Parlamentas kaip atstovaujamoji valstybės valdžios institucija

Parlamentas kaip atstovaujamoji valstybės valdžios institucija.

Parlamentas - valstybės atstovaujamoji inst., kurios pagrindinis tikslas yra įstatymų leidyba. K-ja numato, kad Seimas yra viena iš inst.,vykdančių valstybės valdžią; tai savarankiška valdžių padalijimo doktrinos požiūriu inst.P-to, kaip valdžios institucijos nepriklausomumas yra demokratijos garantija, todėl L-vos P-tas –vienintelė ints., turinti įgaliojimus kurti įstatymus. P-tas nepavaldus jokiai vykdomosios valdžios kontrolei. Jis pats nustato savo vidaus struktūrą ir veiklos procedūrą. Seimui priskirti įstatymų leidybos įgaliojimai nėra absoliutūs:jis yra saistomas K-jos, jo įgaliojimai ribojami referendumu. K-je skelbiama, kad Seimą sudaro tautos atstovai, todėl P-tas, vykdydamas K-jos suteiktus įgaliojimus, vykdo ir tautos atstovaujamąją funkciją. Kaip atstovaujamoji inst.Seimas tampa tautos valios ir interesų reiškėjas. Tautos atstovavimas garantuojamas demokratinės rinkimų sistemos ir principų. Esant prieštaravimui tarp rinkėjų ir Tautos (nacionalinių) interesų, P-to narys prioritetu turėtų laikyti Tautos interesus. Todėl tokia doktrina griežtai nereikalauja iš P-to nario vykdyti priešrinkiminius pažadus ir nenumato deputato atšaukimo mechanizmo. Išrinktas Seimo narys yra laisvas balsuodamas bet kuriuo klausimu. Laisvo mandato esmė-tautos atstovo laisvė įgyvendinti jam suteiktas teises ir pareigas nevaržant šios laisvės rinkėjų priesakais, jį iškėlusių partijų ar organizacijų politiniais reikalavimais, nepripažįstant teisės atšaukti Seimo narį. Kiekvienas Seimo narys atstovauja visai tautai, taigi visi P-to nariai yra tautos atstovybė. Seimo narių teisių negalima diferencijuoti, negalima jiems nustatyti nevienodų galimybių dalyvauti Seimo darbe, nes tuo yra pažeidžiamas esminis atstovaujamosios institucijos principas-P-to narių lygybė- tuomet nebūtų galimybių Seime atstovauti visai tautai, reikšti jos interesus.

Parlamento formavimo tvarka.

Lietuvos Respublikos Seimą sudaro 141 Seimo narys. Nariai renkami ketveriems metams vadovaujantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų tei­se ir slaptu balsavimu. Seimas laikomas išrinktu, kai išrinkta ne mažiau kaip 3/5 Seimo narių. Lietuvoje Seimo rinkimų įstatymas numato mišrią rinkimų sistemą. Vienmandatėse rinkimų apygardose (atsižvelgiant į ad­ministracinį teritorinį Lietuvos Respublikos padalijimą ir gyventojų skai­čių) mažoritarinės rinkimų sistemos pagrindu išrenkamas 71 Seimo na­rys, o proporcinės - likusieji 70 parlamento narių.

Rinkimus rengia trijų pakopų rinkimų komisijų sistema: Vyriausioji rinkimų komisija, Apygardų rinkimų komisijos ir Apylinkių rinkimų ko­misijos. Dvi pastarosios komisijos skiriamos tik rinkimų laikotarpiui. Įsta­tyme yra numatytas demokratinis rinkimų komisijų sudarymo principas.

Visos politinės partijos ir visuomeniniai politiniai judėjimai, dalyvaujan­tys rinkimuose, turi teisę būti vienodai atstovaujami visų pakopų rinkimų komisijose. Vienmandatėse ir daugiamandalėse rinkimų apygardose kandidatus į Seimo narius turi teisę kelti visos politinės partijos, įregist­ruotos įstatymų numatyta tvarka. Daugiamandatėje rinkimų apygardoje politinėms partijoms, visuomeniniams politiniams judėjimams bei koali­cijoms reikia pateikti sąrašus, kuriuose turi būti įrašyta ne mažiau kaip 20 kandidatų. Tuo pačiu metu šie asmenys gali kelti savo kandidatūras vienmandatėse rinkinių apygardose. Likus ne mažiau kaip 30 dienų iki rinkimų, Vyriausioji rinkimų komisija paskelbia vienmandatėse apygar­dose iškeltų kandidatu pavardes, taip pat rinkimuose dalyvaujančių par­tijų, visuomeninių politinių judėjimų bei koalicijų sąrašus. Įstatymas nu­mato griežtus elgesio reikalavimus partijoms ir kitoms institucijoms rin­kimų kampanijos metu. Kadangi Seimo rinkimų įstatymas numato mišrią rinkimų sistemą, tai kiekvienas rinkėjas gauna du biuletenius: vienman­datės ir daugiamandatės. Siekiant sudaryti galimybes didesniam piliečių skaičiui realizuoti pilietinę teise, Seimo rinkimų įstatymas numato gali­mybę balsuoti paštu.

Nustatant Seimo rinkimu rezultatus vienmandatėse apygardose, rin­kimai laikomi įvykusiais, jeigu juose dalyvavo daugiau nei 40 proc. rin­kėjų, įrašytų į tos apygardos rinkėjų sąrašus. Išrinktu laikomas kandida­tas, gavęs daugiau nei pusę dalyvavusių rinkėjų balsų. Jeigu vienmanda­tėje apygardoje nė vienas iš kandidatų negavo visų rinkėjų daugumos balsų, ne vėliau kaip per dvi savaites turi būti rengiamas pakartotinis; jame dalyvauja du daugiausia balsu gavę kandidatai. Daugiamandatėje apygardoje rinkimai laikomi įvykusiais, jeigu juose dalyvavo daugiau nei 25 proc. visų rinkėjų. Seimo rinkinių įstatymas numato užtveriamąjį bar­jerą. Tik partijos, surinkusios daugiau nei 5 proc., o koalicijos - 7 proc. rinkėjų balsų, gali dalyvauti mandatų dalybose. Užtveriamuoju barjeru siekiama darbingo parlamento eliminuojant smulkias partijas. Kvota (balsų skaičius vienam mandatui gauti) apskaičiuojama: daugiamanda-lėje apygardoje surinktus rinkėjų balsus (už mandatų paskirstyme daly­vaujančius sąrašus) padalijus iš 70 (viso deputatų skaičiaus, renkamo daugiamandatėje apygardoje). Taikant kvotų metodą, mandatai paskirs­tomi proporcingai partijų ar koalicijų gautų balsų skaičiui.

Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu su užsienio valstybe ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų bei nuolat gyvena Lietuvoje. Seimo nariais negali būti renkami asmenys, nebaigę atlikti bausmės pagal teismo pa­skirtą nuosprendį, taip pat asmenys, teismo pripažinti neveiksniais.

Eiliniai Seimo rinkimai rengiami ne anksčiau kaip prieš du mėnesius ir ne vėliau kaip prieš mėnesį iki pasibaigiant Seimo narių įgaliojimams.

Eilinius Seimo rinkimus skelbia Respublikos Prezidentas. Pirmalaikiai Seimo rinkimai gali būti skelbiami Seimo nutarimu, pri­imtu ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. Taip pat pir­malaikius Seimo rinkimus gali skelbti ir Respublikos Prezidentas Konsti­tucijos numatytais;

Parlamento struktūra.

Parlamento darbui ir posėdžiams vadovauja Seimo Pirmininkas ir jo pavaduotojai, kuriu negali būti daugiau kaip penki. Įstatymu projektams nagrinėti ir kiliems Konstitucijoje numatytiems dokumentams rengti Seimas iš savo narių sudaro komitetus. Nenuolatinio aktualumo klausi­mams spręsti Seimas iš savo nariu gali sudaryti komisijas. Politinės parti­jos ir organizacijos savo politinėms pažiūroms reikšti ir tikslams įgyven­dinti gali sudaryti Seimo narių frakcijas, vadovaujamas seniūnų. Tarp frakcijų bei kitiems ryšiams palaikyti veikia Seniūnų sueiga. Seimo orga­nizaciniam darbui garantuoti yra sudaroma Seimo valdyba.

Seimo statute įvardyti parlamento struktūriniai padaliniai turi užtik­rinti darnią institucijos veiklą.

Seimo pirmininkas - parlamento vadovas, turintis tik šiai pareigybei būdingų įgalioji­mų. Seimo narys, išrinktas Seimo Pirmininku arba laikinai einantis jo pareigas, turi sustabdyti savo veiklą Seimo narių frakcijoje. Šiuo reikala­vimu norima pabrėžti, jog asmuo, vykdydamas Seimo Pirmininko parei­gas, turi vadovauti visam parlamentui, o ne daliai. Seimo Pirmininko įga­liojimai yra numatyti Seimo statuto 29 str.:

1) vadovauja Seimo darbui ir atstovauja Seimui;

2) per 10 dienų nuo priėmimo patvirtina parašu Seimo priimto įsta­tymo teksto autentiškumą ir perduoda jį Respublikos Prezidentui pasira­šyti, per 10 dienų pasirašo Seimo statutą ir jo pakeitimus; per 3 dienas pasirašo įstatymus, kurių Respublikos Prezidentas per 10 dienų po įtei­kimo nepasirašo ir negrąžina Seimui pakartotinai svarstyti, bei juos ofi­cialiai paskelbia;

3) per 10 dienų nuo priėmimo pasirašo Seimo nutarimus bei kitus Seimo priimtus aklus;

4) per 24 valandas pasirašo Seimo posėdžių protokolus, taip pat Sei­mo valdybos sprendimus, jeigu pats jiems pirmininkauja;

5) laikinai eina Respublikos Prezidento pareigas arba laikinai pava­duoja Respublikos Prezidentą Konstitucijos 89 str. numatytais atvejais;

6) teikia Seimo Pirmininko pavaduotojų kandidatūras Seimui;

7) Konstitucijoje nustatyta tvarka teikia Seimui skirti Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras;

8) teikia Seimui skirti ir atleisti Seimo kontrolierių ir Seimo kontro-

lierių įstaigos vadovo kandidatūras;

9) Konstitucijos ir įstatymų numatytais atvejais teikia Seimui skirti ir atleisti valstybės institucijų vadovų ir jų pavaduotojų kandidatūras;

10)pirmininkauja Seimo ir Seimo valdybos posėdžiams arba paveda tai atlikti vienam iš savo pavaduotojų;

11)teikia Seniūnų sueigai sesijos darbų programos ir savaitės bei die­nos posėdžiu darbotvarkių projektus arba paveda tai atlikti vienam iš savo pavaduotojų;

12)teikia Seimo valdybos posėdžių darbotvarkės projektą arba paveda tai atlikti vienam iš savo pavaduotojų;

13)vykdo kitus šiame Statute numatytus įgaliojimus.

Vykdydamas savo įgaliojimus, Seimo Pirmininkas leidžia potvarkius. Seimo Pirmininkas, o kai jo nėra, Pirmininko pavaduotojas, jeigu pats nepirmininkauja posėdžiui, bet kuriuo svarstomu klausimu gali be eilės Seimo posėdžiuose išsakyti savo arba Seimo valdybos nuomone. Seimo sesijos metu Seimo Pirmininkas, jo pavaduotojai ne rečiau kaip kartą per mėnesį atsako į Seimo narių iš anksto raštu pateiktus klausimus dėl savo veiklos. Seimo Pirmininko teikimu Seimas vieną iš Seimo Pirmininko pavaduotojų paskiria Seimo Pirmininko pirmuoju pavaduotoju. Seimo statutas numato tokius Seimo Pirmininko pavaduotojų įgaliojimus:

1. Seimo Pirmininko pavaduotojai atlieka Seimo Pirmininko jiems pavestas funkcijas.

Seimo Pirmininko pavaduotojai per 24 valandas pasirašo Seimo posėdžių protokolus, taip pat Seimo valdybos sprendimus, jeigu jie Seimo Pirmininko pavedimu vadovavo Šiems posėdžiams.

Seimo Pirmininką, laikinai išvykusį arba susirgusį ir dėl to laikinai negalintį eiti savo pareigų, tuo metu pavaduoja Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas arba Seimo pavedimu - kitas pavaduotojas.

Jeigu Konstitucijos 89 str. numatytais atvejais Seimo Pirmininkas

laikinai eina Respublikos Prezidento pareigas ir netenka savo įga liojimų Seime, Seimo Pirmininko pareigas Seimo pavedimu laikinai eina jo pavaduotojas.

Nutarimą pavesti laikinai eiti Seimo Pirmininko pareigas arba jį pavaduoti (išankstinį arba konkrečiu atveju) Seimas priima Seimo Pirmininko teikimu.

Seime veikia Seimo valdyba, kurios pagrindinis uždavinys - spręsti or­ganizacinius Seimo darbo klausimus ir teikti patarimus Seimo Pirminin­kui, kai jis to prašo. Seimo valdyba sudaroma iš Seimo Pirmininko, jo pavaduotojų ir Seimo opozicijos lyderio. Seimo valdybos sudėtį nutarimu

feartina Seimas. Seimo statuto 32 str. numato, jog Seimo valdyba:

1) skirsto valstybės biudžeto įstatymo nustatytas Seimo lėšas, svarsto

ir tvirtina Seimo išlaidų sąmalas;

2) komitetų teikimu svarsto ir siunčia j komandiruotes Šeinio narius su raštiškomis Seimo, valdybos, komitetų užduotimis; tvirtina ko­mandiruočių ataskaitas;

3) komitetų ar frakcijų teikimu svarsto ir pritaria Seimo narių išvy­koms ne Seimo lėšomis sesijos metu;

4) prireikus apsvarsto Seimo sesijos darbų programos, savaitės bei dienos posėdžių darbotvarkių projektus ir teikia išvadas Seniūnų sueigai arba Seimui;

5) šaukia neeilinius Seimo posėdžius, nustato posėdžių laiką;

6) tvirtina preliminarų Seimo sesijos posėdžių grafiką;

7) prireikus nustato, kurioms institucijoms ar asmenims pagrindinis komitetas privalo nusiųsti įstatymo projektą išvadoms gauti;

8) prireikus priima nutarimą, kur] pagrindinį komitetą atleisti nuo šio Statuto 147 str. išdėstytu pagrindinio komiteto prievolių;

9) prireikus sudaro darbo grupes įstatymų projektams rengti ir Sei­mo bei valdybos pavedimams vykdyti;

10) padeda organizuoti bendrą komitetų darbą tais klausimais, kurie priklauso kelių komitetų kompetencijai;

11) tvirtina Seimo kanceliarijos struktūrą, sudaro Seimo kanceliarijos etatų sąrašą ir nustato atlyginimus;

12) tvirtina Seimo kanceliarijos nuostatus ir reglamentą;

13) sprendžia kitus Seimo darbo organizavimo klausimus, kurie pagal šį Statutą nepriskirti kitoms Seimo institucijoms ar pareigūnams.

Seimo valdybos posėdžius šaukia ir jiems vadovauja Seimo Pirminin­kas arba jo įgaliotas Seimo Pirmininko pavaduotojas. Stebėtojais Seimo valdybos posėdžiuose gali dalyvauti kiti Seimo nariai, Respublikos Prezi­dento ir Vyriausybės nuolatiniai atstovai. Į Seimo valdybos posėdžius gali būti kviečiami ir kiti asmenys. Klausinius svarstyti valdybai gali teikti val­dybos nariai, komitetai, komisijos, frakcijos ir Seimo kancleris. Svarstyti teikiami Seimo valdybos dokumentų projektai, pasirašyti iniciatorių, per­duodami Seimo Pirmininkui ar jo įgaliotam Seimo Pirmininko pavaduo­tojui. Pastarieji, jais remdamiesi, parengia posėdžio darbotvarke. Seimo valdybos sprendimai priimami atviru balsavimu paprasta posėdyje daly­vaujančių narių balsų dauguma, kai posėdyje dalyvauja ne mažiau kaip pusė valdybos narių. Jeigu balsai pasidalija po lygiai, priimamas tas sprendimas, už kurį balsavo Seimo Pirmininkas, o jei jo nėra, - posėdžiui pirmininkaujantis Seimo Pirmininko pavaduotojas. Seimo nariams per komitetus ir frakcijas pranešama apie Seimo valdybos sprendimus ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo sesijos metu arba ne vėliau kaip per savaitę kitos sesijos pradžioje.

Komitetai ir frakcijos gali apskusti Seimo valdybos sprendimus Sei­mui, jeigu manoma, kad jie pažeidžia ar riboja Seimo nario, frakcijos ar komiteto teises, kad priimti viršijant valdybai suteiktus įgaliojimus. To­kius skundus nagrinėja ir sprendžia Seimas išklausęs Etikos ir procedūrų komisijos išvadų.

Seimo komitetai ir komisijos

Įstatymų projektams nagrinėti bei kitiems Seimo kompetencijai Kon­stitucijos priskirtiems klausimams rengti Seimas pirmojoje sesijoje iš savo narių sudaro komitetus. Juose turi būti ne mažiau kaip 7 ir ne daugiau kaip 17 Seimo narių (išskyrus Europos reikalų komitetą) pagal proporci­nį atstovavimo frakcijoms principą. Šis principas numato, jog didesnė Seimo frakcija turi teise į proporcingai daugiau vietų kiekviename komi­tete. Tačiau tikslus kiekvieno komiteto narių skaičius nustatomas Seimo nutarimu. Europos reikalų komitetas sudaromas ne mažiau kaip iš 15 Seimo narių pagal proporcinį atstovavimo frakcijoms principą. Europos reikalų komiteto nariais gali būti Seimo nariai, dirbantys kituose komite­tuose, taip pat Seimo valdybos nariai. Komitetų sudėtį ir komitetų narių pavaduotojus tvirtina Seimas, balsuodamas už visą komiteto narių ir jų pavaduotojų sąrašą. Tam tikroms veikloms kryptims komitetai gali suda­ryti pakomitečius. Pakomitetį gali sudaryti ne mažiau kaip 5 nariai.

Seime yra sudaromi Šie komitetai:

1. Aplinkos apsaugos;

2. Biudžeto ir finansų;

3. Ekonomikos;

4. Europos reikalų;

5. Kaimo reikalų;

6. Nacionalinio saugumo ir gynybos;

7. Socialinių reikalų ir darbo;

8. Sveikatos reikalų;

9. Švietimo, moksio ir kultūros;

10. Teisės ir teisėtvarkos;

11. Užsienio reikalų;

12. Valstybės valdymo ir savivaldybių;

13. Žmogaus teisių.

Seimo komitetai yra atsakingi ir atskaitingi Seimui. Kiekvienos kitos eilinės sesijos pradžioje gali būti išklausoma komitetų darbo ataskaitų. Komitetai privalo nustatytu laiku apsvarstyti ir pateikti išvadas dėl jiems svarstyti perduotų klausimų, atlikti kitas Seimo pavestas užduotis. Komi­tetai yra atsakingi, kad laiku būtų nustatytas tam tikrų įstatymų ir kitų teisės aktų reikalingumas, pagal jų veiklos kryptis ir kompetenciją inici­juotas jų rengimas ir užsakytos išsamios išvados dėl jų projektų. Seimo komitetai dirba pagal pasitvirtintus planus, suderintus su Seimo sesijos darbų programa. Šiuose planuose nurodomi atsakingi vykdytojai ir atli­kimo terminai. Komitetų darbo planai ir posėdžių darbotvarkės paskel­biamos viešai. Komitetų veiklą koordinuoja Seimo Pirmininkas, Seimo valdyba pagal Seimo sesijų darbų programas ir komitetų darbo planus. Komitetai gali pasitvirtinti darbo tvarkos taisykles, neprieštaraujančias Seimo statutui. Svarstytiniems klausimams parengti komitetai iš savo narių gali sudaryti parengiamąsias darbo grupes. Į jas gali būti įtraukti davė sutikimą kiti Seimo nariai, taip pat valstybės institucijų, partijų ir visuomeninių organizacijų atstovai, ekspertai bei mokslininkai. Lėšos lokių grupių ekspertams skiriamos pagal patvirtintą komiteto išlaidų są­matą. Seimo statuto 49 str. apibrėžti Seimo komitetų įgaliojimai. Seimo komitetai įgalioti:

1) svarstyti įstatymų projektus, rengti išvadas ir nagrinėti klausimus, perduotus komitetui svarstyti;

2) savo iniciatyva arba Seimo pavedimu rengti įstatymų, kitų Seimo priimamų teisės aktų projektus, aptarti naujų įstatymų ar jų pataisų rei­kalingumą;

3) rengti ir teikti Seimui projektus dėl įstatymų derinimo, papildymo, prieštaravimų pašalinimo;

4) svarstyti Vyriausybės programą; savo iniciatyva arba Seimo pave­dimu svarstyti Vyriausybės arba kitų valstybės institucijų veiklos progra­mas pagal atskiras sritis ir teikti Seimui savo išvadas;

5) svarstyti savo kompetencijos ribose valstybės institucijų vadovų, ku­riuos skiria Seimas arba kuriuos skiriant reikia Seimo pritarimo, ir jų pa­vaduotojų kandidatūras, taip pat tų pareigūnų atleidimo klausimus;

6) preliminariai svarstyti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą bei biudžeto įvykdymo apyskaita;

7) nagrinėti ir kontroliuoti einamųjų metų valstybės biudžeto lėšų naudojimo ekonominį efektyvumą; svarstyti ir teikti išvadas bei siūlymus dėl Vyriausybės pateikto kitų metų valstybės biudžeto projekto straipsnių ir programų, komiteto kompetencijai priskirtų klausimų, siekti raciona­laus programų parinkimo ir asignavimų jam paskirstymo;

8) svarstyti siūlymus dėl ministerijų ir kitų valstybės institucijų steigi­mo ar panaikinimo;

9) atliekant parlamentine kontrole, išklausyti ministerijų ir kitų vals­tybės institucijų informacijas bei pranešimus dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų Seimo priimtų aktų vykdymo; savo iniciatyva arba Seimo pavedimu atlikti atskirų problemų parlamentinį tyrimą ir teikti Seimui savo išvadas; savo iniciatyva arba Seimo pavedimu svarstyti Seimui at­skaitingų valstybės institucijų melų veiklos ataskaitas ir teikti Seimui savo išvadas;

10) nagrinėti rinkėjų bei visuomeninių organizacijų pasiūlymus;

11) sudaryti komiteto darbo planą, suderintą su Seimo sesijos darbų programa;

12) sudaryti komitetui skirtų lėšų išlaidų sąmalą;

13) dalyvauti tarpparlamentiniuose Seimo ryšiuose.

Tačiau komitelų priimti sprendimai valstybės institucijoms yra reko­mendacinio pobūdžio, nors privalu į juos atsakyli. Seimo slalule yra nu­matyta kiekvieno konkretaus komiteto veiklos kryptis.

Prireikus Seimas gali sudaryti laikinąsias tyrimo, kontrolės, revizijos, parengiamąsias, redakcines ir kitokias komisijas bet kuriam klausimui ištirti ir kitiems Seimo pavedimams atlikti. Sudarant laikinąsias komisijas, numatomas komisijos narių skaičius proporcinio atstovavimo frakcijoms pagrindu. Seimas tvirtina visą komisijos narių sąrašą. Be to, Seime yra sudaromos nuolatinės Etikos ir procedūrų, Administracinė_bei Peticijų komisijos.

Seniūnų sueiga

Seime veikia Seniūnų sueiga, į kurią įeina Seimo valdybos nariai ir frakcijų atstovai. Kiekviena frakcija į Seniūnų sueigą skiria po l atslovą nuo 10 frakcijos narių. Kiekviena frakcija papildomai skiria į Seniūnų sueigą po l atslovą nuo nevisos dešimlies frakcijos narių, jeigu šią nevisą dešimtį sudaro daugiau negu 5 Seimo nariai. Frakcijos, kuriose nėra 10 narių, skiria į Seniūnų sueigą po l atstovą.

Pagrindinis Seniūnų sueigos uždavinys - svarstyli Seimo sesijos darbų programas bei posėdžių darbotvarkes ir pritarti joms, derinti Seimo ko-miletų ir frakcijų darbo organizavimo klausimus, teikti sprendimu šiais klausimais projektus Seimui bei valdybai, taip pat patarimus Seimo Pir­mininkui.

Seimo seniūnų sueigos posėdžiai sesijos melu vyksta reguliariai tam paskirlu laiku. Neeiliniai Seniūnų sueigos posėdžiai šaukiami Seimo Pir­mininko, Seimo valdybos, Seniūnų sueigos seniūno arba ne mažiau kaip 1/3 Seniūnų sueigos narių reikalavimu. Apie neeilinių posėdžių laiką ir jų darbotvarkę Seniūnų sueigos nariams luri būti pranešta ne vėliau kaip prieš 6 valandas. Seniūnų sueigos posėdžiams vadovauja seniūnas. Jo pareigas pagal Seniūnų sueigos patvirtintą grafiką, kas savaitę pasikeisdarni, eina frakcijų seniūnai. Pirmosios sesijos pirmajam Seniūnų sueigos posėdžiui vadovauja vyriausias pagal amžių frakcijos seniūnas. Seniūnų sueigai svarstyti jos kompetencijai priskirtus klausimus gali siūlyti ir teikti Seimo Pirmininkui ar jo įgaliotam Seimo Pirmininko pavaduotojui Se­niūnų sueigos nariai, Vyriausybė, taip pat kiti Seimo nariai (teikiantys įstatymų projektus). Šių pasiūlymų pagrindu Seniūnų sueigos darbotvar­kės projektą sudaro Seimo Pirmininkas ar jo įgaliotas Seimo Pirmininko pavaduotojas. Stebėtojų teisėmis Seniūnų sueigos posėdžiuose gali daly­vauti kiti Seimo nariai, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės nuolatiniai atstovai, l Seniūnų sueigos posėdžius gali būti kviečiami ir kiti asmenys. Seniūnų sueigos posėdžiai yra atviri visuomenės informavimo priemonių atstovams.

Seniūnų sueigos įgaliojimai:

1) svarsto ir derina iškylančius prieštaravimus dėl Seimo sesijos darbų programos;

2) svarsto savaitės ir dienos posėdžių darbotvarkių projektus ir prita­ria jiems;

3) svarsto ir derina siūlymus dėl pagrindinio ir papildomo komitetų įstatymo projektui svarstyti paskyrimo bei dėl preliminarios įstatymo projekto svarstymo Seimo posėdyje datos paskyrimo;

4) svarsto ir derina iškylančius prieštaravimus dėl kitų Seimo darbo organizavimo klausimų;

5) išklauso komitetų pirmininkų ir frakcijų seniūnų pasiūlymus dėl komitetų arba frakcijų tarpusavio ryšių ir teikia pasiūlymus Seimui arba vaidybai;

6) teikia Seimo valdybai rekomendacijas dėl jos kompetencijai priskir­tų klausimų sprendimo;

7) atlieka derinimo (taikinamosios) komisijos vaidmenį iškilus princi­pinio pobūdžio nesutarimams dėl svarbiausių Seime svarstomų klausiniu;

8) prireikus nustato, kokioms institucijoms ar asmenims pagrindinis komitetas privalo nusiųsti įstatymo projektą išvadoms gauti.

Seimo kancleris

Seimo kanclerio įgaliojimus reglamentuoja Seimo statuto 31 str. Jame nurodoma, kad Seimo kancleris yra Seimui bei Seimo valdybai atsakingas ir atskaitingas valstybės tarnautojas - įstaigos vadovas. Seimo kancleris yra Seimo Kanceliarijos vadovas, kurį įstatymų nustatyta tvarka viešo konkurso būdu 5 metams skiria ir alleidžia Seimas. Konkurso komisija sudaroma Seimo nutarimu į ją įtraukiant po vieną kiekvienos Seimo frak­cijos atstovą. Seimo kancleriu negali būti skiriamas seimo narys. Seimo kanclerio pareigos nesuderinamos su dalyvavimu politinės partijos ar politinės organizacijos veikloje.

Seimo statutas numato konkrečius Seimo kanclerio įgaliojimus. Seimo kancleris:

1) prižiūri Seimo ir jo valdybos dokumentų rengimą;

2) prižiūri Vyriausybės nariams ir kitų valstybės institucijų vadovams pateiktų klausimų, paklausimų ir interpeliacijų nagrinėjimą ir teikia apie tai informaciją Seimo nariams;

3) nagrinėja Seimo narių iškeltus klausimus dėl Seimo kanceliarijos darbo, užtikrina Seimo valdybos sprendimu vykdymą;

4) užtikrina Seimo Pirmininko ir jo pavaduotojų rengiamų sesijos darbų programos, savaitės ir dienos posėdžių darbotvarkių projektų, Se­niūnų sueigos darbotvarkių projektu bei visų svarstomu klausimų me­džiagos parengimą;

5) iš anksto vizuoja Seimo Pirmininkui pasirašyti teikiamus oficialius dokumentus, taip pat pagal savo kompetenciją pasirašo oficialius doku­mentus;

6) atsako už Seimo antspaudų su valstybės herbu naudojimą ir saugo­jimą;

7) apibendrina rinkėjų pasiūlymus, pageidavimus, laiškus ir reguliariai

teikia Seimui;

8) kartu su frakcijų atstovais paskirsto posėdžių salėje vielas frakcijų nariams, taip pat frakcijoms nepriklausantiems Seimo nariams, skiria patalpas frakcijų susirinkimams;

9) įstatymų nustatyta tvarka skiria ir atleidžia Seimo kanceliarijos valstybės tarnautojus;

10) tvirtina Seimo kanceliarijos padalinių nuostatus, darbo taisykles, darbuotojų pareigybių aprašymus ir raštvedybos instrukcijas;

11) atlieka kitas šiame Statute bei Seimo kanceliarijos nuostatuose nustatytas funkcijas.

Seimo frakcijos

Seimo frakcijos yra kuriamos politinių įsitikinimu pagrindu. Todėl ne­žinodami Seimo sudėties, negalime nuspėti, kiek ir kokių frakcijų bus Seime. Seimo komitetų skaičius ir veiklos kryptis nesikeičia dėl to, kokios politinės jėgos laimėjo rinkimus. Tačiau frakcijų skaičius ir dydis priklau­so nuo politiniu jėgų, patekusių į Seimą. Politinių organizacijų ir jų koali­cijų nariai, išrinkti pagal sąrašą, jų nariai, išrinkti pagal sąrašą, bei jų na­riai, išrinkti vienmandatėse rinkimu apygardose, Seime sudaro frakcijas. Frakcijos negali būti kuriamos remiantis asmeniniais, profesiniais intersais. Seimo narys gali būti tik vienos frakcijos narys. Frakcijos Seime gali jungtis j koalicijas ir sutartais klausimais veikti kaip viena frakcija. Susi­kūrusias frakcijas registruoja Seimo valdyba. Visos frakcijos turi veikti pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, Seimo statutą ir įstatymus. Frakcija turi parengti politinę deklaraciją, kuri yra skelbiama spaudoje. Kad frakcija būtų įregistruojama, turi pareikšti norą joje dalyvauti ne mažiau kaip 7 Seimo nariai. Nuostata dėl sudarančiu frakciją 7 Seimo narių įsigalioja nuo naujo, 2000 m. renkamo, Seimo darbo pradžios. Iki to laiko Seimo frakciją galėjo sudaryti ne mažiau kaip 3 Seimo nariai.

Seimo nariu frakcijos arba frakcijų koalicijos, nepritariančios Vyriau­sybės programai, gali pasiskelbti opozicinėmis. Opozicinės frakcijos ar koalicijos paskelbia alternatyvias Vyriausybės programas. Opozicinėms frakcijoms ir koalicijoms garantuojamos visos Seimo statute numatytos frakcijų ir koalicijų teisės. Šios teisės jokia dingstimi negali būti apribo­tos. Jeigu opozicinė frakcija arba jų koalicija turi daugiau kaip 1/2 Seimo mažumai priklausančių Seimo narių, tokios frakcijos seniūnas arba koali­cijos vadovas pagal Seimo statuto 41 str. 5 d. buvo vadinamas Seimo opo­zicijos lyderiu. Opozicijos lyderis naudojosi Seimo statute numatytomis papildomomis opozicijos lyderio teisėmis. Lietuvos Respublikos Konsti­tucinis Teismas pažymėjo, kad Seimo sta­tuto 41 str. 5 d. vartojama sąvoka „Seimo opozicijos lyderis' neatitinka Seimo statute įtvirtinto Seimo opozicijos lyderio statuso. Pagal Seimo statutą Seimo opozicijos lyderiu vadinamas opozicinės frakcijos seniūnas ar opozicinių frakcijų koalicijos, turinčios daugiau kaip 1/2 Seimo mažu­mai priklausančių Šeinio narių, vadovas; jis turi papildomas Seimo statu­te numatytas teises. Šis teisinis institutas pagal Seimo statute įtvirtintą pripažinimo Seimo opozicijos lyderiu tvarką ir teisine padėtį nepriešta­rauja Konstitucijai, tačiau pats šio instituto pavadinimas „Seimo opozici­jos lyderis' yra dviprasmis, nes vien lingvistiškai aiškinant šią sąvoką, ga­lima daryti prielaidą, kad Seimo opozicijos lyderis atstovauja visoms Sei­mo opozicinėms frakcijoms ar visai Seimo mažumai. Pagal Seimo statute įtvirtintą Seimo opozicijos lyderio teisine padėtį jis yra tik Seimo opozici­nės frakcijos ar jų koalicijos, turinčios daugiau kaip 1/2 Seimo mažumai priklausančių narių, taigi tik vienos iš opozicinių frakcijų ar jų koalicijų, vadovas ir atstovas. Jam nustatytos teisės neriboja kitų Seimo narių tei­sių, nekliudo jiems įgyvendinti Konstitucijos 59 str. 4 d. įtvirtinto Seimo nario laisvo mandato, o kitoms Seimo frakcijoms nepaneigia galimybės būti opozicinėmis frakcijomis.

Konstitucinis Teismas. nutarime pažymėjo, kad teisinis reguliavimas visais atvejais turi būti aiškus, jis negali kelti dvi­prasmybių, todėl sąvokos teisės akluose turi būti vartojamos tiksliai, jų tikrąja prasme. Seimo statuto reguliuojamų santykių kontekste sąvoka „Seimo opozicijos lyderis' yra netiksli. Tačiau nurodytos sąvokos „Seimo opozicijos lyderis' ydingumas nebuvo pakankamas pagrindas Seimo sta­tuto 41 str. 5 d. įtvirtintą teisinį reguliavimą pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai.

Frakcijų siūlymai valstybės institucijoms yra rekomendaciniai. Tačiau juos valstybės institucijos, išskyrus teismus, privalo apsvarstyti ir atsakyti raštu.

Parlamento funkcijos ir įgaliojimai.

LR Seimas:

            1) svarsto ir priima Konstitucijos pataisas;

            2) leidžia įstatymus;

            3) priima nutarimus dėl referendumų;

            4) skiria Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimus;

            5) steigia įstatymo numatytas valstybės institucijas bei skiria ir atleidžia jų vadovus;

            6) pritaria ar nepritaria Respublikos Prezidento teikiamai Ministro Pirmininko kandidatūrai;

            7) svarsto Ministro Pirmininko pateiktą Vyriausybės programą ir sprendžia, ar jai pritarti;

            8) Vyriausybės siūlymu steigia ir panaikina Lietuvos Respublikos ministerijas;

            9) prižiūri Vyriausybės veiklą, gali reikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku ar ministru;

            10) skiria Konstitucinio Teismo teisėjus, Aukščiausiojo Teismo teisėjus bei šių teismų pirmininkus;

            11) skiria ir atleidžia valstybės kontrolierių, Lietuvos banko valdybos pirmininką;

            12) skiria savivaldybių tarybų rinkimus;

            13) sudaro Vyriausiąją rinkimų komisiją ir keičia jos sudėtį;

            14) tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas;

            15) nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus;

            16) ratifikuoja ir denonsuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, svarsto kitus užsienio politikos klausimus;

            17) nustato Respublikos administracinį suskirstymą;

            18) steigia Lietuvos Respublikos valstybinius apdovanojimus;

            19) leidžia amnestijos aktus;

           20) įveda tiesioginį valdymą, karo ir nepaprastąją padėtį, skelbia mobilizaciją ir priima sprendimą panaudoti

ginkluotąsias pajėgas.

Parlamento reglamentas.

Parlamento reglamentas yra norminis aktas, kuris nustato Parlamento veiklos reglamentavimą. Paprastai tai yra įstatymo galią turintis norminis aktas, kurį priima ir tbirtina pats Parlamentas (nedemokratinėse valstybėse, kur parlamentas yra “tik dėl akių”, ji tvirtina realią valdžią (ar tai būtų prezidentas, ar kokia karinė chunta) turintis asmuo ar asmenų grupė.).

Jei Parlamentas yra dviejų rūmų, tai kiekvieni rūmai turi savo reglamentą. Nors ir reglamentą tvirtina pats parlamentas (taip įgyvendindamas savo suverenitetą ir diskrecijos laisvę), tačiau jis turi laikytis Konstitucijos ir negali pasiskirti sau daugiau įgaliojimų, negu jam yra suteikta Konstitucijos. Taip pat Parlamento Reglamentas, kaip ir bet koks kitas įstatymas gali būti konstitucinės justicijos objektu.

Lietuvoje parlamento reglamentas yra vadinamas Seimo Statutu. Seimo statutas bei atskiri jo straipsniai gali būti naikinami, papildomi arba keičiami didesne kaip pusės visų Seimo narių balsų dauguma. Įstatymą pasirašo ir skelbia Seimo Pirmininkas.

Apkalta

Apkaltos procesas yra parlamentinė procedūra, kurią Seimas taiko Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytiems asmenims dėl jų padarytų veiksmų, diskredituojančių valdžių autoritetą, siekdamas išspręsti tokių asmenų atsakomybės klausimą. Jeigu šios procedūros metu konkretus asmuo pripažįstamas kaltu, tai jis pašalinamas iš pareigų arba panaikinamas jo Seimo nario mandatas.

Atsakomybėn apkaltos proceso tvarka gali būti traukiami Respublikos Prezidentas, Konstitucinio Teismo pirmininkas ir teisėjai, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir teisėjai, Apeliacinio teismo pirmininkas ir teisėjai bei Seimo nariai.

Pagrindas pradėti apkaltos procesą atsiranda, jei asmuo, kuriam gali būti pradėta apkalta:

1) šiurkščiai pažeidžia Konstituciją;

2) sulaužo duotą priesaiką;

3) įtariamas padaręs nusikaltimą.

Pradėti apkaltos procesą užtenka vieno numatyto pagrindo. Pradėjus apkaltos procesą pagal vieną iš nurodytų pagrindų, apkaltos proceso metu dėl tų pačių konkretaus asmens veiksmų negalima keisti apkaltos proceso pagrindo.

Teisė siūlyti pradėti apkaltos procesą Siūlyti Seimui pradėti apkaltos procesą konkrečiam asmeniui dėl šio statuto 228 straipsnyje nurodytų pagrindų turi teisę ne mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė, Respublikos Prezidentas, o dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų bei Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjų - taip pat ir teisėjų garbės teismas.

Generalinis prokuroras, nustatęs, kad asmenys, kuriems gali būti pradėta apkalta yra įtariami padarę nusikaltimą, apie tai nedelsdamas praneša Seimui ir pateikia atitinkamą medžiagą.

Jei įtariamas padaręs nusikaltimą Respublikos Prezidentas, Seimas pradeda parengiamuosius apkaltos proceso veiksmus.

Išklausęs generalinio prokuroro pranešimą dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, Seimas sprendžia, ar duoti sutikimą konkretų asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn  ar pradėti apkaltos proceso parengiamuosius veiksmus. Jeigu Seimas nusprendžia duoti sutikimą patraukti minėtus asmenis baudžiamojon atsakomybėn, apkaltos proceso parengiamieji veiksmai ir apkaltos proceso procedūra Seime dėl to paties kaltinimo negali būti pradėti tol, kol nebus išspręstas baudžiamosios atsakomybės klausimas, t.y. priimtas teismo išteisinamasis nuosprendis arba įsiteisėjęs teismo apkaltinamasis nuosprendis, arba baudžiamoji byla nutraukta.

Kaltinimo dėl nusikaltimo padarymo teikimas

Teikiant kaltinimą dėl nusikaltimo padarymo, galioja baudžiamuosiuose įstatymuose nustatyti senaties terminai. Kitais atvejais jokie senaties terminai netaikomi, nepaisant to, kada buvo padarytas nusižengimas, kuriuo kaltinamas asmuo, tačiau tą nusižengimą tas asmuo turi būti padaręs, eidamas šio statuto 228 straipsnyje nurodytas pareigas.

Siūlymas pradėti apkaltos procesą turi būti pateikiamas Seimui raštu ir iniciatorių pasirašytas kaip teikimas, kur nurodomas konkretus asmuo, jam formuluojamas kaltinimas, argumentai, svarbiausi faktai, įrodymai ar jų šaltiniai.

Paprastai siūlymas pradėti apkaltos procesą teikiamas Seimo sesijos metu. Seimo Pirmininkas arba jo pavaduotojas su šiuo siūlymu nedelsdamas supažindina Seimo narius ir ne vėliau kaip per savaitę sesijos metu arba per savaitę nuo sesijos pradžios pateikia jį Seimui svarstyti.

Seimas, išklausęs iniciatorių ar jų atstovo siūlymą pradėti konkrečiam asmeniui apkaltos procesą, sudaro specialiąją tyrimo komisiją pateiktų kaltinimų pagrįstumui ir rimtumui ištirti bei išvadai dėl siūlymo pradėti apkaltos procesą parengti. Ši komisija savo darbe vadovaujasi šio statuto dvyliktojo skirsnio nuostatomis.

Specialiosios tyrimo komisijos sudarymo tvarka

Specialioji tyrimo komisija sudaroma iš Seimo narių, apkaltos proceso iniciatorių atstovų ir teisininkų, dirbančių teisme, tardymo sistemoje ar prokuratūroje. Tokie teisininkai turi sudaryti nuo trečdalio iki pusės komisijos narių. Dirbdami komisijoje, jie turi lygias teises su kitais komisijos nariais, tačiau privalo griežtai laikytis politinio nešališkumo principo.

Komisijoje paprastai neturi būti daugiau kaip 12 narių.

Komisijos narius siūlo Seimo dauguma bei Seimo mažuma ir apkaltos proceso iniciatoriai, kuriems paliekama teisė pasiūlyti 1/3 komisijos narių.

Sudarydamas komisiją, Seimas kartu paskiria pirmininką ir jo pavaduotoją, nustato tyrimo atlikimo terminus. Bent vienas iš komisijos vadovų turi būti teisininkas.

Specialiosios tyrimo komisijos posėdžiai

Seimo specialiosios tyrimo komisijos posėdžiai, susiję su apkaltos procesu, paprastai yra uždari.

Specialiosios tyrimo komisijos posėdžiai protokoluojami. Juos rašo pagal teismo posėdžių protokolavimo pagrindines taisykles komisijos paskirtas sekretorius. Posėdžio protokolą pasirašo komisijos pirmininkas ir sekretorius.

Posėdžiuose išklausomi apkaltos proceso iniciatorių ir asmens, kuriam taikoma apkalta, (ar jų atstovų) paaiškinimai bei argumentai, apklausiami liudytojai, kurių sąrašas sudaromas pagal visų specialiosios tyrimo komisijos narių bei asmens, kuriam taikoma apkalta, pasiūlymus, renkami, tiriami ir vertinami kiti įrodymai bei įkalčiai, prireikus kviečiami ekspertai bei specialistai, diskutuojama.

Posėdžiuose gali dalyvauti ir asmens, kuriam taikoma apkalta, advokatas.

Liudytojų ir ekspertų apklausa

Liudytojai ir ekspertai kviečiami ir apklausiami pagal baudžiamojo proceso taisykles: jie įspėjami dėl atsakomybės už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus ir už žinomai melagingus parodymus, o apie įspėjimą patvirtinama jų parašais.

Apie liudytojų apklausą surašomas protokolas, kuris, liudytojui perskaičius, gali būti papildytas ar pataisytas ir po to turi būti liudytojo pasirašytas.

Ekspertai savo išvadas pateikia raštu ir pasirašo.

Kreipimasis į Konstitucinį Teismą

Tais atvejais, kai asmeniui pradėta apkaltos byla dėl šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo, Seimas specialiosios tyrimo komisijos siūlymu arba savo iniciatyva kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas išvados, ar minėto asmens konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas, spręsdamas ar konkretūs veiksmai prieštarauja LR Konstitucijai, yra nepriklausomas ir vadovaujasi LR Konstitucija, jai neprieštaraujančiais įstatymais bei Konstitucinio Teismo įstatymu.

Išvados yra fakultatyvinio pobūdžio, tačiau, remiantis KT aiškinimu, visi procesiniai veiksmai, kurie buvo atlikti Konstituciniame Teisme, negali būti kartojami Seime.

Specialiosios tyrimo komisijos išvados turinys

Specialioji tyrimo komisija, baigusi tyrimą, surašo išvadą, kurioje išdėstoma:

1) kaltinimo esmė, nusižengimo padarymo vieta, laikas, būdai, motyvai ir kitos esminės aplinkybės;

2) nustatyti faktai ir įrodymai;

3) asmens, kuriam taikoma apkalta, paaiškinimai.

Jeigu pareikšti kaltinimai nepasitvirtina, tai nurodoma išvadoje ir kartu trumpai apibūdinami atlikti tyrimo veiksmai. Atsižvelgiant į tyrimo rezultatus, išvados pabaigoje konstatuojama, ar yra pagrindo pradėti apkaltos procesą Seime, ar tokio pagrindo nėra.

Išvadai patvirtinti reikia daugiau kaip pusės visų komisijos narių balsų daugumos. Balsavimo rezultatai nurodomi posėdžio protokole. Patvirtintą išvadą pasirašo komisijos pirmininkas ar jo pavaduotojas.

Pagal patvirtintą išvadą komisija parengia Seimo nutarimo projektą.

Parengtą išvadą kartu su Seimo nutarimo projektu ir kitais dokumentais specialioji tyrimo komisija įteikia Seimo Pirmininkui, kuris teikia šiuos dokumentus svarstyti Seimui artimiausiame posėdyje.

Kaltinimų suformulavimas ir kaltintojų skyrimas

Jeigu specialioji tyrimo komisija padaro išvadą, kad yra pagrindo pradėti apkaltos procesą Seime, ji turi suformuluoti konkrečius kaltinimus. Tai gali būti padaryta komisijos išvados pabaigoje arba atskirame dokumente. Specialioji tyrimo komisija taip pat nusprendžia, kas komisijos vardu palaikys kaltinimą ir atliks kitas kaltintojo funkcijas Seime apkaltos proceso metu. Komisija gali paskirti iki 7 kaltintojų - Seimo narių. Jų pavardes ir įgaliojimus komisija praneša Seimui raštu.

Seimo tvarkomieji veiksmai ir sprendimai, būtini apkaltos procesui

Išklausęs specialiosios tyrimo komisijos išvadą, kad yra pagrindo pradėti apkaltos procesą, Seimas atlieka reikalingus tvarkomuosius veiksmus ir priima sprendimus, būtinus šiai procedūrai:

1) priima nutarimą pradėti Seime apkaltos procesą konkrečiam asmeniui;

2) nustato apkaltos proceso pradžią ne vėliau kaip po 15 dienų nuo nutarimo pradėti apkaltos procesą priėmimo ir numato posėdžių tvarkaraštį;

3) priima nutarimą pakviesti Aukščiausiojo Teismo pirmininką ar kitą šio teismo teisėją pirmininkauti šios procedūros posėdžiams, o kai apkalta taikoma Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ar šio teismo teisėjui - pakviesti pirmininkauti Konstitucinio Teismo pirmininką ar kitą šio teismo teisėją;

4) prireikus paprašo Konstitucinio Teismo išvados apie tai, ar asmens, kuriam taikoma apkalta, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai;

5) atlieka kitus reikalingus parengiamuosius veiksmus.

Apkaltos proceso pradžia Seime

Paskirtą dieną Seime pradedamas apkaltos procesas. Jam pirmininkauja Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ar kitas šio teismo teisėjas arba Konstitucinio Teismo pirmininkas ar kitas šio teismo teisėjas. Nuo pirmojo iki paskutiniojo apkaltos proceso posėdžio turi dalyvauti dar vienas Aukščiausiojo Teismo arba atitinkamai Konstitucinio Teismo teisėjas, galintis prireikus pavaduoti posėdžio pirmininką.

Paskelbus apkaltos proceso pradžią, šio proceso posėdžių metu Seimas tampa apkaltos institucija, kurioje nagrinėjimas vyksta pagal baudžiamojo proceso principus ir pagrindines taisykles, jeigu šis statutas nenustato kitaip.

Posėdžio protokolą pagal teismo posėdžių protokolavimo pagrindines taisykles rašo posėdžio pirmininko paskirtas sekretorius. Apkaltos procesas Seime yra viešas. Jis gali būti transliuojamas per Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją.

Apkaltos proceso sudedamosios dalys. Apkaltos procesas Seime susideda iš šių pagrindinių dalių: parengiamosios, tardymo, ginčų, asmens, kuriam taikoma apkalta, baigiamojo žodžio ir balsavimo dėl pateiktų kaltinimų.

Parengiamoji posėdžio dalis

Parengiamojoje posėdžio dalyje paskelbiama nagrinėjamos apkaltos bylos esmė, pristatomi asmens, kuriam taikoma apkalta, kaltintojai, jų atstovai, paaiškinamos jų teisės ir pareigos, išklausomi jų prašymai ir priimami dėl jų sprendimai, išsiaiškinamos galimybės tęsti bylos nagrinėjimą.

Tardymas

Tardymas pradedamas balsu perskaitant kaltinimo medžiagą ir išklausant asmens, kuriam taikoma apkalta, paaiškinimus.

Po to apklausiamas asmuo, kuriam taikoma apkalta, liudytojai, išklausomos ekspertų išvados, specialistų nuomonės, apžiūrimi įrodymai.

Iki tardymo pabaigos kaltintojai turi teisę tikslinti kaltinimo formuluotes, šalinti aptiktas jose technines klaidas.

Patikslintos kaltinimo formuluotės raštu turi būti įteiktos asmeniui, kuriam taikoma apkalta, ir posėdžio pirmininkui, kuris nedelsdamas paskelbia jas Seimo nariams.

Gavęs patikslintas kaltinimo formuluotes, asmuo, kuriam taikoma apkalta, ir jo gynėjas turi teisę pareikalauti pratęsti ar atnaujinti tardymą.

Ginčai ir baigiamasis žodis

Ginčai - tai kaltintojo ir asmens, kuriam taikoma apkalta, ar jų atstovų kalbos bei replikos.

Paskutinės replikos teisė visada priklauso gynėjui, o jeigu jo nėra, - asmeniui, kuriam taikoma apkalta.

Pasibaigus ginčams, asmeniui, kuriam taikoma apkalta, suteikiamas baigiamasis žodis. Klausimai ir replikos šiuo metu neleidžiami.

Apkaltos proceso posėdžio pirmininko įgaliojimai

1. Procesinius klausimus sprendžia posėdžio pirmininkas.

2. Prireikus jis gali pasiklausti Seimo nuomonės ar prašyti pritarimo savo sprendimams.

3. Tik posėdžio pirmininkui leidus, Seimo nariai gali klausinėti proceso dalyvius.

4. Kalbėti dėl bylos esmės ar kitaip bandyti paveikti proceso eigą Seimo nariams neleidžiama, tačiau jie gali užprotestuoti posėdžio pirmininko atsisakymą leisti klausinėti ar skubotą sprendimą nutraukti apklausą ir balsavimu jį atmesti.

Atsistatydinimo pareiškimas

Asmuo, kuriam taikoma apkalta, turi teisę bet kurioje apkaltos proceso dalyje, tačiau tik iki balsavimo pradžios atsistatydinti iš pareigų ar atsisakyti Seimo nario mandato, pateikdamas dėl to pareiškimą raštu. Toks pareiškimas turi būti nedelsiant patenkintas. Tokiu atveju apkaltos procesas nutraukiamas ir tai įforminama Seimo nutarimu.

Jeigu bent už vieną kaltinimo formuluotę balsuoja 3/5 visų Seimo narių, laikoma, jog asmuo Seimo yra pripažintas kaltu įvykdžius jam inkriminuojamą nusižengimą.

Jeigu nė viena kaltinimo formuluotė nesurenka 3/5 visų Seimo narių balsų, laikoma, jog apkaltai Seimas nepritarė.

pie tai Seimo posėdyje viešai paskelbia posėdžio pirmininkas ir tai įrašoma posėdžio protokole.

Jei už kaltinimo formuluotę, atitinkančią baudžiamojo nusikaltimo požymius, balsavo mažiau kaip 3/5, tačiau daugiau kaip pusė visų Seimo narių, laikoma, jog Seimas duoda sutikimą patraukti konkretų asmenį, išskyrus Respublikos Prezidentą, baudžiamojon atsakomybėn.

Kai Seimas konkretų asmenį apkaltos proceso tvarka pripažįsta kaltu, tas asmuo nuo to momento laikomas pašalintu iš pareigų arba netenka Seimo nario mandato. Jam už padarytus nusižengimus taip pat gali būti taikoma teisinė atsakomybė įstatymų nustatyta tvarka. Konstitucijos nustatytą neliečiamybės teisę praranda ir savo noru atsistatydinę iš pareigų arba atsisakę Seimo nario mandato asmenys, o už padarytus nusižengimus jiems taip pat gali būti taikoma teisinė atsakomybė bendra tvarka.

Apkaltos procedūra Seime gavus teismo apkaltinamojo  nuosprendžio nuorašą

Gavus teismo įsiteisėjusiojo apkaltinamojo nuosprendžio nuorašą, Seimo Pirmininkas arba jo pavaduotojas nedelsdami su juo supažindina Seimo narius.

Seimas priima nutarimą.

Tame pačiame posėdyje Seimas paskiria Seimo posėdžio dėl asmens pašalinimo iš pareigų ar Seimo nario mandato panaikinimo svarstymo datą. Svarstymo data turi būti paskirta ne anksčiau kaip po 7 dienų nuo posėdžio, kuriame ši data buvo nustatyta, dienos. Asmeniui, dėl kurio teikiamas Seimo nutarimo projektas, nedelsiant raštu ir pasirašytinai pranešama apie paskirtą Seimo posėdžio datą ir laiką, kai įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio pagrindu bus sprendžiamas jo pašalinimo iš pareigų ar Seimo nario mandato panaikinimo klausimas. Kartu su pranešimu yra siunčiamas šio straipsnio 3 dalyje numatyto nutarimo projektas, Seimo statutas, taip pat pasiūloma iki svarstymo dienos raštu pranešti, ar jis nori dalyvauti apkaltos procedūroje. Asmuo, pranešdamas apie savo dalyvavimą, gali nurodyti ne daugiau kaip du gynėjus ar kitus atstovus, kurie turi būti pakviesti į Seimo posėdį. Asmuo taip pat gali pateikti įrodymų, turinčių reikšmės sprendžiant konstitucinės atsakomybės klausimą.

Jei asmuo per nustatytą laiką nepateikia raštu jokio atsakymo, yra laikoma, kad jis atsisako dalyvauti apkaltos procedūroje. Tokiu atveju, vykdant apkaltos procedūrą, šio straipsnio 8, 10 ir 12 dalys nėra taikomos.

Nustatyta tvarka vykdomos apkaltos procedūros metu teismo nuosprendis bei kiti teismų nagrinėjant baudžiamąją bylą priimti sprendimai nesvarstomi ir dėl jų teisėtumo bei pagrįstumo nediskutuojama.

Seimo posėdis yra pradedamas Seimo Pirmininko ar jo pavaduotojo pranešimu, kuriame išdėstoma įsiteisėjusiojo apkaltinamojo nuosprendžio esmė.

Po to žodis suteikiamas asmeniui, dėl kurio teikiamas Seimo nutarimo projektas, arba jo prašymu vienam iš gynėjų ar atstovų. Asmuo, dėl kurio teikiamas Seimo nutarimo projektas, ar vietoj jo kalbantis gynėjas ar atstovas savo kalboje gali remtis įrodymais, turinčiais reikšmės sprendžiant konstitucinės atsakomybės klausimą. Seimo nariai gali užduoti asmeniui, dėl kurio teikiamas Seimo nutarimo projektas, ar vietoj jo kalbančiam gynėjui ar atstovui klausimų.

Po to žodis suteikiamas Seimo nariams: pirmieji kalba pritariantys Seimo nutarimo projektui.

Paskui žodis suteikiamas gynėjams ir atstovams, o jei jų nėra - asmeniui, kuriam taikoma apkalta.

Seimo posėdyje kalbėję Seimo nariai ir gynėjai bei atstovai turi replikos teisę. Paskutinės replikos teisė priklauso gynėjui ir atstovui, o jei jų nėra - asmeniui, kuriam taikoma apkalta.

Procedūra baigiama asmens, dėl kurio teikiamas Seimo nutarimo projektas, baigiamuoju žodžiu.

Seimo posėdžio pirmininkas turi teisę pareikalauti, kad apkaltos procedūros metu būtų kalbama tik dėl klausimų, susijusių su apkaltos procedūra.

Asmuo, dėl kurio teikiamas Seimo nutarimo projektas, iki balsavimo pradžios turi teisę atsistatydinti iš pareigų ar atsisakyti Seimo nario mandato, pateikdamas dėl to pareiškimą raštu. Asmuo, atliekantis laisvės atėmimo bausmę, pareiškimą gali pateikti paštu ar per savo įgaliotą asmenį. Tokiu atveju apkaltos procedūra Seime nutraukiama.

Nutarimo priėmimas

Seimo nutarimas priimamas slaptu balsavimu, ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. Jei už Seimo nutarimą balsavo ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių, laikoma, kad asmuo yra pašalintas iš pareigų (ar yra panaikintas jo Seimo nario mandatas) apkaltos proceso tvarka.