Lietuvos Respublikos pilietybė. Užsieniečių teisinė padėtis

Lietuvos Respublikos pilietybė. Užsieniečių teisinė padėtis

Pilietybė – jungiamoji grandis tarp tautos suvereniteto ir asmens laisvės. Įgyvendindama savo pilietines teises ir pareigas, asmenybė dalyvauja realizuojant tautos suverenitetą. Su pilietybe glaudžiai siejasi asmens teisės, laisvės bei pareigos, jų apimtis ir turinys. Pilietybė yra būtuna prielaida, kad asmuo turėtų visas įstatymuose numatytas teises ir laisves, kad jo teisėti interesai būtų ginami šalies viduje ir už jos ribų.

Pilietybė teisės literatūroje suprantama 2 aspektais:

kaip objektyviai egzistuojantisasmens teisinis ryšys su valstybe;

kaip teisės normų, reguliuojančių pilietybės santykius, visuma, t.y. kaip savarankiškas teisės institutas.

Pagal teisinį turinį pilietybė apibūdinama kaip asmens nuolatinis teisinis ryšys su valstybe. Svarbiausieji šio ryšio požymiai:

gimimas teritorijoje arba – gimimas iš tam tikros teritorijos tėvų (teritorinė kilmė) ir

tam tikras apsigyvenimas teritorijoje ir ypač išgyvenimo laikas (natūralizacijos stažas).

Tarp užsieniečių, nuolatos ar laikinaigyvenančių Lietuvoje, taip pat atsiranda teisinis ryšys su valstybe. Skirtumas tas, kad ryšys tarp piliečio ir valstybės yra nuolatinis, t.y. jis atsiranda nuo gimimo arba pilietybės įgijimo momento ir baigiasi piliečio mirtimi arba netekus pilietybės. Šis ryšys nenutrūksta ir tada, kai pilietis išvyksta iš savo šalies. Pilietybės nekintamumas laike ir erdvėje yra pagrindinis teisinis kriterijus, leidžiantis atskirti teisinį ryšį, egzistuojantį tarp valstybės ir laikinai ar nuolat joje gyvenančių užsieniečių nuo teisinio ryšio su piliečiais. Svarbiausios politinės teisės gali būti suteikiamos tik piliečiams.

Lietuvos pilietybė yra nuolatinis teisinis asmens ryšys su Lietuvos valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis ir pareigomis ir iš jų kylančiu savitarpio paistikėjimu, gynyba bei asmens ištikimybe valstybei.

Paprastai asmuo yra nuolatiniame teisiniame ryšyje su viena valstybe. Tačiau būna atvejų, kai asmuo tuo pačiu metu turi ir kitos valstybės pil.Taigi dviguba pilietybė arba bipatrizmas-tai toks asmens teisinis statusas, kai pastarasis vienu metu turi dviejų ar daugiau valstybių pil.Bipat.yra papiltęsa tarpt.praktikoje reiškinys ir egzistuoja nepriklausomai nuo to ar valstybės jį pripažįsta, ar ne. Dvigubos pil.atsiradimo priežastis dažnai yra įvairių valstybių įstatymų, reguliuojančių pil.santykius kolizijos. Dviguma pil.gali atsirasti įgyjant pil.įvairias būdais, net ir gimimo būdu, iškilus “žemės teisės principo” ir “kraujo teisės principo” nesuderinamumui. Bipat.galėjo būti ir santuokų atrp asmenų, turinčių skirtingų valstybių pil., pasekmė. Moteris galėjo įgyti dvigubą pil.ištekėdama už užsieniečio, jeigu ji pagal savo šalies įstatymus nepraranda turėtos pil., o pagal vyro šalies įst.automatiškai įgyja jo šalies pil.

Padėtis pasikeitė 1957 JT Gen.Asamblėjai priėmus konvenciją”Dėl ištekėjusių moterų pil.”. Joje buvo įtvirtinta nuostata, kad santuokos su užsienio valstybės pil.atveju, moteris automatiškai neįgyja vyro valstybės pil., o kitos valstybės pil.įgijimas negali trukdyti jai išlaikyti savo pil.Dviguba pil.gali atsirasti ir natūralizacijos būdu, jeigu pilietybę suteikianti valstybė nereikalauja atsisakyti turimos pil.

Sprendžiant bip.problemas tarpta.praktikoje šalys dažniausiai taiko aktyvios pilietybės doktriną, t.y.didelį dėmesį skiria pilietybės pastovumui ir faktiniam piliečio ryšiui su valstybe. Aktyvios pil.kriterijams priskiriama:

nuolatinė gyvenamoji vieta arba vieta, kur dažniausiai gyvenama;

nuolatinė darbo vieta;

vieta, kur asmuo realiai naudojasi savo pilietinėmis arba pilitinėmis teisėmis;

karinės ar valstybinės tarnybos atlikimo vieta;

kai kuriais atvejais-asmens nekilnojamojo turto buvimo vieta.

Dvigubos pil.problema sprendžiama ir valstybių pil.įstatymuose nustatant bipat.negalimumo atvejus įgyjant valstybės pil., ir sudarant dvišales bei daugiašales sutartis dėl dvigubos pil.nepripažinimo.

Valstybės institucijos, tvarkančios pilietybės klausimus. Pil.klausimus sprendžia P. Prašymai dėl pil.paduodami jam per vietos savivaldos vykdomąją inst.Šiuos dokumentus rengia vietos savivaldos vykdomosios inst.paskirtas pareigūnas arba vietos sav.vykdomosios inst.sprendimu sudaryta komisija. Pareigūnas patikrina, ar asmens prašymas atitinka įstat.sąlygas, ar nėra aplinkybių, dėl kurių minėti klausimai negali būti išsprendžiami. Pareigūnas parengia išvados projektą, kurį teikia nagrinėti vietos sav.vykdomajai inst.Ji prašymą nagrinėja; ir prašymą kartu su prie jo pridėtais dokumentais bei išvada siunčia P. LR pil.prašymus atsisakyti pil.gali paduoti per diplomat.atstovybes ar konsulines įstaigas užsienyje.P-tas sudaro pilietybės reikalų komisiją ir tvirtina Pilietybės klausimų nagrinėjimo šioje komisijoje taisykles. Pilietybės reikalų komisija svarsto ir teikia pasiūlymus P dėl: LR pil.suteikimo, grąžinimo, netekimo, suteikimo akto pripažinimo netkusiu galios. Komisija teikia rekomendacinio pobūdžio išvadas Migracijos dep.prie Vidaus reikalų ministerijos, Konsuliniam dep.prie Užsienio reikalų ministerijos-jeigu asmenys negali nustatyta tvarka gauti reikaimų dokumentų, patvirtinančių iki 1940 06 15 turėtą LR pil.ar lietuvių kilmę.Komisija turi teisę į posėdį kvieti asmenį, kurio pil.klausimas yra sprendžiamas, bei pavesti valstybės inst., kad jos pateiktų reikiamus dokumentis ir pareikštų savo motyvuotą išvadą dėl komisijos nagrinėjamo prašymo. Jei komisija nustato, kad yra aplinkybių, trukdančių patenkinti prašymą, ar reikia papildomų dokumentų bei paaiškinimų, ne vėliau kaip per 7 d.nuo tokio sprendimo priėmimo privalo raštu pranešti apie tai pareiškėjui.Komisijos posėdžiai yra teisėti, kai juose dalyvauja ne mažiau kaip du trečdaliai jos narių. Sprendimai priimami paprasta visų komisijos narių balsų dauguma ir įforminami protokolu, kurį pasirašo visi posėdyje dalyvavę komisijos nariai. Pil.klausimais P-tas leidžia dekretus, kurie skelbiami “VŽ”. Pakartotinai asmenų prašymai suteikti LR pil.ar ją grąžinti priimami ne anksčiau kaip po 1 m.nuo ankstesnio sprendimo priėmimo.