Konstitucinės teisės samprata

Konstitucinės teisės samprata

Konstitucinės teisės sąvoka, teisinio reguliavimo dalykas, teisinio reguliavimo metodas.

Konstitucinės teisės sąvoka yra vartojama šiais aspektais:

kai kalbama apie asmens teises įtvirtintas K-je, turima galvoje teisinio santykio dalyvio galimą elgesį. Subjektinės teisės turinį sudaro: galimybė elgtis taip, kaip numato teisės normos; galimybė reikalauti, kad kiti teisinio santykio dalyviai atliktų pareigą; galimybė kreiptis į kompetentingas institucijas, kad jos apgintų subjektinę teisę.

KT vartojama objektyviosios teisės (t.y.šalyje galiojančios teisės normų sistemos) tam tikrai sričiai apibūdinti. Tuomet KT suvokiama kaip tam tikroje šalyje galiojančių teisės normų, reguliuojančių tam tikrą visuomeninių santykių sritį, visuma.

Kaip vienas iš teisės mokslų, tiriantis KT normas, jų įgyvendinimo praktiką, konstitucinių teisinių idėjų pasaulį.

KT reiškia studijų discipliną, t.y.specialų kursą, dėstomą studentams teisininkams aukštoje mokykloje.KT kaip studijų disciplina glaudžiai susijusi su KT mokslu, remiasi jo pasiekimais.

KT tenka ypatinga vieta teisės sistemoj – tai centrinė teisės sistemos sritis, reguliuojanti reikšmingiausius visuomeninius santykius ir įtvirtinanti teisės kūrimo principus. Ji nustato teisinio reguliavimo pagrindus ir kitoms teisės sistemos sritims, todėl KT tenka visą teisės sistemą integruojantis vaidmuo. Toks KT pobūdis neleidžia jos įvardinti kaip vienos iš teisės šakų, turinčios griežtai apibrėžtą reguliavimo objektą. KT – teisės sistemos branduolio, jos pagrindinės ir visą sistemą integruojančios dalies vaidmenį lemia:

KT reguliuojamų santykių svarba visuomenės gyvenimui.

KT svarbiausias šaltinis yra Konstitucija - pagrindinis ir aukščiausios galios šalies įstatymas, kuris yra taikomas tiesiogiai ir jam negali prieštarauti joks kitas teisės aktas.

KT normos apibrėžia šalies konstitucinę santvarką, valstybės valdžios šaltinį, įtvirtina valstybės formą (jos valdymo sistemą, valstybės sandarą, politinį režimą), valstybės valdžios institucijų sistemą bei valstybės valdžios inst.įgaliojimus, jų tarpusavio santykius, vietinį valdymą ir savivaldos pagrindus

Šalies KT įtvirtintos žmogaus pagrindinės teisės ir laisvės.

KT iš esmės apibrėžia ir teisėkūros pagrindus.

KT tenka centrinė vieta ir teisinėje sistemoje. Teisinės sistemos sąvoka yra platesnė, ji aprėpia teisėkūrą, teisės sistemą, teisės įgyvendinimą ir kt teisinius reiškinius.

KT gali būti suprantama siaurąja ir plačiąja prasme. Kai kalbama apie konstitucinį reguliavimą siaurąja prasme turime omenyje Konstitucijos teisė, t.y.jos pagrindiniai šaltiniai yra Konstitucija ir konstitucinį reguliavimą atskleidžiantys Konstitucinio Teismo nutarimai. KT plačiąja prasme sudaro ir KT siaurąja prasme, ir įstatymuose, poįstatyminiuose aktuose, kituose teisės šaltiniuose išdėstytos normos, reguliuojančios viešosios valdžios organizavimą ir veiklos, asmens ir valstybės santykius.

Teisės šakos reguliavimo objektas yra šios teisės normų reguliuojami visuomeniniai santykiai. KT reguliuoja visuomeninius santykius įvairiuose visuomeninio gyvenimo sferose: politinėje, ekonominėje ir kt.Bet reguliuoja ne plačiai, o tik nustato jų pagrindus. KT reguliuojamus visuomeninius santykius galima suskirstyti į dvi dideles sritis:

valstybės organizaciją, viešosios valdžios organizavimo ir jos įgyvendinimo santykius.

asmens ir valstybės santykius.

Papildomas teisės skirstymo į teisės šakas kriterijus – teisinio reguliavimo metodas, t.y.teisinio poveikio priemonės, kuriomis teisė veikia reguliuojamus vis.santykius, kuriuos lemia reguliavimo objektas. KT taikomi įvairūs reguliavimo būdai. KT normos nustato teises ir pareigas, atsakomybę, leidimą ir draudimą. KT normose įtvirtinami įvairių valstybės valdžios institucijų įgaliojimai (LRK 67 str.). KT taikomas įpareigojimas (LRK 71 str.), draudimas (LRK 21 str.3 d.), leidimas (LRK 61 str.). Atsižvelgiant į naudojamų teisinio poveikio būdų derinius, išskiriami du teisinio reguliavimo metodai: imperatyvinis ir dispozityvinis. Imperatyviniam metodui būdinga griežtas privalomumas, teisinio santykio dalyvių (subjektų) tarpusavio santykiai grindžiami subordinacija, teisinio santykio dalyviai neturi pasirinkimo laisvės, jie privalo elgtis kaip nustatyta teisės normų. Dispozityviąjam.metodui būdinga teisinių santykių dalyvių lygybės pripažinimas, teisinių santykių dalyvių savarankiškumas ir galimybė pasirinkti tam tikrą elgesio modelį. KT vyrauja imperatyvinio pobūdžio reguliavimas.

KT paskirtis – suderinti įvairių visuomenės sluoksnių interesus, apginti asmens teises ir laisves, nustatyti tam tikrą svarbiausių reikalų tvarkymo sistemą, t.y. laiduoti konstitucinę tvarką visuomenėje. KT apibrėžtas įgaliojimų ribas turi atitikti visas teisinis reguliavimas, taip pat teisės normų įgyvendinimo praktika.

Konstitucinės teisės normos. Konstitucinės teisės normų sąvoka. Konstitucinės teisės normų funkcijos.

Konstitucinė teisės norma – tai visiems privaloma bendro elgesio taisyklė, valstybės prievartos priemonėmis saugoma nuo pažeidimų ir reguliuojanti valstybės organizaciją, viešosios valdžios organizavimą ir jos įgyveninimo pagrindus, o taip pat svrabiausius asmens ir valstybės tarpusavio santykius.

Svarbiausieji Konstitucinių teisės normų ypatumai:

Konstitucinės teisės normos reguliuoja specifinę visuomeninių santykių sritį. Jos nustato valstybės organizacijos, viešosios valdžios organizacijos ir funkcionavimo pagrindus, taip pat reguliuoja valstybės ir asmens svarbiausius santykius. Būtent specifinis reguliavimo objektas leidžia konkrečią normą priskirti konstitucinės teisės sričiai.

Konstitucinės teisės normoms, kurios nustato: valstybės organizaciją, valstybės valdžios institucijų sistemą bei veiklos pagrindus, asmens ir valstybės santykių pagrindus, būdinga pirminis pobūdis. Jų pagrindu kuriama valstybės valdžios institucijų sistema, nustatomas valstybės valdžios institucijų statusas, šiomis normomis grindžiama šių institucijų veikla, jos lemia ir asmens padėtį.

Konstitucinės teisės normos, nustatydamos valstybes organizacijos, viešosios valdžios organizavimo ir įgyvendinimo, asmens ir valstybės santykių pagrindus, neretai nustato ir kitų sričių teisinių santykių reguliavimo pradus. Antai Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str. 3 d. nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų tautos gerovei. Ši nuostata yra imperatyvas teisėkūrai ūkinių santykių srityje. Remiantis konstitucinės teisės normomis, nustatoma asmens teisinė padėtis civilinės, darbo, administracinės, baudžiamosios, baudžiamojo ir civilinio proceso bei kitų teisės šakų reguliuojamuose santykiuose. Konstitucinės teisės normos - visą teisės sistemą vienijančios normos.

Konstitucinės teisės normoms būdinga specifiniai įtvirtinimo šaltiniai. Svarbiausios, darančios didžiausią įtaką teisės sistemai, normos yra išdėstylos Konstitucijoje - svarbiausiame šalies įstatyme, teisės „šaltinių šaltinyje“. Kitos konstitucinės teisės normos yra išdėstytos ir konstituciniuose įstatymuose, ir aukščiau nurodytus santykius reguliuojančiuose įstatymuose bei poįstatyminiuose aktuose, taip pat kituose konstitucinės teisės šaltiniuose.

Konstitucinės teisės normos, išdėstytos šalies Konstitucijoje, yra aukščiausios teisinės galios. Šias normas turi atitikti visos kitos teisės normos.

Konstitucinėje teisėje yra daug normų, kurios formuluojamos tik pačia bendriausia prasme. Šių normų įgyvendinimas yra sudėtingas. Neretai tik panaudojus įvairius aiškinimo metodus, galima išsiaiškinti normos turinį. Neretai reikia priimti kitas teisės normas, kurios detalizuotų, konkretintų ar išvystytų konstitucinės teisės normose įtvirtintą itin abstrakčiai ar lakoniškai suformuluotą taisyklę.

Konstitucinės teisės normoms dažniausiai būdinga imperatyvumas. Dispozicinių normų šioje teisės srilyje yra kur kas mažiau.

Konstitucinės teisės normų reguliuojamų teisinių santykių subjektai ypatingi. Tai ir valstybė apskritai, ir tauta, ir valstybės valdžios institucijos, ir piliečių susivienijimai, ir individai (piliečiai, užsieniečiai ir t.t.).

Konstitucinės teisės normos išsiskiria savo stabilumu (lyginant su kitų teisės sričių normomis). Daugelis konstitucinės teisės normų, išdėstytų Konstitucijoje ar konstituciniuose įstatymuose, yra priimamos, keičiamos ir naikinamos sudėtingesne nei daugelis kitų normų tvarka.

Konstitucinės teisės normų klasifikavimo kriterijai. Konstitucinės teisės normų struktūriniai ypatumai.

Normų klasifikavimo kriterijai:

I. Pagal skrstymą į konstitucinę teisę siaurąją ir plačiąja prasme:

Konstitucinės teisės siaurąja prame normos

Kitos konstitucinės teisės normos

II. Pagal teisės šaltinius:

Konstitucinės teisės normos, įtvirtintos Konstitucijoje

Konstitucinės teisės normos, įtvirtintos įstatymais

Konstitucinės teisės normos, įtvirtintos poįstatyminiais aktais

Konstitucinės teisės normos, įtvirtintos kitais konstitucinės teisės šaltiniais

III. Pagal galiojimo trukmę:

Pastovios

Laikinosios (galioja iki tam tikro laiko)

Išskirtinės (galioja tik nepaprastosios arba karo padėties atveju)

IV. Pagal normomis įtvirtintą elgesio taisyklių privalomumą

Imperatyvusis

Dispozityvusis

V. Pagal normų paskirtį teisinio reguliavimo mechanizme

Materialiosios (reguliuoja socialinius santykius, nustato šių santykių dalyvių teises ir pareigas)

Proceso (įtvirtina materialiose teisės normose nustatytų teisių įgyvendino ir gynybos tvarką, taip pat valstybės institucijų ir pareigūnų veikimo taikant teisės normas tvarka)

VI. Pagal vaidmenį reguliuojant visuomeninius santykius

Reguliacinės (nustato visuomeninių santykių dalyvių teises ir pareigas)

Apsauginės (saugančios reguliacines teisės normas)

VII. Pagal teisės normose išdėstytų taisyklių pobūdį:

Įpareigojamosios

Draudžiančios

Įgalinančios

VIII. Pagal formuluojamų taisyklių pobūdį

Bendrosios (tiesiogiai neformuluoja teisinių santykių dalyvių teisių ir pareigų, o formuluoja teisinius principus, tikslus, uždavinius)

Konkrečiosios (tiesiogiai numato teisinių santykių dalyvių teises ir pareigas)

IX. Pagal įtvirtinimo pobūdį

Statutinės

Paprotinės

Precedentinės

Struktūra:

Kiekviena teisė norma turi atsakyti į 3 klausimus:

Kokioms aplinkybėms esant reikia vadovautis tam tikra norma (Hipotezė)

Kokie asmenys laikomi tos normos reguliuojamo visuomeninio santykio dalyviais ir koks elgesys jiems privalomas ar draudžiamas (Dispozicija)

Kokių teisinių padarinių atsiras nesilaikant teisės normų reikalavimų (Sankcija)

Tačiau yra pripažįstama, kad realiai egzistuojančios teisės normos labai retai kada gali turėti visų trijų elementų sistemą, o be to, dažniausiai konstitucinės teisės normos, ypač siaurąja prasme, turi tik dispozityviąsias teisės normas.

Kitas ginčytinas dalykas yra sankcijos egzistavimas. Vieni autoriai teigia, kad konstitucinėje teisėje apskirtai nėra sankcijų, nes konkrečios poveikio priemonės už konstitucinės teisė normų nustatytų taisyklių pažeidimą yra nustatytos kitų teisės sričių normų. Šitaip suvokiant sankciją, vadovaujamasi teisės kaip vieningos sistemos samprata. Kiti teigia, kad sankcija yra laikomos pačioje teisinėje normoje numatytos teisinės pasėkmės, kai pažeidžiamos teisės normos. Pagal šią siaurąją teisės normos sankcijos sampratą, yra tik pačioje teisės normoje įtvirtintas struktūrinis elementas. Tačiau abi nuomonės gali būti sukritikuotos – pirmąją už tai, kad ji sudaro prielaidas skirtingo lygmens reguliavime rasti tos pačios teisės normų elementų, antrųjų – už tai, kad daugelis konstitucinės teisės normų apskritai liktų be sankcijos

Konstitucinės teisės normų realizavimas. Konstitucinės teisės normų efektyvumas.

Pagal realizavimo pobūdį KT normos gali būti tiesioginio taikymo ir netiesioginio taikymo (jos reguliuojamos per kitas teisės normas).

KT normų realizavimas yra suvokiamas kaip valstybinių organų teisės taikymo veikla. K-je numatytais atvejais šią veiklą gali atlikti ir kiti teisės subjektai. KT normų efektyvumas – santykis tarp teisės normos nustatytos socialinio elgesio programos ir faktinio socialinio elgesio, t.y.teisės ir tikrovės santykis. Todėl visuomet egzistuoja KT normų efektyvumo didinimo problema. Turi būti pasiektas optimalus santykis tarp konstitucinių normų – kurios yra l.bendro pobūdžio – ir konstitucines normas konkretizuojančių kitų teisės šakų normų.

KT normos neretai įgyvendinamos kartu su konstitucinį reguliavimą detalizuojančiomis normomis. Užtikrinant KT normų įgyvendinimą l.svarbu teisinė apsauga – tam tikrų valstybės poveikio priemonių taikymas.

Konstitucinės teisės sistema. Konstitucinės teisės institutai, jų klasifikavimo kriterijai.

Konstitucinės teisės institutas – tai konstitucinės teisės normų grupė, jungianti normas, reguliuojančias vienarūšius ar giminingus visuomeninius santykius. Konstitucinės teisės normos į institutus jungiamos pagal jų reguliuojamus tam tikrus tarpusavyje tiesiogiai susijusius, santykius.. Taigi teisės normos į institutus jungiamos pagal jų reguliavimo objektą. Konstitucinėje teisėje galime išskirti žmogaus teisių ir laisvių, pilietybės, valstybės vadovo ir pan. Institutus.

Institutai gali būti skirstomi į paprastus ir sudėtingus. Paprasti institutai nėra skirstomi į atskirtus junginius,o sudėtingus institutus sudaro poinstitučiai. Kaip pavyzdys gali būti žmogaus teisių ir laisvių institutas, kurį sudaro pilietinių, politinių, ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių ir laisvių poinstitučiai. Šiuos poinstitučius galima skirstyti į dar mažesnes grupeles.

KT institutas – tai KT normų grupė, jungianti normas, reguliuojančias vienarūšius ar giminingus visuomeninius santykius. KT galima skirti žmogaus teisių ir laisvių, pilietybės, valstybės vadovo, parlamento, vyriausybės, savivaldos, rinkimų teisės ir kt.institutus. Institutai skirstomi į paprastus ir sudėtingus (kompleksinius ir generalinius). Paprasti nėra skirstomi į atskirus junginius, o sudėtingus sudaro poinstitučiai (subinstitutai) Pvz.žmogaus teisių ir laisvių institutas, jį sudaro:pilietinių, politinių, ekonominių ir kt.teisių ir laisvių poinstitučiai. Vienų valstybių KT gali nebūti institutų kuriuos rasime kitų šalių KT (respublikose nerasime monarchinei valdymo formai būdingų inst.ir priešingai.).

Konstituciniai teisiniai santykiai.

Konstituciniai teisiniai santykiai - tai konstitucinių teisės normų sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kurių dalyviai turi tam tikras teises ir teisines pareigas.

Konstitucinių teisinių santykių objektas – socialinės vertybės. Tai tokios vertybės kaip prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės, Tautos ir valstybės suverenitetas, demokratija ir t.t.

Konstitucinių santykių sritis – tai valstybės organizacijos, viešosios valdžios organizavimo ir įgyvendinimo, asmens ir valstybės tarpusavio santykių sritis.

Konstituciniai teisiniai santykiai atsiranda konstitucinių teisės normų pagrindu.

Konstituciniams teisiniams santykiams būdingi ir bendri visiems teisiniams santykiams bruožai: jie atsiranda teisės normų pagrindu; jie yra faktinio visuomeninio santykio teisinė išraiška; teisiniai santykiai yra šių santykių dalyvių teisės normų pagrindu atsiradę ryšiai; tai teisiniai ryšiai tarp konkrečių subjektų; tai sąmoningi, valios santykiai; teisinio santykio dalyvių teisės ir pareigos yra garantuotos valstybės prievarta.

Skirtumus tarp paprastų ir konstitucinių teisės santykių galima pastebėti nagrinėjant šių santykių elementus: subjektus, turinį bei objektą, taip pat santykių sukūrimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindus.

Konstitucinių teisinių santykių sąvoka.

Konstituciniai teisiniai santykiai – tai KT normų sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kurių dalyviai turi tam tikras subjektines teises ir teisines pareigas. Tai viena iš teisinių santykių rūšių. KTS požymiai, kurie būdingi ir kitiems teisiniams santykiams: šie santykiai atsiranda teisės normų pagrindu, jie yra faktinio visuomeninio santykio teisinė išraiška; teisiniai santykiai yra šių santykių dalyvių teisės normų pagrindu atsiradę ryšiai; tai teisiniai ryšiai tarp konkrečių subjektų; tai sąmoningi, valios santykiai, teisinio santykio dalyvių subjektinės teisės ir teisinės pareigos įgyvendinimas yra garantuotas valstybės prievarta.

KTS ypatumai. KTS atsiranda įgyvendinant KT normas. Teisinių santykių subjektai yra šių santykių dalyviai. Šie subjektai yra asmenys, kurie pagal įstatymą yra veiksnūs(veiksnumas – galėjimas savo veiksmais įgyvendinti jam priklausančias teises ir pareigas, jie taip pat atsako už padarytus teisės pažeidimus) ir teisnūs (teisnumas – asmens gebėjimas turėti teises ir pareigas). Teisinių santykių subjektai gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys. Fizinio asmens teisnumas atsiranda žmogui gimus, o veiksnumo atsiradimo momentas siejamas su tam tikrų reikalavimų atitikimu. Juridinių asmenų teisnumas ir veiksnumas sutampa – jis tampa veiksnus nuo jo įstatų patvirtinimo ar tam tikrai valstybės inst.priėmus nutarimą jį įsteigti. kai juridinio asmens įstatai turi būti įregistruoti teisnumo ir veiksnumo atsiradimas siejamas su įstatų įregistravimu. KTS subjektai yra: 1. Fiziniai asmenys (LR piliečiai, užsieniečiai (užsienio valstybių piliečiai, asmenys be pilietybes), asmenys su dviguba pilietybe). Subjektais gali būti tam tikros fizinių asmenų grupės.2.Socialinės bendrijos (Tauta, administracinių teritorinių vienetų gyventojai). 3.Lietuvos valstybė.4.Seimas, Respublikos Prezidentas, vyriausybė, teismai, kt.valstybės valdžios inst.5.Vietos savivaldos inst.6.Visuomeninės organizacijos ir susi vienijimai.7.Atstovaujamų inst.deputatai. KT doktrinoje pripažįstama, kad visiems KTS subjektams būdingas politinis teisnumas. Tai reiškia, kad KT normos suteikia bendrą galimybę visiems KTS subjektams tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvauti įgyvendinant politinę valdžią (valdant valstybę).

TS objektas – tai įvairios materialinės ir nematerialinės vertybės, dėl kurių kyla teisiniai santykiai. KTS objektas – socialinės vertybės, kurios įtvirtintos K-je ir kituose KT šaltiniuose.

TS turinį atskleidžia TS dalyvių subjektinės teisės (galimybė atlikti tam tikrus veiksmus ar reikalauti, kad kiti juos atliktų ar ne atliktų) ir teisinės pareigos (teisinio santykio dalyvio privalomas elgesys, kuriuo užtikrinama kito teisinio santykio dalyvio subjektinė teisė). K subjektinės teisės turinį sudaro:1.galimybė turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą; 2.galimybė reikalauti iš kitų asmenų tam tikro elgesio; 3.galimybė imtis teisėsaugos priemonių apsaugoti ar ginti savo sub.teisę. K.teisinės pareigos turinys – tai privalomas elgesys, susidedantis iš teisinių būtinybių, kurios atitinka subjektinę teisę turinčio asmens galimybes.

KT normos, sureguliuodamos tam tikrus santykius, kurių subjektai turi subjektines teises ir teisines pareigas, dar nesukuria konkretaus KTS-io, norint šį santykį sukurti, pakeisti ar panaikinti, reikia:1.KT normos; 2.teisinių santykių dalyviai turi turėti konstitucinio teisinio subjektiškumo požymių; 3.teisinio faktinio pagrindo, vadinamo (juridiniu) faktu. Teisiniai faktai – tam tikri konkretaus gyvenimo faktai (aplinkybės), su kurių buvimu teisės normos sieja konkrečių TS sukūrimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Juridiniai faktai klasifikuojami į įvykius (atsiranda be teisinių santykių subjekto valios) ir veikas (atsiranda tik teisinio santykio subjekto valia. Tai gali būti veiksmai ir neveikimas). Veikos gali būti teisėtos (neprieštarauja KT normoms) ir neteisėtos (įvairūs KT pažeidimai). Teisėtos veikos gali būti individualūs teisiniai aktai (tai veikos, kurias subjektai padaro turėdami tikslą sukurti, pakeisti ar panaikinti teisinį santykį) ir teisiniai poelgiai (veikos, kurių pagrindu atsiranda teisiniai padariniai, tačiau subjektai specialiai jų nesiekia). Dažniausiai sukurti, pakeisti, panaikinti KTS galima tik remiantis keliais teisiniais faktais. KTS pasikeičia: 1.pasikeitus teisinių santykių turiniui; 2.pasikeitus teisinių santykių subjektui; 3.pasikeitus teisinių santykių objektui. KTS pasibaigia: 1.teisinių santykių subjekto valia; 2.kompetentingos institucijos sprendimu; 3.automatiškai; 4.išnykus bent vienam iš teisinių santykių subjektų; 5.išnykus teisinių santykių objektui.

KTS klasifikavimas:1.pagal KTS-kius reguliuojančias normas: materialieji ir procesiniai.2.pagal normų privalomumą: iš dispozicinių normų kyla koordinaciniai, o iš imperatyviųjų normų – subordinaciniai TS.KT-je dominuoja subordinaciniai.3.reguliaciniai ir apsauginiai TS. 4.Bendrieji (atsiranda bendriausio pobūdžio TN pagrindu) ir konkretieji (atsiranda konkrečiosios TN pagrindu, šių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos yra tiksliai apibrėžtos) TS.5.Pagal teisių ir pareigų pasiskirstymą KTS gali būti: paprastieji (vienas subjektas turi teisę, o kitas –pareigą), sudėtingieji (kai abu santykių subjektai turi ir teises ir pareigas). 6.Pagal TS subjektų pareigas galima skirti aktyviuosius (kurių dalyviai turi atlikti tam tikrus teigiamus veiksmus) ir pasyviuosius (kurių dalyviai privalo neatlikti tam tikrų veiksmų) TS.

Kartais akcentuojamas KTS bruožas – didelis jų politinis potencialas. Daugelis KTS yra susiję su šalies politinės sistemos funkcionavimo pagrindais.

Lietuvos konstitucinės teisės šaltiniai

Terminas teisės šaltiniai turi keletą reikšmių:

teisės šaltiniais yra vadinami teisės normų įtvirtinimo ir išraiškos būdai (teisės forma). Šiuo atžvilgiu sąvokos teisės šaltinis ir teisės forma sutampa. Taip teisės šaltinis suprantamas formaliuoju aspektu.

teisės šaltiniais yra vadinami veiksniai, kurie lemia teisės atsiradimą, formuoja teisinę sąmonę.Taip TŠ suprantami materialiuoju aspektu.

1. Konstitucinės teisės siaurąja prasme šaltiniai:

Lietuvos Respublikos Konstitucija, konstituciniai įstatymai ir konstituciniai aktai- sudedamoji Konstitucijos dalis, taip pat Konstitucijos pataisos;

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutariamai.

2. Kiti konstitucinės teisės šaltiniai:

a)          konstituciniai įstatymai, priimti pagal Konstitucijos 69 str. 3 d.;

b)          Lietuvos Respublikos ratifikuotos tarptautinės sutartys;

c)          Įstatymai, Seimo statutas;

d)          Poįstatyminiai teisės aktai (Seimo nutarimai, Prezidento dekretai, Vyriausybės nutarimai).

Konstitucinės teisės mokslo sąvoka ir dalykas.

Konstitucinės teisės mokslas – tai visuma įvairių idėjų, pažiūrų, koncepcijų ar teorijų, aiškinančių konstitucinę teisinę tikrovę (galiojančias konstitucines teisės normas, jų reguliuojamus visuomeninius santykius), o taip jos istoriją, perspektyvą ir reikšmę.

Konstitucinės teisės mokslo objektas – tai Konstitucinė teisė kaip mokslo šaka, o taip pat jos teisės institutai, jų raida, funkcionavimo ypatumai, konstitucinės teisės normų įgyvendinimo praktika, konstituciniai teisiniai santykiai, susidarantys įgyvendinant konstitucnės teisės normas, konstituciniai teisės šaltiniai, valstybės samprata, valstybės formos, valstybės institucijos samprata ir kita.

Konstitucinė teisė, kaip studijų disciplina

Konstitucinė teisė – privaloma studijų disciplina aukštosiose teisės mokyklose. Tradiciškai laikoma, kad teisės teorija, valstybės ir teisės istorija bei konstitucinė teisė – trys studijų disciplinos, kurias pirmiausia būtina studijuoti norint sėkmingai įveikti tolesmę teisės studijų programą.

Konstitucinės teisės studijų kursas negali aprėpti visų konstitucinės teisės mokslo žinių, visų konstitucinių teorijų, doktrinų, įvairių konstitucinės tikrovės vertinimų. Studentai susipažįsta tik su studijų programoje numatytomis svarbiausiomis konstitucinės teisės temomis, kurias būtina išmanyti norint suprasti valstybės organizacijos, viešosios valdžios organizavimo ir funkcionavimo esmę, asmens ir valstybės santykių pagrindus.

Konstitucinės teisės mokslo dalykas (objektas) visų pirma yra pati konstitucinė teisė (kaip teisės šaka). Todėl konstitucinės teisės, kaip mokslo šakos ir kaip teisės šakos, dalykas iš dalies sutampa. Konstitucinės teisės mokslas nagrinėja žmogaus ir piliečio teises ir laisves, pilietybę, užsieniečių teisinę padėtį, valstybės formą, vals­tybės valdžios sistemą, politinę sistemą, rinkimų teisę ir kitus kon­stitucinės teisės institutus.

Tačiau konstitucinės teisės mokslas tuo neapsiriboja. Šio mokslo objektas yra kur kas platesnis. Ši teisės mokslo šaka nagrinėja tokias problemas kaip konstitucinės teisės normų atsiradimo priežastys, jų veiksmingumas, konstitucijos samprata, konstitucijų ir konstitucin-gumo istorija, konstitucinės teisės šaltiniai, konstituciniai teisiniai san­tykiai, konstitucinės teisės normos, valstybės samprata, valstybės for­mos, valstybės institucijos samprata ir kita. Konstitucinės teisės moks­las taip pat tiria įvairių mokslininkų teorijas ir pažiūras, jų atsiradi­mo priežastis.

Tyrimo metodai:

Teisinė analizė

Sisteminis metodas

Istorinis metodas

Lyginamosios teisėtyros metodas

Statistinis metodas

KT teisinės tikrovės tyrimo pagrindas – įvairūs tyrimo šaltiniai. Pirma, tai teisės mokslinikų darbai. Antra, tai LR Konstitucijos tekstas bei Lt įstatymai, poįstatyminiai aktai, kiti KT šaltiniai, kuriais įtvirtinamos teisės normos. Trečia, tai konstitucinė praktika, teisinių idėjų ir normų įgyvendinimas.