LIBERTARINĖ VIEŠŲJŲ GĖRYBIŲ TEORIJOS KRITIKA

LIBERTARINĖ VIEŠŲJŲ GĖRYBIŲ TEORIJOS KRITIKA

(Parengta remiantis A.Degučio monografija „Individualizmas ir visuomeninė tvarka“. Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas. – Vilnius: Eugrimas, 1998. – 313 psl., IV skyrius, Viešosios gėrybės)

Viešosios (kolektyvinės) gėrybės pasižymi nedalumu: tiekiant toki¹ gėrybź vieniems, jos neįmanoma netiekti ir kitiems, neįmanoma j¹ tiekti išimtinai tiems, kurie už j¹ moka. Tad viešoji gėrybė yra visiems (arba niekam) tenkanti vieninė, nedaloma gėrybė (paslauga). Standartiniais tokių gėrybių pavyzdžiais laikoma nacionalinė gynyba, policija bei teisėsauga; dažnai – plentai, švyturiai, nacionaliniai parkai, antiepideminės paslaugos ir t.t.

Minėtosios gėrybės (paslaugos) negali būti tiekiamos privačiai. Suprantama, jokiam atskiram individui ar atskirai individų grupei tai neapsimokėtų, nes jie negalėtų padengti tokio tiekimo kaštų. Suvokdamas kolektyvinį gėrybės (paslaugos) pobūdį kiekvienas potencialus vartotojas vengtų už j¹ mokėti. Viešųjų – nedalomųjų, neseikėjamųjų gėrybių atveju nėra individualaus ryšio tarp mokėtojo ir gavėjo. Tačiau vadovaudamasis „nes¹žiningo gudravimo“ strategija individas gali išlošti: net neprisidėdamas prie viešosios gėrybės tiekimo individas vis viena j¹ gautų dėl jos kolektyvinės prigimties. Žinoma, jeigu kiti taip pat gudraus ir neprisidės prie viešosios gėrybės finansavimo – nebus pralošta, tačiau, jeigu kiti – naivesni prisidės – bus išlošta. „Nes¹žiningumo“ strategija (t.y. nemokėjimo už vieš¹sias gėrybes strategija) tampa dominuojanti ir kritikuotina, kadangi viešosios paslaugos finansavimas tampa nepakankamas arba, kas dar labiau tikėtina, tokia paslauga iš viso gali būti nebetiekiama, nepaisant netgi to, jog ji visiems nudinga. Susiduriama su situacija, kur individualus racionalumas gimdo kolektyvinį iracionalum¹.

Trumpai aptarź viešųjų gėrybių objekt¹, susiduriame su tuo, jog kritiškai vertinamas viešųjų paslaugų (vertybių) tiekimo mokėjimo savanoriškumo principas. Teigiama, jog vieša nauda turi būti dengiama viešomis s¹naudomis ir norint išsprźsti viešųjų gėrybių tiekimo problem¹, reikia atsisakyti mokėjimo savanoriškumo principo. Vadinasi, lėšos viešosioms gėrybėms turi būti surenkamos jėga – apmokestinant visus potencialius jų gavėjus, nepaisant to, sutinka jie ar nesutinka už jas mokėti. Tokių gėrybių kiekis ir kaina turi būti nustatoma egzogeniniu – politiniu sprendimu. Politiniu sprendimu („stipria politine ranka“) paremta apmokestinimo galia yra galia priversti individus mokėti už vieš¹sias gėrybes, kurias pirkti individualiai jiems neapsimoka. Galia kurti ir įgyvendiinti įstatymus, paremtus prievartinėmis sankcijomis, yra galia suteikti individams motyvacij¹ elgtis tokiu būdu, kuris atitiktų bendr¹j¹ schem¹ „Jeigu kiekvienas (ar pakankamai daug žmonių) elgtųsi tokiu būdu, kiekvienas tik laimėtų“.

Anaiptol, prieštaringai žiūrima į tai, kad viešosios gėrybės turi būti tiekiamos prievartiniu būdu ir „viešos“ gėrybės pobūdis turi būtinai implikuoti valstybės įsikišim¹. Štai, kritikuodamas pastar¹j¹ situacij¹, D.Schmidtzas atkreipia dėmesį į tai, kad valstybinė prievarta faktiškai nėra vienintelė dorojimosi su potencialiais „veltėdžiais“ priemonė. Jis nurodo „garantinio kontrakto“ form¹ – kai kontrakte numatomas individualus įnašo gr¹žinimas nesurinkus iš kitų reikiamos sumos. Tad visų preferencijos gali būti adekvačiai išreikštos: jeigu kolektyvinės gėrybės nauda kiekvienam individui atsvers jo įnašo kaštus, tokia gėrybė bus tiekiama. O tai liudys, jog reikal¹ turime su tikra, o ne tariama (primesta) vieš¹ja gėrybe. Tokio kontrakto atveju turime reikal¹ su vienbalsiu suinteresuotų individų sprendimu. Čiagi tenkinamas Pareto kriterijus, nes sutinkantys sutinka dėl to, kad tokiu būdu jie savo padėtį gerina; nesutinkantys nėra verčiami prisidėti ir tokiu būdu jų padėtis nėra bloginama. Taigi, prielaida, kad viešosios gėrybės gali būti parūpintos tik politinio sprendimo keliu, gali būti ginčijama.

Nepaisant to, kad gėrybė savo prigimtimi yra tokia, kad gali būti teikiama tiek visiems arba niekam ir net jeigu jos geidžia dauguma tam tikros bendruomenės narių, kritiškai vertinama tai, jog kiekvienas privalo už j¹ mokėti. Kodėl už apsaug¹ nuo užsienio agresijos turi mokėti tas, kuris tokia agresija netiki arba tas, kuris išpažįsta pacifizmo filosofij¹? Tokiu būdu, net ir neprašius, nesutikus už toki¹ vieš¹j¹ gėrybź mokėti individui tenka ši paslauga. O jeigu jis apmokestinamas be jo sutikimo, jo padėtis tampa blogesnė nei buvo. Kitaip sakant, naudojimasis viešosiomis gėrybėmis sukuria pareig¹ prisidėti prie jų kūrimo, net jeigu naudotojas jų neprašė ir nepareiškė sutikimo už jas mokėti. Bet ar tai tiesa? Akivaizdu, jog ne. Įsivaizduokite gatvės muzikantus, galinčius laikyti savo skolininkais kiekvien¹ praeivį ir kelti ieškinį kiekvienam, kuris nieko neįmeta į jo kepurź. Tokie ieškiniai būtų ne mažiau absurdiški ir tuo atveju, jeigu visi muzikantai susikooperuotų ir teikdami nemokamus koncertus po to reikalautų, kad miestiečiai jiems atlygintų už jų triūs¹.

Galiausiai, abejonių kelia pati kolektyvinių, viešųjų gėrybių s¹voka. Paradoksalu kalbėti apie kolektyvines, bendras, vieš¹sias gėrybes, kartu darant prielaid¹, kad ne visi jų nori. S¹vokos neaiškum¹ liudija ir tai, kad net tarp ekonomistų nėra sutarimo, kurios gėrybės laikytinos viešosiomis. Viešosiso gėrybės: švyturiai, parkai, keliai, gatvės, detektyvinės, teisinės ir policinės paslaugos ir t.t – istoriškai buvo tiekiamos kaip privačios gėrybės. Taip pat atsiranda galimybė buvusias vieš¹sias gėrybes paversti privačiomis (pvz.; kabelinė televizija ir pan.)

Kritiškai galima žiūrėti ir į gėrybių vieš¹ naud¹. Neaišku, kas patikimai liudija, demonstruoja gėrybės naud¹. Nebent kaina, kuri¹ individas yra pasirengźs už j¹ mokėti. O kas patikimai liudija, demonstruoja gėrybės viešum¹? Tai, jog visi yra pasirengź už j¹ mokėti. Kaip galima teigti, jog gėrybė naudinga visiems, jeigu ne visi sutinka už j¹ mokėti? Kaip pagrįsti nesutinkančiųjų prievartavim¹? Taigi, akivazdus viešųjų gėrybių naudos ir viešumo komplikuotumas.

Gaila, kad ne visada pats viešųjų gėrybių egzistavimas yra natūralus, nuo politinio sprendimo nepriklausomas faktas. Kaip ir minėjau, beveik kiekvien¹ gėrybź galima paversti vieša ir po to, apeliuojant į veltėdžių problem¹, reikalauti prievartinio jos finansavimo. Jeigu, pavyzdžiui, duona būtų teikiama iš „bendrojo katilo“, kiltų pažįstama problema: kiekvienas stengtųsi paimti iš jo kuo daugiau ir įdėti kuo mažiau. Individualiai tokia strategija būtų racionaliausia, nors jos lauktų liūdnas „kalinio dilemos“ finalas – duonos stygius. Tačiau, ar tai reikštų, kad problema kyla dėl veltėdžių? Anaiptol. Tik todėl, kad mūsų pavyzdyje duona padaryta vieš¹ja gėrybe, kyla veltėdžių problema. Pati ši problema yra „bendro katilo“ – gėrybės kolektyvizmo padarinys. Pats viešųjų gėrybių atsiradimas dažniausiai tėra ankstesnės politinės prievartos – kolektyvizmo padarinys, nors viešųjų gėrybių egzistavim¹ reikėtų veikiau kildinti iš rinkos atžvilgiu – politinių sprendimų. „Būtent visuomenė sprendžia, kas bus visuomeninė gėrybė“

Pagaliau, apibendrindama viešųjų gėrybių teorijos kritik¹, noriu pabrėžti ir pakartoti, pirma, net jeigu egzistuoja kolektyvinės gėrybės, iš to dar nebūtinai išplaukia, jog jas turi tiekti prievartinis valstybinis monopolis. Antra, labai abejotina, ar apmokestinimas gali būti suderintas su Pareto optimumo kriterijumi (t.y. „Jeigu kiekvienas (ar pakankamai daug žmonių) elgtųsi tokiu būdu, kiekvienas tik laimėtų“). Trečia, visgi abejonių kyla ir dėl pačios viešųjų gerybių s¹vokos.