AMERIKIEČIŲ MOKYKLA. J. B. CLARK’O EKONOMIKOS TEORIJA

AMERIKIEČIŲ MOKYKLA. J. B. CLARK’O EKONOMIKOS TEORIJA

Pagrindinės sampratos:

Amerikiečių mokykla. Paskirstymo problema. Universali ekonomika. Socialinė-ekonominė statistika. Socialinė-ekonominė dinamika. Darbo ir kapitalo mažėjančio produktyvumo dėsnis. Clark’o dėsnis. Darbo ir kapitalo ribinis produktyvumas. Abejingumo zona. Ribinis darbininkas. Ribinis kapitalistas. Ribinis verslininkas.

Pagalbinės sampratos:

Darbo eksploatacija. Kiekvienam veiksniui – atitinkama produkto dalis. Nacionalinės pajamos. Ribinio naudingumo dėsnis. Gamybinė funkcija. Socialinis darbas. Socialinis kapitalas. Socialinė revoliucija.

Pagrindiniai amerikiečių mokyklos teorijos teiginiai išdėstyti žymiausio jos atstovo, Kolumbijos universiteto profesoriaus John’o Bates’o Clark’o (1847–1938 m.) darbuose, pirmiausiai fundamentiniame veikale Turto paskirstymas (1899 m.), kurį galima laikyti didžiausiu traktatu ekonominės minties istorijoje, skirtu paskirstymo problemai. (Jo pirmtaku šioje srityje laikytinas D. Ricardo veikalas Politinės ekonomijos ir apmokestinimo pagrindai). Iš kitų J. B. Clark’o darbų pažymėtina pirmoji jo monografija Turto filosofija (1886 m.), kurioje dar akivaizdi istorinės mokyklos įtaka: čia jis kritikavo D. Ricardo teorij¹ kaip „odź egoizmui“, pasisakė už valstybės kišim¹si į ekonomik¹ norint užtikrinti teising¹ turto paskirstym¹ bei konkurencijos ir konflikto pakeitim¹ bendradarbiavimu. Tačiau toliau J. B. Clark’o kūryboje įvyko lūžis ir jis tapo tikru maržinalizmo šalininku. bei t¹ pači¹ teisingo paskirstymo problem¹ jau stengėsi sprźsti maržinalistinės teorijos rėmuose naudojant ribinio produktyvumo koncepcij¹. Greta Turto paskirstymo minėtini šie jo veikalai: Darbo užmokesčio mokslinio dėsnio sukūrimo galimybė (1899 m.), Monopolijų problema (1907 m.), Politinės ekonomijos esmė (1907 m.).

Ši teorija nuo austrų ir Kembridžo mokyklos schemų labiausiai skiriasi tuo, kad gamybos ir paskirstymo problemos analizuotos pagal darbo ir kapitalo ribinio produktyvumo koncepcij¹, kuri¹ J. B. Clark’as išplėtojo (sukūrė) nepriklausomai nuo C. Menger’io, L. Walras’o ir W. S. Jevons’o. Todėl kai kurie autoriai, pavyzdžiui, G. J. Stigler’is, J. B. Clark’¹ net laiko vienu iš maržinalizmo pradininkų. Ir tikrai jau ginčų nekelia teiginys, kad ir kaip ten būtų, jo indėlis į maržinalistinź teorij¹ tikrai svarus.

Gyvenimo kelias. Amerikiečių mokyklos lyderis ir pirmasis žymus bei originalus JAV ekonomistas J. B. Clark’as (vidurynis jo vardas visada rašomas siekiant nesupainioti su jo sūnumi John’u Maurice Clark’u, kuris buvo žymus amerikiečių kitos kartos ekonomistas) gavo universitetinį išsilavinim¹ JAV (mokėsi Brown’o universiteto Amhersto koledže, iš kur ir pernešė į ekonomikos teorij¹ vis¹ gyvenim¹ trukusį susidomėjim¹ filosofija ir etika, Aristoteliui būding¹ šių mokslų interpretacij¹). Kaip ir daugelis kitų to meto amerikiečių ekonomistų, pavyzdžiui, vėliau jo teorijos kai kuriuos aspektus kritikavźs Pensilvanijos universiteto profesorius Simon’as N. Patten’as (1852–1922 m.), išsilavinim¹ įgijźs Vokietijoje, Halės universitete, toliau J. B. Clark’as studijavo ekonomikos teorij¹ Europoje: Vokietijoje Heidelbergo universitete ir Šveicarijoje Ciuricho universitete, nors šiuo laikotarpiu jam du kartus teko nutraukti studijas, kad galėtų padėti tvarkyti verslo reikalus šeimai priklausančioje įmonėje. Heidelbergo universitete jo dėstytojas buvo, ko gero, pats žymiausias vokiečių istorinės mokyklos atstovas Karl’as Knies’as, kurį J. B. Clark’as laikė savo mokytoju: daugelis jo darbo etinių ir teleologinių motyvų gali būti paaiškinta šia įtaka. Grįžźs į JAV, kuri tuo metu buvo mokslinė provincija, J. B. Clark’as pradėjo dėstyti ekonomik¹ iš pradžių (1872–1895 m.) daugelyje koledžų (universitetų), tarp jų Minesotos valstijos Carletono koledže. Ten tarp jo mokinių buvo ir vėliau tapźs žymiu mokslininku ekonomistu Thorstein’as Veblen’as. Tačiau didžioji J. B. Clark’o, kaip profesoriaus darbo (1895–1923 m.) dalis prabėgo tarp Kolumbijos universiteto sienų. Čia formavosi ir J. B. Clark’o mokykla, su kuria sietini F. Fetter is, E. Seligman as, H. R. Seager as, F. W. Taussig as ir T. N. Carver is. Be to, J. B. Clark’as buvo vienas Amerikos ekonomistų asociacijos steigėjų ir trečiasis jos prezidentas, užėmźs šį post¹ 1893–1895 m. J. B. Clark’as prisidėjo prie šios asociacijos Deklaracijos parašymo (1885 m.). Joje buvo užrašyta: „Mes manome, kad darbo ir kapitalo susidūrimas išryškino gana daug socialinių problemų. Norint jas išsprźsti reikia kiekvienam savo srityje sujungti bažnyčios, valstybės ir mokslo pastangas“.

Įgyvendindamas ši¹ nuostat¹, J. B. Clark’as Turto paskirstyme rašė: „Virš visuomenės pakibźs kaltinimas, kad ji „eksploatuoja darb¹““. J. B. Clark’as sau kėlė uždavinį paneigti šį kaltinim¹ ir įrodyti, kad amerikiečių visuomenėje nėra prieštaravimų bei visuomeninis produktas paskirstomas teisingai.

Vis dėlto pažymėtina, kad mokslinė aplinka, kurioje dirbo J. B. Clark’as, nepadėjo nei suprasti jo idėjas, nei jas priimti. Savo gilumu ir originalumu J. B. Clark’as nenusileido maržinalizmo teorijos pradininkams. Tačiau iš esmės Amerikos ekonominė mintis, vaizdžiai tariant, vis dar liko kaimu, kur rengiamasi arba praėjusių metų miestietiška mada, arba tuo, ko miestiečiai iš viso nenešioja. Šia prasme „miestas“ tada buvo Vakarų Europa.

Ekonomikos teorija. J. B. Clark’o mokslinius pasiekimus reikia nagrinėti dviem aspektais: metodologiniu ir teoriniu. Kalbant apie J. B. Clark’o ekonomikos teorijos metodologij¹, pažymėtina, kad jis, teigdamas, jog teorija, pagrįsta senuoju ekonomikos mokslo skirstymu į keturias dalis: gamyb¹, paskirstym¹, mainus ir vartojim¹, nebegali, „kaip ir mechanikos atveju“, išsprźsti pažangos keliam¹ statiškų dėsnių pažinimo problemų anksčiau, nei „gali būti suprasti judėjimo dėsniai“, pasirinko gana savotišk¹ tyrimų metod¹, ekonomikos moksl¹ suskirstydamas į tris natūralius skyrius. Kadangi ekonomikos mokslas, pagal J. B. Clark’¹, susiduria su dviejų rūšių dėsniais, kurių vieni priklauso nuo žmonijos santykių su gamta ir yra universalūs, o kiti – nuo santykių tarp žmonių, ir yra istoriškai kintantys (praeinantys), todėl pirmajame skyriuje (tam buvo skirta Turto filosofija (1886 m.)) ieškota turto universalių dėsnių, ir tai gali būti įvardyta kaip svarbus teorinis pasiekimas. Tirdamas izoliuot¹ ūkį ir vartotojų psichologij¹, J. B. Clark’as išvedė, kaip jis pats teigė, tris „universalius dėsnius“: 1) ribinio naudingumo dėsnį, 2) specifinio produktyvumo dėsnį ir 3) mažėjančio produktyvumo dėsnį, pagal kurį gamybos veiksnio pajamas lemia jo ribinis produktyvumas. Antr¹ ekonomikos mokslo skyrių (ir Turto paskirstym¹ (1899 m.)) jis skyrė socialinei-ekonominei statiškos būklės ūkio analizei, ekonominių sistemų pusiausvyros būklės problemų nagrinėjimui, aiškinimuisi, kas toliau vyksta su šiuo turtu, atsiribojant nuo šių sistemų genezės. J. B. Clark’as teigė, kad teorinio tyrimo tikslais galima sukurti įsivaizduojam¹ statišk¹ visuomenź, nes visos natūralios visuomenės yra dinamiškos. Būtent statiškoje būklėje, pagal natūralius ribinio naudingumo ir mažėjančio produktyvumo dėsnius, J. B. Clark’o nuomone, reikia tirti „atitinkamos dalies priskyrim¹ kiekvienam gamybos veiksniui“. Trečiasis skyrius (ir Ekonomikos teorijos esmė (1907 m.)) buvo skirtas ekonomikos dinamikos dėsnių išaiškinimui, išorinių ekonominei sistemai veiksnių, lemiančių jos funkcionavimo specifik¹, analizei, nagrinėjimui, „kas vyksta su visuomenės turtu ir gerove jei visuomenė keičia veiklos form¹ bei būdus“.

Amerikiečių mokyklos šalininkams, plėtojantiems maržinalizmo metodologij¹, ypač didelį poveikį padarė būtent J. B. Clark’o idėjos apie ūkinių sistemų statik¹ ir dinamik¹. Jos tapo vienu svarbiausių šios mokyklos teorinių pagrindų. Akivaizdu, kad šį mokym¹ J. B. Clark’as į ekonomikos teorij¹ perkėlė iš teorinės mechanikos srities, be to, pirmiausia pabrėžė statikos problem¹, ir „organizuoto ūkio“, t. y. kapitalistinės ekonomikos dėsnius vaizdavo kaip „pusiausvyros dėsnius“, o statikos dėsnius laikė svarbiausiais visuomenės dėsniais, leidžiančiais suprasti ekonominius reiškinius. Statiška jis vadino toki¹ visuomenės būklź, kuriai esant vis¹ laik¹ tuo pačiu būdu tiek pat žmonių gamina tiek pat tų pačių gėrybių, t. y. gamybinio organizmo forma nepakinta. Į ši¹ būklź visuomenź kreipia tobulos konkurencijos jėgos. Taigi J. B. Clark’as statik¹ suprato kaip s¹lygų, būtinų ir pakankamų, kad rinkos ekonomikoje nusistovėtų pusiausvyra, apibūdinim¹. Tam jam prireikė šių prielaidų: nėra techninės pažangos ir darbo bei kapitalo bet kokio judėjimo tarp gamybos sričių; pastovūs šiose srityse naudojamas darbas (gyventojų skaičius) ir kapitalo apimtis; pastovi socialinė organizacija; pastovus poreikis vartojimo reikmenims; visiškas laisvos rinkos viešpatavimas. Taigi statikos būklėje galima sukonstruoti judėjim¹ lyg ir uždaroje sistemoje, lemiantį ekonomikos pusiausvyr¹ ir stabilum¹. Statika susijusi ne su ekonomine realybe, o su tam tikra abstrakcija, ekonomikos modeliu, iš kurio pašalintos visos pašalinės, pusiausvyr¹ griaunančios aplinkybės. Būtent šioje įsivaizduojamoje statiškoje pusiausvyros būklėje, „kurioje nėra tų pažeidimų, kuriuos sukelia pažanga“, gėrybių vertingumas ir gamybos veiksnių pajamos įgauna savo „natūralias“ arba „normalias“ reikšmes. Taip pat pasireiškia pagrindiniai ūkio pusiausvyros užtikrinimo dėsningumai. Taip pat buvo numanoma, kad ūkyje (ekonomikoje) gali būti ne viena, o keletas pusiausvyros būsenų, kurioms būdingos tokios pat nekintamos, bet skirtingos darbo ir kapitalo apimtys.

Jei kuri nors iš išvardytų prielaidų negalioja, tada, pagal J. B. Clark’¹, pusiausvyra yra pažeidžiama ir dėl dinaminių veiksnių poveikio ekonomikoje prasideda pokyčiai – auga gyventojų skaičius ir kapitalo kiekis, kinta žmonių norai ir poreikiai, gamybos ir darbo organizavimo technologijos, išgyvena produktyvesnės įmonės, o pasitraukia iš rinkos mažiau našios. Taip ūkis pradeda judėti į nauj¹ statišk¹ būklź. Viso to priežastis jau turėjo paaiškinti dinamika. Tačiau nors J. B. Clark’as ir teigė, kad dinamik¹, kuri plėtr¹ daro sudėtingesne ir pažeidžia pusiausvyr¹, taip pat reikia nagrinėti, kaip matėme, patį plėtros proces¹ jis traktavo kaip perėjim¹ iš vieno pusiausvyros lygio į kit¹ ir visus pokyčius laikė tik kiekybiniais, pasireiškiančiais gyventojų skaičiaus ir kapitalo apimties padidėjimu, technikos, ūkio organizacijos ir poreikių pasikeitimais. Tokiu atveju neatsiskleidžia jokie nauji dėsniai.

Pasirinkź tokį metodologinį požiūrį, amerikietiško maržinalizmo teoretikai iš esmės palaikė A. Marshall’o nuostat¹ analizuoti kiekybinius, funkcinius ryšius tarp ūkinio mechanizmo įvairių aspektų. Tam jie dalį reikalingo analizės aparato, kaip minėta, „pasiskolino“ iš gamtos mokslų, pirmiausia teorinės mechanikos.

J. B. Clark’o teorijoje gamybos ir paskirstymo procesai buvo nagrinėjami maržinalizmo požiūriu, taigi jie pasireiškė kaip racionalių subjektų veiklos sritis. Tokių subjektų buvo išskirta trys: darbininkas, pinigų turėtojas – kapitalistas (prisiminkime, kad J. B. Clark’as rašė tuo metu, kai JAV sparčiai augo piniginis kapitalas) ir verslininkas, kurio dalykinė kvalifikacija yra pakankama, bet jis neturi nuosavo kapitalo. Manyta, kad, pagal specifinio produktyvumo dėsnį kiekvienas gamybos veiksnys apibūdinamas specifiniu produktyvumu ir sukuria pajamas, be to, kiekvienas savininkas gauna sav¹j¹ pajamų dalį, kuri¹ sukuria priklausantis jam veiksnys. Taip darbininkas įdeda į gamyb¹ savo darb¹, tikėdamasis darbo užmokesčio, o kapitalo turėtojas, versdamas piniginį kapital¹ gamybos priemonėmis, tikisi procento.

Sudėtingiau apibūdinti verslinink¹. Pagal J. B. Clark’¹ pusiausvyros s¹lygomis šis dirba kaip gamybos organizatorius ir už tai gauna darbo užmokestį, taip pat kaip ir darbininkas. Kadangi laisvos konkurencijos s¹lygomis esant statiškai būklei, J. B. Clark’o nuomone, verslininko pelnas yra lygus nuliui, kain¹ sudaro tik darbo užmokestis ir procentas. Tačiau jei kalbėsime apie dinamik¹, tada verslininko vaidmuo jau kokybiškai naujas. Dabar jis yra novatorius, stumiantis į priekį techninź pažang¹, savo įmonėje pasiekiantis, kad kaštai sumažėtų žemiau vidutinių kaštų. Už tai jis gauna uždirbtas pajamas, verslininko peln¹. Tačiau kai tik kurioje nors ūkio šakoje pelno dydis viršija procento lygį, į ši¹ šak¹ ateina daug naujų verslininkų, o tai neišvengiamai tarp jų didina konkurencij¹. Dėl to pelnas galiausiai vėl tampa lygus nuliui ir verslininkas šioje šakoje tegauna tik aukštos kvalifikacijos darbuotojo darbo užmokestį.

J. B. Clark’as išskyrė keturis pagrindinius gamybos veiksnius: kapital¹ kaip pinigus, kapital¹ kaip gamybos priemonź ir žemź, verslininko gebėjimus ir samdomų darbininkų darb¹. Pažymėtina, kad amerikiečių mokyklos lyderis J. B. Clark’as atliko svarbų vaidmenį plėtojant gamybos veiksnių teorij¹. Jis iškėlė reali¹ problem¹, aktuali¹ pavienei įmonei: kaip nustatyti tinkamiausi¹, atitinkanči¹ pusiausvyr¹ gamybos veiksnių s¹naudų proporcij¹?

Norint atsakyti į šį klausim¹, prireikė gamybos veiksnių ribinio produktyvumo sampratų, išvestų iš darbo ir kapitalo mažėjančio produktyvumo dėsnių. Pažymėtina, kad J. B. Clark’o ribinio produktyvumo teorija, ypač išplėtota jo knygoje Turto paskirstymas, neatsirado tuščioje vietoje. Pirmasis T. Malthus’o idėj¹ apie mažėjantį žemės derlingum¹ pramoninės gamybos analizei panaudojo vokiečių ekonomistas-matematikas, maržinalizmo bei ekonometrikos pirmtakas ir gamybos išdėstymo teorijos pradininkas Johann’as Heinrich’as von Thunen’as (1783–1850 m.), gimźs Oldenburge ir trumpai studijavźs Giotingeno universitete. Jis XIX a. pradžioje savo vienintelio veikalo Izoliuotas ūkis santykyje su žemės ūkiu ir nacionaline ekonomija II tome, išleistame 1850 m. (jau po autoriaus mirties), suformulavo darbo ir kapitalo mažėjančio produktyvumo dėsnį bei puikiai parodė (nors ir dar nebuvo susipažinźs su D. Ricardo veikalais) rentos lygio formavimosi mechanizm¹ dėl fermerių konkurencijos įsigyti geriausi¹ žemės sklyp¹, atsižvelgiant į pastarojo nutolim¹ nuo realizavimo rinkos (miesto). (Beje, I knygos tomas pasirodė 1826 m., t. y. 12 metų anksčiau nei A. Cournot darbai. Tačiau šio veikalas, kaip ir kitų „maržinalistinės revoliucijos“ pirmtakų darbų, pirmieji maržinalistai laiku nepastebėjo. J. H. von Thunen’o gyvenamuoju laikotarpiu iki pat XIX a. antrosios pusės jo knyga pirmiausia vertinta kaip racionalaus žemės ūkio valdymo vadovas). Remdamasis 10 metų savo dvare, vadintame Tellow, Macklenburge-Schwerine 1801 m. įkurto pavyzdinio ūkio gamybos išlaidų skaičiavimo užrašuose apibendrinta ūkininkavimo patirtimi, J. H. von Thunen’as ne kart¹ pažymėjo, kad bet kokio gamybos veiksnio s¹naudos turi būti vykdomos iki tol, kol papildomas produktas, gaunamas dėl papildomo tam tikro veiksnio vieneto, susilygina su s¹naudomis jam. Jei kiekvienas veiksnys panaudojamas taip pat, visuminis produktas maksimizuojamas. Taip pat buvo padėtas pagrindas naujai (neklasinei) paskirstymo teorijai, pagrįstai ribinio produktyvumo teorija, kuri¹ vėliau sukūrė J. B. Clark’as pagal J. H. von Thunen’o veikalo II tom¹. Tai J. B. Clark’as akivaizdžiai pripažino. Jis rašė, kad J. H. von Thunen’as kaip „geriausias ankstyvojo vokiečių ekonomikos mokslo atstovas“ pasiūlė „teorij¹, kuri taikė galutinio produktyvumo dėsnį ir darbui, ir kapitalui; darbo užmokestį bei procent¹ ši teorija išreiškė kaip šio taikymo rezultat¹ []. Tačiau kad būtų teisinga, ji greta to turi tapti specifinio produktyvumo teorija, pagal kuri¹ kiekvieno darbo vieneto užmokestis sutampa su jo paties specifiniu produktu“. Neatsitiktinai P. A. Samuelson’as pažymėjo, kad „J. H. von Thunen’as kartu su Leon’u Walras’u, John’u Stuart’u Mill’iu, ir Adam’u Smith’u priklauso Panteonui“. Įdomu, kad J. H. von Thunen’as, savo pavyzdžiu parodźs, kad net giliame užkampyje smalsiam ir originaliam protui yra erdvės kūrybai, ekonominių procesų tyrimuose jau plačiai naudojo diferencialinį skaičiavim¹. Iš esmės, būtent J. H. von Thunen’as išvedė ribinės analizės dėsnius „ekonominėje sistemoje“ norint, kaip jis pabrėžė, „pasiekti funkcijos su daugeliu kintamųjų dydžio maksimum¹“. Be to, J. B. Clark’o ribinio produktyvumo koncepcijai buvo labai naudinga D. Ricardo diferencinės rentos teorija, kurioje iš žemės gaunamos pajamos buvo pavaldžios mažėjančios gr¹žos dėsniui. J. B. Clark’o idėja buvo ta, kad darbo užmokestį ir procent¹ taip pat galima nagrinėti maždaug analogišku būdu.

Visa tai daryta griežtai prisilaikant maržinalizmo kanonų. Jei austrų mokyklos atstovai ribinį naudingum¹ susiejo su vartojamosios gėrybės atsargomis, tai amerikiečių mokyklos šalininkai manė, kad ribinis produktyvumas priklauso nuo gamybos veiksnių apimčių ir jų teorijoje pagal pagrindinius maržinalizmo principus atsirado ribinio (paskutinio) darbininko, ribinio (paskutinio) kapitalisto, ribinio (paskutinio) verslininko, dirbančių gamybos srityje blogiausiomis s¹lygomis, s¹vokos.

Paanalizuokime, pavyzdžiui, darbo mažėjančio produktyvumo dėsnį: esant s¹lygai, kad piniginio kapitalo dydis yra pastovus, o darbininkų skaičius didėjo, kiekvienas naujas papildomas darbininkas pagamins vis mažesnį, mažėjantį produktų kiekį. Toks dėsnis J. B. Clark’o nuomone, tinka paaiškinti tiek statišk¹, tiek dinamišk¹ ekonomik¹. Statiškomis s¹lygomis jis veikia stipriau, nes nėra techninės pažangos, vadinasi, daugėjant užimtų žmonių, mažėja ne tik jų aprūpinimas kapitalu, bet ir darbo techninis aprūpinimas, o tai nepaliaujamai mažina jo produktyvum¹. Dinamiškomis s¹lygomis dėsnio veikimas silpnėja: kapitalo, tenkančio vienam užimtam žmogui, dydžio nuolat mažinti neleidžia techninė pažanga. Ji suteikia galimybź panaudoti naujas, efektyvesnes gamybos priemones.

Anksčiau ar vėliau kiekvienas naujai pradėjźs dirbti darbuotojas tampa ribiniu: jis pagamina produkt¹, savo dydžiu lygų rinkoje mokamam darbo užmokesčiui. Būtent jo produktyvum¹ (našum¹) J. B. Clark’as pavadino ribiniu produktyvumu, o gaut¹ gamybinį rezultat¹ – ribiniu produktu. Vadinasi, skirtingai nuo T. Malthus’o ir D. Ricardo, teigusių, kad darbo užmokestis priklauso nuo priemonių, būtinų samdomam darbuotojui išgyventi, vertės, J. B. Clark’o darbo užmokesčio teorija buvo grindžiama „darbo mažėjančio produktyvumo dėsniu“. Jis ne kart¹ pabrėžė, kad darbo užmokestis yra darbo ribinio produktyvumo ekvivalentas. Taip, J. B. Clark’as rašė: „Darbo užmokestį, kaip ir kiekvien¹ kain¹, lemia ribinis naudingumas, t. y. ribinis darbininko paslaugų naudingumas verslininkui. Gamybos veiksnių naudingumo laipsnį sudaro jų produktyvumo laipsnis; vadinasi, darbo užmokestį nulems ribinis produktyvumas, t. y. vertė, pagaminama paskutinio darbuotojo, kurį verslininkas dar gali pasamdyti gaudamas peln¹. Šio paskutiniojo (beveik nereikalingo) darbuotojo sukurta vertė nustato didžiausi¹ darbo užmokestį, kurį jam gali mokėti verslininkas. Tuo pačiu nustato darbo užmokestį ir visų kitų darbuotojų, kurie gali būti pakeisti, t. y. kurie dirba tokį pat darb¹ ir tiek pat pagamina [] Darbo užmokestį nulemia produktyvumas, bet mažiausiai produktyvaus darbo, t. y. to darbo, kuris neduoda nieko daugiau, kaip tik darbininko išlaikymo kaštus“.

Tolimesnis paklausos darbo jėgai didinimas ir užimtumo augimas jau yra neefektyvus, nenaudingas verslininkui. Tada tektų naujam darbuotojui išmokėti darbo užmokestį, kuris savo dydžiu viršytų jo sukuriam¹ produkt¹, t. y. perskirstyti jo naudai dalį kapitalo duodamo procento. Tuo pačiu, kaip nurodė J. B. Clark’as, ribinis darbininkas (arba keletas darbininkų, pasižyminčių tokiu pat produktyvumu) turi tapti paskutiniuoju, kuris dar yra užimtas tam tikro produkto gamyboje. Jų skaičius pasiekė optimalų dydį, atitinkantį pusiausvyr¹. Kita vertus, tai, kad darbo užmokestis turi būti lygus ribinio darbuotojo produktui, teisinga ir paties ribinio darbuotojo atžvilgiu. Juk, pirma, jeigu jo pagaminamas produktas viršija darbo užmokestį, tai apsimokės samdyti mažiausiai dar vien¹ darbinink¹ (dabartinis tokiu atveju nebus ribinis), o konkurencija tarp verslininkų, siekiančių pasisamdyti papildomų darbuotojų, didins darbo užmokestį. Antra, konkurencija tarp pačių pasamdytų darbininkų galiausiai užtikrins, kad kiekvienas iš jų už t¹ patį darb¹ gaus tokį pat užmokestį. Vadinasi, esant visiškai konkurentiškai darbo rinkai, kurioje egzistuoja tobula konkurencija ir tarp pirkėjų, ir tarp pardavėjų, „darbo užmokestis siekia būti lygus ribiniam darbo produktui“.

Dabar, kai yra žinomas bendras darbo užmokesčio fondas (minėt¹ darbininkų skaičių padauginus iš darbo užmokesčio rinkos reikšmės), galima pagal likutinį princip¹ nustatyti procento dydį. Tam iš pagaminto produkto vertės reikia atimti darbo užmokesčio fond¹. Panašiai pagal ribinio produktyvumo teorij¹, J. B. Clark’as procent¹ laikė „socialinio kapitalo“ vieneto, teikiančio mažiausi¹ produkt¹, rezultatu. Jis pagal analogij¹ su T. Malthus’o dogma apie mažėjantį žemės derlingum¹, teigė, kad egzistuoja natūralus „kapitalo mažėjančio produktyvumo dėsnis“, todėl pagrindinėms kapitalisto pajamoms – procentui – visada yra iškilusi grėsmė.

Pažymėtina, kad išsakydamas savo pozicij¹ apie procento nuo kapitalo atsiradimo kilmź, jis rado reikalo priminti ir iš esmės palaikyti daugeliu aspektų panašų tvirtinim¹, sutinkam¹ E. von Bohm-Bawerk’o lūkesčių teorijoje. Turto paskirstymo autorius manė, kad austrų profesoriaus gėrybių gamybos „aplinkinis kelias“ rodo neginčijamus kapitalo naudojimo pranašumus, nes pastarasis leidžia padidinti darbo rezultatus, lyginant su tuo pat metu atliekamu darbu „plikomis rankomis“, nors tam būtina iš anksto sunaudoti „tam tikr¹ laik¹“, per kurį sukuriami kapitale įkūnyti „įrankiai“. Dėl šios priežasties, sutiko amerikiečių mokyklos vadovas, „produkto augim¹ galima paaiškinti tuo, kad netiesiogiai tas pats vyksta ir dėl laiko, sunaudoto jo gamybai“, t. y. „aplinkinis arba reikalaujantis laiko darbo panaudojimo būdas užtikrina efektyvias kapitalines gėrybes“ ir „[] galime sakyti, kad „laikas produktyvus“, kad besikeičiančių kapitalinių gėrybių permanentinė sudėtis – kapitalas tikr¹ja šio žodžio prasme – išvaduoja žmones nuo laukimo“.

Kaip teigė amerikiečių mokyklos ekonomistai, taip kiekviename statiškos ekonomikos gamybiniame vienete galima nustatyti geriausi¹ santykį tarp gamybos veiksnių s¹naudų, tam tikromis s¹lygomis užtikrinantį maksimali¹ produkcijos išeig¹. Tai būtų toks santykis, kuriam esant ribinis darbo našumas ir ribinis kapitalo produktyvumas tampa lygūs atitinkamai darbo užmokesčio ir procento rinkos dydžiams. Tuo pačiu pagal Clark’o dėsnį ūkininkavimo praktikoje numanoma, kad paskatos didinti gamybos veiksnį išsemiamos, kai šio veiksnio kaina pradeda viršyti galimas verslininko pajamas. Taigi J. B. Clark’¹ galima laikyti ir šiuolaikinių teorijų, susijusių su gamybos išlaidų struktūros optimizavimo problemomis, pirmtaku.

Vadinasi, J. B. Clark’o nuomone, rinkos mechanizmas, užtikrindamas pusiausvyr¹, gamybos veiksnių savininkams suteikia tokias pajamas, kurios yra lygios jų sukurtoms produkto dalims. Jo žodžiais tariant, „vertės paskirstymo dalys priklauso nuo galutinio produktyvumo“, t. y. „procent¹ lemia kapitalo galutinio prieaugio produktas, o darbo užmokestį – darbo galutinio prieaugio produktas“. Iš to galima daryti išvad¹, kad laisvos verslininkystės sistema pagal veiksnių gaunamų pajamų atitikimo jų ribiniam produktyvumui dėsnį užtikrina bet kokios eksploatacijos visuomenėje nebuvim¹ ir teising¹ pajamų paskirstym¹, nes „kiekvienam gamybos veiksniui tenka tokia turto suma, kuri¹ šis veiksnys sukuria“. Tuo pačiu J. B. Clark’as ribinio produktyvumo teorij¹ vertino kaip teisingumo išsaugojimo paskirstymo procese normatyvinį princip¹. Juk, jo nuomone, visuomenės stabilumas daugiausia priklauso nuo to, ar darbuotojų gaunama suma, nepriklausomai nuo jos dydžio, lygi tam, k¹ jie pagamina. J. B. Clark’as buvo tikras, kad „jei jie (darbuotojai – Aut. pastaba.) sukuria nedidelź turto sum¹ ir gauna j¹ vis¹, jiems nėra ko kelti socialinź revoliucij¹ []“.

Pažymėtina, kad ribinio produktyvumo teorij¹ J. B. Clark’as plėtojo ekonomikos stacionarios būklės atvejui. Jis puikiai suprato, kad stacionari būklė esant tobulai konkurencijai reiškia tik ilgalaikės pusiausvyros parametrus, kurių link krypsta atitinkami faktiški parametrai. Tačiau nepaisant to, jo formuluotė paskatino labai neteisingai suprasti problem¹. Iš tiesų, beveik korektiškesnis būtų visiškai priešingas teiginys: būtent, kad ribinio produktyvumo teorija rodo, kad rinkos mechanizmų veikimo rezultatų jokiu būdu negalima laikyti „teisingais“ ir „naudingais“ visiems. Jei kuris nors veiksnys yra palyginti retas, tai jo kaina ilgainiui tampa aukšta, ir nėra jokių priežasčių manyti, kad ši efektyvumo motyvų apsprźsta gamybos veiksnių kaina atitiks mūsų teisingumo supratim¹.

J. B. Clark’as toliau pažymėjo, kad ekonominė sistema bet kuriuo momentu gali pereiti iš statiškos būklės į dinamišk¹. To priežastimi gali tapti, pavyzdžiui, techninė pažanga, deformuojanti darbo produktyvumo mažėjimo dėsnio mechanizm¹.

Tikėtinas ir kitas variantas. Tarkime, kad padėtis darbo rinkoje pasikeitė, iššaukdama nauj¹ darbo užmokesčio sumažėjim¹. Verslininkas į tai sureaguos, didindamas paklaus¹ darbo jėgai. Vėl bus priimama papildomų darbininkų į darb¹. Tai tźsis tol, kol darbo ribinio produktyvumo jau kitas, mažesnis, dydis susilygins su paskutinio priimto darbininko (jo darbo užmokesčio) rinkos kaina. Mikroekonominio gamybinio vieneto viduje gamybos veiksnių s¹naudų santykis pasikeis darbo naudai. Vėl bus pasiekta pusiausvyra, bet tai bus jau kita statiška padėtis. Nuo pirmosios ji skirsis darbo ir kapitalo indėlio į produkto sukūrim¹ santykiu.

Pažymėtina, kad amerikiečių mokyklos ekonomistai, atkreipź dėmesį į gamybos s¹naudų struktūros optimizavimo problem¹ ir nustatź jos ribinės analizės būdus, paskatino gamybos veiksnių s¹naudų kiekybinio santykio taikomuosius tyrimus, tarp jų ir tokio garsaus analizės instrumento kaip gamybinė funkcija panaudojim¹. Šio tipo ekonominiai-matematiniai modeliai, leidžiantys nustatyti kiekybines priklausomybes tarp gamybinių kaštų ir išleidžiamos produkcijos apimčių, plačiai paplito praktikoje, ypač mikroekonominiu lygmeniu, kuriant įmonių gamybines strategijas.

Ribinės analizės metodus, kuriuos maržinalistai dažniausiai taikė pavienėms prekių rinkoms ar įmonėms, J. B. Clark’as pamėgino perkelti į visai kit¹, makroekonominź aplink¹, kur visuomeninź gamyb¹ traktavo kaip organizm¹, palygintin¹ su paviene firma. Todėl atsirado tokios sampratos, kaip socialinis darbas (bendras užimtų tautos ūkyje žmonių skaičius), socialinis kapitalas (kapitalų, naudojamų visuomeninėje gamyboje, visuma) ir abejingumo zonos. Į pastar¹sias amerikiečių mokyklos lyderis J. B. Clark’as įtraukė socialinio darbo ir socialinio kapitalo ribinius vienetus, kitaip tariant – tuos darbininkus ir tas gamybos priemones, kurie teikia mažiausi¹, ribinį produkt¹. Tolimesnis darbininkų skaičiaus didinimas įmonėje už „abejingumo zonos“, „ribinio darbo produktyvumo“ jau neš nuostolius kapitalui kaip gamybos veiksniui.

Makroekonominės pusiausvyros nusistovėjim¹ jis siejo su optimaliu socialinių gamybos veiksnių s¹naudų santykiu. Atitinkamai buvo suformuluotos šios tokios pusiausvyros s¹lygos: abejingumo zonoje socialinio darbo sukurtas produktas lygus bendram darbo užmokesčio fondui (socialinio darbo kainai); abejingumo zonoje socialinio kapitalo sukurtas produktas lygus procentinių išmokų apimčiai (socialinio kapitalo kainai). J. B. Clark’o nuomone, socialinių gamybos veiksnių kainos, nukrypdamos nuo ribinių produktų, tuo pat metu išjudina rinkos jėgas, atkuriančias rinkos pusiausvyr¹.

J. B. Clark’as savo kainos teorijos pagrindu jis laikė ribinio naudingumo dėsnį, kuris yra pakeistas austrų mokyklos sukurtos ribinio naudingumo teorijos variantas. Kokia buvo J. B. Clark’o naujovių esmė? Siekdamas išsivaduotų iš kraštutinio subjektyvizmo, jis teigė, kad gėrybes ekonomiškai reikšmingai įvertina (įkainoja) ne individai, kaip manė „austrai“ ir A. Marshall’as, o pirkėjų grupės (J. B. Clark’as jas pavadino klasėmis). Ribinis naudingumas, pagal J. B. Clark’¹, tai naudingumas tos gėrybės, kuri¹ tam tikra klasė gali nusipirkti už paskutinį savo turim¹ piniginį vienet¹. Neturtingiausiems tai, pavyzdžiui, duona, labiau pasiturintiems – išeiginis kostiumas, turtingiems – limuzinas. Atitinkamai žemiausia klasė lemia duonos kain¹, vidutinė – kostiumo, aukščiausia – automobilio. Be to, buvo pažymima, kad prekės vertingumas atspindi ne kokį tai viening¹ visiems naudingum¹, o „elementarių naudingumų grandinź“, t. y. yra lygus atskirų jos savybių naudingumų sumai, nes nustatant kain¹ įvertinamas ne prekių naudingumas apskritai, o jos sudedamųjų dalių naudingumas, atsižvelgiant į tai, kad kiekviena prekė yra visos eilės naudingumų rinkinys. Ekonomikos teorijoje ši nuostata žinoma Clark’o dėsnio pavadinimu: prekės kaina yra lygi sudarančių j¹ elementų ribinių naudingumų sumai, be to kiekvienas ribinis naudingumas priklauso atskiroms vartotojų klasėms. Taip J. B. Clark’as išskyrė pirkėjų grupes ir kiekvienos prekės naudingumų įvairovź. Norėdamas iliustruoti savo teiginius J. B. Clark’as pateikė kelet¹ pavyzdžių, kaip yra nustatomos įvairių prekių kainos: jachtai, automobiliui ir pan. Pavyzdžiui, laikrodis rodo laik¹, jo korpusas pagamintas iš sidabro, laikrodis groja graži¹ muzik¹ – visa tai yra paprasčiausi naudingumai. Įdomu, kad ribinio naudingumo teorij¹ taikydamas ne pačių gėrybių prieaugiui, o jų naudingų savybių prieaugiui – gėrybės vertinamos kaip „skirtingų naudingumų pluoštai“ – J. B. Clark’as išpranašavo po 70 metų atsiradusi¹ Kelvin’o J. Lancaster’io (g. 1924 m.) nauj¹j¹ vartojimo teorij¹.

J. B. Clark’as, kalbėdamas apie kapital¹, teigė, kad laiko veiksnys neturi jokios didesnės reikšmės jam suprasti. Reikalas tas, kad stacionarioje ekonomikoje laikotarpis, per kurį kapitalas išlieka gamyboje, ekonominiu požiūriu yra nereikšmingas. Stacionarios pusiausvyros s¹lygomis, kai grynosios investicijos yra lygios nuliui, artėjančių į pabaig¹ gamybinių periodų skaičius bet kuriuo laiko momentu tiksliai lygus tik pradėtų gamybinių periodų skaičiui. Tokiu būdu, ekonomikos išskaidymas į skirtingo ilgumo gamybinius periodus – grynai savavališka procedūra, neturinti jokios ekonominės reikšmės. Siekdamas aiškiau suformuluoti, J. B. Clark’as išskyrė specifines kapitalinių gėrybių ir grynojo „kapitalo“ kaip abstrakčios gamybinės jėgos sampratas. J. B. Clark’o pateikta grynojo kapitalo samprata paprasčiausiai pašalino laiko problem¹: akivaizdu, kad kapitalas kaip abstrakčios perkamosios galios fondas negali turėti jokios laikinės struktūros.

J. B. Clark’as atkreipė dėmesį ir į kapitalistinės ekonomikos monopolizacijos proces¹. Savo darbe Politinės ekonomijos esmė (1907 m.) jis netgi ėmėsi savotiškos monopolijos kritikos, įvardindamas monopolijas apiplėšimo įrankiu ir pažangos stabdžiu. Tiesa, čia daugiausia jis turėjo omenyje profs¹jungas, o ne korporacijas, nes pastar¹sias laikė techninės pažangos nešėjomis.

Baigiant pokalbį apie anglų ir amerikiečių mokyklas, pastebėtina, kad jų idėjos, atsiradusios XIX a. pabaigoje, buvo plačiai paplitusios iki pat XX a. ketvirtojo dešimtmečio. Jų metodai ir teorinė sistema tuo metu faktiškai buvo vyraujanti ekonominėje teorijoje. Tačiau jau pirmoje trečiojo dešimtmečio pusėje dėl pasaulinės ekonominės krizės Kembridžo ir amerikiečių mokyklų prestižas ėmė smukti. Ekonomistai pradėjo kritikuoti mikroekonomikos metod¹ ir „grynos konkurencijos“ koncepcij¹, ieškodami naujų teorinių sprendimų, galinčių paaiškinti, kodėl kyla kapitalistinės ekonomikos krizės, ir, svarbiausia, kaip jas įveikti. Tuo metu kaip viesulas į ekonomikos teorij¹ įsiveržė J. M. Keynes’as. Jis išplėtojo makroekonominį požiūrį.

Kontrolinės užduotys ir klausimai

1. Apibūdinkite J. B. Clark’o pateiktas pagrindinių ekonominių kategorijų traktuotes ir jo indėlį į ekonomikos moksl¹.

2. Apibūdinkite J. B. Clark’o Tautų turto struktūr¹ ir turinį.

3. K¹, Jūsų nuomone, metodologiškai J. B. Clark’as perėmė iš H. C. Carey?

4. Kaip J. B. Clark’as traktavo priskyrimo teorij¹?

5. Kokie dėsniai, J. B. Clark’o nuomone, yra natūralūs?

6. Apibūdinkite J. B. Clark’o mokym¹ apie „ribinį produktyvum¹“.

7. Kas, pagal J. B. Clark’¹, lemia darbo užmokestį?

8. Kas yra ribinis darbininkas?

9. Kam yra lygus ribinio darbininko darbo užmokestis?

10. Kam lygus, pagal J. B. Clark’¹, pirmojo darbininko prieš ribinį darbinink¹, darbo užmokestis?

11. Kaip J. B. Clark’as apibūdino statišk¹ gamybos tip¹.

12. Kokie veiksniai, pagal J. B. Clark’¹, lemia dinamiškas s¹lygas.

LITERATŪRA

с

Šalčius P. Raštai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol.: V. Lukoševičius (sudaryt.) ir kt. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 312-315.

Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 318-320.

Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 134-136; 204-206.

Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 424-439.

Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 618-621.

Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 189-192.

Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 256-261.

Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 362-364.

Clark A. H., Clark J. M. John Bates Clark: A Memorial. – New York: Columbia University Press, 1938.

Москва

XIX – XX С

I Москва: Изд-во МГУ, 1989. – С.

Москва: Высш. школа, 1983. – С.

o p Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C

C