CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

A. SMITH’O EKONOMIKOS TEORIJA

ekonomika

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

A. SMITH’O EKONOMIKOS TEORIJA

Pagrindinis motyvas, Tautų turto siela – tai nematomos rankos veikimas.

Duon¹ mes galime nusipirkti ne i kepėjo malonės, o dėl jo egoistinio intereso.

M. Blaug’as

Pagrindinės sampratos:

Kapitalizmas. Darbininkai. Kapitalistinės fermos. Fabrikas. „Nematoma ranka“. „Ekonominis ˛mogus“. Natūrali tvarka. Visuomeninis ir manufaktūrinis darbo pasidalijimas. Darbo naumas. Polinkis dalyvauti mainuose. Gamybos specializacija. Rinkos dydis. Darbinė vertės teorija. Mainomoji vertė. Vartojamoji vertė. Vertės dėsnis. Naujai sukurta vertė. Efektyvios konkurencijos s¹lygos. Darbo s¹naudos. Pagrindinis ir apyvartinis kapitalas. Kapitalo kaupimas. Taupumas. Bendrosios ir grynosios pajamos. Valstybinis ekonomikos reguliavimas. Valstybės ekonominė politika. „Laissez faire“ politika.

Pagalbinės sampratos:

Kapitalistai. ˇemvald˛iai. Manufaktūros. Ekonominio mokslo sistema. Ekonominis liberalizmas. ˇmonių egoizmas. Ekonominiai dėsniai. Loginės abstrakcijos metodas. Apraomasis metodas. Istorinis metodas. Metaliniai ir popieriniai pinigai. Mainų priemonė. Kreditiniai pinigai. Prekių mainai. Natūrali ir rinkos kaina. Dalinės pusiausvyros padėties analizė. Produktyvus ir neproduktyvus darbas. Pastovus kapitalas. Kintamas kapitalas. ˇemės renta. Piniginis darbo u˛mokestis. Grūdais ireiktas darbo u˛mokestis. Darbo u˛mokesčio teorijos. Pelnas. Progresuojanti, stacionari ir regresuojanti visuomenės būklė. Kapitalo reprodukcija. Valstybiniai finansai. Mokesčiai.

4.1.1. Klasikinės ekonomikos teorijos kūrėjas A. Smith’as

Adamas Smith’as (Adam Smith, 1723–1790 m.) – garsusis kotų ekonomistas, tapo vienu i svarbiausių klasikinės ekonomikos mokyklos atstovų, apibendrinusių manufaktūrinį period¹. A. Smith’o gyvenamasis metas – XVIII a. – subrandino svarbiausias socialines, dvasines ir technologines prielaidas susiformuoti rinkos sistemai kaip visuotinai priimtinam ir įsigalinčiam ūkinio gyvenimo būdui, politinių, kultūrinių ir net etinių santykių pagrindui. Tiesa, jo gyvenamuoju laikotarpiu Anglijoje dar tik prasidėjo pramonės perversmas (todėl A. Smith’o Tautų turte visikai nepastebima, kad jis gyveno Anglijos perėjimo į nauj¹ pramoninź epoch¹ ir neįtikėtinų pokyčių ekonomikoje laikotarpiu) bei vyravo manufaktūrinė gamybos forma su labai ribotai naudojant mainas, bet su iplėtotu darbo pasidalijimu tarp darbininkų. Atspindėdamas į fakt¹, A. Smith’as ˛monių visuomenź nagrinėjo pirmiausia kaip mainų s¹jung¹, kurioje ˛monės vis plačiau tarpusavyje keičiasi įvairių darbo rūių produkcija. Kita vertus, A. Smith’o laikais Anglija, būdama sala sugebėjusi geriau nei bet kuri kita Europos valstybė apsaugoti savo nacionalinź rink¹ ir gimstanči¹ pramonź, tapo labiausiai ekonomikai isivysčiusi pasaulio valstybė. XVIII a. ten sparčiai augo pramonė, didelį ˛ingsnį į priekį kapitalizmas ˛engė ir ˛emės ūkyje (sparti ˛emdirbystės plėtra pasireikė geresne sėjomaina, gausesniu derliumi, ˛emės ūkio mainų atsiradimu ir galvijų veislių bei agrotechnikos pagerinimu), aktyviai plėtojosi laisva vidaus ir u˛sienio prekyba. Aktualiomis tapo tokios ekonominės problemos kaip kapitalas, gamybos valdymas, pelnas. Todėl XVIII a. antroje pusėje Anglijoje, kuri tapo industrine – agrarine alimi, susidarė palankios s¹lygos ekonominei minčiai suklestėti, objektyviai analizuoti nauj¹jį kapitalistinį gamybos būd¹, kadangi pramoninkai vis garsiau reikalavo verslininkystės laisvės, kuo greitesnio feodalizmo atgyvenų (protekcionizmo sistemos, cechinės reglamentacijos, pasenusių ūkinį gyvenim¹ reguliuojančių įstatymų) likvidavimo.

Epochos poreikiai visada pagimdo reikaling¹ ˛mogų. S¹lygojama pačio kapitalistinio ūkio raidos, politinė ekonomija Anglijoje buvo pasiekusi toki¹ stadij¹, kai prireikė sukurti sistem¹, susisteminti, apibendrinti ekonomikos ˛inias. A. Smith’as buvo tas ˛mogus ir mokslininkas, kuris galėjo imtis sprźsti tokį u˛davinį. is kotas sugebėjo vykusiai suderinti abstraktų m¹stym¹ su mokėjimu gyvai pasakoti apie konkrečius dalykus, enciklopedines ˛inias su nepaprastu s¹˛iningumu ir moksliniu dorumu, mokėjim¹ panaudoti kitų mokslininkų idėjas su dideliu savarankikumu ir savikritika, mokslinź ir pilietinź dr¹s¹ su profesoriaus savitvarda ir sistemingumu. A. Smith’as paraė du veikalus – Moralinių jausmų teorij¹ (1759 m.) ir Tautų turt¹ (1976 m.), kuriuose, į˛valgiai ianalizavźs dvi svarbiausias visuomenės ir individo gyvenimo sritis – dvasinź ir materialinź – siekė filosofikai pagrįsti naujus epochos pokyčius kaip geriausiai atitinkančius ˛mogaus prigimtį, tautų dvasinį būvį ir u˛tikrinančius materialinź gerovź.

Gyvenimo kelias. Viktorijos laikų anglų ekonomistas ir publicistas Walter is Bagehot as (1826–1877 m.) raydamas apie A. Smith’¹ dar 1876 m. yra pa˛ymėjźs, kad „[] vargu ar galima suprasti jo knygas, nieko ne˛inant apie jį kaip ˛mogų“. A. Smith’o biografijoje ma˛a iorinių įvykių, o vidinis intelektualus gyvenimas nepaprastai intensyvus. Jis gimė 1723 m. bir˛elio 5 d. (įdomu, kad t¹ pači¹ dien¹ gimė ir kitas didis ekonomistas – John’as Maynard’as Keynes’as) muitinės valdininko Adam’o Smith’o ir jo antrosios ˛monos, stambaus ˛emvald˛io dukters Margaret Douglas eimoje nedideliame, turėjusiame 1500 gyventojų, kotijos miestelyje Kirkcaldy, esančiame netoli nuo jos sostinės Edinburgo. Jo tėvas, Aberdeen gyvenvietės vietinis gyventojas, buvo trečiojo Loudoun grafo Hugo Campbell’o asmeninis sekretorius. 1713 m. is suteikė A. Smith’o tėvui muitinės vadovo titul¹. Tiesa, jo atlyginimas buvo nedidelis, 40 svarų per metus, tačiau realiai jis buvo didesnis dėl įvairių mokesčių. Tačiau vyresnysis Smith’as mirė 1723 m. balandį, likus keletui mėnesių iki sūnaus gimimo. Jaunesnįjį Adam’¹ Smith’¹ iaugino mama, susitaikiusi su nalės dalia ir vis¹ gyvenim¹ paskyrusi sūnui, todėl ryys tarp jų vis¹ gyvenim¹ buvo labai stiprus.

Faktai, kad A. Smith’as buvo kotas ir jo artimiausi giminės buvo valstybės tarnautojai, gana svarbūs – jis buvo tikras kotas iki kaulų smegenų, o antrasis akcentas leid˛ia geriau suprasti jo pa˛iūras į vie¹jį gyvenim¹ ir ekonominź veikl¹, gerokai besiskiriančias nuo tų, kurias jam mėginama priskirti – svarbu niekada neu˛mirti apie kilmź, inteligentikum¹, kritik¹ po˛iūrį į versl¹ ir gana nedidelį turt¹, būding¹ tai aplinkai, i kurios jis buvo kilźs. Būtina pabrė˛ti ir tai, kad pačios aplinkybės, supusios A. Smith’o gyvenim¹, buvo labai tvarkingos ir darnios. Jo biografijoje nerasime trikd˛ių, taip varginusių kitas did˛ias ekonomikos teorijos istorijos figūras. Prieingai nei W. Petty ir R. Cantillon’as, A. Smith’as nepraleido nė vienos savo gyvenimo dienos kalėjime. Prieingai nei J. Locke’as jis nebuvo sekamas, paalintas i akademinių pareigų, ar priverstas palikti savo gimt¹j¹ alį. Prieingai nei jo didysis draugas D. Hume’as, jis nebuvo atmestas renkant universiteto katedros vedėj¹.

A. Smith’o vaikystėje eima gyveno neturtingai, nors ir neskurdo. I ma˛ens Adamas buvo silpnos sveikatos, augo trapus ir liguistas, alinosi triukmingų bendraam˛ių ˛aidimų. Ketverių metų jis buvo pagrobtas keliaujančių čigonų, bet netrukus surastas. Nuo vaikystės irykėjo A. Smith’o isiblakymas, kuris persekiojo jį vis¹ gyvenim¹, ir polinkis mokslui; skaityti knygas buvo mėgstamiausias jo u˛siėmimas. Pirmuosius mokslus būdamas atuonerių metų jis pradėjo Kirkcaldy mokykloje. Ten studijavo lotynų kalb¹. A. Smith’ui labai pasisekė, kad mokykloje buvo sumanus mokytojas, negrūdantis, kaip kiti, vaikams į galvas vien citatas i Biblijos ir lotynų kalbos asmenuotes Labai anksti, būdamas 14 metų (tais laikais tai buvo įprasta), 1737 m. rugpjūtį A. Smith’as įstojo į Glasgow’o universitet¹ – vien¹ geriausių to meto Britanijoje, kurį baigė per trejus metus ir gavo menų magistro laipsnį. Studijuodamas iame universitete, po visiems studentams privalomos logikos klasės, jis perėjo į moralės filosofijos, kuri tais laikais apėmė pagrindinius visuomenės mokslus, tarp jų ir ekonomik¹, klasź, taip pasirinkdamas humanitarinź kryptį. Tačiau lankė ir gamtos filosofijos paskaitas. Universitete i savo mokytojo Alexander’io Dunlop’o jis pramoko graikų kalbos, beje, jos mokėsi labai uoliai, o Robert’o Simson’o dėka pamėgo matematik¹, taip pat domėjosi astronomija. Jam visada buvo būdingos geros ˛inios iose mokslo srityse. Tačiau vienu i mėgstamiausių A. Smith’o dėstytojų buvo filosofas, vienas autoritetingiausių kotų vietėjų Francis Hutcheson’as (1694–1746 m.), kuris dėstė moralės bei ekonomikos klausimus, bei turėjo nema˛¹ įtak¹ vėliau studentų pasirenkamoms doktrinoms. Vadovaujamas F. Hutcheson’o A. Smith’as gilinosi į olandų juristo Hugono Grocijaus (1583–1645 m.) moksl¹, studijvo filosofų F. Bacon’o ir J. Locke’o ratus.

Kaip vienas geriausių studentų, 1740 m. A. Smith’as gavo 40 svarų sterlingų metinź stipendij¹, mokam¹ i vieno labdaringo turtuolio Snell’o palikimo, baigti isimokslinim¹ Oxfordo universiteto Balliol koled˛e. Praleidźs vasaros atostogas gimtajame Kirkcaldy, į Oxford¹ jis ivyko raitas ant arklio (tuo metu tai buvo įprasta susisiekimo priemonė). Okxforde jis be pertraukos studijavo iki 1746 m. beveik niekur neivykdamas. Tačiau Oxfordas A. Smith’ui paliko slogius prisiminimus: dėstymo lygis jo nepatenkino, be to, dauguma profesorių ten net neskaitydavo savo paskaitų, ir per jas studentai skaitė romanus (Apie tai yra kalbėjź ir kiti to meto intelektualai, pavyzd˛iui Edward’as Gibbon’as). Tačiau A. Smith’as čia laiko veltui neleido – gausiai skaitė pats, turėdamas priėjim¹ prie knygų, esančių universiteto bibliotekoje, sukaupė daug tikslių ˛inių apie graikų ir anglų literatūr¹. Pastebėtina, kad kart¹ jo vos nepaalino i universiteto u˛ tai, kad jo kambaryje buvo rastas universitete draud˛iamas skaityti kaip laisvamanikas k¹ tik pasirodźs anonimikai ileistas kotų filosofo D. Hume’o darbas Traktatas apie ˛mogaus prigimtį (1739 m.). Studentai i kotijos apskritai Oxforde buvo nemėgiami, todėl vienintelis draugas, kurį A. Smith’as paminėjo, buvo John’as Douglas’as, taip pat kotas.

I Oxfordo 1746 m. A. Smith’as grį˛o į Edinburg¹, tiksliau į savo miestelį Kirkcaldy pas motin¹, ir u˛siėmė savivieta, neapsisprźsdamas, k¹ toliau daryti: imtis anksčiau planuotos dvasininko karjeros ar ne, galvojo net u˛siverbuoti kareiviu. Paskatintas turtingo dvarininko, raytojo, kritiko, menų globėjo bei mecenato Henry’io Home’o (lordo Kames’o, 1696–1782 m.), kuris Edinburge vadovavo literatų būreliui, A. Smith’as ėmė Edinburge skaityti vieas paskaitas anglų literatūros bei prigimtinės teisės (i s¹voka XVIII a. apimdavo ne tik jurisprudencij¹ bet ir politinź ekonomij¹) temomis. Jo paskaitos sutraukdavo daug klausytojų ne tik i Anglijos, bet ir i kitų Europos kratų. Tai galiausiai leido jam ne tik u˛sidirbti apie 100 svarų, bet ir smarkiai igarsėti. Jau tada, sprend˛iant i jo 1748 m. pradėtų skaityti vieų politinės ekonomijos paskaitų, ˛inomų tik i Dugald’o Stewart’o citatų, A. Smith’as stipriai nepritarė vyriausybės kiimuisi į „natūrali¹ tvark¹“, laikydamasis ekonominio liberalizmo principų, ypač prekybos laisvės principo.

1751 m. – tada A. Smith’as dar nebuvo net 28 metų am˛iaus – jis buvo irinktas Glazgow universiteto, kuris tais laikais, kotijos vietimo am˛iuje, skirtingai nuo Oxfordo, buvo rimtas mokslo centras, logikos katedros profesoriumi ir vedėju. (Universiteto taryba balsavo vienbalsiai.) Perskaitźs inauguracinź paskait¹ Apie idėjų kilmź, kurios rankratis, deja, dingźs, logikos paskaitas jis pradėjo skaityti 1751 m. spalį. Be to, kadangi moralės filosofijos katedros vedėjas Thomas Craigie, perėmźs katedr¹ i buvusio A. Smith’o mokytojo F. Hutcheson’o, sirgo ir ˛iemai buvo isiųstas gydytis į Lisabon¹, A. Smith’ui teko ir jį pavaduoti. Po T. Craigie mirties A. Smith’as 1752 m. balandį tapo io universiteto, kuriame tuo metu studijavo apie trys imtai studentų, i kurių apie atuoniasdeimt ar devyniasdeimt mokėsi filosofijos, moralės filosofijos katedros vedėju (tai buvo geriau apmokama vieta, lyginant su ankstesnėmis logikos katedros vedėjo pareigomis) ir joje dėstė iki 1764 m. Tuo metu moralės filosofijos disciplina buvo suprantama daug plačiau nei mūsų laikais. Ji apėmė gamtos teologij¹, etik¹, teisź ir politinź ekonomij¹. Taigi moralės disciplina aprėpė visk¹ nuo tauriausių ˛mogaus polinkių į tvark¹ ir harmonij¹ ligi kur kas ma˛esne tvarka ir harmonija pasi˛yminčios veiklos ganėtinai nuo˛mioje kovoje dėl vietos gyvenime. Įdomu, kad į atsilaisvinusi¹ logikos katedros vedėjo viet¹ A. Smith’as protegavo D. Hume’¹, jį palaikė kitas Glasgow universiteto profesorius William’as Cullen’as, bet universiteto vadovybės nuomonė buvo prieinga.

I prad˛ių moralės filosofijos kurs¹ A. Smith’as skaitė remdamasis F. Hutcheson’u, bet vėliau vis labiau tolo nuo savo mokytojo, papildė savo paskaitas sociologijos ir ekonomikos klausimais. Paskaitose jis kalbėdavo lakonikai, be jokių oratorinių puomenų. Svarbiausia jam buvo ne gra˛byliauti, o įrodinėti – tiksliai, kone matematikai. Skaitydamas paskaitas A. Smith’as ne vaiktinėdavo po klasź, kaip buvźs jo mokytojas F. Hutcheson’as, bet ramiai stovėdavo katedroje, padėjźs ant jos abi rankas.

Profesoriausdamas Glasgow’e A. Smith’as igarsėjo kaip knyginis ˛mogus, perskaitźs, ko gero, visus svarbiausius to meto mokslo ir literatūros veikalus (am˛ininkai jį laikė labiausiai apsiskaičiusiu ir informuotu įvairiais klausimais ˛mogumi po Aristotelio), įsigijo nema˛a naujų bičiulių, buvo gerbiamas profesorių, studentų ir ˛ymių miestiečių. Pa˛ymėtina, kad A. Smith’as aktyviai dalyvavo universiteto reikaluose, tvarkydamas įvairius oficialius jo reikalus bei vidaus ginčus. 1758 m. A. Smith’as, nepaisant jo laisvamanikumo, ekscentriko elgesio (apie nepasi˛ymėjusio stipria sveikata ir da˛nai sirguliavusio, be galo kruoptaus, metodiko, labai santūraus, s¹˛iningo ir garbingo profesoriaus, linkusio daugiau klausytis negu diskutuoti, isiblakym¹ sklido legendos), ir to, kad nesilaikydavo pedantikų universiteto taisyklių, buvo irinktas dekanu, eis metus buvo i˛dininku, o 1762 m. net paskirtas prorektoriumi. Beje, ginčų tarp profesorių skaičius, kuris u˛plūdo J. Reid’¹, kai is 1764 m. pakeitė A. Smith’¹, rodo, jog tai nebuvo lengvos pareigos. 1759 m. ileistas stambus mokslinis A. Smith’o veikalas Moralinių jausmų teorija (kaip ir tais pačiais metais ileistos Jurisprudencijos paskaitos, sudarytos i konspektų studentams) ioje srityje plačiai jį igarsino (knyg¹ iltai sutiko D. Hume’as, kuris j¹ teigiamai įvertino Londone, kuriame pats A. Smith’as pirm¹ kart¹ apsilankė 1761 m. lydėdamas lord¹ Shelburne; veikalas buvo iverstas į prancūzų, vokiečių ir kitas Europos kalbas) bei dar labiau ipopuliarino jo paskaitas. U˛tenka paminėti, kad lordas Shelburne isiuntė savo jaunesnįjį brolį Thomas studijuoti pas A. Smith’¹. F. Voltaire’o draugas psichologas i ˇenevos Theodore’as Tronchin’as taip pat atsiuntė savo sūnų 1761 m. tais pačiais tikslais. Tačiau Moralinių jausmų teorija, kurios 6 leidimai iėjo dar autoriui esant gyvam, nepergyveno XVIII a., ne ji įam˛ino A. Smith’o vard¹, bet, atvirkčiai, Tautų turto autoriaus lovė apsaugojo j¹ nuo u˛marties.

Toliau A. Smith’o mokslinis interesas vis labiau krypo link ekonomikos mokslo. Tai i dalies galima sieti su aktyviu jo dalyvavimu savotikame Glasgow politinės ekonomijos klube, kita vertus – draugyste su filosofu ir ekonomistu D. Hume’u, pas kurį da˛nai lankydavosi Edinburge ir kartu su kuriuo įsitraukė į dailininko Allan’o Ramsay’aus sukurtos Edinburgo bendruomenės, kotijoje skatinančios menus, mokslus, gamyb¹, ˛emdirbystź veikl¹. Pastebėtina, kad A. Smith’o politinės ekonomijos pagrindai buvo idėstyti jau Jurisprudencijos paskaitose.

Kalbant apie A. Smith’o dėstym¹ universitetuose, pa˛ymėtina, kad „profesoriavimas“ įsigėrė jam į krauj¹ ir jis liko dėstytoju ne tik tada, kai skaitė paskaitas Edinburge ir Glasgow, bet ir vis¹ likusį gyvenim¹ dėl savo character indelebilis (lot. – nepalenkiamo charakterio).

Katedros vedėjo – moralės filosofijos profesoriaus pareigas A. Smith’as ėjo 13 metų. Jo paties vertinimu, tai buvo naudingiausias ir laimingiausias jo gyvenimo tarpsnis. Tačiau 1764 m. A. Smith’o gyvenime įvyko lū˛is: materialinio intereso skatinimas jis paliko katedr¹ (kaip parodė vėlesni įvykiai – visam laikui) ir sutiko u˛sienio kelionėje po Europ¹ lydėti jaun¹ lord¹, įtakingo politinio veikėjo Charles’o Townshend’o – A. Smith’o Moralinių jausmų teorijos gerbėjo, posūnį, treči¹jį Buccleuch hercog¹ Henry Scott’¹. Ch. Townshend’as aplankė A. Smith’¹ Glasgow universitete 1763 m. vasar¹ ir pateikė savo siūlym¹, o rudenį profesorius jį priėmė. Materialiniai sumetimai ioje kelionėje A. Smith’ui buvo ne paskutinėje vietoje: kelionė, kurios visos jo ilaidos turėjo būti apmokėtos, jam garantavo 500 svarų metinź alg¹ bei 300 svarų sterlingų kasmetinź rent¹ (pensij¹) iki gyvenimo pabaigos, o tai buvo daug daugiau u˛ profesoriaus atlyginim¹, siekusį vos 170 svarų. Universitetui apie savo ivykim¹ A. Smith’as praneė 1764 m. lapkritį, gr¹˛indamas savo tų metų u˛darbį bei jo mokinių mokestį u˛ moksl¹. Pastariesiems teko atiduoti pinigus jėga

Kelionė su grafu H. Scott’u po Prancūzij¹ ir veicarij¹ prasidėjo 1764 m. lapkritį ir truko dvejus metus. Pirmiausia jie Pary˛iuje susitiko su D. Hume’u ir beveik i karto ivyko į Tulūz¹, kur prie jų prisijungė grafo jaunesnysis brolis Hew Campbell Scott’as. Tulūzoje A. Smith’as su jaunuoliais pasiliko atuoniolikai mėnesių, ivykdami į kelet¹ ekskursijų, kurių metu jie aplankė Bordo, Prancūzijos pietus, tarp jų Montpellier. Kelionės metu ˇenevoje (čia gyventa du mėnesius) ir Pary˛iuje (jame apsistota 10 mėnesių) A. Smith’ui teko susitikti ir artimai susipa˛inti su Francois Voltaire’u (1694–1778 m.), kurį aplankė jo dvare ˇenevos apylinkėse (pastarasis nema˛ai įtakojo, kad A. Smith’as tikybos srityje palinktų į racionalistinį deizm¹, labai iplitusį XVIII a.), D. Diderot (1713–1784 m.), matematiku ir filosfu J. d’Alembert’u, E. B. de Condillac’u, C. A. Helvetius (1715–1771 m.), baronu P. H. T. Holbach’u (1721 – 1789 m.), J. Necker’iu, Morellet’u (vėliau jis ivertė Tautų turt¹ į prancūzų kalb¹), fiziokratais, tarp jų P. S. Dupont’u de Nemours’u, F. Quesnay ir J. Turgot. ˇinoma, jog su juo A. Smith’as ne tik aptarė ekonominius klausimus, bet ir vėliau susirainėjo, nors jokių laikų nebuvo rasta. Tačiau tikrai neabejotina, kad i J. Turgot dėl jo paslaugumo A. Smith’as yra gavźs vertingų dokumentų. P. S. Dupont’as de Nemours’as yra pa˛ymėjźs, kad A. Smith’as da˛nai lankydavosi ˛ymiausių fiziokratų susitikimuose, vykusiuose F. Quesnay apartamentuose Versalio antresolėse, ir net isakźs nuomonź, kad svarbiausios Tautų turto idėjos yra perimtos i J. Turgot. Tačiau XIX a. pabaigoje rasti A. Smith’o Glazgow universitete 1762–1764 m. skaitytų paskaitų konspektai, u˛rayti jo studentų, i¹ nuomonź galutinai paneigė. Pa˛ymėtina ir tai, kad būdamas Prancūzijoje A. Smith’as patyrė keblumų dėl nepakankamo prancūzų kalbos mokėjimo (ios kalbos jis buvo pramokźs savarankikai). Tai trukdė jam bendrauti su jį dominusiomis to meto Pary˛iaus mokslo į˛ymybėmis.

1766 m. spalį A. Smith’o jaunesnysis mokinys Hew Campbell’as Scott’as Pary˛iaus gatvėse buvo nu˛udytas. A. Smith’as tuojau pat su jaunuolio palaikais isiruoė atgal, ir lapkričio prad˛ioje pasiekė Dover’į.

Grį˛źs i kelionės, pirmiausia nuvyko į London¹, kur per˛iūrėjo Moralinių jausmų teorijos treči¹jį leidim¹ bei padirbėjo Britų muziejuje, o paskui (1767 m. gegu˛ź) ivyko į gimt¹jį Kirkcaldy, kur apsistojo pas savo motin¹ ir kartu gyvenusį pusbrolį Jean’¹ Douglas’¹, prie kurių abiejų A. Smith’as buvo labai prisiriźs. (Beje, reikia įvertinti fakt¹, kuris svarbus ne tiek pačioms jo ekonominėms pa˛iūroms, kiek padeda suprasti jo ˛mogik¹ prigimtį – nė viena moteris, iskyrus mam¹, jo gyvenime niekada nevaidino didesnio vaidmens. Tiesa, pasakojama apie A. Smith’o meilź vienai anglų damai, ka˛kokiai D˛inai, kuri¹ jis net manė vesti, bei ma˛daug tuo pat metu prancūzų markizės meilź A. Smith’ui. Deja, abi meilės buvo vienpusės, ir A. Smith’as vis¹ gyvenim¹ liko viengungis, kaip ir daugelis garsių mokslo ˛monių (I. Newton’as, D. Hume’as), nesiry˛usių savo gyvenim¹ susieti dar su kuo nors, iskyrus moksl¹. I tiesų, iuo po˛iūriu, kaip ir visais kitais, vienintele gyvenimo aistra jam buvo ekonominių veikalų raymas). 1766 m. jis atsiskyrė nuo ˛monių ir pradėjo rayti (knygos apmatai buvo apm¹styti dar kelionės metu Tulūzoje 1764 m.) pagrindinį savo veikal¹ Tautų turto prigimties ir prie˛asčių tyrinėjimas (sutrumpintai Tautų turtas). 1770 m. vasarį D. Hume’as raė A. Smith’ui, kad ketina atvykti į London¹ stebėti knygos ileidim¹, tačiau knygos raymas u˛sitźsė, i dalies dėl A. Smith’o prastos sveikatos. Pats A. Smith’as yra minėjźs, kad jo knyga jau būtų parengta spausdinimui, jei ne bloga jo sveikata, kuri¹ pablogino „per daug galvojimo apie vien¹ dalyk¹ bei antraeiliai darbai“. Nieko nuostabaus, kad 1772 m. balandį susirūpinźs D. Hume’as skundėsi A. Smith’o atsiskyrimu nuo visos ˛monijos… Veikalas jau buvo beveik u˛baigtas 1773 m. pavasarį, kai A. Smith’as su savo knygos rankračiu ivyko į London¹. Tačiau per kitus ketverius metus jis, gana da˛nai lankydamasis Londone, kur nuodugniai aptardavo pavienes Tautų turto dalis su įvairiais panekovais, tarp jų su tuometiniu JAV ambasadoriumi Pary˛iuje Benjamin’u Franklin’u (1706–1790 m.) (būtent jis suformulavo verslininkystės princip¹: „Ilaidos niekada neturi viryti pajamų“, be to, jam priklauso sparnuotoji frazė: „Laikas – pinigai“, ireikusi bendr¹ laiko ekonomijos versle princip¹), pateikusiu vertingų faktų apie Amerikos kolonijas. Bei toliau kruopčiai redagavo knyg¹. Veikalas galop buvo ileistas tik 1776 m. kov¹ Londone (tai, atrodo, atneė A. Smith’ui 500 svarų honoraro i knygos leidėjo, liberalaus parlamento nario ir B. Franklin’o bičiulio W. Strahan’o (1715–1785 m.), kurių pusź jis panaudojo vėlesnių leidimų finansavimui).

Knyga, nepaisant D. Hume’o abejonių, kad ji bus sunkiai suprantama skaitytojams, i karto tapo perkama ir pirmas leidimas buvo ipirktas per eis mėnesius. Pats Tautų turtas am˛ininkų buvo apibūdinamas kaip „ne tik galingo proto, bet ir visos epochos apraika“. O T. H. Buckle net raė, kad is veikalas „sprend˛iant pagal galutinius rezultatus, ko gero, yra pati svarbiausia kada nors parayta knyga“, aiku, iskyrus Biblij¹. Tiesa, ˛velgiant i iandienos pozicijų, galima būtų teigti, kad savo knygoje A. Smith’as daugiausia bendrai idėstė pamatines ekonomines idėjas, o ne pateikė sisteming¹ jų analizź. Tačiau, įvertinant jo pirmtakų ribotumus, galima tvirtinti, kad nepaisant to is A. Smith’o veikalas turėjo didelį poveikį kitiems ekonomistams-klasikams ir vėliau neoklasikinei krypčiai. Juk Tautų turte buvo apibendrintos anksčiau ˛monijos sukauptos ekonominės ˛inios (savo veikale A. Smith’as citavo ar naudojo, tiesa, ne visada juos minėdamas, daugiau kaip 100 autorių; tenka pripa˛inti, kad jis niekada su Ch. Darwin’o nuoirdumu neatskleidė savo pirmtakų nuopelnų) ir pagal bendruosius teorinius principus paverstos ekonominio mokslo sistema.

Ekonomikos teorija. Tiesa, nereikėtų A. Smith’o laikyti politinės ekonomijos pradininku. ios garbės daug labiau nusipelnė W. Petty, R. Cantillon’as, F. Quesnay ir J. Turgot. A. Smith’as pasinaudojo jų visų darbais: jo veikale paminėta daugiau nei imtas kitų autorių pavard˛ių. Bet R. Cantillon’o Esė, F. Quesnay straipsniai ir J. Turgot Apm¹stymas – daugiausiai tik isamios broiūros, generalinė mokslo repeticija, bet dar ne pats mokslas. Visi kiti aptarė tik kai kurias problemas, o A. Smith’as aprėpė visk¹. M. Blaug’o ˛od˛iais tariant, A. Smith’o Tautų turtas – tai „pirmasis visavertis ekonomikos mokslo darbas, kuriame pateikiamas bendras mokslo pagrindas: gamybos ir paskirstymo teorija, po to ių abstrakčių principų veikimo analizė remiantis istorine med˛iaga, ir, galiausiai, daug jų taikymo ekonominėje politikoje pavyzd˛ių. Be to, visame veikale aikiai jaučiama „natūralios laisvės akivaizd˛ios ir paprastos sistemos“ idėja, prie kurios, kaip atrodė A. Smith’ui, ˛engia visas pasaulis“.

A. Smith’¹ vertinant pagal naudotų analitinių priemonių standart¹, jis ne pats did˛iausias XVIII a. ekonomistas, o Tautų turtas nėra visikai originali knyga. Bendrai vertinant A. Smith’o darbus, reikia pasakyti, kad ir dauguma jo įvardytų dėsnių nėra originalūs. Tai tenka pasakyti ir apie jo ieitinius filosofinius pagrindus, apie jo individualizm¹ ir ekonominių reikinių aikinim¹, taip pat apie mokslo tiriam¹jį objekt¹. U˛tenka paminėti A. Smith’o mokytoj¹ Glasgow universitete F. Hutcheson’¹, kuris dar 1755 m. ileistoje savo knygoje Moralios filosofijos sistema did˛iulź reikmź jau skyrė darbo pasidalijimui. Kalbėdamas apie vertės kitim¹ ir pinigų kilmź, javus ir darb¹, kaip pastoviausius vertės matus, jis pateikė samprotavimų, labai artimų tiems, kurių iais klausimais randame A. Smith’o Tautų turte. Greta F. Hutcheson’o ia prasme dar reikėtų minėti D. Hume’¹, kurį pats A. Smith’as vienoje knygos vietoje pavadino „geriausiu mūsų laikų istoriku ir filosofu“, bei gydytoj¹ filosof¹ B. de Mandeville’į (1670–1733 m.), su kuriuo A. Smith’as polemizavo dar savo Moralinių jausmų teorijoje, o vėliau nugludino jo okiruojančio paradokso atrius kampus pakeisdamas „aistr¹“ ir „yd¹“ tokiais nekaltais terminais kaip „pranaumas“ ar „interesas“. Taip pat savo idėjų jis sėmėsi J. Turgot, F. Quesnay, W. Petty, D. North’o, J. Child’o, Tucker’io darbuose.

Tačiau nors Tautų turte nebuvo nė vienos i tikrųjų naujos idėjos, ir veikalas kaip intelektualinis pasiekimas negali lygintis su Ch. Darwin’o Rūių kilme ar I. Newton’o Principais, vis dėlto A. Smith’ui nėra lygių nei XVIII a., nei net ir XIX a., pagal įsigilinim¹ į ekonominio proceso esmź bei ekonominź imintį, bet ne pagal teorijos elegancij¹. Did˛iausias jo nuopelnas tas, kad jis visa tai, k¹ merkantilistai ir fiziokratai laikė atskirais visuomenės ūkio klausimais, sujungė ir papildė. Taip jam pavyko pirm¹ kart¹ visus ūkio reikinius sujungti į vien¹ sistem¹. ia prasme Tautų turtas be jokių abejonių yra politinės ekonomijos edevras. Negana to, jis, kaip įvardijo Robert’as Heilbroner’is, yra did˛iojo ˛monijos kelionės epo dalis. Ir reikia pasakyti, kad, ko gero, į mil˛inik¹ darb¹ ir tegalėjo atlikti metodikasis profesorius A. Smith’as. Jis, kaip pastebėjo J. A. Schumpeter’is, padarė visk¹, kas nuo jo priklausė: Tautų turtas yra pasiaukojančio darbo, trukusio daugiau kaip ketvirtį am˛iaus, vaisius, be to, beveik deimt metų buvo visikai skirti knygos raymui. Jo proto s¹ranga buvo tokia, kas jis nutarė įsisavinti mil˛inik¹ med˛iagos kiekį, igaut¹ i daugelio altinių, ir jį grie˛tai pajungti nedideliam tarpusavyje susijusių principų skaičiui. Be to, is meistras, rentźs tvirt¹ rūm¹, nesiskaitydamas su ilaidomis, buvo ir didis architektas.

Tačiau pati knyga yra sunkiai skaitoma. Neatsitiktinai D. Hume’as jau 1776 m. baland˛io 1 d. pareikė A. Smith’ui abejonių dėl jo knygos populiarumo, „kadangi jos skaitymas reikalauja labai įtempto dėmesio“, o Germain’as Garnier’is (1754–1821 m.), 1802 m. versdamas A. Smith’o veikal¹ į prancūzų kalb¹, knygos prad˛ioje net pridėjo metodinį plan¹, kad skaitytojams lengviau būtų susigaudyti. I tiesų joje dėstoma su enciklopedinės minties apdairumu (tada dar buvo nepraėjźs enciklopedinių ˛inių laikas: buvo galima dairytis po visus galimus mokslus bei menus ir net dirbti visikai tolimose viena nuo kitos srityse, nematant tame nieko blogo; A. Smith’as, panaiai kaip J. Turgot, taip pat u˛siėmė daugybe mokslų, i kurių tik vienas buvo ekonomikos teorija), bet joje nerasime enciklopediniam stiliui būdingo tikslumo ir tvarkos. Tai buvo am˛ius, kai autoriai neapkamydavo savo minčių visokiais „jei“, „o“ ir „tačiau“, ir kai ˛mogui su A. Smith’o intelektu faktikai buvo visikai įmanoma pasinaudoti visomis iki jo sukauptomis ˛iniomis. Todėl knygoje nieko nevengiama, nieko nemenkinama ir nieko nebijoma. Nors tekstas „sunkiasvoris“, bet imargintas gilių į˛valgų, pastebėjimų ir taiklių frazių, kurios pagyvina i¹ did˛i¹j¹ studij¹. Kaip tik A. Smith’as pirmasis pavadino Anglij¹ „krautuvininkų nacija“; kaip tik jis paraė, kad „i esmės filosofas genialumu ir sugebėjimais skiriasi nuo paprasto gatvės neiko perpus ma˛iau nei uo pėdsekys nuo uns kurto“. Tautų turtas jokiu būdu nėra vadovėlis. A. Smith’as rao savo am˛ininkams, o ne savo mokiniams. Jis dėsto doktrin¹, kuri gali būti reikminga valdant imperij¹, o ne abstraktų traktat¹ akademiniams svarstymams.

Be to, knyga yra revoliucinė. A. Smith’as nekelia sau tikslo palaikyti kuri¹ nors vien¹ klasź. Jam rūpi, kaip padidinti visos tautos turt¹ – tai pagrindinė jo nagrinėjama problema, faktikai davusi prad˛i¹ plėtros ekonomikos teorijai. Turt¹ A. Smith’as laiko susidedančiu i prekių, kurias vartoja visi tos visuomenės ˛monės; atkreipkite dėmesį į ˛odį visi – tai demokratinė, vadinasi, radikali turto filosofija. Taip pat reikia pabrė˛ti, kad „turtas“ A. Smith’o terminologijoje visikai nereikia turto iuolaikine tautos atsargų prasme: jis prieingai, jis rodo srauto kiekį.

Pats A. Smith’o veikalas Tautų turtas susideda i penkių knygų, kurias aptarsime remdamiesi J. A. Schumpeter’iu.

Pirmojoje knygoje, kuri vadinasi Apie darbo gamybinės galios didėjimo prie˛astis ir apie tvark¹, kuria darbo produktai natūraliai pasiskirsto įvairiems visuomenės sluoksniams, ir kuri u˛ima 25 proc. viso teksto apimties, A. Smith’as kalba apie darbo esmź, darbo pasidalijimo svarb¹, tiria vertės ir pajamų problemas, joje pateikia vertės pasiskirstymo visuomenėje teorij¹.

Antrojoje knygoje, kuri vadinasi Apie kapitalo prigimtį, jo kaupim¹ ir panaudojim¹ ir u˛ima 14 proc. viso veikalo apimties, analizuojamas kapitalo kaupimas ir jo prigimtis bei kapitalo naudojimas pirmiausia gėrybių gamybai, u˛tikrinant produktyvų darbo panaudojim¹. iose dviejose knygose, nors ir perkrautose iliustruojančia med˛iaga, A. Smith’as idėstė savo mokymo pagrindus, pateikė pagrindinį savo analitinės schemos turinį. Jas i tikrųjų galima detaliai inagrinėti visikai atskirai nuo likusių Tautų turto dalių.

Trečiojoje knygoje, kuri vadinasi Apie nevienod¹ įvairių tautų gerovės plėtr¹, parodoma ekonominė (˛emdirbystės, pramonės, miestų ir prekybos) plėtra Europoje feodalizmo ir kapitalizmo formavimosi epochoje, pateikiami bendri samprotavimai, kokį poveikį visam tam turi ribojančios ar skatinančios politinės priemonės, priimamos dėl įvairių interesų spaudimo). ios knygos 4 skyriuje, pavadintame Kaip miestų komercija padėjo patobulinti alį ir pasakojančiame apie feodalizmo erozij¹, jis nuostabiai kand˛iais ˛od˛iais isakė mintį, kad gerovės kilimas ir vald˛ios smukimas eina koja kojon: „[] komercija ir manufaktūros laipsnikai įvedė tvark¹ ir ger¹ valdym¹, o kartu su jais ir laisvź bei saugum¹ ˛monių, alies gyventojų, kurie iki tol gyveno beveik nuolatinėmis karo su savo kaimynais s¹lygomis ir vergikai priklausė nuo savo vyresnybės“. (Todėl nesuprantama, kaip J. A. Schumpeter’is galėjo trečios knygos „imintį“ pavadinti „sausa ir neįkvėpiančia“). i knyga, u˛ėmusi tik 4,5 proc. viso veikalo apimties, gali būti laikoma savotiku ketvirtosios knygos preliudu.

Ketvirtojoje knygoje, kuri vadinasi Apie politinės ekonomijos sistemas ir savo apimtimi beveik nenusileid˛ia did˛iausiai penktai knygai, A. Smith’as, nors ir būdamas profesorikai labai santūrus, atskleid˛ia kritik¹ savo po˛iūrį į merkantilizm¹. Joje i „komercinės, arba merkantilinės sistemos“ pelenų lyg feniksas ikyla paties A. Smith’o politinė sistema (globėjikai geranorik¹ fiziokratinės doktrinos, apie kuri¹ atsiliepė kaip apie teorij¹, kuri „nors ir yra netobula, turbūt labiausiai artima tiesai, nei bet kuri kita iki iol skelbta politinės ekonomijos teorija“, kritik¹ paskutiniame IX skyriuje bei s¹mojį, kad fiziokratija, iaip ar taip, „niekada nedarė ir tikriausiai niekada nepadarys nė ma˛iausios ˛alos nė vienoje ˇemės rutulio dalyje“, vargu ar reikia plačiau komentuoti). Čia skaitytojas randa daug kruopčiai surinktos faktinės med˛iagos ir labai ma˛ai labai prastos teorijos (nė per ˛ingsnį nepasistūmėjusios net lyginant su pavieniais jos „pirmtakais“), kuri vis dėlto sėkmingai panaudojama įsisavinant vis¹ i¹ detalių mozaik¹ ir faktų „apdorojimui“, kad jie pradėtų blizgėti. Faktai perpildo knyg¹ ir verčiami vienas ant kito, dvi monografijos (apie depozitinius bankus ir grūdų prekyb¹) kaip nukrypimai patalpintos ten, kur joms visai ne vieta. ˇymusis ir teisėtai igirtas skyrius Apie kolonijas taip pat pasirodo ne vietoje, bet tai neturi jokios reikmės: prie mus ne tik propagandos, bet ir analizės edevras.

Penktojoje knygoje, kuri vadinasi Apie valdovo arba valstybės pajamas (tai did˛iausios apimties knyga, u˛ėmusi 28,6 proc. visos veikalo), isamiai apibūdinami valstybiniai finansai. Net galima sakyti, kad tai beveik savarankikas traktatas apie valstybės finansus. Penktos knygos apimtį savotikai paaikina daugybė med˛iagos, įtrauktos į i¹ knyg¹: A. Smith’o valstybinių ilaidų, valstybinių pajamų ir valstybės skolos traktuotei i esmės buvo būdingas istorinis pobūdis.

Jau pirmi ˛od˛iai, kuriais pradedamas veikalas – „Kiekvienos alies metinis darbas yra tas aruodas, kuris pirmiausia j¹ aprūpina visais būtinais ir patogumus teikiančiais reikmenimis, jos per metus suvartojamais“ – leid˛ia suprasti, kad bet kurios alies ekonomika, pagal A. Smith’¹, plėtodamasi didina tautos turt¹ ne todėl, kad is turtas yra pinigai, o todėl, kad jį reikia į˛velgti tame, k¹ u˛ tuos pinigus, auks¹ ar sidabr¹, nuperkama, t. y. med˛iaginiuose itekliuose, kuriuos suteikia „kiekvienos tautos metinis darbas“. Taip A. Smith’as nuo savo veikalo pirmosios frazės smerkė merkantilistinį m¹stym¹, ikeldamas, atrodytų, visai ne nauj¹ argument¹, kad turto esmė ir prigimtis iimtinai yra darbas.

Gyvenimo kelias. Gyvenimo pabaigoje A. Smith’as susilaukė garbės ir lovės: 1787 m. rudenį jis buvo irinktas savo senojo Glasgow universiteto lordu kancleriu (garbės rektoriumi). Tiesa, Oxfordas A. Smith’¹ ignoravo – taip jam ir nesuteikė garbės daktaro laipsnio. Dar A. Smith’ui esant gyvam Tautų turtas buvo pakartotinai ileistas penkis kartus (tik trečiajame leidime, iėjusiame 1784 m., lyginant su pirmuoju yra didesnių pakeitimų ir pataisymų), o iki XVIII a. pabaigos pasirodė deimt anglikų leidimų, neskaičiuojant ileistų Airijoje ir JAV, ir sudomino plačiuosius visuomenės sluoksnius ne tik Anglijoje, bet ir u˛sienyje. Pasirodė veikalo vertimų į danų, olandų, prancūzų, vokiečių, italų, ispanų kalbas. XIX a. prad˛ioje buvo ileistas pirmasis vertimas į rusų kalb¹. Po to, kai 1783 m. lapkričio mėnesį knyga pirm¹ kart¹ buvo paminėta Anglijos parlamente, j¹ pacitavus J. Fox’ui (tiesa, vėliau jis prisipa˛ino, kad knygos nebuvo skaitźs), daugelis valstybės veikėjų pasiskelbė A. Smith’o pasekėjais ar mokiniais, jo knyga savo mintis grįsdami parlamentiniuose debatuose ekonominės politikos klausimais. Pavyzd˛iui, anglų ministras pirmininkas W. Pitt’as – jaunesnysis. Tuo metu, kai iėjo Tautų turtas, jis buvo dar tik studentas ir visada save vadino A. Smith’o mokiniu. Tapźs ministru, W. Pitt’as stengėsi įgyvendinti A. Smith’o idėjas. Jis ne kart¹ susitiko su A. Smith’u ir aptarė daug finansinių projektų. Pasakojama, kad po vieno tokio pokalbio A. Smith’as yra pasakźs: „Koks nepaprastas ˛mogus tas Pitt’as! Jis geriau supranta mano idėjas, negu a pats“. Vienas i ių ryių su garsiuoju mokslininku rezultatų buvo W. Pitt’o 1786 m. pasirayta pirmoji liberali prekybinė sutartis su Prancūzija (Edeno sutartis), kuri i esmės pakeitė muitų tarifus. Kita vertus, tenka pa˛ymėti, kad Lordų rūmuose Tautų turtas pirm¹ kart¹ paminėtas tik 1793 m., o visuotinai pripa˛intu veikalas tapo tik apie 1800 m.

Genialusis A. Smith’o veikalas turėjo did˛iulį poveikį visai tolimesniai ekonominės minties plėtrai iki pat XIX a. vidurio (pavyzd˛iui, visa D. Ricardo ekonominė sistema gimė kaip A. Smith’o teorijos t¹sa, plėtotė ir kritika) bei daugelio valstybių ekonominei plėtrai. Pastebėtina, kad ma˛daug nuo 1790 m. A. Smith’as tapo mokytoju ne tik naujokams ir plačiajai visuomenei, bet ir profesionaliems mokslininkams, ypač universitetų dėstytojams. Daugiau nei pusź am˛iaus, tiksliau, iki pat J. S. Mill’io Principų pasirodymo 1848 m., vidutiniam ekonomistui A. Smith’as iliko pagrindinės idėjų masės altiniu. (Anglijoje D. Ricardo Principai (1817 m.) tapo rimta kliūtimi, bet kitose alyse dauguma ekonomistų visikai nekreipė dėmesio į D. Ricardo, ir A. Smith’as ir jiems toliau isaugojo vyraujantį poveikį). Tautų turto autoriaus kūrybinio palikimo poveikio rezultatu galima laikyti ir tai, kad vienas i jo mokinių Dugald’as Stewart’as (1753–1828 m.), nuo 1785 m. iki 1810 m. buvźs Edinburgo universiteto moralės ir moralinės filosofijos profesorius, 1799-1800 m. ˛iemos semestre iame universitete pradėjo skaityti atskir¹ politinės ekonomijos kurs¹, kuris anksčiau buvo moralinės filosofijos kurso disciplinų dalis.

1778 m. A. Smith’as buvo paskirtas kotijos muitinių įgaliotiniu ir apsigyveno Edinburge; nuomojosi but¹ senamiestyje. Dėl paskyrimo galėjo daryti įtak¹ Buccleuch hercogas arba lordas North’as ir valstybės i˛do sekretorius Coope, pripa˛įstant jo pasiūlymus apie mokesčius Tautų turte, be to, Buccleuch hercogas atmetė A. Smith’o siūlym¹ atsisakyti jam mokamos pensijos, kuri per dvideimt ketverius metus po grį˛imo i garsiosios kelionės į kotij¹ A. Smith’ui atneė apie 40 tūkst. svarų sterlingų – tikrai geras u˛mokestis u˛ trejus metus, paskirtus auklėjimui. iose labai auktose pareigose, gerai apsirūpinźs materialiai – vien darbo u˛mokestis buvo 600 svarų sterlingų per metus (tais laikais tai buvo daug: kotų poetas Robert’as Burns’as (1759–1796 m.), tarnavźs toje pačioje ˛inyboje akcizų reikalams, i prad˛ių gaudavo 50, o vėliau – 70 svarų) – jis dirbo iki pat mirties 1790 m. liepos 17 d. A. Smith’as mirė sulaukźs eiasdeimt septynerių metų. Apie ketverius metus iki to jis sunkiai sirgo. Gaila, bet 1790 m. pavasarį jausdamas, kad jėgos senka, A. Smith’as pareikalavo i savo draugų Hutton’o ir Black’o, jog ie sudegintų eiolika tomų jo rankračių, o ie taip ir padarė, net nesu˛inojź, kas buvo tuose rankračiuose…). Nors A. Smith’o mirtis susilaukė ne itin didelio dėmesio, bet kuklus antkapis Canongate ba˛nyčios kapinėse skelbia, kad čia guli Adamas Smith’as, Tautų turto kūrėjas. Sunku būtų sugalvoti am˛inesnį paminkl¹.

Ekonomikos teorija. Tačiau, mūsų laikais niekas nebegaita laiko atid˛iai skaitydamas masyvius XVIII a. tomus nuo prad˛ios iki pabaigos. Todėl da˛niausiai apsiribojama pirmaisiais deimt A. Smith’o Tautų turto skyrių. Kartais net juokaujama, kad nebuvo nė vieno skaitytojo, perskaičiusio Tautų turt¹. Turimas omenyje ne trumpas jo apraymas ir ne veikalo fragmentų rinkinys, o visas veikalas. Vargu ar tokiais skaitytojais tapsime ir mes. Bet bent pamėginkime detaliai (kiek leid˛ia knygos apimtis) ap˛velgti A. Smith’o Tautų turto turinį ir pagrindines ekonomines idėjas. Tokia kelionė po Tautų turto mil˛inik¹ statinį, aiku, bus tik ap˛valginė. Juk, kaip minėta, is veikalas ka˛kuo panaus į Ermita˛¹: jei pradėsi gilintis, per vis¹ dien¹ apeisi tik nedidelź jo dalį. Siekdamas i karto apeiti vis¹ pastat¹, turi judėti sparčiai ir nesidairyti į u˛kaborius, kad ir kaip to norėtum

4.1.2. A. Smith’o metodologija

A. Smith’o indėlis į ekonomikos teorij¹ ypač reikmingas metodologijos srityje. Čia jis daugiau nei imtmečiui lėmė tiek daugelio alių tolimesnź ekonominź politik¹, tiek visos kartos ekonomistų mokslinių iekojimų kryptį.

A. Smith’o metodologinių tyrimų centrinź viet¹ u˛ima ekonominio liberalizmo koncepcija, kurios pagrind¹, kaip ir fiziokratų mokyme, sudarė natūralios tvarkos, t. y. rinkos ekonominių santykių, idėja. Tuo pat metu, A. Smith’o sistemoje, skirtingai, tarkime nuo F. Quesnay, ir tai jis nuolat pabrė˛davo, vyravo mintis, kad rinkos dėsniai gali geriausiai paveikti ekonomik¹, kai privatūs interesai yra svarbesni nei visuomeniniai, t. y. kai į visuomenės interesus ˛velgiama kaip į j¹ sudarančių asmenų interesų sum¹. Plėtodamas i¹ idėj¹ Tautų turto autorius suformulavo vėliau tapusias garsiomis ekonominio ˛mogaus ir nematomos rankos sampratas. Negalima atmesti nuomonės, kad pastarosios idėj¹ A. Smith’as perėmė i XVII a. merkantilistų pamfletų, kuriuose buvo diegiama mintis, kad ekonominį elgesį pirmiausia lemia pelnas. O tam valstybei reikia ginti laisv¹ konkurencij¹ dėl vietinių verslininkų egoistinių interesų. Todėl ias sampratas aptarsime detaliau.

Klasikinė politinė ekonomija perėmė vietimo epochos filosofų pa˛iūras apie „abstraktų“ ˛mogų ir pavertė jį savo teorinės sistemos ieities taku. Jei savo mokyme apie moralź A. Smith’as teigė, kad ˛mogui i prigimties būdingas atskiro individo simpatijos jausmas kitam individui, vadovaujantis ˛mogaus dorove, tai, Moralių jausmų teorijoje įsitikinźs, jog kalbant apie „did˛i¹j¹ ˛monijos gauj¹“ (t. y. apie eilinį ˛mogų) pagrindinės ˛monių paskatos galiausiai verčia ˛mogų pagerinti savo materiali¹j¹ gerovź, ekonominiame mokyme jis logikai vėliau gynė idėj¹, kad ˛mogui i prigimties būdingas egoizmas (selfinterest), ir juos veikti skatina vien tik „trokimas pagerinti [savo gyvenimo] s¹lygas“. Tautų turte A. Smith’as raė: „˛mogus visados priklauso nuo kito ˛mogaus pagalbos, tačiau veltui jis gali tikėtis pagalbos vien i simpatijos. Galima greičiau pasiekti tiksl¹, pakreipus to, kurio praai egoizm¹ į savo pusź ir parod˛ius, kad jo paties interesus atitinka tai, ko i jo norime [] Pietų tikimės ne dėl mėsininko, aludario ar kepėjo dosnumo, bet dėl jų savanaudikumo. Mes kreipiamės ne į jų ˛mogikum¹, bet į jų savimeilź ir niekada nekalbame apie savo reikmes, bet visada tik apie jų pačių naud¹. Niekas, iskyrus elget¹, nenori priklausyti tik nuo savo bendrapiliečių malonės“. Jis pabrė˛ė, kad net „turtų kaupimo būd¹ dauguma siūlo norėdama pagerinti savo s¹lygas“. A. Smith’as pagal natūralios tvarkos idėj¹, teigė, kad ˛monės, stumiami egoizmo ir visada galvojantys apie asmeninź naud¹, veikia pagal savo prigimtį. Savanaudikumas – savo naudos siekis – tai prigimtinis ˛mogikųjų būtybių bruo˛as. Jis nėra nei ˛emas, nei smerktinas. i¹ mintį jis grindė tuo, kad ˛monės, teikdami vienas kitam paslaugas, keisdamiesi darbu ir jo produktais, vadovaujasi siekiu gauti asmeninės naudos. Kiekvienas ˛mogus čia nagrinėjamas kaip ekonominis ˛mogus (Homo oeconomicus). Ekonominio ˛mogaus esmė gana isamiai atskleista jau Tautų turto, veikalo, kurio pagrindinis paraymo tikslas buvo sukurti galing¹ ekonominį nevar˛omo asmeninių interesų vaikymosi pateisinim¹, pirmos knygos 2 skyriuje. Jame ypač didelį įspūdį daro teiginys, kad darbo pasidalijimas yra tam tikro ˛mogaus polinkio į prekyb¹ ir mainus rezultatas. Nuo visų kitų ˛mogaus elgesio motyvų galima atsiriboti. Tačiau, siekdamas asmeninės naudos, kiekvienas ˛mogus, kaip teigė A. Smith’as, tuo pat „tarnauja“ visos visuomenės interesams – gamybinių jėgų augimui. Be jokių nurodymų ar direktyvų savanaudikas ˛monių racionalumas natūraliai juos skatina tenkinti svarbiausius visuomenės poreikius. A. Smith’as ikėlė ir įtikinamai idėstė idėj¹, kad individai laisvai veikdami rinkoje ir vadovaudamiesi vien racionaliais savo naudos sumetimais teikia did˛iausios naudos vieni kitiems. Asmeniniai interesai sutampa su visuomeniniais interesais! Jis raė: „Tad itaip ˛monių asmeniniai interesai ir aistros savaime skatina juos investuoti lėas į akcijas tokios veiklos, kuri paprastai yra naudingiausia visuomenei. Tačiau jei taip natūraliai pasirinkź jie įsigytų per daug akcijų, tai suma˛ėjźs ių ir padidėjźs kitų akcijų pelningumas tuojau priverstų pakeisti į neteising¹ paskirstym¹. Todėl nevar˛omi įstatymų ˛monių asmeniniai interesai ir aistros paprastai skatina dalytis ir skirstyti visuomenės akcijas tarp skirtingų vykdomos veiklos rūių tokius santykiu, kuris yra priimtinesnis visos visuomenės interesams“.

Toliau A. Smith’as nuo „abstraktaus“ ˛mogaus nejučiomis pereina prie kapitalisto, jo nuomone, siekiančio geriausiai panaudoti savo kapital¹, ir tuo pačiu prisidedančio prie visuomenės pa˛angos. Taip jis priskyrė kapitalisto savybes kiekvienam ˛mogui. Pagal natūralios tvarkos idėj¹, jis rao apie nematom¹ rank¹, kuri u˛tikrina daugybės ˛monių ūkinės veiklos sudėting¹ s¹veik¹, visuomeninio darbo paskirstym¹: „[] kreipdamas savo pramonź tokia linkme, kad jos gaminiai turėtų did˛iausi¹ vertź, [individas] siekia tik savo paties naudos. Čia, kaip ir daugeliu kitų atvejų, jis vedamas nematomos rankos įgyvendinti tiksl¹, kurio jis pats visikai nesiekė. Tačiau visuomenei ne blogiau dėl to, kad jis to nesiekė. Veikdamas dėl savo paties naudos jis da˛nai veiksmingiau pasitarnauja visuomenės labui, nei to siekdamas“. Kitaip tariant „nematoma ranka“ nepriklausomai nuo individo – ekonominio ˛mogaus – valios ir ketinimų nukreipia jį ir visus ˛mones link geriausių rezultatų, naudos ir auktesnių visuomenės tikslų, net pagimdydama nes¹moning¹ altruizm¹. Tuo pačiu ji pateisina ˛mogaus-egoisto siekį savo asmeninius interesus ikelti aukčiau u˛ visuomeninius. Taigi, siekdami tik savo gerovės, ˛monės yra nukreipiami „nematomos rankos“ link auktesnių visuomenės tikslų. Savanaudikų ˛monių motyvų s¹veika netikėtai sukelia socialinź darn¹. io teiginio pagrindas – mintis, kad visuomenės kaip visumos interesai – paprasta ˛monių interesų suma. Kiekvienas ˛mogus, jeigu jam netrukdoma, didina bendr¹ turt¹. A. Smith’as buvo religingas ˛mogus ir nematom¹ rank¹ matė kaip Dievo valdymo rezultat¹, dėl kurio ˛mogaus gerovė ˛emėje bus maksimali. Pagal A. Smith’o nematomos rankos idėj¹ tarp ekonominio ˛mogaus ir visuomenės, t. y. „matomos rankos“, numanomas toks santykis, kai pastaroji, nesiprieindama objektyviems ekonomikos dėsniams, nustos riboti import¹ ir eksport¹ ir būti dirbtine u˛tvara rinkos natūraliai tvarkai. Savo darbuose jis aikiai apibrė˛ė ir tai, ko reikia, kad nematomos rankos mechanizmas galėtu sėkmingai funkcionuoti: a) nuosavybės teisės turi būti stiprios, b) moralinės normos turi būti plačiai paplitusios ir grie˛tai jų laikomasi bei c) turi būti kovojama su nusikalstamumu, ypač vagystėmis, nes vagystė A. Smith’ui buvo did˛iausias nusikaltimas. Netgi vargingo ˛mogaus vagystė i turtingo buvo laikoma nusikaltimu, galinčiu pakenkti bendrai visuomenės gerovei. Jis net teigė, kad vyriausybė turi apsaugoti turtingus nuo vargų.

Kita vertus, tenka pastebėti, kad pats A. Smith’as nėra ka˛kaip ypatingai savo tekste iskyrźs nematomos rankos sampratos ar plačiau idėstźs jos esmź. Knygoje apie j¹ kalbama lyg tarp kitko, ji A. Smith’ui – ekonominių s¹veikų padarinys, o ne variklis, lemiantis ekonomines s¹veikas.

Pagrindinis A. Smith’o tyrimų metodologijos leitmotyvas – kad „kiekvienoje civilizuotoje visuomenėje“ veikia visuotiniai ir neįveikiami ekonominiai dėsniai. (Nors jis ir nevartojo termino „dėsnis“). Ekonominis gyvenimas pagal A. Smith’¹ yra susijźs su objektyviais dėsningumais, nepriklausantiems nuo ˛monių valios ir s¹moningų siekių. (Kartu su fiziokratais jis būtų galėjźs pasakyti: Il mondo va da se – pasaulis juda savaime). Tai leido A. Smith’ui prieiti ivados, kad ekonominius reikinius lemia stichiki ir veiksmingi dėsniai. S¹lygas, kurioms esant ie dėsniai yra veiksmingiausi, A. Smith’as vadino natūralia tvarka. i s¹voka jam ir jo pasekėjams turėjo dvejop¹ prasmź, nes apėmė: 1) kapitalizmo teorinį modelį ir 2) ekonominės politikos princip¹. A. Smith’as nuolat kartojo, kad yra u˛ natūrali¹ (prigimtinź) laisvź ekonomikoje, u˛ tai, kad laisvo ūkinių jėgų veikimo nepa˛eistų jokie ioriniai veiksniai, buvo bet kokios monopolijos, pa˛eid˛iančios laisv¹ konkurencij¹, valstybės (ir privačių asmenų) kiimosi į ekonomik¹ prieininkas. Kritikuodamas merkantilizm¹ – tuometinź valstybinių suvar˛ymų sistem¹ – jis pa˛ymėjo: „Visikai paalinus [] visas apribojimų sistemas [], savaime susiklosto akivaizdi ir paprasta prigimtinės (natural) laisvės sistema. Kiekvienam ˛mogui, jeigu jis nepa˛eid˛ia teisingumo dėsnių, paliekama visika laisvė siekti savo interesų einant savo paties keliu, savo verslumu ir kapitalu var˛antis su bet kurio kito ˛mogaus verslumu ir kapitalu []“.

A. Smith’as manė, kad esant tokioms s¹lygoms kapitalizmas pasieks geriausių rezultatų plėtojant gamybines jėgas, o tai teigiamai atsilieps visos visuomenės gyvenimui. Faktikai jis atskleidė rinkos mechanizm¹ kaip savaime susireguliuojanči¹ tinkamo visuomenės aprūpinimo sistem¹. A. Smith’ui kaip ir fiziokratams, kapitalizmas buvo natūrali ekonominio organizavimo forma, pagrįsta ˛mogaus polinkiu prekiauti ir mainikauti, ir galinti sėkmingiausiai didinti ekonominź gerovź.

A. Smith’o tyrimai atspindėjo didelź pa˛ang¹ politinės ekonomijos metodologijos srityje. Jis aikiai įvardijo dvejop¹ politinės ekonomijos kaip mokslo u˛davinį: 1) analizuoti objektyvi¹ ekonominź realybź, isiaikinti jos plėtros dėsningumus (pozityvinis aspektas); ia prasme politinė ekonomija, kuri F. Quesnay dar i esmės tebuvo teisinė sistema, A. Smith’o rankose įgijo gamtos mokslo, kuris grind˛iamas tikrovės stebėjimu ir analize, pobūdį, bei 2) teikti rekomendacijas firmų ir valstybės ekonominės politikos vykdymui (normatyvinis aspektas). Kaip raė A. Smithas, „Did˛iausias kiekvienos alies politinės ekonomijos tikslas – padidinti tos alies turt¹ ir gali¹ (iskirta mano. – Aut. pastaba)“. Todėl politinė ekonomija turi pagrįsti ir rekomenduoti toki¹ ekonominź politik¹, kuri galėtų „u˛tikrinti tautai gausias pajamas arba pragyvenimo reikmenis, o tiksliau, u˛tikrinti jai galimybź jų gauti sau []“. Panaiai kaip ir W. Petty, A. Smith’as stengėsi įsiskverbti į kapitalistinės visuomenės reikinių vidinius ryius, u˛ iorinių, pavirinių procesų rasti giluminius dėsningumus. Tam jis plačiai naudojosi logine abstrakcija.

Svarbus A. Smith’o metodologijos pasiekimas buvo ir tai, kad jis visus ekonominius reikinius nagrinėjo pagrindinių visuomenės klasių interesų po˛iūriu. Tai tapo svarbiausias visos klasikinės politinės ekonomijos principas. A. Smith’as naudojosi ir istoriniu metodu, leid˛iančiu itirti ekonominius reikinius ir procesus, ekonomines idėjas ir koncepcijas ta seka, kuria ie atsirado, plėtojosi ir keitė vienas kit¹. Tai ypač atsiskleidė trečioje Tautų turto knygoje, kur istorikai nagrinėjami įvairūs turtų siekimo būdai įvairiose tautose.

is A. Smith’o gebėjimas sujungti abstraktų – dedukcinį ir istorinį – indukcinį tyrimų metodus leido John’ui Neville’iui Keynes’ui savo knygoje Politinės ekonomijos visuma ir metodas (1891 m.) jį įvardyti kaip idealų ekonomist¹. Kita vertus, tenka pastebėti, kad siekdamas konkrečiai pavaizduoti ekonominį gyvenim¹, A. Smith’as tuo tikslu apraė ir sistemino kapitalistinio ūkio reikinius, kaip jie pasireikia i paviriaus. Todėl rezultatai, gauti naudojant skirtingus metodus, tapdavo tiesiogiai nepalyginami. Ivados, gautos kaip mokslinės analizės rezultatas, A. Smith’ui buvo vienodai svarbios kaip ir pavirutiniki apibendrinimai. Belieka tik spėlioti, ar A. Smith’as to nepastebėjo i tiesų, ar specialiai.

4.1.3. A. Smith’o mokymas apie darbo pasidalijim¹

A. Smith’as nagrinėjo savo laikų visuomenź kaip individų – ekonominių ˛monių – visum¹. Todėl pirmiausia, jo nuomone, reikėjo atsakyti į klausim¹, „kas vieningoje visuomenėje sieja egoistus – individus?“ Ir A. Smith’o atsakymas – ˛mones visuomenėje sieja darbo pasidalijimas.

Galima sakyti, kad darbo pasidalijimas yra viso A. Smith’o tyrimo ieities takas. Net jo veikalas Tautų turtas prasideda nuo ˛ymiojo, vėliau tapusio chrestomatiniu, pavyzd˛io apie darbo pasidalijim¹ smeigtukų manufaktūroje, kur darbininkų specializacija leid˛ia daug kartų padidinti darbo naum¹ ir gamybos apimtis.

Toliau pagrindiniai knygos klausimai nagrinėjami darbo pasidalijimo, kuriam niekas nei iki, nei po A. Smith’o nebesuteikė tokios svarbos, aspektu. Visa pirma knyga grind˛iama didinga visuomeninio darbo pasidalijimo idėja: ekonominė sistema i esmės – mil˛inikas tinklas ryių tarp specializuotų gamintojų, kuriuos jungia „polinkis į mainus, prekyb¹, vieno daikto keitim¹ į kit¹“. Apie tai visikai aikiai kalbama nuostabiame pasa˛e, u˛baigiančiame pirmos knygos pirm¹jį skyrių – puikiame XVIII a. prozos pavyzdėlyje.

A. Smith’as parodė, kad kiekvienas individas visuomenėje specializuojasi gaminti konkretų gaminį. Jis raė: „Tikrumas dėl galimybės ikeisti vis¹ savo darbo produkto perteklių, kuris virija asmeninį vartojim¹, į kitų ˛monių t¹ produkto dalį, kurios jam gali prireikti, paskatina kiekvien¹ pasivźsti tam tikram specializuotam u˛siėmimui ir iki tobulybės ugdyti savo įgimtus sugebėjimus ioje specializuotoje srityje“. Todėl visi individai yra priklausomi vienas nuo kito. Visuomenė yra darbinė s¹junga, grind˛iama darbo pasidalijimu, o darbas sieja ˛mones į visum¹. Svarbiausia, kad A. Smith’as įvardija metinį tautos (visuomenės) darb¹ kaip vienintelį turto altinį. Tautų turto į˛angoje jis rao: „Kiekvienos alies metų darbas yra tas aruodas, kuris pirmiausia aprūpina j¹ visais būtinais ir patogumus teikiančiais reikmenimis, jos per metus suvartojamais, ir kurį visada sudaro tiesioginiai to darbo produktai arba tai, kas u˛ juos perkama i kitų alių“. Be to, skirtingai nuo merkantilistų ir fiziokratų, iekojusių turto altinio konkrečioje ūkio akoje (merkantilistai – prekyboje, fiziokratai – ˛emdirbystėje), turto altiniu buvo paskelbtas bet koks darbas, neatsi˛velgiant į tai, kurioje ūkio akoje jis sunaudojamas. A. Smith’as, būdamas savo laikmečio – pramonės manufaktūrinio periodo – sūnumi, maininei gamybai neskyrė dėmesio, darbo naumo augim¹ aikino darbo pasidalijimu, bei manė, kad darbo pasidalijimas, spartindamas turto augim¹, yra svarbiausias visos ˛monijos istorijos veiksnys.

Mainų egzistavim¹ jis kildino i ˛monėms natūraliai būdingo polinkio keistis produktais. Vadovaudamiesi savo asmeniniais interesais, pavieniai gamintojai atsisako visko, kas būtina jų gyvenimui, gaminti patys ir specializuojasi gaminti pavienius produktus. Asmeninės naudos siekis ir polinkis dalyvauti mainuose A. Smith’o nuomone, ir buvo darbo pasidalijimo atsiradimo bei plėtros prie˛astis. A. Smith’as ne kart¹ pabrė˛ė, kad darbo pasidalijimo dydis labai glaud˛iai susijźs su rinkos apimtimi: kuo rinka platesnė, tuo gamintojų specializacija gali būti siauresnė. Jis tvirtino, kad esant darbo pasidalijimui, kiekvienas tampa prekeiviu, o visuomenė yra prekybinė s¹junga. Tačiau tai buvo teorinė A. Smith’o klaida. I tikrųjų pats darbo pasidalijimas (reikiantis ekonominį atsiskyrim¹, kai darbas tampa individualus, atsiranda privati nuosavybė, o darbo produktai virsta prekėmis) lemia mainus.

Nepaisant ios teorinės klaidos, A. Smith’as isakė nema˛ai vertingų pastebėjimų darbo pasidalijimo, kurį laikė praktikai vieninteliu ekonominės pa˛angos veiksniu, klausimais. Jis teigė, kad prekių mainai yra pasidalinto darbo produktų mainai, o vienintelis turto kūrėjas yra ˛mogaus darbas. Pabrė˛damas darbo pasidalijimo svarb¹, A. Smith’as teigė, kad vien tik darbo pasidalijimu galima paaikinti „pranaum¹ dėl pragyvenimo priemonių ir gyvenimo patogumų kiekio, kuriais disponuoja paprastai net neturtingiausias ir labiausiai niekinamas civilizuotos visuomenės atstovas, lyginant su tuo, k¹ gali įsigyti pats darbčiausias ir visų gerbiamas laukinis ˛mogus“. Be to, A. Smith’as pastebėjo, kad darbo pasidalijimas kelia darbo naum¹ trimis būdais: a) jis didina pavienio darbuotojo įgūd˛ius ir meistrikum¹, b) taupo darbo laik¹, nes nebereikia nuolat pereiti nuo vienos darbo vietos prie kitos (nuo vienos darbo rūies prie kitos), c) darbo pasidalijimas skatina naujoves, naujų mainų iradim¹ ir patobulinimus, kurie darbininkui greičiau ateina į galv¹ dirbant vienod¹ darb¹. Be to, juk mechanizuoti galima tik paprastas operacijas. Taigi A. Smith’as gerai suprato darbo pasidalijimo vaidmenį manufaktūrose ir jautė maininės gamybos plėtros tendencijas. Jis teigė, kad produktų gamybos ir vartojimo apimtys yra nulemtos dviejų pagrindinių veiksnių: a) dalies gyventojų, u˛imtų produktyviu darbu, ir b) darbo naumo lygio. Antrasis veiksnys buvo laikomas svarbesniu, tiesiogiai susijusiu su darbo pasidalijimu. Beje, XIX a. klasikinės ekonomikos atstovai tźsė idėj¹ apie darbo pasidalijimo svarb¹ darbo produktyvumo augimui, kol Amerikos Ekonomistų Asociacijos sukūrėjas Richard’as Ely’is ikėlė idėj¹, kad bendradarbiavimas gamyboje yra aukto gyvenimo lygio altinis. Tačiau XX a. i idėja buvo primirta…

Svarbu, kad A. Smith’as aikiai suprato, kad darbo pasidalijimo pa˛anga – tai ne tik technikos ir gamybos organizavimo klausimas. Darbo naumo augimas sukelia gamybos apimčių didėjim¹, ir tai yra ekonomikai prasminga tik esant atitinkamoms realizavimo rinkoms. „Darbo pasidalijim¹ riboja rinkos dydis“ – i, toli gra˛u ne akivaizdi A. Smith’o Tautų turto pirmos knygos 3 skyriuje padaryta ivada tapo svarbiu jo indėliu į ekonominių ˛inių kraitį, Allyn’o Abbott’o Young’o (1876–1929 m.) įvardintu rykiausiu ir vaisingiausiu apibendrinimu visoje ekonominėje literatūroje. Ja grind˛iama ir visa prorinkinė A. Smith’o ekonominė-politinė programa: visk¹, kas trukdė rinkų, pirmiausia realizacijos rinkų, plėtrai, prekybos vystymui, jis nagrinėjo kaip kliūtis visuomenės pa˛angos kelyje, o visk¹, kas prisidėjo prie laisvos prekybos – kaip jos stimulus (paskatas). Taigi, pagal A. Smith’¹, rinkos plėtimas – darbo naumo didinimo veiksnys, pagrindinė ekonominės dinamikos s¹lyga. Vis dėlto pastebėtina, kad iuolaikinė ekonomikos teorija, kaip bebūtų gaila, vis dar nesugebėjo iki galo inaudoti i¹ A. Smith’o teorem¹.

A. Smith’as nematė esminio skirtumo tarp darbo pasidalijimo manufaktūros viduje ir darbo pasidalijimo visuomenėje, tarp įmonių ir ekonomikos akų. Visa visuomenė (kapitalistinis ūkis) jam buvo lyg mil˛inika manufaktūra, o darbo pasidalijimas – ˛monių bendradarbiavimo visuotinė forma. Skirtingai nuo Platono Respublikos, darbo pasidalijimas Tautų turte nėra nulemtas jokios prigimtinės ˛monių nelygybės. Tuo pačiu jis nėra principas, reikalaujantis visuomenės isisluoksniavimo, kaip tai buvo Platono Respublikoje, į tris klases. Prieingai, jis reikalauja ekonominio judrumo ir laisvės u˛siimti bet kuria veikla, to neribojant kilme. Kita vertus, visuomenės laikymas mil˛inika manufaktūra, buvo ir klaidingas A. Smith’o po˛iūris, nes darbo pasidalijimas tarp kapitalistinių įmonių susiklosto stichikai, o manufaktūroje – s¹moningai, pagal įmonės eimininko vali¹.

Kita vertus, A. Smith’as į˛velgė ir neigiamus kapitalistinio darbo pasidalijimo manufaktūroje ir jo laikmečiu besiplečiančios mainų gamybose padarinius. Tautų turto penktojoje knygoje, kalbėdamas apie vie¹jį auklėjim¹, A. Smith’as pastebėjo, kad darbo pasidalijimui progresuojant, darbininko veikla apsiribojo tik keletu operacijų, nereikalaujančių nei proto, nei isilavinimo. Todėl darbas tapo bukinantis. Tai, A. Smith’o nuomone, buvo pavojinga tendencija, nes, jo ˛od˛iais tariant, „kiekvienoje civilizuotoje visuomenėje į toki¹ būklź turės neivengiamai pakliūti dirbantys vargai, t. y. pagrindinė liaudies masė, jei vyriausybė nedės pastangų tam u˛kirsti keli¹“. Taigi, norėdamas įveikti i¹ tendencij¹, kuri gali paskatinti didelź gyventojų dalį isigimti, A. Smith’as net sutiko pasitelkti valstybės pagalb¹, įkuriant prad˛ios mokyklų valstybės lėomis, kuriose ˛monės gautų (net priverstinai!) bent elementarų vietim¹ – imoktų skaityti, rayti ir skaičiuoti. Nepaisant to, jis buvo prie valstybės kiim¹si į ekonomik¹. Pastebėtina, kad savo revoliucine idėja, kad valstybė turėtų rūpintis darbininkų isimokslinimu, A. Smith’as labai pralenkė savo laik¹, nes po jo apie tai buvo prabilta tik dvideimtajame am˛iuje.

4.1.4. Po˛iūris į pinigus

Po darbo pasidalijimo tyrimų A. Smith’as perėjo prie kitos svarbios turtėjimo prie˛asties – pinigų. Jo mokymo sistemoje pinigai yra priemonė, kuri padeda įveikti tiesioginius prekių mainų sunkumus. A. Smith’as parodė, kaip pinigai po ilgo plėtojimosi proceso stichikai iskiriami i prekių pasaulio – jų atsiradimo negalima priskirti nei atskirų genialių asmenų iradingumui, nei susitarimui tarp ˛monių. Taigi, A. Smith’o nuomone, pinigai atsirado kaip stichikas procesas, nulemtas prekių mainų poreikio. Pinigai tapo sėkmingai atrasta technine priemone, lengvinančia prekių gamintojų mainus savo darbo produktais. Kaip teigė A. Smith’as, jokia kita institucija, ko gero, nėra tiek palengvinusi mainų, ir tuo pat metu padidinusi turtingumo, kaip pinigai. Taigi A. Smith’ui pinigai – pirmiausia mainų priemonė. Visoms kitoms pinigų funkcijoms jis skyrė ma˛iau dėmesio ir nagrinėjo jas tik kaip atskirus ios pagrindinės funkcijos atvejus. Tačiau A. Smith’as pripa˛įsta, kad ˛monės turi poreikį laikyti pinigus vardan likvidumo: „protingi ˛monės turi turėti tam tikr¹ kiekį tokios prekės, kuri¹, jų manymu, niekas neatsisakys imti mainais į jų verslo produktus“, jei atmesti pinigų pasidėjim¹ „atsargai“, pinigai i tiesų reikalingi tik kaip mainų priemonė. I to galima daryti ivad¹, kad taupymas, ar nevartojimas, būtinai lygus investicijoms. U˛uomina apie Say’aus dėsnį paslėpta paradoksalioje A. Smith’o frazėje: „Tai kas sutaupoma per metus, vartojama taip pat reguliariai, kaip ir tai, kas naudojama, ir beveik tuo pat metu; bet tai naudojama jau visai kitos rūies ˛monių“. I tiesų, tai kas sutaupoma, – investuojama ir todėl nenaudojama, bet A. Smith’as turėjo omenyje, kad investicijų rezultatas mokėjimas pajamų, kurios savo ruo˛tu sunaudojamos vartojimui, kurį jis įvardijo kaip „vienintelį visos gamybos tiksl¹ ir prasmź“) Vadinasi „taupymo kaip naudojimo“ teorema grind˛iama grie˛ta pinigų teorija.

Taigi pinigus A. Smith’as buvo linkźs nagrinėti kaip techninį įrankį, lengvinantį ekonominius procesus, ir savo sparnuot¹ja fraze juos vadino did˛iuoju apyvartos ratu. Ir tuoj pat (duodamas sprigt¹ merkantilistams bei – kad ir kita prasme – savo geriausiam draugui D. Hume’ui, teigusiam, kad pinigai yra „tepalas“, leid˛iantis suktis ekonomikos „ratams“) pa˛ymėjo, kad is „Didysis apyvartos ratas visais at˛vilgiais skiriasi nuo prekių, jo dėka esančių savoje apyvartoje. Visuomenės pajamas lemia vien tik ios prekės, o ne ratas, kuris jas pernea ir paskirsto“.

A. Smith’as teisingai pastebėjo, kad pinigai, kaip ir bet kuri kita prekė, turi vertź. Tačiau, supratźs, kad pinigai yra prekė, ne˛engė kito ˛ingsnio – nepaaikino, kaip ir kodėl prekė tampa pinigais, t. y. visuotiniu ekvivalentu.

A. Smith’as laikė neteisingu merkantilistų po˛iūrį, kad pinigai (arba auksas ir sidabras) yra savaime bei vienintelis turtas. Jis teigė kad tai „liaudikas po˛iūris, kuris natūraliai susidaro dėl dvigubos pinigų funkcijos – kaip mainų priemonės ir kaip vertės mato“. A. Smith’ui buvo ypač svarbu kritikuoti į po˛iūrį, nes juo buvo grind˛iama merkantilistinė prekybos balanso teorija. O juk kova su merkantilizmu buvo tiesioginis A. Smith’o veikalo tikslas. Auksinius ir sidabrinius pinigus, bet kurioje alyje esančius apyvartoje, A. Smith’as, i dalies sutikdamas su D. Hume’u, lygino su viekeliu, kuris, prisidėdamas prie prekių pristatymo į rink¹, nieko negamina. Jis pa˛ymėjo, kad aukso ir sidabro įve˛imas į alį virijant apyvartos kanalų poreikį negali padidinti alies turto. Taip pat ir aukso bei sidabro ive˛imas neatnea pajamų, prieingai nei prekių ive˛imas į u˛sienio rinkas, galintis atneti akivaizdų peln¹. Todėl A. Smith’as atkreipė dėmesį, kad Amerikos atradimas praturtino Europ¹ ne dėl aukso ir sidabro įve˛imo, o dėl to, kad tai suteikė postūmį toliau paskirstyti darb¹ ir tobulinti technik¹.

Pinigai, pagal A. Smith’¹, yra „didysis apyvartos ratas“ ir visuomenė suinteresuota, kad cirkuliacijos katai būtų kiek įmanoma ma˛esni. Jis raė: „[] kiekvienas sutaupymas ilaidų, reikalingų įsigyti ir ilaikyti t¹ apyvartinio kapitalo dalį, kuri¹ sudaro pinigai, yra toks pat pagerinimas“, kaip ir pastovaus kapitalo suma˛inimas pavienėje pramonės akoje. Todėl A. Smith’as teigė, kad tikslinga pakeisti auks¹ ir sidabr¹ popieriniais pinigais. Tai, jo nuomone, leistų atpiginti pinigų apyvart¹, nes tada atsilaisvintų tam tikras aukso ir sidabro kiekis, kurį galima ive˛ti ir u˛ tai įsigyti darbo įrankių, kurie savo ruo˛tu leistų didinti gryn¹sias alies pajamas. Kaip pastebėjo A. Smith’as savo minėtoje vaizdingoje metaforoje apie viekelius, „Imintingos bankų operacijos, nutiesdamos [] savotik¹ tak¹ oru, leid˛ia alį tarytum paversti didelź dalį savo viekelių geromis pievomis bei dirvomis ir taip smarkiai padidinti metinį savo ˛emės ir darbo produkt¹“. Tačiau realių pinigų doktrinos laikźsis A. Smith’as suprato, kad skirtingai nuo metalinių, popieriniai pinigai gali „perpildyti apyvartos kanalus“ ir nuvertėti. Todėl, detaliai aptarźs ano meto garsiausio Amsterdamo banko veikim¹, teigė, kad bankai turi leisti į apyvart¹ ribot¹ kiekį popierinių pinigų. Jis raė, „bendras popierinių pinigų kiekis jokiomis aplinkybėmis negali viryti aukso ir sidabro monetų, kurias jie keičia, vertės“, nes popierinių pinigų perteklius iplauktų į u˛sienį arba būtų pateiktas bankams ikeisti į auks¹. Kita vertus, antros knygos 2 skyriuje A. Smith’as isakė mintį, kad „popierinių pinigų kurso kritimas ˛emiau auksinių ir sidabrinių monetų vertės toli gra˛u nesukelia ių metalų vertės kritimo“. Ji, be jokių abejonių, gali būti įdomi ir iandieniniam skaitytojui.

A. Smith’as iskyrė kreditinius pinigus ir pripa˛ino, kad banknotų emisija teigiamai veikia gamybos augim¹. Tačiau patį kredit¹ A. Smith’as nagrinėjo tik kaip kapitalo aktyvinimo priemonź ir skyrė jam gana kukli¹ viet¹, traktuodamas kredit¹ kaip jau esamų kapitalų perskirstymo form¹. Taigi A. Smith’as, kaip vėliau ir D. Ricardo, buvo natūralistinės kredito teorijos, kreditui priskyrusios tik med˛iaginių gėrybių perdavimo i vienų rankų į kitas funkcij¹, alininkas. A. Smith’o po˛iūrio į pinigus privalumas buvo tas, kad jis pinigus ir kredit¹ kildino i gamybos ir cirkuliacijos poreikių. Nors jis ir per ma˛ai vertino piniginių-kreditinių veiksnių savarankikum¹, jų atvirktinį poveikį gamybai bet matė jų priklausom¹ vaidmenį, lyginant su gamyba.

4.1.5. Vertės teorija ir prekių kaina

Labai svarbus A. Smith’o indėlis į vertės teorijos plėtr¹. Tiesa, jis i karto įspėjo, kad jo knygos skyriai, skirti vertės teorijai ir kainoms, reikalauja i skaitytojo ypatingos kantrybės „aikinantis tai, kas gali pasirodyti ka˛kiek neaikiu net ir po pačių detaliausių aikinimų“, kokius A. Smith’as sugebėjo pateikti.

A. Smith’o tyrimų pagrindas tapo darbinė vertės teorija, kadangi vertź jam lėmė prekės gamybai sunaudotas darbas, o prekių mainai turėjo vykti pagal jose „įkūnyt¹“ darbo kiekį. Beje, iam, vienam i did˛iausių A. Smith’o atradimų jog darbas, o ne gamta yra vertės altinis, atskleisti tikriausiai turėjo įtakos ir tai, kad mokslininkas u˛augo alyje, kurioje virte virė prekyba, o ne dominavo, kaip Prancūzijoje, ˛emės ūkis. Tautų turte vertės analizė yra po skyriaus apie pinigus. A. Smith’o koncepcijai taip pat būdinga. Juk jo logika buvo tokia: Ekonominis ˛mogus (Homo oeconomicus) – egoistas, siekiantis naudos sau. I čia iplaukia jo polinkis mainams, kaip geriausiam būdui patenkinti asmeninius poreikius. Toliau i polinkio mainams ivedamas darbo pasidalijimas, kuris sunkina mainus, ir dėl to atsirado pinigai kaip techninė priemonė, lengvinanti mainus. Prekės ioje schemoje neanalizuojamos.

Kadangi A. Smith’as darbo produktų prekinź form¹ laikė vienintele galima ir am˛ina, taip pat natūraliu bei am˛inu jis laikė ir prekių mainus. Todėl jis stengėsi rasti natūralų dėsnį, reguliuojantį prekių mainus, t. y. dėsnį, lemiantį kiekybines prekių mainų proporcijas. Pastebėjźs, kad kiekviena prekė turi vartojimo ir mainom¹j¹ vertź, A. Smith’as pirm¹j¹ paliko neaptarźs dėl to, kad samprat¹ vartojamoji vertė jis suprato ne ribinio, o bendrojo naudingumo prasme, t. y. kaip pavienio dalyko, gėrybės galimybź tenkinti ˛mogaus poreikį, be to, ne konkretų, o bendr¹. Todėl, A. Smith’o nuomone, vartojamoji vertė negali būti prekės mainomosios vertės s¹lyga. Kaip pastebėjo M. Blaug’as, „A. Smith’o laikais ekonomistai neigė vertės teorij¹, pagrįst¹ naudingumo samprata, nes atrodė neįmanoma nustatyti kiekybinį ryį tarp naudingumo ir kainos. Apie į sunkum¹ tada paprasčiausiai nesusim¹stydavo. Tais laikais nebuvo į˛velgtas ryys tarp naudingumo ta prasme, kokia jį dabar suprantame, ir kainos“. Iimtis buvo nebent prancūzų abatas, filosofas Etienne Bonnot’as de Condillac’as (1714–1780 m.), 1776 m. ileidźs knyg¹ Prekyba ir vyriausybė, ˛iūrint jų savitarpio santykio, kurioje pateikė vien¹ i pirmųjų naudingumo teorijos variantų. Jis vertź laikė pagrindine politinės ekonomijos problema, o jos altinį matė naudingume, bet ne suprantamame įprastine io ˛od˛io prasme, o kaip santykį, kuris atsiranda ir inyksta su norais. Faktikai, E. B. de Condillac’o knygoje randame W. S. Jevons’o ir austrų vertės teorijos u˛uomazgas.

Atsiribojźs nuo vartojamosios vertės, A. Smith’as vis¹ dėmesį sutelkė į mainom¹j¹ vertź. Beje, is analizės kelias vertės teorijoje buvo būdingas beveik visiems klasikiniams ekonomistams; iimtis čia būtų tik J. B. Say’us. A. Smith’as analizavo, kaip mainomoji vertė pasireikia mainų santykiuose ir, galiausiai, – kainoje. Juk tam, kad produktas taptų turtu, jis turi būti tinkamas mainams, t. y. turėti mainom¹j¹ vertź. Todėl neatsitiktinai A. Smith’as mainom¹j¹ vertź apibūdino kaip „galimybź įsigyti kitų daiktų, kuri¹ suteikia tam tikro daikto turėjimas“.

Nors A. Smith’as ir netyrė darbo, kaip vertės substancijos, bet vis dėlto jis pamėgino pereiti nuo paprasčiausios pradinės darbinės vertės teorijos formuluotės prie realios prekinių-piniginių mainų ir kainodaros sistemos analizės kapitalistinės laisvos konkurencijos s¹lygomis. A. Smith’as iekojo atsakymo į dvigub¹, kaip jam atrodė, klausim¹: „koks yra tikrasis vertės matas arba kas sudaro tikr¹j¹ prekių kain¹?“. Darbo pasidalijimo s¹lygomis ˛mogaus turtingumas ar skurdas yra nustatomas, kaip manė A. Smith’as, ne pagal tai, k¹ jis gali sukurti sau pačiam vartoti ir naudoti, o pagal tai, k¹ jis gali gauti mainais u˛ savo darb¹, produkt¹ ar pajamas. Būtent todėl turtas – tai mainomųjų verčių visuma. A. Smith’as tiksliau nei bet kas iki jo (įskaitant ir W. Petty) nustatė bei iskyrė du prekės aspektus: vartojam¹j¹ ir mainom¹j¹ vertź. Jų skirtumus A. Smith’as paaikino Tautų turto pirmosios knygos 4 skyriuje pagal vandens ir deimanto vertingumo paradoks¹: naudingi dalykai, pavyzd˛iui, vanduo, nepaisant mil˛inikos vartojamosios vertės, nekainuoja nieko, t. y. turi ma˛¹ ar neturi jokios mainomosios vertės, o deimantai, nors ir nepasi˛ymi nors kiek didesne vartojam¹ja verte, – yra brangūs, taigi turi did˛iulź mainom¹j¹ vertź. Tiesa, iuolaikiniams ekonomistams, susipa˛inusiems su ribotumo ar ribinio naudingumo koncepcija, vandens ir deimanto pavyzdys i viso nėra joks paradoksas, bet ekonomistams, raiusiems iki 1870 m. mar˛inalistinės revoliucijos, ir vartojam¹j¹ vertź siejusiems ne su ribiniu naudingumu, bet su bendru naudingumu, vandens ir deimanto paradoksas buvo sunkiai isprend˛iama problema. Galiausiai, tai gali būti viena i prie˛asčių, kodėl jie sutelkė dėmesį į mainom¹j¹ vertź, nuoalyje palikdami vartojam¹j¹ vertź.

Pa˛ymėtina, kad vertės paradoks¹ ˛inojo jau graikai, ypač Platonas, bet A. Smith’as pirmasis skirtumus tarp vartojamosios ir mainomosios vertės naudojantis iuo paradoksu irykino iki logikos ivados: mainomoji vertė ir yra tikrasis analizės objektas. Iekodamas mainomųjų verčių mato, A. Smith’as susidūrė su dviem skirtingais u˛daviniais, kurių jam nepavyko aikiai atriboti:

1) imatavimo u˛daviniu: kaip palyginti mainom¹sias vertes skirtingais laikotarpiais;

2) paaikinimo u˛daviniu: kodėl mainomosios proporcijos nusistovi būtent taip, kas yra jų pagrindas.

A. Smith’as pripa˛ino visų produktyvaus darbo rūių, kaip kuriančių vertź ir galutinio mato, lygiareikmikum¹ ir parodė, kad vertė būtinai turi būti ireikta mainomosiomis proporcijomis, prekių mainų kiekybiniu santykiu (rinkos mainų s¹lygomis mainomųjų verčių palyginimo u˛davinį tam tikra prasme isprend˛ia pati rinka), o esant pakankamai iplėtotai prekių gamybai – pinigais. Kita vertus, A. Smith’as Tautų turte pastebėjo, kad „prekė, kurios vertė nuolat svyruoja (turint omenyje auks¹ ir sidabr¹. – autoriaus pastaba), jokiu būdu negali būti tikslus kitų prekių vertės matas“. Toliau jis teigė, kad vienodo kiekio darbininko darbo vertė „visais laikais ir visose vietose“ yra vienoda ir todėl „būtent darbas sudaro jų tikr¹j¹, o pinigai tik nominali¹ jo kain¹“.

Taigi A. Smith’as nurodė, kad vienintelis vertės altinis ir galutinis matas (numeraire (apskaitos vienetu), jei panaudosime termin¹, kurį į visuotinź apyvart¹ įtraukė L. Walras’as) yra darbas, kuris reikalingas j¹ pagaminti, be to, ne pavienio prekės gamintojo faktinės s¹naudos, o tik tos darbo s¹naudos, kurios vidutinikai reikalingos visuomenei, esant tam tikrai gamybos būklei. Jis taip pat pa˛ymėjo, kad kvalifikuotas ir sudėtingas darbas per laiko vienet¹ sukuria daugiau vertės, nei nekvalifikuotas ir paprastas. Jis gali būti paverstas paprastu naudojant atitinkamus koeficientus. Taigi A. Smith’as jau u˛čiuopė darbo redukcijos samprat¹.

A. Smith’as atmetė mėginimus vaizduoti mainom¹j¹ vertź kaip prekių natūralias (prigimtines) savybes. Natūraliomis prekės „savybėmis“ yra vartojamosios vertės, atspindinčios daikto naudingum¹. Jei atsiribosime nuo ių natūralių savybių, tai visoms prekėms bus tik viena bendra savybė: jos yra ˛mogaus darbo produktas. Skirtingai nuo W. Petty, maniusio, kad darbas kuria vertź tik aukso ir sidabro igavimo pramonėje, A. Smith’as teigė, kad darbas kuria vertź visose materialinės gamybos sferose. Jis nustatė tiesioginį s¹ryį tarp darbo laiko ir vertės dyd˛io bei suvedė vertź į tikr¹jį jos pagrind¹ – darb¹.

Būtų neteisinga manyti, kad A. Smith’o ilaidų (darbinės vertės) teorijoje neatsi˛velgta į paklausos poveikį. Kad A. Smith’as toliau sėkmingai plėtojo vertės teorij¹, gerai rodė tai, jog jis Tautų turto pirmosios knygos 7 skyriuje skyrė prekės natūrali¹ kain¹ (kuri, jo nuomone, formuojasi neatsi˛velgiant į paklausos ir pasiūlos santykį, pagal objektyvias gamybos s¹lygas ir priklauso nuo gamybos katų – ji yra pakankama (bet ne daugiau) padengti „vis¹ vertź rentos, darbo u˛mokesčio ir pelno, kuriuos priklauso apmokėti, norint patiekti“ į rink¹ tokį prekių kiekį, „kuris patenkins efektyvi¹ paklaus¹ joms“, t. y. paklaus¹, efektyvi¹ pagal esam¹ kain¹ – ˛r. 4.1.1 pav.) ir faktinź (rinkos) kain¹, lemiam¹ paklausos ir pasiūlos t. y. rinkos santykių. iame skyriuje galima rasti aiki¹ nuorod¹, kad, „kai prekės pasiūla nepakankama patenkinti efektyvi¹ paklaus¹ esant natūraliai kainai, kai kurie ˛monės pasirengź pasiūlyti auktesnź (nei natūrali) kain¹“.

4.1.1 pav. A. Smith’o po˛iūris į natūrali¹ kain¹

4.1.1 pav. atspindi A. Smith’o po˛iūrį į natūrali¹ kain¹. (Kaip pamename, R. Cantillon’as tam vartojo vidinės vertės termin¹). Jam natūrali kaina yra nulemta katų. Kadangi daroma bes¹lygika prielaida, kad katai pastovūs, ilgalaikė pasiūlos kreivė (S) horizontali, ir ilgu laikotarpiu paklausos vaidmuo yra lemti, kiek daug iteklių turi būti akoje, o ilgalaikės pasiūlos sudedamosios dalys yra trijų gamybos veiksnių gr¹˛a.

Pastebėtina, kad į skirtum¹ tarp natūralios kainos ir faktinės (rinkos) kainos į˛velgė jau W. Petty. Natūralia kaina jis laikė mainomosios vertės, nustatomos darbu, piniginź iraik¹, kuri „lyg ireikia pagrindinź kain¹, prie kurios nuolat linksta visų prekių kainos“, t. y. rinkos kainos, lemiamas konkurencijos. A. Smith’as pa˛ymėjo: „Įvairios atsitiktinės aplinkybės kartais gali jas palaikyti daug auktesniame lygyje ir kartais ka˛kiek pa˛eminti jas lyginant su natūralia kaina. Tačiau kokios bebūtų kliūtys, priverčiančios kainas nukrypti nuo io pastovaus centro, jos nuolat linksta prie jo“. Taigi laisvame mainų ūkyje rinkos kaina negali ilgesniam laikui smarkiai nukrypti nuo natūralios kainos. Faktikai A. Smith’as pirmasis pradėjo nagrinėti konkrečius veiksnius, kurie sukelia kainos nukrypimus nuo vertės. Tai, be viso kito, atvėrė galimybes tirti paklaus¹ ir pasiūl¹ kaip kainodaros veiksnius, bei isiaikinti įvairių monopolijų vaidmenį. Beje, tai, k¹ A. Smith’as vadino rinkos ir natūralia kaina, A. Marshall’as vadino trumpo laikotarpio kaina ir ilgo laikotarpio kaina. Galime teigti, kad A. Smith’o natūrali kaina tolygi J. S. Mill’io būtinai kainai ir minėtai A. Marshall’o ilgo laikotarpio normaliai kainai.

Taip daugelio ekonomistų pamėgtos dalinės pusiausvyros padėties analizei skirtas pirmos Tautų turto knygos 7 skyrius, kuriame idėstyta pusiausvyros teorija, labai teigiamai (įvardijant geriausia A. Smith’o sukurtos ekonomikos teorijos dalimi) įvertinta J. A. Schumpeter’io – kaip teorija, kuri „atvedė prie J. B. Say’aus teorijos ir per pastarojo darbus – prie L. Walras’o“. XIX a. tobulinant pusiausvyros teorij¹ tobulinime ˛ymiu laipsniu ir vyko grynos teorijos plėtra. Klasikinis tokios analizės pavyzdys – nuoroda, kad visuomeninis gedulas didina juodų audinių kain¹ ir siuvėjų darbo u˛mokestį, bet visai neturi įtakos audėjų darbo u˛mokesčiui, nes is juodos med˛iagos trūkumas yra laikinas. Tuo pat metu gedulas ma˛ina tokių prekių kaip spalvingos ilkinės med˛iagos kainas ir darbininkų, u˛imtų ių prekių gamyba, darbo u˛mokesčius. Kaina tik tada atitinka normali¹ (natūrali¹) prekės vertź, kai jos gamintojai negauna perdaug didelį peln¹ ir nepatiria realių nuostolių. Paklausos ir pasiūlos balansavimas galiausiai visada sulygina kainas iki „natūralaus“ lygio, kuris tik nedaug virija s¹naudas, būtinas, kad produktas būtų tiekiamas į rink¹. A. Smith’as nurodė: „Efektyvi (effectual) prekės paklausa – tai paklausa tų, kurie pasiruoź u˛ j¹ sumokėti natūrali¹ kain¹“. Tai paklausa, kuri egzistuoja, esant ilgalaikės pusiausvyros kainai. „Ir kiekvienos į rink¹ tiekiamos prekės kiekis natūraliai susiderina su efektyvia paklausa jai“. (Pa˛ymėtina, kad į A. Smith’o ilgalaikės natūralios kainos siejim¹ su ilgalaike pusiausvyros kaina gerokai paveikė I. Newton’o darbai; ko neslėpė ir pats mokslininkas). Tačiau A. Smith’as teigė, kad prekės ilgalaikź kain¹ lemia tik gamintojų tiekiama pasiūla, o „natūralios“ kainos paklausa neveikia. Jis taip ir nepaaikino ios paklausos ignoravimo, nes tam neturėjo jokių rimtesnių argumentų. is keistas įsitikinimas, kad tik trumpo laikotarpio pusiausvyrinė kaina, t. y. einamoji kaina, valdoma paklausos ir pasiūlos, yra labai tipikas XVIII a. ekonomikos moksle. Jį sugriovė tik mar˛inalistinis perversmas 1870 metais. Pagrindinė tokios klaidos prie˛astis, kaip jau minėta, buvo ne tai, kad A. Smith’o laikais ekonomistų buvo atmetama vertingumo teorija, pagrįsta naudingumo samprata, manant, kad yra neįmanoma nustatyti kiekybinį s¹ryį tarp naudingumo ir kainos – apie į sunkum¹ tada paprasčiausiai net nesusim¹stydavo. Greičiau, tais laikais paprasčiausiai nematė ryio tarp naudingumo, kaip mes jį dabar suprantame, ir kainos.

Kalbėdamas apie konkurencij¹, A. Smith’as suprato, kad konkurencija i rinkos proceso dalyvių atima kainos nustatymo jėg¹ (gali¹), ir kuo daugiau bus pardavėjų, tuo sunkiau jiems susitarti. Pirmos Tautų turto knygos 7 skyriuje jis kalba apie veiksmingos konkurencijos s¹lygas. Jos greta didelio pardavėjų skaičiaus įvardijamos tobula informacija ir tobulas iteklių mobilumas. Taigi tetrūksta tik vienos s¹lygos – prekių vienalytikumo, kad jo tekstas būtų pavyzdinis bet kuriam iuolaikiniam vadovėliui. Tačiau A. Smith’o pateikta konkurencijos analizė nesutampa su iuolaikine tobulos konkurencijos koncepcija: A. Smith’as pirmiausia turi omenyje konkuravimo proces¹, dėl kurio „rinkos“ kainos juda „natūralių“ kainų link, o ne i anksto numatytas tobulos konkurencijos galutinės būklės charakteristikas, kaip kad dabar i problema traktuojama. Taip pat gana „senamadikai“ skamba trumpa jo pastaba skyriaus pabaigoje apie monopolij¹: monopolija ilaikoma gaminant bet kuri¹ prekź, kurios ileidimo apimtis yra fiksuota. U˛ konkurentinės kainos ribų lieka neatkuriamos gėrybės: ˛ymiųjų dailininkų drobės arba „kai kurie vynuogynai Prancūzijoje“. Tačiau jo kalba apie „gamybines paslaptis“, vedančias link monopolijos, skamba kaip u˛uomina į netobul¹ konkurencij¹. Daroma prielaida, kad ios paslaptys suteikia gali¹ nustatyti monopolinź kain¹. Jo ivada, kad ilgame laikotarpyje „monopolinė kaina visais atvejais yra aukčiausia kaina, koki¹ tik galima „ispausti“ i pirkėjų“, taip pat neteisinga, bet ja bent jau pripa˛įstama, kad paklausa priklauso nuo kainos. (Pastebėtina, kad A. Smith’as i viso vos eias ar atuonias eilutes skyrė monopolinei kainai. O juk dabar monopolinės kainos teorija yra viena i svarbiausių ekonomikos teorijoje). Beje, ir kita A. Smith’o ivada, kad „laisvos konkurencijos kaina […] yra pati ma˛iausia kaina, su kuria galima sutikti“, nors ir yra svarbi teorema, bet pats A. Smith’as, atrodo, neturėjo nė ma˛iausio supratimo apie jos bent patenkinamo įrodymo sunkumus.

Nagrinėdamas kainų kitim¹, A. Smith’as siejo jį su darbo naumo kitimu. Vis dėl to akivaizdu, kad A. Smith’as mėgino paaikinti kain¹ pagal mainom¹j¹ vertź, lemiančia prekių mainų kiekybines proporcijas, kurios priklauso nuo įdėto į jas darbo. Tačiau toliau jis netyrė prigimties darbo, prekėms pagaminti.

A. Smith’as padarė tautologik¹ ivad¹, kad mainomosios vertės palyginamos, nes jos lyginamos per rinkos kainas! Tačiau būtent iuose savo samprotavimuose A. Smith’as į˛velgė problem¹, pastebėdamas, kad faktinės ir nominalios kainos yra ekvivalentikos, bet tik su viena svarbia ilyga: „tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje pinigai yra tikslus prekių faktinės mainomosios vertės matas, bet tik tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje“. Jeigu ios s¹lygos nesilaikoma, tai „dėl aukso ir sidabro vertės svyravimų vienos ir tos pačios nominalios kainos vertė gali gana smarkiai skirtis“. Vadinasi A. Smith’as faktikai suprato, kad santykinės kainos – tai „vienadienės“ kainos. Įvertinant tai, kad laikui bėgant, gali keistis ne tik pinigų vertė, tačiau ir bet kurios prekės vertė, taigi ir visa santykinių kainų sistema, neivengiama ivada, kad kainų proporcijos, priskirtinos skirtingiems laikotarpiams, yra nepalyginamos, o pati mainomų verčių palyginimo laiko aspektu problema – netriviali. A. Smith’ui dabar i tiesų prireikė mato – kokio nors nekintančio laike vertės standarto, nepriklausančio nuo laikinų mainomųjų proporcijų. Jis raė „panaiai kaip natūralūs matai, tokie kaip pėda, alkūnė ar sauja, kurių apimtis nuolat kinta, niekada negali būti kitų dalykų kiekio tikslus matas, taip ir prekė, kurios pačios vertė nuolat svyruoja, jokiu būdu negali būti kitų prekių vertės tikslus matas“.

Todėl A. Smith’as vėl atsigrź˛ė į darb¹. Tiesa, į kart¹ jo dėmesio centre atsidūrė kiti jo kokybės po˛ymiai. Jis raė: „Galima sakyti, kad visais laikais ir visose vietose vienodas darbo kiekis visada vienodai vertingas darbuotojui. Esant įprastai sveikatos, jėgų ir sugebėjimų būklei, įprastam meistrikumui ir vikrumui, jis visada turi paaukoti tiek pat savo laisvalaikio, laisvės ir ramybės. Kaina, kuri¹ jis sumoka, visada lieka nepakitusi, nesvarbu koks būtų prekių kiekis, kurį jis gauna mainais u˛ savo darb¹“.

Aikindamas, kodėl darbas yra vertės matas, A. Smith’as apeliavo į tai, kad darbuotojas visada savo darb¹ traktuoja kaip auk¹, atsisakant laisvės ir poilsio. Tačiau ˛mogus k¹ nors atiduodamas mainais reikalauja lygiaverčio dalyko, iuo atveju – prekės, kurios gamybai jis turėtų „skirti toki¹ pat auk¹“. Taigi darbas iuo atveju pasireikia kaip ˛mogikųjų pastangų s¹naudos, ir ia prasme turi sav¹jį mat¹, nepriklausantį nuo kitų prekių vertės. Darbas prieinamas poilsiui: kuo daugiau laiko ˛mogus priverstas skirti darbui, tuo ma˛iau jam lieka laisvalaikio. Deimt darbo valandų turi panai¹ prasmź įvairiose epochose ir skirtingomis s¹lygomis. Būtent ia prasme A. Smith’as darb¹ laiko „vieninteliu visuotiniu ir vieninteliu tiksliu vertės matu“. Tiesa, tai buvo vien teorinis sprendimas: jis kirtosi su realiu darbo nevienalytikumu ir todėl nelabai praktikai tiko matuoti vertinius dyd˛ius. Praktiniams tikslams A. Smith’as siūlė pasinaudoti netiesioginiais metodais, grind˛iamais santykinių kainų principu. Jie teigė, kad reikia rasti mainom¹j¹ proporcij¹, glaud˛iausiai susiet¹ su darbo s¹naudomis kaip vertės etalonu. A. Smith’as kėlė hipotezź, kad ilgiems laikotarpiams tokia proporcija turėtų būti grūdais ireiktas darbo u˛mokestis („tas pats grūdų kiekis labiau isaugos ir t¹ pači¹ tikr¹j¹ vertź viena nuo kitos nutolusiose epochose arba suteiks galimybź jų turėtojui nusipirkti ar gauti tokį pat kitų ˛monių darbo kiekį“); o trumpiems laiko periodams – piniginis darbo u˛mokestis (jis raė: „pereinant nuo vienų metų prie kitų sidabras, atrodytų, yra tinkamesnis matas, nei duona, todėl kad vienodi sidabro kiekiai greičiau gali būti ikeisti į t¹ patį darbo kiekį“).

A. Smith’o gyvenamoje epochoje i hipotezė buvo gana pagrįsta, nes, pirmiausia, duona buvo pagrindinis maisto produktas, o darbo apmokėjimas buvo artimas gyvenimo minimumui. Antra, liko s¹saja su piniginių metalų verte, o tai neleido staigiai keistis bendram kainų lygiui.

Kalbant apie A. Smith’o darbinės vertės teorij¹, pa˛ymėtina, kad jis, naudodamasis apraomuoju metodu ikėlė ir kit¹ vertės teorij¹, pagal kuri¹ vertź lemia darbo kiekis, kurį reikia sunaudoti tam, kad galima būtų nusipirkti i¹ prekź.

Vertės nustatymas pagal perkam¹jį darb¹, A. Smith’o nuomone, neprietaravo jo anksčiau pateiktam vertės nustatymui pagal darb¹, sunaudot¹ ios prekės gamybai.

Prekių mainams yra dėsningas ekvivalentikumas: mainomos prekės, kuriose „įkūnytas“ vienodas darbo kiekis. I to A. Smith’as darė ivad¹, kad prekės gamintojas, pavyzd˛iui, audėjas, mainydamas savo prekź (audinį) į kit¹ – pavyzd˛iui, batus, i io gamintojo (batsiuvio) perka tokį pat darbo kiekį. Todėl, galima vienodai sėkmingai prekės vertź nustatyti pagal sunaudoto, ar pirkto darbo kiekį. Perkamo darbo teorijoje vertės nustatymas perkeliamas i gamybos į mainų sfer¹, mainom¹j¹ vertź įsivaizduojant kaip galimybź gauti tam tikr¹ darbo kiekį. Tada vartotojui „bet kurio dalyko tikroji kaina“ – tai „darbas ir pastangos, būtini jam įsigyti“. Be to, reikia pridurti, kad A. Smith’ui nebuvo labai svarbu, kad tai būtų paties pirkėjo darbas. Jis raė: tai „kas perkama u˛ pinigus [] įsigyjama darbu tokiu pat mastu, kaip ir dalykai, įsigyjami mūsų pačių darbu“.

I tiesų, paprastos prekinės gamybos s¹lygomis, nesamdant darbuotojų ir prekių gamintojams naudojant jiems patiems priklausančias gamybos priemones, abiem metodais nustatytos prekės vertės dydis sutaps. Tačiau i esmės tai visai ne tas pats, kas tampa visikai aiku analizuojant kapitalistinės gamybos s¹lygomis. Jei batsiuvys dirba pasamdytas kapitalisto, tai jo pagamintų batų poros vertė ir jo darbo vertė (tai, k¹ jis gauna u˛ savo darb¹) – visikai skirtingi dalykai kiekybikai ir kokybikai. Audinys ir toliau vertas batų poros, bet jis vertas daugiau, nei batsiuvio darbas, nes į batų vertź dabar įtrauktas ir pridėtinis produktas, kuris tenka kapitalistui. Analizuodamas santykius tarp kapitalistų ir darbininkų (samdant darbo jėg¹), A. Smith’as į˛velgė mainų ekvivalentikumo dėsnio pa˛eidim¹. Jis matė, kad kapitalistas imoka darbininkui darbo u˛mokesčio forma tik dalį vertės, kuri¹ dirbdamas sukūrė darbininkas. Kit¹ ios vertės dalį kaip peln¹ pasiima kapitalistas. A. Smith’as nesugebėjo paaikinti io prietaravimo pagal darbinź vertės teorij¹ ir pareikė, kad kapitalizme pa˛eid˛iamas vertės dėsnis, bei laikė, kad darbinė vertės teorija tinkama tik ikikapitalistinėmis s¹lygomis. Jo manymu, mainom¹j¹ vertź lėmė darbas tik primityvioje „pradinėje visuomenės būklėje“, kai dar nebuvo kapitalistų, privačios ˛emės nuosavybės ir samdomų darbininkų bei visas darbo produktas priklausė darbuotojui, t. y. paprastos prekinės gamybos s¹lygomis. Tomis s¹lygomis, A. Smith’o ˛od˛iais tariant, „santykis tarp darbo kiekio, būtino įvairioms prekėms įsigyti, matyt, buvo vienintelis pagrindas juos mainant vien¹ į kit¹“.

I ūkio istorijos ˛inome, kad paprastos prekinės gamybos sistemoje gamintojai parduoda ir perka darbo produktus. Darbo jėga ten nelaikoma preke. Tomis s¹lygomis svetimas darbas „perkamas“ tik sudaiktinta darbo produktų forma. O kapitalizmo sistemoje, kur darbininkai yra darbo jėgos pardavėjai, o kapitalistai, būdami gamybos priemonių savininkais, yra ios prekės pirkėjai, nuolat vyksta mainai tarp grynojo ir sudaiktinto darbo. Tačiau A. Smith’as ne˛inojo darbo jėgos kategorijos ir klaidingai manė, kad darbininkai parduoda darb¹. Todėl jis nesugebėjo pagal darbinės vertės teorija paaikinti kaip vyksta neapmokėto darbo pasisavinimas kapitalizme. Tiesa, is jo veikalas davė prad˛i¹ socialistų reikiamai minčiai, kad esamoje kapitalizmo visuomenės santvarkoje darbininkas anaiptol negali gauti visų savo darbo vaisių.

A. Smith’o teorijoje greta dviejų minėtų vertės nustatymo būdų – pagal sunaudot¹ darb¹ ir perkamo darbo teorij¹ – pateikiamos dar dvi vertės koncepcijos. Jis manė, kad kapitalizme mainai vykdomi jau ne pagal darbo s¹naudas. Prekės vertź lemia ir kiti prekės savikainos veiksniai – kapitalas bei ˛emė. Pereinant prie kapitalistinės gamybos, jo manymu, „vertė, kuri¹ darbininkai savo darbu prideda prie med˛iagų vertės, iuo atveju pati suskyla į dvi dalis“: viena eina darbo u˛mokesčio apmokėjimui, o kita – pelno apmokėjimui. Be to A. Smith’as kaip treči¹ sudėtinź vertės dalį nagrinėja rent¹, ir teigia, kad vertė kapitalizmo s¹lygomis skyla į darbo u˛mokestį, peln¹ ir rent¹. Taigi kapitalizmo s¹lygoms A. Smith’as sukonstravo treči¹ teorij¹, pagal kuri¹ prekės vertė susidaro sudedant darbo u˛mokestį, peln¹ ir rent¹, tenkančius prekės vienetui. Prekėms, kurių gamyboje nenaudojama nuomojama ˛emė, kaina susideda tik i darbo u˛mokesčio ir pelno. Akivaizdu kad prekės vertės teorija, besiremianti gamybos s¹naudomis, yra tučia ir beprasmė, jeigu ji nepaaikina, kaip nustatomas gamybinių paslaugų kainos. Tačiau A. Smith’as nepasiūlė vientisos darbo u˛mokesčio ir rentos teorijos bei i viso nesuformulavo pelno ir grynojo procento teorijos. Sakyti, kad normali daikto kaina – tai kaina, viso labo padengianti jos pagaminimo pinigines ilaidas – vadinasi kain¹ aikinti kaina. ia prasme A. Smith’as i viso nesukūrė kainos (vertės) teorijos. Be to, iame vertės nustatymo variante A. Smith’as ignoravo pastovų kapital¹, kaip prekės vertės ir natūralios jos kainos sudedam¹j¹ dalį. A. Smith’as nurodė: „Gali pasirodyti, kad reikalinga dar ir ketvirtoji dalis – kompensuoti kapital¹. Tačiau reikia turėti omenyje, kad bet kurio ūkinio įrankio, tarkime darbinio arklio, kaina susideda i trijų tokių pačių dalių. Todėl, nors į duonos kain¹ turi būti įskaičiuojamas ir arklio ilaikymo kainos apmokėjimas, kaina vis dėlto galiausiai suskyla į tris sudedam¹sias dalis: rent¹, darbo u˛mokestį ir peln¹“. (Tai truputį vėliau aptarsime detaliau). Tačiau vis dėlto vertź A. Smith’as traktavo kaip įdaiktint¹ darb¹ ir nurodė vertės pirmenybź prie pajamas.

Toliau i¹ nuostat¹ jis papildė nustatydamas vertės altinius. A. Smith’as tiesiog nurodė, kad „darbo u˛mokestis, pelnas ir renta yra trys pirminiai įvairių pajamų, taip pat ir mainomosios vertės, altiniai“. Taigi A. Smith’as, taikydamas kapitalizmui sukonstravo ketvirt¹j¹ vertės teorij¹ (iorikai ji labai panai į treči¹j¹), kurioje vertė nustatoma pajamomis – darbo u˛mokesčio, pelno ir rentos lygiu. Be to, A. Smith’o prekės kainos (Q) formulė kaip pajamų suma Q=W+P+R (kur W – darbo u˛mokestis; P – pelnas ir R – renta) apima, kaip jau minėta, ne tik tiesioginių ios prekės gamybos dalyvių pajamas (W₀, P₀, R₀), bet ir pajamas, kurias anksčiau gavo gamintojai tų gamybos priemonių, kurios duotame gamybos procese buvo panaudotos kapitalo sudėtyje (C₀):

Pavyzd˛iui, jei Q – natūrali grūdų kaina, tai pagal A. Smith’¹, C₀ galima laikyti arklio, naudojamo ˛emei apdirbti, įsigijimo ir ilaikymo ilaidoms, C₁ – paaro arklio u˛auginimo ilaidoms ir t. t. Kadangi ilaidų (C) dydis pereinant nuo C₀ iki C_n nuolat ma˛ėja ir – kratutiniu (ribiniu) atveju – artėja link nulio, vis¹ prekės kain¹ (Q) galima pavaizduoti kaip:

Q=(W₀+W₁+ … +W_n)+(P₀+P₁+ … +P_n)+(R₀+R₁+ … +R_n)

Vis dėlto, kaip pa˛ymėjo K. Marx’as, ioje ketvirtojoje pajamomis grind˛iamoje vertės teorijoje, u˛uot vertź laikius jų altiniu, pačios pajamos tampa vertės altiniu. Taip pat A. Smith’as pateko į u˛burt¹ rat¹, kainas nustatydamas pagal kainas. Tiesa, tarp trečiosios vertės koncepcijos (teigusios, kad mainomoji vertė (ar vertė, ar natūrali kaina) sukuriama darbu ir skyla į tris pajamų dalis, atitenkančias atitinkamai darbininkams, kapitalistams ir ˛emvald˛iams) ir ketvirtosios vertės koncepcijos (teigusios, kad mainomoji vertė susideda i trijų pajamų rūių, gaunamų atitinkamai darbininkų, kapitalistų ir ˛emvald˛ių) atrodytų nėra skirtumo. Juk formaliai teiginiai „A gali būti suskaidytas į B, C, ir D“ bei „A susideda i B, C ir D“ neprietarauja vienas kitam, bet kalbant apie A esmź ir kilmź jie toli gra˛u nėra tapatūs.

Be to, tai kad vertė suvedimas į pajamas A. Smith’o teorijoje tiesiogiai prietarauja jo darbinės vertės teorijai. Juk kapitalizmo s¹lygomis prekių kainos tiesiogiai nesvyruoja aplink vertź. Tai pastebėjo ir pats A. Smith’as, nors nesuprato, kad vertės dėsnis taip pat galioja kapitalizme. Tačiau jis darė klaid¹ nustatydamas vertź pagal pajamas, ir kaip vertės sudedam¹sias dalis A. Smith’as įtraukė ne paprasčiausi¹ peln¹, o kapitalo vidutinź pelno norm¹, kuri laisvos konkurencijos s¹lygomis yra „natūrali“, neesant kliūčių kapitalo persiliejimui i akos į ak¹. (Pastebėtina, kad apie vidutinės pelno normos nusistovėjimo mechanizm¹ savo laike J. Turgot raė dar D. Hume’as, kuris teigė, kad visoje ekonomikoje, kur yra galimybė kapitalui laisvai persilieti tarp akų ir laisva konkurencija, visikai natūraliai nusistovi vieninga pelno norma). Taip A. Smith’as intuityviai pradėjo operuoti gamybos kainos kategorija, kuri¹ jis tapatino su verte.

4.1.6. A. Smith’o mokymas apie pajamas

Jau Tautų turto įvade A. Smith’as paaikino, kad pagrindinė jo veikalo tema – ekonominė plėtra: jėgos, veikiančios ilg¹ laikotarpį ir valdančios tautos turto augim¹. Visikai aiku, kad i tikrųjų turtu jis laikė ne kuriuo nors laiko momentu sukaupt¹ visuomenės kapital¹ (atsargas), bet visuomenės pajamas, sukurtas per tam tikr¹ laik¹ (sraut¹). Pajamų augim¹ jis pirmiausia siejo su darbo pasidalijimo dyd˛iu visuomenėje. Be to, darbo pasidalijim¹ jis traktavo taip plačiai, kad apėmė visk¹, k¹ mūsų laikais įvardijame kaip techninź pa˛ang¹, kuri, savo ruo˛tu, A. Smith’o laikais buvo laikoma, grubiai sakant, ka˛kuo atsitiktiniu ir priklausančiu nuo to, ar atsiras reikalingas ˛mogus reikalingoje vietoje reikalingu laiku.

Aptardamas paskirstymo klausimus, problem¹, kuri¹ reikia iaikinti, A. Smith’as suprato kaip nacionalinio produkto paskirstym¹ tarp klasių. Abipusis ryys tarp vertės ir paskirstymo, kurį iuolaikinė ekonomika laiko savaime suprantamu, A. Smith’ui nebuvo aktualus. Prieingai, savo paskaitose Glasgow’e jis kalbėjo tik apie gamyb¹. Keturių skyrių apie paskirstym¹ įtraukimas į Tautų turto pirm¹ knyg¹ greičiausiai atspindi fiziokratų ar, kaip teigė E. Cannan’as, R. Cantillon’o veikalų poveikį.

Taigi A. Smith’o pateikta pajamų teorija akivaizd˛iai grįsta klasiniu po˛iūriu. Pa˛ymėtina, kad A. Smith’as ˛engė didelį ˛ingsnį į priekį (lyginant su fiziokratais), apibūdindamas kapitalistinės visuomenės klasinź struktūr¹. Jis iskyrė tris pagrindines klases pagal jų santykį su gamybos priemonėmis: darbininkus, kapitalistus ir ˛emvald˛ius. Kiekviena visuomenės klasė gauna pagrindines savo pajamas. Darbininkai neturi jokios nuosavybės ir priversti parduoti savo darb¹ (vėliau K. Marx’as patikslino, kad pirkimo-pardavimo objektas i tikrųjų yra darbo jėga) u˛ darbo u˛mokestį. Kapitalistai (skirtingai nuo fiziokratų, A. Smith’as nematė esminio skirtumo tarp kapitalistų, u˛imtų pramonėje ir ˛emės ūkyje) disponuoja kitomis gamybos priemonėmis, iskyrus ˛emź (pramoniniais pastatais, įrengimais, laivais, fermomis, ˛aliavų atsargomis), samdo darbininkus ir pajamas gauna pelno forma. ˇemvald˛iai disponuoja pagrindine gamybos priemone – ˛eme ir gauna rent¹, kuri yra mokestis u˛ ˛emź, inuomojam¹ fermeriams-kapitalistams. (Visi, kurie sekė A. Smith’u aikinant pajamų pasiskirstym¹, ir suformavo klasikinź tradicij¹, aikinanči¹ darbo u˛mokestį, pelnus ir rent¹ kaip „trijų did˛iųjų socialinių klasių“ pajamas).

A. Smith’as taip pat į˛velgė visuomenėje įvairių sluoksnių ir tarpinių grupių. Jis pabrė˛ė, kad pagrindinės klasės gauna vadinam¹sias pirmines pajamas, o visų kitų grupių pajamos yra perskirstomosios, arba antrinės. Jų altinis yra arba pelnas, arba renta, arba darbo u˛mokestis.

Tautų turto pirmos knygos 8 skyriuje glaustai idėstoma darbo u˛mokesčio teorija. Ma˛daug eiuose puslapiuose aikinama darbinio fondo teorija, pragyvenimo minimumo teorija, (abi ios teorijos galėjo būti perimtos i J. Turgot ir fiziokratų), susitarimo teorija, ka˛kas panaaus į ribinio produktyvumo teorij¹ ir net teisės į likutinź produkcij¹ teorij¹. Be to, visos ios teorijos pateiktos be nesuvokiant, kad jos visos negali būti vienodai teisingos analizuojant tuo pačiu lygmeniu. Kaip atraminį tak¹ A. Smith’as pasirenka kapitalo kaip „atsargų“, i kurių darbuotojams avansuojamos gamybos priemonės tam laikui, kol jie u˛imti produkcijos ileidimu, koncepcija. I čia kildinamas ryys tarp „paklausos tiems, kurie gyvena i darbo u˛mokesčio“ ir „fondų, skirtų darbo u˛mokesčio imokėjimui“. is ryys detaliau neiaikinamas, bet būtent juo grind˛iamas įsitikinimas, kad kapitalo augimas sukels nuolat auganči¹ paklaus¹ darbui.

Patį darbo u˛mokestį – darbininkų pajamas – A. Smith’as pavadino darbo produktu ir natūraliu atlyginimu u˛ darb¹. Jis manė, kad darbo u˛mokestis egzistuoja ir paprastoje prekinėje gamyboje, nesant samdomo darbo ir kapitalo. A. Smith’o įsitikinimu čia jis yra lygus visam darbuotojo, dirbančio su savo gamybos priemonėmis sau priklausančioje ˛emėje, darbo produktui. Tačiau nuo to laiko, kai gamybos priemonės ir ˛emė tapo kapitalistų nuosavybe, o nepriklausomas gamintojas virto samdomu darbininku, pastarasis darbo u˛mokesčio forma jau negauna visos savo darbo produkto vertės. A. Smith’as pabrė˛ė tendencij¹ inykti nepriklausomai smulkiai gamybai ir visuotinai plisti samdomam darbui. Kalbėdamas apie savo laikmetį jis net truputį perdėjo i¹ tendencij¹, tvirtindamas, kad „Europoje visur vienam savarankikam darbuotojui tenka dvideimt darbininkų, dirbančių eimininkui“. Vargu ar samdomas darbas tuo metu buvo pasiekźs tokį lygį net Anglijoje, nekalbant jau apie kitas Europos alis. Tačiau svarbu tai, kad A. Smith’as čia, be jokių abejonių, į˛velgė pagrindinź plėtros kryptį.

Analizuodamas darbininko pajamas kapitalizme, A. Smith’as ėmė vartoti darbo paslaugų natūralios kainos samprat¹, kuri¹ perėmė i fiziokratų. Jis pastebėjo, kad darbo u˛mokestis turi u˛tikrinti darbininkui galimybź nusipirkti gyvenimo reikmenų, ir visuomet turi iek tiek viryti lygį, pakankam¹ ˛mogaus egzistavimui. Tokia darbo u˛mokesčio traktuote A. Smith’as atsitraukė nuo W. Petty pozicijos, kuris darbo u˛mokesčiu laikė į fizinį gyvenimo minimum¹, neatsi˛velgiantį į tai, kad darbininkai gali turėti eim¹ ir vaikų. Tačiau skirtingai nuo pastarojo, A. Smith’as nesuprato darbo u˛mokesčio kokybinio ypatingumo, jo specifikos kaip kategorijos, būdingos tik kapitalistiniam gamybos būdui. Skirtumus tarp paprasto prekių gamintojo ir samdomo darbuotojo darbo u˛mokesčio jis suvedė į kiekybinius skirtumus. A. Smith’as, įvardydamas darbo u˛mokestį kaip darbo kain¹, tvirtino, kad jis susiveda į darbininko gyvenimo lėų, būtinų gyvenimui ir vaikų, kurie pakeis jį darbo rinkoje, auklėjimui, minimumo vertź. Tenka pa˛ymėti, kad A. Smith’as ne˛inojo darbo jėgos kategorijos ir nesuprato, jog darbas, būdamas vertės altinis, pats vertės ir kainos neturi. Darbas – tai procesas, ir parduoti galima tik darbo produkt¹, t. y. prekź, arba darbo sugebėjimus, t. y. darbo jėg¹.

Vis dėlto A. Smith’as normalų darbo u˛mokesčio lygį apibūdino pagal darbo jėgos vertź, nes kalbėjo apie darbo u˛mokesčio dyd˛io nustatym¹ pagal gyvenimo reikmenų vertź. A. Smith’as mėgino pateikti darbo u˛mokesčio svyravimo mechanizm¹, ir pagal normalaus darbo u˛mokesčio samprat¹ pa˛ymėjo, kad apatinė jo riba yra fizinis gyvenimo minimumas. Tai pati ˛emiausia norma, kokia tik suderinama su „paprastu ˛monikumu“. Jei samdomų darbininkų darbo jėgos kaina nusileid˛ia ˛emiau tokio minimumo, atsiranda grėsmė imirti „iai darbininkų rasei“. Pastebėtina, kad tokia padėtis galima tik ekonomikai regresuojančioje visuomenėje. Kaip pavyzdys buvo pateikta Indija, kurioje viepatavo Rytų Indijos bendrovė. A. Smith’o nuomone, alyse, kurių ekonomika yra stagnacijos būklėje (pvz., XVIII a. Kinijoje), darbo u˛mokestis tik nedaug virija fizinį minimum¹. O alyse, kuriose vyksta nuosaiki, ar ypač sparti ūkio plėtra, darbo u˛mokestis be fiziologinio minimumo apima tam tikr¹ perteklių, kurio dydį lemia susiklosčiusios vartojimo normos, tradicijos ir kultūrinis lygis. Taip, JAV darbo u˛mokestis buvo auktesnis, nei Anglijoje, nes pirmosios ekonomika plėtojosi ypač audringai.

Toliau A. Smith’as teigė, kad darbo u˛mokesčio svyravimus lemia rinkos mechanizmo veikimas, o tiesioginė jo kitimo prie˛astis yra paklausos ir pasiūlos svyravimai darbo rinkoje. A. Smith’as manė, kad stichikas rinkos mechanizmas palaiko natūralų (vidutinį) darbo u˛mokestį tam tikrame lygyje, ribodamas faktinio darbo u˛mokesčio nukrypim¹ nuo io lygio. Didelis darbo u˛mokesčio pakilimas darbininkų eimose sukelia gimstamumo augim¹ (A. Smith’as tiesiai pareikia, kad „[] paklausa ˛monėms, kaip ir bet kuriai kitai prekei, būtinai reguliuoja ˛monių gamyb¹; ji paskatina j¹, kai ji vyksta per lėtai, ir sulaiko, jei ji vyksta per greitai“), daugumos vaikų igyvenim¹ ir, kaip viso to rezultat¹, darbo pasiūlos bei konkurencijos tarp darbininkų augim¹. Dėl ių veiksnių normalus darbo u˛mokesčio lygis pa˛emėja, o tai gali sukelti prieing¹ tendencij¹ – gimstamumo kritim¹, vaikų mirtingumo didėjim¹, darbo pasiūlos suma˛ėjim¹ ir konkurencijos tarp verslininkų stiprėjim¹.

Nustatydamas konkretaus darbo u˛mokesčio lygį, A. Smith’as daug dėmesio skyrė jėgų santykiui tarp darbininkų ir juos samdančių kapitalistų. Jis Tautų turto pirmos knygos 8 skyriaus prad˛ioje pastebėjo, kad jėgos ioje kovoje nelygios, nes kapitalistų daug ma˛iau ir jie galėjo palyginti daug ilgiau igyventi, kai darbas jų įmonėse nutrūkdavo, o darbininkai, neturėdami santaupų ir atsargų, labai greitai atsidurdavo beviltikoje padėtyje. Įmonininkams buvo nesunku susitarti (nebūtinai tiesiogiai) ir veikti prie darbininkus vieningu frontu, nekeliant atlyginimų daugiau, nei egzistuojantis jų lygis, o darbininkų susitarimai ir s¹jungos tuo metu buvo u˛drausti įstatymais. A. Smith’as pa˛ymėjo, kad per darbininkų ir įmonininkų (verslininkų) susidūrimus valstybė visuomet stodavo į pastarųjų pusź.

A. Smith’as skyrė tris visuomenės būkles: a) progresuojanči¹, b) stacionari¹, ir c) regresuojanči¹. Progresuojančiai būklei būdingas turto didėjimas ir paklausos darbui augimas. Darbininkų padėtį esant stacionariai būklei A. Smith’as vadino sunkia, o esant nuosmukio būklei – apverktina. Jis raė: „Dosnus darbo atlygis visuomet yra augančio nacionalinio turto natūralus po˛ymis. Varganas aprūpinimas ir darbininkų skurdas yra akivaizdus nuosmukio po˛ymis, o jei jie nuolat alksta, vadinasi, vyksta spartus nuosmukis“. Tačiau, pasisakydamas u˛ auktus darbo u˛mokesčius, A. Smith’as nepalaikė auktų kainų. Skirtingai nuo fiziokratų, jis siejo ˛emas maisto produktų kainas su gausumu ir klestėjimu, o auktas kainas – su stygiumi ir sielvartu. Pa˛ymėtina ir tai, kad pagal A. Smith’o sistem¹ numatoma, nuolat gerėjanti padėtis, t. y. jis buvo optimistas, kalbėdamas apie ˛monijos ateitį. Tiesa, darbininkų skaičiaus didėjimas visada „tempia“ atlyginim¹ ˛emyn link minimalaus jo dyd˛io, kai pinigų u˛tenka tik igyvenimui. Bet link nereikia į: kol tebevyksta kaupimas, o tai, A. Smith’o nuomone, truks ilgai, visuomenė i tikrųjų turi neisenkamas galimybes gerinti savo dali¹. A. Smith’as nepasidavė pagundai teigti, jog is pasaulis yra pats geriausias i visų įmanomų; jis buvo skaitźs F. Voltaire Kandid¹ (1759 m.) ir nebuvo dr. Panglosas. Tačiau jo nuomone, nėra prie˛asčių, trukdančių pasauliui judėti geresnio gyvenimo ir pa˛angos link. Jei tik rinkos mechanizmas nebūtų trikdomas, ir leid˛iama laisvai veikti didiesiems visuomenės dėsniams, galima būtų pasiekti neabejotinos pa˛angos. Tik po labai ilgo laikotarpio, nusitźsiančio gerokai u˛ akiračio, galima būtų į˛iūrėti ir galutinį visuomenės judėjimo tiksl¹. Jį pasiekus, „natūralus“ darbo u˛mokestis, ilgai po truputį kilźs, galiausiai vėl nusmuks iki vien egzistavim¹ palaikančio lygio, nes visuomenė bus inaudojusi visus savo iteklius ir nebegalės kaupti. Įsigalės stagnacija (stacionari būklė). Tenka pripa˛inti, kad A. Smith’o po˛iūris į stacionari¹ būklź vėliau turėjo didelį poveikį kitiems klasikinės mokyklos atstovams.

Būtina pabrė˛ti dar vien¹ aspekt¹, kurio tikrosios svarbos A. Smith’o pasekėjai nesugebėjo tinkamai įvertinti. Jo esmź, kaip pa˛ymi J. A. Schumpeter’is, sudaro lakonikas A. Smith’o pastebėjimas, kad „dosnus darbo apmokėjimas“ yra ir „neivengiamas padarinys“, ir „natūralus nacionalinio turto augimo po˛ymis“ (ikirta J. S. – Aut. pastaba). Taigi darbo u˛mokesčio problema pateikiama visikai kitu aspektu, nei vėliau j¹ aptarė D. Ricardo. A. Smith’o nuomone, auktas darbo u˛mokestis geriausiai skatina ekonominź pa˛ang¹, nes palyginti auktas darbo u˛mokestis (ypač vienetinis) yra svarbiausia paskata didinti darbo naum¹. Tai, savo ruo˛tu, stiprina kapitalo kaupim¹ ir didina paklaus¹ darbui. A. Smith’as kategorikai atmetė tarp daugumos merkantilistų paplitusį teiginį, kad darbo u˛mokesčio augimas ma˛ina darbo paskatas ir daro darbininkus tinginiais. Jis teigė, jog „esant auktam darbo u˛mokesčiui, mes visada darbininkus matysime veiklesnius, uolesnius ir supratingesnius, nei esant ˛emam darbo u˛mokesčiui“. Todėl jis ragino darbdavius nebijoti didinti darbo u˛mokestį, nes stichikas rinkos mechanizmas vis tiek apribos į augim¹. A. Smith’as pasisakė u˛ auktus darbo u˛mokesčius ir i socialinių bei humanistinių motyvų. Jis raė, kad samdomi darbuotojai sudaro did˛i¹j¹ alies gyventojų dalį ir „tai, kas veda link daugumos gyvenimo s¹lygų pagerėjimo, jokiu būdu negali būti pripa˛inta kenksminga visumai. Be abejonių jokia visuomenė negali klestėti ir būti tikrai laiminga, jeigu did˛ioji jos dalis yra vargai ir nuskriaustieji. Be to, paprasčiausias teisingumas reikalauja, kad ˛monės, kurie maitina, rengia ir stato būstus visiems gyventojams, gautų toki¹ savo pačių darbo produktų dalį, kad patys galėtų turėti pakenčiam¹ maist¹, drabu˛ius ir gyvenam¹jį būst¹“.

Tikriausiai pačiu geriausiu Tautų turto skyriumi galima laikyti pirmos knygos 10 skyrių, kuriame pateikta darbo u˛mokesčio struktūros analizė. Nors jis daug kuo remiasi R. Cantillon’o darbu, vis dėlto, perskaičius atitinkamus R. Cantillon’o Esė skyrius (7 ir 8 sk.), dar didesnės pagarbos nusipelno A. Smith’o proto analitinė jėga. A. Smith’as inagrinėjo dieninio ir savaitinio darbo u˛mokesčio santykinius lygius nuolat atsi˛velgdamas į: 1) įvairių ˛inių priimtinum¹; 2) atitinkamų įgūd˛ių įgijimo s¹naudas; 3) samdomo darbo pastovumo laipsnį; 4) pasitikėjim¹ samdomu darbuotoju ir jo atsakomybź; 5) tikimybź gauti laukiam¹ u˛darbį s¹lygomis, kai kitų profesijų atstovams jis visikai negarantuotas.

Pirma, darbo u˛mokesčio skirtumai aikinami gana įprastais argumentais: darbo apmokėjimas vienodomis s¹lygomis tuo auktesnis, kuo darbas ma˛iau malonus. Tiesa, vėliau J. S. Mill’is liūdnai pastebėjo, kad yra visikai prieingai – bet kokiu atveju realiai darbas apmokamas tuo blogiau, kuo jis sunkesnis ir purvinesnis Juk sunkaus darbo apmokėjimas yra paklausos ir pasiūlos s¹veikos rezultatas, o jo sunkum¹ ir kenksmingum¹ visada linkź įvertinti tik besisiūlantys atlikti į darb¹. Todėl, akivaizdu, kad darbo sunkumo ir kenksmingumo motyvus nusveria veiksniai paklausos aspektu ar ka˛kokie kiti veiksniai pasiūlos aspektu.

Antra, aikinant darbo u˛mokesčio lygio skirtumus pateikiami argumentai (vėl pasiūlos aspektu), grind˛iami samprata, kurios prad˛i¹ padarė W. Petty, aikiai suformulavo A. Smith’as, kuri dabar iki galo isiskleidė ˛mogikojo kapitalo koncepcijoje. A. Smith’o nuomone, ilaidas ˛mogaus isilavinimui ir mokymuisi galima nagrinėti kaip kapitalo indėlį į jo sugebėjim¹ u˛dirbti ateityje, analogikai indėliams į daiktinį kapital¹. Kad jie ekonomikai būtų naudingi, jie turi atsipirkti per vis¹ ˛mogaus darbinį gyvenim¹. Todėl labiau isilavinź ir geriau imokyti ˛monės vidutinikai u˛dirba daugiau u˛ tuos, kuriems trūksta isilavinimo ar pasirengimo darbinei veiklai. A. Smith’o ˛od˛iais tariant „Darbas, kuriam jis (isilavinźs ˛mogus) yra imokomas, gr¹˛ina jam, u˛dirbant daugiau nei įprastas darbo u˛mokestis u˛ paprast¹ darb¹, visas ilaidas, ileistas mokymuisi, ma˛iausiai įprastu pelnu nuo kapitalo, lygaus ių ilaidų sumai“.

Trečia, darbo u˛mokesčio lygių skirtumai aikinami (taip pat pasiūlos aspektu) tuo, kad darbuotojai reikalauja auktesnio apmokėjimo, jei jų u˛imtumas nėra garantuotas. Tačiau ar darbdaviai gali mokėti u˛ laikinus, sezoninius darbus daugiau, nei u˛ pastovius? Pastebėtina, kad čia esama u˛uomazgos – bet tik u˛uomazgos – iuolaikinės „netiesioginio kontrakto“ tarp darbininko ir įmonės teorijos, pagal kuri¹ toks kontraktas – tai sandėris tarp vengiančio rizikos darbininko ir neutralios rizikai įmonės.

Ketvirtasis argumentas apima ir paklaus¹, ir pasiūl¹. Viena vertus (pasiūlos aspektu), prisiimta atsakomybė turi būti atlyginama, nes ji sunkina. Kita vertus, (paklausos aspektu), didelis virininko ar administratoriaus u˛darbis – tai savotikas apsidraudimas nuo grobstymo ir piktnaud˛iavimo.

Penktasis argumentas, vėl akcentuojantis pasiūl¹, ypač įdomus tuo, kad jis siūlo pasirinkim¹ neaikumo s¹lygomis. Iki pastarojo laiko apie ios problemos ekonominį traktavim¹ buvo ˛inomi tik du A. Smith’o knygos Tautų turtas puslapiai, bei dar keletas puslapių i A. Marshall’o Principų. Norėdamas parodyti, kad ˛monės linkź pervertinti sėkmės tikimybź ir per ma˛ai įvertinti praradimų tikimybź, A. Smith’as pateikia pavyzd˛ių i loterijų ir draudimo praktikos. Jie akivaizd˛iai parodė, kad ˛monės „mėgsta rizik¹“. Tai leido jam daryti ivad¹, kad visos profesijos su perspektyva gauti palyginti auktas, bet nepatikimas pajamas, duoda ma˛esnį atlygį, nei lyginamos su jomis profesijos, kurių pajamos visikai nuspėjamos. ˇmonės visada bus linkź pervertinti savo galimybes rinkdamiesi rizikingas profesijas (pvz., juristo ir gydytojo) ir tuo u˛siimti norės per daug ˛monių.

io skyriaus ivada: jei konkurencija ir ne visada sulygina piniginį atlygį u˛ įvairius u˛siėmimus, tai ji vis dėlto sulygina jų „grynuosius pranaumus“ tokia piniginių ir nepiniginių atlygių suma, kad piniginis skirtumas bet kuriuo atveju kompensuojamas vieno ar kelių aukčiau minėtų penkių veiksnių. Rinka visuomet visas darbo rūis suveda į bendr¹ mat¹. Tokie pat lygūs darbo kiekiai – jų „sunkumo“ kiekio prasme – visada kompensuojami vienodo piniginio atlyginimo. Taigi, suprantama prielaida apie tobulos konkurencijos darbo rinkas, tarp jų ir tai, kad darbo itekliai laisvai pasiskirsto tarp profesijų.

Tautų turto pirmos knygos 9 skyrius yra skirtas kapitalo pelnui ir jame labai nedaug kalbama apie pelno kaip pajamų prigimtį. Pagal darbinės vertės teorij¹, peln¹ A. Smith’as nagrinėjo kaip samdomo darbuotojo neapmokėto darbo produkt¹. Jis raė: „Vertė, kuri¹ darbininkai prideda prie med˛iagų vertės, iuo atveju suskyla į dvi dalis, i kurių viena skiriama jų darbo u˛mokesčiui apmokėti, o kita tenka jų darbdavio (įmonininko) pelno u˛ vis¹ kapital¹ apmokėjimui“. A. Smith’o traktavime vienu atveju pelnas – tai visas skirtumas tarp naujai darbu sukurtos (pridėtos) vertės ir darbo u˛mokesčio. Pagal darbinź vertės teorij¹, jis kalbėjo, kad i darbu sukurtos prekės vertės darbininkui darbo u˛mokesčio forma tenka tik tam tikra jos dalis, o likusi darbu pridėtos vertės dalis yra kapitalisto pajamos. Pelnas iuo atveju aikinamas kaip pridėtinis produktas. Skirtingai nuo fiziokratų, A. Smith’as pridėtinį produkt¹ traktavo ne kaip vartojamųjų verčių prieaugį tik ˛emės ūkyje, o kaip nauj¹ vertź, sukurt¹ darbuotojo darbu, nepriklausomai nuo gamybos akos.

Tačiau kitu atveju peln¹ A. Smith’as laikė pramoninio kapitalisto pajamomis, likusiomis jam imokėjus ˛emės savininkui ˛emės rent¹, jei jis nuomojasi ˛emź (rent¹ moka ir kapitalistai, turintys pramonės įmones kalnakasybos akoje ir nuomojantys rūdynus; bet A. Smith’as, o paskui jį ir beveik visi anglų ekonomistai iki pat A. Marshall’o, painiojo rentos i ˛emės ir rentos i rūdynų sampratas), o piniginio kapitalo turėtojui (skolintojui) – palūkanas (procentus). Čia jau pelnas pasirodo kaip verslininko pajamos, funkcionuojančio kapitalisto pajamos. iuo atveju A. Smith’as ry˛tingai pasisakė prie pelno įvardijim¹ kita darbo u˛mokesčio rūimi, susijusia su įmonės prie˛iūra ir valdymu. Pagrįsdamas savo teiginį, jis pabrė˛ė, kad pelno dydis priklauso ne nuo įmonės prie˛iūros ir valdymo darbo kiekio, sunkumo bei sudėtingumo, o nuo įtraukto į versl¹ kapitalo apimčių. (Beje, doktrina, pagal kuri¹ pelnas, suprantamas kaip pagrindinės kapitalistų klasės pajamos, i esmės pasireikia kaip ios klasės sukauptų fizinių gėrybių (įskaitant samdomų darbininkų pragyvenimo priemones) verslininkiko naudojimo rezultatas, įsigalėjo XIX a. ekonomikos teorijose, ypač Anglijoje). Be to, A. Smith’as i¹ savo mintį grindė faktu, kad daugelyje stambių kapitalistinių įmonių prie˛iūros ir valdymo funkcijas atlieka samdomi valdytojai. Nors skaičiuojant jų darbo u˛mokestį įvertinama ne tik darbas ir sugebėjimai, bet ir pasitikėjimas, is darbo u˛mokestis niekaip nesusijźs su kapitalo dyd˛iu. Prieingai, kapitalistas, atsilaisvinźs nuo bet kokio darbo, ir toliau tikisi, kad jo pelnas apytiksliai atitiks kapitalo dydį. Kapitalisto pajamas A. Smith’as nagrinėja kaip atsiradusias i viso avansuoto kapitalo, įskaičiuojant ilaidas darbo u˛mokesčiui ir gamybos priemonėms. Mokslininkas suprato, kad ekonominės plėtros eigoje pelno norma dėl tarpusavio konkurencijos turi isilyginti, „kai daugelio turtingų pirklių kapitalai įdedami į vien¹ ir t¹ pači¹ ak¹“. Galiausiai toks pat kapitalas turi atneti vienod¹ peln¹, nes bus sunku rasti, kaip pelningai panaudoti nauj¹ kapital¹.

Aptarźs pelno normos sulyginimo proces¹, A. Smith’as faktikai peln¹ nagrinėjo kaip paties kapitalo naumo dėsning¹ rezultat¹ arba mokestį kapitalistui u˛ jo veikl¹, darb¹ ir rizik¹. Dėl to jis teigė, kad pelno dalis, kuri lieka sumokėjus procentus imokėjimo, traktuotina kaip gamybos katų ypatingos rūies dalis, kaip „atlyginimas, – da˛niausiai nedidelis labai nuosaikus atlyginimas – u˛ rizik¹ ir darb¹ panaudojant kapital¹“.

Tiesioginį pelno normos apskaičiavim¹ A. Smith’as laikė praktikai neįmanomu, bet pagrįstai siūlė pakeisti pelno normų palyginim¹ laiko ir erdvės aspektu palūkanų (procentų) normų palyginimu. Taigi Anglijoje, raė jis, buvo laikomasi nuomonės, kad grynasis procentas gali sudaryti pusź pelno, o likusi dalis – mokestį u˛ rizik¹ ir valdym¹. Aikindamas procento ir pelno normos ma˛ėjimo tendencijas, jis paprasčiausiai pastebėjo, kad turtingose alyse, kur yra didelis ekonomikos plėtros tempas, susidaro kapitalo perteklius, kuris sukelia konkurencij¹ tarp kapitalistų, o tai lemia pajamingumo, vadinasi ir pelno normos ma˛ėjimo būtinum¹. Tačiau jis nenagrinėjo io reikinio vidinių mechanizmų, kaip parodė K. Marx’as, susijusių su kapitalo organinės struktūros augimo pokyčiais. ˇem¹ procento ir pelno normos lygį A. Smith’as vertino kaip tautos ekonominio isivystymo ir sveikatos po˛ymį.

A. Smith’as pabrė˛ė, kad galutinis kapitalistinės gamybos tikslas yra pelno gavimas. Tai, jo po˛iūriu, atitinka visos visuomenės interesus, nes asmeninės naudos siekis naudingas visuomenės gerovei (nematomos rankos dėsnio veikimas). Tačiau jis taip pat matė, kad, vaikydamiesi pelno, kapitalistai siekia savo interesų, kurie „visada ka˛kiek nesutampa su visuomenės interesais ir net yra jiems prieingi“. Čia turėta omenyje, kad kapitalistų siekiai nukreipti gauti peln¹. Dėl to jie siekia monopolinės vald˛ios rinkose, kad keldami kainas „dėl savo asmeninės naudos imtų per didelį mokestį i savo tautiečių“.

A. Smith’as buvo energingas stambios feodalinės ˛emdirbystės (bei, prisiminkime, kad jis augo veikiamas kotų vietimo am˛iaus idėjų, bet kokių feodalinių ir ba˛nytinių privilegijų) prieininkas, bet turėjo taikytis su tuo, kad Anglijoje tapo ypač populiari ˛emių nuoma ir did˛ioji dalis ˛emių, priklausiusių lordams, buvo inuomota kapitalistams fermeriams. Neabejodamas ˛emvald˛ių klasės parazitikumu ir parazitiku jų pajamų pobūd˛iu, pirmos knygos paskutiniame 11 skyriuje aptardamas rent¹, jis atmetė po˛iūrį, kad renta yra teisėtas mokėjimas, savotikas procentas nuo kapitalo, ka˛kada ˛emvald˛ių įdėto į ˛emź j¹ pagerinti. Juk ˛emvaldys reikalauja rentos ir u˛ ˛emź, kuri niekada nebuvo gerinta, bei u˛ gamtinius objektus, kurie i viso negali būti pagerinti. A. Smith’as kaip pavyzdį pateikė pakrančių uolas, ant kurių atoslūgių metu galima rinkti naudingus dumblius. Tačiau ir u˛ i¹ vien gamtos dovan¹ uolų savininkai i gamtos gėrybių rinkėjų ima rent¹.

Laikydamasis darbinės vertės teorijos, ˛emės rent¹ – ˛emės savininkų pajamas – A. Smith’as traktavo,taip pat kaip ir peln¹, atskaitymu i darbuotojo darbo produkto arba vertės pertekliumi po darbininkų darbo u˛mokesčio ir kapitalisto fermerio vidutinio pelno (tai buvo vadinama natūraliu rentos dyd˛iu). Be to, kitaip nei W. Petty, rent¹ jis nagrinėjo kaip vien tik ˛emvald˛io pajamas, atskirdamas jas nuo pelno ir kapitalo procento. Jis raė: „Kai tik ˛emė tampa privačia nuosavybe, ˛emvaldys reikalauja skolos beveik nuo kiekvieno produkto, kurį darbuotojas gali u˛auginti ioje ˛emėje ar i jos gauti. Jo renta sudaro pirm¹jį atskaitym¹ i darbo, sunaudoto apdirbti ˛emź, produkto“. Juk, A. Smith’o ˛od˛iais tariant, maisto produktai yra „vienintelis ˛emės ūkio produktas, kuris ˛emvald˛iui visada ir būtinai duoda tam tikr¹ rent¹“.

A. Smith’as skyrė rent¹ nuo nuomos mokesčio ir įrodinėjo, kad renta nesusijusi su kapitalo s¹naudomis ˛emei gerinti, nes j¹ neretai gerina nuomininkas. Tačiau, kaip ironikai pastebėjo A. Smith’as, atnaujindamas nuomos sutartį, ˛emvaldys da˛niausiai reikalauja tokio rentos padidinimo, lyg visi pagerinimai buvo atlikti jo s¹skaita. ˇemvaldys reikalauja rentos u˛ tai, kas i viso „˛mogikomis pastangomis negali būti imatuota“. Kalbėdamas apie ˛emės rent¹, A. Smith’as yra pasisakźs ir dar ry˛tingiau: „Nuo tada, kai visa ˛emė [] tapo privati nuosavybė, ˛emvald˛iai, panaiai kaip ir visi kiti ˛monės, nori pjauti ten, kur nesėjo bei pradeda reikalauti rentos net ir u˛ natūralius ˛emės vaisius“.

Aptardamas rentos altinius, A. Smith’as vėl buvo nenuoseklus ir pateikė daug teorinių svarstymų. Pagal darbo vertės teorija jis atskleidė rentos eksploatacinź prigimtį. A. Smith’as pa˛ymėjo, kad ˛emė, kaip ir kapitalas, yra daiktinė (materiali) gamybos s¹lyga, darbininkams ikylanti kaip svetima nuosavybė. ˇemei tapus privačia nuosavybe, darbuotojas priverstas ˛emvald˛iui atiduoti dalį to, k¹ jis surinko ar pagamino savo darbu. i¹ dalį A. Smith’as vadino ˛emės renta ir laikė j¹ atskaitymu i sunaudoto ˛emei apdirbti darbo produkto. Vadinasi jis į rent¹ ˛velgė kaip į privačios ˛emės nuosavybės monopolijos apraik¹. Taip pat Tautų turto pirmosios knygos 11 skyriuje ˇemės renta, dėl mil˛iniko isiplėtimo (ar tokių nukrypimų ir papildymų visos serijos) sudarančiame apie 7,6 proc. visos veikalo apimties, jis pa˛ymėjo, kad ˛emės sklypai skiriasi savo derlingumu ir geografine padėtimi. Abu ie skirtumai gali būti rentos susidarymo prie˛astimis. Tačiau A. Smith’as nepabrė˛ė absoliučios ir diferencinės rentos sampratų, vėliau į mokslinź apyvart¹ įvestų K. Marx’o, skirtumo ir nesukūrė vientisos rentos teorijos.

Tačiau A. Smith’as yra pateikźs ir fiziokratinź ˛emės rentos atsiradimo traktuotź, kurioje renta laikoma gamtos jėgų veikimo rezultatu, kuris lieka atskaičiavus visk¹, kas sukurta ˛mogaus. iame variante sukuriant rent¹ sukūrime dalyvauja ˛emės ūkio darbininkai ir darbiniai gyvuliai. Toliau A. Smith’as raė: „i¹ rent¹ galima nagrinėti kaip produkt¹ tų gamtos jėgų, kuriomis ˛emvaldys leid˛ia naudotis fermeriui“.

Teikdamas pirmenybź ˛emdirbystei, lyginant su manufaktūromis (tai ypač matyti antroje knygoje), A. Smith’as teigė, kad ˛emdirbystėje tokio pat dyd˛io kapitalas ne tik ijudina didesnį produktyvaus darbo kiekį, bet ir prideda prie metinio produkto daug didesnź vertź. ˇemdirbystėje ˛mogikajam darbui būdingas ypatingas produktyvumas, nes drauge su ˛mogumi „dirba“ gamta, kuri ir tampa rentos altiniu. A. Smith’as vaizdingai lygino pramonź su eima, kurioje gimsta du vaikai: kapitalo pelnas ir darbo u˛mokestis. Tuo tarpu ˛emės ūkis susilaukia trijų vaikų: dviejų pirmųjų ir dar ˛emės rentos. Kaip ir fiziokratai, ˛emdirbystź A. Smith’as laikė pačia naudingiausia kapitalo panaudojimo sfera, dėl to, kad ˛emės ir ūkio produkcijos vertės pakanka u˛mokėti rent¹, darbo u˛mokestį ir peln¹. Be to, A. Smith’as manė, kad plėtojantis ekonomikai pramoninių prekių kainos turi tendencij¹ kristi, o ˛emės ūkio produktų kainos – augti. Todėl, jo nuomone, tose „alyse, kuriose ˛emės ūkis yra pati naudingiausia kapitalo panaudojimo alternatyva [] pavienių asmenų kapitalas bus panaudojamas naudingiausiai visos visuomenės po˛iūriu“. į Tautų turto autoriaus įsitikinim¹, deimtmečiais dariusį poveikį ekonominei minčiai, suprasti ypač sunku, turint galvoje, kad tuo metu Anglijoje klestėjo manufaktūrinė pramonė ir ėmė atsirasti pirmieji didelio produktyvumo fabrikai, varomi vandens rato gaminamos energijos. Kita vertus, kaip pastebėjo S. Hollander’is, nors pats A. Smith’o tvirtinimas, kad įdėjimai į ˛emės ūkį visuomenei yra naudingiausi, nes taip sukuriama renta, yra loginė klaida, k¹ nurodė dar D. Ricardo ir J. S. Mill’is, bet A. Smith’o darytas akcentas investicijoms ˛emės ūkyje pats savaime yra teisingas veiksnių lyginamųjų kainų neoklasikinio supratimo po˛iūriu.

Visika prieingybė rentos, kaip atskaitymo i darbo produkto, apibūdinimui, yra ir kita jo rentos atsiradimo koncepcija. A. Smith’as teigė, kad renta, kartu su darbo u˛mokesčiu ir pelnu, lemia prekės vertź. I io tvirtinimo daroma ivada, kad renta katu su darbu yra vertės altinis, todėl ji turi būti nagrinėjama kaip dėsningas „˛emės paslaugų“ apmokėjimas. Čia renta vertinam kaip atlyginimas ˛emvald˛iui u˛ suteikt¹ galimybź naudotis ˛eme ir todėl negali būti laikoma eksploatacinėmis pajamomis. A. Smith’as į rent¹ ˛velgė ir kaip į monopolinės kainos atsiradimo altinį. Jo nuomone, ˛emės renta, laikoma mokesčiu u˛ naudojim¹si ˛eme, reikia monopolinź kain¹. iame rentos teorijos variante pati monopolinė kaina praranda vertinį pagrind¹ ir kildinama i apyvartos sferos.

4.1.7. A. Smith’o mokymas apie produktyvų ir neproduktyvų darb¹

Savo credo A. Smith’as suformulavo pirmosiose Tautų turto eilutėse, teigdamas: „Kiekvienos tautos metinis darbas sudaro pradinį fond¹, kuris jai teikia visus produktus būtinus egzistavimui ir gyvenimo patogumui“. Kaip ir W. Petty, R. Cantillon’as bei fiziokratai, A. Smith’as laikė, kad turt¹ didina gamyba, o jo altinis yra darbas. Tačiau, kalbant apie produktyvų ir neproduktyvų darb¹, lyginant su merkantilistais ir fiziokratais, A. Smith’as ˛engė didelį ˛ingsnį į priekį. Tautų turto antros knygos 3 skyriuje iskirdamas iuos du tipus, A. Smith’as norėjo nustatyti, kokios darbo rūys prisideda prie „tautos turto“ augimo, o kokios – ne. Skirtingai nuo savo pirmtakų, A. Smith’as turto altiniu laikė ne vienas ar kitas konkrečias darbo formas, o apskritai darb¹. (Nors A. Smith’as ir labai ˛avėjosi F. Quesnay, tačiau fiziokratizmas buvo visikai nepriimtinas jo kotikai pasaulėjautai. Fizinź gamt¹ jis s¹moningai atribojo nuo turto problemos teigdamas, jog „Kad ir koks būtų alies dirvo˛emis, klimatas ar teritorija, jos metinės produkcijos gausa arba trūkumas turi priklausyti [] nuo darbo“). A. Smith’o teorijoje vertė ir pelnas sukuriami bendru visuomeniniu darbu.

Pirmiausia A. Smith’as produktyviu laikė darb¹, kuris kuria vertź, t. y. „didina med˛iagų, kurias jis perdirba, vertingum¹“, ir „įtvirtinamas bei realizuojamas kaip koks nors daiktas ar prekė, kuri¹ galima parduoti ir kuri egzistuoja nors kiek laiko po darbo u˛baigimo“. Arba, jo ˛od˛iais tariant, „io produkto kaina gali toliau, jei prireiks, ijudinti darbo kiekį, lygų tam, kuris prad˛ioje jį pagamino (arba didesnį)“. Tačiau taikant i¹ ivad¹ kapitalistiniame ūkyje, to nepakako, nes „manufaktūros darbininko darbas savo ilaikymo ir savo eimininko pelno verte paprastai didina med˛iagų, kurias jis perdirba, vertź“. Kitaip tariant, A. Smith’ui produktyvus yra tas darbas, kurio pirkimui naudojamas kapitalas, t. y., kuris yra mainomas į kapital¹, kuria peln¹. I čia ir jo tvirtinimas, kad norint u˛tikrinti ekonominź pa˛ang¹ būtina maksimizuoti grynųjų investicijų norm¹. O likusi¹ ˛monių veikl¹, apmokam¹ i pajamų, nesvarbu kokių tikslų ji siektų, jis priskyrė prie neproduktyvių darbo ilaidų. A. Smith’as atkreipė dėmesį į produktyvaus darbo istorinź specifik¹ kapitalizme, pa˛ymėdamas, kad su produktyviu darbu susijźs pelno kūrimas, darbo ir kapitalo mainai. Jis pabrė˛ė, kad pagrindinis skirtumas tarp produktyvaus ir neproduktyvaus darbo yra tas, kad pirmasis yra mainomas į kapital¹, o antrasis – į pajamas. (Nors A. Smith’as pastebėjo, kad neproduktyvus darbas taip pat naudingas, ir sudaro dalį tautos metinio darbo, realiai u˛tikrinančio jai visk¹ reikaling¹ vartojimui per metus).

Dėl vaizdingumo A. Smith’as prieino produktyvaus darbininko pasamdym¹ kaip neproduktyvų namų tarn¹, laikydamas, kad pastarojo darbas nesukuria nei vertės, nei pridėtinio produkto. Galiausiai tarno ilaikymui sunaudojama vertė, sukurta kieno nors produktyviu darbu. Tačiau is skirtumas A. Smith’ui atrodė nepakankamai tikslus, ir jis tuoj pat pasiūlė antr¹ produktyvaus bei neproduktyvaus darbo skyrimo princip¹. Jis raė: „Manufaktūros darbininko darbas įkūnijimas ir realizuojamas kaip koks nors gaminys ar prekė, kuri¹ galima parduoti ir kuri egzistuoja, nors kiek laiko po darbo baigimo [] Namų tarno darbas, prieingai, neįkūnijamas ir nerealizuojamas kaip kuris nors gaminys ar prekė, tinkama parduoti. Jo paslaugos da˛niausiai inyksta t¹ pači¹ akimirk¹, kai buvo suteiktos ir retai palieka kokį nors pėdsak¹ ar vertź, u˛ kuri¹ vėliau būtų galima gauti tokį pat kiekį paslaugų“.

iame antrame variante produktyvus darbas nagrinėjamas metafizikai, be to, visa nematerialios gamybos sfera laikoma neproduktyvia. Tai leido A. Smith’ui padaryti vien¹ i dr¹siausių knygoje Tautų turtas tvirtinimų, kad „kai kurių pačių labiausiai gerbiamų visuomenės sluoksnių darbas, panaiai kaip ir namų tarnų darbas, nesukuria jokios vertės bei neįkūnijamas ir nerealizuojamas kaip ilgai egzistuojantis daiktas ar prekė, kuri¹ galima būtų parduoti, ji toliau egzistuotų baigus darb¹ ir j¹ vėliau būtų galima gauti tokį pat darbo kiekį. Pavyzd˛iui, valdovas, visi teismo valdininkai ir karininkai, visi tarnaujantys armijoje ir laivyne yra neproduktyvūs darbuotojai []. Tai pačiai klasei turėtų būti priskirti ir pačių rimčiausių bei svarbiausių, ir pačių lengvabūdikiausių profesijų atstovai – dvasininkai, juristai, gydytojai, visokie raytojai, aktoriai, klounai, muzikantai, operos dainininkai, okėjai ir panaiai“. Nenumaldoma logika leido A. Smith’ui paskelbti tezź, kad kuo ma˛esnė dalis visuomenėje tenka neproduktyviems darbuotojams, teikiantiems paslaugas, ir tiems, kurie „i viso nedirba“, tuo sparčiau gali augti jos turtas, nes visus iuos ˛mones i esmės ilaiko produktyvūs darbuotojai. I čia logikai kyla ir jo jau minėtas tvirtinimas, kad norint u˛tikrinti ekonominź pa˛ang¹ būtina maksimizuoti grynųjų investicijų norm¹. A. Smith’as turėjo omenyje skirtum¹ tarp tų veiklos rūių, dėl kurių didėja kapitalo kaupimas, ir tų, kurios aptarnauja namų ūkių poreikius. Jei alyje yra kapitalo trūkumas, tai neproduktyvus santaupų panaudojimas paslaugų sferoje ilaidautojų paklausai patenkinti gali tapti tokia pat kliūtis ekonominei plėtrai, kaip ir santaupų trūkumas tikr¹ja to ˛od˛io prasme. A. Smith’as turi omenyje tai, kad dėl pajamų didinimo galimybės plėtojimo santaupas reikia panaudoti gamybinių įrengimų kūrimui ir tolesniam tobulinimui.

Apgailestaujant tenka pa˛ymėti, kad beveik visi klasikinės politinės ekonomijos ekonomistai (iskyrus N. Senior’¹, J. R. McCulloch’¹ ir kai kuriuos kitus) beatodairikai perėmė A. Smith’o pasiūlyt¹ darbo skirstym¹ į produktyvų ir neproduktyvų, kuris vėliau nuo K. Marx’o perėjo į vadinam¹j¹ marksistinź–lenininź politinź ekonomij¹. Tai buvo pagrindinė prie˛astis, kodėl buvusioje Tarybų S¹jungoje nacionalinių pajamų kūrimo altiniu buvo laikomas tik darbas materialinės gamybos sferoje.

Kita vertus, produktyvaus ir neproduktyvaus darbo skirstymas pagal princip¹ sukuria ar nesukuria ios rūies darbas akivaizdų materialų produkt¹ turi ne tik paprast¹ idėjinź-politinź reikmź. Pavyzd˛iui, tuo ypač įtikina anglų ekonomisto L. Robbins’o (1898–1984 m.) argumentai, pateikti knygoje Esė apie ekonomikos mokslo prigimtį ir reikmź (1932 m.). io veikalo skyriuje Ekonomikos mokslo objektas L. Robbins’as raė, kad „iuolaikinė teorija tiek nutolo nuo Adamo Smith’o ir fiziokratų po˛iūrio, kad nebepripa˛įsta kaip produktyvaus darbo, kuriančio materialius objektus, jei pastarieji neturi vertės“. Jo po˛iūriu, net operos dainininko ar baleto okėjo darbas turi būti laikomas „produktyviu“, nes savotikai vertingas įvairiems „ekonominiams subjektams“. L. Robbins’as raė: „Baleto okėjo paslaugos sudaro dalį turto, todėl ekonomikos mokslas tiria jų kainos susidarym¹ taip pat, kaip, pavyzd˛iui, virėjo paslaugų“.

Matyt, todėl M. Blaug’as padarė gana nepalanki¹ ivad¹ apie Tautų turto autoriaus produktyvaus darbo teorij¹. Jis teigė, kad: „A. Smith’o taikytas produktyvaus ir neproduktyvaus darbo skyrimas, tikriausiai viena i pačių pragaitingiausių koncepcijų ekonominės minties istorijoje. Tačiau nepaisant tokio kritiko po˛iūrio į ios A. Smith’o idėjos idėstym¹, būtina pripa˛inti, kad ji jokiu būdu nėra dviprasmė ir nevykusi“.

4.1.8. A. Smith’o mokymas apie kapital¹ ir reprodukcij¹

A. Smith’o mokymas apie kapital¹, „techninės“ analizės prasme artimas J. Turgot, nors ir gerokai pa˛angesnis nei tipika fiziokratų pozicija, buvo toks pat prietaringas, kaip ir kitos jo ekonominės teorijos koncepcijos. Kartais jis kapital¹ laikė verte, atneančia peln¹ eksploatuojant samdom¹ darb¹. Tačiau specialioje kapitalo analizėje, kuri¹ A. Smith’as pateikė antroje savo veikalo knygoje, jis kapital¹ daugiausia vertino kaip daiktinių gamybos priemonių atsargas, būtinas gamybos procesui tźsti. Skirtingai nuo fiziokratų, kurie produktyviu (teikiančiu vertės prieaugį) laikė tik kapital¹, naudojam¹ ˛emės ūkyje, A. Smith’as produktyviu laikė ir pramoninį (materialinės gamybos sferos) kapital¹. Tačiau jo pasiūlytos kapitalo koncepcijos trūkumas tas, kad buvo painiojamos visos kapitalo rūys, nepastebima esminio skirtumo tarp kapitalo, naudojamo gamybos sferoje, ir kapitalo, funkcionuojančio cirkuliacijos sferoje (prekybinio kapitalo). Tai įvyko dėl to, kad A. Smith’as nepakankamai aikiai suprato kapital¹ kaip judėjim¹, nuolatinź funkcionavimo formų kait¹. Knygoje net neu˛simenama, kad kapitalas paprastai nuolat judėdamas savo apytakos ratu būna trijų formų – piniginės, gamybinės ir prekinės.

A. Smith’o kapitalo kategorijos traktuotėje galima į˛velgti istorinio po˛iūrio u˛uomazgas. Taigi, jis kapitalu vadino jėg¹, vadovaujanči¹ darbui ir manė, kad ios kategorijos nebuvo paprastame prekiniame ūkyje. Kapitalo kaupim¹ jis laikė ne tik pagrindine, bet ir vienintele s¹lyga didinti visuomenės turt¹, įvardindamas dėsnį, kuris vėliau taps klasikiniu ir kurį paskui A. Smith’¹ rems visi ekonomistai iki J. S. Mill’io – kad kapitalas apriboja pramonź. (A. Smith’as raė: „Bendroji visuomenės pramonė niekad negali viryti tos visuomenės turimo kapitalo“). Prisiminkite, kad A. Smith’as gyveno tokiu metu, kai kylantys visuomenėje pramonės kapitalistai i savo investicijų galėjo ir i tikrųjų susikraudavo turtus. Ankstyvoji pramonės revoliucijos stadija u˛tikrindavo krūvas pinigų kiekvienam, kuris buvo pakankamai greitas, apsukrus bei darbtus ir neatsiliko nuo to meto tempų bei galimybių. Ypač svarbų vaidmenį tame A. Smith’as skyrė taupumui, teigdamas, kad jis, „o ne darbas yra tiesioginė kapitalo augimo prie˛astis“, ir itaip i anksto duodamas atkirtį socialistams (J. K. Rodbertus’ui, F. Lassalle’iui). Todėl jis atriai kritikavo ilaidavim¹, arba kapitalo vaistym¹, ilaidoms virijant pajamas. A. Smith’as, diskutuodamas apie ˛mogaus veiksmus skatinantį motyv¹, t. y. apie siekim¹ „pagerinti mūsų s¹lygas“, raė: „Turtų kaupim¹ dauguma ˛monių siūlo panaudoti ir įtvirtinti kaip priemonź jų s¹lygoms pagerinti. Tai pati vulgariausia ir akivaizd˛iausia priemonė []“.

Pa˛ymėtina, kad A. Smith’o įprotis taupyti ir pajamų taupymo būdai yra lemiami institucikai ir priklauso nuo vyraujančių visuomenėje protestantikos etikos pradų. „Taupyti mus skatina noras pagerinti savo padėtį“ – teigė A. Smith’as. is noras galiausiai pasirodo stipresnis u˛ „pasimėgavimo siekį“, stumiantį ilaidauti. Pastarosios mintys susiaukia su C. Montesquieu pastebėjimu, kad kaupimo aistra yra labai pastovi ir atkakli: „Viena prekybos rūis veda prie kitos; ma˛a prie vidutinės; vidutinė prie didelės; ir ˛mogus, atkakliai trokźs u˛dirbti iek tiek pinigų, pats pastato save į padėtį, kurioje jis taip pat trokta u˛sidirbti daug“.

A. Smith’as laikė, kad nors bankų kreditas panaudojamas gamybiniams fondams finansuoti, pagrindinio kapitalo prieaugis pasiekiamas reinvestuojant peln¹. Todėl, kalbėdamas apie taupų ˛mogų, vadindamas jį visuomenės geradariu, A. Smith’as būtinai patikslina, kad turi galvoje pramonink¹.

A. Smith’as procese, kai kapitalistai pasisavina samdomų darbuotojų pridėtinį darb¹, matė svarbi¹ visuomeninź funkcij¹ – fondų gamybos plėtrai sukūrim¹. Jis manė, kad kapitalas bus kaupiamas nuolat ir neribotai bei laikė kapitalo kaupim¹ naudinga kapitalo funkcija visuomenėje.

Tautų turto antros knygos 1 skyriuje isakytas A. Smith’o teiginys, kad kapitalas yra gamybos plėtros atsargos, buvo ieitinis takas jo pagrindinio ir apyvartinio kapitalo traktuotei. Jis pirmasis ėmė vartoti iuos terminus. Jei fiziokratai pirminių ir kasmetinių avansų sampratas taikė tik ˛emdirbystės kapitalui, tai A. Smith’as naudojo pagrindinio ir apyvartinio kapitalo kategorijas visam funkcionuojančiam kapitalui, neatsi˛velgiant į tai, kurioje ūkio akoje jis naudojamas. Jis taip pat atkreipė Tautų turto skaitytojų dėmesį į tai, kad santykis tarp pagrindinio ir apyvartinio kapitalo yra nevienodas skirtingose ūkio akose. Apyvartiniu kapitalu A. Smith’as laikė prekinį ir piniginį kapital¹, t. y. tų formų kapital¹, kurios priskirtinos cirkuliacijos sferai.

A. Smith’as, įvardydamas daiktinius elementus, sudarančius apyvartinį kapital¹, čia iskyrė 1) maisto produktų atsargas (iskyrus esančias tiesiogiai pas vartotojus); 2) ˛aliavas ir pusgaminius, dar nebaigtus gamybos proceso; 3) pagamintas, bet dar nerealizuotas prekes, esančias pas pardavėjus; 4) pinigus, būtinus visų kitų apyvartinio kapitalo dalių apyvartai ir paskirstymui. Jo nuomone, apyvartinis kapitalas nuolat yra apyvartoje ir jį sudarančios prekės atnea peln¹ jų savininkams, jei yra parduodamos gamybinio ciklo laikotarpiu (skirtingai nuo prekių, sudarančių pagrindinį kapital¹ – pastarosios dalyvauja gamybos procese, nekeisdamos savininko). Svarbus apyvartinio kapitalo ypatumas – tai, kad jį jo sudarančios prekės savyje įkūnijusios savyje tam tikr¹ kiekybikai imatuojam¹ perkam¹j¹ gali¹, kuri grį˛ta savininkui, pardavus prekes. i aplinkybė vėlesnius tyrinėtojus atvedė prie apyvartinio kapitalo kaip piniginio kapitalo sampratos, ir tai turėjo katastrofikų padarinių kapitalo teorijos plėtrai.

Prie pagrindinio kapitalo A. Smith’as priskyrė: 1) mainas ir kitus būtinus darbo įrankius; 2) statinius ir pastatus, skirtus prekybiniams-gamybiniams tikslams; 3) ˛emės pagerinimo priemones (ivalym¹ nuo akmenų, dirvos sausinim¹, trźim¹, aptvėrim¹ ir pan.), darančias j¹ tinkama apdirbti; 4) visų visuomenės narių mokymusi ir treniravimusi įgytus darbinius įgūd˛ius bei naudingus gebėjimus. Taigi, sekdamas W. Petty, kuris kaip sudėtinź Anglijos nacionalinio turto dalį taip pat skyrė pačių gyventojų „vertź“, A. Smith’as į pagrindinio kapitalo samprat¹ įtraukė darbuotojų darbinius įgūd˛ius ir sugebėjimus, t. y. pagrindinis kapitalas lyg ir apėmė „˛mogik¹jį kapital¹“. Viena vertus, toks po˛iūris galėjo būti naudingas analizuojant ios i tikrųjų svarbiausios nematerialaus turto formos kaupimo proces¹ visuomenėje. Kita vertus, tai gerokai supainiojo problem¹ ir apsunkino aikų politinės ekonomijos pagrindinių kategorijų panaudojim¹, nes patys įgūd˛iai ir sugebėjimai įvardyti kaip kapitalas, o tokiu atveju juos turintis darbuotojas turėjo būti nagrinėjamas kaip pelno gavėjas.

Ryį tarp pagrindinio ir apyvartinio kapitalo A. Smith’as į˛velgė tame, kad pirmasis gali funkcionuoti ir atneti pelno tik antrajam padedant arba jam dalyvaujant. Lygindamas pagrindinį ir apyvartinį kapital¹, A. Smith’as tvirtino, kad skirtumas tarp jų yra tas, kad pirmasis atnea peln¹ „nepereidamas i vieno savininko kitam arba be tolimesnės apyvartos“, o antrasis atlieka savininkui t¹ pači¹ funkcij¹ (atnea peln¹) „nuolat jo ileid˛iamas viena forma ir grį˛damas jam kita“. Vadinasi, pagrindinis kapitalas, pasak A. Smith’o, i viso nedalyvauja apyvartoje, o apyvartinis – nuolat yra apyvartoje.

A. Smith’as faktikai tapatino įvairias kapitalo formas pirmiausia su jį sudarančių prekių natūraliomis, fizinėmis savybėmis ir todėl neteisingai suprato pagrindinio bei apyvartinio kapitalo apyvartos ypatybes. Pirmiausia negalima pasakyti, kad kapitalas, investuotas į mainas ar pastatus, nedalyvauja apyvartoje, kadangi pastarieji vis¹ laik¹ lieka savininko nuosavybė. Jų vertė konkretaus darbo dalimis perkeliama į gaminam¹ prekź, o apyvartinio kapitalo vertė visikai įskaičiuojama į i¹ prekź. Taigi i tiesų pagrindinis ir apyvartinis kapitalas – dvi gamybinio kapitalo rūys. Jos viena nuo kitos skiriasi vertės perkėlimo būdais. Pavyzd˛iui, maina yra pagrindinis kapitalas kapitalistui, pastačiusiam j¹ savo audimo fabrike, bet ta pati maina nėra pagrindinis kapitalas mainų gamybos firmai: tai jos apyvartinis kapitalas prekine forma, prekinio kapitalo stadijoje.

Analizuodamas kapitalo struktūr¹, A. Smith’as taip pat nematė skirtumo tarp pavienio kapitalisto po˛iūrio ir visos visuomenės po˛iūrio. Tačiau, pavyzd˛iui, kapitalistui pinigai banko s¹skaitoje – dalis jo apyvartinio kapitalo, o alies ūkiui kaip visumai jie tėra banko skola klientui ir nesudaro realaus kapitalo.

Kaip minėta, A. Smith’as savo mokyme ypač daug dėmesio skyrė kapitalo kaupimui, vėliau tapusiam daugelio ekonominės plėtros teorijų svarbiausiu elementu. I esmės kapitalo kaupimo procese A. Smith’as matė istorinź misij¹ kapitalisto, kuris, taupydamas didelź dalį savo pajamų, plečia gamyb¹, suteikia darb¹ papildomam skaičiui darbininkų ir galiausiai prisideda prie visuomenės turto augimo. A. Smith’as paraė savotik¹ himn¹ bur˛ua taupumui ir smerkė dvarininkų ilaidum¹, pastebėdamas, kad „kiekvienas ilaidautojas tampa visuomenės gerovės prieu, o kiekvienas taupus ˛mogus – visuomenės geradariu“. Tačiau jo pateiktas kapitalo kaupimo klausimo nagrinėjimas iuolaikiniam skaitytojui gali pasirodyti keistokas. A. Smith’as niekur nekalba apie kapitalo įdėjimus, apie pagrindinio ir apyvartinio kapitalo didinim¹, k¹ dabar laikome realiu kaupimu. Jis kalbėjo tik apie produktyvaus darbo papildomo kiekio įtraukim¹ į gamyb¹, o tai i tiesų reikia ne kaupim¹, o ekonominį proces¹, lydintį kaupim¹ ir su juo labai susijusį. Juk A. Smith’as kapitalo kaupim¹si vaizdavo kaip paprast¹ produktyvių darbininkų vartojim¹, o pridedamosios vertės kapitalizavim¹ – kaip jos virtim¹ vien tik kintamu kapitalu.

Tirdamas individualų kapital¹, A. Smith’as skirstė jį į pastovų ir kintam¹. Tačiau jis manė, kad visuomeninis kapitalas visa savo apimtimi iki galo sudarytas i kintamo kapitalo, t. y. suvedė kapital¹ į t¹ jo dalį, kuri skiriama produktyviam darbui ilaikyti. A. Smith’o logika buvo tokia: kapitalisto taupumas didina fond¹, skirt¹ produktyviems darbuotojams ilaikyti. Tai lemia darbininkų, kurie savo darbu didina jų kuriamų prekių vertź, skaičiaus augim¹, o tai ijudina papildom¹ kiekį darbo. Jis metiniam produktui suteikia papildom¹ vertź ir taip didina tam tikros alies ˛emės ir darbo metinio produkto mainom¹j¹ vertź.

Visa tai, kas buvo pasakyta apie A. Smith’o ekonominius teiginius, leistų tikėtis, kad toliau jis turėjo isakyti savo po˛iūrį į visuomeninź reprodukcij¹. Tačiau čia susiduriame su vienu keistumu. Tenka pripa˛inti, kad A. Smith’as neperėmė F. Quesnay genialių idėjų apie visuomeninės reprodukcijos mechanizm¹. Tiksliau sakant, jis nepateikė savos visuomeninės reprodukcijos schemos vaizd˛iu brė˛iniu, kaip tai padarė F. Quesnay Ekonominėje lentelėje. Jis i viso nieko nepieė. Tik detaliai apraė į proces¹ ˛odine forma. Tačiau, kaip pa˛ymėjo E. M. Maiburd’as, keista ne tai, o kita. Susidaro įspūdis, kad daugelis i vėlesnių mokslininkų nepastebėjo to, kad A. Smith’as pateikė tokį paveiksl¹. Pavyzd˛iui, K. Marx’as Kapitalo antrajame tome, polemikai nagrinėdamas po˛iūrius į visuomeninės reprodukcijos proces¹, i viso nekalba apie tas Tautų turto antrosios knygos 3 skyriaus vietas, kuriose A. Smith’as pateikia, jei taip galima sakyti, sav¹jį ekonominės lentelės variant¹, apimantį paprast¹j¹ ir iplėstinź reprodukcij¹.

A. Smith’o viso visuomeninio kapitalo reprodukcijos teorija sudaryta pagal jo pajamomis grind˛iam¹ vertės teorij¹. A. Smith’as teigė, kad visuminio visuomeninio produkto vertė, kaip ir atskiros prekės vertė, yra lygi darbo u˛mokesčio, pelno ir rentos sumai, t.y. j¹ suvedė į pajamas. Tai atspindėjo klaiding¹ pastovaus kapitalo reprodukcijos, jo vertės perkėlimo į darbo produkt¹ proceso ignoravim¹. Suprasdamas, kad gamybos procese kartu su „gyvojo“ darbo s¹naudomis naudojamos ir gamybos priemonės, A. Smith’as vis dėlto teigė, kad pastarųjų vertź galiausiai galima suskaidyti į pajamas (darbo u˛mokestį, peln¹ ir rent¹). Taigi jis į visuminio visuomeninio produkto vertź neįskaičiavo pastovų kapital¹. is pastovaus kapitalo, kaip vertės sudedamosios dalies ignoravimas neleido jam analizuoti reprodukcijos proceso. A. Smith’o modelyje visas kasmet pagaminamas produktas, kasmet iki galo ir sunaudojamas. Aiku, kad tokiomis s¹lygomis negalima ne tik iplėstinė, bet ir paprasta reprodukcija.

Tiesa, sprźsdamas reprodukcijos problem¹ A. Smith’as savo teorijoje skyrė bendr¹sias ir gryn¹sias pajamas, tuo labai iplėsdamas visuomeninio kapitalo reprodukcijos samprat¹. Bendr¹sias pajamas jis įvardijo kaip tam tikros alies bendr¹ metinį produkt¹, apėmusį visas med˛iagines ilaidas, tarp jų ir pakartotin¹ ˛aliavų bei med˛iagų įskaičiavim¹ nuosekliomis jų perdirbimo stadijomis (tai dabar vadiname bendruoju nacionaliniu produktu). O grynosiomis pajamomis A. Smith’as laikė mūsų gryn¹jį nacionalinį produkt¹ – naujai per metus darbu sukurt¹ vertź, arba t¹ pajamų dalį, kuri¹ ios alies gyventojai gali, nenaudodami savo kapitalo, priskirti prie savo vartotojikų atsargų. Tiesa, čia kyla neaikumas, nes A. Smith’as gryn¹sias pajamas traktavo tik kaip asmeninio vartojimo fond¹, neu˛simindamas apie t¹ jų dalį, kuri turėtų būti panaudota gamybos plėtrai. į dalyk¹ nebent galima paaikinti tuo, kad jis nagrinėjo paprast¹ reprodukcij¹, gamybos proceso atkartojim¹ tais pačiais mastais. Tačiau, kita vertus, naudodamas tokį bendrųjų ir grynųjų pajamų skyrim¹, A. Smith’as netiesiogiai – nustatydamas skirtum¹ tarp bendrųjų ir grynųjų pajamų – greta darbo u˛mokesčio, pelno ir rentos naudojo ketvirt¹ element¹ – pastovų kapital¹.

Vadinasi A. Smith’as metinio produkto vertź tapatino su per metus naujai sukurta verte, į pastar¹j¹ faktikai neįskaičiuodamas sunaudotų gamybos priemonių vertės, t. y. pastovaus kapitalo. Tačiau apskaičiuodamas visuomeninio produkto vertź, netekźs pastovaus kapitalo vertės, A. Smith’as darė klaiding¹ ivad¹, kad kapitalo kaupimas yra tolygus visos pridedamosios vertės virtimui papildomu darbo u˛mokesčiu. Jis manė, kad plečiantis kapitalistinei gamybai, tokiu pat tempu augs darbininkų paklausa ir jų darbo vartojimas, nes darė prielaid¹, kad pajamos ir asmeninis vartojimas auga lygiagrečiai su gamyba. Ignoruodamas gamybinį vartojim¹, A. Smith’as padarė ivad¹, kad vartotojai visikai apmoka visuomeninio produkto vertź, ir todėl perprodukcija yra negalima.

Apibendrintai galime teigti, kad A. Smith’o ekonominio augimo teorija, radusi atgarsį daugumos ekonomistų-klasikų ir neoklasikų darbuose, susideda i darbo produktyvumo augimo dėka darbo pasidalijimo ir produktyvaus darbo augimo kapitalo kaupimo būdu. Jeigu apjungiame ias dvi prie˛astis, galima grafikai pavaizduoti A. Smith’o ekonominio augimo proces¹ makroekonominiu aspektu (˛iūr. 4.1.2 pav., sudaryt¹ remiantis A. A. Young’o (1928 m.) pateikta A. Smith’o teorijos interpretacija).

4.1.2 pav. A. Smith’o ekonominio augimo procesas

4.1.2 paveiksle pavaizduota seka Kapitalo padidėjimas, Gamybos isiplėtimas, Pertekliaus padidėjimas ir Santaupos rodo augimo proces¹ kaupiant kapital¹. Jei tai palygintume su D. Ricardo ar iuolaikine neoklasikine augimo teorija, A. Smith’o augimo teorijos skirtumas matomas tame, kad jis įtraukė augančios masto gr¹˛os akseleratorių per darbo pasidalijim¹. is procesas yra pavaizduotas tokia kaita: Rinkos isiplėtimas, Darbo pasidalijimo rėmimas, Darbo produktyvumo augimas ir Pertekliaus padidėjimas.

Kadangi darbo pasidalijimas yra ribojamas rinkos dyd˛io, norint palaikyti itisinį ekonomikos augim¹, gamybos isiplėtim¹ turi lydėti rinkos isiplėtimas. Įvertinus A. Smith’o efektyvios paklausos teorij¹ bei jo mintį, kad bet kurios prekės pasiūla taps lygi jos efektyviai paklausai ilgu laikotarpiu, galima būtų daryti ivad¹, kad gamyba turi plėstis efektyvios paklausos augimo laipsniu norint palaikyti augimo proces¹, pavaizduot¹ 4.1.2 paveiksle, tuo pat metu ilaikant natūrali¹ kain¹.

Gali kilti klausimas: kodėl A. Smith’as apraydamas visuomeninės reprodukcijos proces¹ nenaudojo skaičių, kaip tai darė F. Quesnay? Atid˛iai skaitant Tautų turt¹, galima pastebėti, kad A. Smith’as pagrįsdamas savo samprotavimus niekada nesinaudojo skaitmeniniais pavyzd˛iais, teikdamas pirmenybź logikos priemonėms. Ir tik kartais (labai retai) leisdavo sau skaitmeniniu pavyzd˛iu parodyti tai, kas jau buvo įrodyta logikai.

4.1.9. Ekonominės politikos problemos

Dr¹siai galima teigti, kad i visų vietimo m¹stytojų, įtakingiausiai liberaliųjų principų sistema buvo idėstyta ir pagrįsta A. Smith’o Tautų turte. Jo analizei iame darbe būdingi trys svarbūs bruo˛ai, kuriuos vėliau perėmė liberalūs jo palikuonys. Pirmiausia tai idėja, kad ˛monių visuomenė formuojasi pereidama įvairius etapus, epochas ar sistemas, kurios u˛sibaigia komercine, arba laisvos verslininkystės, sistema. Antra, A. Smith’as, kaip ir visi didieji klasikiniai liberalai, pripa˛įsta, kad ekonominė sistema turi savo natūralų atitikmenį konstitucinėje santvarkoje, kurioje yra garantuotos pilietinės ir politinės laisvės. Pagaliau A. Smith’o sistema yra akivaizd˛iai individualistinė, ir joje socialinės institucijos traktuojamos kaip ˛mogikųjų individų veiksmų padariniai, bet ne kaip ˛mogikosios intencijos ar imonės kūriniai.

A. Smith’as skyrė daug dėmesio Anglijos ekonominės politikos pagrindimui tobulos konkurencijos epochoje. Dėl to pagrindinis jo keltas reikalavimas – u˛tikrinti ekonominź laisvź, valstybės nesikiim¹ į ekonominį gyvenim¹. is laisvos konkurencijos ir laisvos prekybos siekis buvo nukreiptas prie valdančiosios galios savivalź, o jo galutinis tikslas buvo ivaduoti pramonź ir prekyb¹ i merkantilizmo pančių. Vėlesnėse diskusijose iuo klausimu A. Smith’o keltas u˛davinys tapo stereotipiniu. Tautų turto ketvirtojoje knygoje A. Smith’as, pagal natūralios tvarkos nuostatus ir visumos interesus, reikalavo ūkinės laisvės ir numatė tos laisvės ribas: „Kadangi visos privilegijos ir apribojimų sistemos turi būti paalintos, tai savaime susidarys aiki ir tikra prigimtinės laisvės sistema. Kiekvienas ˛mogus, kiek jis nepa˛eid˛ia įstatymų, visikai laisvas siekti savo interesų pasirinktu keliu. Laisvos konkurencijos s¹lygomis jis gali veikti savo uolumu ir kapitalu kartu su visais kitais ˛monėmis ir ˛monių klasėmis“. Bet koks valstybės kiimasis į į proces¹ tik trikdytų ir griautų ios „natūralios“ sistemos funkcionavim¹ ir padarytų ˛alos visuomenei. Taigi, ioje A. Smith’o sistemoje vald˛ia „visai atleid˛iama nuo tos prievolės, kuri¹ mėginant atlikti nebūtų ivengiama nusivylimų, ir kuriai tinkamai atlikti nepakaktų jokios ˛monių iminties ir mokslo, būtent – nuo prievolės kontroliuoti privačių ˛monių darb¹ ir kreipti jį į tokius verslus, kurie geriausiai atitinka visuomenės interes¹“. Kiimasis į rinkos santykius, kad ir kokiais auktais motyvais jis vadovautųsi, niekada neduoda visuomenei naudos ir da˛niausiai padaro jai tik nuostolius. Toliau A. Smith’as sarkastikai pastebi: „Nesu matźs, kad kas nors gera būtų padaryta tų, kurie vaizduojasi plu¹ visuomenės labui“.

I io dėmesio ūkinei laisvei seka ir A. Smith’o valstybės santykiai su ūkiniu gyvenimu – valstybės ekonominė politika. Tačiau tenka pa˛ymėti, kad iuo at˛vilgiu jis nesukūrė kokybikos valdymo teorijos ir Tautų turte pateiktas valstybės funkcijų aptarimas buvo grind˛iamas fiziokratų dėsniu: laissez faire, laissez passer (teorija, teigiančia, kad vyriausybė turėtų kuo ma˛iau kitis į ekonomikos valdym¹; neatsitiktinai Thomas Carlyle laissez-faire doktrin¹ apibūdino kaip „anarchij¹ plius policininkas“).

A. Smith’as labai neigiamai ˛iūrėjo į merkantilizm¹ ir atriai kritikavo jo teorij¹ bei praktik¹. Mokslininkas detaliai inagrinėjo visas merkantilistinės ekonominės politikos formas, stengdamasis parodyti jų neracionalum¹ ir kenksmingum¹ gamybinių jėgų plėtrai. Tautų turto pirmos knygos 10 skyriuje jis grie˛tai pasisakė prie cechinź reglamentacij¹, pasenusius įstatymus, iimtines prekybos korporacijų privilegijas ir prekybinź monopolij¹, bei apskritai, prie bet koki¹ monopolij¹, nes, kaip jis raė: „To paties verslo ˛monės retai susitinka tarpusavyje, bet jų pokalbiai visuomet baigiasi s¹mokslu prie visuomenź arba kokiu nors susitarimu padidinti kainas“. A. Smith’o nuomone, bet koks įvykių stichinės eigos ir konkurencijos ribojimas neivengiamai stabdys ekonominź plėtr¹. Todėl jis ragino ataukti visus pusiau feodalinius ribojimus, var˛ančius darbo jėgos mobilum¹ bei galimybź j¹ laisvai parduoti kapitalistams, pasisakė u˛ visik¹ prekybos ˛eme laisvź, o tai turėjo spartinti kapitalizmo plėtr¹ ˛emės ūkyje. (A. Smith’as neatsitiktinai laikė fiziokratus savo s¹jungininkais ekonominės politikos srityje, nes ie taip pat pasisakė u˛ ekonominź laisvź, agrarinio kapitalizmo plėtr¹.) A. Smith’as siūlė ataukti pramonės ir u˛sienio bei vidaus prekybos valstybinį reguliavim¹, imti akcizus (netiesioginius mokesčius) tik norint u˛tikrinti būtinas valstybei pajamas, o ne daryti poveikį gamybai ir vartojimui.

Tačiau kai kurias valstybės funkcijas A. Smith’as vertino palankiai, vertindamas valstybinį vieosios tvarkos palaikym¹ alyje ir jos u˛sienio saugumo u˛tikrinim¹ kaip būtinas s¹lygas sėkmingai ūkio plėtrai. Anot A. Smith’o, „tris gana svarbias“ valstybės pareigas (kurių pirmos dvi atitinka vald˛ios funkcijas, numatytas dar J. Locke’o liberalizmo Magna Charta tapusiame veikale Du traktatai apie pilietinź vald˛i¹ (1688 m.), kuriame pirm¹ kart¹ pagrindiniai liberalios pasaulė˛iūros elementai kristalizavosi į nuosekli¹ intelektualinź tradicij¹, prasiver˛usi¹ galingu, nors da˛nai susiskald˛iusiu politiniu s¹jūd˛iu) sudaro (tai pabrė˛ta ketvirtosios knygos 9 skyriuje ir penktosios knygos 1 skyriuje):

1) garantuoti iorinį saugum¹, t. y. saugoti taut¹ nuo u˛puolimo, ginti jos nepriklausomybź (skirtingai nuo raytojų – humanistų, kurie nereguliari¹ armij¹ laikė laisvės ir nepriklausomybės garantu, A. Smith’as siūlė nuolatinź armij¹, kaip geriausi¹ gynybos būd¹ ir teigė, kad prekybinėje visuomenėje, saugomoje nuolatinės armijos, susirūpinimas nacionalinėmis galiomis isprend˛iamas maksimizuojant ekonomikos augim¹, o prekyba sukuria taik¹, kadangi ji gimdo „ryį tarp tautų ir individų, ryį tarp vienybės ir draugystės“ ir suteikia galimybes tolesniam klestėjimui);

2) u˛tikrinti vidinį saugum¹, t. y. saugoti kiekvien¹ tautos narį nuo neteisybės ar kitų jos narių skriaudos, vykdant „administracinio teisingumo“ sistemos prie˛iūros funkcij¹ (A. Smith’o nuomone, tai padėtų ne tik u˛tikrinti tvark¹, bet pasitarnautų ir keletui kitų tikslų, pavyzd˛iui, padidintų ˛monių laimingum¹, laisvź);

3) steigti ir ilaikyti tam tikrus vieuosius darbus ir tam tikras vie¹sias institucijas, „kurias kurti ir ilaikyti niekada neapsimokėtų jokiam atskiram individui ar nedideliam jų skaičiui, nes jų pelnas niekada negalėtų atlyginti vieno ar nedaugelio individų ilaidų, nors jų nauda Did˛iajai visuomenei da˛nai su kaupu atlygina ias ilaidas“ (A. Smith’ui pagrindė tema čia yra profesinis ir mokslinis isilavinimas. Faktikai, treči¹j¹ vald˛ios u˛duotį jis formulavo kaip atsakym¹ į problem¹, kuri vėliau ekonomikos teorijoje igarsėjo kaip „vieųjų gėrybių“ (public goods) problema).

Ypating¹ reikmź A. Smith’as skyrė valstybės finansinei veiklai. Tautų turto penktoji knyga (paskutinis skyrius) tiesiogiai skirta valstybinio biud˛eto ir valstybinės skolos analizei. Jis pateisino tik tas valstybės ilaidas, kurios daromos visos visuomenės interesų vardan. A. Smith’as ikėlė „pigios valstybės“ tezź, kuri¹ propagavo ir visi kiti klasikinės politinės ekonomijos atstovai.

Tautų turto penktosios knygos 2 skyriuje A. Smith’as padėjo pagrindus valstybės mokesčių politikai, aptardamas garsiuosius keturis apmokestinimo principus. Jis raė, kad mokesčiai turi atitikti „valstybės piliečių jėgas ir galimybes“, t. y. priklausyti nuo to, kiek jie gauna pajamų, saugomi ios valstybės (Tautų turte A. Smith’as kelis kartus minėjo kilnojamo turto – kapitalo savininkų gebėjim¹ ivykti į kit¹ valstybź kaip veiksming¹ priemonź prie grobikik¹ mokesčių politik¹); būti tiksliai ir nedviprasmikai nustatyti kiekvienam veikliam ˛mogui; be to, mokesčių rinkimas turi būti kiek įmanomai pigiausias; o io rinkimo laikas ir forma turi maksimaliai atitikti mokėtojų interesus.

Kalbant apie apmokestinim¹, A. Smith’as grie˛tai skyrė prabangos ir pirmo būtinumo prekes. Pagal jo apibrė˛im¹ pirmo būtinumo prekės gali skirtis skirtingose vietose arba skirtingu laiku. Veikalo raymo laiku lininiai drabu˛iai, odiniai batai ir minimalus maisto kiekis bei pastogė buvo laikomi dalykais, reikalingais minimaliam tinkamam pragyvenimo lygiui. A. Smith’as stipriai kritikavo druskos, muilo ir kitus panaius pirmo būtinumo prekių mokesčius, kaip neteisingus, atimančius lėas i vargingiausių visuomenės sluoksnių. O prabangos mokesčius, tokius kaip tabako mokestis, jis laikė labai gerais, kadangi niekas prievarta neverčiamas mokėti į mokestį. A. Smith’as raė: „Mokesčiai, skirti apmokestinti prabangos prekes, nepakelia jokių kitų prekių kainos, iskyrus apmokestintas [] [Jie] galiausiai sumokami apmokestinamų prekių vartotojų, be jokio atpildo“.

A. Smith’as pasisakė prie lendlordų mokestinį imunitet¹, laikydamas pačiu tinkamiausiu valstybinio apmokestinimo objektu ˛emės rent¹. Be to, jis savo mokesčių teorijoje teigė, kad pelno mokestis yra neveiksmingas, nes verslininkas (įmonininkas) nuostolius dėl pelno mokesčio būtinai perkels ant vartotojo pečių, didindamas savo produkcijos kain¹. Negana to, A. Smith’as laikė, kad netikslinga apmokestinti darbo u˛mokestį, nes „visais atvejais tiesioginis darbo atlyginimo mokestis ilgu laikotarpiu nulemia du dalykus: rentos suma˛ėjim¹ ir gaminamų prekių kainų pakilim¹“. Jis raė, jog į mokestį taip pat teks mokėti verslininkui (įmonininkui), nes pastarasis privalo u˛tikrinti darbininkui gyvenimo minimum¹. Dėl to kapitalistas ir iuo atveju bus priverstas perkelti mokesčius ant vartotojų pečių. Tik rentos mokestis negali būti niekam perkeltas, ir jis i tikrųjų suma˛ins ˛emvald˛ių pajamas. Taigi A. Smith’o rekomenduota mokestinė politika buvo aikiai antifeodalinė.

A. Smith’as merkantilizmo teorinź kritik¹ papildė protekcionizmo politikos kritika. Jis prietaravo prie bet kokius u˛sienio prekybos suvar˛ymus ir teigė, kad prekybos laisvė naudinga visų visuomenės narių interesams. Juk esant prekybos laisvei ir laisvai konkurencijai, kiekviena alis gamins tas prekes, kurias ji galės pigiausiai pagaminti. Taip susidarys geriausias tarpvalstybinis darbo pasidalijimas, kai kiekviena valstybė turės naudos, nes, esant laisvai konkurencijai, bus galima pirkti pigiausiai, o savo alies produktus, kurie gaminami natūraliomis s¹lygomis ma˛iausiomis ilaidomis – parduoti brangiausiai. A. Smith’as raė: „Labai geros vynuogės gali būti iaugintos kotijoje ir labai geras vynas gali būti pagaminamas i jų, bet vyno pagaminimo s¹naudos bus apie 30 kartų didesnės, nei panaios kokybės vynas galėtų būti nupirktas i u˛sienio valstybių. Todėl argi pagrįstas yra įstatymas, draud˛iantis importuoti visus vynus vien tam, kad skatintų gaminti raudon¹ vyn¹ [] kotijoje?“. Nors tai netrukdė A. Smith’ui Tautų turto ketvirtosios knygos 2 skyriuje, skirtame kvietimui prisidėti prie laisvos prekybos, pateisinti protekcionistinź politik¹ kaip priemonź apsaugoti naujas dar silpnas ar tas alies pramonės akas, kurios teikia darbo daugeliui ˛monių. Juk humanikumas reikalauja, „kad prekybos laisvė būtų įvesta tik palengva. Elgiantis prieingai, gali i karto tūkstančiai ˛monių netekti savo įprasto darbo ir pragyvenimo altinių“. Vadinasi A. Smith’as atsi˛velgė į alies istorinź ūkio plėtr¹. Jis pateisina protekcionizm¹ ir kaip atsakom¹j¹ priemonź prie u˛sienio tarifus. Įdomus A. Smith’o po˛iūris ir į pačios prekybos struktūr¹. Čia Tautų turto autorius pabrė˛ia aspektus, visikai prieingus merkantilizmo principams. Jis pagal naudingum¹ aliai į pirm¹ viet¹ ikelia vidaus prekyb¹, antr¹ – u˛sienio prekyb¹, o treči¹ – tranzitinź prekyb¹. i¹ eilź A. Smith’as nustatė pagal du kriterijus: a) produktyvaus darbo kiekį, kurį leid˛ia veikti kapitalas; b) mainomosios vertės kiekį, kuriuo kiekviena i ių veiklų padidina alies metines pajamas. A. Smith’o argumentai buvo tokie: „Kapitalas, investuojamas į alies vidaus prekyb¹ visuomet skatina ir apima didesnį kiekį produktyvaus darbo ioje alyje ir padidina jos metinio produkto vertź didesniu mastu, nei tokios pat apimties kapitalas, panaudotas u˛sienio prekyboje vartojimo prekėmis. Kapitalas, panaudojamas pastarojoje, abiem at˛vilgiais dar pranaesnis lyginant su to paties dyd˛io kapitalu, investuotu į tranzitinź prekyb¹“. Dėl to A. Smith’as taip suformulavo pagrindinį politinės ekonomijos u˛davinį: „Kiekvienos alies pagrindinis politinės ekonomijos u˛davinys yra didinti jos turt¹ ir gali¹. Todėl ji neturi teikti pirmenybės ar ypač skatinti u˛sienio prekyb¹ vartojimo prekėmis lyginant su vidaus prekyba ar tranzitinź prekyb¹ lyginant su pirmomis dvejomis“.

Vis dėlto pagal veikalo Tautų turtas tekst¹ būtų sunku A. Smith’¹ pavadinti „industrinės revoliucijos“ pranau ir pramoninkų interesų gynėju! Prieingai, jis visa savo esybe linko į ˛emės ūkį ir nepraleido nė vienos progos to parodyti. Visa jo knyga, jos kritika ir sarkazmas nukreipti prie „nevaldančių ir neturinčių valdyti pasaulio pirklių bei pramoninkų ˛eminantį godum¹ ir gobumo dvasi¹“. Pirkliai ir eimininkai – pramoninkai – yra nekenčiamos merkantilistinės sistemos kūrėjai. Todėl Tautų turte beveik niekur nėra net u˛uominos, kad būtent ie ˛monės tada kreipė Anglij¹, kuri pirmiausia tebebuvo prekybos ir ˛emės ūkio alis, link naujos pramoninės epochos. I tiesų, knygoje visai nematyti, kad A. Smith’as suprato gyven¹s neįtikėtinų ekonominių permainų, prasidėjusios Pramonės revoliucijos metu. Jis kalbėjo apie mainų, lengvinančių ir taupančių darb¹, iradim¹, bet naujovių pavyzd˛ių sėmėsi i viduram˛ių, net neu˛simindamas apie did˛iuosius savo laiko anglų tekstilės pramonės technikos iradimus (Richard’o Arkwright’o (1732–1792 m.) 1769 m. u˛patentuot¹ vandens varom¹ verpimo main¹, Kay’aus „skrajojanči¹“ audyklź, James’o Hargreaves’o (mirė 1778 m.) verpstź, Samuel’io Crompton’o (1753–1827 m.) 1783 m. patobulint¹ verpimo main¹, Cartright’o 1785 m. irastas mechanines stakles), nors su kai kuriais i jų autorių (pavyzd˛iui, garo mainos iradėju, Glazgow universiteto laborantu James’u Watt’u (1736–1819 m.), kuriam sykį net padėjo apeiti vieno i amatininkų cechų draudim¹ tźsti bandymus) buvo asmenikai pa˛ystamas Ties¹ sakant, A. Smith’as i viso į iuos iradėjus ˛velgė su nepasitikėjimu ir savo antroje Tautų turto knygoje smerkė kotų bankininkus u˛ tai, kad jie per lengvai dalijo kreditus „plačių u˛mojų įmonėms“, tuo metu steigtoms kotijoje.

Kita vertus pramoninės revoliucijos reikmės nesupratimas A. Smith’o Tautų turte – istorikai paaikinamas reikinys. Juk pasak rykiausio XX a. prancūzų istoriko F. Braudel’o, Pramonės revoliucija buvo tipikas lėtas ir i prad˛ių sunkiai pastebimas judėjimas bei sudėtingas procesas. A. Smith’as gyveno tarp pirmųjų tos revoliucijos ˛enklų, to net nesuvokdamas.

Kontrolinės u˛duotys ir klausimai

1. Apibūdinkite ekonominź padėtį ir kapitalo kaupimo altinius Anglijoje XVIII a. viduryje.

2. Apibūdinkite A. Smith’o metodologijos ypatumus. Kas sudarė jo ekonominio ˛mogaus ir nematomos rankos koncepcijos esmź?

3. Aptarkite A. Smith’o svarbiausio ekonominio veikalo Tautų turtas struktūr¹ ir pavienių knygų turinį.

4. Kokias visuomenės klases iskyrė A. Smith’as? Palyginkite jo pozicij¹ iuo klausimu su fiziokratų mokymu.

5. Kaip A. Smith’as traktavo vertź?

6. Kaip A. Smith’as traktavo pinigus ir ˛emės rent¹?

7. Kuo skyrėsi A. Smith’o ir fiziokratų mokymai apie peln¹?

8. Kuo skiriasi A. Smith’o ir W. Petty darbo u˛mokesčio traktuotės?

9. Apibūdinkite A. Smith’o mokym¹ apie kapital¹ ir jo reprodukcij¹.

10. Apibūdinkite A. Smith’o po˛iūrį į darbo naum¹ ir produktyvų bei neproduktyvų darb¹.

11. Kas buvo būdinga A. Smith’o mokymui apie valstybės ekonominź politik¹?

12. Kaip suprantate Laissez-faire princip¹. Ar jis aktualus iandien?

13. Palyginkite F. Quesnay ir A. Smith’o reprodukcijos teorijas.

14. Ar sutinkate su J. A. Schumpeter’io pateiktu J. Turgot Apm¹stymų… ir A. Smith’o Tautų turto palyginimu? Kodėl? Pateikite savo argumentus.

15. Aptarkite cirkuliacinius srautus 4.1.2 paveiksle, įvertinant, kad A. Smith’o darbo pasidalijimas nebūtinai turi būti interpretuotas kaip statikas masto gr¹˛os augimas.

16. Kaip, Jūsų nuomone, būtų galima sujungti A. Smith’o augimo teorij¹ ir jo kainos teorij¹?

LITERATŪRA

Smith A. Tautų turto prigimties ir prie˛asčių Tyrimas: I–III knygos /i anglų kalbos vertė Jonas Čičinskas. – Vilnius: Margi ratai, 2004.

Smith A. The Wealth of Nations. Edwin Cannan (ed.). – New York: Modern Library, 1937 [1776].

Smith A. An Inquiry into the Nature and Causes of the Wealth of Nations. – Oxford: Oxford Economic University Press, 1983.

Smith A. The Theory of Moral Sentiments. – Indianapolis: Liberty press, 1985.

Gide C., Rist C. Ekonominių teorijų istorija: nuo fiziokratų ligi mūsų laikų. – Kaunas: Vytauto Did˛iojo universiteto Teisių fakulteto leidinys, 1932. – P. 54-111.

Lydeka Z. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. – Kaunas: VDU, 2001. – P. 79-111.

alčius P. Ratai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol.: V. Lukoevičius (sudaryt.) ir kt. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 290-297.

Degutis A. Individualizmas ir visuomeninė tvarka. – Vilnius: Eugrimas, 1998. – P. 19-27.

Heilbroner R. Didieji ekonomistai. – Vilnius: Am˛ius, 1995. – P. 47-81.

Anikinas A. Mokslo jaunystė: M¹stytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. – V.: Mintis, 1988. – P. 168-209.

Hirschman A. O. Aistros ir interesai: politiniai argumentai kapitalizmo naudai dar prie jo triumf¹. – Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2001. – P. 44; 55; 88-96.

Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 99-126.

Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 41-53.

Dome T. History of Economic Theory: Critical Introduction. – Brookfield: Edward Elgar Publishing Company, 1994. – P. 3-15.

Negishi T. History of Economic Theory. – New York: Elsevier Science Publishers B. V., 1989. – P. 71-102.

Young A. Increasing returns and economic progress //Economic Journal. 1928. N.38. P.527-542.

Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 142-173.

Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 221-256.

Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 54-65.

Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 70-99.

Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 85-110.

Hollander S. The Economics of Adam Smith. – Toronto: University of Toronto Press, 1973.

Skinner A. S. Adam Smith, science and the role of the imagination. /In: W. B. Todd (ed.). Hume and the Enlightenment. – Edinburgh: Edinburgh University Press, 1974. – P.164-188.

Skinner A. S., Wilson T. (eds.). Essays on Adam Smith. – Oxford: Oxford University Press, 1975.

Winch D. Adam Smith’s Politics. – Cambridge: Cambridge University Press, 1990.

, 1995. – C. 51-90.

. I /

o p C

: Молодая гвардия, 1968. – 255 c.

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 2728
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/A-SMITHO-EKONOMIKOS-TEORIJA84344.php

Adauga cod HTML in site
<a href="https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/A-SMITHO-EKONOMIKOS-TEORIJA84344.php" target="_blank" title=" - https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/A-SMITHO-EKONOMIKOS-TEORIJA84344.php">A. SMITH’O EKONOMIKOS TEORIJA</a>

A. SMITH’O EKONOMIKOS TEORIJA

ekonomika

DOCUMENTE SIMILARE

A. SMITH’O EKONOMIKOS TEORIJA

Kontrolinės u˛duotys ir klausimai

LITERATŪRA

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comenteaza documentul: