Poįstatyminiai teisės aktai Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimuose

Poįstatyminiai teisės aktai Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimuose

1 Lietuvos Konstitucinis Teismas ir jo kompetencija poįstatyminių teisės aktų patikros procese

Lietuvos Konstitucinis Teismas (toliau- Konstitucinis Teismas) yra viena svarbiausių ir pagrindinių grandžių tiek Lietuvos teisinėje, tiek apskritai valstybės demokratinėje sistemoje. Konstitucijos 103 straipsnyje nurodyta, jog „Konstitucinį Teism¹ sudaro 9 teisėjai, skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai. Konstitucinis Teismas kas treji metai atnaujinamas vienu trečdaliu.“ Šio teismo statusas ir jo įgaliojimų vykdymo tvarka yra numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme. Konstitucinis teismas sprendžia įstatymų ir kitų Seimo aktų atitikties Konstitucijai, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktų atitikties Konstitucijai arba įstatymams klausimus.

Konstitucinis Teismas neturi teisės pats inicijuoti konstitucinės patikros proceso, nes priešingu atveju, Teismas pats pradėdamas proces¹ ir pripažindamas negaliojančiu teisės akt¹ atimtų dalį Parlamento  teisių. Tačiau Konstitucinio Teismo praktikoje pasitaiko atvejų, kai yra nagrinėjama plačiau, nei formaliai surašyta kreipimesi. Konstituciniam Teismui tiriant, ar poįstatyminis teisės aktas atitinka Konstitucij¹, gali paaiškėti, kad pats savaime jis Konstitucijai neprieštarauja, tačiau prieštarauja įstatymui, kurio pagrindu jis priimtas. Taip pat gali paaiškėti, jog įstatymas, kurio pagrindu priimtas pareiškėjo prašomas ištirti poįstatyminis teisės aktas prieštarauja Konstitucijai. Remiantis Konstitucijoje įtvirtinta teisės aktų hierarchija, logiška teigti, kad Konstitucijai prieštaraujančios įstatymo poįstatyminis teisės aktas taip pat prieštaraus Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas yra išsakźs nuomonź dėl poįstatyminių teisės aktų tyrimo „Poįstatyminiai aktai … paprastai skiriami įstatymams įgyvendinti, todėl jie leidžiami remiantis galiojančiais įstatymais ir negali jiems prieštarauti. Taigi visi teisės aktai turi būti teisėti: įstatymai negali prieštarauti Konstitucijai, o poįstatyminiai teisės aktai - Konstitucijai ir įstatymams.“ Šiuo atveju Konstitucinio Teismo patikros proceso ribų praplėtimas yra reikšmingas. Visgi priimta nuostata, jog nebūtina kaskart tirti įstatymo, kurio pagrindu buvo priimtas poįstatyminis teisės aktas, atitikties Konstitucijai. Taip elgiamasi tik tuomet, kai Konstitucinis Teismas užfiksuoja fakt¹, jog šis įstatymas prieštarauja Konstitucijai. Tai turi būti pažymėta priimame nutarime. Konstitucinio Teismo praktikoje nėra atvejų, kai pareiškėjas prašytų ištirti vien tik poįstatyminio teisės akto atitikim¹ Konstitucijai neprašydamas ištirti įstatymo (kurio pagrindu priimtas poįstatyminis aktas) atitikim¹ Konstitucijai. Pasitaikius tokiam atvejui, Konstitucinis Teismas galėtų ir privalėtų patikrinti ir paties įstatymo atitikim¹ Konstitucijai.

2 Poįstatyminių teisės aktų atitiktis Konstitucijai

Dr. Vytauto Sinkevičiaus straipsnyje „Poįstatyminis teisės aktas Konstitucinio Teismo nutarimuose“   mėginama atskleisti poįstatyminių teisės aktų vaidmenį Lietuvos Konstitucinio Teismo (toliau –Konstitucinis Teismas) nutarimuose, prieštaravimus Konstitucijai ir įstatymams, taip pat pateikiami Konstitucinio Teismo motyvai, argumentai bei išvados šiuo klausimu. Straipsnio autorius pabrėžia kiekybinį faktorių, jog Konstitucinio Teismo praktikoje didžiausias skaičius nagrinėtų atvejų yra susijź su Vyriausybės nutarimų konstitucingumo problemomis Seimo nutarimų atitiktis Konstitucijai bei įstatymams buvo nagrinėjama tik keliose bylose. Dėl Respublikos Prezidento dekretų ar kitų Prezidento išleistų teisės aktų atitikties Konstitucijai iki šiol niekas nesikreipė, o Konstitucinis Teismas šių teisės aktų konstitucingumo dar nenagrinėjo. Iš esmės poįstatyminiai teisės aktai gali prieštarauti Konstitucijai ir įstatymams pagal normų turinį, reguliavimo apimtį, form¹, nustatyt¹ priėmimo, pasirašymo, paskelbimo, įsigaliojimo tvark¹.

1 Vyriausybės nutarimai

Vyriausybės nutarimai skirti reguliuoti valstybės valdymo reikalus. Dr.V. Sinkevičius savo straipsnyje pažymi, jog Vyriausybė neprivalo poįstatyminiuose teisės aktuose nurodyti konkrečių įstatymų, Seimo nutarimų ar Prezidento dekretų, kuriuos ji įgyvendina priimdama poįstatyminį teisės akt¹. Pagrindinė ir svarbiausia nuostata Vyriausybei priimant   teisės aktus yra neviršyti savo įgaliojimų. Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo principas suponuoja mintį, kad kiekviena valdžios institucija naudojasi jai suteiktais įgaliojimais neperžengdama savo kompetencijos ribų ir neperleisdama tų įgaliojimų jokiai kitai valstybės institucijai. Taigi Vyriausybė negali plėsti savo galių savavališkai, pamindama Seimo nutarimuose jau nustatytas jos valdžios ribas. Konstitucinis Teismas 1999 m. birželio 3 d. nutarime yra pasisakźs: „Konstitucijos straipsnio dalyje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Šis konstitucinis principas reiškia ir tai, kad jei Konstitucijoje yra tiesiogiai nustatyti konkrečios valstybinės valdžios institucijos įgaliojimai, nė viena kita institucija negali iš jos šių įgaliojimų perimti, o institucija, kurios įgaliojimai konstitucijoje nustatyti, negali jų perduoti ar atsisakyti. Tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu.“ Šis principas taip pat eliminuoja deleguotosios įstatymų leidybos galimybź, todėl Seimas pagal Konstitucij¹ neturi teisės pavesti inter alia Vyriausybei realizuoti jo konstitucinės kompetencijos, o Vyriausybė negali tokio pavedimo priimti ir vykdyti.

2 Seimo nutarimai

Poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc), ar nuolatinio galiojimo. Reikalavimai, taikomi poįstatyminiams aktams, yra privalomi ir Konstitucijos 70 straipsnio antrojoje dalyje numatytiems „kitiems Seimo aktams“. Konstitucinis Teismas 1997 m. gegužės 29 d. nutarime yra nurodźs, jog tokie Seimo aktai, vadovaujantis bendraisiais teisės aktų teorijos pagrindais, negali prieštarauti Konstitucijai ir įstatymams, tuo labiau negali keisti įstatymų normų, jų turinio. Ši nuostata yra viena svarbiausių teisės sistemos kūrimo bei vidinės darnos s¹lygų. Konstitucija įpareigoja Seim¹, kaip tautos atstovavimo organ¹, įstatymų ir kitų teisės aktų leidėj¹ savarankiškai elgtis tiek, kiek tai leidžia Konstitucija ir įstatymai. Svarbi ir neginčytina Seimo teisė priimti, keisti, pildyti, pripažinti netekusiais galios galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus neturi pažeisti Konstitucijoje nustatytos tvarkos bei visuotinai priimtų teisinėje sistemoje galiojančių teisės aktų suderinamumo principų.