CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

ĮRODYMAI IR ĮRODINĖJIMAS CIVILINIAME PROCESE

teisė

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

ĮRODYMAI IR ĮRODINĖJIMAS CIVILINIAME PROCESE

DBA- dalyvaujantys byloje asmenys

MTS- matrialieji teisiniai santykiai

MTN –metarialioji teisės norma

TS – teisiniai santykia

TN- teisės norma

CB – civilinė byla

1. Įrodinėjimo CP samprata, tikslai, reikmė.

Esminis CP tikslas- ginti asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pa˛eisti ar ginčijami, interesus (CPK2str.) Teismas visų pirma privalo isiaikinti teisikai reukmingus faktus, pagrind˛iančius tokių teisių ar interesų egzistavim¹. Rungimosi principas lemia, kad įrodymus pateikia alys. Jei faktinės aplinkybės yra aikios, teismo veikla apsiriboja teisiniu aplinkybių vertinimu. Įrodinėjimui CP būdingas byloje nustatytų aplinkybių loginis vertinimas. Logikos dėsnių laikymosi svarba pabrė˛iama ir LAT praktikoje. Viena vertus, įrodinėjimas- tai pa˛intinė veikla, nes iki tol teismui ne˛inomos aplinkybės tampa ˛inomomis, o priėmus teismo sprendim¹, aplinkybės tampa ˛inomomis ir visiems kitiems asmenims (ir suinteresuotiems, ir ne). Kita vertus, įrodinėjimas yra ne tik loginė mastymo veikla, bet kartu ir procesinė (praktinė) CPK normomis detaliai reglamentuojama veikla.

Įrodinėjimas CP- tai pa˛intinė ir praktinė CP DBAir teismo veikla, kai reikmingoms byloje aplinkybėms nustatyti renkami, tiriami ir vertinami įrodymai, siekant tinkamai isprźsti byl¹.

Įrodinėjimo tikslas- nustatyti ties¹ konkrečioje byloje (CPK 176str.),- tai teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su byla, egzistuoja arba ne (labiau tikėtina atitinkam¹ fakt¹ buvus, nei jo nebuvus).

Nustatoma tik santykinė tiesa- tiesa yra tai,kas atrodo labiau tikėtina. „Teisės doktrina įrodinėjimo apimties kriterijumi laiko vadinam¹jį protingo ˛mogaus etalon¹(LAT)“. Teismas privalo ne isiaikinti absoliuči¹ ties¹, bet isamiai itirti esmines bylos aplinkybes, remdamasis turimais įrodymais. Įrodymų pakankamumo problema- ar teismas turėtų būti visikai įsitikinźs, ar u˛tenka to,kad linksta labiau tikėti, nei netikėti? Kada teismo įsitikinimas jau galėtų būti pakankamas tinkamai įvertinti byloje esančius įrodymus priklauso nuo ginčo sudėtingumo, esančių įrodymų tikslumo, aikumo, kiekio, juos pateikiančių asmenų suinteresuotumo bylos baigtimi ir kt. Socialiniame CP vyraujančiu įrodinėjimo standartu yra pripa˛įstamas toks teismo įsitikinimas, kai kiekvienam protingam ir gyvenimo aplinkybes suprantančiam ˛mogui nelieka jokių abejonių dėl bylai reikmingos aplinkybės buvimo ar nebuvimo. LAT- „() CP įrodymų pakankamumo klausimas sprend˛iamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu). Tai reikia, jog nėra reikalaujama imtaprocentinio teismo įsitikinimo“.

Vertinant įrodymus, svarbu nustatyti įrodymų s¹sajum¹, tikrum¹, leistinum¹ bei pakankamum¹. Pvz., darbo bylose itin grie˛ti įrodymų pakankamumo reikalavimai (pvz. asmuo atleistas i darbo nes atliko vagystės ar kitus nusikalstamus veiksmus, kurie vertintini ne tik privatinės, bet ir vieosios teisės po˛iūriu. Atleidimas tokiu pagrindu turi didelės įtakos asmens tolimesniam gyvenimui, jo bei jo artimųjų reputacijai ir kt., todėl nagrinėtinas itin atid˛iai- LAT- „Taigi įrodymų pakankamumo klausimas tokiose bylose turi būti sprend˛iamas taikant labai grie˛tus kriterijus, suformuluotus lat, nagrinėjant bylas, susijusias su vieo intereso apsauga“). LAT :“Bendra taisyklė, kad įrodymų pakankamumo klausimas CP sprend˛iamas remiantis tikimybių pusiausvyros principu. Tačiau į princip¹ būtina taikyti atsi˛velgiant į nagrinėjamos bylos materialinį teisinį pobūdį“.

Jei pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad įrodymų konkrečioje byloje pakanka jo įsitikinimui suformuoti, tai auktesnės instancijos teismas, siekdamas panaikinti tokį teismo sprendim¹, turi paneigti teismo pateiktų įrodymų analizź ir vertinim¹. LAT-„ apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendim¹ dėl įrodymų nepakankamumo, jeigu argumentuotai patvirtina, jog joks protingas ˛mogus, esant tokiems įrodymams, fakto nebūtų pripa˛inźs įrodytu arba byloje apskritai nėra įrodymų, kurie leistų daryti ivad¹ dėl fakto buvimo ar nebuvimo“.

Įrodinėjimo subjektai

Įrodinėjimo procese dalyvauja daug įvairių procesinź padėtį u˛imančių asmenų (teismas, alys, liudytojai, ekspertai, proceso dalyviai ir kt.), tačiau įrodinėjimo subjektais yra laikomi tik asmenys, turintys tiek teisź, tiek pareig¹ įrodinėti- alys ir DBA. Teismas turi teisź pasiūlyti alims svarstyti įvairius klausimus, patikslinti savo argumentus, pateikti papildomus įrodymus, patikslina pareig¹ įrodinėti ( kad alys nuo pat prad˛ių suvoktų, kurios aplinkybės yra ginčijamos, ir k¹ reikia įrodyti) ir kt.- t.y. teisikai prisideda prie proceso operatyvumo ir koncentruotumo. Įrodymus savo iniciatyva teismas renka tik iimtiniais atvejais. Įrodinėjimo natos patikslinimas, pagalba renkant įrodymus gali būti suvokiama ne tik kaip teismo teisė, bet ir kaip pareiga (iaikinimo pareiga socialiniame CP). Taigi teismas bent i dalies gali būti priskiriamas prie įrodinėjimo subjektų. Nors visaverčiais įrodinėjimo subjektais neabejotinai laikomos alys ir DBA. Pabrė˛tina, jog negalima įrodinėjimo pareigos perkelti teismui,kadangi teismas negali tapti vienos i alių advokatu ir rinkti jai naudingus įrodymus, nepaisyamas to,kad alis pati gali tuos įrodymus pateikti.

Įrodinėjimo dalykas

Tai bylai reikimingų aplinkybių visuma (kuriomis grind˛iamas reikalavimas ir atsikirtimai beikitos reikmingos bylai aplinkybės). Įrodinėjimo dalyk¹ reiktų nustatyti jau pasirengimo stadijoje. Juo gali būti:

Materialiojo teisinio pobūd˛io juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia bei pasibaigia ginčo alių teisės bei pareigos. (būtinas MTN teisingam parinkimui).

Įrodomieji faktai, t.y. įstatymuose nurodyti faktai, kurių pagrindu teismas daro ivad¹ apie reikmigų aplinkybių egzistavim¹ (pvz. prievolės įvykdymo įrodomasis faktas). Jie yra pagrindas logine seka daryti ivad¹, jog egzistuoja kitas- MTS pobūd˛io juridinis faktas.

Procesinio teisinio pobūd˛io juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia bei pasibaigia ginčo alių procesiniai TS.

TN turinys, jos aikinimas ir taikymas paprastai nėra įrodinėjimo dalykas. Tačiau tam tikrais atvejais juo tampa u˛sienio TN, jų taikymo ir aikinimo aktai. Pvz. CK 1.12 str.

Tinkamas reikmingų bylos aplinkybių t.y. įrodinėjimo dalyko nustatymas yra tiesiogiai susijźs su teisingo sprendimo priėmimu ginčo byloje. Tačiau teisingo sprendimo priėmim¹ byloje laiduoja tik: 1) visų reikmingų bylai aplinkybių nustatymo; 2) tinkamo jų teisinio vertinimo vienovė.

2. Įrodinėjimo etapai: faktų ir įrodymų nurodymas, įrodymų pateikimas, įrodymų rinkimas, tyrimas ir vertinimas. Naujų įrodymų pateikimo ribojimas CP stadijose.

Įrodinėjimas yra tźstinis procesas.

Faktų nurodymas Iekinyje ir atsiliepime į iekinį nurodomas reikalvimų ar nesutikimo faktinis pagrindas. Faktų nurodymo etape preliminariai apibrė˛iamas įrodinėjimo dalykas, nes tuos faktus, kuriais DBA remiasi byloje, jie turės įrodyti. Įrodytinų aplinkybių visuma nustatoma negalutinai, įrodinėjimo dalykas gali keistis (pvz. keičiant iekinio dalyk¹ ar pagrind¹). Faktų nurodymo stadijoje teismas negali likti pasyvus, tačiau rungimosi ir dispozityvumo principai riboja teismo iniciatyv¹ nustatant įrodinėjimo dalyk¹. Kitokia situacija yra bylose, susijusiose su vieojo intereso apsauga (pvz. eimos TS bylos- LAT- „tiria ir vertina ne vien tik alių nurodomus faktus ir pateiktus įrodymus, bet ir pats sprend˛ia dėl byloje reikmingų faktų bei rinktinų įrodymų“). Visas faktines aplinkybes būtina nurodyti iki bylos nagrinėjimo i esmės, vėlesnis pateikimas yra ribojamas. Jei jau po teismo sprendimo priėmimo naujai paaikėja esminės faktinės aplinkybės, tai faktų nurodymo etapas gali būti pratźstas proceso atnaujinimo stadijoje. Naujai paaikėjusiomis aplinkybėmis gali būti laikoma tik tokios aplinkybės, kurios (LAT):

Buvo nagrinėjant byl¹ ir priimant sprendim¹,

Pareikėjui nebuvo ir negalėjo būti ˛inomos,

Pareikėjui tapo ˛inomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui,

Turi esminź reikmź bylai, t.y. jeigu jos būtų buvusios ˛inomos nagrinėjant byl¹, būtų priimtas visai kitas sprendimas.

Naujai pateikti įrodymai yra pagrindas atnaujinti proces¹ tik tuo atveju, jei jie patvirtina buvus aplinkybes, atitinkančias naujai paaikėjusių aplinkybių po˛ymius.

Įrodymų nurodymas. Iekovas iekinyje privalo nurodyti ne tik aplinkybes, kuriomis grind˛ia savo reikalavim¹, bet ir įrodymus, patvirtinančius iekovo idėstytas aplinkybes, liudytojų gyvenamosios vietos ir ir kitų įrodymų buvimo viet¹. Atsakovas turi nurodyti įrodymus, kuriais grind˛ia nesutikimo motyvus. alis gali prayti teism¹ pagalbos gauti tam tikrus įrodymus (nurodo jų buvimo viet¹ ir negalėjimo gauti pačiai prie˛astis).

Įrodymų pateikimas. T.y.faktinis įrodymų perdavimas teismui. Pridedami prie iekinio, prieiekinio. CPK 178str., 42str. alių pareiga teikti įrodymus, ne tik teisė. Pateikiami pasirengimo CB nagrinėjimui stadijoje. Jei alis nepasinaudos teise laiku pateikti įrodymus, gali kilti dvejopo pobūd˛io teisiniai padariniai:

Teimas, manydamas, kad tam tikros faktinės aplinkybės yra neįrodytos, gali atmesti iekinį;

Teismas gali atsisakyti priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti anksčiau (CPK 181 str. 2d.), nes tai lemtų būtinum¹ atidėti bylos nagrinėjim¹, kad kita alis galėtų susipa˛inti su įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismui naujų įrodymų negali būti pateikta, iskyrus atvejus, kai pirmos inst. teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba nepagrįstai netenkino alies praymo ireikalauti įrodymus, taip pat kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė ikilo vėliau. Naujų įrodymų priėmimo iimtines s¹lygas turi teisź nurodyti ir privalo jas pagrįsti alys apeliaciniame skunde, atskirajame skunde bei atsiliepimuose į iuos proc.dokumentus. LAT- „eimos, darbo, ypatingosios teisenos, bankroto ir restruktūrizavimo bei kitose bylose, kuriose teismas pagal įstatym¹ privalo veikti ex officio, naujus įrodymus apeliacinės inst. teismas gali ireikalauti savo iniciatyva“. Tam tikrais atvejais įrodymų pateikimas apel.inst. teisme galimas ir netgi būtinas,- pvz. ekspertizės skyrimas, kai ji nebuvo skirta pirmos inst. teisme (gali būti skiriama po to, kai reikalavimai/atsikirtimai apel. inst. teismo buvo pripa˛inti nepakankamais, o joms itirti ir įvertinti reikia specialisto ˛inių). Kiekvien¹ kart¹, kai apel.inst. teimui pateikiami nauji įrodymai, būtina sprźsti,kada atsirado jų pateikimo būtinybė. Būtinybė pateikti naujus įrodymus gali ikilti tais atvejais, kai pirm.inst.teismas ginčijamame sprendime per˛engė bylos nagrinėjimo ribas, tinkamai neįvykdė teismo iaikinimo pareigos, arba kai reikia atsikirsti į naujai apelianto pateiktus ir teismo priimtus įrodymus ir pan. LAT- „Jei teismas netyrė dalies svarbių bylai aplinkybių dėl to,kad netinkamai taikė ar aikino MTN, nepriėmė nagrinėti įrodymų, kaip neturinčių ryio su byla, nepareikalavo alių pateikti papildomų įrodymų ar dėl kt prie˛asčių neityrė turinčių bylai reikmės aplinkybių visumos, tai apeliacinio nagrinėjimo metu yra pagrindo konstatuoti teismo sprendimo nepagrįstum¹ ir būtinybź itirti visas reikmingas bylos aplinkybes. Neivengiamai tai susijź su naujų įrodymų teikimu.“ Apeliacinės inst. teismas naujus įrodymus priima ir atsisako juos priimti ˛odine nutartimi, o byl¹ nagrinėjant rayt.proc.tvarka- nutartimi, kuria byla isprend˛iama i esmės. Nutartyje nurodomi priėmimo ar atsisakymo priimti naujus įrodymus motyvai. Kasaciniame teisme neleid˛iama pateikti naujus įrodymus. Teismui suteikiamos tam tikros teisės veikti įrodinėjimo proces¹: pareikalauti pateikti įrodymus (CPK 159 str.), įpareigoti pateikti įrodymus, kuriais viena i alių turi ir jais remiasi (CPK 160str.1d.4p.), siūlyti pateikti papildomus įrodymus (CPK 179str.1d.)(neturėtų būti ivardijamos konkrečios įrodinėjimo priemones, iskyrus privalomus raytinius dokumentus), įpareigoti kitus asmenis pateikti jų turimus raytinius ar daiktinius įrodymus, gali duoti ir liudijim¹ apie teisź gauti t¹ įrodym¹, kad jis būtų pateiktas (CPK 199str.4d.,206 str.2d.).

Įrodymų rinkimas. Įrodymai turi būti surinkti ir pateikti teismui pasirengimo teisminiam nagrinėjimui stadijoje, tik iimtiniais atvejais teismas gali atidėti bylos nagrinėjim¹ (CPK 156str.1d.). Nors įrodinėjimo subjektai yra alys, įstatymo numatytais atvejais įrodymus renka ir teismas savo inicatyva (nedispozityviose bylose).

Faktų ir įrodymų nurodymas, rinkimas ir pateikimas prasideda keliant CB ir pasibaigia (paprastai) iki nutarties skirti byl¹ nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Taip yra todėl, kad pasirengiamojo posėd˛io tikslas yra sutaikyti alis arba isiaikinti alių ginč¹ ir isamiai pasirengti jo nagrinėjimui.Įrodymai yra tik renkami, bet ne tiriami ar vertinami, alių duodami paaikinimai nėra įrodinėjimo priemonė.

Byloje surinktų įrodymų tyrimas. Įrodymai tiriami tik vykstant teisminiam nagrinėjimui, kurį vykdo teismas, remdamasis betarpikumo, ˛odikumo ir bylos nagrinėjimo koncentruotumo principais. Įrodymų tyrimų tvark¹ nustato pats teismas, atsi˛velgdamas į DBA nuomonź. Įrodymai tiriami bylos nagrinėjimo prad˛ioje, iklausius DBA paaikinimus. Tirdamas įrodymus teismas privalo patikrinti priimtų įrodymų s¹sajum¹, leistinum¹, įrodom¹j¹ reikmź, palyginti skirtingomis įrodinėjimo priemonėmis gaut¹informacij¹. alys turi teisź dalyvauti tirant įrodymus, joms nedalyvaujant įrodymai gali būti tiriami tik rayt.proc.metu.

Įrodymų vertinimas. CPK įtvirtina laisv¹ įrodymų vertinim¹- teismas vertina esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinim¹, pagrįst¹ visapusiku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, inagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymus teismo metu vertina ir alys, tačiau galiausiai įrodymus įvertina tik pats teismas, priimdamas sprendim¹- motyvuojamoje sprendimo dalyje turi būti nurodyti įrodymų, kuriais teismas grind˛ia savo ivadas, vertinimas bei argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus ( CPK 185, 270 str.) LAT- Tačiau jei įrodymai byloje buvo, jie itirti, pasisakyta dėl jų turinio, reikmės, įtakos, tai vien jų neapraymas teismo procesiniuose dokumentuose nesudaro CPK 176-178str. pa˛eidimo.Vertindamas įrodymus teismas patikrina kiekvieno įrodymo s¹sajum¹, leistinum¹, ryį su kitais įrodymais, ar nėra prietaravimų tarp pateiktų įrodymų. Teismas taip pat turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai yra patikimi, ar nebuvo pateiktų suklastotų dokumentų, ar nepaneigtos įstatymo nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Reikia įvertinti kievien¹ įrodym¹ atskirai ir įrodymų viset¹. Tik ityrus įrodymų visum¹ galima padaryti teisines ivadas. Teismai remiasi įrodinejimo taisyklėmis bei logikos dėsniais. CPK 185str. 2d. įtvirtina įrodymų lygybės princip¹, pripa˛įstant visiems įrodymams vienoki¹ ar kitoki¹ įrodom¹j¹ vertź. Įrodymų vertinimas grind˛iamas tikėtinumo taisykle- kurios esmź sudaro laisvas įrodymų vertinimas. Didesnė įrodomoji vertė skiriama tam įrodymui, kuris suponuoja didesnź vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybź, negu kitas. Iimtys i įrodymų lygybės principo numatytos įst.-pvz. CPK 197 str. 2d. oficialūs raytiniai įrodymai yra prima facie įrodymai, jais patvirtintos aplinkybės laikomos visikai įrodytomis, kol nėra įst. nustatyta tvarka paneigtos. Eksperto ivada teismui yra neprivaloma, tačiau nesutikimas su ja turi būti motyvuotas sprendime arba nutartyje. Įrodymų vertinimas glaustai idėstomas sprendimo motyvuojamoje dalyje (nepriimtinas liudytojų parodymų atkartojimas), idėstant įrodymų analizės pagrindu padarytas ivadas, kokios aplinkybės yra nustatytos ir kokios- ne. Teismo sprendimo pagrįstumas inter alia priklauso nuo to, ar teismas teisingai įvertino byloje surinktus ir itirtus įrodymus. LAT- „Teismo sprendime nepakanka apsiriboti vien mechaniku įrodymų ivardinimu. Motyvuojamoje teismo sprendimo dalyje turi būti pateikta byloje surinktų ir teismo itirtų įrodymų analizė, atskleid˛iant kiekvieno i jų įrodom¹j¹ vertź. I ios sprendimo dalies turi būti aiku, kodėl vienas ginčui isprźsti reikmingas aplinkybes teismas laiko nsutatytomis, o kitas- nenustatytomis, o tai leid˛ia nustatyti, ar teismas teisingai kvalifikavo ginčo santykį, t.y.ar teisikai tinkamai įvertino ginčo alių pareiktus reikalavimus.“ Vertinant įrodymus, būtina atsi˛velgti ir į bylos specifik¹. Įrodymų rinkimas, teismo aktyvumas neretai siejasi su teismo aktyvumo aspektu.

Sprendimo priėmimas u˛ akių. Teismas atlieka formalų įrodymų vertinim¹, t.y. patikrina, ar tie įrodymai atitinka CPK 177str. ir kt.formalius reikalavimus, ar jie gauti įst.ir kt. TA nustatyta tvarka, ar turi ryį su įrodinėjimo dalyku, ar yra leistini. Teismas turi įsitikinti,kad prieingai aliai nepaneigus teismo nustatytų aplinkybių, būtų pagrindas priimti tokį pat sprendim¹. Prieingu atveju būtų pa˛eistas CP įstatymas, praktika neatitiktų sprendimo u˛ akių idėjos, atsirastų prielaidos piktnaud˛iauti procesu. Teismas vertina tik teisinį, bet ne faktinį jų pagrįstum¹. LAT- „Teismas privalo įvertinti visus byloje esančius įrodymus, taip pat ir tuos, kurie buvo pateikti atsiliepime į iekinį.“Pasialinimas i teismo posėd˛ių salės nenurodan prie˛asties laikomas alies nedalyvavimu ir jo pagrindu galima priimti sprndim¹ u˛ akių.

Dokumentinis procesas. Preliminariame sprendime faktinės bylos aplinkybės nustatomas leistinų raytinių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu. Padarźs ivad¹, kad iekovo pateiktų įrodymų nepakanka nurodytoms faktinėms bylos aplinkybėms patvirtinti ir iekinio reikalavim¹ visikai patenkinti, teismas priima nutartį nagrinėti byl¹ pagal bendrasias ginčo teisenos taisykles ˛odinio proceso tvarka.

Pareikimai dėl teismo įsakymo idavimo Teisėjas, sprźsdamas dėl kreditoriaus pareikimo dėl teismo įsakymo idavimo priemimo klausimus, vertina pateiktus raytinius įrodymus io pareikimo formos ir turinio reikalavimų aspektu, tikrina, ar jis nėra aikiai nepagrįstas.

3. Įrodinėjimo pareiga ir jos paskirstymas alims

Kiekviena alis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi, iskyrus kai jų įrodinėti nereikia. i taisyklė vadinama įrodinėjimo pareigos taisykle- onus probandi. Geriau vadinti įrodinėjimo nata. Nekroius teigia, kad „pareiga“ paprastai reikia, kad u˛ jos nesilaikym¹ bus taikomos sankcijos, ir, nors u˛ įrodinėjimo pareigos nevykdym¹ gali būti taikomas sprendimas u˛ akių arba atsisakymas priimti pavėluotai pateiktus įrodymus, vargu, ar tai gali būti vadinama procesinėmis sankcijomis, nes i esmės tai tam tikras proceso t¹sos variantas esant tam tikroms aplinkybėms (aliai nevykdant įrodinėjimo pareigos). ( Driukas neprietarauja J ) Įrodinėjimo natos paskirstymo taisyklė svarbi dviem aspektais: pirma, ja remiantis alims dar prie pradedant proces¹ yra aiku, k¹ jos turės įrodinėti, ir tai padeda apsisprźsti,ar verta rizikuoti apskritai pradėti proces¹; antra, įrodinėjimo taisyklės yra svarbios teismui, priimančiam sprendim¹ byloje, nes nurodo, kaip reikia isprźsti byl¹, jei sprendimo priėmimui svarbi aplinkybė teisminio nagrinėjimo metu negali būti nustatyta ir lieka ne˛inoma (situacijoje be įrodymų- lot. non liquet). Pvz. negatorinio iekinio atveju iekovas neturi įrodinėti atsakovo veiksmų neteisėtumo, jei pats atsakovas neįrodys savo veiksmų teisėtumo, -o tik patį pa˛eidimo fakt¹ ir nurodyti asmenį.

Bendrosios įrodinėjimo pareigos iimtys gali būti nustatytos tik įstatymu. Jas galima sugrupuoti:1)aplinkybės, urių nereikia įrodinėti; 2) aplinkybės, kurias teismas konstatuoja savo iniciatyva, nepaisant to, ar alys remiasi jomis ar ne (pvz. niekinio sandorio teisinius padarinius ir niekinio sandorio fakt¹ teismas konstatuoja ex officio). Materialioji teisė tam tikrais atvejais gali nustatyti ir kitokias įrodinėjimo natos paskirstymo taisykles: pvz. CK 6.333str.3d. , CK6.270 str. , draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleid˛iančias jį nuo draudimo imokos arba suteikiančias teisź suma˛inti draudiminź imok¹ ir kt. Įrodinėjimo nata įvykdoma nurodant teisikai reikmingas bylos aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus. aliai nevykdant įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripa˛inti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Tačiau nuostata, kad kiekviena alis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi, ne visada paaikina, k¹ alis konkrečiu atveju turi įrodinėti.

Daugiau info ia tema:

LAT „Dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjim¹, taikymo teismų praktikoje“ (2004- 12-30, Teisėjų senato nutarimas Nr.51)

4. Aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti

CPK 182 str. įtvirtinti atvejai, kada byloje dalyvaujantys asmenys (BDA) atleid˛iami nuo įrodinėjimo pareigos. Juo remiantis iskiriamos 4 faktų rūys (↓):

4.1. Aplinkybės teismo pripa˛intos visiems ˛inomomis (CPK 182 str. 1 p.)

Tai faktai, kuriuos bylos nagrinėjimo metu objektyviai ˛ino teismas ir alys.

LAT Senatas ap˛valgoje: visiems ˛inomomis aplinkybėmis gali būti pripa˛inti:

faktai, kurie ˛inomi visiems vidutinio iprusimo asmenims, pvz.: pasauliniai karai, ˛ymiausių venčių dienos, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, įstojimo į ES dienos, etc.
faktai, ˛inomi visiems konkrečioje vietovėje gyvenantiems (lokaliniai faktai), pvz.: „Azoto“ įmonės avarija Jonavoje.

Kilus ginčui: teismas gali pasiūlyti aliai, kuri remiasi tokiomis aplinkybėmis, pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad jos yra visiems ˛inomos. Tada teismas pripa˛įsta aplinkybes visiems ˛inomomis:

˛odine arba raytine nutartimis pasirengimo bylos nagrinėjimo teisme stadijoje;

paprastai ˛odine nutartimi bylos nagrinėjimo teisme stadijoje.

Konstatavus, jog aplinkybės laikytinos visiems ˛inomomis, jos laikomos įrodytomis.

4.2. Prejudiciniai faktai (CPK 182 str. 2, 3 p., 279 str. 4 d.)

CPK 182 str. 2 p.

Pagal nurodytus str. (↑) nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios buvo įrodinėjimo dalykas (1*) ir yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu (2*) kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, jeigu nagrinėjamoje byloje dalyvauja tie patys asmenys (nepriklausomai nuo jų teisinės padėties) ar jų teisų perėmėjai.

(1*) ne bet kokios aplinkybės paminėtos teismo sprendime, o tik tos, kurios buvo toje byloje įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis;

(2*) praranda prejudicinź gali¹, jei pirmesnis teismo sprendimas panaikinamas. Taip pat svarbu, jo CPK 182 str. 2 p., įtvirtindamas prejudicinių faktų buvimo galimybź, nenurodo, kurioje teismo sprendimo dalyje turi būti pasisakyta dėl jų (sprendimas susideda i į˛anginės, apraomosios, motyvuojamosios ir revoliucinės dalies), i teisės norma neduoda pagrindo ivadai, kad faktai turi būti u˛fiksuoti, tik sprendimo rezoliucinėje, o ne motyvuojamojoje dalyje.

LAT Senatas ap˛valgoje nurodė, jog bylose, kuriose taikome prejudicija:

A) itin svarbu nustatyti teisinių santykių subjektu:

nebūtinas paties FA dalyvavimas, pakanka, jog toks asmuo būtų įtrauktas byloje dalyvaujančiu asmeniu;
BDA procesinė padėtis nesvarbi, kt. byloje ji gali pasikeisti: iekovas gali tapti atsakovu, atvirkčiai ir pan.;
kt. byloje gali dalyvauti pirmoje byloje dalyvavusių asmenų teisių perėmėjai;
kt. byloje gali dalyvauti ne tie patys BDA atstovai.

B) kt. bylos iekinio dalykas gali sutapti tik i dalies ar netgi visai skirtis;

C) gali nesutapti ir iekinio pagrindas.

Svarbiausia, kad įrodinėjimo faktas būtų reikmingas abejose bylose, ir kad pirmiau inagrinėtoje byloje nebūtų dirbtinai įrodinėjami faktai, kurie kt. byloje būtų laikomis prejudiciniais.

Prejudicinių faktų taisyklė tiesiogiai susijusi su:

asmenų teise į teisminź gynyb¹;

teise teikti įrodymus,

TODĖL i taisyklė neturi būti aikinama plečiamai. Faktai prejudicinės galios neturi:

jei nagrinėjamoje byloje dalyvauja nors vienas, nedalyvavźs anksčiau inagrinėtoje civ. ar adm. byloje. TAČIAU prejudicinės taisyklės iplėtimas taikomas kaip iimtis ir galimas, kai yra priimtas teismo sprendimas pvz.: bylose dėl paskelbimo mirusiu, pripa˛inimo ne˛inia kur esančiu, dėl FA pripa˛inimo neveiksniu ar ribotai veiksniu, etc.;
faktai, nustatyti administracinių institucijų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimtais teisės aktais – jie vertintini tik kaip raytiniai įrodymai;
teismo nutartys (iskyrus apeliacinės instancijos nutartys, kuriomis isprend˛iama byla), teismo sprendimai u˛ akių (!) bei teismo įsakymas – jie taip pat vertintini kaip raytiniai įrodymai pagal bendr¹sias įrodymų vertinimo taisykles;
nustatyti įsiteisėjusia (neapskųsta) teismo sprendimo dalimi, nagrinėjant t¹ pači¹ byl¹ (anksčiau minėtose str. nurodoma: „kitoje byloje“! ), kai atitinkamai apeliaciniu ar kasaciniu skundu yra apskund˛iama kt. to paties sprendimo dalis (nepagrįstas argumentas, kad ta dalis nebuvo apskųsta, todėl yra įsiteisėjusi ir turi prejudicinź gali¹);

CPK 182 str. 3 p.

LAT Senatas ap˛valgoje nurodė, jog teisiamojo veiksmai baud˛iamojoje byloje tiriami ir vertinami baud˛iamojo proceso ir baud˛iamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civ. byloje – pagal civ. proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai paprastai skiriasi, tačiau pasitaiko ir civ. bylų, kuriose baud˛iamosiose bylose nustatyti faktai įtraukiami į įrodinėjimo dalyko sudėtį civ. byloje, pvz.: nusikalstama veika padarytos ˛alos pobūdis ir dydis – jie įgyja prejudicinź gali¹. Teismas nagrinėdamas civ. byl¹, neprivalo i naujo nustatyti teismo nuosprend˛iu konstatuotų:

nusikalstamų veiksmų;
nusikalstamų veiksmų civilinių teisinių padarinių;
to, ar juos padarė asmuo, dėl kurių priimtas nuosprendis.

Prejudicinź gali¹ turi visų rūių nuosprend˛iais nustatyti nusikalstamų veikų padariniai (apkaltinamuoju, iteisinamuoju, nuosprend˛iu, kuriuo baud˛iamoji byla nutraukiama). Teismų praktikoje taip pat akcentuojama, kad tam tikrais atvejais tai, jog baud˛iamoji byla baigta ne nuosprend˛iu, o nutartimi, negali būti kliūtis ja nustatytų aplinkybių laikyti prejudiciniais faktais.

4.3. Teisinės prezumcijos (CPK 182 str. 4 p.)

Jas galima apibūdinti kaip sunormintas sveiko proto taisykles, nes jos preziumuoja egzistuojant tokius faktus, kuriuos ilgainiui patvirtina gyvenimo praktika. Tokia teisines prezumpcija da˛niausiai nustato įvairios materialinės teisės normos, pvz.: CK 3. 140 str. – tėvystės prezumpcija „vaiko, gimusio santuokoje, tėvu laikomas vaiko motinos sutuoktinis.“, CK 6.65 str. – prievolės įvykdymo prezumpcija, CK 4.26 str. - turto valdymo teisėtumo prezumpcija, CK 7 str. 3 d. - paskleistų ˛inių neatitikimo tikrovei prezumpcija etc.

Paskirtis – palengvinti įrodinėjimo nat¹. alis, kuri remiasi pagal įstatymus preziumuojamais faktais, jeigu ie nepaneigti prieingos alies pateiktų įrodymų, atleid˛iama nuo pareigos tuo faktus įrodinėti. Kita vertus, i taisyklė nedraud˛ia aliai, kuri remiasi preziumuojamais faktais, pateikti įrodymų, patvirtinančių preziumuojamų faktų egzistavim¹.

Procesiniais padariniais prezumpcijos skiriasi nuo kt. neįrodinėtinų aplinkybių. Minėtame str. nurodyta, jog nereikia įrodinėti tik tokių aplinkybių, kurios nepaneigtos bendra tvarka. Tai reikia, jog prezumpcij¹ gali paneigti kt. alis, t.y. įrodinėjimo pareiga pereina tai kitai aliai. O kt. neįrodinėtinų aplinkybių atvejais įrodinėjimo pareiga niekam neperkeliama.

Nors pagal 182 str. 4 p. prezumpcijas galima paneigti, yra ios taisyklės iimčių. Pagal teisinius padarinius prezumpcijos skirstomos:

NUGINČIJAMOS – jų yra dauguma, jas, kaip iankstinź nuostat¹, kad tam tikri duomenys yra tikri, galima paneigti bendra, t.y. galima ginčyti leistinomis priemonėmis. Pvz.: kadastrinių įraų teisingumas pagal įst. yra įtvirtintas kaip turintis padidint¹ įrodom¹j¹ gali¹. Kartu įst. nuostata sako, kad t.y. nuginčijama prezumpcija. CPK 179 str. apriboja įrodinėjimo priemonių panaudojim¹ nuneigiant padidintos įrodomosios galios duomenis, nes neleid˛ia to daryti liudytojų parodymais.
NENUGINČIJAMOS – tai tarsi taisyklės iimtis. Jų objektyviai negalima nuginčyti, nes jos sukurtos sprźsti situacijas, kurios, nesant nekvestionuojamų prezumpcijų, nuvestų į aklavietź. Tikslinčiau jas būtų vadinti teisinėmis fikcijomis. Pvz. CK 2.2 str. 3 d. – „jeigu negalima nustatyti, ar vaikas gimė gyvas, ar negyvas, preziumuojama, kad gimė gyvas“, CK 5.3 str. 2 d., etc.

4.4. Faktų pripa˛inimas (CPK 182 str. 5 p.)

Esmė: nereikia įrodinėti CP metu alies pripa˛intų faktų, kuriais kt. alis grind˛ia savo iekinio (prieiekinio) reikalavimus ar atsikirtimus.

(!) Teismas privalo tikrinti ir įsitikinti, kad alies pripa˛inti faktai ar vėlesnis atsisakymas nuo jų pripa˛inimo atitinka 187 str. 2 d. nuostatas (atitinka faktines bylos aplinkybes, nėra pareiktas dėl apgaulės, smurto, etc) Teismas negali priimti tikrovėje nebuvusių ir melagingų faktų pripa˛inimo, nes toks pripa˛inimas yra niekinis.

(!) Atsiliepimo į iekinį nepateikimas, alies neatvykimas į posėdį negali būti vertinamas kaip faktų ar iekinio (prieiekinio) pripa˛inimas.

(!) Faktai gali būti pripa˛inti bet kurioje stadijoje.

(!) Faktų pripa˛inimas ir iekinio pripa˛inimas nėra tapačios s¹vokos. Pirmoji reikia, kad alis neginčija tik dalies aplinkybių.

Faktai gali būti pripa˛inti :

ˇODˇIU – įraomas į teismo posėd˛io protokol¹ ir pasiraomas pripa˛inusios alies.
RATU – gali būti idėstomas procesiniuose dokumentuose (iekinyje, prieiekinėje, atsiliepime į iekinį, dublike, triplike, raytiniuose BDA paaikinimuose).

Faktų pripa˛inimas taip pat gali būti :

TEISMINIS – tai faktų pripa˛inimas teisme, tai turi būti įraoma į protokol¹;
NETEISMINIS – tai faktų pripa˛inimas ne CP metu (laikuose, ratuose valstybės ar savivaldybės institucijoms, garso įrauose, pareikiant girdint kitiems, etc.). Tokį faktų pripa˛inim¹ galima laikyti įrodomuoju faktu, tačiau reikia įrodyti, kad faktai pripa˛inti.

5. Įrodymų s¹voka ir po˛ymiai. Įrodymų s¹sajumas ir leistinumas. Įrodymų klasifikavimas.

5.1. Įrodymų s¹voka ir po˛ymiai

Įrodymų po˛ymiai:

tai informacija, ˛inios apie faktus, sudarančius įrodinėjimo dalyk¹;
įrodymų s¹sajumas;
įrodymų leistinumas;
tai įstatymo nustatyta procesine tvarka gauta, pateikta, surinkta, itirta ir įvertinta informacija. Teismams kartais tenka sprźsti klausim¹, priimti ar ne įrodym¹, jei ji gavimo teisėtumas kelia tam tikrų abejonių. Manytume, viniliniame procese is klausimas turėtų būti sprend˛iamas liberaliau, nei, tarkim, baud˛iamajame procese. Nedidelis ar nereikmingas proceso normų pa˛eidimas neturėtų būti pagrindas panaikinti skund˛iam¹ teismo sprendim¹ ar nutartį. Taip pat nereikėtų atsisakyti priimti įrodymų tik dėl menko įrodymų gavimo procedūros pa˛eidimo.

is po˛ymis su įrodymų procesinės formos reikalavimais, tačiau CPK yra apribojimų, susijusių su tų įrodinėjimo priemonių turiniu. Pvz.: pagal CPK 177 str. 5 d. įrodymai civilinėje byloje negali būti faktiniai duomenys, kurie sudaro valstybės ar tarnybos paslaptį ir nėra islaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Tokį apribojim¹ lemia būtinybė visuomenės ar individo labui apsaugoti tam tikras ˛inias: pvz.: valstybės, komercines, profesines, technologines paslaptis. Teismas, gavźs įrodymus, kuriuose yra duomenų, sudarančių paslaptį, taip pat praym¹ ireikalauti tokius rodymus dėl to, kad alis pati negali jų gauti, ex officio privalo kreiptis į įslaptintos informacijos rengėj¹, praydamas praneti, ar duomenys nėra islaptinti. Gavźs patvirtinim¹, kad minėti duomenys nėra islaptinti, taip pat kai nėra galimybės juos islaptinti , teismas atsisako priimti tokius įrodymus bei tenkinti –raym¹ dėl jų ireikalavimo. Čia gali ikilti teisingumo vykdymo suvar˛ymo dilema, ypač, kai tokie duomenys yra formaliai įslaptinti, tačiau apie tokius duomenis rao spauda, etc. Vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo normomis dilem¹ būtų galima isprźsti suteikus teisź BDA kreiptis į paslapčių subjekt¹, įslaptinusį informacij¹, dėl duomenų, galinčių patvirtinti ar paneigti bylai reikmingas aplinkybes, islaptinimo, nustatant pareig¹ apsvarstyti tokio reikalavimo pagrįstum¹.

5.2. Įrodymų s¹sajumas (180 str.)

Tai duomenų, ˛inių turinio ryys su faktais, sudarančiais įrodinėjimo dalyk¹. Teismas priima tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikmės bylai aplinkybes. Pirmiausia, siekiant atskleisti ginčo esmź, būtina nustatyti visas reikmingas bylos aplinkybes. Reikmingumo veiksnys suponuoja ivad¹, kad teismas neturėtų priimti ir tirti bet kokių aplinkybių. Antra, jei nebūtų laikomasi s¹sajumo taisyklės, situacija galėtų tapti ad absurdum – kiekviena alis galėtų reikalauti prijungti prie bylos bet kokius įrodymus, ir būtų sudaryta palanki terpė procesui vilkinti.

Ar BDA pateikti ir praomi ireikalauti duomenys susijź su byla, teismas preliminariai nustato pasirengimo nagrinėti byl¹ teisme stadijoje.

BDA, pateikdami įrodymus ar praydami teismo ireikalauti įrodymus, privalo nurodyti, kokias reikmingas bylai aplinkybes tie įrodymai gali patvirtinti ar paneigti. To nepadarius teismas gali motyvuotai atsisakyti priimti BDA pateiktus duomenis.

Reikmė:

s¹sajumo taisyklė skirta u˛tikrinti, kad teismas nebūtų apkrautas nereikalingu darbu tiriant faktus, neturinčius nieko bendra su byla;
proceso koncentruotumo principo įgyvendinimas;

Vienas skiriamųjų teismo sprendimo bruo˛ų – motyvuotumės, teisinių argumentų idėstymas. Galima sakyti: „nėra sprendimo motyvų – nėra sprendimo“. Taigi, teismas, vertindamas įrodymus, privalo pateikti savo teisinius argumentus dėl kiekvieno i jų ir apskritai dėl įrodymų s¹sajumo, leistinumo bei pakankamumo. Jeigu to nepadaroma, teismo sprendimas negali būti pripa˛intas pagrįstu ir teisėtu.

5.3. Įrodymų leistinumas

Tai - įstatymo nustatytais atvejais CPK 177 str. 2 ir 3 d. nurodytų įrodinėjimo priemonių panaudojimo galimybių ribojimas.

Įrodymų leistinumo taisyklės yra suformuluotos CPK, tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad ių taisyklių taikymo ypatumus ir iimtis gali numatyti ir materialiosios teisės normos.

Įrodymų leistinumas yra susijźs ne su įrodymų turiniu, bet su įrodymų procesine forma.

Įrodymų leistinumas, ko gero, geriausiai atitinka vieojoje teisėje dominuojantį princip¹: leid˛iama tai, kas numatyta.

Trys įrodinėjimo priemonių leistinumo aspektai:

leistini įrodymai yra tik tokie duomenys, kurie buvo gauti tik i įstatyme numatyto altinio ar įstatyme numatytomis įrodinėjimo priemonėmis. CPK 177 str. 2 ir 3 d. nustatytas baigtinis įrodinėjimo priemonių s¹raas;

tam tikroms aplinkybėms nustatyti, įrodyti gali būti taikomos tik įstatymų tiesiogiai įvardytos konkrečios įrodinėjimo priemonės – įrodinėjimas būtinaisiais įrodymais. Pvz.: pagal CPK 466 ir 469 str. asmens psichinei būsenai nustatyti būtina teismo psichiatrijos eksperto ivada; bylose dėl daikto valdymo pa˛eidimų paalinimo registruotiniems daiktams būtinas raytinis įrodymas – duomenys i vieojo registro (CPK 420 str. 3 p.); pagal CK 3.178 (nagrinėjant ginčus dėl vaikų), 3.184 str. (tėvų vald˛ios apribojimo) būtina valstybinės vaiko teisių institucijos ivada;

atskirais atvejais įrodinėjimo priemonių naudojimas įstatymų yra ribojamas, u˛draud˛iant naudoti konkrečiai įvardyt¹ įrodinėjimo priemonź tam tikroms bylos aplinkybėms nustatyti. Paprastai toks draudimas yra susijźs su įstatymo reikalaujamos sandorio formos nesilaikymu. Pvz.: CK 1.93 str. 2 d. įstatymo reikalaujamos raytinės sandorio formos nesilaikymas atima i alių teisź, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, naudotis liudytojų parodymais. Kita vertus, is ribojimas nėra absoliutus (CK 1.93 str. 6 d.!).

5.4. Įrodymų klasifikavimas

Pagal santykio su įrodomuoju faktu pobūdį:

Tiesioginiai – kuriais pagrind˛iamas konkretus įrodinėjimo dalykui priklausantis faktas. Tarp įrodomojo fakto ir tiesioginio įrodymo yra tiesioginis vienareikmis ryys.
Netiesioginiai įrodymai pagrind˛ia įrodinėjimo dalykui nepriklausančius faktus, kurie gali turėti įtak¹ darant ivad¹ apie įrodinėjimo dalykui priklausančių aplinkybių buvim¹ ar nebuvim¹ (ivada daroma, remiantis atitinkamu gyvenimo patyrimupvz.: auka buvo nesu˛alota → matė kaip u˛simojo, bet pačio smūgio nematė → pamatė jau su˛alot¹ auk¹ → galima daryti ivad¹, kad nukentėjo nuo u˛simojusio asmens). Netiesioginiai įrodymai suponuoja tik tikimybź, prielaid¹, kad įrodomasis faktas egzistavo/ neegzistavo. Svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t.y. kad ji būtų pagrįsta kitais byloje esančiais įrodymais ir, atitinkamai, būtų pagrįsta, kad prieingos prielaidos tikimybė yra ma˛esnė.

Pagal informacijos atsiradimo pobūdį:

Pirminiai – atsiranda tiesiai i įrodomojo fakto (dokumentų originalūs egzemplioriai, klastojimo ˛ymės ant dokumento, įvykį mačiusio liudytojo parodymai, etc.);
Ivestiniai – atsiranda ne tiesiogiai i įrodomojo fakto, o i kitų su įrodomuoju faktu susijusių altinių (dokumento kopijos, liudytojo, kuris nematė, tačiau i konkretaus asmens girdėjo apie įvykį, parodymai).

Nuo to, ar įrodymas yra pirminis, ar ivestinis, priklauso įrodymo patikimumas.

Pagal informacijos atsiradimo altinį:

Asmeniniai – atsiradimo altinis yra fizinis asmuo (alių, trečiųjų asmenų, liudytojų parodymai – gali būti u˛fiksuota tiek ˛od˛iu (duodant parodymus teismo posėdyje), tiek ratu (raytiniai alių paaikinimai));
Daiktiniai – įrodymai, kuriuose pačiuose slypi informacija (dokumentai, daiktai);
Mirūs – turintys tiek asmeninių, tiek daiktinių įrodymų po˛ymių, t.y. patys įrodymai atsiranda i fizinio asmens, tačiau informacija apie įrodom¹jį fakt¹ fiksuojama daiktuose J (dokumentuose). Tai eksperto ivada ir raytiniai įrodymai.

Pagal įrodom¹j¹ gali¹:

Turintys įprast¹ įrodom¹j¹ gali¹;
Turintys didesnź įrodom¹j¹ gali¹ (lot. prima facie įrodymai) – preziumuojama, kad prima facie įrodymuose nurodyti faktai yra teisingi ir laikomi įrodytais tol, kol jos bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais. Pvz.: dokumentai, iduoti valstybės, savivaldybės, patvirtinti kitų įgaliotų asmenų, nevirijant jiems suteiktos kompetencijos (CPK 197 str. 2 d.); prima facie galia įstatymais yra priskirta ir notaro patvirtintiems dokumentams, hipotekos registrų duomenims.

6. Įrodinėjimo priemonės civiliniame procese

Įrodinėjimo priemonės ir įrodymai nėra tapačios s¹vokos !↓

Įrodymų s¹voka (CPK 177 str. 1 d.) – įrodymais civilinėje byloje laikomi bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybių, pagrind˛iančių alių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikmės bylai teisingai isprźsti, arba, kad jų nėra. Tie duomenys yra nustatomi įrodinėjimo priemonėmis, įvardytomis CPK 177 str. 2 ir 3 d. CPK yra įtvirtintas baigtinis įrodinėjimo priemonių s¹raas. Faktiniai duomenys, nors ir patvirtinantys ar paneigiantys byloje reikmingas aplinkybes, bet gauti taikant įstatymuose nenumatytas priemones, nėra laikomi įrodymais. Be to, nema˛ai teisės normų, darančių tiesioginź įtak¹ įrodinėjimo priemonių teisiniam statusui įrodinėjimo procese nustato materialiosios teisės aktai. Pvz.: CK 1.93 str. 2 d.

6.1. alių ir trečiųjų asmenų paaikinimai

CPK II dalies Antrojo skirsnio nuostatos skirtos vienai i įrodinėjimo priemonių – alių ir trečiųjų asmenų paaikinimams – reglamentuoti.

Kas yra ios įrodinėjimo priemonės altinis??? ATS.: alių ir trečiųjų asmenų paaikinimais laikytini paaikinimai, kuriuos teikia ie subjektai:

alys ir tretieji asmenys (FA);
JA vadovai (jei byl¹ veda JA vadovas, laikoma, kad byl¹ veda pats JA (CPK 55 str. 1 d.));
alių ir trečiųjų asmenų atstovai (tiek FA, tiek JA atstovai);
Vienas i bendrininkų (procesinio bendrininkavimo atveju);
Tikrasis ŪB narys, kai alis ar trečiasis asmuo byloje yra ŪB;
IĮ savininkas, kai alis ar trečiasis asmuo byloje yra IĮ;
Prokuroras, pareikźs iekinį vieajam interesui apginti (CPK 41 str. 1 d., 49, 50 str.);
Kitos institucijos, pareikusios iekinį vieajam interesui apginti (pvz.: vartotojų teises ginančios organizacijos, CPK 49, 50 str.) ir jų atstovai.

alys ir tretieji asmenys turi teisź ne tik patvirtinti tam tikrus faktus, bet ir juos teisikai įvertinti, pasisakyti dėl bylos med˛iagos. Tačiau įrodymai yra tik tie alių ir trečiųjų asmenų paaikinimai, kuriuose yra tam tikri faktiniai duomenys ir kuriuos bylos procese reikia nustatyti. Viena vertus, alys ir tretieji asmenys yra tiesiogiai susijź su materialiaisiais teisiniais santykiais, i kurių kilo teisminis ginčas, todėl geriausiai ˛ino bylos aplinkybes; kita vertus, alys ir tretieji asmenys yra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl teismas privalo jų paaikinimus kruopčiai tikrinti, lyginti su kitais bylos duomenimis. Negalimumas priimti sprendimo aklai pasitikint vien vienos alies pateikiama informacija bei teismo nesaistymas faktų pripa˛inimu rykėja nacionalinėje jurisprudencijoje: „teismas neapsiriboja pateikta med˛iaga bei paaikinimais ir būtinai imasi visų įstatymo nustatytų priemonių, kad būtų visapusikai ir objektyviai iaikintos tikrosios bylos aplinkybės. Bylos aplinkybės iaikinamos teisminiu įrodinėjimu, kurio metu civilinio proceso įstatymų nustatyta tvarka teismas, alys ir kt. BDA pateikia įrodymus, duoda paaikinimus, prietarauja kt. alies paaikinimams ir įrodymams, analizuoja įrodymus, daro i to ivadas dėl ginčo faktų. Įrodinėjimo subjektai yra asmenys, turintys ir teisź, ir pareig¹ įrodinėti. Tačiau, kai dėl svarbių prie˛asčių alis ar kt. BDA negali gauti ir pateikti reikiamo įrodymo, tai padeda teismas (CPK 74 – 77 str.) Teismas yra atsakingas u˛ civilinio proceso įstatymų , reguliuojančių įrodinėjim¹, laikym¹si ir tinkam¹ taikym¹. Teismas galutinai įvertina įrodymus, nustato jų s¹sajumo, leistinum¹, atleid˛ia nuo tam tikrų faktų įrodinėjimo. Taip pat teismas atsako u˛ tinkam¹ įrodinėjimo dalyko nustatym¹ byloje. Įrodinėjimo dalyk¹ lemia alies reikalavimas ir taikytina materialiosios teisės norma.“

alys ir tretieji asmenys paaikinimus teikia bylos nagrinėjimo i esmės stadijoje. Teismas juos tiria teismo posėdyje, laikydamasis betarpikumo, ˛odikumo, bylos nagrinėjimo koncentracijos ir ekonomikumo bei nepertraukiamumo principų. Paaikinimai duodami ˛od˛iu teismo posėdyje, prie tai prisiekus. alių priesaikos institutas – naujovė 2002 m. CPK. I esmės, pareiga prisiekti netaikoma tokiems asmenims, kurių suinteresuotumas bylos baigtimi yra tik procesinis, t.y. byloje priimtas sprendimas nedarys įtakos jų materialiosioms teisėms ir pareigoms. Pakanka byloje prisiekti tik vien¹ kart¹. Taigi, apeliacinės instancijos teisme suinteresuoti asmenys prisiekia tik tuo atveju, jeigu nagrinėjant byl¹ pirmos instancijos teisme jie nedalyvavo ir dėl to teisme nėra prisiekź. Priesaikos institutas papildo CPK 7 str. 2 d. įtvirtint¹ BDA s¹˛iningumo imperatyv¹ („BDA privalo s¹˛iningai naudotis ir nepiktnaud˛iauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis.“) Įtvirtinta ir teisinė atsakomybė u˛ melagingus parodymus. Taip pat nustatyta, kad niekas negali būti verčiamas duoti neigiamų padarinių jiems sukelsiančių paaikinimų (CPK 188 str.), tačiau negalima ikraipyti jiems ˛inomų faktų ar pateikti melagingų ˛inių.

Duoti paaikinimus byloje yra alių teisė (CPK 186 str. 1 d.), kartu ir pareiga, nes alis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis jis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Jei alis nevykdo ios pareigos, jai gresia neigiami padariniai – aplinkybės, kuriomis ji remiasi, gali būti pripa˛intos neįrodytomis.

Vienoje byloje gali būti taikomi keli alių ir trečiųjų asmenų paaikinimų davimo būdai – paaikinimų davimas teismo posėdyje ir raytiniai paaikinimai (pvz.: vieni asmenys neturi galimybės atvykti, etc.)

Samprotavimai, vertinimai, prielaidos ir nuomonės nėra laikomi įrodymais, nes jiems negali būti taikomas tiesos kriterijus. LAT atskyrė ias s¹vokas: „faktas – tikras, nepramanytas įvykis, reikinys, dalykas; ˛inia – informacija apie faktus, kuri¹ galima u˛tikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis; nuomonė – asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas, po˛iūris, idėjos ir pastabos. “

alių ir trečiųjų asmenų paaikinimai skirstomi:

Tvirtinimai – alių ir trečiųjų asmenų pateikiamos ˛inios, kuriais jie siekia įrodyti įrodinėjimo dalyk¹ sudarančius faktus.
Faktų pripa˛inimas - alių ir trečiųjų asmenų teiginiai, kuriais jie pripa˛įsta egzistuojant aplinkybes, esančias alies, su prieingais procesiniais interesais, atsikirtimų ir reikalavimo pagrindu. Teisė pripa˛inti įtvirtinta CPK 187 str. 1d.

!!! Fakto pripa˛inimas nereikia iekinio pripa˛inimo ir yra tik tarpinė grandis nustatant byloje ties¹.

!!! Skiriasi tvirtinimo ir pripa˛inimo procesiniai padariniai : tvirtinimai vertinami visų kitų įrodymų kontekste ir nesukuria jokių ypatingų pasekmių, jie turi būti paremtas kitais įrodymais. O tai pripa˛inti faktai laikomi nustatytais ir toliau neįrodinėjami.

6.2 Liudytojų parodymai (CPK 189 – 196 str.)

Liudytoju gali būti bet kuris teisikai nesuinteresuotas bylos baigtimi asmuo, turintis ˛inių apie bylai reikmingas aplinkybes ir nepatenkantis į asmenų, negalinčių būti liudytojais s¹ra¹. Asmuo, turintis teisinį suinteresuotum¹ bylos baigtimi, turi būti įtrauktas į proces¹ dalyvaujančiu byloje asmeniu (DBA), o ne liudytoju, nes niekas negali būti liudytoju savo paties byloje. Tačiau, jei asmens suinteresuotumas bylos baigtimi yra ne teisinis, o pagrįstas asmeniniais interesais, pavyzd˛iui, giminyste su vienu i DBA, toks asmuo gali būti apklausiamas liudytoju. Jo parodymai turės būti įvertinti pagal įrodymams keliamus reikalavimus: ar jie isamūs ir tikslūs, ar siejasi su byloje nustatinėjamomis aplinkybėmis, ar yra objektyvūs ir patikimi.

Įrodinėjimo priemonė yra liudytojo ˛odiniai pareikimai, o pats liudytojas yra įrodymų altinis.

CPK 189 str. reglamentuoja, kas gali būti liudytoju (1 d.) ir kokie asmenys negali būti apklausiami liudytojais (2 d.).

LR Konstitucinis Teismas 2002 m. spalio 23 d. nutarime pabrė˛ė, kad Visuomenės informavimo įst. 8 str. įtvirtinźs, jog vieosios informacijos rengėjas, platintojas, vieosios informacijos rengėjo (platintojo) savininkas, ˛urnalistas turi teisź isaugoti informacijos altinio paslaptį, neatskleisti informacijos altinių net ir teismui, nors informacijos altinį būtina atskleisti tam, kad būtų vykdomas teisingumas, prietarauja Konstitucijos 29 straipsniui, nes yra nepaisoma konstitucinio asmenų lygybės teismui principo.

Įstatymų leidėjas nustatydamas ˛urnalisto teisź isaugoti informacijos altinio paslaptį, neatskleisti informacijos altinio, turi pareig¹ įstatymu nustatyti tai, kad kiekvienu atveju sprźsti, ar ˛urnalistas turi atskleisti informacijos altinį gali tik teismas. Nustatydamas tokius teismo įgaliojimus, įst. leidėjas yra saistomas ˛iniasklaidos laisvės sampratos, pagal kuri¹ reikalauti, kad būtų atskleistas informacijos altinis, galima tik tuomet, kai tai būtina u˛tikrinti gyvybikai svarbiems ar kitaip reikmingiems visuomenės interesams, siekiant u˛tikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės, kad būtų vykdomas teisingumas. Kai informacijos altinis atskleid˛iamas, teismas gali priimti sprendim¹ dėl atskleistos informacijos paplitimo į vieum¹ apribojimo.

CPK 194 str. aptariama nepilnamečio liudytojo apklausos specifika.

Liudytojo teisės ir pareigos:

Asmuo, aukiamas į teism¹ liudytoju, privalo atvykti į teism¹ ir duoti teisingus parodymus apie jam ˛inomas aplinkybes turinčias ryį su byla (CPK 191 str. 1 d.). U˛ ios pareigos nevykdym¹ be svarbių prie˛asčių liudytoju aukiamam asmeniui gali būti skiriama iki 1000 Lt bauda / teismo nutartimi jis gali būti atvesdintas į kit¹ teismo posėdį.
Liudytojas gali atsisakyti teikti parodymus, kurie būtų nenaudingi jam, jo eimos nariams ar artimiesiems giminaičiams. (CPK 191 str. 2 d.)
liudytojo pareiga prie duodant parodymus prisiekti. Prisiekźs ir be pagrindo atsisakźs duoti parodymus liudytojas gali būti baud˛iamas u˛ priesaikos sulau˛ym¹. Priesaikos sulau˛ymu taip pat pripa˛intini melagingi parodymai, u˛ kuriuos numatyta BA.

Liudytojai negali būti apklausiami parengiamojo teismo posėd˛io metu. Tačiau LAT pabrė˛ė, kad tam tikrais atvejais, jei alis atvykusi į parengiam¹jį teismo posėdį, vyksta kartu su liudytojais ir prao juos apklausti nurodydama, kad vėlesnė liudytojo apklausa gali pasunkėti ar tapti neįmanoma, siekdamas proceso ekonomikumo teismas gali pradėti bylos nagrinėjim¹ i esmės ir apklausti liudytojus. (tuomet taikoma CPK 231 str. 5 d., o jei neįmanoma bylos inagrinėti per vien¹ teismo posėdį, tuomet taikoma ir CPK 156 str. 3 d. ).

CPK 192 str. apibrė˛ia liudytojo apklausos tvark¹.

Leistinu įrodymu liudytojo parodymai pripa˛intini tik tais atvejais, kai apklausa vyksta laikantis visų j¹ reglamentuojančių CP teisės normų. Negalima civ. byloje remtis liudytojų parodymais, jei buvo i esmės pa˛eista ių įrodymų gavimo ir tyrimo tvarka. Negalima remtis kaip įrodymu liudytojo parodymais asmens aikinimu (apie jam ˛inomas aplinkybes), kuris yra pateikiamas ne apklausos teismo posėdyje būdu, o ,pvz., raytiniais pareikimais, notaro patvirtintais pareikimais arba pa˛eid˛iant nustatyt¹ teismo posėd˛io tvark¹, kai liudytojo apklausa vykdoma teismo posėdyje apie kurį nepraneta DBA. Jei liudytojo apklausa vykdoma atliekant teisminį pavedim¹, tai apklausa atliekama teisminį pavedim¹ vykdančio teismo posėdyje arba liudytojo buvimo vietoje, apie kurį praneama visiems DBA.

Raytiniai ir notaro patvirtinti liudijimai negali būti laikomi liudytojo parodymais.

Siekiant įgyvendinti proceso ekonomikumo ir koncentracijos principus gali būti taikomas CPK 196 str.

Tam tikrais atvejais liudytojų parodymais negali būti remiamasi ne tik dėl jų pertekliaus (?), trūkstamo s¹sajumo su byla, bet ir materialiosios teisės draudimo. Toks draudimas paprastai taikomas tik nustatinėjant konkrečias aplinkybes, o ne visai įrodinėtinų faktų sudėčiai. CK 1.93 str.2 d. u˛draud˛ia remtis liudytojų parodymais tik sandorio alims (ir jų teisių perėmėjams) ir tik įrodant paties sandorio buvim¹, bet nedraud˛ia remtis liudytojų parodymais įrodinėjant kitas įrodom¹j¹ reikmź turinčias aplinkybes.

Draudimas remtis liudytojų parodymais gali būti netaikomas, jei tai prietarautų teisingumo s¹˛iningumo ir protingumo principams.

6.3 Raytiniai įrodymai ir jų rūys. (CPK 197 - 203 str.)

Raytiniai įrodymai – tai dokumentai, dalykinio ir asmeninio susirainėjimo med˛iaga, kitokie ratai, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikmės bylai. (CPK 197 str.) Taigi raytiniai įrodymai – ne tik įvairūs dokumentai, bet ir visi kiti materialūs objektai, kuriuose ratu (raidėmis ar simboliais) yra u˛fiksuota informacija apie bylai reikmingas aplinkybes. Kitos įrodinėjimo priemonės gali būti ireiktos raytine forma, tačiau tai nesuteikia joms raytinių įrodymų statuso. Raytine forma gali būti ireikti byloje dalyvaujančių asmenų paaikinimai, ap˛iūros protokolai bei ekspertizės ivados, tačiau ios įrodinėjimo priemonės visada susijusios su procesine įrodymų altinio padėtimi, o raytiniai įrodymai yra neutralūs juos pateikiančių asmenų procesinio statuso at˛vilgiu. Be to, raytiniuose įrodymuose informacija, susijusi su bylos aplinkybėmis, da˛niausiai būna u˛fiksuota dar neprasidėjus bylinėjimuisi ar dar net nekilus ginčui.

Pagal raytinių įrodymų kilmź raytiniai įrodymai skirstomi į:

pirminius (originalus);

antrinius (nuoraus), kurie dar gali būti skirstomi į:

nuoraus, patvirtintus įst. nust. tvarka,

nepatvirtintus nuoraus.

Raytiniai įrodymai turi būti pateikiami CPK 114 str. nustatytos formos: tai turi būti originalai arba nuoraai, patvirtinti teismo, notaro, byloje dalyvaujančio advokato ar dokument¹ idavusio asmens. Kai raytinių įrodymų nuoraus tvirtina iekinį rengiantis advokatas, kartu su proc. dokumentu ir raytiniais įrodymų nuoraais turi būti pateikiamas dokumentas, patvirtinantis advokato ir kliento susitarim¹ dėl atstovavimo. Iekinį ruoiantis advokatas yra pripa˛įstamas DB advokatu, todėl jo patvirtintas dokumentas yra laikomas tinkama įrodinėjimo priemone.

Kitų asmenų patvirtinti nuoraai taip pat nepatvirtinti nuoraai, negali būti laikomi raytiniais įrodymais. Pagal laisvo įrodymų vertinimo princip¹ bet kokios informacijos įrodom¹j¹ vertź nustato teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusiku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių inagrinėjimu. Jokie įrodymai teismui neturi iankstinės galios, todėl teismas įvertina byloje esanči¹ informacinź med˛iag¹ laikydamasis CPK nustatytų įrodymų s¹sajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Įrodymų vertinimas civ. byloje grind˛iamas tikėtinumo taisykle, pagal kuri¹ tam tikrų faktinių aplinkybių buvim¹ teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo.

LAT: notarinių veiksmų atlikimo rajono savivaldybių seniūnijose įst. 1 str. nurodo, kad rajono savivaldybių seniūnijose, iskyrus savivaldybių centrus, kuriuose yra notarų biurai, seniūnai gali atlikti tokį notarinį veiksm¹ kaip dokumentų nuoraų ir jų iraų tikrumo liudijim¹. Įstatyminės nuostatos teigia, kad savivaldybės centro, kur yra notaro biuras, seniūnas neturi teisės atlikti notarinių veiksmų.

Jei pateikiamos tik nepatvirtintos raytinių įrodymų kopijos todėl, kad jų originalai nėra ilikź, apie ių dokumentų įrodom¹j¹ gali¹ sprend˛ia byl¹ nagrinėjantis teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu ir lygindamas iuose raytinuose įrodymuose esančius duomenis su duomenimis, gautais kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Be to, tai, kad nepateiktas tinkamai patvirtintas dokumento nuoraas, dar nereikia, kad įrodytas dokumento nebuvimo faktas. Dokumento nebuvimo faktas laikomas įrodytu tik tada, kai buvo imtasi priemonių ireikalauti tinkamai patvirtint¹ nuora¹ ar dokumento original¹, bet jie nebuvo pateikti.

Raytinius įrodymus pateikia DBA, taip pat juos gali isireikalauti ir teismas, jei to motyvuotai prao DBA, negalėdamas pats gauti reikalingų įrodymų. Asmuo, praantis teismo ireikalauti kokį nors raytinį įrodym¹, turi nurodyti:

raytinį įrodym¹, kurio reikalaujama;

pagrind¹, kuriuo remiantis manoma, kad į raytinį įrodym¹ turi tas asmuo;

aplinkybes, kurias is raytinis įrodymas gali pagrįsti.

Kadangi raytinius įrodymus gali ireikalauti ir teismas, reikalavimas pateikti raytinio įrodymo original¹ ar tinkamai patvirtint¹ nuora¹ teismų praktikoje neturėtų būti vertinamas formaliai, nes taip gali būti u˛kirstas kelias kreiptis į teism¹ teisminės gynybos. (vadovėly buvo pavyzdys, kaip vyras prie iekinio pridėjo nepatvirtintus nuoraus ir dėl to jo iekinys buvo atmestas, tačiau apel. inst. teismas nurodo, kad teismas ir pats konkrečiu atveju gali isireikalauti įrodymų, nes vieni jų prisegti administracinėje bei civilinėje bylose, o seimo kontrolieriaus ivad¹ teismas gali isireikalauti i pačios Seimo kontrolierių įstaigos.)

Pagal CPK 198 str. tinkamais raytiniais įrodymais yra laikomi ir dokumento raytinei formai prilyginti DBA pasirayti dokumentai, įst. ir kt. t. aktų nustatyta tvarka perduoti telekomunikacijų galiniais įrenginiais. Pa˛od˛iui remiantis ia norma, raytiniais įrodymais negalėtų būti pripa˛inti ne DBA perduoti dokumentai, taip pat dokumentai isaugoti kompiuteryje. UNCITRAL teigiama, kad raytiniu dokumentu turi būti pripa˛įstamas toks duomenų praneimas, kuriame esanti informacija yra prieinama taip, kad j¹ būtų galima vėliau pasiremti. Taip pat teismas neturėtų atmesti elektroninių dokumentų kaip neleistinų raytinių įrodymų, jei jie nepasirayti elektroniniu parau. Raytiniu įrodymu turėtų būti pripa˛įstami ir e – pato praneimai, jei juose esančia info galima pasinaudoti vėliau. Teismas, kiekvienu atveju atsi˛velgdamas į elektroninio dokumento sukūrimo ir isaugojimo aplinkybes, turėtų įvertinti pateiktų elektroninių įrodymų įrodom¹j¹ gali¹.

Tinkamu raytinis įrodymas yra laikomas tik tuomet, kai jis suraytas valstybine kalba. Jei dokumentas suraytas ne valstybine kalba, kartu su juo turi būti pateikiamas ir patvirtintas jo vertimas.(CPK 198 str. 2d.) Jei yra pateikiami teisės aktai u˛sienio kalba, jie turi būti pateikti nurodant altinį, o jų vertimai turi būti oficialūs ir patvirtinti įst. nustatyta tvarka.

Jei raytinius įrodymus pateikź asmenys prao dokumentų originalus gr¹˛inti, tai byloje turi būti palikti ių dokumentų nuoraai.

Pagal form¹ raytiniai įrodymai gali būti:

paprastos raytinės formos (CK 1.76 str. 1 d.: raytinius sandorius turi pasirayti juos sudarź asmenys. is reikalavimas imperatyvus, todėl raytinis dokumentas nepasiraytas kurios nors alies, negali būti leistinas raytinis įrodymas¡)

įst. nustatytos formos ir turinio, kuriems numatyti spec. reikalavimai, pvz.: va˛taračių rekvizitai, buhalterinių dokumentų rekvizitai.

Notarine tvarka patvirtinti: oficialūs testamentai, vedybų sutartys negalioja nepatvirtinti notaro, todėl negali būti pripa˛įstami raytiniais įrodymais.

Jei dokumento turinys ar forma neatitinka įst. reikalaujamos, jis negali būti pripa˛intas raytiniu įrodymu.

Pagal turinį:

informaciniai, kuriuose apraomos ar patvirtinamos įvairios teisinź reikmź turinčios aplinkybės;

tvarkomieji, kuriuose ireikta asmens valia, nukreipta sukurti, panaikinti ar pakeisti teisinius santykius.

Remiantis CPK 197 str. 1 d. pagal raytinių įrodymų atsiradimo ypatumus:

privatūs: FA ar JA sukurti raytiniai įrodymai;

oficialūs: CPK 197 str. 2 d. jie laikomi prima facie įrodymais. Tai yra iimtis i bendrosios įrodymų vertinimo taisyklės, numatytos CPK 185 str. 2 d.

LAT: Tam, kad raytiniai įrodymai turėtų didesnź įrodom¹j¹ gali¹, jie turi atitikti iuos reikalavimus: tikrumo; formos ir kompetencijos.

Oficialūs raytiniai įrodymai visikai įrodo juose nurodytas aplinkybes, o privatūs gali įrodyti tik kad juose esančius duomenis nurodė asmuo, pasiraźs dokument¹. Būtent dėl didesnės įrodomosios galios oficialiems dokumentams taikomi grie˛ti reikalavimai ir negalima remtis raytiniais įrodymais, kurie gauti pa˛eid˛iant imperatyvias įst. normas.

Valstybės ir savivaldybės institucijos, kurių iduoti dokumentai laikomi oficialiais raytiniais įrodymais, yra atstovaujamosios vald˛ios, valstybės vadovo, vykdomosios vald˛ios, teismų, kontrolės, teisėsaugos ir kt. institucijos, finansuojamos i valstybės ir savivaldybių biud˛etų, kurioms suteikti vieojo administravimo įgaliojimai.

Notariato įst. didesnź įrodom¹j¹ gali¹ suteikia notarine tvarka patvirtintiems dokumentams: juose nurodyti faktai laikomi nustatytais ir neįrodinėjamais, kol ie dokumentai nepripa˛įstami negaliojančiais. Prie oficialių raytinių įrodymų priskirtini ir įvairių registrų, civilinės būklės aktų įraai.( civilinės būklės aktų registravimo knygų įraams apie civ. būklės aktus suteikiama didesnė įrodomoji galia, todėl įvesta teisminė tokių įraų nuginčijimo tvarka)

Tai, kad oficialiame raytiniame įrodyme yra ne˛ymių formos trūkumų (pataisymų), nereikia, kad toks dokumentas netenka didesnės įrodomosios galios (apie tai sprend˛ia teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu).

6.4 Daiktiniai įrodymai (CPK 204 – 209 str.)

Daiktiniai įrodymai – daiktai, kurie savo ypatingomis savybėmis arba pačiu savo buvimu gali būti priemonė turinčioms reikmės bylai aplinkybėms nustatyti. (CPK 204 str.) daiktai kaip civilinių teisių objektai aprayti CK 1.98 str.

Daiktai gali būti įrodymais civiliniame procese todėl, kad jie atspindi aplink juos vykstančius įvykius, reikinius ir veiksmus. Tokie įvykiai pakeičia daiktų savybes, palieka ant jų tam tikras ˛ymes, pėdsakus. Todėl įrodymu laikomas ne pats daiktas, o daikto tyrimo metu i jo gauta informacija, kuri patvirtina ar paneigia tam tikras bylai reikmingas aplinkybes. Pats daiktas yra tik informacijos pardavėjas, altinis.

Daiktiniai įrodymai pripa˛įstami tinkamais tik tuomet, kai jie surinkti ir pateikti laikantis įst. nustatytos tvarkos.

O TOLIAU VADOVĖLYJE VISKAS, KAS PARAYTA CPK.

6.5. Ap˛iūros protokolas (CPK 210str)

Ap˛iūros protokolas - savarankika įrodinėjimo priemonė – savarankikas dokumentas, kuriame, pagal CPK normas, u˛fiksuotos bylai reikmingos aplinkybės, ap˛iūrint daiktinius ir raytinius įrodymus jų buvimo vietoje ar įvykio vietoje. Tokia ap˛iūr¹ atlieka teismas, kurio sudėtis privalo būti pilna, siekiant įgyvendinti betarpikumo princip¹, ty ivados turi būti grind˛iamos pirminiais altiniais – teismo surinktais faktais, o ne byloje dalyvaujančių asmenų paaikinimais. i ap˛iūra skiriama teismo nutartimi, bei turi butinai būti u˛fiksuota protokole. Praktikoje da˛nai sudarinėjamos schemos, planai, brė˛iniai, vietos nuotraukos. Gali būti kviečiami ekspertai, liudytojai, be to tokia ap˛iūra da˛niausiai tampa pagrindu atlikti ekspertizź. Pakviesti atsakov¹ į ap˛iūr¹ yra būtina, kitaip bus pa˛eid˛iama atsakovo teisė dalyvauti tiriant įrodymus. Pabrė˛tina, jog ap˛iūra įvykio vietoje ar įrodymų buvimo vietoje – tai toks pat įrodymų tyrimas kaip ir įrodymų ap˛iūra teismo salėje, nei viena ap˛iūra neturi svarbesnės reikmės u˛ kit¹. Sprecifinė ap˛iūra yra atliekama greitai gendantiems daiktams : vaistams, maistui ir pan. Jie ap˛iūrimi nedelsiant, kai tik teismas gauna apie juos ˛inių (cpk 211str).

6.6. Eksperto ivada (CPK 191str, 212str, 213str 214str, 216 str, 217str.)

Eksperto ivada – tai įstatymų nustatyta tvarka, paskirto asmens, turinčio specialisto ˛inių, ratu idėstyta nuomonė, gauta atlikus tam tikrus tyrimus, siekiant atsakyti į teismo pateiktus klausimus. Specialisto ˛inios – isilavinimo ar specialaus pasirengimo arba profesinės veiklos dėka įgytos isamios mokslo, technikos, meno ar kitokios ˛monių veiklos srities ˛inios, reikalingos ekspertizei atlikti. Ekspertas – asmuo, turintis specialių ˛inių(turintis tam tikr¹ kvalifikacij¹) ir yra įraytas į Lietuvos Ekspertų s¹ra¹ bei yra prisiekźs(i priesaika galioja vis¹ laik¹, todėl eksertai neprisiekia teisme).

Teismas, praomas byloje dalyvaujančių asmenų ar savo iniciatyva, skiria ekspertizź nutartimi ir suformuluoja eksperui (ar ekspertizės įstaigai) konkrečius su bylos esme susijusius klausimus. Jei byloje dalyvaujančių asmenų pateiktus klausimus ekspertui teismas atmeta, jis turi savosprendim¹ motyvuoti. Teismas savo nuo˛iūra sprend˛ia kurie klausimai tinkami,kurie ne. Minėtina, jog ekspertizė – savarankika įrodinėjimo priemonė, kuri nėra raytinis įrodymas, nes yra gaunama tik atlikus tyrim¹ bei pateikus ivad¹, ty, sulyg eksperto ivada nėra pateikiama naujų įrodymų, o tik yra ianalizuojami turimi faktai, remiantis specialiomis ˛iniomis. Taip pat ekspertas neatsako į teisinius klausimus bei neper˛iangia savo specialiųjų ˛inių ribų. Tinkama eksperto ivada laikoma tokia, kuri atitinka visus CP reikalavimus (ekspertas turi būti įraytas į ekspertų s¹raa, teismas turi būti davźs u˛klausim¹ ekspertui ir tt). Ekspertizė gali būti atliekama ir apeliacinės instancijos teisme. Jei ekspertizė buvo atliekama nesilaikant įstatymo nustatytų reikalavimų, teismas vistiek turi vertinti pateikt¹ ivad¹, ir jei ji pagrįsta, j¹ pridėti prie raytinių įrodymų (tai jau nėra eksperto ivada). Kai kur eksperto ivada yra butina, pvz. Psichinei būklei nustatyti ar akcijų kainai tiksliai nusakyti. Minėtina ir tai, jog eksperto ivada yra pagrindinis įrodymas tik vienu atveju – tai tėvystės nustatymo atveju.

Ekspertui reikalavimai – objektyvumas; bealikumas; nesuinteresuotumas bylos baigtimi.

Eksperto pareiga bei atsakomybė – privalo aukiamas atvykti ir duoti objektyvi¹ ivad¹; sulau˛źs priesaik¹ turi u˛ tai atsakyti įstatymo nustatyta tvarka (u˛ neatvykim¹ – 1000lt baudos, u˛ melaging¹ ivad¹ – atsakyti BK nustatyta tvarka ir tt.).

Eksperto teisės - neduoti ivados, jei nepakanka faktų; susipa˛inti su bylos med˛iaga; dalyvauti teismui nagrinėjant byl¹; pateikti byloje dalyvaujantiems asmenims klausimų; nustatźs papildomus faktus turi teisź ir apie tai duoti ivad¹ ir tt.

Eksperto ivada - tai ekspertizės aktas, kuris susideda i ratu pateiktos į˛anginės, tiriamosios bei ivados dalies. Jei ivad¹ rengia ne vienas ekspertas, prie pateikdami galutinź ivad¹ jie turi pateikti bendrus tyrimų rezultatus, o jei tie rezultatai nesutampa, pateikiamos atskiros ivados. Į˛anginėje dalyje nurodoma ekspertizės vieta, data, eksperto duomenys, pateikti ekspertui klausimai, atliekant ekspertizź dalyvavź asmenys ir pan. Tiriamojoje dalyje nurodoma : ekspertui itirti pateikti objektai, jų būklė ir jų ap˛iūros rezultatai; atlikti tyrimai, jų metu naudoti metodai ir priemonės; gauti rezultatai ir motyvuotas jų įvertinimas. Ivadoje pateikiami motyvuoti atsakymai į visus pateiktus klausimus. Pridėta prie ekspertizės vaizdinė med˛iaga yra sudedamoji ekspertizės akto dalis.

Surayta eksperto ivada turi būti balsu perskaitoma teismo posėdyje. Eksperto ivada nėra privaloma teismui, tačiau jei teismas nesutinka su eksperto ivada, jis turi savo nesutikim¹ motyvuoti bylos sprendime arba nutartyje. Jei eksperto ivada yra nepakankamai aiki ar isami, teismas gali paskirti papildom¹ ekspertizź, kuri¹ atlieka tas pats ekspertas. O jei teismui kyla abejonių dėl eksperto ivados pagrįstumo, taip pat jeigu yra prietaravimų , tarp kelių ekspertų ivadų, teismas gali paskirti pakartotinź ekspertizź ir pavesti j¹ daryti kitam ekspertui.

6.7. Kitos įrodinėjimo priemonės (CPK 220str, 57str

Kitos įrodinėjimo priemonės yra nuotraukos,kino juostos, vaizdo ir garso įraai. Pagrindinis tokių įrodymų pateikimo reikalavimas yra jų gavimas nepa˛eid˛iant įstatymo bei tai, jog įrodymai turi turėti reikmės nagrinėjamai bylai. Taip pat tokie įrodymai neturi pa˛eisti konstitucijos 22str įtvirtintos teisės – asmens privatumo u˛tikrinimo.i asmens teisė į privatų gyvenim¹ nėra absoliuti, tačiau u˛fiksuotas privataus asmens gyvenimas gali būti parodytas ar paskelbiamas vieame teismo posėdyje tik asmens sutikimu, o kitais atvejais – tik u˛darame teismo posėdyje. Nuotraukos, vaizdo ir garso įraai, pateikti teismui kaip įrodymas yra itiriami teismo posėdyje. Teismas, atsisakydamas priimti tokius įrodymus butinai turi pagrįstai motyvuoti savo sprendim¹.

7. Įrodymų u˛tikrinimas. Teismo pavedimai (CPK 174str, 221str, 222str, 223str, 224str)

Įrodymų u˛tikrinimas- tai įstatyme nustatyta tvarka vykdomas įrodymų isaugojimas ir u˛fiksavimas. Teisinis įrodymų u˛tikrinimo instituto taikymo pagrindas – byloje dalyvaujančių asmenų pagrįsta abejonė, kad vėliau pateikti reikalingus įrodymus pasidarys neįmanoma. Praym¹ u˛tikrinti įrodymus teismui galima pateikti tiek iki pareikiant iekinį, tiek jį padavus. Jame turi būti nurodyta:

įrodymai kuriuos reikia u˛tikrinti
aplinkybės, kurias įrodymai gali patvirtinti
prie˛astys, dėl kurių preikkėjas prao u˛tikrinti įrodym¹

Jei praoma u˛tikrinti įrodymus dar iki pareikiant iekinė, praym¹ pateikiantis asmuo turi būti tikras, kad egzistuoja ir pagrindas pateikti iekinį.

Per 3 dienas nuo praymo u˛tikrinti įrodymus pateikimo dienos teismas raytinio proceso tvarka priima nutartį dėl įrodymų u˛tikrinimo. Jei nutarta praym¹ patenkinti, nutartyje turi būti nutodyta įrodymų u˛tikrinimo tvarka ir būdas. Jei praymas buvo pateiktas dar iki pareikiant iekinį, iekinys turi būti paduotas teismui ne vėliau kaip per 14 dienų nuo nutarties u˛tikrinti įrodymų priėmimo.

Kartais pats teismas negali u˛tikrinti įrodymų pats, todėl duoda pavedimus kitiems teismams, kurie gali pagal buvimo viet¹ ar kitas aplinkybes u˛tikrinti įrodymus. Tokie teismai turi tai padaryti ne vėliau nei per 30 dienų nuo pavedimo gavimo dienos. Dalyvaujantiems byloje asmenims praneama apie pavedim¹vykdančiame teisme vyksiančio posėd˛io viet¹ ir laik¹, tačiau jų neatvykimas nekliuo vykdyti pavedim¹. Pats pavedimas vykdomas teismo posėdyje, laikantis visų numatytų proceso taisyklių. Viskas detaliai apie pavedim¹ turi būti idėstyta teismo posėd˛io protokole. Teismo posėd˛io protokolas katu su visais vykdant pavedim¹ surinktais įrodymais persiunčiamas byl¹ nagrinėjančiam teismui.

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 2215
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/251/RODYMAI-IR-RODINJIMAS-CIVILINI94785.php

Adauga cod HTML in site
<a href="https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/251/RODYMAI-IR-RODINJIMAS-CIVILINI94785.php" target="_blank" title=" - https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/251/RODYMAI-IR-RODINJIMAS-CIVILINI94785.php">ĮRODYMAI IR ĮRODINĖJIMAS CIVILINIAME PROCESE</a>

ĮRODYMAI IR ĮRODINĖJIMAS CIVILINIAME PROCESE

teisė

DOCUMENTE SIMILARE

ĮRODYMAI IR ĮRODINĖJIMAS CIVILINIAME PROCESE

1. Įrodinėjimo CP samprata, tikslai, reikmė.

2. Įrodinėjimo etapai: faktų ir įrodymų nurodymas, įrodymų pateikimas, įrodymų rinkimas, tyrimas ir vertinimas. Naujų įrodymų pateikimo ribojimas CP stadijose.

3. Įrodinėjimo pareiga ir jos paskirstymas alims

4. Aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti

4.1. Aplinkybės teismo pripa˛intos visiems ˛inomomis (CPK 182 str. 1 p.)

4.2. Prejudiciniai faktai (CPK 182 str. 2, 3 p., 279 str. 4 d.)

4.3. Teisinės prezumcijos (CPK 182 str. 4 p.)

4.4. Faktų pripa˛inimas (CPK 182 str. 5 p.)

5. Įrodymų s¹voka ir po˛ymiai. Įrodymų s¹sajumas ir leistinumas. Įrodymų klasifikavimas.

5.1. Įrodymų s¹voka ir po˛ymiai

5.2. Įrodymų s¹sajumas (180 str.)

5.3. Įrodymų leistinumas

5.4. Įrodymų klasifikavimas

6. Įrodinėjimo priemonės civiliniame procese

6.1. alių ir trečiųjų asmenų paaikinimai

6.2 Liudytojų parodymai (CPK 189 – 196 str.)

6.3 Raytiniai įrodymai ir jų rūys. (CPK 197 - 203 str.)

6.4 Daiktiniai įrodymai (CPK 204 – 209 str.)

6.5. Ap˛iūros protokolas (CPK 210str)

6.6. Eksperto ivada (CPK 191str, 212str, 213str 214str, 216 str, 217str.)

6.7. Kitos įrodinėjimo priemonės (CPK 220str, 57str

7. Įrodymų u˛tikrinimas. Teismo pavedimai (CPK 174str, 221str, 222str, 223str, 224str)

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comenteaza documentul:

1. Įrodinėjimo CP samprata, tikslai, reikmė.

3. Įrodinėjimo pareiga ir jos paskirstymas alims

6.1. alių ir trečiųjų asmenų paaikinimai

6.3 Raytiniai įrodymai ir jų rūys. (CPK 197 - 203 str.)

6.6. Eksperto ivada (CPK 191str, 212str, 213str 214str, 216 str, 217str.)