Poįstatyminio teisės akto s¹veika su kitais teisės aktais

Poįstatyminio teisės akto s¹veika su kitais teisės aktais

1 Poįstatyminio teisės akto santykis su įstatymu

Įstatymui tenka tarpinė vieta tarp Konstitucijos ir poįstatyminių teisės aktų. Kaip jau buvo minėta, poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymui ar su juo konkuruoti. Susiaurinant nagrinėjam¹ sritį iki Vyriausybės nutarimų reikėtų pabrėžti, jog didžiausia problema iškyla dėl to, kad Vyriausybė priima teisės akt¹, kurį sudarančios teisės normos savo esme neatitinka įstatyme nustatytų privalomo elgesio taisyklių. 1994 m. liepos 15 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavźs, jog nuosavybės teises saugo įstatymas, kaip numatyta Konstitucijos 23 straipsnio antrojoje dalyje. Taigi nuosavybės santykiai gali būti reguliuojami tik įstatymais, o ne poįstatyminiais aktais. Vyriausybės nutarimas yra poįstatyminis teisės aktas. Juo paprastai įgyvendinamos įstatymo normos, tačiau tokia teisės norma negali pakeisti paties įstatymo ir sukurti naujų teisės normų, kurios savo galia konkuruotų su įstatymo normomis. Kitas svarbus probleminis aspektas tas, kad priėmus įstatym¹ neretai atsitinka taip, jog anksčiau už minėt¹ įstatym¹ priimtas poįstatyminis teisės aktas ir pats įstatymas prieštarauja vienas kitam. Tokiu atveju yra remiamasi Konstitucinio Teismo pripažinta nuostata, jog Vyriausybė savo iniciatyva redaguotų tokius poįstatyminius teisės aktus, juos keistų, pildytų, panaikintų su tikslu pašalinti neatitikimus teisinėje sistemoje.

Konstitucinis Teismas yra konstatavźs, jog pagal Konstitucij¹ su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavim¹ galima nustatyti tik įstatymu. 2006 m. Sausio 30 d. Teismų atstovų darbo grupės išvadoje „ Dėl valstybės įstaigų ir institucijų priskyrimo darbo apmokėjimo grupėms vertinimo kriterijų“ buvo nustatyta, jog įstaigų priskyrimo darbo apmokėjimo grupėms kriterijų sistema gali būti nustatyta tik įstatymu, o ne poįstatyminiu teisės aktu - Vyriausybės nutarimu. Kriterijai, kuriais remiantis valstybės tarnautojams nustatomas darbo užmokestis, yra esminis kiekvieno piliečio teisės gauti teising¹ apmokėjim¹ už darb¹ elementas ir turi būti nustatomas įstatymu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Poįstatyminiais teisės aktais, taigi ir Vyriausybės nutarimais, galima nustatyti tik įstatymų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimo klausimus, įgyvendinimo tvark¹, t.y. procedūras, bet ne materialinės teisės klausimus. Kitu atveju būtų neįmanoma išvengti tam tikros institucijų priklausomybės nuo vykdomosios valdžios sprendimų.

2 Poįstatyminio teisės akto santykis su Europos S¹jungos teisės aktais

Europos Teisingumo Teismas yra ne kart¹ pasisakźs Europos S¹jungos teisės viršenybės prieš valstybių narių nacionalinź teisź klausimu. Pirmoji byla, turėjusi svarbi¹ reikšmź nustatant ES teisės viršenybės princip¹, tai 1963 metų Van gend en Loos byla. Šiame sprendime Teismas taip apibūdino Europos Bendrijos teisź: “…Bendrija tarptautinėje teisėje sukūrė nauj¹ teisinź tvark¹, kurios naudai valstybės narės apribojo, nors tik kai kuriose srityse, savo suverenias teises ir kurios subjektai yra ne tik valstybės narės, bet ir jų piliečiai“. Nors šioje byloje Europos Teisingumo Teismas dar neatsakė į klausim¹, kas būtų jei atsirastų prieštaravimas tarp Europos Bendrijos teisės ir nacionalinės teisės, tačiau buvo pabrėžta, kad Bendrija sukūrė nauj¹ teisinź sistem¹, nesutampančia nei su nacionaline nei su tarptautine teisine sistema. Be to minėtoje byloje buvo suformuluotas ne mažiau svarbus tiesioginio veikimo principas, reiškiantis, kad Europos Bendrijos teisė sukuria teises bei nustato pareigas ne tik valstybėms, bet ir privatiems asmenims. Tai reiškia, kad privatūs asmenys, gali remtis Europos Bendrijos teise nacionaliniuose teismuose, jei jų teisės, kylančios iš Europos Bendrijos teisės, yra pažeistos.

Europos S¹jungos teisės viršenybės principas buvo suformuluotas po metų t.y. 1964 metais Costa/Enel byloje. Ši byla buvo susijusi su prieštaravimu tarp kai kurių Europos Bendrijos sutarties  nuostatų ir Italijos įstatymo, numatančio elektros įmonės nacionalizavim¹. Kadangi Italijos įstatymas buvo priimtas vėliau, tai šios šalies teismas pareiškė klausim¹, susijusį su prioritetu. Europos Teisingumo Teismas pirmiausia citavo savo sprendim¹ Van Gend en Loos byloje – valstybės “apribojo savo suverenias teises”. Analizuodamas Europos Bendrijos sutarties nuostatas Teismas ši¹ mintį rutuliojo toliau: jis pabrėžė, kad pagal Europos Bendrijos sutarties 189 str. įgaliojimai buvo perleisti Bendrijų institucijoms, o remiantis sutarties 5 str., valstybės įsipareigojo laikytis Bendrijos teisės. Būtent iš pastarosios normos buvo išvesta Europos Bendrijos teisės viršenybė nacionalinės teisės atžvilgiu. Europos Teisingumo Teismas teigė: “Nuostatų, kurios kyla iš Bendrijos, o paprasčiau – iš Sutarties s¹lygų ir dvasios integravimas į kiekvienos valstybės narės teisinź sistem¹, nebeleidžia šioms valstybėms suteikti pirmenybź teisinės sistemos, kuri¹ jos prisiėmė abipusiškumo pagrindu, vienašaliai ir vėlesnei priemonei. Todėl tokia priemonė turi būti suderinama su ta teisine sistema. Bendrijos teisė negali veikti skirtingai atskirose valstybėse dėl vėliau priimamų nacionalinių įstatymų vykdymo, nekeliant pavojaus Sutarties tikslų įgyvendinimui…”. Taigi Teismo nuomone, Europos Bendrijos teisė, dėl savo ypatingos ir prigimties juridine galia negali būti silpnesnė už nacionalinės teisės nuostatas, kad ir kaip jos būtų įformintos, nes priešingu atveju ši teisė netektų savo, kaip Bendrijos teisės savybių, be to, ir pačios Bendrijos teisinis pagrindas taptų abejotinu.

Atsižvelgiant į jau anksčiau šiame darbe nagrinėt¹ nacionalinės teisės aktų hierarchijos mechanizm¹, reikėtų pabrėžti, jog Europos S¹jungos teisės aktai žingsnis po žingsnio tapo viena pagrindinių sudedamųjų Lietuvos teisinės sistemos dalių, turinti viršenybź prieš nacionalinius įstatymus, taigi ir prieš poįstatyminius teisės aktus.