CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS SĄLYGOS (PAGRINDAI)

teisė

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS SĄLYGOS (PAGRINDAI)

ˇala ir nuostoliai. Jų rūys. Turtinė ir neturtinė ˛ala, jos po˛ymiai. Neturtinės ˛alos dyd˛io nustatymo kriterijai. Ilaidos ir negautos pajamos. Nuostolių suma˛inimo doktrina.

Neteisėta veika. Neteisėtos veikos ir kaltės santykio problema.

Prie˛astinis ryys tarp neteisėtos veikos ir ˛alos (nuostolių). Pagrindinės prie˛astinio ryio teorijos. Prie˛astinio ryio nustatymo esminės praktinės nuostatos.

Kaltė, jos ypatumai civilinėje atsakomybėje. Kaltės formos: tyčia, neatsargumas. Neatsargumo rūys, atribojimo kriterijai ir reikmė.

Atsakomybė nesant kaltės. Rizika kaip atsakomybės sąlyga.

Atleidimas nuo civilinės atsakomybės. Civilinės atsakomybės netaikymas.

ˇALA

Neteisėtais veiksmais padaromas tam tikras neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis gali pasireikti objekto ekonominės vertės suma˛ėjimu, jo kokybinių savybių praradimu, visiku objekto sunaikinimu ir pan. Tokiais atvejais daroma ivada, kad neteisėti veiksmai ar neveikimai sukėlė ˛alą, t.y. neigiamą ˛alingą poveikį. ˇala yra būtina civilinės atsakomybės taikymo sąlyga, kadangi jos nesant apskritai negali būti kalbama apie civilinės atsakomybės taikymą. Tai vienintelė civilinės atsakomybės sąlyga. Kitos sąlygos – kaltė, neteisėti veiksmai, prie˛astinis ryys tarp neteisėtų veiksmų ir ˛alos gali būti, bet kartais kai kurių sąlygų gali ir nebūti.

ˇala teisės mokslo veikaluose da˛niausiai apibūdinama kaip teisės saugomų asmeninių ir turtinių vertybių sunaikinimas ar pakenkimas neteisėtais veiksmais, sukėlęs neigiamų pasekmių, kurias pagal įstatymus galima įvertinti turtine iraika.

ˇalos po˛ymiai:

1) poveikis asmeninėms ir turtinėms vertybėms;

2) poveikis neteisėtais veiksmais;

3) poveikis, kurio rezultatas yra neigiamas nukentėjusiam;

4) neigiamą rezultatą galima įvertinti turtine iraika;

5) su iais juridiniais faktais įstatymas sieja prievolę atlyginti ˛alą.

Tai yra mokslo pripa˛inti bendrieji ˛alos po˛ymiai, dėl jų beveik nekyla ginčų, todėl ir įstatymuose pateikiama ˛alos sąvoka.

veicarijos civilinės teisės doktrina ˛alą apibrė˛ia kaip asmens turtinės padėties pablogėjimą prie jo valią.

Austrijos civilinio kodekso numatyta ˛ala yra bet koks pakenkimas, padarytas individo turtui, teisei ar jo asmeniui.

Bendrosios teisės doktrinoje ˛ala nusakoma kaip neteisėto veiksmo rezultatas, turto su˛alojimas, sunaikinimas, jo vertės suma˛ėjimas, asmens reputacijos, garbės ar autoriteto pakenkimas.

ˇalos sąvokos pateikimas ir tarptautiniuose tesės aktuose.

ˇalos sąvoka nesiejama su objekto ekonomine verte, todėl ji padaroma ir tada, kai poveikis pasireikia prie ekonomikai negalimus įvertinti objektus, pvz. ˛mogaus garbei, orumui, vardui, teisėms ir kt., kitais atvejais ˛ala gali būti padaroma turintiems med˛iaginę iraiką objektams, bet negalimiems įvertinti ekonomine prasme ir vertė dėl jų pobūd˛io – ˛mogaus su˛alojimas, nu˛udymas, jo organų pakenkimas.

ˇala gali būti padaroma tik tada, kai neigiamas poveikis pasireikia teisės ginamiems ir saugomiems objektams, vertybėms ar interesams. Gali būti, kad asmuo patiria tam tikrus praradimus, tačiau jei tai nėra teisės ginamas objektas, tai apie ˛alą teisine prasme kalbėti negalima. Pvz. civilinėje apyvartoje u˛draustų daiktų paėmimas, neteisėtų pajamų nusavinimas ir kt.

Asmuo, kuriam yra padaryta ˛ala, turi teisę reikalauti atstatyti iki pa˛eidimo buvusią padėtį. Tai galima taikant civilinę atsakomybę. Ne visais atvejais įmanoma tai atkurti. Sunaikinus ar sugadinus turtą galima pasiekti, kad jis būtų grą˛intas į pirmyktę padėtį, bent jau įmanoma į tokią pat ekonominę būklę. Palankus sveikatai, garbei, praradimas yra neatstatomi, galima kalbėti apie dalinį ˛alos kompensavimą.

Civilinė atsakomybė gali atsirasi, kai padaryta ˛ala yra individuali, kai ji padaryta konkrečiam subjektui, įgyjančiam teisę į ˛alos atlyginimą. Kai sunaikinamas turtas ar objektas, kurio savininkas nėra ˛inomas, tai civilinė atsakomybė neatsiranda, nes nėra subjekto, patyrusio ˛alą ir turinčio teisę reikalauti ˛alos atlyginimą. Pakenkto intereso individualumas reikia, kad jis yra subjektinis, priklauso konkrečiam asmeniui, bet neturima galvoje, kad tai tik su individu, ˛mogaus asmeniu susijęs dalykas. Gali būti pakenkimui kolektyviai interesai: politinės partijos, profesinės sąjungos, valstybės ir kt.

Civilinė atsakomybė yra turtinė, todėl ˛alos atlyginimas yra turtinis nepaisant to, ar materialiam, ar nematerialiniam interesui padarytas neigiamas poveikis. Dėl to ikyla problema padarytą ˛alą įvertinti pinigais. Nuostoliai yra ˛alą, įvertinta pinigais. Bendrai priimtas toks nuostolių apibrė˛imas: nuostoliai – tai pinigų suma, iiekoma kaip kompensacija u˛ bet kokio pobūd˛io ˛alą, neatsi˛velgiant į tai, ar ji padaryta deliktu ar sutarties pa˛eidimu.

ˇalos rūys.

Pagal vertybių pobūdį ji skirstoma

- ˛ala turtui,

- ˛ala asmeniui,

- moralinė (neturtinė) ˛ala.

Pagal neteisėto veikimo ir ˛alos santykį yra

tiesioginė – reali (tikroji) ˛ala ir tiesioginiai nuostoliai,

netiesioginė – negautos pajamos ir netiesioginiai nuostoliai.

Reali ˛ala padaroma dėl tiesioginio betarpiko poveikio objektui ir pasireikia jo sugadinimu ar sunaikinimu.

Negautos pajamos yra praradimai, atsirandantys dėl ˛alos padarymo pagrindiniam objektui, kuris naudojamas pajamoms, pelnui gauti.

Pagal ˛alos kompensavimo galimybę ˛alą galima skirstyti į

1) visikai kompensuojama,

2) kompensuojama i dalies.

Nuostoliai taip pat gali būti klasifikuojami

realūs (tiesioginiai),

netiesioginiai.

Realūs (tiesioginiai) nuotoliai yra tiesiogiai ˛alingų pasekmių sąlygotos ir dėl to būtinos ilaidos materialinio pobūd˛io objektų pakenkimui paalinimui (gydymui, prie˛iūrai, reabilitacijai ir kt.).

Netiesioginiai nuotoliai yra neteisėtų veiksmų sąlygotos ilaidos ar turto suma˛ėjimas, kurie atsiranda kaip ˛alos padarymo papildomas rezultatas, arba yra būtinos, siekiant gauti ˛alos atlyginimą. Tai negautos pajamos, ilaidos ˛alos prevencijai ar suma˛inimui, nuostatų įvertinimui ir civilinės atsakomybės taikymui.

Pagal galimybę tiksliai apskaičiuoti nuostolius, jie skirstomi į

1) bendruosius,

2) specialiuosius.

Bendrieji nuostoliai yra tie, kurie priteisiami u˛ ˛alą, kai jos dyd˛io neįmanoma tiksliai apskaičiuoti pinigais (pvz., neturtinės ˛alos atveju). ˇala yra preziumuojama, kai įrodomi jos po˛ymiai (pvz., neigiamas poveikis asmeninėms neturtinėms vertybėms, u˛ kurias įstatymas numato civilinę atsakomybę). Jos dyd˛io įrodinėti nereikia, teismas pagal po˛ymius ir įstatyme esančius kriterijus pats nustato ˛alos dydį.

Specialūs nuostoliai yra tie, kai ˛alos dydį galima tiksliai apskaičiuoti pinigais. Iekovas turi įrodyti specialiųjų nuotolių dydį.

Vienas i ˛alos atlyginimo principų yra visikas nuotolių atlyginimas, todėl jie turi būti tiksliai nustatyti. Nukentėjusysis neturi atsidurti nei geresnėje, nei blogesnėje padėtyje, kuri buvo iki jo teisių pa˛eidimo. Ne visada tai įgyvendinama:

1) nuostolių dydį riboja įstatymas (pvz. neturinė ˛ala atlyginama nuo 300 iki 5000 Lt (CK 485 str.), moralinė ˛ala priteisiama nuo 500 Lt iki 10000 Lt (CK 7¹ str.),

2) neturtinės ˛alos padarymo atvejais jokie piniginiai nuostoliai negali kompensuoti praradimo (˛mogaus ˛ūtis, invalidumą sukeliantis su˛alojimas ir pan.),

3) nustatytų nuostolių dydis gali neatitikti realios ˛alos dėl teismo po˛iūrio subjektyvumo. Kontinentinės teisės alyse iiekomų nuotolių dydį nustato teismas, pagal alių pateiktus įrodymus. Bendrosios sistemos alyse iiekotinų nuostolių dydį nustato prisiekusieji, todėl, irekiant u˛uojautą nukentėjusiajam, priteista nuostolių suma gali viryti realią ˛alą,

4) susikerta keli ˛alos atlyginimo principai. I vienos pusės visiko ˛alos atlyginimo, i kitos pusės – protingumo ir są˛iningumo. Yra pripa˛įstama, kad ˛ala turi būti atlyginama ne mechanikai laikantis visiko jos atlyginimo principo, bet stengiantis ją atlyginti protingai ir są˛iningai. Įstatymas numato papildomus kriterijus, kad ˛ala būtų atlyginama teisingai. Lietuvos teisėje tas principas įtvirtinamas, numatant, kad nuostolių atlyginimo dydis gali būti suma˛inamas, atsi˛velgiant į tokias prielaidas: 1) atsakomybės prigimtį, 2) alių turtinę padėtį, 3) jų tarpusavio santykius. Ma˛inimo sąlygos yra tai, kad dėl visiko nuostolių atlyginimo taikymo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių (tai vestų prie atsakovo – įmonės – nemokumo ir bankroto, eima būtų palikta be pragyvenimo altinio ir pan.). tai galimybė atsi˛velgti į nukentėjusiojo kaltę dėl ˛alos atsiradimo, į ˛alą padariusio asmens turtinę padėtį (CK 496 str., 6.282 str.).

NUOSTOLIŲ SUMAˇINIMO DOKTRINA

Ji reikia, kad nukentėjusysis privalo įmanomai stengtis, kad ivengtų nuotolių ar įmanomai neleistų jiems padidėti.

Atsakovas gali įrodinėti, kad iekovas pats savo nerūpestingumu ar aplaidumu sudarė sąlygas ˛alai apdidėti ir dėl to gali reikalauti nuostolius atitinkamai ma˛inti.

Įvairių alių įstatymuose tai įtvirtinta. Italijos VK 1227 str. numato, kad neatlyginami nuotoliai, kurių kreditorius būtų ivengęs, jei būtų elgęsis rūpestingai. vedijos CK deliktinės atsakomybės normos nurodo, kad ˛ala gali būti visai neatlyginama, jei nukentėjusysis turėjo visiką galimybę ginti savo teises įstatymo suteiktais būdais ir galėjo ˛alos ivengti, tačiau dėl nepateisiamų prie˛asčių to nepadarė.

Lietuvos CK 487 str. nurodo (dabar 6.282 str.), kad jei didelis nukentėjusiojo neatsargumas padėjo ˛alai atsirasti ar jai padidėti, tai, atsi˛velgiant į nukentėjusiojo kaltės laipsnį, ˛alos atlyginimas gali būti suma˛intas ar reikalavimas atlyginti ˛alą atmestas.

Teismų praktika nuosekliai į principą taiko. Be CK 497 str. taikymo dėl dalies ˛alos atlyginimo priteisimo esant nukentėjusiojo kaltei, t.y. mirią kaltinimo ir nukentėjusiojo kaltę. Lietuvos Aukčiausiojo Teismo Senato 2000 m. bir˛elio 16 d.nutarime nr. 27 19 p. sakoma, kad teismas gali suma˛inti negautų pajamų sumą, jei nustato, kad kreditorius nesiėmė visų priemonių transporto priemonę suremontuoti nedelsiant ir tuo prisidėjo prie nuostolių (negautų pajamų) padidėjimo.

Nuostolių ma˛inimas galimas dėl bendros kaltės ir kitų įstatyme numatytų aplinkybių ne visada galimas, nes kai kuriose prievolėse tai gali būti neleista įstatymu.

Lietuvos civilinio kodekso 6.282 str. 2, 3 dalys numato, kad iiekant dėl maitintojo gyvybės atėmimo atsiradusią ˛alą ir laidojimo ilaidas negalima atsi˛velgti į nukentėjusiojo asmens kaltę ir dėl to ma˛inti priteisiamos ˛alos dydį. Vadinasi, ˛alos dydį galima ma˛inti tik kitais pagrindais (CK 6.251 str., 6.253 str., 6.282 str. – dėl kaltininko turtinės padėties).

Neatsi˛velgiant į tai, kokiam objektui padaryta ˛ala, koks jos dydis, kokia atsakovo turtinė padėtis ir pan., negali būti ma˛inamas atlyginimas ˛alos, kuri padaryta tyčia.

ˇalos dydis nustatomas trimis pagrindiniais metodais:

1) objektyviu (abstrakčiu),

2) subjektyviu (konkrečiu),

3) pragmatiniu.

Pagal objektyvų metodą sunaikinto ar su˛aloto turto vertė apskaičiuojama turto rinkos verte, o su˛alojus asmenį – jo darbo jėgos rinkoje verte.

Pagal subjektyvų metodą ˛alos dydis apskaičiuojamas kaip skirtumas tarp nukentėjusiojo turtinės padėties sprendimo priėmimo metu ir jo galimos turtinės padėties, kuri būtų buvusi, jei teisės nebūtų buvę pa˛eistos. Da˛niausiai ie principai taikomi abu, nes taikant tik vieną i jų, neįmanoma teisingai nustatyti nuotolių dyd˛io.

Bendrosios teisės alyse taikomas pragmatinis metodas. Jo esmė yra atsi˛velgti į konkrečias aplinkybes, ˛alos dydį nustatant pagal protingumo kriterijus. Tada turto atstatymo ilaidos apskaičiuojamos ir net neatsi˛velgiama į tai, kad daiktą sutaisius jo vertė gali net padidėti.

ˇalos atlyginimo būdai:

1) natūra (grą˛inant tokį pat daiktą ar atkuriant sugadinimus ir pan.),

2) kompensuojant ˛alą pinigais.

Kontinentinės teisės alyse pirmenybė yra teikiama ˛alos atlyginimui natūra, jei tokia galimybė egzistuoja.

Vienų valstybių įstatymai ią teisę numato besąlygikai, o kitų tuomet – kai ankstesnės padėties atstatyti neįmanoma.

Lietuvos CK 496 str. ir 3.281 str. numato, kad teismas, atsi˛velgdamas į bylos aplinkybes, įpareigoja u˛ ˛alą atsakingą asmenį atlyginti ˛alą natūra arba visikai atlyginti padarytus nuostolius. Jei teismo sprendimas atlyginti ˛alą natūra per protingą laiką neįvykdomas, kreditorius įgyja teisę reikalauti atlyginti ˛alą pinigais.

Turtui padarytos ˛alos atlyginimo būdai:

natūra,

nuostolių kompensavimas.

Pirmiausia reikia nustatyti, kurį i būdų parsirinkti. Jeigu daiktas yra sunaikintas, tai negali būti pasirenkamas jo atkūrimo (atstatymo i likučių) būdas, o galima 1) kompensuoti jo vertę pinigais arba 2) pasirinkti natūra – kito tokios pat rūies ar kokybės daikto pateikimas. Pasirinkimas tenka kreditoriui, nes atsakomybės taikymas vyksta jo interesais. Jeigu daiktas yra sugadintas, tai renkamasi, 1) ar jį pataisys skolininkas, 2) ar jį taisys kreditorius. Pasirinkimas vėl tenka kreditoriui, todėl kad tolesnis naudojimasis daiktu priklauso jam ir į io asmens interesus labiau atsi˛velgiama.

Ar daiktas sugadintas, ar sunaikintas, spręstina pagal tai, 1) ar technikai yra įmanoma jį atkurti, 2) ar ekonomika yra tai daryti. Gali būti, kad technikai neįmanoma atkurti sunaikinto daikto (dėl neteisėtų veiksmų pasikaitė reljefas (nuslinko laitas, nuskilo uola), kad sugriuvo statinys, kurio savininko ˛emės sklype neįmanoma atstatyti, eismo įvykio metu smarkiai sugadintos visos pagrindinės automobilio detalės ir mazgai), senojo atkūrimas i esmės reiktų naujo objekto sukūrimą technine prasme. I kitos pusės gali būti, kad technikai įmanoma atkurti, tačiau tam reikia neekvivalentikai daug, lyginant su daikto verte, ilaidų (˛ymių automobilio defektų paalinimas ir pan.). Technine prasme pataisymas įmanomas, jis nereikia naujo objekto kūrimo technine prasme, tačiau nėra ekonomikas, kadangi pigiau yra įsigyti kitą tokios pat rūies ir kokybės daiktą.

Iekovas turi teisę rinktis, ar jam remontuoti sugadintą daiktą, ar ne, bet is pasirinkimas turi būti protingas. Jei pataisyto daikto vertė virys daikto vertę iki su˛alojimo, jeigu pataikymo ilaidos virys tokios pat rūies ir kokybės daikto įsigijimo ilaidas, tai iekovas neturi teisės reikalauti visų tokių ilaidų atlyginimų. Tai reiktų, kad iekovas gauna ne tik nuostolių atlyginimą, bet ir atsakovo sąskaita įgyja turto pagerinimą. Tokiu atveju turi būti atlyginamos tos ilaidos, kurios būtinos daiktui grą˛inti pirmyktę vertę, buvusią iki su˛alojimo.

Nusprendęs, kad daiktas turi būti pataikomas, iekovas gali rinktis, 1) ar jis pats remontuos daiktą ir i atsakovo ireikalaus remonto ilaidas, 2) ar jis patikės remontuoti daiktą atsakovui (pačiam ar jo pasirinktam asmeniui). Pasirinkimo teisė priklauso iekovui, kadangi jis toliau naudosis daiktu ir jam yra svarbu tinkamai jį atkurti. Tačiau atsakovas iuo atveju gali reikalauti iiekomų nuotolių suma˛inimo, jeigu įrodys, kad jis būtų atlikęs remontą tokios pat kokybės, bet u˛ ma˛esnę kainą.

Be to, kad atlyginamos remonto ilaidos, yra pripa˛įstama ir daikto nuvertėjimas dėl su˛alojimo, t.y. perkamosios vertės suma˛ėjimas. Vokietijos teismai nustato kiek suma˛ėjo apdau˛yto, tačiau suremontuoto automobilio perkamoji vertė, nes pripa˛įstama, kad nebuvusios avarijoje ir patyrusios avariją mainos vertė skiriasi. kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija patvirtina 2000 m. baland˛io 14/17 d. įrodymais Nr. 120/101, numato, kad prekinės vertės suma˛ėjimas yra atstatytas transporto priemonės vertės suma˛ėjimas dėl remonto ar nepaalintų pa˛eidimų, lyginant su transporto priemonės verte iki apgadinimo, jis skaičiuojamas ne senesniems kaip 5 metų lengviems automobiliams.

Nustatant atlygintinos ˛alos dydį, privaloma atsi˛velgti į laiko tarpą, praėjusį nuo daikto su˛alojimo iki jo suremontavimo, nes dėl to gali kilti daiktų vertė (nuvertėti automobiliai dėl pokyčių rinkoje), ar paslaugų kainos (gali kilti ar kristi remonto darų kainos). CK 6.249 sr. 5 dalis numato, kad ˛alos dydis apskaičiuojamas pagal kainos, galiojančios teismo sprendimo priėmimo dieną, jeigu įstatymai ar prievolės esmė nereikalauja taikyti kainų, buvusių ˛alos apdarymo ar iekinio pareikimo dieną. ˇalos atlyginimo prievolės esmė ir pagrindinis principas yra visikas ˛alos atlyginimas, t.y. kreditoriaus turtinės padėties atkūrimas iki to lygio, koks buvo iki jo teisių pa˛eidimo, todėl reikia konkrečiu atveju svarstyti, kokio laikotarpio kainos taikomos.

Kai su˛aloto daikto atkurti neįmanoma, savininkui atlyginama jo vertė, o su˛aloto turto likučiai perduodami kaltininku. Jeigu savininkas pageidauja sau pasilikti turto likučius ar jais pasinaudoja (parduoda, imaino, panaudoja statyboje sugriuvusio namo med˛iagų dalį ir pan.), tai atlyginamo turto vertė atitinkamai ma˛inama. Tokia nuostata yra įtvirtinta minėt Senato nutarimo Nr. 27 17 p. Sunaikinto daikto vertė nustatoma rinkos kainomis. Ji turi būti tokia, kad asmuo galėtų įsigyti analogiką daiktą. Jeigu daiktas buvo unikalus ar jo rinkos kainos neįmanoma nustatyti, tai jo vertė nustatoma pagal iekovo nurodytą vertę, atsi˛velgiant į teisingumo, protingumo ir są˛iningumo kriterijus (CK 6.249 str.).

Apskaičiuojant ˛alą turi būti atsi˛velgiama į sunaikinto ar su˛aloto daikto nusidėvėjimo laipsnį (amortizaciją, nuvertėjimą).

Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija numato, kas nustatant transporto priemonės vidutinę rinkos vertę naudojamas vidutinis transporto priemonės tipo vertės koeficientas, priklausomai nuo transporto priemonės senumo procento. Taip pat yra naudojami transporto priemonių keičiamų dalių nuvertinimas.

Padarius ˛alą med˛ių, augalų, gamtos objektų sunaikinimu, ˛alos dydis nustatomas rinkos verte, jį apskaičiuojant pagal norminių aktų nurodymus.

Pa˛eidus intelektinės nuosavybės teises (teisę į prekių ˛enklą, patentą ir kt.), priteisiamos negautos pajamos, kurias iekovas būtų gavęs. Įstatymai nuamto, kad i neteisėtų veiksmų gauta atsakingo asmens nauda gali būti įvertinta kaip kreditoriaus nuostoliai ir jam priteistini (CK 6.249 str. 2 d.). Dar gali būti priteisiamos ir neturtinės ilaidos.

ˇalos dyd˛io nustatymo būdai dar yra:

realūs nuostoliai

skaičiuojamieji nuostoliai

Skaičiuojamieji nuostoliai taikomi tada, kai iekovas realiai neturėjo ilaidų turtui atkurti ar naujam objektui įsigyti, todėl ˛alos dydį gali nustatyti apskaičiuodamas. Teismų praktika pirmiausia pripa˛įsta realų ˛alos atkūrimą kaip vieną i prievolių vykdymo principų. Jei iekovas jau turėjo realių ilaidų turtui atkurti, tai privalo jas įrodinėti ir turi teisę reikalauti jų, o ne skaičiuojamųjų ilaidų. Pa˛ymėtina, kad dalis nuotolių objektyviai gali būti nustatytos tik mokslikai pagrįstu skaičiavimo būdu, pvz. kai naudojamos metodikos padarytai ˛alai aplinkai, augalijai, gyvūnijai apskaičiuoti. Teismas gali įvertinti, ar tokiu būdu apskaičiuota ˛ala atitinka protingumo reikalavimus.

NETURTINĖS ˇALOS YPATUMAI

ˇala, padaryta neturtinėms asmeninėms vertybėms, pasireikia kaip dvasinio pobūd˛io netekimai ar pakenkimai, kurie gali būti įvertinti pinigais ir nors i dalies kompensuoti.

Neturinė ˛ala gali būti padaroma fiziniam ir juridiniam asmeniui, ji nėra vien moralinio pobūd˛io, o platesnė, todėl ne visikai tikslu ją vadinti moraline.

Beveik visų alių teisė neturtinę ˛alą iskiria ir ją laiko savarankika ˛alos rūimi. Kalbėdami apie jos prigimtį, dauguma autorių nurodo, kad neturinės ˛alos atlyginimas yra kompensacija u˛ patirtus igyvenimus, dvasinius praradimus ir kitokias kančias.

Jų oponentai nurodo, kad ios ˛alos atlyginimo prigimtis yra bauda. Jei remiasi tuo, kad neturtinės ˛alos atlyginimo prigimtis yra ne kompensuoti nukentėjusiojo dvasines kančias, o nubausti ˛alą padariusį asmenį.

Neturtinė ˛ala pasireikia kaip asmens patirtas fizinis ir dvasinis skausmas, dvasiniai igyvenimai, nepataisomi veido ir kitų kūno dalių defektai, galimybių bendrauti suma˛ėjimas, gyvenimo d˛iaugsmo praradimas, emocinė depresija, sukrėtimas, pa˛eminimas ir kt.

Fizinis skausmas, kaip neturtinės ˛alos forma, pripa˛įstama tada, kai su˛alotam asmeniui dėl patirtų traumų buvo atlikta skausminga operacija, kai ˛alą padaręs asmuo nukentėjusįjį muė, kankino, atliko kitokius fizinės prievartos veiksmus.

Dvasiniai igyvenimai yra neivengiama neteisėto veiksmo pasekmė. Da˛niausiai ir fizinis skausmas, ir dvasiniai igyvenimai pasireikia kartu. Su˛alotas asmuo pergyvena skausmą, taip pat jis igyvena dėl galimų sukeltų prievartos pasekmių – ar jis igys, ar galės bendrauti, ar netaps invalidas, ar galės normaliai dirbti ir kt.

Neturtinei ˛alai prilyginami atvejai, kai nukentėjusysis praranda galimybę naudotis tam tikrais gyvenimo teikiamais malonumais, t.y. tokios pasekmės, dėl kurių ˛mogus priverstas atsisakyti jam malonių pareigų, įpratimų, u˛siėmimų. ˇala gali pasireikti dvasiniu sukrėtimu dėl artimų asmenų ˛ūties ar su˛alojimo. Neturinė ˛ala gali būti padaroma asmens reputacijos pablogėjimu, kai dėl paskleistų apie jį ˛inių prarandamas patikimo verslininko vardas, netenkama gero vardo visuomenėje dėl areto ar nuteisimo.

Da˛nas neturinės ˛alos padarymo atvejis yra garbės ir orumo į˛eidimas, ˛inių apie asmens privatų gyvenimą paskleidimas be jo sutikimo. Ne visose alyse tokia ˛ala visada atlyginama. Lietuvoje iki 1990 m. nebuvo atlyginama neturtinė ˛ala dėl garbės ir orumo pa˛eidimo, asmens privataus gyvenimo neliečiamumo pa˛eidimo.

Pagal tai, kokiose ribose neturtinė ˛ala yra taikoma, ji skirstoma:

1) ˛ala atlyginama kiekvienu atveju, kai nustatomas jos padarymo faktas. Dėl to praktikai nedaromas skirtumas tarp turtinės ir neturtinės ˛alos,

2) neturtinė ˛ala atlyginama tais atvejais, kai jos atlyginimą numato įstatymas,

3) galimybė reikalauti neturinės ˛alos atlyginimo priklauso nuo konkretaus delikto pobūd˛io (bendrosios teisės sistemos alys).

Lietuva priklauso prie antrosios grupės alių, neturtinė ˛ala yra atlyginama tais atvejais, kai tai numato įstatymai (CK 6.250 str.). Neturtinė ˛ala visais atvejais atlyginama, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai, dėl asmens gyvybės atėmimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Tokia nuostata yra ginčytina, todėl kad nevisikai atitinka Konstitucijoje įtvirtintą ˛alos atlyginimo principą (30 straipsnis). Jis turi būti suprantamas kaip nurodymas įstatymų leidėjui leisti tokius įstatymus, kuriais numatyti ˛alos atlyginimą visais atvejais, kai ˛ala padaryta. Įstatymą taikančios institucijos turi u˛tikrinti ˛alos atlyginimą tuomet, kai ji nustatyta. Neturtinė ˛ala pripa˛įstama esanti (preziumuojama), kai teismas nustato jos po˛ymius. Tuomet teismas turi pagal įrodytus kriterijus nustatyti konkretų nuostolių dydį. Įstatymas, nurodydamas atvejus, kuriais neturtinė ˛ala atlyginama ir pabrė˛damas, kad neturtinė ˛ala atlyginama tik įstatyme nurodytais atvejais (Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 2 dalis), kartu pasako, kad kitais atvejais neturtinė ˛ala neatlyginama. Tai siaurina asmens galimybes gauti ˛alos atlyginimą tuomet, kai ji nustatyta objektyviai esant ir kyla abejonių dėl tokių nuostatų konstitucingumo.

iuo metu tokios ˛alos atlyginimą numato CK 2.24, 2.25 ir kt. straipsniai, Sveikatos sistemos įstatymo 91 str., Psichinės sveikatos prie˛iūros įstatymo 14, 47 str., Visuomenės informavimo įstatymas ir kt.

Trečiosios grupės alių, pvz., Anglijos teisė, pripa˛įsta neturtinės ˛alos priteisimą tokių deliktų atveju:

dėl sveikatos su˛alojimo,

asmens laisvės apribojimo,

į˛eidimo, mei˛imo,

neįvykd˛ius pa˛ado tuoktis ir kt.

Neturtinė ˛ala priteisiama paprastai tik tuomet, kai ˛mogui yra padaroma asmeninė ˛ala. Jei ˛ala padaryta asmens turtui, tai neturtinė ˛ala neatlyginama, bet yra tokių nuostatų, kad jei ˛ala padaryta nusikaltimu, tai atlyginama ir neturtinė ˛ala, nors padaryta tik turtui (pvz. dėl vagystės).

Europos Tarybos Ministrų Komitetas priėmė rezoliuciją Nr. (75) 7, kurioje rekomenduota nustatyti tokias taisykles:

- teisę į neturinę ˛alą, su˛alojus sveikatą;

- neturtinės ˛alos, atsiradusios dėl fizinio skausmo, dvasinių igyvenimų, taip vadinamos estetinės ˛alos atlyginimą,

- neturtinės ˛alos dyd˛io apskaičiavimą priklausomai nuo igyvenimų trukmės, neatsi˛velgiant į nukentėjusiojo asmens turtinę padėtį (turtingo ir neturtingo asmens garbė ir kitos neturtinės teisės turi būti vertinamos ir ginamos vienodai);

- neturtinė ˛alos atlyginimą dėl nukentėjusiojo su˛alojimo numatyti nepaprastai didelius igyvenimus patyrusiems jo tėvams, sutuoktiniams,

- nukentėjusiojo mirties atveju numatyti neturinės ˛alos atlyginimą sutuoktiniui, tėvams, vaikams, jeigu jie buvo tikrai draugikuose eimyniniuose santykiuose iki pat jo mirties.

Lietuvoje 1990 m. įvestas neturtinės ˛alos atlyginimas, 1992 m. neturtinės ˛alos atlyginimas tapo konstitucine nuostata.

Neturtinė ˛ala, ireikta pinigais, priskiriama prie bendrųjų nuostolių, todėl jų dydis neįrodinėjamas, o nustatomas teismo pagal įstatyme numatytus ˛alos kriterijus. Galima įrodinėti ne ˛alos dydį tiesiogiai, o kriterijų buvimą, jų kiekį, pobūdį, įtaką pakenkimams ir tokiu būdu jų reikmę ˛alos dyd˛iui. Kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje:

1) ˛alos sukeltos pasekmės, tai atspindi, kokiu laipsniu yra pakenktos asmens teisės;

2) ˛alą padariusio asmens kaltę, tuo įvertinama io asmens veikimo būdas, pobūdis, kryptingumas, intensyvumas ir kt.;

3) ˛alą padariusio asmens turtinę padėtį (ar u˛ ˛alą atsakingas fizinis, ar juridinis asmuo isigali mokėti nustatytą ˛alos sumą, pvz., ar pajėgia leidėjas sumokėti nustatytą dėl publikacijos nuostolių dydį, ir pan.);

4) padarytos turtinės ˛alos dydį (turtinės ˛alos atlyginimu jau i dalies atstatoma nukentėjusiojo turtinė padėtis, kartu ir turtinės, ir neturtinės ˛alos padarymo faktas duoda pagrindo manyti, kad neteisėtas veikimas buvo ˛ymus ir skausmingas);

5) kitas turinčias reikmės bylai aplinkybes (˛inių paskleidimo mastas, publikacijos kryptingumas, laidos ˛iūrimumas, paskelbtų ˛inių skubus paneigimas, nukentėjusiojo atsipraymas, geranorikas dalies netikslumų paneigimas, turtinės kartu padarytos ˛alos atlyginimas, ar garbė ir orumas ginami vieojo, ar privataus asmens, kokiu mastu buvo paskleistos melagingos ˛inios, ar pa˛eidimas padarytas per˛engiant leistinas kritikos ribas ir kt.). Jos gali būti numatytos kitų įstatymų.

są˛iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Konkrečiai priteisiama ˛ala gali būti ma˛inama, atsi˛velgiant į įstatymo nurodymus dėl ˛alos dyd˛io ribojimo (Civilinio kodekso 6.251 straipsnis). Nuostolių dydis gali būti ribojamas, jeigu dėl visiko nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių (dėl aplinkai padarytos ˛alos gali būti metodikų ar taisyklių pagrindu apskaičiuojami tokio dyd˛io nuostoliai, jog jų atlyginimas su˛lugdytų ar reiktų ekonomikai pajėgaus ūkio subjekto bankrotą, dėl neturtinės ˛alos padarymo neturėtų būti nustatomas neturtinių nuostolių dydis, kurio iiekojimas i konkretaus spaudos leidinio reiktų jo bankrotą ir pan.).

Neteisėti veiksmai

Civilinė atsakomybė kaip ir teisinė atsakomybė apskritai, gali atsirasti ir ją galimą taikyti tik tada, kai asmuo padaro ka˛ką neteisėta. Iekovas, pareikęs iekinį, turi įrodyti, kad ˛alą sąlygoję asmens veiksmai yra neteisėti. Asmens elgesio neteisėtumas yra būtina bet kurios atsakomybės rūies taikymo sąlyga, ˛alą sukėlęs asmens elgesys turi būti vertinamas pagal teisės aktų reikalavimus. neteisėti veiksmai neatitinkantys teisės aktų reikalavimų veiksmai. ˇalą galima padaryti aktyviais veiksmais arba pasyviai. Aktyviais veiksmais, kurie yra neteisėti, pa˛eid˛iama teisės normų nustatyta teisinė pareiga – asmeniui numatytas nurodymas 1) elgtis tam tikru būdu, arba 2) atitinkamu būdu ar i viso niekaip toje situacijoje nesielgti. Tuo tarpu asmuo nevykdo io pobūd˛io teisinių pareigų ir aktyviu veikimu pa˛eid˛ia teisinę pareigą. Pasyviu elgesiu asmuo gali pa˛eisti teisės normų numatytą teisinę pareigą – asmuo yra įpareigotas atlikti tam tikrus reikmingus veiksmus, o jų neatlikimas pasireikia neigiamų ˛alingų pasekmių atsiradimu – ˛ala. Abiem atvejais yra tas pats dalykas – konstatuojama, kad konkretus elgesys neatitinka teisės nustatytų elgesio standartų. I to seka ivada, kad ˛ala ją padariusiam asmeniui sukuria teisinę pareigą atlyginti tą ˛alą. Teisinė pareiga atitinkamu būdu veikti ar neveikti dėl neigiamų ˛alingų pasekmių atsiradimo transformuojasi į teisinę pareigą atlyginti ˛alą. Logika ivada kad jeigu asmens veiksmai teisiniu po˛iūriu yra nepriekaitingi, tai jokios rūies teisinė atsakomybė negali atsirasti, vadinasi, civilinė atsakomybė irgi. Jeigu asmens veiksmai yra nevisikai tinkami kitokio pobūd˛io normų po˛iūriu, tai atsiranda kitokio pobūd˛io atsakomybė (pvz. moralinė, politinė ir kt.). gėda – etinė. Teisėtais veiksmais padaryta ˛ala negali sukelti civilinės atsakomybės, tai aikiai nustato CK 483 str. 3 d., 6.246 str. 3 d. Teisėtais veiksmais padaryta ˛ala turi būti atlyginama tik įstatymų numatytais atvejais. ,,Įstatymas, atsi˛velgdamas į ˛alos pobūdį, kitus svarbius interesus gali numatyti pareigą kompensuoti ˛alą net ir tada, kai ji padaryta teisėtais veiksmai. Čia vėl kelios situacijos:

1) kai kompensuojamas netekimas, kuris iorikai nėra panaus į ˛alos padarymą,

2) kai kompensuojami netekimai, kurie iorikai yra panaūs į ˛alos padarymą, tačiau įstatymas pateisina ˛alos padarymą ir paverčia ˛alos padarymo faktą teisėtu.

Pirmus atveju kompensavimo pavyzdys yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. reikalavimas teisingai atlyginti u˛ turtą, paimamą visuomenės poreikiams. Poėmio veiksmu savininkas netenka konkretaus daikto prie savo valią. Tokių veiksmų niekas neturi teisės atlikti, net ir valstybė. Tačiau Konstitucija numato sąlygas, kurioms esant tokį paėmimą pateisina – daro jį legalų. Tai turi būti 1) visuomenės poreikiams tenkinti; 2) teisingai u˛ tai atlyginant. Iorikai yra sukuriama teisėtumo iraika tam, kas atliekama, bet savininko netekimas turi būti kompensuotas. I esmės dėl to savininko turto neturi suma˛ėti, nes i jo paimamas tam tikras turtas – daiktas (˛emė, pastatas ir kt.), bet jis apmokamas, todėl jam tokia pat vertė grą˛inama. Pasikeičia nuosavybės objektas, bet priverstinai. Savininko nuosavybės teisių turinys draud˛ia savavalikai ir tokį pasikeitimą.

Yra kiti atvejai, kai iorikai veiksmai atrodo visikai neteisėti, bet ˛alos padarymas dėl jų pateisinamas. Pavyzd˛iui, gyvybės atėmimas ar sveikatos su˛alojimas būtinosios ginties atveju, turto sugadinimas ar sunaikinimas dėl būtinojo reikalingumo, ˛ala asmens kūno vientisumui medicininių operacijų atveju ir kt.

Civilinė atsakomybė atsiranda u˛ neteisėtais veiksmais padarytą ˛alą. Bet nustatyti jų neteisėtumą nėra taip lengva. Civilinė teisė, skirtingai nei administracinė ar baud˛iamoji nepateikia isamaus ir baigtinio veikų sąrao, dėl kurių gali būti padaroma ˛ala, ir kurie laikomi neteisėtais. Tai padaryta dėl daugelio prie˛asčių:

1) civilinė teisė reguliuoja platų santykių spektrą ir dėl to neįmanoma visų atvejų aptarti. Dėl to netikslinga reguliuoti jų ivardijamu, kadangi rizikuojama ką nors pamirti, neįtraukti ir tuo be pagrindo u˛kirsti kelią ˛alos atlyginimui, kai jo pagrįstai galima tikėtis;

2) baigtinio sąrao nustatymas prietarautų pagrindiniai civilinės atsakomybės funkcijai – kompensavimui. Kadangi čia nėra tikslo nubausti asmenį, tai reikia sukurti sistemą, kada kiekvieno ˛alos padarymo atveju bus galima isireikalauti ˛alą;

3) civilinė teisė yra dispozityvi ir leid˛ia alims pasirinkti, ar taikyti atsakomybę. alims yra suteikta teisė susitarti, u˛ kokius veiksmus jie taikys atsakomybę, todėl tai neapims joks įstatymas.

Neteisėtumas civilinėje teisėje yra platesnis nei neteisėtumas baud˛iamojoje ar administracinėje teisėje.

Administracinėje ar baud˛iamojoje teisėje neteisėtumas visada yra siejamas su kalte, o civilinėje teisėje neteisėtu gali būti pripa˛intas pats ˛alos padarymo faktas, nesiejant ˛alos padarymo su ją padariusio asmens kalte. CK 483 str. 1 d. ir CK 6.263 str. 1 d. yra visiems teisės subjektams įtvirtint bendro pobūd˛io pareiga kaip elgtis – kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadaryti kitam asmeniui ˛alos. Taigi, be pateisinamos prie˛asties ˛ala negali būti daroma. Jei ˛ala be pateisiamos prie˛asties padaroma – ji turi būti atlyginama. Tokia pareiga gali atsirasti ir be ˛alą padariusio asmens kaltės (CK 493 str., CK 6.270 str.).

Neteisėtu civilinė teisės pripa˛įsta bet kokį ˛alos padarymo atvejį, kai nenustatoma civilinę atsakomybę alinančių aplinkybių. Tai yra i Prancūzų teisės tradicijos atėjęs principas, vadinamas generaliniu deliktu. I kitos pusės tai reikia įpareigojimą elgtis atid˛iai ir rūpestingai. Tai bendro pobūd˛io pareiga, bet jos turinys yra skirtingas ir priklauso nuo to, kokią veiklą asmuo vykdo, kokioje srityje jis veikia. Vienokio atidumo laipsnio reikia vairuotojui, kitokio – pėsčiajam, vienoks yra indėlininko rūpestingumas, kitoks – banko.

Ar asmens veiksmai laikytini teisėtais, sprend˛iama pagal visų rūių teisės aktus, kurie reguliuoja asmens veiklą (civilinės, baud˛iamosios, administracinės, darbo, finansų, socialinio draudimo įstatymų), alių sudarytą sutartį, įmonės vidaus teisinius aktus (įstatus, pareiginius nuostatus, darbo tvarkos taisykles), versto papročius ir kt., kurie yra asmens veiklos reguliavimo altiniai.

Neteisėtais veiksmais gali būti pripa˛įstamas tik toks pareigos pa˛eidimas, kai nustatytoji pareiga yra teisėta. Jei asmuo įpareigojamas atlikti neteisėtus veiksmus, tai tokių veiksmų neatlikimas nesukels teisinės pareigos atlyginti ˛alą.

Neteisėtumas civilinėje teisėje gali pasireikti ne tik savo subjektinės pareigos pa˛eidimu, bet ir piktnaud˛iavimu teise.

Neteisėti veiksmai civilinės teisės po˛iūriu yra tokie:

1) pa˛eid˛iama objektyviosios teisės norma ir subjektyvioji nukentėjusioji teisė;

civilinės teisės pa˛eidimas ne visada yra pa˛eidimas kitų teisės akų po˛iūriu.

Deliktinei atsakomybei yra reikmingas pa˛eidimas, kuris yra neteisėtas civilinės teisės po˛iūriu, o jei numato specialusis įstatymas – ir jo po˛iūriu. Atskiroms prievolėms dėl ˛alos padarymo atsirasti nepakanka civilinės teise normų pa˛eidimo. Turi būti pa˛eistos kitų teisės akų normos. Sakykime, bendra norma, numatyta civilinės teisės – nedaryti kitam asmeniui ˛alos; vadinasi padarius ˛alą kokiam nors asmeniui, civilinės teisės po˛iūriu yra galimybė atsakomybei. Ar ji bus realizuota specialaus delikto atveju, priklauso to, ar ˛alos padarymas specialiųjų normų po˛iūriu irgi bus neteisėtas. Pavyzd˛iui, jei ˛ala asmeniui yra padaryta ginantis nuo jo nusikalstamo kėsinimosi, tai ˛ala neatlyginama, nes baud˛iamosios teisės po˛iūriu veiksmai yra teisėti.

Neteisėtumas – tai svetimos subjektyvinės teises pa˛eidimas nesant tam pakankamo teisinio pagrindo, pasireikiantis draudimo pa˛eidimu, nurodymo nesilaikymu, leidimo nepaisymu, bendro ar konkretaus pobūd˛io teisinės pareigos nevykdymu.

PRIEˇASTINIS RYYS

Atsakomybė atsiranda tik tada, kai yra prie˛astinis ryys tarp prieingų teisei veiksmų ir ˛alos arba nuostolių,. Tai tiesiogiai yra numatyta įstatyme (CK 227 str. 1 dalis, CK 6.247 str.). Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais, nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu. Taigi, tarp neteisėtų ir ˛alos yra tam tikras ryys, kuris teisėje yra vadinamas prie˛astiniu ryiu. Įstatymas (6.247) pateikia prie˛astinio ryio sampratą, kuri yra labai abstrakti, nes nedetalizuoja, kokio jis pobūd˛io. I sąvokos seka, kad:

1) nuostoliai ir veiksmai turi būti susiję,

2) veiksmai turi nulemti skolininko atsakomybę;

3) atsakomybę nulemia todėl, kad nuostoliai laikomi skolininko veiksmų rezultatu;

4) nepabrė˛iama, kad tai yra tiesioginis ryys, gali būti ir netiesioginis, bet pakankamai svarbus.

Prie˛astinis ryys leid˛ia nustatyti civilinės atsakomybės ribas. Veiksmai gali sukelti ne vieną pasekmę, o keletą:

tiesioginę, pasireikiančią tuojau pat ir

netiesioginę, kai pasekmė sukuria palankiams prielaidas neigiamoms ˛alingoms pasekmėms atsirasti.

Antra, vieną pasekmę gali sukelti keleto asmenų veiksmai. Nuo to, kaip bus aikinamas prie˛astinis ryys, priklausys, bus iplėstos ar susiaurintos civilinės atsakomybės ribos. Vienu atveju jos gali būti neprotingai susiaurinto, kitu atveju – neprotingai iplėstos. Taigi, gali būti, kad u˛ ˛alą privalės atsakyti tie, kieno veiksmai nepakankamai sąlygoja neigiamų pasekmių kilimą, ar bus nustatyta, kad u˛ ˛alą neprivalės atsakyti ir tie asmenys, kurių veiksmai sąlygoja (lėmė) ˛alą.

Pagrindinės prie˛astinio ryio doktrinos. Viena pagrindinių – tiesioginio prie˛astinio ryio doktrina. Pagal ją asmuo atsako u˛ ˛alą tik tuomet, kai ˛ala yra tiesioginė jo veiksmų pasekmė. Todėl jis negali būti atsakingas u˛ netiesiogines arba alutines savo veiksmų pasekmes. Taikant ią teoriją reikia nustatyti, ar ˛ala atsirado tiesiogiai, ar ne. jeigu tarp asmenų veikos ir kilusių pasekmių įsiterpia bet kokia grandis, tai ji nutraukia prie˛astinio ryio grandinę ir teisine prasme prie˛astinio ryio nėra ir ˛ala negali būti atlyginama. Tai ribojanti atsakomybės taikymą teorija. Atmainos:

1) Betarpikos pasekmės teorija – pirmosios atmaina. Ji aikina, kad tarp veiksmų ir atsiradusios ˛alos turi būti trumpas laiko tarpas arba ˛alingos pasekmės turi atsirasti i karto.

2) Artimiausios prie˛asties teorija, teisine prasme ryys egzistuoja tik tarp ˛alos ir artimiausios prie˛asties (laiko, tarpinių grand˛ių prasme).

Adekvataus prie˛astinio ryio doktrina. Prie˛astinis ryys yra tada, kai asmens veiksmai padidina ˛alos atsiradimo galimybę. Asmens veiksmai nėra pripa˛įstami vienintele ˛alos atsiradimo prie˛astimi. Asmens veiksmai kartu su kitomis prie˛astimis ˛alos atsiradimo tikimybę paverčia tikrove, todėl laikoma, kad asmuo atsakingas u˛ ˛alą, nes tarp jo veiksmų ir ˛alos egzistuoja adekvatus ryys. Taigi, teigiama, kad asmens veiksmai padidina ˛alos atsiradimo riziką, todėl ˛ala turi būti pripa˛įstama natūralia veiksmų pasekme. i teorija i daugelio prie˛asčių leid˛ia iskirti vieną, pagrindinę, nulėmusią ˛alos atsiradimą ir nebūtinai tiesioginę ir artimiausią prie˛astį. i teorij iplečia atsakomybės ribas, jos pagrindu civilinė atsakomybė gali būti taikoma, kai asmuo atsako ne tik u˛ savo, bet ir u˛ trečiųjų asmenų veiksmus. Dėl to nei tiesioginio, nei adekvataus ryio teorijos praktikoje nėra besąlygikai taikomos. Atsakomybės sąlyga yra būtinas ryys tarp veiksmų ir pasekmių. Reikia vadovautis tuo, kad reikinys ar jų grupė, kurie sukelia naujus reikinius, yra prie˛astis. Reikinys, kuris atsiranda veikiant prie˛asčiai, yra pasekmė. Tai rodo, kad prie˛astinis ryys visada yra konkretus. Tas pats reikinys vienu atveju gali būti prie˛astinis, o kitu pasekmė. Kiekviena prie˛astis turi savo pasekmes, o kiekviena pasekmė – savo prie˛astis.

Tiesioginė prie˛astis yra tada, kai pasekmė tiesiogiai ir betarpikai atsiranda dėl tam tikro elgesio.

Dėl netiesioginio prie˛astinio ryio neatsiranda neigiamų ˛alingų pasekmių tiesiogiai, tačiau susidaro palankios sąlygos jam atsirasti.

Konkretus prie˛astinis ryys, kuris būtinai reikalingas civilinei atsakomybei atsirasti, yra laikomas teisikai reikmingu prie˛astiniu ryiu, o teisikai nereikmingas ryys yra laikomas atsitiktiniu. Prie˛astinis ryys tyra laikomas teisikai reikmingu, jeigu dėl ˛alą padariusio asmens elgesio ˛alos atsiradimo galimybė pavirsta tikrove arba bent sąlygoja konkrečią neigiamų pasekmių atsiradimo galimybę.

Tiesioginis prie˛astinis ryys visada turi esminę reikmę civilinės atsakomybės taikymui, bet ne visada esant tiesioginiam prie˛astiniam ryiui bus taikoma civilinės atsakomybė. Netiesioginis prie˛astinis ryys pripa˛įstamas esminiu ir į jį atsi˛velgiama tada, kai sudaromos specifinės nekrypstančios nuo normalių, įprastinių ˛mogaus veikos sąlygų.

Įstatymų numatytais atvejais atsakomybė nustatoma ne pačiam ˛alą padariusiam asmeniui, o kitiems, pavyzd˛iui, privalantiems asmenį pri˛iūrėti subjektams. Dėl to prie˛astinio ryio pobūdis ir jo reikmė, taikant civilinę tokio asmens atsakomybę, smarkiai pakinta. Bet ir iuo atveju tarp ˛alos ir veiksmų yra tam tikras ryys. Pa˛eidėją privalantys pri˛iūrėti ar netinkamai jį auklėjantys asmenys sudaro konkretesnę galimybę, kad vaikas ar paauglys padarys ˛alos. pastarieji savo elgesiu tik įgyvendina netinkamu tėvų ar globėjų elgesiu sudarytas galimybes.

Būtinosios ginties, savisaugos ar būtinojo reikalingumo atveju nukentėjusysis gali reikaluti ˛alos atlyginimo i asmens, nuo kurio neteisėtų veiksmų buvo ginamasi, ar įpareigoti atlyginti ˛alą asmenį, kurio interesais veikė ˛alą padaręs asmuo būtinojo reikalingumo būklėje.

Prie˛asčių ryį nustatyti labai svarbu tuo atveju kai pasekmė yra dėl keleto veiksnių. Tokiu atveju reikia nustatyti, kas lėmė neigiamas pasekmes, kas sudarė sąlygas neigiamoms pasekmėms kilti, o jos tik prisidėjo prie jų dyd˛io ar masto. Reikia nustatyti esminį faktorių. Kas lėmė? Lėlė tai, be ko tada negalėjo įvykti. Svarbu, kas sudarė sąlygas. Sąlygų sudarymas yra tai, kad padidino ˛alos atsiradimo galimybę. Turi būti įvertinti visi veiksniai, jeigu ˛ala atsirado dėl veiksnių, kurie yra stipresni nei atsakovo poveikis (nenugalima jėga, trečiųjų asmenų veiksmai, nukentėjusiojo veiksmai ir kt.) tai teisikai reikmingo prie˛astinio ryio negalima konstatuoti. Prie˛astinio ryio nustatymas gali sukurti skirtingas pasekmes:

prie˛astinis ryys nekonstatuotas;

konstatuotas prie˛astinis ryys, pakankamas ivadai, kad veiksmai tik padidino ˛alą, bet koks nesąlygojo ir nelėmė, o tai lėmė kitų asmenų veiksmai ar nuo ˛monių nepriklauso aplamai;

konstatuotas prie˛astinis ryys, kai veiksmai sąlygojo ˛alą kartu su kitais veiksniais;

konstatuotas prie˛astinis ryys, kai veiksmai lėmė ˛alą, o kitų asmenų veiksmai tik turėjo įtakos ˛alos dyd˛iui;

konstatuotas tik kaltininko prie˛astinis ryys.

kaltĖ

Kaltė yra vienas i kriterijų pagal kurį nustatomos civilinės atsakomybės ribos. Kaltės reikmė civilinėje atsakomybėje nėra tokia didelė, kaip administracinėje ar baud˛iamojoje atsakomybėje. Pirmiausia į skirtumą sąlygoja nevienodas kaltės aikinimas privatinėje ir vieoje teisėje. Tai paaikinama skirtingomis atsakomybės funkcijomis. Administracinėje ir baud˛iamojoje teisėje kaltė suprantama kaip asmens gebėjimas suvokti savo veiksmų ir jų neigiamų pasekmių esmę ir juos vertinti. Tai subjektyvus kaltės suvokimas ir aikinimas. Civilinėje teisėje kaltė suprantama objektyviai, t.y. kaip ˛alą padariusio asmens elgesio iorinis vertinimas pagal objektyvius elgesio standartus. Kalte civilinėje teisėje pripa˛įstama tai, kad asmuo nesugeba elgtis taip, kaip galima būtų protingai i jo tikėtis. Ar asmuo kaltas ar ne, civilinėje teisėje nustatoma taikant jo elgesiui protingo, apdairaus, rūpestingo ˛mogaus elgesio standartą. Vadinasi, paties asmens po˛iūris į jo veiksmus ir pasekmes nėra svarbus, bet svarbu jo elgesio atitikimas objektyviems elgesio standartams. Jei asmens elgesys neatitinka įstatymuose ar kituose teisės aktuose, teisės altiniuose nustatytų elgesio standartų tam tikroje situacijoje, tai toks asmuo turi būti pripa˛intas kaltu dėl ˛alos padarymo. Ivados pagrindas yra tai, kad jis nesugebėjo elgtis taip, kaip jo vietoje turėtų elgtis ir būtų pasielgęs protingas ˛mogus.

Taip kaltė yra apibrė˛iama kaip teisinė kategorija. Tačiau ji dar gali būti nustatoma kaip moralinė kategorija. ia prasme kaltė yra tam tikras asmens moralinis statusas, jo elgesio vertinimas blogio ir gėrio prasme, chronologine prasme kaltės laipsnį nulemia paties asmens tikėjimas, jo po˛iūris, o ne objektyvus jo veiksmų vertinimas. Teisėje kaltė suvokiama kitaip. Tai asmens elgesio vertinimas konkrečioje situacijoje protingo ˛mogaus akimis, arba ˛alą padariusiam asmeniui taikant rūpestingos eimos galvos standartą.

Bendrosios teisės sistemos valstybėse kaltu elgesiu pripa˛įstamas asmens elgesys, neatitinkantis teisės nustatytų minimalių elgesio standartų reikalavimų, kurių laikymasis leistų apsaugoti aplinkinius nuo neprotingos ˛alos rizikos. Europos teisinio bendradarbiavimo komiteto ataskaitoje civilinės atsakomybės klausimais yra pateiktas unifikuotas kaltės apibūdinimas. Kalte yra laikomas asmens nesugebėjimas elgtis taip, kaip galima protingai i jo tikėtis.

Vakarų valstybių teisės doktrina ir teismų praktika asmens elgesiui taiko objektyvius standartus, t.y. neatsi˛velgiant į konkretaus ˛mogaus sugebėjimus, jo charakterio ypatumus, būdo savybes ir kt. Visiems vienodai galioja nustatytas elgesio standartas, nepriklausomai nuo asmens būdo, patirties ir kt. Tai reikia, kad moralės po˛iūriu asmenį kaltu galima laikyti atsi˛velgiant į jo paties bei aplinkinių reakciją, o teisė kaltę laiko socialinio ˛mogaus elgesio iorinę formą, neatitinančią visuomenės stabilumo reikalavimų. is kaltės suvokimas įgalina taikyti asmeniui civilinę atsakomybę net tokiu atveju, kai jo moralinė atsakomybė nėra galima ar pagrįsta.

Tarybinei teisės doktrinai būdingas subjektyvus kaltės aikinimas, kai kaltė apibrė˛iama kaip ˛alą padariusio asmens psichinis po˛iūris į savo veiksmus ir jų pasekmes. Tai yra sąmoningas kaltininko veiksmų ir jų pasekmių vertinimas, psichinis santykis su neteisėtu elgesiu, kuris prieingas įstatymams ir visuomenės moralės principams. Kaltė pagal ią doktriną yra asmens supratimas, kad jo elgesys yra prieingas teisei, taip pat supratimas tų pasekmių, kurios dėl tokio elgesio gali atsirasti. Asmuo gali būti pripa˛intas kaltu tiktai tada, jeigu jis numatė ar turėjo numatyti savo prieingo teisei elgesio pasekmes ir, galėdamas jų ivengti, sąmoningai to nepadarė. Toks aikinimas yra tinkamas tada, kai kalbama apie atsakomybės taikymą asmeniui, vadinasi, pirmiausia dėl vieosios teisės sankcijų taikymo. Bet svarstant dėl civilinės atsakomybės taikymo, neatsi˛velgiama į turtinį ios atsakomybės pobūdį ir kompensacinį jos tikslą.

Lietuvoje pagal dar galiojantį 1964 m. civilinį kodeksą nebuvo apibrė˛ta kaltės sąvoka, bet pasakyta, kad atsakomybė atsiranda u˛ prievolė neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, kaltė pasireikia tyčia ar neatsargumu. Mokslas rėmėsi tarybine subjektyvistine kaltės doktrina. Pastaruoju metu moksle įsigali naujos nuostatos dėl kaltės suvokimo, tai pripa˛ino ir teismų praktika (2000 m. bir˛elio 16 d. nutarime ir apibendrinimo med˛iagoje dėl ˛alos atlyginimo). Apibendrinimo med˛iagoje pateiktas toks apibrė˛imas – asmuo pripa˛įstamas kaltu dėl ˛alos padarytos, jeigu jo elgesys neatitinka įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytų veikimo tam tikroje situacijoje standartų, nes jis nesugebėjo elgtis taip, kaip turėjo pasielgti protingas ˛mogus. Eismo dalyvis, būdamas situacijoje, kai ne dėl jo kaltės kilo grėsmė padaryti ˛alą, privalo elgtis rūpestingai ir apdairiai. Jis gali būti pripa˛intas kaltu dėl ˛alos atsiradimo ar jos padidėjimo, jeigu, turėdamas galimybę pasielgti taip, kad ivengtų ˛alos ar ją suma˛intų, to nepadarė.

Civiliniame kodekse 6.248 straipsnyje numatyta, kad skolininko kaltė preziumuojama, ji gali pasireikti tyčia arba neatsargumu. Asmuo laikomas kaltas, jeigu nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Reikalaujamas atidumo ir rūpestingumo laipsnis bet kuriomis sąlygomis turi būti toks, kad ˛alos nebūtų padaroma. Įstatymas visiems nurodo bendro pobūd˛io pareigą elgtis taip, kad ˛alos neatsirastų (Civilinio kodekso 6.263 straipsnis).

ie apibrė˛imai rodo, kad nuo subjektyvaus kaltės aikinimo pereinama prie objektyviosios kaltės doktrinos. Tai neisprend˛ia visų problemų. Pirmiausia, reikia iaikinti, kokio elgesio i ˛mogaus protingai yra tikimasi, kokie yra protingo ˛mogaus elgesio standartai. Grie˛tų ribų nėra, bet galimi tam tikri orientyrai. Kiekvienam konkrečiu atveju teismas nustato, kaip toje situacijoje pasielgtų apdairus, rūpestingas, atidus ˛mogus. Tokio ˛mogaus elgimosi kriterijus yra vienas – elgesys neturi sukelti ˛alos, o jei ji sukeliama, tai tik tuo atveju, kai tai yra pateisinama ir būtina.

Skirtingose alyse yra skirtingi protingo ˛mogaus elgesio standartai. Prancūzijoje abstraktus visuotinis elgesio standartas – bet koks pareigos nevykdymas ar netinamas jos vykdymas, nebūdingas rūpestingai eimos galvai – nekonkretizuojamas pagal am˛ių, profesiją, patyrimą. Vokietijoje taikomas ne bendras standartas, o atskiri elgesio standartai atskiroms ˛monių grupėms. Kartu yra pripa˛įstama, kad skirtingas kaltės suvokimas yra baud˛iamojoje ir civilinėje teisėje.

Problemas, kaip nustatyti juridinio asmens kaltę. Juridinio asmens kaltė gali pasireikti per valdymo organų kaltę, per konkrečių darbuotojų kaltus veiksmus.

Kaltė yra atsakomybės sąlyga nepriklausomai nuo to kas padarė ˛alą – juridinis ar fizinis asmuo. Juridinio asmens veiksmas pasireikia kaip ją sudarančių asmenų ar darbuotojų veikimas. iuo atveju taikant civilinę atsakomybę svarbu nustatyti, ar objektyviai yra juridinio asmens elgesio neatitikimas reikalaujamam standartui. Jei toks neatitikimas yra, tai galima kalbėti apie kaltę. Nėra svarbu kurio konkrečiai darbuotojo, valdymo organo ar pareigūno veiksmais ji pasireikė.

Būtina pa˛ymėti, kad kaltė nėra tokia reikminga atsakomybės sąlyga, kaip kitos teisės atsakomybės atveju. Civilinės atsakomybės pagrindinis tikslas yra kompensacinis, todėl taikant kaltumo principą be iimčių gali būti atvejų, kai kompensavimas nebus įmanomas. Antra, yra tokių veiklos sričių, kur būdamas maksimaliai apdairus ir rūpestingas asmuo negali visikai ivengti ˛alos apdarymo. Tai didesnio pavojaus ar padidintos rizikos veikla, kurią vykdant reikia priimti galimas neigiamas pasekmes esant ma˛iausiai klaidai ar net ir tuo atveju, elgesys nebuvo klaidingas, nebuvo kaltas, tačiau dėl prisiimtos rizikos reikia prisiimti ir pasekmes. Tai yra vadinamoji objektyvioji atsakomybė, atsakomybė be kaltės, kai ji taikoma u˛ patį ˛alos padarymo faktą (pvz. didesnio pavojaus altinio valdytojo atsakomybė). Pa˛ymėtina, kad ir ji neabsoliuti.

Civilinėje teisėje yra skiriamos dvi kaltės formos – tyčia ir neatsargumas.

Tyčia yra apibūdinamas asmens elgesys, kuriuo yra aikiai siekiama padaryti ˛alą kitam asmeniui ar turtui. ˇala taip pat laikoma padaryta tyčia kai asmuo neturėjo tikslo padaryti ˛alą, tačiau jo elgesys sukėlė aikiai numatomą grėsmę tokiai ˛alai atsirasti ir tas asmuo nesirėmė priemonių u˛kirsti kelią ˛alos atsiradimui. Asmens siekimas padaryti ˛alos nesuprantamas kaip deklaravimas, kad jis nori tą padaryti. Ivada darytina i elgesio, kuris rodo, jog asmuo akivaizd˛iai nori neigiamų ˛alingų pasekmių atsiradimo, sukelia aikią grėsmę ˛alai atsirasti, nesiima priemonių ikilusiai grėsmei paalinti, kai tai yra įmanoma. Pvz. teismų praktika nukentėjusiojo tyčią apibūdina taip: ji yra tuomet, kai nukentėjusysis numatė ˛alingas pasekmes, kurias jam gali padaryti, ir jų siekė.

Neatsargumas, kaip kaltės forma, pripa˛įstamas toks asmens elgesys, kuris neatitinka normalių, įprastai reikalaujamų atidaus, rūpestingo, rūpestingo asmens elgesio kriterijų. Svarbiausias neatsargumo skirtumas nuo tyčios yra tai, kad nesiekiama padaryti ˛alos.

Civilinėje atsakomybėje ypač didelę reikmę turi ne kaltė, o jos forma, kadangi civilinės atsakomybės taikymą ar galimybę atleisti nuo civilinės atsakomybės, ar suma˛inti ˛alos dydį įstatymas ar sutartis sieja ir konkrečia kaltės forma.

Da˛nai asmens elgesys rodo, kad jis ˛alą siekė padaryti. Sakykime, smūgių sudavimas, asmens į˛eidimas, turto sunaikinimas tokiais veiksmais, kad jų kryptingumas rodo, jog turto turi nelikti tokia materialia forma, kokia jie egzistuoja, arba kad jis visikai bus netinkamas naudoti pagal paskirtį. Sunkiau yra atskirti neatsargumo rūis. Teorikai galima iskirti didelį neatsargumą, vidutinį ir minimalų, tačiau ne visose alyse toks skirstymas yra ir turi praktinę reikmę. Da˛niausiai skirstomas į didelį neatsargumą ir paprastą.

Didelis neatsargumas yra nusakomas kaip elgesys pasireikiantis veiksmais,kurių asmuo, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir dėmesingumo reikalavimų, nebūtų daręs. Tai ne specialus ˛alos darymas, kaip tyčios atveju, bet dėmesingumo ir rūpestingumo ignoravimas. Sunku pasakyti konkrečiam asmeniui ir konkrečioje situacijoje kokio laipsnio atidumo ir rūpestingumo siekia ir kaip tai suvokti. Tai priklauso nuo to, kokia veikla asmuo u˛siima, ką jis pagal jos pobūdį privalo ˛inoti, pagal tai galima spręsti, kokie nurodymai jam yra savaime suprantami, t.y. neabejotinai ˛inomi.

Bendrosios teisės sistemos alyse skiriami tyčiniai ir neatsargūs deliktai. Tik tyčia gali būti padaryti sumuimai (bet ne su˛alojimai), grasinimai, laisvės apribojimai. Pagrindinis neatsargus deliktas yra aplaidumas. Neatsargumas skirstomas į:

1) didelį neatsargumą;

2) normalų arba vidutinį;

3) nedidelį neatsargumą.

Lietuvoje pagrindinis skirstymas, su kuriuo siejamos teisinės pasekmės, yra tyčia ir neatsargumas, o neatsargumo skirstymas į didelį ir paprastą neatsargumą.

Teismų praktika pabandė apibrė˛ti, kaip yra atskiriamas didelis ir paprastas neatsargumas.

Paprastu neatsargumu gali būti laikoma nekonkretizuotų bendro pobūd˛io nurodymų elgtis atsargiai ir rūpestingai nevykdymas. Tai aikinama tuo, kad konkrečioje situacijoje asmeniui gali būti sudėtinga nuspręsti, kaip jam geriausia ar būtina pasielgti, kad ivengti neigiamų pasekmių.

Didesniu neatsargumu, vadinasi, galime laikyti tokį elgesį, kai asmuo pagal savo bendrą supratimą ar veiklos pobūdį ˛ino ar turi ˛inoti konkrečius saugaus elgesio modelius, bet juos ignoruoja. Pvz. dalyvavimas eisme yra pavojinga ir nesaugi veikla. Kiekvienas turi būti ypatingai atidus ir apdairus. Kelių eismo taisyklėse yra konkretūs nurodymai pėstiesiems, draud˛iantys ieiti į kelio va˛iuojamąją dalį i u˛ stovinčios transporto priemonės, neįsitikinus, kad nėra artėjančių transporto priemonių, draud˛iama eiti automagistrale ar ją pereiti, kelio va˛iuojamojoje dalyje neu˛trukti ir nestoviniuoti. Konkrečių, detalių nurodymų nevykdymas reikia, kad asmuo nesielgia tinkamai, kaip toje situacijoje yra saugu ir priimtina. I kitos pusės bet kuris vairuotojas supranta greičio virijimo, distancijos nesilaikymo pavojus. Todėl teismams nurodyta kiekvienu atveju, kai yra Kelių eismo taisyklių pa˛eidimas, svarstyti ar iais veiksmais nepasireikė didelis neatsargumas.

Dar yra iskiriamas nedidelis neatsargumas, kuria tikrovėje gali pasireikti kaip sunkiai pastebimas suklydimas ar klaida. Nelygu, kieno elgesys yra vertinama pagal į kriterijų. Daliai asmenų, paprastai veikiančių profesinėje srityje (gydytojai, notarai, auditoriai, bankų veikla), yra keliami padidinti jų veikos reikalavimai. Tai lemia, kad jų atsakomybė yra įmanoma esant net ma˛iausiam nukrypimui nuo jų veikos taisyklių, kuris kito, neprofesionalų akimis, bus įvertintas kaip klaida ir nepakliūnantis į kaltus veiksmus atsitiktinumas.

atsakomybė nesant kaltės. RIZIKA

Civilinės atsakomybės taikymas nesant kaltės yra vadinama absoliučia atsakomybe. Tokiu atveju atsiranda poreikis pagrįsti tokios grie˛tos atsakomybės taikymą. Jis gali būti motyvuojamas ˛alos prigimtimi. Teorinis atsakomybės be kaltės pagrindas yra rizikos teorija. Pagal ją rizika pripa˛įstama svarbiu civilinės atsakomybės elementu.

Jeigu asmens sveika ar jo veikoje naudojami daiktai kelia didesnę ˛alos atsiradimo riziką, o asmuo veikia ią riziką suvokdamas ir jos nepasydamas, neatsisako savo veiklos, tai jis prisiima atsakomybę u˛ rizikos materializavimąsi, t.y. u˛ ˛alos atsiradimą. Pagrindinis dalykas yra tai, kad asmuo naudoja pavojingą objektą, ar vykdo tokio pavojingumo veiklą, kurių jis nėra pajėgus visikai kontroliuoti. Tokiu atveju nėra pagrįsta reikalauti i jo laikyti atsargumo taisyklių, nes net ir visų atsargumo standartų laikantis iliks didesnis pavojus padaryti ˛alą. Tokia veikla ne visada gali būti u˛drausta, nes dalis tokių veikų yra labai naudingos visuomenei (transporto veika, perve˛imai, tam tikros rūies gamyba ir kt.). Tikslingiau yra leisti tokią veiklą vystyti, ribotai naudoti pavojingus objektus, tačiau sukurti sistemą, kuri garantuos padarytos ˛alos atlyginimą visais atvejais (ar beveik visais), net ir tada, kai ji padaryta atsitiktinai. ˇalos atlyginimas siejamas ne su kalte, o su ˛alos padarymo faktu.

Pirmiau, atsakomybės be kaltės precedentas priimtas ir pagrįstas 1866 m. Anglijoje. Kaltės teisine prasme negalima sutapatinti su kalte moraline prasme, jei civilinę atsakomybę sieti tik su kalte, tai būtų pa˛eisti nukentėjusiojo interesai. O civilinės atsakomybės paskirtis yra ne nubausti, o nukentėjusiajam atlyginti praradimą. Todėl turi būti ikeliami pagrindai ir priemonės, kurie tai geriau u˛tikrina.

iuolaikinė rizikos teorijos kryptis JAV - ,,gilios kienės” doktrina.

Asmuo verčiasi pavojinga, bet pelninga veikla. I gaunamo pelno jis privalo atlyginti ˛alą, kurią sąlygoja jo veikla. Vadinasi, ar jis pa˛eidė saugumo reikalavimus, reikmės neturi. Gaudamas i rizikos verslo pelną jis privalo pasirūpinti verslo saugumu, prireikus – atlyginti ˛alą. Dėl to jam baudinga rūpintis riziką keliančios savo veiklos garantijomis, apdrausti atsakomybę ir pan.

Įvairiose alyse nevienodai taikoma atsakomybė be kaltės. Anglijos teismai ir teisės doktrina civilinės atsakomybės be kaltės taikymo pagrindu pripa˛įsta pavojingą daiktų panaudojimą asmens veikloje. JAV teisės doktrina ir teisių praktika tai sieja su keliomis aplinkybėmis:

tai turi būti itin pavojinga veikla,

ji sukelia didelės ˛alos padarymo riziką,

jos negalima paalinti atsargumo priemonėmis.

Atsakomybė be kaltės u˛sienio teisėje yra numatyta u˛ ˛alą, padarytą asmens prie˛iūroje esančiais daiktais, u˛ ˛alą, padarytą eismo įvykyje, dėl orlaivio avarijos, u˛ ˛alą nekokybika produkcija, u˛ branduolinę ˛alą, savininko u˛ jo gyvulio padarytą ˛alą, u˛ ˛alą, tiekiant elektros energiją, dujas, bei tiesiant jų tiekimo linijas, traukino eksploatavimo metu padarytą ˛alą, vartojant nusipirktus medikamentus padarytą ˛alą, aplinkos terimu asmens sveikatai ar gyvybei padarytą ˛alą, naudojant sprogias med˛iagas, med˛iotojų padarytą ˛alą ir kt.

Atsakomybė u˛ didelį pavojų keliančio objekto padarytą ˛alą tenka objekto savininkui ar valdytojui. ˇala atlyginama visiems ją patyrusiems asmenims. Yra nustatomos aplinkybės, kada i atsakomybė netaikoma. Pvz., numatoma, kad atsakomybė be kaltės atsiranda tik tada, kai prarandama didelį pavojingumą keliančio objekto kontrolė, jeigu jis ieina i savininko ar valdytojo kontrolės. Jeigu ˛ala padaryta audmenų gamybos darbininkui sprogus sprogstančioms med˛iagoms, tai atsakomybė be kaltės netaikoma.

Galiojusio civilinio kodekso 499 str,. taikymas panaus buvo Lietuvoje. Lietuvos Aukčiausiojo Teismo Senato 1997 m. sausio 16 d. nutarime Nr. 2 18 p. sakoma, kad didesnio pavojaus altinio valdytojo padaryta ˛ala asmeniui ryium su jo darbinių (tarnybinių) pareigų ėjimu (pvz. traktorininkui, vairuotojui ir pan.), civilinė atsakomybė u˛ ˛alą sveikatai atsiranda pagal CK 499 str., o ne kaip didesnio pavojaus altinio valdytojo. iuo atveju didesnio pavojaus altinio valdytojas (darbdavys) tik esant jo kaltės turi atlyginti padarytą darbuotojo sveikatai ˛alą. Tuo tarpu 1996 m. kelių transporto kodeksas numato, kad kelių transporto priemonės valdytojas atlygina ekipa˛o nario sveikatos su˛alojimu ar gyvybės atėmimu padarytą ˛alą (44 straipsnis).

Nevienoda pozicija buvo ir tarnybinėje teisės doktrinoje. Rusijoje iki 1992 m. darbdavys kaip didesnio pavojaus altinio valdytojas (t.y. be kaltės) neatsakė u˛ ˛alą, padarytą dėl jo darbuotojo, aptarnavimo didesnio pavojaus altinį su˛alojimo ar mirties. Dabartiniu metu atitinkama nuostata panaikinta ir darbdavys visada atsako kaip didesnio pavojaus altinio valdytojas.

Lietuvos teisės doktrinoje rizika gana plačiai pripa˛įstama kaip civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas. Ji atsiranda dėl didelio pavojingumo objektų eksploatavimo ar kitokios veiklos vystymo, atsakomybės be kaltės instituto taikymo. Anksčiau tai buvo atsakomybė u˛ didesnio pavojaus altinio padarytą ˛alą. altinis įstatyme nebuvo apibrė˛tas, o galėjo būti teismo nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju nustatant aplinkybes ir jas įvertinant pagal pavojingumo laipsnį ir pobūdį. Kuriant naują kodeksą i nuostata iliko, kelių transporto kodekse iplėsta kelių transporto priemonės valdytojo atsakomybė u˛ ˛alą ir padarytą transporto priemonės ekipa˛o nariui, o taip pat naujame civiliniame kodekse numatyta statinio savininko (valdytojo), gyvūnų savininko (valdytojo) atsakomybė u˛ jų ˛inioje esančių daiktų (objektų) padarytą ˛alą be kaltės. ių asmenų atsakomybė be kaltės ribojimo sąlygos yra tokios pat, kaip atlyginant ˛alą, padarytą didesnio pavojaus altinio, t.y. nenugalima jėga, nukentėjusiojo asmens tyčia ar didelis neatsargumas. Taip pat be kaltės atlyginama ˛ala, padaryta valstybės vald˛ios institucijų bei organų ir pareigūnų, vykdančių baud˛iamąjį persekiojimą ir taikančių administracinę atsakomybę, atsakomybė be kaltės u˛ ˛alą, padarytą nekokybika produkcija.

CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS SĄLYGŲ YPATUMAI PAGAL TARPTAUTINĖS TEISĖS AKTUS

Tarptautinės teisės aktai (tarptautinės sutartys, konvencijos), taikytini sprend˛iant deliktinės atsakomybės klausimus, numato atsakomybės sąlygų tam tikrus ypatumus. Jie kalba apie įvairius ˛alos nustatymo, kaltės, prie˛astinio ryio ir neteisėtos veikos aspektus. Deliktinės atsakomybės srityje Lietuvai galioja ios tarptautinės sutartys:

Civilinės atsakomybės u˛ branduolinę ˛alą srityje:

1963 m. Vienos konvencija dėl civilinės atsakomybės u˛ branduolinę ˛alą,

1988 m. Bendras protokolas dėl Vienos konvencijos dėl civilinės atsakomybės u˛ branduolinę ˛alą ir Pary˛iaus konvencijos dėl atsakomybės prie trečią alį atominės energijos srityje,

1997 m. Papildomo kompensavimo u˛ branduolinę ˛alą konvencija (nepaskelbta).

1997 m. Vienos konvencijos dėl civilinės atsakomybės u˛ branduolinę ˛alą pataisų protokolas (nepaskelbtas).

Civilinės atsakomybės u˛ terimą nafta srityje:

1992 m. Londono konvencija dėl civilinės atsakomybės u˛ taros nafta padarytą ˛alą,

1992 m. Tarptautinė konvencija dėl tarptautinio taros nafta padarytos ˛alos kompensavimo fondo įkūrimo.

Ypatumai nustatant ˛alą, kaip civilinės atsakomybės pagrindą

Taros nafta padaryta ˛ala

Taros ˛ala yra nuostolis ar ˛ala, padaryti laivo iorėje dėl taros i laivo isiliejus naftai.

ˇalą sudaro kompensacija u˛ aplinkos pablogėjimą, kuri apibūdinama tokiais po˛ymiais:

a) pagrįstos faktinės atstatymo ilaidos,

b) atstatymui reikalingų priemonių ilaidos.

c) neatlyginamas “pelno praradimas dėl tokio pablogėjimo”, t.y. negautos pajamos dėl aplinkos u˛terimo.

Nuostolius sudaro ilaidos prevencinėms priemonėms, papildomi nuostoliai, prevencinėmis priemonėmis padaryta ˛ala. Prevencinių priemonių padaryta ˛ala yra bet kurio asmens dėl įvykusio incidento padaryta ˛ala, imantis priemonių taros ˛alai ivengti ar ją suma˛inti., veikiant būtinojo reikalingumo sąlygomis.

ˇala ir nuostoliai gali būti tiesioginiai ir netiesioginiai. Aplinkai padaroma ˛ala gali būti dėl paties naftos isiliejimo arba dėl prevencinių priemonių taikymo, kai ikyla didelė ir neivengiama grėsmė ˛alai.

Pagal 1992 m. konvenciją dėl tarptautinio taros nafta padarytos ˛alos kompensavimo fondo įkūrimo siekiama visikai atlyginti padarytą ˛alą. ˇalos ir atlygintinų nuostolių sąvoka yra platesnė. Konvencijoje kalbama, kad siekiama nukentėjusiam u˛tikrinti visiką ir adekvačią kompensaciją. Jeigu jis negali gauti tokios kompensacijos pagal 1992 m. konvenciją dėl civilinės atsakomybės u˛ taros nafta padarytą ˛alą dėl to, kad konvencija nenumato atsakomybės, kad savininkas finansikai nepajėgus, kad padaryta ˛ala virija savininko ribotą atsakomybę, tai gali tikėtis ˛alos atlyginimo i fondo. Į ˛alą, atlyginamą i fondo, papildomai yra įtraukta savininko savanorikai pagrįstai turėtos ilaidos ir pagrįstos aukos. Kad ios rūies imokos būtų pripa˛intos ˛ala, atlygintina pagal konvenciją, jos turi būti padarytos siekiant ivengti ar suma˛inti taros ˛alą.

Branduolinė ˛ala

1963 m. konvencijoje branduolinė ˛ala yra apibrė˛iama kaip mirtis, bet kuris kūno su˛alojimas, bet kuris turto praradimas, ˛ala turtui, bet koks kitas praradimas ar ˛ala, nustatyti teismo. Be bendrųjų, ˛inomų ˛alos apibūdinimo po˛ymių, branduolinė ˛ala gali būti ˛ala ar praradimas, kurį pripa˛ins teismas.

Neteisėti veiksmai

Ar asmens veiksmai neteisėti, turi būti įvertinama konvencijų po˛iūriu. Pa˛eidimas vadinamas incidentu, kuris apibrė˛iamas kaip įvykis ar įvykių seka, kurie sukelia ˛alos (taros, branduolinę ˛alą) ar sudaro didelę ir neivengiamą grėsmę jai atsirasti (taros ˛alą). Veikimo pobūdis gali būti aktyvus (veikimas, veiksmai) ir pasyvus (neveikimas).

Kaltė

Kaltė nėra numatyta kaip atsakomybės u˛ ˛alą pagrindas, nes taros ir branduolinė ˛ala yra numatyta kaip grie˛ta atsakomybė. Kaltės klausimai nurodomi tiek, kiek kaltė gali būti pagrindas kito asmens atsakomybei atsirasti. Ji apibrė˛iama kaip

a) tyčia (veika ar neveika, turinti tikslą padaryti ˛alą, numatyti 1963 m. Vienos konvencijos dėl civilinės atsakomybės u˛ branduolinę ˛alą IV straipsnio 2 dalyje; veikimas ar neveikimas siekiant padaryti ˛alą, numatyti 1992 m. Londono konvencijos dėl civilinės atsakomybės u˛ taros nafta padarytą ˛alą III straipsnio 4 dalyje)

b) didelis neatsargumas (didelis nerūpestingumas ˛inant, kad ˛ala tikriausiai atsiras, numatytas 1992 m. Londono konvencijos dėl civilinės atsakomybės u˛ taros nafta padarytą ˛alą III straipsnio 4 dalyje, iurktus aplaidumas, numatytas 1963 m. Vienos konvencijos dėl civilinės atsakomybės u˛ branduolinę ˛alą IV straipsnio 2 dalyje)

c) neatsargumas (galimybė ma˛inti atsakingo asmens atsakomybę ar visikai nuo jos atleisti pagal 1992 m. Londono konvencijos dėl civilinės atsakomybės u˛ taros nafta padarytą ˛alą III straipsnio 3 dalį, galimybė fondui nemokėti dalies ar viso ˛alos atlyginimo esant neatsargumui pagal 1992 m. Tarptautinė konvencija dėl tarptautinio taros nafta padarytos ˛alos kompensavimo fondo įkūrimo 4 straipsnio 3 dalį).

Prie˛astinis ryys

Tarptautiniai aktai pripa˛įsta tiesioginį ir netiesioginį prie˛astinį ryį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios ˛alos (nuostolių). Tiesiogiai apie tai nėra kalbama, tačiau numatyta atlyginti ˛alą ir nuostolius, kurie atsiranda ne tik dėl tiesioginio kenksmingo poveikio. Atlyginami nuostoliai, kurie yra veiksmų, atliktų bet kurio asmens, siekiančio suma˛inti grėsmę ˛alai padaryti ar ją paalinti, rezultatas.

atleidimas nuo civilinės atsakomybės. civlinės atsakomybės netaikymas.

ˇalos padarymas ne visada reikia, kad įmanoma taikyti civilinę atsakomybę. Vienais atvejais gal būti, jog nėra būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, kitais atvejais gali būti, kad pateikiami ˛alos padarymą pateikiantys duomenys, numatyti įstatymo. Gali iaikėti, jog ˛alos atsiradimą lėmė ar sąlygojo ne atsakovo veikimas arba neveikimas, o paalinė prie˛astis – atsitiktinumas, kitų asmenų veikimas, paties nukentėjusiojo kaltas ar nekaltas veikimas. Civilinės atsakomybės netaikumo ir atleidimo jos pagrindai nėra aikiai atskirti. Kartais tas pats pagrindas gali turėti skirtingą reikmę. Kai civilinė atsakomybė atsiranda tik esant kaltei, pvz. sutartinės prievolės pa˛eidimo atveju dėl kaltės, nenugalimos jėgos aplinkybės nustatymo faktas reik, kad civilinė atsakomybė i viso neatsirado. Kai civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės (pvz. u˛ didesnio pavojaus altinio padarytą ˛alą), nenugalimos jėgos įrodymas taps pagrindu netaikyti civilinės atsakomybės. Kartais tai gali turėti praktinės reikmės.

Da˛niausiai nurodomi tokie atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindai:

1) nenugalima jėga;

2) būtinoji gintis;

3) būtinasis reikalingumas;

4) ˛alos padarymas teisėtais veiksmais;

5) nukentėjusiojo sutikimas.

NENUGALIMA JĖGA

ˇala gali būti padaryta dėl atsitiktinumo, kuris pagal savo pobūdį gali būti skirstomas į paprastą ir kvalifikuotą. Paprastas atsitiktinumas - tai įvykis ar reikinys, kuris vyko tuo metu, kai buvo padaryta ˛alą, tačiau galėjo būti skolininko įtakojamas. Kvalifikuotas atsitiktinumas (nenugalima jėga) – tai nenumatytas ir neivengiamas iorinis įvykis, kurio atsiradimo skolininkas negalėjo kontroliuoti. Civiliniame kodekse nenugalima jėga apibrė˛iama kaip neivengiamos ir skolininko nekontroliuojamos bei nepaalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos.

Nenugalimos jėgos po˛ymiai:

1) neivengiamumas – įvykio atsiradimo ar paalinimo nepriklausymas nuo skolininko valios, jo negalėjimas įvykio kontroliuoti,

2) įvykio nenumatymas ir negalėjimas jo numatyti i anksto.

Siaurąja prasme nenugalima jėga suprantama kaip įvykis, t.y. atsitikimas, nepriklausantis nuo ˛mogaus valios. Teorijoje ir kitų alių teismų praktikoje ˛inomas nenugalimos jėgos aikinimas plačiąja prasme, ne tik kaip įvykis (atsitikimas), bet ir kaip aplinkybė. Dėl to nenugalimos jėgos veiksniais gali būti pripa˛įstami ne tik gamtiniai faktoriai, bet ir socialiniai reikiniai, kurie pagal savo pobūdį atitinka nenugalimos jėgos po˛ymiu. Pvz. Prancūzijos teisės doktrina ir teismų praktika nenugalimą jėgą plačiąja prasme aikina kaip įvykius, kurie:

1) negalėjo būti skolininko numatyti sudarant sutartį;

2) įvyko ne dėl jo kaltės;

3) daro prievolės įvykdymą negalimu;

4) atsitiko ir tęsėsi visą sutarties galiojimo laiką.

alia gamtos reikinių tai gali būti karas, sukilimas, masiniai neramumai, riauės, streikai, vald˛ios organų veiksmai ir pan. Kiekviena i numatytų aplinkybių turi būti patikrinta ir įrodyta. Toks aplinkybių iplėtimas yra esminis nenugalimos jėgos instituto pakitimas. Tačiau kiti po˛ymiai liko tokie patys. Aplinkybės turi būti: 1) ypatingo pobūd˛io, 2) nepaalinamos skolininko jėgomis, 3) pasireikti kaip iorinis poveikis. Jeigu pavojinga aplinkybė yra i tikrųjų ypatinga, negali būti ˛inoma skolininkui i anksto ir paalinama iki jos pasireikimo, tačiau ikyla i pačios ˛alos padarančios veiklos, tai negali būti pripa˛inta nenugalima jėga, atvirkčiai, ji kaip tik parodo vykdomos veiklos padidintą pavojingumą ir tą veiklą vykdančio asmens rizikavimo laipsnį. Jis imasi veikos su objektu, kuriuo negali ar neįmanoma kontroliuoti (visikai ar i dalies) dėl savybių ar faktorių, kurie jam pačiam būdingi. Tad aspektas, priskirtinas veiklai ar objektui, nors ir ypatingai pavojinga, nenumatomas, laiku nepaalinamas ir dėl to nesukontroliuojamas, kaip tik rodo objekto ar veiklos didesnį pavojingumą ir pateisina galimybę taikyti atsakomybę be kaltės, o tik dėl rizikos.

Lietuvos teisės doktrinoje nenugalima jėga suprantama kaip įvykis ir aplinkybė. Pripa˛įstama, kad prievolė negali būti įvykdoma valstybės vald˛ios ar vietos savivaldos institucijų aktų (CK 6.127 straipsnis, 6.253 straipsnis), kurių asmuo negalėjo ginčyti. Nenugalimos jėgos aplinkybėmis nelaikoma tai, kad rinkoje nėra prievolei vykdyti reikalingų prekių, sutarties alis neturi reikiamų finansinių iteklių, skolininko kontrahentai pa˛eid˛ia savo prievoles ir kt. (CK 6.212 straipsnis).

Kitų alių teisėje ˛inomi atvejai, kai nenugalima jėga nepripa˛intas skolininko įmonėje vykęs streikas, dėl kurio buvo skolininko kaltės, jei prievolė nevykdoma dėl vald˛ios institucijos akto, kurį skolininkas gali ginčyti, bet neginčija.

Jeigu yra nustatyta nenugalimos jėgos aplinkybės, tai yra pagrindas visikai netaikyti civilinės atsakomybės (CK 6.266, 6.267, 6.270 straipsniai).

Kadangi iais atvejais statinio savininkui (valdytojui), gyvūnų savininkui (valdytojui), didesnio pavojaus altinio valdytojui nustatytą civilinė atsakomybė be kaltės, tai nenugalima jėga yra atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindas.

BŪTINASIS REIKALINGUMAS

Būtinasis reikalingumas kaip atleidimo nuo civilinės atsakomybės aplinkybė, apibūdinama tokiais po˛ymiais:

1) egzistuoja realus pavojus asmeniui ar jo turtui, kitam asmeniui ar jo turtui,

2) egzistuoja pavojaus altinis (gamotos jėga, socialinis reikinys, ˛mogus, gyvūnas ir kt.),

3) pavojus yra neivengiamas, todėl vienintelis kelias yra daryti ˛alas kitam objektui,

4) pavojaus sąlygota ˛ala būtų didesnė arba bent lygi tai, kurią asmuo padarė.

Būtinojo reikalingumo kaip ir būtinosios ginties atveju ˛ala padaroma siekiant ivengti pavojaus, kuris gali daryti ˛alą asmeniui ar jo turtui. Būtinasis reikalingumas nuo būtinosios ginties skiriasi tuo, kad ˛ala daroma trečiajam asmeniui, o ne u˛puolikui (pvz. gaisro gesinimo daugiabučiame name atveju ˛ala u˛pylimu yra padaroma tretiesiems asmenims – gretimų butų savininkams).

Būtinasis reikalingumas nėra pripa˛intas visuotinis atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindas.

Prancūzijos teismų praktika yra tokia, kad svarstoma, ar atsakovo veiksmai buvo protingi. Tai reikia, kad lyginama, kaip analogikoje situacijoje būtų pasielgęs protingas ˛mogus. Atsi˛velgiant į su˛aloto ir igelbėto objekto vertę ar svarbą galima pripa˛inti arba e pateisinamu ˛alos padarymą.

Italijos civilinis kodeksas numato, kad nukentėjusiojo naudai ˛alą padaręs asmuo gali būti įpareigojamas atlyginti ˛alą, vadovaudamasis alių interesų lygybės principu. Yra pripa˛įstama ˛alą atlyginusio asmens teisė pareikti iekinį trečiajam asmeniui, kurio interesus ginant ˛ala buvo padaryta.

Vokietijos civilinio kodekso 228 str. nustato, kad būtinojo reikalingumo atveju ˛ala neatlyginama, kai ˛alos padarymas buvo neivengiama ir padaryta ˛ala nėra didesnė u˛ tą, kurios buvo ivengta.

Bendrosios teisės sistemos alyse teisės doktrina ir teismų praktika būtinąjį reikalingumą pripa˛įsta atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindu. Pvz., Anglijos teismai atleid˛ia nuo civilinės atsakomybės asmenį, kuris deliktą padarė siekdamas igelbėti ˛mogaus gyvybę ar turtą.

JAV teismai būtinuoju reikalingumu pripa˛įsta turto sunaikinimą, siekiant igelbėti brangesnį turtą. Skiriamas privatus ir vieas būtinas reikalingumas. Esant vieam būtinajam reikalingumui (daugeliui asmenų svarbaus intereso gynimui), ˛ala paprastai nėra atlyginama. Esant privačiam būtinajam reikalingumui (pavojui gręsiant tik vienam asmeniui), ˛alą padaręs asmuo gali būti ir neatleistas nuo civilinės atsakomybės.

BŪTINOJI GINTIS

Būtinoji gintis teisėje yra pripa˛įstamas atleidimo nuo civilinės atsakomybės u˛ padarytą ˛alą pagrindu.

Būtinąja gintimi u˛sienio alyse pripa˛įstami veiksmai būtini atremiant neteisėtą ir betarpiką savo ar kito asmens u˛puolimą, ginantis ar ginant kitą asmenį ar turtą nuo neteisėto kėsinimosi. Ne visų alių įstatymuose yra nuostatos apie būtinąją gintį, tačiau jų teisės doktrina ir teismų praktika vieningai pripa˛įsta ią aplinkybę atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindu.

Bendrosios teisės sistemos valstybėse informavo būtinosios ginties institutas, kuris apima savęs ir kito asmens bei turto gynimą. Teismai, spręsdami, ar yra būtinoji gintis, atsi˛velgia į u˛puolimo pobūdį, panaudotas gynimosi priemones, gynimo objektą.

JAV teisės doktrina ir teismų praktika laikosi pozicijos, kad būtinoji gintis egzistuoja tada, kai pavojus yra realus, taip pat ir tuomet, kai asmuo protingai tikisi, jog pavojus jam gresia, nors i tikrųjų jis klysta.

Būtinoji gintis yra atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindu tada, kai nebuvo per˛engtos būtinosios ginties ribos (CK 487 str. ). Nustatant, ar yra būtinoji gintis, ar neper˛engtos būtinosios ginties ribos, reikia vadovautis tokiais po˛ymiais:

1) u˛puolimas ar kėsinimas gali būti nukreiptas į besiginantįjį asmenį ar į kitus asmenis, į jų turtą,

2) u˛puolimas ar kėsinimas turi būti realus arba neivengiamas,

3) u˛puolimas ar kėsinimas turi būti neteisėtas. Nepripa˛įstama būtinosios ginties būklėje padaryti veiksmai, kai asmuo veikia prie teisėtai veikiančius asmenis. ioje veikoje kalbėtina apie asmens pasiprieinimą teisėtiems veiksmams.

4) u˛puolimo ir gynimosi atitikimas pagal u˛puolimo būdą, tikslą, naudojamas priemones, intensyvumą, vykdymo aplinkybes:

4.1) u˛puolimo laikas,

4.2) besiginančiojo lytis, am˛ius, sveikata,

4.3) u˛puolikų skaičius, jų pajėgumas,

5) ˛ala turi būti padaryta u˛puolikui. Jei ji padaroma ne u˛puolikui, o paaliniam asmeniui – nė su būtinosios ginties situacijos ir netaikytina i aplinkybė atleisti nuo civilinės atsakomybės.

Jei jėga panaudojama praėjus u˛puolimo pavojui, tai jos naudojimas ir ˛alos padarymas būtinąja gintimi negali būti pateisinamas. Tai jau kerto akcija, veiksmai tampa neteisėtais, nes virijamos leistinos gynimosi ribos.

Būtinąją gintį – gynimąsi nuo u˛puolimo- reikia skirti nuo savigynos – savo teisės priverstinio įgyvendinimo jėga.

SAVIGYNA

Savigyna yra teisės priverstinis įgyvendinimas jėga. Tai ribotai, taikoma tik įstatymo numatytais atvejais priemonė. Daugumos valstybių įstatymai draud˛ia savavaliką savo teisės įgyvendinimą, nukreipdami nukentėjusįjį į valstybės institucijos jų pagalba teisės aktų nustatyta tvarka ginti pa˛eistas teise. Tačiau teisė ˛ino atvejus, kai įstatymas leid˛ia tam tikrose ribose nukentėjusiajam ginti savo teise pačiam. Jeigu negrą˛inama skola, paskolintas ar perduotas naudotis daiktas, tai savininkas ar valdytojas negali jėga įgyvendinti savo tesės net ir tada, kai kita prievolės alis nevykdo savo prievolės – negrą˛ina skolos, neatiduoda daikto, neatlaisvina patalpų. Dėl to negali būti savavalikai ikeldinami nuomininkai, negali būti savavalikai nutraukiama energinių resursų jiems tiekimas ir pan.

Detaliausiai savigynos naudojimą reguliuoja Vokietijos civilinis kodeksas. Nustatyta, kad kreditorius gali naudotis savigynos priemones skolininkui jeigu:

1) nėra įmanoma laiku gauti kompetentingų valstybės institucijų pagalbos,

2) nesiėmus savigynos priemonių kreditoriaus reikalavimo įgyvendinimas taptų negalimu ar labai pasunkėtų.

Esant ioms sąlygoms ˛alos padarymas skolininko turtui ar besislapstančio skolininko sulaikymas yra pripa˛įstami teisėtais. Atėmus i skolininko turtą arba skolininką sulaikius, būtina nedelsiant kreiptis į teismą ir prayti taikyti skolininkui sankcijas.

Jei savigynos priemonės panaudotos klaidinai ar be pakankamo pagrindo, tai turi būti atlyginama ˛ala.

Savigynos priemonėmis numatytos turto sulaikymas, kai jis įkeistas savigyną naudojančiam asmeniui, turto savininkas jėga gali atsiimti neteisėtai atimtą i jo turtą, kai nuo neteisėto turto atėmimo praėjo nedaug laiko – vagystės vietose ar i karto po jos.

JAV teismai retai pripa˛įsta savigyną. Valdytojas, i kurio neteisėtai ir staiga buvo atimtas turtas, gali jį susigrą˛inti. Tuo metu padaryta ˛ala nebus atlyginta. Jei nuo turto u˛valdymo praėjo tam tikras laiko tarpas ar valdytojas nematė, kad jo turtą paėmė, tai vien suradęs savo turtą negali jo pats jėga atiminėti.

Panaią savigyną pripa˛įsta ir Anglijos teismai. Atsiimant daiktą jėga gali būti panaudota nevirijant protingumo ribų, t.y. taip, kiek tai yra būtina, bet nepa˛eid˛iant svarbių kito asmens interesų. Negalima blokuoti gyvenamojo namo komunikacijų, siekiant i patalpos ikeldinti nuomininkus. Negalima savavalikai susigrą˛inti paskolintą daiktą, atimti laisvę skolininkui.

Lietuvoje civilinio kodekso 6.253 straipsnis numato savigynos naudojimą. Pabrė˛iama, kad tai io kodekso numatomos savigynos priemonės. Tai yra bendrosios nuostatos apie tai, kas yra savigyna, kokiomis sąlygomis ji panaudojama.

Savigyna yra apibrė˛ta kaip asmens veiksmai, kai jis teisėtai priverstinai įgyvendina savo teisę, kai neįmanoma laiku gauti kompetentingų valstybės institucijų pagalbos, o nesiėmus savigynos priemonių teisės įgyvendinimas taptų negalimas arba i esmės pasunkėtų. Taigi, savigynos po˛ymiai Lietuvos teisėje yra tokie:

tai yra aktyvūs asmens veiksmai;

jie turi būti teisėti – atitikti įstatymus, sutartį, bendruosius teisės principus;

tai yra prievartinio pobūd˛io veiksmai;

veiksmų tikslas yra įgyvendinti savo teisę.

Savigynos panaudojimo sąlygos yra tokios:

neįmanoma laiku gauti kompetentingų valstybės institucijų pagalbos;

nesiėmus priemonių teisės įgyvendinimas taptų negalimas arba i esmės pasunkėtų.

Asmuo, panaudojęs savigynos priemones neteisėtai ar be pakankamo pagrindo, t.y. nesilaikydamas nustatytų jos panaudojimo sąlygų, privalo atlyginti padarytą ˛alą.

Minėto straipsnio 9 dalis leid˛ia įstatymuose ar sutartyse numatyti kitokius atleidimo nuo civilinės atsakomybės ar jos netaikymo pagrindus, vadinasi, gali būti ir kituose teisės aktuose numatytos savigynos priemonės.

Kodekse numatyta gan plačiai naudoti daiktų sulaikymą – neatidavimą, negrą˛inamą jų kreditoriui, kuris nevykdo savo prievolės.

ˇALA, PADARYTA VYKDANT TEISINĘ PAREIGĄ AR ĮGYVENDINANT SAVO TEISĘ

Ne visose alyse vienodai yra traktuojama, kada ˛alos padarymas yra teisėtas realizuojant turimus įgaliojimus.

Prancūzijos teisės doktrina ir teismų praktika laikosi pozicijos, kad jei teisės norma nėra labai svarbi, o ˛alą padaro asmuo, kuris privalo u˛tikrinti tos normos laikymąsi, tai teismas gali nuspręsti, kad antraeilės teisės normos priverstiniu realizavimu padaryta ˛ala turi būti atlyginta. Pripa˛įstama, kad pilietis neprivalo vykdyti visų, nors ir teisėtų, pareigūno paliepimų ar įsakymų. Jei nurodymas nėra labai svarbus, tai jį įgyvendinant jėga padaryta ˛ala gali būti atlyginama.

JAV teismų praktika ir teisės doktrina pripa˛įsta savo pareigas vykdančių pareigūnų imunitetą nuo civilinės atsakomybės ˛alą, padarytą tarnybos pareigų vykdymu. Per˛engus suteiktų įgaliojimų ribas civilinė atsakomybė atsiranda bendrais pagrindai. ˇalos padarymas asmens sulaikymu, kurį atlieka parduotuvės apsaugos tarnyba, gali būti pateisinamas, jei sulaikymas buvo pagrįstas. Jeigu sulaikymui realaus pagrindo nebuvo, nes nebuvo surasta vogtų prekių, bet asmuo nedelsiant nebuvo paleistas, tai ˛ala priteisiama.

Anglijoje pripa˛įstama kiekvieno asmens teisė ir pareiga u˛kirsti kelią daromam nusikaltimui. Bet kuris pilietis gali sulaikyti nusikaltimą padariusį asmenį, padarydamas jam ˛alos. ˛ala gali būti padaroma neper˛engiant protingumo ribų, t.y. panaudojant jėgą ir priemones, kurios buvo būtinos ir pakankamos. Tai gali daryti tik asmuo, kuris matė nusikaltimą darant. Kitais atvejais sulaikyti nusikaltėlę gali policija.

Lietuvos teisės aktuose yra numatytų tokių teisių. Pvz. elektros energijos tiekimo taisyklės numatė elektros energijos tiekimo nutraukimą skolininkams ar asmenims, neteisėtai naudojusiems elektros energiją. Tai gali būti atliekama laikantis nustatytos tvarkos – tam tikru terminu skolininką ar pa˛eidėją įspėjant sumokėti skolas, įspėjant apie taikytiną priemonę, kad jis galėtų imtis atitinkamų priemonių – sumokėti skolą, pertvarkyti savo vartotojus ar veikiančius įrenginius, kad neturėtų nuostolių arba paalintų tiekėjo nurodomus trūkumus. Jei energijos tiekėjas tiksliai ių taisyklių nurodymų laikėsi, tai u˛ padarytą ˛alą jis gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės, iskyrus jei pagal konkrečias aplinkybes bus nustatyta, jog tokios priemonės naudojimas, nors ir laikantis nustatytos procedūros, nebuvo protingas ir pateisinamas (atjungimas elektros energijos sandėliams su gendančia greitai produkcija, kuri technologikai turi būti laikoma ˛emoje temperatūroje, elevatoriams, d˛iovinantiems grūdus ir kt.). Tose pat taisyklėse yra numatyti apribojimai, kai energijos tiekimo nutraukimas nėra leid˛iamas. Pasakyta, kad negalima nutraukti energijos tiekimo toms įmonėms, kurioms net trumpalaikis elektros energijos tiekimo nutraukimas yra neleistinas (dėl sprogimo, pavojingumo gaisro at˛vilgiu ir kt.). Ar konkrečiu atveju tokios priemonės panaudojimas buvo teisėta priemonė - protinga ir pateisinama, - turi svarstyti kreditorius ir galutinai sprend˛ia teismas. Jeigu energijos tiekimas bus nutrauktas ligoninei, kurioje atliekamos operacijos, tai gali turėti skaud˛ių pasekmių, todėl vargu ar galima rasti pateisinimą tokiems veiksmams. Jeigu energijos tiekimas bus nutrauktas kitam ma˛iau svarbiam objektui, tai sprend˛iant ˛alos atlyginimo klausimą esminis dalykas bus savigynos panaudojimo pagrįstumas. Teks įvertinti, ar teisėti buvo kreditoriaus veiksmai, tam gali turėti įtakos ir tai, kokio pobūd˛io buvo neteisėti skolininko veiksmai, prie kuriuos imtasi priemonių. Jei įsiskolinusiam grūdų malūnui bus nutrauktas energijos tiekimas nustatyta tvarka, tai tiesioginių nuostolių (˛alos) jis gali neturėti. Dėl sustabdytos gamybos susidarys negautos pajamos, bet energijos tiekėjas neturi jų padengti, kaip pagrįstai naudojęsis teise.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai numato kitų vartojimo iteklių tiekimo nutraukimą (dujų, vandens, ilumos). Ar tai protinga ir pateisinama, ar dėl tiekimo nutraukimo padaryta ˛ala būtų atlyginama, spręstų teismas.

nukentėjusiojo sutikimas

Nukentėjusiojo sutikimas įvairių alių teisėje nevienodai yra traktuojamas ir skirtingai sprend˛iama dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės u˛ ˛alą, padarytą nukentėjusiojo sutikimu.

Nukentėjusiojo sutikimo atvejai nėra vienodi ir sąlygikai gali būti suskirstyti į kelias grupes:

1) kai nukentėjusysis aikiai ireikia siekimą gauti ˛alos. tai gali būti pagrindas visikai ar i dalies atleisti nuo civilinės atsakomybės ˛alą padariusį asmenį. Ji grind˛iama nuostata, kad nukentėjusiojo sutikimas padaryti jam ˛alą protingam ˛mogui nėra pagrindas padaryti jam ˛alą. Tačiau toks siekimas gali būti vertinama kaip nukentėjusiojo kaltė tyčios forma ir dėl to ˛alą galima ma˛inti ar jos i viso neatlyginti;

kai nukentėjusysis aikiai neparodė, kad siekia gauti ˛alą, bet veikia matydamas elgesio ar situacijos pavojingumą, tai įvertindamas neatsisako savo ketinimų. iuo atveju galima vertinti, kad jis prisiėmė ˛alos atsiradimo riziką, o tai kaip jo neatsargumas gali turėti įtakos atlygintinos ˛alos dyd˛iui.

Nukentėjusiojo sutikimas turi būti aikus ir galiojantis, duotas veiksnaus ˛mogaus, neprietarauti visuomenės moralei ir teisės principams. Savo sutikimą, pagal JAV teisės doktriną, nukentėjusysis turi ireikti aikiai ir laisva valia, suvokdamas rizikos laipsnį, jos realizavimosi galimybę.

Teismas nepripa˛įsta nukentėjusiojo sutikimo, jei:

1) nukentėjusysis buvo neveiksnus,

2) sutikimas buvo gautas apgaulės, prievartos būdu ar kitaip ikreipiant jo valią,

3) nukentėjusysis klydo dėl ˛alos dyd˛io, prigimties,

4) atsakovo veiksmai buvo tokie, jog joks ˛mogus nebūtų su tuo sutikęs,

Rizikos prisiėmimas netaikomas, kai veiksmai nėra adekvatūs sutikimui ar aikiai ieina i jo ribų, kai sutinkama daryti nusikaltimą, kai ˛ala padaroma vykdant darbo pareigas (pvz. darbuotojas sutinka dirbti kenksmingose sąlygose ar pavojingoje aplinkoje ir kt.).

Rizikos prisiėmimu negali būti laikoma nukentėjusiojo elgesys, kai jis ne˛inojo ar negalėjo ˛inoti apie jam gresiantį pavojų. Pagal konkrečius nukentėjusiojo savybes (am˛ių, lytį, isilavinimą, profesiją, įgūd˛ius ir kt.) reikia spręsti, ar asmuo gresiantį pavojų suvokė. Jei nukentėjusysis buvo priverstas pasirinkti riziką, pvz. dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, kitokio paalinio veikimo, tai negalima vadovautis nukentėjusiojo sutikimu kaip atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindu. Pvz. darbdavys, nurodęs dirbti ir neu˛tikrinęs saugių darbo sąlygų darbuotojui, negali gintis nuo ˛alos atlyginimo priteisimo motyvuodamas tuo, kad darbuotojas sutiko dirbti. Viena, tai darbdavys ir darbuotojas nėra lygiagrečiai darbo rinkos santykių dalyviai ir darbuotojai, norėdami gauti lėų pragyvenimui, yra priversti dirbti net ir nesaugiose sąlygose, antra, saugių darbo sąlygų sudarymas yra darbdavio teisinė pareiga. Todėl darbuotojas rizikos neprisiėmė laisvanorikai, o darbdavio veiksmai buvo neteisėti.

Lietuvos teisėje nukentėjusiojo asmens veiksmai buvo pagrindu atleisti jį nuo civilinės atsakomybės ar jos visikai ar i dalies netaikyti. Specialaus instituto, apibrė˛iančio asmens sutikimą, kad jam būtų padarytą ˛ala, nebuvo, jis atsirado tik naujajame civiliniame kodekse. Čia jis apibūdinamas kaip pagrindas atleisti nuo civilinės atsakomybės tik tuo atveju, kai sutikimas ir ˛alos padarymas neprietarauja imperatyviosioms teisės normoms, vieajai tvarkai, gerai moralei, są˛iningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams. Dėl tokių veiksmų laikomas kaltu nukentėjusysis, atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindas yra tada, kai dėl jo tokių veiksmų atsirado ar padidėjo ˛ala ar nuostoliai.

Rizikos prisiėmimas anksčiau nebuvo nurodytas kaip atleidimo nuo civilinės atsakomybės savarankikas pagrindas, tačiau teisėje buvo ˛inoma, o teismų praktikoje pripa˛įstama ir taikoma miri kaltė kaip ˛alos dyd˛io ma˛inimo ar visiko ˛alos nepriteisimo pagrindas. Jeigu yra konstatuota miri atsakomybė – esant kreditoriaus ir skolininko kaltei, tai pagal nustatytas kaltės dalis galima ma˛inti skolininko atsakomybę. Jeigu kreditoriaus kaltė yra tokio dyd˛io ir reikmės, kad ji lėmė ˛alos atsiradimą, tai jam turi tekti ne dalis, bet visa ˛alos atsiradimo rizika ir jis negali tikėtis ˛alos atlyginimo.

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 1538
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/251/CIVILINS-ATSAKOMYBS-SLYGOS-PAG82122.php

Adauga cod HTML in site
<a href="https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/251/CIVILINS-ATSAKOMYBS-SLYGOS-PAG82122.php" target="_blank" title=" - https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/251/CIVILINS-ATSAKOMYBS-SLYGOS-PAG82122.php">CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS SĄLYGOS (PAGRINDAI)</a>