A. SMITH’O EKONOMIKOS TEORIJA

A. SMITH’O EKONOMIKOS TEORIJA

Pagrindinis motyvas, Tautø turto siela – tai nematomos rankos veikimas.

Duon¹ mes galime nusipirkti ne iš kepëjo malonës, o dël jo egoistinio intereso.

M. Blaug’as

Pagrindinës sampratos:

Kapitalizmas. Darbininkai. Kapitalistinës fermos. Fabrikas. „Nematoma ranka“. „Ekonominis žmogus“. Natûrali tvarka. Visuomeninis ir manufaktûrinis darbo pasidalijimas. Darbo našumas. Polinkis dalyvauti mainuose. Gamybos specializacija. Rinkos dydis. Darbinë vertës teorija. Mainomoji vertë. Vartojamoji vertë. Vertës dësnis. Naujai sukurta vertë. Efektyvios konkurencijos s¹lygos. Darbo s¹naudos. Pagrindinis ir apyvartinis kapitalas. Kapitalo kaupimas. Taupumas. Bendrosios ir grynosios pajamos. Valstybinis ekonomikos reguliavimas. Valstybës ekonominë politika. „Laissez faire“ politika.

Pagalbinës sampratos:

Kapitalistai. Žemvaldžiai. Manufaktûros. Ekonominio mokslo sistema. Ekonominis liberalizmas. Žmoniø egoizmas. Ekonominiai dësniai. Loginës abstrakcijos metodas. Aprašomasis metodas. Istorinis metodas. Metaliniai ir popieriniai pinigai. Mainø priemonë. Kreditiniai pinigai. Prekiø mainai. Natûrali ir rinkos kaina. Dalinës pusiausvyros padëties analizë. Produktyvus ir neproduktyvus darbas. Pastovus kapitalas. Kintamas kapitalas. Žemës renta. Piniginis darbo užmokestis. Grûdais išreikštas darbo užmokestis. Darbo užmokesèio teorijos. Pelnas. Progresuojanti, stacionari ir regresuojanti visuomenës bûklë. Kapitalo reprodukcija. Valstybiniai finansai. Mokesèiai.

4.1.1. Klasikinës ekonomikos teorijos kûrëjas A. Smith’as

Adamas Smith’as (Adam Smith, 1723–1790 m.) – garsusis škotø ekonomistas, tapo vienu iš svarbiausiø klasikinës ekonomikos mokyklos atstovø, apibendrinusiø manufaktûriná period¹. A. Smith’o gyvenamasis metas – XVIII a. – subrandino svarbiausias socialines, dvasines ir technologines prielaidas susiformuoti rinkos sistemai kaip visuotinai priimtinam ir ásigalinèiam ûkinio gyvenimo bûdui, politiniø, kultûriniø ir net etiniø santykiø pagrindui. Tiesa, jo gyvenamuoju laikotarpiu Anglijoje dar tik prasidëjo pramonës perversmas (todël A. Smith’o Tautø turte visiškai nepastebima, kad jis gyveno Anglijos perëjimo á nauj¹ pramoninê epoch¹ ir neátikëtinø pokyèiø ekonomikoje laikotarpiu) bei vyravo manufaktûrinë gamybos forma su labai ribotai naudojant mašinas, bet su išplëtotu darbo pasidalijimu tarp darbininkø. Atspindëdamas šá fakt¹, A. Smith’as žmoniø visuomenê nagrinëjo pirmiausia kaip mainø s¹jung¹, kurioje žmonës vis plaèiau tarpusavyje keièiasi ávairiø darbo rûšiø produkcija. Kita vertus, A. Smith’o laikais Anglija, bûdama sala sugebëjusi geriau nei bet kuri kita Europos valstybë apsaugoti savo nacionalinê rink¹ ir gimstanèi¹ pramonê, tapo labiausiai ekonomiškai išsivysèiusi pasaulio valstybë. XVIII a. ten sparèiai augo pramonë, didelá žingsná á prieká kapitalizmas žengë ir žemës ûkyje (sparti žemdirbystës plëtra pasireiškë geresne sëjomaina, gausesniu derliumi, žemës ûkio mašinø atsiradimu ir galvijø veisliø bei agrotechnikos pagerinimu), aktyviai plëtojosi laisva vidaus ir užsienio prekyba. Aktualiomis tapo tokios ekonominës problemos kaip kapitalas, gamybos valdymas, pelnas. Todël XVIII a. antroje pusëje Anglijoje, kuri tapo industrine – agrarine šalimi, susidarë palankios s¹lygos ekonominei minèiai suklestëti, objektyviai analizuoti nauj¹já kapitalistiná gamybos bûd¹, kadangi pramoninkai vis garsiau reikalavo verslininkystës laisvës, kuo greitesnio feodalizmo atgyvenø (protekcionizmo sistemos, cechinës reglamentacijos, pasenusiø ûkiná gyvenim¹ reguliuojanèiø ástatymø) likvidavimo.

Epochos poreikiai visada pagimdo reikaling¹ žmogø. S¹lygojama paèio kapitalistinio ûkio raidos, politinë ekonomija Anglijoje buvo pasiekusi toki¹ stadij¹, kai prireikë sukurti sistem¹, susisteminti, apibendrinti ekonomikos žinias. A. Smith’as buvo tas žmogus ir mokslininkas, kuris galëjo imtis sprêsti toká uždaviná. Šis škotas sugebëjo vykusiai suderinti abstraktø m¹stym¹ su mokëjimu gyvai pasakoti apie konkreèius dalykus, enciklopedines žinias su nepaprastu s¹žiningumu ir moksliniu dorumu, mokëjim¹ panaudoti kitø mokslininkø idëjas su dideliu savarankiškumu ir savikritika, mokslinê ir pilietinê dr¹s¹ su profesoriaus savitvarda ir sistemingumu. A. Smith’as parašë du veikalus – Moraliniø jausmø teorij¹ (1759 m.) ir Tautø turt¹ (1976 m.), kuriuose, ážvalgiai išanalizavês dvi svarbiausias visuomenës ir individo gyvenimo sritis – dvasinê ir materialinê – siekë filosofiškai pagrásti naujus epochos pokyèius kaip geriausiai atitinkanèius žmogaus prigimtá, tautø dvasiná bûvá ir užtikrinanèius materialinê gerovê.

Gyvenimo kelias. Viktorijos laikø anglø ekonomistas ir publicistas Walter is Bagehot as (1826–1877 m.) rašydamas apie A. Smith’¹ dar 1876 m. yra pažymëjês, kad „[] vargu ar galima suprasti jo knygas, nieko nežinant apie já kaip žmogø“. A. Smith’o biografijoje maža išoriniø ávykiø, o vidinis intelektualus gyvenimas nepaprastai intensyvus. Jis gimë 1723 m. birželio 5 d. (ádomu, kad t¹ paèi¹ dien¹ gimë ir kitas didis ekonomistas – John’as Maynard’as Keynes’as) muitinës valdininko Adam’o Smith’o ir jo antrosios žmonos, stambaus žemvaldžio dukters Margaret Douglas šeimoje nedideliame, turëjusiame 1500 gyventojø, Škotijos miestelyje Kirkcaldy, esanèiame netoli nuo jos sostinës Edinburgo. Jo tëvas, Aberdeen gyvenvietës vietinis gyventojas, buvo treèiojo Loudoun grafo Hugo Campbell’o asmeninis sekretorius. 1713 m. Šis suteikë A. Smith’o tëvui muitinës vadovo titul¹. Tiesa, jo atlyginimas buvo nedidelis, 40 svarø per metus, taèiau realiai jis buvo didesnis dël ávairiø mokesèiø. Taèiau vyresnysis Smith’as mirë 1723 m. balandá, likus keletui mënesiø iki sûnaus gimimo. Jaunesnájá Adam’¹ Smith’¹ išaugino mama, susitaikiusi su našlës dalia ir vis¹ gyvenim¹ paskyrusi sûnui, todël ryšys tarp jø vis¹ gyvenim¹ buvo labai stiprus.

Faktai, kad A. Smith’as buvo škotas ir jo artimiausi giminës buvo valstybës tarnautojai, gana svarbûs – jis buvo tikras škotas iki kaulø smegenø, o antrasis akcentas leidžia geriau suprasti jo pažiûras á vieš¹já gyvenim¹ ir ekonominê veikl¹, gerokai besiskirianèias nuo tø, kurias jam mëginama priskirti – svarbu niekada neužmiršti apie kilmê, inteligentiškum¹, kritišk¹ požiûrá á versl¹ ir gana nedidelá turt¹, bûding¹ tai aplinkai, iš kurios jis buvo kilês. Bûtina pabrëžti ir tai, kad paèios aplinkybës, supusios A. Smith’o gyvenim¹, buvo labai tvarkingos ir darnios. Jo biografijoje nerasime trikdžiø, taip varginusiø kitas didžias ekonomikos teorijos istorijos figûras. Priešingai nei W. Petty ir R. Cantillon’as, A. Smith’as nepraleido në vienos savo gyvenimo dienos kalëjime. Priešingai nei J. Locke’as jis nebuvo sekamas, pašalintas iš akademiniø pareigø, ar priverstas palikti savo gimt¹j¹ šalá. Priešingai nei jo didysis draugas D. Hume’as, jis nebuvo atmestas renkant universiteto katedros vedëj¹.

A. Smith’o vaikystëje šeima gyveno neturtingai, nors ir neskurdo. Iš mažens Adamas buvo silpnos sveikatos, augo trapus ir liguistas, šalinosi triukšmingø bendraamžiø žaidimø. Ketveriø metø jis buvo pagrobtas keliaujanèiø èigonø, bet netrukus surastas. Nuo vaikystës išryškëjo A. Smith’o išsiblaškymas, kuris persekiojo já vis¹ gyvenim¹, ir polinkis mokslui; skaityti knygas buvo mëgstamiausias jo užsiëmimas. Pirmuosius mokslus bûdamas aštuoneriø metø jis pradëjo Kirkcaldy mokykloje. Ten studijavo lotynø kalb¹. A. Smith’ui labai pasisekë, kad mokykloje buvo sumanus mokytojas, negrûdantis, kaip kiti, vaikams á galvas vien citatas iš Biblijos ir lotynø kalbos asmenuotes Labai anksti, bûdamas 14 metø (tais laikais tai buvo áprasta), 1737 m. rugpjûtá A. Smith’as ástojo á Glasgow’o universitet¹ – vien¹ geriausiø to meto Britanijoje, kurá baigë per trejus metus ir gavo menø magistro laipsná. Studijuodamas šiame universitete, po visiems studentams privalomos logikos klasës, jis perëjo á moralës filosofijos, kuri tais laikais apëmë pagrindinius visuomenës mokslus, tarp jø ir ekonomik¹, klasê, taip pasirinkdamas humanitarinê kryptá. Taèiau lankë ir gamtos filosofijos paskaitas. Universitete iš savo mokytojo Alexander’io Dunlop’o jis pramoko graikø kalbos, beje, jos mokësi labai uoliai, o Robert’o Simson’o dëka pamëgo matematik¹, taip pat domëjosi astronomija. Jam visada buvo bûdingos geros žinios šiose mokslo srityse. Taèiau vienu iš mëgstamiausiø A. Smith’o dëstytojø buvo filosofas, vienas autoritetingiausiø škotø švietëjø Francis Hutcheson’as (1694–1746 m.), kuris dëstë moralës bei ekonomikos klausimus, bei turëjo nemaž¹ átak¹ vëliau studentø pasirenkamoms doktrinoms. Vadovaujamas F. Hutcheson’o A. Smith’as gilinosi á olandø juristo Hugono Grocijaus (1583–1645 m.) moksl¹, studijvo filosofø F. Bacon’o ir J. Locke’o raštus.

Kaip vienas geriausiø studentø, 1740 m. A. Smith’as gavo 40 svarø sterlingø metinê stipendij¹, mokam¹ iš vieno labdaringo turtuolio Snell’o palikimo, baigti išsimokslinim¹ Oxfordo universiteto Balliol koledže. Praleidês vasaros atostogas gimtajame Kirkcaldy, á Oxford¹ jis išvyko raitas ant arklio (tuo metu tai buvo áprasta susisiekimo priemonë). Okxforde jis be pertraukos studijavo iki 1746 m. beveik niekur neišvykdamas. Taèiau Oxfordas A. Smith’ui paliko slogius prisiminimus: dëstymo lygis jo nepatenkino, be to, dauguma profesoriø ten net neskaitydavo savo paskaitø, ir per jas studentai skaitë romanus (Apie tai yra kalbëjê ir kiti to meto intelektualai, pavyzdžiui Edward’as Gibbon’as). Taèiau A. Smith’as èia laiko veltui neleido – gausiai skaitë pats, turëdamas priëjim¹ prie knygø, esanèiø universiteto bibliotekoje, sukaupë daug tiksliø žiniø apie graikø ir anglø literatûr¹. Pastebëtina, kad kart¹ jo vos nepašalino iš universiteto už tai, kad jo kambaryje buvo rastas universitete draudžiamas skaityti kaip laisvamaniškas k¹ tik pasirodês anonimiškai išleistas  škotø filosofo D. Hume’o darbas Traktatas apie žmogaus prigimtá (1739 m.). Studentai iš Škotijos apskritai Oxforde buvo nemëgiami, todël vienintelis draugas, kurá A. Smith’as paminëjo, buvo John’as Douglas’as, taip pat škotas.

Iš Oxfordo 1746 m. A. Smith’as grážo á Edinburg¹, tiksliau á savo miestelá Kirkcaldy pas motin¹, ir užsiëmë savišvieta, neapsisprêsdamas, k¹ toliau daryti: imtis anksèiau planuotos dvasininko karjeros ar ne, galvojo net užsiverbuoti kareiviu. Paskatintas turtingo dvarininko, rašytojo, kritiko, menø globëjo bei mecenato Henry’io Home’o (lordo Kames’o, 1696–1782 m.), kuris Edinburge vadovavo literatø bûreliui, A. Smith’as ëmë Edinburge skaityti viešas paskaitas anglø literatûros bei prigimtinës teisës (ši s¹voka XVIII a. apimdavo ne tik jurisprudencij¹ bet ir politinê ekonomij¹) temomis. Jo paskaitos sutraukdavo daug klausytojø ne tik iš Anglijos, bet ir iš kitø Europos kraštø. Tai galiausiai leido jam ne tik užsidirbti apie 100 svarø, bet ir smarkiai išgarsëti. Jau tada, sprendžiant iš jo 1748 m. pradëtø skaityti viešø politinës ekonomijos paskaitø, žinomø tik iš Dugald’o Stewart’o citatø,  A. Smith’as stipriai nepritarë vyriausybës kišimuisi á „natûrali¹ tvark¹“, laikydamasis ekonominio liberalizmo principø, ypaè prekybos laisvës principo.

1751 m. – tada A. Smith’as dar nebuvo net 28 metø amžiaus – jis buvo išrinktas Glazgow universiteto, kuris tais laikais, Škotijos švietimo amžiuje, skirtingai nuo Oxfordo, buvo rimtas mokslo centras, logikos katedros profesoriumi ir vedëju. (Universiteto taryba balsavo vienbalsiai.) Perskaitês inauguracinê paskait¹ Apie idëjø kilmê, kurios rankraštis, deja, dingês, logikos paskaitas jis pradëjo skaityti 1751 m. spalá. Be to, kadangi moralës filosofijos katedros vedëjas Thomas Craigie, perëmês katedr¹ iš buvusio A. Smith’o mokytojo F. Hutcheson’o, sirgo ir žiemai buvo išsiøstas gydytis á Lisabon¹, A. Smith’ui teko ir já pavaduoti. Po T. Craigie mirties A. Smith’as 1752 m. balandá tapo šio universiteto, kuriame tuo metu studijavo apie trys šimtai studentø, iš kuriø apie aštuoniasdešimt ar devyniasdešimt mokësi filosofijos, moralës filosofijos katedros vedëju (tai buvo geriau apmokama vieta, lyginant su ankstesnëmis logikos katedros vedëjo pareigomis) ir joje dëstë iki 1764 m. Tuo metu moralës filosofijos disciplina buvo suprantama daug plaèiau nei mûsø laikais. Ji apëmë gamtos teologij¹, etik¹, teisê ir politinê ekonomij¹. Taigi moralës disciplina aprëpë visk¹ nuo tauriausiø žmogaus polinkiø á tvark¹ ir harmonij¹ ligi kur kas mažesne tvarka ir harmonija pasižyminèios veiklos ganëtinai nuožmioje kovoje dël vietos gyvenime. Ádomu, kad á atsilaisvinusi¹ logikos katedros vedëjo viet¹ A. Smith’as protegavo D. Hume’¹, já palaikë kitas Glasgow universiteto profesorius William’as Cullen’as, bet universiteto vadovybës nuomonë buvo priešinga.

Iš pradžiø moralës filosofijos kurs¹ A. Smith’as skaitë remdamasis F. Hutcheson’u, bet vëliau vis labiau tolo nuo savo mokytojo, papildë savo paskaitas sociologijos ir ekonomikos klausimais. Paskaitose jis kalbëdavo lakoniškai, be jokiø oratoriniø puošmenø. Svarbiausia jam buvo ne gražbyliauti, o árodinëti – tiksliai, kone matematiškai. Skaitydamas paskaitas A. Smith’as ne vaikštinëdavo po klasê, kaip buvês jo mokytojas F. Hutcheson’as, bet ramiai stovëdavo katedroje, padëjês ant jos abi rankas.

Profesoriausdamas Glasgow’e A. Smith’as išgarsëjo kaip knyginis žmogus, perskaitês, ko gero, visus svarbiausius to meto mokslo ir literatûros veikalus (amžininkai já laikë labiausiai apsiskaièiusiu ir informuotu ávairiais klausimais žmogumi po Aristotelio), ásigijo nemaža naujø bièiuliø, buvo gerbiamas profesoriø, studentø ir žymiø miestieèiø. Pažymëtina, kad A. Smith’as aktyviai dalyvavo universiteto reikaluose, tvarkydamas ávairius oficialius jo reikalus bei vidaus ginèus. 1758 m. A. Smith’as, nepaisant jo laisvamaniškumo, ekscentriško elgesio (apie nepasižymëjusio stipria sveikata ir dažnai sirguliavusio, be galo kruopštaus, metodiško, labai santûraus, s¹žiningo ir garbingo profesoriaus, linkusio daugiau klausytis negu diskutuoti, išsiblaškym¹ sklido legendos), ir to, kad nesilaikydavo pedantiškø universiteto taisykliø, buvo išrinktas dekanu, šešis metus buvo iždininku, o 1762 m. net paskirtas prorektoriumi. Beje, ginèø tarp profesoriø skaièius, kuris užplûdo J. Reid’¹, kai šis 1764 m. pakeitë A. Smith’¹, rodo, jog tai nebuvo lengvos pareigos. 1759 m. išleistas stambus mokslinis A. Smith’o veikalas Moraliniø jausmø teorija (kaip ir tais paèiais metais išleistos Jurisprudencijos paskaitos, sudarytos iš konspektø studentams) šioje srityje plaèiai já išgarsino (knyg¹ šiltai sutiko D. Hume’as, kuris j¹ teigiamai ávertino Londone, kuriame pats A. Smith’as pirm¹ kart¹ apsilankë 1761 m. lydëdamas lord¹ Shelburne; veikalas buvo išverstas á prancûzø, vokieèiø ir kitas Europos kalbas) bei dar labiau išpopuliarino jo paskaitas. Užtenka paminëti, kad lordas Shelburne išsiuntë savo jaunesnájá brolá Thomas studijuoti pas A. Smith’¹. F. Voltaire’o draugas psichologas iš Ženevos Theodore’as Tronchin’as taip pat atsiuntë savo sûnø 1761 m. tais paèiais tikslais. Taèiau Moraliniø jausmø teorija, kurios 6 leidimai išëjo dar autoriui esant gyvam, nepergyveno XVIII a., ne ji áamžino A. Smith’o vard¹, bet, atvirkšèiai, Tautø turto autoriaus šlovë apsaugojo j¹ nuo užmaršties.

Toliau A. Smith’o mokslinis interesas vis labiau krypo link ekonomikos mokslo. Tai iš dalies galima sieti su aktyviu jo dalyvavimu savotiškame Glasgow politinës ekonomijos klube, kita vertus – draugyste su filosofu ir ekonomistu D. Hume’u, pas kurá dažnai lankydavosi Edinburge ir kartu su kuriuo ásitraukë á dailininko Allan’o Ramsay’aus sukurtos Edinburgo bendruomenës, Škotijoje skatinanèios menus, mokslus, gamyb¹, žemdirbystê veikl¹. Pastebëtina, kad A. Smith’o politinës ekonomijos pagrindai buvo išdëstyti jau Jurisprudencijos paskaitose.

Kalbant apie A. Smith’o dëstym¹ universitetuose, pažymëtina, kad „profesoriavimas“ ásigërë jam á krauj¹ ir jis liko dëstytoju ne tik tada, kai skaitë paskaitas Edinburge ir Glasgow, bet ir vis¹ likusá gyvenim¹ dël savo character indelebilis (lot. – nepalenkiamo charakterio).

Katedros vedëjo – moralës filosofijos profesoriaus pareigas A. Smith’as ëjo 13 metø. Jo paties vertinimu, tai buvo naudingiausias ir laimingiausias jo gyvenimo tarpsnis. Taèiau 1764 m. A. Smith’o gyvenime ávyko lûžis: materialinio intereso skatinimas jis paliko katedr¹ (kaip parodë vëlesni ávykiai – visam laikui) ir sutiko užsienio kelionëje po Europ¹ lydëti jaun¹ lord¹, átakingo politinio veikëjo Charles’o Townshend’o – A. Smith’o Moraliniø jausmø teorijos gerbëjo, posûná, treèi¹já Buccleuch hercog¹ Henry Scott’¹. Ch. Townshend’as aplankë A. Smith’¹ Glasgow universitete 1763 m. vasar¹ ir pateikë savo siûlym¹, o rudená profesorius já priëmë. Materialiniai sumetimai šioje kelionëje A. Smith’ui buvo ne paskutinëje vietoje: kelionë, kurios visos jo išlaidos turëjo bûti apmokëtos, jam garantavo 500 svarø metinê alg¹ bei 300 svarø sterlingø kasmetinê rent¹ (pensij¹) iki gyvenimo pabaigos, o tai buvo daug daugiau už profesoriaus atlyginim¹, siekusá vos 170 svarø. Universitetui apie savo išvykim¹ A. Smith’as pranešë 1764 m. lapkritá, gr¹žindamas savo tø metø uždarbá bei jo mokiniø mokestá už moksl¹. Pastariesiems teko atiduoti pinigus jëga 

Kelionë su grafu H. Scott’u po Prancûzij¹ ir Šveicarij¹ prasidëjo 1764 m. lapkritá ir truko dvejus metus. Pirmiausia jie Paryžiuje susitiko su D. Hume’u ir beveik iš karto išvyko á Tulûz¹, kur prie jø prisijungë grafo jaunesnysis brolis Hew Campbell Scott’as. Tulûzoje A. Smith’as su jaunuoliais pasiliko aštuoniolikai mënesiø, išvykdami á kelet¹ ekskursijø, kuriø metu jie aplankë Bordo, Prancûzijos pietus, tarp jø Montpellier. Kelionës metu Ženevoje (èia gyventa du mënesius) ir Paryžiuje (jame apsistota 10 mënesiø) A. Smith’ui teko susitikti ir artimai susipažinti su Francois Voltaire’u (1694–1778 m.), kurá aplankë jo dvare Ženevos apylinkëse (pastarasis nemažai átakojo, kad A. Smith’as tikybos srityje palinktø á racionalistiná deizm¹, labai išplitusá XVIII a.), D. Diderot (1713–1784 m.), matematiku ir filosfu J. d’Alembert’u, E. B. de Condillac’u, C. A. Helvetius (1715–1771 m.), baronu P. H. T. Holbach’u (1721 – 1789 m.), J. Necker’iu, Morellet’u (vëliau jis išvertë Tautø turt¹ á prancûzø kalb¹), fiziokratais, tarp jø P. S. Dupont’u de Nemours’u, F. Quesnay ir J. Turgot. Žinoma, jog su juo A. Smith’as ne tik aptarë ekonominius klausimus, bet ir vëliau susirašinëjo, nors jokiø laiškø nebuvo rasta. Taèiau tikrai neabejotina, kad iš J. Turgot dël jo paslaugumo A. Smith’as yra gavês vertingø dokumentø. P. S. Dupont’as de Nemours’as yra pažymëjês, kad A. Smith’as dažnai lankydavosi žymiausiø fiziokratø susitikimuose, vykusiuose F. Quesnay apartamentuose Versalio antresolëse, ir net išsakês nuomonê, kad svarbiausios Tautø turto idëjos yra perimtos iš J. Turgot. Taèiau XIX a. pabaigoje rasti A. Smith’o Glazgow universitete 1762–1764 m. skaitytø paskaitø konspektai, užrašyti jo studentø, ši¹ nuomonê galutinai paneigë. Pažymëtina ir tai, kad bûdamas Prancûzijoje A. Smith’as patyrë keblumø dël nepakankamo prancûzø kalbos mokëjimo (šios kalbos jis buvo pramokês savarankiškai). Tai trukdë jam bendrauti su já dominusiomis to meto Paryžiaus mokslo ážymybëmis.

1766 m. spalá A. Smith’o jaunesnysis mokinys Hew Campbell’as Scott’as Paryžiaus gatvëse buvo nužudytas. A. Smith’as tuojau pat su jaunuolio palaikais išsiruošë atgal, ir lapkrièio pradžioje pasiekë Dover’á.

Grážês iš kelionës, pirmiausia nuvyko á London¹, kur peržiûrëjo Moraliniø jausmø teorijos treèi¹já leidim¹ bei padirbëjo Britø muziejuje, o paskui (1767 m. gegužê) išvyko á gimt¹já Kirkcaldy, kur apsistojo pas savo motin¹ ir kartu gyvenusá pusbrolá Jean’¹ Douglas’¹, prie kuriø abiejø A. Smith’as buvo labai prisirišês. (Beje, reikia ávertinti fakt¹, kuris svarbus ne tiek paèioms jo ekonominëms pažiûroms, kiek padeda suprasti jo žmogišk¹ prigimtá – në viena moteris, išskyrus mam¹, jo gyvenime niekada nevaidino didesnio vaidmens. Tiesa, pasakojama apie  A. Smith’o meilê vienai anglø damai, kažkokiai Džinai, kuri¹ jis net manë vesti, bei maždaug tuo pat metu prancûzø markizës meilê A. Smith’ui. Deja, abi meilës buvo vienpusës, ir A. Smith’as vis¹ gyvenim¹ liko viengungis, kaip ir daugelis garsiø mokslo žmoniø (I. Newton’as, D. Hume’as), nesiryžusiø savo gyvenim¹ susieti dar su kuo nors, išskyrus moksl¹. Iš tiesø, šiuo požiûriu, kaip ir visais kitais, vienintele gyvenimo aistra jam buvo ekonominiø veikalø rašymas). 1766 m. jis atsiskyrë nuo žmoniø ir pradëjo rašyti (knygos apmatai buvo apm¹styti dar kelionës metu Tulûzoje 1764 m.) pagrindiná savo veikal¹ Tautø turto prigimties ir priežasèiø tyrinëjimas (sutrumpintai Tautø turtas).  1770 m. vasará D. Hume’as rašë A. Smith’ui, kad ketina atvykti á London¹ stebëti knygos išleidim¹, taèiau knygos rašymas užsitêsë, iš dalies dël A. Smith’o prastos sveikatos. Pats A. Smith’as yra minëjês, kad jo knyga jau bûtø parengta spausdinimui, jei ne bloga jo sveikata, kuri¹ pablogino „per daug galvojimo apie vien¹ dalyk¹ bei antraeiliai darbai“. Nieko nuostabaus, kad 1772 m. balandá susirûpinês D. Hume’as skundësi A. Smith’o atsiskyrimu nuo visos žmonijos… Veikalas jau buvo beveik užbaigtas 1773 m. pavasará, kai A. Smith’as su savo knygos rankrašèiu išvyko á London¹. Taèiau per kitus ketverius metus jis, gana dažnai lankydamasis Londone, kur nuodugniai aptardavo pavienes Tautø turto dalis su ávairiais pašnekovais, tarp jø su tuometiniu JAV ambasadoriumi Paryžiuje Benjamin’u Franklin’u (1706–1790 m.) (bûtent jis suformulavo verslininkystës princip¹: „Išlaidos niekada neturi viršyti pajamø“, be to, jam priklauso sparnuotoji frazë: „Laikas – pinigai“, išreiškusi bendr¹ laiko ekonomijos versle princip¹), pateikusiu vertingø faktø apie Amerikos kolonijas. Bei toliau kruopšèiai redagavo knyg¹. Veikalas galop buvo išleistas tik 1776 m. kov¹ Londone (tai, atrodo, atnešë A. Smith’ui 500 svarø honoraro iš knygos leidëjo, liberalaus parlamento nario ir B. Franklin’o bièiulio W. Strahan’o (1715–1785 m.), kuriø pusê jis panaudojo vëlesniø leidimø finansavimui).

Knyga, nepaisant D. Hume’o abejoniø, kad ji bus sunkiai suprantama skaitytojams, iš karto tapo perkama ir pirmas leidimas buvo išpirktas per šešis mënesius. Pats Tautø turtas amžininkø buvo apibûdinamas kaip „ne tik galingo proto, bet ir visos epochos apraiška“. O T. H. Buckle net rašë, kad šis veikalas „sprendžiant pagal galutinius rezultatus, ko gero, yra pati svarbiausia kada nors parašyta knyga“, aišku, išskyrus Biblij¹. Tiesa, žvelgiant iš šiandienos pozicijø, galima bûtø teigti, kad savo knygoje A. Smith’as daugiausia bendrai išdëstë pamatines ekonomines idëjas, o ne pateikë sisteming¹ jø analizê. Taèiau, ávertinant jo pirmtakø ribotumus, galima tvirtinti, kad nepaisant to šis A. Smith’o veikalas turëjo didelá poveiká kitiems ekonomistams-klasikams ir  vëliau neoklasikinei krypèiai. Juk Tautø turte buvo apibendrintos anksèiau žmonijos sukauptos ekonominës žinios (savo veikale A. Smith’as citavo ar naudojo, tiesa, ne visada juos minëdamas, daugiau kaip 100 autoriø; tenka pripažinti, kad jis niekada su Ch. Darwin’o nuoširdumu neatskleidë savo pirmtakø nuopelnø) ir pagal bendruosius teorinius principus paverstos ekonominio mokslo sistema.

Ekonomikos teorija. Tiesa, nereikëtø A. Smith’o laikyti politinës ekonomijos pradininku. Šios garbës daug labiau nusipelnë W. Petty, R. Cantillon’as, F. Quesnay ir J. Turgot. A. Smith’as pasinaudojo jø visø darbais: jo veikale paminëta daugiau nei šimtas kitø autoriø pavardžiø. Bet R. Cantillon’o Esë, F. Quesnay straipsniai ir J. Turgot Apm¹stymas – daugiausiai tik išsamios brošiûros, generalinë mokslo repeticija, bet dar ne pats mokslas. Visi kiti aptarë tik kai kurias problemas, o A. Smith’as aprëpë visk¹. M. Blaug’o žodžiais tariant, A. Smith’o Tautø turtas – tai „pirmasis visavertis ekonomikos mokslo darbas, kuriame pateikiamas bendras mokslo pagrindas: gamybos ir paskirstymo teorija, po to šiø abstrakèiø principø veikimo analizë remiantis istorine medžiaga, ir, galiausiai, daug jø taikymo ekonominëje politikoje pavyzdžiø. Be to, visame veikale aiškiai jauèiama „natûralios laisvës akivaizdžios ir paprastos sistemos“ idëja, prie kurios, kaip atrodë A. Smith’ui, žengia visas pasaulis“.

A. Smith’¹ vertinant pagal naudotø analitiniø priemoniø standart¹, jis ne pats didžiausias XVIII a. ekonomistas, o Tautø turtas nëra visiškai originali knyga. Bendrai vertinant A. Smith’o darbus, reikia pasakyti, kad ir dauguma jo ávardytø dësniø nëra originalûs. Tai tenka pasakyti ir apie jo išeitinius filosofinius pagrindus, apie jo individualizm¹ ir ekonominiø reiškiniø aiškinim¹, taip pat apie mokslo tiriam¹já objekt¹. Užtenka paminëti A. Smith’o mokytoj¹ Glasgow universitete F. Hutcheson’¹, kuris dar 1755 m. išleistoje savo knygoje Moralios filosofijos sistema didžiulê reikšmê jau skyrë darbo pasidalijimui. Kalbëdamas apie vertës kitim¹ ir pinigø kilmê, javus ir darb¹, kaip pastoviausius vertës matus, jis pateikë samprotavimø, labai artimø tiems, kuriø šiais klausimais randame A. Smith’o Tautø turte. Greta F. Hutcheson’o šia prasme dar reikëtø minëti D. Hume’¹, kurá pats A. Smith’as vienoje knygos vietoje pavadino „geriausiu mûsø laikø istoriku ir filosofu“, bei gydytoj¹ filosof¹ B. de Mandeville’á (1670–1733 m.), su kuriuo A. Smith’as polemizavo dar savo Moraliniø jausmø teorijoje, o vëliau nugludino jo šokiruojanèio paradokso aštrius kampus pakeisdamas „aistr¹“ ir „yd¹“ tokiais nekaltais terminais kaip „pranašumas“ ar „interesas“. Taip pat savo idëjø jis sëmësi J. Turgot, F. Quesnay, W. Petty, D. North’o, J. Child’o, Tucker’io darbuose.

Taèiau nors Tautø turte nebuvo në vienos iš tikrøjø naujos idëjos, ir veikalas kaip intelektualinis pasiekimas negali lygintis su Ch. Darwin’o Rûšiø kilme ar I. Newton’o Principais, vis dëlto A. Smith’ui nëra lygiø nei XVIII a., nei net ir XIX a., pagal ásigilinim¹ á ekonominio proceso esmê bei ekonominê išmintá, bet ne pagal teorijos elegancij¹. Didžiausias jo nuopelnas tas, kad jis visa tai, k¹ merkantilistai ir fiziokratai laikë atskirais visuomenës ûkio klausimais, sujungë ir papildë. Taip jam pavyko pirm¹ kart¹ visus ûkio reiškinius sujungti á vien¹ sistem¹. Šia prasme Tautø turtas be jokiø abejoniø yra politinës ekonomijos šedevras. Negana to, jis, kaip ávardijo Robert’as Heilbroner’is, yra didžiojo žmonijos kelionës epo dalis. Ir reikia pasakyti, kad, ko gero, šá milžinišk¹ darb¹ ir tegalëjo atlikti metodiškasis profesorius A. Smith’as. Jis, kaip pastebëjo J. A. Schumpeter’is, padarë visk¹, kas nuo jo priklausë: Tautø turtas yra pasiaukojanèio darbo, trukusio daugiau kaip ketvirtá amžiaus, vaisius, be to, beveik dešimt metø buvo visiškai skirti knygos rašymui. Jo proto s¹ranga buvo tokia, kas jis nutarë ásisavinti milžinišk¹ medžiagos kieká, išgaut¹ iš daugelio šaltiniø, ir já griežtai pajungti nedideliam tarpusavyje susijusiø principø skaièiui. Be to, šis meistras, rentês tvirt¹ rûm¹, nesiskaitydamas su išlaidomis, buvo ir didis architektas.

Taèiau pati knyga yra sunkiai skaitoma. Neatsitiktinai D. Hume’as jau 1776 m. balandžio 1 d. pareiškë A. Smith’ui abejoniø dël jo knygos populiarumo, „kadangi jos skaitymas reikalauja labai átempto dëmesio“, o Germain’as Garnier’is (1754–1821 m.), 1802 m. versdamas A. Smith’o veikal¹ á prancûzø kalb¹, knygos pradžioje net pridëjo metodiná plan¹, kad skaitytojams lengviau bûtø susigaudyti. Iš tiesø joje dëstoma su enciklopedinës minties apdairumu (tada dar buvo nepraëjês enciklopediniø žiniø laikas: buvo galima dairytis po visus galimus mokslus bei menus ir net dirbti visiškai tolimose viena nuo kitos srityse, nematant tame nieko blogo; A. Smith’as, panašiai kaip J. Turgot, taip pat užsiëmë daugybe mokslø, iš kuriø tik vienas buvo ekonomikos teorija), bet joje nerasime enciklopediniam stiliui bûdingo tikslumo ir tvarkos. Tai buvo amžius, kai autoriai neapkamšydavo savo minèiø visokiais „jei“, „o“ ir „taèiau“, ir kai žmogui su A. Smith’o intelektu faktiškai buvo visiškai ámanoma pasinaudoti visomis iki jo sukauptomis žiniomis. Todël knygoje nieko nevengiama, nieko nemenkinama ir nieko nebijoma. Nors tekstas „sunkiasvoris“, bet išmargintas giliø ážvalgø, pastebëjimø ir taikliø fraziø, kurios pagyvina ši¹ didži¹j¹ studij¹. Kaip tik A. Smith’as pirmasis pavadino Anglij¹ „krautuvininkø nacija“; kaip tik jis parašë, kad „iš esmës filosofas genialumu ir sugebëjimais skiriasi nuo paprasto gatvës nešiko perpus mažiau nei šuo pëdsekys nuo šuns kurto“. Tautø turtas jokiu bûdu nëra vadovëlis. A. Smith’as rašo savo amžininkams, o ne savo mokiniams. Jis dësto doktrin¹, kuri gali bûti reikšminga valdant imperij¹, o ne abstraktø traktat¹ akademiniams svarstymams.

Be to, knyga yra revoliucinë. A. Smith’as nekelia sau tikslo palaikyti kuri¹ nors vien¹ klasê. Jam  rûpi, kaip padidinti visos tautos turt¹ – tai pagrindinë jo nagrinëjama problema, faktiškai davusi pradži¹ plëtros ekonomikos teorijai. Turt¹ A. Smith’as laiko susidedanèiu iš prekiø, kurias vartoja visi tos visuomenës žmonës; atkreipkite dëmesá á žodá visi – tai demokratinë, vadinasi, radikali turto filosofija. Taip pat reikia pabrëžti, kad „turtas“ A. Smith’o terminologijoje visiškai nereiškia turto šiuolaikine tautos atsargø prasme: jis priešingai, jis rodo srauto kieká.

Pats A. Smith’o veikalas Tautø turtas susideda iš penkiø knygø, kurias aptarsime remdamiesi J. A. Schumpeter’iu.

Pirmojoje knygoje, kuri vadinasi Apie darbo gamybinës galios didëjimo priežastis ir apie tvark¹, kuria darbo produktai natûraliai pasiskirsto ávairiems visuomenës sluoksniams, ir kuri užima 25 proc. viso teksto apimties, A. Smith’as kalba apie darbo esmê, darbo pasidalijimo svarb¹, tiria vertës ir pajamø problemas, joje pateikia vertës pasiskirstymo visuomenëje teorij¹.

Antrojoje knygoje, kuri vadinasi Apie kapitalo prigimtá, jo kaupim¹ ir panaudojim¹ ir užima 14 proc. viso veikalo apimties, analizuojamas kapitalo kaupimas ir jo prigimtis bei kapitalo naudojimas pirmiausia gërybiø gamybai, užtikrinant produktyvø darbo panaudojim¹. Šiose dviejose knygose, nors ir perkrautose iliustruojanèia medžiaga, A. Smith’as išdëstë savo mokymo pagrindus, pateikë pagrindiná savo analitinës schemos turiná. Jas iš tikrøjø galima detaliai išnagrinëti visiškai atskirai nuo likusiø Tautø turto daliø.

Treèiojoje knygoje, kuri vadinasi Apie nevienod¹ ávairiø tautø gerovës plëtr¹, parodoma ekonominë (žemdirbystës, pramonës, miestø ir prekybos) plëtra Europoje feodalizmo ir kapitalizmo formavimosi epochoje, pateikiami bendri samprotavimai, koká poveiká visam tam turi ribojanèios ar skatinanèios politinës priemonës, priimamos dël ávairiø interesø spaudimo). Šios knygos 4 skyriuje, pavadintame Kaip miestø komercija padëjo patobulinti šalá ir pasakojanèiame apie feodalizmo erozij¹, jis nuostabiai kandžiais žodžiais išsakë mintá, kad gerovës kilimas ir valdžios smukimas eina koja kojon: „[] komercija ir manufaktûros laipsniškai ávedë tvark¹ ir ger¹ valdym¹, o kartu su jais ir laisvê bei saugum¹ žmoniø, šalies gyventojø, kurie iki tol gyveno beveik nuolatinëmis karo su savo kaimynais s¹lygomis ir vergiškai priklausë nuo savo vyresnybës“. (Todël nesuprantama, kaip J. A. Schumpeter’is galëjo treèios knygos „išmintá“ pavadinti „sausa ir neákvëpianèia“). Ši knyga, užëmusi tik 4,5 proc. viso veikalo apimties, gali bûti laikoma savotišku ketvirtosios knygos preliudu.

Ketvirtojoje knygoje, kuri vadinasi Apie politinës ekonomijos sistemas ir savo apimtimi beveik nenusileidžia didžiausiai penktai knygai, A. Smith’as, nors ir bûdamas profesoriškai labai santûrus, atskleidžia kritišk¹ savo požiûrá á merkantilizm¹. Joje iš „komercinës, arba merkantilinës sistemos“ pelenø lyg feniksas iškyla paties A. Smith’o politinë sistema (globëjiškai geranorišk¹ fiziokratinës doktrinos, apie kuri¹ atsiliepë kaip apie teorij¹, kuri „nors ir yra netobula, turbût labiausiai artima tiesai, nei bet kuri kita iki šiol skelbta politinës ekonomijos teorija“, kritik¹ paskutiniame IX skyriuje bei s¹mojá, kad fiziokratija, šiaip ar taip, „niekada nedarë ir tikriausiai niekada nepadarys në mažiausios žalos në vienoje Žemës rutulio dalyje“, vargu ar reikia plaèiau komentuoti). Èia skaitytojas randa daug kruopšèiai surinktos faktinës medžiagos ir labai mažai labai prastos teorijos (në per žingsná nepasistûmëjusios net lyginant su pavieniais jos „pirmtakais“), kuri vis dëlto sëkmingai panaudojama ásisavinant vis¹ ši¹ detaliø mozaik¹ ir faktø „apdorojimui“, kad jie pradëtø blizgëti. Faktai perpildo knyg¹ ir verèiami vienas ant kito, dvi monografijos (apie depozitinius bankus ir grûdø prekyb¹) kaip nukrypimai patalpintos ten, kur joms visai ne vieta. Žymusis ir teisëtai išgirtas skyrius Apie kolonijas taip pat pasirodo ne vietoje, bet tai neturi jokios reikšmës: prieš mus ne tik propagandos, bet ir analizës šedevras.

Penktojoje knygoje, kuri vadinasi Apie valdovo arba valstybës pajamas (tai didžiausios apimties knyga, užëmusi 28,6 proc. visos veikalo), išsamiai apibûdinami valstybiniai finansai. Net galima sakyti, kad tai beveik savarankiškas traktatas apie valstybës finansus. Penktos knygos apimtá savotiškai paaiškina daugybë medžiagos, átrauktos á ši¹ knyg¹: A. Smith’o valstybiniø išlaidø, valstybiniø pajamø ir valstybës skolos traktuotei iš esmës buvo bûdingas istorinis pobûdis.

Jau pirmi žodžiai, kuriais pradedamas veikalas – „Kiekvienos šalies metinis darbas yra tas aruodas, kuris pirmiausia j¹ aprûpina visais bûtinais ir patogumus teikianèiais reikmenimis, jos per metus suvartojamais“ – leidžia suprasti, kad bet kurios šalies ekonomika, pagal A. Smith’¹, plëtodamasi didina tautos turt¹ ne todël, kad šis turtas yra pinigai, o todël, kad já reikia ážvelgti tame, k¹ už tuos pinigus, auks¹ ar sidabr¹, nuperkama, t. y. medžiaginiuose ištekliuose, kuriuos suteikia „kiekvienos tautos metinis darbas“. Taip A. Smith’as nuo savo veikalo pirmosios frazës smerkë merkantilistiná m¹stym¹, iškeldamas, atrodytø, visai ne nauj¹ argument¹, kad turto esmë ir prigimtis išimtinai yra darbas.

Gyvenimo kelias. Gyvenimo pabaigoje A. Smith’as susilaukë garbës ir šlovës: 1787 m. rudená jis buvo išrinktas savo senojo Glasgow universiteto lordu kancleriu (garbës rektoriumi). Tiesa, Oxfordas A. Smith’¹ ignoravo – taip jam ir nesuteikë garbës daktaro laipsnio. Dar A. Smith’ui esant gyvam Tautø turtas buvo pakartotinai išleistas penkis kartus (tik treèiajame leidime, išëjusiame 1784 m., lyginant su pirmuoju yra didesniø pakeitimø ir pataisymø), o iki XVIII a. pabaigos pasirodë dešimt angliškø leidimø, neskaièiuojant išleistø Airijoje ir JAV, ir sudomino plaèiuosius visuomenës sluoksnius ne tik Anglijoje, bet ir užsienyje. Pasirodë veikalo vertimø á danø, olandø, prancûzø, vokieèiø, italø, ispanø kalbas. XIX a. pradžioje buvo išleistas pirmasis vertimas á rusø kalb¹. Po to, kai 1783 m. lapkrièio mënesá knyga pirm¹ kart¹ buvo paminëta Anglijos parlamente, j¹ pacitavus J. Fox’ui (tiesa, vëliau jis prisipažino, kad knygos nebuvo skaitês), daugelis valstybës veikëjø pasiskelbë A. Smith’o pasekëjais ar mokiniais, jo knyga savo mintis grásdami parlamentiniuose debatuose ekonominës politikos klausimais. Pavyzdžiui, anglø ministras pirmininkas W. Pitt’as – jaunesnysis. Tuo metu, kai išëjo Tautø turtas, jis buvo dar tik studentas ir visada save vadino A. Smith’o mokiniu. Tapês ministru, W. Pitt’as stengësi ágyvendinti A. Smith’o idëjas. Jis ne kart¹ susitiko su A. Smith’u ir aptarë daug finansiniø projektø. Pasakojama, kad po vieno tokio pokalbio A. Smith’as yra pasakês: „Koks nepaprastas žmogus tas Pitt’as! Jis geriau supranta mano idëjas, negu aš pats“. Vienas iš šiø ryšiø su garsiuoju mokslininku rezultatø buvo W. Pitt’o 1786 m. pasirašyta pirmoji liberali prekybinë sutartis su Prancûzija (Edeno sutartis), kuri iš esmës pakeitë muitø tarifus. Kita vertus, tenka pažymëti, kad Lordø rûmuose Tautø turtas pirm¹ kart¹ paminëtas tik 1793 m., o visuotinai pripažintu veikalas tapo tik apie 1800 m.

Genialusis A. Smith’o veikalas turëjo didžiulá poveiká visai tolimesniai ekonominës minties plëtrai iki pat XIX a. vidurio (pavyzdžiui, visa D. Ricardo ekonominë sistema gimë kaip A. Smith’o teorijos t¹sa, plëtotë ir kritika) bei daugelio valstybiø ekonominei plëtrai. Pastebëtina, kad maždaug nuo 1790 m. A. Smith’as tapo mokytoju ne tik naujokams ir plaèiajai visuomenei, bet ir profesionaliems mokslininkams, ypaè universitetø dëstytojams. Daugiau nei pusê amžiaus, tiksliau, iki pat J. S. Mill’io Principø pasirodymo 1848 m., vidutiniam ekonomistui A. Smith’as išliko pagrindinës idëjø masës šaltiniu. (Anglijoje D. Ricardo Principai (1817 m.) tapo rimta kliûtimi, bet kitose šalyse dauguma ekonomistø visiškai nekreipë dëmesio á D. Ricardo, ir A. Smith’as ir jiems toliau išsaugojo vyraujantá poveiká). Tautø turto autoriaus kûrybinio palikimo poveikio rezultatu galima laikyti ir tai, kad vienas iš jo mokiniø Dugald’as Stewart’as (1753–1828 m.), nuo 1785 m. iki 1810 m. buvês Edinburgo universiteto moralës ir moralinës filosofijos profesorius, 1799-1800 m. žiemos semestre šiame universitete pradëjo skaityti atskir¹ politinës ekonomijos kurs¹, kuris anksèiau buvo moralinës filosofijos kurso disciplinø dalis.

1778 m. A. Smith’as buvo paskirtas Škotijos muitiniø ágaliotiniu ir apsigyveno Edinburge; nuomojosi but¹ senamiestyje. Dël paskyrimo galëjo daryti átak¹ Buccleuch hercogas arba lordas North’as ir valstybës iždo sekretorius Coope, pripažástant jo pasiûlymus apie mokesèius Tautø turte, be to, Buccleuch hercogas atmetë A. Smith’o siûlym¹ atsisakyti jam mokamos pensijos, kuri per dvidešimt ketverius metus po grážimo iš garsiosios kelionës á Škotij¹ A. Smith’ui atnešë apie 40 tûkst. svarø sterlingø – tikrai geras užmokestis už trejus metus, paskirtus auklëjimui. Šiose labai aukštose pareigose, gerai apsirûpinês materialiai – vien darbo užmokestis buvo 600 svarø sterlingø per metus (tais laikais tai buvo daug: škotø poetas Robert’as Burns’as (1759–1796 m.), tarnavês toje paèioje žinyboje akcizø reikalams, iš pradžiø gaudavo 50, o vëliau –  70 svarø) – jis dirbo iki pat mirties 1790 m. liepos 17 d. A. Smith’as mirë sulaukês šešiasdešimt septyneriø metø. Apie ketverius metus iki to jis sunkiai sirgo. Gaila, bet 1790 m. pavasará jausdamas, kad jëgos senka, A. Smith’as pareikalavo iš savo draugø Hutton’o ir Black’o, jog šie sudegintø šešiolika tomø jo rankrašèiø, o šie taip ir padarë, net nesužinojê, kas buvo tuose rankrašèiuose…). Nors A. Smith’o mirtis susilaukë ne itin didelio dëmesio, bet kuklus antkapis Canongate bažnyèios kapinëse skelbia, kad èia guli Adamas Smith’as, Tautø turto kûrëjas. Sunku bûtø sugalvoti amžinesná paminkl¹.

Ekonomikos teorija. Taèiau, mûsø laikais niekas nebegaišta laiko atidžiai skaitydamas masyvius XVIII a. tomus nuo pradžios iki pabaigos. Todël dažniausiai apsiribojama pirmaisiais dešimt A. Smith’o Tautø turto skyriø. Kartais net juokaujama, kad nebuvo në vieno skaitytojo, perskaièiusio Tautø turt¹. Turimas omenyje ne trumpas jo aprašymas ir ne veikalo fragmentø rinkinys, o visas veikalas. Vargu ar tokiais skaitytojais tapsime ir mes. Bet bent pamëginkime detaliai (kiek leidžia knygos apimtis) apžvelgti A. Smith’o Tautø turto turiná ir pagrindines ekonomines idëjas. Tokia kelionë po Tautø turto milžinišk¹ statiná, aišku, bus tik apžvalginë. Juk, kaip minëta, šis veikalas kažkuo panašus á Ermitaž¹: jei pradësi gilintis, per vis¹ dien¹ apeisi tik nedidelê jo dalá. Siekdamas iš karto apeiti vis¹ pastat¹, turi judëti sparèiai ir nesidairyti á užkaborius, kad ir kaip to  norëtum

4.1.2. A. Smith’o metodologija

A. Smith’o indëlis á ekonomikos teorij¹ ypaè reikšmingas metodologijos srityje. Èia jis daugiau nei šimtmeèiui lëmë tiek daugelio šaliø tolimesnê ekonominê politik¹, tiek visos kartos ekonomistø moksliniø ieškojimø kryptá.

A. Smith’o metodologiniø tyrimø centrinê viet¹ užima ekonominio liberalizmo koncepcija, kurios pagrind¹, kaip ir fiziokratø mokyme, sudarë natûralios tvarkos, t. y. rinkos ekonominiø santykiø, idëja. Tuo pat metu, A. Smith’o sistemoje, skirtingai, tarkime nuo F. Quesnay, ir tai jis nuolat pabrëždavo, vyravo mintis, kad rinkos dësniai gali geriausiai paveikti ekonomik¹, kai privatûs interesai yra svarbesni nei visuomeniniai, t. y. kai á visuomenës interesus žvelgiama kaip á j¹ sudaranèiø asmenø interesø sum¹. Plëtodamas ši¹ idëj¹ Tautø turto autorius suformulavo vëliau tapusias garsiomis ekonominio žmogaus ir nematomos rankos sampratas. Negalima atmesti nuomonës, kad pastarosios idëj¹ A. Smith’as perëmë iš XVII a. merkantilistø pamfletø, kuriuose buvo diegiama mintis, kad ekonominá elgesá pirmiausia lemia pelnas. O tam valstybei reikia ginti laisv¹ konkurencij¹ dël vietiniø verslininkø egoistiniø interesø. Todël šias sampratas aptarsime detaliau.

Klasikinë politinë ekonomija perëmë Švietimo epochos filosofø pažiûras apie „abstraktø“ žmogø ir pavertë já savo teorinës sistemos išeities tašku. Jei savo mokyme apie moralê A. Smith’as teigë, kad žmogui iš prigimties bûdingas atskiro individo simpatijos jausmas kitam individui, vadovaujantis žmogaus dorove, tai, Moraliø jausmø teorijoje ásitikinês, jog kalbant apie „didži¹j¹ žmonijos gauj¹“ (t. y. apie eiliná žmogø) pagrindinës žmoniø paskatos galiausiai verèia žmogø pagerinti savo materiali¹j¹ gerovê, ekonominiame mokyme jis logiškai vëliau gynë idëj¹, kad žmogui iš prigimties bûdingas egoizmas (selfinterest), ir juos veikti skatina vien tik „troškimas pagerinti [savo gyvenimo] s¹lygas“. Tautø turte A. Smith’as rašë: „žmogus visados priklauso nuo kito žmogaus pagalbos, taèiau veltui jis gali tikëtis pagalbos vien iš simpatijos. Galima greièiau pasiekti tiksl¹, pakreipus to, kurio prašai egoizm¹ á savo pusê ir parodžius, kad jo paties interesus atitinka tai, ko iš jo norime [] Pietø tikimës ne dël mësininko, aludario ar kepëjo dosnumo, bet dël jø savanaudiškumo. Mes kreipiamës ne á jø žmogiškum¹, bet á jø savimeilê ir niekada nekalbame apie savo reikmes, bet visada tik apie jø paèiø naud¹. Niekas, išskyrus elget¹, nenori priklausyti tik nuo savo bendrapilieèiø malonës“. Jis pabrëžë, kad net „turtø kaupimo bûd¹ dauguma siûlo norëdama pagerinti savo s¹lygas“. A. Smith’as pagal natûralios tvarkos idëj¹, teigë, kad žmonës, stumiami egoizmo ir visada galvojantys apie asmeninê naud¹, veikia pagal savo prigimtá. Savanaudiškumas – savo naudos siekis – tai prigimtinis žmogiškøjø bûtybiø bruožas. Jis nëra nei žemas, nei smerktinas. Ši¹ mintá jis grindë tuo, kad žmonës, teikdami vienas kitam paslaugas, keisdamiesi darbu ir jo produktais, vadovaujasi siekiu gauti asmeninës naudos. Kiekvienas žmogus èia nagrinëjamas kaip ekonominis žmogus (Homo oeconomicus). Ekonominio žmogaus esmë gana išsamiai atskleista jau Tautø turto, veikalo, kurio pagrindinis parašymo tikslas buvo sukurti galing¹ ekonominá nevaržomo asmeniniø interesø vaikymosi pateisinim¹, pirmos knygos 2 skyriuje. Jame ypaè didelá áspûdá daro teiginys, kad darbo pasidalijimas yra tam tikro žmogaus polinkio á prekyb¹ ir mainus rezultatas. Nuo visø kitø žmogaus elgesio motyvø galima atsiriboti. Taèiau, siekdamas asmeninës naudos, kiekvienas žmogus, kaip teigë A. Smith’as, tuo pat „tarnauja“ visos visuomenës interesams – gamybiniø jëgø augimui. Be jokiø nurodymø ar direktyvø savanaudiškas žmoniø racionalumas natûraliai juos skatina tenkinti svarbiausius visuomenës poreikius. A. Smith’as iškëlë ir átikinamai išdëstë idëj¹, kad individai laisvai veikdami rinkoje ir vadovaudamiesi vien racionaliais savo naudos sumetimais teikia didžiausios naudos vieni kitiems. Asmeniniai interesai sutampa su visuomeniniais interesais! Jis rašë: „Tad šitaip žmoniø asmeniniai interesai ir aistros savaime skatina juos investuoti lëšas á akcijas tokios veiklos, kuri paprastai yra naudingiausia visuomenei. Taèiau jei taip natûraliai pasirinkê jie ásigytø per daug akcijø, tai sumažëjês šiø ir padidëjês kitø akcijø pelningumas tuojau priverstø pakeisti šá neteising¹ paskirstym¹. Todël nevaržomi ástatymø žmoniø asmeniniai interesai ir aistros paprastai skatina dalytis ir skirstyti visuomenës akcijas tarp skirtingø vykdomos veiklos rûšiø tokius santykiu, kuris yra priimtinesnis visos visuomenës interesams“.

Toliau A. Smith’as nuo „abstraktaus“ žmogaus nejuèiomis pereina prie kapitalisto, jo nuomone, siekianèio geriausiai panaudoti savo kapital¹, ir tuo paèiu prisidedanèio prie visuomenës pažangos. Taip jis priskyrë kapitalisto savybes kiekvienam žmogui. Pagal natûralios tvarkos idëj¹, jis rašo apie nematom¹ rank¹, kuri užtikrina daugybës žmoniø ûkinës veiklos sudëting¹ s¹veik¹, visuomeninio darbo paskirstym¹: „[] kreipdamas savo pramonê tokia linkme, kad jos gaminiai turëtø didžiausi¹ vertê, [individas] siekia tik savo paties naudos. Èia, kaip ir daugeliu kitø atvejø, jis vedamas nematomos rankos ágyvendinti tiksl¹, kurio jis pats visiškai nesiekë. Taèiau visuomenei ne blogiau dël to, kad jis to nesiekë. Veikdamas dël savo paties naudos jis dažnai veiksmingiau pasitarnauja visuomenës labui, nei to siekdamas“. Kitaip tariant „nematoma ranka“ nepriklausomai nuo individo – ekonominio žmogaus – valios ir ketinimø nukreipia já ir visus žmones link geriausiø rezultatø, naudos ir aukštesniø visuomenës tikslø, net pagimdydama nes¹moning¹ altruizm¹. Tuo paèiu ji pateisina žmogaus-egoisto sieká savo asmeninius interesus iškelti aukšèiau už visuomeninius. Taigi, siekdami tik savo gerovës, žmonës yra nukreipiami „nematomos rankos“ link aukštesniø visuomenës tikslø. Savanaudiškø žmoniø motyvø s¹veika netikëtai sukelia socialinê darn¹. Šio teiginio pagrindas – mintis, kad visuomenës kaip visumos interesai – paprasta žmoniø interesø suma. Kiekvienas žmogus, jeigu jam netrukdoma, didina bendr¹ turt¹. A. Smith’as buvo religingas žmogus ir nematom¹ rank¹ matë kaip Dievo valdymo rezultat¹,  dël kurio žmogaus gerovë žemëje bus maksimali. Pagal A. Smith’o nematomos rankos idëj¹ tarp ekonominio žmogaus ir visuomenës, t. y. „matomos rankos“, numanomas toks santykis, kai pastaroji, nesipriešindama objektyviems ekonomikos dësniams, nustos riboti import¹ ir eksport¹ ir bûti dirbtine užtvara rinkos natûraliai tvarkai. Savo darbuose jis aiškiai apibrëžë ir tai, ko reikia, kad nematomos rankos mechanizmas galëtu sëkmingai funkcionuoti: a) nuosavybës teisës turi bûti stiprios, b) moralinës normos turi bûti plaèiai paplitusios ir griežtai jø laikomasi bei c) turi bûti kovojama su nusikalstamumu, ypaè vagystëmis, nes vagystë  A. Smith’ui  buvo didžiausias nusikaltimas. Netgi vargingo žmogaus vagystë iš turtingo buvo laikoma nusikaltimu, galinèiu pakenkti bendrai visuomenës gerovei. Jis net teigë, kad vyriausybë turi apsaugoti turtingus nuo vargšø.

Kita vertus, tenka pastebëti, kad pats A. Smith’as nëra kažkaip ypatingai savo tekste išskyrês nematomos rankos sampratos ar plaèiau išdëstês jos esmê. Knygoje apie j¹ kalbama lyg tarp kitko, ji A. Smith’ui – ekonominiø s¹veikø padarinys, o ne variklis, lemiantis ekonomines s¹veikas.

Pagrindinis A. Smith’o tyrimø metodologijos leitmotyvas – kad „kiekvienoje civilizuotoje visuomenëje“ veikia visuotiniai ir neáveikiami ekonominiai dësniai. (Nors jis ir nevartojo termino „dësnis“). Ekonominis gyvenimas pagal A. Smith’¹ yra susijês su objektyviais dësningumais, nepriklausantiems nuo žmoniø valios ir s¹moningø siekiø. (Kartu su fiziokratais jis bûtø galëjês pasakyti: Il mondo va da se – pasaulis juda savaime). Tai leido A. Smith’ui prieiti išvados, kad ekonominius reiškinius lemia stichiški ir veiksmingi dësniai. S¹lygas, kurioms esant šie dësniai yra veiksmingiausi, A. Smith’as vadino natûralia tvarka. Ši s¹voka jam ir jo pasekëjams turëjo dvejop¹ prasmê, nes apëmë: 1) kapitalizmo teoriná modelá ir 2) ekonominës politikos princip¹. A. Smith’as nuolat kartojo, kad yra už natûrali¹ (prigimtinê) laisvê ekonomikoje, už tai, kad laisvo ûkiniø jëgø veikimo nepažeistø jokie išoriniai veiksniai, buvo bet kokios monopolijos, pažeidžianèios laisv¹ konkurencij¹, valstybës (ir privaèiø asmenø) kišimosi á ekonomik¹ priešininkas. Kritikuodamas merkantilizm¹ – tuometinê valstybiniø suvaržymø sistem¹ – jis pažymëjo: „Visiškai pašalinus [] visas apribojimø sistemas [], savaime susiklosto akivaizdi ir paprasta prigimtinës (natural) laisvës sistema. Kiekvienam žmogui, jeigu jis nepažeidžia teisingumo dësniø, paliekama visiška laisvë siekti savo interesø einant savo paties keliu, savo verslumu ir kapitalu varžantis su bet kurio kito žmogaus verslumu ir kapitalu []“.

A. Smith’as manë, kad esant tokioms s¹lygoms kapitalizmas pasieks geriausiø rezultatø plëtojant gamybines jëgas, o tai teigiamai atsilieps visos visuomenës gyvenimui. Faktiškai jis atskleidë rinkos mechanizm¹ kaip savaime susireguliuojanèi¹ tinkamo visuomenës aprûpinimo sistem¹. A. Smith’ui kaip ir fiziokratams, kapitalizmas buvo natûrali ekonominio organizavimo forma, pagrásta žmogaus polinkiu prekiauti ir mainikauti, ir galinti sëkmingiausiai didinti ekonominê gerovê.

A. Smith’o tyrimai atspindëjo didelê pažang¹ politinës ekonomijos metodologijos srityje. Jis aiškiai ávardijo dvejop¹ politinës ekonomijos kaip mokslo uždaviná: 1) analizuoti objektyvi¹ ekonominê realybê, išsiaiškinti jos plëtros dësningumus (pozityvinis aspektas); šia prasme politinë ekonomija, kuri F. Quesnay dar iš esmës tebuvo teisinë sistema, A. Smith’o rankose ágijo gamtos mokslo, kuris grindžiamas tikrovës stebëjimu ir analize, pobûdá, bei 2) teikti rekomendacijas firmø ir valstybës ekonominës politikos vykdymui (normatyvinis aspektas). Kaip rašë A. Smithas, „Didžiausias kiekvienos šalies politinës ekonomijos tikslas – padidinti tos šalies turt¹ ir gali¹ (išskirta mano. – Aut. pastaba)“. Todël politinë ekonomija turi pagrásti ir rekomenduoti toki¹ ekonominê politik¹, kuri galëtø „užtikrinti tautai gausias pajamas arba pragyvenimo reikmenis, o tiksliau, užtikrinti jai galimybê jø gauti sau []“. Panašiai kaip ir W. Petty, A. Smith’as stengësi ásiskverbti á kapitalistinës visuomenës reiškiniø vidinius ryšius, už išoriniø, paviršiniø procesø rasti giluminius dësningumus. Tam jis plaèiai naudojosi logine abstrakcija.

Svarbus A. Smith’o metodologijos pasiekimas buvo ir tai, kad jis visus ekonominius reiškinius nagrinëjo pagrindiniø visuomenës klasiø interesø požiûriu. Tai tapo svarbiausias visos klasikinës politinës ekonomijos principas. A. Smith’as naudojosi ir istoriniu metodu, leidžianèiu ištirti ekonominius reiškinius ir procesus, ekonomines idëjas ir koncepcijas ta seka, kuria šie atsirado, plëtojosi ir keitë vienas kit¹. Tai ypaè atsiskleidë treèioje Tautø turto knygoje, kur istoriškai nagrinëjami ávairûs turtø siekimo bûdai ávairiose tautose.

Šis A. Smith’o gebëjimas sujungti abstraktø – dedukciná ir istoriná – indukciná tyrimø metodus leido John’ui Neville’iui Keynes’ui savo knygoje Politinës ekonomijos visuma ir metodas (1891 m.) já ávardyti kaip idealø ekonomist¹. Kita vertus, tenka pastebëti, kad siekdamas konkreèiai pavaizduoti ekonominá gyvenim¹, A. Smith’as tuo tikslu aprašë ir sistemino kapitalistinio ûkio reiškinius, kaip jie pasireiškia iš paviršiaus. Todël rezultatai, gauti naudojant skirtingus metodus, tapdavo tiesiogiai nepalyginami. Išvados, gautos kaip mokslinës analizës rezultatas, A. Smith’ui buvo vienodai svarbios kaip ir paviršutiniški apibendrinimai. Belieka tik spëlioti, ar A. Smith’as to nepastebëjo iš tiesø, ar specialiai.

4.1.3. A. Smith’o mokymas apie darbo pasidalijim¹

A. Smith’as nagrinëjo savo laikø visuomenê kaip individø – ekonominiø žmoniø – visum¹. Todël pirmiausia, jo nuomone, reikëjo atsakyti á klausim¹, „kas vieningoje visuomenëje sieja egoistus – individus?“ Ir A. Smith’o atsakymas – žmones visuomenëje sieja darbo pasidalijimas.

Galima sakyti, kad darbo pasidalijimas yra viso A. Smith’o tyrimo išeities taškas. Net jo veikalas Tautø turtas prasideda nuo žymiojo, vëliau tapusio chrestomatiniu, pavyzdžio apie darbo pasidalijim¹ smeigtukø manufaktûroje, kur darbininkø specializacija leidžia daug kartø padidinti darbo našum¹ ir gamybos apimtis.

Toliau pagrindiniai knygos klausimai nagrinëjami darbo pasidalijimo, kuriam niekas nei iki, nei po A. Smith’o nebesuteikë tokios svarbos, aspektu. Visa pirma knyga grindžiama didinga visuomeninio darbo pasidalijimo idëja: ekonominë sistema iš esmës – milžiniškas tinklas ryšiø tarp specializuotø gamintojø, kuriuos jungia „polinkis á mainus, prekyb¹, vieno daikto keitim¹ á kit¹“. Apie tai visiškai aiškiai kalbama nuostabiame pasaže, užbaigianèiame pirmos knygos pirm¹já skyriø – puikiame XVIII a. prozos pavyzdëlyje.

A. Smith’as parodë, kad kiekvienas individas visuomenëje specializuojasi gaminti konkretø gaminá. Jis rašë: „Tikrumas dël galimybës iškeisti vis¹ savo darbo produkto pertekliø, kuris viršija asmeniná vartojim¹, á kitø žmoniø t¹ produkto dalá, kurios jam gali prireikti, paskatina kiekvien¹ pasišvêsti tam tikram specializuotam užsiëmimui ir iki tobulybës ugdyti savo ágimtus sugebëjimus šioje specializuotoje srityje“. Todël visi individai yra priklausomi vienas nuo kito. Visuomenë yra darbinë s¹junga, grindžiama darbo pasidalijimu, o darbas sieja žmones á visum¹. Svarbiausia, kad A. Smith’as ávardija metiná tautos (visuomenës) darb¹ kaip vienintelá turto šaltiná. Tautø turto ážangoje jis rašo: „Kiekvienos šalies metø darbas yra tas aruodas, kuris pirmiausia aprûpina j¹ visais bûtinais ir patogumus teikianèiais reikmenimis, jos per metus suvartojamais, ir kurá visada sudaro tiesioginiai to darbo produktai arba tai, kas už juos perkama iš kitø šaliø“. Be to, skirtingai nuo merkantilistø ir fiziokratø, ieškojusiø turto šaltinio konkreèioje ûkio šakoje (merkantilistai – prekyboje, fiziokratai – žemdirbystëje), turto šaltiniu buvo paskelbtas bet koks darbas, neatsižvelgiant á tai, kurioje ûkio šakoje jis sunaudojamas. A. Smith’as, bûdamas savo laikmeèio – pramonës manufaktûrinio periodo – sûnumi, mašininei gamybai neskyrë dëmesio, darbo našumo augim¹ aiškino darbo pasidalijimu, bei manë, kad darbo pasidalijimas, spartindamas turto augim¹, yra svarbiausias visos žmonijos istorijos veiksnys.

Mainø egzistavim¹ jis kildino iš žmonëms natûraliai bûdingo polinkio keistis produktais. Vadovaudamiesi savo asmeniniais interesais, pavieniai gamintojai atsisako visko, kas bûtina jø gyvenimui, gaminti patys ir specializuojasi gaminti pavienius produktus. Asmeninës naudos siekis ir polinkis dalyvauti mainuose A. Smith’o nuomone, ir buvo darbo pasidalijimo atsiradimo bei plëtros priežastis. A. Smith’as ne kart¹ pabrëžë, kad darbo pasidalijimo dydis labai glaudžiai susijês su rinkos apimtimi: kuo rinka platesnë, tuo gamintojø specializacija gali bûti siauresnë. Jis tvirtino, kad esant darbo pasidalijimui, kiekvienas tampa prekeiviu, o visuomenë yra prekybinë s¹junga. Taèiau tai buvo teorinë A. Smith’o klaida. Iš tikrøjø pats darbo pasidalijimas (reiškiantis ekonominá atsiskyrim¹, kai darbas tampa individualus, atsiranda privati nuosavybë, o darbo produktai virsta prekëmis) lemia mainus.

Nepaisant šios teorinës klaidos, A. Smith’as išsakë nemažai vertingø pastebëjimø darbo pasidalijimo, kurá laikë praktiškai vieninteliu ekonominës pažangos veiksniu, klausimais. Jis teigë, kad prekiø mainai yra pasidalinto darbo produktø mainai, o vienintelis turto kûrëjas yra žmogaus darbas. Pabrëždamas darbo pasidalijimo svarb¹, A. Smith’as teigë, kad vien tik darbo pasidalijimu galima paaiškinti „pranašum¹ dël pragyvenimo priemoniø ir gyvenimo patogumø kiekio, kuriais disponuoja paprastai net neturtingiausias ir labiausiai niekinamas civilizuotos visuomenës atstovas, lyginant su tuo, k¹ gali ásigyti pats darbšèiausias ir visø gerbiamas laukinis žmogus“. Be to, A. Smith’as pastebëjo, kad darbo pasidalijimas kelia darbo našum¹ trimis bûdais: a) jis didina pavienio darbuotojo ágûdžius ir meistriškum¹, b) taupo darbo laik¹, nes nebereikia nuolat pereiti nuo vienos darbo vietos prie kitos (nuo vienos darbo rûšies prie kitos), c) darbo pasidalijimas skatina naujoves, naujø mašinø išradim¹ ir patobulinimus, kurie darbininkui greièiau ateina á galv¹ dirbant vienod¹ darb¹. Be to, juk mechanizuoti galima tik paprastas operacijas. Taigi A. Smith’as gerai suprato darbo pasidalijimo vaidmená manufaktûrose ir jautë mašininës gamybos plëtros tendencijas. Jis teigë, kad produktø gamybos ir vartojimo apimtys yra nulemtos dviejø pagrindiniø veiksniø: a) dalies gyventojø, užimtø produktyviu darbu, ir b) darbo našumo lygio. Antrasis veiksnys buvo laikomas svarbesniu, tiesiogiai susijusiu su darbo pasidalijimu. Beje, XIX a. klasikinës ekonomikos atstovai têsë idëj¹ apie darbo pasidalijimo svarb¹ darbo produktyvumo augimui, kol Amerikos Ekonomistø Asociacijos sukûrëjas Richard’as Ely’is iškëlë idëj¹, kad bendradarbiavimas gamyboje yra aukšto gyvenimo lygio šaltinis. Taèiau XX a. ši idëja buvo primiršta…

Svarbu, kad A. Smith’as aiškiai suprato, kad darbo pasidalijimo pažanga – tai ne tik technikos ir gamybos organizavimo klausimas. Darbo našumo augimas sukelia gamybos apimèiø didëjim¹, ir tai yra ekonomiškai prasminga tik esant atitinkamoms realizavimo rinkoms. „Darbo pasidalijim¹ riboja rinkos dydis“ – ši, toli gražu ne akivaizdi A. Smith’o Tautø turto pirmos knygos 3 skyriuje padaryta išvada tapo svarbiu jo indëliu á ekonominiø žiniø kraitá, Allyn’o Abbott’o Young’o (1876–1929 m.) ávardintu ryškiausiu ir vaisingiausiu apibendrinimu visoje ekonominëje literatûroje. Ja grindžiama ir visa prorinkinë A. Smith’o ekonominë-politinë programa: visk¹, kas trukdë rinkø, pirmiausia realizacijos rinkø, plëtrai, prekybos vystymui, jis nagrinëjo kaip kliûtis visuomenës pažangos kelyje, o visk¹, kas prisidëjo prie laisvos prekybos – kaip jos stimulus (paskatas). Taigi, pagal A. Smith’¹, rinkos plëtimas – darbo našumo didinimo veiksnys, pagrindinë ekonominës dinamikos s¹lyga. Vis dëlto pastebëtina, kad šiuolaikinë ekonomikos teorija, kaip bebûtø gaila, vis dar nesugebëjo iki galo išnaudoti ši¹ A. Smith’o teorem¹.

A. Smith’as nematë esminio skirtumo tarp darbo pasidalijimo manufaktûros viduje ir darbo pasidalijimo visuomenëje, tarp ámoniø ir ekonomikos šakø. Visa visuomenë (kapitalistinis ûkis) jam buvo lyg milžiniška manufaktûra, o darbo pasidalijimas – žmoniø bendradarbiavimo visuotinë forma. Skirtingai nuo Platono Respublikos, darbo pasidalijimas Tautø turte nëra nulemtas jokios prigimtinës žmoniø nelygybës. Tuo paèiu jis nëra principas, reikalaujantis visuomenës išsisluoksniavimo, kaip tai buvo Platono Respublikoje, á tris klases. Priešingai, jis reikalauja ekonominio judrumo ir laisvës užsiimti bet kuria veikla, to neribojant kilme. Kita vertus, visuomenës laikymas milžiniška manufaktûra, buvo ir klaidingas A. Smith’o požiûris, nes darbo pasidalijimas tarp kapitalistiniø ámoniø susiklosto stichiškai, o manufaktûroje – s¹moningai, pagal ámonës šeimininko vali¹.

Kita vertus, A. Smith’as ážvelgë ir neigiamus kapitalistinio darbo pasidalijimo manufaktûroje ir jo laikmeèiu besipleèianèios mašinø gamybose padarinius. Tautø turto penktojoje knygoje, kalbëdamas apie vieš¹já auklëjim¹, A. Smith’as pastebëjo, kad darbo pasidalijimui progresuojant, darbininko veikla apsiribojo tik keletu operacijø, nereikalaujanèiø nei proto, nei išsilavinimo. Todël darbas tapo bukinantis. Tai, A. Smith’o nuomone, buvo pavojinga tendencija, nes, jo žodžiais tariant, „kiekvienoje civilizuotoje visuomenëje á toki¹ bûklê turës neišvengiamai pakliûti dirbantys vargšai, t. y. pagrindinë liaudies masë, jei vyriausybë nedës pastangø tam užkirsti keli¹“. Taigi, norëdamas áveikti ši¹ tendencij¹, kuri gali paskatinti didelê gyventojø dalá išsigimti, A. Smith’as net sutiko pasitelkti valstybës pagalb¹, ákuriant pradžios mokyklø valstybës lëšomis, kuriose žmonës gautø (net priverstinai!) bent elementarø švietim¹ – išmoktø skaityti, rašyti ir skaièiuoti. Nepaisant to, jis buvo prieš valstybës kišim¹si á ekonomik¹. Pastebëtina, kad savo revoliucine idëja, kad valstybë turëtø rûpintis darbininkø išsimokslinimu, A. Smith’as labai pralenkë savo laik¹, nes po jo apie tai buvo prabilta tik dvidešimtajame amžiuje.

4.1.4. Požiûris á pinigus

Po darbo pasidalijimo tyrimø A. Smith’as perëjo prie kitos svarbios turtëjimo priežasties – pinigø. Jo mokymo sistemoje pinigai yra priemonë, kuri padeda áveikti tiesioginius prekiø mainø sunkumus. A. Smith’as parodë, kaip pinigai po ilgo plëtojimosi proceso stichiškai išskiriami iš prekiø pasaulio – jø atsiradimo negalima priskirti nei atskirø genialiø asmenø išradingumui, nei susitarimui tarp žmoniø. Taigi, A. Smith’o nuomone, pinigai atsirado kaip stichiškas procesas, nulemtas prekiø mainø poreikio. Pinigai tapo sëkmingai atrasta technine priemone, lengvinanèia prekiø gamintojø mainus savo darbo produktais. Kaip teigë A. Smith’as, jokia kita institucija, ko gero, nëra tiek palengvinusi mainø, ir tuo pat metu padidinusi turtingumo, kaip pinigai. Taigi A. Smith’ui pinigai – pirmiausia mainø priemonë. Visoms kitoms pinigø funkcijoms jis skyrë mažiau dëmesio ir nagrinëjo jas tik kaip atskirus šios pagrindinës funkcijos atvejus. Taèiau A. Smith’as pripažásta, kad žmonës turi poreiká laikyti pinigus vardan likvidumo: „protingi žmonës turi turëti tam tikr¹ kieká tokios prekës, kuri¹, jø manymu, niekas neatsisakys imti mainais á jø verslo produktus“, jei atmesti pinigø pasidëjim¹ „atsargai“, pinigai iš tiesø reikalingi tik kaip mainø priemonë. Iš to galima daryti išvad¹, kad taupymas, ar nevartojimas, bûtinai lygus investicijoms. Užuomina apie Say’aus dësná paslëpta paradoksalioje A. Smith’o frazëje: „Tai kas sutaupoma per metus, vartojama taip pat reguliariai, kaip ir tai, kas naudojama, ir beveik tuo pat metu; bet tai naudojama jau visai kitos rûšies žmoniø“. Iš tiesø, tai kas sutaupoma, – investuojama ir todël nenaudojama, bet A. Smith’as turëjo omenyje, kad investicijø rezultatas mokëjimas pajamø, kurios savo ruožtu sunaudojamos vartojimui, kurá jis ávardijo kaip „vienintelá visos gamybos tiksl¹ ir prasmê“) Vadinasi „taupymo kaip naudojimo“ teorema grindžiama griežta pinigø teorija.

Taigi pinigus A. Smith’as buvo linkês nagrinëti kaip techniná áranká, lengvinantá ekonominius procesus, ir savo sparnuot¹ja fraze juos vadino didžiuoju apyvartos ratu. Ir tuoj pat (duodamas sprigt¹ merkantilistams bei – kad ir kita prasme – savo geriausiam draugui D. Hume’ui, teigusiam, kad pinigai yra „tepalas“, leidžiantis suktis ekonomikos „ratams“) pažymëjo, kad šis „Didysis apyvartos ratas visais atžvilgiais skiriasi nuo prekiø, jo dëka esanèiø savoje apyvartoje. Visuomenës pajamas lemia vien tik šios prekës, o ne ratas, kuris jas perneša ir paskirsto“.

A. Smith’as teisingai pastebëjo, kad pinigai, kaip ir bet kuri kita prekë, turi vertê. Taèiau, supratês, kad pinigai yra prekë, nežengë kito žingsnio – nepaaiškino, kaip ir kodël prekë tampa pinigais, t. y. visuotiniu ekvivalentu.

A. Smith’as laikë neteisingu merkantilistø požiûrá, kad pinigai (arba auksas ir sidabras) yra savaime bei vienintelis turtas. Jis teigë kad tai „liaudiškas požiûris, kuris natûraliai susidaro dël dvigubos pinigø funkcijos – kaip mainø priemonës ir kaip vertës mato“. A. Smith’ui buvo ypaè svarbu kritikuoti šá požiûrá, nes juo buvo grindžiama merkantilistinë prekybos balanso teorija. O juk kova su merkantilizmu buvo tiesioginis A. Smith’o veikalo tikslas. Auksinius ir sidabrinius pinigus, bet kurioje šalyje esanèius apyvartoje, A. Smith’as, iš dalies sutikdamas su D. Hume’u, lygino su vieškeliu, kuris, prisidëdamas prie prekiø pristatymo á rink¹, nieko negamina. Jis pažymëjo, kad aukso ir sidabro ávežimas á šalá viršijant apyvartos kanalø poreiká negali padidinti šalies turto. Taip pat ir aukso bei sidabro išvežimas neatneša pajamø, priešingai nei prekiø išvežimas á užsienio rinkas, galintis atnešti akivaizdø peln¹. Todël A. Smith’as atkreipë dëmesá, kad Amerikos atradimas praturtino Europ¹ ne dël aukso ir sidabro ávežimo, o dël to, kad tai suteikë postûmá toliau paskirstyti darb¹ ir tobulinti technik¹.

Pinigai, pagal A. Smith’¹, yra „didysis apyvartos ratas“ ir visuomenë suinteresuota, kad cirkuliacijos kaštai bûtø kiek ámanoma mažesni. Jis rašë: „[] kiekvienas sutaupymas išlaidø, reikalingø ásigyti ir išlaikyti t¹ apyvartinio kapitalo dalá, kuri¹ sudaro pinigai, yra toks pat pagerinimas“, kaip ir pastovaus kapitalo sumažinimas pavienëje pramonës šakoje. Todël A. Smith’as teigë, kad tikslinga pakeisti auks¹ ir sidabr¹ popieriniais pinigais. Tai, jo nuomone, leistø atpiginti pinigø apyvart¹, nes tada atsilaisvintø tam tikras aukso ir sidabro kiekis, kurá galima išvežti ir už tai ásigyti darbo árankiø, kurie savo ruožtu leistø didinti gryn¹sias šalies pajamas. Kaip pastebëjo A. Smith’as savo minëtoje vaizdingoje metaforoje apie vieškelius, „Išmintingos bankø operacijos, nutiesdamos [] savotišk¹ tak¹ oru, leidžia šalá tarytum paversti didelê dalá savo vieškeliø geromis pievomis bei dirvomis ir taip smarkiai padidinti metiná savo žemës ir darbo produkt¹“. Taèiau realiø pinigø doktrinos laikêsis A. Smith’as suprato, kad skirtingai nuo metaliniø, popieriniai pinigai gali „perpildyti apyvartos kanalus“ ir nuvertëti. Todël, detaliai aptarês ano meto garsiausio Amsterdamo banko veikim¹, teigë, kad bankai turi leisti á apyvart¹ ribot¹ kieká popieriniø pinigø. Jis rašë, „bendras popieriniø pinigø kiekis jokiomis aplinkybëmis negali viršyti aukso ir sidabro monetø, kurias jie keièia, vertës“, nes popieriniø pinigø perteklius išplauktø á užsiená arba bûtø pateiktas bankams iškeisti á auks¹. Kita vertus, antros knygos 2 skyriuje A. Smith’as išsakë mintá, kad „popieriniø pinigø kurso kritimas žemiau auksiniø ir sidabriniø monetø vertës toli gražu nesukelia šiø metalø vertës kritimo“. Ji, be jokiø abejoniø, gali bûti ádomi ir šiandieniniam skaitytojui.

A. Smith’as išskyrë kreditinius pinigus ir pripažino, kad banknotø emisija teigiamai veikia gamybos augim¹. Taèiau patá kredit¹ A. Smith’as nagrinëjo tik kaip kapitalo aktyvinimo priemonê ir skyrë jam gana kukli¹ viet¹, traktuodamas kredit¹ kaip jau esamø kapitalø perskirstymo form¹. Taigi A. Smith’as, kaip vëliau ir D. Ricardo, buvo natûralistinës kredito teorijos, kreditui priskyrusios tik medžiaginiø gërybiø perdavimo iš vienø rankø á kitas funkcij¹, šalininkas. A. Smith’o požiûrio á pinigus privalumas buvo tas, kad jis pinigus ir kredit¹ kildino iš gamybos ir cirkuliacijos poreikiø. Nors jis ir per mažai vertino piniginiø-kreditiniø veiksniø savarankiškum¹, jø atvirkštiná poveiká gamybai bet matë jø priklausom¹ vaidmená, lyginant su gamyba.

4.1.5. Vertës  teorija ir prekiø kaina

Labai svarbus A. Smith’o indëlis á vertës teorijos plëtr¹. Tiesa, jis iš karto áspëjo, kad jo knygos skyriai, skirti vertës teorijai ir kainoms, reikalauja iš skaitytojo ypatingos kantrybës „aiškinantis tai, kas gali pasirodyti kažkiek neaiškiu net ir po paèiø detaliausiø aiškinimø“, kokius A. Smith’as sugebëjo pateikti.

A. Smith’o tyrimø pagrindas tapo darbinë vertës teorija, kadangi vertê jam lëmë prekës gamybai sunaudotas darbas, o prekiø mainai turëjo vykti pagal jose „ákûnyt¹“ darbo kieká. Beje, šiam, vienam iš didžiausiø A. Smith’o atradimø jog darbas, o ne gamta yra vertës šaltinis, atskleisti tikriausiai turëjo átakos ir tai, kad mokslininkas užaugo šalyje, kurioje virte virë prekyba, o ne dominavo, kaip Prancûzijoje, žemës ûkis. Tautø turte vertës analizë yra po skyriaus apie pinigus. A. Smith’o koncepcijai taip pat bûdinga. Juk jo logika buvo tokia: Ekonominis žmogus (Homo oeconomicus) – egoistas, siekiantis naudos sau. Iš èia išplaukia jo polinkis mainams, kaip geriausiam bûdui patenkinti asmeninius poreikius. Toliau iš polinkio mainams išvedamas darbo pasidalijimas, kuris sunkina mainus, ir dël to atsirado pinigai kaip techninë priemonë, lengvinanti mainus. Prekës šioje schemoje neanalizuojamos.

Kadangi A. Smith’as darbo produktø prekinê form¹ laikë vienintele galima ir amžina, taip pat natûraliu bei amžinu jis laikë ir prekiø mainus. Todël jis stengësi rasti natûralø dësná, reguliuojantá prekiø mainus, t. y. dësná, lemiantá kiekybines prekiø mainø proporcijas. Pastebëjês, kad kiekviena prekë turi vartojimo ir mainom¹j¹ vertê, A. Smith’as pirm¹j¹ paliko neaptarês dël to, kad samprat¹ vartojamoji vertë jis suprato ne ribinio, o bendrojo naudingumo prasme, t. y. kaip pavienio dalyko, gërybës galimybê tenkinti žmogaus poreiká, be to, ne konkretø, o bendr¹. Todël, A. Smith’o nuomone, vartojamoji vertë negali bûti prekës mainomosios vertës s¹lyga. Kaip pastebëjo M. Blaug’as, „A. Smith’o laikais ekonomistai neigë vertës teorij¹, pagrást¹ naudingumo samprata, nes atrodë neámanoma nustatyti kiekybiná ryšá tarp naudingumo ir kainos. Apie šá sunkum¹ tada paprasèiausiai nesusim¹stydavo. Tais laikais nebuvo ážvelgtas ryšys tarp naudingumo ta prasme, kokia já dabar suprantame, ir kainos“. Išimtis buvo nebent prancûzø abatas, filosofas Etienne Bonnot’as de Condillac’as (1714–1780 m.), 1776 m. išleidês knyg¹ Prekyba ir vyriausybë, žiûrint jø savitarpio santykio, kurioje pateikë vien¹ iš pirmøjø naudingumo teorijos variantø. Jis vertê laikë pagrindine politinës ekonomijos problema, o jos šaltiná matë naudingume, bet ne suprantamame áprastine šio žodžio prasme, o kaip santyká, kuris atsiranda ir išnyksta su norais. Faktiškai, E. B. de Condillac’o knygoje randame W. S. Jevons’o ir austrø vertës teorijos užuomazgas.

Atsiribojês nuo vartojamosios vertës, A. Smith’as vis¹ dëmesá sutelkë á mainom¹j¹ vertê. Beje, šis analizës kelias vertës teorijoje buvo bûdingas beveik visiems klasikiniams ekonomistams; išimtis èia bûtø tik J. B. Say’us. A. Smith’as analizavo, kaip mainomoji vertë pasireiškia mainø santykiuose ir, galiausiai, – kainoje. Juk tam, kad produktas taptø turtu, jis turi bûti tinkamas mainams, t. y. turëti mainom¹j¹ vertê. Todël neatsitiktinai A. Smith’as mainom¹j¹ vertê apibûdino kaip „galimybê ásigyti kitø daiktø, kuri¹ suteikia tam tikro daikto turëjimas“.

Nors A. Smith’as ir netyrë darbo, kaip vertës substancijos, bet vis dëlto jis pamëgino pereiti nuo paprasèiausios pradinës darbinës vertës teorijos formuluotës prie realios prekiniø-piniginiø mainø ir kainodaros sistemos analizës kapitalistinës laisvos konkurencijos s¹lygomis. A. Smith’as ieškojo atsakymo á dvigub¹, kaip jam atrodë, klausim¹: „koks yra tikrasis vertës matas arba kas sudaro tikr¹j¹ prekiø kain¹?“. Darbo pasidalijimo s¹lygomis žmogaus turtingumas ar skurdas yra nustatomas, kaip manë A. Smith’as, ne pagal tai, k¹ jis gali sukurti sau paèiam vartoti ir naudoti, o pagal tai, k¹ jis gali gauti mainais už savo darb¹, produkt¹ ar pajamas. Bûtent todël turtas – tai mainomøjø verèiø visuma. A. Smith’as tiksliau nei bet kas iki jo (áskaitant ir W. Petty) nustatë bei išskyrë du prekës aspektus: vartojam¹j¹ ir mainom¹j¹ vertê. Jø skirtumus A. Smith’as paaiškino Tautø turto pirmosios knygos 4 skyriuje pagal vandens ir deimanto vertingumo paradoks¹: naudingi dalykai, pavyzdžiui, vanduo, nepaisant milžiniškos vartojamosios vertës, nekainuoja nieko, t. y. turi maž¹ ar neturi jokios mainomosios vertës, o deimantai, nors ir nepasižymi nors kiek didesne vartojam¹ja verte, – yra brangûs, taigi turi didžiulê mainom¹j¹ vertê. Tiesa, šiuolaikiniams ekonomistams, susipažinusiems su ribotumo ar ribinio naudingumo koncepcija, vandens ir deimanto  pavyzdys iš viso nëra joks paradoksas, bet ekonomistams, rašiusiems iki 1870 m. maržinalistinës revoliucijos, ir vartojam¹j¹ vertê siejusiems ne su ribiniu naudingumu, bet su bendru naudingumu, vandens ir deimanto paradoksas buvo sunkiai išsprendžiama problema. Galiausiai, tai gali bûti viena iš priežasèiø, kodël jie sutelkë dëmesá á mainom¹j¹ vertê, nuošalyje palikdami vartojam¹j¹ vertê.

Pažymëtina, kad vertës paradoks¹ žinojo jau graikai, ypaè Platonas, bet A. Smith’as pirmasis skirtumus tarp vartojamosios ir mainomosios vertës naudojantis šiuo paradoksu išryškino iki logiškos išvados: mainomoji vertë ir yra tikrasis analizës objektas. Ieškodamas mainomøjø verèiø mato, A. Smith’as susidûrë su dviem skirtingais uždaviniais, kuriø jam nepavyko aiškiai atriboti:

1) išmatavimo uždaviniu: kaip palyginti mainom¹sias vertes skirtingais laikotarpiais;

2) paaiškinimo uždaviniu: kodël mainomosios proporcijos nusistovi bûtent taip, kas yra jø pagrindas.

A. Smith’as pripažino visø produktyvaus darbo rûšiø, kaip kurianèiø vertê ir galutinio mato, lygiareikšmiškum¹ ir parodë, kad vertë bûtinai turi bûti išreikšta mainomosiomis proporcijomis, prekiø mainø kiekybiniu santykiu (rinkos mainø s¹lygomis mainomøjø verèiø palyginimo uždaviná tam tikra prasme išsprendžia pati rinka), o esant pakankamai išplëtotai prekiø gamybai – pinigais. Kita vertus, A. Smith’as Tautø turte pastebëjo, kad „prekë, kurios vertë nuolat svyruoja (turint omenyje auks¹ ir sidabr¹. – autoriaus pastaba), jokiu bûdu negali bûti tikslus kitø prekiø vertës matas“. Toliau jis teigë, kad vienodo kiekio darbininko darbo vertë „visais laikais ir visose vietose“ yra vienoda ir todël „bûtent darbas sudaro jø tikr¹j¹, o pinigai tik nominali¹ jo kain¹“.

Taigi A. Smith’as nurodë, kad vienintelis vertës šaltinis ir galutinis matas (numeraire (apskaitos vienetu), jei panaudosime termin¹, kurá á visuotinê apyvart¹ átraukë L. Walras’as) yra darbas, kuris reikalingas j¹ pagaminti, be to, ne pavienio prekës gamintojo faktinës s¹naudos, o tik tos darbo s¹naudos, kurios vidutiniškai reikalingos visuomenei, esant tam tikrai gamybos bûklei. Jis taip pat pažymëjo, kad kvalifikuotas ir sudëtingas darbas per laiko vienet¹ sukuria daugiau vertës, nei nekvalifikuotas ir paprastas. Jis gali bûti paverstas paprastu naudojant atitinkamus koeficientus. Taigi A. Smith’as jau užèiuopë darbo redukcijos samprat¹.

A. Smith’as atmetë mëginimus vaizduoti mainom¹j¹ vertê kaip prekiø natûralias (prigimtines) savybes. Natûraliomis prekës „savybëmis“ yra vartojamosios vertës, atspindinèios daikto naudingum¹. Jei atsiribosime nuo šiø natûraliø savybiø, tai visoms prekëms bus tik viena bendra savybë: jos yra žmogaus darbo produktas. Skirtingai nuo W. Petty, maniusio, kad darbas kuria vertê tik aukso ir sidabro išgavimo pramonëje, A. Smith’as teigë, kad darbas kuria vertê visose materialinës gamybos sferose. Jis nustatë tiesioginá s¹ryšá tarp darbo laiko ir vertës dydžio bei suvedë vertê á tikr¹já jos pagrind¹ – darb¹.

 Bûtø neteisinga manyti, kad A. Smith’o išlaidø (darbinës vertës) teorijoje neatsižvelgta á paklausos poveiká. Kad A. Smith’as toliau sëkmingai plëtojo vertës teorij¹, gerai rodë tai, jog jis Tautø turto pirmosios knygos 7 skyriuje skyrë prekës natûrali¹ kain¹ (kuri, jo nuomone, formuojasi neatsižvelgiant á paklausos ir pasiûlos santyká, pagal objektyvias gamybos s¹lygas ir priklauso nuo gamybos kaštø – ji yra pakankama (bet ne daugiau) padengti „vis¹ vertê rentos, darbo užmokesèio ir pelno, kuriuos priklauso apmokëti, norint patiekti“ á rink¹ toká prekiø kieká, „kuris patenkins efektyvi¹ paklaus¹ joms“, t. y. paklaus¹, efektyvi¹ pagal esam¹ kain¹ – žr. 4.1.1 pav.) ir faktinê (rinkos) kain¹, lemiam¹ paklausos ir pasiûlos t. y. rinkos santykiø. Šiame skyriuje galima rasti aiški¹ nuorod¹, kad, „kai prekës pasiûla nepakankama patenkinti efektyvi¹ paklaus¹ esant natûraliai kainai, kai kurie žmonës pasirengê pasiûlyti aukštesnê (nei natûrali) kain¹“.

4.1.1 pav. A. Smith’o požiûris á natûrali¹ kain¹

4.1.1 pav. atspindi A. Smith’o požiûrá á natûrali¹ kain¹. (Kaip pamename, R. Cantillon’as tam vartojo vidinës vertës termin¹). Jam natûrali kaina yra nulemta kaštø. Kadangi daroma bes¹lygiška prielaida, kad kaštai pastovûs, ilgalaikë pasiûlos kreivë (S) horizontali, ir ilgu laikotarpiu paklausos vaidmuo yra lemti, kiek daug ištekliø turi bûti šakoje, o ilgalaikës pasiûlos sudedamosios dalys yra trijø gamybos veiksniø gr¹ža.

Pastebëtina, kad šá skirtum¹ tarp natûralios kainos ir faktinës (rinkos) kainos ážvelgë jau W. Petty. Natûralia kaina jis laikë mainomosios vertës, nustatomos darbu, piniginê išraišk¹, kuri „lyg išreiškia pagrindinê kain¹, prie kurios nuolat linksta visø prekiø kainos“, t. y. rinkos kainos, lemiamas konkurencijos. A. Smith’as pažymëjo: „Ávairios atsitiktinës aplinkybës kartais gali jas palaikyti daug aukštesniame lygyje ir kartais kažkiek pažeminti jas lyginant su natûralia kaina. Taèiau kokios bebûtø kliûtys, priverèianèios kainas nukrypti nuo šio pastovaus centro, jos nuolat linksta prie jo“. Taigi laisvame mainø ûkyje rinkos kaina negali ilgesniam laikui smarkiai nukrypti nuo natûralios kainos. Faktiškai A. Smith’as pirmasis pradëjo nagrinëti konkreèius veiksnius, kurie sukelia kainos nukrypimus nuo vertës. Tai, be viso kito, atvërë galimybes tirti paklaus¹ ir pasiûl¹ kaip kainodaros veiksnius, bei išsiaiškinti ávairiø monopolijø vaidmená. Beje, tai, k¹ A. Smith’as vadino rinkos ir natûralia kaina, A. Marshall’as vadino trumpo laikotarpio kaina ir ilgo laikotarpio kaina. Galime teigti, kad A. Smith’o natûrali kaina tolygi J. S. Mill’io bûtinai kainai ir minëtai A. Marshall’o  ilgo laikotarpio normaliai kainai.

Taip daugelio ekonomistø pamëgtos dalinës pusiausvyros padëties analizei skirtas pirmos Tautø turto knygos 7 skyrius, kuriame išdëstyta pusiausvyros teorija, labai teigiamai (ávardijant geriausia A. Smith’o sukurtos ekonomikos teorijos dalimi) ávertinta J. A. Schumpeter’io – kaip teorija, kuri „atvedë prie J. B. Say’aus teorijos ir per pastarojo darbus – prie L. Walras’o“. XIX a. tobulinant pusiausvyros teorij¹ tobulinime žymiu laipsniu ir vyko grynos teorijos plëtra. Klasikinis tokios analizës pavyzdys – nuoroda, kad visuomeninis gedulas didina juodø audiniø kain¹ ir siuvëjø darbo užmokestá, bet visai neturi átakos audëjø darbo užmokesèiui, nes šis juodos medžiagos trûkumas yra laikinas. Tuo pat metu gedulas mažina tokiø prekiø kaip spalvingos šilkinës medžiagos kainas ir darbininkø, užimtø šiø prekiø gamyba, darbo užmokesèius. Kaina tik tada atitinka normali¹ (natûrali¹) prekës vertê, kai jos gamintojai negauna perdaug didelá peln¹ ir nepatiria realiø nuostoliø. Paklausos ir pasiûlos balansavimas galiausiai visada sulygina kainas iki „natûralaus“ lygio, kuris tik nedaug viršija s¹naudas, bûtinas, kad produktas bûtø tiekiamas á rink¹. A. Smith’as nurodë: „Efektyvi (effectual) prekës paklausa – tai paklausa tø, kurie pasiruošê už j¹ sumokëti natûrali¹ kain¹“. Tai paklausa, kuri egzistuoja, esant ilgalaikës pusiausvyros kainai. „Ir kiekvienos á rink¹ tiekiamos prekës kiekis natûraliai susiderina su efektyvia paklausa jai“. (Pažymëtina, kad šá A. Smith’o ilgalaikës natûralios kainos siejim¹ su ilgalaike pusiausvyros kaina gerokai paveikë I. Newton’o darbai; ko neslëpë ir pats mokslininkas). Taèiau A. Smith’as teigë, kad prekës ilgalaikê kain¹ lemia tik gamintojø tiekiama pasiûla, o „natûralios“ kainos paklausa neveikia. Jis taip ir nepaaiškino šios paklausos ignoravimo, nes tam neturëjo jokiø rimtesniø argumentø. Šis keistas ásitikinimas, kad tik trumpo laikotarpio pusiausvyrinë kaina, t. y. einamoji kaina, valdoma paklausos ir pasiûlos, yra labai tipiškas XVIII a. ekonomikos moksle. Já sugriovë tik maržinalistinis perversmas 1870 metais. Pagrindinë tokios klaidos priežastis, kaip jau minëta, buvo ne tai, kad A. Smith’o laikais ekonomistø buvo atmetama vertingumo teorija, pagrásta naudingumo samprata, manant, kad yra neámanoma nustatyti kiekybiná s¹ryšá tarp naudingumo ir kainos – apie šá sunkum¹ tada paprasèiausiai net nesusim¹stydavo. Greièiau, tais laikais paprasèiausiai nematë ryšio tarp naudingumo, kaip mes já dabar suprantame, ir kainos.

Kalbëdamas apie konkurencij¹, A. Smith’as suprato, kad konkurencija iš rinkos proceso dalyviø atima kainos nustatymo jëg¹ (gali¹), ir kuo daugiau bus pardavëjø, tuo sunkiau jiems susitarti. Pirmos Tautø turto knygos 7 skyriuje jis kalba apie veiksmingos konkurencijos s¹lygas. Jos greta didelio pardavëjø skaièiaus ávardijamos tobula informacija ir tobulas ištekliø mobilumas. Taigi tetrûksta tik vienos s¹lygos – prekiø vienalytiškumo, kad jo tekstas bûtø pavyzdinis bet kuriam šiuolaikiniam vadovëliui. Taèiau A. Smith’o pateikta konkurencijos analizë nesutampa su šiuolaikine tobulos konkurencijos koncepcija: A. Smith’as pirmiausia turi omenyje konkuravimo proces¹, dël kurio „rinkos“ kainos juda „natûraliø“ kainø link, o ne iš anksto numatytas tobulos konkurencijos galutinës bûklës charakteristikas, kaip kad dabar ši problema traktuojama. Taip pat gana „senamadiškai“ skamba trumpa jo pastaba skyriaus pabaigoje apie monopolij¹: monopolija išlaikoma gaminant bet kuri¹ prekê, kurios išleidimo apimtis yra fiksuota. Už konkurentinës kainos ribø lieka neatkuriamos gërybës: žymiøjø dailininkø drobës arba „kai kurie vynuogynai Prancûzijoje“. Taèiau jo kalba apie „gamybines paslaptis“, vedanèias link monopolijos, skamba kaip užuomina á netobul¹ konkurencij¹. Daroma prielaida, kad šios paslaptys suteikia gali¹ nustatyti monopolinê kain¹. Jo išvada, kad ilgame laikotarpyje „monopolinë kaina visais atvejais yra aukšèiausia kaina, koki¹ tik galima „išspausti“ iš pirkëjø“, taip pat neteisinga, bet ja bent jau pripažástama, kad paklausa priklauso nuo kainos. (Pastebëtina, kad A. Smith’as iš viso vos šešias ar aštuonias eilutes skyrë monopolinei kainai. O juk dabar monopolinës kainos teorija yra viena iš svarbiausiø ekonomikos teorijoje). Beje, ir kita A. Smith’o išvada, kad „laisvos konkurencijos kaina […] yra pati mažiausia kaina, su kuria galima sutikti“, nors ir yra svarbi teorema, bet pats A. Smith’as, atrodo, neturëjo në mažiausio supratimo apie jos bent patenkinamo árodymo sunkumus.

Nagrinëdamas kainø kitim¹, A. Smith’as siejo já su darbo našumo kitimu. Vis dël to akivaizdu, kad A. Smith’as mëgino paaiškinti kain¹ pagal mainom¹j¹ vertê, lemianèia prekiø mainø kiekybines proporcijas, kurios priklauso nuo ádëto á jas darbo. Taèiau toliau jis netyrë prigimties darbo, prekëms pagaminti.

A. Smith’as padarë tautologišk¹ išvad¹, kad mainomosios vertës palyginamos, nes jos lyginamos per rinkos kainas! Taèiau bûtent šiuose savo samprotavimuose A. Smith’as ážvelgë problem¹, pastebëdamas, kad faktinës ir nominalios kainos yra ekvivalentiškos, bet tik su viena svarbia išlyga: „tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje pinigai yra tikslus prekiø faktinës mainomosios vertës matas, bet tik tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje“. Jeigu šios s¹lygos nesilaikoma, tai „dël aukso ir sidabro vertës svyravimø vienos ir tos paèios nominalios kainos vertë gali gana smarkiai skirtis“. Vadinasi A. Smith’as faktiškai suprato, kad santykinës kainos – tai „vienadienës“ kainos. Ávertinant tai, kad laikui bëgant, gali keistis ne tik pinigø vertë, taèiau ir bet kurios prekës vertë, taigi ir visa santykiniø kainø sistema, neišvengiama išvada, kad kainø proporcijos, priskirtinos skirtingiems laikotarpiams, yra nepalyginamos, o pati mainomø verèiø palyginimo laiko aspektu problema – netriviali. A. Smith’ui dabar iš tiesø prireikë mato – kokio nors nekintanèio laike vertës standarto, nepriklausanèio nuo laikinø mainomøjø proporcijø. Jis rašë „panašiai kaip natûralûs matai, tokie kaip pëda, alkûnë ar sauja, kuriø apimtis nuolat kinta, niekada negali bûti kitø dalykø kiekio tikslus matas, taip ir prekë, kurios paèios vertë nuolat svyruoja, jokiu bûdu negali bûti kitø prekiø vertës tikslus matas“.

Todël A. Smith’as vël atsigrêžë á darb¹. Tiesa, šá kart¹ jo dëmesio centre atsidûrë kiti jo kokybës požymiai. Jis rašë: „Galima sakyti, kad visais laikais ir visose vietose vienodas darbo kiekis visada vienodai vertingas darbuotojui. Esant áprastai sveikatos, jëgø ir sugebëjimø bûklei, áprastam meistriškumui ir vikrumui, jis visada turi paaukoti tiek pat savo laisvalaikio, laisvës ir ramybës. Kaina, kuri¹ jis sumoka, visada lieka nepakitusi, nesvarbu koks bûtø prekiø kiekis, kurá jis gauna mainais už savo darb¹“.

Aiškindamas, kodël darbas yra vertës matas, A. Smith’as apeliavo á tai, kad darbuotojas visada savo darb¹ traktuoja kaip auk¹, atsisakant laisvës ir poilsio. Taèiau žmogus k¹ nors atiduodamas mainais reikalauja lygiaverèio dalyko, šiuo atveju – prekës, kurios gamybai jis turëtø „skirti toki¹ pat auk¹“. Taigi darbas šiuo atveju pasireiškia kaip žmogiškøjø pastangø s¹naudos, ir šia prasme turi sav¹já mat¹, nepriklausantá nuo kitø prekiø vertës. Darbas priešinamas poilsiui: kuo daugiau laiko žmogus priverstas skirti darbui, tuo mažiau jam lieka laisvalaikio. Dešimt darbo valandø turi panaši¹ prasmê ávairiose epochose ir skirtingomis s¹lygomis. Bûtent šia prasme A. Smith’as darb¹ laiko „vieninteliu visuotiniu ir vieninteliu tiksliu vertës matu“. Tiesa, tai buvo vien teorinis sprendimas: jis kirtosi su realiu darbo nevienalytiškumu ir todël nelabai praktiškai tiko matuoti vertinius dydžius. Praktiniams tikslams A. Smith’as siûlë pasinaudoti netiesioginiais metodais, grindžiamais santykiniø kainø principu. Jie teigë, kad reikia rasti mainom¹j¹ proporcij¹, glaudžiausiai susiet¹ su darbo s¹naudomis kaip vertës etalonu. A. Smith’as këlë hipotezê, kad ilgiems laikotarpiams tokia proporcija turëtø bûti grûdais išreikštas darbo užmokestis („tas pats grûdø kiekis labiau išsaugos ir t¹ paèi¹ tikr¹j¹ vertê viena nuo kitos nutolusiose epochose arba suteiks galimybê jø turëtojui nusipirkti ar gauti toká pat kitø žmoniø darbo kieká“); o trumpiems laiko periodams – piniginis darbo užmokestis (jis rašë: „pereinant nuo vienø metø prie kitø sidabras, atrodytø, yra tinkamesnis matas, nei duona, todël kad vienodi sidabro kiekiai greièiau gali bûti iškeisti á t¹ patá darbo kieká“).

A. Smith’o gyvenamoje epochoje ši hipotezë buvo gana pagrásta, nes, pirmiausia, duona buvo pagrindinis maisto produktas, o darbo apmokëjimas buvo artimas gyvenimo minimumui. Antra, liko s¹saja su piniginiø metalø verte, o tai neleido staigiai keistis bendram kainø lygiui.

Kalbant apie A. Smith’o darbinës vertës teorij¹, pažymëtina, kad jis, naudodamasis aprašomuoju metodu iškëlë ir kit¹ vertës teorij¹, pagal kuri¹ vertê lemia darbo kiekis, kurá reikia sunaudoti tam, kad galima bûtø nusipirkti ši¹ prekê.

Vertës nustatymas pagal perkam¹já darb¹, A. Smith’o nuomone, neprieštaravo jo anksèiau pateiktam vertës nustatymui pagal darb¹, sunaudot¹ šios prekës gamybai.

Prekiø mainams yra dësningas ekvivalentiškumas: mainomos prekës, kuriose „ákûnytas“ vienodas darbo kiekis. Iš to A. Smith’as darë išvad¹, kad prekës gamintojas, pavyzdžiui, audëjas, mainydamas savo prekê (audiná) á kit¹ – pavyzdžiui, batus, iš šio gamintojo (batsiuvio) perka toká pat darbo kieká. Todël, galima vienodai sëkmingai prekës vertê nustatyti pagal sunaudoto, ar pirkto darbo kieká. Perkamo darbo teorijoje vertës nustatymas perkeliamas iš gamybos á mainø sfer¹, mainom¹j¹ vertê ásivaizduojant kaip galimybê gauti tam tikr¹ darbo kieká. Tada vartotojui „bet kurio dalyko tikroji kaina“ – tai „darbas ir pastangos, bûtini jam ásigyti“. Be to, reikia pridurti, kad A. Smith’ui nebuvo labai svarbu, kad tai bûtø paties pirkëjo darbas. Jis rašë: tai „kas perkama už pinigus [] ásigyjama darbu tokiu pat mastu, kaip ir dalykai, ásigyjami mûsø paèiø darbu“.

Iš tiesø, paprastos prekinës gamybos s¹lygomis, nesamdant darbuotojø ir prekiø gamintojams naudojant jiems patiems priklausanèias gamybos priemones, abiem metodais nustatytos prekës vertës dydis sutaps. Taèiau iš esmës tai  visai ne tas pats, kas tampa visiškai aišku analizuojant kapitalistinës gamybos s¹lygomis. Jei batsiuvys dirba pasamdytas kapitalisto, tai jo pagamintø batø poros vertë ir jo darbo vertë (tai, k¹ jis gauna už savo darb¹) – visiškai skirtingi dalykai kiekybiškai ir kokybiškai. Audinys ir toliau vertas batø poros, bet jis vertas daugiau, nei batsiuvio darbas, nes á batø vertê dabar átrauktas ir pridëtinis produktas, kuris tenka kapitalistui. Analizuodamas santykius tarp kapitalistø ir darbininkø (samdant darbo jëg¹), A. Smith’as ážvelgë mainø ekvivalentiškumo dësnio pažeidim¹. Jis matë, kad kapitalistas išmoka darbininkui darbo užmokesèio forma tik dalá vertës, kuri¹ dirbdamas sukûrë darbininkas. Kit¹ šios vertës dalá kaip peln¹ pasiima kapitalistas. A. Smith’as nesugebëjo paaiškinti šio prieštaravimo pagal darbinê vertës teorij¹ ir pareiškë, kad kapitalizme pažeidžiamas vertës dësnis, bei laikë, kad darbinë vertës teorija tinkama tik ikikapitalistinëmis s¹lygomis. Jo manymu, mainom¹j¹ vertê lëmë darbas tik primityvioje „pradinëje visuomenës bûklëje“, kai dar nebuvo kapitalistø, privaèios žemës nuosavybës ir samdomø darbininkø bei visas darbo produktas priklausë darbuotojui, t. y. paprastos prekinës gamybos s¹lygomis. Tomis s¹lygomis, A. Smith’o žodžiais tariant, „santykis tarp darbo kiekio, bûtino ávairioms prekëms ásigyti, matyt, buvo vienintelis pagrindas juos mainant vien¹ á kit¹“.

Iš ûkio istorijos žinome, kad paprastos prekinës gamybos sistemoje gamintojai parduoda ir perka darbo produktus. Darbo jëga ten nelaikoma preke. Tomis s¹lygomis svetimas darbas „perkamas“ tik sudaiktinta darbo produktø forma. O kapitalizmo sistemoje, kur darbininkai yra darbo jëgos pardavëjai, o kapitalistai, bûdami gamybos priemoniø savininkais, yra šios prekës pirkëjai, nuolat vyksta mainai tarp grynojo ir sudaiktinto darbo. Taèiau A. Smith’as nežinojo darbo jëgos kategorijos ir klaidingai manë, kad darbininkai parduoda darb¹. Todël jis nesugebëjo pagal darbinës vertës teorija paaiškinti kaip vyksta neapmokëto darbo pasisavinimas kapitalizme. Tiesa, šis jo veikalas davë pradži¹ socialistø reiškiamai minèiai, kad esamoje kapitalizmo visuomenës santvarkoje darbininkas anaiptol negali gauti visø savo darbo vaisiø.

A. Smith’o teorijoje greta dviejø minëtø vertës nustatymo bûdø – pagal sunaudot¹ darb¹ ir perkamo darbo teorij¹ – pateikiamos dar dvi vertës koncepcijos. Jis manë, kad kapitalizme mainai vykdomi jau ne pagal darbo s¹naudas. Prekës vertê lemia ir kiti prekës savikainos veiksniai – kapitalas bei žemë. Pereinant prie kapitalistinës gamybos, jo manymu, „vertë, kuri¹ darbininkai savo darbu prideda prie medžiagø vertës, šiuo atveju pati suskyla á dvi dalis“: viena eina darbo užmokesèio apmokëjimui, o kita – pelno apmokëjimui. Be to A. Smith’as kaip treèi¹ sudëtinê vertës dalá nagrinëja rent¹, ir teigia, kad vertë kapitalizmo s¹lygomis skyla á darbo užmokestá, peln¹ ir rent¹. Taigi kapitalizmo s¹lygoms A. Smith’as sukonstravo treèi¹ teorij¹, pagal kuri¹ prekës vertë susidaro sudedant darbo užmokestá, peln¹ ir rent¹, tenkanèius prekës vienetui. Prekëms, kuriø gamyboje nenaudojama nuomojama žemë, kaina susideda tik iš darbo užmokesèio ir pelno. Akivaizdu kad prekës vertës teorija, besiremianti gamybos s¹naudomis, yra tušèia ir beprasmë, jeigu ji nepaaiškina, kaip nustatomas gamybiniø paslaugø kainos. Taèiau A. Smith’as nepasiûlë vientisos darbo užmokesèio ir rentos teorijos bei iš viso nesuformulavo pelno ir grynojo procento teorijos. Sakyti, kad normali daikto kaina – tai kaina, viso labo padengianti jos pagaminimo pinigines išlaidas – vadinasi kain¹ aiškinti kaina. Šia prasme A. Smith’as iš viso nesukûrë kainos (vertës) teorijos. Be to, šiame vertës nustatymo variante A. Smith’as ignoravo pastovø kapital¹, kaip prekës vertës ir natûralios jos kainos sudedam¹j¹ dalá. A. Smith’as nurodë: „Gali pasirodyti, kad reikalinga dar ir ketvirtoji dalis – kompensuoti kapital¹. Taèiau reikia turëti omenyje, kad bet kurio ûkinio árankio, tarkime darbinio arklio, kaina susideda iš trijø tokiø paèiø daliø. Todël, nors á duonos kain¹ turi bûti áskaièiuojamas ir arklio išlaikymo kainos apmokëjimas, kaina vis dëlto galiausiai suskyla á tris sudedam¹sias dalis: rent¹, darbo užmokestá ir peln¹“. (Tai truputá vëliau aptarsime detaliau). Taèiau vis dëlto vertê A. Smith’as traktavo kaip ádaiktint¹ darb¹ ir nurodë vertës pirmenybê prieš pajamas.

Toliau ši¹ nuostat¹ jis papildë nustatydamas vertës šaltinius. A. Smith’as tiesiog nurodë, kad „darbo užmokestis, pelnas ir renta yra trys pirminiai ávairiø pajamø, taip pat ir mainomosios vertës, šaltiniai“. Taigi A. Smith’as, taikydamas kapitalizmui sukonstravo ketvirt¹j¹ vertës teorij¹ (išoriškai ji labai panaši á treèi¹j¹), kurioje vertë nustatoma pajamomis – darbo užmokesèio, pelno ir rentos lygiu. Be to, A. Smith’o prekës kainos (Q) formulë kaip pajamø suma Q=W+P+R (kur W – darbo užmokestis; P – pelnas ir R – renta) apima, kaip jau minëta, ne tik tiesioginiø šios prekës gamybos dalyviø pajamas (W₀, P₀, R₀), bet ir pajamas, kurias anksèiau gavo gamintojai tø gamybos priemoniø, kurios duotame gamybos procese buvo panaudotos kapitalo sudëtyje (C₀):

Pavyzdžiui, jei Q – natûrali grûdø kaina, tai pagal A. Smith’¹, C₀ galima laikyti arklio, naudojamo žemei apdirbti, ásigijimo ir išlaikymo išlaidoms, C₁ – pašaro arklio užauginimo išlaidoms ir t. t. Kadangi išlaidø (C) dydis pereinant nuo C₀ iki C_n nuolat mažëja ir – kraštutiniu (ribiniu) atveju – artëja link nulio, vis¹ prekës kain¹ (Q) galima pavaizduoti kaip:

Q=(W₀+W₁+ … +W_n)+(P₀+P₁+ … +P_n)+(R₀+R₁+ … +R_n)

Vis dëlto, kaip pažymëjo K. Marx’as, šioje ketvirtojoje pajamomis grindžiamoje vertës teorijoje, užuot vertê laikius jø šaltiniu, paèios pajamos tampa vertës šaltiniu. Taip pat A. Smith’as pateko á užburt¹ rat¹, kainas nustatydamas pagal kainas. Tiesa, tarp treèiosios vertës koncepcijos (teigusios, kad mainomoji vertë (ar vertë, ar natûrali kaina) sukuriama darbu ir skyla á tris pajamø dalis, atitenkanèias atitinkamai darbininkams, kapitalistams ir žemvaldžiams) ir ketvirtosios vertës koncepcijos (teigusios, kad mainomoji vertë susideda iš trijø pajamø rûšiø, gaunamø atitinkamai darbininkø, kapitalistø ir žemvaldžiø) atrodytø nëra skirtumo. Juk formaliai teiginiai „A gali bûti suskaidytas á B, C, ir D“ bei „A susideda iš B, C ir D“ neprieštarauja vienas kitam, bet kalbant apie A esmê ir kilmê jie toli gražu nëra tapatûs.

Be to, tai kad vertë suvedimas á pajamas A. Smith’o teorijoje tiesiogiai prieštarauja jo darbinës vertës teorijai. Juk kapitalizmo s¹lygomis prekiø kainos tiesiogiai nesvyruoja aplink vertê. Tai pastebëjo ir pats A. Smith’as, nors nesuprato, kad vertës dësnis taip pat galioja kapitalizme. Taèiau jis darë klaid¹ nustatydamas vertê pagal pajamas, ir kaip vertës sudedam¹sias dalis A. Smith’as átraukë ne paprasèiausi¹ peln¹, o kapitalo vidutinê pelno norm¹, kuri laisvos konkurencijos s¹lygomis yra „natûrali“, neesant kliûèiø kapitalo persiliejimui iš šakos á šak¹. (Pastebëtina, kad apie vidutinës pelno normos nusistovëjimo mechanizm¹ savo laiške J. Turgot rašë dar D. Hume’as, kuris teigë, kad visoje ekonomikoje, kur yra galimybë kapitalui laisvai persilieti tarp šakø ir laisva konkurencija, visiškai natûraliai nusistovi vieninga pelno norma). Taip A. Smith’as intuityviai pradëjo operuoti gamybos kainos kategorija, kuri¹ jis tapatino su verte.

4.1.6. A. Smith’o mokymas apie pajamas

Jau Tautø turto ávade A. Smith’as paaiškino, kad pagrindinë jo veikalo tema – ekonominë plëtra: jëgos, veikianèios ilg¹ laikotarpá ir valdanèios tautos turto augim¹. Visiškai aišku, kad iš tikrøjø turtu jis laikë ne kuriuo nors laiko momentu sukaupt¹ visuomenës kapital¹ (atsargas), bet visuomenës pajamas, sukurtas per tam tikr¹ laik¹ (sraut¹). Pajamø augim¹ jis pirmiausia siejo su darbo pasidalijimo dydžiu visuomenëje. Be to, darbo pasidalijim¹ jis traktavo taip plaèiai, kad apëmë visk¹, k¹ mûsø laikais ávardijame kaip techninê pažang¹, kuri, savo ruožtu, A. Smith’o laikais buvo laikoma, grubiai sakant, kažkuo atsitiktiniu ir priklausanèiu nuo to, ar atsiras reikalingas žmogus reikalingoje vietoje reikalingu laiku.

Aptardamas paskirstymo klausimus, problem¹, kuri¹ reikia išaiškinti, A. Smith’as suprato kaip nacionalinio produkto paskirstym¹ tarp klasiø. Abipusis ryšys tarp vertës ir paskirstymo, kurá šiuolaikinë ekonomika laiko savaime suprantamu, A. Smith’ui nebuvo aktualus. Priešingai, savo paskaitose Glasgow’e jis kalbëjo tik apie gamyb¹. Keturiø skyriø apie paskirstym¹ átraukimas á Tautø turto pirm¹ knyg¹ greièiausiai atspindi fiziokratø ar, kaip teigë E. Cannan’as, R. Cantillon’o veikalø poveiká. 

Taigi A. Smith’o pateikta pajamø teorija akivaizdžiai grásta klasiniu požiûriu. Pažymëtina, kad A. Smith’as žengë didelá žingsná á prieká (lyginant su fiziokratais), apibûdindamas kapitalistinës visuomenës klasinê struktûr¹. Jis išskyrë tris pagrindines klases pagal jø santyká su gamybos priemonëmis: darbininkus, kapitalistus ir žemvaldžius. Kiekviena visuomenës klasë gauna pagrindines savo pajamas. Darbininkai neturi jokios nuosavybës ir priversti parduoti savo darb¹ (vëliau K. Marx’as patikslino, kad pirkimo-pardavimo objektas iš tikrøjø yra darbo jëga) už darbo užmokestá. Kapitalistai (skirtingai nuo fiziokratø, A. Smith’as nematë esminio skirtumo tarp kapitalistø, užimtø pramonëje ir žemës ûkyje) disponuoja kitomis gamybos priemonëmis, išskyrus žemê (pramoniniais pastatais, árengimais, laivais, fermomis, žaliavø atsargomis), samdo darbininkus ir pajamas gauna pelno forma. Žemvaldžiai disponuoja pagrindine gamybos priemone – žeme ir gauna rent¹, kuri yra mokestis už žemê, išnuomojam¹ fermeriams-kapitalistams. (Visi, kurie sekë A. Smith’u aiškinant pajamø pasiskirstym¹, ir suformavo klasikinê tradicij¹, aiškinanèi¹ darbo užmokestá, pelnus ir rent¹ kaip „trijø didžiøjø socialiniø klasiø“ pajamas).

A. Smith’as taip pat ážvelgë visuomenëje ávairiø sluoksniø ir tarpiniø grupiø. Jis pabrëžë, kad pagrindinës klasës gauna vadinam¹sias pirmines pajamas, o visø kitø grupiø pajamos yra perskirstomosios, arba antrinës. Jø šaltinis yra arba pelnas, arba renta, arba darbo užmokestis.

Tautø turto pirmos knygos 8 skyriuje glaustai išdëstoma darbo užmokesèio teorija. Maždaug šešiuose puslapiuose aiškinama darbinio fondo teorija, pragyvenimo minimumo teorija, (abi šios teorijos galëjo bûti perimtos iš J. Turgot ir fiziokratø), susitarimo teorija, kažkas panašaus á ribinio produktyvumo teorij¹ ir net teisës á likutinê produkcij¹ teorij¹. Be to, visos šios teorijos pateiktos be nesuvokiant, kad jos visos negali bûti vienodai teisingos analizuojant tuo paèiu lygmeniu. Kaip atraminá tašk¹ A. Smith’as pasirenka kapitalo kaip „atsargø“, iš kuriø darbuotojams avansuojamos gamybos priemonës tam laikui, kol jie užimti produkcijos išleidimu, koncepcija. Iš èia kildinamas ryšys tarp „paklausos tiems, kurie gyvena iš darbo užmokesèio“ ir „fondø, skirtø darbo užmokesèio išmokëjimui“. Šis ryšys detaliau neišaiškinamas, bet bûtent juo grindžiamas ásitikinimas, kad kapitalo augimas sukels nuolat auganèi¹ paklaus¹ darbui.

Patá darbo užmokestá – darbininkø pajamas – A. Smith’as pavadino darbo produktu ir natûraliu atlyginimu už darb¹. Jis manë, kad darbo užmokestis egzistuoja ir paprastoje prekinëje gamyboje, nesant samdomo darbo ir kapitalo. A. Smith’o ásitikinimu èia jis yra lygus visam darbuotojo, dirbanèio su savo gamybos priemonëmis sau priklausanèioje žemëje, darbo produktui. Taèiau nuo to laiko, kai gamybos priemonës ir žemë tapo kapitalistø nuosavybe, o nepriklausomas gamintojas virto samdomu darbininku, pastarasis darbo užmokesèio forma jau negauna visos savo darbo produkto vertës. A. Smith’as pabrëžë tendencij¹ išnykti nepriklausomai smulkiai gamybai ir visuotinai plisti samdomam darbui. Kalbëdamas apie savo laikmetá jis net truputá perdëjo ši¹ tendencij¹, tvirtindamas, kad „Europoje visur vienam savarankiškam darbuotojui tenka dvidešimt darbininkø, dirbanèiø šeimininkui“. Vargu ar samdomas darbas tuo metu buvo pasiekês toká lygá net Anglijoje, nekalbant jau apie kitas Europos šalis. Taèiau svarbu tai, kad A. Smith’as èia, be jokiø abejoniø, ážvelgë pagrindinê plëtros kryptá.

Analizuodamas darbininko pajamas kapitalizme, A. Smith’as ëmë vartoti darbo paslaugø natûralios kainos samprat¹, kuri¹ perëmë iš fiziokratø. Jis pastebëjo, kad darbo užmokestis turi užtikrinti darbininkui galimybê nusipirkti gyvenimo reikmenø, ir visuomet turi šiek tiek viršyti lygá, pakankam¹ žmogaus egzistavimui. Tokia darbo užmokesèio traktuote A. Smith’as atsitraukë nuo W. Petty pozicijos, kuris darbo užmokesèiu laikë á fiziná gyvenimo minimum¹, neatsižvelgiantá á tai, kad darbininkai gali turëti šeim¹ ir vaikø. Taèiau skirtingai nuo pastarojo, A. Smith’as nesuprato darbo užmokesèio kokybinio ypatingumo, jo specifikos kaip kategorijos, bûdingos tik kapitalistiniam gamybos bûdui. Skirtumus tarp paprasto prekiø gamintojo ir samdomo darbuotojo darbo užmokesèio jis suvedë á kiekybinius skirtumus. A. Smith’as, ávardydamas darbo užmokestá kaip darbo kain¹, tvirtino, kad jis susiveda á darbininko gyvenimo lëšø, bûtinø gyvenimui ir vaikø, kurie pakeis já darbo rinkoje, auklëjimui, minimumo vertê. Tenka pažymëti, kad A. Smith’as nežinojo darbo jëgos kategorijos ir nesuprato, jog darbas, bûdamas vertës šaltinis, pats vertës ir kainos neturi. Darbas – tai procesas, ir parduoti galima tik darbo produkt¹, t. y. prekê, arba darbo sugebëjimus, t. y. darbo jëg¹.

Vis dëlto A. Smith’as normalø darbo užmokesèio lygá apibûdino pagal darbo jëgos vertê, nes kalbëjo apie darbo užmokesèio dydžio nustatym¹ pagal gyvenimo reikmenø vertê. A. Smith’as mëgino pateikti darbo užmokesèio svyravimo mechanizm¹, ir pagal normalaus darbo užmokesèio samprat¹ pažymëjo, kad apatinë jo riba yra fizinis gyvenimo minimumas. Tai pati žemiausia norma, kokia tik suderinama su „paprastu žmoniškumu“. Jei samdomø darbininkø darbo jëgos kaina nusileidžia žemiau tokio minimumo, atsiranda grësmë išmirti „šiai darbininkø rasei“. Pastebëtina, kad tokia padëtis galima tik ekonomiškai regresuojanèioje visuomenëje. Kaip pavyzdys buvo pateikta Indija, kurioje viešpatavo Rytø Indijos bendrovë. A. Smith’o nuomone, šalyse, kuriø ekonomika yra stagnacijos bûklëje (pvz., XVIII a. Kinijoje), darbo užmokestis tik nedaug viršija fiziná minimum¹. O šalyse, kuriose vyksta nuosaiki, ar ypaè sparti ûkio plëtra, darbo užmokestis be fiziologinio minimumo apima tam tikr¹ pertekliø, kurio dydá lemia susiklosèiusios vartojimo normos, tradicijos ir kultûrinis lygis. Taip, JAV darbo užmokestis buvo aukštesnis, nei Anglijoje, nes pirmosios ekonomika plëtojosi ypaè audringai.

Toliau A. Smith’as teigë, kad darbo užmokesèio svyravimus lemia rinkos mechanizmo veikimas, o tiesioginë jo kitimo priežastis yra paklausos ir pasiûlos svyravimai darbo rinkoje. A. Smith’as manë, kad stichiškas rinkos mechanizmas palaiko natûralø (vidutiná) darbo užmokestá tam tikrame lygyje, ribodamas faktinio darbo užmokesèio nukrypim¹ nuo šio lygio. Didelis darbo užmokesèio pakilimas darbininkø šeimose sukelia gimstamumo augim¹ (A. Smith’as tiesiai pareiškia, kad „[] paklausa žmonëms, kaip ir bet kuriai kitai prekei, bûtinai reguliuoja žmoniø gamyb¹; ji paskatina j¹, kai ji vyksta per lëtai, ir sulaiko, jei ji vyksta per greitai“), daugumos vaikø išgyvenim¹ ir, kaip viso to rezultat¹, darbo pasiûlos bei konkurencijos tarp darbininkø augim¹. Dël šiø veiksniø normalus darbo užmokesèio lygis pažemëja, o tai gali sukelti priešing¹ tendencij¹ – gimstamumo kritim¹, vaikø mirtingumo didëjim¹, darbo pasiûlos sumažëjim¹ ir konkurencijos tarp verslininkø stiprëjim¹.

Nustatydamas konkretaus darbo užmokesèio lygá, A. Smith’as daug dëmesio skyrë jëgø santykiui tarp darbininkø ir juos samdanèiø kapitalistø. Jis Tautø turto pirmos knygos 8 skyriaus pradžioje pastebëjo, kad jëgos šioje kovoje nelygios, nes kapitalistø daug mažiau ir jie galëjo palyginti daug ilgiau išgyventi, kai darbas jø ámonëse nutrûkdavo, o darbininkai, neturëdami santaupø ir atsargø, labai greitai atsidurdavo beviltiškoje padëtyje. Ámonininkams buvo nesunku susitarti (nebûtinai tiesiogiai) ir veikti prieš darbininkus vieningu frontu, nekeliant atlyginimø daugiau, nei egzistuojantis jø lygis, o darbininkø susitarimai ir s¹jungos tuo metu buvo uždrausti ástatymais. A. Smith’as pažymëjo, kad per darbininkø ir ámonininkø (verslininkø) susidûrimus valstybë visuomet stodavo á pastarøjø pusê.

A. Smith’as skyrë tris visuomenës bûkles: a) progresuojanèi¹, b) stacionari¹, ir c) regresuojanèi¹. Progresuojanèiai bûklei bûdingas turto didëjimas ir paklausos darbui augimas. Darbininkø padëtá esant stacionariai bûklei A. Smith’as vadino sunkia, o esant nuosmukio bûklei – apverktina. Jis rašë: „Dosnus darbo atlygis visuomet yra auganèio nacionalinio turto natûralus požymis. Varganas aprûpinimas ir darbininkø skurdas yra akivaizdus nuosmukio požymis, o jei jie nuolat alksta, vadinasi, vyksta spartus nuosmukis“. Taèiau, pasisakydamas už aukštus darbo užmokesèius, A. Smith’as nepalaikë aukštø kainø. Skirtingai nuo fiziokratø, jis siejo žemas maisto produktø kainas su gausumu ir klestëjimu, o aukštas kainas – su stygiumi ir sielvartu. Pažymëtina ir tai, kad pagal A. Smith’o sistem¹ numatoma, nuolat gerëjanti padëtis, t. y. jis buvo optimistas, kalbëdamas apie žmonijos ateitá. Tiesa, darbininkø skaièiaus didëjimas visada „tempia“ atlyginim¹ žemyn link minimalaus jo dydžio, kai pinigø užtenka tik išgyvenimui. Bet link nereiškia á: kol tebevyksta kaupimas, o tai, A. Smith’o nuomone, truks ilgai, visuomenë iš tikrøjø turi neišsenkamas galimybes gerinti savo dali¹. A. Smith’as nepasidavë pagundai teigti, jog šis pasaulis yra pats geriausias iš visø ámanomø; jis buvo skaitês F. Voltaire Kandid¹ (1759 m.) ir nebuvo dr. Panglosas. Taèiau jo nuomone, nëra priežasèiø, trukdanèiø pasauliui judëti geresnio gyvenimo ir pažangos link. Jei tik rinkos mechanizmas nebûtø trikdomas, ir leidžiama laisvai veikti didiesiems visuomenës dësniams, galima bûtø pasiekti neabejotinos pažangos. Tik po labai ilgo laikotarpio, nusitêsianèio gerokai už akiraèio, galima bûtø ážiûrëti ir galutiná visuomenës judëjimo tiksl¹. Já pasiekus, „natûralus“ darbo užmokestis, ilgai po truputá kilês, galiausiai vël nusmuks iki vien egzistavim¹ palaikanèio lygio, nes visuomenë bus išnaudojusi visus savo išteklius ir nebegalës kaupti. Ásigalës stagnacija (stacionari bûklë). Tenka pripažinti, kad A. Smith’o požiûris á stacionari¹ bûklê vëliau turëjo didelá poveiká kitiems klasikinës mokyklos atstovams.

Bûtina pabrëžti dar vien¹ aspekt¹, kurio tikrosios svarbos A. Smith’o pasekëjai nesugebëjo tinkamai ávertinti. Jo esmê, kaip pažymi J. A. Schumpeter’is, sudaro lakoniškas A. Smith’o pastebëjimas, kad „dosnus darbo apmokëjimas“ yra ir „neišvengiamas padarinys“, ir „natûralus nacionalinio turto augimo požymis“ (iškirta J. S. – Aut. pastaba). Taigi darbo užmokesèio problema pateikiama visiškai kitu aspektu, nei vëliau j¹ aptarë D. Ricardo. A. Smith’o nuomone, aukštas darbo užmokestis geriausiai skatina ekonominê pažang¹, nes palyginti aukštas darbo užmokestis (ypaè vienetinis) yra svarbiausia paskata didinti darbo našum¹. Tai, savo ruožtu, stiprina kapitalo kaupim¹ ir didina paklaus¹ darbui. A. Smith’as kategoriškai atmetë tarp daugumos merkantilistø paplitusá teiginá, kad darbo užmokesèio augimas mažina darbo paskatas ir daro darbininkus tinginiais. Jis teigë, jog „esant aukštam darbo užmokesèiui, mes visada darbininkus matysime veiklesnius, uolesnius ir supratingesnius, nei esant žemam darbo užmokesèiui“. Todël jis ragino darbdavius nebijoti didinti darbo užmokestá, nes stichiškas rinkos mechanizmas vis tiek apribos šá augim¹. A. Smith’as pasisakë už aukštus darbo užmokesèius ir iš socialiniø bei humanistiniø motyvø. Jis rašë, kad samdomi darbuotojai sudaro didži¹j¹ šalies gyventojø dalá ir „tai, kas veda link daugumos gyvenimo s¹lygø pagerëjimo, jokiu bûdu negali bûti pripažinta kenksminga visumai. Be abejoniø jokia visuomenë negali klestëti ir bûti tikrai laiminga, jeigu didžioji jos dalis yra vargšai ir nuskriaustieji. Be to, paprasèiausias teisingumas reikalauja, kad žmonës, kurie maitina, rengia ir stato bûstus visiems gyventojams, gautø toki¹ savo paèiø darbo produktø dalá, kad patys galëtø turëti pakenèiam¹ maist¹, drabužius ir gyvenam¹já bûst¹“.

Tikriausiai paèiu geriausiu Tautø turto skyriumi galima laikyti pirmos knygos 10 skyriø, kuriame pateikta darbo užmokesèio struktûros analizë. Nors jis daug kuo remiasi R. Cantillon’o darbu, vis dëlto, perskaièius atitinkamus R. Cantillon’o Esë skyrius (7 ir 8 sk.), dar didesnës pagarbos nusipelno A. Smith’o proto analitinë jëga. A. Smith’as išnagrinëjo dieninio ir savaitinio darbo užmokesèio santykinius lygius nuolat atsižvelgdamas á: 1) ávairiø žiniø priimtinum¹; 2) atitinkamø ágûdžiø ágijimo s¹naudas; 3) samdomo darbo pastovumo laipsná; 4) pasitikëjim¹ samdomu darbuotoju ir jo atsakomybê; 5) tikimybê gauti laukiam¹ uždarbá s¹lygomis, kai kitø profesijø atstovams jis visiškai negarantuotas.

Pirma, darbo užmokesèio skirtumai aiškinami gana áprastais argumentais: darbo apmokëjimas vienodomis s¹lygomis tuo aukštesnis, kuo darbas mažiau malonus. Tiesa, vëliau J. S. Mill’is liûdnai pastebëjo, kad yra visiškai priešingai – bet kokiu atveju realiai darbas apmokamas tuo blogiau, kuo jis sunkesnis ir purvinesnis Juk sunkaus darbo apmokëjimas yra paklausos ir pasiûlos s¹veikos rezultatas, o jo sunkum¹ ir kenksmingum¹ visada linkê ávertinti tik besisiûlantys atlikti šá darb¹. Todël, akivaizdu, kad darbo sunkumo ir kenksmingumo motyvus nusveria veiksniai paklausos aspektu ar kažkokie kiti veiksniai pasiûlos aspektu.

Antra, aiškinant darbo užmokesèio lygio skirtumus pateikiami argumentai (vël pasiûlos aspektu), grindžiami samprata, kurios pradži¹ padarë W. Petty, aiškiai suformulavo A. Smith’as, kuri dabar iki galo išsiskleidë žmogiškojo kapitalo koncepcijoje. A. Smith’o nuomone, išlaidas žmogaus išsilavinimui ir mokymuisi galima nagrinëti kaip kapitalo indëlá á jo sugebëjim¹ uždirbti ateityje, analogiškai indëliams á daiktiná kapital¹. Kad jie ekonomiškai bûtø naudingi, jie turi atsipirkti per vis¹ žmogaus darbiná gyvenim¹. Todël labiau išsilavinê ir geriau išmokyti žmonës vidutiniškai uždirba daugiau už tuos, kuriems trûksta išsilavinimo ar pasirengimo darbinei veiklai. A. Smith’o žodžiais tariant „Darbas, kuriam jis (išsilavinês žmogus) yra išmokomas, gr¹žina jam, uždirbant daugiau nei áprastas darbo užmokestis už paprast¹ darb¹, visas išlaidas, išleistas mokymuisi, mažiausiai áprastu pelnu nuo kapitalo, lygaus šiø išlaidø sumai“.

Treèia, darbo užmokesèio lygiø skirtumai aiškinami (taip pat pasiûlos aspektu) tuo, kad darbuotojai reikalauja aukštesnio apmokëjimo, jei jø užimtumas nëra garantuotas. Taèiau ar darbdaviai gali mokëti už laikinus, sezoninius darbus daugiau, nei už pastovius? Pastebëtina, kad èia esama užuomazgos – bet tik užuomazgos – šiuolaikinës „netiesioginio kontrakto“ tarp darbininko ir ámonës teorijos, pagal kuri¹ toks kontraktas – tai sandëris tarp vengianèio rizikos darbininko ir neutralios rizikai ámonës.

Ketvirtasis argumentas apima ir paklaus¹, ir pasiûl¹. Viena vertus (pasiûlos aspektu), prisiimta atsakomybë turi bûti atlyginama, nes ji sunkina. Kita vertus, (paklausos aspektu), didelis viršininko ar administratoriaus uždarbis – tai savotiškas apsidraudimas nuo grobstymo ir piktnaudžiavimo.

Penktasis argumentas, vël akcentuojantis pasiûl¹, ypaè ádomus tuo, kad jis siûlo pasirinkim¹ neaiškumo s¹lygomis. Iki pastarojo laiko apie šios problemos ekonominá traktavim¹ buvo žinomi tik du A. Smith’o knygos Tautø turtas puslapiai, bei dar keletas puslapiø iš A. Marshall’o Principø. Norëdamas parodyti, kad žmonës linkê pervertinti sëkmës tikimybê ir per mažai ávertinti praradimø tikimybê, A. Smith’as pateikia pavyzdžiø iš loterijø ir draudimo praktikos. Jie akivaizdžiai parodë, kad žmonës „mëgsta rizik¹“. Tai leido jam daryti išvad¹, kad visos profesijos su perspektyva gauti palyginti aukštas, bet nepatikimas pajamas, duoda mažesná atlygá, nei lyginamos su jomis profesijos, kuriø pajamos visiškai nuspëjamos. Žmonës visada bus linkê pervertinti savo galimybes rinkdamiesi rizikingas profesijas (pvz., juristo ir gydytojo) ir tuo užsiimti norës per daug žmoniø.

Šio skyriaus išvada: jei konkurencija ir ne visada sulygina piniginá atlygá už ávairius užsiëmimus, tai ji vis dëlto sulygina jø „grynuosius pranašumus“ tokia piniginiø ir nepiniginiø atlygiø suma, kad piniginis skirtumas bet kuriuo atveju kompensuojamas vieno ar keliø aukšèiau minëtø penkiø veiksniø. Rinka visuomet visas darbo rûšis suveda á bendr¹ mat¹. Tokie pat lygûs darbo kiekiai – jø „sunkumo“ kiekio prasme – visada kompensuojami vienodo piniginio atlyginimo. Taigi, suprantama prielaida apie tobulos konkurencijos darbo rinkas, tarp jø ir tai, kad darbo ištekliai laisvai pasiskirsto tarp profesijø.

Tautø turto pirmos knygos 9 skyrius yra skirtas kapitalo pelnui ir jame labai nedaug kalbama apie pelno kaip pajamø prigimtá. Pagal darbinës vertës teorij¹, peln¹ A. Smith’as nagrinëjo kaip samdomo darbuotojo neapmokëto darbo produkt¹. Jis rašë: „Vertë, kuri¹ darbininkai prideda prie medžiagø vertës, šiuo atveju suskyla á dvi dalis, iš kuriø viena skiriama jø darbo užmokesèiui apmokëti, o kita tenka jø darbdavio (ámonininko) pelno už vis¹ kapital¹ apmokëjimui“. A. Smith’o traktavime vienu atveju pelnas – tai visas skirtumas tarp naujai darbu sukurtos (pridëtos) vertës ir darbo užmokesèio. Pagal darbinê vertës teorij¹, jis kalbëjo, kad iš darbu sukurtos prekës vertës darbininkui darbo užmokesèio forma tenka tik tam tikra jos dalis, o likusi darbu pridëtos vertës dalis yra kapitalisto pajamos. Pelnas šiuo atveju aiškinamas kaip pridëtinis produktas. Skirtingai nuo fiziokratø, A. Smith’as pridëtiná produkt¹ traktavo ne kaip vartojamøjø verèiø prieaugá tik žemës ûkyje, o kaip nauj¹ vertê, sukurt¹ darbuotojo darbu, nepriklausomai nuo gamybos šakos.

Taèiau kitu atveju peln¹ A. Smith’as laikë pramoninio kapitalisto pajamomis, likusiomis jam išmokëjus žemës savininkui žemës rent¹, jei jis nuomojasi žemê (rent¹ moka ir kapitalistai, turintys pramonës ámones kalnakasybos šakoje ir nuomojantys rûdynus; bet A. Smith’as, o paskui já ir beveik visi anglø ekonomistai iki pat A. Marshall’o, painiojo rentos iš žemës ir rentos iš rûdynø sampratas), o piniginio kapitalo turëtojui (skolintojui) – palûkanas (procentus). Èia jau pelnas pasirodo kaip verslininko pajamos, funkcionuojanèio kapitalisto pajamos. Šiuo atveju A. Smith’as ryžtingai pasisakë prieš pelno ávardijim¹ kita darbo užmokesèio rûšimi, susijusia su ámonës priežiûra ir valdymu. Pagrásdamas savo teiginá, jis pabrëžë, kad pelno dydis priklauso ne nuo ámonës priežiûros ir valdymo darbo kiekio, sunkumo bei sudëtingumo, o nuo átraukto á versl¹ kapitalo apimèiø. (Beje, doktrina, pagal kuri¹ pelnas, suprantamas kaip pagrindinës kapitalistø klasës pajamos, iš esmës pasireiškia kaip šios klasës sukauptø fiziniø gërybiø (áskaitant samdomø darbininkø pragyvenimo priemones) verslininkiško naudojimo rezultatas, ásigalëjo XIX a. ekonomikos teorijose, ypaè Anglijoje). Be to, A. Smith’as ši¹ savo mintá grindë faktu, kad daugelyje stambiø kapitalistiniø ámoniø priežiûros ir valdymo funkcijas atlieka samdomi valdytojai. Nors skaièiuojant jø darbo užmokestá ávertinama ne tik darbas ir sugebëjimai, bet ir pasitikëjimas, šis darbo užmokestis niekaip nesusijês su kapitalo dydžiu. Priešingai, kapitalistas, atsilaisvinês nuo bet kokio darbo, ir toliau tikisi, kad jo pelnas apytiksliai atitiks kapitalo dydá. Kapitalisto pajamas A. Smith’as nagrinëja kaip atsiradusias iš viso avansuoto kapitalo, áskaièiuojant išlaidas darbo užmokesèiui ir gamybos priemonëms. Mokslininkas suprato, kad ekonominës plëtros eigoje pelno norma dël tarpusavio konkurencijos turi išsilyginti, „kai daugelio turtingø pirkliø kapitalai ádedami á vien¹ ir t¹ paèi¹ šak¹“. Galiausiai toks pat kapitalas turi atnešti vienod¹ peln¹, nes bus sunku rasti, kaip pelningai panaudoti nauj¹ kapital¹.

Aptarês pelno normos sulyginimo proces¹, A. Smith’as faktiškai peln¹ nagrinëjo kaip paties kapitalo našumo dësning¹ rezultat¹ arba mokestá kapitalistui už jo veikl¹, darb¹ ir rizik¹. Dël to jis teigë, kad pelno dalis, kuri lieka sumokëjus procentus išmokëjimo, traktuotina kaip gamybos kaštø ypatingos rûšies dalis, kaip „atlyginimas, – dažniausiai nedidelis labai nuosaikus atlyginimas – už rizik¹ ir darb¹ panaudojant kapital¹“.

Tiesioginá pelno normos apskaièiavim¹ A. Smith’as laikë praktiškai neámanomu, bet pagrástai siûlë pakeisti pelno normø palyginim¹ laiko ir erdvës aspektu palûkanø (procentø) normø palyginimu. Taigi Anglijoje, rašë jis, buvo laikomasi nuomonës, kad grynasis procentas gali sudaryti pusê pelno, o likusi dalis – mokestá už rizik¹ ir valdym¹. Aiškindamas procento ir pelno normos mažëjimo tendencijas, jis paprasèiausiai pastebëjo, kad turtingose šalyse, kur yra didelis ekonomikos plëtros tempas, susidaro kapitalo perteklius, kuris sukelia konkurencij¹ tarp kapitalistø, o tai lemia pajamingumo, vadinasi ir pelno normos mažëjimo bûtinum¹. Taèiau jis nenagrinëjo šio reiškinio vidiniø mechanizmø, kaip parodë K. Marx’as, susijusiø su kapitalo organinës struktûros augimo pokyèiais. Žem¹ procento ir pelno normos lygá A. Smith’as vertino kaip tautos ekonominio išsivystymo ir sveikatos požymá.

A. Smith’as pabrëžë, kad galutinis kapitalistinës gamybos tikslas yra pelno gavimas. Tai, jo požiûriu, atitinka visos visuomenës interesus, nes asmeninës naudos siekis naudingas visuomenës gerovei (nematomos rankos dësnio veikimas). Taèiau jis taip pat matë, kad, vaikydamiesi pelno, kapitalistai siekia savo interesø, kurie „visada kažkiek nesutampa su visuomenës interesais ir net yra jiems priešingi“. Èia turëta omenyje, kad kapitalistø siekiai nukreipti gauti peln¹. Dël to jie siekia monopolinës valdžios rinkose, kad keldami kainas „dël savo asmeninës naudos imtø per didelá mokestá iš savo tautieèiø“. 

A. Smith’as buvo energingas stambios feodalinës žemdirbystës (bei, prisiminkime, kad jis augo veikiamas škotø Švietimo amžiaus idëjø, bet kokiø feodaliniø ir bažnytiniø privilegijø) priešininkas, bet turëjo taikytis su tuo, kad Anglijoje tapo ypaè populiari žemiø nuoma ir didžioji dalis žemiø, priklausiusiø lordams, buvo išnuomota kapitalistams fermeriams. Neabejodamas žemvaldžiø klasës parazitiškumu ir parazitišku jø pajamø pobûdžiu, pirmos knygos paskutiniame 11 skyriuje aptardamas rent¹, jis atmetë požiûrá, kad renta yra teisëtas mokëjimas, savotiškas procentas nuo kapitalo, kažkada žemvaldžiø ádëto á žemê j¹ pagerinti. Juk žemvaldys reikalauja rentos ir už žemê, kuri niekada nebuvo gerinta, bei už gamtinius objektus, kurie iš viso negali bûti pagerinti. A. Smith’as kaip pavyzdá pateikë pakranèiø uolas, ant kuriø atoslûgiø metu galima rinkti naudingus dumblius. Taèiau ir už ši¹ vien gamtos dovan¹ uolø savininkai iš gamtos gërybiø rinkëjø ima rent¹.

Laikydamasis darbinës vertës teorijos, žemës rent¹ – žemës savininkø pajamas –  A. Smith’as traktavo,taip pat kaip ir peln¹, atskaitymu iš darbuotojo darbo produkto arba vertës pertekliumi po darbininkø darbo užmokesèio ir kapitalisto fermerio vidutinio pelno (tai buvo vadinama natûraliu rentos dydžiu). Be to, kitaip nei W. Petty, rent¹ jis nagrinëjo kaip vien tik žemvaldžio pajamas, atskirdamas jas nuo pelno ir kapitalo procento. Jis rašë: „Kai tik žemë tampa privaèia nuosavybe, žemvaldys reikalauja skolos beveik nuo kiekvieno produkto, kurá darbuotojas gali užauginti šioje žemëje ar iš jos gauti. Jo renta sudaro pirm¹já atskaitym¹ iš darbo, sunaudoto apdirbti žemê, produkto“. Juk, A. Smith’o žodžiais tariant, maisto produktai yra „vienintelis žemës ûkio produktas, kuris žemvaldžiui visada ir bûtinai duoda tam tikr¹ rent¹“.

A. Smith’as skyrë rent¹ nuo nuomos mokesèio ir árodinëjo, kad renta nesusijusi su kapitalo s¹naudomis žemei gerinti, nes j¹ neretai gerina nuomininkas. Taèiau, kaip ironiškai pastebëjo A. Smith’as, atnaujindamas nuomos sutartá, žemvaldys dažniausiai reikalauja tokio rentos padidinimo, lyg visi pagerinimai buvo atlikti jo s¹skaita. Žemvaldys reikalauja rentos už tai, kas iš viso „žmogiškomis pastangomis negali bûti išmatuota“. Kalbëdamas apie žemës rent¹, A. Smith’as yra pasisakês ir dar ryžtingiau: „Nuo tada, kai visa žemë [] tapo privati nuosavybë, žemvaldžiai, panašiai kaip ir visi kiti žmonës, nori pjauti ten, kur nesëjo bei pradeda reikalauti rentos net ir už natûralius žemës vaisius“.

Aptardamas rentos šaltinius, A. Smith’as vël buvo nenuoseklus ir pateikë daug teoriniø svarstymø. Pagal darbo vertës teorija jis atskleidë rentos eksploatacinê prigimtá. A. Smith’as pažymëjo, kad žemë, kaip ir kapitalas, yra daiktinë (materiali) gamybos s¹lyga, darbininkams iškylanti kaip svetima nuosavybë. Žemei tapus privaèia nuosavybe, darbuotojas priverstas žemvaldžiui atiduoti dalá to, k¹ jis surinko ar pagamino savo darbu. Ši¹ dalá A. Smith’as vadino žemës renta ir laikë j¹ atskaitymu iš sunaudoto žemei apdirbti darbo produkto. Vadinasi jis á rent¹ žvelgë kaip á privaèios žemës nuosavybës monopolijos apraišk¹. Taip pat Tautø turto pirmosios knygos 11 skyriuje Žemës renta, dël milžiniško išsiplëtimo (ar tokiø nukrypimø ir papildymø visos serijos) sudaranèiame apie 7,6 proc. visos veikalo apimties, jis pažymëjo, kad žemës sklypai skiriasi savo derlingumu ir geografine padëtimi. Abu šie skirtumai gali bûti rentos susidarymo priežastimis. Taèiau A. Smith’as nepabrëžë absoliuèios ir diferencinës rentos sampratø, vëliau á mokslinê apyvart¹ ávestø K. Marx’o, skirtumo ir nesukûrë vientisos rentos teorijos.

Taèiau A. Smith’as yra pateikês ir fiziokratinê žemës rentos atsiradimo traktuotê, kurioje renta laikoma gamtos jëgø veikimo rezultatu, kuris lieka atskaièiavus visk¹, kas sukurta žmogaus. Šiame variante sukuriant rent¹ sukûrime dalyvauja žemës ûkio darbininkai ir darbiniai gyvuliai. Toliau A. Smith’as rašë: „Ši¹ rent¹ galima nagrinëti kaip produkt¹ tø gamtos jëgø, kuriomis žemvaldys leidžia naudotis fermeriui“.

Teikdamas pirmenybê žemdirbystei, lyginant su manufaktûromis (tai ypaè matyti antroje knygoje), A. Smith’as teigë, kad žemdirbystëje tokio pat dydžio kapitalas ne tik išjudina didesná produktyvaus darbo kieká, bet ir prideda prie metinio produkto daug didesnê vertê. Žemdirbystëje žmogiškajam darbui bûdingas ypatingas produktyvumas, nes drauge su žmogumi „dirba“ gamta, kuri ir tampa rentos šaltiniu. A. Smith’as vaizdingai lygino pramonê su šeima, kurioje gimsta du vaikai: kapitalo pelnas ir darbo užmokestis. Tuo tarpu žemës ûkis susilaukia trijø vaikø: dviejø pirmøjø ir dar žemës rentos. Kaip ir fiziokratai, žemdirbystê A. Smith’as laikë paèia naudingiausia kapitalo panaudojimo sfera, dël to, kad žemës ir ûkio produkcijos vertës pakanka užmokëti rent¹, darbo užmokestá ir peln¹. Be to, A. Smith’as manë, kad plëtojantis ekonomikai pramoniniø prekiø kainos turi tendencij¹ kristi, o žemës ûkio produktø kainos – augti. Todël, jo nuomone, tose „šalyse, kuriose žemës ûkis yra pati naudingiausia kapitalo panaudojimo alternatyva [] pavieniø asmenø kapitalas bus panaudojamas naudingiausiai visos visuomenës požiûriu“. Šá Tautø turto autoriaus ásitikinim¹, dešimtmeèiais dariusá poveiká ekonominei minèiai, suprasti ypaè sunku, turint galvoje, kad tuo metu Anglijoje klestëjo manufaktûrinë pramonë ir ëmë atsirasti pirmieji didelio produktyvumo fabrikai, varomi vandens rato gaminamos energijos. Kita vertus, kaip pastebëjo S. Hollander’is, nors pats A. Smith’o tvirtinimas, kad ádëjimai á žemës ûká visuomenei yra naudingiausi, nes taip sukuriama renta, yra loginë klaida, k¹ nurodë dar D. Ricardo ir J. S. Mill’is, bet A. Smith’o darytas akcentas investicijoms žemës ûkyje pats savaime yra teisingas veiksniø lyginamøjø kainø neoklasikinio supratimo požiûriu.

Visiška priešingybë rentos, kaip atskaitymo iš darbo produkto, apibûdinimui, yra ir kita jo rentos atsiradimo koncepcija. A. Smith’as teigë, kad renta, kartu su darbo užmokesèiu ir pelnu, lemia prekës vertê. Iš šio tvirtinimo daroma išvada, kad renta katu su darbu yra vertës šaltinis, todël ji turi bûti nagrinëjama kaip dësningas „žemës paslaugø“ apmokëjimas. Èia renta vertinam kaip atlyginimas žemvaldžiui už suteikt¹ galimybê naudotis žeme ir todël negali bûti laikoma eksploatacinëmis pajamomis. A. Smith’as á rent¹ žvelgë ir kaip á monopolinës kainos atsiradimo šaltiná. Jo nuomone, žemës renta, laikoma mokesèiu už naudojim¹si žeme, reiškia monopolinê kain¹. Šiame rentos teorijos variante pati monopolinë kaina praranda vertiná pagrind¹ ir kildinama iš apyvartos sferos.

4.1.7. A. Smith’o mokymas apie produktyvø ir neproduktyvø darb¹

Savo credo A. Smith’as suformulavo pirmosiose Tautø turto eilutëse, teigdamas: „Kiekvienos tautos metinis darbas sudaro pradiná fond¹, kuris jai teikia visus produktus bûtinus egzistavimui ir gyvenimo patogumui“. Kaip ir W. Petty, R. Cantillon’as bei fiziokratai, A. Smith’as laikë, kad turt¹ didina gamyba, o jo šaltinis yra darbas. Taèiau, kalbant apie produktyvø ir neproduktyvø darb¹, lyginant su merkantilistais ir fiziokratais, A. Smith’as žengë didelá žingsná á prieká. Tautø turto antros knygos 3 skyriuje išskirdamas šiuos du tipus, A. Smith’as norëjo nustatyti, kokios darbo rûšys prisideda prie „tautos turto“ augimo, o kokios – ne. Skirtingai nuo savo pirmtakø, A. Smith’as turto šaltiniu laikë ne vienas ar kitas konkreèias darbo formas, o apskritai darb¹. (Nors A. Smith’as ir labai žavëjosi F. Quesnay, taèiau fiziokratizmas buvo visiškai nepriimtinas jo škotiškai pasaulëjautai. Fizinê gamt¹ jis s¹moningai atribojo nuo turto problemos teigdamas, jog „Kad ir koks bûtø šalies dirvožemis, klimatas ar teritorija, jos metinës produkcijos gausa arba trûkumas turi priklausyti [] nuo darbo“). A. Smith’o teorijoje vertë ir pelnas sukuriami bendru visuomeniniu darbu.

Pirmiausia A. Smith’as produktyviu laikë darb¹, kuris kuria vertê, t. y. „didina medžiagø, kurias jis perdirba, vertingum¹“, ir „átvirtinamas bei realizuojamas kaip koks nors daiktas ar prekë, kuri¹ galima parduoti ir kuri egzistuoja nors kiek laiko po darbo užbaigimo“. Arba, jo žodžiais tariant, „šio produkto kaina gali toliau, jei prireiks, išjudinti darbo kieká, lygø tam, kuris pradžioje já pagamino (arba didesná)“. Taèiau taikant ši¹ išvad¹ kapitalistiniame ûkyje, to nepakako, nes „manufaktûros darbininko darbas savo išlaikymo ir savo šeimininko pelno verte paprastai didina medžiagø, kurias jis perdirba, vertê“. Kitaip tariant, A. Smith’ui produktyvus yra tas darbas, kurio pirkimui naudojamas kapitalas, t. y., kuris yra mainomas á kapital¹, kuria peln¹. Iš èia ir jo tvirtinimas, kad norint užtikrinti ekonominê pažang¹ bûtina maksimizuoti grynøjø investicijø norm¹. O likusi¹ žmoniø veikl¹, apmokam¹ iš pajamø, nesvarbu kokiø tikslø ji siektø, jis priskyrë prie neproduktyviø darbo išlaidø. A. Smith’as atkreipë dëmesá á produktyvaus darbo istorinê specifik¹ kapitalizme, pažymëdamas, kad su produktyviu darbu susijês pelno kûrimas, darbo ir kapitalo mainai. Jis pabrëžë, kad pagrindinis skirtumas tarp produktyvaus ir neproduktyvaus darbo yra tas, kad pirmasis yra mainomas á kapital¹, o antrasis – á pajamas. (Nors A. Smith’as pastebëjo, kad neproduktyvus darbas taip pat naudingas, ir sudaro dalá tautos metinio darbo, realiai užtikrinanèio jai visk¹ reikaling¹ vartojimui per metus).

Dël vaizdingumo A. Smith’as priešino produktyvaus darbininko pasamdym¹ kaip neproduktyvø namø tarn¹, laikydamas, kad pastarojo darbas nesukuria nei vertës, nei pridëtinio produkto. Galiausiai tarno išlaikymui sunaudojama vertë, sukurta kieno nors produktyviu darbu. Taèiau šis skirtumas A. Smith’ui atrodë nepakankamai tikslus, ir jis tuoj pat pasiûlë antr¹ produktyvaus bei neproduktyvaus darbo skyrimo princip¹. Jis rašë: „Manufaktûros darbininko darbas ákûnijimas ir realizuojamas kaip koks nors gaminys ar prekë, kuri¹ galima parduoti ir kuri egzistuoja, nors kiek laiko po darbo baigimo [] Namø tarno darbas, priešingai, neákûnijamas ir nerealizuojamas kaip kuris nors gaminys ar prekë, tinkama parduoti. Jo paslaugos dažniausiai išnyksta t¹ paèi¹ akimirk¹, kai buvo suteiktos ir retai palieka koká nors pëdsak¹ ar vertê, už kuri¹ vëliau bûtø galima gauti toká pat kieká paslaugø“.

Šiame antrame variante produktyvus darbas nagrinëjamas metafiziškai, be to, visa nematerialios gamybos sfera laikoma neproduktyvia. Tai leido A. Smith’ui padaryti vien¹ iš dr¹siausiø knygoje Tautø turtas tvirtinimø, kad „kai kuriø paèiø labiausiai gerbiamø visuomenës sluoksniø darbas, panašiai kaip ir namø tarnø darbas, nesukuria jokios vertës bei neákûnijamas ir nerealizuojamas kaip ilgai egzistuojantis daiktas ar prekë, kuri¹ galima bûtø parduoti, ji toliau egzistuotø baigus darb¹ ir j¹ vëliau bûtø galima gauti toká pat darbo kieká. Pavyzdžiui, valdovas, visi teismo valdininkai ir karininkai, visi tarnaujantys armijoje ir laivyne yra neproduktyvûs darbuotojai []. Tai paèiai klasei turëtø bûti priskirti ir paèiø rimèiausiø bei svarbiausiø, ir paèiø lengvabûdiškiausiø profesijø atstovai – dvasininkai, juristai, gydytojai, visokie rašytojai, aktoriai, klounai, muzikantai, operos dainininkai, šokëjai ir panašiai“. Nenumaldoma logika leido A. Smith’ui paskelbti tezê, kad kuo mažesnë dalis visuomenëje tenka neproduktyviems darbuotojams, teikiantiems paslaugas, ir tiems, kurie „iš viso nedirba“, tuo sparèiau gali augti jos turtas, nes visus šiuos žmones iš esmës išlaiko produktyvûs darbuotojai. Iš èia logiškai kyla ir jo jau minëtas tvirtinimas, kad norint užtikrinti ekonominê pažang¹ bûtina maksimizuoti grynøjø investicijø norm¹. A. Smith’as turëjo omenyje skirtum¹ tarp tø veiklos rûšiø, dël kuriø didëja kapitalo kaupimas, ir tø, kurios aptarnauja namø ûkiø poreikius. Jei šalyje yra kapitalo trûkumas, tai neproduktyvus santaupø panaudojimas paslaugø sferoje išlaidautojø paklausai patenkinti gali tapti tokia pat kliûtis ekonominei plëtrai, kaip ir santaupø trûkumas tikr¹ja to žodžio prasme. A. Smith’as turi omenyje tai, kad dël pajamø didinimo galimybës plëtojimo santaupas reikia panaudoti gamybiniø árengimø kûrimui ir tolesniam tobulinimui.

Apgailestaujant tenka pažymëti, kad beveik visi klasikinës politinës ekonomijos ekonomistai (išskyrus N. Senior’¹, J. R. McCulloch’¹ ir kai kuriuos kitus) beatodairiškai perëmë A. Smith’o pasiûlyt¹ darbo skirstym¹ á produktyvø ir neproduktyvø, kuris vëliau nuo K. Marx’o perëjo á vadinam¹j¹ marksistinê–lenininê politinê ekonomij¹. Tai buvo pagrindinë priežastis, kodël buvusioje Tarybø S¹jungoje nacionaliniø pajamø kûrimo šaltiniu buvo laikomas tik darbas materialinës gamybos sferoje.

Kita vertus, produktyvaus ir neproduktyvaus darbo skirstymas pagal princip¹ sukuria ar nesukuria šios rûšies darbas akivaizdø materialø produkt¹ turi ne tik paprast¹ idëjinê-politinê reikšmê. Pavyzdžiui, tuo ypaè átikina anglø ekonomisto L. Robbins’o (1898–1984 m.) argumentai, pateikti knygoje Esë apie ekonomikos mokslo prigimtá ir reikšmê (1932 m.). Šio veikalo skyriuje Ekonomikos mokslo objektas L. Robbins’as rašë, kad „šiuolaikinë teorija tiek nutolo nuo Adamo Smith’o ir fiziokratø požiûrio, kad nebepripažásta kaip produktyvaus darbo, kurianèio materialius objektus, jei pastarieji neturi vertës“. Jo požiûriu, net operos dainininko ar baleto šokëjo darbas turi bûti laikomas „produktyviu“, nes savotiškai vertingas ávairiems „ekonominiams subjektams“. L. Robbins’as rašë: „Baleto šokëjo paslaugos sudaro dalá turto, todël ekonomikos mokslas tiria jø kainos susidarym¹ taip pat, kaip, pavyzdžiui, virëjo paslaugø“.

Matyt, todël M. Blaug’as padarë gana nepalanki¹ išvad¹ apie Tautø turto autoriaus produktyvaus darbo teorij¹. Jis teigë, kad: „A. Smith’o taikytas produktyvaus ir neproduktyvaus darbo skyrimas, tikriausiai viena iš paèiø pragaištingiausiø koncepcijø ekonominës minties istorijoje. Taèiau nepaisant tokio kritiško požiûrio á šios A. Smith’o idëjos išdëstym¹, bûtina pripažinti, kad ji jokiu bûdu nëra dviprasmë ir nevykusi“.

4.1.8. A. Smith’o mokymas apie kapital¹ ir reprodukcij¹ 

A. Smith’o mokymas apie kapital¹, „techninës“ analizës prasme artimas J. Turgot, nors ir gerokai pažangesnis nei tipiška fiziokratø pozicija, buvo toks pat prieštaringas, kaip ir kitos jo ekonominës teorijos koncepcijos. Kartais jis kapital¹ laikë verte, atnešanèia peln¹ eksploatuojant samdom¹ darb¹. Taèiau specialioje kapitalo analizëje, kuri¹ A. Smith’as pateikë antroje savo veikalo knygoje, jis kapital¹ daugiausia vertino kaip daiktiniø gamybos priemoniø atsargas, bûtinas gamybos procesui têsti. Skirtingai nuo fiziokratø, kurie produktyviu (teikianèiu vertës prieaugá) laikë tik kapital¹, naudojam¹ žemës ûkyje, A. Smith’as produktyviu laikë ir pramoniná (materialinës gamybos sferos) kapital¹. Taèiau jo pasiûlytos kapitalo koncepcijos trûkumas tas, kad buvo painiojamos visos kapitalo rûšys, nepastebima esminio skirtumo tarp kapitalo, naudojamo gamybos sferoje, ir kapitalo, funkcionuojanèio cirkuliacijos sferoje (prekybinio kapitalo). Tai ávyko dël to, kad A. Smith’as nepakankamai aiškiai suprato kapital¹ kaip judëjim¹, nuolatinê funkcionavimo formø kait¹. Knygoje net neužsimenama, kad kapitalas paprastai nuolat judëdamas savo apytakos ratu bûna trijø formø – piniginës, gamybinës ir prekinës.

A. Smith’o kapitalo kategorijos traktuotëje galima ážvelgti istorinio požiûrio užuomazgas. Taigi, jis kapitalu vadino jëg¹, vadovaujanèi¹ darbui ir manë, kad šios kategorijos nebuvo paprastame prekiniame ûkyje. Kapitalo kaupim¹ jis laikë ne tik pagrindine, bet ir vienintele s¹lyga didinti visuomenës turt¹, ávardindamas dësná, kuris vëliau taps klasikiniu ir kurá paskui A. Smith’¹ rems visi ekonomistai iki J. S. Mill’io – kad kapitalas apriboja pramonê. (A. Smith’as rašë: „Bendroji visuomenës pramonë niekad negali viršyti tos visuomenës turimo kapitalo“). Prisiminkite, kad A. Smith’as gyveno tokiu metu, kai kylantys visuomenëje pramonës kapitalistai iš savo investicijø galëjo ir iš tikrøjø susikraudavo turtus. Ankstyvoji pramonës revoliucijos stadija užtikrindavo krûvas pinigø kiekvienam, kuris buvo pakankamai greitas, apsukrus bei darbštus ir neatsiliko nuo to meto tempø bei galimybiø. Ypaè svarbø vaidmená tame A. Smith’as skyrë taupumui, teigdamas, kad jis, „o ne darbas yra tiesioginë kapitalo augimo priežastis“, ir šitaip iš anksto duodamas atkirtá socialistams (J. K. Rodbertus’ui, F. Lassalle’iui). Todël jis aštriai kritikavo išlaidavim¹, arba kapitalo švaistym¹, išlaidoms viršijant pajamas. A. Smith’as, diskutuodamas apie žmogaus veiksmus skatinantá motyv¹, t. y. apie siekim¹ „pagerinti mûsø s¹lygas“, rašë: „Turtø kaupim¹ dauguma žmoniø siûlo panaudoti ir átvirtinti kaip priemonê jø s¹lygoms pagerinti. Tai pati vulgariausia ir akivaizdžiausia priemonë []“.

Pažymëtina, kad A. Smith’o áprotis taupyti ir pajamø taupymo bûdai yra lemiami instituciškai ir priklauso nuo vyraujanèiø visuomenëje protestantiškos etikos pradø. „Taupyti mus skatina noras pagerinti savo padëtá“ – teigë A. Smith’as. Šis noras galiausiai pasirodo stipresnis už „pasimëgavimo sieká“, stumiantá išlaidauti. Pastarosios mintys susišaukia su C. Montesquieu pastebëjimu, kad kaupimo aistra yra labai pastovi ir atkakli: „Viena prekybos rûšis veda prie kitos; maža prie vidutinës; vidutinë prie didelës; ir žmogus, atkakliai troškês uždirbti šiek tiek pinigø, pats pastato save á padëtá, kurioje jis taip pat trokšta užsidirbti daug“.  

A. Smith’as laikë, kad  nors bankø kreditas panaudojamas gamybiniams fondams finansuoti, pagrindinio kapitalo prieaugis pasiekiamas reinvestuojant peln¹. Todël, kalbëdamas apie taupø žmogø, vadindamas já visuomenës geradariu, A. Smith’as bûtinai patikslina, kad turi galvoje pramonink¹.

A. Smith’as procese, kai kapitalistai pasisavina samdomø darbuotojø pridëtiná darb¹, matë svarbi¹ visuomeninê funkcij¹ – fondø gamybos plëtrai sukûrim¹. Jis manë, kad kapitalas bus kaupiamas nuolat ir neribotai bei laikë kapitalo kaupim¹ naudinga kapitalo funkcija visuomenëje.

 Tautø turto antros knygos 1 skyriuje išsakytas A. Smith’o teiginys, kad kapitalas yra gamybos plëtros atsargos, buvo išeitinis taškas jo pagrindinio ir apyvartinio kapitalo traktuotei. Jis pirmasis ëmë vartoti šiuos terminus. Jei fiziokratai pirminiø ir kasmetiniø avansø sampratas taikë tik žemdirbystës kapitalui, tai A. Smith’as naudojo pagrindinio ir apyvartinio kapitalo kategorijas visam funkcionuojanèiam kapitalui, neatsižvelgiant á tai, kurioje ûkio šakoje jis naudojamas. Jis taip pat atkreipë Tautø turto skaitytojø dëmesá á tai, kad santykis tarp pagrindinio ir apyvartinio kapitalo yra nevienodas skirtingose ûkio šakose. Apyvartiniu kapitalu A. Smith’as laikë prekiná ir piniginá kapital¹, t. y. tø formø kapital¹, kurios priskirtinos cirkuliacijos sferai.

A. Smith’as, ávardydamas daiktinius elementus, sudaranèius apyvartiná kapital¹, èia išskyrë 1) maisto produktø atsargas (išskyrus esanèias tiesiogiai pas vartotojus); 2) žaliavas ir pusgaminius, dar nebaigtus gamybos proceso; 3) pagamintas, bet dar nerealizuotas prekes, esanèias pas pardavëjus; 4) pinigus, bûtinus visø kitø apyvartinio kapitalo daliø apyvartai ir paskirstymui. Jo nuomone, apyvartinis kapitalas nuolat yra apyvartoje ir já sudaranèios prekës atneša peln¹ jø savininkams, jei yra parduodamos gamybinio ciklo laikotarpiu (skirtingai nuo prekiø, sudaranèiø pagrindiná kapital¹ – pastarosios dalyvauja gamybos procese, nekeisdamos savininko). Svarbus apyvartinio kapitalo ypatumas – tai, kad já jo sudaranèios prekës savyje ákûnijusios savyje tam tikr¹ kiekybiškai išmatuojam¹ perkam¹j¹ gali¹, kuri grážta savininkui, pardavus prekes. Ši aplinkybë vëlesnius tyrinëtojus atvedë prie apyvartinio kapitalo kaip piniginio kapitalo sampratos, ir tai turëjo katastrofiškø padariniø kapitalo teorijos plëtrai.

Prie pagrindinio kapitalo A. Smith’as priskyrë: 1) mašinas ir kitus bûtinus darbo árankius; 2) statinius ir pastatus, skirtus prekybiniams-gamybiniams tikslams; 3) žemës pagerinimo priemones (išvalym¹ nuo akmenø, dirvos sausinim¹, trêšim¹, aptvërim¹ ir pan.), daranèias j¹ tinkama apdirbti; 4) visø visuomenës nariø  mokymusi ir treniravimusi ágytus darbinius ágûdžius bei naudingus gebëjimus. Taigi, sekdamas W. Petty, kuris kaip sudëtinê Anglijos nacionalinio turto dalá taip pat skyrë paèiø gyventojø „vertê“, A. Smith’as á pagrindinio kapitalo samprat¹ átraukë darbuotojø darbinius ágûdžius ir sugebëjimus, t. y. pagrindinis kapitalas lyg ir apëmë „žmogišk¹já kapital¹“. Viena vertus, toks požiûris galëjo bûti naudingas analizuojant šios iš tikrøjø svarbiausios nematerialaus turto formos kaupimo proces¹ visuomenëje. Kita vertus, tai gerokai supainiojo problem¹ ir apsunkino aiškø politinës ekonomijos pagrindiniø kategorijø panaudojim¹, nes patys ágûdžiai ir sugebëjimai ávardyti kaip kapitalas, o tokiu atveju juos turintis darbuotojas turëjo bûti nagrinëjamas kaip pelno gavëjas.

Ryšá tarp pagrindinio ir apyvartinio kapitalo A. Smith’as ážvelgë tame, kad pirmasis gali funkcionuoti ir atnešti pelno tik antrajam padedant arba jam dalyvaujant. Lygindamas pagrindiná ir apyvartiná kapital¹, A. Smith’as tvirtino, kad skirtumas tarp jø yra tas, kad pirmasis atneša peln¹ „nepereidamas iš vieno savininko kitam arba be tolimesnës apyvartos“, o antrasis atlieka savininkui t¹ paèi¹ funkcij¹ (atneša peln¹) „nuolat jo išleidžiamas viena forma ir gráždamas jam kita“. Vadinasi, pagrindinis kapitalas, pasak A. Smith’o, iš viso nedalyvauja apyvartoje, o apyvartinis – nuolat yra apyvartoje.

A. Smith’as faktiškai tapatino ávairias kapitalo formas pirmiausia su já sudaranèiø prekiø natûraliomis, fizinëmis savybëmis ir todël neteisingai suprato pagrindinio bei apyvartinio kapitalo apyvartos ypatybes. Pirmiausia negalima pasakyti, kad kapitalas, investuotas á mašinas ar pastatus, nedalyvauja apyvartoje, kadangi pastarieji vis¹ laik¹ lieka savininko nuosavybë. Jø vertë konkretaus darbo dalimis perkeliama á gaminam¹ prekê, o apyvartinio kapitalo vertë visiškai áskaièiuojama á ši¹ prekê. Taigi iš tiesø pagrindinis ir apyvartinis kapitalas – dvi gamybinio kapitalo rûšys. Jos viena nuo kitos skiriasi vertës perkëlimo bûdais. Pavyzdžiui, mašina yra pagrindinis kapitalas kapitalistui, pastaèiusiam j¹ savo audimo fabrike, bet ta pati mašina nëra pagrindinis kapitalas mašinø gamybos firmai: tai jos apyvartinis kapitalas prekine forma, prekinio kapitalo stadijoje.

Analizuodamas kapitalo struktûr¹, A. Smith’as taip pat nematë skirtumo tarp pavienio kapitalisto požiûrio ir visos visuomenës požiûrio. Taèiau, pavyzdžiui, kapitalistui pinigai banko s¹skaitoje – dalis jo apyvartinio kapitalo, o šalies ûkiui kaip visumai jie tëra banko skola klientui ir nesudaro realaus kapitalo.

Kaip minëta, A. Smith’as savo mokyme ypaè daug dëmesio skyrë kapitalo kaupimui, vëliau tapusiam daugelio ekonominës plëtros teorijø svarbiausiu elementu. Iš esmës kapitalo kaupimo procese A. Smith’as matë istorinê misij¹ kapitalisto, kuris, taupydamas didelê dalá savo pajamø, pleèia gamyb¹, suteikia darb¹ papildomam skaièiui darbininkø ir galiausiai prisideda prie visuomenës turto augimo. A. Smith’as parašë savotišk¹ himn¹ buržua taupumui ir smerkë dvarininkø išlaidum¹, pastebëdamas, kad „kiekvienas išlaidautojas tampa visuomenës gerovës priešu, o kiekvienas taupus žmogus – visuomenës geradariu“. Taèiau jo pateiktas kapitalo kaupimo klausimo nagrinëjimas šiuolaikiniam skaitytojui gali pasirodyti keistokas. A. Smith’as niekur nekalba apie kapitalo ádëjimus, apie pagrindinio ir apyvartinio kapitalo didinim¹, k¹ dabar laikome realiu kaupimu. Jis kalbëjo tik apie produktyvaus darbo papildomo kiekio átraukim¹ á gamyb¹, o tai iš tiesø reiškia ne kaupim¹, o ekonominá proces¹, lydintá kaupim¹ ir su juo labai susijusá. Juk A. Smith’as kapitalo kaupim¹si vaizdavo kaip paprast¹ produktyviø darbininkø vartojim¹, o pridedamosios vertës kapitalizavim¹ – kaip jos virtim¹ vien tik kintamu kapitalu.

Tirdamas individualø kapital¹, A. Smith’as skirstë já á pastovø ir kintam¹. Taèiau jis manë, kad visuomeninis kapitalas visa savo apimtimi iki galo sudarytas iš kintamo kapitalo, t. y. suvedë kapital¹ á t¹ jo dalá, kuri skiriama produktyviam darbui išlaikyti. A. Smith’o logika buvo tokia: kapitalisto taupumas didina fond¹, skirt¹ produktyviems darbuotojams išlaikyti. Tai lemia darbininkø, kurie savo darbu didina jø kuriamø prekiø vertê, skaièiaus augim¹, o tai išjudina papildom¹ kieká darbo. Jis metiniam produktui suteikia papildom¹ vertê ir taip didina tam tikros šalies žemës ir darbo metinio produkto mainom¹j¹ vertê.

Visa tai, kas buvo pasakyta apie A. Smith’o ekonominius teiginius, leistø tikëtis, kad toliau jis turëjo išsakyti savo požiûrá á visuomeninê reprodukcij¹. Taèiau èia susiduriame su vienu keistumu. Tenka pripažinti, kad A. Smith’as neperëmë F. Quesnay genialiø idëjø apie visuomeninës reprodukcijos mechanizm¹. Tiksliau sakant, jis nepateikë savos visuomeninës reprodukcijos schemos vaizdžiu brëžiniu, kaip tai padarë F. Quesnay Ekonominëje lentelëje. Jis iš viso nieko nepiešë. Tik detaliai aprašë šá proces¹ žodine forma. Taèiau, kaip pažymëjo E. M. Maiburd’as, keista ne tai, o kita. Susidaro áspûdis, kad daugelis iš vëlesniø mokslininkø nepastebëjo to, kad A. Smith’as pateikë toká paveiksl¹. Pavyzdžiui, K. Marx’as Kapitalo antrajame tome, polemiškai nagrinëdamas požiûrius á visuomeninës reprodukcijos proces¹, iš viso nekalba apie tas Tautø turto antrosios knygos 3 skyriaus vietas, kuriose A. Smith’as pateikia, jei taip galima sakyti, sav¹já ekonominës lentelës variant¹, apimantá paprast¹j¹ ir išplëstinê reprodukcij¹.

A. Smith’o viso visuomeninio kapitalo reprodukcijos teorija sudaryta pagal jo pajamomis grindžiam¹ vertës teorij¹. A. Smith’as teigë, kad visuminio visuomeninio produkto vertë, kaip ir atskiros prekës vertë, yra lygi darbo užmokesèio, pelno ir rentos sumai, t.y. j¹ suvedë á pajamas. Tai atspindëjo klaiding¹ pastovaus kapitalo reprodukcijos, jo vertës perkëlimo á darbo produkt¹ proceso ignoravim¹. Suprasdamas, kad gamybos procese kartu su „gyvojo“  darbo s¹naudomis naudojamos ir gamybos priemonës, A. Smith’as vis dëlto teigë, kad pastarøjø vertê galiausiai galima suskaidyti á pajamas (darbo užmokestá, peln¹ ir rent¹). Taigi jis á visuminio visuomeninio produkto vertê neáskaièiavo pastovø kapital¹. Šis pastovaus kapitalo, kaip vertës sudedamosios dalies ignoravimas neleido jam analizuoti reprodukcijos proceso. A. Smith’o modelyje visas kasmet pagaminamas produktas, kasmet iki galo ir sunaudojamas. Aišku, kad tokiomis s¹lygomis negalima ne tik išplëstinë, bet ir paprasta reprodukcija.

Tiesa, sprêsdamas reprodukcijos problem¹ A. Smith’as savo teorijoje skyrë bendr¹sias ir gryn¹sias pajamas, tuo labai išplësdamas visuomeninio kapitalo reprodukcijos samprat¹. Bendr¹sias pajamas jis ávardijo kaip tam tikros šalies bendr¹ metiná produkt¹, apëmusá visas medžiagines išlaidas, tarp jø ir pakartotin¹ žaliavø bei medžiagø áskaièiavim¹ nuosekliomis jø perdirbimo stadijomis (tai dabar vadiname bendruoju nacionaliniu produktu). O grynosiomis pajamomis A. Smith’as laikë mûsø gryn¹já nacionaliná produkt¹ – naujai per metus darbu sukurt¹ vertê, arba t¹ pajamø dalá, kuri¹ šios šalies gyventojai gali, nenaudodami savo kapitalo, priskirti prie savo vartotojiškø atsargø. Tiesa, èia kyla neaiškumas, nes A. Smith’as gryn¹sias pajamas traktavo tik kaip asmeninio vartojimo fond¹, neužsimindamas apie t¹ jø dalá, kuri turëtø bûti panaudota gamybos plëtrai. Šá dalyk¹ nebent galima paaiškinti tuo, kad jis nagrinëjo paprast¹ reprodukcij¹, gamybos proceso atkartojim¹ tais paèiais mastais. Taèiau, kita vertus, naudodamas toká bendrøjø ir grynøjø pajamø skyrim¹, A. Smith’as netiesiogiai – nustatydamas skirtum¹ tarp bendrøjø ir grynøjø pajamø – greta darbo užmokesèio, pelno ir rentos naudojo ketvirt¹ element¹ – pastovø kapital¹.

Vadinasi A. Smith’as metinio produkto vertê tapatino su per metus naujai sukurta verte, á pastar¹j¹ faktiškai neáskaièiuodamas sunaudotø gamybos priemoniø vertës, t. y. pastovaus kapitalo. Taèiau apskaièiuodamas visuomeninio produkto vertê, netekês pastovaus kapitalo vertës, A. Smith’as darë klaiding¹ išvad¹, kad kapitalo kaupimas yra tolygus visos pridedamosios vertës virtimui papildomu darbo užmokesèiu. Jis manë, kad pleèiantis kapitalistinei gamybai, tokiu pat tempu augs darbininkø paklausa ir jø darbo vartojimas, nes darë prielaid¹, kad pajamos ir asmeninis vartojimas auga lygiagreèiai su gamyba. Ignoruodamas gamybiná vartojim¹, A. Smith’as padarë išvad¹, kad vartotojai visiškai apmoka visuomeninio produkto vertê, ir todël perprodukcija yra negalima.

Apibendrintai galime teigti, kad A. Smith’o ekonominio augimo teorija, radusi atgarsá daugumos ekonomistø-klasikø ir neoklasikø darbuose, susideda iš darbo produktyvumo augimo dëka darbo pasidalijimo ir produktyvaus darbo augimo kapitalo kaupimo bûdu. Jeigu apjungiame šias dvi priežastis, galima grafiškai pavaizduoti A. Smith’o ekonominio augimo proces¹ makroekonominiu aspektu (žiûr. 4.1.2 pav., sudaryt¹ remiantis A. A. Young’o (1928 m.) pateikta A. Smith’o teorijos interpretacija).

4.1.2 pav. A. Smith’o ekonominio augimo procesas

4.1.2 paveiksle pavaizduota seka Kapitalo padidëjimas, Gamybos išsiplëtimas, Pertekliaus padidëjimas ir Santaupos rodo augimo proces¹ kaupiant kapital¹. Jei tai palygintume su D. Ricardo ar šiuolaikine neoklasikine augimo teorija, A. Smith’o augimo teorijos skirtumas matomas tame, kad jis átraukë auganèios masto gr¹žos akseleratoriø per darbo pasidalijim¹. Šis procesas yra pavaizduotas tokia kaita: Rinkos išsiplëtimas, Darbo pasidalijimo rëmimas, Darbo produktyvumo augimas ir Pertekliaus padidëjimas.

Kadangi darbo pasidalijimas yra ribojamas rinkos dydžio, norint palaikyti ištisiná ekonomikos augim¹, gamybos išsiplëtim¹ turi lydëti rinkos išsiplëtimas. Ávertinus A. Smith’o efektyvios paklausos teorij¹ bei jo mintá, kad bet kurios prekës pasiûla taps lygi jos efektyviai paklausai ilgu laikotarpiu, galima bûtø daryti išvad¹, kad gamyba turi plëstis efektyvios paklausos augimo laipsniu norint palaikyti augimo proces¹, pavaizduot¹ 4.1.2 paveiksle, tuo pat metu išlaikant natûrali¹ kain¹.

Gali kilti klausimas: kodël A. Smith’as aprašydamas visuomeninës reprodukcijos proces¹ nenaudojo skaièiø, kaip tai darë F. Quesnay? Atidžiai skaitant Tautø turt¹, galima pastebëti, kad A. Smith’as pagrásdamas savo samprotavimus niekada nesinaudojo skaitmeniniais pavyzdžiais, teikdamas pirmenybê logikos priemonëms. Ir tik kartais (labai retai) leisdavo sau skaitmeniniu pavyzdžiu parodyti tai, kas jau buvo árodyta logiškai.

4.1.9. Ekonominës politikos problemos

Dr¹siai galima teigti, kad iš visø Švietimo m¹stytojø, átakingiausiai liberaliøjø principø sistema buvo išdëstyta ir pagrásta A. Smith’o Tautø turte. Jo analizei šiame darbe bûdingi trys svarbûs bruožai, kuriuos vëliau perëmë liberalûs jo palikuonys. Pirmiausia tai idëja, kad žmoniø visuomenë formuojasi pereidama ávairius etapus, epochas ar sistemas, kurios užsibaigia komercine, arba laisvos verslininkystës, sistema. Antra, A. Smith’as, kaip ir visi didieji klasikiniai liberalai, pripažásta, kad ekonominë sistema turi savo natûralø atitikmená konstitucinëje santvarkoje, kurioje yra garantuotos pilietinës ir politinës laisvës. Pagaliau A. Smith’o sistema yra akivaizdžiai individualistinë, ir joje socialinës institucijos traktuojamos kaip žmogiškøjø individø veiksmø padariniai, bet ne kaip žmogiškosios intencijos ar išmonës kûriniai.

A. Smith’as skyrë daug dëmesio Anglijos ekonominës politikos pagrindimui tobulos konkurencijos epochoje. Dël to pagrindinis jo keltas reikalavimas – užtikrinti ekonominê laisvê, valstybës nesikišim¹ á ekonominá gyvenim¹. Šis laisvos konkurencijos ir laisvos prekybos siekis buvo nukreiptas prieš valdanèiosios galios savivalê, o jo galutinis tikslas buvo išvaduoti pramonê ir prekyb¹ iš merkantilizmo panèiø. Vëlesnëse diskusijose šiuo klausimu A. Smith’o keltas uždavinys tapo stereotipiniu. Tautø turto ketvirtojoje knygoje A. Smith’as, pagal natûralios tvarkos nuostatus ir visumos interesus, reikalavo ûkinës laisvës ir numatë tos laisvës ribas: „Kadangi visos privilegijos ir apribojimø sistemos turi bûti pašalintos, tai savaime susidarys aiški ir tikra prigimtinës laisvës sistema. Kiekvienas žmogus, kiek jis nepažeidžia ástatymø, visiškai laisvas siekti savo interesø pasirinktu keliu. Laisvos konkurencijos s¹lygomis jis gali veikti savo uolumu ir kapitalu kartu su visais kitais žmonëmis ir žmoniø klasëmis“. Bet koks valstybës kišimasis á šá proces¹ tik trikdytø ir griautø šios „natûralios“ sistemos funkcionavim¹ ir padarytø žalos visuomenei. Taigi, šioje A. Smith’o sistemoje valdžia „visai atleidžiama nuo tos prievolës, kuri¹ mëginant atlikti nebûtø išvengiama nusivylimø, ir kuriai tinkamai atlikti nepakaktø jokios žmoniø išminties ir mokslo, bûtent – nuo prievolës kontroliuoti privaèiø žmoniø darb¹ ir kreipti já á tokius verslus, kurie geriausiai atitinka visuomenës interes¹“. Kišimasis á rinkos santykius, kad ir kokiais aukštais motyvais jis vadovautøsi, niekada neduoda visuomenei naudos ir dažniausiai padaro jai tik nuostolius. Toliau A. Smith’as sarkastiškai pastebi: „Nesu matês, kad kas nors gera bûtø padaryta tø, kurie vaizduojasi pluš¹ visuomenës labui“.

Iš šio dëmesio ûkinei laisvei seka ir A. Smith’o valstybës santykiai su ûkiniu gyvenimu – valstybës ekonominë politika. Taèiau tenka pažymëti, kad šiuo atžvilgiu jis nesukûrë kokybiškos valdymo teorijos ir Tautø turte pateiktas valstybës funkcijø aptarimas buvo grindžiamas fiziokratø dësniu: laissez faire, laissez passer (teorija, teigianèia, kad vyriausybë turëtø kuo mažiau kištis á ekonomikos valdym¹; neatsitiktinai Thomas Carlyle laissez-faire doktrin¹ apibûdino kaip „anarchij¹ plius policininkas“).

A. Smith’as labai neigiamai žiûrëjo á merkantilizm¹ ir aštriai kritikavo jo teorij¹ bei praktik¹. Mokslininkas detaliai išnagrinëjo visas merkantilistinës ekonominës politikos formas, stengdamasis parodyti jø neracionalum¹ ir kenksmingum¹ gamybiniø jëgø plëtrai. Tautø turto pirmos knygos 10 skyriuje jis griežtai pasisakë prieš cechinê reglamentacij¹, pasenusius ástatymus, išimtines prekybos korporacijø privilegijas ir prekybinê monopolij¹, bei apskritai, prieš bet koki¹ monopolij¹, nes, kaip jis rašë: „To paties verslo žmonës retai susitinka tarpusavyje, bet jø pokalbiai visuomet baigiasi s¹mokslu prieš visuomenê arba kokiu nors susitarimu padidinti kainas“. A. Smith’o nuomone, bet koks ávykiø stichinës eigos ir konkurencijos ribojimas neišvengiamai stabdys ekonominê plëtr¹. Todël jis ragino atšaukti visus pusiau feodalinius ribojimus, varžanèius darbo jëgos mobilum¹ bei galimybê j¹ laisvai parduoti kapitalistams, pasisakë už visišk¹ prekybos žeme laisvê, o tai turëjo spartinti kapitalizmo plëtr¹ žemës ûkyje. (A. Smith’as neatsitiktinai laikë fiziokratus savo s¹jungininkais ekonominës politikos srityje, nes šie taip pat pasisakë už ekonominê laisvê, agrarinio kapitalizmo plëtr¹.) A. Smith’as siûlë atšaukti pramonës ir užsienio bei vidaus prekybos valstybiná reguliavim¹, imti akcizus (netiesioginius mokesèius) tik norint užtikrinti bûtinas valstybei pajamas, o ne daryti poveiká gamybai ir vartojimui.

Taèiau kai kurias valstybës funkcijas A. Smith’as vertino palankiai, vertindamas valstybiná viešosios tvarkos palaikym¹ šalyje ir jos užsienio saugumo užtikrinim¹ kaip bûtinas s¹lygas sëkmingai ûkio plëtrai. Anot A. Smith’o, „tris gana svarbias“ valstybës pareigas (kuriø pirmos dvi atitinka valdžios funkcijas, numatytas dar J. Locke’o liberalizmo Magna Charta tapusiame veikale Du traktatai apie pilietinê valdži¹ (1688 m.), kuriame pirm¹ kart¹ pagrindiniai liberalios pasaulëžiûros elementai kristalizavosi á nuosekli¹ intelektualinê tradicij¹, prasiveržusi¹ galingu, nors dažnai susiskaldžiusiu politiniu s¹jûdžiu) sudaro (tai pabrëžta ketvirtosios knygos 9 skyriuje ir penktosios knygos 1 skyriuje):

1) garantuoti išoriná saugum¹, t. y. saugoti taut¹ nuo užpuolimo, ginti jos nepriklausomybê (skirtingai nuo rašytojø – humanistø, kurie nereguliari¹ armij¹ laikë laisvës ir nepriklausomybës garantu, A. Smith’as siûlë nuolatinê armij¹, kaip geriausi¹ gynybos bûd¹ ir teigë, kad prekybinëje visuomenëje, saugomoje nuolatinës armijos, susirûpinimas nacionalinëmis galiomis išsprendžiamas maksimizuojant ekonomikos augim¹, o prekyba sukuria taik¹, kadangi ji gimdo „ryšá tarp tautø ir individø, ryšá tarp vienybës ir draugystës“ ir suteikia galimybes tolesniam klestëjimui);

2) užtikrinti vidiná saugum¹, t. y. saugoti kiekvien¹ tautos nará nuo neteisybës ar kitø jos nariø skriaudos, vykdant „administracinio teisingumo“ sistemos priežiûros funkcij¹ (A. Smith’o nuomone, tai padëtø ne tik užtikrinti tvark¹, bet pasitarnautø ir keletui kitø tikslø, pavyzdžiui, padidintø žmoniø laimingum¹, laisvê);

3) steigti ir išlaikyti tam tikrus viešuosius darbus ir tam tikras vieš¹sias institucijas, „kurias kurti ir išlaikyti niekada neapsimokëtø jokiam atskiram individui ar nedideliam jø skaièiui, nes jø pelnas niekada negalëtø atlyginti vieno ar nedaugelio individø išlaidø, nors jø nauda Didžiajai visuomenei dažnai su kaupu atlygina šias išlaidas“ (A. Smith’ui pagrindë tema èia yra profesinis ir mokslinis išsilavinimas. Faktiškai, treèi¹j¹ valdžios užduotá jis formulavo kaip atsakym¹ á problem¹, kuri vëliau ekonomikos teorijoje išgarsëjo kaip „viešøjø gërybiø“ (public goods) problema).

Ypating¹ reikšmê A. Smith’as skyrë valstybës finansinei veiklai. Tautø turto penktoji knyga (paskutinis skyrius) tiesiogiai skirta valstybinio biudžeto ir valstybinës skolos analizei. Jis pateisino tik tas valstybës išlaidas, kurios daromos visos visuomenës interesø vardan. A. Smith’as iškëlë „pigios valstybës“ tezê, kuri¹ propagavo ir visi kiti klasikinës politinës ekonomijos atstovai.

Tautø turto penktosios knygos 2 skyriuje A. Smith’as padëjo pagrindus valstybës mokesèiø politikai, aptardamas garsiuosius keturis apmokestinimo principus. Jis rašë, kad mokesèiai turi atitikti „valstybës pilieèiø jëgas ir galimybes“, t. y. priklausyti nuo to, kiek jie gauna pajamø, saugomi šios valstybës (Tautø turte A. Smith’as kelis kartus minëjo kilnojamo turto – kapitalo savininkø gebëjim¹ išvykti á kit¹ valstybê kaip veiksming¹ priemonê prieš grobikišk¹ mokesèiø politik¹); bûti tiksliai ir nedviprasmiškai nustatyti kiekvienam veikliam žmogui; be to, mokesèiø rinkimas turi bûti kiek ámanomai pigiausias;  o šio rinkimo laikas ir forma turi maksimaliai atitikti mokëtojø interesus.

Kalbant apie apmokestinim¹, A. Smith’as griežtai skyrë prabangos ir pirmo bûtinumo prekes. Pagal jo apibrëžim¹ pirmo bûtinumo prekës gali skirtis skirtingose vietose arba skirtingu laiku. Veikalo rašymo laiku lininiai drabužiai, odiniai batai ir minimalus maisto kiekis bei pastogë buvo laikomi dalykais, reikalingais minimaliam tinkamam pragyvenimo lygiui. A. Smith’as stipriai kritikavo druskos, muilo ir kitus panašius pirmo bûtinumo prekiø mokesèius, kaip neteisingus, atimanèius lëšas iš vargingiausiø visuomenës sluoksniø. O prabangos mokesèius, tokius kaip tabako mokestis, jis laikë labai gerais, kadangi niekas prievarta neverèiamas mokëti šá mokestá. A. Smith’as rašë: „Mokesèiai, skirti apmokestinti prabangos prekes, nepakelia jokiø kitø prekiø kainos, išskyrus apmokestintas [] [Jie] galiausiai sumokami apmokestinamø prekiø vartotojø, be jokio atpildo“.

A. Smith’as pasisakë prieš lendlordø mokestiná imunitet¹, laikydamas paèiu tinkamiausiu valstybinio apmokestinimo objektu žemës rent¹. Be to, jis savo mokesèiø teorijoje teigë, kad pelno mokestis yra neveiksmingas, nes verslininkas (ámonininkas) nuostolius dël pelno mokesèio bûtinai perkels ant vartotojo peèiø, didindamas savo produkcijos kain¹. Negana to, A. Smith’as laikë, kad netikslinga apmokestinti darbo užmokestá, nes „visais atvejais tiesioginis darbo atlyginimo mokestis ilgu laikotarpiu nulemia du dalykus: rentos sumažëjim¹ ir gaminamø prekiø kainø pakilim¹“. Jis rašë, jog šá mokestá taip pat teks mokëti verslininkui (ámonininkui), nes pastarasis privalo užtikrinti darbininkui gyvenimo minimum¹. Dël to kapitalistas ir šiuo atveju bus priverstas perkelti mokesèius ant vartotojø peèiø. Tik rentos mokestis negali bûti niekam perkeltas, ir jis iš tikrøjø sumažins žemvaldžiø pajamas. Taigi A. Smith’o rekomenduota mokestinë politika buvo aiškiai antifeodalinë.

A. Smith’as merkantilizmo teorinê kritik¹ papildë protekcionizmo politikos kritika. Jis prieštaravo prieš bet kokius užsienio prekybos suvaržymus ir teigë, kad prekybos laisvë naudinga visø visuomenës nariø interesams. Juk esant prekybos laisvei ir laisvai konkurencijai, kiekviena šalis gamins tas prekes, kurias ji galës pigiausiai pagaminti. Taip susidarys geriausias tarpvalstybinis darbo pasidalijimas, kai kiekviena valstybë turës naudos, nes, esant laisvai konkurencijai, bus galima pirkti pigiausiai, o savo šalies produktus, kurie gaminami natûraliomis s¹lygomis mažiausiomis išlaidomis – parduoti brangiausiai. A. Smith’as rašë: „Labai geros vynuogës gali bûti išaugintos Škotijoje ir labai geras vynas gali bûti pagaminamas iš jø, bet vyno pagaminimo s¹naudos bus apie 30 kartø didesnës, nei panašios kokybës vynas galëtø bûti nupirktas iš užsienio valstybiø. Todël argi pagrástas yra ástatymas, draudžiantis importuoti visus vynus vien tam, kad skatintø gaminti raudon¹ vyn¹ [] Škotijoje?“. Nors tai netrukdë A. Smith’ui Tautø turto ketvirtosios knygos 2 skyriuje, skirtame kvietimui prisidëti prie laisvos prekybos, pateisinti protekcionistinê politik¹ kaip priemonê apsaugoti naujas dar silpnas ar tas šalies pramonës šakas, kurios teikia darbo daugeliui žmoniø. Juk humaniškumas reikalauja, „kad prekybos laisvë bûtø ávesta tik palengva. Elgiantis priešingai, gali iš karto tûkstanèiai žmoniø netekti savo áprasto darbo ir pragyvenimo šaltiniø“. Vadinasi A. Smith’as atsižvelgë á šalies istorinê ûkio plëtr¹. Jis pateisina protekcionizm¹ ir kaip atsakom¹j¹ priemonê prieš užsienio tarifus. Ádomus A. Smith’o požiûris ir á paèios prekybos struktûr¹. Èia Tautø turto autorius pabrëžia aspektus, visiškai priešingus merkantilizmo principams. Jis pagal naudingum¹ šaliai á pirm¹ viet¹ iškelia vidaus prekyb¹, antr¹ – užsienio prekyb¹, o treèi¹ – tranzitinê prekyb¹. Ši¹ eilê A. Smith’as nustatë pagal du kriterijus: a) produktyvaus darbo kieká, kurá leidžia veikti kapitalas; b) mainomosios vertës kieká, kuriuo kiekviena iš šiø veiklø padidina šalies metines pajamas. A. Smith’o argumentai buvo tokie: „Kapitalas, investuojamas á šalies vidaus prekyb¹ visuomet skatina ir apima didesná kieká produktyvaus darbo šioje šalyje ir padidina jos metinio produkto vertê didesniu mastu, nei tokios pat apimties kapitalas, panaudotas užsienio prekyboje vartojimo prekëmis. Kapitalas, panaudojamas pastarojoje, abiem atžvilgiais dar pranašesnis lyginant su to paties dydžio kapitalu, investuotu á tranzitinê prekyb¹“. Dël to A. Smith’as taip suformulavo pagrindiná politinës ekonomijos uždaviná: „Kiekvienos šalies pagrindinis politinës ekonomijos uždavinys yra didinti jos turt¹ ir gali¹. Todël ji neturi teikti pirmenybës ar ypaè skatinti užsienio prekyb¹ vartojimo prekëmis lyginant su vidaus prekyba ar tranzitinê prekyb¹ lyginant su pirmomis dvejomis“.

Vis dëlto pagal veikalo Tautø turtas tekst¹ bûtø sunku A. Smith’¹ pavadinti „industrinës revoliucijos“ pranašu ir pramoninkø interesø gynëju! Priešingai, jis visa savo esybe linko á žemës ûká ir nepraleido në vienos progos to parodyti. Visa jo knyga, jos kritika ir sarkazmas nukreipti prieš „nevaldanèiø ir neturinèiø valdyti pasaulio pirkliø bei pramoninkø žeminantá godum¹ ir gobšumo dvasi¹“. Pirkliai ir šeimininkai – pramoninkai – yra nekenèiamos merkantilistinës sistemos kûrëjai. Todël Tautø turte beveik niekur nëra net užuominos, kad bûtent šie žmonës tada kreipë Anglij¹, kuri pirmiausia tebebuvo prekybos ir žemës ûkio šalis, link naujos pramoninës epochos. Iš tiesø, knygoje visai nematyti, kad A. Smith’as suprato gyven¹s neátikëtinø ekonominiø permainø, prasidëjusios Pramonës revoliucijos metu. Jis kalbëjo apie mašinø, lengvinanèiø ir taupanèiø darb¹, išradim¹, bet naujoviø pavyzdžiø sëmësi iš viduramžiø, net neužsimindamas apie didžiuosius savo laiko anglø tekstilës pramonës technikos išradimus (Richard’o Arkwright’o (1732–1792 m.) 1769 m. užpatentuot¹ vandens varom¹ verpimo mašin¹, Kay’aus „skrajojanèi¹“ šaudyklê, James’o Hargreaves’o (mirë 1778 m.) verpstê, Samuel’io Crompton’o (1753–1827 m.) 1783 m. patobulint¹ verpimo mašin¹, Cartright’o 1785 m. išrastas mechanines stakles), nors su kai kuriais iš jø autoriø (pavyzdžiui, garo mašinos išradëju, Glazgow universiteto laborantu James’u Watt’u (1736–1819 m.), kuriam syká net padëjo apeiti vieno iš amatininkø cechø draudim¹ têsti bandymus) buvo asmeniškai pažystamas Ties¹ sakant, A. Smith’as iš viso á šiuos išradëjus žvelgë su nepasitikëjimu ir savo antroje Tautø turto knygoje smerkë škotø bankininkus už tai, kad jie per lengvai dalijo kreditus „plaèiø užmojø ámonëms“, tuo metu steigtoms Škotijoje.

Kita vertus pramoninës revoliucijos reikšmës nesupratimas A. Smith’o Tautø turte – istoriškai paaiškinamas reiškinys. Juk pasak ryškiausio XX a. prancûzø istoriko F. Braudel’o, Pramonës revoliucija buvo tipiškas lëtas ir iš pradžiø sunkiai pastebimas judëjimas bei sudëtingas procesas. A. Smith’as gyveno tarp pirmøjø tos revoliucijos ženklø, to net nesuvokdamas.

Kontrolinës užduotys ir klausimai

1. Apibûdinkite ekonominê padëtá ir kapitalo kaupimo šaltinius Anglijoje XVIII a. viduryje.

2. Apibûdinkite A. Smith’o metodologijos ypatumus. Kas sudarë jo ekonominio žmogaus ir nematomos rankos koncepcijos esmê?

3. Aptarkite A. Smith’o svarbiausio ekonominio veikalo Tautø turtas struktûr¹ ir pavieniø knygø turiná.

4. Kokias visuomenës klases išskyrë A. Smith’as? Palyginkite jo pozicij¹ šiuo klausimu su fiziokratø mokymu.

5. Kaip A. Smith’as traktavo vertê?

6. Kaip A. Smith’as traktavo pinigus ir žemës rent¹?

7. Kuo skyrësi A. Smith’o ir fiziokratø mokymai apie peln¹?

8. Kuo skiriasi A. Smith’o ir W. Petty darbo užmokesèio traktuotës?

9. Apibûdinkite A. Smith’o mokym¹ apie kapital¹ ir jo reprodukcij¹.

10. Apibûdinkite A. Smith’o požiûrá á darbo našum¹ ir produktyvø bei neproduktyvø darb¹.

11. Kas buvo bûdinga A. Smith’o mokymui apie valstybës ekonominê politik¹?

12. Kaip suprantate Laissez-faire princip¹. Ar jis aktualus šiandien?

13. Palyginkite F. Quesnay ir A. Smith’o reprodukcijos teorijas.

14. Ar sutinkate su J. A. Schumpeter’io pateiktu J. Turgot Apm¹stymø… ir A. Smith’o Tautø turto palyginimu? Kodël? Pateikite savo argumentus.

15. Aptarkite cirkuliacinius srautus 4.1.2 paveiksle, ávertinant, kad A. Smith’o darbo pasidalijimas nebûtinai turi bûti interpretuotas kaip statiškas masto gr¹žos augimas.

16. Kaip, Jûsø nuomone, bûtø galima sujungti A. Smith’o augimo teorij¹ ir jo kainos teorij¹?

LITERATÛRA

Smith A. Tautø turto prigimties ir priežasèiø Tyrimas: I–III knygos /iš anglø kalbos vertë Jonas Èièinskas. – Vilnius: Margi raštai, 2004.

Smith A. The Wealth of Nations. Edwin Cannan (ed.). – New York: Modern Library, 1937 [1776].

Smith A. An Inquiry into the Nature and Causes of the Wealth of Nations. – Oxford: Oxford Economic University Press, 1983.

Smith A. The Theory of Moral Sentiments. – Indianapolis: Liberty press, 1985.

Gide C., Rist C. Ekonominiø teorijø istorija: nuo fiziokratø ligi mûsø laikø. –  Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teisiø fakulteto leidinys, 1932. – P. 54-111.

Lydeka Z. Ekonominiø teorijø istorija: Paskaitø konspektas. – Kaunas: VDU, 2001. – P. 79-111.

Šalèius P. Raštai: Teorinë ekonomika ir ekonominës minties istorija / Redkol.: V. Lukoševièius (sudaryt.) ir kt. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 290-297.

Degutis A. Individualizmas ir visuomeninë tvarka. – Vilnius: Eugrimas, 1998. – P. 19-27.

Heilbroner R. Didieji ekonomistai. – Vilnius: Amžius, 1995. – P. 47-81.

Anikinas A. Mokslo jaunystë: M¹stytojø ekonomistø  gyvenimas ir idëjos iki Markso. – V.: Mintis, 1988. – P. 168-209.

Hirschman A. O. Aistros ir interesai: politiniai argumentai kapitalizmo naudai dar prieš jo triumf¹. – Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2001. – P. 44; 55; 88-96.

Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 99-126.

Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 41-53.

Dome T. History of Economic Theory: Critical Introduction. – Brookfield: Edward Elgar Publishing Company, 1994. – P. 3-15.

Negishi T. History of Economic Theory. – New York: Elsevier Science Publishers B. V., 1989. – P. 71-102.

Young A. Increasing returns and economic progress //Economic Journal. 1928. N.38. P.527-542.

Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 142-173.

Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 221-256.

Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 54-65.

Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 70-99.

Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 85-110.

Hollander S. The Economics of Adam Smith. – Toronto: University of Toronto Press, 1973.

Skinner A. S. Adam Smith, science and the role of the imagination. /In: W. B. Todd (ed.). Hume and the Enlightenment. – Edinburgh: Edinburgh University Press, 1974. – P.164-188.

Skinner A. S., Wilson T. (eds.). Essays on Adam Smith. – Oxford: Oxford University Press, 1975.

Winch D. Adam Smith’s Politics. – Cambridge: Cambridge University Press, 1990.

, 1995. – C. 51-90.

. I /

o p C

C

: Молодая гвардия, 1968. – 255 c.