AUSTRØ PSICHOLOGINË MOKYKLA

AUSTRØ PSICHOLOGINË MOKYKLA

Ne duon¹ juk perkame, o duonos. Man nesvarbu, kiek duona

yra naudinga apskritai, aš to ir matuoti negalëèiau. Kas man

rûpi, tai naudingumas tos duonos, kuri man reikalinga.

Ch. Rist’as

Pagrindinës sampratos:

Alternatyviø kaštø teorija. Priskyrimo teorija. Gamybinio indëlio metodas. Ribinio naudingumo teorija. Subjektyvistinë procento koncepcija. Subjektyvus-psichologinis požiûris. Metodologinis individualizmas. Poreikio intensyvumas. Retumas. Daikto vertingumo dydžio dësnis. Gamybiniø gërybiø teorija. Wieser’io dësnis.

Pagalbinës sampratos:

Austrø mokykla. Metodologinë polemika. Atomistinis metodas. Analizës diskretiškumas. Subjektyvistinë vertës kategorija. Paskutinio atomo vertingumas. Mažëjanèio ribinio naudingumo principas. Gossen’o dësniai. Kardinalizmas. Ordinalizmas. Gërybiø „komplementariškumas“. Agio. „Aplinkiniai“ ir „tiesioginiai“ gamybos metodai. Katalaksija.

Žymiausi mokyklos atstovai ir jø idëjos

Austrø (Vienos) mokykla, ko gero, iš visø maržinalizmo krypèiø labiausiai nusipelno pavadinimo mokykla. Ji atsirado Vienos universiteto ekonomikos teorijos katedros, kuriai ilgus metus vadovavo profesorius Carl’as Menger’is, rëmuose.

Gyvenimo kelias. Carl’as Menger’is (1840–1921 m.) pelnytai laikomas austrø mokyklos pradininku, nes praktiškai neturëjo pirmtakø vokiškoje ekonomikos literatûroje. (H. Gossen’o veikalas jam buvo nežinomas). C. Menger’io idëjos nulëmë maržinalizmo austrø mokyklos plëtr¹. Kaip vëliau rašë F. A. von Hayek’as: „Austrø mokyklos fundamentaliosios idëjos pilnai ir visiškai priklauso Carl’ui Menger’iui“. C. Menger’is gimë Neu Sandec’e, Galicijoje, tada buvusioje Austrijos dalimi (dabar tai pietinë Lenkijos teritorija), katalikiškoje advokato Anton’o Menger’io šeimoje, priklausiusioje senai ir garsiai tarnautojø bei armijos karininkø giminei, ilgai gyvenusiai Bohemijoje. C. Menger’io motinos Caroline Gerzabek tëvas buvo stambus žemvaldys, nusipirkês žemiø Galicijoje. Kartu su savo broliais Anton’u (vëliau populiariu filosofu, juridinio solidarumo (ar juridinio socializmo) s¹jûdžio pradininku ir socialiniø mokslø istoriku, profesoriavusiu Vienos universitete, Teisës mokykloje bei rašiusiu apie teisê á vis¹ darbo produkt¹) ir advokatu Max’u (tapusiu ážymiu politiniu veikëju, Austrijos parlamento nariu) jis studijavo teisës mokslus Vienos ir Prahos universitetuose. C. Menger’is tik 1867 m., bûdamas 27 metø ir Krokuvos universitete apgynês disertacij¹ teisës srityje, susižavëjo ekonomikos teorija, ko gero, todël, kad domëjosi vertybiniø popieriø rinkos kainomis. Kurá laik¹ C. Menger’is dirbo redaktoriumi ir žurnalistu Lemberger Zeitung, o vëliau rašë vertybiniø popieriø rinkos apžvalgas Vienos Zeitung. Vëliau dirbo Austrijos ministro pirmininko aplinkoje, dirbant Austrijos vyriausybës ekonominiu apžvalgininku Vienoje (èia já nustebino ryškus kontrastas tarp tradiciniø kainø teorijø ir faktø, kuriuos patyrê praktikai laikë lemiamais nustatant kainas). Atrodytø nedidelë praktinës veiklos žurnalistikoje ir valstybinëje tarnyboje patirtis leido talentingam jaunam mokslininkui C. Menger’iui kruopšèiai parengti ir 1871 m. išleisti fundamentalø, kaip vëliau paaiškëjo, klasikiniu tapusá veikal¹ Mokymo apie šalies ûká pagrindai, nuo kurio, kaip pažymëjo L. von Mises’as, „ir prasidëjo austrø ekonominë mokykla“. Tais paèiais metais ši knyga, pristatyta Vienos universiteto vadovybei, pasirodë pakankama rekomendacija, kad jos autorius 1873 m. bûtø priimtas èia dëstyti politinê ekonomij¹ ir užimti privatdocento pareigas, kurias perëmë iš A. E. Schaffle. Kitus 30 metø visa C. Menger’io veikla (išskyrus darb¹ 1876–1878 m. Austrijos-Vengrijos imperijos sosto paveldëtojo, princo Rudolf’o von Habsburg’o vienu iš privaèiø mokytojø ir kelioniø su juo po Vokietij¹, Prancûzij¹, Šveicarij¹ ir Didži¹j¹ Britanij¹; jie kartu net paskelbë bendrus straipsnius) buvo susijusi su Vienos universitetu. Ten jis po aštuoneriø metø imperatoriaus Franz’o Joseph’o von Habsburg’o siûlymu tapo profesoriumi (professor extraordinarius), vienos iš dviejø šio universiteto Teisës fakulteto ekonominiø katedrø (politinës ekonomijos katedros) vedëju, ir šiose pareigose išliko iki pat 1903 m., kol prieš laik¹ išëjo á pensij¹. (Išeiti galëjo paskatinti tai, kad jis norëjo tëviškai pasirûpinti savo nesantuokini sûnumi, žymiu matematiku Karl’u Menger’iu). Kadangi kitos katedros – ekonominës politikos – vedëju iš pradžiø buvo jau labai senyvo amžiaus Lorenz’s von Stein’as (1815–1885 m.), o nuo 1893 m. jai vadovavo á C. Menger’io darbus palankiai žvelgês Eugen’as Freiherr’as Philippovich’ius von Philippsberg’as (1858–1917 m.), jis galëjo lengvai dominuoti Vienos universitete ekonomikos teorijos plëtros klausimais. Taip pat minëtinas aktyvus C. Menger’io vaidmuo konsultuojant pinigø reformos komisij¹, 1892 m. rengusi¹ Austrijos perëjim¹ prie aukso valiutos. 1900 m. jis tapo Austrijos parlamento žemøjø rûmø nariu iki gyvenimo pabaigos.

Supamam savo kolegø ir bendraminèiø, kurie save ëmë vadinti C. Menger’io mokyklos mokiniais, jam pavyko sukurti rimt¹ opozicij¹ kovoje su ekonomikos moksle vyravusiomis klasikinës politinës ekonomijos paradigmomis apie gamybos srities neginèijam¹ prioritet¹ ir prekës vertës kilmës s¹naudinê prigimtá. Pagrindai buvo sumanyti kaip C. Menger’io tyrimø ekonomikos srityje pirmas tomas, kuriame buvo nagrinëjama ekonominës veiklos bendros s¹lygos, vertybiniai mainai, kaina ir pinigai. Planuota, kad antroji dalis bus skirta procentui, darbo užmokesèiui, rentai, pajamoms, kreditui ir popieriniams pinigams. Treèioje dalyje turëjo bûti išdëstyta gamybos ir prekybos taikomoji teorija, o ketvirtoji dalis turëjo apimti šiuolaikinës ekonominës sistemos kritik¹ ir pasiûlymus, kaip vykdyti ekonomikos reform¹. Taèiau áklimpês á metodologinê polemik¹ su vokieèiø istorinës mokyklos atstovais, ypaè G. Schmoller’iu (pastarasis Principus laikë „nereikšmingu nukrypimu á visiškai nereikalingus dalykus“), 1883 m. C. Menger’is išleido antr¹já savo stambø veikal¹ Tyrimai apie socialiniø mokslø, ypaè politinës ekonomijos, metod¹, kuris buvo skirtas vien tik metodologinëms problemoms, o ne teoriniams tyrimams. Šiame veikale C. Menger’is gynë teorinës analizës, apimanèios tikslø, arba atomistiná požiûrá ir empiriná, arba realistiná požiûrá, teises, bei kandžiu stiliumi pamëgino átikinti istorinës mokyklos atstovus, kad tam tikri dalykai, kuriems jie teikë dëmesá, sudarë vien¹ iš teorijos formø, t. y. empirinius tyrimus. Gaila, bet su laiku šie ginèai (garsioji XIX a. devintojo dešimtmeèio metodø kova – Methodenstreit, kuri T. W. Hutchison’o žodžiais tariant, „iš esmës buvo ne tiek kivirèas dël metodø, kiek interesø susikirtimas dël to, kas yra svarbiausias ir ádomiausias tyrimø objektas: kainodara ir paskirstymo analizë, ar plëtra plaèi¹ja prasme ir nacionaliniø ûkiø bei šakø pokyèiai“) tapo labai asmeniniai ir skausmingi. G. Schmoller’is ir jo šalininkai tiesiog boikotavo austrø profesorius Vokietijos universitetuose (net pati austrø mokykla gavo savo pavadinim¹ iš vokieèiø istorinës mokyklos atstovø, kad pabrëžtinai atskirtø C. Menger’á ir jo šalininkus nuo pagrindinës vokieèiø ekonominës srovës), o austrai, savo ruožtu, ignoravo vokieèiø istorinê mokykl¹ Austrijos universitetuose Ir turëjo prabëgti nemažai laiko, kol C. Menger’io Pagrindø, tarp kitko dedikuotø W. Roscher’iui, idëjos ir nuolatinë átaka galiausiai áveikë vokieèiø istorinës mokyklos istoriná kriticizm¹. Bent jau G. Schmoller’is liovësi atsikirtinëti

Kad ir kaip ten bûtø, bûtent Pagrindai tapo C. Menger’io viso gyvenimo knyga. Jos tobulinimui C. Menger’is skyrë didži¹j¹ savo kûrybinës biografijos dalá (nors 1888 m., 1892 m. ir 1900 m. publikavo svarbiø straipsniø apie kapital¹ ir pinigus), tame tarpe dël to 1903 m. vadovavim¹ katedrai užleisdamas savo mokiniui F. von Wieser’iui. Dël šios priežasties ir Pagrindø antrasis leidimas pasirodë tik praëjus dvejiems metams po autoriaus mirties, t. y. 1923 m. Tikriausiai kuriozišku galima pavadinti ir t¹ fakt¹, kad C. Menger’is, savo darbuose rëmêsis daugiausia vokieèiø autoriø šaltiniais (ypaè vokieèiø istorinës mokyklos atstovø darbais), ir pats sukaupês áspûding¹ bibliotek¹, kurioje buvo apie 25 000 tomø, dabar saugom¹ Hitotsibashi universitete Tokijuje, buvo visiškai nesusipažinês su maržinalizmo vokiškøjø pirmtakø J. H. von Thunen’o ir H. Gossen’o veikalais. Negana to, C. Menger’io analizës atitinkami pasiekimai individo ir mikrolygyje, be jokiø abejoniø esantys Pagrinduose, nesulaukë tinkamo pripažinimo ne tik jam esant gyvam, bet ir treèdalá amžiaus po mirties. Bet kuriuo atveju, á anglø kalb¹, ekonomikos moksle laikom¹ tarptautine, ážymieji Pagrindai buvo išversti tik prabëgus 80 metø nuo jø parašymo. Kaip savotiškas atsiteisimas skambëtø nebent šie J. R. Hicks’o žodžiai: „Aš niekam nejauèiu didesnës pagarbos už padarytus nuopelnus, išskyrus t¹ pagarb¹, kuri¹ pelnytai jauèiu C. Menger’iui“. Taip pat J. A. Schumpeter’io išsakyta mintis C. Menger’io laidotuviø dien¹: „Jis nebuvo niekieno mokinys, ir tai, k¹ jis sukûrë – yra pjedestalas kitoms mintims. C. Menger’io vertës bei kainos teorija ir mokymas apie pasiskirstym¹ yra geriausia, k¹ mes iki šiol turime“.

Kitas žymus austrø mokyklos atstovas baronas Friedrich’as von Wieser’is (1851–1926 m.) daugiau už kitus prisidëjo prie šios mokyklos organizacinio apipavidalinimo. Gimês Vienoje aristokrato Leopold’o Freiherr’o von Wieser’io šeimoje, mokymosi gimnazijoje laikais ypaè domëjêsis istorija ir sociologija (didžiulê átak¹ tuo metu jam padarë H. Spencer’io ir L. Tolstojaus veikalai), studijavês Vokietijoje ir Vienos universitete 1872 m. baigês teisës studijas, jis pradëjo valstybinê tarnyb¹ bei kartu su savo vaikystës ir ekonominiø studijø Heidelbergo, Jenos ir Leipcigo universitetuose draugu E. von Bohm-Bawerk’u susipažino su C. Menger’io Pagrindais. (Klausytis C. Menger’io paskaitø jiems neteko. Taèiau Heidelbergo universitete klausësi K. Knies’o paskaitø). Aukštas intelektas F. von Wieser’á nukreipë á akademinê karjer¹. F. von Wieser’is 42 metus paskyrë austrø mokyklos idëjø skleidimui profesoriaudamas vokiškajame Prahos (1884–1902 m.) ir Vienos universitetuose. (Èia jis, kaip minëta, 1903 m. paveldëjo C. Menger’io katedr¹ ir jai vadovavo iki pasitraukimo iš universiteto 1926 m.). F. von Wieser’is buvo žavus mokytojas, ypaè bakalaurø, tapdamas „tarnavimo tiesai žyniu“, kaip aukštinanèiai buvo pavadintas nekrologe. F. von Wieser’is plëtojo C. Menger’io idëjas savo monografijose Ûkinës vertës atsiradimas ir pagrindiniai dësniai (1884 m.), Natûrali vertë (1889 m.), Visuomeninio ûkio teorija (1914 m.), kur išsamiausiai išdëstytas austrø mokyklos teorijos, Sociologija ir valdžios dësnis (1926 m.). Be grynosios teorijos, F. von Wieser’is užsiminëjo (tiesa, labai trumpai) ir praktine veikla. 1917–1918 m. trump¹ laikotarpá buvo Austro-Vengrijos prekybos (komercijos) ministras bei buvo paskirtas Austrijos parlamento aukštøjø rûmø nariu iki gyvenimo pabaigos. Ekonomikos teorijoje jis išgarsëjo ir tuo, kad daugeliui maržinalizmo idëjø suteikë ryškius ásimenamus pavadinimus bei formuluotes: bûtent F. von Wieser’is á mokslinê apyvart¹ átraukë s¹vokas Gossen’o dësniai, ribinis naudingumas, priskyrimas. Didžiausias F. von Wieser’io indëlis á ekonomikos teorij¹ – jo alternatyviø kaštø ir priskyrimo teorijos.

Taèiau žymiausias šios mokyklos atstovas buvo Eugen’ijus Ritter von Bohm-Bawerk’as (1851–1914 m.) – dvarininkas pagal kilmê, gimês Briunne (anksèiau Austrijos, dabar Èekijos miestas Brno) Moravijos vicegubernatoriaus Hofrat’o von Bohm’o šeimoje. E. von Bohm-Bawerk’as mokësi Vokietijoje ir Vienoje. Ten jis baigë teisës fakultet¹ ir 1875 m. apgynë daktaro laipsná. Ekonomik¹ E. von Bohm-Bawerk’as studijavo Heidelberge (ten, kaip minëta, klausësi K. Knies’o paskaitø), Leipcige (ten dëstë W. Roscher’as) ir Jienoje (jame profesoriavo B. Hildebrand’as). Beje, E. von Bohm-Bawerk’as buvo vedês F. von Wieser’io seserá Paul¹.

Iš pradžiø E. von Bohm-Bawerk’as buvo Vienos universiteto (1880 m.) privatdocentas, o vëliau Insbruko universiteto (1881–1889 m.) bei Vienos universiteto (nuo 1905 m., kai pasitraukë iš aktyvios valstybinës veiklos) profesorius (jo seminarus lankë J. A. Schumpeter’is, L. von Mises’as, Rudolf’as Hilferding’as, Otto Bauer’is, Emil’is Lederer’is ir kiti vëliau išgarsëjê austrø ekonomistai), Austrijos mokslø akademijos prezidentas bei aukšèiausio rango valstybës veikëjas. E. von Bohm-Bawerk’as tris kartus (1895 m., 1897 m. ir 1900 m.) užëmë finansø ministro pareigas ir šiame poste dirbo iki 1904 m., siekdamas subalansuoto biudžeto (tam jis dar 1896 m. pasiûlë Austrijoje ávesti pirm¹já progresyviná mokestá, o treèiosios kadencijos metu užtikrino, kad Austrijos nacionalinë skola nuo 4,2 proc. pavirto 4,0 proc. metinëmis palûkanomis), stiprios valiutos ir aukso standarto, laisvos prekybos bei eksporto subsidijø panaikinimo (atiduodant E. von Bohm-Bawerk’ui pagarb¹ vëliau Austrijos 100 šilingø banknotas buvo papuoštas jo portretu), buvo Aukšèiausiojo apeliacinio teismo pirmininkas, jam buvo suteiktas parlamento aukštøjø rûmø nario iki gyvenimo pabaigos statusas. 1904 m. E. von Bohm-Bawerk’as išëjo á atsarg¹ ir toliau pasišventë literatûrinei veiklai ir dëstytojo darbui Vienos universitete. Neatsitiktinai visi reikšmingiausi E. von Bohm-Bawerk’o veikalai sukurti per pirmuosius dešimt palyginti ramiø jo karjeros metø (1880–1889 m.), kai jis dëstë Insbruko universitete. 1881 m. išëjo pagal jo disertacij¹ parašyta knyga Teisës ir santykiai mokymo apie tautos ûkio gerovê požiûriu. Èia E. von Bohm-Bawerk’as mëgino panaudoti C. Menger’io subjektyvaus vertinimo teorij¹ nuosavybës teisëms, tarp jø patentams. (Kaip pažymëjo J. A. Schumpeter’is, „E. von Bohm-Bawerk’as buvo toks entuziastingas C. Menger’io šalininkas, kad iš tiesø net nebûtina ieškoti kitø átakos“). 1884 m. buvo išleista jo pagrindinio veikalo Kapitalas ir procentas pirmoji dalis, kurioje jis sukritikavo J. K. Rodbertus’o pasiûlyt¹ procento, grásto eksploatacija, teorij¹, savo argumentacijai panaudodamas procento norm¹ ateities prekiø vertës diskontavimui. 1889 m. buvo išleistas antrasis jos tomas Kapitalo pozityvi teorija, kuriame jis teigë, kad procento norma stacionarioje ekonomikoje yra teigiama. L. von Mises’as, tiesa, garsëjês tam tikru kraštutiniu požiûriu kai kuriuose savo pasisakymuose, visus tikino, kad „niekas negalëtø tvirtinti es¹s ekonomistas, kol tobulai neišanalizavo E. von Bohm-Bawerk’o knygos Kapitalas ir procentas idëjø“. Taèiau prieš tai, 1886 m. išleistas veikalas Ûkiniø gërybiø vertingumo teorijos pagrindai, kuriame pateiktas, ko gero, aiškiausias ir lengviausiai suprantamas austrø mokyklos vertingumo ir vertës teorijos išdëstymas. Ir tik vienas jo stambus darbas Marksistinës sistemos užbaigimui išëjo prabëgus metams nuo aktyvios pedagoginës veiklos pabaigos, t. y. 1890 m.

Kalbant apie pirm¹j¹ austrø mokyklos atstovø kart¹ ekonominës minties istorijos vadovëliuose dar minimas vokietis Eugen’as Freiherr’as von Philippovich’ius von Philippsberg’as. Taèiau jo indëlis buvo geroki mažesnis, negu trijø pirmøjø autoriø.

Ekonomikos teorija. Visø minëtø autoriø veikaluose išdëstyta austrø mokyklai bûdinga ribinio naudingumo teorija. Jei C. Menger’is suformulavo pagrindinius šios teorijos teiginius, apžvelgdamas individualius mainø aktus, kuriø rezultatas, jo nuomone, naudingas abiem partneriams, bet ne ekvivalentiškas – pats to nežinodamas, C. Menger’is iš naujo atrado ties¹, kuri¹ neabejotinai numanë A. Smith’as (C. Menger’is teigë, kad mainus ûkine prasme galima lyginti su pramoninës ir žemës ûkio veiklos produktyvumu, nes bet kokio ûkio tikslas yra ne padidinti gërybiø fiziná kieká, o kuo geriau patenkinti žmogiškuosius poreikius. Todël, jo žodžiais tariant, „prekybininkai yra tokie patys gamintojai, kaip žemdirbiai ir fabrikantai“, ir jie žmoniø poreikius tenkina „nemažiau nei tie asmenys, kurie dël vienpusiško požiûrio ilgai buvo laikomi vieninteliais gamintojais“), tai F. von Wieser’is ribinio naudingumo princip¹ jau naudojo ávertinant gamybos išlaidas, o E. von Bohm-Bawerk’as pateikë išsamiausi¹ naujos teorijos variant¹, papildydamas j¹ subjektyvistine procento koncepcija.

Kalbant apie austrø mokyklos metodologinius ypatumus, pažymëtina, kad C. Menger’io Pagrindai, ákvëpê jo pasekëjus Vienos universitete tolimesniems moksliniams ieškojimams pagal savo mokytojo naujus metodologinius principus, galiausiai prisidëjo prie to, kad „maržinalistinës revoliucijos“ vis¹ pirm¹já etap¹ iš visuotinai pripažintø maržinalistinës ekonomikos teorijos pradininkø didžiausio pripažinimo sulaukë bûtent jis – austrø mokyklos ákûrëjas. Tai susijê su tuo, kad skirtingai nuo W. S. Jevons’o ir L. Walras’o metodologijos, C. Menger’io tyrimø metodologija, kurios problemos persunkë, jeigu taip galima pasakyti, beveik vis¹ Pagrindø turiná, nors detaliau išdëstyta tik pirmuose dviejuose knygos skyriuose, išsaugojo atskiras esmines „klasikø“ metodologijos pozicijas. (Šeši likusieji Pagrindø skyriai jau buvo tiesiogiai skirti politinës ekonomijos teoriniams teiginiams, tarp jø ir tokiems, kaip vertë, mainai, prekë, pinigai ir kt. Be to, treèiajame skyriuje C. Menger’is nuteikë skaitytojus savo pakankamai plataus veikalo kantriam ir ásigilinusiam apm¹stymui, teigdamas: „Taèiau pagal Adamo Smith’o pavyzdá aš ryžtuosi vis tik bûti truputá nuobodus, jei tai padës aiškiau išdëstyti mintis“).

Austrø mokyklos koncepcijose vyravo subjektyvus-psichologinis požiûris. Pagal já austrø mokslininkai norëjo sukurti nuosekli¹, neturinèi¹ vidiniø prieštaravimø ekonomikos teorij¹, nukreipt¹ á grynai ekonominiø reiškiniø ir rinkos priežastinio-pasekminio mechanizmo abstrakèius tyrimus. Pagrindiniai austrø mokyklos metodologiniai bruožai išvardijami toliau.

1) Nuoseklus ir be kompromisø subjektyvizmas, kurá austrø mokykla taikë visoms ekonominëms veikloms (buvo teigiama, kad „individo veiksmai ir pasirinkimai pagrásti grynai individualia ir unikalia vertinimo skale, žinoma tik tam individui“ ir šis subjektyvus ávertinimas sukuria ekonominê vertê. Pažymëtina, kad dar 1832 m. Friedrich’as Benedikt’as Wilhelm’as von Hermann’as (1795–1868 m.), gimês Bavarijoje, studijavês Erlangeno ir Viurisburgo universitetuose matematik¹ bei politinê ekonomij¹, profesoriavês Miuncheno universitete ir kartais vadinamas vokieèiø Ricardo, 1832 m. išleistoje knygoje Statswissenschaftliche Untersuchungen, tapusioje svarbiu indëliu á Vokietijos ekonominê mintá, pateikë subjektyvø vertës traktavim¹. Jis aiškino, kad visos faktiškai atsiradusios išlaidos, t. y. veiksniø kainos, visiškai priklauso nuo paklausos. Šá požiûrá vëliau išplëtojo C. Menger’is, atskleidês paèi¹ ekonomikos esmê – veikiantá individ¹, kuris stengiasi patenkinti savo norus. Têsiant kalb¹ apie F. B. W. von Hermann’¹, pažymëtina, kad jis, prieštaraudamas daugumos ekonomistø, rašiusiø po A. Smith’o, tvirtinimui, es¹ individø veiklos, skatinamos asmeninio intereso, pakanka visoms tautos ûkio reikmëms, savo veikale árodë, jog asmeninis interesas dažnai esti arba priešingas visuomenës interesui, arba yra tiesiog per silpnas, kad já užtikrintø).

2) Griežtas metodologinis individualizmas, C. Menger’io ávardytas kaip atomistinis metodas (leidês „klasikø“ mokymui apie ekonominius santykius tarp visuomenës klasiø priešpastatyti ekonominiø santykiø ir rodikliø analizê atskiro ûkininkaujanèio subjekto (pagal C. Menger’io terminologij¹ – „Robinzono ûkio“) lygmenyje, ekonominius reiškinius aiškinant pagal tikslingus pavieniø individø veiksmus ir visa tai, kas egzistuoja ekonomikoje aiškinant kaip individø pageidavimø ir sprendimø pusiausvyr¹. C. Menger’is, naudodamas metodologiná individualizm¹, teigë, kad socialiniuose moksluose „žmogiškieji individai ir jø siekiai yra galutiniai mûsø analizës elementai“ ir nurodë, jog visuomeniniai reiškiniai gali bûti suprantami kaip loginis pavieniø individø psichologiniø nuostatø, supratimø, veiksmø padarinys, ir todël išoriniam stebëtojui sunku nustatyti tiksli¹ eig¹, nes jis niekada neturi visos informacijos apie ekonomikos veiksnius, o žmogaus veiksmams dažnai turi átakos nenuspëjami veiksniai. Visuomenê galima pažinti studijuojant žmogaus elgesá, taèiau negali bûti atvirkštinio proceso – negalima iki galo pažinti žmogaus studijuojant visuomenê).

3) Analizës diskretiškumas (austrø mokykla laikësi nuomonës, kad gërybës negali bûti dalijamos ar smulkinamos, taigi jø naudingumo funkcija yra ne tolydi, o diskretinë). Iš èia ir

4) Matematiniø metodø (diferencialinio skaièiavimo) panaudojimo ekonominëje analizëje austrø mokykloje negalimumas. Beje, austriškasis maržinalizmas – grynai žodinis, be matematiniø formuliø ir net paprasèiausiø diagramø ar grafikø, atspindinèiø priklausomybê tarp ekonominiø kategorijø, procesø, reiškiniø, pavyzdžiui tarp kainos bei paklausos. Reikalas èia ne tas, kad austrø mokyklos atstovai neturëjê reikiamø matematiniø žiniø (pats C. Menger’is norëdamas visada galëjo pasitelkti á pagalb¹ savo brolá – ážymø matematik¹). Èia svarbiausias vaidmuo tenka jø siekiui teorijoje atspindëti pavienius ekonominës realybës aspektus, priežastinius – pasekminius ryšius kaip galima realistiškiau. O, kaip jie manë, „matematika negali paaiškinti žmogaus veiksmø priežasties“, sudëtingos žmogaus veiklos realybës. Austrø mokyklos atstovai teigë, kad veikiant žmogui, atsiranda pokytis, o santykius išmatuoti galimi tik tada, kai nëra pokyèio. Taigi matematika gali apibrëžti tai, kas jau ávyko, bet niekada nenuspës, kas dar turi ávykti. Be to, žodinis maržinalizmo principø išdëstymas leido austrø mokyklos atstovams bûti daug populiaresniais už matematinës mokyklos atstovus W. S. Jevons’¹ ir L. Walras’¹.

5) Pirmine laikoma apyvartos sritis, t. y. vartojimas, paklausa, o ne gamybos sritis, kaip buvo pabrëžiama „klasikø“ metodologijoje.

6) Nagrinëjimas ekonomikos kaip proceso, vykstanèio realiu laiku (individas veikia laiko tëkmëje: „žmogus nusprendžia, ko jam reikia, apsvarsto priemones, kaip tai pasiekti ir to siekia“. C. Menger’is vienintelis iš trijø maržinalizmo kûrëjø suformavo požiûrá á socialiná gyvenim¹, pagal kurá visiška pusiausvyra niekada nepasiekiama, ir todël, jo nuomone, efektyvumo požiûriu gali bûti analizuojamas tik ekonominis procesas, o ne galutinis rezultatas. Apskritai austrø teoretikams žmogaus veiksmas yra á tiksl¹ nukreiptas, racionalus elgesys, vadinamoji „veiksmo aksioma“).

Visa tai turint galvoje turbût logiška, kad C. Menger’is smulkiai tyrinëjo ávairius socialinius fenomenus, kurie kilo dël to, kad žmonës turi tikslus ir ketinimus. Šie socialiniai fenomenai nebuvo tikslinio apskaièiavimo rezultatas, o kilo spontaniškai. Šiuos fenomenus C. Menger’is priešino tiems reiškiniams, kuriems átakos turëjo tam tikri ketinimai ir susitarimai. Jis rašë: „Kalba, religija ir netgi pati valstybë, taip pat ekonominiai, socialiniai reiškiniai, pavyzdžiui, rinka, konkurencija, pinigai, jau egzistavo ir tose istorinëse epochose, kada beprasmiška bûtø kalbëti apie tiksling¹ visuomenës veikl¹ šiems siekiant ádiegti šiuos reiškinius“.

Kalbant apie austrø mokyklos problematik¹ (subjektyvius vertinimus, paklaus¹, kain¹), pažymëtinas jos išskirtinis dëmesys vertës teorijai. Kaip ir „klasikø“ metodologijoje, buvo naudojamas išeitinës (bazinës) kategorijos, kuria laikoma vertë, principas, tik atsižvelgiant á t¹ skirtum¹, kad pastaroji, pagal C. Menger’á, turi bûti nustatoma nors ir pagal kauzoalistiná princip¹, bet ne ryšium su gamybos išlaidø (ar darbo s¹naudø) matavimu, o ryšium su subjektyviu dydžiu – ribiniu naudingumu bei siekiui tapti atsvara K. Marx’o Kapitalui, parodant, kad jo mokymas apie vertê yra netinkamas. Tiesa, teiginiui, kad ribinio naudingumo teorija – „buržuazinis atsakas marksizmui“, galima išsakyti du M. Blaug’o nurodytus kontrargumentus. Tai, pirma, K. Marx’o Kapitalo pakankamai vëlyvas išvertimas á anglø kalb¹, nes tuo laikotarpiu – 1887 m. – W. S. Jevons’o pirmieji darbai jau buvo išleisti. Antra, A. Marshall’as pradëjo savo pagrindiná veikal¹ – Ekonomikos teorijos principus 1867 m. (Kapitalo pirmojo tomo vokiškojo leidimo metais), visiškai ásisavinês ribinio naudingumo teorij¹, ir tai patvirtinama jo 1872 m. parašytoje W. S. Jevons’o knygos recenzijoje. Tai pasakytina ir apie C. Menger’á bei L. Walras’¹, savo veikalus sumaniusiems nežinant apie K. Marx’o Londone ruošiam¹ veikal¹. Todël tik gerokai vëliau, t. y. XIX a. pabaigoje, kaip atsakas á K. Marx’o mokymo revoliuciniø idëjø išplitim¹ Europoje, maržinalizmo pradininkø mokiniø E. von Bohm-Bawerk’o, F. von Wieser’io, V. Pareto, P. H. Wicksteed’o ir kitø darbuose, kuriuose, kaip K. Marx’o Kapitale, aptariami pinigai, kapitalas, verslo ciklai ir ekonominiai procesai, pasirodo „atakos prieš marksistiná ekonomikos moksl¹“ naudojant maržinalistinê teorij¹. Ádomu, kad keletas žymiø marksistø – tarp jø Rudolf’as Hilferding’as – 1905–1906 m. lankë E. von Bohm-Bawerk’o seminar¹.

7.2.2. Ribinio naudingumo teorija

Gërybiø vertë iš prigimties

yra visiškai subjektyvi.

C. Menger’is

Skirtingai nuo klasikinës anglø mokyklos ir jos pasekëjø, áskaitant marksistus, vertê traktavusius kaip objektyviai egzistuojantá, kuriant gërybes lemiam¹ praeityje naudotø gamybos veiksniø s¹naudø, austrø mokyklos vertës koncepcija – nuosekliai subjektyvistinë. Austrø mokyklos nuomone, prekës kainos pagrindas yra ne darbo s¹naudø lemiama vertë (taigi, pasikësinta á švenèiausi¹ klasikinës politinës ekonomijos dalyk¹ – darbinê vertës teorij¹), ir net ne vartojamoji vertë, paties daikto naudingumas. Maržinalistai tvirtino, kad kainos priklauso vien tik nuo ekonominio proceso racionaliems dalyviams susiformuojanèiø šio naudingumo subjektyviø vertinimø. C. Menger’io, kainø formavim¹si (sekant vokiškaisiais pirmtakais) ávardijusio „kainø konfliktu“ (Preiskampf), nuomone, „vertë nëra kažkas bûdinga gërybëms, nëra jø savybë“; bet kuri gërybë nepaisant j¹ vertinanèio subjekto, neturi vertës. Norëdamas patvirtinti tokio pobûdžio samprotavimus, C. Menger’is pateikë oazës pavyzdá, kur vanduo iš šaltinio, patenkinanèio visus žmoniø poreikius vandeniui, neturi vertës (yra nevertingas) ir, priešingai, – vanduo oazës gyventojams ágauna vertê, kai vandens tekëjimas iš šaltinio netikëtai sumažëja tiek, kad tam tikro vandens kiekio turëjimas tampa bûtina s¹lyga oazës gyventojo konkretaus poreikio patenkinimui. Ir tada „[] ištroškês žmogus dykumoje mielai keièia auks¹ á vandená, arba turistas neprieštarauja mokëti 10 frankø už puodelá kavos Baur au Lac viešbutyje“.

Dël to gimë C. Menger’io vertës subjektyvi traktuotë, vëliau tapusi austrø mokyklos bendra išeitine pozicija, teigusia, kad „Vertë – tai vertinimas, kurá ûkininkaujantys žmonës turi apie jø dispozicijoje esanèiø gyvybei palaikyti ir gerovei užtikrinti reikalingø gërybiø reikšmê ir todël už jø s¹monës neegzistuoja“. Taèiau koks tada vertës matas, jei ji neegzistuoja už s¹monës ribø? C. Menger’io atsakymas lakoniškas: „Vertë subjektyvi ne tik pagal savo esmê, bet ir pagal savo mat¹“. Atmesdamas darbo s¹naudas kaip vertës pagrind¹, C. Menger’is árodinëdamas vëlgi pasitelkë pavyzdá apie deimanto vertê, pateikdamas komentar¹, kurio esmë tokia: šio mineralo vertës dydis nepriklauso nuo to, ar já rado „atsitiktinai“, ar jis „išgautas radimvietëje tûkstanèiø darbo dienø s¹naudø dëka“, nes „aptariant jo vertê“ atsižvelgiama á t¹ „paslaugø“ kieká, kurio galima netekti, neturint šio deimanto savo dispozicijoje.

Kalbant dar tiksliau, maržinalistai tvirtino, kad kainos priklauso vien tik nuo ribinio naudingumo. Ribiná naudingum¹ jie suprato kaip tam tikros vartojimo gërybës paskutinio atsargø vieneto naudingumo pavienio individo subjektyvø vertinim¹.

Patá termin¹ ribinis naudingumas (Grenznutzen), kaip minëta, pirmasis pavartojo F. von Wieser’is. Kuriant ribinio naudingumo teorij¹ austrø mokyklos atstovai panaudojo ávairius vertës nustatymo pagal daikto naudingum¹ (vartojam¹j¹ vertê) variantus, kuriuos plëtojo dar J. Turgot, J. B. Say’us, bei ypaè vadinamuosius Gossen’o dësnius, vokieèiø ekonomisto Hermann’o Gosssen’o (1810–1858 m.) suformuluotus XIX a. viduryje. Pagal šiuos dësnius, pamažu patenkinant poreikius, augant gërybës atsargoms, daikto naudingumas mažëja. Kuo daugiau yra atsargø, tuo kiekvieno kito gërybës vieneto naudingumas, vadinasi, ir vertingumas, mažesnis. H. Gossen’as naudingum¹ nagrinëjo kaip subjektyvi¹ kategorij¹, o vartojim¹ – kaip vienintelá vert¹ dëmesio tyrimø objekt¹. Bûtent jis savo dešimtmeèius buvusiame pamirštu darbe Visuomeniniø mainø dësniø ir iš jø išplaukianèiø visuomeninës prekybos taisykliø vystymasis (1854 m.), kurá išdidžiai ávardijo kaip žmoniø sugyvenimo išaiškinimui ne mažiau svarbø, nei lenkø astronomo M. Copernicus (1473–1543 m.) darbas De revolutionibus orbium coelestium libri VI (1543 m.) aiškinant planetø judëjim¹ erdvëje, sukûrë pirm¹já naudingumo ekonominës-matematinës teorijos variant¹, vadinam¹já Weber’io-Fechner’io psichologijos dësná, jog malonumo jausmas tenkinant poreiká vis mažëja (jo autoriais yra vokieèiø psichologas ir fiziologas E. H. Weber’is (1795–1878 m.) bei fizikas, filosofas ir psichologas G. T. Fechner’is (1801–1887 m.)), sistemiškai pritaikês ekonominiams reiškiniams aiškinti. Taèiau H. Gossen’as paskutinës atsargoje esanèios gërybës naudingum¹ vadino ne ribiniu, o paskutinio atomo vertingumu. Pažymëtina, kad pats faktas, jog H. Gossen’as taip gerai ávertino savo darb¹, rodytø, kad jis gerai suprato, koká perversm¹ ekonomikoje turi sukelti ribinës analizës teorija, ir buvo gerai susipažinês su savo laiko ekonomikos mokslo bûkle.

Ribinio naudingumo teorijos pagrindinius principus austrø mokykloje pirmasis suformulavo C. Menger’is savo darbe Politinës ekonomijos pagrindai (1871 m.), kurio pagrindinis uždavinys buvo suvesti sudëtingus ûkinius reiškinius á paprasèiausius jø elementus ir ištirti šiø sklaid¹. Jis pamëgino parodyti naudingumo priklausomybê nuo vartojimo reikmenø retumo ir teigë, kad tyrimø išeities taškas yra žmoniø poreikiai, kuriuos C. Menger’is ávardijo kaip nepatenkintø norø ar nemaloniø jausenø, kylanèiø pažeidus fiziologinê pusiausvyr¹, variantus. Pagal C. Menger’á, kurios nors gërybës ribiná naudingum¹ lemia du veiksniai – individualaus poreikio intensyvumas ir šios gërybës retumas (arba, priešingai, atsargos). Kuo didesnis poreikis esant tam tikrai atsargø apimèiai, tuo labiau individas vertina gërybê, ir tuo didesnis jos ribinis naudingumas individui. (Tiesa, pats C. Menger’is nenaudojo termino ribinis naudingumas, bet jis iš esmës pateikia vertës apibrëžim¹ remdamasis gërybës ribiniu naudingumu). O kuo poreikio intensyvumas mažesnis, tuo individas žemiau vertina ribiná naudingum¹. Visai kitaip yra su atsargø apimtimi. Jei ji mažëja, tai esant tam tikram poreikio intensyvumui gërybës ribinis naudingumas didëja. O kai gërybiø kiekis auga, individualus ribinio naudingumo vertinimas krinta. Kadangi pastar¹já atvejá austrø ekonomistai laikë gana realistišku, C. Menger’io nustatyta priklausomybë buvo pavadinta mažëjanèio ribinio naudingumo taisykle (principu). Pagal šá princip¹, vienarûšës gërybës vertê lemia tas mažiausias naudingumas, kuriuo pasižymi paskutinis atsargø vienetas. Norëdamas išplëtoti šiuos savo teiginius apie atsargø apimties ir individualaus poreikio intensyvumo poveiká ribiniam naudingumui, mokslininkas pastebëjo, kad jei žmogui gamtos teikiamos gërybës viršija poreiká joms, tai tada jos galëtø išsaugoti „vartotojams ekonominá pobûdá tada, kai tas, kas turi valdži¹, uždraus likusiems ûkininkaujantiems subjektams laisvai jomis naudotis“.

Taigi išskirdamas ribiná naudingum¹ lemianèius veiksnius, C. Menger’is atmetë bet koká galim¹ kainø poveiká ribiniam naudingumui, ir tai tapo rimta problema toliau analizuoti realø kapitalistinio ûkio mechanizm¹, nes tiesiog sunku ásivaizduoti verslinink¹, kuris plëstø gamyb¹ ir savo prekiø pasiûl¹, visiškai neturëdamas supratimo apie jø kainas.

Vis dëlto kaip atrodë austrø mokyklos, kuriant ribinio naudingumo teorij¹ faktiškai ignoravusios gamybos proceso analizê, kainø formavimosi mechanizmas? Tenka pripažinti, kad koncepcijose nëra vienareikšmio atsakymo á šá klausim¹.

C. Menger’is norëdamas paaiškinti, kaip pats ribinis naudingumas veikia kainø formavim¹si, analizavês rink¹ su fiksuota tam tikros prekës pasiûla, teigë, kad kain¹ tokiu atveju diktuoja paklausa. Kadangi pastaroji jo teorijoje priklauso nuo šiø gërybiø ribinio naudingumo, todël šis ir buvo laikomas kain¹ lemianèiu veiksniu. Pastebëtina, kad kelti klausim¹ dël paklausos poveikio prekiø kainoms klausimo buvo visai pagrásta. Jo sprendimas ekonomistus domino ne tik C. Menger’io laikais. Iki šiø dienø vyksta diskusijos dël paklausos poveikio kainodarai ir šio poveikio ávertinimo metodus. Be to, ir pats bûdas, kurá C. Menger’is naudojo aiškindamas savo subjektyvi¹ kainos teorij¹, buvo savotiškai ádomus. Jis pradëjo analizê nuo mainø tarp individualiø asmenø aptarimo, tada perëjo prie mainø monopolijos s¹lygomis, vëliau aptarë oligopoliná atvejá, kol galiausiai suformulavo atvejá, esant grynai konkurencijai.

Truputá kitoki¹ kainodaros koncepcij¹ savo pagrindiniame veikale Ûkiniø gërybiø vertingumo teorijos pagrindai (1886 m.) pasiûlë žymiausias austrø mokyklos teoretikas E. von Bohm-Bawerk’as. Jis tuo paèiu pateikë ir labiausiai išplëtot¹ ribinio naudingumo teorij¹. Šioje knygoje, pasinaudodamas Gossen’o dësniais, jis siekë árodyti, kad mainom¹já vertingum¹, kaip ir vartojam¹já, lemia prekiø „ribinio naudingumo“ subjektyvus vertinimas. E. von Bohm-Bawerk’o pateiktoje „daikto vertingumo dydžio dësnio“ nematematinëje „paprasèiausioje formulëje“ taip ir teigta: „Daikto vertë matuojama šio daikto ribinio naudingumo dydžiu“. Toliau jis, pateikês vëliau tapusá chrestomatiniu pavyzdá su grûdø maišiais ir ávairiu jø panaudojimu, pažymëjo, kad kuo daugiau turime vienos rûšies materialiø gërybiø, tuo mažesnë yra „esant vienodoms s¹lygoms“ pavienio jø vieneto vertë. Ko gero, pravartu èia pateikti ir kit¹ mokslininko pastab¹: „Paprastas žmogus mokym¹ apie ribiná naudingum¹ naudojo praktikoje daug anksèiau, nei tai suformuluota politinëje ekonomijoje“. E. von Bohm-Bawerk’as praplëtë ir paèi¹ naudingumo samprat¹. Pirma, naudingumu jis laikë ne tik kokio nors poreikio patenkinim¹, bet ir atsikratym¹ nuo rûpesèiø, sunkumø ir panašiai. Todël jam naudingumas – tai ir jëgø ekonomija, ir lëšø leidimo mažinimas. Antra, jis ávedë substitucinio ribinio naudingumo samprat¹. Pagal E. von Bohm-Bawerk’¹, subjektui kurios nors gërybës vertingum¹ lemia ribinis naudingumas tø gërybiø, kuriø subjektas atsisako, kad galëtø ásigyti ši¹ gërybê. Be to, E. von Bohm-Bawerk’as laikë, kad galima konkreèiai kiekybiškai išmatuoti ir apskaièiuoti gërybës naudingum¹. Toks požiûris buvo pavadintas kardinalistiniu. Skirtingai nuo E. Bohm-Bawerk’o, F. von Wieser’is buvo nuoseklus ordinalistas, pripažástantis tik naudingumø eiliškumø galimybê, skirtingø poreikiø patenkinimo ir gërybiø ásigijimo eilê, jø preferencijø, arba pirmenybiškumo, skalê. Po F. von Wieser’io bûtent šis požiûris ásivyravo tarp maržinalistø.

Išsiskyrë ir E. Bohm-Bawerk’o bei F. von Wieser’io požiûriai á suminio naudingumo nustatymo bûdus. E. Bohm-Bawerk’as laikësi nuomonës, kad kiekvienas tos paèios rûšies gërybës vienetas turi skirting¹ ribiná naudingum¹ priklausomai nuo jo panaudojimo varianto ir suminá naudingum¹ apibûdino naudodamas vadinam¹já adityviná bûd¹. O F. von Wieser’is šá bûd¹ laikë netinkamu ir pasiûlë paprasèiausiai dauginti gërybës ribiná naudingum¹ iš vienodos rûšies gërybiø skaièiaus. Pastar¹já suminio ribinio naudingumo nustatymo bûd¹ áprasta vadinti multiplikaciniu bûdu. Gindamas minët¹ bûd¹ F. von Wieser’is išsakë tokius argumentus: „[] pagrindinis naudos apskaièiavimo dësnis teigia, kad visi atsargø vienetai (dalys) vertinami pagal vienod¹ ribiná naudingum¹. Šá dësná vadinsime ribinio naudingumo dësniu, arba trumpiau – ribiniu dësniu. Iš ribinio dësnio matyti, kad kiekvienos dalies atsargos ávertinamos padauginant ribiná naudingum¹ iš atsargø vienetø (daliø) kiekio [] Tai ne naujas dësnis, o tik kita ribinio dësnio formuluotë“ (kursyvas mano. – Aut. pastaba).

Kalbëdamas apie kainø formavimosi mechanizm¹, E. von Bohm-Bawerk’as teigë, kad ribiniai naudingumai kainas lemia ne netiesiogiai (per paklaus¹), o tiesiogiai, nustatydami jø svyravimo ribas. Sav¹já rinkos kainos formavimosi modelá jis kûrë pasinaudodamas C. Menger’io pasiûlytomis paklausos ir pasiûlos kainø sampratomis. Kiekvienas pirkëjas turi savo pasiûlos kain¹, o kiekvienas pirkëjas – savo paklausos kain¹. Kurios nors prekës rinkos kainos pokyèio viršutinë, maksimali riba priklauso nuo jos naudingumo pirkëjo subjektyvaus vertinimo. Viršyti šios ribos jis negali, nes toks sprendimas, mažindamas jo gerovê, prieštarautø racionalaus elgesio principui. Kainos žemutinê, minimali¹ rib¹ lemia tam tikros prekës naudingumo pardavëjo subjektyvus vertinimas. Vadovaudamasis tokiais pat motyvais, kaip ir pirkëjas, jis irgi negali pasirinkti kainos, kuri bûtø žemesnë už ši¹ rib¹. Jei, tarkime, kurioje nors rinkoje pirkëjo subjektyvus vertinimas yra 100 šilingø, o pardavëjo subjektyvus vertinimas – 80 šilingø, tai prekës rinkos kaina svyruoja šiose ribose ir nusistovi dël abiejø šaliø interesø susidûrimo (s¹veikos) lygyje, kuriam esant pirkëjø, kuriø individualios paklausos kainos yra aukštesnës už šá lygá, skaièius sutampa su pardavëjø, kuriø pasiûlos kainos yra žemesnës už šá lygá, skaièiumi. E. von Bohm-Bawerk’as taip pat manë, kad, skirtingai nuo subjektyvaus vertingumo, atspindinèio asmeniná vartotojo ar pardavëjo prekës vertinim¹, prekës objektyvus vertingumas – jø mainomosios proporcijos, kainos, formuojasi konkurencijos rinkoje eigoje. (Pastebëtina, kad, skirtingai nuo C. Menger’io, E. von Bohm-Bawerk’as á tyrimø sritá átraukë ne tik individualiø mainø kategorij¹, bet ir visuminës rinkos kategorijas, tarp jø tokias jos grandis, kaip gamyba ir paskirstymas). Taèiau E. von Bohm-Bawerk’o koncepcijos realizmas karto kelia rimtø abejoniø, nes kas gi rinkos ekonomikoje yra prekës ribinis naudingumas pardavëjo vertinimu? Vël grážtama á natûriná ûká

Kadangi E. von Bohm-Bawerk’o teorijoje ribiniai naudingumai nurodo rinkos kainø kitimo ribas, šie subjektyvûs vartotojø teikiamos pirmenybës vertinimai turi bûti kiekybiškai išmatuoti, taigi ir palyginami, be to, pinigine forma. Taigi austrø mokyklai iškilo tokio kiekybinio išmatavimo ir palyginimo mechanizmo paaiškinimo problema, kuri¹ sprêsti austrø ekonomistai pamëgino naudodami vertinius rodiklius (pinigines kainas) bei pagal pinigø ribinio naudingumo samprat¹, prilygindami šá prekiø, kurias individas gali nusipirkti už savo piniginiø pajamø paskutiná vienet¹, ribiniø naudingumø sumai. Visa tai vertë austrø mokykl¹ pereiti prie mainø piniginës formos analizës.

7.2.3. Gamybiniø gërybiø teorija

Nors, kaip jau minëta, austrø mokykla, kurdama ribinio naudingumo teorij¹ ignoravo gamybos proceso ir darbo analizê, bet vis dëlto ji buvo priversta ištirti gamybos išlaidas, kurias privalo ávertinti bet kuris verslininkas. Sprêsdami ši¹ problem¹ austrø maržinalistai sukûrë gamybiniø gërybiø teorij¹, kurioje pamëginta psichologizuoti gamybos kaštus ir traktuoti juos kaip tam tikr¹ naudingum¹. Visos gërybës buvo suskirstytos á vartojimo gërybes, tenkinanèias asmeninius poreikius, ir gamybines gërybes, prie kuriø priskirtos gamybos priemonës, medžiagos, naudojami žemës sklypai ir darbas (tarp jø ir verslininkø veikla). Pažymëtina, kad austrai vartojo termin¹ gërybës, o ne prekës. Ši tradicija vokiškai kalbanèiø šaliø ekonomikos teorijoje siekia dar Heinrich’¹ Rau (1792–1870 m.). Jis gimë Erlangene, studijavo šio miesto universitete, vëliau jame profesoriavo iki 1822 m., kai persikëlë á Heidelbergo universitet¹, tapo politinës ekonomijos katedros vedëju ir jame dirbo 50 metø. 1826 m. H. Rau išleido savo vadovëlá Lehrbruch der Politischen Ekonomie – ekonominës informacijos enciklopedij¹, skirt¹ praktiškam žmogui. Vadovëlio populiarum¹ gerai rodo tas faktas, kad jis buvo išleistas aštuonis kartus.

Austrø mokyklos teorijos dalis, skirta gamybos kaštams, geriausiai atskleista F. von Wieser’io darbuose. Austrø maržinalistai teigë, kad racionalûs subjektai savuosius ribinio naudingumo vertinimus formuoja tik atsižvelgdami á tas gërybes, kurios yra tiesiogiai susijusios su jø poreikiais, t. y. vartojimo reikmenø atžvilgiu. Individai nepajëgûs ávertinti tolimø jiems gamybos veiksniø (austrø terminologija: gamybiniø gërybiø) naudingum¹. Tai reiškia, kad gamybinës gërybës nëra vertingos, nes tiesiogiai netenkina žmogiškøjø poreikiø, ir pastarøjø kaina yra nustatoma tik netiesiogiai, pagal vartojimo reikmenø, pagamintø naudojant kapital¹ ir darb¹, ribinius naudingumus. (Šios versijos pagrind¹ sudaro C. Menger’io Pagrinduose išsakyta tezë, pagal kuri¹ „bet kuriomis s¹lygomis aukštesnës eilës gërybiø vertê lemia žemesnës vertës gërybiø, kuriø gamybai jie yra žmoniø skirti, numanomos vertës“, ir aukštesnës eilës gërybës tampa naudotinomis „tik prabëgus laikui“, kai jos „pasikeisdamos“ virsta pirmos eilës gërybëmis, t. y. pereina á bûklê, kuri¹ galima pavadinti žmogiškøjø poreikiø patenkinimu). Tuo paèiu gamybos kaštai priklauso nuo minëtø vartojimo reikmenø ribiniø naudingumø, ir tai atitiko maržinalistiná vartojimo pirmenybiškumo, lyginant su gamyba, princip¹ bei pabrëžë gamybos kaštø vertës išvestiná pobûdá tik atspindint baigtinio produkto vertê. Kaip rašë E. von Bohm-Bawerk’as: „ne gamybos kaštai suteikia produktams vertê, o priešingai, gamybos kaštai ágauna vertingum¹ iš savo produktø“. Ir toliau ásimenamai pažymëjo, kad „bûtø klaidinga teigti, jog Tokajaus vynas vertingas dël to, kad Tokajaus vynuogynai vertingi; kiekvienas pripažins, kad, priešingai, šie vynuogynai vertingi todël, kad labai vertinamas jø produktas“. Jei poreikis pirmos eilës gërybëms (pavyzdžiui, tabakui) kažkodël išnyksta, visos tabako plantacijos, cigareèiø gamybos áranga, darbininkø darbas, bûtinos jø gamybai, nustoja bûti gërybëmis. Taigi, priešingai, nei anglø klasikai, kurie laikësi nuomonës, kad vartojimo gërybiø vertingum¹ lemia jø sukûrimui sunaudotø gamybos priemoniø – žaliavø, darbo árankiø ir panašiai, vertingumas, austrø maržinalistai teigë, jog vertingumas perduodamas iš vartojamøjø gërybiø gamybinëms. Šá proces¹ E. von Bohm-Bawerk’as iliustravo tiesiog kuriozine analogija, teigdamas, kad panašiai kaip Mënulis švieèia atspindëta Saulës šviesa, taip ir gamybinës gërybës atspindi vartojimo gërybiø vertê. Taèiau, aišku, ši analogija nepakeitë bûtinybës teiginá árodyti.

Taigi, gamybiniø gërybiø vertingumas austrø teorijoje yra apsprendžiamas produkto, kuris gali bûti jas naudojant pagamintas, vertingumo (ribinio naudingumo). Gamindamas vienas gërybes, gamintojas aukoja galimybê pagaminti kažk¹ kita, ir bûtent „kitø produktø, kuriuos galima gauti dël šiø gamybiniø priemoniø, bendras naudingumas“ ir sudaro jo kaštus. Taigi F. von Wieser’io kaštø koncepcija, plëtojanti C. Menger’io nuostat¹, kad aukštesnës eilës gërybiø vertingum¹ lemia pirmos eilës gërybës (Principuose C. Menger’is rašë: „Jei mes disponuojame kokios nors aukštesnës eilës komplementariomis gërybëmis, tai iš pradžiø šios gërybës turi bûti pertvarkytos á artimiausios žemesnës eilës gërybes ir taip toliau, kol mes negausime pirmos eilës gërybiø, kurias jau galima tiesiogiai panaudoti mûsø poreikiams patenkinti“. Vadinasi, pagal C. Menger’á, betarpišk¹ žmogaus poreikiø patenkinim¹ užtikrina pirmos eilës gërybiø naudojimas, o antros, treèios ir tolimesniø eiliø gërybiø turëjimas reikalauja, kad jas „netiesioginiu bûdu“ bûtø galima „panaudoti mûsø poreikiams patenkinti“), bei C. Mengerio pasiûlyt¹ požiûrá, išeinantá iš “praleistos naudos” pozicijø, yra grynai austriška. Jo teorijoje kaštai susideda tik iš negauto subjektyvaus naudingumo ir neapima jokiø gamybos veiksniø realiø s¹naudø, kaip manë klasikinës mokyklos atstovai. Aišku, kad viena ir ta pati gamybinë gërybë galëjo bûti panaudota ávairiø vartojimo reikmenø gamybai esant nevienodam ribiniam naudingumui. Tada kuris iš šiø ribiniø naudingumø apsprês duotos gamybinës gërybës kain¹? F. von Wieser’io, gana sudëtingu bûdu siejusio gamybinius kaštus su ribiniu naudingumu, nuomone, tas, kurio dydis mažiausias, nes, E. von Bohm-Bawerk’o žodžiais tariant, „gamybos priemoniø vieneto vertingum¹ lemia nauda ir vertingumas produkto, pasižyminèio mažiausiu ribiniu naudingumu tarp visø produktø, kuriø gamybai ûkinis apskaièiavimas leistø panaudoti šá gamybiniø priemoniø vienet¹“. Be to, pagal E. von Bohm-Bawerk’¹, vartojamosios gërybës ribinis naudingumas lygus maksimaliai kainai, kuri¹ pirkëjas dar pasiruošês sumokëti, kad j¹ ásigytø. Jei šios gamybos priemonës kaina priklausytø ne nuo mažiausio, o nuo kokio nors kito ribinio naudingumo, atitinkamas gamybos išlaidø augimas padarytø daugelio vartojimo prekiø gamyb¹ nuostolinga.

Iš daugybës vartojimo gërybiø, pagamintø naudojant tam tikr¹ gamybinê gërybê, išskyrus t¹, kuri pasižymi mažiausiu ribiniu naudingumu, F. von Wieser’is j¹ pavadino ribiniu produktu. Remdamasis šia samprata, jis suformulavo toká teiginá: ribinio produkto ribinis naudingumas lemia jos gamybai sunaudotos gamybinës gërybës kain¹ bei atitinkam¹ gamybos išlaidø dalá, o šios gamybos išlaidos lemia iš šios gërybës pagamintø kitø, „neribiniø“ vartojamøjø produktø, ribinius naudingumus. Šis tvirtinimas dabar ekonominës minties istorijoje vadinamas gamybos išlaidø dësniu arba Wieser’io dësniu. Taigi, austrø mokyklos atstovø nuomone, Wieser’io dësnis turëjo užtikrinti ryšá tarp ribinio naudingumo ir gamybos kaštø. Šio dësnio veikim¹ austrø mokykla taikë visoms gërybëms, išskyrus tik „laisv¹sias gërybes“, prie kuriø priskyrë žemê, or¹ ir t. t.

Kadangi tikrovëje kuriant vartojimo reikmenis naudojama gamybiniø gërybiø visuma, iškilo kitas nelengvas klausimas: kuri vartojimo reikmenø vertingumo dalis turi bûti priskirta prie vienos ar kitos gamybinës gërybës? Atsakydami á šá klausim¹, austrø mokyklos atstovai (èia vël didžiausias indëlis tenka F. von Wieser’iui) sukûrë vadinam¹j¹ priskyrimo teorij¹, pagal kuri¹ nustatoma, kuri vertës dalis priskiriama kiekvienam gamybos veiksniui. Be to, F. von Wieser’is siûlë lyginti duoto vartojimo reikmens vertingum¹ su kito reikmens, pagaminto iš tø paèiø medžiagø, bet kitokiomis proporcijomis, vertingumu. Šis metodas buvo pavadintas gamybinio indëlio metodu. F. von Wieser’is rašë: „Bûdamas pajamø paskirstymo gamybos veiksniams aktas, priskirimas yra ne kas nors kita, kaip naudingumo apskaièiavimo aktas“. O E. von Bohm-Bawerk’as, nagrinëdamas paskirstymo problem¹, pasisakë už alternatyviø kaštø metod¹, teigdamas, kad gamybinës gërybës, kuri yra išimta iš gamybos proceso, vertê reikia apskaièiuoti remiantis ne jos poveikiu galutiniam produktui, o gamybinës gërybës, kuri pakeitë išimt¹, verte.

Kaip matome, austrø mokyklos atstovø pasiûlyti pavieniai priskyrimo teorijos variantai iš esmës skiriasi siûlomais šio priskyrimo apskaièiavimo metodais. Taèiau kardinaliu klausimu – aiškindami pajamø šaltiniø esmê ir vertës paskirstym¹ tarp tokiø gamybos veiksniø, kaip darbas ir kapitalas, austrø mokyklos atstovai buvo vieningi. Jie manë, kad visi ištekliai dalyvauja kuriant vertê, todël buvo lygaus pajamø paskirstymo priešininkai ir neigë socialistinës ekonomikos galimybê. Juk net pats terminas priskyrimas buvo grindžiamas tuo, kad kiekvienai gamybinei gërybei (ar veiksniui) priskiriamos savos specifinës pajamos. Jau C. Menger’is rašë, kad darbas – tik vienas iš gamybos proceso elementø, kuris „yra ekonominë gërybë ne daugiau, kaip ir kiti gamybos elementai“. Todël, jo nuomone, kapitalo ir žemës savininkai gyvena ne darbininkø s¹skaita, o „žemës ir kapitalo naudojimo, kuris individui ir visuomenei yra tiek pat vertingas kaip ir darbas, s¹skaita“.

Pažymëtina, kad C. Menger’is savo gamybiniø gërybiø teorijoje mokslinê terminij¹ praturtino daugeliu idëjø, kurios vëliau buvo išplëtotos kitø mokslininkø darbuose. Jis suformulavo nuostat¹ apie gamybiniø gërybiø pakeièiamum¹: vienas ir tas pats produktas gali bûti sukurtas naudojant ávairias gamybiniø veiksniø kombinacijas. Šiuo pagrindu vëliau susiformavo gamybiniø funkcijø teorija. C. Menger’is taip pat išsakë gamyboje dalyvaujanèiø gërybiø komplementariškumo idëj¹ (dësná), t. y, jø vertingumo tarpusavio priklausomybê. Norëdamas paaiškinti ryšá tarp pirmos ir aukštesnës eilës gërybiø jis pateikë pavyzdá su duona (žr. 7.2.1 pav.).

7.2.1 pav. Pirmos eilës ir aukštesnës eilës gërybës

Taèiau, skirtingai nuo 7.2.1 paveikslo, norint realiai iškepti duon¹, reikia ne tik miltø, bet ir kitø antros eilës gërybiø, tokiø kaip kepyklø paslaugos, kuras ir darbas. Analogiškai realiai miltø gamybai reikia ne tik kvieèiø, bet taip pat ir kitø treèios eilës gërybiø, tokiø kaip malûno paslaugos, kuras ir darbas (žr. 7.2.2 pav.).

7.2.2 pav. Papildomø gërybiø dësnis

C. Menger’is átraukë žemës, kapitalo ir darbo paslaugas bei tarpines gërybes ir žaliavas á aukštesnës eilës gërybiø kategorij¹. Jo nuomone, aukštesnës eilës gërybës yra „gamybos priemonës“, ir iš èia „kildinamas dësnis, pagal kurá pavieniø aukštesnës eilës gërybiø tikrasis poreikis atitinkamu laiku yra nulemtas atitinkamø aukštesnës eilës gërybiø komplementariø kiekiø buvimo“. Jei nors vieno gamybos elemento trûksta, nuvertëja ir visos kitos gamybinës gërybës. Pavyzdžiui, neturint „savo žinioje [] duonos kepimui [] antros eilës gërybiø (kuro ir vandens) [] duonos neámanoma iškepti net ir turint visas likusias tam reikalingas gërybes“. Šis nuvertëjimas neávyks tik tada, kai tapusios perteklinëmis gërybës gali bûti panaudotos kitoje „komplementarioje grandyje“, t. y. kito produkto gamybai. Taigi disponavimas žemesnës eilës gërybëmis, reikalaujanèiomis aukštesnës eilës gërybiø komplementariø kiekiø, realiai nëra labai griežtai reglamentuotas. Kaip pastebëjo C. Menger’is, „Net paprasèiausia patirtis mus moko, kad aukštesnës eilës gërybës gali pagaminti kokios nors žemesnës eilës gërybës tam tikr¹ kieká esant ávairiam jø kiekiø santykiui []“.

Pažymëtina, kad austrø mokyklos atstovai labai vertino savo gamybos kaštø teorijas. Pavyzdžiui, E. von Bohm-Bawerk’as yra pareiškês, kad jos „yra tokios pat reikšmingos politinëje ekonomijoje, kaip K. Ptolemajaus sistemos pakeitimas M. Copernicus sistema astronomijoje“.

7.2.4. Psichologinë procento teorija

Austrø mokyklos atstovai pamëgino sukurti subjektyvi¹-psichologinê pelno koncepcij¹. Šiam tikslui skirtas E. von Bohm-Bawerk’o darbas Kapitalas ir procentas (1889 m.), kuriame buvo árodinëjama kapitalisto teisë á peln¹. Šiame darbe jis pateikë savo pelno teorijos kaitos ekonomikos mokslo istorijoje (nuo Aristotelio iki XIX a. pabaigos) interpretacij¹. Šioje knygoje ypaè originali E. von Bohm-Bawerk’o, J. A. Schumpeter’io pavadinto „buržuaziniu Karl’u Marx’u“, sukurta procento teorija, kuri¹ jis priešino K. Marx’o darbinei vertës teorijai, šio ekonomisto argumentus laikydamas nepagrástais. (Tiesa, K. Marx’as, savo ruožtu, E. von Bohm-Bawerk’o procento teorij¹ laikë tik bendrais išvedžiojimais). Beje, pati pagrindinë lûkesèiø teorijos idëja – kapitalo pelno (procento) atsiradimas – trumpai buvo aptarta jau Pagrinduose Ten, pavyzdžiui, kalbama, kad dël laiko, per kurá gamybos priemonës, t. y. tolimesnës eilës materialinës gërybës, pereina á jø produkt¹, atsiranda skirtumas tarp šiø priemoniø ir produkto vertës ir „šio skirtumo vertëse dydis bûna didesnis ar mažesnis, priklausomai nuo laiko tarpo trukmës []“.

Naudodamas subjektyvø-psichologiná tyrimø metod¹, E. von Bohm-Bawerk’as aptarë ir suformulavo tokias kategorijas kaip dabartinë gërybë (darbo užmokestis) ir ateities gërybë (gamybos priemonës ir darbas). Patá kapital¹, sekdamas C. Menger’iu, kuris parodë, kad tam tikras laikotarpis buvo reikalingas norint pagaminti žemesnës eilës gërybes, naudojant aukštesnës eilës gërybes, jis apibrëžë kaip „tarpiniø produktø, kurie atsirado judëjimo aplinkiniu keliu individualiuose etapuose, bendr¹ sum¹“. Kapitalistinëje ekonomikoje gamintojas pasirenka gamybos metod¹ siekdamas maksimizuoti peln¹. Pagal E. von Bohm-Bawerk’¹, gamybos metodo pasirinkimas paprasèiausiai reiškia gamybos periodo pasirinkim¹.

Procento teorijoje, kuri¹ jis taikë realioms fizinëms gërybëms, o ne pinigams kaip tokiems, teigta, kad racionaliam subjektui, tarp jø ir piniginio kapitalo savininkui, tam tikra gërybë vienodomis s¹lygomis visada turi didesná ribiná naudingum¹ šiandien, nei ateityje, t. y. „ribinis gërybës naudingumas mažëja laikui bëgant“. Pagrásdamas šá teiginá ištikimas subjektyvizmui E. von Bohm-Bawerk’as nurodë tris nepriklausomas „priežastis“, kurios lenkia žmones išreikšti pasirengim¹ ásigyti gërybes bûtent šiandien, o ne rytoj, dël ko galiausiai ir sukuriamas procentas nuo kapitalo, t. y. agio, kuris bûdingas dabartinëms vartojamosioms gërybëms mainant jas á ateities gërybes. Jo aiškinimas buvo grynai vartotojiškas. Psichologinës austrø mokyklos lyderis E. von Bohm-Bawerk’as manë, kad, pirma, individualus žmogus (ûkinis subjektas) pagal savo prigimtá yra optimistas – jis tikisi, kad gamybinës gërybës atsargos ateityje išaugs (išteklius taps mažiau retas) ir todël prognozuoja jos ribinio naudingumo savojo vertinimo mažëjim¹. Kitaip tariant, žmonëms bûdinga orientuotis á „aplinkinê“ gamyb¹ šiandien, o ne á „tiesioginê“ ateityje, tikintis gauti daugiau produkto (atitinkamai ir naudos) tuoj pat, tuo labiau, kad, pagal E. von Bohm-Bawerk’¹, tolimesniais gamybos periodais gr¹ža turës mažëti. Taigi vidutiniškai žmonës tikisi, kad jø poreikiai bus geriau patenkinami ateityje, negu dabar. Antr¹j¹ priežastá jis siejo su visada menkai aprûpintø žmoniø egzistavimu visuomenëje, kuriø dalis tikisi praturtëti, o kita – ne, taèiau apskritai ir vieni, ir kiti šiandienines gërybes vertina labiau negu ateities gërybes. Kita vertus, E. von Bohm-Bawerk’as manë, kad žmonës dël savotiško trumparegiškumo linkê nevertinti savo bûsimø poreikiø. Šá „trumparegiškum¹“ jis laikë psichologiniu faktu ir já aiškino vaizduotës stoka, silpnavališkumu bei netikrumu dël ateities neapibrëžtumu. Be to, buvo tikima, kad bus reikalingas kapitalas ir taupymas, nes ateities labiau „aplinkinis“, daugiapakopis arba kapitalui imlesnis gamybos metodas techniškai bus pranašesnis už mažiau „aplinkiná“ ir mažiau kapitalui imlø šiandieniná. Kaip E. von Bohm-Bawerk’as rašë: „[] jei bûdamas žvejø kaimo seniûnu išsiøsi žvejus gaudyti žuvies plikomis rankomis – prižvejos vienai dienai, jei sugaiši vien¹ dien¹ nevalgydamas žuvies, bet pasidarysi árankius – kiekvienas žvejys sužvejos daugiau žuvies kitomis dienomis [] kapitalas yra produktyvus“. Šios trys psichologinio, subjektyvaus pobûdžio priežastys lemia tai, kad dabartinës vartojimo gërybës vertinamos labiau už analogiškas ateityje, ir todël dabartiniø gërybiø mainai á ateities gërybes bus ekvivalentiški tik tada, jei kapitalas ateityje išaugs, t. y. norint ateities gërybes iškeisti á dabartines, reikia primokëti tam tikr¹ premij¹ (vadinam¹j¹ agio). Taigi, bûtent su šiomis aplinkybëmis, su laiko veiksnio átaka ribiniams naudingumams, E. von Bohm-Bawerk’as siejo procento atsiradim¹, o patá procent¹ ávardijo kaip amžin¹ ir natûrali¹ kategorij¹ bei vienintelê pelno form¹.

Tarkime, kreditorius perduoda besiskolinanèiajam vieneriems metams 1000 florinø pinigines lëšas. Kadangi pinigø savininkas numano ribinio naudingumo savojo vertinimo sumažëjim¹, gavus iš skolininko t¹ paèi¹ sum¹ (1000 florinø) sumažëtø jo gerbûvis. Paklusdamas racionalaus elgesio principui, kreditorius neketina taikstytis su tokia perspektyva. Jis reikalauja iš pasiskolinusiojo gr¹žinti ne 1000 florinø, o, pavyzdžiui, 1100 florinø. Kartu jis siekia bent minimaliai kompensuoti galim¹ savo padëties pablogëjim¹. E. von Bohm-Bawerk’as tokius mainus laikë ekvivalentiškais, o susidariusá skirtum¹ (100 florinø) vertino kaip procent¹ ar agio.

Paèios laiko teorijos, aiškinanèios pajamø pasiskirstym¹ tarp gamybos dalyviø, pradininku laikytinas F. von Wieser’is. Pastebëtina, kad laiko veiksnio vaidmens ekonomikos plëtroje klausimo këlimas tapo svarbus austrø mokyklos pasiekimas. Jis buvo išplëtotas A. Marshall’o teorijoje. Nuo E. von Bohm-Bawerk’o idëjø, tikriausiai, galima pradëti ávairiø lûkesèiø teorijø, svarbiø šiuolaikinëse ekonomikos teorijose, atskait¹.

Taip pat pastebëtina, kad savo knygoje pateiktuose pavyzdžiuose E. von Bohm-Bawerk’as peln¹ suvedë á procent¹. Pagal já, darbas – tai ateities gërybë, nes jis sukuria produkt¹ tik per tam tikr¹ laikotarpá, taigi darbininkas yra ateities gërybës turëtojas. O verslininkas, samdydamas darbinink¹, duoda jam dabartinê gërybê išmokëdamas darbo užmokestá. E. von Bohm-Bawerk’o nuomone, kapitalistas ir darbininkas apsikeièia šiomis gërybëmis. Darbas, praëjus laikui, sukuria kokias nors gërybes, ir šios gërybës (dël to, kad ateities gërybës vertinamos menkiau, nei dabartinës) savo verte viršys darbo užmokestá. Šis viršijimas ir sudaro procent¹, tiksliau, kapitalisto peln¹. Taèiau, E. von Bohm-Bawerk’o požiûriu, èia nëra jokios eksploatacijos, o darbo didesnë produkto vertë, lyginant su darbo kaina (darbo užmokesèiu), dël savanoriškø mainø atspindi kapitalisto ir darbininko santykiø lygiavertiškum¹ bei teisingum¹. Juk, pasak E. von Bohm-Bawerk’o, darbininkai, skirtingai nuo kapitalistø, nepakankamai ávertina savo ateitá ir nesiekia laukti savo darbo vaisiø. Kapitalistai, priešingai, teikia pirmenybê „aplinkiniams“, o ne „tiesioginiams“ gamybos metodams, reikalaujantiems palyginti daugiau laiko, per kurá visuminio produkto prieaugis dël „pirminiø“ gamybos veiksniø poveikio sumažëja. Todël, pagal E. von Bohm-Bawerk’¹, kuo labiau ekonomika „kapitalizuota“, t. y. kuo aukštesnis „aplinkiškumo“ laipsnis, tuo žemesnë yra produkcijos prieaugio norma ir atitinkamai procento norma, nes jos nustatymas yra nagrinëjamas kaip darbo mainø á vartojimo reikmenis rezultatas. Be to, pastebëtina, kad E. von Bohm-Bawerk’as teigë, jog procentas nuo kapitalo yra visuotinë ekonominë kategorija, kuri atsiranda ne tik kapitalizme, bet ir susidûrus su dabartinio bei ateities vartojimo prekiø mainais. Be to, kaip pareiškë pats E. von Bohm-Bawerk’as, savo garsiojoje teorijoje jis stengësi tik išaiškinti procento buvimo fakt¹, bet anaiptol ne patesinti já. Juk jis, kritikuodamas normatyvinius procento aiškinimus, kuriø buvo ieškoma šimtmeèius, stengësi árodyti, kad procentas nëra nei atlyginimas už kapitalo produktyvum¹, nei kapitalo nuomos kaina, nei duoklë, imama iš išnaudojamo skolininko kišenës, o paprasèiausiai tik laiko kaina, arba, kitaip tariant, vertës skirtumas tarp dabartinës gërybës ir tos paèios gërybës ateityje. Tai – mainø faktas, kai esamos gërybës mainomos á bûsimas. Pastebëtina, kad ši¹ E. von Bohm-Bawerk’o procento teorij¹ vëliau kai kurie ekonomistai, pavyzdžiui, L. Walras’as, gana griežtai kritikavo, o kiti, pavyzdžiui, A. Landry ir I. Fisher’is, stengësi ne tiek sugriauti, kiek pataisyti, giliau analizuodami t¹ jausm¹, kuris kiekviename individe nulemia bûsimø pajamø vertinim¹. Juk šis vertinimas (time preference) galiausiai yra skirtingas, nulemtas turtinës padëties ir kitø aplinkybiø.

Pažymëtina, kad greitai išaugusá austrø mokyklos autoritet¹ jau XIX a. pabaigoje užtemdë A. Marshall’o ir J. B. Clark’o teorijos. XX a. ketvirtame dešimtmetyje gal tik vienintelis Lionel’is Robbins’as citavo austrø ir vokieèiø ekonomistus dažniau nei anglus ar amerikieèius. Taèiau jam didelá poveiká padarë Philip’o Henry Wicksteed’o (1844–1927 m.) Politinës ekonomijos bendra prasmë (1910 m.), ankstyvasis mëginimas austrø idëjas átraukti á britø ekonomikos teorij¹. Dvasininkas, viduramžiø istorijos specialistas, Aristotelio, A. Dante’s ir matematikos žinovas, P. H. Wicksteed’as savarankiškai studijavo politinê ekonomij¹ ir pasiekë šio mokslo paèias aukštumas. Jis priskirtinas tai grupei gabiø ekonomistø (E. Barone, L. Walras’as, K. Wicksell’is), kurie XIX a. paskutiná dešimtmetá išplëtojo ávairius paskirstymo ribinio produktyvumo teorijos variantus, sukëlusius kažk¹ panašaus á maž¹ tornad¹. Sav¹já klausimø supratim¹, savo traktuotes ir sprendimus, ypaè kainodaros, gamybos ir paskirstymo s¹veikos klausimais, P. H. Wicksteed’as išdëstë knygose Ekonomikos mokslo abëcëlë (1888 m.), tapusioje ávadu á naudingumo teorijos matematinê ekonomikos teorij¹ (joje dar labai jautësi W. S. Jevons’o átaka), Esë apie paskirstymo dësniø suderinim¹ (1894 m.), ir jau minëtame veikale Politinës ekonomijos bendra prasmë, kurá L. C. Robbins’as pavadino „grynosios ekonominës analizës vadinamosios maržinalistinës teorijos išsamiausiu nematematiniu paaiškinimu iš visø leidiniø visomis kalbomis“. Pats P. H. Wicksteed’as pabrëždavo, kad jis nieko naujo nesugalvojo, o tik paprasèiausiai savaip išdëstë rezultatus, sekanèius iš to, k¹ iki jo nuveikë kiti. Tam tikra prasme galbût tai ir tiesa, nes, kaip pažymëjo P. Sraffa, P. H. Wicksteed’as sav¹j¹ nedvejojanèi¹ nuomonê, kad maržinalistiniai principai teisingi, kritiškai perëmë iš W. S. Jevons’o. Taèiau gilus ir guvus protas negalëjo likti tik paprasèiausiu perpasakotoju. P. H. Wicksteed’as daugelá dalykø apsvarstë iš naujo ir išsamiau. Bûtent jis á anglø ekonomikos moksl¹ ávedë termin¹ ribinis naudingumas vietoj W. S. Jevons’o vartoto galutinio naudingumo lygio. P. H. Wicksteed’as taip pat apm¹stë naujosios krypties ir apskritai ekonominio mokslo filosofinius pagrindus. Jis aiškiai pasisakë už tai, kad ekonomikos mokslas ne liepia, o aprašo. Kitais žodžiais tariant, politinë ekonomija yra ne normatyvinis, o pozityvinis mokslas. Be to P. H. Wicksteed’as perspëjo, kad subjektyvûs elementai, kart¹ átraukti á analizê paklausos funkcijos pagalba, pradeda „nusverti“ objektyvius elementus, išreikštus per pasiûlos funkcij¹, ir neišvengiamai ima vyrauti teorinëje schemoje. Tai veda á tai, kad paklausos kreivës kaip tokios išnyksta, o gamybos kaštai virsta vadinamaisiais alternatyviais kaštais (t. y. kaštais, lygiais naudai, kuri galëjo bûti gauta panaudojus juos alternatyviu bûdu).

Pažymëtina, kad P. H. Wicksteed’o darbai labai kontrastavo A. Marshall’o ambicingam požiûriui á nauj¹ ekonomikos teorij¹. Iš esmës nepriklausomai nuo šio ekonomisto teorijos, P. H. Wicksteed’as atmetë daugum¹ to, k¹ A. Marshall’as laikë esminëmis savo ekonomikos teorijos dalimis (pavyzdžiui, pasiûlos kreivê) ir jautë didelê antipatij¹ daugeliui „klasikiniø“ pasažø, išlikusiø A. Marshall’o sistemoje.

Taèiau pats P. H. Wicksteed’as, asimiliavês austrø mokyklos ir L. Walras’o bei V. Pareto idëjas, sumokëjo už tai nemaž¹ kain¹ – jis nutolo nuo pagrindinës anglø ekonominës tradicijos ir liko nuošalyje nuo A. Marshall’o, tuo metu pasiekusio savo autoriteto viršûnê. Dël to galiausiai ekonominëje literatûroje jis liko visiškai nepastebëtas. J. A. Schumpeter’is net yra pažymëjês, kad tik G. J. Stigler’is 1941 m. išryškino tikr¹j¹ P. H. Wicksteed’o veikalo Esë apie paskirstymo dësniø suderinim¹ (1894 m.) didžiulio indëlio á paskirstymo teorij¹ vertê.

7.2.5. Neoaustriškoji mokykla

Svarbu tik tai, kad kapitalizme

kiekvienas – savo laimës kalvis.

Ludwig’as von Mises’as

Po pusës šimtmeèio, XX a. viduryje, subjektyvistinë kryptis atgimë kaip vadinamoji neoaustriškoji mokykla. Tam daug átakos turëjo Ludwig’o Heinrich’o Elder von Mises’o (1881–1973 m.) Friedrich’o August’o von Hayek’o (1899–1992 m.) ir J. A. Schumpeter’io (1883–1950 m.) darbai. Prie antrosios austrø mokyklos kartos taip pat priskiriami Karl’as Schlesinger’is, Hans’as Mayer’is, Richard’as von Strigl’as ir Leo Illy. Ádomu, kad modernioji austrø ekonomikos teorija, šalia kitø jos šalininkø apimanti tokias pavardes kaip 1986 m. Nobelio premijos laureatas James’as M. Buchanan’as (pagrindinis jo indëlis á Viešøjø sprendimø mokykl¹ – tai austrø mokyklos ekonomikos teorijos metodologiniø nuostatø taikymas analizuojant valstybës, valdininkø ir politikø veikl¹ bei paaiškinat valstybës neefektyvumo reiškiná – jos nesugebëjim¹ parûpinti viešøjø gërybiø), Murray’us N. Rothbard’as (1926–1995 m.), Israel’is M. Kirzner’is ir Ludwig’as M. Lackmann’as (1906–1990 m.) (dar minëtini G. L. S. Shackle’as, N. Barry’is, S. Littlechild’as, Gerald’as P. O’Driscolle, Mario J. Rizzo, William’as H. Peterson’as, Mary Lemholz, Andrew Schotter’is, Laurence’as S. Moss’as, Karen I. Vaughn), savo šventaisiais patronais laiko ne C. Menger’á ar E. von Bohm-Bawerk’¹, o L. von Mises’¹ ir F. A. von Hayek’¹.

Modernioji austrø ekonominë mokykla tapo savotiška atsvara kolektyvistinëms ir etatistinëms doktrinoms. Ši teorija atnaujintu, išgrynintu pavidalu grážo prie pirminiø klasikinio liberalizmo ážvalgø. Neoaustriškoji mokykla turi labai daug bendro su neoklasikine mokykla. Abi mokyklos kapitalizm¹ laiko geriausia valstybës socialine-ekonomine sistema. Tiesa, neoklasikams ji geriausia todël, kad pasižymi s¹lygomis, bûtinomis rinkos pusiausvyrai egzistuoti. O austrø ekonomistai, priešingai, remia kapitalizmo sistem¹ dël jos sugebëjimo prisitaikyti prie neturinèios pusiausvyros rinkos. Jø manymu, rinkos pusiausvyra realiame pasaulyje negalima, nes ji yra abstrakti konstrukcija, nieko bendro neturinti su tikrove. Galima kalbëti tik apie tendencij¹ siekti pusiausvyros. Austrø tradicija vietoj pusiausvyros idëjos grindžiama verslininko vaidmeniu rinkoje, ypaè gerai išplëtotu I. M. Kirzner’io pateiktoje verslininko funkcinëje analizëje. Verslininkas – tai veikëjas, turintis sugriauti egzistuojanèi¹ pusiausvyr¹, nes gali numatyti ateities veiksmus ir juos koreguoti naujais veiksmais, taip „stumdamas“ rink¹ pusiausvyros link. Specifine verslininko savybe laikomas gebëjimas atrasti ir ásisavinti pelno gavimo galimybes. Jis siekia išnaudoti rinkos anomalijas ir taip sukuria peln¹, kuris yra ne užmokestis už gamyb¹, o atlygis už supratim¹, kaip teisingai panaudoti egzistuojanèias galimybes. Siekdamas pelno, verslininkas padaro kapitalizm¹ lanksèia ir prisitaikanèia sistema. Šiuo požiûriu, lyginant su feodalizmu ir socializmu, kapitalizmas laikomas prisitaikanèia sistema. Austrø mokykla taip pat ypating¹ dëmesá skiria ekonominiø sprendimø neapibrëžtumui nagrinëti, atmesdama neoklasikø tuo tikslu naudojam¹ tikimybiø teorija grindžiam¹ modelá kaip trivialø. Jø nuomone, prielaida dël tikimybinio mato egzistavimo yra nereali. Taèiau kapitalizmas, bûdamas silpnai susijusia sistema, yra geriausiai prisitaikês prie neapibrëžtumo. Dar vienas neoklasikinës ir austrø mokyklos skirtumas kyla iš požiûrio á matematikos vaidmená ekonomikoje. Austrø mokyklos atstovai tiki, kad realûs duomenys ir jø tyrimas yra beverèiai, nes kilo iš nepusiausvyrinës ekonomikos. Be to, jø nuomone, visuomenë nëra j¹ sudaranèiø individø aritmetinë suma, ir todël matematika nepajëgi tirti visuomenës elgesá. Taèiau èia galima ážvelgti ir silpn¹j¹ austrø ekonominës mokyklos viet¹. G. R. Steele nuomone, šios mokyklos atstovø darbai netapo vyraujanèia XX a. ekonomine doktrina bûtent todël, kad „jie neatitiko XX a. keliamø reikalavimø visk¹ tiksliai išmatuoti. Naujoje eroje reikëjo suprantamos ekonomikos: paprastø prielaidø ir lengvø sprendimø, kurie, pageidautina, bûtø árodomi matematiškai“.

Ir neoklasikai, ir austrø mokyklos atstovai savo ekonominiuose modeliuose naudojo pusiausvyros bûsen¹ kaip atskaitos tašk¹ visoms kitoms bûsenoms nagrinëti. Taèiau pirminës jø prielaidos skyrësi iš esmës. Austrø ekonominë mokykla pusiausvyr¹ nagrinëjo individo, o ne šalies ekonomikos atžvilgiu (naujø žiniø átakos jo veiksmø planui atžvilgiu) ir – tai labai svarbu – laiko skalëje, t. y. šioje schemoje nëra numatoma, kad žinios bei ištekliai yra duoti. Pusiausvyra nusistovi laikui bëgant dël kintanèios informacijos, o ne dël duotuoju laiko pjûviu s¹naudø matricos skirtingø parametrø prie kintamøjø. Austrø ekonominës mokyklos atstovø nuomone, tradiciškai pusiausvyros modeliuose daromos prielaidos nëra teisingos, o patys neoklasikiniai modeliai kritikuotini dël to, kad:

• išoriniai pokyèiai modeliuose vertinami kaip pusiausvyros trikdžiai, kurie yra atsitiktiniai ir nepriklausomi;
• iš visø kintamøjø tarpusavio priklausomybiø eliminuojami sudëtingesni priklausomybiø variantai, paliekant vyraujanèius paprastesnius trendus;
• laikas šiuose modeliuose nëra kintamasis.

Toliau trumpai aptarsime du žymiausius neoaustriškosios mokyklos atstovus – L. von Mises’¹ ir F. A. von Hayek’¹.

Gyvenimo kelias L. von Mises’as gimë Austrijos-Vengrijos imperijos mieste Lemberge (dabartiniame Lvove), pasiturinèio statybø inžinieriaus Arthur’o bei Adele’s von Mises’ø šeimoje. Dar tuo metu, kai jis buvo mažas, šeima persikëlë á Vien¹. 1892 m. L. von Mises’as pradëjo lankyti Akademinê gimnazij¹; ten ágijo humanitariná išsilavinim¹. Jaunuolis ypaè domëjosi istorija ir politika. Todël 1900 m. baigês gimnazij¹, L. von Mises’as ástojo á Vienos universitet¹, Teisës ir vyriausybës mokslø fakultet¹, ten, bûdamas 27 metø, ágijo teisës daktaro laipsná. Iš pradžiø prižiûrimas Karl’o Grunberg’o, jis buvo vyriausybës mokslo istorinës mokyklos, kuri ypaè pabrëžë faktø reikšmê ir niekino teorinio pobûdžio analizê, šalininkas ir žavëjosi Sozialpolitik (socialine politika, vok.). Todël ir pirmoji L. von Mises’o knyga, išleista 1902 m. dar studijuojant teisê Vienos universitete, buvo persunkta vyravusios vokieèiø istorinës mokyklos, beveik išimtinai dëmesá sutelkusios „socialinei politikai“, dvasios. Vëliau, kaip pažymëjo F. A. von Hayek’as, jis net prisijungë prie vienos iš tø organizacijø, kurios paskatino vokieèiø satyros savaitraštá ekonomistus pavaizduoti kaip žmones, kurie išmatuoja darbininko gyvenam¹ bûst¹ ir daro nuosprendá: labai ankštas. Taèiau jurisprudencijos užsiëmimø metu studijuodamas politinê ekonomij¹, 1903 m. rudená L. von Mises’as perskaitë pamatiná austrø mokyklos veikal¹ – C. Menger’io Principus. Šis veikalas pakeitë jo nuostatas ir paskatino gilintis á ekonomikos studijas. (Kaip autobiografiniuose užrašuose rašë pats L. von Mises’as, C. Menger’io Principai padarë já ekonomistu). Šias studijas intelektualiai ákvepianèioje Vienos universiteto aplinkoje, išsaugojusioje austrø mokyklos pradininko C. Menger’io, tuo metu kaip tik pasitraukusio iš aktyvaus dëstymo universitete, tradicijas, gražiai papildë kito šios mokyklos „milžino“ – E. von Bohm-Bawerk’o, grážusio profesoriauti po darbo Austrijos finansø ministro poste, – turiningas seminaras, tapês svarbiausiu ekonominiø diskusijø centru. Šiø diskusijø centru ilgai buvo žymaus austrø marksizmo teoretiko Otto Bauer’io pasisakymai ginant marksizm¹. Tuo laikotarpiu paèio E. von Bohm-Bawerk’o idëjos dël socializmo plëtojosi, greièiausiai, gerokai toliau to, k¹ jis spëjo paskelbti keliuose darbuose prieš savo ankstyv¹ mirtá. Nëra jokiø abejoniø, kad bûtent èia susiformavo ir pagrindinës L. von Mises’o idëjos apie socializm¹. Kaip tik šios visos aplinkybës nulëmë L. von Mises’o mokslines nuostatas, leido greitai áveikti visuotiná tais laikais žavëjim¹si marksizmo bei valstybinio ekonomikos reguliavimo idëjomis.

Baigês universitet¹, L. von Mises’as 1906 m. pradëjo valstybës tarnautojo karjer¹ Austrijos finansø ministerijos administracijoje, taèiau po keliø mënesiø pasibjaurëjês biurokratija šá darb¹ metë, taip užbaigdamas valdininko karjer¹. Kitus dvejus metus L. von Mises’as dirbo vienoje Vienos teisës firmoje, užimdamas stažuotojo pareigas, ir kartu pradëjo dëstyti ekonomik¹. 1909 m. pradžioje jis tapo Vienos Prekybos ir Pramonës rûmø, kurie tuo metu buvo pusiau politinë organizacija ir savo leidiniais turëjo didelê átak¹ Austrijos ekonominei politikai, patarëju ekonomikos klausimais. Dirbdamas šiuose rûmuose, L. von Mises’as turëjo ambicingø akademiniø planø ir nuo 1913 iki 1934 m. greta savo apmokamos veiklos dëstë Vienos universitete.

Akademinê karjer¹ ketveriems metams nutraukë tik Pirmasis pasaulinis karas. Tada L. von Mises’as tarnavo Austrijos-Vengrijos imperijos armijoje artilerijos karininku Rusø fronte, o paskutiniais karo mënesiais buvo pervestas á Vien¹, á generalinio štabo intendantinê tarnyb¹ (kaip tik èia jis susipažino su žymiausiu savo mokiniu ir bendraminèiu – F. A. von Hayek’u) ir buvo Karo departamento patarëjas ekonomikos klausimais, ágydamas tikroviškos karo socializmo patirties, kuri¹ vëliau panaudojo savo socializmo ir dinaminio intervencionizmo teorijoje.

Po Pirmojo pasaulinio karo, kuriame jo šalis ne tik patyrë pralaimëjim¹, bet ir galutinai iširo, L. von Mises’as trumpam ëjo Austrijos respublikos vyriausybës padëjëjo pareigas; jis buvo atsakingas už užsienio reikalø finansinius klausimus. Taèiau pagrindinis jo to meto pasiekimas buvo tas, kad jis sugebëjo átikinti ankstesná savo draug¹ ir studijø bièiulá socialistø lyderá Otto Bauer’á neatlikti „bolševikinio manevro“.

L. von Mises’as vëlesniuose savo veikaluose ne tik áspëjo apie socializmo pavojø, parodë jo loginë prieštaringum¹ ir ekonominá neefektyvum¹, bet ir vystë bei propagavo alternatyvi¹ teorij¹ – liberalizm¹. Vis dëlto, L. von Mises’o nuomonë taip ir nebuvo išgirsta. Vokietijoje (o ji darë lemiam¹ átak¹ ir Austrijai) ásiviešpatavo karinio revanšo idëjos, atvedusios á visos ekonomikos pajungim¹ valdžios diktatui. Kaip ir pranašavo mokslininkas, šie procesai neišvengiamai vedë prie totalitarizmo ir karo. Nacionalsocialistø 1934 m. ištremtas á Šveicarij¹, iki 1940 m. L. von Mises’as ëjo tarptautiniø ekonominiø ryšiø vadovo pareigas Ženevoje Tarptautiniø pouniversitetiniø studijø institute ir tapo tarptautiniø ekonominiø santykiø katedros profesoriumi. 1938 m. Ženevoje nutiko ir kitas žymus ávykis L. von Mises’o gyvenime – jis vedë Margit Sereny. Ádomu, kad prieš vestuves L. von Mises’as áspëjo žmon¹, kad niekada neturës daug pinigø, nes apie juos tik rašo 1979 m. Margit von Mises parengë pomirtinê savo vyro paskaitø knyg¹ Ekonominë politika. Mintys šiandienai ir rytdienai, kuri rëmësi paskaitø ciklu, A. Beneg o-Lynch o kvietimu jo skaitytu 1958 m. Argentinoje, Buenos Aires universitete.

1940 m. L. von Mises’as, siekdamas išvengti vokieèiø armijos suëmimo, emigravo á JAV, kur ir išgyveno iki pat mirties 1973 m. Amerikoje jis pirmiausia ásidarbino Niujorke Nacionaliniame ekonominiø tyrimø biure, o vëliau tapo patarëju Nacionalinëje gamintojø asociacijoje. Nuo 1945 iki 1969 m. L. von Mises’as dëstë Niujorko universitete kaip vizituojantis profesorius pouniversitetiniø studijø verslo mokykloje. Tik bûdamas 87 metø L. von Mises’as išëjo á pensij¹, tapdamas seniausiu aktyviu profesoriumi per vis¹ JAV istorij¹. Universitete L. von Mises’as dëstë tris kursus: Socializmas ir pelno sistema, Vyriausybës kontrolë ir pelno sistema, bei vedë Ekonomikos teorijos seminar¹, kiekviename kurse pabrëždamas laisvës viršenybê rinkoje. Taèiau ir Amerikoje radikalus mokslininko liberalizmas, jo ekonominës idëjos, prieštaravusios vietiniø ekonomistø ir valdžios skelbiamoms doktrinoms, nulëmë tai, kad jis buvo pripažintas ne iš karto. Galima paminëti, kad èia L. von Mises’as taip ir negavo oficialiø apmokamø pareigø në vienoje iš JAV aukštøjø mokyklø, kur dominavo „konvencionalios“ ekonomikos atstovai (dažniausiai – J. M. Keynes o pasekëjai). Oficialus pripažinimas austrø mokslininkui atëjo pernelyg vëlai: pirm¹já garbës vard¹ jis gavo tik 1962 m., pradëjês devint¹já savo gyvenimo dešimtmetá.

Ekonomikos teorija. L. von Mises’as vis¹ savo gyvenim¹ gynë ekonominio liberalizmo idëjas. Pirmas svarbus jo veikalas buvo Pinigø ir kredito teorija (1912 m.), kuriame jis pritaikë austrø mokykloje išplëtot¹ ribinio naudingumo princip¹ pinigø vertei. Ši¹ knyg¹ M. Weber’is išskyrë kaip paèi¹ rimèiausi¹ šiuo klausimu. Joje L. von Mises’as išdëstë savo „regresijos teorem¹“, parodydamas, jog pinigai ne tik duoda pradži¹ rinkai, bet ir privalo nuolat veikti. Ankstesnieji austrø mokyklos ekonomistai sekdami klasikø mokykla, atskyrë pinigus nuo visos ekonomikos ir analizavo juos teoriniu požiûriu. L. von Mises’as nesutiko su tokiu pinigø analizavimu. Jis teigë, kad kai tik bet kurios prekës vertë yra nustatoma pagal pasiûl¹ ir paklaus¹, iš karto atsiranda pinigø perkamoji galia, t. y. kaina. Ekonomistai klasikai, ypaè D. Ricardo, teigë, jog pinigø pasiûlos padidëjimas lemia kainø augim¹, taèiau L. von Mises’as árodë, kad kainos gali didëti ar mažëti greièiau negu pinigø pasiûla. Kainø didëjimo laipsnis ir greitis priklauso nuo žmoniø noro laikyti grynus pinigus. L. von Mises’as átikinëjo, kad pinigø neutralumas yra neámanomas, ir kartu tai, kad pinigø kiekio padidëjimas visada turi perskirstymo poveiká, nes dël to, jog kainos didëja tik priklausomai viena nuo kitos, infliacija perskirsto turt¹ nuo apmokamø darbuotojø ir taupytojø á bankus, vyriausybes ir su jais susijusias interesø grupes. Taip pat L. von Mises’as šioje knygoje pristatë nauj¹ verslo cikliškumo teorij¹, kuria remiantis ekonomines krizes buvo galima paaiškinti infliacijos nulemtu klaidingu ištekliø paskirstymu. Jis árodinëjo, kad dar žalingesni už infliacij¹ yra verslo ciklø pakilimai ir nuosmukiai, kuriuos lemia infliacija. Kai vyriausybë smarkiai padidina kainas, tai sumažina palûkanø norm¹ žemiau tinkamo rinkos lygio, kuris priklauso nuo taupymo. Dirbtinai žema palûkanø norma suklaidina verslo atstovus ir šie pradeda daryti neekonomiškas investicijas, o tai sukelia infliacijos sustiprëjim¹. Kai kreditø plëtra sustoja arba sulëtëja, investavimo klaidos išryškëja kaip bankroto ir nedarbo rezultatas. Centriniai bankai neišvengiamai sukuria verslo cikl¹. L. von Mises’as teigë, kad „kredito ekspansija gali lemti laikin¹ bum¹. Taèiau ši fiktyvi gerovë galiausiai turi baigtis prekybos nuosmukiu, krize“. Kaip sustabdyti šá cikl¹? L. von Mises’as argumentavo, kad todël, jog pinigai atsiranda iš rinkos kaip prekë, o ne dël vyriausybës ásakymo ar socialinio sandorio, tai jie privalo bûti gr¹žinti á rink¹. Bankininkystë turi bûti vertinama kaip bet kuri kita pramonës šaka ir priklausyti nuo konkurencijos. Valiuta turi bûti susieta su auksu – laisvai j¹ konvertuojant, o centrinis bankas „neturëtø kurti kredito siekdamas padidinti banknotø, nepadengtø auksu ar užsienio valiuta, kieká“.

Knyga Pinigø ir kredito teorija 31 metø L. von Mises’ui pelnë Europoje žinomo ekonomisto reputacij¹ ir padarë já vienu iš šalies ekonomikos mokslo lyderiø. Taèiau dël Pirmojo pasaulinio karo pasikeitë intelektualinë atmosfera, ir naujoji buvo daug mažiau palanki L. von Mises’ui: kartu su karu baigësi aukso standarto laikotarpis, sustiprëjo centriniø bankø veikla, pasibaigë laisvøjø rinkø amžius. Todël, plëtodamas tuo metu „nebemading¹“ požiûrá á ekonomik¹, L. von Mises’as niekada negavo akademiniø apdovanojimø, nors jø buvo tikrai nusipelnês. Netgi, nors jo užimamos privataus docento (professor extraordinarius) Vienos universitete pareigos buvo prestižinës, už tai jis negaudavo jokio atlyginimo. L. von Mises’as tuometines pajamas gaudavo už patarëjo, vëliau – vyriausiojo patarëjo Austrijos prekybos rûmuose darb¹. Jis taip pat rašë ekonomines analizes apie siûlomus vyriausybei veiksmus, taip turëdamas lemiamos átakos 1922 m. monetarinëms ir finansinëms reformoms bei sugebëdamas beveik vienas išlaikyti Austrij¹ nuo hiperinfliacijos, kuri krëtë Vokietij¹ XX a. antrajame dešimtmetyje. Vis dëlto L. von Mises’as negalëjo sustabdyti didëjanèio vyriausybës vaidmens reguliuojant ekonomik¹ ir Austrijos valstybës finansø sistemos blogëjimo.

Be to, L. von Mises’as 1927 m. ákûrë Austrijos verslo ciklo tyrimø institut¹, finansuot¹ daugiausia iš Rockefeller’io fondo, o šio ekonomisto rengiami seminarai pritraukë geriausius protus visoje Europoje ir iškëlë daugelá ážymiø ekonomistø, tarp jø F. A. von Hayek’¹, tapusá pirmuoju Austrijos verslo ciklo tyrimø instituto direktoriumi ir ëjusá šias pareigas iki 1931 m.

Têsiant L. von Mises’o veikalø (per vis¹ savo gyvenim¹ jis parašë 25 knygas ir apie 250 straipsniø) aptarim¹, minëtini ir kiti pagrindiniai jo darbai. Vienas jø – Tauta, valstybë ir ekonomika (1919 m.), kuriame jis išdëstë savo požiûrá á karo ekonomik¹, teigdamas, kad karas yra žalingas ne tik nugalëtajam, bet ir nugalëtojui. Veikale árodoma, kad agresyvi užsienio politika, sukëlusi pasauliná kar¹, buvo tiesiogiai susijusi su prieškarine ekonomine politika. Taèiau ši knyga taip ir nebuvo plaèiai pripažinta amžininkø.

1919 m. rudená L. von Mises’as parašë garsiausi¹ savo esë Ekonominis skaièiavimas socialistinëje sandraugoje. Èia jis argumentavo, kad socialistinis vadovavimas stokoja esminës priemonës siekiant racionaliai paskirstyti išteklius – ekonominio skaièiavimo. 1922 m. pasirodë kitas solidus L. von Mises’o traktatas apie socialinê politik¹ – Socializmas: ekonominë ir sociologinë analizë, kuris palaipsniui pakeitë daugelio jaunø idealistø, kurie grážo studijuoti á universitetus po Pirmojo pasaulinio karo ir svajojo apie geresnio pasaulio sukûrim¹, pažiûrø esmê bei turëjo lemiamos átakos visiems auganèios intelektualø kartos lyderiams, kurie vadovavo po Antrojo pasaulinio karo prasidëjusiam neoliberaliam judëjimui, tarp jø F. A. von Hayek’ui ir šveicarø ekonomistui Wilhelm’ui Ropke (1899–1966 m.), tapusiam vienu iš socialinës rinkos ûkio teorijos kûrëjø. Greièiausiai, didžioji knygos dalis buvo parašyta 1919–1921 m.: pagrindinis skyrius apie ekonominius skaièiavimus socializme buvo išprovokuotas jo cituojamos marksistiniø pozicijø laikiusiosi austrø filosofo, ekonomisto ir sociologo Otto Neirat’o (1882–1945 m.) knygos Per karo ûká á natûralø ûká, išleistos 1919 m. Miunchene, kurioje O. Neirat’as pagrindë natûriniø skaièiavimø vyravimo socialistinëje ekonomikoje idëj¹. Tai, kad tuometinëmis s¹lygomis L. von Mises’as rado laiko susitelkti ties labai plaèiu teoriniu ir filosofiniu darbui, F. A. Haeyk’o žodžiais tariant, lieka tikru stebuklu tiems, kurie bent jau paskutiniais šio periodo mënesiais beveik kasdien matë já paskendusá tarnybos reikaluose.

Iki tol buvo daug kritikos socializmo atžvilgiu, bet niekas nemetë iššûkio socialistams, kad šie paaiškintø, kaip iš tiesø veiks jø ekonomika, jei nebus kainø mechanizmo ir privaèios nuosavybës. Kalbëdamas apie socializmo deklaruot¹ visuomeninê nuosavybê ir perskirstym¹, L. von Mises’as tvirtino, kad „Jei šios [perskirstymo] idëjos bûtø buvusios ágyvendintos prieš šimtus ar tûkstanèius metø, mes vis dar bûtume tame paèiame ekonominio išsivystymo lygyje kaip ir tada. [] Visa mûsø civilizacija pagrásta faktu, kad žmonës visada sugebëjo atremti perskirstytojø atakas“. Šioje knygoje jis teigë, kad socializmas negali funkcionuoti pramoninëje ekonomikoje, o tuo labiau – nebus kainø sistemos, kad bûtø galima suskaièiuoti peln¹ ar nuostolá. (O juk kiekvienas verslo žingsnis turi ir gali bûti patikrintas naudojant piniginê apskait¹. Anot L. von Mises’o, bûtent piniginë apskaita leido žmonijai pasiekti tai, k¹ vadiname civilizacija: „Mûsø civilizacija neatsiejama nuo mûsø piniginës apskaitos metodø. Ji sunyktø, jei atsisakytume šio nepakeièiamo mûsø veiklos árankio. Goethe buvo teisus dvejybinê apskait¹ pavadinês „vienu subtiliausiø žmogaus proto išradimø““). Dël to socializmo ekonomikoje ásivyraus chaosas ir stagnacija. Jis taip pat árodinëjo, kad mišrios ekonomikos taip pat negali efektyviai funkcionuoti, nes per mokesèius, reguliavim¹ bei išlaidas vyriausybë iškraipo kainø sistem¹ ir ištekliø paskirstym¹.

Kaip jau buvo pažymëta, veikalas Socializmas: ekonominë ir sociologinë analizë sukrëtë tuometinê jaunø ekonomistø kart¹, ir šios knygos pagrindinës idëjos supratimas jiems buvo nelengvas ir kankinantis reikalas. Nors pradžioje L. von Mises’as turëjo nedaug atvirø pasekëjø, jauni žmonës, susidomëjê problematika, gulëjusia filosofijos ir visuomenës teorijos tarpribyje, sutiko j¹ susižavëjê. Taèiau subrendê profesionalai sutiko knyg¹ abejingai ar net priešiškai. Kaip pažymëjo F. A. Haeyk’as, tuo metu pasirodë tik viena recenzija, kurioje buvo užsiminta apie knygos reikšmingum¹, o ir j¹ parašë nusenês liberalus politikas – XIX a. reliktas. Situacija pasikeitë á gera tik 1936 m. pasirodžius Socializmo: ekonominës ir sociologinës analizës angliškam leidimui, prie ko ypaè prisidëjo L. C. Robbins’as, suradês kvalifikuot¹ vertëj¹ – buvusá Londono ekonomikos mokyklos student¹ J. Kahane (1900–1969 m.), kuris išliko aktyviu šios kartos akademiniø mokslininkø bûrelio nariu, nors pats ir pakeitë veiklos sritá – daug metø dirbo vienoje iš stambiausiø grûdø prekybos firmø, o karjer¹ baigë dirbdamas Romoje JTO Maisto produktø ir žemës ûkio organizacijoje (FAO) bei Vašingtone Pasaulio banke.

Gyvendamas JAV ir susidûrês su stipriai auganèia ir stiprëjanèia vyriausybe, 1944 m. L. von Mises’as išleido knyg¹ Biurokratija, áspëjanèi¹ apie mišrios ekonomikos statiškumo pavojø. Šioje knygoje jis parodë, kad vyriausybës kontrolës, reguliavimo ir priežiûros institucijos, nepaisant to, ar jos veikia pelningai, ar nuostolingai, vis labiau auga, nors ir nesuteikia socialinës ar ekonominës naudos.

L. von Mises’as árodinëjo, kad rinkos kainø mechanizmas – efektyviausias ištekliø paskirstymo pagrindas. Jis pritaikë ribinio naudingumo koncepcij¹ sukuriant nauj¹ pinigø teorij¹ ir parodë, kad naudingumas gali bûti išmatuotas tik ordinaliai (kelintiniais skaièiais), o ne kardinaliai (kiekiniais skaièiais). L. von Mises’as rašë: „Pagrindinis kiekvieno kiekybinio požiûrio á ekonomines problemas trûkumas yra tas, kad neatsižvelgiama á fakt¹, jog tarp vadinamøjø ekonominiø dimensijø nëra pastoviø ryšiø. Formuojant ir vertinant mainø santyká tarp ávairiø prekiø, nëra nei pastovumo, nei têstinumo. Kiekvienas naujas dydis priverèia pakeisti vis¹ kainø struktûr¹“. Taip pat jis bendrais bruožais apibûdino perkamojo pajëgumo teorij¹, kuri yra panaši á G. K. Cassel’io teorij¹.

Taèiau galiausiai pats L. von Mises’as priëjo išvados, kad jo kritikams bûdingas visiškai kitas intelektualinis požiûris á socialines ir ekonomines problemas, o ne tik paprasèiausias kitoks atskirø faktø vertinimas. Kad juos átikinti savo teisumu, buvo bûtina parodyti visiškai kitokios metodologijos reikalingum¹. Tai ir tapo jo pagrindiniu rûpesèiu. Todël be savo darbø ekonomikos ir sociologijos srityse, L. von Mises’as epistemologinio pobûdžio straipsniuose mëgino atkurti ekonomikos mokslo pagrind¹ ir metodologij¹. Ekonomikos moksl¹ vis labiau veikë institucionalizmas, kuris neigë ekonomikos visum¹, ir pozityvizmas, kuris nematë skirtumo tarp socialiniø ir fiziniø mokslø. L. von Mises’o, teigusio, kad ekonomika yra platesnio socialinio mokslo dalis, atsakymas buvo prakseologija – žmogiško elgesio logika arba mokslas apie žmogaus veiksmus, kuris mato kiekvien¹ individualø ekonomikos dalyvá kaip turintá tikslus ir uždavinius. Kaip rašë M. N. Rothbard’as, „Prakseologija grindžiama pamatine aksioma, kad veikia individualios žmogiškosios bûtybës, t. y., faktu, kad individai s¹moningai imasi veiksmø siekdami pasirinktø tikslø“. Prakseologijos požiûriu, individas nëra tik homo oeconomicus iš tradiciniø ekonomikos vadovëliø, mechaniškai maksimizuojantis vien¹ apibrëžt¹ naudingumo funkcij¹. Jis yra homo agens – jis renkasi ne tik priemones, bet ir paèias naudingumo funkcijas. Jis ne tik tenkina esamus norus, bet ir renkasi norus, kuriuos tenkins. Kaip teigë L. von Mises’as, „Niekas kitas, išskyrus patá individ¹, negali sprêsti, kas já tenkina labiau, o kas mažiau“. L. von Mises’as toliau tvirtino, kad ekonomikos mokslas negali bûti tikrinamas ar atmetamas pagal stebëjimo metu gautø duomenø analizê (juk rinka nëra lygtis, veikianti pagal matematinius apskaièiavimus; tai – ne tiksli mašina, greièiau ji varoma neapibrëžtumo ir nepastovumo) ir yra a priori mokslas kaip matematika, logika ar geometrija. Kalbëdamas apie žmogø, L. von Mises’as teigë, kad „geriausiai žmogø apibûdinantis bruožas yra tas, kad jis niekada nesiliauja tikslinga veikla siekês pagerinti savo gerovê“. Taigi já domino ne tik ekonomikos metodologija, bet ir visa žmogiškøjø studijø sritis. Pagrindiniai L. von Mises’o darbai šioje srityje buvo Epistemologinës ekonomikos teorijos problemos (1933 m.), Visagalë vyriausybë: totalitarinës valstybës ir totalinio karo kilmë (1944 m.) ir Žmogiškieji veiksmai: ekonomikos traktatas (1949 m.). Šis veikalas, tapês jo opus magnus, buvo 1940 m. Ženevoje parašyto ir išleisto monumentalaus Nationalekonomie: Theorie des Handelns und Wirtschaftens (Nacionalinë ekonomika. Prekybos ir ûkininkavimo teorija), pamiršto per Antr¹já pasauliná kar¹, išplëstas ir išverstas á anglø kalb¹ 900 puslapiø variantas. Jo studentas M. N. Rothbard’as šá veikal¹ pavadino „L. von Mises’o didžiausiu laimëjimu ir vienu nuostabiausiø žmogaus proto produktu mûsø amžiuje; tai ekonomikos visuma“. Pats L. von Mises’as 1944 m. rašë: „Mano tikslas rašant Nationalekonomie: Theorie des Handelns und Wirtschaftens buvo pateikti išsami¹ ekonominio elgesio teorij¹, kuri apimtø ne tik rinkos ekonomik¹ (laisvø versloviø sistem¹), bet ir kitas ekonomikas, pagrástas bet kuria kita ámanoma socialinio bendradarbiavimo sistema, tai yra, socializm¹, intervencionalizm¹, korporatyvizm¹ ir t. t. Be to, aš maniau esant bûtinybê išnagrinëti visus prieštaravimus, kylanèius dël ávairiø požiûriø, pavyzdžiui, etikos, psichologijos, istorijos, antropologijos, etnografijos, biologijos – iškeltø prieš teising¹ ekonominá samprotavim¹ ir iki šiol visø ekonomikos mokyklø ir minties krypèiø taikytø metodø svarum¹. Tik toks varginantis visø kritikuotinø prieštaravimø traktavimas gali patenkinti reiklø skaitytoj¹ ir átikinti já, kad ekonomika yra mokslas, galintis ne tik perduoti žinias, bet ir nurodyti, kaip elgtis“. Prieš išleidžiant anglišk¹já variant¹, duodamas interviu žurnalui Plain Talk, L. von Mises’as teigë: „Ekonomika nesileidžia skaldoma á atskiras šakas []. Vienas ekonominis ávykis tiesiogiai lemia kit¹. Kiekviena iš ávairiø ekonominiø problemø turi bûti sprendžiama remiantis aiškios sistemos struktûra, priskirianèia viet¹ ir svorá kiekvienam žmogiškøjø norø ir troškimø aspektui []. Mano knygos užduotis ir yra pateikti aiški¹ analizê []“.

Kiti du svarbûs veikalai žmogiškøjø studijø ir ekonomikos teorijos metodologijos srityje – Teorija ir istorija. Visuomenës ir ekonomikos evoliucijos interpretacija (1957 m.) ir Ekonomikos mokslo esminiai pagrindai: esë apie metod¹ (1962 m.).

Kalbant apie metodologinê L. von Mises’o darbø reikšmê, pažymëtina, kad jis, kaip ir F. A. von Hayek’as, gali bûti priskirtas prie radikaliø austrø mokyklos metodologiniø individualistø, kritikavusiø neoklasikinius ekonomistus dël to, kad šie braižydami kaštø kreives arba naudodami agregatines s¹vokas išdavë individualizmo prielaidas. L. von Mises’as teigë, kad sprendžia ir veikia ne valstybë, ne valdžia, o konkretûs individai, kuriø veiksmams kiti individai teikia specifinê prasmê. Taèiau L. von Mises’as gali bûti laikomas ir metodologinio dualizmo šalininku. Jo nuomone, ekonominë teorija naudojasi tikslø pasiekimo priemonëmis, kurias individai pasirenka savo veiklai (tikslams). Pasirinkdami priemones jie naudojasi tik vienu kriterijumi: ar šios priemonës padës pasiekti rezultato, kurio siekia veikiantis subjektas. Kadangi racionalûs poelgiai grindžiami individualia strategija, analizë turëtø išplaukti iš tokio požiûrio á pasaulá, kuris bûtø tipiškas veikiantiems asmenims. L. von Mises’o išvados yra grynai procedûrinio pobûdžio. Ekonomistas arba tyrinëtojas iš mokslo pozicijø negali aptarinëti pasirinktø tikslø; jis gali tai daryti tik pasirinkdamas priemones, padedanèias pasiekti tikslus. Gamtos mokslai tyrinëja daiktø santykius, o visuomeniniai mokslai skirti analizuoti, kaip subjektas suvokia realø pasaulá.

L. von Mises’as ypaè atsargiai žvelgë á pozityvizm¹, nes manë, kad jis yra labai pavojingas. Ne vien todël, kad moksliškai jis buvo nepagrástas, bet ir todël, kad pozityvizmo sistemoje žmonës laikomi negyvais objektais, kuriais galima manipuliuoti.

L. von Mises’o nuomone, absoliutûs civilizacijos pagrindai yra darbo pasidalijimas, privati nuosavybë ir laisvi mainai. Su laisvais mainais nenutrûkstamai susijusios kainos kaip ûkininkavimo kelrodës. Stichiškai susiklostanèiø kainø sistema – tai savotiška verslininkystës locija. Taèiau jis pirmiausia dëmesá sutelkë ne á daiktus (išteklius, prekes ir paslaugas), o á žmoniø veiksmus. Kaip rašë L. von Mises’as, „Ekonomika kalba ne apie daiktus ir apèiuopiamus materialius objektus; ji kalba apie žmones, jø ketinimus ir veiksmus“. Anot jo, „Be nuorodos á tai, ko siekia veikiantys individai, k¹ jie laiko sëkme ir nesëkme, pelnu ir nuostoliu, apie žmogišk¹j¹ veikl¹ neámanoma pasakyti jokio prasmingo teiginio”. Jis toliau pabrëžë, kad esant padëèiai, kai žmonës yra tikrai smarkiai ásipainiojê á visuomeninê struktûr¹ ir „socialinius subjektus“, ekonomikos dëmesio centre turi bes¹lygiškai likti individas, o ne kolektyvas. L. von Mises’as, neigdamas tokiø s¹vokø kaip „visuomenës interesas“, „tautos ûkis“ aiškinam¹j¹ gali¹, rašë: „Pirmiausia turime suvokti, jog visi veiksmai yra individø veiksmai. [] Gilindamiesi á individø atliekamø veiksmø prasmê mes kartu bûtinai sužinosime visk¹ apie kolektyviniø visumø veiksmus. [] Kolektyvinë visuma yra tam tikras ávairiø individø veiksmø aspektas, šia prasme jis realus, nulemiantis ávykiø eig¹. Bûtø apgaulinga tikëti, kad kolektyvines visumas ámanoma vizualizuoti. Jos niekada nebûna matomos; jø pažinimas visuomet yra prasmës, kuri¹ veikiantys žmonës priskiria savo veiksmams, supratimo rezultatas. Mes galime matyti mini¹, t. y. daugybê žmoniø. Ar ši minia yra vien tik susibûrimas, ar masë [], ar organizuota institucija, ar koks kitas socialinio vieneto tipas yra klausimas, á kurá galima atsakyti tik supratus prasmê, kuri¹ žmonës patys suteikia savo buvimui“.

Kritikuodamas metodologiná holizm¹, L. von Mises’as pažymëjo, kad holistiniu požiûriu „visuomenë yra darinys, gyvenantis savo nuosav¹ gyvenim¹, nepriklausantá ir atskirt¹ nuo ávairiø individø gyvenimø, veikiantis savo paties naudai ir siekiantis savø tikslø, kurie skiriasi nuo individø tikslø. Tada, žinoma, gali kilti visuomenës ir jos nariø tikslø priešprieša. Siekiant apsaugoti visuomenës klestëjim¹ ir tolimesnê plëtr¹, darosi bûtina sutramdyti individø savanaudiškum¹ ir priversti juos paaukoti savo egoistinius siekius visuomenës naudai“.

L. von Mises’as árodinëjo darbo pasidalijimo principo esmê ir naudingum¹. Jis teigë: Jei tam tikra skaièius žmoniø dirbs laikydamiesi darbo pasidalijimo principo, tai, kitoms s¹lygoms esant vienodoms, jie sukurs ne tik tiek, kiek bûtø sukûrê dirbdami kiekvienas atskirai, bet kur kas daugiau. Tuo grindžiama visa žmonijos civilizacija. Bûtent dël darbo pasidalijimo žmogus išsiskyrë iš gyvuliø. Bûtent darbo pasidalijimas silpn¹ žmogø, fizine jëga gerokai nusileidžiantá daugumai gyvûnø, pavertë pasaulio valdovu, technikos stebuklø kûrëju. Be darbo pasidalijimo, jokioje srityje nebûtume pažengê toliau už savo protëvius, gyvenusius prieš tûkstantá ar dešimt tûkstanèiø metø . Be to, L. von Mises’as nurodë, kad vienintelë efektyvi bendradarbiavimo sistema darbo pasidalijimo principu grindžiamoje visuomenëje yra privati gamybos priemoniø nuosavybë. Juk Tenkindamas savo savanaudiškum¹ kiekvienas veikiantysis individas áneša savo indëlá kuriant geriausi¹ ámanom¹ gamybinës veiklos s¹rang¹. Tad privaèios nuosavybës srityje, kur ástatymais nuosavybë saugoma nuo prievartos arba apgaulës, nëra jokio antagonizmo tarp individualiø ir visuomeniniø interesø

L. von Mises’as kalbëdamas apie nuosavybê kaip apie liberaliosios politikos pagrind¹, pirmiausia apibrëžë visuomenê kaip asmenø asociacij¹ bendradarbiavimo veiklai. Jis pažymëjo, kad privati nuosavybë skatina versl¹ judëti á prieká ir užtikrina nepriklausomos minties plëtojim¹si bei novatoriškum¹. Aišku, asmuo, neturintis nuosavybës yra mažiau autonomiškas (savarankiškas) laisvoje visuomenëje negu pasiturintis, taèiau jis yra autonomiškesnis, negu jis bûtø visuomenëje, kurios gamybinius išteklius valdo kolektyvas. Pagrásdamas ši¹ mintá, L. von Mises’as teigë, kad nors ir vidutiniø intelektualiniø gabumø žmogus neturi galimybiø pakilti á pramonës lyderiø gretas, bet tas suverenumas, kurá rinka jam teikia tvarkant ekonominius reikalus, skatina technologij¹ ir versl¹ pritaikyti jo panaudojimui visus moksliniø tyrinëjimø laimëjimus. Be to, jis pažymëjo, kad praraja, ikikapitalistiniais amžiais skyrusi savininkus ir neturinèius pinigø vargšus, kapitalizmo s¹lygomis sumažëjo. Tai patvirtindamas L. von Mises’as priminë, kad ankstesniais laikais amatininkas gaudavo toká maž¹ atlyginim¹, kad beveik nieko negalëdavo atidëti, o kapitalizmo s¹lygomis jis jau gali turëti santaupø, bei atsirado institucijø, padedant kurioms jis gali investuoti savo piniginius išteklius á versl¹. Patvirtindamas šá teiginá L. von Mises’as pateikë fakt¹, kad didelë Amerikos pramonës kapitalo dalis yra mažø darbeliø santaupos. Vadinasi, laisvoji rinka sudarë s¹lygas, kad eilinis žmogus taptø tiesiogiai suinteresuotas verslo klestëjimu ne tik kaip vartotojas, bet kartu ir kaip darbdavys, ir kaip investuotojas.

Taip pat minëtini átikinami L. von Mises’o argumentai dël darbininkø vietos visuomenëje. Anot mokslininko, XIX a. istorikø ir politikø trûkumas buvo tas, kad jie nesugebëjo suprasti, jog dirbantieji yra pagrindiniai pramonës gaminiø vartotojai, sudarantys absoliuèi¹ pirkëjø daugum¹. Jei atkreiptume dëmesá á statistik¹, tai pastebëtume, kad vaikø mirtingumas sumažëjo, vidutinis gyvenimo amžius pailgëjo, gyventojø pagausëjo, ir eilinis žmogus pradëjo naudotis patogumais, kurie ankstyvesniais laikais nesisapnavo net turèiams. Vadinasi, pamatytume, kad teiginys, jog gamyklos pablogino fiziná darb¹ dirbanèiøjø padëtá tëra tik mitas. Kaip viso to priežastá L. von Mises’as nurodë pagrindiná pramoninës revoliucijos laimëjim¹ – ekonominës galios perkëlim¹ nuo žemës savininkø visiems gyventojams. Dël to eilinis žmogus nustojo bûti varguolis, pasitenkinantis trupiniais nuo turtuoliø stalo . Taigi, darbininkas šiomis naujomis verslo s¹lygomis tapo ne tik laisvai samdomu darbininku, bet ir tuo paèiu klientu. Juk Verslui pirmiausia reikia kuo daugiau rinkø. Tai tapo kapitalistinës verslininkystës devizu. Rinka – tai klientai, pirkëjai, vartotojai. Kapitalizmo pasaulyje yra vienas bûdas praturtëti: mokëti aptarnauti vartotoj¹ geriau ir pigiau nei kiti . Bûdingiausiu kapitalizmo bruožu, skirianèiu já nuo ikikapitalistiniø gamybos metodø, L. von Mises’as ávardijo jo nauj¹ rinkos veikimo princip¹ – kapitalizmas nëra paprasèiausia masinë gamyba, bet masinë gamyba, tenkinanti masiø poreikius.

L. von Mises’as teigë, kad kapitalistinë gamyba dël pelno yra gamyba visuomeniniø poreikiø patenkinimui, o privati gamybos veiksniø nuosavybë atlieka socialinê funkcij¹. Rinkos sistema gali automatiškai skirstyti išteklius pagal poreikius. Verslininkams, kapitalistams ir žemës savininkams vartotojai yra tarsi suteikê mandatus, bet jie gali bûti atšaukiami. Kapitalistinë pelno siekimo sistema verèia versl¹ tarnauti vartotojams, siekti kuo geriau aptarnauti klientus. Taip vartotojas tampa valdovu. L. von Mises’as rašë: „Šia prasme kapitalistinë gamybos sistema yra ekonominë demokratija, kuri kiekvienam pfenigui suteikia balso teisê. Vartotojai yra savarankiška, nepriklausoma tauta. Kapitalistai, verslininkai ir ûkininkai – pilieèiø atstovai“. Rinkos procesas yra kasdien vykdomas plebiscitas, ir jis neišvengiamai šalina iš gaunanèiø peln¹ s¹rašo tuos, kurie nenaudoja savo nuosavybës pagal visuomenës keliamus reikalavimus. Atspirties tašku L. von Mises’ui buvo neoklasikinë tikslø funkcijos maksimizavimo, turint tam tikras lëšas, koncepcija. Jo nuomone, lëšos, kuriomis disponuoja verslininkas, taip pat keièiasi. L. von Mises’as rašë, kad verslininkystë yra universali žmogaus veiklos kategorija, iš tiesø realioje ekonomikoje verslininku, t. y. žmogumi, veikianèiu neapibrëžtumo s¹lygomis, yra kiekvienas. Kaip tikras austrø mokyklos atstovas, bûdamas nuoseklus subjektyvistas ekonominëje analizëje, jis pabrëžë, kad verslininko pelnas ar nuostoliai – tai ne jo kapitalo, o jo idëjos, ákûnytos kapitale, produktas: klaidinga idëja lems nuostolius, nepaisant kapitalo s¹naudø. Savo ruožtu, anot L. von Mises’o, „algø ir atlyginimø mokëjimas reiškia ne darbdavio draugiškum¹, bet versl¹, gamybos veiksnio ásigijim¹“. Tai atitiko samprat¹, kad kiekvienas darbuotojas turi pats „pelnytis“ savo atlyginim¹.

Pažymëtina, kad vëliau M. N. Rothbard’as, remdamasis aristotelišku realizmo išryškinimu, atrado tai, ko trûko L. von Mises’ui – galimybê taikyti naudingumo princip¹ (praktinës analizës pagrind¹) individualiø planø koordinavimo laike problemos išsprendimui. M. N. Rothbard’as, kurio mokymo esmê sudaro teiginys, kad žmogus „veikia“, remdamasis teoriniu L. von Mises’o palikimu, pareiškë, kad žmonës gali veikti tiek, kiek leidžia jø protas. 1963 m. išleistame savo beveik tûkstanèio puslapiø veikale Žmogus, ekonomika ir valstybë, parašytame šeštojo dešimtmeèio pabaigoje gavus Volcker’io fondo stipendij¹ ir tapusiame L. von Mises’o veikalo Žmogiškoji veikla tolesne plëtra, M. N. Rothbard’as kai kuriose srityse, – pavyzdžiui, monopolijos teorija, naudingumas, gerovë ir valstybës teorija – dar labiau sustiprino pastarojo požiûrá ir pradëjo austrø ekonomikos teorijos atgimim¹. M. N. Rothbard’as tvirtino, kad vienintelës tikrosios monopolijos yra sukurtos vyriausybës, nes rinkos pernelyg konkurencingos, kad leistø išlikti kokioms nors monopolijoms. Jis rašë: „Kiekvienai kapitalo prekei turi bûti skirta konkreti rinka, kurioje firmos perka ir parduoda t¹ prekê. Suprantama, kad pagal šá ekonominá dësná laisvojoje rinkoje nustatomas aiškus maksimalus lyginamasis konkreèios firmos dydis. [] Dël šio dësnio, niekada negali susiformuoti vienas milžiniškas kartelis ar susiliejimas visoje ekonomikoje, kol vienai didelei firmai nepriklauso visos gamybos priemonës ekonomikoje“. Toliau savo traktate M. N. Rothbard’as dëstë požiûrá, kad monopolinës kainos egzistavimas laisvojoje rinkoje yra pagrástas iliuzija: „Rinkoje nëra nepastebimos, neatpažástamos konkurencingos kainos ir dël to net abstrakèiai negalima išskirti në vienos kainos kaip „monopolinës“. Atmetês monopolinës kainos egzistavimo laisvojoje rinkoje galimybê, panašiai jis plëtojo J. Robinson ir E. Chamberlin’o monopolinës konkurencijos teorijø kritik¹. Jis teigë, kad „Monopolinës konkurencijos teoretikai lygina ideali¹ firm¹ (t. y. neturinèi¹ átakos kainai) su tomis firmomis, kurios turi tam tikr¹ átak¹ kainai ir dël to yra tam tikru laipsniu „monopolinës“. Taèiau akivaizdu, kad firmos paklausos kreivë negali bûti nuolat tobulai elastinga“.

M. N. Rothbard’as, á valstybê žvelgês laikydamasis metodologinio individualizmo pozicijos ir neigês gërybiø skirstymo á privaèias ir vieš¹sias objektyvum¹, studijuodamas vyriausybës politik¹ knygose Žmogus, ekonomika ir valstybë (1963) bei Galia ir rinka (1970 m.) tyrinëjo visø tipø intervencijos á rink¹ poveikius ir priëjo išvad¹, kad valstybë prie žmogaus gerovës mažai tegali prisidëti. Be to, jis pažymëjo, kad valstybë teikia nemokamas paslaugas nusavintomis lëšomis: „Faktas, kad valstybë teikia tam tikr¹ paslaug¹, reiškia, jog, kitaip nei rinkoje, paslaugos gavimas yra visiškai atskirtas nuo mokëjimo už t¹ paslaug¹“. Ir toliau têsë: „Pelno-nuostolio testas veikia kaip gairës valdant produktyviø paslaugø sraut¹. Tokiø gairiø valdžia neturi, ji stokoja racionalaus bûdo sprêsti klausim¹, kiek apskritai pinigø išleisti ar kiek jø išleisti kiekviena specifine kryptimi. Kuo daugiau pinigø ji išleidžia, tuo daugiau paslaugø gali suteikti – taèiau kur sustoti?“ Veikale Galia ir rinka M. N. Rothbard’as taip apibendrino gamybinê valstybës veikl¹: „Kiekviena valstybinë ámonë sukuria chaoso sal¹ ekonomikoje; nereikia laukti socializmo, kad prasidëtø chaosas. Jokia valstybinë ámonë niekada negali racionaliai, gerovê maksimizuojanèiu bûdu nustatyti kainø ar kaštø, paskirstyti gamybiniø veiksniø ar fondø. Jokia valstybinë ámonë negali veikti „pagal verslo princip¹“, net jei to bûtø siekiama. Tad bet kokia valstybinë operacija á ekonomik¹ ášvirkšèia chaoso dozê; kadangi ekonomikoje visos rinkos susisiekia, bet kuri valstybinë veikla ardo ir deformuoja kainø formavim¹si, veiksniø pasiskirstym¹, vartojimo ir investavimo proporcijas ir t. t. [] Kuo platesnës valdžios valdos, tuo, žinoma, ryškesnis šis poveikis“.

Taip pat M. N. Rothbard’as tyrinëjo Didži¹j¹ depresij¹ ir knygoje Amerikos didžioji depresija, tapusioje svarbiu indëliu á JAV istorij¹, taikë austrø verslo ciklo teorij¹, siekdamas parodyti, kad ekonomikos nuosmukis kilo dël bankø kredito ekspansijos, o padëtá dar labiau pasunkino Herbert’o C. Hoover’io vyriausybës kišimasis.

M. N. Rothbard’as, kuriam „laisvë ir nežeidžiama nuosavybë eina išvien“, teigë, kad nuosavybë privalo bûti privaèiose rankose, o savininkas turi bûti laisvas j¹ valdyti. Jis kritikavo mokesèiø sistem¹: negali bûti neutraliø mokesèiø, mokesèiai iškraipo rink¹. Jei valstybë pinigus leidžia projektams, kurie nukreipti á rink¹, tai suprantama kaip nes¹žininga konkurencija. O jei pinigai yra išleidžiami projektams, kurie nëra orientuoti á rink¹ – tai yra ekonomiškai neefektyvu. M. N. Rothbard’as teigë, kad progresyviniai mokesèiai diskriminuoja pajamas. Turtingesni žmonës neturëtø bûti verèiami mokëti daugiau, nei turintieji mažiau. Jo nuomone, mažiausiai žalingas mokestis yra vienodas mokestis. Valstybë ir jos bankø sistema yra blogiausias pinigø valdytojas, o laisva firma – geriausias.

Žmogø M. N. Rothbard’as vertino ne kaip ekonominá žmogø, o kaip veikiantá žmogø (acting man), kuris susiduria su laiko ir ištekliø trûkumu. Siekdamas paaiškinti žmogaus elgesá, jis sujungë teorij¹ ir metodus. Toks požiûris buvo rimta priešprieša vadinamajam scientizmui, t. y. požiûriui, kuriuo remiantis teigiama, kad gamtos mokslø metodais galima visk¹ paaiškinti. Kalbëdamas apie efektyvum¹, M. N. Rothbard’as teigë, kad efektyvumo praktinis pritaikymas „apima sprendimus apie tai, kas mums patiems svarbu. O gamybinës funkcijos terminologija apibrëžtas efektyvumas tokiø sprendimø neleidžia“.

M. N. Rothbard’as neišsiskyrë iš kitø ekonomistø laikydamasis nuomonës, kad iš dalies ekonomika yra objektyvus mokslas. Taèiau jo kolegø mëginimai paversti apskritim¹ kvadratu formuojant objektyvi¹ socialiniø gerovës vertybiø gynyb¹ sulaukë reikiamo atsako vienoje ankstyvøjø ir geriausiø M. N. Rothbard’o esë Naudingumo ir gerovës ekonomikos teorijos peržiûrëjimo link. Joje M. N. Rothbard’as su dideliu užsidegimu ir tiksliai parodë, kad visa gerovës ekonomika yra pagrásta prielaida, kad ámanoma tarp asmenø palyginti naudas, kuri¹ jis atmetë.

M. N. Rothbard’as buvo geras monetarinës teorijos žinovas, turëjês aiškø ir tikslø požiûrá. Jis rimtai gynë aukso standart¹. Ypaè verta paminëti jo garsi¹j¹ brošiûr¹ K¹ vyriausybë padarë mûsø pinigams?, daug prisidëjusi¹ prie aukso standarto populiarinimo.

M. N. Rothbard’as buvo didis sistemø kûrëjas. Jis têsë ir papildë L. von Mises’o praksiologiná metod¹, taikydamas já ekonomikai. M. N. Rothbard’o mokymo sintezë buvo pagrásta: klasikiniu liberalizmu ir XIX a. individualistø-anarchistø (B. Tucker’io) mintimis, austrø ekonomikos mokykla (ypaè L. von Mises’o mokymu), kritišku valstybës vertinimu ir Aristotelio ontologija (prigimtinës teisës idëja). M. N. Rothbard’as ekonomikos teorijoje naudodamas praksiologijos metodik¹, priëjo prie anarchokapitalistinës visuomenës modelio. Pagal šá modelá galima teigti, kad visuomenë be valstybës yra vienintelë galima visuomenë, kuri dera su prigimtinëmis žmogaus teisëmis, suprantamomis kaip privaèios nuosavybës pagrindas.

Pagrindinë M. N. Rothbard’o politinës ekonomijos tema buvo konfliktas. Jis rašë: „Mano didžiausias siekis, kalbant apie žmonijos istorij¹, yra ávardyti esminá konflikt¹, amžinai vykstantá tarp laisvës ir galios“. Laisvë èia reiškia „pašalinës átakos nebuvim¹ á teisingai ásigyt¹ nuosvybê“.

Užsiminus apie M. N. Rothbard’¹, dar pažymëtina, kad jis JAV paskleidë neoaustriškosios ekonominës mokyklos idëjas bei liberalizmo doktrin¹, ypaè išleisdamas savo keturiø tomø istorij¹ apie kolonijinës Amerikos atsiskyrim¹ nuo Didžiosios Britanijos – Laisvës suvokimas. Šiame veikale atsiskleidë M. N. Rothbard’o nepasotinamas noras žinoti ir domëtis mažai ištirtomis istorijos aplinkybëmis. O jo filosofinis darbas Laisvës etika (1982 m.) tapo natûraliø teisiø teorijos atgimimu bei moralës gynyba. M. N. Rothbard’as teigë, kad individo laisvë yra ne tik moralinis gëris savyje, bet ir bûtina s¹lyga kitiems gëriams klestëti. Teigdamas, kad ekonomika kaip mokslas yra objektyvi (value-free), jis tvirtino, jog etiniai pagrindai turi bûti pripažinti tam, kad atsirastø vietos individo laisvei. Pasak M. N. Rothbard’o, ekonomika ir etika yra atskiros disciplinos, papildanèios viena kit¹ ir grindžiamos žmogus prigimtimi. Kartu etika turi paremti objektyvi¹ ekonomik¹ tam, kad átvirtintø laisvos rinkos visuomenê. Siekdamas pagrásti laissez-faire princip¹, M. N. Rothbard’as žengë dar toliau ir suformulavo metanormatyvinê objektyvi¹ etik¹, kuri patvirtina esminê laisvës vertê. Gindamas kapitalizm¹, jis nepripažino kompromisø. M. N. Rothbard’ui kapitalizmas buvo ne „sistema“, o natûralus laisvës padarinys. Jis tikëjo liberalia etika, pateisinanèia laisv¹j¹ rink¹, ir buvo moraliai neutralus skirtingoms vertybëms bei siekiams, á kuriuos orientuotas žmogus, kol jis prieš kitus nepradeda naudoti jëgos. M. N. Rothbard’as rašë: „Žmogus, užgrobês kito nuosavybê, gyvena prieštaraudamas savo prigimèiai. Žmogus gali gyventi savo nuosavybës dëka. Tas, kuris pasisavina kito nuosavybê, nëra kûrëjas ir gyvena kitø darbo vaisiø dëka“.

Apskritai, kiekvienas, analizuodamas M. N. Rothbard’o vardu per 45 metus trukusi¹ mokslinê veikl¹ pasirašytus straipsnius ir knygas, ko gero, pamanytø, kad šiuo vardu pasirašinëjo penki šeši produktyvûs mokslininkai, nes, atrodytø, vienas žmogus negalëjo bûti ekonomikos teorijos, politinës filosofijos, ekonominës istorijos, politinës ir diplomatinës istorijos 25 knygø ir šimtø straipsniø politine ir kultûrine tematika autorius. (Jo bibliografijoje priskaièiuojama daugiau kaip 1000 straipsniø!). Visi, kuriems tekdavo sutikti M. N. Rothbard’¹, sutrikdavo dël jo didžiulio intelektinio produktyvumo. M. N. Rothbard’as, kovojês su kiekviena, jo manymu „griaunanèi¹ja tendencij¹“ XX amžiuje: socializmu, scientizmu, statizmu, realitivizmu, ir žadinês laisvës troškim¹ daugelio žmoniø širdyse, buvo mokslininkas, sugebëjês suderinti liberali¹ laisvê su moksliniu objektyvumu, idealizm¹ su realizmu. Taip pat išskirtina jo savybë reikalauti argumentø tvirtumo ir griežtumo. M. N. Rothbard’o netenkino spëjimai ir ávairûs teiginiai „gali bûti“, jam labiau tiko teiginys „viskas yra taip, kaip yra, ir ne kitaip“. Reikia paminëti ir M. N. Rothbard’o pomëgá griežtai kritikuoti kitus ekonomistus, o tam jis iš tiesø turëjo talent¹. Nieko nuostabaus, kad M. N. Rothbard’as veikale Žmogus, ekonomika ir valstybë rimtai kritikavo ir atmetë vis¹ keynesistinê sistem¹.

Grážtant prie L. von Mises’o, dar pažymëtina, kad jam rinka ir konkurencija pirmiausia buvo „verslininkystës procesas“. Jis ne kart¹ pabrëžë, kad „kapitalistinës santvarkos analizës dëmesio centre turi bûti ne kapitalas ir ne kapitalistas, o verslininkas“. L. von Mises’as gynë neribotos laisvos konkurencijos principus, neigë be koká valstybës kišim¹si á ekonomik¹, politiniame meniu kaip vienintelá galim¹ pasirinkim¹ palikdamas tik laissez-faire kapitalizm¹. Jo credo buvo: „Pirmasis ekonomisto darbas yra pasakyti vyriausybei ko ji negali daryti“. L. von Mises’as manë, kad vienintelë šiuolaikinës pramoninës visuomenës racionali ekonominë politika gali bûti tik liberalizmas, pagal kurá numanomas visiškos laisvës suteikimas ûkiniams subjektams, veikiantiems rinkoje. Ir apgailestaudamas teigë, kad „Liberalizmui niekada nebuvo leista subrandinti visø savo vaisiø“. Beje, dar 1927 m. jis išleido glaust¹ savo utilitarinës politinës filosofijos pristatym¹ Liberlismus, o 1929 m. pasirodë jo darbas Kritik des Interventionismus.

L. von Mises’as, kaip minëta, buvo bet kokios formos intervencionizmo – nuo tarybinio valstybinio socializmo iki Franklin’o Delano Roosevelt’o Naujojo kurso priešininkas. Savo argumentacij¹ jis plaèiai išdëstë jau minëtoje 1922 m. išleistoje monografijoje Socializmas: ekonominë ir sociologinë analizë kurioje buvo teigiama, kad „Kiekvienas žingsnis, vedantis tolyn nuo privaèios gamybos priemoniø nuosavybës ir pinigø naudojimo, yra žingsnis tolyn nuo racionalios ekonominës veiklos“ bei pranašaujama, kad komunistinis eksperimentas nepavyks dël to, kad nëra kapitalo prekiø rinkos ir kainø sistemos. Taèiau pasaulis laiku neávertino L. von Mises’o darbo, tarsi dar kart¹ patvirtindamas sentencijos Homines historiarum ignari, semper sunt pueri išmintá. Svarbiausia šio veikalo idëja buvo teiginys, kad dël centralizuotai valdomø kainø neámanoma pasiekti ekonominê pusiausvyr¹. Jei kaina nebëra paklausos ir pasiûlos ryšio matas, ji negali bûti kompasu, nurodanèiu gamybos kryptá. Dël to išnyksta ávairiø investicijø variantø palyginimo ir gamybos bei darbo priemoniø veiksmingiausio panaudojimo parinkimo pagrindas.

L. von Mises’as teigë, kad socializmas kaip centralizuotai planuojamas ûkis su valstybës reguliuojama rinka, su iš viršaus nustatomomis kainomis negali ilgai egzistuoti. Pagrásdamas šá teiginá, jis pažymëjo, kad socializmo s¹lygomis yra neámanoma ekonominë apskaita, nes kainos neatspindi paklausos ir pasiûlos bei nerodo, kokia kryptimi turëtø plëtotis gamyba tam, kad nusistovëtø ekonominë pusiausvyra. Vadinasi, valstybë negali reguliuoti ekonomikos bendrai, ir „socializmo reguliuojama ekonomika“ iš tikrøjø tampa valstybiniø valdininkø savivalës karalyste, net ir esant absoliuèiam s¹žiningumui ir geriems ketinimams. L. von Mises’o teigimu, intervencionistinës sistemos yra „planuojamas chaosas“. Tenka pažymëti, kad L. von Mises’o teiginá, jog socializmo s¹lygomis yra logiškai neámanomas racionalus sprendimø priëmimas dël ištekliø paskirstymo, paneigë V. Pareto ir E. Barone, parodê, kad, iš principo, racionalaus ištekliø paskirstymo problema gali bûti išsprêsta. Vëliau šá požiûrá dar labiau sustiprino F. M. Taylor’o argumentai, išsakyti 1928 m., iš naujo pakurstê ginèø ugná ir á juos átraukê naujus asmenis – F. A. von Hayek’¹ ir L. C. Robbins’¹. Ko gero, veiksmingiausia šiø debatø pabaiga tapo originalios firmø finansinës teorijos, pagrástos griežtu „piniginio ir realaus kapitalo atskyrimu“, autoriaus O. Lange du darbai, 1936–1937 m. pasirodê pavadinimu Apie socializmo ekonominê teorij¹. Ádomu, kad jis savo atsakym¹ á L. von Mises’o kritik¹ dël socialistinës visuomenës negalimumo susidoroti su ištekliø racionalaus naudojimo problema pradeda žaisminga padëka už šios problemos iškëlim¹: „Profesoriaus Mises’o statula turës užimti garbing¹ viet¹ Socializacijos ministerijos arba Planavimo tarybos didžiajame vestibiulyje“. O. Lange panaudojo F. M. Taylor’o straipsná, norëdamas parodyti, kad Centrinis planavimo biuras turi bûti suvokiamas (ásivaizduojamas) kaip L. Walras’o aukcionierius, reguliuojantis pasiûl¹ ir paklaus¹ per iteraciná proces¹. Jei taip yra, ir jei centriniai planuotojai gali nustatyti kainas pagal ribinius kaštus, tada „rinkos socializmas“ pašalins monopolinê jëg¹, gerindamas ekonomikos efektyvum¹ konkurencinio lygio link, jei visiškai ir nepašalins monopolinës galios. O. Lange argumentø esmê sudarë teiginiai, kad, pirma, racionaliam ištekliø paskirstymui reikia tik kainø egzistavimo, nesvarbu ar jos bus laisvosios rinkos kainos ar šešëlinës kainos, nustatytos planuotojø; antra, bandymø ir klaidø keliu yra visiškai ámanoma nustatyti, koks kainø rinkinys yra palyginamas su rinkos nustatytomis kainomis. Viskas, ko reikia, kad planavimo valdyba reikalautø gamintojø laikytis dviejø taisykliø: pirma, kad jie plëstø išeig¹ siekdami žemiausiø galimø vidutiniø kaštø; antra, kad jie pasirinktø t¹ išeigos mast¹, kuriam esant vidutiniai kaštai lygûs ribiniams kaštams. Ádomu, kad O. Lange manë, jog laisvas (nepriklausantis) nuo vertinio požiûrio ekonominis mokslas galimas tik su išlyga, kad jis bus glaudžiai susijês su darbo masiø interesais.

Pažymëtina, kad L. von Mises’o studentai atliko svarbø vaidmená pokarinëje ekonominëje politikoje. Juk bûtent Wilhelm’as Ropke ir Ludwig’as Erhard’as atvedë Vokietij¹ á „ekonominá stebukl¹“. Italijoje L. von Mises’o draugas ir šalininkas Luigi’s Einaudi’s kaip šalies prezidentas sëkmingai atsilaikë prieš komunistus. Prancûzijoje L. von Mises’o studentas Jacques Rueff’as – kaip generolo Charles’o de Gaulle’io (1890–1970 m.) patarëjas – kovësi už laisv¹j¹ rink¹ ir stipri¹ valiut¹. JAV L. von Mises’as ákvëpë M. N. Rothbard’¹, I. Kirzner’á, Hans’¹ F. Sennholz’¹, George Reisman’¹, Ralph’¹ Raico, Leonard’¹ Liggio, lankiusius jo seminarus Niujorko universitete, ir vis¹ kart¹ jaunø mokslininkø. Taèiau pats L. von Mises’as nesulaukë savo idëjø pripažinimo bangos, kuri prasidëjo po 1973 m. ekonominës krizës, palaidojusios jo pagrindinio oponento – J. M. Keynes’o – makroekonominê teorij¹, bei F. A. von Hayek’ui tapus Nobelio premijos laureatu, taip pat Auburn’o universitete ákûrus L. von Mises’o institut¹.

Gyvenimo kelias Antrasis žymiausias neoaustriškosios mokyklos atstovas F. A. von Hayek’as gimë Vienoje intelektualø šeimoje, kurioje buvo ásitvirtinusios gilios akademinës tradicijos: ne tik jo tëvas, biologas pagal specialybê, bet ir abu seneliai buvo svarbiausiø Austrijos universitetø profesoriai (be to, senelis iš motinos pusës vadovavo Centriniam statistikos departamentui), profesoriais tapo ir abu jo broliai. 1917 m., k¹ tik baigês mokykl¹, F. A. von Hayek’as buvo pakviestas á Austrijos-Vengrijos imperijos armij¹ ir metus tarnavo artilerijos karininku Italijos fronte. Grážês F. A. von Hayek’as (bûdamas 19 metø) ástojo á Vienos universitet¹; ten studijavo ekonomik¹ ir teisê. Tuo metu Vienos universitetas buvo vienas iš trijø geriausiø pasaulyje (be Stokholmo ir Kembridžo universitetø), tinkamø ekonomikos studijoms. Èia tarp jo dëstytojø buvo F. von Wieser’is ir O. Spann’as, o tarp bendramoksliø ir L. von Mises’o vesto seminaro (vadinamojo Privatseminar, kurio dalyviai tuo metu negaudavo jokio akademinio pripažinimo dël seminarø metu praleisto laiko ir ágytø žiniø) lankytojø Gottfried’as von Haberler’as (1901–1995 m.), Fritz’as Machlup’as (1902–1983 m.), Oskar’as Morgenstern’as (1902–1977 m.), Paul’as N. Rosenstein’as-Rodan’as (1902–1985 m.), Felix’as Kaufmann’as ir Alfred’as Schutz’as, kartu su Friedrich’u A. Lutz’u ir jo žmona Vera C. Smith Lutz) daug prisidëjê prie austrø mokyklos idëjø atgimimo ir plëtros. (Beje, L. von Mises’o seminar¹, po keleriø metø tapusá visos ekonominës bendruomenës centru Vienoje, taip pat lankë tokie austrø ekonomistai, kaip Richard’as von Strigl’as, Karl’as Schlesinger’is, Eric’as Voegelin’as, Walter’is Weisskopf’as ir garsiojo C. Menger’io sûnus Karl’as Menger’is

Nors F. A. von Hayek’as buvo átrauktas á teisës studentø s¹rašus, jis daugiausia domëjosi ekonomika ir psichologija. Pastar¹ja buvo susidomëjês dël reformistinio socializmo idealo, kuris buvo bûdingas to meto F. A. von Hayek’o kartai, siekusiai pagerinti tuometines socialines s¹lygas. Socializmas, kaip atrodë, galëjo bûti tinkamas problemø sprendimas. Taèiau 1922 m. pasirodžiusi L. von Mises’o knyga Socializmas: ekonominë ir sociologinë analizë ir joje pateikti triuškinantys argumentai prieš centriná planavim¹ pakeitë F. A. von Hayek’o pasaulëžiûr¹ ir jo socialistines pažiûras á laissez-faire.

Baigês universitet¹, F. A. von Hayek’as gavo daktaro laipsná teisës (1921 m.) ir politiniø mokslø (1923 m.) srityse. Vadovaujant L. von Mises’ui, jis dirbo vyriausybinëje valdyboje ikikarinës skolos sureguliavimui. 1923–1924 mokslo metus F. A. von Hayek’as kaip doktorantas praleido Kolumbijos universitete. Ten jis dirbo asistentu ir padëjo rinkti medžiag¹ amerikieèiø žurnlui Business Annals. Taip pat klausësi W. Mitchell’o paskaitø bei lankë J. B. Clark’o seminar¹. Grážês á Vien¹ ir átikinês austrø valdži¹, kad Austrijoje reikalingas ekonominiø ciklø empiriniø tyrimø institutas, kartu su L. von Mises’u ásteigë Austrijos verslo ciklø tyrimø institut¹, tapo jo direktoriumi (labai aukštas paskyrimas, atsižvelgiant á tuometinës Austrijos ekonominës minties lygá) ir šias pareigas ëjo nuo 1927 m. iki 1931 m.

1931 m. prasidëjus politiniams Adolf’o Hitler’io sukeltiems neramumams F. A. von Hayek’as, primygtinai raginamas L. von Mises’o, išvažiavo á Anglij¹. Ten L. C. Robbins’o pakviestas iš pradžiø kaip kviestinis profesorius, o vëliau kaip etatinis profesorius dëstë Londono ekonominiø ir socialiniø tyrimø mokykloje. Beje, šioje mokykloje jis jau 1930 m. buvo skaitês kelias paskaitas. Èia F. A. von Hayek’as ásitraukë á kitø žymiø ekonomistø (J. R. Hicks’o, Arnold’o Plant’o, Dennis’o H. Robertson’o, T. E. Gregory, Abba P. Lerner’io, Kenneth’o E. Boulding’o, George’o L. S. Shackle’o) grupê, skleisdamas šioje intelektualioje terpëje austrø verslo ciklo teorijos idëjas, kurios iki 1936 m. pasirodant J. M. Keynes’o Bendrajai teorijai greitai tapo žinomos bei priimtinos Didžiojoje Britanijoje ir JAV.

1949 m. F. A. von Hayek’as persikëlë á JAV ir 12 metø dirbo Èikagos universiteto profesoriumi. Ten jis bendravo su F. H. Knight’u, vëlesniais Nobelio premijos laureatais Milton’u Friedman’u (1976 m.), Joseph’u Stiglitz’u (2001 m.), George’u J. Stigler’iu (1982 m.). Pažymëtina, kad tuo metu ekonomikos teorija dažnai keitësi.

Pirmiausia Paul’as A. Samuelson’as 1947 m. išleido savo veikal¹ Ekonominës analizës pagrindai, átraukusá fizik¹ kaip moksl¹, tinkam¹ vaizduoti ekonomik¹. Ši knyga tapo ketvirtuoju vyraujanèiu ekonomikos teorijos vadovëliu anglosaksiškame pasaulyje po A. Smith’o Tautø turto bei J. S. Mill’io ir A. Marshall’o Principø. Ádomu, kad jau pirmasis juodraštinis Ekonominës analizës pagrindø variantas 1941 m. jos autoriui pelnë David’o A. Wells’o premij¹ Harvarde; bet dauguma medžiagos knygai buvo surinkta 1937 m., kai P. A. Samuelson’ui buvo tik 22 metai.

Po to M. Friedman’as 1953 m. paskelbë savo esë apie „pozityvi¹j¹ ekonomik¹“, šiuo veikalu nustatydamas naujus ekonomikos metodo standartus. Šiuo laikotarpiu F. A. von Hayek’as liovësi nagrinëjês ekonomikos teorij¹ ir pasinërë á psichologij¹, filosofij¹ ir politik¹. Taip austrø mokykla ážengë á užsitêsusá saulëlydá, kurá nutraukë tik staigus ir netikëtas susidomëjimas šia mokykla F. A. von Hayek’ui 1974 m. gavus Nobelio premij¹ ekonomikos srityje.

1962–1968 m. F. A. von Hayek’as dëstë Vokietijoje, Freiburgo universitete. Aštuntajame dešimtmetyje jis vël grážo á gimt¹j¹ Austrij¹ ir 1969–1977 m. dëstë Zalcburgo universitete. Taèiau F. A. von Hayek’ui teko smarkiai nusivilti, nes šiame universitete ne tik nebuvo ekonomikos disciplinø programos, bet ir mažai kas domëjosi jo ekonominëmis teorijomis bei politine filosofija. Todël 1977 m., bûdamas 78-eriø, F. A. von Hayek’as grážo á Freiburg¹ ir dëstë šio miesto universitete.

Ekonomikos teorija. Per savo ilg¹ gyvenim¹ F. A. von Hayek’as parašë daug darbø. Pirmasis buvo Kainos ir gamyba (1931 m.). Šiame veikale jis, gana pesimistiškai vertindamas bankø galimybes ágyvendinti teising¹ politik¹, pripažino kreditiniais pinigais pagrástos kapitalistinës sistemos nestabilum¹ ir teigë, kad kredito politikos klaidos yra pagrindinë ekonominiø kriziø kilimo priežastis. F. A. von Hayek’as tikëjo, kad norint kontroliuoti infliacij¹ pinigø pasiûla privalo bûti griežtai kontroliuojama, nepaisant to, kad tokios priemonës gali labai padidinti nedarbo lygá Atvykusá á London¹ ir pradëjusá skleisti savo neáprastas pažiûras F. A. von Hayek’¹ labai suglumino P. Sraffa ir J. M. Keynes’as, pastarojo redaguojamame žurnale Economic Journal išspausdintoje recenzijoje sumalê jo knyg¹ á dulkes. Taèiau 1976 m. šis darbas jau buvo ávardytas kaip „pranašiškas perspëjimas, keturiasdešimt metø pralenkês savo laik¹“.

1933 m. išëjo F. A. von Hayek’o knyga Pinigø teorija ir ekonominis ciklas, kurioje galima rasti šeštojo dešimtmeèio monetaristø idëjø užuomazgø. Šioje knygoje jis parodë, kaip monetarinës injekcijos, sumažinanèios palûkanø norm¹ žemiau jos „natûralios normos“, iškraipo ekonomikos gamybos struktûr¹ ir skatina „blog¹ investavim¹“. Vëliau išëjo Pelnas, procentas ir investicijos (1939 m.), Grynoji kapitalo teorija (1941 m.) ir kiti teoriniai darbai, kuriuose F. A. von Hayek’as sukûrë rinkos tvarkos ekonominius, filosofinius, etinius ir politinius pagrindus.

Svarbiausi šio laikotarpio F. A. von Hayek’o darbai buvo skirti rinkos savireguliacijos ir ekonominio ciklo analizei, suteikusiai teoriná pagrind¹ jam atmesti intervencionizm¹. F. A. von Hayek’as, XX a. treèiajame dešimtmetyje lygiagreèiai su J. M. Keynes’u plëtojo L. von Mises’o Pinigø ir kredito teorijoje (1912 m.) pateikt¹ verslo ciklo teorij¹, kurioje tvirtinta, kad ekonomikos nuosmukio priežastis yra monetarinës valdžios institucijø kišimasis á ekonomik¹ nustatant palûkanø norm¹. F. A. von Hayek’as iš K. Wicksell’io perëmë idëj¹ apie nesutapim¹ tarp natûralios procento normos, susijusios su kapitalo produktyvumu bei agentø laikinomis pirmenybëmis, ir piniginës (monetarinës) normos, apsprêstos bankinës sistemos, šiam nesutapimui pradedant kainø kilimo ar kritimo kumuliatyviná proces¹. A. von Hayek’as verslo ciklo teorij¹ sujungë su E. von Bohm-Bawerk’o kapitalo teorija, iš pastarosios perimdamas investicijø kaip gamybos proceso, kurio pagrindiniai veiksniai yra darbas ir gamtiniai ištekliai, pailginimo koncepcij¹, ir išaiškino investicijø bei kainø priklausomybê, pabrëždamas laiko koncepcij¹. Sutikdamas su Ralp’u Hawtrey’umi, kad pasikartojanèiø pakilimo ir depresijø laikotarpiø galima išvengti tik geriau kontroliuojant pinigø pasiûl¹, F. A. von Hayek’as nesutiko su jo teiginiu, kad cikliniai svyravimai yra grynai monetarinis fenomenas. Ypaè daug dëmesio šioje rinkos savireguliacijos ir ekonominio ciklo analizëje jis skyrë investiciniø sprendimø, kuriuos atskiri rinkos dalyviai priima skirtingais laiko momentais, tarpusavio koordinavimo klausimui. Aiškindamas, kaip rinkoje garantuojamas ar pažeidžiamas investiciniø sprendimø koordinavimas, F. A. von Hayek’as pagilino ir detalizavo daugelá tradiciniø ekonomikos teorijos klausimø. Jis ištyrë kapitaliniø investicijø struktûros kitim¹ gamybos procese, atsižvelgiant á skirtingø rûšiø investicijø reprodukcijos trukmê, naudojamø technologijø universalumo laipsná, ávairiø gamybos veiksniø tarpusavio papildomum¹ ir pakeièiamum¹, kuris gali kisti gamybos procese ir panašiai. Šie F. A. von Hayek’o tyrinëjimai vëliau padarë didelê átak¹ J. R. Hicks’o darbams ir ypaè jo knygai Vertë ir kapitalas, turëjusiai didžiulê átak¹ neoklasikinës ekonomikos teorijos plëtrai po Antrojo pasaulinio karo.

Ketvirtajame dešimtmetyje susipažinês su vieno iš griežèiausiø marksizmo idëjø kritikø K. Popper’io (1902–1994 m.) darbais, o vëliau ir su juo paèiu, pamažu F. A. von Hayek’as išplëtë savo interesø lauk¹. Jo dëmesio centre atsidûrë socialiniø mokslø metodologijos, pažinimo filosofijos, teisës ir laisvës problemos. Kiekvienoje srityje, á kuri¹ tik žengë, jis griovë ásisenëjusius prietarus – ne tik pateikdamas naujø ážvalgø ir skatindamas naujø idëjø plëtotê, bet ir gaivindamas nepagrástai užmirštas arba nesuprastas tiesas. Jo knygos Kelias á vergovê (1944 m.), Individualizmas ir visuomeninë santvarka (1948 m.) ir Laisvës konstitucija (1960 m.) toli viršija grynosios teorijos ribas. Èia F. A. von Hayek’as neabejodamas tapo institucionalistu ir net istoriku. Knygoje Kelias á vergij¹, dedikuotoje „visø partijø socialistams“, F. A. von Hayek’as visuotinio susižavëjimo socialistinëmis, tame tarpe ir ekonomikos srityje, idëjomis fone áspëjo, kad gali bûti pamiršti fundamentalûs laisvos visuomenës principai bei atmetë treèiojo kelio koncepcij¹ ir reformistiná idealizm¹, koks plëtojosi Vakarø ekonominëse teorijose po Antrojo pasaulinio karo. Jis teigë, kad neegzistuoja joks treèiasis ûkinës veiklos proceso organizavimo principas (papildantis rinkos funkcionavim¹ arba centralizuot¹ valdym¹), kuris gali bûti racionaliai pasirinktas, kad bûtø pasiekti visi norimi tikslai. Šiuo veikalu F. A. von Hayek’as tarsi metë iššûká Vakaruose tuo metu vyravusioms etatizmo ir demokratinio socializmo idëjoms, tuo parodydamas, kad ekonominio gyvenimo kontrolë nuosekliai veda prie totalitarinës politinës kontrolës. Kaip jis rašë savo knygoje Kelias á vergovê, „Ekonominë kontrolë yra [] priemoniø visiems mûsø tikslams kontrolë“. Didëjanti asmens priklausomybë nuo valdžios jo ekonominës padëties požiûriu neišvengiamai didina jo priklausomybê nuo valdžios ir visais kitais požiûriais. Áspëdamas apie šá pavojø bei nurodydamas, kad Vakarø šalys, vykdydamos socialistinê politik¹, ilgainiui susilauks totalitarinës nemezës, F. A. von Hayek’as, kuris daugiau negu kuris nors kitas m¹stytojas prisidëjo prie klasikinio liberalizmo atgimimo pokario laikais, kartu atkakliai gynë klasikinê liberali¹ individualistinê filosofij¹, kuri¹ dauguma „pažangiø“ to laiko m¹stytojø laikë visiška atgyvena.

Taèiau jis, bûdamas vienu iš Londono ekonomikos mokyklos intelektualiniø lyderiø, tapo pagrindiniu J. M. Keynes’o oponentu audringose ekonominëse diskusijose dël ekonominiø kriziø ir priemoniø, kaip jø išvengti, kurios Economic Journal puslapiuose prasidëjo XX a. ketvirtojo dešimtmeèio pradžioje dël J. M. Keynes’o Pinigø traktato po F. A. von Hayek’o recenzijos, kurioje jis pabrëžë, kad traktato autoriaus išvados prieštarauja austrø mokyklos nuostatoms. Kaip minëta, atsakydamas á tai, J. M. Keynes’as paprašë P. Sraffa’os parašyti recenzij¹ F. A. von Hayek’o knygai Kainos ir gamyba. Po to sekë ilga polemika, ištisa komentarø serija, á kuri¹ ásitraukë daugelis anglø ekonomistø; ji akivaizdžiai rodë dviejø mokyklø nesutarim¹. Vis dëlto, iki 1936 m. pasirodžiusios J. M. Keynes’o Bendrosios teorijos, F. A. von Hayek’o argumentacija, kuri buvo grindžima austrø mokyklos teorija, aiškinusia kapitalo perteklinio kaupimo reiškinius laikantis monetaristiniø pozicijø, ir jo propaguota austrø verslo ciklo teorija, ko gero, tinkamiausiai aiškino Didžiosios depresijos priežastis. Kaip stiprus J. M. Keynes’o priešininkas, jis, aišku, galëjo visiškai paneigti ar tiesiog atmesti Bendr¹j¹ teorij¹, taèiau F. A. von Hayek’as niekada taip nepadarë. Tai iš dalies galima paaiškinti J. M. Keynes’o asmeniniu žavesiu ir legendiniais retoriniais sugebëjimais, taip pat F. A. von Hayek’o nenoru ásivelti á atvir¹ konfrontacij¹ su savo kolegomis. Be to, F. A. von Hayek’as J. M. Keynes’¹ laikë s¹jungininku kovojant su karo meto infliacija, ir todël nenorëjo jo atitraukti nuo šio uždavinio. Taip pat, kaip vëliau teigë pats F. A. von Hayek’as, J. M. Keynes’as nuolat keitë ir tobulino savo svarbiausi¹ veikal¹, tad F. A. von Hayek’as nematë reikalo rašyti detali¹ Bendrosios teorijos kritik¹. Pats jis daug svarbesniu darbu laikë detalø E. von Bohm-Bawerk’o kapitalo teorijos išdëstym¹ ir tolimesná plëtojim¹ ir tam skyrë daug savo laiko bei energijos. Taèiau F. A. von Hayek’o Grynoji kapitalo teorija nebuvo baigta iki 1941 m., kai jau visuotinai ásigalëjo J. M. Keynes’o teorija, patvirtinta praktikos – po Didžiosios depresijos ir po Antrojo pasaulinio karo ekonomika palankiai reagavo á paklausos skatinim¹

Be to, mokslinëse diskusijose apie kapitalo teorijø pagrindus, F. A. von Hayek’as neigë Èikagos universiteto profesoriaus, ko gero, paties nuosekliausio to laiko amerikieèiø neoklasiko Frank’o H. Knight’o (1885–1972 m.), taip pat (!) propagavusio ekonominê laisvê (iš esmës su s¹lyga, kad veiks rinkos mechanizmas) pažiûras. (Šis kartu su P. Sraffa ne mažiau aštriai kritikavo austrø mokyklos kapitalo teorij¹ ir iš dalies verslo ciklo teorij¹). F. A. von Hayek’as taip pat aršiai kritikavo amerikieèiø ekonomist¹ Frederick’¹ M. Taylor’¹ bei kit¹ austrø mokyklos atstov¹, Èikagos universiteto dëstytoj¹ Oskar’¹ Lange, išsamiai analizavusá neoklasikinës krypties bendrosios pusiausvyros problematik¹. Beje, pastarojo knyga Kainø lankstumas ir užimtumas, kartu su J. R. Hicks’o veikalu Vertë ir kapitalas tapo chrestomatinëmis šioje tematikoje, o jis pats su Abba Lerner’iu priskirtinas „naujiesiems socialistiniams ekonomistams“, neturëjusiems nieko bendra su socialistais politinës perspektyvos prasme. Dar pažymëtina, kad O. Lange kartu su Henry C. Schultz’u (1893–1938 m.) ir Paul’u H. Douglas’u (1892–1976 m.), vëliau tapusiu JAV senatoriumi, buvo priskirti prie Èikagos universiteto „matematinio trio“ – ekonomistø, kuriems bûdingas ypatingu polinkis á teoriná Lozanos mokyklos požiûrá.

XX a. šeštajame ir septintajame dešimtmeèiuose susidomëjimas F. A. von Hayek’o veikalais bei idëjomis sumažëjo, nes jis, tarpukario laikais pralaimëjês idëjinê- intelektinê kov¹ prieš J. M. Keynes’¹, ir toliau pasisakë prieš valstybiná ásikišim¹, atmetë makroekonomik¹ ir ekonometrik¹.

Kaip minëta, 1974 m. F. A. von Hayek’ui kartu su G. Myrdal’iu buvo paskirta Nobelio premija ekonomikos srityje, taip pažymint jo indëlá á pinigø ir ekonominiø svyravimø teorijos plëtr¹, ávairiø ekonominiø sistemø efektyvumo lyginam¹j¹ analizê, taip pat tyrimus ekonominiø sistemø teisinëje srityje. Todël keynesistinës makroekonomikos teorijos prasidedanèios krizës s¹lygomis aštuntajame dešimtmetyje atgimë susidomëjimas jo, ir apskritai austrø ekonominës mokyklos atstovø, veikalais, o XX a. pabaigoje F. A. von Hayek’as tapo vyraujanèia intelektine jëga bent jau ekonominës politikos srityje. Be to, ištikimybë socialinei liberalizmo filosofijai, metodologinio individualizmo ir subjektyvizmo principams, pasirengimas integruoti á ekonomikos teorij¹ neapibrëžtumo veiksná ir pažvelgti á ekonominius procesus informacijos pateikimo ir išplatinimo požiûriu, austrø mokyklos šalininkams apskritai suteikë pranašum¹ lyginant su kitø ekonomikos krypèiø, pirmiausia keynesizmo ir ortodoksinio neoklacisizmo, atstovais. Šiuo laikotarpiu triumfavo F. A. von Hayek’o idëja dël socialistinës ekonomikos neilgaamžiškumo ir pasitvirtino jo perspëjimai dël to, kad visuomenë, kurioje natûralios (spontaniškos) tvarkos principas pakeièiamas paklusnumo kokiam nors visuomeninio tikslui principu, praranda dinamizm¹ ir pasmerkia save s¹stingiui. XX a. aštuntojo–devintojo dešimtmeèio stagfliacija tik patvirtino F. A. von Hayek’o išvadas, kad valstybës ásikišimas turi ribas, už kuriø jis virsta grësme rinkos ekonomikos funkcionavimui ir pasitarnavo geru fonu jo pateiktai originaliai stagfliacijos problemø traktuotei. 1973–1979 m. F. A. von Hayek’as paskelbë trilogij¹ Teisë, ástatymø leidyba ir laisvë, kurioje jis pateikë teisingo elgesio taisykles kaip atsakym¹ á žiniø dël ateities trûkumo problem¹ bei kritikavo egalitarizm¹ ir toki¹ panacëj¹ kaip socialinis teisingumas. Šioje knygoje F. A. von Hayek’as iškëlë ir argumentavo tezê, kad neribojamø valdžios galiø s¹lygomis demokratija virsta politinës kovos arena, kurioje organizuotos grupës tenkina savo interesus plaèiosios visuomenës s¹skaita: „spontaniškø rinkos jëgø funkcionavim¹ vis labiau slopina ne tai, kas visuomenës suvokiama kaip grësminga monopolijø plëtra, bet veikiau visuotinis ávairiausiø profesiniø asociacijø bei s¹jungø plitimas. Jø veikla daugiausia reiškiasi kaip spaudimas valdžiai, kad imtøsi rink¹ reguliuoti jø naudai“. Èia F. A. von Hayek’as išdëstë ir pamatinius politinius principus, kurie, apribodami valdžios galias, ši¹ pavojing¹ tendencij¹ sustabdytø ir leistø klostytis dinaminei laisvø žmoniø visuomenei, nes, kaip jis su kartëliu pažymëjo, „Visa demokratija, kuri¹ šiandien žinome Vakaruose, yra daugiau ar mažiau neribota demokratija“.

Tarp F. A. von Hayek’o paskutinio periodo darbø žymiausi – filosofinis-politinis kûrinys Lemtingas pasipûtimas (1988 m.) ir ekonominis veikalas Pinigø išvalstybinimas (1976 m.). Pastarajame jis kritikavo valstybës pinigø monopolá bei teigë: „[] vyriausybës pinigø leidimo monopolis ne tik užkirto mums keli¹ turëti gerus pinigus, bet ir neprileido mûsø prie vienintelio proceso, kuriuo galëtume išsiaiškinti, kas yra geri pinigai“. F. A. von Hayek’as, praradês viltá sudrausminti vyriausybiø elgesá spausdinant pinigus, iškëlë pinigø denacionalizacijos projekt¹, t. y. pasiûlë atsisakyti valstybës monopolinës teisës pinigø emisijoje. F. A. von Hayek’o nuomone, taip bûtø galima sukurti konkurencingas valiutas, kurias rinktøsi ûkiniai subjektai. Šis sprendimas garantuotø ribas pinigø emisijai, nes jei kuri nors valiuta bûtø pradëta leisti dideliais kiekiais, ji prarastø savo vertê veikiant paklausai ir pasiûlai. Tai reiškia, kad ji prarastø perkam¹j¹ gali¹. Individai pradëtø naudotis konkuruojanèia valiuta, už kuri¹ bûtø galima nupirkti daugiau vertybiø. Bankai, kurie išleistø per didelius konkreèios valiutos kiekius, greitai bankrutuotø, nes jø „prekei“ nebûtø paklausos.

F. A. von Hayek’as buvo vienas tø mokslininkø, kurie XX a. ágyvendino „paradigminê kait¹“ ekonomikos teorijoje, tyrimø interesus perkëlus nuo materialiø gërybiø gamybos, paskirstymo ir mainø klausimø rinkos informacijos paskleidimo, perdirbimo ir naudojimo problemø link. Jis buvo vienas pirmøjø teoretikø, nurodžiusiø lûkesèiø svarb¹ ekonominiuose procesuose. Vienas iš racionaliø lûkesèiø teorijos kûrëjø F. A. von Hayek’as, priešingai nei J. M. Keynes’as, lûkesèiuose ážvelgë racionalum¹ ir teigë, kad jie glaudžiai susijê su rinkos procesais bei juos valdo. F. A. von Hayek’o teiginius, susijusius su lûkesèiø formavimo problemos sprendimu, vëliau sëkmingai plëtojo M. N. Rothbard’as, atsisakês F. A. von Hayek’o siûlyto rëmimosi spontaniniais procesais ir savo realistiniame metodologijos modelyje naudojês kit¹ koordinavimo metod¹ – realybës princip¹. Ši metodologija leido jam naujai pateikti subjektyvaus realaus pasaulio egzistavim¹.

F. A. von Hayek’as, stovëjês prie šiuolaikinës ekonominiø sistemø teorijos ištakø, pateikë rinkos struktûrø su s¹moningai organizuotomis ir centralizuotai valdomomis struktûromis lyginam¹j¹ analizê. Naujø požiûriø kûrimo impulsas buvo jo idëjos apie ekonominiø procesø laikinê trukmê, neapbrëžtum¹ ir netolygum¹. F. A. von Hayek’o tyrimø centre buvo ekonomikos, kaip koordinavimo sistemos, problema, o kartu ir tokiø pagrindiniø s¹vokø kaip pusiausvyra, rinka, kainos, konkurencija, verslininkas, turinys. Ûkiniø subjektø tarpusavio s¹veik¹ F. A. von Hayek’as apibrëžë dviem aspektais: erdviniu, kuris grindžiamas tuo, kad ekonomika reaguoja á gamybos ir vartojimo struktûros pokyèius; ir laikiniu, kuris grindžiamas tuo, kad sprendimai, kuriuos priima ûkinio proceso dalyviai tam tikru momentu, atspindi jø prielaidas dël kitø ûkinës veiklos dalyviø elgesio ateityje. Kalbëdamas apie koordinacij¹, kaip ekonomikos mokslo dalyk¹, F. A. von Hayek’as tuo paèiu nustatë ekonomikos teorijos teorinius blokus ir tematinius ryšius. Pirmiausia èia kalbama apie:

kainas, kaip apie efektyvi¹ informacinê bei komunikacinê sistem¹, ir apie kainø teorij¹, skirt¹ parodyti kainø sistemos prisitaikymo prie vidaus trikdžiø mechanizm¹;

kapital¹ kaip sudëting¹ struktûr¹, susidedanèi¹ iš ne vienos kilmës atskirø kapitalø, ir kapitalo teorij¹, aprašanèi¹ prisitaikymo šios struktûros viduje mechanizm¹;

pinigus, kaip dabartá ir ateitá siejanèi¹j¹ grandá, ir pinigø teorij¹, skirt¹ aiškinti tarpusavio ryšius tarp kainø struktûros pokyèiø, atspindinèiø kapitalo, gamybos ir vartojimo struktûros pakitimus, bei pinigø masës apyvartoje pokyèius, atspindinèiø politikos sprendimus.

„Vëlyvasis“ F. A. von Hayek’as – tai ne tik ekonomistas, bet ir filosofas, universaliai aprëpiantis socialines problemas. Jo indëlis á socialinê filosofij¹ buvo metodologinës nuostatos, kuriø pagrindu jis kûrë savo rinka pagrástas ekonomines koncepcijas. Bûdamas beveik amžininkas šimtmeèio, kuriame žinojimo specializacija pasiekë apogëjø, o pretenzijos á universalum¹ dažnai tapdavo neprofesionalø dalia, F. A. von Hayek’as sukûrë kompleksinê socialiniø žiniø sistem¹, kurioje visuomenë pavaizduota kaip spontaniška tvarka – tokia, kuri, nebûdama kieno nors s¹moningø veiksmø numatytas rezultatas, savaime klostosi individams maksimizuojant savo gerovê. Jis giluminiu visuomeniniø mokslø objektu laikë žmogiškosios veiklos, kuri iš anksto nebuvo numatyta ir suplanuota, rezultatø aiškinim¹. Šie procesai vyksta neátakojami s¹moningø tikslø, jie patys saviorganizuojasi, kad padëtø ágyvendinti individualius interesus. Pagal t¹ paèi¹ logik¹, kaip ir A. Smith’o „nematoma ranka“, jie susijê su gamybos didinimu ir leidžia ekonomikos agentams plësti savo galimybiø zon¹ vartojimo srityje. Taip, F. A. von Hayek’o nuomone, veikia pinigø ir kainø sistema. Be to, spontaniškai besiklostanèiø kainø mechanizmas užtikrina, kad „ekonominiai pokyèiai dažniausiai paveikia tik mûsø poreikiø pakrašèius, paribius“. Dël savo neprievartinio pobûdžio rinka, veiksmingiau nei planavimas ar koordinavimas kurianti harmonij¹ žmoniø ekonominëje veikloje, šiuo požiûriu gali bûti laikoma spontaniškos visuomenës tvarkos paradigma, iliustruojanèia P. J. Proudhon’o aforizm¹ „Laisvë yra tvarkos motina“.

F. A. von Hayek’o teorijos pagrind¹ sudaro žinojimo ir ekonomikos mokslo uždaviniø supratimas. Jis savoje žiniø koncepcijoje, kuri¹ atspindi 1937 m. išleistas darbas Ekonomika ir žinios bei 1945 m. pasirodês veikalas Žiniø panaudojimas visuomenëje, rëmësi „neaiškaus žinojimo“ koncepcija ir žiniø pasiskirstymo idëja. Jø pagrindas buvo F. A. von Hayek’o filosofijos gnoseologine baze tapusios žmogiškojo žinojimo principinio ribotumo ir žiniø „išsibarstymo“ tarp žmoniø tezës. Jis rašë: „Konkretus žinojimas, kuris juda veikiant žmoniø grupei, niekados nëra susietas išoriškai ir logiškas. Jis veikia tik išsklaidyta, nepilna ir iš vidaus nesusieta forma, kuri susideda iš daugybës protø; šis išsisklaidymas ir ávairaus žinojimo netikrumas yra vienas iš fundamentaliøjø faktø, iš kuriø turëtø išplaukti visuomeniniai mokslai“. Iš viso to išplaukë pasaulio ir ekonomikos objektyvaus ir visaapimanèio paveikslo sukûrimo negalimumo pripažinimas; ásitikinimas, kad bet kuri konkreti informacija apie sistem¹, taip pat ekonominê, prastesnë ir skurdesnë už t¹, kuri joje cirkuliuoja.

Pagal F. A. von Hayek’¹, individualios žinios yra fragmentiškos. Jis rašë: „[…] žinios apie s¹lygas, á kurias turime atsižvelgti, niekada nebûna glaustos arba vientisos, nes jos mus pasiekia tik kaip išsklaidytos nuotrupos neišsamiø ir dažnai prieštaringø žiniø, kuriomis disponuoja pavieniai individai“. Jos nuolat kinta ir sudaro begalinê prieštaringø faktø bei nuomoniø ávairovê. Žinios (žinojimas) – tai ne paprastas konkreèiø žiniø rinkinys, o priemonë, padedanti žmonëms susigaudyti besikeièianèiame pasaulyje.

Tuo pat metu F. A. von Hayek’as manë, kad individualios žinios atlieka tam tikr¹ vaidmená, nes jø turëjimas individui užtikrina lyginam¹já pranašum¹ veikloje. Juk ekonominëje veikloje žinios apie konkreèios vietos ir laiko aplinkybes yra esminës. Tai žinios, kurios neatsiejamos nuo praktinës patirties, ir bûtent jos, F. A. von Hayek’o teigimu „praktiškai kiekvienam individui suteikia pranašum¹ prieš kitus“. Todël, jo nuomone, lemiam¹ reikšmê ágauna individø turimos neaiškios informacijos koordinavimo visuomenës mastu problema.

F. A. von Hayek’as pagal žiniø ribotumo princip¹ apibrëžë ekonomikos mokslo objekt¹, tikslus ir uždavinius. Pavyzdžiui, jis manë, kad objektas apima ištekliø geriausio panaudojimo (ne paskirstymo) tikslais, kuriø santykinë vertë žinoma tik patiems individams, užtikrinimo, arba, glaustai tariant, „žiniø, kurios savo visuma nëra suteiktos jokiam atskiram individui, panaudojimo“ problemos tyrim¹.

Vienas pagrindiniø ekonomikos mokslo uždaviniø šiam mokslininkui, kaip minëta, buvo išsiaiškinti, kaip iš milžiniškos žmoniø elgsenos ávairovës susiklosto pakankamai griežta socialinë tvarka, kuri¹ jis pavadino „spontaniška“. Tai aiškindamasis F. A. von Hayek’as vël grážo prie C. Menger’io iškeltos problemos, sintetinio visuomeniniø reiškiniø analizavimo atsiremiant á individuali¹ logik¹. Jam tai leido suprasti, kaip nepriklausoma daugumos žmoniø veikla gali lemti susijusios stabiliø santykiø sistemos visumos atsiradim¹.

F. A. von Hayek’o nuomone, tvarka gali bûti sukuriama s¹moningai arba susiklostyti stichiškai. Spontaniškos tvarkos specifika yra ta, kad ji nëra sumanymø ágyvendinimas, o susidaro evoliuciniu keliu visuomenës vystymosi natûralaus proceso eigoje, kaip nes¹moningas daugelio žmoniø s¹moningø veiksmø rezultatas. Spontaniška tvarka – tai žmogiškø veiksmø rezultatas, o ne žmogaus proto produktas. Kaip rašë F. A. von Hayek’as „Dabartinë visuomenës tvarka atsirado ne tikslingomis pastangomis, bet veikiau dël to, kad vykstant konkurencijai pamažu ásivyraudavo efektyvesnës institucijos“. O paèios „struktûros, suformuotos tradiciniø paproèiø, veikiau atsirado dël „atsijojimo“ proceso, varomo á prieká pranašumø, kuriuos grupës ágydavo priimdamos – dël nežinomø ar galbût grynai atsitiktiniø priežasèiø – tam tikr¹ elgesio bûd¹“ F. A. von Hayek’as parodë, kad visuomenëje sukauptos žinios kaip áproèiai, tradicijos ir normos perduodamos per auklëjim¹ ir dažniausiai priimamos be realaus tam tikrø normø reikšmës suvokimo. Taèiau dël to jø reikšmë visuomenei nesumažëja. Šiø normø ir institutø visuma formuoja socialinê tvark¹, kuri palaikoma ir plëtojama tikslingais žmoniø veiksmais, bet tai nëra pavienio asmens valia, ir já galima tikslingai reguliuoti. Tokia spontaniška tvarka atsirado evoliucijos bûdu, taèiau yra labai svarbi siekiant daugybës skirtingø tikslø, nes, kaip rašë F. A. von Hayek’as savo veikale Teisë, ástatymø leidyba ir laisvë „Visø rûšiø laisvosiose visuomenëse, nors žmoniø grupës ten ir jungiasi á organizacijas siekdamos tam tikrø konkreèiø tikslø, visø šiø skirtingø organizacijø bei pavieniø individø veikos koordinavimas vyksta pagal spontaninës tvarkos jëgas“.

Kaip save organizuojanèiø socialiniø sistemø pavyzdá F. A. von Hayek’as nurodë moralê, teisê, rink¹, privaèiosios nuosavybës institut¹, pinigus ir t. t., kuriuose tvarkingumas sukuriamas ne valdymu iš „centro“, o savitarpio santykiø tarp struktûros sudedamøjø daliø reguliarumu.

F. A. von Hayek’as fundamentaliø socialiniø institutø atsiradim¹ siejo su A. Smith’o „nematomos rankos“ mechanizmu. Kaip viena iš spontaniškos socialinës tvarkos forma, jos esmë pasireiškia rinka (rinkos tvarka). Siekdamas j¹ užtikrinti, taip pat išvengti „ûkio“ („ekonomikos“) ir „rinkos“ painiojimo bei pabrëždamas esminá skirtum¹ tarp „ûkio“ ir rinkos, F. A. von Hayek’as ávedë katalaksijos (catallaxy, iš graikø kalbos katallattein, mainikauti) s¹vok¹. Jo nuomone, rinka formuojasi natûralios atrankos procese, be kokios nors išorinës kryptingos jëgos ir nëra pajungta sprêsti atskirus uždavinius. Ji yra skirta sujungti ir didinti žmoniø galimybes siekiant jø konkuruojanèiø tikslø. Todël tirti rink¹ kaip savanoriškø mainø sistem¹, arba katalaksij¹, F. A. von Hayek’o nuomone, ir yra ekonomikos mokslo tikslas, o pagrindinë katalaksijos, kaip ir tinkamai suprastos ekonomikos teorijos, problema – žiniø pasidalijimas visuomenëje: kaip žinias, kurios išsklaidytos tarp milijonø ekonomikos subjektø ir kuriø visuma nežinoma në vienam iš jø, padaryti suprantamas daugeliui. Tai ir yra toji funkcija, kuri¹ atlieka rinkos procesas: tai ne trûkstamø priemoniø ekonomizavimas siekiant žinomø tikslø, o greièiau skleidimas per kainø mechanizm¹ informacijos apie tai, kaip vienas kito nepažástantys ekonomikos subjektai gali pasiekti savo taip pat jiems nežinomus tikslus. Istoriškumo vardan pažymëtina, kad pirmasis ekonomikos teorij¹ suvesti á katalaksij¹, t. y. mainø moksl¹, savo Politinës ekonomijos ávadinëse paskaitose dar 1831 m. pasiûlë William’as Forster’is Lloyd’as (1794–1852 m.), savo laiku perëmês iš N. Senioro politinës ekonomijos katedr¹ Oksfordo universitete, eidamas Drummond’o profesoriaus pareigas.

Kaip lemiam¹ žingsná, padariusá galim¹ taiking¹ bendrø tikslø nesiekianèiø žmoniø bendradarbiavim¹, F. A. von Hayek’as ávardijo mainus, pripažinim¹ to, „kad skirtingi žmonës iš tø paèiø daiktø turi skirtingos naudos, ir dažnai kiekvienas iš dviejø individø gali turëti naudos k¹ nors iš kito gaudamas mainais už k¹ nors, kas reikalinga kitam. Šiems santykiams atsirasti pakako pripažinti tam tikras taisykles, apibrëžianèias, kas kam priklauso ir kaip nuosavybë gali bûti sandoriu perleidžiama kitam“. Pasak F. A. von Hayek’o, abi šalys iš mainø turi tuo daugiau naudos, kuo labiau skiriasi jø poreikiai. Organizacijoje pavieniai jos nariai talkina vienas kitam tik tiek, kiek verèiami siekti tø paèiø tikslø, o katalaksijoje – daugelio visuomenës organizacijø ekonominiame gyvenime – jie pasitarnauja vienas kito poreikiams visai jais nesirûpindami ar net jø nežinodami (katalaksijoje nëra jokios sutartos tikslø hierarchijos ir jokio teisëto ištekliø skirstytojo), ir bûtent „savanaudiški“ tikslai skirtingus individus skatina pasitarnauti vienas kitam. Visos šios mokslininko mintys aiškiai buvo priešingos toms, kuriomis vadovavosi socialistinë sistema, t. y. visos visuomenës sujungimui viena idëja ir tikslu. Suprantama, kad F. A. von Hayek’o oponentams atrodë absurdiškas toks samprotavimas, kad visuomenës nesieja jokie bendri tikslai ir kad j¹ vienija ne tikslø, o priemoniø ryšys. F. A. von Hayek’as neigë ir visuomenës solidarumo galimybê. Kaip akivaizdžiausi¹ bendro visuomenës tikslo apraišk¹ jis ávardijo nacionalizm¹ ir socializm¹ – du didžiausius laisvai civilizacijai gresianèius pavojus. F. A. von Hayek’as, nagrinëdamas individo ir visuomenës kaip kolektyvo ryšá bei jø tarpusavio s¹veikos rezultatus, priëjo gana kategorišk¹ išvad¹: „Individo narystê visuomenëje daryti priklausom¹ nuo to, ar jis pritaria ir s¹moningai palaiko konkreèius kitø visuomenës nariø siekius, reiškia pašalinti pagrindiná tokios visuomenës dinamizmo veiksná“.

F. A. von Hayek’o metodologiniai požiûriai nulëmë ir jo pozicij¹ analizuojant ekonominiø subjektø elgsen¹ rinkos s¹lygomis. Svarbiausi rinkos tvarkos aspektai, F. A. von Hayek’o nuomone, yra kainos ir konkurencija. Anot jo, bûtent kainø mechanizmas yra unikalus bûdas bendrauti sudëtingoje sistemoje, kurioje žinios apie reikšmingus faktus išsklaidytos tarp daugelio individø, o rinka per jos kainø signalus leidžia koordinuoti iš paèios rinkos proceso eigos atsirandanèi¹ informacij¹ visos visuomenës mastu. Kaip F. A. von Hayek’as rašë veikale Kelias á vergovê, be kainø – šio pagrindinio ekonominës informacijos šaltinio „jokiam protui nebûtø ámanoma aprëpti skirtingø žmoniø, besivaržanèiø dël turimø ištekliø, skirtingø poreikiø beribës ávairovës ir pasverti kiekvien¹ iš jø“. Tokiu bûdu kainos yra individualios veiklos, perduodant neapibrëžtas žinias, koordinatoriai. O tokio sisteminio žinojimo atskleidimo procedûros vaidmená atlieka konkurencija, kuri F. A. von Hayek’o veikaluose ágauna filosofiná pobûdá ir nagrinëjama kaip visuomenës organizacijos alternatyviø bûdø informacinis pagrindas. Jei ekonomistai-neoklasikai tobul¹ konkurencij¹ apibrëžë kaip padëtá, kai yra daug mažø ámoniø, kurios visos pardavinëja homogeniškas prekes ir turi vis¹ informacij¹, tai F. A. von Hayek’ui konkurencija – veiksmingas bûdas nukreipti nežinomus išteklius žinomiems tikslams pasiekti. F. A. von Hayek’as savo veikale Filosofijos, politikos, ekonomikos teorijos ir idëjø istorijos nauji tyrimai (1978 m.) rašë: „Konkurencija vertinga tik tuo ir tiek, kiek jos rezultatai yra nenuspëjami ir iš esmës skiriasi nuo tø, kuriø kas nors tikëjosi ar galëjo tikëtis […]. Konkurencijos efektas yra tas, kad kai kurie lûkesèiai neišsipildo, o siekiai nëra ágyvendinami“. Kadangi ámonës niekada negali valdyti remiantis tobulomis žiniomis, jos negali numatyti kokia konkurencijos strategija bus sëkminga, kol jos neišbando. Anot F. A. von Hayek’o, konkurencija – tai „atradimo procesas“.

Kainø informacijos funkcija apima savybê beveik akimirksniu registruoti mažiausius išoriniø s¹lygø pasikeitimus. Taip kiekvienas visuomenës narys gauna galimybê pritaikyti savo sprendimus bendrø ekonominës sistemos pokyèiø visumoje. Konkurencija atlieka šios procedûros pradëjimo vaidmená, kurá reikëtø vertinti kaip proces¹, kurio metu agentai gauna ir perduoda žinias. Dël tarpusavio veiklos proceso, kurio centre atsiranda mainai, agentai átraukia á nuosav¹ elgesio strategij¹ pakeitimus, veikiamus kitø žmoniø elgesio, ir kurie, savo ruožtu, yra supanèios ûkinës veiklos pasikeitimo rezultatas. Konkurencija verèia agentus prisitaikyti, antraip kyla rizika bûti pašalintam iš rinkos.

Kita vertus, kainø sistema nors ir leidžia perduoti egzistuojanèi¹ informacij¹, bet negali sumažinti ateities nežinomybës. Todël sintetinio pobûdžio spontaniškiems reiškiniams analizuoti F. A. von Hayek’as á savo tyrimø rat¹ átraukë ir lûkesèius (numatymus). Kuriant stabilumo pagrindus, spontaniškos struktûros turi savybê áveikti žiniø trûkum¹ dël ateities. Taip jos sudaro „bendras lûkesèiø (numatymø) schemas“ ir patiria tai, kad dauguma lûkesèiø iš tiesø išsipildo. XX a. šešt¹já dešimtmetá svarbiausiu F. A. von Hayek’o tyrinëjimø objektu tapo analizavimas, kokiomis s¹lygomis gali bûti formuojamos ir saugomos šios „lûkesèiø (numatymø)“ struktûros. Ši¹ analizê trijø tomø leidinyje Teisë, ástatymø leidyba ir laisvë (1973 m., 1976 m., 1979 m.), pagrást¹ „teisingo elgesio taisykliø“ principu, jis galiausiai pateikë kaip normø, elgesio taisykliø, tradicijø, paproèiø arba s¹lyginiø susitarimø visum¹. Šios taisyklës sudaro informacinê ekonomik¹ tokia dalimi, kokia fantastiškø žiniø dydis, kurias ji pateikia, pasireiškia ne konkreèia, bet sintetine forma. Abstrakcija yra priemonë priartëti prie sudëtingo realaus pasaulio, kurio mûsø protas nesugeba iki galo suprasti. Ji pateikia t¹ bûd¹, kuris padeda žmonëms prisitaikyti prie daugelio nežinomybës faktø, supanèiø jø veikl¹. Teisingo elgesio taisyklës, F. A. von Hayek’o nuomone, yra atsakymas á žiniø dël ateities trûkumo problem¹. Viena vertus, tiriant abstrakèius žiniø požymius, kurie pasireiškia tose taisyklëse, jos siûlo priemones leidžianèias prisitaikyti ir reaguoti á skirtingas situacijas ateityje. Antra vertus, teisingo elgesio taisyklës leidžia sumažinti nežinojim¹, nes jos pateikia individualios veiklos vykdymo s¹lygas, tuo paèiu išreiškia agentø stabilaus elgesio veikianèioje aplinkoje principus, nurodydamos (per reakcij¹ á skirtingas tipines situacijas) visum¹ s¹lygø arba atsakomøjø veiksmø, pateiktø apibendrinta forma. Teisingo elgesio taisykles padëjo atrinkti laikas ir patirtis; tai tarsi bandymø ir klaidø tyrimas. Šios taisyklës prisitaiko prie aplinkybiø pasikeitimø, kad tik galëtø padëti vykdyti individualius planus. Turëdamos savybê pasikartoti ir reguliariai pasireikšti situacijose, kurias jos sukuria, šios taisyklës tarnauja besiformuojanèiai spontaniškai tvarkai. Juk, anot F. A. von Hayek’o, „Ne visuomenë su tam tikra savo struktûra sukuria jai deramas taisykles, bet taisyklës, kuriomis iš pradžiø vadovaujasi tik nedaugelis, o vëliau – imituojamos daugumos, sukuria specifinës rûšies visuomenê“. Spontaniška tvarka parodo ne k¹ kit¹ kaip teisingo elgesio taisykliø evoliucij¹, nuolatinius taisykliø daliø pasikeitimus, nes jos jau nebetinka prisitaikymui arba ateities numatymui.

Taèiau F. A. von Hayek’as pripažino, kad besitêsiantys žiniø pokyèiai neleidžia planuoti bet kokiø vilèiø, kaip sulaukti sëkmës. L. M. Lackmann’as ši¹ logišk¹ F. A. von Hayek’o mintá dar kiek pastûmëja pirmyn. Jis teigë, kad bet koks rezultato numatymas visuomeninëse ir spontaninio ûkio struktûrose yra neámanomas. Todël klausimas dël kapitalistinës ekonomikos galimybiø savo dalyviams sukurti gerovê, taip pat klausimas dël tokios ekonomikos legatyvumo lieka atviras. Kita vertus, F. A. von Hayek’as nemažai dëmesio savo darbuose skyrë prognozavimui. Taèiau prognozës esmê jis suprato kiek kitaip, nei dauguma ekonomistø. Anot F. A. von Hayek’o, prognozë – tai ne kokiø nors konkreèiø rodikliø reikšmiø vertinimas, o tikëtinos ávykiø eigos nustatymas. Tai vadinamasis pattern prediction. Tokiu bûdu mokslas negali atsisakyti vertinti bûsimos ávykiø eigos, taèiau turëtø bûti atsiribojama nuo konkreèiø skaitmeniniø orientyrø.

F. A. von Hayek’o požiûrá dël spontaninës tvarkos ir dël to, kad ekonominëje teorijoje neámanomas absoliutus konkretumas bei apibrëžtumas vëliau palaikë M. Friedman’as. Užtenka paminëti jo 1953 m. išsakyt¹ tezê, kad „Teorija gali bûti kuriama pagal nerealias ar net klaidingas prielaidas. Mokslui svarbiau prognozuojamoji teorijos galia, o ne jos prielaidø realumas

F. von Wieser’io ir E. von Bohm-Bawerk’o auklëtinis, F. A. von Hayek’as, gyvendamas epochoje, kai klasikinio liberalizmo idëjos buvo laikomos negrážtamai praëjusio laiko atgarsiu, o ekonominio liberalizmo – socialiai kenksmingomis, iki galo liko ištikimas ekonominio liberalizmo principø didelio vertingumo idëjai ir neatsitiktinai laikomas tikruoju neoliberalizmo tëvu (kuriam, tenka pripažinti, niekada nerûpëjo demokratija kaip socialinë vertybë). Šios ištikimybës në kiek nesusilpnino nei tai, kad jis pralaimëdavo mokslinius ginèus (pavyzdžiui, debatus su J. M. Keynes’u ir jo šalininkais ketvirtajame dešimtmetyje), nei tai, kad jo idëjos buvo ignoruojamos. (Beje, dar septintojo dešimtmeèio pabaigoje J. R. Hicks’as galëjo dr¹siai rašyti: „Kai 1890–1930 metø ekonominës minties istorija buvo parašyta, pagrindiniu dramos personažu [] tapo profesorius Hayek’as. Jo ekonominiai darbai [] beveik nežinomi šiuolaikiniams studentams, ir dabar sunku ásivaizduoti, kad buvo laikas, kai Hayek’o naujos teorijos konkuravo su Keynes’o naujomis teorijomis“). Bëgant metams, šis F. A. von Hayek’o ásitikinimas liberaliø idëjø teisingumu tik stiprëjo. Taèiau jo liberalizmas nebuvo „naivus“ XVIII a. liberalizmas. Nebuvo jis ir XIX a. „áprastas“ liberalizmas. Savo ištikimybê liberalizmui F. A. von Hayek’ui teko nuolat tikrintis. Šio mokslininko liberalizmas, kurio savotišku moto galima laikyti jo propaguot¹ princip¹ „Individo laisvës politika yra vienintelë tikrai pažangi politika“ iškentëtas jo paties, o argumentai „pririšti“ prie XX a. realijø. Todël F. A. von Hayek’as individo ir jo laisvës santyká suvokë kiek kitaip nei A. Smith’as, ir já formulavo taip: „Laisvë yra tokia bûklë, kai kiekvienas gali naudotis savo žiniomis savo tikslams“. Vadinasi, galima daryti išvad¹, kad F. A. von Hayek’o išpažástamos vertybës nëra taip lengvai apèiuopiamos. Viena vertus, jis gina individo laisvê kaip aukšèiausi¹já gërá, kurá gina individo teises pripažástanti etinë tradicija. Antra vertus, argumentai, kuriais jis gina rinkos tvark¹ kaip atradimø bei informacijos generavimo mechanizm¹, leidžia manyti, kad svarbiausia vertybë jam yra ne laisvë, o žiniø maksimizavimas. Prie F. A. von Hayek’o nuopelnø liberalizmui galima priskirti ir tai, kad jis atliko pagrindiná vaidmená 1947 m. balandžio 10 d. ákuriant Mont Pelerino draugij¹ (pagal kalno prie Genfo ežero Šveicarijoje, kur vyko pirmasis draugijos, suteikusios galimybê savo nariams iš viso pasaulio padiskutuoti apie politinës ir ekonominës laisvës sieká bei išlaikym¹, susitikimas, pavadinim¹). Ši draugija palaikë gyvus klasikinio liberalizmo idealus pokario laikotarpiu, kai jie jau buvo užmirštami. Tarp Mont Pelerino draugijos ákûrëjø buvo ir 1976 m. Nobelio premijos laureatas M. Friedman’as, K. Popper’is, L. von Mises’as, Walter’is Lippmann’as bei Salvador’as de Madariaga – asmenybës, išpažinusios vakarietiškas vertybes. Jos aktyvus narys ir 1976–1978 m. prezidentas buvo 1982 m. Nobelio premijos laureatas George’as J. Stigler’is. Apskritai, šios bendrijos, kurios nariai ir šiais laikais nuolat reguliariai susitinka ávairiose pasaulio vietose, prezidentø vardus galima skaityti kaip ekonominës politikos lyderiø istorij¹. Šeštojo dešimtmeèio pradžioje tai buvo W. Ropke, L. Erhard’o mokytojas, atlikês ne paskutiná vaidmená formuojant Vakarø Vokietijos ekonominê koncepcij¹ bei j¹ ágyvendinant „auksiniais“ šios šalies gyvenimo metais. Septintojo dešimtmeèio pradžioje tai buvo M. Friedman’as, vienas didžiausiø radikaliojo neoliberalizmo propagandininkø, Pasaulio banko ir JAV prezidentø patarëjas, aštuntojo dešimtmeèio pradžioje tai buvo J. M. Buchanan’as, o devint¹já dešimtmetá – Gary’is Becker’is, ekonominëje ûkio veikloje naudojam¹ išlaidø-naudos apskaitos sistem¹ pritaikês ir meilës, religijos, nusikalstamumo sritims, bei 1992 m. laimëjês Nobelio premij¹ ekonomikos srityje.

Reikia paminëti ir F. A. von Hayek’o požiûrá á kolektyviná bei organizaciná m¹stym¹. Kalbëdamas apie kolektyv¹, jis aiškiai skyrë vadinam¹j¹ Didži¹j¹ visuomenê ir organizacij¹. F. A. von Hayek’o vartojama s¹voka kolektyvinis m¹stymas, pagal savo turiná gali bûti suprantama ir kaip grupës individø – kolektyvo m¹stymas, siekiant užsibrëžto tikslo ir kaip visos visuomenës m¹stymas. Bet kuriuo atveju tai atribojama nuo individo apskritai. Kolektyvizmo naud¹ F. A. von Hayek’as suprato ir pateisino tiek, kiek ji galëjo duoti naudos atskiram individui. Anot jo, „kolektyvinis interesas tampa bendras tik tada, kai visi suvokia, kad atskirø grupiø kolektyviniø interesø tenkinimas pagal tam tikr¹ savitarpiškumo princip¹, jiems atneša daugiau naudos nei primeta kaštø“. Todël „kolektyviniu sutarimu atliekamas veiksmas galimas tik tais atvejais, kai ankstesnëmis pastangomis jau yra suformuota bendra nuomonë, jau susitarta dël siektinø tikslø ir lieka tik jau pripažintø galimybiø atrankos, o ne naujø galimybiø atradimo problema“. F. A. von Hayek’as teigë, kad klaidinga manyti, jog visi kolektyviniai interesai yra bendri visuomenës interesai, taèiau daugeliu atvejø kolektyviniø interesø tenkinimas aiškiai prieštarauja bendriesiems visuomenës interesams. Jis, kaip niekas kitas, pagrindë tezê, kad „mažumos nuomonë gali bûti ir teisinga, taèiau dauguma klysta visada“.

Dar viena kolektyvinio m¹stymo apraiškø – organizacinis m¹stymas, o kartu – organizacijos siekiami tikslai. Jø atžvilgiu F. A. von Hayek’as nebuvo toks kategoriškas kaip dël bendrø visos visuomenës tikslø, taèiau ir á organizaciná m¹stym¹ jis žvelgë šiek tiek ironiškai ir skeptiškai vertino organizacinio m¹stymo atgimim¹. F. A. von Hayek’as rašë: „Viena iš priežasèiø, kodël mûsø laikais vis labiau ryškëja organizacinio m¹stymo atgimimas ir menkëja rinkos tvarkos funkcionavimo supratimas, yra ta, kad vis daugiau visuomenës nariø dirba didelëse organizacijose ir todël jø supratimo horizontas apsiriboja tokiø organizacijø vidinës struktûros supratimu. […] Šiuolaikinës organizacinës technologijos pažanga ir neregëtai išsiplëtês konkreèiø užduoèiø diapazonas sukûrë ásitikinim¹, kad nëra ribø tam, k¹ gali pasiekti organizacija. [] Kita organizacinio m¹stymo ásivyravimo priežastis yra ta, jog naujø organizaciniø taisykliø kûrimas daugeliu požiûriø buvo toks sëkmingas, jog žmonës nustojo suvokti, kad platesnioji tvarka, pagal kuri¹ veikia organizacijos, yra kito tipo taisyklëmis, kurios nebuvo sukurtos siekiant konkretaus numatomo tikslo, o atsirado kaip bandymø ir klaidø proceso rezultatas; ir šis rezultatas akumuliuoja didesnê patirtá nei ta, kuri¹ savo protu gali aprëpti atskiras žmogus“.

Apibendrinant galima teigti, kad F. A. von Hayek’o socialiniø-ekonominiø idëjø reikšmë yra didžiulë. Ji susijusi su ekonominës pasaulëžiûros ir mikroekonomikos metodologijos plëtra (savo knygoje Mokslo kontrrevoliucija (1951 m.) F. A. von Hayek’as neleido suabejoti tuo, kad jam teorinës mokslo žinios visuomet buvo svarbesnës nei empirinës), mëginimu ekonominiuose tyrimuose integruoti makro- ir mikro- požiûrius, išsprêsti ekonomikos piniginio ir barterio modeliø dichotomij¹. F. A. von Hayek’o teorija apëmë visuomenës elgesio ir pasirinkimo filosofij¹ bei saugo mus nuo ekonominiø eksperimentø, susijusiø su valstybës kišimosi á ûkiná gyvenim¹ plëtra.

Kontrolinës užduotys ir klausimai

1. Apibûdinkite austrø mokyklos metodologinius ypatumus.

2. Atskleiskite C. Menger’io pasiûlyto gërybiø skirstymo á žemesnës ir aukštesnës eilës gërybes pagal komplementarumo (papildymo) princip¹ esmê.

3. Kaip C. Menger’is apibûdino ekonominiø gërybiø vertës (vertingumo) atsiradimo prigimtá? Kas sudaro jo priskyrimo teorijos esmê?

4. Parodykite C. Menger’io koncepcijos apie „Robinzono ûká“ ir ekonominius mainus tarpusavio ryšá.

5. Kaip E. von Bohm-Bawerk’as traktavo vertës (vertingumo) kategorij¹ ir mažëjanèio naudingumo princip¹?

6. Kas bûdinga E. von Bohm-Bawerk’o kapitalo ir procento teorijai?

7. Koks yra E. von Bohm-Bawerk’o lûkesèiø teorijos turinys? K¹ jis priskyrë prie gamybos „aplinkiniø“ ir „tiesioginiø metodø“?

8. Palyginkite C. Menger’io ir E. von Bohm-Bawerk’o mokym¹ apie gërybes ir mainus. Ar E. von Bohm-Bawerk’o procento teorija pakeièia C. Mengerio naudojimo teorij¹?

9. Palyginkite E. von Bohm-Bawerk’o lûkesèiø teorij¹ ir K. Marx’o pridedamosios vertës teorij¹.

10. Kodël F. von Wieser’á galima priskirti ekonominës minties subjektyviosios krypties atstovams?

11. Apibûdinkite F. von Wieser’io alternatyviø kaštø ir priskyrimo teorij¹.

12. Koks buvo F. von Wieser’io požiûris á privaèi¹ nuosavybê ir privaèi¹ verslininkystê?

13. Kuo skyrësi F. von Wieser’io ir E. von Bohm-Bawerk’o suminio naudingumo nustatymo bûdai?

14. Palyginkite neoaustriškosios ir neoklasikinës mokyklø idëjas.

15. Aptarkite neoaustriškosios mokyklos atstovø L. von Mises’o, F. A. von Hayek’o ir M. N. Rothbard’o svarbiausias ekonomines idëjas.

LITERATÛRA

Bohm-Bawerk E. The Positive Theory of Capital. In: George D. Huncke (trans.), Capital and Interest, vol. II. – South Holland, Ill.: Libertarian Press, 1959 [1889].

Menger C. Principles of Economics. James Dingwall and Bert F. Hoselitz (trans.). – Glencoe, Ill.: Free Press, 1950 [1871].

Wieser F. Natural Value. A. Malloch (trans.) and William Smart (ed.). – New York: Kelley and Millman, 1956 [1889].

Wieser F. Social Economics. A Ford Hinrichs (trans.). – New York: A. M. Kelley, Publishers, 1967 [1914].

Hajekas von F. A. Teisë, ástatymø leidyba ir laisvë. – Vilnius: Eugrimas, 1998.

Hajekas von F. A. Kelias á vergovê. – Vilnius: Mintis, 1991.

Hyek F. Individualism and Economic Order. – Chicago: University of Chicago Press, 1980.

Hayek F. Capitalism and the Historians. – London: Routledge and Kegan Paul, 1954.

Hayek F. (ed.). Collectivist Economic Planning. – London: George Routledge and Sons, 1935.

Hayek F. The Constitution of Liberty. – Chicago: The University of Chicago Press, 1960.

Hayek F. New Studies in Philosophy, Politics, Economics and the History of Ideas. – Chicago: University of Chicago Press, 1978

Hayek F. The Counter–Revolution of Science. – Indianapolis: Liberty Press, 1979.

Hayek F. Law, Legislation and Liberty. – Chicago: The University of Chicago Press, 1973–1979.

Hayek F. The Fatal Conceit: The Errors of Socialism. – Chicago: The University of Chicago Press, 1989.

Mises L. Liberalizmas. – Kaunas: Lietuvos Verslininkø S¹junga, 1994

Mises von L. Ekonominë politika. Mintys šiandienai ir rytdienai. – Kaunas: Lietuvos Verslininkø S¹junga, 1992.

Mises von L. Human Action. – Chicago: Contemporary Books, 1963.

Mises von L. Socialism. An Economic and Sociological Analysis. – New Haven: Yale University Press, 1951.

Mises von L. Liberalism. In the Classical Tradition. – New York: Irvington-on-Hudson, 1985.

Mises von L. Planned Chaos. – New York: Irvington-on-Hudson, 1977.

Mises von L. On the Manipulation of Money and Credit. – New York: Free Market Books, 1978.

Mises von L. The Anti-Capitalistic Mentality. – Pensylvania: Libertrin Press, 1990.

Mises von L. The Theory of Money and Credit. – Indianapolis: Liberty Fund, 1981.

Mises von L. Epistomological Problems of Economics. – New York: New York University press, 1976.

Mises von L. Economic Calculation in the Socialist Commonwealth. – Ausburn: The Ludwig von Mises Institute, 1990 [1920].

Mises von L. The Ultimate Foundation of Economic Science: An Essay on Method. – Princeton, New Jersey: D. Van Nostrand, 1962.

Rothbard M. For a New Liberty. – New York: Collier Macmillan Publishers, 1978.

Rothbard M. Man, Economy and State. – Los Angeles: Nash Publishing, 1961.

Rothbard M. Power and Market. – Menlo Park: Institute for Human Studies, 1970.

Rothbard M. The Ethics of Liberty. – Atlantic Highlands: Humanities Press, 1982.

Lange O., Taylor F. On the Economic Theory of Socialism. – Minneapolis: University of Minnesota Press, 1938.

Šalèius P. Raštai: Teorinë ekonomika ir ekonominës minties istorija / Redkol.: V. Lukoševièius (sudaryt.) ir kt. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 355-360.

Degutis A. Individualizmas ir visuomeninë tvarka. – Vilnius: Eugrimas, 1998. – P. 49-132; 249-277.

Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 322-352.

Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 146-159.

Negishi T. History of Economic Theory. – New York: Elsevier Science Publishers B. V., 1989. – P.

Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 385-391; 402-408.

Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 529-546.

Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 170-174; 194-198; 277-278.

Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 240-249.

Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 366-374.

Neoclassical Economic Theory, 1870 to 1930. / edited by K. Hennings and W. J. Samuels. – Boston: Kluwer Academic Publishers, 1990. – P. 151-200.

Hicks J. R., Weber W. (eds.). Carl Menger and the Austrian School of Economics. – Oxford: Clarendon Press, 1973.

Kuenne R. E. Eugen von Bohm-Bawerk. – New York: Columbia University Press, 1971.

Littlechild S. Austrian Economics. 3 vols. – Aldershot: Edward Elgar, 1990.

Alter M. Carl Menger and the Origins of Austrian Economics. – Boulder, CO: Westview Press, 1990.

Schumpeter J. A. Ten Great Economists: from Marx to Keynes. – London: George Allen & Unwin Ltd., 1952. – P. 80-90; 143-190; 298-301.

Butler E. Ludwig von Mises. – Aldershot: Gower, 1983.

Butler E. Hayek, His Contribution to the Political and Economic Thought of Our Time. – London, Gower, 1983.

Garrison R., Kirzner I. Fridrich August von Hayek. – London: New Palgrave, 1989.

Grassl W., Smith B. (eds.). Austrian Economics: Historical and Philosophical Background. – New York: New York University Press, 1986.

Taylor T. C. An Introduction to Austrian Economics. – Cato Institute, 1980.

White L. The Methoology of the Austrian School Economists. – New York: Center for Libertarin Studies, 1977.

Cubeddu R. The Philosophy of the Austrian Schooll. – London: Routledge, 1993.

XIX – XX С

I / Под ред. В. А. Жамина, Е. Г. Василевского. –

. / М. Н. Рындина, Е. Г. Василевский, В. В. Голосов и др. –

o pед. Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C

C

–