CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

VALDˇIŲ PADALIJIMAS: TEISINĖS VALSTYBĖS CHARAKTERISTIKA

teisė

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

1. Įvadas

Pilietine visuomene domisi teisininkai, politologai, istorikai, todėl ji yra daugiaplanė kategorija. Pilietinės visuomenės plėtros perspektyvos nuolat bus diskutuojamos ir vertinamos doktrinoje.

S¹voka „pilietinė visuomenė' siejama su teisine valstybe. Pripa˛įstama, jog tik pilietinė visuomenė gali kurti teisinź valstybź, o i negali plėtotis kaip teisinė, neturėdama svarbiausios prielaidos - pilietinės visuomenės. Tad, vertindami teisinės valstybės s¹vok¹, prioritetiniu laikome teisinį problemų sprendimo ir tikslų {gyvendinimo metod¹. Pilietinė visuomenė, būdama intelektuali, negali pasirinkti kitokio, ne teisinio, metodo, nes jis, gebėdamas ireikti kompromis¹ tarp skirtingų pilietinės visuomenės grupių, saugoja visuomenės rimtį kaip darnios valstybės egzistencijos prielaid¹.

Vienas pagrindinių pilietinės visuomenės tikslų yra apsaugoti ir garantuoti ˛mogaus teises. Tauta, būdama suvereniteto altinis, savo piliečių valia kuria konstitucijas, kuriose įtvirtinamos ˛mogaus teisės, nustatomi valstybės institucijų veiklos principai ir įgaliojimai bei kitos svarbios visuomenės gyvenimo nuostatos.

Kaip svarbus ˛mogaus teisių saugos principas bei teisinės valstybės elementas doktrinoje nurodomas įstatymo virenybės kriterijus. Akivaizdu, kad konstatuodami įstatymo virenybź kaip vien¹ i teisinės valstybės po˛ymių, form¹ pripa˛įstame aukčiau u˛ turinį. Nesigilindami į įstatymo turinį ir skelbdami bet kokio įstatymo primat¹, turėtume konstatuoti, jog Trečiasis Reichas taip pat buvo Reschtsstaat, nes dauguma sunkių nusikaltimų, padarytų tuo metu, buvo sankcionuoti galiojusios teisės normų . Su tuo sutikti būtų sunku. Doktrinos, skelbdamos įstatymų virenybź, turi galvoje tokį įstatym¹, kuris neprietarauja sveikam protui ir s¹˛inei (Jungtinės Amerikos Valstijos), tautos istorijai (Anglija), visuomenės valiai (Prancūzija) .

' Van Caenegem R. C. An historical introduetion tovvestern constitutional law. Cambridge, 1996. P. 283.

2 Gkndon M. A., Gordon M. W. ir kt. Vakarų teisės tradicijos. Vilnius, 1993. P. XXIII.

Vald˛ių padalijimo principas - prielaida garantuoti ˛mogaus teisių saugų. Tai tikslas ir metodas, kuris paalina vald˛ios monopolizavimo galimybź, suteikdamas garantijas pilietinei visuomenei aktyviai dalyvauti teisinės valstybės plėtroje.

2. Vald˛ių padalijimas - pilietinės visuomenės vertybių saugos priemonė ir tikslas

2.1. Vald˛ių padalijimo teorijos doktrina

Jau antikos laikų m¹stytojai pastebėjo, jog vald˛ios institucijos, vykdydamos funkcijas, ne visuomet būna gėrio ir pa˛angos altinis. Senovės Graikijoje buvo į˛velgtas vald˛ios polinkis piktnaud˛iauti bei traktuoti teisingum¹ subjektyviai. Platonas vienas pirmųjų, suprasdamas neigiamus neribotos vald˛ios veiklos padarinius, kūrinyje „Valstybė' siūlė idealios santvarkos modeli, realizuojam¹ per vald˛ių padalijimo mechanizm¹. imtmečių istorij¹ turinčios doktrinos kontekste Platono modelį tenka vertinti kaip utopij¹, kuri¹ nerealu įgyvendinti. Graikų m¹stytojas, modeliuodamas valdymo form¹, visuomenź skirstė į tris klases: darbininkus, sargybinius (kurie savo ruo˛tu dalijami į karius ir valdovus) ir filosof¹-karalių. Platonas manė, kad funkcijų skyrimo pagrindas gali būti tik asmeniniai gabumai. Priklausymo klasei, filosofo nuomone, paveldėti negalima. M¹stytojas, būdamas įsitikinźs, kad gerovė pra˛ūtingai veikia valdymo kokybź, visas vald˛ios galias skyrė karaliui— filosofui, vieninteliam, turinčiam gabumų realizuoti numatytas funkcijas . i doktrina nematė galimybės var˛yti karaliaus-filosofo nei Įstatymais, nei vie¹ja nuomone. Karaliaus-filosofo vald˛i¹ var˛ytų jo isilavinimas bei visuomenėje Įgyvendintos nuosavybės teisės ribojimas. Platono idėjų gyvybingum¹ rodo ir jų populiarumas Voltero epochoje, kai apsivietusio monarcho instituto reikalingumas buvo grind˛iamas teorijoje ir plačiai diskutuojamas visuomenėje. Aristotelis Platono teorij¹ koregavo ir plėtojo, suabejojźs karaliaus-filosofo neatimama teise valdyti, vald˛ias jau padalijźs pagal klases bei jų interesus. Aristotelio teorijoje vald˛ios galios dalijamos tarp monarchų, aristokratų ir demokratų klasių . Tad, prieingai nei Platonas, Aristotelis paveldim¹ priklausym¹ klasei vertino teigiamai.

Senovės Romoje vald˛ios sandaros problematika buvo plačiai nagrinėjama Polibijaus, Cicerono bei kitų teisininkų ir filosofų. ios epochos moks-

' Sabine H., Thorson L. T. Polilinių leorijų istorija. Vilnius, 1995. P. 94. J Lietuvikoji enciklopedija. Kaunas, 1933. T. 1. P. 1066.

lui įtakos turėjo senovės Graikijos m¹stytojų darbai bei Romos valstybės istorinė ir teisinė patirtis. Ciceronas, pripa˛indamas visuotinź prigimtinź teisź, kylanči¹ tiek i pasaulį valdančios Dievo apvaizdos, tiek i protingos ir visuomenikos ˛monių prigimties, valstybź vadina respopuli (respublica). Nuo Cicerono laikų valstybė - ˛monių reikalas, nes vald˛ia kyla i kolektyvinės tautos galios. Jis skelbė, kad pareigūnas, atlikdamas savo pareig¹, remiasi įstatymu ir pats yra įstatymo statytinis, o bendrieji įstatymai yra pavaldūs Dievo įstatymui, kuris aukčiau u˛ ˛monių pasirinkim¹ ar institucijas . Suprasdamas vald˛ios ribojimo reikalingum¹, Ciceronas jį matė įstatymuose ir Dievo įstatyme (doroviniame, auktajame teisės principe). Kaip ir senovės Graikijos teorinis paveldas, Cicerono idėjos buvo populiarios viduram˛iais. Antikoje suformuluota ivada, kildinanti vald˛i¹ i tautos, yra aktuali ių dienų doktrinoje. Nors senovės Graikijoje ir Romoje buvo suprantama vald˛ios galių ribojimo būtinybė, tačiau vald˛i¹ ribojo valdančiųjų doriniai principai, isilavinimas bei dievikieji įstatymai. Antikinė teorija nenurodė jokio vald˛ios ribojimo mechanizmo dalijant jos įgaliojimus.

Tokius principus suformulavo Europos m¹stytojai - anglas D˛. Lokas (1632-1704) ir prancūzas . L. Monteskjė (1689-1755). D˛. Lokas idėstė nauj¹, iki tol negirdėt¹, vald˛ių padalijimo principo modelį. Anglijoje iki 1688 m. revoliucijos vald˛ių padalijimo supratimas nedaug skyrėsi nuo Aristotelio pasiūlytojo. Aristotelio teorijoje galių dalijimas klasėms atspindėjo ikirevoliucinės Anglijos valdymo modeliui atstovaujančias institucijas - monarch¹, Lordų bei Bendruomenių rūmus . D˛. Lokas vald˛ių padalijimo modelį formulavo visai kitaip, atskirdamas įstatymų leid˛iam¹j¹ vald˛i¹ nuo įstatymų vykdomosios bei s¹junginės (federacinės) vald˛ios. D˛. Loko nuomone, įstatymų leid˛iamoji (parlamentas) turi kurti ir priimti įstatymus, vykdomoji'(vyriausybė) - įgyvendinti parlamento įstatymus, o federacinei (s¹junginei) vald˛iai turi priklausyti visi u˛sienio politikos įgaliojimai. D˛. Lokas teismų neįvardija kaip savarankikos vald˛ios akos, manydamas, kad jų veikla yra viena i vykdomosios vald˛ios veiklos funkcijų. ios trys vald˛ios, autoriaus nuomone, nėra lygios savo įgaliojimų mastu. Pirmenybė teikiama įstatymų leid˛ia-majai vald˛iai, kuri, jo nuomone, yra aukčiausia ir vadovauja visoms kitoms. D˛. Loko vald˛ių padalijimo doktrina neteikė reikmės vald˛ios akų galių sulyginimui. Parlamento pirmavimo teorija („The Doctiine of Parliamentaiy

5 Sabine H., Thorson L. T. Politinių teorijų istorija. Vilnius, 1995. P. 197-199. h Akkr]. Constitutionai and administralive law. London, 1994. P. 54. ' Mmutiii A. A. npimmiri pa3«ancniisi BJiacTcii B KOHCTiiTymiOHHOM mcx8hii3mc ClilA. MocKRa. 1984. C. 11.

1 1 1

Supremacy') yra aktuali ir iandieninės Anglijos konstitucinėje teisėje . Tokį D˛. Loko doktrinos turinį lėmė istorinė Anglijos patirtis. Anglijos parlamentas, nors ir turėdamas 700 metų istorij¹, parlamentui būdingas galias įgijo po 1688 m. revoliucijos. Stiuartų dinastijos atstovų valdymo metodai skatino teorijų, skelbiančių monarcho vald˛ios apribojimo būtinum¹, atsiradim¹. Revoliucijos epochoje, 1649 m., buvo mėginta keisti valdymo form¹. Parlamentui panaikinus Lordų Rūmus, Anglija buvo paskelbta respublika. Tačiau stiprios vykdomosios vald˛ios nebuvimas skatino alyje anarchij¹, sudariusi¹ s¹lygas O. Kromvelio diktatūrai, kuri vėliau ėmė var˛yti parlament¹ . Nors 1660 m. Anglijoje monarchija buvo restauruota, monarchai neatgavo tokių įgaliojimų, kuriuos turėjo iki revoliucijos. D˛. Loko vald˛ių padalijimo doktrina, skelbusi, kad parlamentas yra pirmasis vald˛ių grandinėje, galutinai įsitvirtino Anglijos konstitucinėje teisėje. Monarchai po restauracijos nuosekliai netekdavo galių, kurios atitekdavo įstatymų leid˛iamajai arba vykdomajai institucijoms.

. L. Monteskjė teorija rėmėsi bur˛uazijos kovos su absoliutizmu patirtimi . Autorius tvirtino, jog laisvė daryti tai, k¹ leid˛ia įstatymai, gali būti Įgyvendinta tik tokioje valstybėje, kurioje egzistuoja vald˛ių padalijimas. Padalijimų teorija yra isamiai idėstyta . L. Monteskjė knygoje „Apie įstatymų dvasi¹' (De L'EspritdeLois). Remdamasis Anglijos konstitucinių teisinių santykių praktika, autorius iskyrė tris vald˛ias, kurios ir iandien visuotinai pripa˛įstamos: įstatymų leid˛iam¹j¹, įstatymų vykdom¹j¹ ir teisminź. S. L. Monteskjė, prieingai nei D˛. Lokas, nenumatė vienos vald˛ios viepatavimo galimybės. Vald˛ios turi būti ne lik lygiavertės, bet atsveriančios viena kit¹ taip, kad ivengtų galimo despotizmo bei apgintų laisves. Autorius raė: „Pernelyg didelė vald˛ia, staiga suteikta respublikoje vienam piliečiui, sukuria monarchij¹ arba netgi daugiau nei monarchij¹. Ir bus viskam galas, jeigu tas pats asmuo ar organas vykdys visas tris vald˛ias' . S. L. Monteskjė skelbė visuomenės dalies atsakomybź u˛ atskir¹ vald˛ios ak¹. Vykdomoji vald˛ia, autoriaus nuomone, priklauso aristokratijai, o įstatymų leid˛iamoji - trečiajam luomui. Autorius suprato ir tai, kad grie˛tas vald˛ių padalijimas, nenumatantis bendradarbiavimo galimybių, gali tapti ir destruktyvių procesų valstybėje plėtros prie˛astimi. Todėl, skelbdamas vald˛ių padalijimo būtinum¹,

sDiceyA. [^Konstitucinės teisės studijų įvadas. Vilnius, 1998. P. 35-65. '' AlderJ. Constitutional and administrative law. London, 1994. P. 60. 10 Pavlovu T. Kromvelis. Vilnius, 1985. P. 333-337.

' Filosofijos istorijos chrestomatija. Naujieji am˛iai. Vilnius, 1987. P. 285-300. 12 Monleskjė . L. Apie įstatymų dvasi¹ // Filosofijos istorijos chrestomatija. Naujieji am˛iai. Vilnius, 1987. R 297.

. L. Monteskjė numatė abipusių atsvarų reikalingum¹ kaip konfliktų tarp vald˛ių sprendimo mechanizm¹. ias ivadas lėmė Anglijoje pastebėti neigiami parlamento dominavimo padariniai. . L. Monteskjė nuosekliai ir konceptualiai plėtojo D˛. Loko teorijoje įvardytus vald˛ių padalijimo principus. S. L. Monteskjė pasiūlyto vald˛ių padalijimo modelio novatorikumas visuomenės buvo įvertintas. ˇmogaus ir piliečio teisių deklaracijos (La Declara-tion des Droits de l'homme et du citoyen), priimtos 1897 m., XVI straipsnyje skelbiama: „Visuomenė, kurioje negarantuojamos teisės ir nėra vald˛ių padalijimo, neturi konstitucijos'. Prancūzų revoliucija . L. Monteskjė pasiūlyt¹ vald˛ių padalijimo princip¹ pavertė fundamentaliu konstituciniu principu, atsispindėjusiu daugumoje XIX-XX a. konstitucijų. Jau pirmoji Did˛iosios . prancūzų revoliucijos epochoje priimta 1791 m. Konstitucija atspindėjo vald˛ių padalijimo princip¹ '. Ji numatė, jog vykdomoji vald˛ia priklauso karaliui ir vyriausybei, parlamentas atstovauja įstatymų leid˛iamajai vald˛iai, o teisminė vald˛ia - teismams . Taip pat buvo numatytas svertų mechanizmas. Karalius naudojosi veto teise. Parlamento priimti aktai privalėjo būti pasirayti monarcho. Karalius, vetuodamas parlamento aktus, vykdė savo konstitucinź teisź ir pareig¹, o kartu ir parlamentinės vald˛ios atsvar¹. Tačiau greitų permainų troktančiam parlamentui buvo sunku savo apribotose teisėse matyti valstybės perspektyvas. Da˛ni monarcho veto buvo traktuojami kaip mėginimai susigr¹˛inti neseniai turėtas privilegijas ir absoliuči¹ vald˛i¹. T. Kar-lalis knygoje „Prancūzijos revoliucijos istorija' vald˛ių padalijimo modelio ˛lugim¹ sieja su neatsakinga vykdomosios vald˛ios elgsena. Autoriaus nuomone, karalius privalėjo suprasti, jog bekompromisis, nors da˛niausiai pagrįstas veto, tuo metu ireikė ne pusiausvyros atkūrim¹, o visuomenės ir parlamento provokavim¹ sprźsti problemas smurtu. ˇlugus Prancūzijos monarchijai, visa vald˛ia buvo telkiama įstatymus leid˛iamojoje institucijoje. Tiek vykdomoji, tiek teisminė vald˛ios tapo priklausomos. Vald˛ių pusiausvyra buvo sugriauta, nors neseniai vald˛ių padalijimo principas bei jo svarba buvo neginčijami. Vis¹ vald˛i¹ įgijusi institucija nekontroliuojama priiminėjo įstatymus bei vykdė tiek vykdomajai, tiek ir teisminei vald˛iai būdingas funkcijas. . L. Monteskjė idėjos praktikoje buvo u˛mirtos ir ikreiptos. Konventas pats teisė ir priėmė nuosprendį monarchui, kūrė teismus, kurie visapusikai priklausė nuo įstatymų leid˛iamosios institucijos. Vieno asmens tironij¹ pakeitė grupės irinktųjų nekontroliuojama vald˛ia. Naujoji tvarka savo veiklos

13 Vcm Caenegem R. C. An historical introduetion to western Constitutional Lav. Cambridge, 1996. P. 97.

Ganeu O., Legrand D. La Revoliution francaise. Cle international, 1990. P. 17.

metodais buvo ˛iauri kaip ir senojo re˛imo (Ancient Regime) despotizmas . Anglijos bei kitų valstybių patirtis rodė, jog tai yra prielaida atsirasti diktatūroms. Prancūzijoje įvyko restauracija, du deimtmečius gyvavo Napoleono imperijos re˛imas, kol per valdymo formas vėl buvo įgyvendintos . L. Mon-tcskjė idėjos.

Svarbų vaidmenį vald˛ių padalijimo doktrinos plėtrai turėjo Jungtinių Amerikos Valstijų istorinė patirtis bei ˛ymių teisininkų darbai. ioje alyje vald˛ių padalijimo principas ne tik įgijo fundamentali¹ teorinź motyvacij¹, bet ir unikaliai pasiteisinusi¹ iraik¹. Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucinės teisės doktrina sugebėjo įvertinti teorinź ir praktinź valstybės modelių kūrimo patirtį. Buvo remtasi D˛. Loko, . L. Monteskjė, ˇ. ˇ. Ruso, T. Hobso teoriniais darbais bei Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų Europos valstybių istorine patirtimi. Ypač svarbų vaidmenį JAV vald˛ių padalijimo doktrinai turėjo anglų teisininkų darbai. G. Blckstono (Blackstone) „Komentarai' (1765) buvo isamiai studijuojami rengiant alies Konstitucij¹. Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucijos kūrėjai ir doktrinos atstovai J. Madisonas (Madison), A. Hamiltonas fHamiltonj bei B. Franklinas (Franklin) pritarė S. L. Monteskjė, iskirdami tris vald˛ios akas, kurių įgaliojimai dalijami taip, kad nė viena jų neturėtų pakankamai galių, leid˛iančių piktnaud˛iauti savo įgaliojimais. Vald˛ios akų tarpusavio bendradarbiavimo principus amerikiečiai pavadino „stabd˛ių ir atsvarų' sistema (cheks and balances). i sistema turėjo garantuoti, kad visos vald˛ios akos turi galimybź u˛kardyti viena kitos neteisėt¹ veikl¹ ir taip apginti teisės saugomas vertybes. Kad būtų isaugota pusiausvyra, buvo siūloma riboti vienos i vald˛ių galimybź turėti įtakos kitos teisėtai veiklai. i vald˛ių padalijimo koncepcija skiriasi nuo anglikosios parlamento dominavimo doktrinos. J. Medisonas, suprasdamas tironijos pavojų, kaip jo subjekt¹, skirtingai nei D˛. Lokas, į˛velgė ir įstatymų leid˛iam¹j¹ vald˛i¹. D˛. Loko epochoje vald˛ių padalijimu buvo siekiama riboti monarcho galias, vald˛ios svertus atiduodant parlamentui. JAV modelis Įvertina neribotos įstatymų leid˛iamosios vald˛ios pavojų bei stiprios ir dinamikos vykdomosios institucijos reikalingum¹. Parlamentų tironijos istoriniai pavyzd˛iai (Did˛iosios prancūzų bei Anglų revoliucijų laikotarpiu) buvo akivaizdūs. Tad Jungtinių Valstijų Konstitucijoje minimos tik dvi vald˛ios: II straipsnis (1 skyrius): „Vykdomoji vald˛ia priklauso Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentui' ir III straipsnis (1 skyrius): „Jungtinių Valstijų teismų vald˛i¹ vykdo vienas Aukčiausiasis Teismas ir tie ˛emesnieji teismai, kuriuos steigia Kongresas'. Jungtinių Valstijų Kongresui, sudarytam i Senato ir Atstovų rūmų, su-

15 Karkailis T. Prancūzijos revoliucijos istorija. Vilnius, 1992. P. 781.

teikiami tik „įstatymų leid˛iamosios vald˛ios įgaliojimai' (I straipsnis (1 skyrius)). Vienos i vald˛ių galimos diktatūros pavojus skatino ne tik doktrinoje pagrįsti stabd˛ių ir atsvarų sistemos reikalingum¹, bet ir pasiūlyti realizacinį modelį. i sistema remiasi keliais principais. Pirma, visos vald˛ios akos turi skirting¹ altinį. Antra, visos valstybinės vald˛ios institucijos turi skirting¹ įgaliojimų laik¹. Trečia, kiekviena i vald˛ios akų gali neutralizuoti kitų institucijų uzurpatorikas pretenzijas. io principo įgyvendinimas suteikė Kongresui teisź atmesti prezidento siūlomus įstatymų projektus, Senatui - atmesti prezidento siūlom¹ kandidatūr¹ u˛imti aukčiausius administracijos postus, kai tokiam paskyrimui reikia Senato sutikimo. alies prezidentui suteikiama galimybė pasinaudoti jam suteikta veto teise, kuri įveikiama tik kvalifikuota Atstovų bei Senato rūmų balsų dauguma. Aukčiausiasis Teismas buvo įkurtas kaip aukčiausioji apeliacinė institucija ir kaip pirmos instancijos teismas bylose, kurių kategorija yra įvardyta Konstitucijoje. A. Hamiltonas skelbė, kad, esant įstatymų leid˛iamosios institucijos priimtų norminių aktų ir konstitucijos normų konkurencijai, teismai turi vadovautis konstitucijoje idėstytomis teisės normomis. Doktrina bei Konstitucijos normos sudarė s¹lygas 1803 m. JAV Aukčiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje Merburis prie Ma-dison¹ {Marbury v. Madison) suformuluoti princip¹, skelbiantį, kad teismas taiko Konstitucijos normas taip, kaip jis jas supranta, ir turi teisź ataukti Kongreso aktus, jei jie prietarauja aukčiausiajai teisei (Konstitucijai) . Stabd˛ių ir atsvarų mechanizmas, numatydamas padalytų vald˛ios akų galių atsvaros galimybes, svarbi¹ viet¹ skyrė vykdomajai vald˛iai, kuri tapo ne tik stipri, bet ir dinamika bei darni. Vald˛ių padalijimas garantavo daugumos vald˛i¹ (per atstovaujam¹j¹ institucij¹), taip pat ios vald˛ios apribojim¹, pasitelkiant stabd˛ių ir atsvarų mechanizm¹, kuris saugo nuo tautos daugumos tironijos. is vald˛ių padalijimo modelis buvo ir yra unikalus tuo, jog jis pasiteisino, parodźs savo gyvybingum¹ ir kartu savitum¹. Europos valstybės XX a. konstitucijose nemėgino kartoti JAV modelio, o rėmėsi savo patirtimi.

Vald˛ių padalijimo doktrina buvo diskusijų bei papildymų objektas XIX-XX a. XX a. viduryje konstitucinės teisės doktrinoje pradėta diskutuoti dėl vald˛ių akų kiekio problemos. Net Vakarų Europos valstybių doktrinose buvo isakomos kontraversikos nuomonės. Kai kurių alių doktrinos, pripa˛indamos . L. Monteskjė nurodytas vald˛ias, kitas taip pat įvardijo kaip lygiavertes. Lotynų Amerikoje įvairios kontrolės įstaigos vadinamos vald˛iomis. 1987 m. Nikaragvos, 1991 m. Kolumbijos konstitucijose nurodyta ketvirtoji vald˛ia - rinkiminė, kuri¹ sudaro rinkėjų korpusas. Rinkimų eigos teisė-

'> Feeley M. M., Kiislov S. Constitutional Law. USA, 1990.P. 29-32.

tuma kontroliuoja rinkimų tribunolai, nepriklausantys bendrųjų teismų sistemai. is vald˛ių padalijimo modelis strategikai skiriasi nuo . L. Monteskjė pasiūlytojo. Rinkimų vald˛ios laikymas savarankika vald˛ios aka, manytume, paneigia tautos, kaip pagrindinės suvereniteto turėtojos, princip¹. Europos bei JAV konstitucinės teisės doktrina rinkimus supranta kaip Įgaliojimų suteikimo mechanizm¹. Vald˛ia gauna įgaliojimus i tautos ir niekada neprilygs tautai suverenumu. Rinkėjų korpusas yra ne vald˛ia, o viso suvereniteto turėtojas. Nikaragvoje bei Kolumbijoje vald˛ių iskyrimo principai duoda pagrind¹ manyti, jog suverenitetas priklauso ir tautai, ir vald˛ioms. Su ia nuomone sutikti negalėtume. 1976 m. Al˛yro Konstitucijoje nurodytos eios vald˛ios. Be trijų tradicinių, paminėtos steigiamoji (skirta priimti konstitucij¹), kontrolinė bei politinė vald˛ios. Minimos institucijos vald˛iomis gali būti vadinamos tik filosofine prasme. Manytume, jog politinės sistemos subjektų įgaliojimų mastas bei jų suteikimo forma neduoda pagrindo laikyti jų savarankikomis vald˛iomis. Didesnių diskusijų verta konstitucinės teisės doktrinos atstovo K. Hcsės, Vokietijos Konstitucinį Teism¹ priskiriančio savarankikai ketvirtajai vald˛iai, argumentacija . Manytume, jog tokias K. Hesės ivadas lėmė Konstitucinio Teismo įgaliojimai. Autoriaus nuomone, Karlsrūhėje (Karl-snthe) reziduojantis Konstitucinis Teismas, turėdamas plačius įgaliojimus, gali pretenduoti Į savarankikos vald˛ios status¹. Piliečiai gali kreiptis j teism¹, jis sprend˛ia VFR politinių partijų veiklos konstitucingumo bei kitus svarbius klausimus. Kitų vokiečių doktrinos atstovų nuomone, konstitucinės justicijos institucijos nevertėtų iskirti kaip savarankikos vald˛ios akos. Jie nurodo, kad tik bendrieji teismai yra pagrindinė valstybėje teisingum¹ vykdanti institucija. Nuomonių įvairovė neneigia, o patvirtina klasikinio po˛iūrio, jog egzistuoja trys darnios vald˛ios akos, teisingum¹.

XX a. doktrinoje pastebimos naujovės, kai pradedama skirti vald˛ios akas (vykdančius organus) nuo jų vykdomų funkcijų (norminės, administracinės, jurisdikcinės). P. Vinji fNVigny) nuomone, dalijamos ne vald˛ios, o įgaliojimai tarp atskirų institucijų '. M. Diuver˛ė (Duverger) skiria politines ir administracines funkcijas - sprendimų priėmim¹, vykdym¹, konsultacij¹ bei kontrolź. ias funkcijas valstybei priskiria ir L. Diugi . Jo nuomone, esant vienam suverenitetui, yra galima viena vald˛ia, o dalijamos tik funkcijos. XX a. viduryje D. Morganas (Morgan) suabejojo iomis teorijomis. Jis tvirtino, jog moderniose valstybėse vald˛ios yra derinamos, jų funkcijos bei įgalioji-

n Xecce A'. Ohobm KOHCTiiTynHOHnoi'o npaua OPF. 1981. C. 204.

'' EapuumoH A. M. TcopiiH pa3acjicniifl anacrcn. CraHOBJiCHnc, pa3B»TMC, npHMCHCHHC. Tomck, 1988. C. 63.

' Jiioeu JI. KoHCTiiTyuiioiiHoc iipaijo. 1908. C. 197.

mai susilieja ir tampa neatskiriami. Kaip pavyzdį jis nurodė asmeninio ir regioninio lygio įstatymus, nenumatančius bendrųjų elgesio taisyklių. Jas turėtų priimti tiktai įstatymų leid˛iamoji institucija. Tokiais įstatymais, autoriaus nuomone, parlamentas vykdo valdymo funkcij¹, būding¹ vykdomajai vald˛iai. iuolaikinės anglų doktrinos atstovas A. D˛eningsas (Jennings) tvirtina, kad, analizuojant iuolaikinių vald˛ių tarpusavio santykius, neįmanoma atskirti teisminių ir administracinių funkcijų. M. Belofas (Beloff) bei D. Pitas (Pit), pastebėjź, kad vald˛ių funkcijos dubliuojasi, tvirtina D. Britanijoje esant sugriaut¹ vald˛ių pusiausvyr¹. Jų nuomone, vald˛ia telkiasi vyriausybėje, parlamentui tapus patariamuoju organu ir diskusijų vieta . Kitas moderniosios amerikiečių doktrinos atstovas M. G. Vilė (Vile) siūlo neapsiriboti teisinėmis vald˛ios akų tarpusavio santykių iraikos formomis, bet taip pat tyrinėti politinius institutus bei socialines grupes (partijas, visuomenės informavimo priemones). M. G. Vilė mano, kad piktnaud˛iavim¹ vald˛ia galima riboti ne siaurinant valstybės struktūr¹, o politine sistema, pusiausvyra tarp valstybės ir visuomenės. Įvertinus teorinių nuomonių gaus¹, D˛. Loko ir . L. Monteskjė principai ir modeliai ilieka fundamentalūs, tik jais remiantis yra įmanoma tolesnė vald˛ios sandaros analizė. Vald˛ių padalijimo teorijoje isiskiria du principai: 1) lankstusis ir 2) kietasis. Pirmasis kildinamas i D˛. Loko teorijos, numatančios galimybź pirmauti vienai i vald˛ios akų. Antrasis kildinamas i . L. Monteskjė teorijos, nenumatančius pusiausvyros tarp vald˛ių ir nepripa˛įstančios vienos jų dominavimo.

2.2. Praktikai įgyvendintų modelių ap˛valga

2.2.1. Įgaliojimų pasiskirstymas esant prezidentiniam valdymui

Prezidentinis valdymo modelis, atskleid˛iantis grie˛t¹ vald˛ių įgaliojimų padalijimo princip¹, realizuotas Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Vadovaujantis konstitucinės teisės doktrina, vald˛ia JAV suprantama kaip darni ir kildinama i tautos. Trys darnios vald˛ios akos, gavusios įgaliojimus, yra atskirtos viena nuo kitos. Įgaliojimai, suteikti vienai i akų, at-sveriami kitų dviejų vald˛ių įgaliojimais. Amerikietik¹jį vald˛ių padalijimo, princip¹ dėl puikiai ireikto stabd˛ių ir atsvarų mechanizmo galėtume vadinti klasikiniu. 1787 m. JAV Konstitucijoje yra aikiai ireiktos trys vald˛ios akos, turinčios joms būdingus įgaliojimus bei galimybes turėti įtakos kitų vald˛ios akų veiklai, jei jos virija savuosius įgaliojimus. Konstitucija sutei-

211 Eapiuanoe A. M. Tcopn« pa3acjicHiin BJiacTCfi. CTaHOBJicmie, pa3BHTiic, npHMCHCHHO. Tomck, 1988. C. 73.

kia prezidentui vykdom¹j¹ vald˛i¹. Pagrindinės prezidento pareigos yra saugoti Konstitucij¹ ir vykdyti Kongreso priimtus įstatymus. Prezidento institucijos autonomikum¹ nuo įstatymų leid˛iamosios vald˛ios garantuoja Konstitucija, numatanti skirting¹ prezidento ir Kongreso rinkimo tvark¹ bei nurodanti aplinkybes (apkaltinami ir nuteisiami u˛ tėvynės idavim¹, kyininkavim¹ ar kitus sunkius nusikaltimus ir nusi˛engimus), kurioms esant yra galima nualinti prezident¹. Taigi vykdomoji JAV vald˛ia įgyvendina įgaliojimus neatsi˛velgdama į Kongreso pasitikėjim¹.

Nors Konstitucijoje nurodoma, kad „visi įstatymų leidybos įgaliojimai' priklauso Kongresui, prezidentas, kaip stabd˛ių ir atsvarų mechanizmo subjektas, turi svarbius įgaliojimus įstatymų leidyboje. Jis gali naudotis veto teise, nepasirayti Kongreso priimtų įstatymų. Įveikti prezidento veto Kongresas (abeji rūmai) gali tik dviejų trečdalių balsų dauguma. Tad parlamento rūmams, negalintiems įveikti prezidento veto, lieka viena galimybė - derėtis su vykdomosios vald˛ios institucija ir siekti abiems pusėms priimtino įstatymo turinio, t. y. siekti kompromiso. Prezidento manymu reikalingi įstatymai gali būti siūlomi metiniuose ir specialiuose laikuose Kongresui. Nors prezidentas turi teisź skirti federacijos teisėjus ir Aukčiausiojo Teismo narius, tačiau juos turi tvirtinti Senatas ir kartu neutralizuoti galim¹ įstatymų vykdomosios vald˛ios įtak¹ teismams. Prezidentas tvarko alies reikalus ir vadovauja federacinei vyriausybei. Jungtinių Valstijų prezidentas leid˛ia taisykles, aktus ir nurodymus, vadinamus įsakais, kurie federacijos vald˛ios organams turi įstatymo gali¹. Tačiau prezidento galios yra ribojamos visų pirma tuo, kad jis negali keisti pareigūnų. Yra numatyti privalomi rotacijos terminai, ir alies vadovas privalo jų laikytis. Taip ilaikomas vykdomosios vald˛ios politikos tźstinumas, skatinantis iekoti skirtingus interesus tenkinančių sprendimų.

JAV Konstitucijos kūrėjai, s¹moningai suteikdami įstatymų leidimo teisź Kongresui, neįvardijo ios institucijos kaip įstatymų leid˛iamosios vald˛ios. Reglamentuodami įstatymus įgyvendinančios ir teisminės institucijų funkcijas, Konstitucijos kūrėjai jas aikiai įvardija kaip vald˛ias. Tai neatsitiktinumas. Jau tuomet teorinė vald˛ių padalijimo doktrina bei praktika rodė, jog yra galimos situacijos, kai parlamentas tampa nekontroliuojamas, o rinkto parlamento diktatūra, kaip ir vieno asmens tironija, taip pat nėra siektinas tikslas. T D˛efersonas, ˛ymusis JAV istorinis ir politinis veikėjas, tvirtino, jog „Laisvuose rinkimuose irinktas despotizmas - tai ne ta valdymo forma, dėl kurios vertėjo kovoti''. Tačiau apsisaugodama nuo parlamento diktato galimybės, Jungtinių Valstijų Konstitucija Kongreso nepavertė antrarūe institucija.

21 Mitumii A. A. lipnumui pais.'iejiciiiDi imacTCii k KoiicTirryuiiOHiiOM MCxaHH3MC CIIJA. MoCKBa, 1983. C. 13.

Abeji Kongreso rūmai turi teisź leisti įstatymus visais klausimais, iskyrus valstybės pajamų įstatymus, kuriuos priima Atstovų Rūmai. Senatas tvirtina prezidento skiriamus auktus federacinius vald˛ios pareigūnus ir ambasadorius -vykdomoji vald˛ia skatinama tartis su parlamentu. Federacijos pareigūnų apkaltos bylose tik Atstovų Rūmai gali apkaltinti nusi˛engimu ir pradėti apkaltos proces¹. Taip parlamentas įgaliotas nuolat stebėti vykdomosios vald˛ios veikl¹ ir reaguoti esant teisės pa˛eidimams. Labai svarbi vykdom¹j¹ vald˛i¹ drausminanti Kongreso funkcija yra teisė pačiam atlikti tyrimus, kai būtina ˛inoti, kokių įstatymų prireiks ateityje, kontroliuoti jau priimtų įstatymų veiksmingum¹, tikrinti kitų vald˛ios akų pareigūnų kvalifikacij¹ ir darb¹, rengti med˛iag¹ apkaltos procesui. Tad tam tikra prasme Kongresas atlieka vykdomosios vald˛ios prie˛iūros funkcij¹, nors, nepa˛eidusi teisės, vykdomoji vald˛ia Kongresui nėra pavaldi. Konstitucija leid˛ia Kongresui veikti tik tam tikrose gyvenimo sferose, o Teisių bilis nurodo ir skelbia, ko Kongresas neturi daryti bet kokiomis s¹lygomis. Tai labai reikminga parlament¹ var˛anti s¹lyga.

Įstatymo priėmimo procedūra Kongrese baigiasi, kai jį palaiko abeji parlamento rūmai. Dvejų rūmų parlament¹ taip pat reikėtų vertinti kaip dar vien¹ teisinį instrument¹, ribojantį galimybź Kongresui nesiskaityti su kitomis vald˛iomis. Konstitucijos kūrėjų nuomone, konservatyvesnis Senatas nuolat galėtų stabdyti neapgalvotų sprendimų, priimtų Atstovų Rūmuose, įsigaliojimo galimybź. Kai nė vieni i rūmų negali vieni priimti įstatymų, aplinkybės verčia iekoti protingo kompromiso, tenkinančio abejus Kongreso rūmus.

Svarbi¹ viet¹ Jungtinių Valstijų vald˛ios struktūroje u˛ima teismai. Aukčiausiojo Teismo vadovaujami alies teismai sudaro savarankik¹ vald˛ios ak¹. Konstitucijoje lakonikai suformuluota: Jungtinių Valstijų teismų vald˛i¹ vykdo vienas Aukčiausiasis Teismas ir tie ˛emesnieji teismai, kuriuos steigia Kongresas. Svarbu tai, kad patys federacijos teismai turi teisź nagrinėti bylas dėl pačios Konstitucijos, JAV įstatymų, sutarčių, admiraliteto ir jūrų teisės, u˛sienio alių ambasadorių, ministrų ir konsulų, bylas, kuriose JAV vyriausybė yra besibylinėjanti alis, bei bylas tarp valstijų (arba jų piliečių) ir u˛sienio alių (arba jų piliečių ar pavaldinių). Aukčiausiasis Teismas yra aukčiausioji JAV teismų sistemos instancija. Tai vienintelis teismas, kurį įsteigti buvo numatyta Konstitucijoje. Jo sprendimai negali būti apskųsti jokiam kitam teismui. Tiesa, Kongresas turi teisź nustatyti io teismo teisėjų skaičių ir (tam tikrais atvejais) kokias bylas jis turi nagrinėti, tačiau jis negali pakeisti įgaliojimų, kuriuos suteikė Aukčiausiajam Teismui pati Konstitucija. Svarbu, kad parlamento kontrolė reikiasi ir tuo, kad JAV įstatymas tampa realybe, jei jį pritaiko teismas. Neretai JAV teismas, nepritaikydamas įstatymo,

padaro jį neveikianti. Tai galingas instrumentas, kurį teismai ne kart¹ naudojo dalyvaudami teisės kūrimo procese gindami ˛mogaus teises, o kartu tapdami prezidento arba Kongreso atsvara.

Jungtinėse Valstijose teisminius precedentus adhoc kuria teisėjai. Jie priima teismo sprendimus, sukurdami naujas elgesio taisykles, kurios, remiantis stare decisis, turi būti taikomos kitose analogikose bylose. Teismų teisė kurti precedentus yra naudinga ir pačiam parlamentui, nes teismai u˛pildo jo įstatymų leidybos darbo spragas. Jungtinių Valstijų Konstitucija yra nekintanti, nes joje yra formuluojami tik bendrieji principai, kuriuos suformuluoti lengva. Konkrečiais atvejais teismai turi gali¹ patys sprźsti bylas. Tai ivaduoja Kongres¹ nuo u˛duoties priimti begales naujų bei modifikuoti senus įstatymus ir taip suspėti su visuomenėje vykstančiais procesais.

iame modelyje nėra vyriausybės atsakomybės parlamentui, o kartu ir parlamento paleidimo galimybės. Tarpusavio s¹veikos priemonės pasireikia per stabd˛ių ir atsvarų mechanizm¹.

2.2.2. Įgaliojimų pasiskirstymas parlamentinio valdymo modelio valstybėse

Parlamentinio modelio alyse - Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Italijoje, Vengrijoje vald˛ių įgaliojimų pasidalijimas yra kitoks. Pagrindinis ios valdymo formos bruo˛as - vyriausybės atsakomybė parlamentui'. Jungtinės Karalystės konstitucinės teisės doktrinos modelis yra įvardijamas kaip vest-minsterio'. is modelis numato, jog vykdomosios vald˛ios nariai gali būti ir parlamento nariais. Tad daugelis ministrų yra ir Bendruomenių Rūmų nariai. Vyriausybė turi turėti Bendruomenių Rūmų daugumos param¹, be kurios ji negali ilikti ir būti veiksminga. Tačiau Jungtinės Karalystės vyriausybė (Crown) gali bet kada paskelbti apie naujus Bendruomenės Rūmų rinkimus ir kartu daryti politinį spaudim¹ įstatymų leid˛iamajai institucijai.

Tačiau būtų neteisinga manyti, jog Jungtinės Karalystės parlamentas yra nekontroliuojamas. Anglijoje susiformavź konstituciniai papročiai ir įstatymai numato nemenk¹ Bendruomenių Rūmų galių suvar˛ym¹. Visų pirma atsvara Bendruomenių Rūmų priimtiems sprendimams yra konservatyvieji Lordų Rūmai (Home ofLords). Jie ne kart¹ pokario laikotarpiu sugebėjo paveikti radikaliuosius ˛emųjų parlamento rūmų sprendimus. Tačiau pastarojo

- AlderJ. Constitutional and adminislralivc law. London, 1994. P. 54. 11 Dicey A. V. Konstitucinės teisės studijų įvadas. Vilnius, 1998. P. 35-65.

laikotarpio diskusijos Jungtinėje Karalystėje dėl Lordų Rūmų vietos vald˛ių sistemoje gali sudaryti įspūdį, jog Bendruomenių Rūmai yra visagaliai, ir nėra jokio realaus atsvaros mechanizmo, galinčio turėti įtakos jų valiai. Tačiau tai tik pirmas įspūdis. Did˛iausia ir svarbiausia atsvara Anglijos parlamentui yra teismai. Kaip ir Jungtinėse Valstijose, Anglijoje teismai yra vald˛ia, dalyvaujanti teisėkūroje. Jei Anglijos teismai netaiko kokio nors įstatymo, tai toks norminis aktas de f acto netenka galios. Be to, Anglijos, kaip ir JAV, teismai turi įgaliojimus kurti teisminius precedentus. R. Davidas pastebi, jog „Skirtingai nuo kontinentinės Europos, Anglijoje egzistuoja tikra teisminė vald˛ia, kuri savo presti˛u ir reikmingumu yra lygi vykdomajai ir įstatymų leid˛iamajai vald˛ioms' . Tik Anglijos teismų įgaliojimų mastas leid˛ia R. Davidui teigti, jog čia teismus galima vadinti tikr¹ja vald˛ia. Jis pripa˛įsta, kad Prancūzijoje teismai pagal savo įgaliojimus yra per menki vadintis vald˛ia ar bent vald˛ia, savo įgaliojimais lygia įstatymų leid˛iamajai ir vykdomajai vald˛ioms . Pagal vald˛ios akų įgaliojimų mast¹ Vokietijos Federacinź Respublik¹ taip pat galime priskirti prie parlamentinio valdymo valstybių. Vokiečių konstitucinės teisės specialistai egzistuojantį vald˛ių padalijimo modelį vadina parlamentinės vyriausybės sistema''. Ministrų kabinetas gali veikti tik gavźs Bundestago (Bundestag) mandat¹, o naujai irinktasis parlamentas irenka nauj¹ vyriausybės vadov¹ - kanclerį. Paprastai juo būna parlamente daugum¹ gavusios partijos lyderis. Vyriausybės nariai gali būti parlamento nariai. Taigi VFR Vyriausybė negali ilikti ilgiau nei to norės parlamentas. Vokietijos konstitucijoje (Pagrindiniame Įstatyme) yra numatytas ir Konstitucinis Teismas, kuris turi gana didelius įgaliojimus - sprend˛ia teisinius ginčus tarp Vokietijos ˛emių, federacijos ir atskirų ˛emių, taip pat ginčus dėl Pagrindiniame Įstatyme numatytų teisių turinio. VFR Konstituciniam Teismui suteikta teisė u˛drausti politines partijas, skelbti apkalt¹ alies prezidentui ir jį nualinti nuo pareigų, priimti sprendimus dėl skundų prie teisėjus . Vokietijoje ilgai (iki XX a. vidurio) teisė buvo tapatinama su įstatymu. Vokiečių konstitucinės teisės doktrinai principas rule of law buvo ne˛inomas. Rechtstat turėjo kiek kitoki¹ prasmź nei anglosaksikasis rule oflaw. Vokiečių konstitucinės teisės doktrinoje teisinės valstybės atributas buvo ne teisinis įstatymas, o visuotinis paklusimas galiojančiam įstatymui. Trečiojo Reicho

24 JJaeuP. OcHoeHbie npaeoebie cuaneMbi coepeMeiiHocmu. Mocma, 1996. C. 254. 25AlderJ. Constitutional and administrative law. London, 1994. P. 38-52.

26 Karpen U. The Constitution of the Fedcral Republic of Germany: Essays on the Basic Rights and principlcs of thc Basic Law with a Transl. of the Basic Law. Baden-Baden, 1988. P. 19-20.

27 Xecce K. Ochobu KOHCTHTyunonHoro npaBa OPF. MocKBa, 1981. C. 3 15-323.

epochoje (1933-1945) teorija apie teisės prioritet¹ prie įstatym¹ galėjo atrodyti utopinė, o 1949 m. priimtame Pagrindiniame Įstatymai yra įpareigojimas teismams sprend˛iant bylas vadovautis įstatymu ir teise (Gesetz und Recht). Tai unikalus posūkis doktrinoje, pralenkźs savo revoliucingumu daugelį pokario Europos valstybių, įskaitant ir Prancūzij¹, nors anglosaksams tai nebuvo jokia naujovė'. ia galimybe JAV teismai naudojosi nuo 1803 m. Merbu-ris prie Madison¹ (Merbuiy v. Madison) bylos. Tačiau kontinentinėje Europoje, civilinės teisės tradicijos lopyje ir puoselėtojoje, tai buvo naujovė. iuolaikinėje Vokietijos konstitucinės teisės doktrinoje diskutuojama dėl naujos valstybės institucijų sandaros. Vokietijoje kaip valstybės perspektyva matoma teisėjų valstybė.

2.2.3. Institucijų įgaliojimai miraus valdymo alyse

Vald˛ių Įgaliojimų padalijimas, turintis prezidentinio ir parlamentinio valdymo modelių po˛ymių, literatūroje vadinamas miria valdymo forma'.

Prancūzijos Respublikos Konstitucijoje vald˛ių s¹raas pradedamas vykdomosios vald˛ios pareigūnų ir funkcijų reglamentavimu. Vykdom¹j¹ vald˛i¹ sudaro prezidentas ir vyriausybė . Vyriausybė turi plačius įgaliojimus ir gali būti sudaroma be parlamento pritarimo, nes Prancūzijos Konstitucija suteikia prezidentui teisź dekretu paskirti ministru pirmininku bet kurį asmenį. Konstitucija nereikalauja personalijas suderinti su Nacionaline Asamblėja, tik sudaryta vyriausybė turi gauti parlamento pasitikėjim¹. Jei toks pasitikėjimas negautas, Konstitucija nurodo, kad ministras pirmininkas turi įteikti prezidentui vyriausybės atsistatydinimo dokumentus. Tačiau alies prezidentui nedraud˛iama t¹ patį asmenį vėl skirti ministru pirmininku.

Ministrus ministro pirmininko siūlymu dekretu taip pat skiria alies prezidentas. Valstybinio stabilumo poreikis iugdė tradicij¹, jog valstybės prezidentas nepiktnaud˛iauja iais įgaliojimais ir ministru pirmininku skiria ne bet kokį asmenį, o parlamentinės daugumos atstov¹. Prezident¹, kaip vyriausi¹jį valstybės pareigūn¹, renka piliečiai septyneriems metams. Konstitucijoje reglamentuojama, kad prezidentas pirmininkauja Ministrų Taryboje.

Prancūzijos Respublikos 1958 m. Konstitucijos 12 straipsnis suteikia prezidentui teisź po konsultacijų su ministru pirmininku ir abejų parlamento rūmų pirmininkais paskelbti apie Nacionalinio Susirinkimo paleidim¹. alies

:s Vaivila A. Elalizmas - konceptuali teisinės reformos kliūtis // Justitia. Vilnius, 1997. Nr. 3. P. 7-10.

^Me.iuiue.ib A. u dp. Hncnnyru n isjiacn, ko Opaumin. MocKisa, 1977. C. 29. -■'Ten pat. P. 61-64.

Konstitucija reikalauja konsultacijų, o ne konkrečių konsultacijų rezultatų. Tad prezidentui suteikt¹ teisź paleisti Nacionalinź Asamblėj¹ reikėtų vertinti kaip absoliuči¹, neribojam¹ jokių objektyvių teisinių kliūčių.

Parlamento įgaliojimų ribojimas pasireikia ir tuo, jog 1958 m. Prancūzijos Konstitucijos 34 straipsnis nurodo, kokius visuomeninius santykius i institucija gali reguliuoti įstatymais. Visuomeninių santykių s¹raas, pateiktas Konstitucijoje, yra baigtinis ir vienareikmis. Kitų visuomeninių santykių reguliavimas parlamento priimtais įstatymais yra negalimas. Tai grie˛ta teisinė priemonė, ribojanti parlamento galimybes norminti bet kokius visuomeninius santykius. Todėl Vyriausybė tam tikrais atvejais turi įgaliojimus leisti ordonansus, kurie prilyginami įstatymui. Tokie įgaliojimai vykdomajai vald˛iai yra suteikti siekiant realizuoti poreikį turėti stipri¹ vyriausybe, sugebanči¹ operatyviai sprźsti ikilusias valstybės ir visuomenės problemas. Parlamentas (Nacionalinė Asamblėja ir Senatas) per daug griozdikas savo struktūra ir procedūromis (o ir jo galias riboja Konstitucija), kad laiku ir tinkamai pajėgtų reaguoti į ikilusias visuomenės problemas. Tad Vyriausybė turi tam tikras įstatymų leid˛iamajam organui būdingas funkcijas. Dvejų rūmų parlamentas, Konstitucijos kūrėjų nuomone, turi garantuoti evoliucinį įstatymų priėmimo būd¹.

Prancūzijoje teisminis precedentas nėra konstitucinės teisės altinis. 1958 m. Prancūzijos Konstitucijos 66 straipsnyje įtvirtinta, jog: „Teisminė vald˛ia, kaip asmenybės laisvių sergėtoja, garantuoja io principo laikym¹si, remdamasi įstatymo numatytomis s¹lygomis' . Taigi teismai veikia tik vadovaudamiesi įstatymais. Vadinasi, bendrųjų teismų sistema negali kontroliuoti parlamento, ar vyriausybės arba prezidento priimti aktai atitinka Konstitucij¹. Ar priimti įstatymai atitinka Konstitucij¹, vertina Konstitucinė Taryba. Prancūzijos Konstitucinė Taryba gali isakyti savo po˛iūrį, ar įstatymas atitinka Konstitucij¹, jam dar neįsigaliojus '. O organikieji įstatymai, prie juos pasiraant, privalo būti pateikti Konstitucinei Tarybai, kad nusprźstų, ar jie atitinka Konstitucij¹.

Nors Prancūzijos teismai neturi tokių įgaliojimų, kokiais naudojasi Jungtinių Valstijų ir Anglijos teismai, turime konstatuoti, jog įstatymų leid˛iamoji institucija nedominuoja. Parlamento galios yra ribojamos legisla-tūros struktūriniais sprendimais, stipria vykdom¹ja vald˛ia. Taip pat Konstitucijoje numatytos visuomeninių santykių rūys, kurias galima reguliuoti parlamento priimtais įstatymais.

TyManou B. A. <t>paHųy3Kan pccnySjiHKa.KoHCTHTynHJi n 3aKOnoaaTCJibHbie aicru. MocKiia, 1989. C. 45.

32 Ten pat. P. 44.

2.2.4. Vald˛ių padalijimo modelis 1992 m. Lietuvos Konstitucijoje

Antrasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnis skelbia, jog „suverenitetas priklauso Tautai.' Tad suvereniteto altinis Lietuvoje, kaip ir minėtose valstybėse, yra tauta. Penktasis 1992 m. Konstitucijos straipsnis teigia, kad „Valstybės vald˛i¹ Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas'. io straipsnio analizė leid˛ia teigti, jog skiriamos trys vald˛ios - įstatymų leid˛iamoji, vykdomoji ir teisminė. Vald˛ių struktūra atitinka klasikinį . L. Monteskjė pasiūlyt¹ modelį.

Nors Lietuvos Konstitucija iskiria įstatymo leid˛iam¹j¹ ir vykdom¹j¹ vald˛ias, tačiau vald˛ių pasidalijimas nėra grie˛tas kaip prezidentinio valdymo modelio alyje. Atvirkčiai, Lietuvoje Vyriausybės likimas ir imunitetas visikai priklauso nuo parlamento - Seimo. Konstitucijos 67 straipsnio 9 punktas skelbia, jog Seimas „pri˛iūri Vyriausybės veikl¹, gali reikti nepasitikėjim¹ Ministru Pirmininku ar ministru'. iuo atveju Seimo galias rodo ta aplinkybė, kad Konstitucija leid˛ia parlamentui svarstyti ministr¹ pirminink¹, ministr¹, o kartu ir pači¹ Vyriausybź tuomet, kai pats Seimas nusprźs, kad tai yra būtina. Vykdomoji vald˛ia Lietuvoje negali egzistuoti ir veikti neturėdama Seimo paramos. Tiesa, prezidentas turi tam tikrų įgaliojimų Vyriausybės sudarymo klausimu. Jis savo dekretu, bet pritarus Seimui, skiria ministr¹ pirminink¹, paveda jam sudaryti Vyriausybź (Konstitucijos 84 str.), tačiau tai nekeičia padėties, ir Seimo sprendimai Vyriausybės at˛vilgiu yra galutiniai. Dar daugiau. Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuojama: „Būtent dėl to Respublikos Prezidentui tenka skirti Seimo daugumos palaikom¹ Ministr¹ Pirminink¹ ir tvirtinti toki¹ Vyriausybź, kurios programai Seimas gali pritarti posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma'. Tačiau Lietuvos doktrinoje yra diskutuojama su Konstitucinio Teismo obiterdieta, skelbiant, jog prezidento galios sudarant vyriausybź yra „ne ma˛iau svarbios'r, t. y. lygiavertės. i nuomonė grind˛iama keliomis aplinkybėmis. Yra tvirtinama, kad, net ir esant Seimo pritarimui, galutinis ˛odis skiriant ministr¹ pirminink¹ priklauso prezidentui, nes jis pasirao dekret¹, o ir „Vyriausybės įgaliojimai visais atvejais gr¹˛inami Prezidentui, o ne Seimui'. Taip pat teigiama, jog „Prezidento įgaliojimai Vyriausybei yra pirminiai -jie būtini ir jų pakanka, kad Vyriausybė rengtų savo program¹, kuriai turės pritarti Seimo dauguma' ir kad „Seimo įgaliojimai yra antriniai -jie negali būti suteikiami, jeigu Prezi-

•'•' Kūris Ii. Politinių klausimų jurisprudencija ir Konstitucinio Teismo obiter dietu: Lietuvos Respublikos Prezidento institucija pagal Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarim¹ // Politologija. Nr. 1. Vilnius, 1998. P. 45.

dentas nėra suteikźs savųjų'' . Tačiau reikia pabrė˛ti, kad yra galima ir kitokia įgaliojimų tvarka. Juk Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 6 punktas skelbia, kad Seimas „pritaria ar nepritaria Respublikos Prezidento teikiamai Ministro Pirmininko kandidatūrai'. Tad, kad atsirastų prezidento dekretas, kuriuo skiriamas ministras pirmininkas, yra būtinas Seimo pritarimas iai kandidatūrai ir Vyriausybės programai. Tad Vyriausybės skyrimo yra ne du, o trys etapai: Seimas - prezidentas - Seimas. Taip pat akivaizdu, kad įgaliojimų gr¹˛inimas prezidentui nekeičia Konstitucijos reikalavimų sudarant nauj¹ Vyriausybź, kurioje Seimo įgaliojimai buvo minimi. Įgaliojimų, suteikiamų Vyriausybei, nelygiavertikum¹ liudija Seimo ir prezidento galių analizė, Vyriausybei gavus įgaliojimus veikti. Manytume, kad 96 Konstitucijos straipsnis dar labiau irykina prezidento galių ribotum¹ ir Seimo dominavim¹ Vyriausybės reikaluose. į straipsnį sudaro dvi dalys, kurių pirmoji skelbia, kad „Vyriausybė solidariai atsako Seimui u˛ bendr¹ Vyriausybės veikl¹'. Prezidentas čia neminimas. Antrojoje dalyje jau kalbama ne apie Vyriausybź kaip kolegialų organ¹, o apie ministrus bei jų atsakomybź. iame punkte skelbiama, kad ministrai „atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui', tačiau „tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui'. E. Kūris pastebi, kad „įstatymai ministrų atsakomybės nekonkretizuoja', ir tai yra „teisinio reguliavimo spraga' . Tad nors Konstitucija ir numato, kad ministrai atsakingi alies vadovui, prezidentas negali atleisti jokio ministro be ministro pirmininko teikimo. Neseni įvykiai akivaizd˛iai liudija apie įgaliojimų problemas, kai prezidentas negalėjo priversti Muitinės departamento vadovo atvykti į posėdį Prezidentūroje. Vyriausybė, visikai priklausydama nuo parlamento, įstatymų įgyvendinimo funkcij¹ vykdo tiek, kiek tai sutampa su Seimo nuomone.

Panai, bet drauge ir skirtinga situacija rykėja i dar nesenų prezidento institucijos santykių su Vyriausybe ir Seimu. Po moralinio prezidento nepasitikėjimo pareikimo atsistatydino Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas. Nagrinėjant minėto įvykio aplinkybes, remtis vien teisės normomis nepakanka. Visų pirma tenka priminti jau minėtus faktus, kad Vyriausybės vadov¹ - ministr¹ pirminink¹, Seimui pritarus, skiria prezidentas (Konstitucijos 84 str. 4 p.). Taigi be Seimo pritarimo tapti ministru pirmininku yra nerealu. Atsistatydinti gali pats premjeras arba jis privalo tai padaryti, jei Seimas visų narių balsų dauguma slaptu balsavimu pareikia nepasitikėjim¹ mi-

34 Kūris E. Politinių klausimų jurisprudencija ir Konstitucinio Teismo obiter dieta: Lietuvos Respublikos Prezidento institucija pagal Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarim¹ // Politologija. Nr. 1. Vilnius, 1998. P. 46-47.

35 Kūris E. Politinių klausimų jurisprudencija ir Konstitucinio Teismo obiter dieta: Lietuvos Respublikos Prezidento institucija pagal Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarim¹ // Politologija. Nr. 1. Vilnius, 1998. P. 47.

nistru pirmininku (Konstitucijos 101 str.). Premjero atsakomybė Prezidentui Konstitucijoje nenumatyta. Taigi s¹voka „valstybės vadovas' (Konstitucijos 77 str.) nėra visagalybės sinonimas, o turi grie˛tai apibrė˛t¹ turinį, kurio ribos nurodytos Konstitucijos 84 ir kituose straipsniuose bei Prezidento įstatyme. Konstitucinio Teismo nutarime skelbiama, jog „Respublikos Prezidentas negali laisvai pasirinkti Ministro Pirmininko ar ministrų kandidatūrų, nes visais atvejais minėtų pareigūnų skyrimas priklauso nuo Seimo pasitikėjimo ar nepasitikėjimo jais'. Akivaizd˛i¹ atsakomybės takoskyr¹ konstitucinės jurisprudencijos aktuose matome net i „atsistatydinimo' ir „įgaliojimų gr¹˛inimo' s¹vokų. Perrinkus valstybės vadov¹, įgaliojimai gr¹˛inami tik kaip „mandagumo atsistatydinimas' (demission de courtoide), o vyriausybė patvirtinama i naujo. Tad Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarime konstatuojamas teiginys, kad „Seimas veikia kaip tautos atstovybė, kuriai atskaitinga Vyriausybė', yra pagristas.

Konstitucinė Vyriausybės sudarymo tvarka leid˛ia teigti, kad ji (Vyriausybė) priklauso Seimui, o ne prezidentui.

Prezidento įgaliojimų realizavimo aplinkybės, kurioms esant galima skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus, numatytos 58 Konstitucijos straipsnyje. ioje normoje nurodytos vald˛ios institucijų teisinių santykių situacijos, kurios galimos tik teorinėje plotmėje. Minėto Konstitucijos straipsnio 1 punktas numato, kad galimybė paleisti parlament¹ atsiranda, kai „Seimas per 30 dienų nuo pateikimo nepriėmė sprendimo dėl naujos vyriausybės programos arba nuo Vyriausybės programos pirmojo pateikimo per 60 dienų du kartus i eilės nepritarė Vyriausybės programai'. Sunku įsivaizduoti situacij¹, kad parlamentas (Seimas), davźs pritarim¹ prezidentui skirti asmenį ministru pirmininku, nepatvirtintų io asmens vadovaujamos Vyriausybės programos. Taip pat sunkiai įsivaizduojama ir antroji s¹lyga, numatanti iniciatyvos teisź Vyriausybei siūlyti prezidentui paleisti parlament¹, jei Seimas tiesiogiai ireiktų nepasitikėjim¹ Vyriausybe. Mes jau minėjome, kad Vyriausybės sudarymo būdas leid˛ia suformuoti toki¹ vyriausybź, kurioje tik teorikai gali gimti siūlymas prezidentui paleisti Seim¹. O Konstitucijos 87 straipsnis, suteikiantis naujai irinktam parlamentui teisź skelbti pirmalaikius prezidento rinkimus, suma˛ina alies vadovo galimybź pasinaudoti įgaliojimais, suteikiančiais teisź paleisti Seim¹.

alies Konstitucija numato, kad prezidentas turi galimybź daryti įtak¹ Seimo priimamiems įstatymams, naudodamasis veto teise. Įstatymas, jei u˛ jį balsavo „dauguma Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje' (Konstitucijos 69 str.), yra laikomas priimtu. Jeigu prezidentas nutaria, kad įstatymas yra nekokybikas, tai jis „motyvuotai gr¹˛ina Seimui pakartotinai svarstyti' (Konstitucijos 71 str.). Parlamentas, pakartotinai apsvarstźs įstatym¹, gali jį priimti,

jei u˛ įstatym¹ balsuoja daugiau nei pusė visų Seimo narių. Jungtinėse Valstijose pakartotinai u˛ prezidento vetuot¹ įstatym¹ turi balsuoti daugiau nei du trečdaliai abejų parlamento rūmų deputatų. Kadangi Prancūzijoje prezidento veto nugalima daugiau nei puse visų parlamento narių balsų, ji vadinama silpnuoju veto . Lietuvos prezidento veto galėtume lyginti su Prancūzijos Respublikos prezidento galiomis. tai A. Brazausko prezidentavimo metu 1996 m. rinkimų Seimas visus devynis kartus ignoravo prezidento pastabas ir nė karto neįsiklausė į alies vadovo argumentus' . Mūsų parlamentas lengvai surinkdavo pusės Seimo narių balsus ir prezidento siūlymus atmesdavo. Paaikėjo, kad i tikrųjų prezidentas gali tik u˛vilkinti įstatymo įsigaliojimo laik¹, o galių, padedančių koreguoti įstatym¹ ar priversti Seim¹ atsisėsti prie derybų stalo, mūsų valstybės vadovas neturi.

Nors prezidentas yra valstybės vadovas, tai nereikia, kad ministras pirmininkas jam pavaldus ar privalo atsiskaityti. Prieingai, sudarius Vyriausybź, pavaldumas prezidentui tampa formalus. Nors prezidentas vadovauja u˛sienio politikai, tačiau tai jis daro kartu su Vyriausybe (Konstitucijos 84 str.). U˛sienio politikos koordinavimas yra tik menka Vyriausybės veiklos sritis. Konstitucijos 85 straipsnis reikalauja Vyriausybės pritarimo ir u˛sienio reikalų ministro parao prezidentui skiriant ir ataukiant diplomatinius atstovus. Net pagrindiniais u˛sienio politikos klausimais (u˛ i¹ sritį prezidentas atsakingas) prezidentas negali suaukti Vyriausybės posėd˛io, vadovauti jam. Prancūzijoje Vyriausybės posėd˛iuose prezidentas dalyvauja kaip svarbiausias io kolegialaus organo narys, o Jungtinėse Valstijose prezidento valia vykdomosios vald˛ios sprendimų turiniui yra svarbiausias veiksnys.

Tad nagrinėdami prezidento, Vyriausybės bei Seimo galių mast¹, pastebėjome, kad savo galia neabejotinai isiskiria pastaroji institucija. Tam, kad geriau iliustruotume vald˛ių tarpusavio santykių turinį, pa˛velkime į teism¹ kaip į vien¹ i vald˛ių, dalyvaujančių valdant valstybź (Konstitucijos 5 str.).

Teisminės vald˛ios nepriklausomumo garantijas apibrė˛ia Konstitucija ir įstatymai. Kalbėdami apie teisėjų nepriklausomum¹ ir norėdami, kad jie tokie būtų, įvardijame tai vienas, tai kitas s¹lygas, kurias reikia patenkinti. Amerikiečių teisininkė P. Vald nurodo net dvylika reikalavimų, kurie turi ga-rantuoti teismų nepriklausomum¹ . Autores nuomone, teismų nepriklausomum¹ garantuoja: 1) teisėjų atleidimo tvarka; 2) teisminės vald˛ios vidinis administravimas; 3) teisėjavimo pareigų trukmė; 4) atsitiktinis teisėjų parinkimas nagrinėti bylas; 5) draudimas vienpusikai bendrauti su teisėju;

16 OpaHiiy3Kaa Pccny6jiHKa. KoHCTHTyuna ii 3aKOHOziaTCJitHbic aKTH. MocKBa, 1989. C. 31-35.

Sakalauskaitė R. Prezidentas sugra˛ino devint¹ įstatym¹ // Lietuvos rytas. Vilnius, 1997. Nr. 256 (2085). P. 2.

38 WaldR Judicial independence // Lietuvos valstybės teisinės problemos. Vilnius, 1993. E 45.

6) teisėjų imunitetas nuo civilinės ir baud˛iamosios atsakomybės; 7) nuolatinės algos teisėjui garantavimas; 8) specialių teismų ir specialių procesų nebuvimas; 9) piliečių galimybės daryti įtak¹; 10) teisėjų atrankos tvarka; 11) teisėjų lavinimo garantija; 12) teisėjų autoriteto pripa˛inimas.

Daugelis ių principų Lietuvoje jau įgyvendinti arba yra įgyvendinami. Tai principai, saugantys teism¹ kaip institucij¹, jo nepriklausomybź nuo iurktaus administracinio ar kitokio poveikio i kitų vald˛ios akų. Tačiau, įgyvendinant iuos principus, siekiama garantuoti teismo nepriklausomum¹ vadovaujantis galiojančiu įstatymu. Ivardytos garantijos neatleid˛ia teisėjo nuo pareigos vadovautis bet kokios kokybės įstatymu. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis konstatuoja, kad teismas vykdo teisingum¹ ir klauso tik Įstatymo. Taigi, jei teismas klauso tik įstatymo, o teisingum¹ vykdo tik teismas, tai įstatymas sutapatinamas su teisingumu. Teismas gina teisingum¹ tiek, kiek jis yra įtvirtintas įstatyme. Kadangi Konstitucija teisėkūros teisź suteikia tik Seimui, tai reikia pripa˛inti, kad teisingumo altinis yra Seimo nario priimti įstatymai. Tačiau neaiku, kaip teisėjas gali klausyti tik įstatymo, kai: 1) yra įstatymų kolizija; 2) yra Įstatymų spragų; 3) teisės normose vartojamos vertinamosios s¹vokos' .

Taigi teismai Lietuvoje imperatyviai įpareigoti nenukrypti nuo įstatymo. iuo po˛iūriu Lietuva atkartoja prancūzik¹jį teismų įgaliojimų modelį, nenumatantį teisminio precedento kaip teisės altinio. Lietuvos teismų veiklos patirtis rodo, jog teisingum¹ vykdanti institucija - teismai visuomenėje tampa atsakomybės subjektu dėl įstatymų netobulumo. Teismai tampa įstatymų, jų spragų įkaitu ir dėl to atsakomybės subjektu. tai kodėl Lietuvos institucija, vykdančia teisingum¹ (Konstitucijos 109 str.), nepasitiki visuomenė. Neigiam¹ po˛iūrį į teismus yra isakiusi Lietuvos visuomenė daugumoje apklausų, atliktų per pastaruosius penkerius metus.

Ikėlus įstatym¹ iki teisės rango, atsakomybė dėl įstatymų spragų, kolizijų, formuluočių netikslumo tenka Lietuvos Seimui, nes jis vienintelis yra teisėkūros subjektas. Įstatymų leidėjas, da˛nai keisdamas teisės normas, koreguoja teismų sprendimų turinį . Nestabilumas skatina teisinį nihilizm¹, pasireikiantį teismų sprendimų negerbimu.

Padėtis galbūt keistųsi, jei Lietuvoje teisėjai ad hoc, esant įstatymo spragai ar teisės normų kolizijai, galėtų patys sprźsti bylas. Nepaisydamas pasaulinės patirties, rekomenduojančios parlamentui nesismulkinti ir formuluoti tik pačias bendriausias visuomenės elgesio taisykles, Seimas vis dar stengiasi reglamentuoti kaip galima daugiau visuomeninių santykių. Parla-

39 Goda G. Teisėjo nepriklausomumas ir atsakomybė // Teisminės vald˛ios problemos Lietuvoje: konferencijos med˛iaga. Vilnius, 1996. P. 61.

mentui imantis reguliuoti daugybź visuomeninio gyvenimo sričių, darbo kokybė ne visuomet būna pakankama. Gal todėl Seim¹ visuomenė vertina da˛niausiai nepalankiai.

Lygindami Lietuvoje įgyvendint¹ vald˛ių padalijimo modelį su mūsų aptartais modeliais, turime konstatuoti, kad parlamento (Seimo) galios yra did˛iausios. i institucija aikiai dominuoja kitų vald˛ios akų at˛vilgiu. Prezidentas, nors ir renkamas visuotiniuose rinkimuose, Konstitucijoje neturi pakankamai įgaliojimų paleisti parlament¹, s¹lygų veiksmingai naudotis veto teise, turėti svarbesnź įtak¹ Vyriausybės veiklai. Teismai, Konstitucijos įgalioti vykdyti teisingum¹, yra įstatymų leidėjo valios vykdytojai, nes vadovaujasi tik jo priimtais įstatymais.

3. PILIETINĖ VISUOMENĖ- STABDˇIŲ IR ATSVARŲ MECHANIZMO KŪRĖJA IR DALYVĖ

Pilietinė visuomenė - tai intelektualių ir aktyvių narių visuomenė. Aktyvumas yra būtinas ne kaip savitikslis saviraikos po˛ymis, bet kaip būsena, leid˛ianti pasiekti norimus tikslus. Pilietinės visuomenės buvimas turėtų garantuoti nuolatinź vald˛ios grand˛ių kontrolź. Tauta, būdama vienintele suvereniteto savininkė, egzistuojančio ir konstitucijoje įtvirtinto vald˛ių padalijimo modelio neturėtų suprasti kaip galutinai ireikto ir dėl to nekeičiamo. Visuomenė, stebėdama procesus, gali ir turi juos vertinti, turėti jiems įtakos, o jeigu reikia, ir keisti.

Kyla pagrįsti pavojai ˛mogaus laisvėms, kai visuomenė nereikia jokio susidomėjimo vald˛ios institucijų veikla, apsiribodama dalyvavimu rinkimuose sudarant vald˛ios institucijas. Net kokybikas ir grie˛tas vald˛ios galių padalijimas negarantuoja, kad nebus piktnaud˛iaujama turimais įgaliojimais. Tuo labiau, kad Lietuvoje realizuotas vald˛ių padalijimo modelis nepasi˛ymi pakankamu stabd˛ių ir atsvarų mechanizmu. Visuomenės nekontroliuojamos vald˛ios institucijos, net ir esant formaliam vald˛ių padalijimui, gali mėginti tartis tarpusavyje visuomenės gerovės ir taikos s¹skaita. Pavyzdys galėtų būti įvykiai JAV, kai alies prezidentui R. Niksonui (Nixon) teko atsistatydinti ne dėl to, kad jo veiklos neteisėtum¹ pastebėjo viena i vald˛ios akų, o todėl, kad visuomenė, pastebėjusi prezidento ir jo komandos nusi˛engimus, davė postūmį kitoms vald˛ios akoms pradėti vykdyti joms numatytas funkcijas . Si visuomenės iniciatyva buvo kaip prielaida teisminei ir įstatymų leid˛iama-

40 Vaivila A. Etatizmas - konceptuali teisinės reformos kliūtis // Justitia. Vilnius, 1997. Nr. 4. P. 14.

An Outline of American History. United States Information Agency, 1994. P. 313-315.

jai vald˛iai pasinaudoti suteiktais įgaliojimais. Visuomenei neparod˛ius iniciatyvos, prezidento likimas galėjo būti kitoks. Tad daugeliu atvejų nuo pačios visuomenės reakcijos priklauso, kaip reaguos vald˛ios institucijos.

Tačiau pilietinės visuomenės u˛davinys yra ne tik retrospektyviai reaguoti į vald˛ios institucijų netinkam¹ elgesį, bet ir aktyviai dalyvauti valstybėje vykstančiuose procesuose ir neleisti tokiam elgesiui pasireikti. Pilietinė visuomenė savo interesus ir teises galėtų ginti aktyviai kurdama grupes, kurios gintų ne vieno asmens, o kolektyvinį interes¹. Tokios interesų grupės gali tapti dar vienu pilietinės visuomenės instrumentu, bendraujančiu su vald˛ios institucijomis. tai kodėl JAV yra tūkstančiai socialinių bei ekonominių interesų grupių {interest groups), atstovaujančių daugeliui interesų, pradedant Amerikos pilietinės laisvės (American Civil Liberties) ir baigiant Cinko gamintojų (Zincproducers) s¹jungomis '. ios interesų grupės aktyviai dalyvauja lobistinėje veikloje, siekdamos daryti įtak¹ įstatymų leid˛iamosios vald˛ios institucijoms. ių procesų teisėtum¹ lemia įstatymas, numatantis ir reglamentuojantis lobistine veikl¹. Tad pozicijos, isakomos interesų grupių, darančių įtak¹ legislatūrai, teisės po˛iūriu yra lygiavertės. ių interesų teisėtumas formuluoja įstatymų kūrėjo pareig¹ iekoti kompromisinių sprendimų, tenkinančių skirtingų interesų grupes. Suprantama, kad tokia lobistinė veikla taip pat realizuojama vykdomosios vald˛ios sprendimų at˛vilgiu. Interesų grupės gali teisėtai dalyvauti kiekviename įstatymų leid˛iamosios ir vykdomosios vald˛ios sprendimo parengimo procese. Dar daugiau - JAV yra reglamentuojama, jog visi svarbiausieji interesų grupių susitikimai su vald˛ios institucijomis yra atviri, sudarant galimybź dalyvauti plačiajai visuomenei. O tai vertintina kaip vald˛ios institucijų visuomeninė kontrolė.

Nereglamentuojant lobistinės veiklos teisės normomis, o taip yra Lietuvoje, galimybė interesų grupei isakyti savo pozicij¹ priklauso nuo ios grupės politinio bei ekonominio pajėgumo. Tik politikai pajėgi grupė, darydama įtak¹ vald˛ios institucijai, gali tikėtis, jog jos formuluojamų vertybių apsauga atsispindės vald˛ios institucijos sprendimuose. Kitos interesų grupės, neturėdamos teisinio pagrindo, kad jų interesai bus vertinami taip pat kaip ir kitų . grupių interesai, yra pasmerktos, kad bus ignoruojamos. Taip menkėja galimybės daliai visuomenės kontroliuoti įstatymų leid˛iam¹j¹ ir vykdom¹j¹ vald˛ias. Tačiau, net ir esant teisinėms garantijoms, visuomenės pilietikum¹ gali slopinti daugelis veiksnių: socialiniai, kultūriniai, edukaciniai.

Tad pilietinei visuomenei norint stebėti vald˛ios institucijų veikl¹ ir

'2 Rosenbloom H. D.. Public administration understanding management, polities, and law in the public sector. New York, 1986. P. 69-75.

daryti joms įtak¹, reikalingos ios veiklos garantijos de jure bei poreikis ir galimybės defacto dalyvauti ioje veikloje.

Kai valstybėje silpna pilietinė visuomenė, pats vald˛ios padalijimas tampa bereikmis, nes is modelis tarytum nekyla i tautos, o tauta sunkiai save įsivaizduoja suvereniteto savininke.

Ivados

Vald˛ių padalijimo principo teorijos pradininkais laikomi D˛. Lokas bei . L. Monteskjė. io principo esmė -vald˛ios įgaliojimų padalijimas tarp skirtingų institucijų taip, kad nė viena i jų negalėtų piktnaud˛iauti suteiktais įgaliojimais. Vald˛ios grand˛ių tarpusavio santykiai grind˛iami stabd˛ių ir atsvarų mechanizmu, kuris turėtų garantuoti atsvar¹ vald˛ios institucijai, jei ji virijo savo įgaliojimus ar kitaip pa˛eidė teisź. Teorinis vald˛ių padalijimo principas, kaip vienas i ˛mogaus teisių saugos garantų, yra realizuotas daugelyje pasaulio alių. Tačiau vald˛ių padalijimo principo įgyvendinimo modeliai atskirose pasaulio alyse skirtingi. Nėra vald˛ių padalijimo modelio, kurį galėtume vienareikmikai įvardyti kaip vienintelį įmanom¹. Todėl io principo realizavimas yra nuolatinės kūrybos procesas. Vald˛ių padalijimas apima teisinį ir praktinį aspektus. Teisinis vald˛ių padalijimo modelis būna įtvirtintas alių konstitucijose.

Teisinis vald˛ių padalijimo reglamentavimas tėra tik prielaida, kad vald˛ios institucijų veikla atitiks visuomenės lūkesčius. Pilietinės visuomenės tiks- . las ir pareiga yra stebėti vald˛ios institucijų tarpusavio santykius ir teisinėmis priemonėmis juos veikti. Visuomenės pasyvum¹ procesų, vykstančių vald˛ios . institucijose, at˛vilgiu lemia teisiniai, edukaciniai bei socialiniai aspektai. Gerėjant edukaciniam ir socialiniam visuomenės gyvenimui, didėja visuomenės • poreikis domėtis vald˛ios institucijų veiklos procesais.

Lietuvos Respublikoje įgyvendintas vald˛ių padalijimo modelis yra sietinas su parlamentiniu modeliu. Jis skiriasi nuo Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Prancūzijos modelių. Visų pirma JK ir VFR - parlamentinio valdymo valstybių legislatūrų atsvar¹ vykdo teismai. Antra, aktyvios pilietinės visuomenės buvimas kompensuoja įgaliojimų padalijimo netolygumus.

Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintame vald˛ių padalijimo modelyje nėra institucijos, lygiavertės parlamentui. O silpna pilietinė visuomenė (objektyvios prie˛astys) negali koreguoti egzistuojančios vald˛ių pusiausvyros. Todėl mūsų alyje egzistuojantį vald˛ių padalijimo modelį reikėtų vertinti kaip nevisikai realizuojantį io principo tikslus.

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 806
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/251/VALDI-PADALIJIMAS-TEISINS-VALS81317.php

Adauga cod HTML in site
<a href="https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/251/VALDI-PADALIJIMAS-TEISINS-VALS81317.php" target="_blank" title=" - https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/251/VALDI-PADALIJIMAS-TEISINS-VALS81317.php">VALDˇIŲ PADALIJIMAS: TEISINĖS VALSTYBĖS CHARAKTERISTIKA</a>

VALDˇIŲ PADALIJIMAS: TEISINĖS VALSTYBĖS CHARAKTERISTIKA

teisė

DOCUMENTE SIMILARE

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comenteaza documentul: