CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS SAMPRATA, PASKIRTIS, RŪYS IR FORMOS

teisė

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

Civilinės atsakomybės samprata, jos skirtumai nuo kitų atsakomybės rūių. Civilinės atsakomybės paskirtis.

Teisės aktai, reguliuojantys civilinę atsakomybę. Teisės altinių vystymo tendencijos.

Civilinės atsakomybės formos: pareiga atlyginti ˛alą, nuostolius, pareiga mokėti netesybas. Netesybų ir nuostolių santykis.

Civilinės atsakomybės rūys ir sankcijos.

Deliktinė ir sutartinė civilinė atsakomybė. Dalinė ir solidari atsakomybė. Pagrindinė ir papildoma (subsidinė) atsakomybė. Ribota ir visika atsakomybė. Atsakomybės padidinimas ar suma˛inimas. Tiesioginė ir netiesioginė (regresinė) atsakomybė.

Civilinė atsakomybė ir kiti ˛alos kompensavimo būdai. Civilinės atsakomybės draudimas.

ˇmogaus ar bet kurio kito teisės subjekto teisinę padėtį apibrė˛ia subjektikumas. Tai individui tenkanti teisių ir pareigų visuma. Subjektikumas reikia:

galimybę naudotis teikiamomis teisėmis. Teisės – tai asmeniui tenkančios galimybės pozityviai naudotis jam prieinamais dalykais savo naudai, taip pat teisė reikalauti i kitų asmenų nesiaurinti ių galimybių (nevar˛yti teisių), neu˛kirsti kelio arba netrukdyti jų įgyvendinimui (nepa˛eisti teisių).

būtinumą laikytis nustatytų reikalavimų. Tai asmeniui tenkančios pareigos, kai jis kitų asmenų at˛vilgiu privalo elgtis taip pat – nevar˛yti ir nepa˛eisti jų teisių.

galimybę gauti savo teisių gynybą

Asmens pa˛eisto teisinio statuso atkūrimas yra atsakomybė Asmens subjektikumui būdingos dvi atsakomybės pusės, susijusios su teise ir su pareiga.

Teisė gauti asmens pa˛eisto teisinio statuso atkūrimą yra jo teisė reikalauti kito asmens atsakomybės, o pareiga pačiam imtis priemonių atkurti pa˛eistą kito asmens teisinį statusą yra pareiga atsakyti pačiam.

Asmens subjektinių teisių įgyvendinimas, kiek jis nepa˛eid˛ia ir nevar˛o kito asmens teisių ir interesų, nesukuria individui pareigos. Prieingai, kito asmens teisinio statuso pa˛eidimas sukuria situaciją, kai asmens elgesys turi būti įvertintas su pageidaujamu elgesio modeliu ir atitinkamame lygmenyje reaguojama individui neigiamomis pasekmėmis. Tuo sukuriama pareiga paalinti asmens teisinio statuso pa˛eidimą.

Atsakomybė bendriausia prasme suprantama kaip dorovinių, pareiginių, teisinių ir kitokių reikalavimų paisymas. ˇmogus yra atsakingas u˛ savo poelgius, kiekvieną jo poelgį galima vertinti pagal tam tikrų elgesio taisyklių atitinkamoje srityje reikalavimus. Priklausomai nuo to, kokioje srityje asmuo veikia, atitinkamoje srityje galiojančios elgesio taisyklės numato, kokiu būdu ˛mogus privalo elgtis. Taip nustatytas elgesio modelis yra pageidautinas. Sukurta tokia sistema, kad asmens elgesys turi atitikti pageidaujamo elgesio modelį, o kartu tai reikia, kad bus paisoma kitų asmenų interesų.

Priimtų moralinių, etinių, paprotinių, teisinių ir kitokių elgesio nuostatų nesilaikymas sukelia naują pareigą, kurios nebuvo iki tol, kol ie reikalavimai nebuvo pa˛eid˛iami. Visais atvejais pastebime kelis bendrus dalykus:

pa˛eidimą, tai yra asmens elgesio neatitikimą pageidaujamam elgesio modeliui,

reakciją į pa˛eidimą, jeigu nepageidaujamas elgesys yra tokio laipsnio ir pobūd˛io, kad

sukelia aplinkiniams asmenims neigiamas pasekmes, tai jie pareikalauja pasekmes alinti.

3) valstybės dalyvavimą. Tiesiogiai įstatymais numatytais atvejais valstybė pati taiko sankcijas u˛ pa˛eidimą. Tais atvejais, kai alių santykiai yra privataus pobūd˛io, kai alys savo nuo˛iūra gali naudoti įstatymo numatytas priemones pa˛eistoms teisėms atkurti, tai valstybės įsikiimas yra netiesioginis (jeigu asmuo geranorikai nesiima priemonių nepageidaujamo elgesio pasekmėms itaisyti ar panaikinti, tai galimas valstybės įsikiimas, kuri siekia panaikinti netinkamo elgesio pasekmes ir pamokyti taip besielgiantį asmenį).

I ių po˛ymių galime padaryti ivadą, kad atsirado teisinė atsakomybė - neigiama valstybės reakcija į padarytą teisės pa˛eidimą.

Įvertinus teisės subjekto elgesį ir nustačius, kad jis neatitinka kokios nors jo elgimąsi reglamentuojančios normatyvinės sistemos reikalavimų, gali kilti klausimas dėl poveikio priemonių tam subjektui taikymo. Poveikio priemones sąlygoja tai, kokios nuostatos buvo pa˛eistos ir kokie yra pa˛eidimo rezultatai. Jeigu tai yra moralinių įsipareigojimų ar nuostatų pa˛eidimas, tai gali būti taikomos moralinio poveikio priemonės – asmuo pasmerkiamas, jeigu tai turtinio pobūd˛io įsipareigojimų ar pareigų nevykdymas – asmuo įpareigojamas vykdyti savo turtinio pobūd˛io pareigą ar prievolę, jeigu tai yra dar kitokio pobūd˛io normas pa˛eid˛iantis veiksmas, tai jis sukelia dar kitokio pobūd˛io atoveiksmį.

Teisės pa˛eidėjui gali būti taikomi įvairūs poveikio būdai, tačiau jie turi būti taikomi laikantis tam tikrų vienodų taisyklių – principų.

Bendrieji teisinės atsakomybės taikymo principai

atsakomybė galima tik u˛ neteisėtą veiką (principas taikomas įstatymų leidėjui ir juos taikančioms institucijoms, kad teisinės atsakomybės rūys būtų nustatytos tik u˛ visuomenei ˛alingas veikas),

atsakomybė galima tik u˛ kaltą (nesą˛iningą) veiką (nekaltumo prezumpcija),

teisingumas (u˛ vieną teisės pa˛eidimą skiriama viena bausmė, nustatantis bausmę ar ją padidinantis įstatymas negalioja atgal, u˛ nusi˛engimus negali būti skiriama bausmė kaip u˛ nusikaltimą)

teisėtumas (teisinė atsakomybė galima tik u˛ veiką, numatytą įstatyme, atsakomybė taikoma įstatymu nustatytos procedūros),

tikslingumas (bausmės adekvatumas pa˛eidimui su tokiu apskaičiavimu, kad būtų pasiekti auklėjamieji bausmės tikslai),

atsakomybės neivengiamumas (nė vienas pa˛eidimas neturi likti nepastebėtas, u˛ pa˛eidimą turi būti operatyviai taikyta atsakomybės priemonė).

CIVILINĖ ATSAKOMYBĖ, KAIP TEISINĖS ATSAKOMYBĖS RŪIS, JOS BRUOˇAI

Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena alis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (˛alą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita alis privalo atlyginti padarytus nuostolius(˛alą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (Civilinio kodekso 6.245 straipsnis).

Civilinės atsakomybės pagrindiniai po˛ymiai:

Asmens elgesys vertinamas civilinės teisės po˛iūriu ir į jį reaguojama civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Civilinė arba privatinė teisė plačiąja prasme, reguliuoja privačių asmenų turtinius ir su jais susijusius neturtinius santykius.

Civilinė atsakomybė yra neigiama reakcija į privataus intereso pa˛eidimą. ia prasme civilinė teisinė atsakomybė skiriasi nuo vieosios atsakomybės rūių – administracinės, baud˛iamosios atsakomybės, kurios yra neigiama reakcija į vieo intereso pa˛eidimą.

Prielaida civilinei teisinei atsakomybei yra privataus intereso pa˛eidimas, tai neigiama reakcija pirmiausia yra privataus asmens, kuriam padaryta ˛ala, o ne valstybės. io pobūd˛io aplinkybė turi du aspektus: 1) neigiama turtinė reakcija pa˛eidėjo sąskaita yra vykdoma ne vieojo subjekto naudai, o nukentėjusiojo naudai; 2) valstybė tiesiogiai ir betarpikai nesikia į privataus pobūd˛io intereso gynimą, kol nukentėjusysis nesikreipia teisminės gynybos. Valstybė įsikia tada, kai ˛alą padaręs asmuo jos savanorikai neatlygina.

Taip pat galimi atvejai, kai privataus intereso pa˛eidimas ˛alos padarymu pasireikia tokio pobūd˛io ar intensyvumo pa˛eidimu, jog jis tampa vieuoju interesu – ˛alos padarymas privačiam asmeniui atitinkamu būdu yra kvalifikuojamas kaip administracinis nusi˛engimas ar baud˛iamasis nusikaltimas. Tada lygia greta su civiline atsakomybe atsiranda kitokios atsakomybės rūys. Tokiu atveju vėl yra skirtumas, prie ką atsako pa˛eidėjas. Pa˛eidėjas privatinės atsakomybės tvarka atsako privačiam asmeniui, o vieosios atsakomybės tvarka – valstybei.

Civilinė teisė reguliuoja turtinius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, tai civilinė atsakomybė pasireikia kaip neigiama turtinė reakcija į saugomų ir ginamų vertybių pa˛eidimą. Turtinis civilinės atsakomybės pobūdis ją labai skiria nuo kitų atsakomybės rūių. Asmuo kaip individas, asmenybė, nėra svarbus, kai sprend˛iama dėl turtinės atsakomybės taikymo, kadangi poveikis yra ne asmeninio pobūd˛io. Tinkamas atsakomybės subjektas yra tas, kuris turtu privalo atsakyti u˛ ˛alą, atsakomybė yra nukreipiama į pa˛eidėjo turtą, o ne į jo asmenį. is ypatumas turi svarbią reikmę nustatant civilinės atsakomybės pagrindus, pavyzd˛iui, asmens elgesio neteisėtumą ir kaltę, kurie yra kitaip suprantami, nei taikant asmeninio pobūd˛io atsakomybę.

Civilinė atsakomybė reikia, kad kito asmens subjektyvinių teisių ar įstatymo saugomų interesų pa˛eidimas sukelia naują civilinį teisinį santykį – ˛alos atlyginimo prievolę. Nukentėjusysis įgyja teisę reikalauti i teisės pa˛eidėjo ˛alos atlyginimo. Iki to laiko, kol kito subjekto teisės ar teisėti interesai nėra pa˛eisti, nėra ˛alos atlyginimo teisinio santykio. Viena i sąlygų prievolei kilti yra neteisėti ˛alą padariusių asmenų veiksmai. Teisėtais veiksmais padarytos ˛alos atlyginimas yra kitokios teisinės ir socialinės prigimties, todėl neturi būti reguliuojamas civilinės atsakomybės instituto normomis.

i atsakomybė realizuojama privataus asmens iniciatyva. Civilinė atsakomybė taikoma tam tikra procedūra. Ne teisinio pobūd˛io atsakomybę gali taikyti bet kuris asmuo, vertinantis subjekto elgesį ir ireikiantis neigiamas nemalonias pa˛eidėjui pasekmes. Teisinės atsakomybės vienas i principų yra teisėtumas, kuris reikia, kad atsakomybė turi būti taikoma įstatymo nustatyta tvarka. Civilinės atsakomybės, kaip vienos i teisinės atsakomybės rūių taikymas, taip pat turi vykti įstatymo numatyta tvarka. Neturi reikmės, ar ją taiko valstybės įgaliotos institucijos, ar yra palikta galimybė taikyti ią atsakomybę privačiam asmeniui. Kai civilinės atsakomybės įgyvendinimas yra paliktas privačių asmenų dispozicijai (savigyna, apribojimų taikymas ne teismo tvarka ir kt.), turi būti laikomasi įstatymo reikalavimų, o jei jų nėra – bendrųjų teisės principų (teisingumo, protingumo, są˛iningumo). Jei civilinės atsakomybės taikymas yra susijęs su valstybės prievartos aparato naudojimu, tai prievarta gali būti naudojama tik įstatymais nustatyta tvarka. Civilinę atsakomybę galima taikyti tik suinteresuotam asmeniui pareikus iekinį, jo reikalavimą inagrinėjus teismo ar arbitra˛o tvarka. Jeigu asmuo nepageidauja civilinės atsakomybės taikyti, tai ji gali likti nerealizuota, nors būtų visos sąlygos ją taikyti. Tai skiria ją nuo administracinės ar baud˛iamosios atsakomybės, kuri paprastai taikoma valstybės iniciatyva. Taip pasireikia dispozityvumas kaip civilinės teisės principas. Asmeniui suteikiamos galimybės realizuojamos jo nuo˛iūra ir pasirinkimu.

CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS FUNKCIJOS

Pagrindinė funkcija – kompensacinė.

Bendrieji teisinės atsakomybės tikslai atsiskleid˛ia per atsakomybės funkcijas. Ji pirmiausia realizuojama kaip atpildas teisės pa˛eidėjui, o taip pat prevencinė priemonė kitiems asmenims. Tuo siekiama skatinti įstatymų laikymąsi, kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų gerbimą ir paisymą. Paskiau ji pasireikia kaip kompensacinė, pasireikianti nukentėjusiojo netekimų turtiniu atlyginimu.

Toks bendrųjų teisinės atsakomybės funkcijų aikinimas aikiai parodo, kad kalbama apie teisinės atsakomybės taikymą pirmiausia asmeniui, labiau akcentuojant atsakomybės poveikį asmenybei, o ne turtinio pobūd˛io atsakomybę, kuri specialiai, arba tiesiogiai, nesiekia daryti tokio poveikio.

Civilinę atsakomybę suprantant kaip turtinę prievolę, atsirandančią dėl civilinės teisės saugomų ir ginamų interesų pa˛eidimo, matosi, kad pagrindinė jos funkcija yra kompensuoti nukentėjusiojo patirtą ˛alą.

Vieosios teisinės atsakomybės – administracinės ar baud˛iamosios – tikslas yra nubausti pa˛eidimą ar nusikaltimą padariusį asmenį. Tai pabrė˛iama administracinę atsakomybę nustatančiame Administracinių teisės pa˛eidimų kodekso 20 straipsnyje, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pa˛eidimą padariusiam asmeniui nubausti bei siekiant jį auklėti, taip pat veikti prevencikai, kad pa˛eidėjas ar kiti asmenys pa˛eidimų nedarytų. Baud˛iamajame kodekse kriminalinė bausmė taikoma siekiant įspėti asmenis nedaryti nusikaltimų, pakeisti savo elgesį po nusikaltimo ir atsisakyti tolesnės nusikalstamos veiklos, taip pat asmenį nubausti (BK 21 straipsnis).

Matome, kad abiem pastaraisiais atvejais yra pabrė˛iami du aspektai – atpildas teisės pa˛eidėjui ir siekimas įtakoti jo elgesį. Logika, kad tokiems tikslams geriausiai tarnauja atitinkamos poveikio priemonės – administracinis aretas, laisvės atėmimas, pataisos darbai, bauda, kuri iiekoma į valstybės pajamas, ir kt.

Civilinės atsakomybės pirmutinis tikslas yra atlyginti nukentėjusiajam asmeniui jo praradimus, suvar˛ymus ar netekimus, tai reikia, siekiama atkurti nukentėjusiojo turtinę padėtį, kuri buvo iki jo teisių pa˛eidimo. Kompensacinė atsakomybės funkcija yra pagrindinė, lemianti civilinės atsakomybės ypatumus ir pasirinktus pa˛eistų teisių gynimo būdus. Per turtinį poveikį netiesiogiai gali būti pasiekiami ir kiti tikslai - asmuo, pajutęs savo netinkamo elgesio jam nepalankias turtines pasekmes, logikai svarstydamas ir protingai elgdamasis, turėtų padaryti ivadas apie savo neteisėto elgesio ˛alingumą, nenaudingumą sau ir tokiu keliu gali susiformuoti motyvas laikytis nustatytos tvarkos.

Taikant civilinę atsakomybę, kuri yra turtinė, pasitelkiamos atitinkamos priemonės, kurios pagal savo pobūdį geriausiai u˛tikrina pasirinkto tikslo pasiekimą. Pagrindinė civilinės atsakomybės forma yra padarytos ˛alos (nuostolių) atlyginimas. Netesybos yra specifinė civilinės atsakomybės forma, bet ji nepaneigia civilinės atsakomybės kompensacinio pobūd˛io.

Kompensacinė civilinės atsakomybės funkcija sąlygoja vieną i pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiko nuostolių atlyginimo principą (Civilinio kodekso 6.251 straipsnis). Padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visikai. Kaip jau minėta, tam įstatymu numatyta atlyginti tiesioginę tikrąją ˛alą, nukentėjusiojo ryium su pa˛eidimu turėtas ilaidas, taip pat negautas pajamas. Tokia taikomų priemonių įvairovė rodo, kad įstatymas nuosekliai sukuria sistemą, pagal kurią nukentėjusiojo pa˛eistieji interesai turtine prasme turi būti atkuriami kiek įmanoma geriau, siekiant visikai atstatyti padėtį, kuri buvo iki pa˛eidimo. Tai bendra taisyklė, tačiau kartais įstatyme yra iimtys, kai neleid˛iama atlyginti visų ˛alos rūių, pavyzd˛iui, ribojamas negautų pajamų iiekojimas, ribojamas ˛alos dydis ir pan. Iimtis i visiko nuostolių atlyginimo gali numatyti įstatymai ar sutartys, kai nustatoma ribota atsakomybė.

Tai rodo, kad taikant civilinę atsakomybę pirmiausia siekiama kompensuoti padarytą ˛alą, o ne nubausti jį padariusį asmenį. Esminis dalykas ios atsakomybės taikymui yra ne tik neteisėti veiksmai, bet ir ˛alingos teisei prieingo veiksmo pasekmės. Administracinei ar baud˛iamajai atsakomybei atsirasti ne visada reikalingos ˛alingos pasekmės. Vadinamųjų formaliųjų nusikaltimo sudėčių atveju pasekmės yra nereikalingos, kadangi nusikaltimas yra laikomas u˛baigtu nuo tam tikrų veiksmų atlikimo, vadovaujantis tuo, kad visuomenei svarbus interesas yra pa˛eistas formaliai pa˛eidus nustatytąją teisinę tvarką. Vien neteisėtų veiksmų atlikimas yra pagrindas baud˛iamajai atsakomybei taikyti, tačiau tokiu atveju negali būti kalbos apie turtinę atsakomybę, kadangi ˛alingų pasekmių atsiradimas yra besąlygikas civilinės atsakomybės pagrindas.

Kompensacinis civilinės atsakomybės tikslas lemia kitokį po˛iūrį į asmenį ir su juo susijusias aplinkybes, taikant ią atsakomybę:

1) civilinės atsakomybės atsiradimui, taip pat jos dyd˛iui neturi reikmės, koks yra pa˛eidėjo po˛iūris į savo neteisėtą elgesį ir jo pasekmes.

2) civilinės atsakomybės taikymui nėra atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių.

3) civilinėje atsakomybėje kaltė yra suprantama kitaip, nei taikant asmeninio pobūd˛io atsakomybę, nes pabrė˛iamas kaltės iorinis aspektas.

4) taikant civilinę atsakomybę kitaip yra įrodinėjamos atsakomybės sąlygos, nekaltumo prezumpcijos taikymas yra kitokio pobūd˛io dėl to, kad atsakomybė yra taikoma ne asmeniui, o jo turtui. Sprend˛iant civilinės atsakomybės klausimą nesprend˛iamas asmens kaltumo nusikaltimo padarymu klausimas, teismas civiline tvarka negali konstatuoti asmens kaltumo dėl kriminalinio nusikaltimo. Gali būti daromos ivados, kad savo veiksmais asmuo padarė ˛alą. Skolininko kaltė yra preziumuojama tada, kai nukentėjęs asmuo įrodo skolininku pasirinkto asmens padarytą ˛alą, skolininko tinkamumą, t.y. kad jis padarė neteisėtus veiksmus, sukėlusius neigiamas turtines pasekmes – ˛alą, nuostolius ar kt. Nukentėjusiajam įrod˛ius ias aplinkybes apie skolininku pasirinktą asmenį, yra paneigiamas io objektyvusis są˛iningumas (nekaltumas objektyviąja prasme). Są˛iningumas yra preziumuojamas kiekvienam teisės subjektui. Kai objektyvusis są˛iningumas paneigtas, skolininkui atsiranda prievolė įrodyti, kad jis neturi būti atsakingas u˛ ˛alą, siejamą su juo. Jis turi įrodyti, kad ˛ala atsirado ne dėl jo veiksmų (dėl nenugalimos jėgos, netinkamo produkto ar paslaugos gamintojo kaltės ir kt.), kad netinkamai nustatytas prie˛astinis ryys (pasekmės atsirado ne dėl jo, o kito asmens pa˛eidimo), ar yra kitos aplinkybės, dėl kurių jis neprivalo atsakyti u˛ ˛alą. Kaltė dėl ˛alos atsiradimo laikoma nustatyta, kol skolininkas neįrodo, jog ˛alos atlyginti jis neprivalo.

Prevencinė civilinės atsakomybės funkcija.

Kompensacinė civilinės atsakomybės funkcija nėra vienintelė. Pats civilinės atsakomybės egzistavimas veikia ˛mogaus elgesį, todėl kad logikai mąstydamas jis turi prieiti ivados, kad jam nenaudinga elgtis prie nustatytą tvarką ar taip, kad kitam padarytų ˛alos. Supratimas, kad tai sukelia pareigą atlyginti ˛alą, t.y. turėti ilaidų, ryium su ˛alos atlyginimu, veikia prevencikai. Tačiau tai tik bendro pobūd˛io suvokimas. Turi egzistuoti visapusika teisės sistema, kuri realiai padėtų gauti ˛alos atlyginimą visais atvejais, kai ˛ala padaryta ne dėl paties asmens kaltės, o dėl kitų asmenų. Atsakomybės u˛ ˛alą neivengiamumas reiktų ne deklaratyvų, o realų teisės gauti ˛alos atlyginimą įgyvendinimą ir keltų ios rūies teisinės atsakomybės prevencinį vaidmenį. Nuoseklus civilinės atsakomybės įgyvendinimas duotų didesnį efektą, negu administracinės ar baud˛iamosios atsakomybės taikymas. Civilinę atsakomybę taikyti yra palyginti lengviau (ilgesni jos taikymo terminai, nereikalaujama formalios pa˛eidimo sudėties ir pan.). Kita vertus, civilinės atsakomybės prevencinė funkcija gali būti susiaurinama, taikant kitus įstatymais numatytus institutus. Prof. V.Mikelėnas aikina, kad dėl galimybės pasirinkti civilinės atsakomybės draudimą civilinės atsakomybės prevencinė funkcija gali netekti prasmės. Manyčiau, kad civilinės atsakomybės draudimo plitimas neneigia civilinės atsakomybės prevencinės funkcijos. Teisės subjektai, suvokdami galimą savo turtinę atsakomybę, nelaukdami kol ji atsiras ir reikės pačiam ˛alą atlyginti, paskuba u˛bėgti sau nemalonioms pasekmėms u˛ akių – sudaro įstatymus atitinkančius sandorius, perleisdami ˛alos atlyginimo prievolę. ˇalos atlyginimas tuo nepaneigiamas, kadangi atsakomybė tik perkeliama nuo vieno asmens kitam arba numatant nepageidaujamų pasekmių galimybę u˛sitikrinama palankesnė situacija atsakomybės taikymo atveju – pasitelkiamas dar vienas atsakovas. Tokių sandorių iplitimas ir civilinės atsakomybės draudimo instituto vystymasis rodo, kad civilinės atsakomybės taikymo galimybė realiai veikia asmens elgesį. Tiesa, yra ir kita medalio pusė, nes asmuo, sudaręs civilinės atsakomybės draudimo sutartį, gali būti ma˛iau apdairus ir rūpestingas, ˛inodamas, kad jo padarytą ˛alą atlygins kitas asmuo. Apibendrinus visus argumentus galima sutikti su tų autorių nuomone, kurie teigia, kad prevencinė funkcija yra antraeilė civilinės atsakomybės funkcija.

Informacinė ir stimuliavimo funkcijos.

Kai kurie autoriai iskiria civilinės atsakomybės informacinę ir stimuliavimo funkcijas kaip savarankikas. Manau, kad iuo atveju galime kalbėti apie civilinės atsakomybės taikymo lydimuosius reikinius, kadangi taikant civilinę atsakomybę specialiai tokių tikslų nesiekiama. Civilinės atsakomybės taikymo asmeniui faktas susijęs su informacijos sklidimu apie io asmens elgesį, jo kompetenciją, patikimumą ir są˛iningumą. Tai gali turėti reikmės jo kontrahentams, verslo partneriams, kitiems asmenims, kurie ketina sudaryti sandorius su iuo asmeniu. Pavyzd˛iui, įmonės vadovas nebuvo nuteistas u˛ tyčinį bankrotą, tačiau jam buvo taikyta civilinė atsakomybė u˛ įmonei padarytą ˛alą, notaras ketina apdrausti savo civilinę atsakomybę, tačiau jis jau yra kelis kartus pats atlyginęs ˛alą, padarytą neteisėtais veiksmais, įmonė nesilaiko sutartinių įsipareigojimų ir dėl to jai taikoma civilinė atsakomybė. ie faktai verslo aplinkoje sukuria asmens įvaizdį kaip nepatikimo ar nesą˛iningo partnerio, tuo informuoja galimus jo kontrahentus, skatina juos būti ypatingai atsargiais, kai sudaromi sandoriai su iuo asmeniu (bankas gali pareikalauti didesnio suteiktos paskolos u˛tikrinimo, draudimo įmonė gali sudaryti draudimo sutartį pareikalaudama didesnių įmokų ir grie˛tesnėmis sąlygomis, prekybos partneriai gali reikalauti iankstinio apmokėjimo ir pan.). Civilinės atsakomybės buvimas, efektyvus jos taikymas ar grėsmė ją taikyti skatina civilinės atsakomybės subjektą tinkamai vykdyti savo pareigas, sutartinius įsipareigojimus, įstatymo reikalavimus. Dėl to stiprėja sutartinių santykių stabilumas, auga verslo partnerių pasitikėjimas vienas kitu, tuo civilinė atsakomybė stimuliuoja są˛iningą verslą. Manome, kad iuo atveju civilinės atsakomybės taikymo informacinė ir stimuliavimo funkcija nėra savarankika, o tik kaip civilinės atsakomybės taikymo pasekmė. Jas galima laikyti civilinės atsakomybės prevencinės funkcijos pasireikimo formomis, bet ne savarankikomis funkcijomis.

TEISĖS AKTAI, REGULIUOJANTYS DELIKTINĘ CIVILINĘ ATSAKOMYBĘ

Įstatymų leidėjas nuolat tobulina teisės aktus, susijusius su ˛alos atlyginimu ir nustatymu. Tai suprantama, nes nuo tinkamo prievolių nustatymo priklauso daugelio ˛monių interesai. altinių vystymosi tolesnės tendencijos yra ios:

teisinio reguliavimo sferos iplėtimas. Į ˛alos atlyginimo prievolių sąraą patenka santykiai, kurie anksčiau nebuvo teisikai reguliuojami, arba u˛ tai nebuvo nustatyta turtinė atsakomybė. Kaip pavyzd˛ius galima paminėti tik nuo 1990 metų teisės aktuose numatytą neturtinės ˛alos atlyginimą, valstybės prisiėmimas atlyginti ˛alą, padarytą neteisėtais teismo veiksmais civilinėse bylose, atsakomybės u˛ gyvūnų padarytą ˛alą, samdančio asmens atsakomybės, atsakomybės u˛ atstovo veiksmus, statinio savininko atsakomybės nustatymas ir kt.);

kyla teisinio reguliavimo lygis. Daugelis klausimų, kurie anksčiau buvo sureguliuoti poįstatyminiais norminiais aktais, iuo metu yra reguliuojami įstatymais. Tai teigiamai veikia patį teisėkūros procesą, o teisinis reguliavimas tampa labiau efektyvus. Neikyla problema, ar ˛emesnės nei įstatymas teisinės galios aktu nustatyta atsakomybė teisėta, ar ji neprietarauja įstatymui. Aiku, lieka įstatymo konstitucingumo problema. ioje vietoje yra nema˛as teismų indėlis, ikėlusių poįstatyminių aktų, pvz., apribojančių galimybę gauti ˛alos atlyginimą, teisėtumo klausimus. Kaip pavyzdys paminėtini ˇmonių saugos darbe įstatymas, ˇalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimo profesine liga laikinasis įstatymas. Pastarasis numato detalią ˛alos apskaičiavimo tvarką, poįstatyminiams aktams palikdamas nustatyti ma˛iau reikmingus procedūrinio pobūd˛io klausimus;

teisių ir teisėtų interesų garantijų stiprinimas, u˛tikrinant geresnį ˛alos atlyginimą. Tai pasiekiama keliais būdais:

teisės aktuose įtvirtinant taisykles, kurios svarbios ˛alos dyd˛iui nustatyti, ypač tais atvejais, kai ˛ala dėl savo pobūd˛io gali būti sunkiai nustatoma ar apskaičiuojama,

sukuriant ir įgyvendinant turto vertinimo vieningą sistemą, kuri padeda geriau nustatyti vienodai suprantamą ˛alos dyd˛io nustatymo principą, priimant teisės aktus, kuriais nustatomas specialiais atvejais padarytos ˛alos dydis ir pan.

plačiau įtvirtintas solidarios atsakomybės taikymas ˛alos atlyginimo atveju, nuosekliau taikoma kelių didesnio pavojaus altinių vykdytojų atsakomybė u˛ ˛alą, jų padarytą trečiajam asmeniui ir kt.

Numatyta atsakomybė, kuri gali viryti tikrąją ˛alą, – paalpos mokėjimas ˛uvusio darbuotojo eimos nariams, nustatytas konkrečia suma – vidutinių minimalią mėnesinių atlyginimų skaičiumi ir kt.

Iplečiant ratą aplinkybių, dėl kurių civilinė atsakomybė gali būti netaikoma ar nuo jos atleid˛iama. Be jau buvusių aplinkybių tokiomis aplinkybėmis yra pripa˛inta valstybės, trečiųjų asmenų veiksmai, savigyna;

plečiamas ˛alos padarymo u˛kirtimui skirtų priemonių arsenalas, įtraukiant įspėjamojo pobūd˛io priemones (Civilinio kodekso 6.255 straipsnis – prevencinis iekinys, reikalavimas u˛drausti veiklą, kai ˛ala dar nepadaryta, bet kyla realus pavojus, kad ateityje gali būti padaryta ˛alos. Tai prievolės tarsi i delikto, kurios buvo ˛inomos dar romėnų teisėje.

ˇalos atlyginimas – konstitucinė nuostata. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis numato, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės ˛alos atlyginimą nustato įstatymas.

Pagrindinis altinis – CK ir jo 22 skyrius 6 knygoje - civilinė atsakomybė. Skyrių sudaro penki skirsniai, kurių pirmasis – bendrosios nuostatos, antras ir trečias – atitinkamai sutartinė ir deliktinė atsakomybė, ketvirtasis ir penktasis – specifiniams prievolių dėl ˛alos atlyginimo deliktams – atitinkamai atsakomybė u˛ ˛alą, padarytą dėl netinkamos kokybės produktų ir paslaugų bei atlyginimas klaidinančia reklama padarytos ˛alos.

Pagrindinės nuostatos yra prievolių knygos skyriuje, bet naudojamos ir kitos kodekso nuostatos. Pvz., gali būti taikomos nuostatos dėl juridinio asmens, sprend˛iant jo atsakomybės klausimus, eimos knygos nuostatos, sprend˛iant dėl nepilnamečių padarytos ˛alos atlyginimo, daiktinės ir prievolinės teisės nuostatos, sprend˛iant, kas turi teisę į padarytą ˛alą ir kt.

Kita altinių grupė – specialūs įstatymai dėl ˛alos atlyginimo, pirmiausia, įstatymai dėl ˛alos, padarytos dėl sveikatos su˛alojimo ar gyvybės atėmimo ryium su darbu, u˛ neteisėtais vald˛ios aktais padarytą ˛alą, medikų padarytos ˛alos atlyginimo ir kt.

Trečia – įstatymų specialiosios normos, reglamentuojančios ˛alos atlyginimui svarbius klausimus. Pvz., policijos, notariato, teismų, teismo antstolių įstatymų nuostatos apie ių pareigūnų atlyginamą ˛alą, visuomenės informavimo, autorių teisių įstatymai, tame tarpe kodifikuotų įstatymų dalys, numatančios ˛alos atlyginimo klausimus - atitinkamos Transporto kodekso, gele˛inkelio transporto kodekso, vandens kodekso ir kt. nuostatos.

Ketvirta, poįstatyminiai aktai, nustatantys turtinės ˛alos atlyginimo realizavimo sąlygas ir tvarką. Tai Vyriausybės nutarimais patvirtintos ˛alos apskaičiavimo taisyklės (orui, gamtai, augalijai, gyvūnijai ir kt.), ministerijų aktais patvirtintos taisyklės (nelaimingų atsitikimų gamyboje tyrimo ir apskaitos tvarka, kelių transporto priemonių vertės nustatymo taisyklės) ir kt.

Penkta, tarptautinės konvencijos ar kiti tarptautinės teisės aktai, kuriose yra svarbios ˛alos atlyginimo taikymui nuostatos.

Teisės altiniu tampa Lietuvos Aukčiausiojo Teismo iaikinimai konkrečiose bylose, kur pateikiami konkretus taikomų teisės normų turinys, taikytinas analogikais atvejais. Taip pat tokių normų yra Lietuvos Aukčiausiojo Teismo senato nutarimuose, kurio tikslas yra suvienodinti teismų praktiką ˛alos atlyginimo klausimu. Svarbiausi Lietuvos Aukčiausiojo Teismo senato nutarimai:

1997 m. sausio 16 d. nutarimas “Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo ˛alos, padarytos asmenį su˛alojus, kitaip pakenkus jo sveikatai arba atėmus gyvybę”,

2000 m. bir˛elio 16 d. nutarimas “Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo turtinės ˛alos, padarytos eismo įvykio metu”,

1998 m. gegu˛ės 15 d. nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 7¹ straipsnių ir Lietuvos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas”.

Reikmingų nuostatų dėl ˛alos atlyginimo yra Lietuvos Aukčiausiojo Teismo senato nutarimuose baud˛iamosios teisės klausimais, kuriais duoti iaikinimai, kaip nustatoma nusikaltimu padaryta ˛ala, kokia nusikaltimu padaryta ˛ala yra laikoma tikrąja ˛ala, turinti reikmės nusikalstamų veiksmų kvalifikavimui pagal baud˛iamosios teisės normas, ir kokia ˛ala laikytina kitomis ilaidomis, negautomis pajamomis ir kt.(pvz. 1999m. gruod˛io 23 d. nutarimo “Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis”9 p.)

CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS SKIRTUMAS NUO KITŲ ATSAKOMYBĖS RŪIŲ

Civilinę atsakomybę nuo baud˛iamosios ir administracinės nuosavybės skiria ie po˛ymiai:

Skiriasi atsakomybės tikslas ir paskirtis:

civilinės atsakomybės tikslas yra kompensuoti padarytą ˛alą,

administracinės ir baud˛iamosios – nubausti ir perauklėti pa˛eidėją, u˛kirsti kelią naujiems pa˛eidimams ir nusikaltimams ateityje.

Skiriasi taikymo tvarka:

civilinė atsakomybė taikoma savanorikai ir priverstinai, pastaruoju atveju tiek civilinio proceso, tiek arbitra˛o tvarka, tiek administracine tvarka (ATPK 37, 37¹ straipsniai), net ir baud˛iamojo proceso tvarka (BPK 65-70 straipsniai);

administracinė atsakomybė taikoma tik administracinio proceso tvarka;

baud˛iamoji atsakomybė taikoma tik baud˛iamojo proceso tvarka.

Skirtingi taikymo terminai:

civilinės atsakomybės bendras taikymo terminas apibrė˛tas 3 metais, nepriklausomai nuo civilinės atsakomybės rūies ir dyd˛io, terminą numato Civilinis kodeksas (1.125 straipsnis, buvo 84 straipsnis), praleistas terminas gali būti atstatomas teismo;

baud˛iamoji atsakomybė taikoma pagal Baud˛iamojo kodekso nustatytus terminus, kurie yra skirtingi kiekvienai nusikaltimų grupei, numatytai įstatymu, priklausomai nuo nusikaltimo sunkumo, galimos sankcijos grie˛tumo (BK 49 straipsnis), praleistas terminas negali būti teismo atstatomas, po jo pasibaigimo baud˛iamoji atsakomybė negali būti taikoma;

administracinė atsakomybė taikoma pagal Administracinių teisės pa˛eidimų kodekso nustatytus terminus (ATPK 35 straipsnis), kurie yra neilgi, nustatyti atsi˛velgiant į tai, kad atsakomybė nustatyta u˛ lengvesnius nei nusikalstami pa˛eidimus, įstatymo numatytais atvejais terminas gali būti prailginamas, bet ne ilgiau kaip vieneriems metams.

Skirtingi atsakomybės atsiradimo pagrindai:

civilinė atsakomybė atsiranda dėl sutarties pa˛eidimo (nesilaikant i anksto prisiimtos prievolės) ar delikto (pa˛eid˛iant asmens absoliutinio pobūd˛io teisę, kurios niekam nevalia pa˛eisti, jeigu jis įstatymu ar kitu būdu neįgaliotas tai padaryti) sukuriant neigiamas turtines pasekmes – ˛alą, be ˛alos turtinė atsakomybė jokiu atveju neatsiranda, civilinės atsakomybės pagrindas yra neigiamos turtinės pasekmės, atsirandančios dėl nevykdymo teisinės pareigos, numatytos bet kokios rūies teisės normose (civilinės, baud˛iamosios, administracinės ir kitose);

administracinė atsakomybė atsiranda padarius administracinį teisės pa˛eidimą, t.y. prieingą teisei kaltą veiką, kuria kėsinamasi į nustatytą tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, o u˛ tai skiriamos administracinės nuobaudos. Neigiamos pasekmės materialiąja prasme ne visada reikalingos administracinei atsakomybei atsirasti;

baud˛iamoji atsakomybė atsiranda padarius nusikaltimą, t.y. baud˛iamojo įstatymo numatytą pavojingą veiką, kuria kėsinamasi į baud˛iamojo įstatymo ginamas vertybes ir gėrius, o u˛ tai skiriama kriminalinė bausmė. Neigiamos turtinės pasekmės ne visada reikalingos atsakomybei atsirasti.

Skirtingi individai inicijuoja atsakomybės taikymą:

civilinė atsakomybė yra visada taikoma nukentėjusiojo iniciatyva, kadangi tai yra privataus asmens reakcija į privataus intereso pa˛eidimą, ji taikoma privataus asmens interesais. Valstybė, praydama taikyti turtinę atsakomybę, civilinių teisinių santykių sferoje veikia kaip privalus asmuo;

administracinė ir baud˛iamoji atsakomybė taikoma valstybės iniciatyva, ios atsakomybės taikymu valstybė reaguoja į vieo intereso pa˛eidimą. Valstybė, taikydama vieąją atsakomybę, veikia kaip vieas asmuo.

Skirtinga kaltės samprata, jos reikmė ir atsakomybės sąlygų įrodinėjimo taisyklės

civilinėje atsakomybėje kaltė suvokiama kaip asmens elgesio iorinis vertinimas, tai yra asmens faktinio elgesio lyginimas su tuo elgesio modeliu, kaip jis turėjo elgtis, kad niekam nepadarytų ˛alos, atsakomybei taikyti neturi reikmės atsakovo kaltės formos (tyčia, neatsargumas), nėra civilinę atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių. Todėl neturi reikmės, kaip asmuo vertina savo elgesį – gailisi dėl padarytos ˛alos, pasi˛ada daugiau taip nenusi˛engti. Iekovas neprivalo įrodyti atsakovo kaltės, kadangi atsakovo kaltė laikoma i anksto nustatyta – preziumuojama. Norėdamas ivengti ˛alos atlyginimo, atsakovas privalo įrodyti, kad ˛ala padaryta ne dėl jo kaltės, t.y. kad ˛ala atsirado dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo ˛mogaus aplamai (gamtos jėgų ir pan.), dėl kitų asmenų, u˛ kuriuos atsakovas nėra atsakingas, dėl paties nukentėjusiojo kaltės (reikiamais atvejais tyčios ar didelio neatsargumo ir pan.), ar kad jis teisėtai padarė ˛alą (gynėsi, veikė būtino reikalingumo būklėje ir pan.), ar buvo įgaliotas ˛alą padaryti (veikė teisėto teisinio akto pagrindu, pagal nukentėjusiojo sutikimą ar nurodymą ir pan.); įrodymai yra bet kokie duomenys, įrodinėjimo priemonių sąraas nėra baigtinis; kiekviena i alių įrodinėja tas aplinkybes, kuriomis remiasi;

administracinėje ir baud˛iamojoje atsakomybėje kaltė suprantama kaip asmens elgesio vidinis vertinimas, t.y. ar asmuo savo elgesį galėjo suvokti it suvokė kaip prieingą teisei, tačiau vis tiek elgėsi netinkamai. Nuo kaltės formos (tyčios, neatsargumo) priklauso, ar atsakomybė apskritai atsiras, o asmens po˛iūris į padarytą nusi˛engimą (prisipa˛inimas, gailėjimasis, pasi˛adėjimas nenusi˛engti, atsipraymas ir kt.) turi įtakos skiriant nuobaudą (gali būti jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė). Skiriant bausmę asmeniui galioja nekaltumo prezumpcija, asmuo laikomas nekaltas tol, kol jo kaltė nėra nustatyta ir įrodyta įstatymo numatyta tvarka, kaltę privalo įrodyti kaltintojas.

Skirtingos taikomų sankcijų rūys ir jų prigimtis:

civilinė atsakomybė pasireikia turtinio pobūd˛io poveikio priemonių taikymu, kurių tikslas yra atkurti nukentėjusiojo asmens turtinę padėtį iki tos, kuri buvo prie padarant pa˛eidimą, todėl atlyginama tikroji ˛ala, kitos ilaidos ryium su ˛ala ir negautos pajamos; poveikio priemonės nenukreiptos į asmenį, jos taikomos nukentėjusiojo naudai;

administracinė ir baud˛iamoji atsakomybė realizuojama administracinės nuobaudos ar kriminalinės bausmės paskyrimu, baudimu siekiama paveikti nusi˛engusį ar nusikaltusį asmenį, jei bausmė yra turtinio pobūd˛io (konfiskacija, bauda, dalies atlyginimo iiekojimas), ji taikoma ne nukentėjusiojo, o valstybės naudai.

Civilinė atsakomybė gali būti taikoma kartu su administracine ar baud˛iamąja atsakomybe, tačiau gali būti taikoma ir nepriklausomai nuo kitų rūių atsakomybės taikymo.

CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS RŪYS

Skirstymas pagal prievolės prigimtį – sutartinė ir deliktinė.

Civilinė atsakomybė yra prievolė, kylanti dėl ˛alos padarymo, tai nuo pa˛eidimo prigimties yra atsiranda skirtingos prievolės dėl ˛alos atlyginimo rūys. Prievolės yra skirstomos į sutartines ir deliktines. Sutartinė prievolė atsiranda i alių sudarytos sutarties, o sutarties aliai pa˛eidus sutartimi numatytą prievolė atsiranda nauja prievolė – sutartinė civilinė atsakomybė (Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 3 dalis). Sutartiniai santykiai sieja nedaug civilinių teisinių santykių dalyvių, jei juos lyginsime su visais galimais civilinių teisinių santykių subjektais. Tačiau negalime sakyti, kad teisinių santykių subjektų visikai nesieja jokios prievolės, jeigu tarp subjektų nėra sutartinių teisinių santykių. Nema˛a civilinių teisinių santykių subjektų dalis turi absoliutaus pobūd˛io teises, kurių privalo nepa˛eisti niekas (nuosavybės teisė, valdymas, asmens gyvybė, sveikata, garbė, orumas, vardas ir kt.). ˇala gali būti padaroma tarp atsakingo u˛ ˛alą asmens ir nukentėjusiojo nesant sutartinių santykių, tada atsiranda deliktinė civilinė atsakomybė (Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 4 dalis). Da˛niausiai tai yra asmens absoliučių teisių pa˛eidimas, kai prievolė atlyginti ˛alą nesusijusi su sutartiniais santykiais. Gali būti deliktiniai santykiai tarp asmenų, esančių sutartiniuose santykiuose, jeigu tai numato įstatymas. Dar yra iskiriama ikisutartinė civilinė atsakomybė, kuri atsiranda padarius ˛alą vedant derybas dėl sutarties sudarymo, t.y. santykiuose iki sutarčių sudarymo.

Sutartinės ir deliktinės atsakomybės skirtumai:

sutartinės civilinės atsakomybės pagrindas yra teisinės pareigos, numatytos sutartyje, pa˛eidimas (alys pačios nustato galimo elgesio ribas, todėl atsakomybė yra galima platesniu pagrindu, negu tik pagal teisės aktus);

deliktinės civilinės atsakomybės pagrindas yra teisinės pareigos, numatytos teisės aktuose, pa˛eidimas (galimo elgesio ribas nustato teisės aktai).

sutartinę civilinę atsakomybę alys sutartimi i anksto gali apriboti, kiek tai nedraud˛ia įstatymas (Civilinio kodekso 6.252 straipsnis);

deliktinės civilinės atsakomybės apimties alys negali apriboti, tačiau alies dispozicijoje pasirinkti, ar ią atsakomybę apskritai taikyti.

skirtingi atsakomybės taikymo terminai – sutartinei atsakomybei (netesyboms) yra numatyti sutrumpinti senaties terminai;

sutartinė atsakomybė pasireikia nuostolių atlyginimu ir netesybomis;

deliktinė atsakomybė pasireikia tik nuostolių atlyginimu.

Skirstymas pagal ˛alos atlyginimo apimtį – visika, ribota ir padidinta

Pagal tai skiriama visika, ribota ir padidinta civilinė atsakomybė.

Bendra taisyklė yra visikas padarytos ˛alos atlyginimas, kuris reikia, kad ˛alos atlyginimo prievolės įvykdymu siekiama atkurti nukentėjusiojo asmens teisinę padėtį, kuri buvo iki jo teisės pa˛eidimo. Ne visada tai yra įmanoma, kadangi padaryta ˛ala gali būti tokio dyd˛io, jog jos objektyviai neįmanoma visikai atlyginti, ˛ala padaryta tokio objekto pakenkimu ar sunaikinimu, kai apskritai galime kalbėti tik apie dalinį kompensacinį ˛alos atlyginimo efektą (gyvybės atėmimas, sveikatos su˛alojimas, neturtinė ˛ala nusikaltimų ir kt. atvejais ar pan.). Atskirais atvejais padarytą ˛alą galima nustatyti tik apytikriai. Tai sąlygoja, kad civilinė atsakomybė gali būti nevisika. Ji gali būti apribota alių susitarimu sutartinės civilinės atsakomybės atveju, pavyzd˛iui, nenumatant netesybų u˛ termino praleidimą, jeigu įstatymas irgi nenumato u˛ tai netesybų. Tuomet gali būti, kad alis dėl netinkamo prievolės vykdymo realiai turės nuostolių, tačiau jie nebus visikai atlyginti. Gali būti numatoma, kad atlyginama tik pozityvūs nuostoliai, tikroji ˛ala, o nekompensuojamos negautos pajamos. Įstatymas ar sutartis gali numatyti, kad nuostoliai gali būti atlyginami tik esant atsakovo tyčiai ar dideliam neatsargumui. Atlyginamos ˛alos dydis gali būti ribojamas tam tikra suma. Pavyzd˛iui, Civilinio kodekso 7¹ straipsnis numatė atlyginti moralinę ˛alą, kurios dydį kiekvienu atveju nustato teismas nuo 500 iki 10 000 litų. Atsakomybė u˛ moralinę ˛alą, padarytą valstybės ar savivaldos institucijų arba jų pareigūnų veiksmais vieojo valdymo srityje, buvo ribojama intervale nuo 300 iki 5000 litų (Civilinio kodekso 485 straipsnis). iuo metu galiojančios ribotos turtinės atsakomybės pavyzd˛iai yra Lietuvos tarptautinėse sutartyse (konvencijose), Prekybinės laivybos įstatyme ir kituose teisės aktuose. Ribojimo pagrindai yra įvairūs. ˇalos atlyginimas ribojamas, priklausomai nuo vystomos ūkinės veiklos masto, pvz., naftą gabenančio laivo tona˛o arba absoliučiu dyd˛iu (nustatyta pinigų suma u˛ ˛alos padarymo įvykį), ar kitais būdais. Kai ˛ala yra padaroma vertingam objektui, tai atsakomybė gali būti nustatyta padidinta, didesnė, negu ji objektyviai yra padaryta. Teisės aktais nustatytas ˛alos dydis yra padauginamas ar indeksuojamas. Tokiu būdu numatyta padidinta atsakomybė, teisės pa˛eidėjui yra taikoma papildoma sankcija, nes jis verčiamas ne tik atlyginti ˛alą, bet ir parodoma, kad socialiai vertingas interesas yra labiau ginamas. Pavyzd˛iui,

Skirstymas pagal ˛alos atlyginimo paskirstymo keliems ˛alą padariusiems asmenims tvarką – dalinė ir solidari

ˇalą gali padaryti ne vienas, o keli asmenys, tuomet dėl ˛alos padarymo atsiranda prievolė atlyginti ˛alą, kur skolininko pusėje dalyvauja asmenų daugetas. Prievolių teisės bendrosios nuostatos skelbia, kad kiekvienas skolininkas turi atsakyti u˛ lygią su kitais skolininkais ˛alos dalį, t.y. įtvirtinta dalinė atsakomybė (Civilinio kodekso 6.5 straipsnis). Tai reikia, kad ir ˛alos atlyginimo prievolėje, jeigu joje dalyvauja keli ˛alą atlyginantys asmenys, pirmiausia svarstoma dėl dalinės atsakomybės taikymo. Kiekvienas dalinės civilinės atsakomybės prievolės dalyvis privalo įvykdyti lygią su kitais skolininkais prievolės dalį. Dalių lygybė taip pat yra bendra taisyklė, įstatymu ar sutartimi gali būti numatyta kita. Pavyzd˛iui, prievolės dalį reikia nustatyti pagal skolininko kaltės laipsnį. Tuomet teismas nustato nelygias prievolės vykdymo dalis, o paskirsto jas proporcingai nustatytam kaltės laipsniui, ireiktam procentais.

Dalinė atsakomybė yra bendra taisyklė, kuri gali būti pakeista įstatymu ar sutartimi. Tuomet atsiranda solidarioji atsakomybė (Civilinio kodekso 6. 6 straipsnis). Specialioji norma, numatanti keleto asmenų padarytos ˛alos atlyginimą, nurodo, kad kelių asmenų bendrai padaryta ˛ala atlyginama solidariai (Civilinio kodekso 6.279 straipsnis). Kai prievolė yra susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos ˛alos atlyginimu, tai preziumuojama solidarioji skolininkų pareiga (Civilinio kodekso 6.6 straipsnio 3 dalis). i prezumpcija gali būti paneigta skolininkui įrod˛ius, kad ˛ala i tikrųjų negalėjo būti įvykio ar veiksmų, u˛ kuriuos jis atsakingas, rezultatas (Civilinio kodekso 6.279 straipsnio 4 dalis). Solidarios atsakomybės atveju kreditorius turi teisę reikalauti, kad ˛alos atlyginimo prievolę visa apimtimi įvykdytų visi skolininkai, arba keli, ar net vienas skolininkas. Solidarus skolininkas, įvykdęs prievolę visa apimtimi, įgyja teisę į kitus bendraskolius iiekoti i jų imokėtus nuostolius dalinės atsakomybės tvarka. i teisė yra ivestinė (regresinė).

Skirstymas pagal prievolės vykdymo tvarką - pagrindinė ir subsidinė

Įstatymas ar sutartis gali numatyti atvejus, kai ˛alą privalo atlyginti keli asmenys, tačiau ne kiekvienas i jų atsako lygiais pagrindais ir apimtimi. Vienas skolininkas gali būti įpareigotas tiesiogiai ir visa apimtimi atlyginti padarytą ˛alą, o kitas asmuo gali būti įpareigotas atsakyti tada, kai pagrindinis skolininkas negalės ˛alos atlyginti. Pagal tai, kokia tvarka įstatymas ar sutartis įpareigoja asmenis atsakyti u˛ ˛alą, ˛alos atlyginimo prievolė gali būti skirstoma į pagrindinę ir papildomą (subsidinę) (Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 5 ir 6 dalys).

Pagrindinis skolininkas yra tas asmuo, kuriam įstatymas numato prievolę tiesiogiai atlyginti visą ˛alą, nustačius jo civilinės atsakomybės sąlygas. Tai gali būti asmuo, pats padaręs ˛alą, bet gali būti ir asmuo, kuris nėra tiesiogiai padaręs ˛alos, tačiau atsakantis u˛ kito asmens ar jo valdomo objekto padarytą ˛alą. Skirstymo pagrindas yra tai, kad jam pirmam ir betarpikai tenka visa prievolė mokėti ˛alos atlyginimą. Pavyzd˛iui, samdančio darbuotojus asmens pareiga atlyginti ˛alą yra pagrindinė. Taip pat atsako didesnio pavojaus altinio valdytojas u˛ didesnio pavojaus altinio padarytą ˛alą, valstybė ar savivaldybė u˛ jų institucijų padarytą ˛alą dėl neteisėtų vald˛ios institucijų aktų, veiksmų ir pan. Nepilnametis nuo 14 iki 18 metų u˛ savo padarytą ˛alą atsako bendrais pagrindais, t.y. jo atsakomybė kreditoriui yra tiesioginė ir visa apimtimi. Kartu su nepilnamečiu nuo 14 iki 18 metų (Civilinio kodekso 6. 276 straipsnis) atsako nepilnamečio tėvai. Jie atsako tuo atveju, kai nepilnametis neturi turto ar pajamų, reikalingų ˛alai atlyginti. Tėvų atsakomybė yra papildoma, nes jiems atsakomybė atsiranda tik tada, jei pats nepilnametis ˛alos neatlygins, vadinasi ˛alos atlyginimo prievolė yra sąlyginė. Tėvai ˛alą atlygina tiek, kiek jos neatlygina nepilnametis, tai reikia, kad ji yra papildoma. Tėvai visa apimtimi ˛alą atlygins tik tuo atveju, jei nepilnametis turto visikai neturės, kitais atvejais tėvų atsakomybė bus tik papildoma. Pa˛ymėtina, kad tėvai, papildomos atsakomybės tvarka atlyginę ˛alą, neįgyja regreso teisės į asmenį, u˛ kurį jie ˛alą atlygino. Tokiomis pat sąlygomis yra numatyta neveiksnaus asmens papildoma atsakomybė u˛ jo padarytą ˛alą, kurią tiesiogiai ir visa apimtimi pirmiausiai turi atlyginti globėjas (Civilinio kodekso 6. 278 straipsnis).

Skirstymas pagal atsakomybės eilikumą – tiesioginė ir regresinė

ˇalą padaręs asmuo ne visada privalo tiesiogiai atsakyti u˛ ˛alą. Įstatymais ar sutartimi gali būti numatyti atvejai, kai u˛ asmens padarytą ˛alą privalo atsakyti ne asmuo, kuris ją tiesiogiai [padarė, o kitas atsakingas subjektas. Kai atsakingo u˛ ˛alą subjekto atsakomybė nustatyta kaip tiesioginė, tai jam pirmiausia ir visa apimtimi tenka įvykdyti ˛alos atlyginimo prievolę savo sąskaita. iuo atveju atsiranda tiesioginė atsakomybė u˛ ˛alą. Tuo tarpu ˛alą padaręs asmuo taip pat gali būti atsakingas u˛ ˛alą, tačiau netiesiogiai. Kreditorius neturi teisės pareikti reikalavimo atlyginti ˛alą betarpikai ją padariusiam asmeniui, tačiau teisę į ˛alos atlyginimą įgyja asmuo, kuris buvo atsakingas u˛ ˛alą pagal įstatymą ar sutartį ir savo prievolę įvykdė. Toks asmuo tampa kreditoriumi ir reikia reikalavimą ˛alą padariusiam asmeniui netiesioginiu (regresiniu) reikalavimu. Jis yra netiesioginis ta prasme, kad ˛alos atlyginimo neturi teisės tiesiogiai reikalauti ją patyręs asmuo, bet gali reikalauti subjektas, pagal įstatymus atlyginęs kito asmens padarytą ˛alą. Pavyzd˛iui, ˛alą, padarytą neteisėtais prokuratūros pareigūnų veiksmais, atlygina valstybė. Jos atsakomybė yra tiesioginė. (Civilinio kodekso 6.272 straipsnio 1 dalis). Atlyginusi ˛alą nukentėjusiajam asmeniui, valstybė įgyja atgrę˛tinio reikalavimo teisę reikalauti įstatymų nustatyto dyd˛io sumų i prokuratūros pareigūnų, kurie ˛alą padarė tyčiniais veiksmais (Civilinio kodekso 6.272 straipsnio 4 dalis). ˇalą atlyginęs asmuo įgyją regreso teisę į ˛alą padariusį asmenį, jeigu įstatymas nedraud˛ia reikti tokį reikalavimą (pvz. Civilinio kodekso 6.276, 6.278 ir kt.).

Tiesioginės civilinės atsakomybės atveju ˛alos atlyginimo prievolės skolininkas gali būti ˛alą padaręs asmuo, bet gali būti ir jos betarpikai nepadaręs, tačiau u˛ ją atsakingas pagal įstatymus ar sutartį. Regresinėje ˛alos atlyginimo prievolėje skolininkas visada yra asmuo, kuris kaltas dėl ˛alos padarymo. Jeigu asmuo nėra kaltas, tai jam gali būti keliami reikalavimai ne dėl ˛alos padarymo, o kitais pagrindais – dėl konkrečios prievolės nevykdymo, sutaupymo be pagrindo ir pan.

Tiesioginės civilinės atsakomybės atveju tiesioginio skolininko atsakomybė prie kreditorių – ˛alą patyrusį asmenį – gali būti ribojama pagal civilinės teisės normų ar sutarties nurodymus, regresinės prievolės skolininko atsakomybė dar gali būti ribojama taip pat pagal kitų teisės akų normas (pvz. darbo, tarnybos įstatymus). Netiesioginė atsakomybė gali būti labiau ribota. Ribojimų pobūdį, turinį ir konkretų apimtį sąlygoja tai, kokios normos reguliuoja tiesioginio skolininko ir regresinio skolininko tarpusavio santykius.

Tiesioginės civilinės atsakomybės atveju tiesioginio skolininko atsakomybė prie nukentėjusįjį gali būti solidari, o regresinio reikalavimo atveju regresato atsakomybė yra pagal kaltę ir tik dalinė. Jeigu dėl ˛alos atsiradimo yra i dalies kaltas regredentas ir regresatas, tai jų tarpusavio ginče nustatoma konkreti kaltės ir regresinio reikalavimo skolininko ˛alos atlyginimo dalis. Jeigu kalti regresatai yra keli, o regredento kaltės nėra, tai regredentas gauna ˛alos atlyginimą i atskirų skolininkų dalimis, atsi˛velgiant į kiekvieno i jų kaltės laipsnį.

CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS FORMOS. KITI ˇALOS KOMPENSAVIMO BŪDAI

Pagrindinės civilinės atsakomybės formos yra dvejopo pobūd˛io ˛alos atlyginimo prievolės skolininko pareigos:

pareiga atlyginti ˛alą ir nuostolius (tiesioginius ir netiesioginius),

pareiga sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).

ˇalos prigimtis yra tiesioginės neigiamos turtinės, fizinės ar moralinės pasekmės Pareiga atlyginti ˛alą reikia, kad asmuo privalo visikai atlyginti padarytą ˛alą, o jos dydį gali riboti įstatymas. Kartais gali būti, kad įstatymas nustato didesnį ˛alos atlyginimą, negu realiai yra padarytas.

ˇala (Civilinio kodekso 6.249, 6.250 straipsniai) yra

asmens suluoinimas ar kitoks jo sveikatos pakenkimas, gyvybės jam atėmimas,

turto sugadinimas, sunaikinimas ar kitoks jo vertės suma˛inimas,

asmens politinių, darbinių ar kitokių teisių bei teisėtų interesų pa˛eidimas (neteisėtas laisvės atėmimas, garbės ir orumo ˛eminimas, privatumo pa˛eidimas ir kt.).

ˇalos piniginė iraika yra nuostoliai. Nuostoliai, kaip ˛alos piniginė iraika, yra tiesioginiai. Jie betarpikai iplaukia i kreditoriaus turtinės padėties pasikeitimo, parodo pablogintą nukentėjusiojo ekonominę padėtį dėl turtinių ar neturtinių vertybių pakenkimo arba sunaikinimo.

ˇala, kaip nukentėjusiojo asmens turtinės padėties pasikeitimas, gali būti padaryta ne tik betarpikai dėl turto ar vertybių pa˛eidimo, pakenkimo ar sunaikinimo. Nukentėjusiojo asmens turtinė padėtis po ˛alos padarymo fakto dar labiau gali blogėti dėl to, kad jis verčiamas netekti turto ar bloginti savo ekonominę padėtį kitais būdais. Jis gali būti priverstas imtis priemonių nedelsiant u˛kirsti kelią neteisėtiems veiksmams, nutraukti kenksmingą poveikį, daryti ilaidas ˛alingų pasekmių alinimui, gali būti sutrukdyta galimybei jo turtinei padėčiai likti stabiliai ar gerėti. Nuostoliai tuomet pasireikia kaip ilaidos ir kaip negautos pajamos.

Nuostoliai gali pasireikti kaip tiesioginės ir netiesioginės ilaidos.

Nuostoliais gali būti pripa˛inta atsakingo asmens i neteisėtų veiksmų gauta nauda.

Nuostoliai yra negautos pajamos.

1) tiesioginės ir netiesioginės ilaidos (Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 ir 4 dalys):

tiesiogiai ˛alingų pasekmių sąlygotos ilaidos (gydymui, prie˛iūrai, reabilitacijai ir pan.),

- ilaidos ˛alos prevencijai ar suma˛inimui,

- ilaidos ˛alai įvertinti ir civilinei atsakomybei taikyti,

ilaidos nuostolių iiekojimui ne teismo tvarka.

Ilaidų po˛ymiai:

būtinos,

priverstinės,

protingos.

Ilaidų prigimtis yra tai, kad dėl susidariusios padėties kreditorius yra priverstas jas daryti. Kreditorius turi imtis priemonių atstatyti buvusią iki pa˛eidimo turtinę padėtį (pataisyti sugadintą turtą, gydytis ar kitaip atstatyti sveikatos būklę, leisti lėas tiesioginių neigiamų pasekmių likvidavimui), veikti, kad jam nebūtų daroma dar didesnė ˛ala ir dėl to turi ilaidų. Jis priverstas daryti ilaidas dėl pa˛eistų teisių gynimo įstatymo nustatyta teismine ar ne teismo tvarka ir kt. Esminis ilaidų po˛ymis yra tai, kad jos yra priverstinės, todėl atlyginamos tik tos, kurios buvo būtinai reikalingos ir yra protingo dyd˛io. Ilaidos gali būti ma˛inamos tuo atveju, jei pagal įstatymą yra pagrindas ma˛inti ˛alos dydį.

2) atsakingo asmens i neteisėtų veiksmų gauta nauda (Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 2 dalis).

ių nuostolių po˛ymiai:

yra pozityvaus pobūd˛io,

realiai įgyti atsakingo asmens,

įgyti kaip neteisėtų veiksmų pasekmė,

kreditoriaus nuostoliais pripa˛įstami teismo.

Teismas pripa˛įsta nuostoliais gautą naudą, kai daro ivadą, jog kreditoriaus turtinis interesas dėl teisių pa˛eidimo nukentėjo tokiu mastu, kiek neteisėtai veikęs asmuo gavo naudos. Pavyzd˛iui, prisidengdamas kito asmens vardu asmuo neteisėtai gauna atlyginimą, honorarą ar kt.

negautos pajamos.

Negautų pajamų po˛ymiai:

1) i anksto numatomos gauti,

pagrįstas tikėtinumas jas gauti esant normaliai veiklai,

jų negavimas dėl pa˛eidimo.

Tai yra kreditoriaus numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurias gauti sutrukdė skolininko nevykdymas prievolės atlyginti ˛alą tinkamai, t.y. per pakankamai protingą laiką. Jos gali būti ma˛inamos dėl to, kad kreditorius nebendradarbiavo su skolininku ir tuo prisidėjo prie negautų pajamų padidėjimo.

ˇala ir nuostoliai turi būti visikai atlyginti, iskyrus atvejus, kai įstatymas ar sutartis numato, kad yra ribota atsakomybė (CK 6.251 straipsnis).

Netesybų rūys:

bauda,

delspinigiai.

Netesybos tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta.

Bauda yra konkrečiu dyd˛iu ar u˛tikrinamosios sumos procentu įstatymo numatyta tvarka nustatyto dyd˛io sankcija u˛ prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą.

Delspinigiai yra konkrečiu dyd˛iu ar u˛tikrinamosios sumos procentu įstatymo numatyta tvarka apskaičiuoto dyd˛io sankcija u˛ prievolės įvykdymo praleidimą.

Baudos ir delspinigių skirtumas:

delspinigiai nustatomi u˛ nesavalaikį prievolės įvykdymą, todėl jie pradedami skaičiuoti nuo termino praleidimo dienos. Bauda gali būti mokama ir dėl kitokių pa˛eidimų,

delspinigiai yra tęstinio pobūd˛io sankcija, todėl skaičiuojami per visą prievolės neįvykdymo laikotarpį ir nuolat auga, ilgėjant termino trukmei. Bauda privaloma mokėti tada, kai pa˛eista numatyta prievolė, kuri buvo u˛tikrinta, jos dydis nekinta vien dėl termino praleidimo trukmės ilgėjimo,

delspinigiai nenustatomi fiksuotu dyd˛iu, o konkrečia suma ar u˛tikrinamosios sumos procentu u˛ laiko tarpą (pvz., 0,02 procento į dieną, 3 procentai į metus, 10 litų u˛ kiekvieną mėnesį). Bauda nustatoma fiksuotu dyd˛iu ar u˛tikrinamosios sumos procentu (pvz., 300 Lt, 5 procentai nuo įsipareigotos pateikti prekių vertės), kuri nekinta,

dėl delspinigių tęstinio pobūd˛io yra skirtingos senaties termino praleidimo pasekmės. Praleidus sutrumpintą iekinio senaties terminą baudai reikalauti, netenkama teisės baudą ireikalauti, jei skolininkas prao taikyti senatį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Praleidus sutrumpintą iekinio senaties terminą reikalauti delspinigiams, skolininkui praant taikyti senatį, jie galimi priteisti ne u˛ visą prievolės neįvykdymo laiką, bet sutrumpinto senaties termino ribose, kadangi yra skaičiuojami u˛ visą termino praleidimo laiką, bet dėl senaties netenkama teisės tai apginti teismo tvarka (CK 6.71 straipsnio 3 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis).

Netesybų skirtumas nuo nuostolių:

netesybos yra i anksto nustatytos, tiksliai fiksuojamos ir alims ˛inomos, o nuostoliai yra neapibrė˛tas dydis, paaikėja neįvykd˛ius prievolės ar netinkamai ją vykdant. ˇalos padarymo atveju nuostoliai atsiranda dėl neigiamų tiesioginių pasekmių (˛ala), arba kreditorius yra priverstas daryti būtinas ilaidas, ar nuostoliai didėja skolininkui laiku nevykdant prievolės atlyginti ˛alą (negautos pajamos);

netesyboms iiekoti nustatytas trumpas senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalis – ei mėnesiai), o ˛alos atlyginimo reikalavimui nustatytas nors ir sutrumpintas, bet daug ilgesnis terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis – treji metai);

netesybos gali būti diferencijuojamos pagal teisės pa˛eidimo pavojingumo visuomenei laipsnį (atitinkamai nustatoma didesnė ar ma˛esnė bauda, didesnis ar ma˛esnis delspinigių tarifas – 0,02 ar 0,05 procento), tuo tarpu ˛alos atlyginimas nuo to, kokių teisės normų pa˛eidimu padaryta ˛ala ar nuostoliai, nepriklauso, nuostoliai yra objektyvus teisės pa˛eidimo rezultatas ir nediferencijuojamas pagal prievolių reikmingumą;

netesyboms iiekoti nereikia visų civilinės atsakomybės pagrindų, pavyzd˛iui, nereikia, kad būtų nuostoliai ir prie˛astinis ryys tarp prieingų teisei veiksmų ir atsiradusių nuostolių. Nuostoliams iiekoti turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos.

Netesybų ir nuostolių santykis:

Priklausomai nuo santykio su nuostoliais, netesybos gali būti alternatyvinės, įskaitinės, baudinės ir iimtinės.

Alternatyvinės – kai gali būti iiekomos arba netesybos, arba nuostoliai,

Įskaitinės – kai netesybos yra įskaitomos į nuostolius ir nuostoliai atlyginami tiek, kiek jų nepadengia netesybos,

Baudinės – kai nuostolių suma yra iiekoma alia netesybų, į nuostolius iiekotos netesybos neįskaitomos,

Iimtinės – kai iiekomos tiktai netesybos, bet negalima iiekoti nuostolių.

Civiliniame kodekse nustatoma vieninga netesybų taikymo tvarka, kuri negalės būti nustatoma ar keičiama kitais įstatymais. Bendroji taisyklė yra tokia:

kreditorius negali reikalauti ir netesybų, ir realaus prievolės įvykdymo. Jeigu yra atlygintos netesybos, o reikalaujama nuostolių, tai netesybos turi būti įskaitomos į nuostolius (CK 6.73 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 2 dalis).

Tai reikia, kad bendra taisykle naujajame civiliniame kodekse nustatytos įskaitinės netesybos.

Iimtys:

netesybos, mokamos u˛ prievolės įvykdymo termino praleidimą, neįskaitomos į nuostolius (CK 6.73 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 2 dalis), tai reikia, kad u˛ prievolės įvykdymo termino pa˛eidimą yra nustatytos baudinės netesybos,

kitas iimtis gali nustatyti civilinis kodeksas atskiroms sutarčių rūims (CK 6.73 straipsnio 3 dalis),

civilinės atsakomybės nuostatos neleid˛ia civilinės atsakomybės prievolės alims susitarti kitaip (CK 6.252 straipsnio 2 dalis),

deliktinėje ˛alos atlyginimo prievolėje nenumatyta netesybų priteisimas (CK 6.281 straipsnis),

kitokių iimčių negali nustatyti kiti įstatymai, nes civilinis kodeksas to neleid˛ia ir yra įtvirtinta jo normų virenybė (CK 1.3 straipsnio 2 dalis, 6.73 straipsnio 3 dalis).

KITI ˇALOS KOMPENSAVIMO BŪDAI

Civilinės atsakomybės taikymas ne visada yra įmanomas, kadangi gali būti nenustatytas konkretus ˛alą padaręs asmuo, arba ˛alą padaręs asmuo slapstosi, ar neturi turto, arba kai ˛alos padarymo veiksmus įstatymas pripa˛įsta teisėtais ir nenumato galimybės u˛ tai taikyti civilinę atsakomybę. Tai objektyviai verčia iekoti kitų ˛alos kompensavimo būdų. Pagrindiniai veiksniai, kurie darė įtaką civilinės atsakomybės vystymuisi ir naujų ˛alos kompensavimo sistemų kūrimui:

1) valstybės socialinės funkcijos reikmės stiprėjimas. Valstybė per mokesčius surenka didelius finansinius iteklius, todėl jų dalį gali panaudoti visuomenės narių patirtos ˛alos atlyginimui. Visuomenės narių socialinių poreikių patenkinimas tampa viena pagrindinių valstybės veikos sričių. Konkrečiai tai pasireikia fondų kūrimu, kurie atlygina tam tikrais atvejais patirtus nuostolius ar netekimus (fondas bankrutuojančių įmonių darbuotojų reikalavimas i dalies patenkinti, nusikaltimais padarytai ˛alai atlyginti ir kt.);

2) pramonės vystymasis, naujų technologijų diegimas. ie reikiniai kelia vis didesnę grėsmę ˛mogui ir jo aplinkai, pavojingų med˛iagų naudojimas, technologinių procesų įdiegimas didina galimybes daryti nuostolius, taip pat jie gali būti mil˛iniki. Vien civilinę atsakomybę taikant jie negali būti visikai atlyginti;

3) gamybos vystymasis. Dėl to didėja nelaimingų atsitikimų darbe skaičius, o darbdavys gali neturėti reikiamų finansinių iteklių darbuotojui padarytai ˛alai atlyginti. Reikia iekoti naujų ar papildomų ˛alos kompensavimo būdų;

4) civilinės atsakomybės taikymo proceso trukmė neatitinka alių (nukentėjusiųjų) poreikio. Byla gali būti ilgai nagrinėjama teisme, u˛trukti vykdymo procesas, atsakovas gali būti nemokus, todėl reikia iekoti operatyvių būdų atlyginti ˛alą.

ˇalos kompensavimo sistemos yra:

1) civilinė atsakomybė;

2) socialinis draudimas;

3) įvairios draudimo rūys (draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe, turto draudimas, gyvybės draudimas, atsakomybės draudimas ir kt.);

4) teisėta veika padarytos ˛alos kompensavimas;

5) mokesčių lengvatos ˛alą patyrusiems asmenims;

6) skolos perkėlimas valstybei ar kitiems asmenims (specialių fondų kūrimas, kurie tiesiogiai padengia nukentėjusiųjų nuostolius).

TEISĖTA VEIKA PADARYTOS ˇALOS KOMPENSAVIMAS

Bendra taisyklė sako, kad civilinė atsakomybė taikoma u˛ neteisėtus veiksmus (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis). Teisėtais veiksmais padarytos ˛alos atlyginimas yra iimtis i bendros taisyklės, todėl tokias iimtis gali numatyti tik įstatymai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnio 3 dalis). Kriterijai, į kuriuos atsi˛velgiant reikėtų nustatyti ˛alos atlyginimą dėl teisėtais pripa˛įstamų veiksmų, yra tokie:

1) ar ˛ala padaryta svarbiam objektui;

2) koks ˛alos dydis ir įtaka nukentėjusiajam;

3) koks buvo teisėtos veikos tikslas;

4) kokio pobūd˛io buvo nukentėjusiojo elgesys.

Jeigu ˛ala padaryta svarbiam objektui (pvz. nuosavybės teisės objektui – paimant turtą), jeigu tas objektas yra svarbus nukentėjusiajam, o padaryta ˛ala jam yra didelė ir skaudi, jei ˛ala padaryta tenkinant visuomenės poreikius vieno asmens sąskaita, jeigu nukentėjusysis nepadarė neteisėtų ar amoralių veiksmų, o vykdė teisinę ar moralinė pareigą, tai ˛ala (nuotoliai) turi būti atlyginti, nors jie padaryti teisėtais veiksmais (įstatymu pateisinamais veiksmais). Lietuvos teisėje yra pavyzd˛iai – Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straipsnio 3 dalis, numatanti teisingą atlyginimą u˛ paimamą nuosavybę, Civilinio kodekso 4.66, 4.67 straipsniai (CK 157¹ str. (˛emės sklypo paėmimas visuomenės poreikiams), 157² str., 157³ str., 158 str. ir kt.).

Skolos priskyrimas valstybei ar kitiems asmenims (valstybės prisiėmimas prievolės atlyginti ˛alą, nuostolius ar netekimą, arba nusprendimas, kad tai atlyginama i savivaldybių biud˛etų, specialių fondų).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1988 m. gruod˛io 27 d. nutarimas Nr. 368 nustatė dalines kompensacijas buvusiems neteisėtai itremtiems asmenims. Jiems buvo mokamos kompensacijos u˛ prarastą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, įkalinimo vietose ibūtą laiką. Tuo kompensuota kitos valstybės neteisėtais veiksmais padaryta ˛ala.

Specialiais įstatymais 1995 m. gruod˛io 29 d. Dėl akcinių bendrovių ,,Lietuvos akcinis inovacinis bankas” ir ,,Litimpeks” bankas” valstybė garantavo ir prisiėmė bankrutavusiuose bankuose buvusių juridinių ir fizinių asmenų indelius, lėas ir kitą turtą, iskyrus ių bankų akcijas.

Gyventojų indėlių bankrutuojančiuose bankuose dalinio kompensavimo laikinasis įstatymas (1996 m. vasario 6 d.) numato, kad sudaromos Gyventojų indėlių kompensavimo fondas, kuris dalinai kompensuoja gyventojo prarastą indėlį bankrutuojančiame banke. Gyventojų indėlių draudimo įstatymas (1995 m. gruod˛io 21 d.) numato valstybės įmonės Indėlių draudimo fondus įkūrimą, kuri moka draudimines imokas – padengia dalį indėlio bankrutuojančiame banke.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 902 įsteigtas Fondas bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių darbuotojų reikalavimų, susijusiems su darbo santykiais, tenkinti, kurių reikia bankrutuojančioms ar bankrutavusioms įmonėms grą˛intiną finansinę paramą atsiskaityti su darbuotojais.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu Nr. 607 prievolė mokėti ˛alos atlyginimą u˛ pakenkimą sveikatai ar dėl nukentėjusiojo mirties, kai privatizuota ˛alą mokėjusi ˛emės ūkio įmonė (kolūkis, valstybinis ūkis) perkeliama rajonų savivaldybėms.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimu Nr. 724 pavesta savivaldybėms i jų biud˛eto lėų mokėti ˛alos atlyginimą asmenis, kurie ˛alos atlyginimo negauna i kitų asmenų, esančių valstybėse – buvusiose TSRS respublikose ir su jomis nesudarytos ar neįsigaliojo tarpusavio nutarstys dėl teisinės pagalbos.

ˇalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 18¹ str. numato, kada prievolė atlyginti ˛alą pereina valstybei. Tai rodo, kad Lietuvoje silpnai ivystyta socialinio draudimo sistema (privalomasis draudimas nuo nelaimingų atsitikimų yra tik tam, tikrų kategorijų darbuotojams), neivystytos kitos draudimo rūys (nėra privalomojo vairuotojo ar automobilių savininkų civilinės atsakomybės draudimo), plėtojama skolos arba prievolės perkėlimo valstybei ar savivaldybei sistemos bei kuriami specialūs fondai ioms funkcijoms vykdyti.

Kitų kompensavimo sistemų santykis su civiline atsakomybe:

tik civilinės atsakomybės taikymas daro tiesioginę turtinę įtaką ˛alą padariusiam asmeniui. Kompensacinės sistemos atlieka tik vieną funkciją – nukentėjusiajam atlygina nuostolius. Lygiagrečiai turi būti plėtojamas regresinio reikalavimo institutas. Bet kokia kompensavimo sistema nuotolius atlyginęs subjektas (valstybė, savivaldybė, fondas ar kt.), turi įgyti regreso teisę reikalauti nuostolių atlyginimo i asmens, kuris atsakingas u˛ ˛alą (˛inoma, su įstatymu numatytais pagrįstais, apribojimais ar iimtimis). Civilinio kodekso 499 straipsnio 4 dalis numatė, kad ˛alos atlyginimas dėl nelaimingo atsitikimo darbe su˛alojus ar susirgus profesine liga arba nukentėjusiajam mirus mokamas nepaisant ˛alos atlyginimo gavėjo kitų gaunamų pajamų ir 1997 m. panaikintas atitinkamas Civilinio kodekso 502 straipsnis, numatęs socialinio draudimo organizacijų teisę į regresinį iekinį.

ˇalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 19 straipsnis numato į laidojimo ilaidas įskaityti laidojimo paalpas, gautas pagal kitus teisės aktus. Civilinio kodekso 6.290 straipsnis numato socialinio draudimo imokų įskaitymą į atlygintinos ˛alos dydį, mokamą u˛ sveikatos su˛alojimą ar gyvybės atėmimą pagal civilinį kodeksą, t.y. kai nukentėjęs asmuo nėra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu.

Kitų kompensavimo sistemų plėtojimas rodo, kad nukentėjusiojo interesų geresnis gynimas yra įmanomas da˛niau numatant finansikai pajėgiems subjektams tiesioginę pareigą atlyginti nukentėjusiojo nuostolius ir jiems paliekant teisę taikyti ˛alą padariusiam asmeniui turtinę ar kitokią teisinę atsakomybę (regreso tvarka). Valstybė gali imtis baud˛iamojo persekiojimo ar kitokios vieosios atsakomybės taikymo.

civilinės atsakomybės draudimas

Civilinės atsakomybės draudimas yra draudimo sutarčių rūis, t.y. susitarimas, kuriuo draudikas įsipareigoja atlyginti kitos alies (draudėjo) dėl civilinės atsakomybės patirtus nuostolius, o draudėjas įsipareigoja draudikui mokėti draudimo įmokas. Draudimo objektu yra civilinės atsakomybės rizika.

Esant civilinės atsakomybės draudimui ˛alos atlyginimas yra imokamas net ir tais atvejais, kai deliktinės civilinės atsakomybės taikymas nėra galimas, nes draudimą reguliuojančios teisės normos yra grie˛tesnės ˛alą padariusiam asmeniui, o deliktinę civilinę atsakomybę reguliuojančios normos yra liberalesnė ˛alą padariusiam asmeniui.

Civilinės atsakomybės draudimo prigimties teorijos:

1) atsakomybė u˛ kito asmens padarytą ˛alą (atsakomybė be kaltės);

2) sutartis trečiojo asmens naudai;

3) tai skolos perkėlimo sutartis arba garantija.

Civilinės atsakomybės draudimas atsiranda dėl asmens siekimo apsisaugoti nuo galimų nuostolių, noro ivengti rizikos ar ją suma˛inti. Vystantis civilinės atsakomybės draudimo institutui buvo pasiekta, kad pradėtas trečiojo asmens draudimas. Pagal ją u˛ draudėjo ˛alą tiesiogiai atsako draudikas. Tik tada, kai sumokėtas draudimo atlyginimas nevisikai kompensuoja ˛alą, tretysis asmuo gali pareikti iekinį draudėjui dėl neatlygintos ˛alos dalies iiekojimo. Lietuvoje civilinės atsakomybės draudimo pagrindus numato 1990 m. Draudimo įstatymas, vienu i draudimo objektų gali būti civilinė atsakomybė. alyje kol kas nėra privalomojo draudimo sistemos, o tik savanorikas draudimas. Nurodymai privalomai draustis atsakomybę yra notariato įstatyme, sveikatos sistemos įstatyme, tačiau privalomo draudimo sistema neįsteigta ir nefunkcionuoja.

Civilinės atsakomybės draudimo taikymas nereikia, kad panaikinama pati civilinė atsakomybė. Tuo tik sukuriama sistema, pagal kurią nukentėjusiojo turtinio intereso patenkinimas u˛tikrinamas ne ˛alą padariusio asmens turtinėmis galimybėmis, bet pirmiausia draudimo įmonių turtu (lėomis, specialiaisiais atidėjimais ir kt.). Civilinės atsakomybės draudimo atveju ˛ala irgi gali būti ne visikai atlyginta, nes tai sutartinė atsakomybė ir ji taikoma sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka. Draudikas neprisiima tam tikrų rūių nuostolių atlyginimo (neturinės ˛alos, negautų pajamų ir kt.), imokos dydis yra ribotas. Su civilinės atsakomybės draudimu kombinuotai yra taikoma civilinė atsakomybė. Nukentėjusysis asmuo gali isireikalauti i ˛alą padariusio asmens tuos nuostolius, kurie nebuvo apdrausti, ar kurie liko neatlyginti draudiko dėl įvairių prie˛asčių (dėl jo nemokumo, dėl imokos sumos riboto dyd˛io, dėl sutartyje numatytų pagrindų, draudikas pagrįstai gali atsisakyti mokėti draudimo imoką ar jo dydį suma˛inti ir kt.). Tai atsispindi Civilinio kodekso 6.254 straipsnyje.

Draudikas, imokėjęs draudimo imoką, įgyja regreso teisę į atsakingą asmenį, u˛ kurį jis sumokėjo ˛alos atlyginimą (Civilinio kodekso 6.280 straipsnis).

Specialūs civilinės atsakomybės draudimo institutai yra transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimas bei draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe.

Lietuvoje ilgai nebuvo privalomo transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimo. Bendrosios nuostatos yra 1959 m. Europos konvencijoje dėl civilinės atsakomybės privalomojo draudimo u˛ ˛alą, padarytą motorinių transporto priemonių. Joje numatyta, kad jokia motorinė transporto priemonė negali va˛inėti vieaisiais ar privačiais keliais, jeigu jos civilinė atsakomybė nėra u˛tikrinta atsakomybės draudimu. Konvencijoje numatyti riboti atvejai, kai draudikas neprivalo padaryti padarytos ˛alos.

Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe Lietuvoje ilgai nebuvo visuotinis ir privalomas. Lietuvos Aukčiausiojo teismo statuto 26 straipsnis numato, kad teisėjai valstybės lėomis apdraud˛iami nuo nelaimingų atsitikimų einant tarnybines pareigas. Policijos pareigūnų gyvybė ir sveikata privalomai draud˛iama valstybės biud˛eto lėomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu (Policijos įstatymo 48 str.). Tokios nuostatos yra ir kitose įstatymuose, o tvarka numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruod˛io 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintose asmenų draudimo valstybės lėomis ir kompensacijų mokėjimo juos su˛eidus ar jiems ˛uvus ryium su tarnyba sąlygos. Pagal jas draud˛iami:

1) policijos tarnybų ir įstaigų pareigūnai;

2) policijos akademijos studentai, auktųjų teisės mokyklų klausytojai, policijos rezervo nariai, atliekantys praktiką ir sta˛uotę policijoje bei vykdantys joje pareigūnų funkcijas;

3) vadovybės apsaugos departamento darbuotojai;

4) prokurorai, tardytojai;

5) krato apsaugos sistemos pareigūnai, karikiai ir kt.;

6) savanorikosios krato apsaugos tarnybos pareigūnai ir savanoriai;

teisėjai;

8) valstybės kontrolės pareigūnai;

9) VSD pareigūnai;

10) psichiatrijos tarnybos darbuotojai;

11) LTEI ekspertai;

12) Ministras pirmininkas ir ministrai.

Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas (1999 m. gruod˛io 23 d. VIII-1509) numato (4 straipsnis), kad privalomai draud˛iami:

1) asmenys, dirbantys pagal darbo, diplomato tarnybos sutarties ar narystės pagrindu;

2) vieojo administravimo valstybės tarnautojai;

3) profesinių mokyklų moksleiviai, studentai praktikos (mokymo) metu, darbo bir˛ų siųsti persikvalifikuoti asmenys;

4) asmenys, esantys socialinės beis psichologinės reabilitacijos įstaigose – u˛ jų darbo laiką;

5) nuteistieji laisvės atėmimu – u˛ jų darbo laiką.

is įstatymas netaikomas asmenims, kurie draud˛iami valstybės lėomis nuo nelaimingų atsitikimu, susijusių su tarnyba, draudimu.

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 1238
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/251/CIVILINS-ATSAKOMYBS-SAMPRATA-P24254.php

Adauga cod HTML in site
<a href="https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/251/CIVILINS-ATSAKOMYBS-SAMPRATA-P24254.php" target="_blank" title=" - https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/251/CIVILINS-ATSAKOMYBS-SAMPRATA-P24254.php">CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS SAMPRATA, PASKIRTIS, RŪYS IR FORMOS</a>

CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS SAMPRATA, PASKIRTIS, RŪYS IR FORMOS

teisė

DOCUMENTE SIMILARE

I ių po˛ymių galime padaryti ivadą, kad atsirado teisinė atsakomybė - neigiama valstybės reakcija į padarytą teisės pa˛eidimą.

Nuostoliai gali pasireikti kaip tiesioginės ir netiesioginės ilaidos.

Nuostoliais gali būti pripa˛inta atsakingo asmens i neteisėtų veiksmų gauta nauda.

Nuostoliai yra negautos pajamos.

KITI ˇALOS KOMPENSAVIMO BŪDAI

civilinės atsakomybės draudimas

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comenteaza documentul:

CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS SAMPRATA, PASKIRTIS, RŪYS IR FORMOS

I ių po˛ymių galime padaryti ivadą, kad atsirado teisinė atsakomybė - neigiama valstybės reakcija į padarytą teisės pa˛eidimą.

Nuostoliai gali pasireikti kaip tiesioginės ir netiesioginės ilaidos.

Nuostoliais gali būti pripa˛inta atsakingo asmens i neteisėtų veiksmų gauta nauda.