibrėžiami atstovo įgaliojimai. Šis atstovavimas atsiranda pavedimo sutarties pagrindu (CK 6.756, 6.757 str.), jungtinės veiklos sutarties pagrindu (CK 6.972 str.), darbo sutarties pagrindu, prokūros ir kt. Sutartinio atstovavimo pagrindinė paskirtis yra užtikrinti atstovaujamajam tinkam¹ teisinź pagalb¹. Atstovas pagal pavedim¹ nuo atstovavimo teisinių santykių atsiradimo momento taip pat įgyja visas konkretiems dalyvaujantiems byloje asmenims, kuriems jis atstovauja, teises ir pareigas (CPK 42 str.). Tačiau, kai kuriuos veiksmus atstovas atstovaujamojo vardu gali atlikti tik tokiu atveju, jeigu jie yra aptarti bei numatyti pavedimo ar kitoje sutartyje, pavyzdžiui, pareikšti ieškinį, priešieškinį, pripažinti ieškinį ar pan.;

2) įstatyminis atstovavimas. Įstatyminis atstovavimas priešingai nei sutartis atstovavimas, skirtas realizuoti kito asmens, kuris savarankiškai negali ginti savo interesų teisme, teisnum¹. Įstatyminis atstovavimas atsiranda įstatymuose nustatytais pagrindais, pavyzdžiui, faktas, patvirtinantis vaiko ir jo tėvų kraujo giminystź, įvaikinimo aktas, administracinis aktas, juridinio asmens steigimo dokumentai ir kt.[5] Atstovo pagal įstatym¹ įgaliojimo ribas apibrėžia įstatymas. CPK 54 straipsnyje reglamentuojama, kad atstovas pagal įstatym¹ turi visas atstovaujamojo procesinis teises ir pareigas, išskyrus įstatyme numatytas išimtis;

3) visuomeninis atstovavimas. Visuomeninio atstovavimo pagrindas- tai narystė tam tikroje visuomeninėje organizacijoje. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo 2 straipsnis numato, kad vienas iš įvairių asociacijų steigimo tikslų yra atstovavimas asociacijos narių interesams.[6]