Konstituciniai principai

Konstituciniai principai.

Konstituciniai principai yra vienas iš konstitucijai būdingų struktūrinių elementų. Dažniausiai jie yra apibūdinami kaip Konstitucijoje įtvirtinti bendrieji teisės principai, kaip pagrindinės nuostatos, kuriomis grindžiamas visas teisinis reguliavimas. Taigi iškyla klausimas: koks yra skirtumas ir santykis tarp teisės normų ir principų?

Konstituciniai principai – Konstitucijoje įtvirtintos pamatinės nuosatos, kurioms, palyginti su normomis, būdingas labai apibendrinamasisi pobūdis. Konstituciniai principai lemia viso teisinio reguliavimo kryptį. Kartais labai sunku atskirti kur yra principas, o kur norma, tačiau juos lengvai galime atskirti įvedę klasifikaciją pagal struktūrinius elementus: ten, kur sunku išskirti teisės normos elementus (hipotezę, dispoziciją, sankciją), galime traktuoti kaip principus, ten, kur normos elementų požymių yra daugiau ar mažiau – kaip konstitucines teisės normas. Konstitucijoje numatyti bendrojo pobūdžio principai yra dažniausiai labai platūs, tad įstatymų leidėjas ar kitos valstybės institucijos savo pamatiniuose teisės aktuose juos detalizuoja. Būtent taip išskyrę, kad konstitucijoje yra ir konstitucinės teisės normos ir konstituciniai principai, galime pasakyti, kad konstitucinė teisė tai teisės normų ir principų sistema

Teisės principai yra teisės sistemos pamatinės nuostatos, kuriomis gindžiamas teisinis reguliavimas ir teisinė praktika, bendrasis ir individualusis teisinis reguliavimas bei teisės realizavimas. Teisės principų funkcijos- “organizuojantis” poveikis teisės sistemai:jie yra tarsi”iš viršaus užkraunami” ant teisės normų ir tokiu būdų užtikrina, kad teisės normos sudarys vieningą visumą ir kad vienose srityse tam tikrų normų veikimas bus apribotas, užtat jis galės būti išplėstas į kitas sirtis; taigi teisės principai lemia teisės normų turinį ir jų taikymą. Kita funkcija-jie yra svarbus kriterijus, leidžiantis patikrinti, ar teisės aktai arba pareigūnų veikla nenukrypsta nuo tam tikrų teisinių standartų. Konstituciniai principai yra ypatingi. Jais grindžiama visa teisės sistema.Jie legalizuoja ir legitimuoja teisės aktuose nustatytą reguliavimą, visus teisinius sprendimus, t.y.leidžia juos vertinti kaip teisėtus ir teisingus bei drauge daro juos teisėtus. Prieštaravimas konstituciniams principams teisinį reguliavimą delegitimuoja ir anuliuoja- jis nėra laikomas teisėtu ir teisingu, gali būti net pripažįstamas neturinčiu teisinės galios.Principų nevalia tapatinti su normomis, taip pat su teisės aktų stripsniais, nes tas pats principas gali būti įvairiai išreikštas, atspindėtas įvairiose teisės akto formuluotėse. Principai negali būti išvedami iš tam tikrų normų, jie turi būti arba tiesiogiai suformuluoti, deklaruoti arba juos turi būti įmanoma logiškai išvesti iš kitų-tiesiogiai suformuluotų principų.

Į K-ją galima žvelgti kaip į pamatinių, visą teisės sistemą grindžiančių principų rinkinį.K-ja apima ir principus ir normas; jie tarp savęs glaudžiai susiję. Dažnai sunku nubrėžti aiškią ribą, kurios nuostatos laikytinos principais, o kurios normomis. Konstituciniai principai yra konstitucinę galią turinčios nuostatos, kurios nėra formuluojamos kaip griežtos elgesio taisyklės ir nėra pagal reguliavimo dalyką bei metodą priskiriamos teisės šakoms.

Konstitucinių principų sistema konstruojama pagal du kriterijus

Kaip tam tikri principai išreikšti K-jos tekste (ar jie apibrėžti aiškiai ir tiesiogiai įtvirtinti K-je, ar jie teisiogiai nedeklaruojami, tačiau išplaukia iš bendrosios K-jos normų prasmės)

ir (rečiau) kokiu mastu jie kreipia teisės sistemą, lemia teisinio reguliavimo turinį.

Todėl galima skirti pirminius ir išvestinius konstitucinius principus, tip pat yra ir sudėtiniai principai.

Pirminiai principai.”Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės”, tai pirminis prin., nes nėra išvedamas iš jokio kito konstitucinio principo, tam kad pasakyti kad jis yr pakanka nurodyti K-jos nuostatą, kurioje jis įtvirtintas. Yra pirminių prin.įtvirtintų tik vienoje K-jos nuostatoje. Taip pat yra prin., įtvirtintų keliose K-jos nuostatose, kurios vienareikšmės tuo požiūriu, kad kiekvienoje jų yra įtvirtintas tas pats pirminis principas ir, kad norint konstatuoti tokio prin.buvimą, pakanka nurodyti tik vieną iš šių nuostatų.

Sudėtiniai principai. Kai kurie prin.įtvirtinti skirtingose K-jos nuostatose pabrėžiant jų skirtingus, nors tarp savęs neatskiriamai susijusius, aspektus. Ir pirminiai ir sudėtiniai prin.yra tiesiogiai deklaruojami K-je. Sudėtiniai nuo pirminių skiriasi tuo, kad norint konstatuoti jų buvimą reikia:1.nurodyti ne vieną, bet kelias juos įtvirtinančias nuostatas; 2.išskirti tai, kas šiose nuostatose yra bendra-tai, kas leidžia į jas visas žvelgti kaip į to paties tiesiogiai deklaruojamo konstitucinio prin.skirtintų aspektų išraiškas.

Išvestiniai principai.yra tokie, kurie tiesiogiai nėra deklaruojami K-je, bet išvedami iš pirminių arba sudėtinių prin.juos aiškinant. (valdžių padalijimo principas).

Pagal antrą kriterijų konst. prin. skirstomi į “bendruosius” ir “kitus”. “bendraisiais” vadinami tie, kurie kreipia, orientuoja visą teisės sistemą, visas įvairioms teisės šakoms priskiriamas normas (tautos suvereniteto p.; demokratiškumo; prigimtinės teisės; lygybės ir kt.); “kitais” laikomi tie, kurie gali būti toliau detalizuojami tik tam tikrose teisės šakose ar institutuose (dvigubos pilietybės negalimumo; S-mo nario neliečiamumo; teisėjų depolitizacijos).”Bendrieji” ir “kiti” prin.neatsiejami vieni nuo kitų. Atsisakius konst.principus skirstyti į bendruosius ir kitus, pagal tai kokiu mastu jie kreipia teisės sistemą juos galima būtų suskirstyti į determinacinius ir koordinacinius.

Koordinaciniai prin.-tai prin.užtikrinantys konstitucinės teisės vientisumą, organizuojantys ją į vientisą sistemą.Jie lemia pačioje K-je nustatytą reguliavimą, lemia, kaip vienos konstitucinės normos dera su kitomis ir su K-je įtvirtintais principais. Koordinaciniams prin.priskirtini: K-jos viršenybės; K-jos vientisumo; teisinės valstybės prin.

K-jos viršenybės principas. Tai sudėtinis konstitucinis prn.K-jos viršenybę sustiprina ypatinga keitimo tvarka. Su K-jos viršenybe neatsiejamai susijęs jos tiesioginis taikymas ir galimybė savo teises ginti remiantis K-ja.

K-jos vientisumas. Teisinės galios požiūriu nė viena K-jos norma ar kita nuostata negali būti priešinama kitoms, traktuojama kaip “viršesnė”, “labiau fundamentali” už kitas. Pagal konstitucinio reguliavimo turinį, pagal formulavimo būdą jos gali būti skirtingos ir įvairiai arp savęs susijusios. K-ja turi savo struktūrą. Ji nelemia jos nuostatų turinio, ji tik užtikrina jų išdėstymą tam tikru nuoseklumu, kuris buvo priimtiniausias jos kūrėjams, bei (iš dalies) atspindi pastarųjų vertybines orientacijas.

Teisinė valstybė.Teisinės valstybės koncepcija šiandien rutuliojama dviem kryptimis. Pirmoji, instrumentalistinė, teisinės valstybės samprata diktuoja tokius teisinės valstybės požymius:

normų bendras pobūdis, leidžiantis jas taikyti visiems numatytiems teisės subjektams;

normų prieinamumas arba viešumas, užtikrinantis teisės subjektams galimybę jas sužinoti;

normų išankstinis pobūdis, reiškiantis, kad jos bus nustatytos dar iki iškylant reikalui jas taikyti;

normų aiškumas, suprantamumas teisės subjektams;

normų neprieštaringumas, negalimumas vienu metu ir reikalauti tam tikro elgesio, ir jį drausti;

normų:adresatų” pajėgumas elgtis pagal normų reikalavimus, kitaip sakant, nereikalavimas to, kas neįmanoma;

normų santykinis stabilumas; h)normų “kongruetntiškumas:, t.y.atitiktis tarp elgesio, kurio reikalauja normos ir elgesio, kurio reikalauja teisėsaugos ir kitos teisę taikančios inst.

Antroji, substantyvinė, teisinės valstybės samprata papildomai reikalauja, kad:

ne tik normų “adresatai” pajėgtų elgtis taip, kaip reikalauja normos, bet ir valdžios inst., nustatydamos teisės normas, veiktų gera valia;

panašios bylos būtų sprendžiamos panašiai, taigi teisėjai neturėtų absoliučios nuožiūros, kaip taikyti teisės normas;

įstatymai būtų žinomi, negaliotų atgal, nebūtų baudžiama už tai, kas nebuvo uždrausta, o nusikaltimai būtų griežtai apibrėžti;

būtų paisoma prigimtinio teisingumo reikalavimų, kaip antai tinkamo teisinio proceso, teismo posėdžių viešumo ir pan.

Teisinės valstybės požymiai, kurie yra siauriau ar plačiau nurodomi kaip L-vos konstituciniai principai:

Teisės normų bendras pobūdis (įstatymuose nustatomos bendro pobūdžio taisyklės, o poįstatyminiuose aktuose šios normos gali būti tik detalizuojamos. Jei yra bendrųjų ir specialiųjų normų konkurencija, taikomos specialiosios normos).

Įstatymo viršenybė.( Jis reiškia, jog tarp visų bendro pobūdžio normų yra hierachija, o individualaus pobūdžio aktai turi atitikti norminius aktus. Įstatymas saisto ir patį įstatymų leidėją: jis negali nevykdyti savo paties išleistų įstatymų).

Teisės normų prieinamumas, galėjimas jas žinoti ir normų išankstinis pobūdis.(negalima iš asmens reikalauti laikytis taisyklių, kurių jo veikos metu nebuvo ir todėl jis negalėjo žinoti būsimų reikalavimų. Teisės subjektas turi būti tikras, kad jo veiksmai, padaryti vadovaujantis teisės aktais, galiojusiais jų padarymo metu, bus laikomi teisėtais. Net ir tais atvejais, kai teisės aktas yra pažymėtas tam tikra”slaptumo” žyma, jis negali būti nuslepiamas nuo teismo, o teisės aktai, susiję su žmogaus teisėmis, apskritai neturi būti žymimi jokiomis slaptumo žymomis).

Teisės normų aiškumas ir neprieštaringumas.

Normų “adresatų” pajėgumas elgtis pagal normų reikalavimus.(įstatymas nereikalauja to kas neįmanoma).

Negalimumas bausti už tai, kas nebuvo uždrausta.(tai ne konstitucinis prin.).

Prigimtinis teisingumas.(teisingumas yra vienas iš pagrindinių teisės kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės tikslų; jis yra vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų; jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialino gyvenimo nestabilumo, interesų priešpreišos. Kol kas prigimtinio teisingumo turinys nėra detaliai aiškintas).

Tinkamas teisinis procesas (procedūra).(būtina užtikrinti asmens teisę į gynybą, galimybę jam dalyvauti apklausiant liudytojus, tiriant įrodymus, teisę turėti advokatą, teisė į vertėją ir kt.).

Teisėjo ir teismų nepriklausomumas ir nešališkumas.

Teisėti lūkesčiai.

Proporcingumas.

Determinaciniai prin.Konstitucinės teisės šaltiniai-K-ja ir konstitucinė jurisprudencija, statutinės teisės- įstatymai, kiti norminiai aktai. Adm.teisė, finansų teisė, baudž.teisė, civ.teisė ir pan.-tai vis statutinės teisės šakos, kurių kai kurios normos yra pakylėtos į konstitucinį lygmenį ir sudaro jų kaip teisės šakų banduolį. Konstituciniai principai lemia šį šakinį teisinį reguliavimą ir vadinami determinaciniais. Jiems yra priskiriami: demokratija ir suverenitetas; pilietinė visuomenė; valdžių padalijimas; pasaulietinė valstybė; socialinė orientacija; geopolitinė orientacija.

Demokratija ir suverenitetas. Demokratiniai institutai, įtvirtinti K-je-žmogaus teisės ir jų primatas, laisvi ir periodiški rinkimai, tiesioginės demokratijos realizavimo galimybė; atstovavimas ir valdžios atskaitomybė piliečiams. Šis principas neatsiejamas nuo Tautos suvereniteto principo. Yra du suvereniteto ir demokratijos principų santykio aspektai: poityvusis(suvereni Tauta tvarkosi demokratiškai, o demokratija yra būdas, kuriuo užtikrinamas Tautos suverenitetas); negatyvusis (iškilus reikalui užtikrinti Tautos suverenitetą kai kurios demokratinės teisės ir laisvės gali būti laikinai apribotos.

Pilietinė visuomenė. Yra penkios pilietinės visuomenės sampratos tradicijos: a)pilietinė visuomenė kildinama iš valstybės, paneigusios prigimtinę būklę, labai nestabilios, bet gavusios legitimumą dėl susitarimo tarp jos įbaugintų valdinių-tai pati valstybė ir jos įstatymai; b)pilietinė visuomenė suvokiama kaip į valstybę organizuota visuomenė, kaip politinis sutvarkymas, užtikrinantis saugumą viešosios teisės pagalba; c)pilietinė visuomenė suvoakiama kaip valstybės priešybė, kaip prigimtinės, ikivalstybinės būklės tąsa, gi valstybė- kaip blogis, pilietinė visuomenė yra laisvės sąlyga: juo daugiau tvarkosi pati visuomenė, tuo mažiau reikia kištis į jos reikalus valstybei; d)pilietinė visuomenė traktuojama kaip istoriškai susiklosčiusi etinio gyvenimo sankloda, apimanti ūkį, socialinių interesų grupes bei institucijas, atsakingas už visuomenės gerovę ir teisinį administravimą, ji nepriešinama valstybei, nes būtent valstybė organizuoja visuomenę į “organišką visumą”; e)pil.visuomenė suprantama kaip save organizuojanti ir nuo valstybės save teisiškai ginanti bendruomenė. Yra dvi pačios pil.visuomenės tradicijos: opozicinė, kai pil.visuomenė yra pagrindinė totalitarinės valstybės priešininkė ir jos dorovinė oponentė, ir kooperacinė, kai iškeliamas valstybės ir visuomenės bendradarbiavimas bei vaisingos jų tarpusavio sąveikos būtinybė ir svarba. L-vai siekiant valstybingumo atkūrimo, dominavo opozicinė, o šiuo metu pageidautina yra kooperacinė tradicija, neatmetant opozicinės, kaip saugiklio.

Valdžių padalijimas.Valstybės valdžios skirstomos į įstatymų leidžiamąją (L-je įgyvendina S-mas), vykdomąją (prezidentas ir V-bė)ir teisminę(teismas). Šios institucijos veikia valstybės vardu ir jų įgaliojimai yra nustatyti K-je, o ne įstatyme.

Pasaulietinė valstybė. Valstybė turi būti neutrali įsitikinimų atžvilgiu, ji neturi teisės nustatyti koiią nors privalomą pažiūrų sistemą. Valstybė turi pareigą užtikrinti, kad niekas nesikėsintų į asmens dvasios dalykus. Valstybė negali nustatyti privalomų reikalavimų, kad asmuo nurodytų savo tikėjimą, požiūrį į tikėjimo dalykus. Valstybės pasaulėžiūrinį ir religinį neutralumą lemia konstitucinis valstybės ir bažnyčios atskirumo prin. K-je yra įtvirtinta mokymo valstybinėse ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigose pasaulietinio turinio prezupcija.

Valstybės socialinė orientacija. Socialiai orientuota valstybė yra tokia, kuri siekia pagal išgales padėti spręsti socialines problemas, o ne tik atlieka “naktinio sargo funkciją”. Socialiai orientuota valstybė netapatinama su socialine, juolab su gerovės valstybe. Gerovės valstybė atspindi ne tik valstybės socialinę orientaciją, bet ir faktinę ekonominę bei socialinę situaciją, tuo tarpu konstitucinis valstybės socialinės orientacijos principas-pirmiausia teisiškai įtvirtina siekiamybę, bet- tokią siekiamybę, kurią realu įgyvendinti.

Valstybės geopolitinė orientacija. K-je L-vos geopolitinė orientacija įtvirtinta dviem aspektais-negatyviuoju ir pozityviuoju.Negatyvusis.Šia prasme geopolitinės orientacijos principas nubrėžia ribas, kurių L-vos valstybė, dalyvaudama globalinėse ar regioninėse tarptautinės integracijos procesuose, negali peržengti (Aktas”Dėl LR nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas”). Pozityvusis reiškia valstybės geopolitinės orientacijos krypčių nustatymą ir aktyvios veiklos šia linkme skatinimą. (K-jos 47 str.2 d.).

Takoskyra tarp koordinacinių ir determinacinių prin.nėra labai griežta. Determinaciniai prin.papildo, bet ne pakeičia koordinacinius prin. Jie skiriasi nuo koordinaciniu tuo, kad lemia netai, kaip vienos konstitucinės nuostatos dera su kitomis, o tai, kaip statutinė teisė yra derinama su konstitucine. Užtat koordinaciniai lemia ir viena, ir kita. Jei tam tikras teisinis reguliavimas prieštarauja K-jai, “automatiškai” kartu yra pažeidžiamas ir kuris nors koordinacinis konstitucinis prin.. Tuo tarpu koordinacinio prin.pažeidimas savaime nereiškia, jog yra pažeistas ir koks nors determinacinis prin.