Konstitucija

Konstitucija

Terminas Konstitucija –daugiareikšmė sąvoka. Skiriamos k-jos formaliąja prasme (tai formalioji arba juridinė k-ja), ji suprantama kaip įstatymų įstatymas, teisinio reguliavimo sistemos branduolys ir K-jos materialiąja prasme (materialioji, faktinė K-ja), tai reali valstybės valdžios organizacija, realus asmens statusas valstybėje, kuris gali sutapti ar nesutapti su juridine ar formaliąja k-ja. Dažniausiai kalbame apie K-ja formaliuoju požiūriu., taigi K-ja – pagrindinis ir svarbiausias, aukščiausios teisinės galios teisės normų aktas, nustatantis valstybės organizacijos, viešosios valdžios organizavimo ir funkcionavimo pagrindus bei įtvirtinantis svarbiausius asmens ir valstybės santykius; priimamas ir keičiamas sudėtingesne tvarka nei paprasti įstatymai.

Sąvoka “konstitucija” yra kilusi iš lotynų “constituo” – nustatymas – konstitucijos – Romos imperatorių dekretų rūšis.

Rašytinių konstitucijų atsiradimas siejamas su antifeodalinėmis revoliucijomis.

Dabartiniame konstitucinės teisės moksle konstitucija yra vartojama dviem pagrindinėm reikšmėm:

faktinė konstitucija = socialinė konstitucija = konstitucija materialiąja prasme – realiai egzistuojantys visuomeninės politikos santvarkos pagrindai, tikroji asmens padėtis – tie santykiai, kurie yra faktiškai.

Juridinė konstitucija = formalioji konstitucija – dokumentas, turintis aukščiausią teisinę galią, priimamas ir keičiamas ypatinga tvarka ir nustatantis valstybės organizavimo ir funkcionavimo pagrindus, socialinės ekonominės santvarkos pagrindus, asmens teisinio statuso pagrindus.

Konstitucijos svarbiausios savybės: 1. svarbiausias, pagrindinis šalies įstatymas, kuriam tenka viršiausia vieta teisės sistemoje, kurio normoms būdinga aukščiausioji teisinė galia.

2. K-ja yra steigiamojo pobūdžio aktas, ją priima tauta ar tautos įgalioti atstovai, joje nustatomi valstybės valdžios organizacijos ir veiklos pagrindai, asmens santykiai su valstybe, nustatomos svarbiausios taisyklės, kurios yra pirminio pobūdžio.

3. K-ja yra teisėkūros pagrindas, joje įvardinti teisėkūros subjektai, nurodytos priimamų aktų rūšys, nustatytos procedūros teisės normoms priimti, neretai ir tiesiogiai nurodoma, kaip turėtų būti sureguliuotos tam tikros visuomenės gyvenimo sritys.

K-ja yra priimama, keičiama ir pripažįstama netekusia galios ypatinga tvarka, ši tvarka žymiai sudėtingesnė nei priimant, keičiant ar naikinant paprastus įstatymus.

5. K-ja privaloma visiems teisės subjektams, visose teisinio reguliavimo srityse, ypatingas šio akto pobūdis lemia ir specialų jo įgyvendinimo mechanizmą bei apsaugą.

6. K-jai būdingi tokie bruožai: a.teisėtumas (K-ja yra teisėta, jei išreiškia tautos valią, yra tautos ar jos įgaliotų atstovų priimta ir tautos akceptuota); b.stabilumas (Tai reiškia, kad K-jos nuostatos yra priimtos ilgesniam visuomenės ir valstybės raidos etapui, tai nereiškia jos nekintamumo, tačiau pataisas turi lemti esminiai socialinės tikrovės pokyčiai), c.realumas (K-ja yra reali, jeigu jos nuostatos įgyvendinamos, jeigu jos užtikrintos ekonominėmis, socialinėmis ir teisinėmis garantijomis). Teisės literatūroje paplitusi nuomonė, kad k-ja tai visuomenės sutartis, kurioje derinami skirtingų visuomenės sluoksnių ir grupių politiniai interesai. Šių interesų suderinimas sudaro socialinę politinę k-jos esmę. K-ja visuomet atspindi ir fiksuoja tam tikrą politinių jėgų santykį, esantį ją priimant, tačiau tai nereiškia, kad k-ja išreiškia ekonomiškai viešpataujančios klasės valią. K-ja tai toks socialinis reguliatorius, kuris nustato politinio žaidimo taisykles, visuomenės ir valstybės valdžios sutvarkymą, atitinkantį tautos daugumos interesus, taigi k-ja reiškia ne santarvę apskritai, bet santarvę laikantis tam tikrų k-jos nustatytų taisyklių.K-ja teisiškai įtvirtina pilietinę santarvę, visuomenės sutarimą gyventi vadovaujantis socialiniu kompromisu ir gerbiant žmogaus pagrindines teises bei laisves, ji numato konfliktų sprendimo būdus, procedūras, laiduoja gynybos mechanizmą, jeigu k-je įtvirtintos teisės ar laisvės yra pažeidžiamos.

Konstitucijos funkcijos

Politinė – tai galimybė ir siekis įtvirtinti tam tikrą politinę santvarką visuomenėje ir valstybėje. Demokratinėje valstybėje egzistuoja daugiapartiškumas, t.y. politinis pliuralizmas. Visos politinės jėgos siekia valdžios, dakyvauja jos įgyvendinime pagal k-jos nustatytas taisykles.Galutinai ši funkcija realizuojama organizuojant valstybinę valdžią ir sudarant sąlygas visuomenei dalyvauti valstybės valdyme. Labai dažnai K. vadinamos politiniu dokumentu, nes čia išvardinamos visos žmogaus pagrindinės politinės teisės.

Teisinė – K-ja – tai pagrindinis valstybės įstatymas, pagrindinis valstybės teisės šaltinis, nustatantis visuomeninių santykių teisinio reguliavimo sistemos pagrindus.

Filosofinė (ideologinė) – K-je įtvirtinta tam tikra valstybės valdžios organizacijos, asmens ir valstybės santykių doktrina. K. turi ypatingą reikšmę kuriant teisinę valstybę, įtvirtinant teisėtvarką, ugdant pilietinę visuomene, teisėtumą.

Konstitucija kaip teisinis dokumentas – tai aukščiausias valstybės įstatymas, priimamas ir keičiamas ypatinga tvarka, nustatantis teisėkūros pagrindus.

Konstitucija kaip politinis dokumentas nustato socialinių jėgų visuomenėje santykį, jų kova, bendradarbiavimą, pasiektą kompromisą, ar atvirkščiai – vieno socialinio sluoksnio viešpatavimą. Konstitucija šia prasme reguliuoja valstybės politinį gyvenimą. Taip pat konstitucija nustato bendražmogiškas vertybes, bei (daugiau ar mažiau) numato valstybės vystymosi perspektyvas. Tai konstitucijos socialinė reikšmė.

Konstitucija kaip ideologinis dokumentas koncentruotai atspindi vyraujančią visuomenėje bei valstybės valdžios patvirtintą socialinę politinę doktriną, tam tikrą pasaulėžiūrą

Konstitucijos turinys – tai visuma konstitucinių normų, institutų, principų, reguliuojančių visuomeninius santykius, susijusius su valstybės valdžios veiklos organizacija ir pagrindais, valdžios ir asmens santykiais.

Visų konstitucijų panašus turinys tuo, kad visų jų tas pats objektas: jos nustato valdžios organizaciją ir funkcionavimą, taip pat valdančiųjų, ir valdomųjų santykius. Taigi kiekvienos konstitucijos normos reguliuoja tam tikrus visuomeninius santykius. Viena konstitucijos normų grupė reguliuoja asmens statusą, žmogaus ir piliečio teises bei laisves. Asmens teisinio statuso įtvirtinimas, jo apsauga prieš valstybės valdžios savivalę yra laikoma viena iš konstitucijos atsiradimo priežasčių. Kita – viešosios valdžios organizacijos ir funcionavimo santykius. Valstybės valdžios organizacija grindžiama tautos suvereniteto bei valdžių padalijimo principu. Šiuolaikinėse konstitucijose galima rasti normų, reguliuojančių tam tikrus specifinius santykius, pvz. genų inžinerija, dėl savo aktualumo konstitucijos rengimo metu įtrauktos į pagrindinį įstatymą. Tokie santykiai – fakultatyvinė konstitucinė reguliavimo sritis. Visuomenės tam tikrų materialiojo ir dvasinio gyvenimo sričių raida lemia ir konstitucijos turinio pokyčius.

Konstitucijų raidos tendencijos: įtvirtinamos naujos teisės bei laisvės, jos detalizuojamos, tikslinamos, kai kurios išnyksta; stiprinama vykdomoji valdžia, valstybės vaidmens augimas socialinėje ir ekonominėje srityse; įtvirtinami konstitucinės teisminės teisės pagrindai; įtvirtinamas konstitucinės kontrolės institutas, įtvirtinamos valstybės funkcijos tarptautinių teisių srityje.

Konstitucijos normų galiojimas. Konstitucijos normų galiojimą reikia aptarti keliais aspektais:

laiko atžvilgiu. Paprastai konstitucija pradeda galioti nuo to momento, kuris nurodytas pačioje konstitucijoje.Galiojimo pradžia nustatoma jos baigiamosiose nuostatose arba įstatyme dėl jos įsigaliojimo. Dažnai nustatomos pereinamosios nuostatos;

teritorijos atžvilgiu. Paprastai įsigalioja visos valstybės teritorijoje.

teisinių santykių subjektų atžvilgiu. Konstitucijos normos privalomos visoms valstybės valdžios institucijoms, valstybės įstaigoms ir piliečiams. Visi fiziniai asmenys bei organizacijos šalies teritorijoje turi jos laikytis. Ji taip pat privaloma tos šalies piliečiams, šalies juridiniams asmenims, organizacijoms ir įstaigoms užsienyje. Užsienio valstybės ir tarptautinės organizacijos privalo gerbti kiekvienos šalies konstituciją, išskyrus normas, prieštaraujančias tarptautinėms teisės principams.

K-jos forma-tai konstitucijos normų išdėstymo ir išraiškos būdas.Skiriamos dvi k-jos formos: rašytinė (vientisas aukščiausios galios teisinis aktas, priimtas ir keičiamas ypatinga tvarka, nustatantis asmens teisinės padėties pagrindus bei viešosios valdžios organizacijos ir funkcionavimo pagrindus. Tokios yra daugelio šalių k-jos) ir nerašytinė k-ja( kai konstitucinė santvarka yra įtvirtinta ir teisės norminiuose aktuose, ir teismų precedentuose, ir konstituciniuose papročiuose (DB)). Rašytinę k-ją dar galima vadinti kodifikuota, o nerašytinę – nekodifikuota. Yra šalių, kuriose k-ją sudaro keli aukščiausios konstitucinės galios teisiniai aktai (pvz.Šveicarijos k-ja) – tai nekodifikuota rašytinė k-ja. Taip pat galima išskirti ir sudėtinę kodifikuotą rašytinę k-ją, tai k-ja, kurios sudėtinėmis dalimis yra paskelbiami kiti aktai ar deklaracijos (pvz.1958 m.Pran.k-ja, 1992 Čekijos k-ja. Sudėtine kodifikuota k-ja skiriasi nuo rašytinės nekodifikuotos k-jos tuo, kad pirmąją k-ją sudarančios dalys yra viena su kita tiesiogiai susijusios, jos traktuojamos kaip vientisas sudėtinis dokumentas, o ne dokumentų visuma.

K-jos struktūra-tai vidinė k-jos normų organizavimo tvarka. Daugelio šalių k-jų struktūra yra tokia:

1. Preambule (išvardijami k-jos tikslai, nurodomos istorinės k-jos priėmimo aplinkybės, kartais nurodomi svarbiausi valstybės politikos principai ar net skelbiamos pagrindinės teisės ir laisvės.),

2. Pagrindinė dalis (ją sudaro k-jos normos, įtvirtinančios žmogaus ir piliečio teises bei laisves, valstybės organizaciją, valstybės valdžios institucijų statusą, tarpusavio santykius, centrinės ir vietos valdžios santykius, vietos savivaldos pagrindus.Ją sudaro keli ar keliolika skyrių),

3. Baigiamosios nuostatos (išdėstomos normos, nustatančios k-jos įsigaliojimo tvarką, gali būti nurodoma k-jos keitimo tvarka, jeigu tai nebuvo sureguliuota pagrindinės dalies normose),

4. Pereinamosios nuostatos (nustatomi atskirų k-jos normų įsigaliojimo terminai, senų konstitucinių institutų pakeitimo naujais tvarka ir terminai), 5.kai kada k-ja turi ir papildomas nuostatas, jose aiškinamos kai kurios pagrindinės k-jos dalies normos, nustatomos tam tikros išimtys ar tam tikro klausimo reguliavimo specifika. 6.kartais pire k-jos yra ir priedai, juose kartais išdėstomos normos, kurių vieta neabejotinai turėtų būti pagrindinėje dalyje.

Konstitucijų rūšys:

vadovaujantis istoriniu kriterijumi, skiriamos

a.       senosios kartos k-jos (visos K-jos priimtos iki Pirmojo pasaulinio karo-JAV, Norvegijos karalystės 1814m., Belgijos karalystės 1831m.ir kt.);

b.      viduriniosios kartos (tarpukario K-jos: Austrijos 1920m., Airijos Respublikos 1937 ir kt);

c.       naujosios kartos (priimtos po Antrojo pas.karo: Italijos-1947, Ispanijos 1978m. ir kt.).Nurodytas grupes galima suskirstyti į dar mažesnes grupes. Pzv.naująsias k-jas galima skirstyti į pirmosios naujųjų k-jų bangos (Italijos 1947, VFR 1949, Pran.1958m) ir antrosios bangos (Rumunijos ir Bulgarijos 1991 m., 1992 m.Estijos, Lietuvos, Čekijos, Slovakijos, 1997 Lenkijos).

Pagal galiojimo laiką

a.       nuolatinės (galiojimo terminai nenustatyti)

b.      laikinąsias (priimamos tik tam tikram laikotarpiui, galioja iki tam tikros datos, iki tam tikro įvykio).

Pagal Konstitucijose įtvirtintą režimą

a.       demokratinės ( būdinga pagrindinių teisių ir laisvių įtvirtinimas, politinis pliuralizmas, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų veiklos laisvė ir t.t.)

b.      nedemokratinės, t.y.autoritarinės (riboja bei draudžia politinį pliuralizmą, numato plačias galimybes paskelbtoms pagrindinėms teisėms ir laisvėms apriboti) bei totalitarinės (būdinga vienos ideologijos įtvirtinimas.

Pagal Konjstitucijų keitimo procedūrų sudėtingumą

a.       lanksčios (keičiamos nesudėtinga tvarka)

b.      griežtos (pakeitimas susijęs su specialia sudėtinga procedūra.

Pagal įtvirtintą valdymo formą

a.       respublikų konstitucijos

b.      monarchijų.

Pagal priėmimo būdą

a.       dovanotosios (oktrojuotos)

b.      tautos priimtos.

Tautos priimtos k-jos, pagal tai kas priėmė (pati tauta ar jos įgalioti atstovai:

a.       parlamento ar steigiamojo susirinkimo priimtos k-jos;

b.      referendumu priimtos k-jos.

Pagal formą į rašytines ir nerašytines arba kodifikuotas ir nekodifikuotas.

Pagal valstybės sandaros formą: a.unitarinių valstybių, b.federacinių valstybių.

Nauja Konstitucija priimama:

atsiradus naujai valstybei;

pasikeitus politiniam režimui, neretai po karinio perversmo ar atkūrus civilių valdžią po kariškių valdymo;

iš esmės pasikeitus visuomenės gyvenimui.

Priėmimo būdai yra 3:

1. Konstituciją priima vykdomoji valdžia. Tai nedemokratinis būdas. Monarchinis principas. Taikomas monarchijose. Vykdomoji valdžia suprantama kaip valdovas. Prie vykdomosios valdžios priskiriama pvz.: po karinio perversmo – generolai, karinė chunta. K. gali priimti prezidentas. (1938 m. Lietuvos K.).

Pirmiausia šis būdas buvo panaudotas Prancūzijoje. 1814 m. Liudvikas 18 paskelbė “Konstitucinę chartiją”. Jis panaudojo žodį “oktroje”. Tai oktrojavimo būdas – dovanojimas. 1831 m. oktrojuota Belgijos K., 1887 m. – Japonijos K.

Šis būdas taikomas ir respublikose – Lietuva, Pakistanas (1963 m.), Brazilija (1969 m.). Kai K. priimta monarchas, prezidentas, tai K. tekstas būna parengtas jo patikėtinių. Svarbiausia K. – ypatingai išaukštinamas valdovas, jo rankose valdžia, įstatymų leidyba, veto teisė.

2. Konstituciją priima tautos atstovybė – tai piliečių renkamos atstovaujamosios įstaigos. Jos gali būti: 1. – steigiamasis susirinkimas, 2 – parlamentas.

1) specialiai Konstitucijai parengti it priimti suformuota tautos atstovybė. Ji trumpa-laikė, dirba tik tiek, kiek reikia parengti, suderinti ir priimti K. Tai gana paplitęs, demokratinis būdas. Vadinamas įvairiai: Nacionalinis susirinkimas, Konventas. Taip priimta JAV K., Prancūzijos – 1791 m., Italijos – 1947 m., Indijos – 1950 m., Portugalijos – 1976 m. K.

2) įprastinis įstatymų leidžiamasis organas. Ypatingo skirtumo tarp steigia-mojo susirinkimo nėra. Naudojamas, kai rengiama kita K. susiformavusioje valstybėje. Pakistane – 1973 m., Graikijoje – 1975 m.

Sėkmė rengiant Konstituciją gali priklausyti nuo susidariusios politinės daugumos. Sunku pasiekti kompromisą. Todėl šaukiamas Steigiamasis susirinkimas. Jis paprastai šaukiamas kuriantis naujai valstybei, po perversmo.

3. Konstituciją priima rinkėjų korpusas – rinkimų teisę turinčių piliečių visuma. K. priėmimas referendumo būdu – tai visuotinis balsavimas už K. Kadangi dalyvauja tauta, tai demokratiškiausias būdas.

Pateikiami projektai. Šie priklauso nuo to, kas rengia projektą ir koks jis pateikiamas. Rinkėjai turi 2 alternatyvas: balsuoti už arba prieš.

Šis būdas atsirado Prancūzijoje 1799 m. – plebiscitu. Danijoje – 1953 m., Turkija – 1961 m.

4. Mišrus būdas. Kai projektą rengia tautos atstovybė (parlamentas), jį aprobuoja, o tvirtina piliečiai. Paplito po II pasaulinio karo. Prancūzija - 1946 m., Lietuva – 1992 m., Rusija – 1994 m.

Federacinėse valstybėse dar sudėtingesnė K. priėmimo tvarka. Egzistuoja dviguba valdžios sistema. K. priima federalinis parlamentas, po to ji pateikiama ratifikuoti federaliniams subjektams. Tik po to K. įsigalioja. JAV 1787 m. priėmė konventas, o įsigaliojo – 1789 m. kai ratifikavo ¾ valstijų. Taip pat Vokietijoje – VFR 1949 m. Rengė konstitucinė komisija, priėmė parlamentinė taryba, pateikta ratifikuoti žemėms – landtagams. Šveicarijoje – 22 kantonai.

Konstitucijos keitimas

Panašus į priėmimą, nes K. vienas iš svarbesnių uždavinių – stabilumas, todėl nustatomos sudėtingos K. keitimo procedūros, kurios panašios į K. priėmimo būdą (jei priėmė referendumas-tai ir pataisos panašiai – referendumu). Bet referendumas nėra lengvas K. keitimo būdas, todėl, jei K. priimta referendumu, tai tik kai kurie straipsniai keičiami referendumu (tai svarbiausios dalys). Pačią keitimo tvarką, procedūra nustato pati K. (atskiras skirsnis iš paskutiniųjų ar baigiamuosiuose nuostatuose – atskirai neįvardijant) , o ne įstatymu.