CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

CIVILINĖ ATSAKOMYBĖ PAGAL TARPTAUTINES SUTARTIS IR KONVENCIJAS

teisė

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

CIVILINĖ ATSAKOMYBĖ PAGAL TARPTAUTINES SUTARTIS IR KONVENCIJAS

Tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis. Konvencijos ir tarptautinės sutartys kaip nacionalinės teisės sistemos sudėtinė dalis. Konvencijų ir tarptautinių sutarčių sąlygų privalomumas sutarties alims ir jų kolizijos su nacionaline teise problema.

Tarptautinės sutarties ir konvencijos sudarymo ir įsigaliojimo pagrindinės nuostatos. Jų ratifikavimo ir pripa˛inimo (prisijungimo prie jų) procedūra. Tarptautinės sutarties galiojimo aliai sąlygos. Tarptautinės sutarties ar konvencijos tiesioginio taikymo prielaidos. Tarptautinių teisės aktų, kurių dalyve nėra Lietuva, taikymas. Konvencijų ir tarptautinių sutarčių subjektai ir jų teisinis statusas.

Tarptautinės sutartys ir konvencijos kaip civilinę atsakomybę reguliuojantys aktai. Esminiai civilinės atsakomybės pagal tarptautines sutartis ir konvencijas skirtumai, lyginant su nacionaline teise. Deliktinės atsakomybės sąlygų ypatumai pagal tarptautines sutartis ir konvencijas.

Atsakomybė tarptautinės teisės prasme bendrųjų tarptautinės teisės normų pagrindu yra vieoji valstybės atsakomybė. Atsakomybės pagal tarptautinę teisę subjektas yra valstybė, nevykd˛iusi įsipareigojimų, privalanti atsakyti tarptautinei bendrijai ar jos nariams. Tokią atsakomybę nagrinėja tarptautinė teisė.

Tarptautinę teisę sudaro tarptautinė vieoji ir tarptautinė privatinė teisė. Vieoji tarptautinė teisė reguliuoja tarpvalstybinius santykius. Tarptautinės teisės aktai, reguliuojantis valstybių ar kitų subjektų teisinius santykius, kaip privatinės teisės subjektų, sudaro tarptautinę privatinę teisę.

Tarptautinės privatinės teisės normos skirstomos į:

Bendrojo pobūd˛io;

Partikuliarinio (specialaus) pobūd˛io.

Bendrojo pobūd˛io tarptautinės privatinės teisės normos sukuria ypatingus įsipareigojimus valstybėms – erga omnes- įsipareigojimus visiems. Jie iplaukia i tarptautinės bendrijos priimtų visuotiniu susitarimu pripa˛intų teisių įgyvendinimo ir tam tikrų veiksmų draudimo. Visuotinai pripa˛įstama tai, kad turi būti u˛tikrinamos ˛mogaus, piliečio, ma˛umų, vaikų teisės ir kitų asmenų visuotinai pripa˛įstamos teisės. Tarptautiniu lygiu pripa˛įstamas būtinumas drausti agresijos aktus, terorą, genocidą, visų rūių diskriminaciją ir nelygybę bei panaaus pobūd˛io veiksmus.

io kurso u˛duotis yra inagrinėti deliktinę atsakomybę tarptautinių aktų pagrindu, o ne atsakomybę tarptautinės teisės prasme. Nagrinėjimo objektu bus turtinė atsakomybė pagal sutartis (konvencijas), kurios yra tarptautinės privatinės teisės dalis. Deliktinė atsakomybė pagal tarptautines sutartis (konvencijas) atsiranda tada, kai pa˛eid˛iami turtiniai ar kitokie įstatymo saugomi interesai, ginami tarptautinių aktų numatytomis sąlygomis ir priemonėmis.

Tarptautinė sutartis - tarptautinėje teisėje da˛niausiai vartojama gimininė sąvoka, pa˛yminti visus tarptautinius susitarimus. Tai alių valios suderinimas ir įsipareigojimas jo laikytis esminiais valstybių santykių klausimais (politiniais, ekonominiais, kultūriniais ir kt.). Tokio pobūd˛io sutartys yra tarptautinės teisės nagrinėjimo dalykas, bet ne visada jos aktualios deliktinės atsakomybės taikymo klausimais.

Tarptautinės sutartys skirstomos į:

Politines (taikos, valstybių sąjungos, draugystės ir savitarpio pagalbos ir kt.);

Ekonomines (muitų, paskolų ir kreditų, ˛vejybos ar pan.

Specialiąsias.

Konvencija – tai da˛niausiai daugiaalė sutartis, reguliuojanti tarptautinius santykius tam tikrose apibrė˛tose srityse (pvz., konsulinių santykių, ˛mogaus teisių apsaugos, atsakomybės u˛ tam tikros rūies ˛alą ir kt.).

Tarptautinės sutartys (konvencijos), sudarytos dėl konkrečių klausimų reguliavimo, yra specialiosios. Specialiosios sutartys – susitarimai dėl bendradarbiavimo atskirose ūkio akose (transporte, perve˛imuose ir kt.) ar socialiniuose reikaluose. Viena i specialiųjų sutarčių rūių yra tarptautinės sutartys ar konvencijos dėl civilinės atsakomybės. Specialiosios tarptautinės sutartys deliktinei atsakomybei reikmingos tos, kurios:

tiesiogiai skirtos civilinės atsakomybės klausimams (pvz., 1973 m. Europos konvencija dėl atsakomybės u˛ ˛alą, padarytą motorinių transporto priemonių, 1992 m. tarptautinė konvencija dėl civilinės atsakomybės u˛ taros nafta padarytą ˛alą, Europos konvencija dėl civilinės atsakomybės u˛ motorinių transporto priemonių padarytą ˛alą privalomojo draudimo);

kurios yra skirtos kitoms bendradarbiavimo sritims, bet turi nuostatų, reikmingų civilinei atsakomybei taikyti (pvz., Tarptautinio krovinių ve˛imo keliais sutarties konvencija (CMR), kurios preambulė kalba, kad alys siekia suvienodinti tarptautinio krovinių ve˛imo sutarties sąlygas ir ve˛ėjo atsakomybę).

Civilinės deliktinės atsakomybės klausimų tiesiogiai nereguliuoja, bet nurodo taikytiną teisę kolizinės normos deliktinės atsakomybės srityje – pvz., 1971 m. Hagos konvencija dėl eismo įvykiams taikytinos teisės.

Bendroji problema yra tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis. I tarptautinės teisės ˛inomos dualistinė ir monistinė teorijos.

Dualistinė teorija skelbia, kad nėra tiesioginės sąveikos tarp tarptautinės ir nacionalinės teisės. Vertinama, kad tarptautinė teisė reguliuoja santykius tarp valstybių, o nacionalinė teisė – jos viduje. Kai nacionalinė konstitucija nustato, kad valstybės sudarytos tarptautinės sutartys yra jos teisinės sistemos sudedamoji dalis, tai reikia, kad valstybė tiesiogiai savo suverenia galia nustatė, kad tarptautinė sutartis taikoma vidaus teisėje. Tarptautinės sutartys tuo atveju taikomos tiesiogiai. Jeigu kyla prietaravimas tarp tarptautinės ir vidaus teisės, tai pirmiausia taikoma vidaus teisė, jei nacionaliniai įstatymai nenumato kitaip. Pagal dualistinę teoriją teisė – tai suverenumo aktas, nacionalinė teisė skiriasi nuo tarptautinės ir tiesiogiai galioja savo teritorijoje. Jeigu konstitucija ar vidaus teisės aktai nenumato tarptautinės teisės, kaip nacionalinės teisės dalies, tai tarptautinės teisės aktai turi būti įvedami galiojimui į nacionalinė teisės sistemą. Tuo tikslu turi būti priimtas specialus teisės aktas, kuriame tarptautinės sutarties nuostatos turi būti detalizuotos ir tuo būdu realizuotos.

Monistinė teorija teigia, kad valstybės galios kyla i teisės idėjos, todėl valstybės jurisdikcija dėl jos funkcijų vykdymo yra apribota. Jei valstybė nesilaiko apribojimų, tai jos aktai negali galioti. Dėl to tarptautinė teisė, pagal monistinę teoriją, galioja tarpvalstybinėje srityje automatikai, tiesiogiai ir nereikia priimti jokių specialių vidaus teisės aktų. alies viduje tarptautinė teisė taikoma tiesiogiai kaip tarptautinė teisė.

Praktiniu po˛iūriu ginčas tarp dualizmo ir monizmo isprend˛iamas ir didelės reikmės neturi. Tai tik mechanizmo klausimas, kaip veiksmingai realizuoti tarptautinio akto nuostatas alies viduje.

Monistine teisės sistema vadinama tokia valstybės nacionalinės teisės sistema, kai tarptautinės teisės normos tiesiogiai taikomos valstybės viduje, pvz., teismuose, ir turi virenybę nacionalinių įstatymų at˛vilgiu. Pavyzdys – Prancūzija.

Dualistine teisės sistema yra tokia valstybės nacionalinės teisės sistema, kai tarptautinės normos tiesiogiai netaikomos nacionalinėje teisėje, o jų taikymui reikalinga, kad įstatymų leidėjas kiekvienu konkrečiu atveju (pavyzd˛iui, suderindamas tarptautinę sutartį) priimtų nacionalinį teisės aktą dėl tarptautinių įsipareigojimų vykdymo. Tradicinis pavyzdys – Did˛iosios Britanijos teisės sistema. Daugelis Europos valstybių jau pasirinko monistinį tarptautinį teisės normų įgyvendinimo būdą nacionalinėje teisėje, Lietuva irgi.

Valstybė, nepriklausomai nuo nacionalinės teisės sistemos, negali atsisakyti vykdyti ar pateisinti savo tarptautinių įsipareigojimų nevykdymo, neva jų nevykdymas teisėtas pagal nacionalinę teisę. Turi būti remiamasi pagrindiniais tarptautinių sutarčių principais, kad

kiekviena galiojanti sutartis yra privaloma jos dalyviams;

sutartis turi būti są˛iningai vykdoma (pacta sunt servanda).

Tai iplaukia i 1969 m. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 26 straipsnio.

Tarptautinių sutarčių ir Lietuvos teisės sistemos santykio klausimas nustatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 135, 138 straipsniuose. Čia pasakyta, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Tai reikia, kad ios sutartys tiesiogiai taikomos Lietuvos teisinėje sistemoje.

Tiesioginio taikymo sąlygos yra ios:

sutartis turi būti įsigaliojusi pagal jos sudarymo taisykles ir tvarką;

ji turi būti galiojanti aliai, kuriai taikoma;

2) sutartis pagal savo pobūdį turi būti tiesioginio taikymo (angl. self-executing treaty), t.y. tik tokia, kuri nustato teises ar pareigas nacionalinės teisės subjektams (pvz., Europos ˛mogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija).

Tarptautinių sutarčių taikymas civilinėje teisėje ir konkrečiai deliktinėje atsakomybėje sprend˛iamas atitinkamai Civilinio kodekso 1.13 straipsnyje ir specialiuose įstatymuose (pvz., Kelių transporto kodekso 6 straipsnis, Prekybinės laivybos įstatymo 5 straipsnio 3 dalis).

Bendroji taisyklė tokia, kad ikeliama tarptautinės sutarties taisyklių virenybė vir Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatytų taisyklių. Būtina priminti, kad i Civilinio kodekso 1.13 straipsnio 1 dalies nuostata turi būti taikoma kartu su kodekso 1.3 straipsnio 2 dalimi dėl civilinio kodekso ir kitų įstatymų prietaravimų sprendimo.

Virenybė realizuojama tokiais keliais:

prietaravimai tarp kodekso ir tarptautinės sutarties sprend˛iami tarptautinės sutarties naudai;

prietaravimai tarp kito nacionalinio akto su civiliniu kodeksu ir tarptautine sutartimi – kodekso ir tarptautinės sutarties naudai

Civilinio kodekso 1.13 straipsnio 2 dalis numato, kad tarptautinės sutartys civiliniams santykiams taikomos tiesiogiai. Tai aikus nurodymas, kad alis pasirinko monistinę teisinę sistemą. Iimtis tik tada, jei ją numato tarptautinė sutartis. Jei pagal tarptautinę sutartį jos taikymui priimti būtina Lietuvos Respublikos vidaus teisė aktą, tai tokia tarptautinė sutartis taikoma netiesiogiai (pvz., būtinumą priimti vidaus teisės aktus numato 1883 m. Pary˛iaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės apsaugos 10-11, 20 straipsnis).

Tarptautinės sutarties įsigaliojimas

Lietuva yra įsipareigojusi laikytis visuotinai pripa˛intų tarptautinės teisės principų ir normų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalis), yra 1969 m. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės dalyvė, todėl sutarties galiojimas alyje sprend˛iamas pagal tarptautinės teisės nuostatas.

Įsigaliojimo tvarkai taikomos specialios taisyklės. Sprend˛iant, ar tarptautinė sutartis (konvencija) įsigaliojusi, ar ne, reikia analizuoti jos normas, reguliuojančias įsigaliojimo tvarką, vadovautis 1969 m. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 24-25 straipsniais. Pagal ją tarptautinė sutartis įsigalioja sutartyje (konvencijoje) numatyta arba alių derybose suderinta tvarka ar data.

Tarptautinių sutarčių sudarymo tvarka ir būdai įvairūs:

1) sutarties pasiraymas;

2) pasikeitimas sutarties įsigaliojimą patvirtinančiais dokumentais;

3) ratifikavimas;

4) patvirtinimas;

5) prisijungimas prie tarptautinės sutarties (konvencijos);

6) kitas alių sutartimi numatytas būdas.

Ratifikavimas yra būtinas jeigu:

1) tai numato pati sutartis;

2) jeigu alies atstovas sutartį pasiraė su ratifikavimo sąlyga.

Lietuvos Respublikos Seimas ratifikuoja (patvirtina valstybės įgaliotų atstovų pasiraytą tarptautinę sutartį) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnyje numatytais atvejais. i nuostata ir i jos iplaukiančių kitų įstatymų nuostatos (pvz. Tarptautinių sutarčių įstatymo) taikomos sprend˛iant dėl įsigaliojimo tų sutarčių, kurios pagal nurodytus tarptautinės teisės po˛ymius yra sudaromos ratifikavimo būdu (t.y. ratifikavimo procedūrą numato sutartis, ratifikavimo sąlyga yra numatyta atstovui pasiraant, alių derybomis ji aptarta kaip sutarties sudarymo ar įsigaliojimo sąlyga).

Po ratifikavimo gali būti apsikeitimas ratifikaciniais ratais (dvialių sutarčių atveju) arba ratifikavimo ratų atidavimas saugoti depozitarui (daugiaalių sutarčių – konvencijų).

Tarptautinės sutarties patvirtinimas taikomas specialioms tarptautinio pobūd˛io sutartims. Jas patvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba, jos pavedimu, U˛sienio reikalų ministerija. Patvirtinimas daromas ne valstybės vadovo ar parlamento, o tos valstybės institucijos, su kurių veiklos sritimi susijusi sutartis.

Prisijungimas prie tarptautinių sutarčių taikomas tada, kai valstybė pareikia sutikimą pripa˛inti kaip jai privalomą jau sudarytą ir galiojančią daugiaalę sutartį. Prisijungiama ratifikavimu, patvirtinimu, priėmimu, prisijungimo protokolo pasiraymu. Prisijungimo būdus gali numatyti tarptautinė sutartis, prie kurios prisijungiama.

Ar sutartis įsigaliojusi, sprend˛iama pagal tarptautinės, o ne nacionalinės teisės reikalavimus. Turi būti taikomos atitinkamos sutarties (konvencijos) nuostatos dėl jos sudarymo ar įsigaliojimo tvarkos ir procedūrų (pvz., 1992 metų tarptautinės konvencijos dėl civilinės atsakomybės u˛ taros nafta padarytą ˛alą XII ter straipsnyje idėstyti protokolo pakeitimai. Pagal protokolo 12 straipsnį numatyta sutarties sudarymo ir kitokio prisidėjimo prie jos tvarka, 13 straipsnis numato protokolo įsigaliojimą).

Sutarties galiojimas aliai

Deliktinė atsakomybė pagal tarpusavio sutartis (konvencijos) gali būti taikoma pagal galiojančias Lietuvai tarptautines sutartis (konvencijos).

Ar tarptautinė sutartis (konvencija) įsigaliojusi alyje, turi būti sprend˛iama pagal tai, ar alis yra įvykd˛iusi reikalavimus, kuriuos numato tarptautinė sutartis. Paminėtos 1992 metų tarptautinės konvencijos dėl civilinės atsakomybės u˛ taros nafta padarytą ˛alą XII ter straipsnyje idėstyti protokolo pakeitimai 13 straipsnio 4 dalyje nurodo reikalavimus, kuriuos turi įvykdyti valstybė, kad jai įsigaliotų tarptautinė sutartis.

Vidaus teisės nuostatomis negali būti grind˛iamas sutarties netaikymas. iuo atveju netaikoma vidaus teisės (konstitucinė) nuostata dėl įstatymų įsigaliojimo tik po jų paskelbimo. Turi būti taikoma tarptautinė sutartis (konvencija), nors ji ir nėra paskelbta nustatyta tvarka “Valstybės ˛iniose”.

Tiesioginio taikymo galimybė

Tarptautinių sutarčių (konvencijų) tiesioginis taikymas priklauso nuo pačios tarptautinės sutarties (konvencijos) pobūd˛io. Tarptautinės sutarties nuostatos gali būti tiesiogiai taikomos valstybės teismuose be valstybės priimto transformacijos akto ir tampa nacionalinės teisės sistemos dalimi tuomet, kai tarptautinė sutartis (konvencija) numato individams konkrečias teise ir pareigas. Gali būti taikomos civilinei atsakomybei tos tarptautinės sutartys (konvencijos), susijusios su civilinės atsakomybės taikymu, kurios yra tiesioginio galiojimo.

Jei tarptautinė sutartis (konvencija) kokiu nors būdu – tiesiogiai arba netiesiogiai – įpareigoja valstybę padaryti ją savo vidaus teisės sudedamąja dalimi ir dėl to u˛tikrinti efektyvų jo taikymą, tai ikyla pareiga modifikuoti vidaus teisę. Kitu atveju jos pritaikymas yra neįmanomas, nes individams tiesiogiai teisių ir pareigų nurodyti tarptautiniai aktai nesukuria.

Kitų tarptautinių aktų taikymo galimybė

Atskirais atvejais gali būti taikomos tarptautinės sutartys (konvencijos), kuriose Lietuva nedalyvauja. Universalūs tarptautinės teisės aktai gali būti taikomi, kai Lietuva prie jų nėra prisijungusi. Tokių tarptautinių sutarčių taikymo sąlygos yra:

1) sutartis (konvencija) turi nustatyti unifikuotas privatinės teisės normas, susijusias su civiline deliktine atsakomybe;

2) sutartis turi numatyti, jog ji taikoma, kai:

a) bent vienas i ˛alos teisinio santykio dalyvių yra valstybėje – tarptautinės sutarties (konvencijos) dalyvėje,

b) pagal kolizines normas taikoma tarptautinės sutarties (konvencijos) dalyvės teisė.

Tokia taisyklė suformuluota Lietuvos Aukčiausiojo Teismo senato 2000 m. gruod˛io 21 d. nutarimo Nr. 28 ,,Dėl Lietuvos Respublikos teismų praktikos taikant tarptautinės privatinės teisės normas” 6 punkte.

Konvencijos ir tarptautinės sutartys dėl civilinės atsakomybės pagal prigimtį yra tarptautinės teisės aktai, pagal galią yra tiesioginio taikymo vidaus teisėje aktai, pagal reguliavimo apimtį tai specialūs teisės aktai, kurių taikymo pirmenybė paaikinama jų, kaip specialių teisės aktų vieta nacionalinėje teisėje.

Atsakomybės pagal nacionalinę teisę ir tarptautines sutartis (konvencijas) esminiai skirtumai:

tarptautinės sutartys (konvencijos) reguliuoja tik siauras atsakomybės sritis aktualiausiais klausimais. Jie gali paliesti ˛alos padarymo atveju ne vienos alies asmenų turtinius (atsakomybė u˛ branduolinę ˛alą, taros nafta ˛alą, aplinkos terimą ir kt.);

tarptautinės sutartys (konvencijos) numato specialius iekininės senaties terminus ˛alai atlyginti ir jų skaičiavimo tvarką;

nenumatomas neturtinės ˛alos atlyginimas, atlyginama tik turtinė (materialinė) ˛ala;

plačiai taikomas atsakomybės ribojimas (pagrindinio skolininko, regresato, garanto ar draudiko atsakomybei). Ji ribojama su atsakingo asmens veiklos mastu susijusiais rodikliais (gabenančio naftą laivo tona˛u) ar kitais būdais (pvz., absoliučios sumos dyd˛iu incidentui);

plėtojamas ˛alos padengimas alternatyviais būdais (privalomojo draudimo reikalavimas, fondų ˛alai atlyginti įkūrimas ir kt.). Taros nafta ˛ala gali būti tokia didelė, kad yra protinga ir teisinga atsakingo asmens atsakomybę riboti. Vystant visikos atsakomybės įgyvendinimą, nustatomas ˛alos atlyginimas kitais būdais – įteigiant ir organizuojant tarptautinius fondus, kurie padengia dalį ˛alos i surenkamų į tarptautinį fondą lėų. Mokėjimus fondams daro tie asmenys, kurių naudai vykdomi naftos gabenimai;

sutarties dalyvės įsipareigoja pripa˛inti ir vykdyti pagal ias tarptautines sutartis (konvencijas) priimtus teismų sprendimus. Pagal nacionalinę teisę priimtus sprendimus su tarptautiniu elementu galima pripa˛inti bendra tvarka;

kai ikeliamas iekinys valstybei, gali būti numatyti draudimai jai remtis imunitetu nuo jurisdikcijos (pvz., 1992 m. Tarptautinė konvencija dėl civilinės atsakomybės u˛ taros nafta padarytą ˛alą XI straipsnis).

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 1117
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/251/CIVILIN-ATSAKOMYB-PAGAL-TARPTA84684.php