BENDROSIOS NUOSTATOS

BENDROSIOS NUOSTATOS

1.1. PAVELDĖJIMO TEISĖS RAIDA

Paveldėjimo teisė reglamentuoja visuomeninius santykius, susijusius su mirusio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimu jo įpėdiniams. Lietuva, kaip ir kitos kontinentinės teisės sistemos valstybės, perėmė daugelį romėnų paveldėjimo teisės institutų.

Jau XII lentelių įstatyme, seniausiame Senovės Romos rašytiniame šaltinyje, buvo nurodyti du paveldėjimo būdai: pagal įstatym¹ ir pagal testament¹. Pirmieji testamentai buvo žodinės formos. Jie buvo sudaromi arba per tautos susirinkim¹, arba palydint į mūšį išsiruošusius karius. Tai buvo vieši testamentai, nes buvo sudaromi dalyvaujant daugybei liudininkų. vėliau, vystantis privačiai nuosavybei, asmuo buvo suinteresuotas, kad kuo mažiau asmenų žinotų jo vali¹ dėl turto perėjimo mirties atveju. Taip pamažu atsirado ir rašytiniai testamentai. Iš pradžių testatoriaus valios duoti patvarkymus dėl savo turto mirties atveju niekas neribojo, tačiau vėliau testamentinė laisvė buvo pradėta riboti, t.y. atsirado privalomasis paveldėjimas.

Bene svarbiausia testamento galiojimo s¹lyga per vis¹ testamento istorij¹ buvo reikalavimas paskirti į pėdinį (institutio heredis). Kartu su institutio heredis romėnų teisė numatė ir substitio, t.y. antrojo įpėdinio paskyrim¹ tuo atveju, jeigu pirmasis įpėdinis dėl kokių nors priežasčių nepriims palikimo.

Nesant testamento arba negalint jo įvykdyti, atsirasdavo paveldėjimas pagal įstatym¹. Romėnų teisėje gali būti išskiriamos trys pagrindinės paveldėjimo pagal įstymus (ab intestato) sistemos:

Pirmoji – senosios ius civile paveldėjimas – pagal įstatymų sistem¹, kurios pagrindas buvo agnatinė giminystė.

Antroji – retorinė paveldėjimo pagal įstatym¹ sistema, kurios pagrindas buvo ir agnatinė, ir kognatinė giminystės.

Trečioji – Justiniano paveldėjimo pagal įstatym¹ sistema, kuri rėmėsi tik kognatinės giminystės principais.

Paveldėjimas, kaip universalus mirusiojo turtinių teisių ir pareigų perėmimas, buvo įtvirtintas jau Justinjano digestų penkiasdešimtosios knygos šešiasdešimt antrajame fragmente. Be universalaus teisių perėmimo, romėnų paveldėjimo teisėje egzistavo ir singuliarinis teisių perėmimas, kuris atspindėjo tokiuose paveldėjimo teisės institutuose kaip legatas (legata) ir fideikomisas (fideicommissa).

Testamentu testatorius galėjo atimti iš įpėdinio tam tikras teises arba teisź paveldėti tam tikr¹ daikt¹ kito asmens (asmenų) naudai, kartu įpareigodamas įpėdinį įvykdyti to asmens (asmenų) naudai tam tikra prievolź. toks testamentinis patvarkymas vadinosi legatu, o asmuo, kurio naudai įpėdinis turėjo atlikti tam tikrus veiksmus, vadintas ne įpėdiniu, bet legatarijumi.

Fideikomiso institutas žinomas pirmiausia paveldėjimo pagal įstatym¹ atveju. Jis neturėjo tokios teisinės galios kaip legatas, todėl fideikomiso vykdymas priklausydavo nuo įpėdinio geros valios (fidei commissum).

Fideikomiso objektas galėjo būti bet kuris palikimo daiktas, taip pat kitam asmeniui priklausźs daiktas. Fideikomiso dalykas galėjo būti ir laisvės suteikimas vergui (libertas fideikommisaria).

Legato ir fideikomiso institutai vėliau susiliejo, t.y. ir legatas, ir fideikomisas suteikė asmeniui, kurio naudai jie padaryti, prievolinio reikalavimo įpėdiniui teisź.

Romėnui teisei buvo žinomas ir paveldėjimas pagal atstovavimo teisź (ius repreasantationis), kai anksčiau mirusiojo arba išėjusiojo iš palikėjo valdžios įpėdinio palikuonys gaudavo t¹ palikimo dalį, kuri¹ būtų paveldėjźs gyvas jų tėvas (motina).

Romėnų teisė darė didelź įtak¹ teisės raidai Europoje

Atkūrus nepriklausomybź Lietuvoje 1918 m., reikėjo sprźsti klausim¹, kokie įstatymai turi būti taikomi, kol bus priimti Lietuvos įstatymai. 1918 m. lapkričio 2 d. Laikinosios Konstitucijos pamatinių dėsnių 24 strapsnyje buvo nustatyta, kad „srityse, kuriose Lietuvos valstybės nėra išleistų įstatymų, laikinai pasilieka tie, kurie yra buvź prieš kar¹, kiek jie neprieštarauja Laikinosios Konstitucijos pamatiniams dėsniams“. Paveldėjimo teisinius santykius 1940 m. birželio 15 d. didžiojoje Lietuvos dalyje reglamentavo Rusijos imperijos civiliniai įstatymai. Suvalkijoje galiojo Napoleono kodeksas. Palangoje ir nedidelėje Zarasų krašto dalyje veikė Kuršo teisė ir vietinių civilinių įstatymų trečiosios dalies bendrieji nuostatai. Susigr¹žinus Klaipėdos krast¹, priimta Vokietijos civilinė teisė, kurios pagrind¹ sudarė Vokietijos civilinis kodeksas.

Paveldėjim¹ reglamentavo Rusijos imperijos civilinių įstatymų X tomo 1 dalies 1010-1338 straipsniai. Paveldėti buvo galima ir pagal testament¹, ir pagal įstatym¹. Buvo nustatytos dvi testamentų rūšys: notarinis ir naminis. Notarinis testamentas buvo sudaromas dalyvaujant trims liudytojams. Namuose testament¹ galėjo surašyti pats testatorius savo ranka arba paprašytas kitas asmuo. Testamentas turėjo būti pasirašytas testatoriaus ir liudytojų. Naminiai testamentai turėjo būti pateikti tvirtinti vykdyti taikos teisėjui. Įstatymas taip pat numatė ypatingus testamentus – sudarytus karo žygyje, tarnaujančiųjų armijoje, plaukiojančiųjų prakybos laivu ir pan., nustatė jų sudarymo tvark¹. Pagal įstatym¹ teisź paveldėti turėjo giminaičiai.

Pagal Napoleono kodeks¹, turtas taip pat galėjo būti paveldėtas ir pagal įstatym¹, ir pagal testament¹.

Napoleono kodeksas numatė trijų rūšių testamentus: savo ranka parašytus, viešuosius ir slaptuosius. Viešajį testament¹ surašydavo du notarai, dalyvaujant dviems liudytojams arba vienas notaras, dalyvaujant keturiems liudytojams. Testamentu buvo galima užrašyti aplenkiant kitus įpėdinius ne vis¹ savo turt¹, o tik vadinam¹jį leist¹ laisvai tvarkyti turto dalį.

Legatas buvo trijų rūšių: bendras (kai testamentu paliktas visas mirusiojo turtas), dalinis (kai testamentu paliktas tik kilnojamasis, arba tam tikra turto dalis), atskirasis (kai testamentu paliktas tam tikras daiktas arba pinigų suma).

Priimti palikim¹ buvo galima dviem būdais: oficialiu raštu arba faktiniu palikimo priėmimu (711, 723, 767-773, 778 straipsniai).

Paveldimo turto apmokestinim¹ tarpukario Lietuvoje reglamentavo Valstybinio palaikų mokesnio įstatymas. Pagal šį įstatym¹ turto paveldėtojas turėjo mokėti valstybinį palaikų mokestį.

Nurodyti teisės aktai galiojo Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. LTSR iki 1964 m. civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) įsigaliojimo galiojo 1922 m. RTFSR civilinis kodeksas. Jis numatė paveldėjim¹ ir pagal įstatym¹, ir pagal testament¹. Pagal įstatym¹ mirusiojo turt¹ galėjo paveldėti jo vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai, mirusiojo išlaikytiniai,

jo vaikaičiai ir provaikaičiai, o šių asmenų nesant arba jiems palikimo nepriėmus – darbingi tėvai, jų nesant – mirusiojo broliai ir seserys.

1964 metų Civilinis kodeksas įsigaliojo 1965 metų sausio 1 dien¹. Jis galiojo iki įsigaliojantt 2000 m. CK, t. y. iki 2001 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnyje nustatyta bendra taisyklė, kad 2000 m. CK penktosios knygos „Paveldėjimo teisė“ normos taikomos paveldėjimo santykiams, kai palikimas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui.

1.2. PAVELDĖJIMO TEISĖ. ŠALTINIAI. PRINCIPAI

Paveldėjimo teisė objektyvi¹ja prasme – teisės normų visuma, reguliuojanti mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjim¹ jo įpėdiniams pagal įstatym¹ (ir) pagal testament¹.

Paveldėjimo teisė subjektyvi¹ja prasme – paveldėjimo teisės subjektų galimybė įgyvendinti savo teises ir pareigas, susijusias su mirusio fizinio asmens turtinių teisių ir pareigų perėjimu..

Paveldėjimo teisės objektas yra tie visuomeniniai santykiai, kuriuos reguliuoja paveldėjimo teisė, kitaip tariant, paveldėjimo teisės objektas yra paveldėjimo visuomeniniai santykiai arba paveldėjimas.

Paveldėjimo teisės šaltiniai yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, CK (penktoji knyga, kitų knygų straipsniai arba jų dalys, reglamentuojantys paveldėjim¹). Paveldėjimo teisės šaltiniams galima būtų priskirti ir Notariato įstatym¹, taip pat Nekilnojamojo turto registro įstatym¹, Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatym¹, Draudimo įstatym¹, Pensijų kaupimo įstatym¹, Paveldimo turto mokesčio įstatym¹ ir kitus įstatymus, kiek jie reglamentuoja teisinius paveldėjimo santykius.

Be to, paveldėjimo teisės šaltinis yra 1972 m. Europos Tarybos Bazelio konvencija dėl testamentų registravimo schemos sukūrimo.

Lietuvos, kaip ir daugumos užsienio kontinentinės teisės sistemos valstybių, paveldėjimo teisės pagrindiniai principai yra šie:

Universalus teisių perėjimo principas – kai tuoj pat po palikėjo mirties visas jo turtas (aktyvas ir pasyvas) pereina jo įpėdiniams įstatymų nustatyta tvarka. Palikimas pereina įpėdiniams nepakitźs, t.y. tokios būklės, kokios jis buvo palikėjo mirties momentu, kaip vientisa teisių ir pareigų visuma. Be to, palikimas pereina įpėdiniams visas tuo pačiu metu, t.y. palikimo negalima priimti dalimis.

Testatoriaus laisvės principas – kai testatorius gali laisva valia, savo nuožiūra palikti vis¹ jam priklausantį turt¹ bet kuriam fiziniam arba juridiniam asmeniui. Testatoriaus laisvės principas yra išvestinis iš nuosavybės neliečiamumo principo.

Šeimos paveldėjimo principas – po asmens mirties pagal įstatym¹ teisź į jo palikt¹ turt¹ įgyja jo šeimos nariai: giminaičiai iki įstatymo nustatyto giminystės laipsnio ir sutuoktinis. Giminaičiai – tai kraujo ryšiais susijź asmenys, kilź vienas iš kito arba iš bendro protėvio. Įstatymas taip pat nustato šeimos narių hierarchij¹ paveldėjimo teisėje – pirmumas teikiamas vaikų, o jų nesant – tėvų ir vaikų teisei paveldėti. Sutuoktinio teisė į palikim¹ priklauso nuo palikėjo vaikų, tėvų ir vaikaičių skaičiaus.

1.3. PAVELDĖJIMO SAMPRATA. PAVELDĖJIMO DALYKAS

Paveldėjimas - tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatym¹ arba (ir) įpėdiniams pagal testament¹.

Paveldėjimo dalykas yra palikimas – mirusio asmens turtas, pereinantis paveldėjimo būdu jo įpėdiniams. Paveldimas tik tas turtas, kuris palikėjo mirties momentu priklausė jam nuosavybės teise.

Paveldimi:

materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.);

palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės;

įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės bei teisės į pramoninź nuosavybź);

kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos.

Nepaveldimos:

asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu (teisė į garbź ir orum¹, autoryste, teisė į autorinį vard¹, į kurinio neliečiamybź, į atlikėjo vard¹ ir atlikimo neliečiamybź);

teisė į alimentus ir pašalpas, mokamas palikėjui išlaikyti;

teisė į pensij¹, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis.

1.4. PAVELDĖJIMO PAGRINDAI

Paveldima pagal įstatym¹ ir pagal testament¹.

Pagal įstatym¹ paveldima, kada tai nepakeista ir kiek nepakeista testamentu.

Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatym¹, nei pagal testament¹ arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisź paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei.

1.5. PALIKIMO TEISĖS SUBJEKTAI

Asmuo, po kurio mirties atsiranda palikimas, vadinamas palikėju. Jeigu asmuo buvo sudarźs testament¹, jis dar vadinamas testatoriumi. Palikėjas gali būti tik fizinis asmuo. Palikėjas gali būti ir veiksnus, ir neveiksnus arba ribotai veiksnus asmuo. Testatorius gali būti tik veiksnus asmuo.

Asmuo, kuris paveldi mirusiojo turt¹, vadinamas įpėdiniu. Paveldėjimas gali atsirasti pagal įstatym¹ arba pagal testament¹, todėl įpėdiniai gali būti pagal įstatym¹ ir pagal testament¹.

Paveldint pagal įstatym¹, įpėdiniai gali būti tik fiziniai asmenys ir Lietuvos valstybė. Juridiniai asmenys, išskyrus Lietuvos valstybź, negali paveldėti pagal įstatym¹. Fiziniai asmenys gali būti įpėdiniais pagal įstatym¹ tik tuo atveju, jei jie buvo gyvi palikėjo mirties momentu. Jeigu palikėjas teismo sprendimu paskelbtas mirusiu, palikėjo mirties momentu laikoma ta diena, kuri¹ įsiteisėja teismo sprendimas paskelbti jį mirusiu. Jeigu mirusiu paskelbiamas asmuo, dingźs be žinios tokiomis aplinkybėmis, kurios sudarė mirties grėsmź arba leidžia spėti asmenį mirus dėl nelaimingo atsitikimo, palikėjo mirties momentu laikoma jo spėjama žuvimo data, nurodyta teismo sprendime, jei teismas toki¹ dat¹ nurodė (CK 2. 31 str. 4 d.).

Įpėdiniai pagal įstatym¹ taip pat gali būti palikėjo vaikai, gimź po jo mirties (CK 5. 5 str. 1 d. 1 p.).

Paveldint pagal testament¹ įpėdiniai gali būti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys, taip pat viena arba kelios valstybės bei savivaldybės, tarptautinės organizacijos. Fiziniai asmenys gali paveldėti pagal testament¹, jei jie buvo gyvi palikėjo mirties momentu. Įpėdiniai pagal testament¹ gali būti ir fiziniai asmenys, kurie buvo pradėti palikėjai esant gyvam po jo mirties, taip pat testamente nurodyti dar nepradėti asmenys jiems gimus.

Ir pagal įstatym¹, ir pagal testament¹ gali paveldėti ir veiksnūs, ir neveiksnūs bei ribotai veiksnūs asmenys. Svarbi s¹lyga būti įpėdiniu – būti teisniam, tarpu veiksnumo turėjimas arba neturėjimas netrukdo būti įpėdiniu. Fizinio asmens civilinis teisnumas atsiranda jo gimimo momentu ir išnyksta jam mirus.

Vaikų, gimusių nesusituokusiems tėvams, ir vaikų, gimusių susituokusiems tėvams, teisės yra lygios, todėl jie turi lygias teises paveldėti tėvų turt¹.

Įpėdinių teisė paveldėti gali būti apribota. Neturi teisės paveldėti nei pagal įstatym¹, nei pagal testament¹ asmenys, kurie netinkamai elgėsi su palikėju arba jo įpėdiniais arba atliko veiksmus, prieštaraujančius paskutinei palikėjo valiai. Asmenys netenka teisės paveldėti, jei dėl jų kaltės, kuri pasireiškė tyčia atliktais veiksmais, atsirado įstatyme nurodytos aplinkybės ir šių aplinkybių buvimas yra nustatytas teismo tvarka.

1.6. JURIDINIAI FAKTAI, NULEMIANTYS PAVELDĖJIMO TEISINIŲ SANTYKIŲ ATSIRADIM„

Paveldėjimas gali atsirasti dviem pagrindais: pagal įstatym¹ ir pagal testament¹. Jeigu palikėjas yra sudarźs testament¹ teisės aktų nustatyta tvarka, įpėdiniai paveldi turt¹ testamente nustatyta tvarka. Jei testamentu paliktas ne visas turtas arba galioja tik dalis testamento, tai paveldima ir pagal testament¹, ir pagal įstatym¹. Šiuo atveju paveldima pagal įstatym¹ tiek, kiek tai nėra nustatyta testamentu. Tuo atveju, kai palikėjas nėra sudarźs testamento arba testamentas nuginčijamas, paveldima pagal įstatym¹. Gali būti, kad po asmens mirties nėra įpėdinių nei pagal testament¹, nei pagal įstatym¹. Taip gali atsitikti tada, kai:

asmuo nesudarė testamento arba sudarytas testamentas pripažintas negaliojančiu, o palikimo atsiradimo momentu nėra nė vieno įpėdinio, nurodyto CK 5.11-5.13 straipsniuose;

testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisź paveldėti (nušalino įpėdinius nuo palikimo);

nė vienas įpėdinių palikimo nepriėmė;

įpėdiniai neteko teisės paveldėti, atsiradus CK 5.6-5.7 straipsniuose nurodytoms aplinkybėms.

Tokiais atvejais, kai nėra įpėdinių pagal įstatym¹, nei pagal testament¹, visas mirusio asmens turtas pereina Lietuvos valstybei.

1.7. PALIKIMO ATSIRADIMO LAIKAS IR VIETA

Palikimo atsiradimas – tai paveldėjimo teisinių santykių atsiradimas. Palikimas atsiranda mirus fiziniam asmeniui – palikėjai. Asmens mirčiai prilyginamas ir asmens paskelbimas mirusiu įstatymų nustatyta tvarka. Mirties fakt¹ patvirtina mirties liudijimas, kuris, išduodamas įregistravus asmens mirtį mirusiojo gyvenamosios vietos arba mirimo vietos civilinės metrikacijos įstaigoje, seniūnijoje (išskyrus savivaldybių centrų seniūnijas) arba Lietuvos Respublikos konsulinėje įstaigoje, remiantis medicininiu mirties liudijimu arba įsiteisėjusiu teismo sprendimu paskelbti asmenį mirusiu arba nustatyti asmens mirties fakt¹.

Palikimo atsiradimo momentas yra palikėjo mirties momentas, kuris gali būti nustatomas ne tik dienomis, bet ir valandomis bei minutėmis. Ši bendroji taisyklė turi išimtį. Jeigu asmuo paskelbiamas mirusiu, palikimo atsiradimo laiku laikoma diena, kuri¹ įsiteisėja teismo sprendimas paskelbti palikėja mirusiu. Jeigu asmuo dingo be žinios esant tokioms aplinkybėms, kurios leidžia spėti jį žuvus dėl nelaimingo atsitikimo, palikėjo mirties diena yra teismo sprendime nurodyta diena, jei teismas toki¹ dien¹ nurodė.

Nustatyti palikimo atsiradimo moment¹ labai svarbu tam, kad būtų galima nustatyti mirusio asmens teisių perėmėjus – įpėdinius. Kartais svarbu nustatyti ne tik palikimo atsiradimo dien¹, bet ir valand¹ ar net minutź.

Ne visada galima nustatyti, kuris iš dviejų arba daugiau asmenų mirė pirmiau. Tokiais atvejais, kai negalima nustatyti, visi jie laikomi mirusiais tuo pačiu metu ir teisių perėmimo tarp jų neatsiranda.

Palikimo atsiradimo laik¹ svarbu nustatyti dar ir dėl to, kad nuo palikimo atsiradimo momento:

• prasideda terminas priimti palikim¹;
• prasideda terminas palikėjo kreditorių pretenzijoms pareikšti;
• nustatomas paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo terminas;
• nustatomos teisės normos, taikytinos atsiradusiems paveldėjimo teisiniams santykiams.

Palikimo atsiradimo vieta laikoma paskutinė nuolatinė palikėjo gyvenamoji vieta. Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta reiškia asmens teisinį santykį su valstybe arba jos teritorijos dalimi. Nustatyti palikėjo gyvenam¹j¹ viet¹ svarbu siekiant sužinoti, kokios valstybės įstatymai taikomi paveldėjimui. Asmuo gali turėti tik vien¹ nuolatinź gyvenam¹j¹ viet¹. Palikėjo nuolatinė gyvenamoji vieta nustatoma laikantis CK 2.12-2.14 straipsniuose nustatytų taisyklių. Paveldėjimo teisės santykiams, išskyrus veiksnumui pagal testament¹, testamento formai ir santykiams, susijusiems su nekilnojamųjų daiktų paveldėjimu, taikoma valstybės, kurios teritorijoje buvo nuolatinė palikėjo gyvenamoji vieta jo mirties momentu, teisė. Nekilnojamojo daikto paveldėjimo santykiams taikoma nekilnojamojo daikto buvimo vietos valstybės teisė.

Atsiradus palikimui, svarbu nustatyti ir palikėjo gyvenam¹j¹ viet¹, nes nuo to priklauso, kokiam pareigūnui turi būti pateiktas pareiškimas dėl palikimo priėmimo. Taip įpėdinis, norėdamas pareikšti savo vali¹ dėl palikimo priėmimo, turi kreiptis į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teism¹ arba palikimo atsiradimo vietos notar¹.

Paskelbto mirusiu asmens mirties vieta laikoma teismo sprendime nurodyta konkreti vieta. Jeigu nėra žinomos konkrečios mirties aplinkybės ir nėra duomenų, kur asmuo žuvo, jo mirties vieta laikoma paskutinė žinoma jo buvimo vieta (CK 2.31 str. 5 d.).