CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

AMERIKIETIKASIS INSTITUCIONALIZMAS

ekonomika

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

AMERIKIETIKASIS INSTITUCIONALIZMAS

Pagrindinės sampratos:

Institutai. Institucionalizmas. Socialinė psichologija. Nuosavybė. Veblen’o efektas. Sandėrių teorija. Kolektyviniai veiksmai. Nuosavybės titulas. Administracinis kapitalizmas. Verslo ciklas. Trumpos ir ilgos bangos ekonomikoje. „Organinis gerbūvis“

Pagalbinės sampratos:

Vidurinioji klasė. Technokratija. Technologinis determinizmas. Konjunktūra. Akcijų kursai. Indeksai. Gamybos ir kapitalo koncentracija bei centralizacija. Dykinėjanti klasė. Verslo ir pramonės dichotomija. Socialiniai konfliktai. Tredjuonizmas. „Harvardo barometras“

XIX a. pabaigoje – XX a. prad˛ioje Vakarų civilizacijoje augo audringi prietaravimai, susijź su pramonės plėtra ir jos kartelizacija. Tuomet susipynė mil˛inikų pramonės koncernų bei vis labiau centralizuojamo bankų kapitalo jėgos, vyko ari monopolijų konkurencija. Laisvos konkurencijos kapitalizmas pama˛u peraugo į monopolistinź stadij¹. Visi ie procesai labiausiai pasireikė JAV, kur finansinis kapitalas tuo metu dalijosi savo įtakos zonas, o pramoninės koncentracijos katai perkeliami ant fermerių, darbininkų, vartotojų – viduriniosios klasės – pečių.

Tokiomis s¹lygomis XX a. pirmame ketvirtyje amerikiečių ekonomikos moksle susiformavo mokslininkų grupė, kurios nariai, nusivylź tais rezultatais, kuriuos praktikoje lėmė neribojamas rinkos mechanizmas, suaktyvinź stiprėjančių monopolistinių tendencijų ekonomikoje analizź ir talkindami savo alies „antitrestinei“ politikai, tapo įvairias metodais vykdomos ekonomikos socialinės kontrolės koncepcijos lyderiais. Jų teorijos, sugriaudamos J. N. Keynes’o ir A. Marshall’o viltis, kad įmanoma galutinai suderinti visus metodologinius skirtumus, pradėjo nauj¹ ekonominės minties kryptį, kuri¹ dabar vadiname institucionalizmu (nuo lotyniko ˛od˛io institutum – norma, įstaiga). i nauja m¹stymo kryptis, R. Heilbroner’io ˛od˛iais tariant, susijusi su įvairių reformistinių kolektyvizmo koncepcijų variantų plėtojimu, t. y. naujomis socialinės kontrolės koncepcijomis, trečiajame deimtmetyje augo ypač sparčiai ir vienu metu net grasino tapti dominuojančia amerikiečių ekonominės minties srove. Tai, kad institucionalizmas susiformavo būtent JAV, – neatsitiktinis reikinys, nes ekonominė mintis Amerikoje buvo savita ir glaud˛iai siejosi su sparčia kapitalizmo plėtra bei keletu svarbių judėjimų, atspindėjusių ekonomines ir politines realijas. Tai buvo darbo judėjimas, 1881 m. tapźs Amerikos darbo federacija, judėjimai, kurių alininkai pasisakė u˛ pigi¹ popierinź ir sidabro valiut¹, progresyvinį pajamų mokestį, valstybinį ˛emės ūkio kreditavim¹, skatino ˛emės ūkio produktų kainų didėjim¹, antitrestinis judėjimas, savo nuostatas įgyvendinźs priėmus Sherman’o antitrestinį įstatym¹ (1890 m.) ir specialų komercijos įstatym¹ (1887 m.), taip pat Pa˛angus judėjimas, vadovaujamas Moterų klubų generalinės federacijos; pastarasis siekė keičiant įstatymus reformuoti sistem¹.

Tarp ˛ymiausių institucionalizmo atstovų yra amerikiečių mokslininkai J. Commons’as (1862–1944 m.), W. Mitchell’as (1874–1948 m.), Walton’as Hamilton’as (1889–1946 m.). Pastarasis Čikagos universitete Pirmojo pasaulinio karo laikorpiu skaitė ˛ymųjį kurs¹, kuris vadinosi Socialinės ir ekonominės institucijos, ir pirmasis 1918 m. pavartojo termin¹ institucionalizmas bei Amerikos ekonominės asociacijos suva˛iavime 1919 m. jį apibūdino kaip gamybos socialinės kontrolės tyrimų kryptį. W. Hamilton’o nuomone, institucionalizmo u˛davinys – nagrinėti ekonominius reikinius kaip jų evoliucijos proces¹, plačiau taikyti apraom¹j¹ statistik¹ ir, atmetant siaur¹ klasinį po˛iūrį, kad ˛monės pirmiausia elgiasi pagal ekonominį savanaudikumo princip¹, atsisakyti abstrakčių pavienių ūkinių subjektų motyvacijos schemų. Institucinė ekonomika individo elgesį laikė didesnio socialinio modelio dalimi, kurį paveikė tuometinis gyvenimo būdas ir m¹stymo modeliai.

Institucionalizmo idėjų pradininku laikomas Thorstein’as Veblen’as (1857–1929 m.), tapźs svarbiausia figūra lau˛ant tradicinź politinź ekonomij¹ JAV ir savo knyga Dykinėjančios klasės teorija i esmės padėjźs pagrindus institucionalizmo atsiradimui. Tiesa, pasak M. Blaug’o, institucionalizmas niekada neturėjo organizacinio centro, ir ios srovės įvairumas suteikia pagrind¹ abejoti jos kaip mokslinės mokyklos egzistavimu. D. Sekler’is institucionalizm¹ net įvardijo kaip „ekonominės minties istorijos paslaptį“. Juk T. Veblen’as savo nepakartojam¹ sociologinź analizź pritaikė verslininko gyvenimikos filosofijos tyrimui; W. Mitchell’as beveik vis¹ savo gyvenim¹ skyrė statistinei med˛iagai rinkti; o J. Commons’as ianalizavo ekonominės sistemos funkcionavimo teisnius pagrindus. Vis dėlto susiklostė tradicija tris amerikiečių ekonomistus – T. Veblen’¹, W. Mitchell’¹ ir J. Commons’¹ – laikyti pagrindiniais ios krypties atstovais. Minėti mokslininkai suabejojo neoklasikinės krypties ivadomis, todėl institucionalizmas – tai tam tikra prasme alternatyva neoklasikinei ekonomikos teorijos krypčiai.

Daugelis i institucionalizmo atstovų rėmėsi Europos m¹stytojų, tokių kaip G. W. F. Hegel’is, K. Marx’as, Ch. Darwin’as ir H. Spencer’is intelektualiniu bei filosofiniu palikimu, taip pat amerikiečių W. James’o, C. Peirce’o ir J. Dewey’aus darbais, suformavusiais amerikietik¹j¹ pragmatizmo filosofij¹, teigusi¹ tiesos „praktinź koncepcij¹“ ir reliatyvizmo „antidoktrinik¹“ princip¹ teorijoje, bei kuriuose „tapimo“ (becoming) koncepcijos prieinimas I. Newton’o mechanistinei „buvimo“ (being) idėjai buvo ypač svarbus. Ch. Darwin’o Rūių atsiradimas (1859 m.) bei H. Spencer’io nepriklausomai nuo jo priėjusio evoliucijos idėj¹ ir perneusio i¹ nuo gyvų būtybių į visus procesus ir reikinius, veikalai buvo pagrindas to „evoliucinio“ po˛iūrio, kuris apibūdino ių mokslininkų priėjim¹ prie socialinių institutų tyrimo. Vadovaudamiesi plėtros idėja, jie (pirmiausia T. Veblen’as) kėlė sau tiksl¹ itirti realių reikinių esmź ir ių reikinių prie˛asčių evoliucij¹, savo judėjimo galutiniu tikslu įvardydami sukurti „kultūrologinź“ (cultural) ekonomikos teorij¹, pagrįst¹ antropologija, socialine psichologija ir sociologija. Ir dabar, M. Blaug’o ˛od˛iais tariant, nė vienas ekonomikos teorijos metodologijos veikalas negali isiversti nepaminėjźs io paskutinio ir paties reikmingiausio mėginimo įtikinti ekonomistus, kad jų teorijos turi būti grind˛iamos ne mechanikos, o biologijos ir jurisprudencijos analogijomis.

Institucionalizmo samprata ir pagrindiniai metodologiniai ypatumai

Kadangi institucionalizmas atsirado kaip opozicija neoklasikinei ortodoksijai, jis i pat prad˛ių asocijavosi su „kitaminčiais“ ir tapo savos rūies „disidentine“ kryptimi bei „periferija“ pagrindinei ekonominės minties srovei, kuri¹ apsprendė vyraujanti neoklasikinė paradigma. Be to, pa˛ymėtina, kad institucionalizmas i pat prad˛ių buvo grynai eklektikas reikinys ekonomikos teorijoje. Pragmatika institucionalistų nuostata sujungti skirtingas metodologijas, panaudoti visk¹, kas gali būti naudinga i visų mokyklų sukaupto lobyno kuriant reali¹ ir „konstruktyvi¹“ teorij¹, nulėmė institucionalizmo amorfikum¹ bei eklektikum¹.

Institucionalizmas, siekźs sukurti „konstruktyvi¹“ „instrumentalistinź“) teorij¹, kuri galėtų būti tinkama sprźsti svarbiausias visuomenės problemas ir visuomenės valdomai evoliucijai tobulesnės santvarkos link, dėl savo originalios metodologijos priskiriamas ypatingai ekonomikos mokslo srovei. Institucionalizmas atsirado ekonomikos teorijos ir sociologijos sankirtoje; tai atsispindėjo ir institucionalistinių tyrimų problematikos, ir metodologijos srityje. iai metodologijai būdingas:

socialinės psichologijos naudojimas (institucionalistų nuomone, teorija, pateikianti ˛mogaus ekonominio elgesio tinkam¹ traktuotź, turi apimti ir neekonominius veiksnius, aikinti elgesį įvertinant socialinius aspektus);

ypatingo dėmesio skyrimas politiniams ir socialiniams institutams

istorinis po˛iūris (pasireikźs „genetiku“ po˛iūriu į realių ekonominių struktūrų tyrim¹ ir siekiu isiaikinti plėtros varančias jėgas bei veiksnius);

evoliucionizmas;

reformatorika orientacija (ji pasireikia glaud˛iu institucionalistų teorinių nuostatų s¹ryiu su tam tikromis programinėmis nuostatomis ir praktinėmis rekomendacijomis valstybės politikos srityje).

Institucionalistams visada buvo būdingas polinkis į empirizm¹, „realistikos“ teorijos, pagrįstos praktikos apibendrinimu ir atspindinčios istorinź patirtį, kūrim¹. Institucionalizmo atstovų nuomone, ekonominės teorijos pagrind¹ turi sudaryti įvairių institucijų (valstybės, monopolijos, privačios nuosavybės, konkurencijos, mokesčių, paveldimumo, eimos) tyrimas ir apraymas.

Institucionalizmas grie˛tai prietaravo neoklasikinei ortodoksijai. Kaip vėliau pa˛ymėjo J. M. Clark’as, pats terminas „institucionalizmas“ buvo pradėtas vartoti kaip apibendrinantis at˛vilgiu įvairių ekonomistų, kurių sujungiančiu pradu buvo kritikas po˛iūris į neoklasikinź ortodoksij¹. Institucionalizmas prietaravo ortodoksinei teorijai dėl ių prie˛asčių: jis teigė, kad ortodoksinė politinė ekonomija grįsta diskredituota hedonistine ˛mogaus elgsenos teorija; kad jos pagrindinis individualistinės konkurencijos postulatas yra neteisingas ir netikslus; bei kad jos pagrindinė ekonominės pusiausvyros s¹lygų nustatymo problema grind˛iama neteisinga analogija su fiziniais mokslais ir numano statinį po˛iūrį į ekonominź organizacij¹, skirtingai nuo tikrojo plėtros proceso.

Institucionalistai kritikavo neoklasikinź mokykl¹ u˛ jos ribotum¹, pasireikusį, jų nuomone, kaip metodologijos, ignoravusios sociologinių, politinių, socialinių-psichologinių veiksnių vaidmenį ekonominio mechanizmo funkcionavimo srityje, siaurumas. Jei neoklasikai savo mintis grindė A. Smith’o teze apie rinkos ūkinio mechanizmo tobulum¹ ir ekonomikos savireguliacij¹ bei laikėsi „gryno ekonomikos mokslo“, tai institucionalistai, grie˛tai pasisakydami prie tokių darbų, kaip J. N. Keynes’o Politinės ekonomijos visuma ir metodas, pavertusių ekonomikos teorij¹ abstrakčiu mokslu, poveikį, varom¹ja ekonomikos jėga kartu su med˛iaginiais veiksniais laikė ir dvasinius, moralinius, teisinius bei kitus veiksnius, nagrinėjamus istoriniame kontekste. Kitais ˛od˛iais tariant, institucionalizmas savo analizės objektu įvardija ir ekonomines, ir neekonomines socialinės-ekonominės plėtros problemas – socialinės psichologijos evoliucij¹. Be to tyrimo objektai – institutai – neskirstomi į pirminius ir antrinius bei neprieinami vieni kitiems.

Institucionalistų nuomone, ekonomikos mokslas nagrinėja kainų ir konkurencijos problemas, neanalizuodamas racionalios ˛mogaus psichologijos. Tokiu atveju tampa svarbūs ne pusiausvyros tyrinėjimai, bet konfliktai tarp ˛monių kolektyvų. Neatsitiktinai institucionalistai vietoj pusiausvyros teorijos siūlė plėtoti evoliucinź teorij¹ ir teigė, kad pagal savo pobūdį ekonomikos teorija turi būti „orientuota į politik¹ ir kilti i vald˛ios politinės ekonomijos institucinių realijų“. Juos domino institucinis ekonominės sistemos pjūvis.

Institucionalizmas, kaip priepriea neoklasikų rinkos koncepcijai ir tradicinei visuomenės spontanikos plėtros ekonominei filosofijai, ikėlė „aktyvistinź“ filosofij¹, kurioje teigiamas „pozityvios“ valstybės, skirtos u˛tikrinti valdom¹ valstybės raid¹, principas. „Klasikinio tipo“ ekonominiam liberalizmui, XIX a. patekusiam į ideologinės krizės tarpsnį, institucionalistai prieino „organizuoto socialinio veikimo“ pozicij¹, susiet¹ su paiekomis socialinės organizacijos naujos formos ir ekonominės demokratijos naujo turinio. is naujasis turinys turėjo gerokai skirtis nuo ankstesnių vyravusių pa˛iūrų apie ekonominź demokratij¹, apibūdintų valstybės nesikiimo, juridikai laisvos asmenybės autonomijos, „natūralių teisių“, „natūralaus vystymosi“ doktrinomis. Kitaip nei tradicinio individualizmo atveju, formavosi „demokratinio kolektyvizmo filosofija“ su jos pagrindine idėja apie ekonomikos bei visuomenės plėtros valdym¹. Apibrė˛damas jos bendrus rėmus, W. Hamilton’as straipsnyje Socialinių mokslų enciklopedijai raė, kad i filosofija siekė apimti realias visuomenės raidos tendencijas, ekonominių reformų program¹, „visuomeninės gerovės“ teorij¹ ir visuomenės ateities s¹rangos modelį. Būtent tai, jo nuomone, atsispindėjo siekyje u˛tikrinti individo ir valstybės, laisvės ir vald˛ios, individualios naudos motyvo ir visuomeninės gerovės „veiksming¹ kompromis¹“. Tokios pozicijos skiriamasis bruo˛as buvo tai, kad kolektyvizmas vertinamas kaip tam tikras nuoseklus ir nenutrūkstamas „empirinis procesas“. Kaip pabrė˛ė W. Hamilton’as „empirinis kolektyvizmas“ pačia savo esme nepriims jokių vieningų i anksto parengtų visuomenės s¹rangos projektų ir visaapimančių schemų politikos srityje. Pagal i¹ filosofij¹ kiekviena atskira problema turi būti sprend˛iama individualiai, atsi˛velgiant į susiklosčiusi¹ situacij¹.

Institucionalizmas, kaip minėta, pasireikė kaip empirinė srovė, prieinta abstrakčiai-teorinei krypčiai. Institucionalistai mėgino abstrakčius tyrinėjimus pakeisti pozityviais realių ˛mogaus aktyvumo formų, kurios vis¹ laik¹ keičiasi ir sudaro vadinamuosius institutus, tyrimais. Dėl to jie pastebi, kad įstatymai reliatyvūs, kad kiekvienas įstatymas tinkamas tam tikroms apibrė˛toms s¹lygoms, apribotoms tam tikrų institutų. Institutų nagrinėjimas per teisės prizmź ypač irykėjo J. Commons’o darbuose, bet „juridinis po˛iūris“ daugiau ar ma˛iau buvo būdingas visų institucionalistų m¹stymui.

Institutai (institucijos) – tai skirtingos kilmės socialiniai reikiniai (mokesčiai, eima, valstybė, profesinės s¹jungos, konkurencija, privati nuosavybė, finansų sistema, pats rinkos mechanizmas) arba jų pagrind¹ sudarantys skirtingos kilmės psichologiniai, teisiniai, etiniai ir kiti reikiniai (papročiai, įpročiai, instinktai). Pagal T. Veblen’o apibrė˛im¹ socialiniai-ekonominiai institutai – tai visuomeninio gyvenimo įgyvendinimo proceso įprastiniai būdai, jo s¹ryyje su materialia aplinka, kurioje gyvena visuomenė . Pasak W. Hamilton’o, pirmojo pavartojusio kategorij¹ institutas, is terminas – tai verbalinis simbolis, apraantis socialinius reikinius, reikiantis m¹stymo ar veikimo būd¹. Daug tokių reikinių galima rasti tautų tradicijose ar grupių įpročiuose. Kitaip tariant, tai tarsi visuomenei būdingos procedūros ar susitarimai. Institutų pavyzd˛iai gali būti: valstybė, eima, privati nuosavybė, piniginė sistema. ia prasme institutai nagrinėjami kaip tam tikra objektyvi realybė, kaip istorinės evoliucijos, vykusios per materialių s¹lygų s¹veik¹, įstatymų kūrim¹, idėjų plėtr¹, valstybės politik¹ ir t. t., rezultatas. Jie pasireikia kaip ekonominių subjektų elgesį formuojantys veiksniai. Kita vertus, institutai pasireikia kaip ˛monių pasaulį keičiančios veiklos objektas, instrumentai, turintys, kaip parodė J. Commons’as, kisti dėl kolektyvinių socialinių veiksmų .

Taigi terminas institutas sunkiai apibrė˛iamas, tačiau jame sutelkta svarbi idėja – iplėsti ekonomikos mokslo ribas, įtraukiant neekonominių reikinių ir įstaigų analizź. (Kaip XX a. paskutiniame deimtmetyje raė 1993 m. ekonomikos Nobelio premijos laureatas Douglass’as C. North’as, Institucijas įtraukdami į ekonomikos teorij¹ ir ekonominź istorij¹, ˛engiame esminį ˛ingsnį ios teorijos ir istorijos tobulinimo kryptimi ). Institutai – tai ˛odinis grupės visuomeninių papročių simbolis. Jie reikia vyraujantį ir pastovų m¹stymo arba veikimo būd¹, kuris grupei tapo įpročiu arba tautai papročiu. Jei vėl pacituotume vien¹ pagrindinių naujojo institucionalizmo atstovų D. C. North’¹, kuris dar būdamas studentas skaitė T. Veblen’o, J. Commons’o veikalus, padariusius jam didelź įtak¹ savo pa˛iūromis į ūkio funkcionavim¹, tai jis institucijas apibrė˛ė kaip „visuomenės ˛aidimo taisykles arba, formaliau tariant, kaip ˛monių sukurtus apribojimus, formuojančius ˛mogik¹j¹ s¹veik¹“, t. y. kaip apribojimus, kuriuos ˛monės prisiima siekdami struktūrizuoti savo tarpusavio santykius. Toliau jis knygoje Institucijos, jų kaita ir ekonomikos veikmė (1990 m.) raė: „Institucijos negalima pamatyti, pačiupinėti ar net imatuoti: jos yra ˛mogaus proto konstruktai“.

ios krypties atstovai mano, kad visi institutai turi kolektyvinės psichologijos bruo˛ų. Vadinasi, analizuojant skirtingų grupių papročius, mokslas turi parodyti, kokie ekonominiai ar moraliniai momentai susijź su tam tikrais institutais, ir kodėl jie nustoja tenkinti naujus poreikius bei u˛leid˛ia viet¹ kitiems.

Taigi institucionalistai neoklasikinei rinkos teorijai, kurioje rinka ikyla kaip universalus ir neutralus ribotų ekonominių iteklių paskirstymo tarp alternatyvių jų panaudojimo galimybių mechanizmas, prieino savo rinkos mechanizmo kaip socialinio instituto, kurio funkcionavimo pobūdis atspindi ekonominės sistemos ypatybes ir kuris pats keičiasi evoliucionuojant visuomenei, tyrimus. Institucionalistai siekė rasti būd¹ papildyti rinkos mechanizm¹ „kolektyvinių ekonominių sprendimų formavimo ir įgyvendinimo demokratiniu politiniu mechanizmu“. Siekdami pagrįsti rinkos ir valdomos ekonomikos derinimo princip¹, jie pabrė˛ė, kad kalba eina ne apie pasirinkim¹ tarp „laisvos“ ir „kontroliuojamos“ ekonomikos, bet apie visuomeninź kontrolź, kurios organizavim¹ jie siejo su valstybe, kaip prieprie¹ privačiai kontrolei, vykdomai stambių korporacijų ir jų susivienijimų.

Institucionalistai mano, kad ekonomikos mokslas turi i naujo apsvarstyti tikslus, kurių siekia ˛monija, iekodama gerovės (vadinamajai normatyvinei funkcijai). Jie atmeta klasikinės mokyklos harmonijos idėj¹ ir pagrindinius jos postulatus.

Institucionalizmo teorijoje galima aptikti dvi ieities pozicijas:

Kritik¹j¹, kuri ireikiama kaip negatyvus po˛iūris į laisv¹ versl¹;

Pozityvi¹j¹, kuri įkūnijama kaip egzistuojančios santvarkos modernizacijos siekis.

Priklausomai nuo po˛iūrio ypatumų, tradicikai skiriamos tokios XX a. pirmosios pusės institucionalizmo mokyklos arba variantai: a) psichologinė (pirmiausia siejama su T. Veblen’u), jos atstovai kapitalizmo socialinius-ekonominius procesus, klasių kov¹ aikino Ch. Darwin’o natūralios atrankos teorija; b) teisinė (˛ymiausias atstovas – J. Commons’as), ios mokyklos atstovai teigė, kad kapitalizmo socialinius-ekonominius santykius lemia teisinės institucijos; c) konjunktūrinė (jos lyderis – W. Mitchell’as), jos atstovai institucionalistinź metodologij¹ naudojo siekdami praktinių ekonominių prognozių ir verslo ciklo reguliavimo tikslų. Vadovaudamasis ia tradicija, L. B. Alter’is, įvardindamas mokyklas, savo monografijoje apie amerikiečių politinź ekonomij¹ taikė tokius terminus, kaip socialinis-psichologinis, socialinis-teisinis ir konjunktūrinis -statistinis institucionalizmas.

Institucionalistų paskelbtas „metodologinis perversmas“ turėjo savas teorines ir socialines-istorines aknis.

Kadangi XIX a.–XX a. sankirtoje amerikiečių ekonominės minties lygis smarkiai atsiliko nuo Europos, teorinių idėjų importas atliko svarbų vaidmenį JAV. Ypač tai susijź su idėjomis, tapusiomis reformistinių koncepcijų pagrindu. Todėl neatsitiktinai aptardami institucionalizmo teorines aknis metodologijos aspektu, daugelis tyrinėtojų pastebi, kad i mokykla turi daug bendro su vokiečių istorine mokykla. Pavyzd˛iui, W. Leontief’as rao, kad ˛ymūs amerikiečių ekonominės minties atstovai (turėdamas omenyje T. Veblen’¹ ir W. Mitchell’¹) „savo kiekybinių analitinių metodų ekonomikos moksle kritikoje pratźsė bendr¹ vokiečių istorinės mokyklos linij¹. I dalies tai galima paaikinti ta aplinkybe, kad am˛ių sandūroje vokiečių istorinės mokyklos įtaka JAV buvo tiek pat didelė, ar net galbūt reikmingesnė, nei anglikosios mokyklos įtaka“. Apskritai, institucionalizmo „importinź“ kilmź būtinai pabrė˛dvo visi ariausi ios krypties prieininkai. O F. A. von Hayek’o, L. C. Robbins’o ir F. H. Knight’o pastangomis XX a. ketvirtajame deimtmetyje buvo iplatinta versija, pagal kuri¹ institucionalizmas yra vokiečių istorinės mokyklos persodinimo į amerikietik¹ dirv¹ produktas.

I tiesų ios krypties atsiradim¹ smarkiai paveikė vokiečių istorinės mokyklos atstovai. Daugelis amerikiečių mokslininkų (ekonomistų, sociologų, istorikų) studijavo Vokietijos universitetuose; ten natūraliai buvo paveikti istorinės mokyklos. is poveikis pasireikė ne tik priimant istorizm¹ kaip alternatyv¹ dedukcinei analizei kaip tyrimų metodui, bet ir per vokiečių sozialpolitik ir jos dėmesį socialinėms reformoms. Taip pat daugelis jų perėmė Herbert’o Spencer’io socialinės evoliucijos filosofij¹, atmetusi¹ po˛iūrį, kad Visata funkcionuoja pagal nustatyt¹ natūrali¹ tvark¹.

I prad˛ių institucionalizmo alininkai nevengė tiesioginės konfrontacijos su klasikų, o vėliau ir neoklasikų teorijomis. Prietaraudami universalioms ekonomikos teorijos pretenzijoms, institucionalistai pabrė˛ė istorinių, socialinių ir institucinių veiksnių svarb¹, kurie sudaro vadinamuosius ekonominius „įstatymus“, priklausančius nuo ių veiksnių. Jie teigė, kad daugelis dalykų ekonomikoje nėra nepakeičiama, o priklauso nuo nuolat kintančių istorinių s¹lygų, kurios individ¹ veikia arba tiesiogiai, arba netiesiogiai per institucijas ar visuomenź. ia prasme institucionalizmo kryptis tarsi įsiterpė tarp Amerikos pesimistų (Henry C. Carey ir Daniel’io Raymond’o) veikalų ir V. Pareto darbų.

Taigi, institucionalistus su vokiečių istorine mokykla suartino ne tik tai, kad jie pripa˛ino did˛iulį įvairių neekonominių institutų ūkinį vaidmenį, bet ir reikalavimas ekonominius reikinius analizuoti pagal jų istorinź plėt¹. Nors, beje, savo programiniame straipsnyje Kodėl ekonomika nėra evoliucijos mokslas (1898 m.), laikomame institucionalizmo prad˛ia, T. Veblen’as kritikavo G. Schmoller’io ir jo pasekėjų empirizm¹. Abi kryptis suartino siekis: 1) siaur¹ utilitarinį Homo oeconomicus modelį pakeisti platesne interpretacija, grind˛iama tarpdisciplininiu po˛iūriu (socialine filosofija, antropologija, psichologija). Kaip vėliau raė R. Coase’as, „Ekonomikos teorijos sukurtas naudos racionalus maksimizuotojas niekuo nepanaus į paprast¹ ˛mogų, kuris kratosi autobuse, ir apskritai neprimena jokio vyro (ar moters) jokiame autobuse“; 2) ekonomikos teorij¹ orientuoti į socialines problemas, siekiant j¹ panaudoti kaip instrument¹ reformoms vykdyti. T. Veblen’as savo veikl¹ pradėjo beveik kartu su vokiečių istorinės mokyklos treči¹ja karta, o jo mokinys W. Mitchell’as buvo vokiečių jaunosios istorinės mokyklos jauniausio atstovo A. Spiethoff’o am˛ininkas. Tai, kad T. Veblen’as ir W. Sombart’as orientavosi į evoliucinį-biologinį po˛iūrį ir pabrė˛ė įtakos ar spaudimo vaidmenį kapitalistinėje verslininkystėje juos suartino. Ekonomikos procesų ciklikumo tyrimas suartino W. Mitchell’¹ ir A. Spiethoff’¹. Atidus dėmesys „darbininkų klausimui“, politiniams-teisiniams socialinių judėjimų aspektams, ekonominiam reformizmui, tokie būdingi G. Schmoller’io mokyklai, ne ma˛iau buvo svarbūs ir J. Commons’ui Galiausiai ekonomistų-institucionalistų, ypač T. Veblen’o, iskirtinis bruo˛as tapo didesnis dėmesys technologijos poveikiui visuomenei ir mokslinių-techninių specialistų vaidmeniui. is bruo˛as lėmė, kad jis „giliai“ brovėsi į sociologijos mokslo sfer¹. Tai taip pat leid˛ia į˛velgti paraleles su vokiečių istorine mokykla (jos treči¹ja karta – W. Sombart’u ir ypač M. Weber’iu, turėjusiu didelį poveikį institucionalistų po˛iūriui į stambi¹ korporacij¹ kaip socialinź-ekonominź organizacij¹. Tai ypač ryku J. K. Galbreith’o darbuose, kuriuose visikai M. Weber’io idėjų dvasioje organizacija nagrinėjama kaip vald˛ios altinis).

Tačiau reikia pastebėti, kad nors istorikumas ir socialinės srities veiksnių įvertinimas ekonominio augimo kelių pagrindimui ir simbolizuoja metodologinių institucionalizmo ir vokiečių istorinės mokyklos principų panaum¹, bet anaiptol nereikia visiko ir bes¹lygiko vokiečių istorinės mokyklos tradicijų perėmimo. Tam yra keletas prie˛asčių.

Pirma, XIX a. antrosios pusės vokiečių autoriai, būdami paveikti A. Smith’o teorijos, visikai rėmė Prūsijos junkerių sluoksnius kovojančių u˛ prekybos laisvės ir kitų ekonominio liberalizmo principų, tarp jų neribotos laisvos verslininkų konkurencijos būtinum¹, įtvirtinim¹ Vokietijoje.

Antra, istorikumas vokiečių mokyklos tyrinėjimuose pasireikė pirmiausia tuo, kad jie tvirtino esant natūralų rinkos ekonominių santykių natūralų pobūdį ir rėmė nuostatas, jog pusiausvyra ekonomikoje automatikai nusistovėjo per vis¹ ˛monių visuomenės plėtojimosi laikotarpį.

Trečia, vokiečių istorinės mokyklos autorių darbuose nebuvo leid˛iama net ir menkiausių u˛uominų apie galimybź reformuoti visuomenės ekonominį gyvenim¹ pagal principus, apribojančius „laisv¹ verslininkystź“.

T. Veblen’as ir jo pasekėjai daug stipriau, nei vokiečių pirmtakai, pabrė˛ė, kad nepakanka ekonomikos kaip laisvoje rinkoje veikiančių nepriklausomų individualių ūkių, pardavėjų ir pirkėjų sistemos analizės. Tam, neabejotinai, daug įtakos turėjo socialinė-ekonominė padėtis JAV XIX a. pabaigoje – XX a. prad˛ioje. is laikotarpis pa˛ymėtas spartaus korporacijų augimo, galingų monopolijų atsiradimo ir pirmųjų mėginimų valstybės mastu, institucikai pasiprieinti jų susidarymui ir funkcionavimui. Būtent institucionalistai vieni pirmųjų i bur˛uazinių ekonomistų pradėjo aprainėti ir teisinti valstybinį monopolistinį kapitalizm¹, kurį jie vadino administraciniu kapitalizmu. Dauguma ankstyvojo laikotarpio institucionalistų, keldami klausim¹ dėl kapitalistinės monopolizacijos ir būtinumo sukurti ekonomikos kontrolės nauj¹ socialinį mechanizm¹ (skirtingai nuo rinkinio reguliavimo mechanizmo ir jį papildant), nagrinėjo valstybinį reguliavim¹ kaip priemonź, padedanči¹ pa˛aboti didelių bendrovių monopolinź jėg¹ ir visuomenź apsaugoti nuo neigiamų monopolizacijos padarinių. Pirmiausia tai buvo susijź su komunalinio ūkio akomis ir gele˛inkeliu, kur konkurencijos rinkinių jėgų veikimas buvo akivaizd˛iai susilpnėjźs.

Institucionalizmas atspindėjo ir kit¹ pokyčių ekonomikos sferoje klod¹: vis augantį techninės pa˛angos vaidmenį ir dėl to rykėjantį techninės inteligentijos vaidmenį.

Taip institucionalizmas tapo kokybikai nauja ekonominės minties kryptimi. Jis apėmė geriausius teorinius-metodologinius buvusių ekonomikos teorijos mokyklų pasiekimus, ir pirmiausia pagrįstus matematika ir matematiniu aparatu mar˛inalistinius neoklasikų ekonominės analizės principus (ekonomikos plėtros tendencijų ir rinkos konjunktūros pokyčių nustatymo srityje), taip pat metodologinį vokiečių istorinės mokyklos instrumentų (tiriant visuomenės „socialines psichologijos“ problemas).

Dauguma aspektų panai¹ nuomonź ireikė ir M. Blaug’as, kurio manymu, mėgindami nustatyti institucionalizmo esmź, pastebime tris bruo˛us, priskirtinus metodologijos sričiai:

nepasitenkinimas auktu abstrakcijos lygiu, būdingu neoklasikams, ir ypač statiniu ortodoksinės kainų teorijos pobūd˛iu;

siekimas integruoti ekonomikos teorij¹ su kitais visuomenės mokslais arba „tikėjimas tarpdisciplininio po˛iūrio privalumais“ (tai ypač būdinga J. Commons’ui);

nepasitenkinimas nepakankamu klasikinių ir neoklasikinių teorijų empirikumu, kvietimas vykdyti detalius kiekybinius tyrimus.

Čia dar reikėtų pridėti reikalavim¹ stiprinti „visuomeninź verslo kontrolź“ (taip vadinosi J. M. Clark’o 1926 m. ileista knyga), kitaip tariant, palankų po˛iūrį dėl valstybės kiimosi į ekonomik¹.

ie keturi bruo˛ai gana netolygiai atsispindi svarbiausių „institucionalistų“ veikaluose. T. Veblen’as visikai nebuvo suinteresuotas ekonominio gyvenimo faktų rankiojimu ir i principo neprietaravo prie neoklasikų abstraktų-dedukcinį metod¹. Negana to, jis i viso atsisakė ekonomikos mokslui priskirti vokiečių istorinės mokyklos veikalus. Ortodoksinės teorijos loginis metodas jį tenkino. To negalima pasakyti apie jos hedonistines ir atomistines ˛mogikosios prigimties koncepcijas, t. y. apie W. S. Jevons’o – A. Marshall’o vartotojikos elgsenos teorij¹. Be to, jis ry˛tingai pasisakė prie centrinź neoklasikinės gerovės teorijos tezź, pagal kuri¹ tobula konkurencija esant tam tikriems apribojimams padeda pasiekti optimalių rezultatų. Tai jis vadino status quo teleologija ir apologija. T. Veblen’o nuomone, ekonomikos teorija turi būti evoliucinis mokslas. Čia jis turėjo omenyje ekonominių institutų atsiradimo ir plėtros tyrim¹ bei po˛iūrį į ekonominź sistem¹ kaip į „kumuliatyvinį proces¹“, o ne „į pusiausvyr¹ grį˛tantį mechanizm¹“. T. Veblen’as ekonominius institutus apibrė˛ė kaip įprastų m¹stymo ir visuotinai priimtinos elgsenos būdų kompleks¹. I čia, atrodytų, galima būtų daryti ivad¹, kad institucionalistinė ekonomikos teorija turi apimti visuomenės papročių ir įpročių, „isikristalizavusių“ kaip ekonominiai institutai, analizź. I tiesų T. Veblen’as siūlo skaitytojams tai, k¹ galima pavadinti kultūros kritika, pagardinta instinktų psichologija, rasistine antropologija ir sparnuotomis frazėmis. Demonstratyvus vartojimas (conspicuous consumption piniginė konkurencija (pecuniary emulation), neesantys savininkai (absentee ownership), kontrolės laisvė (discretionary control) – tai tik keletas i terminų, kuriais jis praturtino anglų kalb¹. is derinys buvo toks unikalus ir individualus, kad net patys gabiausi T. Veblen’o mokiniai nesugebėjo pratźsti ar iplėtoti jo tradicijų. Jo knygos, tokios kaip Dykinėjančios klasės teorija (1899 m.) ir Verslo įmonės teorija (1904 m.), i pirmo ˛vilgsnio priklauso ekonomikos teorijai, bet i tikrųjų tai „pramonės kapitonų“ vertybių ir po˛iūrių tyrimas.

Pagal kai kuriuos vertinimus, institucionalistinės ekonominės minties krypties atsiradimo data ir reikėtų laikyti T. Veblen’o monografijos Dykinėjančios klasės teorija ileidimo dat¹ – 1899 m. Tačiau, turint omenyje vėliau atsiradusias ne ma˛iau reikmingas J. Commons’o ir W. Mitchell’o publikacijas, lėmusias kaip ir naujų institucionalizmo krypčių gimim¹, ios ekonomikos teorijos krypties idėjų ir koncepcijų tikslaus formavimosi į viening¹ visum¹ periodas vis dėlto būtų apie XX a. treči¹jį – ketvirt¹jį deimtmečius.

Minėtų amerikiečių mokslininkų ir jų pasekėjų darbus vienija antimonopolinis kryptingumas, visuomeninių santykių visumos poveikio ekonominiam augimui įvertinimo ir valstybės įsikiimo į ekonomik¹ būtinumo idėja. Kaip raė F. von Hayek’as, „Jeigu monopolijos kokiose nors srityse yra neivengiamos, tai geriausias sprendimas, kuriam iki pastarojo laiko amerikiečiai teikė pirmenybź – stipri vyriausybė kontroliuoja privači¹ monopolij¹. Nuoseklus ios koncepcijos įgyvendinimas ˛ada daug geresnius rezultatus, nei tiesioginis valstybinis valdymas“.

Vis dėlto tenka pripa˛inti, kad analizės srityje institucionalistams nepavyko įgyvendinti savo pa˛ad¹ ir sukurti gyvybing¹ alternatyv¹ neoklasikinei teorijai. Būtent dėl ios prie˛asties minėta kryptis pama˛u prarado įtak¹, net ir JAV, kur I. Fisher’io, F. W. Taussig’o ir F. H. Knight’o, ekonomikos moksle ypač igarsėjusio savo ypač originalia disertacija, 1926 m. ileista pavadinimu Rizika, neapibrė˛tumas ir pelnas, darbų dėka ėmė dominuoti mar˛inalizmo pozicijos, nors institucionalistų pateikta neoklasikinės ortodoksijos kritika da˛nai buvo visikai pagrįsta. I visos institucionalizmo metodologinės raidos galima padaryti toki¹ ivad¹: kad įveiktume sen¹ teorij¹, neu˛tenka griaunančiai kritikuoti jos prielaidas ar surinkti naujų faktų – reikia pasiūlyti nauj¹ teorij¹.

Ir dar keletas ˛od˛ių apie termin¹ institucionalizmas. Jo pagrindas yra vienas i sampratos institutas aikinimų. Į pastar¹jį institucionalistai ˛velgia kaip į pirminį visuomenės skatinančios jėgos ekonomikoje ir u˛ jos ribų element¹. Institucionalizmo ideologijoje institutams priskiriamos pačios įvairiausios kategorijos ir reikiniai (pavyzd˛iui, valstybė, eima, verslininkystė, monopolijos, privati nuosavybė, profesinės s¹jungos, religija, papročiai ir pan.), lemiantys papročius, įpročius, etik¹, teisinius sprendimus, visuomenės psichologij¹ ir – svarbiausia – ekonomikos evoliucij¹.

Kaip minėta, trijose irykėjusiose institucionalizmo srovėse T. Veblen’as atstovauja psichologinį (technokratik¹jį) institucionalistinių tyrinėjimų variant¹, J. Commons’as – teisinį (juridinį), o W. Mitchell’as – konjunktūrinį (empirinį-prognostinį).

8.3.2. T. Veblen’o ekonomikos teorija

Gyvenimo kelias. Institucionalizmo lyderis – amerikiečių ekonomistas Thorstein’as Bunde Veblen’as (1857–1929 m.), profesoriavźs daugelyje koled˛ų ir universitetų bei įėjźs į ekonomikos istorij¹ kaip „pirmasis nuoseklus Amerikos kapitalizmo kritikas“. Jis gimė imigrantų i Norvegijos daugiavaikėje eimoje Valders’e, Viskonsino valstijoje. Būdamas atuonerių kartu su tėvais persikėlė į didelź ferm¹ Minesotoje. Jo vaikystė buvo tipika persikėlėlių eimos, izoliuota atvykėlio vaikystė: paprasta, niūri, padrika. Jaunystėje mokėsi nedideliame Rytų pakrantės koled˛e – Carleton College Academy. Ten septyniolikmetį T. Veblen’¹ isiuntė eima, vildamasi, kad jis taps liuteronų dvasininku. Čia jo ekonomikos teorijos dėstytojas buvo John’as Bates’as Clark’as, kuriam, kaip minėta, buvo lemta tapti vienu ˛ymiausių profesionalių ekonomistų-neoklasikų JAV. Po Carleton College’o toliau T. Veblen’as trumpai studijavo John’o Hopkins’o universitete; ten ypač didelź įtak¹ tolimesniam jo m¹stymui ir raymo stiliui padarė John’o Dewey’aus (1859–1952 m.) filosofijos bei politinės ekonomijos paskaitos. Pa˛ymėtina, kad J. Dewey’us pasiūlė instrumentalistinź koncepcij¹, kuri tapo kulminaciniu pragmatizmo taku, ir buvo vienas i reformatorikai nusiteikusios inteligentijos idėjinių vadovų.

T. Veblen’as buvo be galo keistas ˛mogus, valstietikos ivaizdos, tikras norvegų ūkininkas. Po ia keista ivaizda slėpėsi dar keistesnė asmenybė, spindėte spindėjusi svetimumu visuomenei. Bruzdančioje, augančioje, tuntais erzeliuojančioje visuomenėje, kurioje gyveno, jis buvo atskirai – neįsitraukźs, neu˛sianga˛avźs, tolimas, nuoalus, abejingas, svetimas. is vadinamasis disformizmas (prieingybė konformizmui) lėmė T. Veblen’o likim¹ moksle ir gyvenime. Patyrźs presti˛inio Jeilio universiteto neturtingo studento, vėliau filosofijos daktaro – bedarbio ir literatūrinio padienio – dali¹ (nepaisant J. B. Clark’o rekomendacijos, sulubavus sveikatai T. Veblen’ui nepavyko „parsiduoti“ akademiniuose sluoksniuose), jis septynerius metus skyrė savivietai ir dar kart¹ tapo studentu, į kart¹ Cornell’io universitete. Ten jis studijavo antropologij¹, sociologij¹ ir ekonomikos teorij¹, vėlgi vadovaujant kitam neoklacisizmo alininkui James Laurence Laughlin’ui (1850–1933 m.). is vėliau sutiko tapti Čikagos universiteto Politinės ekonomijos departamento vadovu, bet ikėlė s¹lyg¹, kad T. Veblen’ui bus leista dirbti kartu. Taip T. Veblen’as, sulaukźs trisdeimt penkerių, galiausiai įsitaisė Čikagos universitete, gavo kuklias pareigas bei kasmetinź 520 dolerių alg¹ ir ten idirbo 14 metų. Jam teko rūpintis ˛emės ūkio ekonomikos, socializmo ir ekonomikos teorijos istorijos paskaitomis. Be to, į T. Veblen’o pareiga buvo ir Journal of Political Economics redagavimas; tai jis darė beveik 10 metų. Būtent dėl ios savo veiklos, T. Veblen’as ir pats da˛nai raė į mokslinius ˛urnalus.

1892 m. Čikagos universitetas buvo įkurtas u˛ turtingiausio verslininko, naftos magnato John’o D. Rockefeller’io pinigus, kurio samdomi juristai sukūrė teisinį pagrind¹ funkcionuoti stambioms holdingo bendrovėms. Taip T. Veblen’as atsidūrė Did˛iojo verslo, pradėjusio subsiduoti Amerikos universitetus ir veikti vyraujantį juose m¹stymo būd¹, sparčiai besiplečiančios vald˛ios orbitos viduje. iam pasauliui – taip pat kaip ir savo buvusio dėstytojo J. B. Clark’o akademiniam mar˛inalizmui bei apskritai klasikinei ir neoklasikinei ekonominei analizei – savo kūriniais jis metė iūkį. Bet jis sulaukė ir atitinkamo atsakymo – u˛ skaudų Čikagos universitet¹ remiančių verslininkų puolim¹ galiausiai buvo papraytas palikti universitet¹. T. Veblen’as vėliau dar dirbo Stanfordo ir Misurio universitetuose bei naujojoje Socialinių tyrimų mokykloje, bet aukčiau docento pareigų niekur nepakilo. 1927 m. jis grį˛o į Kalifornij¹, kur mirė 1929 m. rugpjūčio 3 d. Iki did˛iojo vertybinių popierių rinkos kracho (kurį i esmės buvo nuspėjźs) buvo likź vos keletas mėnesių.

Ekonomikos teorija. T. Veblen’¹ labai anksti u˛valdė idėja, kad bet kokį mokslinį darb¹ reikia rayti laikantis skeptiko m¹stymo pozicijų. Kadangi jis buvo kilźs i visikai kitokios kultūrinės aplinkos, Amerikoje matė daug keistų ir i esmės diskutuotinų dalykų. M. Blaug’as savo knygoje Didieji ekonomistai iki Keynes’o T. Veblen’o viet¹ ekonomikos teorijoje prilygino raytojo satyriko J. Swift’o (1667–1745 m.) vaidmeniui anglų literatūroje – „meistrikumo ir satyros genijus“. Taikli¹ dviprasmybź ir kand˛i¹ paaip¹ atpa˛įstame ir T. Veblen’o darbuose, ir J. Swift’o Guliverio kelionėse. I tiesų i gluminanti ir sudėtinga, aklinai savyje u˛sidariusi asmenybė turėjo tik vien¹ iraikos būd¹: raė atria lyg amenys anglų kalba, labai panaiu į jį patį stiliumi – painiu ir perkrautu specialia informacija bei terminologija, primenančia chirurginį būd¹, kai objektas apnuoginamas ir perskrod˛iamas visai be kraujo – toks atrus esti lancetas. T. Veblen’as paraė daug stambių veikalų ekonomikos ir sociologijos srityje, kuriuose jis rėmėsi Ch. Darwin’o gamtos evoliucijos teorija, visų visuomeninių santykių (tarp jų ekonominių ir socialinių-psichologinių) tarpusavio ryių bei savitarpio s¹lygotumo principu. Tarp T. Veblen’o darbų svarbiausi yra ie: 1. Dykinėjančios klasės teorija (1899 m.), plačiai igarsinusi autorių (ileista knyga i karto sukėlė sensacij¹, kaip vienas ˛ymus sociologas pasakė T. Veblen’ui: „ji sukėlė rytietik¹ s¹myį“, nes did˛ioji knygos dalis skirta itirti kasdienio gyvenimo ekonominź psichopatologij¹. Joje autorius tyrinėja amerikiečių turtuolių elgesį ir psichologij¹ taip, kaip koks nors antropologas tyrinėtų pirmyktės tautelės ritualus ir aprang¹ kur nors Naujojoje Gvinėjoje. Vien per pirmuosius deimtį metų nuo savo pasirodymo knyga buvo keturis kartus i naujo perleista, nors akademinė bendruomenė i prad˛ių j¹ sutiko labai prieikai. 2. Verslo įmonės teorija (1904 m.), kurioje jis pateikė sav¹jį verslo sistemos apibūdinim¹, bei į knygų cikl¹ pratźsusios knygos In˛inieriai ir kainų sistema (1921 m.) bei Absenteistinė nuosavybė ir verslininkystė naujaisiais laikais (1923 m.). 3. Rekonstrukcijų politika (1918 m.). 4. Meistrikumo instinktas (1914 m.) – i esmės, stilizuota technologijų istorija nuo pat primityvaus ˛mogus, kurioje iekodamas naujų technologijų reikmės jis atsigrź˛ė ne į antikinio pasaulio klasikus ar viduram˛ių krikčionybės kūrybines jėgas, bet į tai, k¹ jis vadino „meistrikumo instinktu“. T. Veblen’o teorijos tapo itin populiarios ir buvo da˛nai naudojamos socialinės-institucinės ekonominės minties krypties visų trijų institucionalizmo srovių tolesniuose kūrybiniuose iekojimuose.

Pradinį neigiam¹ akademinių sluoksnių po˛iūrį į T. Veblen’o idėjas lengva suprasti, įvertinus tai, kad jis ekonomikos teorijos nesiejo su mandagiu ir preciziku karalienės Viktorijos laikų profesorių ˛aidimu, kuris pasaulio procesus aikino diferencialiniu skaičiavimu. Ji taip pat ma˛ai panaėjo ir į ankstyvųjų ekonomistų pastangas aikinti, kaip radosi įvairūs svarbūs dalykai. T. Veblen’as gyveno „aukso am˛iuje“, kai Jungtinės Amerikos Valstijos įsitvirtino pasaulio rinkoje kaip pramoninė valstybė-lyderė. Tačiau, pasak R. Heilbroner’io, to meto amerikiečių ekonomistai buvo pernelyg smarkiai pasinėrź į entuziastingų laikų tėkmź, kad atsiplėtų nuo savo objekto ir atid˛iai pa˛velgtų į jį i atstumo… Būtent tokiu ˛vilgsniu ir buvo apdovanotas T. Veblen’as, kurio tyrimas prasidėjo ne nuo ekonominio ˛aidimo, bet nuo jo ˛aidėjų, ne nuo karkaso, bet nuo visos papročių ir dorovės normų sistemos, kuri susiklostė į ypating¹ ˛aidimo rūį, vadinam¹ „ekonomikos sistema“. Pabrė˛źs, kad ekonomikoje būtina taikyti po˛iūrį, analogik¹ ne mechanikai statikai (pusiausvyrai), o biologinei dinamikai (evoliucijai), T. Veblen’as social-darvinizmui suteikė kitokį atspalvį, nei ekonominio individualizmo ideologai. Tuo pačiu jis, nors ir studijavźs vadovaujant dviems ˛ymiausiems savo laiko neoklasikinės mokyklos atstovams-amerikiečiams J. B. Clark’ui ir J. L. Laughlin’ui, remdamasis savo ˛monių egsenos studijomis platesniu antropologiniu ir biologiniu kontekstu, buvo prie nuo A. Smith’o laikų tarp ekonomistų įsitvirtinusi¹ nuostat¹ (pamatinį neoklasikinės ekonomikos teorijos teiginį), kad ūkinź veikl¹ lemia kiekvieno jos subjekto did˛iausios naudos siekis, t. y. asmeninės naudos i turimų iteklių maksimizavimas. Teigdamas, kad neoklasikinėje ekonomikos teorijoje vadovaujamasi klaidinga ˛mogaus prigimties samprata ir neteisingai suvokiamas individas hedonistiniu po˛iūriu, T. Veblen’as paskelbė, kad hedonistinė nesocialaus, neturinčio nei praeities, nei kilmės, racionalaus Homo oeconomicus (ekonominio ˛mogaus), veikiančio kaip skaičiavimo maina, kuri nuolat lygina gėrybių naud¹ ir jų įsigijimo sunkumus, koncepcija – tai beviltikai supaprastintas modelis. Todėl jis ariai kritikavo neoklasikinź ekonomik¹ ir visas teorijas, kuriose ˛mogus laikomas apdovanotu „trokimų raudonaisiais kraujo kūneliais“ bei veikia kaip „˛aibikas malonumų ir kančių skaičiuotuvas“. T. Veblen’o nuomone, ˛monių elgsen¹ ekonomikos srityje lemia daugelis neretai prietaringų motyvų. Čia kartu su įgimtais polinkiais, pavyzd˛iui, pamėgd˛iojimo instinktu ir siekiu var˛ytis, veikia socialiniai institutai: papročiai, tradicijos, elgesio normos ir panaiai, did˛i¹ja dalimi įsitvirtinź kaip teisinės normos ar visuomeninės institucijos. Remiantis visuotinai įsitvirtinusia nuostata, kad kiekvienas individas siekia tik did˛iausios asmeninės naudos, negalima paaikinti tokių neginčytinų reikinių, kaip, pavyzd˛iui, polinkio į presti˛inį vartojim¹ arba taupymo, atsisakant tiesioginio vartojimo teikiamo malonumo.

Todėl T. Veblen’as pateikė alternatyvi¹ ˛monių atstovų teorij¹ (theory of human agency), kurioje tokiems „instinktams“ kaip meistrikumas, lenktyniavimas, grobikikumas ir tuti trokimai tenka svarbiausias vaidmuo. Įprasto ir instinktyvaus elgesio irykinimas jo teorijoje istūmė utilitarinį malonumų-kančios princip¹. T. Veblen’o ˛monių atstovo koncepcijai daug įtakos turėjo C. Peirce ir W. James’o (1842–1910 m.) pragmatizmo filosofija. Vadovaudamasis ja, T. Veblen’as atsisakė dar nuo R. Descarte’o tradicijos įsigalėjusios labai racionalaus ir gudraus ˛monių atstovo (calculating agent) sampratos.

T. Veblen’as teigė, kad įpročiai formuoja tokį po˛iūrį, pagal kurį faktai ir įvykiai yra sujungti į bendr¹ supratimo visum¹. Kai jie yra sujungiami ir sutvirtinami visuomenės bei ˛monių įpročių, tada įgauna socialinių-ekonominių institucijų iraik¹. Institucijos, savo ruo˛tu, kuria ir sustiprina veikimo bei m¹stymo įpročius, kurie „linkź ilikti neribotam laikui, iskyrus tuos atvejus, kai aplinkybės lemia tam tikrus pasikeitimus“.

T. Veblen’as kritikavo ir ekonominės analizės tradicinź metodologij¹ – individualistinį po˛iūrį, „robinzonadų“ metod¹ (ekonominių kategorijų aikinim¹ vienio Robinzono veiklos negyvenamoje saloje pavyzd˛iu). Jo nuomone, reikia tirti ne tiek individų veiksmus, kiek kolektyvinius veiksmus, vykdomus grupinių institucijų (profs¹jungų, verslininkų susivienijimų, politinių partijų). Todėl T. Veblen’as austrų mokyklai, nagrinėjusiai individo psichologij¹, prieprieina kolektyvo psichologij¹. Būtent ji, T. Veblen’o nuomone, yra visuomenės vystymosi pagrindas. Toliau jis sukonstravo ekonominės plėtros psichologinź teorij¹. Kitais ˛od˛iais tariant, T. Veblen’o tyrimų metodologiniu pagrindu yra ekonominių reikinių neekonominis traktavimas.

Vienas i T. Veblen’o metodologijos ypatumų – specifinio socialinio darvinizmo varianto parengimas. Remdamasis tuo, kad ˛mogus savo veikloje (taip pat ir ūkinėje) vadovaujasi pas¹monės instinktais, T. Veblen’as mėgina paaikinti socialinius-ekonominius reikinius. Jo nuomone, ˛mogaus gyvenimas visuomenėje, kaip ir kitų rūių gyvenimas, yra kova u˛ egzistavim¹, ir taip atstovauja atrankos ir prisitaikymo procesui. O visuomeninės struktūros evoliucija yra institutų, kurie, i esmės, yra įprastiniai mastymo būdai tiek, kiek tai susijź su santykiais tarp visuomenės ir asmenybės, natūralios atrankos procesas. Jis raė: „iandieninė padėtis formuoja rytdienos institucijas per atrankinius, priverstinius procesus, toliau darant poveikį įprastam ˛mogaus po˛iūriui ir taip keičiant ar sustiprinant nuomonź arba mintyse sukurt¹ po˛iūrį, perduot¹ i praeities“.

Pagal T. Veblen’¹, institutai nustato tiesioginius tikslus, kurie reguliuoja ˛monių elgesį. Kai jie sutampa su galutiniais tikslais, kylančiais i instinktų, tai būtinai susiformuoja patenkinamos ir socialinės, ir ekonominės s¹lygos. Institutai turi polinkį keistis.

T. Veblen’as savo teorijoje iskyrė stumianči¹sias jėgas, galinčias paskatinti gamybinei veiklai, tarp kurių yra tėvystės jausmas, ˛inių siekis ir grynas smalsumas. Tačiau jis teigė, kad privati nuosavybė ikraipė iuos stimulus, pagimdė prietaravim¹ tarp verslo (pinigų „darymo“) ir pramonės (prekių gamybos) pasaulių, tarp vartojimo ir gamybos.

Pramonės pasaulis (visi gamybos atstovai) siekia maksimalaus produktyvumo.

Verslo pasaulis (privatūs finansai, verslininkai) – siekia tik pelno, kurio gavimui naudojamas ir produkto retumas bei padidintos kainos, ir gamybos plėtra.

Pramonės ir verslo dichotomijos idėja vėliau vienu ar kitu aspektu atsispindėjo ir kitų institucionalistų – J. Commons’o, W. Mitchell’o, R. Tugwell’o, G. C. Means’o, C. E. Ayres’o, J. K. Galbreith’o, R. Heilbroner’io – darbuose. Pavyzd˛iui, R. Tugwell’as savo knygoje Pramonė brandos stadijoje (1927 m.) j¹ pateikė kaip neatitikim¹ tarp „ekonominės sistemos logikos“ (ji yra lyg ir nesociali) bei verslo ideologijos, neatitinkančios XX a. ekonomikos plėtros s¹lygų ir poreikių.

T. Veblen’as manė, kad konkurencija nesugeba u˛tikrinti kainos vieningumo, ir kapitalo esmź suvedė į kreditinius ir piniginius santykius.

T. Veblen’o nuomone, pagrindinis kapitalizmo prietaravimas yra prietaravimas tarp industrijos ir verslo. Du did˛iausi konfliktuojantys institutai – tai komercinė įmonė, menas „daryti“ pinigus, ir maininis procesas, atstovaujantis iuolaikinį men¹ gaminti prekes. Industrininkams jis priskyrė visus gamybos dalyvius ir pirmiausia in˛inierius bei darbininkus. Industrijos tikslas yra padidinti gamybos efektyvum¹ ir didinti visuomenės turt¹. Verslo pasauliui jis priskyrė finansininkus ir verslininkus. Jų tikslas yra pelnas. Verslas pajungia sau pramonź. Ypač T. Veblen’as kritikavo finansinį ir piniginį kapital¹ bei ekonominio elgesio tip¹, būding¹ dykinėjančios klasės atstovams. Tas ekonominio elgesio tipas, kuriame vyrauja tų socialinių grupių, kurios labiausiai pasi˛ymėjo pinigų „daryme“, gyvenimo standartas, prieinamas „gamybiniam“ tipui, būdingam ˛emiausioms klasėms. Dykinėjančios klasės elgesį T. Veblen’as siejo su privačios nuosavybės atsiradimu.

Savo labai originalioje istorinės plėtros schemoje T. Veblen’as rinkos (pinigų) ūkio epochoje iskyrė dvi stadijas. Pirmoje stadijoje ir nuosavybė, ir reali vald˛ia priklauso verslininkams. O antroje stadijoje jau vyksta skilimas tarp verslo ir pramonės, pasireikiantis finansuotojų – kapitalo turėtojų ir gamybos organizatorių interesų susikirtimu. Verslas atsiduria dykinėjančios klasės, suinteresuotos tik pelnu i savo kapitalo, rankose. io kapitalo savininkai neinvestuoja į gamyb¹, o atiduoda kreditan. Verslininkui tiesioginiu pajamų altiniu tampa ne pramonė, o finansų sfera. Kaip T. Veblen’as parodė savo paskutinėje knygoje Absenteistinė nuosavybė ir verslininkystė naujais laikais (1923 m.), atskleidusioje privačios nuosavybės, kuri tiesiogiai nedalyvauja kuriant materialias vertybes, plėtros proces¹, kapitalistų nuosavybė virsta absenteistine (realiai neesančia). Ji įkūnijama ne gamybos priemonėse, o finansiniuose turto tituluose – vertybiniuose popieriuose. Finansinė oligarchija da˛niausiai did˛i¹j¹ dalį savo pajamų gauna i operacijų su fiktyviu kapitalu, o ne dėl gamybos augimo, jos efektyvumo didinimo. T. Veblen’as teigia: „korporacija – tai visada verslo įmonė ir priemonė daryti pinigus, o ne gaminti prekes“. Gamyba, jos plėtra ir pa˛anga dabar suinteresuoti tik gamybos organizatoriai – techniniai specialistai, neturintys savo kapitalo ir naudojantys jiems į kredit¹ (skolon) atiduotas dykinėjančios klasės lėas.

Taigi, T. Veblen’as parodė, kaip kartu su visuomenės raida nuosavybės turėtojai tapo privilegijuota grupe visuomeninės hierarchijos virūnėje. Dėl to auga pinigų galia, kuri lemia „pinigų civilizacijos“ atsiradim¹. Tokia pinigų civilizacija yra dvigubai nepagrįsta. Piniginių turtų turėtojų klasė tampa praktikai nenaudinga visuomenei, kadangi vyksta materialinių vertybių eikvojimas tenkinant apgaulingus, netikrus poreikius, siekiant iliuzinio presti˛o ar demonstruojant turt¹. Kaip raė T. Veblen’as, „Norint gerai pasirodyti visuomenės akyse, būtina pasiekti tam tikr¹, tiksliai neapibrė˛t¹, visuotinai priimt¹ turto standart¹“. Taigi T. Veblen’as labai neigiamai vertino fiktyvaus kapitalo didėjim¹, smarkiai kritikavo finansinės oligarchijos vykdomas kredito ir bir˛os spekuliacijas. Tenka pastebėti, kad į racionalesnį visuomenės ekonominės struktūros pertvarkym¹, T. Veblen’as ˛velgė pesimistikai, konstatuodamas, kad amerikiečių „vidurinioji klasė“ stengiasi sekti „dykinėjančios klasės“ gyvenimo būdo pavyzd˛iu. Tad visai nenuostabu, kad T. Veblen’o knyga Dykinėjančios klasės teorija JAV tarsi antr¹ kart¹ gimė prabėgus daugiau kaip pusei am˛iaus nuo savo pasirodymo, kai amerikietikos „vartotojikos civilizacijos“ ydos isikerojo iki begalybės ir vertybinių kriterijų klausimas įgavo nauj¹ skambesį ryium su „gyvenimo kokybės“ problema.

T. Veblen’as pirmas i Vakarų ekonomistų ikėlė aktuali¹ ekonomikos socialinės kontrolės (dėl visuomenės interesų) idėj¹. J¹ įgyvendinti įmanoma, kai kontroliuojamas ūkininkavimo mechanizmas arba kai likviduojama finansinės oligarchijos nuosavybė. T. Veblen’as siūlė sukurti speciali¹ valdymo institucij¹ – „technikų taryb¹“ – kuriam paklus visa alies gamyba ir kuris industrinź sistem¹ valdytų pagal ios specialistų tarybos parengtas racionalaus planavimo, valstybinio reguliavimo ir kontrolės programas. Būtent technokratikai racionalus, mokslikai pagrįstas gamybos organizavimas, T. Veblen’o nuomone, buvo tinkamiausias būdas įveikti industrijos ir verslo prietaravim¹. Nenuostabu, kad jo knyg¹ In˛inieriai ir kainų sistema (1921 m.) technokratijos ideologai XX a. treči¹jį–penkt¹jį deimtmečiais palaikė savotiku technokratinės pasaulė˛iūros manifestu, deklaruojančiu, kad vald˛ios ekonomikos srityje perėjimas į specialistų kaip „nepriklausomos“ intelektinės jėgos rankas, yra „neivengiamas“ ir „naudingas“. Panaūs po˛iūriai vėliau – et¹jį–septint¹jį deimtmečiais – atsispindėjo ir buvo plėtojami industrialistinėse koncepcijose, pavyzd˛iui J. K. Galbreith’o „technostruktūros“ ir „subrendusios korporacijos“ teorijose.

T. Veblen’o tikslas buvo analizuoti evoliucinius keitimosi procesus ir virsm¹ į nauj¹ ekonomik¹. Jo manymu, neoklasikinė teorija yra struktūrikai netobula, nes ji nurodo „ilikimo s¹lygas, kurioms esant bet kuri naujovė yra subjektas, o ne permainingo augimo s¹lyga“. T. Veblen’as manė, kad svarbu atsi˛velgti į tai, kodėl vyksta tokios inovacijos, ir nereikia savźs riboti teorija, kuri apsistoja ties pusiausvyros s¹lygomis, su turimomis technologinėmis galimybėmis. Jis evoliucinź metafor¹ regėjo kaip svarbiausi¹, norint suprasti kapitalistinės ekonomikos technologinės plėtros procesus, ir teigė, kad ekonomika turi tapti „evoliuciniu“ bei „postdarvinistiniu“ mokslu. Vartodamas ironikas frazes, pavyzd˛iui, „tučias smalsumas“, T. Veblen’as atsisakė po˛iūrio, kad verslo interesai ir technologinės pa˛angos galimybė yra visada teigiamai susieti. Nors jis nekalbėjo apie visuotinį konflikt¹ su technika, bet vis dėlto teigė, kad technologiniai pokyčiai da˛nai gali mesti iūkį valstybinėms institucijoms ir stambiems verslininkams.

Apskritai T. Veblen’as labai vertino moksl¹ ir technik¹. Pasak R. Heilbroner’io, T. Veblen’as u˛čiuopė svarbiausi¹ pokyčių proces¹ – technologijos ir mokslo, kaip svarbiausio dvideimtojo am˛iaus istorinių pokyčių veiksnio, ikilim¹. iai nuomonei pritarė ir T. Veblen’o alininkas C. E. Ayres’as. Jis pa˛ymėjo, kad „did˛iausias Veblen’o nuopelnas ir būdingiausias jo teorinių pa˛iūrų bruo˛as – mintis, kad technologija ir meistrikumas – dinaminė jėga, o institutai – ribojantis veiksnys ekonominės ir socialinės plėtros procese“. T. Veblen’as pabrė˛davo, kad plataus mainų technikos naudojimo s¹lygomis gilėja visuomeninis darbo pasidalijimas ir formuojasi „vieninga pramonės sistema“. Augimo rezultate dėl technologinių procesų sudėtingėjimo ir pramoninės sistemos tarpusavio ryių gamybos valdymo procedūra pakyla į nauj¹ lygmenį. Tuo jis grind˛ia valdymo perdavimo būtinybź technikos specialistams, kurie sugeba paalinti chaos¹ gamybos srityje, ivaistymus, techninį atsilikim¹. Tokiu būdu T. Veblen’as davė prad˛i¹ naujam metodologiniam po˛iūriui – technologiniam determinizmui, kurio itakos siekia graikų filosofo Platono utopines ivadas, kad ateities valstybź turėtų valdyti intelektualai.

Ir klasikinės mokyklos atstovai, ir jų pasekėjai bei kritikai ekonominių santykių sistemoje iskyrė iuos subjektų tipus: ˛emvald˛iai, darbininkai, kapitalistai (pastaruosius kartais skirstė į kapitalo turėtojus ir verslininkus, įtraukiantys į kapital¹ į apyvart¹). O T. Veblen’as į aren¹ ivedė dar vien¹ savarankik¹ socialinź grupź – in˛inerinį-techninį personal¹. Nuo A. Smith’o laikų kiekvienas ekonomistas kapitalist¹ laikė svarbiausiu ekonomikos veikėju. T. Veblen’as verslinink¹ ir toliau laikė pagrindiniu veikėju, bet ne varikliu, o sistemos ˛lugdytoju. Ekonomika T. Veblen’ui reikė gamyb¹, o gamyba reikė, kad gaminant prekes, lyg mainoje su ja susiejama ir visuomenė. Tokiai visuomeninei mainai yra būtini pri˛iūrėtojai – in˛inieriai

Esant ioms s¹lygoms, kuriasi technokratika „vadovų revoliucijos“ koncepcija. Joje T. Veblen’as tvirtina, kad vald˛ios perėjimas in˛inerinės-techninės inteligentijos atstovams (vadovaujant technikų tarybai) lems naujos tvarkos atsiradim¹, kuomet industrinės sistemos veiklos tikslas taps visuomenės interesai. T. Veblen’as mano, kad dėl to vertėtų pakeisti ˛monijos vertybes, perorientuoti juos ˛inių ir kūrybos link.

Amerikietiko reformizmo ideologas T. Veblen’as suformulavo koncepcij¹ apie prietaravimus tarp pasenusių institutų ir naujos aplinkos, atspindėjusi¹ gamybinių jėgų ir gamybinių santykių s¹veikos ypatumus kapitalizmo raidos metu. Pagal T. Veblen’o pateikt¹ apibrė˛im¹ „institutai – tai procesų, vykusių praeityje, rezultatas; jie prisitaikź prie praeities aplinkybių ir, vadinasi, ne visikai atitinka dabartinių laikų poreikius“. I čia, pagal jo mintį, kyla būtinybė regresyvias ar netinkamai tenkinančias visuomenės norus institucijas, kaip „pasenusias“, „apeigines“ ar netgi „kvailas“, atnaujinti pagal evoliucijos dėsnius ir dabartinio laiko poreikius, tai yra, įprastu m¹stymo būdu ir bendrai priimtu elgesiu. T. Veblen’o nuomone, visuomenės evoliucijos pagrind¹ ir sudaro individų prisitaikymas prie technikos plėtros, kuris pasireikia pas¹monės motyvų bei instinktų kitimu.

Dėl panaių minčių daugelis to meto ideologų T. Veblen’¹ laikė amerikietikuoju Marx’u. To prie˛astis buvo ne tik tai, kad T. Veblen’as – praeityje, kaip minėta, paties J. B. Clark’o studentas – tapo savo mokytojo (savo teorij¹ grindusio vien tik „grynu ekonomikos mokslu“) ekonomikos teorijos prieininkas, u˛ tai, kad joje neapraomas ˛mogus kaip asmenybė, esanti tam tikroje konkrečioje visuomeninėje aplinkoje, kuri taip pat istorikai vystosi. Kaip pa˛ymėjo E. James’as, T. Veblen’as „atitraukė amerikiečių ekonomistus nuo ribinio naudingumo grynosios teorijos, nukreipė juos tyrinėti ekonomikos nepusiausvyrinį visuomeninį pagrind¹ ir ekonominį malthusizm¹. Jis sunaikino optimizm¹, kurį amerikiečiai jautė J. B. Clark’o darbuose“. Daugiausia įtakos turėjo T. Veblen’o grie˛tas kritinis įvertinimas pasekmių to, į k¹ atvedė skirtingų alių nacionalines ekonomikas A. Smith’o įdėjų – ekonominio liberalizmo, tautos ūkio savireguliacijos ir bekrizikumo, „ekonomiko ˛mogaus“ asmeninių interesų „natūralaus“ sutapimo su visuomeniniais laisvos verslininkystės s¹lygomis – absoliutinimo propaguotojai.

Todėl savo pam¹stymuose apie teologij¹ ir apologij¹ jis ry˛tingai pasisakė prie neoklasikinės gerovės teorijos pagrindinź tezź, pagal kuri¹ tobula konkurencija esant kai kuriems apribojimams veda optimalaus rezultato link. Be to, T. Veblen’as straipsniuose, sudariusiuose knyg¹ Mokslo vieta iuolaikinėje civilizacijoje (1919 m.) pa˛ymėjo, kad neoklasikinė doktrina, numanydama izoliuot¹ ˛mogik¹j¹ esybź pastovioje pusiausvyroje , nesiejant su praeitimi ir ateitimi , tyrė statinź būklź, sukoncentruojant dėmesį į rinkos kain¹, kai tikrasis mokslas, T. Veblen’o nuomone, turi u˛siimti gyvenimo būdo genetiniu tyrimu ; jo objektu yra ˛mogaus elgesio jo santykyje su med˛iaginėmis egzistavimo priemonėmis tyrimas, ir toks mokslas pagal pači¹ būtinybź yra materialinės civilizacijos gyvos istorijos tyrimas . Todėl ir evoliucijos mokslas T. Veblen’ui – tai ekonominių institutų atsiradimo bei plėtros tyrimas ir po˛iūris į ekonominź sistem¹ kaip į „kumuliatyvinį proces¹“, o ne „savaime supusiausvirinantį mechanizm¹“. Kadangi T. Veblen’ui vienas svarbiausių klausimų buvo ne kaip viskas savaime stabilizuojasi, bet kaip nuolat auga ir keičiasi, jis kartu su pastovių teikiamų pirmenybių funkcijų prielaida taip pat kritikavo ekonomikos teorijoje plačiai paplitusi¹ nekintamų technologinių galimybių prielaid¹. I esmės, T. Veblen’as grie˛tai pasisakė prie visas pusiausvyros koncepcijas, nes jų autoriai pernea į ekonomik¹ fizinių mokslų metodologij¹. O ekonomikoje, T. Veblen’o nuomone, nėra skirstymo į statik¹ ir dinamik¹. Ekonomika – tai mokslas apie dinamikus procesus.

Ypating¹ visuomenės socialinio – ekonominio vystymosi problemų matym¹ T. Veblen’as pabrė˛davo netgi savo darbų pavadinimuose, tarp kurių yra jau anksčiau minėta Dykinėjančios klasės teorija (1899 m.), daugumos ˛monių traktuota kaip „aristokratijos klasių papročių satyra ir įspūdinga ataka prie turtingųjų kvailystes bei silpnybes“, Meistrikumo instinktas (1914 m.), In˛inieriai ir kainų sistema (1921 m.), Nesančio (absenteistinė) nuosavybė ir verslininkystė naujaisiais laikais (1923 m.) ir kt.

Knygoje Meistrikumo instinktas ir pramoninių gebėjimų padėtis T. Veblen’as, pagal naujausias fiziologijos (J. Loeb’o „tropizmo“) ir psichologijos (W. McDougall’o „hormo“) idėjas, pamėgino sukonstruoti „hedonisto-optimizatoriaus“ modelio alternatyv¹. Savo įsitikinimus dėl evoliucinio visuomenės pertvarkymo T. Veblen’as grindė savotika Ch. Darwin’o gamtos evoliucijos teorijų interpretacija. Pagal jos postulatus, T. Veblen’as mėgino argumentuoti teiginio „kova dėl egzistavimo“ aktualum¹ ˛monių visuomenėje. Pritardamas evoliucinės atrankos idėjai socialinėje-ekonominėje srityje, jis raė: „ˇmogaus gyvenimas visuomenėje toks pat, kaip ir kitų rūių gyvenimas, – tai kova u˛ egzistavim¹. Vadinasi, tai atrankinio prisitaikymo procesas. Visuomenės s¹rangos evoliucija buvo socialinių institutų natūralios atrankos procesas“. Čia jis naudojo istorinį visuomenės „institutų“ plėtros vertinim¹, kuriame neigiami marksistiniai teiginiai apie „klasinį inaudojim¹“ ir darbininkų klasės „istorinź misij¹“. T. Veblen’o nuomone, „veiksmingų pragyvenimo priemonių paiekos“ ir gamybinių įgūd˛ių evoliucija vyksta „prisitaikymo komulityvia seka“ dėl ˛mogaus „instinktų”. Jais T. Veblen’as laikė ne stichikus, o tikslingus elgesio veiksnius, besiformuojančius atitinkamame kultūriniame kontekste. T. Veblen’o po˛iūriu, ie varomieji ˛monių ekonominiai motyvai pirmiausia yra motinystės ar tėvystės jausmas (plači¹ja io ˛od˛io reikme – tai rūpestis bendra gerove), malonumų trokimas (smalsumas suteikia ˛inias, padedančias įgyvendinti gyvenimo tikslus), instinktyvus atliekamo darbo auktos kokybės trokimas arba meistrikumo instinktas (pramoninis menas – tai tėvystės instinkto įgyvendinimo priemonė, rūpestis, kaip veiksmingai panaudoti asmeninius iteklius).

Geradarikas ių trijų instinktų susijungimas skatina pramoninį elgesį, pasiekiantį aukčiausi¹ evoliucijos stadij¹ maininėje gamyboje, kurios prozika mechaninė logika harmoningai dera su iuolaikinio mokslo naudojimu ir kloja pagrindus naujos, racionaliai orientuotai kultūrai. Ir prieingai, kai įsigali egoistiniai ir savanaudiki instinktai, atsiranda „kvaili elgesio būdai“ ir „nenaudingi institutai“, kurie savo iracionalumu prietarauja racionaliai pramoninei technologijai. „Meistrikumo instinktui“ T. Veblen’as prieino „sportikumo instinkt¹ – karingo elgesio istorijoje stereotip¹.

Be to, T. Veblen’as apibrė˛ė socialinio stabilumo teorij¹ – atsakė į klausim¹, kaip suderinti skirtingus klasių interesus. Pasak T. Veblen’o, ˛emesniosios klasės nėra prieikai nusiteikusios auktesniųjų klasių at˛vilgiu. Abu sluoksniai susieti neapčiuopiamais, bet tvirtais bendrų nuostatų ryiais. Darbininkai patys sutinka su bendra nuomone, kad jų darbas yra ma˛iau „garbingas“ nei jų vadovų darbas. Todėl jų tikslas yra ne isigelbėti nuo auktesniosios klasės, o įsilieti į j¹.

Kalbėdamas apie vartojim¹, T. Veblen’as teigė, kad tai labiau visuomeninis, gerai pastebimas, o ne individualus procesas. Vartojimas yra daug didesnis, nei reikalingas patenkinti įprastus individo poreikius. Tai yra kultūrinis bendravimo procesas, kuriuo ˛mogus pabrė˛ia savo reputacij¹ bei socialinź padėtį ir taip kuria tolimesnius, būsimus kitų norus. Todėl pomėgiai yra lengvai formuojami, ir nepaveikto vartotojo suvereniteto idėja yra tik mitas. T. Veblen’as parodė, kad ekonomikoje egzistuoja masiniai judėjimai, kurie negali būti aikinami racionaliai. I esmės tai „u˛vestas“ vartojimas, kai ˛monės ima leisti daug pinigų visikai nereikalingiems dalykams, sekdami kokiu nors pavyzd˛iu ar mada. Jis teigė, kad ekonominėje elgsenoje egzistuoja bandos jausmas – bėgimas paskui lyderį ir pateikė tokį pavyzdį. „ˇmonės masikai neneioja geros kokybės kostiumų, kuriuos pirko prie dvejus metus. U˛uot investavź pinigus į vertybinius popierius, jie eina ir perka dar vien¹ kostium¹, nes į sezon¹ ka˛kodėl madingas kostiumas su plačiais atlapais. Kurgi čia racionalus elgesys? Vidutinės klasės ˛monės, elgdamiesi protingiau ir nekrėsdami kvailysčių per savo gyvenim¹ galėtų pasistatyti nam¹, o jie gyvena nuomojame bute. Kam jie tai daro? Juk tai neracionalus elgesys!“. T. Veblen’as įtraukė „demonstracinio vartojimo“ s¹vok¹ ir teigė, kad kuo ˛mogus turtingesnis, tuo didesnis yra grynai demonstracinis vartojimas.

Minėtinas ir vadinamasis „Veblen’o efektas“. Dykinėjančios klasės teorijoje, sprend˛iant i taip pat pavadintos T. Veblen’o knygos turinio, tos „pasiturinčios negamybinės“ klasės santykis su ekonominiu procesu apibūdintinas kaip „gobumo, o ne gamybos, eksploatavimo, o ne naudingumo“ santykis. Ta klasė, anot T. Veblen’o, labiau vertina „verslo pasaulio įpročius“, susiklosčiusius „dėl grobuonikumo ar parazitavimo įstatymų kryptingo ir pasirinktinio veikimo“. Būtent ios klasės atstovams, matyt, gali egzistuoti ypatingos prekių kainos, simbolizuojančioms jų presti˛ikum¹, o ne paklausos dėsnį. Tai dabar priimta vadinti „Veblen’o efektu“.

T. Veblen’o apraytas „konkurencinis vartojimo aspektas“, parodźs, kaip prekės „gali būti veiksmingai naudojamos siekiant netiesioginių pavydo tikslų“ ir todėl gali turėti apčiuopiam¹ „presti˛inio brangumo“ element¹ (kai prekės įvertinamos daugiau nei katai, kurių reikia, kad jos taptų tinkamos funkcionaliai naudoti), irykino A. Marshall’o naudingumo ir paklausos teorijos ribotum¹. Vėliau jis, kaip minėta, buvo įvardytas kaip „Veblen’o efektas“. Įdomu, kad faktikai tik iuo efektu ir apsiriboja T. Veblen’o indėlio į ekonomikos teorij¹ pripa˛inimas.

Taigi „Veblen’o efektas“ apibūdina toki¹ padėtį, kai pirkėjai prekės kainos suma˛inim¹ traktuoja kaip jos kokybės pablogėjim¹ arba jos „aktualumo“ ar „presti˛ikumo“ tarp gyventojų praradim¹. Tada i prekė netenka vartotojikos paklausos. O prieingoje situacijoje, atvirkčiai, pirkimų apimtis augant kainoms gali iaugti.

Pereidamas prie ekonominių institutų nagrinėjimo, T. Veblen’as visus institutus suskirstė į finansinius ir gamybinius. Dykinėjančios klasės į ekonominius procesus ˛velgia ne gamybiniu, o finansiniu aspektu. Į „dykinėjanči¹ klasź“ galima patekti tik u˛imant atitinkamai aukt¹ padėtį finansų srityje, kuri ˛mogui suteikia daug daugiau garbės, nei veikla gamybos sferoje. Presti˛ikiausias u˛siėmimas – tai veikla, tiesiogiai susijusi su stambaus masto nuosavybe (kapitalu), po kurios seka bankininkystė ir teisė. Todėl, anot T. Veblen’o, „finansiniai sluoksniai aikiai suinteresuoti panaudoti finansinius institutus []. I čia kyla, „dykinėjančios klasės“ daugiau ar ma˛iau nuoseklus siekis nukreipti institutų plėtr¹ ta kryptimi, kuri atitiktų piniginius tikslus, formuojančius ios klasės ekonominį gyvenim¹“.

Vadinasi, visuomeninės struktūros evoliucija – tai, T. Veblen’o ˛od˛iais tariant, natūralios institutų atrankos procesas „kovoje dėl igyvenimo“ Dykinėjančios klasės“ institutas, T. Veblen’o nuomone, stabdo visuomenės vystym¹si dėl trijų pagrindinių prie˛asčių: inercijos, būdingos pačiai klasei; demonstratyvaus ilaidavimo pavyzd˛iu; nelygaus turto ir gyvenimo altinių padalinimo sistemos.

Dykinėjimo ir produktyvios veiklos priepriea T. Veblen’as antroje savo knygoje Verslo įmonės teorija (1904 m.) iplėtojo į verslo ir pramonės dichotomij¹ (prieprie¹), kuri¹, kaip minėta, pateikė kaip svarbiausi¹ kapitalizmo prietaravim¹ ir pasiūlė psichologinź io reikinio analizės traktuotź. Būtent „verslo psichologij¹“, t. y. kapitalistų tiesioginius motyvus, T. Veblen’as laikė lemiamais privačios verslininkystės sistemoje. I prad˛ių jis aptarė stambios pramoninės gamybos kultūrinź-kūrybinź reikmź. Norint valdyti pramoninź technologij¹, reikia ne tik techninių ˛inių, bet ir racionalaus m¹stymo. is racionalumas prieinamas neracionalumui, kurį ekonominiam procesui suteikia verslininkai, vaikydamiesi pelno pirkdami ir parduodami prekes. T. Veblen’as raė: „Verslo motyvas – piniginė nauda. Jo metodas – pirkimas ir pardavimas. Tikslas – sukaupti turt¹“. „Pramonės kapitonai“, stengdamiesi apimti kuo didesnź industrinės sistemos dalį, nesuinteresuoti racionaliu jos funkcionavimu, nes gauna pajamų tada, kai isiderina visuomeninės gamybos procesas. Trokimas, kad pramonė atnetų kuo daugiau pinigų, deformuoja pramonės sistem¹, sukeldamas gamybos perteklių arba nepriteklių. Stambių pramoninių korporacijų politik¹, kai s¹moningai suma˛inama gamyba, siekiant ilaikyti monopolines kainas, T. Veblen’as pavadino „sabota˛u“. Be to, jis pa˛ymėjo, kad konkurencija, ma˛inant ilaidas, yra pakeičiama nekainos konkurencija – kain¹ didinančia reklama, pakuote ir kitomis „meno parduoti“ formomis. Nekainos konkurencija gaunama ir tuomet, kai stengiamasi gauti specialių privilegijų i visų valstybės valdymo lygmenų, pavyzd˛iui, gauti valstybinius u˛sakymus, veikti mokesčius ir ilaidas, darbo ir u˛sienio politik¹.

Nemarksistinė T. Veblen’o pozicija dar akivaizdesnė i jo reformų koncepcijos. Kritikuodamas „parazitinį“ tik finansine veikla u˛siimančiųjų rentininkų – ypatingos (absenteistinės) formos privačios nuosavybės savininkų – gyvenimo būd¹, taip pat smerkdamas „verslo“ pasaulio (finansininkų ir stambių verslininkų, siekiančių tik kuo didesnio pelno) atliekam¹ industrijos sferos pajungim¹, jis buvo ne u˛ revoliucinį „klasinio antagonizmo“ paalinim¹ ir „proletariato diktatūros“ pergalź, kaip pranaavo K. Marx’as (kurį T. Veblen’as labai gerbė), o u˛ tolimesnź visuomenės evoliucij¹, lydim¹ reformų, ir technokratijos įsigalėjim¹. Kaip patikslino M. Blaug’as, „kalbama apie klasinź kov¹, kuri kapitalizmo s¹lygomis vyksta, anot T. Veblen’o, ne tarp kapitalistų ir proletariato, o tarp verslininkų ir in˛inierių. Piniginis m¹stymo būdas vienija bankininkus, brokerius, juristus ir vadybininkus, ginančius svarbiausi¹ verslo įmonės princip¹ – privataus pasisavinimo princip¹“. Taigi T. Veblen’as teigė, kad darbo proceso ir darbininkų klasės vaidmuo visuomenės gyvenime, tobulėjant technikai, ma˛ėja.

Institucionalizmas – tai nuoseklus istorizmas. Pagal T. Veblen’¹, verslo ir industrijos prieikumo neliks, kai vald˛ia pereis in˛ineriniam-techniniam personalui. (Prisimintina, kad XX a. pirmasis deimtmetis buvo „gamybos mokslinės vadybos“ idėjų, siejamų su F. M. Taylor’o, F. Gilbreth’o , H. L. Gantt’o ir kitų „efektyvumo in˛inierių“ vardais, klestėjimo laikotarpis Amerikoje). T. Veblen’o reformų scenarijų sudaro nuolatinis mokslinės-techninės pa˛angos spartėjimas ir in˛inerinės-techninės inteligentijos vaidmens didėjimas. Straipsnių cikle, sudariusiame knyg¹ In˛inieriai ir kainų sistema (1921 m.), jis plėtojo „sabota˛o“ koncepcij¹ ir ireikė viltį, kad naujoji in˛inierių karta atsisakys paklusnių „verslo leitenantų“ vaidmens. Pagal T. Veblen’¹ inteligentai, darbininkai, technikai ir kiti gamybos dalyviai atstovauja industrijos sfer¹ ir siekia gamybos procesų optimizavimo bei didesnio efektyvumo. Jie lemia auganči¹ „verslo“ priklausomybź nuo „industrinės sistemos“, neivengiam¹ „senosios tvarkos paraly˛ių“ (jei in˛inieriai visuotinai sustreikuotų, visikai sustotų gamybinė sistema), ir vald˛ios perėjim¹ i „dykinėjančios klasės“ gamybos organizatoriams – in˛inerinės-techninės inteligentijos atstovams.

Reformų rezultatu T. Veblen’as laikė „naujos tvarkos“ įvedim¹, kuriai esant alies pramoninės gamybos valdymas bus perduotas specialiai „technikų tarybai“, ir „industrinė sistema“ nustos tarnauti abseinteistinių savininkų (monopolistų) interesams, nes technokratijos ir industrininkų motyvas bus ne gauti „piniginės naudos“, o tarnauti visos visuomenės interesams. Taigi, kaip pastebėjo B. Seligman’as, T. Veblen’as tikėjo, kad in˛inieriai ir technikos specialistai gali visuomenź ivesti į „treči¹jį keli¹“ tarp „kapitalizmo plutokratijos ir proletariato diktatūros“, į racionali¹ pramoninź sistem¹, atsikračiusi¹ ikraipančios korporacinių finansų įtakos.

Pati vald˛ios perdavimo in˛inierių-technikų elitui idėja XX a. ketvirtajame deimtmetyje įgavo „technokratinės“ utopijos pavadinim¹. Kaip tik dėl jos T. Veblen’as u˛ėmė garbing¹ viet¹ sociologijos istorijoje, tačiau tiek ekonomistai, tiek in˛inieriai ios T. Veblen’o idėjos nerėmė.

T. Veblen’as kategorikai neigė galimybź iuolaikinės ekonomikos teorinį modelį sukurti pagal paklausos ir pasiūlos analizź. Monopolinių korporacijų, turinčių galimybź didinti peln¹ s¹moningai siaurinant gamyb¹ ir didinant kainas, vyravimo s¹lygomis, paklausos ir pasiūlos santykis nieko nebegali paaikinti. T. Veblen’as dėmesį sutelkė į monopolijų galimybź panaudoti prievartos ir slapto susitarimo metodus kontroliuojant industrij¹. Svarbiu monopolijų stiprėjimo veiksniu jis laikė kredito hipertrofij¹. Kredito s¹skaita didindamos savo perkam¹sias galimybes, stambios firmos įsitraukia į spekuliacines operacijas, o ne plečia gamyb¹. Susidaro kredito piramidė, atsiranda mil˛inikas atotrūkis tarp kapitalo piniginio įvertinimo (nes ateities, laukiamas pelnas kapitalizuojamas pagal esam¹ procento norm¹) ir realaus kapitalo. Prasideda kreditinė infliacija, paskui neivengiamai reikalaujama tuoj pat padengti paskol¹. Viso to rezultatas – verslo aktyvumo kritimas, daugelio firmų bankrotas, stambiausios ir apsukriausios korporacijos „suvalgo“ var˛ovus. Pagal trukmź depresijų fazės gerokai ilgesnės nei pakilimo fazės.

T. Veblen’o mokinys W. Mitchell’as taip apibendrino jo nueit¹ keli¹: „Thorstein’as Veblen’as sudrumstė ramybź – tarsi ateivis i kito pasaulio, jis įprastus dalykus, prie kurių tyrinėtojai buvo nes¹moningai pripratź, tiesiog skroste iskrodė, lyg tos įprasčiausios kasdienės mintys būtų keisti dariniai, iorės jėgų įterpti į ios ˛emės gyventojų pasaulį. Visuomenės moksluose dar nebuvo kito tokio ilaisvintojo, vadavusio protus i subtilios aplinkybių tironijos, ir kito tokio u˛kariautojo, iplėtusio tyrinėjimų karalystės plotus“.

Taigi tarp ekonomistų-teoretikų buvźs persona non grata, T. Veblen’as, savo filosofiniu, antropologiniu, sociologiniu, psichologiniu ir istoriniu daugiadisciplininiu po˛iūriu skrodźs Amerikos ekonomik¹, jos institucijas ir jų platesnį poveikį visuomenei, institucionalistams kaip palikim¹ paliko „nesutikimo dvasi¹“, o jo idėjomis ir toliau ˛avisi netradicinio po˛iūrio į ekonomikos teorij¹ alininkai. Ir iki iol JAV kultūroje T. Veblen’as u˛ima garbing¹ viet¹, pritraukdamas tyrinėtojų ir bibliografų dėmesį.

8.3.3. J. Commons’o ekonomikos teorija

Gyvenimo kelias Konservatyviesiems institucionalizmo teoretikams atstovavźs John’as Rogers’as Commons’as (1862–1945 m.) gimė Ohajo valstijoje Hollandsburge, 1888 m. baigė dvasinį koled˛¹ ir savo isilavinim¹ tźsė presti˛iniame John’o Hopkins’o universitete. Ten jis tapo Amerikos ekonominės asociacijos, 1885 m. įsteigtos aikiai suformuluotam tikslui – ginti valstybės pozityvaus vaidmens idėjas, įkūrėjo Richard’o T. Ely’io (1858–1943 m.), savo metu Viskonsino universitete, kuriame 1892–1922 m. profesoriavo, mėginusio sukurti vokiečių istorinės mokyklos amerikietik¹jį variant¹ (jis ˛inomas viskonsinikojo“ pavadinimu) ir kartu su bendraminčiais dar XIX a. devintajame deimtmetyje stojusio į opozicij¹ kratutinio individualizmo filosofijai ir valstybės nesikiimo į ekonomik¹ ideologijai, mylimu mokiniu. XX a. prad˛ioje kasmetinėse asociacijos sesijose ir publikacijose buvo plačiai aptariami trestų kontrolės“ ir valstybinės įstatymų leidybos monopolijų „piktnaud˛iavimo“ ir „nepelnyto“ pelno ribojimo klausimai. XX a. pirmojo deimtmečio prad˛ioje J. Commons’as dirbo Nacionalinėje pilietinėje federacijoje – organizacijoje, kurios tikslas buvo sprźsti darbdavių ir darbuotojų konfliktus ir būtent iuo laikotarpiu susiformavimo jo pa˛iūros, kaip reikėtų suderinti darbo ir kapitalo santykius. Reikėtų įvesti 8 valandų darbo dien¹, padidinti atlyginim¹ siekiant padidinti ir masių perkam¹j¹ gali¹, koncentruoti pramonź ekonomikos veiksmingumui u˛tikrinti. 1904 m. R. T. Ely’io pastangomis J. Commons’as buvo priimtas dirbti į Viskonsino universitet¹, kur kartu su kolegomis suformavo Amerikos darbininkų judėjimo istorijos ir teorijos Viskonsino mokykl¹, pagrindusi¹ „politinės kolektyvinės sutarties“ – kompromiso tarp verslininkų ir į profs¹jungas organizuotų darbininkų pasiekimo, esant arbitra˛inei vyriausybės ir Aukčiausiojo teismo funkcijai, – reformistinź program¹. Beveik 30 metų J. Commons’as aktyviai dalyvavo Viskonsino valstijos politiniame gyvenime, buvo dviejų valstijos gubernatorių patarėju, ir did˛iavosi įgyvendintomis priemonėmis įstatymų darbo srityje. Turtinga praktinė patirtis tapo J. Commons’o sukurtos idėjų sistemos pagrindas, atsispindėjusios ir jo asmenines savybes: santūrum¹, gebėjim¹ sukelti įvairių socialinės padėties ir pa˛iūrų ˛monių nuo milijonierių iki socialistų pasitikėjim¹.

Ekonomikos teorija J. Commons’as yra tokių darbų kaip Turto paskirstymas (1893 m.), Kapitalizmo teisiniai pagrindai (1924 m.), pirmos specialiai institucionalizmui skirtos knygos Institucinė ekonomikos teorija: jos vieta politinėje ekonomijoje (1934 m.), veikalo Kolektyvinių veiksmų ekonomikos teorija (1950 m.) autorius, bendro darbo JAV darbininkų klasės istorija bendraautoris. Jo darbai yra teisės, ekonomikos, istorijos, psichologijos, etikos ir politikos miinys. Savo tyrimuose J. Commons’as sujungė ribinio naudingumo teorij¹ su juridine koncepcija ekonomikoje.

Jau pirmojoje savo knygoje Turto paskirstymas J. Commons’as nesutiko su mar˛inalistų individualistiniu traktavimu, kaip reikia skirtyti visuomenines pajamas, ir nuosavybės santykių bei asmens teisių, tarp jų ir teisź į didesnź nacionalinio produkto dalį, istorinio kintamumo ignoravimu. J. Commons’as faktikai visus kapitalizmo trūkumus į˛velgė juridinių normų netobulume, vedančiame į negarbing¹ konkurencij¹

J. Commons’as, tyrinėdamas tokius kolektyvinius institutus kaip eima, profesinės s¹jungos, prekybiniai susivienijimai, gamybinės korporacijos, valstybė, teisiniai santykiai ir kt., skirtingai nuo T. Veblen’o, daugiausia dėmesio teikė ne gamybos technologiniams veiksniams ir jų įgyvendintojui – in˛ineriniam-techniniam personalui, o socialiniams-teisiniams institutams. Juos J. Commons’as apibūdino kaip visuomenės veiksmus, lemiančius kiekvieno individo elgsen¹ ir sudarančius galimybź platesniems poelgiams bei sprendimams. Jis tapo institucionalizmo juridinės srovės lyderis ir kritikavo klasikus bei mar˛inalistus u˛ jų klaiding¹ racionalistinź psichologij¹ ir nepakankam¹ teisinių formų analizź. J. Commons’as institutus suprato kaip istorikai susiklosčiusius, gilias teisines tradicijas turinčius papročius, siekiančius kolektyvinź psichologij¹. Susiformavź, veikiantys kolektyviniai institutai nukreipia individų elgesį. Svarbiausiais kolektyviniais institutais J. Commons’as laikė korporacijas, profs¹jungas ir politines partijas, kurios veikia kaip „spaudimo grupės“. J. Commons’ui buvo nepriimtinos klasinės darbininkų kovos idėjos, jis, anot paties tyrinėtojo ˛od˛ių, siekė „padaryti verslo sistem¹ veiksminga tiek, kad ji būtų verta isaugoti“. Pagal nurodytų institutų apraom¹jį tyrim¹, J. Commons’as skyrė tris kapitalizmo plėtros stadijas: laisvos konkurencijos, finansinį ir administracinį kapitalizm¹.

J. Commons’o institucionalizmo supratimas skyrėsi nuo T. Veblen’o koncepcijos. Pagal J. Commons’¹, institucionalizmas yra kolektyviniai veiksmai, nukreipti individualių veiksmų kontrolei. J. Commons’o pasiūlyta vadinamoji sandėrių teorija – tai socialinių konfliktų, esančių visuomenės kitimo vidiniu altiniu, sprendimo juos racionaliai reguliuojant (institucionalizuojant) bei ˛monių bendros veiklos ir jų įvertinimo visuose sandėriuose, dėl kurių dalyviai skatina vienas kit¹ siekti m¹stymo ir veiksmų vieningumo, teorija. Jis skyrė tris sandėrių tipus ir tris pagrindinius kiekvieno sandėrio etapus. Pagal tipus J. Commons’as skyrė prekybinius, valdymo (apibrė˛iančias vadovų ir pavaldinių santykius) ir racionalizuojančius (apmokestinimas, biud˛etas, kainų reguliavimas, korporacijų valdymo sprendimai) sandėrius. Dauguma sandėrių yra prekiniai. Kiekviename sandėryje galima iskirti tokius etapus:

derybos (pristatomos abiejų alių pozicijos ir iekoma bendro sutarimo);
įsipareigojimo priėmimas;
įsipareigojimo įgyvendinimas.

Sandėrių sudarymo procesas padeda nustatyti „proting¹ vertybź“, kuri atsiranda susitarus dėl sutarties s¹lygų įgyvendinimo ateityje. Sutartis – tai „lūkesčių garantija“, be kurios negali būti vertybės. O pats socialinių konfliktų įveikimas naudojantis juridinėmis normomis, J. Commons’o nuomone, u˛tikrina socialinź pa˛ang¹.

J. Commons’o teorijose galima rasti daug panaumų su T. Veblen’o dichotomijomis. Tačiau ten, kur pesimistas T. Veblen’as su sarkazmu į˛velgė absurd¹ ir neivengiamus konfliktus, gerairdis J. Commons’as matė pama˛u atsirandančius „protingus papročius ir vertybes, dėl kurių keičiasi patys institutai“. Skirdamas veikiančias įmones, kurių tikslas – siekti gamybos techninio veiksmingumo, ir veikiančias firmas, kurios u˛siima tik piniginiais sandėriais, J. Commons’as manė, kad įmanoma suderinti pramonės ir verslo interesus. Jis raė: „Geriausia gamybinė įmonė – tokia, kur gamybiniai veiksniai inaudojami proporcingiausiai vadybininkų pastangomis. Geriausia firma – ta, kurioje teisingai suderinami pirkimai ir pardavimai naudojant rinkos sandėrius. Geriausias veikiantis kolektyvinis institutas – tas, kuriame teisingu santykiu suderinta technika ir verslas“.

J. Commons’o metodologijos ypatumas yra tas, kad jis neatmetė dedukcinio metodo, bet teikė pirmenybź psichologinėms kategorijoms, tarp kurių yra galia, prievarta ir t. t. Pagal tai jis sukūrė „valingų“ derybų psichologij¹, kurioje svarbų vaidmenį atlieka susitarimo idėja. Derybos (kaip skirtingų ekonominių santykių tarp ˛monių suderinimo procesas) veda prie sandėrio, kurį J. Commons’as įvardijo kaip pagrindinź ekonomikos mokslo kategorij¹. Pagal J. Commons’¹, sandėris yra ių aspektų trejybė: 1) konflikto, t. y. subjektų interesų susidūrimo; 2) ių interesų tarpusavio priklausomybės arba vienas kito apsprend˛iamumo; 3) konflikto isprendimo, t. y. tvarkos, patenkinančios sandėrio dalyvius, nustatymo.

J. Commons’o pa˛iūrų sistemoje svarbiausias vaidmuo teko kolektyvinių veiksmų sampratai, apėmusiai įvairias priemones ir instrumentus, galinčius padėti isprźsti konfliktus ir ilaikyti visuomenės stabilum¹ bei prisidėti prie elgesio būtinų taisyklių ir kontrolės mechanizmo u˛tikrinimo kintančiomis s¹lygomis. Juk finansinio kapitalizmo stadijoje sandėrio subjektai vis da˛niau tampa ne individai, o jų susivienijimai, institutai: profs¹jungos, verslininkų asociacijos ir pan. Todėl, J. Commons’o nuomone, reikia tirti kolektyvinius veiksmus, o ne pavienių individų veiksmus, kaip tai tradicikai daryta ekonomikos moksle. Kolektyviniai veiksmai kaip institutai nukreipia ir kontroliuoja ˛monių poelgius, sudaro individualios veiklos galimybių rėmus“, kurie gali būti suformuluoti įstatymų arba papročių ir pasekmių jų nesilaikant. Būdami neatskiriamai susijź su nuosavybės santykiais, kolektyviniai veiksmai ekonomikoje apibrė˛ia tam tikras teisines ribas ir ireikiami per teismus. J. Commons’o nuomone, ekonomikos mokslo evoliucinis pobūdis reikalavo itirti keleto imtmečių kapitalistinės eros teismų sprendimus, kad būtų galima aikiai suprasti, kaip kolektyviniai veiksmai ribojo individualius veiksmus. Be to, J. Commons’as siekė studijuoti ekonominių mokymų istorij¹ tam, kad isiaikintų kaip ekonomikos teorijoje atsirasdavo mintys apie kolektyvinius veiksmus. iuos klausimus J. Commons’as aptarė savo knygose Kapitalizmo teisiniai pagrindai (1924 m.) ir Institucinė ekonomikos teorija: jos vieta politinėje ekonomijoje (1934 m.). B. Seligman’o (1968 m.) ˛od˛iais tariant, J. Commons’as „savo teorinź sistem¹ distiliavo sudėtinguose imtų teisminių bylų ir deimčių ekonomikos teorijų tipų aparatuose“.

J. Commons’o koncepcijoje „socialiniai veiksmai“ – tai „kolektyvinės valios“, pagrįstos protingo kompromiso principu, įgyvendinimas. Jis manė, kad is principas turi persunkti visus santykių tipus (juridikai lygiateisių alių rinkinės prekybos santykius, santykius tarp valdytojų ir pavaldinių gamybos srityje, santykius tarp juridikai nelygiateisių alių, atspindinčius susiklosčiusį ekonominės vald˛ios, turto ir pajamų pasidalijim¹). Taip pat protingo kompromiso principas turi būti naudojamas visose srityse, kur susiduriama su vertinimų bei paskirstymo kategorijų formavimu. J. Commons’as manymu, io principo panaudojimas – tai priemonė įtraukti „protingus pradus“ į patį ekonominį proces¹.

Taigi kolektyviniai veiksmai – vienintelis būdas sutaikyti skirtingus ekonominio gyvenimo dalyvių interesus. Tačiau kelias į sutaikym¹ veda per juridines procedūras. Nesavanaudiko „virklasinio“ arbitro (teisėjo) vaidmenį turi prisiimti valstybė per savo institucijas, vyriausybines komisijas ir pan. Vyriausybės vykdom¹j¹ ir teisinź gali¹ J. Commons’as laikė aukčiausia institucija. Jam valstybė – ne tik arbitras, bet ir jėga, priverčianti vykdyti įsipareigojimus, kuriuos prisiėmė sandėrio dalyviai Priimtina socialinių ir ekonominių konfliktų reguliavimo forma, pasak J. Commons’o, taip pat yra finansinė kontrolė, įgyvendinama per akcines bendroves, kapitalistinį kredit¹ ir bankus

Toks platus sandėrio supratimas prasiskverbia į teisź, politinź ekonomij¹, etik¹, jame atsispindi visa ekonomika. Todėl J. Commons’as manė, kad politinė ekonomija – tai mokslas apie ˛mogaus kultūr¹, o jos pagrindinis supratimas yra supratimas sandėrių, kuriuose gerovės vertės visuomeniniai vertinimai yra visuomenės stabilumo u˛tikrinimo priemonė. J. Commons’o nuomone, tarp politinės ekonomijos, etikos ir teisės nėra pertvaros. Dėl to J. Commons’as traktuoja ekonomines vertės, katų kategorijas kaip tiesiogiai susijusias su įpročiais, papročiais, įsitikinimais. Jis pateikė tokį vertės apibrė˛im¹: „Vertė yra ateities pajamų įvertinimas iandien“. J. Commons’o traktuotėje vertź lemia sandėris, vertės dydį siejant su darbinio sandėrio juridine procedūra

J. Commons’as į mokslinź apyvart¹ įtraukė nuosavybės titulo kategorij¹. Jis nuosvybź skirstė į tris rūis: daiktinź nedaiktinź (skolos ir skoliniai įsipareigojimai) bei neapčiuopiam¹ (vertybiniai popieriai). J. Commons’o nuomone, neapčiuopiama nuosavybė da˛niausiai yra sandėrių su nuosavybės titulais turinys. Todėl pagrindiniu J. Commons’o tyrimų objektu tapo vertybinių popierių (akcijų ir obligacijų) pardavimo operacijos.

J. Commons’as isamiai analizavo ilgalaikio kreditavimo atsiradimo ir bankininkų-investuotojų įtraukimo į pramoninės gamybos procesus. Bankininkai organizuoja akcijų emisijas ir paskirstym¹, korporacijos samdo juristus, veikia teisėtvarkos institucijas ir bendrauja su visuomene. Įtakingos ekonominės grupuotės tampa labiau įtakingos nei kongresas. Pasak J. Commons’o, „Būtent asociacijos, o ne individualizmas, tapo iuolaikino liberalizmo ir demokratijos prieglobsčiu, gelbstintis nuo faizmo, komunizmo ar bankinio kapitalizmo“.

J. Commons’o nuomone, gamyba nėra jo institucinės ekonomikos teorijos tyrimų objektas. Jis teigė, kad gamyba yra ypatingos „in˛inerinės-politinės ekonomijos“, esančios u˛ institucinės ekonomikos teorijos ribų, objektas. Vadinasi, J. Commons’o tyrimų objektas yra apyvartos sritis, bet ji nagrinėjama ne kaip realus prekių judėjimas, o kaip nuosavybės titulų judėjimas, t. y. kaip juridiniai sandėriai. Dėl to vis¹ kapitalistinės ekonomikos raid¹ J. Commons’as matė kaip sėkmingų ateities sandėrių laukim¹.

Plačiai ˛inomas J. Commons’o indėlis yra į darbininkų judėjimo ir darbinių santykių tyrimus. Jis manė, kad klasinė kova neturi didelės reikmės darbininkų ir profesinių s¹jungų judėjimui. J. Commons’as nepripa˛ino klasinių, antagonistinių prietaravimų ir manė, kad visuomenėje pagrindinis konfliktas yra ne tarp turtingųjų ir vargų, o tarp gaminančiųjų ir negaminančiųjų, įvairių profesinių grupių „interesų susidūrime“. Pagrindinis darbininkų judėjimo veiksnys ir tikslas – teisė į darbo viet¹. Jis pasisakė u˛ „laipsnikumo“ darbininkų judėjime taktik¹. J. Commons’o optimizmas pasireikė ir kaip jo tikėjimas, kad protingas vertingumas pasiekiamas kapitalistų ir darbininkų kolektyviniais veiksmais. „Dalykinį“ tredjuonizm¹, kuriam esant darbininkai kolektyviai gina savo kaip nuosavybės savininkų teises praktiniuose darbo u˛mokesčio ir darbo dienos trukmės klausimuose, bei kolektyvinių sutarčių sudaryme, jis laikė svarbiu keliu palaikant visuomeninź pusiausvyr¹. Todėl savo knygose Pramoninis geranorikumas (1919 m.) ir Pramoninis valdymas (1921 m.) J. Commons’as plėtojo idėj¹ apie darbininkų ir darbdavių interesų socialinį suderinim¹ taikant „abipusių nuolaidų“ princip¹. Viena vertus, J. Commons’as savo idėjas prieino marksizmo doktrinai apie klasių kov¹ ir socialistinėms idėjoms. Jis pripa˛ino proletariato nuskurdimo fakt¹ tik ankstyvojoje kapitalizmo stadijoje ir kritikavo K. Marx’¹ u˛ profesinių s¹jungų ir socialinių reformų gerinant darbininkų padėtį nepakankam¹ galimybių įvertinim¹. Naujas pramoninės plėtros etapas, susijźs su didelių korporacijų augimu, J. Commons’o ˛od˛iais tariant, lėmė „kapitalizmo isisklaidym¹ plačiosiose ˛monių masėse“. Antra vertus, J. Commons’as kvietė darbdavius puoselėti gerus santykius su darbininkais, nustoti vertinti profesines s¹jungas kaip „velnio imonź“ ir pripa˛inti, kad profesinės s¹jungos yra subrendusios pramoninės visuomenės struktūros po˛ymis.

Be to, J. Commons’as konstatavo, kad rinkos ekonomikoje didėja monopolistinių elementų ir pateisino profesinių s¹jungų, reikalavusių padidinti darbo u˛mokestį aukčiau tam tikro minimalaus lygio ir būtinų darbininkų apsaugai nuo stambiojo kapitalo spaudimo, kūrim¹si. Kita vertus, J. Commons’as manė, kad stambių korporacijų poveikis gali būti teigiamas tiek, kiek jos pajėgios suma˛inti ekonomikos depresijų atrum¹ ir didinti gamybos apimtis. Todėl, kaip minėta, pirmenybź jis teikė kompromiso tarp organizuoto darbo ir stambaus kapitalo, ekonominių prietaravimų sutaikymo naudojant kolektyvinius veiksmus, instrumentų paiekai. Galiausiai institucionalistinź ekonomik¹ jis apibrė˛ė kaip Kolektyvinių veiksmų ekonomik¹ (paskutinio J. Commons’o darbo, ispausdinto jau po jo mirties 1951 m., pavadinimas).

Kaip minėta, teisinį aspekt¹ J. Commons’as naudojo ir jo ikeltoje vertės koncepcijoje, pagal kuri¹ prekinės produkcijos vertė yra ne kas kita kaip „kolektyvinių institutų“ juridinio susitarimo rezultatas. Kolektyviniams institutams jis, kaip minėta, priskyrė korporacijų s¹jungas, profesines s¹jungas, politines partijas, reikiančias socialinių grupių ir gyventojų sluoksnių profesinius interesus

Marksistiniam mokymui apie klasinź kov¹ J. Commons’as savo reformų koncepcijoje prieino nuostat¹ apie valstybės įgyvendinamas įstatymų leidimo reformas ir vyriausybės, kuri¹ sudaro skirtingų „kolektyvinių institutų“ lyderiai, sukūrim¹. Jis buvo įsitikinźs, kad būtina sukurti toki¹ vyriausybź, kuri priklausytų nuo visuomeninės nuomonės („įvairių interesų vyriausybź“, sudaryt¹ pagal „proporcingo atstovavimo“ princip¹) ir kuri vykdytų ekonomikos demonopolizacij¹. J. Commons’as manė, kad dėl įstatymų leidimo reformos ir įvairių valstybinių komisijų veiklos pavyks ivengti beveik visų konfliktų.

Laisvos konkurencijos kapitalizmo evoliucija į finansinź stadij¹ – pagrindinė jo svarbiausių darbų (Teisiniai kapitalizmo pagrindai (1924 m.), Institucinė ekonomika. Jos vieta politinėje ekonomijoje (1934 m.) ir kt.) idėja. J. Commons’as pateikė sav¹j¹ kapitalistinės visuomenės periodizacij¹. Jo nuomone, pradinė stadija buvo prekybinis kapitalizmas. Vėliau jį pakeitė gamybinė stadija. Toliau buvo bankinis (finansinis) kapitalizmas – čia atsirado stambūs verslininkų susivienijimai ir profesinės s¹jungos, kiekviena siekiančios privilegijų savo nariams. Galiausiai, – paskutinė kapitalistinės visuomenės stadija – administracinis kapitalizmas. Minėtuose J. Commons’o darbuose analizuojamos problemos, sukeltos „socialinio konflikto“ stiprėjimo dėl „nes¹˛iningos“ (monopolistinės) verslininkų konkurencijos. Valstybiniai teisiniai sprendimai ekonominių reformų rėmuose, J. Commons’o manymu, paalins prietaravimus ir konfliktus visuomenėje, reik perėjim¹ į administracinio kapitalizmo stadij¹. Tokiu būdu, J. Commons’o ivados galutiniame rezultate suėjo į interesų derinim¹ ir harmonijos sukūrim¹ geros valios pagrindu, remiantis H. C. Carey ir J. B. Clark’o „interesų harmonijos“ koncepcija įrodinėjant, kad reguliuojamoji valstybės veikla yra svarbiausia ios harmonijos prielaida. Tuo pačiu ir į administracinio kapitalizmo sukūrimo galimybź ir būtinybź. Vadinasi, jei pagal T. Veblen’¹, finansinį kapitalizm¹ pakeis technokratizmas (technokratija (graik.: amatas, menas, vald˛ia) – santvarka, kurioje valstybinė vald˛ia priklausytų specialistams, in˛inieriams ir mokslininkams), tai pagal J. Commons’¹, iuolaikinź tvark¹ pakeis administracinis kapitalizmas. Pastarasis i esmės – tai valstybinis monopolistinis kapitalizmas. J. Commons’as pabrė˛ė (dar prie pasirodant J. M. Keynes’o teorijai), kad ekonomikos teorija per ma˛ai dėmesio teikė ekonominėms valstybės funkcijoms. Tačiau faktikai ir jis pats nagrinėjo ne ias funkcijas, o teisinius kapitalizmo pagrindus. J. Commons’o nuomone, teismai būtent ir buvo vienas i svarbiausių institutų, kurie skatino feodalizmo irim¹ ir parengė dirv¹ tolesnei kapitalizmo plėtrai.

J. Commons’as primygtinai teigė, kad ekonomikos mokslo u˛davinys yra ne abstrakčiai aikinti esam¹, o kurti rekomendacijas ekonominio gyvenimo pertvarkymui protingais pagrindais. ia prasme, kaip pa˛ymėjo J. M. Clark’as, T. Veblen’as ir J. Commons’as sudarė „du prieingus polius“: T. Veblen’as savo veikaluose sarkastikai kritikuodamas demaskavo verslo sistem¹, neteikė jokių tiesioginių rekomendacijų bei apskritai kapitalistinės ekonomikos perspektyvų at˛vilgiu ireikė „pesimizm¹“. O J. Commons’as, prieingai nei T. Veblen’as, ireikė pragmatizm¹. J. M. Clark’o ˛od˛iais tariant, „jo pagrindinis tikslas buvo verslo sistem¹ padaryti tiek efektyvi¹, kad j¹ apimokėtų isaugoti“. Todėl, vedamas ios idėjos, savo po˛iūrį į kolektyvinių veiksmų vaidmenį J. Commons’as mėgino įgyvendinti praktikoje, aktyviai bendradarbiaudamas su Amerikos darbo federacija. Kaip ˛inoma i ekonomikos istorijos, J. Commons’o „kolektyvinių veiksmų“ juridiniai (teisiniai) aspektai bei „socialinio kompromiso“ idėja, kaip ir antimonopolinės reformatorikos idėjos T. Veblen’o darbuose, buvo praktikai pritaikyti jau XX a. ketvirtajame deimtmetyje, 1934 m. irinkto JAV prezidento F. D. Roosevelt’o vadinamojo „Naujojo kurso“, kurio erdimi buvo valstybinių ilaidų vieiesiems darbams ir u˛sakymų pramonei augimas, periodu. Dėl J. Commons’o įtakos 1935 m. buvo priimtas Įstatymas dėl socialinio draudimo, kuris padėjo pagrindus pensiniam aprūpinimui JAV, o pats F. D. Roosevelt’as ne kart¹ pabrė˛ė, kad verslininkams ir darbininkams būtina bendradarbiauti.

Apskritai „Naujojo kurso“ vykdymo metai tapo institucionalistų laikotarpiu. „Intelektualių maitininkų“ grupės velniai įvardintas „herojiku seneliu“, T. Veblen’as buvo savotikas jo pranaas; W. Mitchell’as tapo vienu i JAV Nacionalinių iteklių komiteto organizatorių, ketindamas paversti jį ekonomikos valstybinio reguliavimo svarbiausia institucija; o J. Commons’as F. D. Roosevelt’o administracijos reformose į˛velgė savo idealų įgyvendinim¹. Institucionalistams artimi R. Tugwell’as (1891–1979 m.), A. A. Berle (1895–1971 m.) ir G. C. Means’as priklausė prezidento F. D. Roosevelt’o „smegenų centrui“ bei rengė prezidento kalbų tekstus, kuriose buvo diegiama idėja, kad viepataujant sutelktai korporuotų vadybininkų vald˛iai, valstybė „turi ry˛tingai veikti ir ginti visuomenės interesus“. Tiesa, kaip vėliau įvertindamas „naujojo kurso“ patirtį, pa˛ymėjo G. C. Means’as, i esmės buvo atmetama neoklasikinė teorija, o ne „laisvos verslininkystės“ teorija ir praktika. Tai, kad nebuvo alternatyvios koncepcijos, suteikė pragmatinį pobūdį visiems „vidurio kelio“ tarp dviejų kratutinumų – centralizuoto planavimo ir laissez-faire principų – iekojimams.

„Eksperimentinės ekonomikos teorijos“ krypties atstovas Rexford’as Tugwell’as dar knygoje Pramonė brandos stadijoje (1927 m.) teigė, kad brandi industrinė sistema turi būti naujovikai valdoma – būtini nauji instrumentai ir institucijos, kurios galėtų u˛tikrinti auktesnį ekonomikos centralizuotos kontrolės lygmenį. Privačios nuosavybės klausimas, jo nuomone, turėjo būti sprend˛iamas pragmatikai, skirtingu būdu įvairioms ekonomikos dalims, o ne pagal princip¹ – isaugoti privači¹ nuosavybź bet kokia kaina arba visikai j¹ paalinti visur ir visomis formomis. Įrodinėdamas, kad valstybei būtina valdyti socialinį-ekonominį vystym¹si, R. Tugwell’as rėmėsi tuo, kad valstybės centrinė ekonominė institucija, koordinuojanti vystymosi programas ir rengianti ilgalaikź ekonominź politik¹, privalo turėti tam tikras direktyvines funkcijas, tiesiogiai veikdama ekonominių iteklių paskirstym¹.

G. C. Means’as, 1935–1939 m. buvźs JAV Nacionalinės ekonominių iteklių komisijos narys ir ėjźs pramonės sektoriaus direktoriaus pareigas, o paskui tapźs vienu i Nacionalinių iteklių planavimo valdybos patarėjų, gynė planavimo būtinumo idėj¹. Jis pabrė˛ė, kad planavimo pagrind¹ turi sudaryti pagrindinių gamybinių iteklių ir poreikių alies mastu apskaita. G. C. Means’o nuomone, planavimas pirmiausia turi būti susijźs su naujų kapitalinių investicijų į pagrindines akas paskirstymu. Jo darbai tyrinėjant XX a. trečiojo deimtmečio pabaigoje – ketvirtojo deimtmečio prad˛ioje 200 did˛iausių nefinansinių korporacijų lemiam¹ vaidmenį ekonomikoje ir jų finansinių ryių sistem¹, buvo labai naudingi pagrind˛iant „naujojo kurso“ metais priimtus įstatymus dėl operacijų su vertybiniais popieriais kontrolės ir holdingo bendrovių komunalinio aptarnavimo sektoriuje. G. C. Means’o pateikta med˛iaga apie du rinkos tipus, įrodinėjusi, kad laissez-faire politika netinkama amerikiečių ekonomikai, suvaidino svarbų vaidmenį JAV Kongresui 1933 m. sudarant Laikin¹j¹ nacionalinź ekonominź komisij¹ (TNEC), kuri atliko isamų ekonominės vald˛ios koncentracijos amerikiečių ekonomikoje tyrim¹.

A. A. Berle igarsėjo dėl kartu su savo kolega i Kolumbijos universiteto G. C. Means’u paraytos knygos iuolaikinė korporacija ir privati nuosavybė (1932 m.), kurioje akivaizd˛iai jaučiamas tiesioginis T. Veblen’o idėjų dėl pramonės korporacijų vaidmens ir vietos poveikio, bei dar ileido knygas Vald˛ia be nuosavybės ir XX am˛iaus kapitalistinė revoliucija. G. C. Means’as ir A. A. Berle savo kartu paraytoje knygoje iuolaikinė korporacija ir privati nuosavybė, kuri JAV per 36 metus buvo ileista 17 kartų, paskutiniam leidimui iėjus 1968 m., padarė ias toliau ivardijamas ivadas:

1. XX a. prad˛ios ekonominė sistema yra korporacinė. Ekonomikoje viepatauja akcinės bendrovės. Perėjimas nuo „fabrikinės“ prie korporacinės sistemos reikia revoliucinį ekonomikos pertvarkym¹.

2. Korporacinė sistema reikia tradicinės nuosavybės paneigim¹. Nuosavybė ir valdymas buvo sujungti ankstyvojo kapitalizmo stadijoje. Jai atstovavo verslininkas, kuris buvo ir savininkas, ir kontrolierius, ir valdytojas. Vėliau ios funkcijos atsiskyrė. Nuosavybė tapo akcininkų, o valdymas – samdytų vadybininkų sritimis. i revoliucija metė iūkį ekonomikos mokslui. Reikėjo paaikinti naujus ekonominius santykius. Ekonominės analizės objektu tapo ne konkurencija (kaip buvo A. Smith’o laikais), o kontrolė. io reikinio prie˛astis – nuosavybės atomo dalumas: akcijos vienose rankose, kontrolė – kitose.

3. Korporacinė sistema reikia tradicinio pelno paneigim¹. Pelnas buvo u˛mokestis u˛ investavim¹ ir gamybos plėtros stimulus. Akcinėse bendrovėse investuotojams atlyginama tik u˛ kapital¹, o verslo efektyvumas priklauso nuo kontroliuojančių asmenų. Maksimalaus pelno siekimas didina kainas, ma˛ina gamyb¹.

4. Pasikeitė konkurencijos pobūdis. Ji jau nėra pramonės ir pelno skatinimo variklis. Konkurencija yra griaunanti, nes konkuruoja didelės firmos.

Siekdami skatinti korporacijų veikl¹ visos visuomenės interesų kryptimi, isaugant verslo laisvź, bet j¹ nukreipiant visuomenės interesų link, G. C. Means’as ir A. A. Berle pateikė penkis pasiūlymus:

1. Privati nuosavybė turi ilikti.

2. Korporacijų veikl¹ reikia reglamentuoti, ka ji nesiektų maksimalaus pelno bet kokiomis priemonėmis. Būtina priimti įstatym¹, kuris priverstų stambias korporacijas laikytis tam tikrų taisyklių, atitinkančių „kolektyvinės įmonės ekonominź logik¹“. Pelno norma turi sudaryti 10 procentų.

3. Pelnas dalijamas akcininkams, nustatant maksimali¹ rib¹.

4. Kolektyvinėms įmonėms turi būti nustatomos specialios kainų, pelno ir vadybininkų apmokėjimo normos.

5. Vadybininkų darbas turi būti apmokamas, t. y. jie skatinami ne nuo pelno, o u˛ gamybos tobulinim¹, katų ma˛inim¹, gamybos plėtr¹, naujos technikos diegim¹.

ios idėjos buvo pritaikytos vėlesniuose institucionalistų darbuose, XX a. etajame deimtmetyje iplėtojus valdomų kainų ir valdomų rinkų teorij¹ bei korporacinės revoliucijos koncepcij¹. Patį valdomų kainų termin¹ vėlgi pirmasis ėmė vartoti ir pagrindė G. C. Means’as, ianalizavźs kainų judėjimo ypatybes amerikiečių auktos koncentracijos pramonės akose 1923–1933 m. krizės laikotarpiu. Kaip korporacinės revoliucijos apibendrinanči¹ samprat¹ institucionalistai apibrė˛ė kapitalizmo perėjim¹ į nauj¹ stadij¹, kai lemiam¹ vaidmenį ekonomikoje ėmė atlikti stambios korporacijos ir pasikeitė ekonominės sistemos struktūra bei funkcionavimo mechanizmas. Kaip vėliau pabrė˛ė G. C. Means’as, dėl ių pokyčių kyla būtinybė rekonstruoti tradicinź ekonomikos teorij¹ visuose jos pagrindiniuose skyriuose ir suformuluoti nauj¹, kurioje būtų pateiktas supratim¹ apie korporacijų ir visuomenės interesų suderinimo u˛tikrinimo s¹lygas.

Institucionalizmo idėjų plėtrai buvo svarbi ir amerikiečių ekonomisto bei sociologo S. Chais’o knyga Technokratija, kurioje veblenizmo dvasia mėginta pagrįsti in˛inierinės – techninės inteligentijos vyraujantį vaidmenį ateities visuomenėje.

Institucionalizmo raidai taip pat svarbi buvo J. B. Clark’o sūnaus John’o Maurice Clark’o (1884–1963 m.), irgi palikusio tėvo gryn¹j¹ teorij¹ dėl ekonominių reikinių ryio su neekonominiais tyrimo, knyga Ekonominiai institutai ir ˛monių gerovė. Joje jis kritikavo klasikų ir neoklasikų pusiausvyra grįstas idėjas, pabrė˛damas nedarbo, nevisiko įrenginių apkrovimo, stambių korporacijų vietoj smulkių firmų atėjimo į rink¹ reikinius. J. M. Clark’as, Kolumbijos universitete studijavo socialinius mokslus ir specializavosi ekonomikos teorijos srityje. Nors jis ir buvo gerai susipa˛inźs su statikais dėsniais, propaguotais tėvo, bet vėliau susi˛avėjo T. Veblen’o ir W. Mitchell’o idėjomis. Jis ypač suabejojo ribinio naudingumo teorija kaip pagrindu aikinant vartotojo elgsen¹. Taip pat abejojo dėl pelno maksimizavimo prielaidos, kuria buvo pagrįsta verslo elgsenos teorija. J. M. Clark’as, kaip ir T. Veblen’as, irykino neoklasikinėje teorijoje naudotos psichologijos trūkumus. XIX a. psichologai individus vertino kaip įtrauktus į savo norų, kurių kilmės neprivaloma paaikinti ekonomistams, patenkinimo racionalų skaičiavim¹. J. M. Clark’as teigė, kad, prieingai, ˛monių elgesys da˛niausiai atspindi impulsyvum¹ ir „piniginius interesus“, o ne ribinio patenkinimo augimo racionalų įvertinim¹. Toliau J. M. Clark’as kritikavo ribinio naudingumo teorij¹ dėl jos prielaidos, kad pasirinkimo procesas yra psichologikai neskausmingas. Sekdamas psichologu William’u James’u, J. M. Clark’as parodė, kad sprendimų priėmimo procesas reikalauja tiek daug pastangų, kad ˛monės yra linkź apriboti savo pasirinkimo laisvės apimtį. Jie, norėdami ivengti pasirinkimo psichologinių katų, linkź remtis įprastais elgsenos modeliais. ie pastebėjimai leido jam padaryti ivad¹, kad ribinė naudingumo teorija yra pagrįsta pernelyg supaprastintu po˛iūriu į ˛mogaus prigimtį.

J. M. Clark’o domėjimasis socialine ekonomikos teorija leido jam dar 1923 m. ileistoje knygoje Pridėtinių ilaidų ekonomikos teorijos tyrimai, atkreipus dėmesį į stambias investicijas, skiriamas pagrindiniam kapitalui, ikelti klausim¹ dėl kainų mechanizmo efektyvumo skirstant iteklius. Jis teigė, kad esminė dichotomijos tarp efektyvumo firmos lygiu ir efektyvumo visuminės ekonomikos lygiu prie˛astis glūdi iuolaikinio industrinio ūkio fiksuotų katų unikaliame ir beveik nesuprastame vaidmenyje. J. S. Mill’is, R. Torrens’as ir N. Senior’as skyrė iek tiek dėmesio fiksuotų katų teorijai. Tačiau dauguma ekonomistų-klasikų dėmesį sutelkė į kintamas ilaidas darbui ir ˛aliavoms, susijusias su ieigos specifiniais vienetais. Fiksuoti katai, priskirtini ieigai kaip visumai, nesulaukė didesnio klasikinės mokyklos atstovų dėmesio. Bet gele˛inkelių ir kitos vieųjų paslaugų pramonės, patiriančios did˛iulius paklausos pokyčius, augimas atkreipė J. M. Clark’o dėmesį į fiksuotų ilaidų svarb¹. Būtent J. M. Clark’as ėmė vartoti visuomeninio efektyvumo ir visuomeninių ilaidų s¹vokas ir teigė, kad ekonomistai turi nutiesti kelius verslo socialinės kontrolės u˛tikrinimui. O 1934 m. ileistoje knygoje Verslo ciklų strateginiai veiksniai jis inagrinėjo klausim¹, kaip kinta paklausos vartojimo prekėms santykis su paklausa gamybinės paskirties prekėms – akseleracijos princip¹, – ir įvardijo į princip¹, pagal kurį vartojimo ar ieigos pokyčiai sukelia padidintus investicijų pokyčius, kaip pagrindinį ciklinių svyravimų veiksnį. Įdomu, kad tai vėlgi buvo kartotinis atradimas, nes jo atradimo garbe J. M. Clark’as dalijosi su prancūzų ekonomistu Albert’u Aftalion’u. Pastarasis dar 1909 m. paaikino – bet neįvardijo – io principo veikim¹.

Be to, J. M. Clark’as, panaiai kaip ir W. Mitchell’as, planavim¹ laikė ne tik priemone, padedančia įgyvendinti valstybės anticiklinź politik¹, bet ir būdu, kaip isprźsti kapitalistinės santvarkos stabilizavimo problemas ilgalaikiu aspektu. Jis buvo Nacionalinės progresyvistinės konferencijos komiteto, 1931 m. prad˛ioje paskelbusio memorandum¹ dėl ilgalaikį planavimo pramonės stabilizavimo klausimais, pirmininkas. Pači¹ „socialiai liberalaus planavimo“ sistem¹ J. M. Clark’as laikė priemone, galinčia u˛tikrinti viso ekonominio mechanizmo funkcionavimo stabilum¹ ir patikimum¹. i sistema turi apimti valstybės anticiklinź politik¹, numatyti priemones, kaip koordinuoti ir sutvarkyti privatų versl¹ („pramonės socialinės konstitucijos“ priėmim¹, konkurencijos reguliavim¹, vertikalios integracijos plėtr¹), sprźsti u˛davinius, susijusius su visos industrinės sistemos funkcionavimo palaikymu ir visuomeninių ilaidų padengimu. ios J. M. Clark’o (kaip ir W. Mitchell’o bei R. Tugwell’o) idėjos XX a. etajame deimtmetyje buvo pavadintos indikatyviniu nacionaliniu planavimu, ir is planavimas buvo tiesiogiai siejamas su ilgalaikio socialinės-ekonominės sistemos stabilizavimo klausimu.

J. M. Clark’o po˛iūriu, nacionalinio planavimo pagrindu turi tapti savanorikumo ir socialinio bendradarbiavimo principas. Jis pasisakė u˛ socialinio atsakingumo, kooperacijos dvasios ir socialinių grupių bei ekonominių subjektų atitinkamų elgesio normų plėtr¹. Pabrė˛damas esminį ekonominio planavimo ir planinės ekonomikos skirtum¹, J. M. Clark’as pa˛ymėjo, kad gamybos valdymas liks privataus verslo rankose. Valstybė turi verslo veiklai tik u˛tikrinti patikim¹ informacinź bazź ir naudoti daugiausia netiesiogines kontrolės priemones, veikdama per kreditinź-pinigų ir fiskalinź sistemas.

Nagrinėdamas monopolijos ir konkurencijos veiksnių dinamik¹ s¹veik¹ rinkos procese, J. M. Clark’as pabrė˛ė, kad ne tik monopolija, bet ir konkurencija visuomenei gali sukelti neigiamus padarinius. Rinkos mechanizmo „netobulumai“ apima reikinius, susijusius, viena vertus, su monopolija ir konkurencijos susilpnėjimu (didelės apimties gamybos pranaumai kai kuriose svarbiose akose ir ribotas gamybos veiksnių mobilumas tapo prie˛astimi, sulaikančia kapitalo persiliejim¹ ir konkurencij¹ ma˛inant kainas), o antra vertus – su konkurencijos, vykdomos nekaininiais metodais (reklama, produkcijos diferenciacija) per dideliu atrumu ir hipertrofika plėtra. Intensyvi ių dviejų pradų tarpusavio s¹veika nulemia ekonomikos funkcionavimo mechanizmo „funkcinį“ pobūdį. Kritikuodamas monopolinės konkurencijos teorij¹, J. M. Clark’as pabrė˛ė nesutink¹s su E. Chamberlin’o esmine (raktine) tėze, kad bet kokia produkto diferenciacija turi savyje „monopolijos element¹“. Jo nuomone, produkto diferenciacijos vaidmuo slypi tame, kad ji sukuria nauj¹ konkurencijos matmenį. J. M. Clark’as ragino ekonomistus sutelkti dėmesį į klausim¹, ar i tiesų egzistuojanti konkurencija yra „efektyvi“ bei efektyvumo kriterijų platesniu socialiniu ir makroekonominiu po˛iūriu sukūrim¹. Su iomis J. M. Clark’o mintimis buvo susijusios ir jo nuostatos dėl komercinio ir socialinio efektyvumo skirtumo. Komercinis efektyvumas – tai privačios įmonės rezultatyvumo kuriant peln¹ rodiklis, o socialinį efektyvum¹ apibūdina visos ekonominės sistemos efektyvumas kuriant „socialines vertybes“, didinančias visuomenės gerovź. 1923 m. J. M. Clark’as raė, kad XX a. ekonomikos s¹lygomis pelno gaminimo auktas efektyvumas koreliuoja su ypač ˛emu socialinio efektyvumo lygiu. Jis manė, kad skirtum¹ tarp ių dviejų efektyvumo tipų galima įveikti, naudojant verslo socialinės kontrolės priemones.

Pastebėtina, kad ios antrosios institucionalizmo bangos atstovai, nagrinėdami demografines problemas, kurdami profs¹junginio darbininkų judėjimo teorij¹ ir kt., dėmesį sutelkė, pirma, į kapitalizmo socialinių-ekonominių prietaravimų konstatavim¹ ir, antra, į pasiūlymų F. D. Roosevelt’o „Naujojo kurso“ reformų įgyvendinimui formulavim¹ ir kėlim¹.

Po Antrojo pasaulinio karo vienas i svarbiausių institucionalizmo atstovų buvo Clarence Edwin’as Ayres’as (1891–1972 m.). Jo ilgas intelektualinis gyvenimas, prasidėjźs studijomis Brouno universitete, buvo susijźs su J. Dewey’aus pragmatizmu, psichoanalizės pradininko S. Freud’o psichologija ir T. Veblen’o idėjomis dėl kultūrinio reliatyvizmo. Įgijźs ne tiek ekonominį, kiek filosofinį bazinį isilavinim¹, C. Ayres’as trumpai pabuvo Harvardo universitete, o paskui perėjo į Čikagos universitet¹, pritraukusį tokius neortodoksikus m¹stytojus kaip T. Veblen’as, Robert’as Hoxie, W. Mitchell’as, Walton’as Hamilton’as, J. M. Clark’as ir Frank’as Knight’as, kurio antipragmatikas po˛iūris tapo pagrindu intelektualiam konfliktui tarp jo ir C. Ayres’o, nesutrukd˛iusiam geriems asmeniniams santykiams, trukusiems vis¹ gyvenim¹. C. Ayres’o kaip dėstytojo darbas prasidėjo Amherste ir savo virūnź pasiekė Techaso universiteto Austine intelektualia prasme palankioje aplinkoje. Čia jis profesoriavo nuo 1930 m. iki 1968 m. ir ileido veikalus Ekonominės tvarkos problema (1938 m.), Ekonominės pa˛angos teorija (1944 m.), Industrinis ūkis (1952 m.), Priimtinos visuomenės link (1961 m.). C. Ayres’o ortodoksinės ekonomikos teorijos kritika buvo nukreipta į puolim¹ prie neoklasikinź pusiausvyros teorij¹ bei su ja susijusi¹ nuostat¹, kad stiprios rinkos jėgos kreipia kainas į pusiausvyrinį lygį, suderinam¹ su moraliniu teisingumu. ˇvelgdamas plačiau ir gilindamasis į technologinź pa˛ang¹, C. Ayres’as pastebėjo, kad ortodoksiki m¹stytojai laikėsi klaidingo po˛iūrio, jog kapitalas yra sukurtas dėka taupymo, taip kūrimo funkcij¹ pritvirtinant taupytojams ir finansinėms institucijoms, mobilizuojančioms iteklius per pinigų fenomen¹. Faktikai, kaip teigė C. Ayres’as, fizinė gamyba ekonomikai tieka veiksnius, lemiančius ekonominź pa˛ang¹. Taigi pa˛anga yra technologinis, o ne finansinis fenomenas. Ir kapitalo kaupimas bei realus kapitalo augimas yra i esmės skirtingi procesai, galintys vykti atskirai vienas nuo kito. C. Ayres’o pateikta neoklasikinės kapitalo teorijos kritika leido jam prieiti ivados, kad u˛uot prisidėjź prie ekonominio augimo, kapitalizmo institucijos i esmės yra realaus kapitalo kaupimo defektai. Jo nepakankamo vartojimo teorijoje, panaiai kaip ir J. Hobson’o, teigiama, kad taupoma paprasčiausiai dėl to, kad kai kurie ˛monės yra turtingesni u˛ kitus. Pagrindinė kapitalistinės sistemos problema yra ta, kad vartotojai, daugiausia atlyginimus gaunantys darbininkai, negali nupirkti mil˛inikos ieigos, kuri¹ technologijos leid˛ia pagaminti. Pajamos, skiriamos darbininkams, skirtingai nuo nuosavybės savininkų pajamų, C. Ayres’o nuomone, yra nulemtos institucinių veiksnių, ir pokyčiai ioje srityje priklauso nuo ekonomikos augimo laipsnio (normos) pokyčių.

8.3.4. W. Mitchell’o ekonomikos teorija

Wesley Clair’as Mitchell’as (1874–1948 m.) yra T. Veblen’o mokinys ir pasekėjas. I pagarbos savo mokytojo nuopelnams ir jo atminimui W. Mitchell’as parengė reprezentatyvų jo darbų rinkinį „Ko mokė T. Veblen’as“ (1936 m.). iame rinkinyje yra sudėtos itraukos i T. Veblen’o knygų ir straipsnių. W. Mitchell’o teigimu, T. Veblen’as pranoko K. Marx’¹, nes jo sampratoje nėra metafizikos, kuri¹ K. Marx’as perėmė i G. W. F. Hegel’io

Gyvenimo kelias. W. Mitchell’as mokėsi Čikagos universitete, sta˛avosi Vienos universitete (čia jam jokio įspūd˛io nepadarė C. Menger’io paskaitos), bei nuo 1913 m. iki pat gyvenimo pabaigos dirbo Niujorke, Kolumbijos universitete ir Naujojoje socialinių tyrimų mokykloje, nuo 1919 m. iki 1931 m. būdamas io svarbaus institucionalistinių tyrimų centro direktoriumi. Be to, 1929–1933 m. jis vadovavo prezidento H. C. Hoover’io (1874–1964 m.) sukurtai Komisijai socialinėms tendencijoms tirti.

Ekonomikos teorija. W. Mitchell’as savo publikacijoje Paskaitos apie ekonomikos teorijos tipus (1935 m.) savo mintis pirmiausia grindė T. Veblen’o idėjomis. Sekdamas juo, W. Mitchell’as tvirtai pasisakė u˛ ekonominių problemų tarpusavio ryį su neekonominėmis, tarp jų sociologijos, kultūros ir kitomis problemomis, lemiančiomis ˛monių veiklos visuomenėje psichologij¹, elgesį ir motyvus, ypač pabrė˛damas psichologinź analizź. Todėl jis kritikavo tradicinź teorij¹, kaip neparodanči¹ pinigų ūkio, institutų ir ˛monių elgsenos ryio, bei pritarė empirinėms teorijoms, XX a. tapdamas pirmuoju JAV ekonominių ciklų empiriniu tyrinėtoju.

Pradinis ryys tarp W. Mitchell’o empirizmo ir jo nusigrź˛imo nuo ortodoksinės teorijos buvo jo atliktas duomenų, susijusių su kiekybinės pinigų teorijos statistiniu patikrinimu, tyrimas. Kiekybinės pinigų teorijos variantas, kurį tikrino W. Mitchell’as, buvo paprasta prielaida, kad bendras kainų lygis yra nulemtas s¹ryio tarp pinigų pasiūlos ir pinigų atlikto darbo tenkinant prekybos poreikius. Jo statistiniai duomenys rodė, kad 1860–1891 m. valiutos kiekis, esantis cirkuliacijoje (W. Mitchell’o naudotas pinigų pasiūlos apibrė˛imas) iaugo daugiau negu buvo prekybos poreikiai. Pagal tai kiekybinė teorija leido prognozuoti, kad kainos augs; tačiau kainų lygis faktikai krito. Tuo remdamasis W. Mitchell’as padarė ivad¹, kad kiekybinė teorija buvo empirikai neteisinga, daugiausia todėl, kad ji i pat prad˛ių buvo pernelyg supaprastinta hipoteze.

Polinkiu į empirinius tyrimus W. Mitchell’as labiau nei kiti institucionalistai priminė jaunosios istorinės mokyklos atstovus. Įdomu, kad ekonominėje literatūroje W. Mitchell’¹ neretai sarkastikai vertina (nors vargu ar teisingai) kaip koncepcijos matavimai be teorijos (po 1975 m. Nobelio premijos laureato Tjalling’o Koopmans’o to paties pavadinimo straipsnio, skirto W. Mitchell’o ir jo pasekėjų mokslinių tyrimų kritikai, pasirodymo), arba, kaip pasakė W. Leontief’as, „amerikiečių ekonominės minties pagrindinės antiteorinės krypties“ atstov¹. M. Blaug’o nuomone, tai yra susijź su tuo, kad W. Mitchell’as „nebuvo linkźs veltis į ortodoksinės ekonomikos teorijos prielaidų metodologines atakas ir vengė tarpdisciplininio po˛iūrio. Jo „institucionalizmas“ reikė rinkim¹ statistinių duomenų, kurie toliau turėjo suteikti pagrind¹ aikinančioms hipotezėms“. Be to, kaip mano W. Leontief’as, „kritikuodamas sudėtingų ekonominių modelių kūrimo proces¹, jis pasiūlė remtis tiesioginiais stebėjimais, nepagrįstais jokiomis iankstinėmis prielaidomis, o orientuotais į stebimų faktų visapusik¹ įvertinim¹. W. Mitchell’ui, jo mokiniams ir pasekėjams JAV turi būti dėkingos u˛ apraomosios ekonominės statistikos, be kurios ne tik iuolaikinis ekonomikos mokslas, bet ir daugelis iuolaikinių ekonominių institucijų nebūtų galėjź, matyt, egzistuoti, aktyvi¹ plėtr¹“.

W. Mitchell’as kaip tikras institucionalistas kritikavo tiek klasikinź mokykl¹, tiek mar˛inalistus, kad jie dėmesį sutelkė į mechaninius paklausos ir pasiūlos dėsnius ir ignoravo ˛mogaus elgsenos vidines varom¹sias jėgas. W. Mitchell’as pritarė T. Veblen‘ui, kuris kritikavo racionalaus hedonisto modelį, pratźsdamas i¹ kritik¹ daugelyje savo straipsnių. Klasikų mokyklos ginam¹ ˛mogaus grie˛tos elgsenos modelį, pagal kurį ˛mogus elgiasi racionaliai genamas iskaičiavimo, W. Mitchell’as laikė klaidingu ir raė, kad „˛mogus, kuris tiria streikus ir lokautus, verslo kombinacijų permaining¹ verslo kombinacijų fortūn¹, iuolaikinius metodus, kaip įveikti „vartotojik¹ inercij¹“, bumus ir depresijas, nepatvirtina įspūd˛ių apie ekonominį racionalum¹, atspindim¹ teoriniuose traktatuose“. Jis teigė, kad ˛mogikasis elgesys yra pripratimo ir to, k¹ vėliau G. Saimon’as pavadino „ribotu racionalumu“, miinys. W. Mitchell’as taip pat rėmėsi ir pakartotinu psichologų „˛mogikojo iracionalumo“ atradimu. Jis siekė ˛engti dar vien¹ ˛ingsnį T. Veblen’o pradėtu keliu nuo „normalaus“ modelio link realybės bei statistinės analizės metodais įrodyti, kad realus elgesys ekonomikoje ir hedonistinės normos skiriasi. W. Mitchell’o realiu tyrimo objektu tapo „vidutinis statistinis“ ˛mogus ir jo po˛iūris į pinigų ūkio institutus. W. Mitchell’o nuomone, pinigai visuomenėje atlieka savarankik¹ vaidmenį, o pinigų sistema jam buvo kone svarbiausia ˛mogaus elgsenos vidine varom¹ja jėga. Pagal i¹ tezź, W. Mitchell’as suformulavo ir ekonomikos mokslo, turinčio iaikinti ryius tarp pinigų apyvartos ir ˛monių elgsenos, u˛davinius. Jis raė: „Pinigai – ekonomikos mokslo esmė“. Nerūpestingai ˛mogikajai prigimčiai pinigai primeta grie˛t¹ disciplin¹, jie standartizuoja poreikius, keičia ˛monių psichologines nuostatas. Todėl W. Mitchell’o institucionalistinis po˛iūris pasireikia ir jo apm¹stymuose apie ˛mogaus prigimtį ir jo piniginius interesus. W. Mitchell’as suprato institutus kaip elgesio pavyzd˛ius ir normas, įsiaknijusias ˛monių veiksmuose ir m¹styme. Toks jo supratimas yra paaikinimo „menas daryti pinigus ir juos leisti“ pagrindas. Savo straipsnių rinkinyje Atsilikimas mene leisti pinigus (1937 m.) W. Mitchell’as siekė parodyti, kad „pinigų darymo“ menas iuolaikinėje visuomenėje smarkiai aplenkė sugebėjim¹ juos racionaliai panaudoti. Jis pabrė˛ė, kad ypač neracionaliai pinigai naudojami eimos biud˛ete, kur ilaidų pobūdį da˛nai lemia noras pralenkti kitus, rafinuoti pinigų leidimo būdai yra vienas i svarbiausių kelių įsitvirtinti visuomenėje bei įsikovoti presti˛¹.

Pusiausvyros teorijos, W. Mitchell’o nuomone, nepakanka, norint paaikinti piniginius santykius. Jų prasmės reikia iekoti institucinėse kategorijose.

W. Mitchell’as pratźsė T. Veblen’o „pramonės ir verslo dichotomijos“ koncepcij¹, analizuodamas pramonės plėtros dinamikos ir kainų dinamikos isiskyrim¹. U˛ kainos mechanizmo jis stengėsi į˛velgti ne mechaninius paklausos ir pasiūlos dėsnius, o gaunančių ir leid˛iančių pinigus ˛monių veiksmų prietaringus motyvus. W. Mitchell’as raė, kad „[…] Svarbiausia, k¹ reikia suvokti pinigų sistemoje, tai – pinigų ūkio mechanizmas, tai yra pinigų institutų gerai organizuotos grupės visuomeninis vaidmuo ir tai, kaip jie plėtojosi nuo viduram˛ių laikų, tapo kvazinepriklausomais ir darė grį˛tam¹jį ryį jų kūrėjų veiklai ir protams .

Asmeninis W. Mitchell’o indėlis į institucionalistinź teorij¹ pirmiausia apėmė vadinamųjų neekonominių veiksnių (tarp jų psichologinių, elgesio ir kt.) įtakos ekonominiams veiksniams (pinigų apyvartai, kreditui, finansams ir kt. kategorijoms) iaikinim¹ dėka konkurentinio skaitmeninių rodiklių tyrimo ir ių rodiklių svyravimo (ekonominės konjunktūros) dėsningumų nustatymo, pagal daugelį statistinių duomenų (faktinź med˛iag¹ ir jos matematinį apdorojim¹). Antra, ji apėmė mėginim¹ pagrįsti bekrizinio ciklo koncepcij¹ dėl įvairių valstybinio poveikio ekonomikai variantų.

Apraydamas iracionalius piniginės ekonomikos institutus, W. Mitchell’as vis dėl to toki¹ ekonomik¹ laikė geriausia i ekonomikos sistemų. is įsitikinimas skyrė jo pa˛iūras nuo T. Veblen’o sardoniko kriticizmo ir, prieingai, artino su kito amerikietikojo institucionalizmo tradicijos įkūrėjo J. Commons’o reformatoriku „palankumu“.

W. Mitchell’as ypač igarsėjo sukūrźs „verslo ciklo“ teorij¹ ir pradėjźs kiekybikai vertinti JAV verslo ciklus. (Jis vietoj W. Sombart’o įvestos sampratos „ekonominė konjunktūra“ nuo 1913 m. vartojo „verslo ciklo“ samprat¹). Siekiant io tikslo 1920 m. W. Mitchell’ui dalyvaujant buvo įkurtas Nacionalinis ekonominių tyrimų biuras, kuriam jis vadovavo iki 1945 m., kai direktoriaus pareigas perdavė savo kolegai Arthur’ui Frank’ui Burns’ui (1904–1987 m.). is ekonomistas gimė Stanislau, Austrijoje ir 1914 m. kartu su eima emigravo į JAV. Pa˛ymėtina, kad 1953–1956 m. A. F. Burns’as buvo prezidento D. D. Eisenhower’io (1890–1969 m.) Ekonominių patarėjų tarybos narys. Naujosios institucijos pirmasis tiriamasis darbas buvo Nacionalinės pajamos ir jų paskirstymas (1909–1919 metai). W. Mitchell’o įtaka visuomeninei minčiai JAV buvo labai didelė. Jis sukūrė nauj¹ empirinź kryptį institucionalizme, savo papildyta, i naujo perleista knyga Verslo ciklai (1927 m.; pirmas leidimas 1913 m.), kurioje unikaliai sujungta ekonominė istorija, teorija ir statistika ir kuri, galimas dalykas, tapo institucionalistinės krypties aukčiausiu laimėjimu, bei veikalu Verslo ciklų matavimas (1946 m.), paraytu kartu su A. F. Burns’u (W. Mitchell’o įvadas joje aikiai rodo, kad pagrindinis ios knygos autorius buvo A. F. Burns’as, o ne jau labai senyvo am˛iaus W. Mitchell’as), kuriame įvertino daugiau verslo indikatorių, įneė svarų indėlį į statistikos metodologij¹ ir i esmės tapo ekonometrijos pagrindų kūrėju. W. Mitchell’as parodė, kad galima naujai pa˛velgti į ekonomines problemas. Jis tvirtino, kad aikinant prie˛astinių ryių atskleidimo problemas, nustatant santykius tarp mūsų ˛inojimo elementų, galima naudoti skaičius. W. Mitchell’o auktos reputacijos nepajudino bei darbų svarbos neu˛go˛ė net ir nesėkmė prognozuojant 1929 m. ekonominź konjunktūr¹, kai jis nesugebėjo nuspėti ketvirtojo deimtmečio JAV ekonomikos „did˛iosios krizės“.

Pagrindinź ekonomisto u˛duotį W. Mitchell’as matė kaip faktinės med˛iagos rinkim¹ ir apibendrinim¹, siekiant konstatuoti kiekybinės priklausomybes tarp pavienių rodiklių dinamikos. Dėl to savo darbuose jis susistemino daug faktinės med˛iagos i skirtingų ūkinio gyvenimo veiklos sričių, patobulino statistinės technikos metodus.

W. Mitchell’as yra plačiai ˛inomas kaip verslo ciklo tyrėjas. Jis pateikė tokį verslo ciklo apibrė˛im¹: „Verslo ciklai yra pasikartojantys pakilimai ir nuosmukiai, kurie pasireikia daugumoje ekonominių procesų su pakankamai iplėtota piniginio ūkio sistema, nesuyra į kokias nors kitas bangas, kurių amplitudė ma˛daug tokia pat kaip ir jų pačių amplitudė, ir trunka alyse, esančiose skirtingose ekonominio isivystymo stadijose, nuo trejų iki septynerių metų“. Pakilimus ir nuosmukius, u˛trunkančius nuo trejų iki septynerių metų, W. Mitchell’as vadino ma˛ais ciklais ar trumpomis bangomis. Be to, pagal W. Mitchell’¹, egzistuoja ir dideli verslo ciklai, t. y. imtmečio eilės ciklai – ilgosios bangos. Jo nuomone, abiejų rūių ciklai yra glaud˛iai susijź.

W. Mitchell’o darbai, pvz., Paskaitos apie ekonomikos teorijos tipus, Auksas, kainos ir darbo u˛mokestis esant aukso standartui (1908 m.) parodė didelź jo įtak¹ taip pat tiriant u˛imtumo bei pinigų tvarkymo problemas.

W. Mitchell’as analizavo ekonominio aktyvumo eig¹ ir, ekonomik¹ suskirstźs į „reali¹“ ir „piniginź“, apraė ciklinius pakilimus ir nuosmukius. Jis įrodė, kad:

cikliniai svyravimai yra būdingi verslo ekonominei sistemai;
kiekvienas ekonominis ciklas yra unikalus, bet jų (ekonominio aktyvumo pakilimų ir nuosmukių) pagrindas yra verslininkų pelno siekis.

Pats pelningumas priklauso nuo eilės veiksnių: kainų ir katų, pardavimo apimčių, kredito dyd˛io, pinigų masės judėjimo ir pan. Dėl ūkinio gyvenimo būklź ir dinamik¹ lemiančių pavienių elementų s¹veikos svarbų vaidmenį atlieka asinchronikumas („pralenkimai“ ir „vėlavimai“). Taip, pavyzd˛iui, pagyvėjimo stadijoje padidėjus bendram kainų lygiui, ma˛meninės kainos „atsilieka“ nuo didmeninių, vartojimo prekių didmeninės kainos augdamos atsilieka nuo gamybinės paskirties gėrybių didmeninių kainų, darbo u˛mokestis turi tendencij¹ atsilikti nuo pardavimo kainų. Depresijos stadijoje didmeninės kainos krenta greičiau u˛ ma˛menines, ˛aliavų kainos krenta sparčiau u˛ vartojimo gėrybių didmenines kainas ir pan.

Anot W. Mitchell’o, prekių gamyba nebūtinai ciklika, tačiau piniginis ūkis, sulaikydamas gamybinių jėgų plėtr¹, reprodukcijos srityje sukelia chaos¹. Todėl jis manė, kad yra galimas ir būtinas valstybės poveikis ekonomikai piniginių, finansinių ir kreditinių veiksnių srityje, siejant su socialinėmis-kultūrinėmis problemomis ir įvertinant psichologinź analizź. Taigi, W. Mitchell’as pasisakė, kad kapitalistinź gamyb¹ būtinai turi reguliuoti valstybė. W. Mitchell’as dar XX a. trečiajame deimtmetyje pasisakė u˛ bankų reform¹, valstybinių iteklių naudojim¹ ekonomikai subalansuoti (pavyzd˛iui, valstybei organizuojant statybinius darbus nuosmukio s¹lygomis), draudimo nuo bedarbystės sistemos kūrim¹. ias valstybės kiimosi į ekonomik¹ idėjas jis propagavo „Naujojo kurso“ metais aktyviai dalyvaudamas valstybės priemonėmis atkuriant ekonomik¹.

Empirinės-prognostinės institucionalizmo srovės atstovai dar XX a. trečiajame deimtmetyje savo „konjunktūriniame barometre“ Harvarde publikavo pagal „dinaminių eilučių analizės“ rezultatus parengtas pirm¹sias ekonominio augimo prognozes. Tam tikslui buvo sudaromos kreivės, atspindinčios daugelio nacionalinio ūkio rodiklių (BNP, investicijų, pinigų apyvartos, kainų, akcijų kursų, prekybos, taupymo) vidutinius indeksus (spekuliacijos, verslo, pinigų rinkos indeksai), toliau jas panaudojant kapitalistinės konjunktūros, ypač pavienėse gamybinėse akose, apibūdinimui. Matematika ir statistika (sudariusios naujos ekonomikos mokslo akos – ekonometrikos – pagrindus), leidusios W. Mitchell’ui ir jo kolegoms apskaičiuoti „ma˛ų“ ir „didelių“ ciklų trukmź, skatino mėginti konstruoti bekrizinės (neciklinės) ekonomikos vystymosi modelius, prognozuoti rodiklių dinamikos nukrypimus, u˛kirsti keli¹ jų kritimui. W. Mitchell’as ityrė svyravimų po˛ymius, ˛emiausius ir aukčiausius ciklų takus ir, pradedant 1854 m., nustatė jų periodikum¹. Jis manė, kad netolygi¹ plėtr¹ galima veikti naudojant bankų sistem¹ arba tam tikrus socialinius institutus.

Nepaisant tam tikrų svyravimų, kaip minėta, W. Mitchell’as linko, kad būtinas valstybinis ekonomikos reguliavimas. W. Mitchell’as buvo planavimo idėjos, kaip permanentinio adaptacinio proceso, reikalingo disproporcijų profilaktikai, plėtros stabilizavimui, draudimo nuo nedarbo sistemos kūrimo (i 1923 m. pasiūlyta idėja buvo sutikta kaip baisus pasikėsinimas į verslininkystės laisvź), darbo u˛mokesčio augimo pagal idirbio augim¹ idėjos alininkas. Jo nuomone, ciklinius svyravimus velninti ir palanki¹ ekonominź konjunktūr¹ pasiekti būtų lengviau sukūrus speciali¹ valstybinio planavimo institucij¹. Tačiau iuo atveju planavimas turėjo būti ne direktyvinis, o rekomendacinis, pagrįstas realių ir pasiekiamų galutinių tikslų moksliniu prognozavimu Įdomu, kad JAV prezidento F. D. Roosevelt’o vadinamojo „Naujojo kurso“, skirto ivesti alį i sunkios ekonominės depresijos, laikotarpiu W. Mitchell’as dalyvavo sukuriant Nacionalinių iteklių taryb¹, kuri turėjo tapti pagrindine JAV ekonomikos planavimo institucija. Tokio pastovaus planavimo organo – nacionalinio planavimo biuro (kurį kuriant 1933 m. jis aktyviai dalyvavo ir tapo vienu i trijų jos narių) pagrindinėmis turėjo būti informacinės, konsultacinės ir rekomendavimo funkcijos. W. Mitchell’as manė, kad planavimas neturi būti ypatinga priemonė, naudojama tik susidūrus su krizėmis, o turi įgauti sistemingos veiklos, nukreiptos į ilgalaikź perspektyv¹, pobūdį. Jo nuomone, planavimas – tai permanentinis adaptacinis procesas, nukreiptas į įvairių neatitikimų ir disproporcijų profilaktik¹, prietaravimų suvelninim¹ ir kelio u˛kirtim¹ jų protrūkiams. Eksperimentiniu pagrindu, grynai pragmatiku būdu būtų sprend˛iami ir klausimai, susijź su takoskyros tarp valstybinės ir privačios veiklos sričių nustatymu. Pači¹ planavimo pa˛ang¹ W. Mitchell’as pirmiausia siejo su mokslo ir informacinės tarnybos plėtra, poveikiu s¹moningumui, tarpusavio supratimo etikos ir įvairius interesus atstovaujančių socialinių grupių socialiai atsakingo elgesio plitimu.

Nekvalifikuota W. Person’o sudaryto modelio „Harvardo barometras“ prognozė 1929–1933 m. ekonominės krizės ivakarėse, numačiusi „ekonomikos klestėjim¹“, parodė to meto tyrimų metodologinio pagrindo netobulum¹, tačiau įtaigiai įrodė, kad XX a. trečiojo – ketvirtojo deimtmečių institucionalistų pagrindinis teiginys apie ekonomikos socialinės kontrolės būtinum¹ yra teisingas. Tai reikia, kad institucionalizmas yra vienas i XX a. ketvirtajame deimtmetyje atsiradusios keynesistinės ir neoliberaliosios valstybinio ekonomikos valdymo koncepcijos, kurios pagrindinė mintis yra valstybės įtaka ekonomikai, teorinių pirmtakų.

Kartu su tuo W. Mitchell’o ir jo mokyklos sukurtas ekonometrikos mokslas Antrojo pasaulinio karo pabaigoje tapo, kaip rao M. Blaug’as, „labiausiai dinamika ekonomikos mokslo aka, o keynesistinių ar neokeynesistinių makroekonominių modelių reikmė ekonometrikų darbams labai svarbi ir ji auga“.

Pati institucionalizmo srovė JAV vėl atsinaujino XX a. septintajame deimtmetyje, kai susiformavo naujoji institucinė ekonomikos mokykla, kuriai galima priskirti tokius garsius ekonomistus, Nobelio premijos laureatus kaip Ronald’¹ Coase (1991 m.), Friedrich’¹ von Hayek’¹ (1974 m.), Douglass’¹ C. North’¹ (1993 m.), taip pat Mancur’¹ Olson’¹, Richard’¹ Posner’į, Oliver’į E. Williamson’¹ ir Andrew Schotter’į.

8.3.5. Prancūzų ir anglikasis institucionalizmas. J. Hobson’o ekonomikos teorija

Prancūzijoje amerikietikam institucionalizmui analogikas idėjas plėtojo Fransua Simiand’as (1873–1935 m.), siekźs į ekonomikos teorij¹ įdiegti pozityvų metod¹, kuris yra tikrovikesnis nei grynoji ekonomika. Iekodamas vidinių prie˛asčių, kad suvoktų įvykius, jis propagavo tokius stebėjimo metodus kaip anketos, statistika. Su tam tikromis ilygomis iai krypčiai priskirtini taip pat G. Pirou ir B. Notaro. Jų nuomone:

„abstraktus“ metodas neleid˛ia pa˛inti tikrovės, nėra palyginimo su faktais;

grynoji ekonomika ignoruoja visuomenės varom¹sias jėgas, t. y. institucijas; ji pripa˛įsta tik abstraktų individ¹, o ne ˛mogų, gyvenantį visuomenėje;

grynoji ekonomika negali naudoti „eksperimentavimo“, o nuolatiniai stebėjimai yra reikalingi, nes u˛ istorinių faktų reikia iekoti reguliarumo ir pastovumo.

G. Pirou ir B. Notaro atstovavo nuomonei, kad kapitalo koncentracijos procesai naikina konkurencijos mechanizm¹. Dėl to būtinas valstybės kiimasis į ekonomik¹. G. Pirou nuomone, ateitis priklauso „miriam re˛imui“, kur konkurencij¹ pakeis valstybinė veikla. O B. Notaro tikėjo kapitalizmo gyvybingumu ir siejo jį su akcinės nuosavybės iplitimu.

Did˛iojoje Britanijoje dėl objektyvių gamybos suvisuomeninimo, monopolizacijos ir privatizavimo procesų, praktinių rekomendacijų poreikio, pokyčių visuomenės socialinėje struktūroje ekonomikos moksle atsirado institucionalizmas, susijźs su ilikusia etine visuomeninės minties kryptimi. Neretai iai krypčiai priskiriami Richard’as H. Tawney’us ir 1895 m. įkurtos Londono ekonomikos bei politinių mokslų mokyklos iniciatoriai sutuoktiniai Beatriche Webb (mergautinė pavardė Beatrice Potter) ir Sidney’us Webb’as, daug prisidėjź prie kooperatinės ekonomikos plėtros. Turbūt nebus klaida sakyti, kad juos taip paveikė J. Bentham’as, kad S. ir B. Webb’ai XX a. buvo pasirengź konstruktyvistinio utilitarizmo pagrindu ginti J. Stalin’o socialinės in˛inerijos politik¹ buvusioje Tarybų S¹jungoje bei ˛avėtis A. Hitler’iu, tuo pat metu ilikdami religingi ir teigdami, kad visi socialistai turi priklausyti anglikonų ba˛nyčiai, nes i yra valstybinė. (S. ir B. Webb’ai taip pat priklausė 1884 m. įkurtai Fabijaus draugijai (nuo Fabijaus Kunktatoriaus, garsaus Hanibalo prieininko), kurios nariais buvo tokie ˛ymūs asmenys kaip H. G. Wells’as ir George’as Bernard’as Shaw, ir nema˛ai ekonomistų, tarp jų Hugh’as Dalton’as, Evan’as Durban’as, H. D. Dickinson’as, Colin’as Grant’as Clark’as (1905–1989 m.) (pastarasis ekonomistas pirmasis pamėgino apskaičiuoti nacionalines pajamas, nacionalines ilaidas ir jų komponentes, taip pat vienas pirmųjų 1938 m. panaudojo statistinių duomenų serijas įvertinant nacionalinių pajamų multiplikatorių, bei 1937–1939 m. prisidėjo prie bendrojo nacionalinio produkto (BNP) koncepcijos sukūrimo) ir 1977 m. Nobelio premijos laureatas James’as Meade’as, bei kurie laukė, kada socializmas bus pasiektas be revoliucijos parlamentui pama˛u įgyvendinant socialines reformas).

Richard’as H. Tawney’us (1880–1962 m.) ypač igarsėjo knyga Godi visuomenė (1920 m.). Ji tapo viena labiausiai poleminių trečiojo deimtmečio knygų, kvietusių anglus reformuoti savo gyvenimo filosofijos pagrindus. Didėjantis naumas vienas negalės priversti inykti socialines nelaimes. Toks reagavimas pagrįstas iliuzija. Todėl R. Tawney’us nurodė teisingo kelio kryptį, sugrį˛damas prie svarbiausios J. Ruskin’o temos: Pramonės tikslas yra akivaizdus – tiekti ˛monėms daiktus, kurie jiems yra būtini, naudingi ar gra˛ūs, ir taip tarnauti kūnui ar dvasiai. Vadovaudamasi tokiu tikslu, ji yra vienas i svarbiausių ˛monių veiklos formų. Ji gali nukrypti nuo tikslo, gali būti nekenksminga, įdomi ar net linksminanti tuos, kurie j¹ įgyvendina, bet jos socialinė reikmė ne didesnė negu įprasta skruzd˛ių ar bičių veikla, ididus povų ˛ingsniavimas ar mėsėd˛ių ˛vėrių kova dėl dvėsenos R. Tawney’us u˛baigė God˛i¹ visuomenź teiginiu, kad tai, ko reikia Anglijos visuomenei, yra tikslas, ribojimo principas, kuris atskirtų, kas yra vertinga veikla, nuo to, kas ja nėra, ir nurodytų mastus, kurių laikantis tai, kas yra vertinga veikla, turėtų būti padaryta. Pirmiausia, jis nustatytų pačios ekonominės veiklos tinkam¹ viet¹ kaip visuomenės tarno, o ne pono

Tačiau dėl stiprių tradicinių srovių pozicijų institucionalizmas nepaplito taip plačiai kaip JAV. Pirmoje XX a. pusėje kritikiausiai oficialios ekonomikos teorijos at˛vilgiu buvo nusiteikźs velnaus būdo eretikas, jo paties ˛od˛iais tariant, „Anglijos industrinio midlando vidutinio dyd˛io miesto viduriniosios klasės viduriniojo sluoksnio produktas“, drovus ir u˛daras ˛mogus John’as Atkinson’as Hobson’as (1858–1940 m.). Jis jaunystėje baigė paprast¹ privači¹ gramatikos mokykl¹. Vėliau universitetinei karjerai J. Hobson’as rengėsi Kembrid˛e ir Oxforde (čia jam didelź įtak¹ padarė A. Toynbee’aus paskaitos) tuo metu, kai ekonomikos teorijoje D. Ricardo sistema jau nyko, ir prasidėjo gana ilgas teorinių kontroversijų periodas. Vis dėlto jo kaip dėstytojo karjera susiklostė labai netipikai, nes kaip ekonomikos teorijos ˛inovas jis skaitė paskaitas kursuose darbininkams.

J. Hobson’o filosofinio ekonomikos sampratų ir kategorijų traktavimo pagrind¹ sudarė H. Spencer’io, J. S. Mill’io pozityvizmas ir F. Schiller’io pragmatizmas. Tai padėjo J. Hobson’ui sukurti racionalizmo principus, kuriuos jis pritaikė ekonomikos mokslui. Taip pat jam didelź įtak¹ padarė John’as Ruskin’as (1819–1900 m.), panaiai kaip ir kiti industrinės visuomenės anglų kritikai, anksti pasmerkźs savo laiko komercinź visuomenź u˛ Mamonos, jos godumo evangelijos , garbinim¹ bei tradicinź politinź ekonomij¹, kuri intelektualiai rėmė toki¹ sistem¹. Tačiau tik J. Ruskin’as, 1871 m. įkūrźs v. Jurgio gildij¹ kaip eksperiment¹ su Anglijos darbininkais, vienintelis i visų ių kritikų-humanistų, pamėgino mesti iūkį ekonomistams-teoretikams jų pačių srityje, isikėlźs u˛davinį kruopčiai ianalizuoti ir vieai demaskuoti tradicinės politinės ekonomijos klaidas. J. Ruskin’as ˛monių gyvenimo idealas yra spartietikai paprastos elgsenos ir atėniko jautrumo bei fantazijos junginys . Jis teigė, kad mūsų tikslas turi būti saikingas turtas. I čia ir jo nurodymas, kaip valdyti valstybź: viena svarbiausių s¹lygų, kad socialinis ūkis tinkamai funkcionuotų – auktesniųjų klasių gerovės ir pajamų apribojimas iki tam tikro nustatyto dyd˛io . Tačiau is J. Ruskin’o kvietimas gyventi saikingai ir riboti savo poreikius nesulaukė atgarsio Viktorijos laikų Anglijoje. Kaip tik i io anglų mistiko, savo dvasi¹ „maitinusio“ Biblijos skaitymu, darbų, kuriais is ijuokė karalienės Viktorijos laikų bur˛uazinius kanonus, lovinančius piniginź vertź, bei pasmerkė pačius pinigus, tapusius įrankiu, su kuriuo ˛mogus galėjo pavergti sau lygų ˛mogų, atgaivinti savotik¹ vergovź, J. Hobson’as, taip pat svajojźs apie visuomenės reformavim¹ ir darbininkų klasės vietim¹, ir perėmė idėj¹ apie ekonomikos teorij¹ kaip daugiau humanitarinį, o ne bejausmį moksl¹. Jo ryių su A. Marshall’o tradicija nutraukimo negalima atskirti nuo J. Hobson’o reformatorikų siekių, irykėjusių jo pateiktoje pajamų ir turto persiskirstymo industrinėje ekonomikoje analizėje. J. Hobson’as liovėsi tobulinźs ortodoksinį mokym¹ ir skelbė dorybes pasaulio, kuriame kooperuoto darbo gildijos ˛mogaus asmenybź vertins labiau nei algų ir pelno pasaulis. Tuo metu, kai J. Hobson’o am˛ininkai rūpinosi atskleisti „dėsnius“, valdančius „normalų“ ekonominės sistemos funkcionavim¹, jis paskelbė savo ciklų tyrimus, kuriuos akademinė bendruomenė sutiko labai nevienareikmikai. Taip pat jis pateikė savo ivad¹, kad būtinum¹ didinti darbo u˛mokesčio gavėjų pajamas ir ma˛inti „perteklines santaupas“ taikant progresyvinius mokesčius pajamoms ir paveldimam turtui. Įdomu, kad J. Hobson’o kolega Londono ekonomikos mokykloje Edwin’as Cannan’as (1861–1935 m.) taip pat pabrė˛davo neigiamus nelygybės aspektus.

Tenka pripa˛inti, kad J. Hobson’ui trūko vientisos ekonominių po˛iūrių sistemos. Daug jo ekonominių darbų, skirta pavienių ekonominių problemų analizei, kuri buvo grind˛iama plačiais empirinės med˛iagos tyrinėjimais. Analizuojamų problemų pasirinkimas parodė

viena vertus – objektyvius prietaravimų plėtros ekonomikos monopolizacijos s¹lygomis procesus
kita vertus – paties J. Hobson’o po˛iūrių evoliucij¹

J. Hobson’o nuomone, pagrindinės ekonominės problemos buvo gerovė ir perteklinės santaupos (kartu su verslininku F. Mummery’umi, kurį sutiko per Exeter’o mieste skaitytus kursus ir nema˛ai diskutavo apie verslo nuosmukio prie˛astis, paraytame veikale Pramonės fiziologija, J. M. Keynes’o Bendrojoje u˛imtumo, procento ir pinigų teorijoje įvardytame knyga, kuri „i esmės ˛ymi ekonominės minties epoch¹“, jis idėstė oficialiajam ekonomikos mokslo pasauliui tiesiog eretika ar grynų gryniausia nes¹mone atrod˛iusi¹ mintį, kad taupymas – vienas i ortodoksinės ekonomikos teorijos socialinio stabilumo kertinių akmenų! – gali sugriauti gerovź), taip pat nepakankamas vartojimas ir ekonominis perteklius, pajamų paskirstymas ir t. t. J. Hobson’as paraė daugiau kaip 50 knygų, ir kiekviena i jų ne tik ireikė jo susirūpinim¹ etiniais verslo elgsenos aspektais, bet taip pat atspindėjo J. Hobson’o tolim¹ nuo neoklasikinės ekonomikos teorijos ir laissez-faire politikos.

Įvertindamas J. Hobson’o vaidmenį, J. M. Clark’as raė, kad kai kurios idėjos, kurias J. Hobson’as ikėlė labai kritikai ir kurios ortodoksinės daugumos buvo priimamos kaip heterodoksija ar paprasčiausia erezija, ilgainiui buvo pripa˛intos akademiniame moksle ir tapo teorinių tyrinėjimų objektu. Pirmiausia tai pasakytina apie J. Hobson’o idėj¹ dėl perteklinio taupymo arba efektyvios paklausos trukumo, kuri buvo plačiai pripa˛inta XX a. ketvirtajame deimtmetyje spaud˛iant did˛iausiai pasaulinei krizei.

J. Hobson’as teigė, kad neįmanoma sulyginti skirtingų ˛monių gaunamo pasitenkinimo, tačiau manė, jog svarbu lyginti prekių naudingum¹ su jų pagaminimo sudėtingumu. Nesugebėjim¹ atlikti tokį palyginim¹ J. Hobson’as aikino faktu, kad ekonomistai savo skaičiavimuose vengia sveikatos apsaugos, vietimo, meno ir pramogų klausimų.

J. Hobson’as manė, kad ˛mogikuosius katus būtina vertinti atsi˛velgiant į:

kokybės ir darbinių pastangų pobūdį;
sugebėjimus asmenų, dedančių tas pastangas;
naudingumų pasiskirstym¹ visuomenėje.

Kaip pa˛ymėjo J. A. Schumpeter’is J. Hobson’as vienas i pirmųjų vakarų ekonomikos teorijoje pasisakė prie neoklasikinės koncepcijos principus, tarp jų – prie A. Marshall’o vartotojų racionalaus elgesio teorij¹. J. Hobson’as pabrė˛ė, kad vartotojų įpročius lemia egzistuojantis gamybos ir paskirstymo būdas. Gamintojai, siekdami kontroliuoti jų prekių vartojimo būdus, neretai įsiūlo kenksmingas, o ne naudingas prekes, kurios tampa pelno altiniais. Vartojim¹ veikia pamėgd˛iojimas ir mada. Jo pobūdį lemia ne racionalumas, o presti˛as, tradicijos ir tariamos respektabilumo normos. Dėl to visuomeninėje gamyboje didėja nenaudingų prekių ir ma˛ėja naudingumas visuomenei

Pagal iuo teiginius J. Hobson’as kūrė savo teorij¹ apie ekonominės gerovės pagrindus ir laikė teisinga t¹ ekonominź sistem¹, kurioje produktai įkūnija ˛emiausius bendrus katus ir aukčiausi¹ bendr¹jį naudingum¹, visiems dalyviams i rinkos sandėrių u˛tikrinantį vienod¹ naud¹. J. Hobson’as ėmė naudoti s¹vok¹ „organinė gerovė“, su kuria buvo susijźs ekonominio pertekliaus supratimas. Gerovź, pagal jį, galima kurti tik po to, kai jau tiksliai nustatytas visuomeninis perteklius, būtinas visuomenės palaikymui ir praturtėjimui. Dėl to J. Hobson’as manė, kad gerovė reikia sutvarkyt¹, organizuot¹ vertybių sistem¹, kurios reikėtų iekoti instinktuose ir ˛monių kasdieniniuose interesuose. I ių vertybių iplaukiantys kriterijai turi būti nustatomi individualios ir visuomeninės sveikatos po˛iūriu. Tuomet būtų įmanomas harmoningas tarpusavyje susijusių fizinės ir protinės veiklos būdų suderinimas

Įdomus J. Hobson’o po˛iūris į gamyb¹ ir kapitalo kaupim¹. J. Hobson’as į gamyb¹ ˛velgė kaip į sraut¹, judantį i vienos ekonomikos srities į kit¹, kurio mechanizmas tiksliai subalansuotas, nes kapitalo kiekio, reikalingo kiekvienoje stadijoje, santykis su vartotojikų prekių kiekiu yra tikslus ir fiksuotas.

J. Hobson’as tvirtino, kad ˛aliavų patekimo į gamybos srovź tempų lėtėjimas arba vartojimo ma˛ėjimas kelia rimt¹ grėsmź atitinkamam gamybos ir u˛imtumo ma˛inimui. Ma˛meninių kainų kritimas atsiliepia visoje pramoninėje grandinėje, o pardavimų ma˛inimas lemia pateikimų u˛sakymų kiekio ir gamybos ma˛ėjim¹. Tokiu būdu J. Hobson’as analizavo dinamik¹ ekonomik¹, kurioje kapitalo kaupimas ir augimas buvo pagrindiniai elementai. J. Hobson’as manė, kad kapitalo kaupimas turi prasmź tik iki to laiko, kol jis aprūpina vartotojikų prekių, kurios „praryjamos“ visuomenėje esančios perkamosios galios, sraut¹. Jei auga santaupos, tai turi didėti ir vartojimas. Santaupos, didindamos bendr¹jį kapital¹, tuo pat metu suma˛ina vartotojikų prekių kiekį, o tai lemia perteklinius kapitalinių pajėgumų pasiūlymus arba bendr¹ perprodukcij¹. Vadinasi, tik i anksto padidinus prekių paklaus¹, visuomenėje galima didinti realaus kapitalo kiekį.

J. Hobson’as teigė, kad toli gra˛u „ne pramonės plėtra reikalauja naujų rinkų ir naujų kapitalo panaudojimo sferų atradimo, o blogas vartotojiko gebėjimo paskirstymas, trukdantis sunaudoti produktus ir kapital¹ alies viduje“. J. Hobson’as naudojo nepakankamo vartojimo koncepcij¹ aikindamas ir monopolistinź plėtros stadij¹. 1902 m. ileistoje knygoje Imperializmas – triukinančiame kūrinyje, kuriame buvo sutelkta galingiausia ir negailestingiausia kritika, kokia tik kada nors buvo nukreipta prie pelno sistem¹, jis parodė, kad prekių perteklius vidaus rinkoje suteikia stimul¹ iorinei ekspansijai, tarptautiniams prekybiniams u˛kariavimams, kurių prie˛astis – neisprend˛iami vidaus sunkumai, per ma˛as vartojimas alyje. I čia kyla būtinybė iekoti u˛sienio rinkų ir sferų pelningam kapitalo investavimui. Imperializmu J. Hobson’as ir laikė „stambiųjų pramonės vadų mėginim¹ praplėsti kanal¹ savo perteklinių turtų judėjimui: iekodami u˛sienio rinkų ir patalpindami u˛ sienos savo kapitalus, jie tokiu būdu paleid˛ia į apyvart¹ savo prekes ir kapitalus, kurių negali nei parduoti, nei panaudoti pas save namie“. J. Hobson’as iskyrė fabrikantus ir prekeivius, iekančius savo kapitalo panaudojimo galimybių alies viduje ir pasitenkinančius prekyba su kitomis tautomis, bei finansininkus, visomis jėgomis siekiančius „politinės aneksijos tų alių, kuriose yra jų labiausiai spekuliacinės investicijos“. Apibūdindamas XIX a. pabaigos – XX a. prad˛ios imperializmo ypatybes lyginant su Romos laikų imperializmu, J. Hobson’as pa˛ymėjo, kad „iuolaikinis imperializmas skiriasi nuo praėjusių laikų imperializmo pirmiausia, kad garbėtrokiki siekiai sukurti viening¹ galing¹ imperij¹ u˛leido viet¹ tarpusavyje konkuruojančių imperijų teorijai ir praktikai […], antra, finansinių interesų, pinigų kapitalo interesų vyravimu vir grynai prekybinių interesų, atmetant laisvos prekybos princip¹“. Taip jis „pagrindinį imperializmo ekonominį altinį“ jis susiejo su finansininkų sukauptu pajamų pertekliumi. į reikinį, pabrė˛ė J. Hobson’as, lėmė neteisingas (nelygus) pajamų (turto) paskirstymas, kai darbininkas gauna nepakankam¹ pajamų dalį.

Pajamų nelygybė lėmė keisčiausi¹ dilem¹ – paradoksali¹ padėtį, dėl kurios nei turtingieji, nei skurd˛iai negalėjo vartoti pakankamai. Skurd˛iai negalėjo dėl to, kad jų pajamos buvo per menkos, o turtingieji – kad pajamos per didelės Kitaip tariant, teigė J. Hobson’as, kad rinka būtų subalansuota, alies ūkis turi suvartoti visk¹, k¹ pagamina: kiekviena prekė turi turėti pirkėj¹. Tačiau skurstantieji negali nusipirkti nieko daugiau nei būtiniausios prekės, visa kita turi nupirkti turtingieji, kurie, nestokodami pinigų, stokoja fizinių galimybių vartoti tokiu mastu. Todėl netolygaus turto paskirstymo padarinys – turtingieji priversti taupyti.

J. Hobson’o ekonominio pertekliaus koncepcijos sudėtinė dalis yra pajamų paskirstymo problema. Jis, skirtingai nei oficialiosios politinės ekonomijos atstovai, atmetė teiginį, kad vis¹ produkt¹ savaime „praryja“ gamybos veiksnių apmokėjimas. is mokslininkas skyrė katų ir pertekliaus sampratas. Katai, pagal jį, tai imokos, būtinos egzistuojančių gamybinių pajėgumų kūrimui ir palaikymui, o taip pat pastoviai harmonijai tarp kapitalo, darbo ir talento. Jei produktas gaminamas per˛engiant iuos katus, tai perteklius pasiskirsto tarp gamybos veiksnių, atitinkamai pagal kiekvieno veiksnio rinkos jėg¹.

Kita vertus, monopolinės kompanijos siekia derinti masinź realizacij¹ su gaminio vieneto kainomis, apimančiomis santykinai nuosaiki¹ pelno dalį. į monopolinių kainų po˛ymį ypač pabrė˛ė J. Hobson’as, remdamasis amerikiečių ekonomikos, pasi˛yminčios imlia vietine rinka, patirtimi. Jis raė, kad gamybos plėtimo ir realizavimo įvairiose akose nauda tokia didelė, kad monopolistui gali būti naudingiau parduoti labai didelį prekių kiekį kaina, kuri nevirytų laisvos konkurencijos kainų, ar net būtų ma˛esnė u˛ jas.

Darbo u˛mokestis, J. Hobson’o nuomone, apima du elementus:

minimalų darbo u˛mokestį, garantuojantį egzistavim¹ ir darbo jėgos isaugojim¹;
„progresuojančio produktyvumo“ darbo u˛mokestį, kuris u˛tikrina produktyvesnės darbo jėgos pasiūlos augim¹ darbo rinkoje.

J. Hobson’as pagal visų gamybos veiksnių produktyvumo teorij¹ ir mar˛inalizmo postulatus įrodinėjo, kad esant stiprioms profs¹jungoms, darbininkams kaip darbo u˛mokestis gali tekti ne tik ribinis darbo produktas, bet ir dalis kapitalo sukurto pelno.

J. Hobson’as ėmė naudoti s¹vok¹ darbo u˛mokesčio vėlavimas, kad paaikintų pajamų dalies, kuri tenka kapitalistui, augim¹. is vėlavimas, jo nuomone, vis labiau trukdo darbininkams pirkti tokios kokybės prekes, kokia būtina ekonomikos palaikymui pusiausvyros būsenoje.

Polinkis vartoti (jeigu pavartosime J. M. Keynes’o termin¹) turi ma˛ėti, nes darbo jėgos pirkėjai turi didesnź rinkos gali¹ ir galimybź ma˛inti darbo kain¹ iki paties ˛emiausio lygio darbo u˛mokesčio skalėje, naudojamoje kiekvienoje darbo jėgos kategorijoje.

Nema˛¹ atgarsį sukėlė J. Hobson’o reformų koncepcija. Kaip pa˛ymėjo W. Hamilton’as, ekonomistai – socialinių reformų alininkai jo knyg¹ Darbas ir turtas (1913 m.) įvertino kaip mėginim¹ teorikai pagrįsti reformistines programas. J. Hobson’o reformų koncepcijoje pagrindinių ekonominių kategorijų traktavimas buvo grind˛iamas sociologiniu ir etiniu pagrindu. Jo kapitalizmo kritika ir permainų trokimas (J. Hobson’as raė, kad „klaidinga – imperialistinź ekspansij¹ laikyti neivengiama“) lėmė reformų visuomenėje paskirstymo ir vartojimo srityje būtinumo supratim¹. Dėl to J. Hobson’as pabrė˛davo, kad bet kokioms visuomenės pertvarkos schemoms būtina privataus pelno motyv¹ pakeisti tiesiogine visuomenine gamybos proceso eigos kontrole. Todėl būtina sudaryti s¹lygas meninei kūrybai, priimti minimalaus darbo u˛mokesčio įstatymus, nustatyti auktus mokesčius pelnui, skatinti ekonomikos plėtr¹, kontroliuoti monopolijas. Kalbėdamas apie pastar¹sias, J. Hobson’as dar iuolaikinio kapitalizmo evoliucijoje (1894 m.) pastebėjo, kad „jėgos, verčiančios kapital¹ vis labiau grupuotis į vis didesnź ir didesnź masź ir sukeliančios pramoninio vieneto augim¹, lemia konkurencijos pobūd˛io kitimus ir monopolijų susidarym¹“. Prognozuodamas tolimesnź kapitalizmo raid¹, J. Hobson’as įsivaizdavo nauj¹ interimperializmo fazź, t. y. tokį kapitalo tarptautinio persipynimo ir krikčionybės iplitimo kolonijinėse imperijose etap¹, kai santarvė tarp jų „padarys vakarų tautų tarpusavio karus visikai neįmanomais“.

Prie J. Hobson’o mokslinių nuopelnų priskirtina ir tai, kad jis buvo vienas i pirmųjų autorių, pagrindusių tezź, kad imperializmui būdingi parazitizmo, militarizmo ir reakcijos bruo˛ai. Jis raė, kad neesant prieingo poveikio tendencijų imperializmo plėtra lems likusių atsilikusių alių tautų pavergim¹ ir imperialistinių valstybių virtim¹ parazitais, gyvenančiais kolonijų s¹skaita. J. Hobson’as įspėjo valdanči¹sias klases, kad gamtos dėsniai neivengiamai „parazit¹ pasmerkia atrofijai, imirimui ir visikam inykimui“. Jis taip pat nurodė, kad imperializmas „reikalauja […] remti militarizm¹ ir ˛ada niokojančius karus artimiausioje ateityje“. J. Hobson’as raė apie militarizmo ryius su plutokratija ir kaltino imperialistinius s sluoksnius, kurių atstovai ieko „naudingų dalykų ir pelningų u˛siėmimų plėsdami karinź ir civilinź tarnyb¹ bei didindami ilaidų karinėms operacijoms“.

J. Hobson’o idėjos, taip ir nesulaukusios visuotino pripa˛inimo tarp ekonomistų, sudarė anglų leiboristų partijos ekonominių programų ir praktinės veiklos pagrind¹. Vėliau socialinės-institucionalistinės krypties, anglų ekonomikos teorijos ir kitų mokyklų atstovai naudojosi kai kuriomis io mokslininko sampratomis bei idėjomis.

Kontrolinės u˛duotys ir klausimai

1. Pateikite bendr¹ amerikietiko institucionalizmo apibūdinim¹ ir aptarkite jo atsiradimo prie˛astis, etapus bei indėlį į ekonomikos teorijų plėtr¹.

2. Kodėl institucionalizmas laikomas neoklasikinės teorijos alternatyva? Apibūdinkite institucionalizmo ir neoklasikinės ekonomikos teorijos skirtumus.

3. Suformuluokite metodologinius institucionalizmo ypatumus.

4. Kaip institucionalistai suvokė „instituto“ samprat¹?

5. Kokie būdingiausi socialinio-psichologinio institucionalizmo bruo˛ai?

6. Atskleiskite Veblen’o efekto sampratos esmź.

7. Kaip T. Veblen’as siūlė sprźsti kapitalizmo problemas? Kokios buvo T. Veblen’o reformų prielaidos ir scenarijai?

8. Kokie būdingiausi socialinio-teisinio institucionalizmo bruo˛ai?

9. K¹ naujo J. Commons’as suteikė „vertės“ kategorijos traktuotei?

10. Apibūdinkite J. Commons’o nuosavybės ir kapitalistinės visuomenės raidos stadijų periodizacijos traktuotź.

11. Atskleiskite J. Commons’o idėjų apie ekonomikos reformavim¹ vadovaujant visuomenės nuomonei pavald˛iai vyriausybei ypatumus.

12. Kokie būdingiausi konjunktūrinio -statistinio institucionalizmo bruo˛ai?

13. Kaip W. Mitchell’as apibūdina verslo ciklus ir trump¹sias bei ilg¹sias bangas?

14. Kokie būdingiausi prancūzikojo institucionalizmo po˛ymiai?

15. Atskleiskite J. Hobson’o idėjų novatorikum¹.

LITERATŪRA

Berle A. A., Means G. C. The Modern Corporation and Privation Property. – New York: Modern Library, 1934.

Commons J. R. Institutional Economics. – New York: Modern Library, 1934.

Mitchell W. C. Business Cycle. – Berkeley: University of California Press, 1913.

Mitchell W. C. Business Cycles: The Problem and its Settings. – New York: National Bureau of Economic Research, 1927.

Mitchell W. C. (ed.). What Veblen Taught: Selected Writings of Thorstein Veblen. – New York: A. M. Kelley, 1964.

Burns A. F., Mitchell W. C. Measuring Business Cycles. – New York: National Bureau of Economic Research, 1946.

Veblen T. The Theory of Leisure Class. – New York: Modern Library, 1934 [1899].

Tawney R. H. The Acquisitive Society. – London: G. Bell & Sons, Ltd., 1930.

Heilbroner R. Didieji ekonomistai. – Vilnius: Am˛ius, 1995. – P. 215-228; 235-274.

Paliulytė R. Ekonominės minties istorija: Paskaitų konspektas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1997. – P. 55-58.

Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 455-473.

Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 206-208.

Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 439-454.

Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 628-640.

Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 280-282.

Schumpeter J. A. Ten Great Economists: from Marx to Keynes. – London: George Allen & Unwin Ltd., 1952. – P. 239-259.

Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 387-401; 406-411.

Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 395-407.

Diggins J. P. The Bard of Savagery: Thorstein Veblen and Modern Social Theory. – Brighton: Harverter Press, 1978.

Harter L. G. John R. Commons: His Assault on Laissez-Faire. – Corvallis: Oregon State University Press, 1962.

Burns A. F. (ed.). Wesley Clair Mitchell, the Economic Scientist. – New York: National Bureau for Economic Research.

XIX – XX С

I Москва: Изд-во МГУ, 1989. – С.

Москва: Высш. школа, 1983. – С.

o pед. Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C

–

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 1823
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/AMERIKIETIKASIS-INSTITUCIONALI74455.php

Adauga cod HTML in site
<a href="https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/AMERIKIETIKASIS-INSTITUCIONALI74455.php" target="_blank" title=" - https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/AMERIKIETIKASIS-INSTITUCIONALI74455.php">AMERIKIETIKASIS INSTITUCIONALIZMAS</a>

AMERIKIETIKASIS INSTITUCIONALIZMAS

ekonomika

DOCUMENTE SIMILARE

Kontrolinės u˛duotys ir klausimai

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comenteaza documentul:

AMERIKIETIKASIS INSTITUCIONALIZMAS