LAISVĖS ATĖMIMO IKI GYVOS GALVOS REIKŠMĖ

LIETUVOS IR UŽSIENIOS ŠALIŲ BAUDŽIAMUOSIUOSE ĮSTATYMUOSE BEI PRAKTINIS ŠIOS BAUSMĖS TAIKYMAS

Kursinis darbas

TURINYS

Įvadas…………………………………………………………………………………………3

1. Laivės atėmimo bausmė ir jos vieta bausmių sistemoje……………………………………..4

1.1. Bausmės samprata ir požymiai…………………………………………………………….4

1.2. Bausmės paskirtis ir tikslai………………………………………………………………4

1.3. Laisvės atėmimo bausmė…………………………………………………………………..5

2. Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė…………………………………………………..7

2.1. Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė Lietuvoje ir jos raida baudžiamojoje teisėje….7

2.2. Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė užsienio šalių baudžiamuosiuose įstatymuose..9

3. Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė ir pagrindinės konstitucinės teisės…..…………12

3.1. Žmogaus orum¹ gina įstatymas……………………………………………………………12

3.2. Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs…14

4. Bausmės skyrimo taisyklės ir praktinis jos taikymas………………………………………..16

5. Terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės santykis……….18

6. Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės santykis su mirties bausme…………..………..18

7. Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės humaniškumas……………………………….20

8. Laisvės atėmimo iki gyvos galvos perspektyvos…………………………………………….20

Išvados………………………………………………………………………………………….24

Literatūros s¹rašas…………………………………………………………………………….25

Santrauka…………………………………………………………………….………….………26

ĮVADAS

Laisvės atėmimo bausmė egzistuoja tūkstantmečius, tai yra unikali bausmė, nes tai pati seniausia iš civilizuotų valstybės prievartos priemonių, kuri¹ numato praktiškai visų valstybių baudžiamieji įstatymai. Laisvės atėmimo terminas susiformavo politinio despotizmo s¹lygomis kaip etatistinės teisės sampratos objektyzavimo priemonė, kai valstybinė valia savo pavaldinių atžvilgiu niekuo nebuvo ribojama. Valdovas daugeliu atvejų galėjo savo nuožiūra pavaldiniams teises suteikti, o panorėjźs atgal jas atsiimti net ir tuo atveju, kai tas asmuo uoliai vykdė jo teises legalizuojančias pareigas.

Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė Lietuvoje atsirado palyginti visai neseniai, į nepriklausomybź Lietuva įžengė vadovaudamasi sovietiniu 1961 metų Baudžiamuoju kodeksu, kuriame nebuvo tokios bausmės kaip laisvės atėmimas iki gyvos galvos, nuo 1991 metų spalio mėnesio baudžiamasis kodeksas buvo papildytas nuostata dėl mirties bausmės pakeitimo įkalinimu iki gyvos galvos, 1995 m. sausio 1 d. galiojančiame baudžiamajame kodekse numatytos tik keturios pagrindinės bausmės: mirties bausmė, laisvės atėmimas, pataisos darbai be laisvės atėmimo ir bauda bei trys papildomosios bausmės: turto konfiskavimas, bauda ir atėmimas teisės dirbti tam tikr¹ darb¹, eiti tam tikras pareigas arba užsiimti tam tikra veikla. Lietuvos Respublikos Konstituciniam teismui pripažinus, kad mirties bausmė prieštarauja Konstitucijai, Seimas 1998 m. gruodžio 21 d. buvo priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso pakeitimo įstatym¹ Nr.VIII-983 (Žin., 1998, Nr.115-3238), kuriuo mirties bausmė buvo panaikinta, o vietoj jos kaip atskira bausmė įteisintas laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

Galima būtų teigti, kad ši bausmė atsirado kaip alternatyva išimtinei mirties bausmei. Tačiau visuomenei ir valstybei tobulėjant ir demokratiškėjant ši bausmė kaip baudimo priemonė vis silpnėja.

Mano darbo tikslas atskleisti laisvės atėmimo iki gyvos galvos, kaip griežčiausios kriminalinės bausmės reikšmź, kada ir už kokius nusikaltimus ji yra taikoma, kaip ji reglamentuojama Lietuvos ir užsienio šalių baudžiamuosiuose įstatymuose. Kada ir kokiomis aplinkybėmis ši bausmė atsirado Lietuvos baudžiamajame įstatyme, kaip buvo siūloma baudžiamojo įstatymo projektuose. Kokia šios bausmės paskirtis, tikslai, jos santykį su mirties bausme ir su paprastu laisvės atėmimu. Taip pat pabandysiu panagrinėti kaip dera ši bausmė ir pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės, įtvirtintos Konstitucijoje, ar ši bausmė neprieštarauja pagrindinėms Konstitucijos nuostatoms.

1. Laisvės atėmimo bausmė ir jos vieta bausmių sistemoje.

Bausmės samprata ir požymiai.

Kriminalinė bausmė – tai valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltim¹, ir apribojanti nuteistojo teises bei laisves visuomenės labui. Bausmė pasireiškia konkrečiomis bausmės rūšimis – laisvės atėmimu, bauda viešaisiais darbais ir t.t. Kriminalinė bausmė pasižymi tam tikrais specifiniais požymiais, kurie j¹ išskiria iš kitų valstybinės prievartos priemonių – administracinių nuobaudų, procesinių prievartos priemonių.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 21 straipsnis pateikia toki¹ kriminalinės bausmės s¹vok¹: “kriminalinė bausmė – tai valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltim¹, ir apribojanti nuteistojo teises bei laisves visuomenės interesams”. Šis apibrėžimas leidžia teigti, kad kiekvienos kriminalinės bausmės esmė – nusikaltim¹ padariusio asmens nubaudimas. Tačiau ir bausmė, ir nubaudimas yra abstrakcijos, kurios pačios savaime neegzistuoja. Bausmė pasireiškia per konkrečias bausmės rūšis, tai yra pataisos darbus be laisvės atėmimo, baud¹, atėmim¹ teisės dirbti tam tikr¹ darb¹, eiti tam tikras pareigas arba užsiimti tam tikra veikla, laisvės atėmim¹ ir t.t., o nubaudimas – per teisių ir laisvių apribojim¹, taip pat specialių teisių ir pareigų nustatym¹.

Bausmė gali būti paskirta tik už baudžiamajame įstatyme numatytos pavojingos veikos – nusikaltimo – padarym¹. Lietuvos baudžiamojoje teisėje uždrausta taikyti tiek teisės, tiek įstatymo analogijos princip¹. Be to, kaltininkui gali būti skiriama tik bausmių sistemoje ir straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama nusikalstama veika, sankcijoje numatyta bausmės rūšis ir dydis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis įtvirtina svarbų princip¹, pagal kurį “teisingum¹ Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai”. Šis principas reiškia, kad pripažinti asmenį kaltu dėl nusikaltimo padarymo ir paskirti bausmź gali tik teismas, priimdamas apkaltinam¹jį nuosprendį.

Bausmei būdingas oficialumas, kuris pasireiškia tuo, kad nuosprendis priimamas valstybės vardu, laikantis baudžiamojo proceso reikalavimų. Bausmė visais atvejais skiriama viešai, net ir tuo atveju, kai teismo procesas buvo uždaras, rezoliucinė apkaltinamojo nuosprendžio dalis, kurioje nustatoma bausmės rūšis ir dydis skelbiama viešai. Įsiteisėjźs teismo nuosprendis yra privalomas visoms valstybinėms ir privačioms įstaigoms, įmonėms ir organizacijoms, visiems pareigūnams ir asmenims ir turi būti be priekaištų vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Bausmės paskirtis ir tikslai.

Bausmės paskirtis ir tikslai – tai galutinis rezultatas, kurio, nustatydama ir taikydamas bausmes, siekia valstybė. Bausmės paskirties (tikslų) nustatym¹ lemia nusikalstamumo būklė ir dinamika, baudžiamosios politikos kryptingumas, vyraujanti bausmės teorija. Bausmės paskirties (tikslų) įtvirtinimas baudžiamajame įstatyme turi principinź reikšmź, nes tai leidžia sudaryti bausmių sistem¹, nustatyti atskiroms bausmių rūšims keliamus tikslus, sudaryti esmines bausmių vykdymo teisines prielaidas ir įvertinti bausmių efektyvum¹.

Vienas pagrindinių ir visuotinai pripažintų baudžiamosios teisės principų yra atsakomybės neišvengiamumo principas. Jis reiškia, kad kiekvienas padarźs nusikaltim¹ asmuo turi susilaukti bausmės arba kitokių baudžiamojo teisinio poveikio priemonių, kurias numato baudžiamasis įstatymas.

Bausmė yra vienas iš dorovinio auklėjimo metodų, kuriuo siekiama koreguoti netinkam¹ asmens elgesį. Metodo esmė – asmens nubaudimas, taip atgrasant jį ir kitus asmenis nuo vėlesnių nepageidaujamo elgesio apraiškų. Dabartinė baudžiamosios teisės raida rodo, kad bausmė skiriama siekiant įgyvendinti ne vien¹ kurį nors tiksl¹, o kelis tarpusavyje susijusius tikslus: tiek atpildo, tiek apsaugos nuo nusikaltimų, tiek auklėjamosios priemonės. Nėra universalaus tikslo, tinkamo visoms tautoms ir visiems laikams. Todėl negalima išskirti paties svarbiausio ar reikšmingiausio ir nesikeičiančio bausmės tikslo. Bendro bausmės tikslo neturi riboti vienas specialus tikslas. Galiojančio

Taigi bausmės tikslas yra vienas – užkardyti nusikaltėliui daryti piliečiams naujus žalingus veiksmus, o kitus nuo jų atitolinti. Todėl bausmės ir būdai joms vykdyti turi būti griežtai proporcingi nusikaltimams ir turi padaryti didelį ir patvarų įspūdį nekaltiems žmonėms, o nusikaltėliams sukelti mažiausius fizinius skausmus. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 straipsnio 2 dalis nustato, kad bausmės paskirtis yra:

1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo;

2) nubausti nusikalstam¹ veik¹ padariusį asmenį;

3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybź daryti naujas nusikalstamas veikas;

4) paveikti bausmź atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų;

5)užtikrinti teisingumo principo įgyvendinim¹”.

1.3. Laisvės atėmimo bausmė.

“Laisvės atėmimas” – vienas iš pagrindinių baudžiamosios teisės terminų, šiuo terminu žymima bausmė šiuo metu yra dominuojanti bausmių rūšis Lietuvos baudžiamojoje jurisdikcijoje. Šis terminas apima du visiškai skirtingus dalykus: laisvės suspendavim¹ kaip atsak¹ į asmens įvykdyt¹ šiurkštų svetimos teisės pažeidim¹ (teisingumo įgyvendinim¹) ir laisvės suspendavim¹ kaip valstybės savivaliavimo asmens teisių atžvilgiu rezultat¹, kai valstybė grynai savavališkai atima iš asmens laisvź, nors pats asmuo savo elgesiu tam ir nebūtų davźs pagrindo. Į pastar¹j¹ reikšmź orientuoja pati nominalinė šio termino reikšmė – “atimti”. Ji suponuoja prielaid¹, tarsi ne pats asmuo pareigų nevykdymu praranda savo laisvź, o valstybė t¹ laisvź iš jo tiesiog atima, kad ne pats asmuo yra savo laisvės apribojimo, suspendavimo priežastis ir subjektas, o kažkokia išorinė jėga – valstybė, nežinia iš kur imanti teisź tai daryti. Čia tarsi norima pasakyti, kad valstybė yra vienintelis asmens laisvės atėmimo subjektas, o pats teisiamasis – tik valstybinės jurisdikcijos auka.

Laisvės atėmimas pasireiškia per fizinź asmens izoliacij¹, kuri sudaro šios bausmės esmź. Laisvės atėmimo turinys – tam tikri elementai, išreiškiantys izoliacij¹, t.y. tam tikrų teisių ir laisvių apribojim¹ bei specialių teisių ir pareigų nustatym¹. Pagal G. Šved¹ “Laisvės atėmimo esmź apibūdina du rodikliai – kokybinis ir kiekybinis, kurie atskleidžia nubaudimo šia bausme laipsnį. Kiekybinį laisvės atėmimo rodiklį baudžiamasis įstatymas apibrėžia išsamiai. Laivės atėmimas gali būti skiriamas nuo 3 mėnesių iki 20 metų. Net ir tais atvejais, kai teismas skiria bausmź, mažesnź negu žemiausioji sankcijos riba (galiojančio BK 45 straipsnis), laisvės atėmimas negali būti paskirtas trumpesniam kaip 3 mėnesių laikotarpiui. Teismas taip pat negali viršyti sankcijoje numatyto maksimalaus laisvės atėmimo laiko, o skirdamas bausmź už padaryt¹ nauj¹ nusikaltim¹, kai neatlikta ankstesnė bausmė (galiojančio BK 43 straipsnis), - 25 metų. Asmenims, kuriems nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėjź 18 metų, laisvės atėmimo bausmė, bet kuriuo atveju negali viršyti 10 metų.”

Dauguma mokslininkų pagrįstai siūlo trumpinti tiek įstatymuose, tiek ir teismų praktikoje laisvės atėmimo trukmź, tai yra grindžiama tuo, kad ilgalaikis kalinimas gniuždo kalinį, nes trukdo pastarajam po bausmės atlikimo adaptuotis visuomenėje dėl baimės prarasti šeim¹, mirties galimybės, slopina ateities perspektyvas, nutraukia socialiai vertingus ryšius. Nors būtinumas sutikti su siūlymu trumpinti laisvės atėmimo trukmź, įstatymų leidėjas Lietuvoje pasielgė priešingai – maksimali laisvės atėmimo trukmė nuo 15 metų buvo padidinta iki 20 metų, o tam tikrais atvejais – ir iki 25 metų.

Taip pat yra siūlymai griežtinti ir kokybinį laisvės atėmimo rodiklį, tai yra didinti režimo reikalavimus, stiprinti izoliacij¹, nedidinti pasimatymų skaičiaus ir laisvalaikio trukmės, leisti dirbti tik sunkų fizinį darb¹, tačiau pasak G. Švedo tai taip pat yra nepriimtina: “Pirmiausia, jis tiesiogiai prieštarauja tarptautinės teisės aktams, reglamentuojantiems žmogaus teises ir laisves bei tam tikrus laisvės atėmimo bausmės vykdymo aspektus, Europos žmogaus teisių komisijos ir Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijai, Europos komiteto prieš kankinim¹ ir kitokį žiaurų, nežmonišk¹ ar žeminantį elgesį ir baudim¹ rekomendacijoms, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms”.

Laisvės atėmimo bausmės esmei apibūdinti taip pat reikia nurodyti tuos papildomus požymius, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai:

1) tik nusikaltim¹ padariusio asmens izoliavimas;

2) asmens izoliavimas tik pagal įsiteisėjusį apkaltinam¹jį teismo nuosprendį;

3) nusikaltim¹ padariusio asmens izoliavimu siekiama jo pataisymo.

Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės viešai skelbiamais duomenimis, laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmź atliko: 1998 m. sausio 1 d.- 34, 1999 – 34, 2000 –61, 2001 –68, 2002 – 77 asmenys. Lietuvos teismai šia bausme nuteisė 2000 m. 6 asmenis, 2001 m. 14 asmenų.

Reziumuojant, laisvės atėmimo bausmź būtų galima apibrėžti kaip nusikaltim¹ padariusio asmens izoliacija pagal įsiteisėjusį apkaltinam¹jį teismo nuosprendį, patalpinant jį tam tikram laikotarpiui į speciali¹ valstybinź įstaig¹, siekiant jo pataisymo tikslo.

2. Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė

2.1. Laisvės atėmimo iki gyvos galvos raida Lietuvoje.

Į nepriklausomybź Lietuva įžengė vadovaudamasis sovietiniu 1961 metų Baudžiamuoju kodeksu. Be abejo šis kodeksas neatitiko naujų s¹lygų. Todėl, iš karto paskelbus nepriklausomybź buvo sudaryta specialistų grupė naujam Lietuvos baudžiamajam kodeksui rengti. 1990 m. kovo 11 d. įstatymo Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 3 punkte buvo pasakyta, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie Lietuvos įstatymai bei kiti aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam įstatymui. “1991 m. gruodyje prasidėjo esminių pakeitimų etapas. BK paveldėjo iš TSRS baudžiamosios teisės daug nusikaltimų sudėčių, numatančių mirties bausmź. Lietuvos Parlamentas, siekdamas atsižvelgti į Europoje vyraujančias tendencijas, susiaurino nusikaltimų, už kuriuos taikoma mirties bausmė, s¹raš¹. 1991 m. gruodžio 3 d. įstatymas panaikino mirties bausmź už visus nusikaltimus, išskyrus tyčinį nužudym¹ sunkinančiomis aplinkybėmis.

Panaikinus mirties bausmź, be to galiojantis BK buvo papildytas nauja nuostata, kuri numato galimybź mirties bausmź asmenims, nuteistiems už tyčinį nužudym¹, esant sunkinančių aplinkybių, pakeisti laisvės atėmimu iki gyvos galvos. Be to, buvo numatyta mirties bausmės pakeitimo laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme galimybė malonės tvarka.

Naujasis Baudžiamasis kodeksas palyginti su savo pirmtaku, yra liberalesnis, jame numatytos naujos alternatyvios laisvės atėmimo bausmei bausmių rūšys, panaikintos kai kurios šių dienų baudžiamosios politikos prioritetų ir tikslų neatitinkančios bausmės arba jų taikymas iš esmės apribotas. Skiriamieji naujojo Baudžiamojo kodekso požymiai yra ir švelnesnės bausmės, paprastai numatytos už tas pačias ar panašias veikas.

Laisvės atėmimas iki gyvos galvos tai viena iš kriminalinių bausmių, nustatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 42 straipsnyje, kuri skiriama nusikaltim¹ padariusiam asmeniui. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 51 str. “laisvės atėmimas iki gyvos galvos tai: 1. laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmź teismas skiria šio kodekso specialiojoje dalyje numatytais atvejais; 2. Jeigu baudžiamasis įstatymas numato galimybź švelninti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmź, sušvelnintos laisvės atėmimo bausmės terminas negali būti trumpesnis negu dvidešimt penkeri metai; 3. Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmź nuteistieji atlieka kalėjime. Pirmuosius dešimt metų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės atlikź nuteistieji įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gali būti perkelti į pataisos namus.” Santykinis laikotarpio apibrėžtumas pasireiškia tuo, kad nors terminas ir nustatomas – iki gyvos galvos, tačiau jis negali būti apibūdinamas s¹vokomis, kurios paprastai vartojamos laikui skaičiuoti.

“Nuo 1991 metų spalio mėnesio, kai baudžiamasis kodeksas buvo papildytas nuostata dėl mirties bausmės pakeitimo įkalinimu iki gyvos galvos, 27 asmenims buvo taikyta ši taisyklė. Nuo 1995 m. sausio 1 d. galiojančiame baudžiamajame kodekse numatytos tik keturios pagrindinės bausmės: mirties bausmė, laisvės atėmimas, pataisos darbai be laisvės atėmimo ir bauda bei trys papildomosios bausmės: turto konfiskavimas, bauda ir atėmimas teisės dirbti tam tikr¹ darb¹, eiti tam tikras pareigas arba užsiimti tam tikra veikla. Lietuvos Respublikos Konstituciniam teismui pripažinus, kad mirties bausmė prieštarauja Konstitucijai, Seimas 1998 m. gruodžio 21 d. buvo priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso pakeitimo įstatym¹ Nr.VIII-983 (Žin., 1998, Nr.115-3238), kuriuo mirties bausmė buvo panaikinta, o vietoj jos kaip atskira bausmė įteisintas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Šis įstatymas įsigaliojo 1998 m. gruodžio 31 d., t.y. nuo jo paskelbimo oficialiame leidinyje “Valstybės žinios”. 1998 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos nuteistų mirties bausme asmenų, kuriems ši bausmė nebuvo įvykdyta, mirties bausmės pakeitimo laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme įstatymo Nr.VIII-984 (Žin.., 1998, Nr.115-3239) 1 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad “Nuteistiesiems mirties bausme asmenims, kuriems ši bausmė nebuvo įvykdyta, kai teismo nuosprendis įsiteisėjo ir nebuvo panaikintas ar pakeistas kasacine tvarka, mirties bausmė keičiama laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme”. Šiems asmenims Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro teikimu, kurį jis buvo įpareigotas pateikti per vien¹ mėnesį nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos, mirties bausmź pakeičia laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme.

Lietuvos Respublika laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmź pasirinko kaip alternatyv¹ mirties bausmei. 2000 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymu Nr.VIII-1968 (Žin., 2000, 89-2741) patvirtintame Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse laisvės atėmimas iki gyvos galvos numatytas specialiosios dalies dvylikoje sankcijų (iki tol galiojusio Baudžiamojo kodekso Ypatingoje dalyje laisvės atėmimas iki gyvos galvos buvo numatytas penkiose sankcijose.

2.2. Laisvės atėmimas iki gyvos galvos bausmė užsienio šalių baudžiamuosiuose įstatymuose.

JAV laisvės atėmimas yra viena iš labiausiai paplitusių bausmių. Laisvės atėmimo bausmės terminai skirstomi į 1) trumpiausi terminai; 2) ilgiausi terminai ir 3) įkalinimas iki gyvos galvos. Laisvės atėmimas iki gyvos galvos gali būti skiriamas už: 1) kaip savarankiška bausmė už itin pavojingus nusikaltimus; 2) kaip alternatyva mirties bausmei; arba 3) asmeniui turinčiam du ar tris teistumus.

JAV baudžiamoji teisė pasižymi maksimaliais laisvės atėmimo terminai: laisvės atėmimas 30, 40 ar 50 metų nėra retenybė. Pavyzdžiui, pagal Minesotos baudžiam¹jį kodeks¹ už žmogaus pagrobim¹ gresia laisvės atėmimas iki 40 metų. Nei federaliniai, nei valstijų įstatymai nenumato jokių apribojimų laisvės atėmimo terminams, tai leidžia teismams nuteisti kaltus asmenis 200, 300 ir daugiau metų. Pavyzdžiui, 1992 metais Viskonsino valstijoje 34 metų serijinis žudikas ir kanibalas Dž. Dameris buvo nuteistas 16 laisvės atėmimų iki gyvos galvos terminų.

Prancūzijos baudžiamajame įstatyme vyrauja bendroji bausmės samprata. Yra nustatyta bausmių sistema ir bausmės gali būti skiriamos už: nusikaltim¹, nusižengim¹ ir pažeidim¹.

Prancūzijos baudžiamosios teisės teorijoje susikerta dvi esminės bausmės sampratos, viena iš jų teigia, kad bausmė tai visuomenės reakcija į nusikaltim¹, kurios pagrindiniai tikslai yra atpildas ir įbauginimas. Atpildas ir įbauginimas tiksliai išreiškia bausmės samprat¹. Bausmė turi būti lydima skausmo arba kitokių pasekmių ir tai turi būti atpildas už nusikaltim¹. Asmuo yra padarźs nusikaltim¹, kaltas tai reiškia, kad jis turi išpirkti savo kaltź. Bausmė nusikaltėliui turi būti nemaloni, griežta ir suteikti nusikaltėliui pelnyt¹ skausm¹. Bausmės griežtumas turi atitikti padaryto nusikaltimo pavojingum¹. Prancūzijos baudžiamojoje teisėje nėra bausmių su neapibrėžtu laisvės atėmimo terminu. Pagal ši¹ Prancūzijos baudžiamojoje teisėje vyraujanči¹ teorij¹ bausmė turi būti įvykdyta taip kaip yra paskirta teismo.

Kitos bausmės teorijos šalininkai teigia, pagrindiniai bausmės tikslai turi būti nusikaltėlio išauklėjimas ir jo resocializacija. “Svarbu tai, kad pagrindiniu bausmės tikslu taptų resocializacija, nusikaltėlio gr¹žinimas į visuomenź. Vienintelis skausmas, kuris gali ir turi būti susietas su bausme, tai praradimai, kuriuos pajaučia šiuolaikinis žmogus: visų pirma tai laisvės praradimas, žmogus praranda teisź laisvai disponuoti savo piniginėmis lėšomis, netenka teisių, o tai pat netenka teisės užsiimti tam tikra veikla.

Šios dvi teorijos ir atsispindi Prancūzijos baudžiamajame įstatyme. Prancūzijoje egzistuoja kelių rūšių laisvės atėmimai, kurie skiriasi tiek pagal atlikimo viet¹, tiek pagal režim¹. Prancūzijos baudžiamajame įstatyme bausmės skirstomos į dvi rūšis: terminuotas ir neterminuotas. Ilgiausias terminuotos laisvės atėmimo bausmės laikas iki 30 metų, neterminuotos – įkalinimas iki gyvos galvos. Mirties bausmė Prancūzijoje panaikinta 1981 metais.

Italijos baudžiamajame įstatyme nėra bausmės apibrėžimo. Tačiau teisės teorijoje bausmė suprantama kaip “sankcija už padaryt¹ nusikaltim¹, kuri skiriama valstybės vadovaujantis Italijos baudžiamojo proceso įstatymu”.

Bausmė visada atlieka jai iškeltus tikslus. Italijos baudžiamajame įstatyme egzistuoja pagrindinės ir papildomos bausmės. Mirties bausmė Italijoje buvo panaikinta 1944 metais. Po mirties bausmės panaikinimo prie pagrindinių priskiriamos šios bausmės:

įkalinimas iki gyvos galvos;

laisvės atėmimas nuo 15 dienų iki 24 metų;

bauda nuo 10 tūkstančių iki 2 milijonų eurų dydžio;

areštas nuo 5 dienų iki 3 metų;

piniginis ieškinys valstybės naudai nuo 4 tūkstančių iki 2 milijonų eurų.

Labiausiai paplitusi bausmė Italijos baudžiamojoje teisėje yra laisvės atėmimas. Pagal Italijos Baudžiamojo kodekso 23 str. laisvės atėmimas Italijoje gali būti skiriamas nuo 15 dienų iki 24 metų. Pati griežčiausia bausmė Italijoje yra įkalinimas iki gyvos galvos.

Anglijos baudžiamojoje teisėje nėra griežtų ir tiksliai apibrėžtų apibrėžimų ar terminų, tai lėme, kad teismų praktika suformavo tam tikrus standartus (vadinamus “tarifų” sistema), leidžiančius teismams skiriant bausmź, taip pat ir laisvės atėmim¹, lanksčiai vykdyti baudžiam¹j¹ politik¹. “Tarifai” leidžia teismui skirti bausmź atsižvelgiant į nusikaltimo pavojingum¹ ir teisės pažeidėjo kaltum¹. 1991 metų išleistas įstatymas dar labiau sugriežtino laisvės atėmimo bausmių skyrim¹. Laisvės atėmimas pagal šį įstatym¹ gali būti skiriamas tik tuo atveju, jei teismo nuomone, šis nusikaltimas atitinka du kriterijus, nustatytus šiame įstatyme (buvo atvejų, kai nusikaltėlis nesutinka su bausme, nesusijusia su laisvės atėmimu). Įstatyme šie kriterijai suformuluoti sekančiai “a) teismas negali skirti bausmės susijusios su laisvės atėmimu, jeigu neįsitikins, kad nusikaltimas buvo ant tiek pavojingas, kad laisvės atėmimas gali būti teisingas atpildas už jo padarym¹ b) taip pat jei nusikaltimas yra ypač pavojingas arba seksualinis ir tik tokia bausmė bus adekvati apsaugoti visuomenź nuo žalos, kuri¹ sukėlė šis nusikaltimas”. Taigi Anglijos baudžiamojoje teisėje teismas gali skirtis laisvės atėmim¹ tik už pavojingus nusikaltimus ir tik tada jei yra įsitikinźs, kad tai vienintelė priemonė apsaugoti visuomenź.

Skiriant laisvės atėmimo bausmź teismas turi būtinai atvirame teismo posėdyje pareikšti savo nuomonź dėl bausmės ir paaiškinti, kodėl ši¹ bausmź skiria, tai pat bet kuriuo atveju paprasta kalba paaiškinti nusikaltėliui kodėl jam skiriama ši bausmė.

Tuo atveju jei skiriama bausmė yra ilgesnė nei numatyta įstatyme, teismas turi paaiškinti šios bausmės skyrimo priežastis. Jis taip pat privalo paaiškinti nusikaltėliui atvirame posėdyje paprasta kalba, kodėl skiriamas ilgesnis bausmės terminas (pavyzdžiui, skirdamas toki¹ bausmź teismas gali atsižvelgti į tai, kad nusikaltimo aukos buvo vaikai ar seniai, arba kiti ypač pažeidžiami asmenys dėl kokių nors priežasčių).

1997 metų Bausmių įstatymas nurodo aplinkybes, kuriomis turi vadovautis teismas skirdamas įkalinim¹ iki gyvos galvos. Įstatyme nurodoma, kad jei yra būtinybė skirti įkalinimo iki gyvos galvos bausmź, teismas turi atsižvelgti į aplinkybes, susijusias su nusikaltimu ir nusikaltėliu. Pagal šio įstatymo 2 straipsnį teismas gali skirti įkalinimo iki gyvos galvos bausmź tik asmeniui sulaukusiam 21 metų amžiaus ir vyresniam. Įstatyme nustatyta, kad įkalinimo iki gyvos galvos bausmė gali būti skiriam tik asmeniui sulaukusiam 21 metų amžiaus, pripažintam kaltu padarius pavojing¹ nusikaltim¹, padaryt¹ tik po šio įstatymo įsigaliojimo.

Anglijoje ir Velse pavojingu nusikaltimu laikoma:

pasikėsinimas, s¹mokslas arba žmogžudystė sunkinančiomis aplinkybėmis;

nusikaltimai prieš asmenį;

žmogžudystė sunkinančiomis aplinkybėmis;

išprievartavimas arba pasikėsinimas išprievartauti ir t.t.

Reikėtų paminėti bausmės skyrim¹ už žmogžudystź sunkinančiomis aplinkybėmis, kurios tikslas ne tik perspėjimas kitiems nusikaltėliams ir jų įbauginimas, bet ir visuomenės, kuri baiminasi asmenų, padariusių tokius nusikaltimus, nuraminimas.

1989 metais Baudžiamosios teisės reformos komitetas rekomendavo pakeisti įkalinim¹ iki gyvos galvos įkalinimu su fiksuota aukščiausia riba, kas leistų teismams skirti mažesnes bausmes, tačiau parlamente šis pasiūlymas palaikymo nesusilaukė. Dar reikėtų pažymėti, kad nuosprendžio įkalinimas iki gyvos galvos paskelbimas ne visada reiškia, kad nuteistasis bus kalėjime iki gyvos galvos, nuteistasis gali būti išlaisvintas, tačiau jam skiriama nuolatinė priežiūra iki gyvos galvos, tai gali padaryti Vidaus reikalų ministras po konsultacijų su vyriausiuoju teismų lordu

Rusijos baudžiamojoje teisėje kaip ir Lietuvos s¹voka laisvės atėmimas iki gyvos galvos atsirado taip pat palyginti visai neseniai. Ši bausmė nepriklausė bausmių sistemai, nors ir buvo numatyta. Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė buvo numatyta kaip malonės bausmė vietoj mirties bausmės. Naujajame Rusijos Baudžiamajame kodekse ši bausmė jau įtraukta į bausmių sistem¹. Pagal Rusijos Baudžiamojo kodekso 57 straipsnį įkalinimas iki gyvos galvos gali būti skiriamas kaip alternatyva mirties bausmei už itin sunkius nusikaltimus gyvybei ir taip pat gali būti skiriama teismo, tačiau tik tada jei teismas manys, kad nėra būtinybės skirti išimtinź mirties bausmź. Taigi pagal nauj¹jį Rusijos baudžiam¹j¹ kodeks¹ ši bausmė gali būti skiriama ne tik kaip prezidento malonė, j¹ taip pat gali skirti teismas laikydamasis baudžiamojo kodekso 57 str. nuostatų.

Apžvelgus JAV, Rusijos ir keleto Europos šalių baudžiamuosius įstatymus galime teigti, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė egzistuoja visose šalyse, tačiau jos taikymas ir taip pat už kokius nusikaltimus ji yra taikoma visose šalyse yra skirtinga, mano nuomone tai apsprendžia nusikalstamumo ir socialinio pragyvenimo lygis šalyse. Bet vis dėl to pastebimas vienas panašumas ši bausmė yra skiriama tik už itin sunkius nusikaltimus.

3. Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė ir pagrindinės konstitucinės teisės.

3.1. Žmogaus orum¹ gina įstatymas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis: “Žmogaus orum¹ gina įstatymas. Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orum¹, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes”.

Daugumos Vakarų Europos šalių konstitucijų rengėjai laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmź laikė neprieštaraujanči¹ konstitucijai. Kitaip nei mirties bausmės atveju, jie konkrečiai nenurodė, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė panaikinama. Taigi, kaip ir mirties bausmės atveju JAV, istoriniu požiūriu iš pirmo žvilgsnio nekyla abejonių dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės, kaip aukščiausios bausmės, atitikties Konstitucijai. Tačiau baudžiamosios teisės doktrinoje egzistuoja ir kita nuomonė, kuri ilgainiui gali nulemti ir oficialaus vertinimo pasikeitim¹ daugumoje šalių. Daugelyje šalių (Prancūzijoje, Italijoje) laisvės atėmimas iki gyvos galvos yra vienintelė išimtis lankstumu bei auklėjimu pagrįstoje bausmių sistemoje ir kaip aukščiausia bausmė užima ypating¹ padėtį. Visų kitų laisvės atėmimo bausmių vykdymas turi padėti suimtiesiems vėl atgavus laisvź įsilieti į visuomenź, kas iš esmės tampa neįmanoma esant laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmei.

Daugumos šalių įstatymuose žmogaus orumui teikiama didžiausia reikšmė. Baudimo laisvės atėmimu iki gyvos galvos tikslingumas visų pirma turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į nuteistojo asmenybei darom¹ negatyvų įkalinimo įstaigų poveikį, taip pat į jo orumo pažeidim¹. Nors laisvės atėmimu iki gyvos galvos nubaustojo asmenybei daroma akivaizdi žala, kurios negalima neįvertinti. Tačiau kai kurių šalių Konstituciniai teismai pažymi, kad nėra įrodytas teiginys, jog laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė pažeidžia žmogaus orum¹. Tačiau žmogaus orumo pažeidim¹ šiuo atveju iš dalies parodo resocializacijos negalimumas ir jos beprasmiškumas, kai nuteistajam iš esmės nelieka šansų vėl atgauti laisvź. Nors dėl ekstensyvios malonės suteikimo praktikos Vakarų Europos šalyse nuosprendžio įkalinti iki gyvos galvos vykdymas tapo greičiau išimtimi, nei taisykle, vis dėl to šios bausmės problema lieka, kadangi daugumoje šalių nėra sureguliuota šia bausme nuteisto asmens lygtinio atleidimo nuo bausmės prieš termin¹ ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies pakeitimo švelnesne bausme praktika. Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės visiškas įvykdymas dažniausiai vertinamas kaip pozityvus ir nepažeidžiantis žmogaus orumo tais atvejais, kai yra būtina apsaugoti visuomenź nuo nusikaltėlio nuolat keliamo pavojaus. Tai reiškia, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė įstatyme turi būti įtvirtinta kaip tokia bausmės rūšis ,,kuri pati savaime nepažeidžia žmogaus orumo”, tačiau jos vykdymas yra siejamas su tokiomis aplinkybėmis, kaip būtinumas apsaugoti visuomenź nuo konkretaus nusikaltėlio keliamo pavojaus.

XX a. pirmosios pusės literatūroje aprašyti tyrimai rodo, kad ilgametis laisvės atėmimas sukelia tiesioginius arba netiesioginius nuteistųjų psichikos sutrikimus, būdingus nuteistiesiems. Kartais kalinių psichikos ligos būdavo tokios sunkios, kad toliau juo kalinti būdavo netikslinga. Šie nuteistieji, nors ir fiziškai sveiki, “mirė dvasiškai”. Kai kurių autorių aiškinimu, gana gera fizinė nuteistųjų kalėti iki gyvos galvos sveikata išsilaiko dėl vilties sulaukti malonės, ir ši viltis yra tokia stipri, kad mobilizuoja organizm¹ ir kartu palaiko gana ger¹ jo fizinź būklź. Tuo tarpu atmetus malonės prašym¹ atsiranda ypač smarkūs psichikos sutrikimai.

Psichologinių testų rezultatai rodo, jog nemažai šių žmonių jaučiasi tarsi netekź savojo “aš”. Jei ši emocinių būsenų kaitos linkmė nepasikeis, tikėtina, kad ne vienam nuteistajam iki gyvos galvos prireiks ir psichiatro pagalbos. Tačiau ji vargu ar bus sėkminga, nes psichikos problemos yra atsakas į nevilties praradim¹.[i] Psichologo tyrimus patvirtina Vilniaus tardymo izoliatoriaus – kalėjimo auklėjamojo darbo skyriaus viršininkas. Jo teigimu, ilgalaikis kalinimas žmogų labai pakaiečia. Galima būti valingam, intelektualiam, stipriam, bet ilgai kalėjus atsiranda negrįžtamų psichikos pokyčių. Žmogus tampa pesimistas.

Reikėtų pabrėžti, kad daugelio Europos šalių, tarp jų ir Lietuvos įstatymuose pastebimas pozityvus siekis apriboti kriminalinės bausmės ribas iki būtino dydžio. Neabejotinai galima konstatuoti aiškų žmogaus orumo negerbim¹, jeigu tokia laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, kokia numatyta įstatyme, negalės būti pateisinama kaip būtina priemonė, pavyzdžiui, pritaikyta už nusikaltimus nuosavybei. Tai reikštų, kad jei bausmės tiksl¹ galima geriau pasiekti taikant terminuot¹ laisvės atėmim¹, laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės taikymas prieštarautų konstitucijai. Taikant šį gana pagrįst¹ kriterijų bus galima griežtesnė įstatymų leidėjo kontrolė. Sprendžiant bausmės s¹lyginumo problem¹, t.y. vertinant sankcijoje numatytos bausmės ir nusikaltimo sunkumo santykį, būtina prisiminti, kad visiškas padariusiojo nusikaltim¹ asmens eliminavimas iš visuomenės – tai ypač didelis įsikišimas į baudžiamojo asmens laisvź. Taip apribojama ne tik pati ši prigimtinė teisė, bet ir kitos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės. Taigi galima teigti, kad kaltininkui padarius labai sunkų nusikaltim¹ – nužudym¹ sunkinančiomis aplinkybėmis, teroro akt¹, laisvės atėmimas iki gyvos galvos yra pateisinamas. Tačiau įstatymų leidėjas, numatydamas ši¹ bausmź už padarytus nusikaltimus neturėtų peržengti Konstitucijos 21 straipsnio nustatytų ribų, draudžiančių žeminti žmogaus orum¹ ir žiauriai su juo elgtis.

3.2. Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

Vertinant laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmź būtina atsižvelgti į iškylanči¹ lygybės įstatymui problem¹, kuri gali reikštis dviem lygmenimis. Viena vertus, lygybės principo reikia paisyti įstatymų leidyboje, kita vertus į jį būtina atsižvelgti teismams taikant konkrečias teises normas. Įstatymų leidėjas privalo vienodai pagarbiai ir aktyviai, vienodo veiksmingumo priemonėmis ginti kiekvieno piliečio teises ir laisves arba padėti jas įgyvendinti. Teismai visiems asmenims taiko tuos pačius įstatymų reikalavimus, o už tuos pačius nusikaltimus – tas pačias įstatymų numatytas sankcijas.

Taigi įstatymų leidybos srityje asmens lygybės įstatymui principas įgyvendinamas visų pirma nustatant visiems vienodas bausmių ribas. Šis lygybės principas yra pažeidžiamas tuomet, kai sprendim¹ dėl bausmės privalomo taikymo įstatymų leidėjas priima nepagrįsdamas jo jokiais protingais argumentais, t.y. kai konkrečios bausmės numatymas įstatyme yra logiškai nepaaiškinamas. Asmens lygybės įstatymui principas tikrai būtų pažeidžiamas numatant laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmź už nesunkius nusikaltimus. Įstatymų leidėjas neturėtų nustatyti dalykiškai nepagrįstų bausmių ribų arba suteikti teisź teismams savo nuožiūra neribotai jas didinti. Žinoma, nepaisant to, numatant bausmės ribas būtina atsižvelgti į tai, kad nors paprastas nužudymas yra mažiau sunkus nusikaltimas nei nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis, tačiau šių abiejų nusikaltimų pasekmės vienodos – atimama žmogaus gyvybė. Pabrėžtina, kad nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis atribojimas nuo paprasto nužudymo, o juo labiau nuo nužudymo lengvinančiomis aplinkybėmis, yra s¹lygotas istoriškai, todėl būtų visiškai pagrįstas teiginys, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas bausmės ribas, šiuo atveju patenkinam¹ sprendim¹ gali rasti atsižvelgdamas į jau minėt¹ s¹lyginumo princip¹.

Neginčijamai egzistuoja problema, kuri reiškiasi tuo, kad į nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis sudėtį, nustačius prielaidas skirti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmź, neišvengiamai patenka ne tik tie atvejai, kai neabejojama dėl kaltininko asmenybės, bet ir tie atvejai, kurie formaliai atitinka nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis sudėtį, bet šalia egzistuoja aplinkybės, patvirtinančios, kad kaltininkas nėra labai pavojingas visuomenei. Tuomet kyla abejonių, ar šiais atvejais ne,matyti lygybės principo pažeidimo. Taigi čia aukštesnė bausmė neišvengiamai numatoma tik formaliai vertinant panašius atvejus. Tačiau gali būti ir tokių situacijų, kai aiškiai matyti padidintas kaltininko pavojingumas, bet jo padaryta veika negali būti kvalifikuojama kaip nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis. Nors įstatymas bausmź visų potencialių nusikaltėlių atžvilgiu nustato vienodai, tačiau taikymo padarinių požiūriu galima nelygybė. Vien tai jau gali sukelti abejonių dėl konstitucinio lygybės principo įstatymui įgyvendinimo. Ši abejonė iš dalies pašalinama nustatant laisvės atėmimo iki gyvos galvos kaip alternatyvi¹ bausmź, kartu suteikiant jai laikinumo, t.y. numatant ja nuteisto asmens lygtinio atleidimo nuo bausmės prieš termin¹ galimybź.

Iš pirmo žvilgsnio toks požiūris į aukščiausi¹ bausmź bei bausmės ribas yra visiškai pagrįstas ir paaiškinamas, tačiau vėliau kyla abejonių, pastebėjus, kad tuomet praktikoje nevienodi atvejai bus nagrinėjami vienodai, t.y. laikinumas gali būti taikomas visais nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis atvejais. Šios abejonės atmetamos, jei numatoma tik galimybė nuteist¹jį laisvės atėmimu iki gyvos galvos lygtinai atleisti nuo bausmės prieš termin¹ Tokia galimybė turi būti realizuota, jei esama pakankamai pagrindo manyti, kad nuteistasis išlieka labi pavojingas visuomenei. Be to, atsiradus galimybei nuteist¹jį laisvės atėmimu iki gyvos galvos lygtinai atleisti nuo bausmės, bus geriau realizuojami šiuos bausmės tikslai. Priešingu atveju šia bausme bus siekiama tik nubausti nusikaltim¹ padariusį asmenį. Tačiau bausmė privalo turėti pozityvų, orientuot¹ į ateitį tiksl¹. Todėl jei nėra galimybės lygtinai atleisti nuo bausmės, laisvės atėmimas “iškrenta” iš bendros bausmių sistemos, nes jame vyraus tik atpildo pradas.

Lygybės įstatymui principas turi būti nagrinėjamas kartu su kitomis konstitucinėmis nuostatomis, į kurias įstatymų leidėjas taip turi atsižvelgti nustatydamas bausmź. Šiuo atveju. Viena vertus, kalbama apie kaltės princip¹, kita vertus apie teisėtumo ir teisingumo užtikrinimo poreikį. Teisėtumo ir teisingumo užtikrinimas reikalauja nustatyti konkrečias bausmės skyrimo s¹lygas. Be to, šis principas yra susijźs ir su vienodomis baudžiamosios atsakomybės s¹lygomis. Šiuo požiūriu skirtingu nusikaltėlių atžvilgiu vienodų atsakomybės s¹lygų įgyvendinimo galima siekti įvairiais būdais. Vienas iš jų galėtų būti griežtas kaltės principo laikymasis. Tuomet, esant vienodai kaltės formai, turėtų būti skiriamos vienodos bausmės. Tačiau, atsižvelgiant ir į kitas bylos aplinkybes, net esant vienodai kaltės formai, įstatyme turi būti palikta laisvės pasirinkti bausmės rūšį ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės sankcijoje turi būti numatyta kaip terminuoto laisvės atėmimo alternatyva. kartu turėtų būti nustatomos kuo tikslesnės bausmės skyrimo s¹lygos.

Tačiau praktikoje išlieka galimybė teisingai paskirti griežčiausi¹ bausmź problema. Teisminė praktika Konstitucijos 2 straipsnyje, įstatymuose yra įpareigota laikytis lygybės principo. Būtent šis principas yra vienas pagrindinių teisinės valstybės reikalavimų. Teismai negali taikyti galiojančių įstatymų ar, atvirkščiai, jų netaikyti vien atsižvelgdamas į atskirų asmenų interesus. Tačiau, darant tam tikras išvadas dėl netinkamo teisės normų taikymo ir iš to kylančio netikslingumo laisvės atėmim¹ iki gyvos galvos nustatyti valstybės baudžiamuosiuose įstatymuose, nepakanka vien atsižvelgti į teisminėje praktikoje pasitaikančias klaidas – būtina įsitikinti, kad buvo padaryti iš esmės klaidingi sprendimai. Lietuvoje, kaip ir daugumoje šalių, prokuroras, advokatas ir teismas dėl pateikto kaltinimo turi teisź laisvai reikšti savo nuomonź, kuri praktikoje dažnai nesutampa. Todėl kyla abejonių, ar paskirta aukščiausia bausmė yra teisėta ir pagrista. Lygybės įstatymui principo pažeidimas praktikoje yra sunkiai kontroliuojamas ir nustatomas.

4. Bausmės skyrimo taisyklės ir praktinis jos taikymas.

Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Tai viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų, kuri¹ būtų galima apibrėžti kaip tam tikr¹ proces¹, kai teismas parenka konkreči¹ baudžiamajame įstatyme numatyt¹ prievartos priemonź asmeniui, pripažintam kaltu konkrečios nusiklastamos veikos padarymu. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiag¹ ir priimti teisėt¹, pagrįst¹ ir teising¹ nuosprendį. Įstatymų įtvirtinti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai – viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų. Jų buvimas atspindi nuostat¹, kad bausmė turi būti individualizuota ir paskirta atsižvelgiant į baudžiamojo įstatymo reikalavimus.

Skirdamas bausmź teismas vadovaujasi dviejų rūšių baudžiamosios teisės normomis: Specialiosios dalies straipsnio sankcija ir Bendrosios dalies normomis, detalizuojančiomis sankcijos taikym¹. BK Bendrojoje dalyje pateikta bausmės s¹voka, nurodyra jos paskirtis, numatytos bausmių sistemos, apibrėžtas atskirų rūšių bausmių turinys, nustatyti minimalūs ir maksimalūs jų dydžiai ir reglamentuojami jų skyrimo bei kiti su bausme susijź klausimai, pavyzdžiui maksimalus skiriamų bausmių skaičius ir pan. Taigi teismas sprźsdamas bausmės rūšies ir jos dydžio parinkimo klausimus teismas remiasi Specialiosios dalies sankcija ir atsižvelgia į Bendrosios dalies normų reikalavimus.

Taip pat teismas skirdamas bausmź atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės form¹ ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusiklastamos veikos stadij¹, kaltininko asmenybź, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstam¹ veik¹ form¹ ir rūšį, atsakomybź lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Lietuvos aukščiausio teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 “Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžių surašym¹” 3.1.12 punkte pabrėžiama, kad “Motyvuodamas konkreči¹ bausmź teismas nuosprendyje aprašo byloje nustatytas nurodytas aplinkybes, įvertina kiekvienos jų reikšmź ir nurodo, kurios ir kaip nulemia bausmės rūšį ir dydį.” Be to, motyvuodamas bausmź nepilnamečiui, teismas nuosprendyje nurodo, koki¹ įtak¹ bausmei turi nurodytos aplinkybės.

Konkretaus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo pavojingumo laipsnis kiekvienoje byloje paaiškėja išanalizavus padaryto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius. Padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laispsnį lemia lyginamasis kėsinimosi objekto ir dalyko vertingumas, vienarūšių žalų dydis, kaltės laipsnis, nusikaltimo padarymo vieta, laikas ir kt. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1999 m. gruodžio 23 d. nutarime Nr.23 “Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis” pažymėjo, kad vertindamas konkretaus nusikaltimo pavojingumo laipsnį teismas atsižvelgia į kėsinimosi dalyko vertingum¹, nusikaltimo padarymo būd¹, laik¹, viet¹, panaudotus įrankius ar priemones nusikaltimui padaryti, padarytos žalos dydį ir m¹st¹, bendrininkavimo form¹, nusikaltimo tikslus ir motyvus.

Pabrėžtina, kad bausmės skyrimui reikšmingos ne tik BK Bendrojoje dalyje nurodytos kaltės formos (tyčia ir neatsargumas), rūšys (tiesioginė ir netiesioginė tyčia, nusikalstamas pasitikėjimas ir nerūpestingumas), bet ir baudžiamosios teisės doktrinoje bei teismų praktikoje išskiriamos įstatyme nenumatytos tyčios rūšys: staigioji tyčia, iš anksto apgalvota tyčia, apibrėžta (konkretizuota) ir neapibrėžta (nekonkretizuota) tyčia. Įstatymų leidėjas ir teismų praktika tyčines veikas laiko pavojingesnėmis. Be to, padarytos veikos kaltės forma ir rūšis taip pat apibūdina ir nusikalstamos veikos subjekt¹, parodo jo pavojingum¹ (pavyzdžiui, atsižvelgiant, ar asmuo veikė dėl staiga kilusios tyčios, ar jis iš anksto krupščiai rengėsi padaryti nusikalstam¹ veik¹, bausmės dydis už toki¹ pači¹, panašiomis aplinkybėmis padaryt¹ nusikaltim¹ gali būti nevienodas.

Padarytos nusikalstamos veikos motyvai ir tikslai – labai svarbios sudedamosios nusikalstamo elgesio mechanizmo dalys, jie taip pat yra labai svarbūs skiriant bausmź. Jie yra žmogaus veiklos stimulai, susijź su individo poreikių tenkinimu. Vertindamas asmens, padariusio nusikalstam¹ veik¹ motyvus ir tikslus, teismas turėtų atsižvelgti į jų formavimosi aplinkybes. Dažnai motyvai irtikslai būna nusikalstamo elgesio kaip reakcijos į kaltininkui nepalanki¹ socialinź aplink¹, išraiška (pavyzdžiui, svetimo turto pasisavinimo motyvai susiformuoja dėl skurdo; nužudymo motyvai susiformuoja kaip reakcija į nuolatinį asmens orumo žeminim¹ ir pan.).

Taip pat teismas skirdamas bausmź atsižvelgia ir į nusikalstamos veikos padarymo stadij¹. Įstatymų leidėjas skirtingai vertina rengim¹si padaryti nusikaltim¹ ir pabaigt¹ nusikalstam¹ veik¹. Skirtingas vertinimas pirmiausia atsispindi veikos kvalifikavimo, o po to – ir bausmės skyrimo procese. Už rengim¹si ir pasikėsinim¹ padaryti nusikalstam¹ veik¹ gali būti paskirta švelnesnė negu už pabaigt¹ nusikalstam¹ veik¹ numatyta bausmė. Teismas skirdamas bausmź turi atsižvelgti į visas atsakomybź lengvinančias ir sunkinačias aplinkybes ir skirti teising¹ bausmź.

5. Terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės santykis.

Nors laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė yra savarankiška kriminalinė bausmė, tačiau pagal savo teisinź prigimtį ji yra gimininga terminuoto laisvės atėmimo bausmei. Abiejų bausmių esmė yra ta pati – fizinis nuteistųjų izoliavimas. Panašus ir abiejų bausmių turinys – tai tam tikrų teisių ir laisvių apribojimas bei specialių ir pareigų nustatymas.

Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės požymiai yra nebūdingi kitoms kriminalinėms bausmėms, kurios susijusios su nuteistųjų izoliavimu nuo visuomenės. Ši bausmė neribojama terminais, be to, j¹ skiriant ir vykdant neiškeliamas uždavinys pataisyti nuteist¹jį, ji turi tik specialiosios ir bendrosios prevencijos tiksl¹. Tai patvirtina tai, kad šia bausme nuteistų asmenų kategorijai, kol jie bausmź atlieka kalėjime, netaikomos pataisos priemonės (išskyrus laisvės atėmimo režim¹), numatytos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 111 straipsnyje – socialinė reabilitacija, bendrasis lavinimas ir profesinis mokymas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 51 straipsnis nustato, kad “Jeigu baudžiamasis įstatymas numato galimybź švelninti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmź, sušvelnintos laisvės atėmimo bausmės terminas negali būti trumpesnis negu dvidešimt penkeri metai”.

Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 165 str. nuteistieji laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmź atlieka kalėjimuose. Pirmuosius 10 metų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmź atlikź nuteistieji, atsižvelgiant į jų elgesį atliekant bausmź bei saugumo reikalavimus ir kai yra kalėjimo administracijos teikimas, apylinkės teismo nutartimi toliau atlikti bausmź gali būti perkelti į pataisos namus. Kalėjimuose laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmź atliekantys nuteistieji laikomi kamerose po vien¹, o jų sutikimu – po du.

6. Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės santykis su mirties bausme.

Kitas būtinas plačiau panagrinėti problemos aspektas yra tas, kad panašiai, kaip ir mirties bausmės atveju, atimant laisvź iki gyvos galvos mažai kas lieka iš pagrindinių asmens teisių. Paliečiama ne tik pagrindinė teisė į laisv¹ asmenybės vystym¹si, bet ir iš pirmo žvilgsnio nesusijusios teisės į buto neliečiamum¹, susirinkimų, susivienijimų laisvź, susirašinėjimo paslapties išlaikym¹ arba profesijos pasirinkimo ir santuokos sudarymo laisvź. Pabrėžtina, kad žmogaus laisvės yra dvasinės, fizinės nepriklausomybės, sprendimų priėmimo laisvės prielaida, ir ji leidžia atlikti bet kuriuos teisėtus veiksmus, įgyvendinti teisines galimybes įvairiose gyvenimo srityse (pavyzdžiui, asmeninėje, socialinėje, dorovinėje, biologinėje, profesinėje, politinėje).

Tačiau šios problemos nėra plačiau nagrinėjamos pateikiant paprast¹ argument¹:laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė priklausanti seniausioms bausmių rūšims ir nes¹ jokio pagrindo dėl jos abejoti. Taigi šiuo metu vyrauja nuomonė, kad laisvės atėmimas iki gyvos galvos nepažeidžia esminių prigimtinių teisių turinio. Šios nuomonės priešininkai pateikia argumentus, kuriais bando įrodyti, kad dėl ilgalaikio laisvės atėmimo pažeidžiamos pagrindinės asmens teisės, numatytos daugelio šalių konstitucijoje. Savo argumentuotėje laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės priešininkai asmens subjektyvi¹ ir vien¹ iš pagrindinių teisių, teisź į laisvź, laiko absoliučia ir privaloma saugoti. Tai vėl pasireiškia absoliuti teorija,kuria labai dažnai remiasi mirties bausmės priešininkai, tik šį kart¹ absoliutinama ne teisė į gyvybź, o teisė į laisvź. Tačiau, kadangi absoliučios teorijos negali būti kategoriškai taikomos, tai ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės atveju iškyla vertybių prioriteto apm¹stymo problema. Problemos, kurios yra susijusios su mirties bausme, iškyla ir kalbant apie laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmź. Šiuo atveju negalima nustatyti absoliutaus žmogaus teisių pažeidimo – bent jau tiek, kad tie pažeidimai negalėtų būti ištaisyti koreguojant aukščiausios bausmės vykdym¹. Prioriteto tokios vertybėms kaip asmens teisė į laisvź suteikimas kalbant apie laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmź taip pat gali prieštarauti visuomenės požiūriui ir jos esminiam interesui – iki minimumo apriboti nužudymų galimybź. Todėl šiuo atžvilgiu nėra pateisinamos abejonės dėl šios bausmės egzistavimu daromo esminio pagrindinių žmogaus teisių pažeidimo.

Nuteisiant asmenį mirties bausme neabejotinai yra pažeidžiama jo teisė į gyvybź ir kartu apribojamos visos su gyvybe susijusios pagrindinės teisės ir laisvės. Laivės atėmimo iki gyvos galvos bausmė nesukelia tokių sunkių pasekmių (jei nebus kreipiama dėmesio į teiginius, kad ši bausmė sunaikina žmogaus asmenybź), tačiau neginčytina, kad ji taip pat ženkliai riboja pagrindines nuteistojo teises ir laisves.

Laisvės atėmimo iki gyvos galvos atveju kūno judėjimo laisvės atėmim¹ s¹lygoja valstybės interesas apsaugoto potencialių aukų teisnius gėrius. Jei laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė iš tikrųjų reiškia “iki gyvos galvos”, tai ši pagrindinė teisė atimama galutinai. Negalima nepastebėti, kad laisvės apribojimas turi įtakos kitoms pagrindinėms teisėms, pavyzdžiui, teisei į privataus gyvenimo neliečiamum¹, įsitikinimų teiškimo laisvei ir t.t. (pagrindinės teisės ir laisvės numatytos Konstitucijos 21-26 straipsniuose). Žinoma visos pagrindinės teisės visiškai neatimamos. Tai, kiek kaltininkas gali naudotis pavienėmis pagrindinėmis teisėmis, visų pirma priklauso nuo bausmės vykdymo teisino reguliavimo. Be to, panaikinus laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmź, - išskyrus priemones, kurios taip pat susijusios su laisvės atėmimu, - neliktų jokios specialios prevencinės priemonės, galutinai apsaugančios gyventojus nuo tolesnių nusikalstamų asmens veiksmų. Net jei ir kyla abejonių dėl atgrasančio šios bausmės poveikio arba jos suderinamumo su žmogaus orumo principu, negalima visiškai pagrįsti jos neatitikties Konstitucijai. Todėl šiuo atveju tokia kategoriška ir aiški išvada kaltininko naudai, kaip mirties bausmės atveju, nėra prasminga.

7. Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės humaniškumas.

Taip pat labai svarbu pabrėžti, kad aukščiausia bausme laikant laisvės atėmim¹ iki gyvos galvos išlieka galimybė patikrinti visas bylos aplinkybes ir gali būti svarstomos šios bausmės apribojimo laike perspektyvos. Baudžiamojo kodekso 21 straipsnio 2 dalyje yra nurodoma: jeigu baudžiamasis įstatymas numato galimybź švelninti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmź, sušvelnintos laisvės atėmimo bausmės terminas negali būti trumpesnis negu dvidešimt penkeri metai. Vadinasi, įstatymų leidėjas numatydamas galimybź po dvidešimt penkerių metų paleisti kaltini k¹, jam palieka viltį išeiti į laisvź. Tokia praktika paplitusi daugelyje pasaulio šalių.

Dar vienas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pranašumas yra tas, kad neteisingi nuosprendžiai gali būti patikrinami teoriškai, bet ir koreguojami. Žinoma dėl neteisingo nuosprendžio patirta neteisybė nebus ištaisyta arba neteisėtai kalėjime išbūtas laikas nebus sugr¹žintas. Vis dėl to klaida iš dalies gali būti pašalinta atlyginant žala dėl nepagrįsto laisvės atėmimo. Todėl tam tikrais atvejais iš esmės (tiek Lietuvoje, tiek daugumoje Europos šalių) yra galimybė, vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso normomis, vėl atnaujinti baudžiam¹jį proces¹. Siekdamas išvengti neteisingų sprendimų, įstatymų leidėjas Lietuvos baudžiamojo kodekso XII skyriuje “Bylų procesas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių” numatė galimybź vėl atnaujinti byl¹. Ši galimybė suteikiama tam, kad būtų atkurtas pažeistas teisingumas. Kartu pabrėžtina, kad dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių gali būti peržiūrimi visų be išimties teismų priimti įsiteisėjź sprendimai. Galimybė atnaujinti proces¹ yra dar vienas įkalinimo iki gyvos galvos bausmės pranašumas prieš mirties bausmź. Baudžiam¹jį proces¹ atnaujinti galima pagrįstai įsitikinus, kad egzistuoja aplinkybės dėl kurių galėjo būti priimtas neteisingas nuosprendis. Galimybė atnaujinti byl¹ yra numatyta daugelio užsienio valstybių įstatymuose.

8. Laisvės atėmimo iki gyvos galvos perspektyvos.

Vertinant istoriniu požiūriu, mirties bausmė buvo pripažinta ir dažnai taikoma bausmė, dėl kurios iš esmės nebuvo abejojama. Tačiau požiūrio į žmogaus teisės ir laisves evoliucionavimas lėmė tai, kad mirties bausmė buvo pripažinta kaip prieštaraujanti pagrindinėms žmogaus teisėms ir laisvėms ir ji buvo panaikinta daugelyje valstybių. Šiuo metu taip pat kyla įvairių diskusijų dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės atitikimo Konstitucijai. Žmogaus teisės dabar yra tapusios ne tik atskiros valstybės, bet ir visos žmonijos saugoma vertybe. Žmogaus teisių samprata universalėja. Tačiau kol kas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė šiuo metu nė vienoje šalyje dar nėra įvertinta kaip prieštaraujanti konstitucijai. Tai visų pirma lemia šia bausme pažeidžiamų prigimtinių teisių svarbos bei visuomenės saugumo užtikrinimo svarbos palyginimas. Jau minėta, kad skirtingai nei mirties bausmė, laisvės atėmimas iki gyvos galvos nepasižymi neatšaukiamumu ir nepažeidžia pagrindinės prigimtinės asmens teisės – teisės į gyvybź. Tačiau atsižvelgiant į požiūrių į žmogaus teise ir laisves evoliucij¹ galima daryti prielaid¹, kad ateityje gali pasikeisti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės ir jos prieštaravimo konstitucinėms vertybės vertinimas. Iš dalies šį proces¹ galima stebėti ir dabar, kai dalies šalių įstatymuose laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė yra terminuoto laisvės atėmimo alternatyva ir yra numatyta galimybė nuteistuosius šia bausme lygtinai atleisti nuo bausmės prieš termin¹. Tokio sprendimo būtinybź pabrėžia 1976 m. Europos Tarybos Komiteto rezoliucija, kurioje nurodoma, kad svarbu (kai tik yra įmanoma) kiekvienu atveju, kai nuteistajam laisvės yra atimama ilgam, taip pat kai žmogus nuteistas kalėti iki gyvos galvos, išnagrinėti galimybź “vėliausiai praėjus 8-14 kalinimo metų ir periodiškai jį pakartojus” lygtinai atleisti jį nuo tolesnio bausmės atlikimo. Užsienio šalių teisėje šis minimalus bausmės atlikimo terminas dažniausiai yra 15 metų, tik Italijoje jis ilgesnis – 20 metų. Tuo tarpu Anglijoje nėra nustatyta jokio minimalaus laikotarpio – įkalintasis iki gyvos galvos bet kuriuo momentu gali būti lygtinai atleistas nuo tolesnio bausmės atlikimo, tačiau bandomasis laikotarpis tokiu atveju trunka iki gyvenimo pabaigos. Prancūzijoje lygtinis atleidimas nuo bausmės iš esmės įmanomas po 15 kalinimo metų, tačiau ypatingais atvejais teismai gali jį pratźsti iki 18 metų.

Laisvės atėmimas iki gyvos galvos, skirtingai nuo mirties bausmės, nepasižymi labiausiai kritikuotina pastarosios savybe – absoliučiu neatšaukiamumu, o tai leidžia taisyti teismo klaidas.

Atsižvelgiant į laisvės atėmimo iki gyvos galvos poveikį nuteistiesiems gali būti iškeliama šios bausmės pagrįstumo ir kartu jos teisingumo problema. Teisingumo principas suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju galima įžvelgti pavojų, jog paskirtos bausmės ir nusikaltimo sunkumo bei padarytos žalos dydžio santykis nėra visiškai teisingas. Kartu galima abejoti, ar yra priežastis pagrįsti laisvės atėmimo iki gyvos galvos būtinum¹.

Nagrinėjant kurios nors bausmės buvimo tikslingum¹ būtina atsižvelgti į tai, ar ši bausmė atitinka bausmės tikslus. Galima įvairiai samprotauti apie laisvės atėmim¹ iki gyvos galvos, kaip ir apie mirties bausmź. Tačiau dažniausiai yra teigiama, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė atitinka visus bausmės tikslus.

Vertindamas bet kokios bausmės tikslus, įstatymų leidėjas pirmiausia turėtų vadovautis valstybės prievole saugoti didžiausi¹ žmogaus vertybź – gyvybź, šiuo atveju turima omenyje aukos gyvybė. Įstatymų leidėjui yra suteikta laisvė skiriant aukščiausi¹ bausmź apsaugoti ši¹ teisinź vertybź nuo ypač smerktinų pažeidimų. Tačiau pripažįstant ši¹ valstybės teisź visada lieka klausimas, ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė padarys bauginam¹jį poveikį potencialiems nusikaltėliams. Kaip ir mirties bausmės atveju, susiduriama su tokia pat bausmės taikymo bei bauginamojo jos poveikio problema. Iš esmės labai sunku įrodyti bauginam¹jį bausmės poveikį, todėl aukščiausios bausmės skyrimo problema nebus išsprźsta tol, kol nebus galima įrodyti, kad tokia bausmė labiau veiksminga bauginant nei baudžiant švelnesnėmis bausmėmis.

Kiekvienos bausmės bauginamojo poveikio s¹lyga pirmiausia yra ta, kad visuomenė žinodama apie bausmės egzistavim¹, turėtų aiškų supratim¹, antra vertus, nusikaltėlis prieš padarydamas nusikaltim¹ atliktų nuostolio ir naudos analizź. Dauguma baudžiamosios teisė teoretikų teigia, kad jei bauginamasis poveikis iš viso gali būti pasiektas, tai labai tikėtina, jog tai gali įvykti dėl nusikaltimo atskleidimo ir kaltininko nubaudimo tikimybės, tačiau ne dėl bausmės dydžio. Čia vėl, kaip ir mirties bausmės atveju, yra grįžtama prie būtinumo pasiekti optimalų nusikaltimų išaiškinamumo ir skiriamų už juos bausmių griežtumo santykį. Taigi lieka atsakyti į pagrindinį klausim¹, ar tai, kad egzistuoja laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, padeda rasti t¹ santykį.

Teigiamu bendrosios nusikaltimų prevencijos aspektu laikomas visuomenės narių pasitikėjimo egzistuojančia teisine sistema ir bausmių vykdymu išlaikymas ir stiprinimas. Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės šalininkai vadovaujasi tuo, kad paskyrus toki¹ griežt¹ bausmź kaip laisvės atėmimas iki gyvos galvos, bus padidintos kliūtys, užkardančios žmogaus gyvybės atėmim¹. Tačiau toks rezultatas nėra neišvengiamai būtinas, kadangi, kaip ir mirties bausmės atveju, galima daryti prielaid¹, jog panaikinus iki gyvos galvos bausmź bus žengtas žingsnis link prievartos visuomenėje sumažinimo, o tai vėlgi prisidės prie pagarbos žmogaus gyvybei didinimo.

Bausmės paskyrimas turi sulaikyti nusikaltėlį nuo tolesnių nusikaltimų; kita vertus, kalinant nusikaltėlį visuomenė yra apsaugoma nuo kitų jo galimų nusikaltimų. Neginčytina, kad ši bausmės tiksl¹ galima pasiekti įkalinus nusikaltėlį iki gyvos galvos, tačiau jis ne visais atvejais atrodo pasiteisinamas, kadangi žmogžudžiai pakartotinius nusikaltimus padaro nedažnai. Numatoma laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės prasmė – visuomenės apsaugojimas nuo nusikaltėlio, o laisvės atėmim¹ galima pateisinti tol, kol pavojus egzistuoja. Todėl reikėtų sistemingai tikrinti, kai keičiasi nusikaltėlio asmenybė, kad būtų nustatyta būtinybė jį toliau laikyti įkalinimo įstaigoje.

Resocializacijos laisvės atėmimo vietoje tikslas – neleisti nusikaltėliui padaryti kitų nusikaltimų ir suteikti jam galimybź vėl įsilieti į visuomenź. Tačiau bausmės atlikimo vietoje vykstant auklėjimo ir resocializacijos procesui tam tikru metu pasiekiam vadinamoji prisisotinimo riba ir ši¹ rib¹ peržengianti bausmė arba visiškai nereikalinga, arba – kas blogiausia – žalinga, nes naikina jau pasiektus teigiamus rezultatus. Ši problema gali būti išsprźsta turint galvoje galimybź laisvės atėmimu iki gyvos galvos nuteist¹ asmenį prieš termin¹ lygtinai atleisti nuo bausmės ir neatlikt¹ laisvės atėmimo bausmės dalį pakeisti švelnesne bausme. Labai pavojingų nusikaltėlių, kurie ir toliau kelia grėsmź visuomenei, atžvilgiu resocializacijos tikslas vargu ar gali būti pasiektas, todėl jiems lieka vienintelė bausmė – ilgalaikis įkalinimas. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad nepataisomų nusikaltėlių nėra daug. Todėl daugumai nuteistųjų resocializacijos tikslas gali būti pasiektas tik supratus, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė iš tikrųjų nereiškia “iki gyvos galvos”.

IŠVADOS

Įstatymų leidėjui yra suteikta teisė baudžiamajame įstatyme numatyti ypač griežt¹ bausmź už tyčia atliktus veiksmus, padarius didelź fizinź žal¹. Bausmėje glūdintis kaltės išpirkimo, t.y. atgailos, tikslas laisvės atėmimu iki gyvos galvos vargu ar gali būti pasiektas, tačiau šis bausmės tikslas neturėtų būti visiškai atmetamas skiriant bausmź už tokius nusikaltimus kaip tyčinis nužudymas. Bet ir čia lieka neaišku, kokia bausmė už padaryt¹ sunkiausi¹ nusikaltim¹ yra tikrai teisinga. Abejonės tiek mirties bausmės, kaip griežčiausios bausmės, atveju, tiek laisvės atėmimo iki gyvos galvos atveju kyla dėl to, kad šios bausmės funkcionuoja daugelyje šalių kaip egzistuojančių bausmių sistemų dabartinė aukščiausioji riba ir šiuo požiūriu tampa neužtikrinančiomis visų bausmės tikslų įgyvendinimo. Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė nevisiškai priimtina suvokiant, kad jokia bausmė negali būti tokia sunki ir kad negalima tokia atsakomybė, kai nusikaltźs asmuo ne tik atsako laisvės praradimu – iš esmės pakeičiama ir jo asmenybė.

Apibendrinant laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės apžvalg¹ galima padaryti šias išvadas:

1) ši bausmė skirtingai nei mirties bausmė nepažeidžia pagrindinės prigimtinės asmens teisės – teisės į gyvybź;

2) nepasižymi mirties bausmės savybe – absoliučiu neatšaukiamumu, o tai leidžia ištaisyti teismo klaidas;

3) ši bausmė atlieka vien¹ iš savo tikslų – sulaikyti nusikaltėlį nuo tolesnių nusikaltimų, tai pasiekiama kalinant nusikaltėlį iki gyvos galvos;

4) yra taikoma tik už itin sunkius nusikaltimus ir tik išimtinais atvejais;

5) nors ši bausmė šiuo metu taip pat yra kritikuojama dėl savo žiaurumo, tačiau mano nuomone visada geriau rinktis iš dviejų blogių t¹ kuris mažesnis.

LITERATŪROS S„RAŠAS

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija.- Vilnius, 2004.
2. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso komentaras. – Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2004.
3. Drakšas R. Mirties bausmė: situacija ir perspektyvos. – Vilnius: Eugrimas, 2003.
4. Švedas G. Laisvės atėmimo bausmė: baudžiamosios politikos, baudžiamieji teisiniai aspektai. – Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2003.
5. Vaišvila A. Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje. - Vilnius: Litimo, 2002.
6. Blaževičius J.,  J., Stalioraitis P., Usik D. Penitencinė (bausmių vykdymo) teisė. – Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2004.
9. Piesliakas V. Baudžiamoji politika Lietuvoje po 1990 m. ir jos tendencijos. - Jurisprudencija, 1999, t 13(5); P.55-80.
10. Švedas G. Bausmė: bendrosios teorinės problemos. - Teisė, 2004, P. 26-38

DIE ZUSAMMENFASSUNG

In der Arbeit ist der Gesamtbegriff der Strafe, der Begriff der Freiheitsstrafe und der Begriff der Freiheitsstrafe lebenslänglich vorgelegt. Da werden die Ziele der Freiheitsstrafe lebenslänglich und der Ursprung dieser Strafe als selbständlicher Strafe in der Strafrecht von Litauen, auch die Ursachen ihrer Ursprung behandelt.

Das wird vom Strafgesetzbuch vom Jahre 1961 und vom Gesetzbuchprojekte, auch von neuem geltenden Stafgesetzbuch Litauens reglamentiert. Da wird auch das Reglement dieser Strafe in der Strafrecht im Ausland überblickt. In der Arbeit werden die Beziehungen zwischen dieser Strafe, der termingerechter Freiheitsstrafe und auch der Todesstrafe analysiert. Da werden die Vorzüge der termingerechter Freiheitsstrafe wegen der Todesstrafe bezeichnet. In der Arbeit werden die Beziehungen zwischen der termingerechter Freiheitsstrafe und der verfassungsmässigen Grundrechte und Grundfreiheiten des Menschen verhandelt.

In der Arbeit werden die Aussichten dieser Strafe überblickt, die schon jetzt in vielen Ländern als Ausnahmestrafe genannt ist. Da wird analysiert, wie diese Strafe auf die Menschen wirkt, auch ob diese Strafe ihre Ziele übereinstimmt und ob sie einen von seinen Zielen - Gerechtigkeit ausführt.