CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

Centrinis bankas ir jo vaidmuo ekonomikoje - Makroekonomika

ekonomika

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

K A U N O T E C H N O L O G I J O S U N I V E R S I T E T A S

Socialinių mokslų fakultetas

Centrinis bankas ir jo vaidmuo ekonomikoje

Makroekonomika

A. Lietuvos centrinio banko veiklos principai ir vaidmuo ekonomikoje

1. Bendra informacija

1.1 Tikslas

Lietuvos bankas yra Lietuvos Respublikos centrinis bankas, kurio pagrindinis tikslas - siekti kainų stabilumo. Siekdamas io tikslo Lietuvos bankas yra nepriklausomas nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei kitų valstybės įstaigų. (JAV centrinis bankas – tai Vyriausybės institucija.)

1.2 Funkcijos

Lietuvos bankas, įgyvendindamas pagrindinį tikslą atlieka ias funkcijas:

- vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją;

- formuoja ir vykdo pinigų politiką;

- nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą;

- valdo, naudoja Lietuvos banko u˛sienio atsargas ir jomis disponuoja;

- atlieka valstybės i˛do agento funkcijas;

- iduoda bei ataukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms ir leidimus u˛sienio valstybių kredito įstaigų skyrių bei atstovybių steigimui, pri˛iūri jų veiklą ir nustato jų finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;

- kuria ir valdo tarpbankinę lėų pervedimo sistemą ir nustato reikalavimus tarpbankinės lėų pervedimo sistemos dalyviams;

- renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegia ios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą.

1.3 Valdymas ir struktūra

Lietuvos bankui vadovauja banko valdyba, kurią sudaro pirmininkas, trys jo pavaduotojai ir septyni nariai.

Lietuvos banko darbą organizuoja valdybos pirmininkas. Lietuvos banko valdybos pirmininką penkeriems metams skiria Seimas Prezidento teikimu. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojus ir valdybos narius devyneriems metams skiria Prezidentas Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu. Lietuvos banko valdyba, iskyrus pirmininką ir vieną pirmininko pavaduotoją, atnaujinama trečdaliu kas treji metai.

Einamuosius Lietuvos banko reikalus tvarko deimt departamentų: Pinigų politikos, Rinkos operacijų, Kredito įstaigų prie˛iūros, Tarptautinių ryių, Atsiskaitymų centras, Kasos, Apskaitos, Informacinių technologijų, Ūkio, Vindikacijos.; penki savarankiki skyriai (Vidaus audito, Juridinis, Organizacijos ir personalo, Bendrasis, Ryių su visuomene) ir Lietuvos banko įstaigos Kaune ir Klaipėdoje.

1.4 Departamentai

Pinigų politikos - formuoja Lietuvos banko pinigų politikos strategiją, kuria ir tobulina Lietuvos banko pinigų politikos priemones bei jų taikymą.

Rinkos operacijų - valdo alies oficialiąsias tarptautines atsargas.

Kredito įstaigų prie˛iūros - pri˛iūri, ar kredito įstaigos vykdo įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus bei tarptautinius rekomenduojamus saugios ir patikimos bankininkystės standartus.

Tarptautinių ryių - u˛tikrina Lietuvos banko dalyvavimą Lietuvos pasirengimo narystei Europos Sąjungos procesuose, Lietuvos banko atstovavimą tarptautinėse institucijose.

Atsiskaitymų centras - u˛tikrina tarpbankinės lėų pervedimo bei atsiskaitymų sistemos funkcionavimą, nuolatinį jos tobulinimą.

Kasos - u˛tikrina kokybikų ir saugių grynųjų pinigų ileidimą ir susidėvėjusių iėmimą i apyvartos, komercinių bankų kasinio aptarnavimo vykdymą.

Apskaitos - tvarko apskaitą, rengia finansinę atskaitomybę.

Informacinių technologijų - rengia ir įgyvendina banko informacinių technologijų strategiją, administruoja banko informacines sistemas.

Ūkio - sudaro optimalias darbo sąlygas darbuotojams, u˛tikrina ilgalaikio materialaus turto reikiamą techninę būklę ir eksploatavimą.

Vindikacijos - u˛tikrina kompleksinę Lietuvos banko turto, saugomų vertybių, darbuotojų ir informacijos apsaugą;

1.5 Savarankiki skyriai

Vidaus audito - audituoja visą banko veiklą, teikia rekomendacijas dėl veiklos tobulinimo bei vidaus kontrolės sistemos efektyvumo.

Juridinis - teisinėmis priemonėmis padeda vykdyti ir realizuoti Lietuvos banko funkcijas ir teises.

Organizacijos ir personalo - įgyvendina Lietuvos banko personalo ir organizacijos valdymo politiką, koordinuoja strateginį veiklos planavimą banke.

Bendrasis skyrius - organizuoja visus su ratvedyba susijusius reikalus bei bendrųjų reikalų tvarkymą.

Ryių su visuomene - teikia informaciją visuomenei bei ˛iniasklaidai apie Lietuvos banko veiklą.

Skyriai Kaune ir Klaipėdoje - aptarnauja jiems priskirtų alies zonų komercinius bankus, jų skyrius grynaisiais pinigais.

1.6 Lietuvos banko struktūra (schema)

1.7 Atskaitomybė ir informavimas apie veiklą

Lietuvos bankas savo veikloje vadovaujasi atskaitomybės prie visuomenę ir skaidrumo principais. Platesnis įvairios informacijos apie savo veiklą, o taip pat ir kitų finansinių bei ekonominių duomenų atskleidimas padeda u˛tikrinti ne tik Lietuvos banko veiklos, bet ir bendrą alies skaidrumą. Tai savo ruo˛tu lemia nuolat augančio alies ekonominio ir finansinių sektorių funkcionavimo patikimumą.

Laikydamasis skaidrumo praktikos, kiekvienais metais Lietuvos bankas skelbia metinę finansinę ataskaitą kartu su auditoriaus ivada. Taip pat vieai skelbia ir leid˛ia atskiru leidiniu metinę ataskaitą, kurioje pateikia informaciją apie pagrindinius pinigų politikos u˛davinius ir jų vykdymą, pinigų politikos operacijas, veiklą vykdant kredito įstaigų prie˛iūrą ir kitas įstatymų numatytas funkcijas bei apie alies makroekonominę padėtį - pokyčių alies ekonomikoje ir finansų rinkose analizę, taip pat apie banko finansinę būklę ir veiklos rezultatus.

Lietuvos bankas leid˛ia mėnesinius ir ketvirtinius biuletenius, kuriuose pateikiama informacija ne tik apie savo veiklą, bet ir platus spektras finansinės bei makroekonominės informacijos.

Laikydamasis principo, kad tokia informacija turi būti skelbiama periodikai ir i anksto ˛inomu laiku, Lietuvos bankas yra prisijungęs prie tarptautinių Duomenų platinimo specialiųjų standartų ir u˛tikrina jų taikymą Lietuvoje.

Taip pat Lietuvos bankas du kartus per metus informuoja Lietuvos Respublikos Seimą apie pagrindinio tikslo įgyvendinimą.

2. Pinigų politika

Svarbiausias pinigų politikos tikslas - siekti Lietuvos Respublikos kainų stabilumo, kuris įgyvendinamas įstatymų nustatyta tvarka pasirenkant bazinę valiutą ir ilaikant fiksuotą lito kursą. Fiksuotas kursas tokioje ma˛oje ir atviroje alyje kaip Lietuva, leid˛ia pasiekti santykinį kainų stabilumą ilguoju laikotarpiu, sudarant neinfliacines sąlygas ekonomikai augti. Priimti sprendimai dėl lito susiejimo su euru ne tik leis pasiekti infliaciją, artimą Ekonominei ir pinigų sąjungai, bet ir spartins integraciją ir konvergenciją su Europos Sąjunga.

Lietuvos banko pinigų politiką ir jos priemonių naudojimą lemia fiksuoto lito kurso re˛imas ir Lietuvos banko neribotu mastu atliekamas litų keitimas į bazinę valiutą ir bazinės valiutos į litus bei Lietuvos banko įsipareigojimų litais visiko padengimo Lietuvos banko laikomomis aukso ir konvertuojamosios u˛sienio valiutos atsargomis principas.

Lietuvos banko pinigų politikos strategiją, jos principus, tarp jų pinigų politikos priemonių naudojimą, nusako Lietuvos banko 1999 metais liepos 1 dieną priimtos Lietuvos banko 'Pinigų politikos priemonių taikymo kryptys'.

3. U˛sienio atsargų valdymas

Lietuvos bankas valdo u˛sienio atsargas įgyvendindamas LB pagrindinį tikslą ir u˛tikrindamas lito kurso reguliavimo sistemos patikimumą: Lietuvos banko ileisti į apyvartą litai turi būti visikai padengti aukso ir konvertuojamosios valiutos atsargomis. Lietuvos Respublikos u˛sienio atsargas sudaro: auksas, u˛sienio valiuta, turtas u˛sienio valiuta u˛sienyje, specialiosios skolinimosi teisės (SST) ir atsargos Tarptautiniame valiutos fonde, kitos visuotinai pripa˛įstamos u˛sienio atsargos.

3.1 U˛sienio atsargų valdymo principai

Lietuvos banko valdyba, siekdama u˛tikrinti u˛sienio atsargų saugumą, likvidumą ir pelningumą, nustato pagrindinius u˛sienio atsargų investavimo principus, riziką ribojančius normatyvus (ribodama kredito, valiutų kursų ir palūkanų normų riziką), atsakomybę ir kompetencijos pasidalijimą investuojant u˛sienio atsargas.
Lietuvos bankas investuoja u˛sienio atsargas, sudarydamas sandorius su u˛sienio ir tarptautinėmis finansų ir kredito institucijomis. Did˛ioji dalis u˛sienio atsargų investuojama įsigyjant Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) alių centrinių vyriausybių, vyriausybinių agentūrų ir tarptautinių finansinių institucijų ileistus vertybinius popierius. U˛sienio atsargos investuojamos ir į terminuotuosius indėlius ių alių komerciniuose bankuose.
Lietuvos bankas, investuodamas Lietuvos u˛sienio atsargas, vadovaujasi susiklosčiusia tarptautine centrinių bankų u˛sienio atsargų investavimo praktika bei Lietuvos banko valdybos patvirtintomis taisyklėmis.

4. I˛do agento veikla

Lietuvos bankas, vykdydamas valstybės i˛do agento funkcijas, organizuoja Finansų ministerijos alies viduje ileid˛iamų Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių (toliau - VVP) pardavimo aukcionus, ipirkimus ir palūkanų u˛ juos imokėjimus.

Aukcionai vykdomi vadovaujantis Lietuvos banko valdybos patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių aukciono nuostatais.

4.1 Dalyvavimas VVP aukcionuose

Aukciono dalyviais gali būti Lietuvos banko valdybos patvirtintuose Reikalavimuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių aukciono dalyviams idėstytus reikalavimus ir kriterijus atitinkantys ir su Lietuvos banku sudarę Aukciono dalyvio sutartį:

- Lietuvos Respublikos komerciniai bankai ir u˛sienio bankų filialai (skyriai), veikiantys Lietuvos Respublikoje;

- Lietuvos Respublikos finansų maklerio įmonės, turinčios Vertybinių popierių komisijos suteiktą „A“ kategoriją;

- u˛sienio alių finansų ir kredito įstaigos.

5. Kredito įstaigų prie˛iūra

Kredito įstaigų prie˛iūros tikslas - stebėti ar kredito įstaigos vykdo įstatymų ir Lietuvos banko teisės aktų nustatytus, bei Tarptautinių apskaitos standartų (TAS) ir Bazelio komiteto sprendimų rekomenduojamus saugios ir patikimos bankininkystės standartus.

4.1 Bankų veiklos riziką ribojantys normatyvai ir reikalavimai

Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatyme yra nustatyti bankų veiklos riziką ribojantys normatyvai, kuriuos privalo vykdyti visi Lietuvos komerciniai bankai. Normatyvų dyd˛ius ir jų apskaičiavimo metodiką nustato Lietuvos bankas. Yra nustatyti ie veiklos riziką ribojantys normatyvai: kapitalo pakankamumo, likvidumo, maksimalios atviros pozicijos u˛sienio valiuta ir tauriaisiais metalais, maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui ir didelių paskolų normatyvai. Lietuvos bankas teisės aktais gali nustatyti kitus normatyvus, neprietaraujančius Bazelio bankų prie˛iūros komiteto rekomendacijoms ir Europos Sąjungos direktyvoms.

- Kapitalo pakankamumo normatyvas - banko skaičiuotino kapitalo ir turto (aktyvų) bei nebalansinių įsipareigojimų, įvertintų pagal riziką santykis, turi būti ne ma˛esnis kaip 10 procentų.

- Likvidumo normatyvas - banko likvidaus turto santykis su einamaisiais įsipareigojimais negali būti ma˛esnis negu 30 procentų.

- Maksimalios atviros pozicijos u˛sienio valiuta ir tauriaisiais metalais normatyvas - leid˛iamas bendrosios atviros pozicijos dydis - ne daugiau kaip 25 procentų banko kapitalo, o vienos valiutos ar tauriųjų metalų atviros pozicijos dydis - ne daugiau kaip 15 procentų banko kapitalo.

- Maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui normatyvas - paskolų suma vienam skolininkui neturi viryti 25 procentų banko kapitalo.

- Didelių paskolų normatyvas - banko suteiktų didelių paskolų bendroji suma neturi viryti 800 procentų banko kapitalo.

- Taip pat Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatyme nustatyta, kad bendra banko investicijų į kitų įmonių akcijas ar kapitalą suma negali būti didesnė kaip 40 procentų banko kapitalo, o banko investicijų į vienos įmonės akcijas ar kapitalą suma negali būti didesnė kaip 10 procentų banko kapitalo. ios nuostatos netaikomos banko investicijoms į įmonių, kurios pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir Lietuvos banko teisės aktus priskirtos kreditine ir finansine veikla besiverčiančioms įmonėms, akcijas ar kapitalą. Bankui draud˛iama įsigyti įmonės, kuri valdo io banko akcijų paketą, akcijų ar būti tos įmonės bendrasavininkiu. Taip pat bankas gali skolinti su banku susijusiems asmenims ne daugiau kaip 10 procentų banko kapitalo. Banko pagrindinis kapitalas negali būti ma˛esnis u˛ Lietuvos banko nustatytą minimalų pagrindinio kapitalo dydį (kuris iuo metu sudaro 5 mln. eurų litų ekvivalentu).

6. Pinigų ileidimas ir iėmimas i apyvartos

Pinigų emisijos teisę turi tik Lietuvos bankas. Jis ileid˛ia ir iima i apyvartos Lietuvos Respublikos pinigus, taip pat nustato jų nominalus, skiriamuosius, apsaugos ir mokumo po˛ymius, pakeičia juos kitais, organizuoja pinigų gaminimą, gabenimą bei saugojimą, nustato susidėvėjusių ir sugadintų pinigų iėmimo i apyvartos, jų keitimo bei naikinimo tvarką, sudaro atsarginius banknotų ir monetų fondus, atlieka litų banknotų ir monetų bei centų monetų ekspertizę.

7. Tarpbankinė lėų pervedimo sistema

Lietuvoje tarpbankinių atsiskaitymų paslaugas teikia Lietuvos bankas. Teikdamas ias paslaugas, Lietuvos bankas kuria ir valdo tarpbankinę lėų pervedimo sistemą TARPBANK, atsako u˛ jos nenutrūkstamą veiklą ir nustato reikalavimus jos dalyviams.

7.1 Tarpbankinė lėų pervedimo sistema

Bendra informacija

Sistema TARPBANK yra nustatyto laiko tarpbankinė lėų pervedimo sistema, taikoma atliekant didelės ir ma˛os vertės tarpbankinius mokėjimus bei atsiskaitant pinigais u˛ vertybinių popierių sandorius. Tai vienintelė alyje veikianti tarpbankinė lėų pervedimo sistema. Atsiskaitymai atliekami litais. Sistemą eksploatuoja ir sistemos dalyvius administruoja Lietuvos banko Atsiskaitymų centras.

Sistemos TARPBANK veikimą reglamentuoja Lietuvos banko tarpbankinės lėų pervedimo sistemos taisyklės, patvirtintos Lietuvos banko valdybos 2001 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 149, bei dvialės Lietuvos banko ir sistemos dalyvių sudarytos banko sąskaitos sutartys.

Sistemą TARPBANK 1994 metais sukūrė Lietuvos banko specialistai. Lietuvos bankas siekia, kad sistema nuolat atitiktų jos dalyvių poreikius, būtų praktika ir veiksminga. Todėl Lietuvos bankas ją nuolat tobulina ir plėtoja. Be to, sistemos pakeitimus lemia naujų Lietuvos banko pinigų politikos priemonių įgyvendinimas ir bendro Lietuvos banko jungtinio tinklo plėtra. 1997 metų pirmoje pusėje buvo realizuotas atsiskaitymų u˛ atpirkimo sandorius mechanizmas, 1998 metų prad˛ioje - vienos nakties paskolų teikimo mechanizmas. 2001 m. sistema TARPBANK modernizuota. Mokėjimo nurodymo formate įvesti papildomi mokėjimo nurodymo rekvizitai. Tai suteikė galimybę sistemos dalyviams atsisakyti ratikų mokėjimo dokumentų persiuntimo patu. Informacijai perduoti sistemoje pradėta naudoti Frame Relay duomenų perdavimo technologija, kuri padidina informacijos perdavimo greitį ir u˛tikrina auktesnį informacijos perdavimo saugumo lygį.

Lietuvos bankas iuo metu kuria naują tarpbankinę lėų pervedimo sistemą, skirtą tarpbankiniams atsiskaitymams atlikti realiu laiku (didelės vertės ir skubiems mokėjimams) ir nustatytu laiku (ma˛os vertės mokėjimams). Projekte numatytas ir naujos vertybinių popierių atsiskaitymo sistemos kūrimas. Sistema u˛tikrins ne tik vertybinių popierių pervedimo ir atsiskaitymo pinigais vienalaikikumo principo įgyvendinimą, bet ir suteiks galimybę realiu laiku atsiskaityti u˛ vertybinių popierių sandorius. Tarpbankinė lėų pervedimo sistema kuriama atsi˛velgiant į naujausių technologijų plėtrą ir vadovaujantis tarptautiniais standartais, kurie padės u˛tikrinti auktą sistemos saugumo lygį ir jos atliekamų operacijų patikimumą. Tarptautinių atsiskaitymų banko Mokėjimo ir atsiskaitymo sistemų komiteto parengti Sistemikai svarbių mokėjimo sistemų pagrindiniai principai yra standartas, kurio atitikimo Lietuvos bankas siekia, kurdamas naują sistemą.

7.2 Dalyvavimas sistemoje TARPBANK

Sistemoje TARPBANK dalyvauja visi Lietuvos Respublikos komerciniai bankai, turintys banko licenciją ir u˛sienio bankų skyriai, turintys Lietuvos banko leidimą veikti alyje. Sistemoje taip pat dalyvauja kai kurių komercinių bankų skyriai, kurie jungiasi prie sistemos informacijos apie mokėjimus apsikeitimo tikslu, vertybinių popierių rinkos dalyviai: Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas, Lietuvos Respublikos komercinių bankų ir u˛sienio bankų skyrių, veikiančių Lietuvoje finansų maklerio padaliniai ir Lietuvos Respublikos finansų maklerio įmonės, turinčios Vertybinių popierių komisijos licenciją ir jos pri˛iūrimos. Vertybinių popierių rinkos dalyviai sistemoje atsiskaito tik u˛ vertybinių popierių sandorius.

7.3 Sistemos TARPBANK veikimo tvarka

Sistema TARPBANK veikia kiekvieną darbo dieną. Mokėjimo nurodymai į sistemą priimami nuo 8.00 iki 15.00 valandos, kliringas ir atsiskaitymas atliekamas 11.00 ir 15.00 valandą. Apsikeitimas mokėjimo nurodymų informacija ir jos apdorojimo procesai sistemoje yra visikai automatizuoti. Sistemos TARPBANK mokėjimo nurodymų ir su mokėjimais susijusi informacija pateikiama koduotais praneimais. Praneimų standartai yra originalūs sistemos TARPBANK standartai, kuriuos nustato Lietuvos bankas. Informacija su dalyviais apsikeičiama naudojant saugaus elektroninio pato programų įrangą iorės telekomunikaciniu ir Lietuvos banko jungtiniu tinklais. Sistema atlieka dalyvių pateiktų mokėjimo nurodymų informacijos loginę kontrolę jos priėmimo metu. Jei mokėjimo nurodymų informacija netenkina sistemai nustatytų sąlygų, nurodymas nedelsiant grą˛inamas pateikėjui. Priimti mokėjimo nurodymai įraomi į mokėjimo eiles. Mokėjimo eilėse nurodymai idėstomi pagal jų mokėjimo prioritetą, kurį nustato dalyvis, ir nurodymo gavimo laiką. Dalyviai gali ataukti bet kurį mokėjimo eilėse esantį mokėjimo nurodymą arba pakeisti jo prioritetą (sistemai pateikti galima dviejų prioritetų nurodymus: skubius ir įprastus).

Kliringo metu atliekama įvertinimo procedūra: nustatoma, kuriems sistemos dalyvio mokėjimo nurodymams įvykdyti u˛teks sistemos dalyvio turimų ir gaunamų i kitų sistemos dalyvių lėų, ir atmetami tie sistemos dalyvio mokėjimo nurodymai, kuriems įvykdyti ių lėų neu˛teks. Atmetant mokėjimo nurodymus, pirmiausiai atmetami įprasto prioriteto mokėjimo nurodymai, o i jų - vėliausiai į mokėjimo eiles įrayti mokėjimo nurodymai. Per pirmąjį kliringą atliekamos įvertinimo procedūros metu atmesti nurodymai paliekami mokėjimo eilėse, o per antrąjį kliringą atliekamos įvertinimo procedūros metu atmesti nurodymai grą˛inami juos pateikusiam sistemos dalyviui. Atlikus įvertinimo procedūrą, daromi įraai sistemos dalyvių sąskaitose.

7.4 Rizikos valdymas

Vienas i svarbiausių Lietuvos banko tikslų u˛tikrinant nenutrūkstamą ir patikimą sistemos veikimą – riboti su sistemos funkcionavimu ir jos dalyvių galimu nemokumu ar likvidumo problemomis susijusią riziką ir siekti sistemos stabilumo. Tam naudojamos atitinkamos rizikos valdymo priemonės.

Finansinei rizikai, arba, kitaip tariant, rizikai, susijusiai su sistemos dalyvių atsiskaitymo sutrikimais dėl dalyvių nemokumo (kredito rizika) ar laikino lėų trūkumo (likvidumo rizika), valdyti numatytos tokios priemonės. Kredito rizikai sistemoje valdyti sistemos dalyvių atsiskaitymai atliekami tik vykdant tuos mokėjimo nurodymus, kuriems apmokėti u˛tenka atsiskaitymams naudotinų lėų. Likvidumo rizikai sistemoje valdyti naudojamos ios priemonės: sistemos dalyvių pateiktų mokėjimo nurodymų eilių valdymas, nustatant ir keičiant mokėjimo nurodymo prioritetą ar ataukiant mokėjimo nurodymą, iankstinio mokėjimo nurodymų įvertinimo rezultatų teikimas dalyviams, atsiskaitymų tikslams naudojamos bankų privalomosios atsargos ir Lietuvos banko teikiamos vienos nakties paskolos.

Rizika, susijusi su techninės ir programinės įrangos bei ryio sutrikimais (operacinė rizika), valdoma iomis priemonėmis: informacija kelis kartus per dieną kopijuojama į nuotolinę darbo stotį bei magnetines laikmenas, veikia atsarginė tarpbankinė lėų pervedimo sistema, darbo stotys ir svarbiausios darbo vietos apsaugotos nuo elektros įtampos uolių ir elektros įtampos dingimo, daromos sistemos pakeitimų ir visos duomenų bazės kopijos į nuotolinę darbo stotį ir į magnetines laikmenas. Perduodamos informacijos konfidencialumą ir neperimamumą u˛tikrina Lietuvos banko parengta informacijos perdavimo programinė įranga kartu su sistemos TARPBANK informacijos apdorojimo įranga, pagrįsta unikalių slapta˛od˛ių naudojimu.

7.5 Sistemos TARPBANK rodikliai

2001 metais sistema TARPBANK apdorojo apie 30 proc. visų alyje atliekamų mokėjimų negrynaisiais pinigais. ių mokėjimų vertė sudarė 55 proc. visų bankuose įvykdytų mokėjimų vertės.

Per 2001 metus sistemoje TARPBANK apdorota 9,92 mln. mokėjimo nurodymų, kurių vertė sudarė apie 117 mlrd. litų. Palyginti su 2000 metais, mokėjimo nurodymų skaičius iaugo 11 proc., o mokėjimo nurodymų vertė 12 proc.

8. Tarptautiniai ryiai

Įgyvendindamas alies u˛sienio ir ekonominę politiką, Lietuvos bankas pagal savo kompetenciją palaiko ryius su u˛sienio valstybių ir tarptautinėmis finansų institucijomis, taip pat atstovauja Lietuvos Respublikai tarptautinėse finansų institucijose.

Lietuvos finansų rinkoms integruojantis į tarptautines finansų rinkas, Lietuvos bankas aktyviai dalyvauja Lietuvos pasirengimo narystei Europos Sąjungoje procesuose, bendradarbiauja su Tarptautiniu valiutos fondu, Tarptautinių atsiskaitymų banku, Pasaulio banko grupės bei kitomis organizacijomis, taip pat su u˛sienio valstybių centriniais bankais.

9. Pagrindinio tikslo įgyvendinimas

Lietuvos bankas, vykdydamas įstatyme nustatytą pagrindini tikslą - siekti kainų stabilumo, pirmąjį ių metu pusmetį tęsė lito stabilumu grind˛iamą pinigų politiką. Lietuvos bankui kartu su Vyriausybe ių metu vasario 2 d. pavyko sėkmingai atlikti i anksto paskelbtą lito kurso persiejimą nuo JAV dolerio prie euro. Skaidrus ir skland˛iai įgyvendintas lito susiejimas su euru padidino visuomenes pasitikėjimą nacionaline valiuta ir Lietuvos narystės Europos Sąjungoje siekiu, eliminavo valiutos kurso riziką Lietuvos ir ES verslo santykiuose. Kadangi dauguma alies verslininkų ir gyventojų gana kruopčiai pasirengę bazinės valiutos pasikeitimui, lito susiejimas su euru nesukėlė esminių pokyčių alies ūkio realiajame ir finansų sektoriuose, neiaukė didesnių palūkanų normų pokyčiu nei pinigų, nei kapitalo rinkoje. Nuo bazinės valiutos pakeitimo dienos iki ių metų vidurio eurais suteiktų paskolų dalis iaugo pusantro karto, nes verslo įmonės ir gyventojai ėmė teikti pirmenybę valiutai, kurios kursas lito at˛vilgiu yra pastovus. Fiksuoto lito kurso sistema buvo vienas svarbiausių veiksnių alies makroekonomikos stabilumui ir ma˛ai infliacijai u˛tikrinti. Vis didėjanti konkurencija daugelyje ekonominiu veiklų neleido didėti kainoms. Per praėjusį pusmetį vartotojų kainos Lietuvoje suma˛ėjo 0,7 procento, o realusis bendrasis vidaus produktas iaugo 5,7 procento. Nors ekonomikai stipriausiuose pasaulio regionuose ekonomikos plėtra iais metais lėtesnė negu tikėtasi, Lietuvos ūkio raidą labiausiai skatino didėjanti vidaus paklausa bei nuolat augančios tiesioginės u˛sienio investicijos. Sulėtėjus eksporto ir paspartėjus importo apimčių augimui, einamosios sąskaitos deficitas padidėjo iki 6,3 procento BVP. Tačiau praėjusiais metais minėtas deficitas buvo tik 4,8 procento BVP, todėl jo padidėjimas praėjusį pusmetį negali būti laikomas veiksniu, destabilizuojančiu alies finansų sistemą. Lietuvos banko įsipareigojimu litais padengimas aukso ir konvertuojamųjų valiutu atsargomis nuolat virija Lito patikimumo įstatymo nuostatas. Lito padengimo minėtomis atsargomis santykis nuo 165 procentų 2001 m. gruod˛io pabaigoje iaugo iki 194 procentų ių metu bir˛elio pabaigoje. Atsi˛velgdamas i stabilią alies ekonominę ir bankų sistemos padėtį, Lietuvos bankas suma˛ino komercinių bankų privalomųjų atsargų normą nuo 8 iki 6 procentų. Taip pat atlikti Komercinių bankų privalomųjų atsargų taisyklių pakeitimai, siekiant ias taisykles maksimaliai priartinti prie Europos centrinio banko reikalavimų.

10. ISTORIJA

10.1 Lietuvos banko atkūrimas 1990 m. ir veikla iki ių dienų

1990 m. kovą įsteigtas Lietuvos bankas pratęsė jau tarpukaryje veikusio centrinio alies banko tradicijas.

1990 - 1992 m. Lietuvai vis dar priklausant rublio zonai, Lietuvos bankas negalėjo imtis aktyvios pinigų politikos, todėl pagrindinės pastangos buvo skirtos pasirengti įvesti savus pinigus. 1992 m. buvo įvesti laikinieji pinigai talonai ir Lietuvos bankas jau galėjo savarankikai atlikti centrinio banko funkcijas. 1993 m. buvo įvestas litas, nuslopinta tri˛enklė infliacija, stabilizuotas lito kursas.

Siekiant santykinio kainų stabilumo ilgesniu laikotarpiu, 1994 m. Lito patikimumo įstatymu litas buvo susietas su JAV doleriu fiksuotu kursu,taip pat numatyta, kad Lietuvos banko ileisti litai privalo ne ma˛iau kaip 100 procentų būti padengti aukso ir konvertuojamosios valiutos atsargomis, o pagrindinis litų emisijos altinis yra u˛sienio valiutos pardavimas Lietuvos bankui.

Oficialiosios tarptautinės atsargos, kurias prad˛ioje sudarė kitų alių centrinių bankų grą˛intas tarpukario Lietuvos banko auksas ir valiuta, ilgainiui tapo nuolat papildomos Lietuvos banko sukauptomis konvertuojamosios valiutos atsargomis, kurios investuojamos vadovaujantis susiklosčiusia tarptautine centrinių bankų atsargų investavimo praktika.

Komercinių bankų sektorius 1995 m. patyręs pirmuosius sunkius ibandymus, priėmus sprendimus dėl bankų kapitalo bazės stiprinimo ir veiklos riziką ribojančių normatyvų grie˛tinimo bei prie˛iūros, taip pat įdiegus nustatytus tarptautinius saugios bankininkystės standartus, tapo stabilus ir vis plėtėsi. Sukurta tarpbankinių lėų mokėjimo ir atsiskaitymų sistema, kuria naudojasi visi komerciniai bankai ir Lietuvoje veikiantys u˛sienio bankų skyriai.

Lietuvai vis labiau integruojantis į Vakarus, plėtojantis ekonominiams ryiams su Europos Sąjungos alimis ir vykstant atitinkamiems pokyčiams prekybos valiutinėje struktūroje, 1999 m. nutarta litą perorientuoti nuo JAV dolerio prie euro, o 2001 m. priimti sprendimai dėl lito susiejimo su euru 2002 m. vasario 2 d., ilaikant fiksuotą valiutos kursą.

2001 m. priimtas naujas Lietuvos banko įstatymas suteikė centriniam bankui didesnę nepriklausomybę ir galimybę aktyviau vykdyti pinigų politiką.

Lietuvai rengiantis narystei Europos Sąjungoje ir Ekonominėje ir pinigų sąjungoje, ruoiamasi būsimam dalyvavimui Europos centrinių bankų sistemoje.

10.2 Lietuvos bankas 1922-1940 m.

1918 m. nepriklausomybę atkūrusi Lietuva kelerius metus neturėjo savo emisijos banko. Po Pirmojo pasaulinio karo cirkuliavo svetimų valstybių pinigai. Visą kredito sistemą reikėjo kurti i naujo. Pagal sutartį su Vokietijos Rytų skolinamąja kasa (Darlehnskasse Ost) iki emisijos banko įkūrimo Lietuvoje atsiskaitymo priemonė buvo markė. 1922 m. viduryje markės vertė ėmė katastrofikai kristi. Dėl hiperinfliacijos Lietuvoje sutriko prekyba, finansų ir kredito veikla. Lietuvos Seimas skubiai priėmė įstatymus dėl Lietuvos piniginio vieneto - lito - įvedimo ir Lietuvos banko įkūrimo. Lietuvos bankas buvo akcinė bendrovė, jos kapitalą sudarė 12 mln. litų, 80 proc. akcijų priklausė valstybės i˛dui.

1922 m. Lietuvos bankas pradėjo savo veiklą. Respublikos Prezidento aktu pirmuoju nepriklausomos Lietuvos banko valdytoju paskirtas profesorius Vladas Jurgutis. Lietuvos bankui suteikta iimtinė teisė leisti banknotus, reguliuoti pinigų apyvartą, u˛tikrinti patvarią pinigų sistemą.

Lito vertės stabilumą u˛tikrino aukso ir u˛sienio valiutų atsargos, vertybiniai popieriai. Nacionalinės valiutos santykis su doleriu (10:1) nustatytas pagal lito aukso turinį. Grie˛ta Lietuvos banko pinigų politika padėjo ilaikyti stabilų lito kursą net ekonominių krizių metais. Litu pradėta pasitikėti, jis tapo viena tvirčiausių valiutų pasaulyje, iki pat 1940 m. ilaikė pradinį aukso paritetą.

1940 m. Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, Lietuvos ūkis buvo inkorporuotas į socialistinio ūkininkavimo sistemą, u˛draustas litas, nacionalizuoti bankai, o Lietuvos bankas įtrauktas į Sovietų sąjungos bankų sistemą.

10.3 Lietuvos centrinės bankininkystės itakos

Lietuvos centrinės bankininkystės itakos siejamos su 1768 m., kai Seimas nutarė steigti valstybinį emisijos banką (,,Bank Polski I Litewski'), turintį teisę leisti notas. Sumanymas pradėtas įgyvendinti 1792 m. Banko kontoras ketinta įsteigti Vilniuje, Gardine ir Minske. Tačiau pralaimėjus T. Kosciukos sukilimui prie carinę Rusiją ir Lietuvą bei Lenkiją trečiąkart padalijus (1795 m.) Lietuva neteko valstybingumo ir galimybės kurti savą pinigų sistemą.

B. U˛sienio centrinių bankų veiklos principai ir vaidmuo ekonomikoje

1. Centrinio banko vaidmuo ekonomikoje

JAV centrinis bankas yra viena i pagrindinių iuolaikinės ekonomikos institucijų. Tai JAV vyriausybės institucija, palaikanti finansų sistemos veikimą ir kontroliuojanti pinigų pasiūlą. Tai greičiau “bankų bankas”, dirbantis su komerciniais bankais bei vertybinių popierių dileriais palaikant savo vykdoma politika. Centrinis Jungtinių Amerikos Valstijų bankas yra Kongreso sukurta Federalinė rezervų sistema, atsakinga u˛ pinigų emisiją, bankininkystės reguliavimą, dolerio vertės palaikymą bei padedanti spręsti gyventojų u˛imtumo klausimus. iame ir dviejuose sekančiuose skyriuose smulkiai nagrinėjama centrinio banko operacijų prigimtis ir įtaka alies ekonomikai, taip pat pagrindinės centrinio banko vykdomos politikos problemos, su kuriomis susiduria io banko vadybininkai.

PINIGŲ PASIŪLOS KONTROLĖ

Kaip minėta, centriniai bankai, įskaitant ir Federalinę rezervų sistemą (FRS), atlieka nema˛ai svarbių funkcijų. Pirmoji ir pati svarbiausia funkcija yra pinigų pasiūlos kontrolė. Pinigai, visų pirma, yra mainų priemonė, naudojama perkant prekes ir paslaugas. Pinigai, kaip ˛inoma, atlieka ir kitas svarbias, vertės isaugojimo ir pan., funkcijas. Pinigai yra finansinis turtas, isaugojantis perkamąją galią tiek laiko, kiek reikia jų savininkui. Jei apibrė˛tume pinigus tik kaip mainų priemonę, tai pinigų pasiūlą sudarytų visuomenės turima valiuta ir monetos, čekinės sąskaitos ir įsakomieji indėliai.

Jei, kita vertus, pinigus apibrė˛tume kaip vertės isaugojimo priemonę, svarbiausiu pinigų pasiūlos komponentu būtų galima laikyti taupomuosius indėlius ir terminuotąsias sąskaitas komerciniuose bankuose ir kitose nebankinėse finansų institucijose, tokiose kaip kreditų sąjungos ir taupomieji bankai. Pagal pinigų pasiūlos supratimą, keičiasi ir centrinio banko elgsena, vykdant minėtą jo funkciją.

Teisę reguliuoti pinigų kiekį ir vertę io imtmečio prad˛ioje Kongresas suteikė FRS. FRS tapo ne tik pagrindiniu visuomenės naudojamų grynųjų pinigų ir monetų altiniu, bet ir pagrindine vyriausybės institucija, atsakinga u˛ dolerio vertės stabilizavimą ir jo integraciją į tarptautinę valiutų rinką. Kodėl pinigų pasiūlos kontrolė yra tokia svarbi? Viena i prie˛asčių yra tai, kad piniginių atsargų kiekio pakitimai yra artimai susiję su ekonomikos pakitimais. Tyrimai parodė reikmingą statistinį priklausomumą tarp pinigų pasiūlos pokyčių ir BNP augimo. ie tyrimai įrodė, kad jei centrinis bankas kontroliuoja pinigų augimą, tai gali turėti įtakos visai alies ekonomikai.

Kita svarbi pinigų kontrolės prie˛astis yra ta, kad pinigų masė banknotų ir bankų depozitų pavidalu gali nelimituotai padidėti. Naujų piniginių vienetų pagaminimo ir ileidimo į apyvartą ribiniai katai yra artimi nuliui. Tokiu būdu, vyriausybė gali nesunkiai padidinti grynųjų pinigų pasiūlą, neatsi˛velgdama į ekonomikos galimybes gaminti prekes ir teikti paslaugas. Kadangi tai sukeltų infliaciją, suardytų mokėjimų mechanizmą ir stabdytų viso verslo veiklą, suprantama, kad iuolaikinėms vyriausybėms centriniai bankai reikalingi kaip pinigų kiekio bei vertės reguliatoriai ir saugotojai. FRS nuolatos veikia alies vidaus finansų rinkas, siekdama palaikyti dolerio perkamąją galią alyje, o laikas nuo laiko įsiterpia į u˛sienio valiutų rinkas.

Pinigų ir kapitalo rinkų stabilizavimas

Kita svarbi centrinio banko funkcija yra pinigų ir kapitalo rinkų stabilizavimas. Kad ekonomika augtų, finansų sistema santaupas turi pasiūlyti tiems, kuriems jų reikia investavimui. Kad pinigų ir kapitalo sistema veiktų efektyviai, visuomenė turi pasitikėti finansų institucijomis ir patikėti joms savo santaupas. Jei finansų rinkos yra nestabilios, palūkanų normos ir vertybinių popierių kainos stipriai svyruoja, o finansų institucijos da˛nai bankrutuoja, visuomenės pasitikėjimas finansų sistema gali būti prarastas. Kapitalo judėjimas suma˛ėja, lėtindamas ekonomikos augimą ir didindamas nedarbą. Todėl centrinis bankas turi imtis ry˛tingų veiksmų reguliuojant finansų rinkų būklę ir u˛tikrinant stabilų pinigų judėjimą tose rinkose.

Siekdama io tikslo FRS laikas nuo laiko suteikia lėų pagrindiniams vertybinių popierių dileriams, kad jie galėtų palaikyti popierių rinkos likvidumą. Kai pinigų kiekis ar palūkanų norma didėja ar ma˛ėja greičiau nei tai reikalinga ekonomikos stabilumui, čia vėl įsikia FRS. Centrinis bankas gali keisti palūkanų normos dydį, kurią jam moka kiti bankai, suaktyvinti vertybinių popierių prekybą, kad būtų stabilizuota pinigų ir kapitalo rinkos būklė.

Paskutinis iteklių altinis

Dar viena svarbi centrinio banko funkcija - būti paskutiniu resursų altiniu. Tai reikia aprūpinti fondais finansų institucijas, kurių kiti skolinimosi altiniai jau yra isekę. Pavyzd˛iui, FRS vadinamojo “diskonto lango” pagalba gali aprūpinti fondais tam tikras finansų institucijas, kad jos galėtų padengti trumpalaikį grynųjų pinigų trūkumą. Prie FRS sukūrimą viena i silpnų JAV finansų sistemos vietų buvo paskutinio iteklių altinio nebuvimas, galinčio padėti laikinų sunkumų prislėgtoms finansų institucijoms.

Mokėjimų mechanizmo palaikymas ir tobulinimas

Galiausiai dar vienas centrinio banko vaidmuo yra mokėjimų mechanizmo veikimo u˛tikrinimas ir jo tobulinimas. Tai apima čekių sistemos tvarkymą, reikiamą grynųjų pinigų kiekio palaikymą, piniginių lėų kompiuterinį perdavimą ir visuomenės pasitikėjimo pagrindiniu piniginiu vienetu palaikymą. Patikimas ir gerai funkcionuojantis mokėjimų mechanizmas yra labai svarbi verslo ir komercijos plėtros prielaida. Jei, čekių kliringas neatliekamas laiku arba verslo objektas negali gauti grynųjų pinigų operacijoms atlikti, verslas gali sustoti. Dėl to, gali padidėti nedarbas, ma˛ėti investicijos, ekonomikos augimas.

2. Centrinio banko tikslai ir veiklos kanalai

Po Antrojo pasaulinio karo JAV ir keletas kitų industrinių valstybių nusprendė, kad vyriausybė yra atsakinga u˛ auktą u˛imtumo lygį, kovą su infliacija ir ekonomikos augimo rėmimą. Tai buvo palyginti nauja idėja. Ankstesniais laikais vyriausybė skyrė daug ma˛iau dėmesio ekonomikai, o ir alies piliečiai i vyriausybės tikėdavosi kur kas ma˛iau. Buvo manoma, kad ekonominį stabilumą ir auktą u˛imtumo lygį “automatikai” turi u˛tikrinti tuometinės ekonomikos mechanizmas. Karti pamoka, kad sistema gali subyrėti, buvo 1930-jų metų Did˛ioji depresija. Tapo aiku, kad ekonominio stabilumo isaugojimui reikalinga inovacinė ir protinga vyriausybės politika.

JAV ir daugelyje alių centrinis bankas orientuotas į keturis pagrindinius tikslus:

visikas iteklių panaudojimas;

bendrojo prekių ir paslaugų kainų lygio stabilumas;

ekonomikos stabilaus augimo rėmimas;

stabilus mokėjimų balansas pasaulinėse operacijose.

Veikdamas palūkanų normų ir pinigų pasiūlos augimo procesus, centrinis bankas lemia ir ekonomikos vystymąsi siekiant ių tikslų. Tačiau kaip rodo ekonominė patirtis, ių tikslų pasiekti vienu ir tuo pačiu metu yra labai sunku. Viena i prie˛asčių yra tai, kad ie tikslai da˛nai vienas kitam prietarauja. Pavyzd˛iui, siekimas u˛tikrinti stabilias kainas ir stabilų mokėjimų su u˛sienio valstybėmis balansą suvar˛o kreditų prieinamumą. O tai gali lėtinti investicijų procesą ir didinti nedarbą. Todėl centrinio banko u˛duotis yra rasti kompromisus, kad ie tikslai tarp savęs nesikirstų. Pavyzd˛iui, centrinis bankas gali siekti suma˛inti infliacijos lygį ir stiprinti dolerį tarptautinėse rinkose, bet greičiausiai bus neivengta nedarbo didėjimo ir ekonominio augimo lėtėjimo.

Daugumos Vakarų valstybių, tarp jų ir JAV centrinio banko sistema pritaikyta veikti pačioje rinkoje. iuolaikiniai centriniai bankai veikia kaip balansinis velenas, skatinantis ar stabilizuojantis piniginių masių judėjimus ten, kur jų trūksta, ir i ten, kur jų per daug. Jie stengiasi u˛tikrinti tolygų ir tvarkingą judėjimą pinigų ir kapitalo rinkose, kad reikiamai būtų finansuoti vertingi investiciniai projektai. Tai, be to, reikia, kad ivengiama panikos, jei staiga suma˛ėja kreditų teikimo galimybės ar krinta vertybinių popierių kainos. Tačiau dauguma operacijų, kurias vykdo centrinis bankas tvarkingam kapitalo judėjimui u˛tikrinti, yra diktuojamos pačios rinkos, o ne vyriausybės. Pavyzd˛iui, kovojant su infliacija yra keliami kreditų palūkanų normų dyd˛iai siekiant suma˛inti kreditų ėmimą ir pinigų kiekio didėjimą rinkoje, tačiau nedaroma jokių nuolaidų jokiems klientams. Veikdamas pagal paklausą ir pasiūlą rinkoje privatus sektorius pats sprend˛ia, kiek ir kas skolinasi bei investuoja esant tam tikriems palūkanų normų dyd˛iams.

2.1. Kanalai, kuriais veikia centriniai bankai

Toliau panagrinėkime, kaip FRS veikia vidaus ir tarptautinę ekonomikos būklę. iuo atveju yra naudinga ap˛velgti, kokiais kanalais naudodamiesi iuolaikiniai centriniai bankai daro įtaką ekonominės ir finansų sistemos būklei. Centrinis bankas veikia visą ekonomiką atlikdamas (˛r. 1. schemą):

kreditų, skirtų verslui, vartotojams, vyriausybėms kainų pakeitimus;

pinigų pasiūlos ir augimo tempų pakeitimus;

operacijas, kurios turi įtakos investuotojų vertybinių popierių vertei, taip keisdamas jų (investuotojų) turimo turto vertę;

visuomenės lūkesčių dėl pinigų vertės ir kreditų gavimo sąlygų ateityje pasikeitimus.

Nema˛a būdų ir priemonių leid˛ia centriniam bankui veikti kreditų kainą (palūkanų normų dyd˛ius), vertybinių popierių vertę, pinigų pasiūlą ir augimą, visuomenės lūkesčius dėl būsimų vertybinių popierių kainų, palūkanų normų ir kreditų gavimo sąlygų. JAV centrinio banko politika i principo yra paremta atvirosios rinkos operacijomis (open market operations), keičiant depozitorinių institucijų privalomų rezervų dydį ir diskonto normos pakeitimais. Tai, kaip minėta, lemia kreditų paklausą. Jei besiskolinantys kreditus mato, kad kreditą imti per brangu, jie susilaiko nuo skolinimosi ir taip ma˛ėja investicinės ilaidos bei ilaidos vartojimo prekėms. Tai pasireikia ekonomikos augimo sulėtėjimu, ir tikriausiai infliacijos ma˛ėjimu. Antra, jei centrinis bankas ma˛ina grynųjų pinigų pasiūlos rinkoje augimo tempus, tai galimas rezultatas yra pajamų ir gamybos augimo lėtėjimas, todėl kad ma˛ėja prekių ir paslaugų paklausa. Galiausiai jei centrinis bankas didina palūkanų normas, tai ma˛ina vertybinių popierių kainas, t.y. veda prie akcijų, obligacijų ir kitų vertybinių popierių, kuriuos turi visuomenė, vertės ma˛ėjimo. Rezultatas yra investuotojų turto vertės ma˛ėjimas, planų dėl skolinimosi ir ilaidų keitimasis, kuris labai veikia u˛imtumą, kainų ir ekonomikos augimo lygį. Įvairių alių centriniai bankai įgyvendindami savo politiką teikia pirmumą skirtingiems įrankiams. Taip Anglijos bankas efektyviai naudoja paskolų diskonto normų pakeitimus, Kanados bankas - rezervus, FRS - atvirosios rinkos operacijas.

1 schema. Centrinio banko poveikio ekonomikai politikos įgyvendinimo būdas

Ne taip seniai ekonominiai tyrimai atskleidė ketvirtą būdą, kuriuo centrinis bankas gali daryti įtaką ekonomikai - tai jo veiklos įtaka formuojant visuomenės nuomonę ir lūkesčiu dėl kredito kainų, pinigų pasiūlos augimo tempų ir būsimos vertybinių popierių bei paskolų vertės. Jeigu visuomenė sureaguoja į centrinio banko operacijas, įvyksta ˛monių ir verslo subjektų pasiskolinimų, ilaidų ir investicijų planų bei ketinimų pasikeitimas. O tai gali stipriai atsiliepti ekonomikos augimo lygiui, u˛imtumui ir infliacijai.

3. Federalinės rezervų sistemos istorija

JAV buvo viena i paskutiniųjų did˛iųjų Vakarų valstybių, suteikusių centriniam bankui iskirtines teises. Anglijos bankas (The Bank of England) buvo įkurtas 1694 m.; Prancūzijos bankas (Bank of France) bei centriniai veicarijos ir Italijos bankai buvo įkurti XVIII a. Dauguma did˛iųjų industrinių valstybių anksti pripa˛ino institucijos, kuri padėtų palaikyti pinigų ir kreditų kiekio augimo stabilumą, poreikį. Tačiau JAV pareigūnai abejojo dėl centrinio banko sukūrimo ir didesnių teisių nei kitiems bankams suteikimo, baimindamiesi, kad jis įgus didelę finansinę jėgą, apribos kreditų prieinamumą ekonomikai besivystančiai tautai ir bus sunkiai kontroliuojamas. Tačiau ekonominės ir finansinės krizės XIX a. pabaigoje ir XX a. prad˛ioje privertė Kongresą veikti.

3.1. Ankstyvosios JAV bankininkystės sistemos sunkumai

Kad gerai suprastume, dėl ko buvo sukurta FRS, reikia ianalizuoti problemas, su kuriomis susidūrė JAV finansų sistema ankstyvaisiais periodais. Dauguma ių problemų atsirado prie Pilietinį karą, kuomet bankininkystę reguliavo ir kontroliavo valstijos, o ne federalinė vald˛ia. Deja, neskaitant keleto iimčių, valstijos į darbą atliko blogai. Valstijų įstatymų leidėjai suteikė iskirtines teises keletui bankų, taip sukurdami dirvą politiniam lobizmui ir spekuliavimu savo įtaka. Jei naujų bankų kūrėjai turėdavo reikiamus politinius ryius, buvo galima savo bankui gauti iskirtines teises, nors ir turint menką bankininkystės patirtį ir minimalias investicijas.

Bankininkystė, paremta indėliais, tada nebuvo tokia populiari kaip iandien. Dauguma ˛monių santaupas laikydavo banknotų ir monetų pavidalu. Todėl bankai skolindavo pinigus paprasčiausiai spausdindami popierinius banknotus, kurie patekdavo į rinką ir joje cirkuliuodavo. Kadangi nebuvo reikiamos kontrolės teikdami paskolas bankai spausdindavo banknotus nepaisydami jų finansinės galios. Da˛nai bankai, turintys privilegijas, ileisdavo didelius banknotų kiekius ir po to dingdavo. Kai kurie bankai ˛adėdavo supirkti popierinius banknotus, pakeisdami juos auksinėmis ir sidabrinėmis monetomis ir įkurdavo “keitimo centrus” visuomenei beveik nepasiekiamose vietose, kur nors viduryje pelkių. Tenka pabrė˛ti da˛nus tų varganą kapitalą turinčių ir liguistai valdomų institucijų ˛lugimo atvejus, kuomet nelaimingi indėlininkai patirdavo ˛ymių nuostolių.

Atsi˛velgdamas į ias problemas ir į tai, kad Pilietinis karas labai nualino finansų sistemą, 1863 m. Kongresas ileido Nacionalinį bankininkystės įstatymą. is įstatymas (vėliau pataisytas) įteisino atvirą federalikai licenzijuotų komercinių bankų kūrimąsi, o jiems kontroliuoti buvo sukurtas naujas JAV i˛do padalinys - Valiutos kontrolė. Tai buvo JAV i˛do departamento dalis. Bet kuri verslo ˛monių grupė galėjo organizuoti vadinamojo nacionalinio banko kūrimą, tačiau turėjo parodyti, kad naujasis bankas taps pelningu per tam tikrą laiko tarpą (paprastai per trejus metus), atitinka minimalius Valiutos kontrolės nustatytus įstatinio kapitalo reikalavimus ir nekelia pavojus kitų to regiono jau egzistuojančių bankų normaliai veiklai. Priėmus Nacionalinį bankininkystės įstatymą privilegijos kuriant komercinius bankus buvo i esmės perkeltos i politinių spekuliacijų lygmens į aikiai apibrė˛tų taisyklių lygmenį. Tuo pačiu metu Kongresas bandė įtraukti atskirus tam tikrų valstijų bankus į nacionalinę bankininkystės sistemą, imdamas 10% mokestį tų bankų banknotams. Buvo manoma, kad dauguma bankininkų pasirinks liberalesnę valstijų bankų reguliavimo sistemą ir vengs būti įtraukti į nacionalinę bankininkystės sistemą, nebent kas nors priverstų juos tai padaryti. Kad padėtų finansuoti Pilietinį karą, Kongresas įgaliojo nacionalinius bankus leisti savo valiutą kaip cirkuliacijos priemonę. Tačiau tie banknotai turėjo būti padengti JAV vyriausybės popieriais. Pagal Nacionalinį bankininkystės įstatymą federaliniai licenzijuoti bankai galėjo leisti banknotus, kurių vertė galėjo sudaryti iki 90% vertybinių popierių apimties, kuriuos bankai padėdavo į Valiutos kontrolę. Buvo siekiama sukurti federalinei kontrolei pavald˛ią pinigų masę ir finansuoti Pilietinį karą, sukuriant Jungtinių Valstijų vyriausybės vertybinių popierių paklausą bankuose.

Dar svarbiau, Nacionalinis bankininkystės įstatymas sukūrė dvilypę bankininkystės sistemą, kur teisę kontroliuoti komercinius bankus turėjo ir federalinė, ir valstijų vald˛ia. Tačiau kai kur abiejų vald˛ių įgaliojimai sutapo, ir tai sukūrė konkurenciją tarp federalinių ir valstijų bankininkystės reguliavimo institucijų, kuri kartais neigiamai atsiliepdavo visuomenės interesams. Dar daugiau, vieno i pagrindinių federalinės programos tikslų - su˛lugdyti privilegijuotus valstijų bankus - pasiekta nebuvo. Valstijų bankai igyveno tik dėl to, kad po pilietinio karo labai iaugo bankų depozitų populiarumas. U˛uot leidę naujus banknotus, komerciniai bankai teikė paskolas paprasčiausiai sukurdami depozitą besiskolinančiojo vardu savo apskaitos knygose. i praktika naudojama iki iandien. Tai privedė prie atskirų bankų banknotų inykimo ir padarė neefektyvius federalinės vald˛ios mokesčius.

Nors valstijų bankų skaičius nuo 10,000 suma˛ėjo iki 500, valstijų bankai vėl atgijo XIX a. gale ir greitai kiekiu pralenkė nacionalinius. Kaip ˛inoma, iandien valstijų bankų yra dvigubai daugiau nei nacionalinių, tačiau vidutinikai federalinės institucijos gerokai didesnės ir jos priskiriamos prie stambiausių Jungtinių Valstijų finansų institucijų.

3.2. Federalinės rezervų sistemos sukūrimas

Federalinės rezervų sistemos sukūrimą lėmė keletas labai aktualių to laiko problemų. Viena i jų buvo ta, kad naujieji nacionaliniai bankai pasirodė esą neadekvačiai jautrūs didėjančiam pinigų poreikiui. Pinigų ir kreditų poreikis sparčiai augo dėl greitos sunkiosios pramonės plėtotės ir migracijos į Vakarus. Fermeriams ir ūkininkams naujų ˛emių apdorojimui reikėjo “elastingų” kreditų ir paskolų - atitinkančių jų poreikius ir palyginti ˛emomis kainomis. Kaip matysime toliau, FRS ėmėsi spręsti ią problemą ileisdama savo pinigų ir labiau kontroliuodama alies grynųjų pinigų ir kreditų augimo procesą.

Kai depozitų ir čekių pasiraymo sistema tapo labai populiari, atsirado dar viena rimta problema. Čekių surinkimas ir atsiskaitymas u˛ juos pasirodė lėtas ir brangus. Dauguma čekių buvo pervedami i vienos sąskaitos į kitą toje pačioje vietoje. Todėl vietinių bankų tarnautojai kiekvieną dieną per atsiskaitymų namus apsikeisdavo čekiais. Atsiskaitymas u˛ čekius, kurie buvo siunčiami toliau - u˛ vietinio rajono ribų ir kurie eidavo per keletą bankų, kol pasiekdavo galutinį tikslą, buvo daug sudėtingesnis.

Prie sukuriant FRS daug ypač smulkesnių bankų u˛ čekių ipirkimą ar atsiskaitymą imdavo mokestį. Paprastai tai būdavo tam tikras procentas nuo nominaliosios čekio vertės. Bankai, imantys mokestį, buvo vadinami neparitetiniais (no - par) bankais, nes jie atsisakydavo atsiskaityti u˛ čekį visa jo verte. Kad ivengtų čekių keitimų mokesčių, gaunamus nevietinius čekius bankininkai nukreipdavo per bankus, kurie priimdavo ir igrynindavo juos be mokesčių. Da˛nai tai reikdavo, kad čekiai keliauja per grupę bankų įvairiuose miestuose, taip gaidami dienas ir savaites, kol čekiu būdavo igryninami. Tokie isiuntinėjimai buvo ne tik įkyrūs ir erzino, bet buvo ir kliūtis komerciniams sandoriams bei lėų perkėlimams i vienos vietos į kitą. Be to, čekių igryninimo mokesčiai labai didino biznio operacijų sąnaudas. Reikėjo naujos nacionalinių čekių atsiskaitymo sistemos, kuri nema˛intų jų vertės keičiant ir u˛tikrintų greitą judėjimą tarp mokėtojo ir gavėjo. Kaip matysime vėliau, FRS taip pat buvo įpareigota aptarnauti čekius be mokesčių.

Trečia tų laikų ir finansų sistemos, ir bankininkystės sistemos problema buvo pasikartojančios likvidumo krizės. Tada, kaip ir dabar, pinigai ir bankų rezervai turėjo tendenciją telktis svarbiausiuose alies finansų centruose, tokiuose kaip Niujorkas, Čikaga, Dalasas ir San Franciskas, kur paskolų poreikis buvo did˛iausias. Bankų rezervai plaukė į did˛iuosius miestus, kadangi ma˛esni ir nuoaliau esantys bankai įdėdavo savo rezervus į didesnius bankus, taip gaudami didesnį pelną. Tačiau kai kaimo vietovėse padidėdavo kreditų paklausa ˛emės ūkio reikmėms, vietiniai bankai buvo priversti panaudoti savo rezervus i did˛iųjų mietų bankų, o ie savo ruo˛tu turėjo pardavinėti vertybinius popierius ar pareikalavimo paskolas, kad sudarytų reikiamas lėų apimtis. Kada smulkiųjų, alies viduje esančių bankų rezervų paklausa tapdavo didesnė negu tikėtasi, didieji bankai imdavo pardavinėti savo portfelio vertybinius popierius. Jų kainos stambiuose finansų centruose krisdavo dėl masinės ir intensyvios jų pasiūlos. Panikoms pardavinėjimų nuotaikoms pasiduodavo ir kiti investuotojai, keldami chaosą finansų rinkose.

Nacionalinei bankininkystės sistemai aikiai reikėjo altinio, kuris galėtų aprūpinti grynaisiais pinigais tuos bankus, kuriems jų tuo metu labiausiai reikėjo ir taip palaikyti finansų sistemos normalų funkcionavimą ir stabilumą. Rimta finansinė panika 1907 m. galiausiai privedė prie FRS sukūrimo. 1908 m. Kongresas sukūrė Nacionalinę monetarinę komisiją, kad isiaikintų finansinius alies poreikius. Komisijos rekomendacijos buvo pateiktos Kongresui ir tada buvo ileistas Federalinio rezervo aktas, kurį 1913 m. prezidento Wilsono paraas pavertė įstatymu. Federalinio rezervo bankai pradėjo veikti tuo metu, kai Europoje prasidėjo I pasaulinis karas.

3.3. Ankstyvosios federalinės rezervų sistemos struktūra

Pirmoji FRS pakankamai skyrėsi nuo dabartinės. Pradiniame Federalinio rezervo akte buvo keleto svarbiausių idėjų miinys - tai buvo pastangos suderinti vieną su kitu konkuruojančius politinius ir ekonominius interesus. Viena vertus, tai buvo baimė, kad FRS įgaus per daug kontrolės alies finansinei veiklai ir veiks prie svarbiausių Amerikos visuomenės segmentų interesus. Pavyzd˛iui, smulkus verslas, fermeriai ir ūkininkai buvo susirūpinę, kad FRS sieks riboti kreditų prieinamumą, didindama u˛ juos palūkanas. Taip pat buvo pripa˛inta, kad FRS tapo pagrindine finansų institucija nepaisant geografinės padėties. Buvo tikėtina, kad miestas ar valstija, kurioje yra FRS, bankas taps finansų centru.

Atsi˛velgdamas į reikmes ir interesus, Kongresas sukūrė visikai “decentralizuotą” centrinį banką. Svarbiausiuose JAV miestuose (daugiausia rytinės pakrantės), kuriuose buvo stambūs bankai, buvo iskirta 12 pagrindinių Federalinio rezervo bankų. Kiekvienam i jų buvo priskirta sava apygarda, kurioje bankas atliko savo funkcijas. Buvo sukurti dar 24 papildomi FRS priklausantys bankų filialai (branch banks) vietovėse, kuriose nebuvo pagrindinių FRS bankų. Siekiant laikytis bendros nacionalinės monetarinės politikos Vaingtone buvo įkurta koordinacinė 7 narių taryba. Tačiau ankstyvuoju FRS laikotarpiu pagrindiniais monetarinės politikos vykdymo įrankiais faktikai disponavo regioniniai Federalinio rezervo bankai, kurie ir priimdavo esminius sprendimus.

3.4. Federalinės rezervų sistemos tikslai ir politika

Tų dienų ekonominių problemų sprendimui Federalinio rezervo aktas leido kiekvienam regioniniam Rezervo bankui atidaryti diskonto sąskaitas, kuriomis galėtų naudotis kiti reikalavimus atitinkantys bankai, t.y. skolintis pinigų trumpam periodui. Tačiau siekiant garantuoti, kad skolos bus grą˛intos, i besiskolinančiųjų bankų buvo reikalaujama keisti komercinius popierius kaip skolos grą˛inimo garantą. Pagrindinis FRS politikos įrankis buvo palūkanų normų ioms paskoloms keitimas, kur kiekvienas FRS bankas galėjo nustatyti savo normų dyd˛ius. Kaitaliodami palūkanų normas, Rezervo bankai galėjo sudaryti arba, atvirkčiai, nesudaryti palankių sąlygų komerciniams bankams skolintis i FRS. Centriniai bankai galėjo sudaryti lengvas arba sunkias kreditų paėmimo sąlygas, taip netiesiogiai veikdami bendrą paimtų paskolų kiekį.

Federalinio rezervo bankams buvo suteikta teisė ileisti savo banknotus kaip cirkuliuojančią valiutą apskritai, tačiau turėjo būti garantija, kad jie 100% padengti FRS vertybiniais popieriais, plius 40% aukso rezervo. Pavėlavusi io reikalavimo mintis buvo Kongreso įgaliojimas FR bankams prekiauti Jungtinių Valstijų vyriausybės vertybiniais popieriais atviroje rinkoje, ˛inomas kaip atvirosios rinkos operacijos (open market operations). Tai yra FRS politikos pagrindinis įrankis ir iandien.

Lėtai, bet u˛tikrintai ekonominės, finansinės ir politinės jėgos darydavo reikalingus pakeitimus originaliame Federalinio rezervo akte ir suformavo centrinio banko charakterį ir veikimo metodus. Pagrindinės pakeitimų prie˛astys buvo karas, ekonominės depresijos ir vėliau nuolatinė infliacija. Pavyzd˛iui, kad įveiktų ekonominius nuosmukius, kariautų ir įgyvendintų norimas programas, JAV vyriausybė ileido milijardus dolerių paskolų. Kai skola pradėjo augti, liko vienintelis “logikas” būdas imokėti skolas - padidinti JAV vyriausybės vertybinių popierių naudojimą Federalinio rezervo operacijose. Bankams greitai buvo leista operuoti iais popieriais, kurie tuo pat metu buvo ir u˛statas u˛ paskolas i Federalinio rezervo. FRS buvo pavestas pagrindinis vaidmuo stabilizuojant rinką vyriausybės vertybiniams popieriams, kurie buvo pagrindinis būtinų grą˛inti skolų refinansavimo altinis. Vyriausybės popieriai tapo u˛statu ileid˛iant naujus banknotus.

Labiau negu bet kuris kitas istorinis įvykis, FRS pobūdį pakeitė 1930-jų Did˛ioji depresija. Tiesiogiai susidūręs su bankininkystės sistemos ˛lugimu ir mil˛iniku nedarbo lygiu, - skaičiavimai rodo, kad per 1930-uosius ketvirtadalis alies darbo jėgos neteko darbo, - Kongresas patikėjo FRS didelę monetarinės politikos vykdymo galią. Buvo padaryti svarbūs centrinio banko valdymo struktūros ir ryių su vald˛ia pakeitimai.

Septynių narių valdytojų taryba Vaingtone tapo centrine FRS administracijos ir politikos formavimo grupe. Pradedant 1933 m., bet kurie sistemos bankų palūkanų normos keitimai pirmiausia turėjo būti suderinti su valdytojų taryba. Taryba nustatydavo minimalių privalomųjų rezervų reikalavimus ir maksimalias palūkanas u˛ depozitus. Kad kontroliuotų spekuliacijas perkant akcijas, tarybai suteikta teisė nustatyti mar˛os reikalavimus, nurodančius, kokią vertybinių popierių vertės dalį investuotojas gali pasiskolinti rinkoje, u˛statęs tuos vertybinius popierius. Pripa˛įstant, kad pagrindiniu FRS politikos vykdymo įrankiu pradėjo darytis atviros rinkos operacijos su vyriausybės vertybiniais popieriais, ių operacijų prie˛iūrai buvo sukurtas Federalinis atvirosios rinkos komitetas. Dauguma balsų jame buvo atiduota Federalinio rezervo tarybai. Galima teigti, kad Did˛ioji depresija lėmė koncentraciją FRS viduje, kad FRS skatino vieningą politiką ir kalbėjo “vieninteliu balsu” apie alies monetarinės politikos reikalus.

4. Federalinės rezervų sistemos veiklos organizavimas

ių dienų FRS organizacinė struktūra primena piramidę (˛r. 2 schemą). ios piramidės virūnėje yra valdytojų taryba - aukčiausioji politikos vykdymo ir administracinė grupė. Piramidės viduryje yra Federalinio rezervo bankai, kurie vykdo FR politiką ir teikia paslaugas to regiono bankams ir kitoms finansų institucijoms, bei Federalinis atviros rinkos komitetas. Piramidės apačioje yra bankai, kurie yra sistemos nariai, kuriuos FRS pri˛iūri ir reguliuoja, taip pat bankų sistemos atvirosios rinkos vadybininkas, kuris yra atsakingas u˛ vertybinių popierių pirkimus ir pardavimus.

2 schema. Federalinių rezervų sistemos organizacinė struktūra

4.1. Federalinės rezervų sistemos valdytojų taryba

Kaip jau minėta, pagrindinis administracinis FRS vienetas yra valdytojų taryba. Tarybą sudaro 7 nariai, kuriuos skiria prezidentas ir patvirtina Senatas, maksimaliam 14-os metų laikotarpiui. Vienas narys keičiasi kas dveji metai. Kai tarybos narys atsistatydina ar mirta, prezidentas į jo vietą gali skirti naują ˛mogų, kuris eis tas pareigas tiek, kiek buvo likę antrajam, be to, jis gali būti paskirtas ir kitai kadencijai. Tačiau nariai, itarnavę visą kadenciją, negali būti paskirti i naujo. Prezidentas vieną narį skiria pirmininku ir vieną jo pavaduotoju. Abu jie ias pareigas eina ketverius metus. Atrinkdamas naujus narius prezidentas turi atsi˛velgti, kad jis garbingai atstovautų finansinius, industrinius, ˛emės ūkio ir komercinius interesus bei geografinį alies regioną ir negali skirti nariu daugiau kaip vieną asmenį i tos pačios Federalinio rezervo apygardos.

Valdytojų tarybos vald˛ia yra didelė. Taryba nustato reikalavimus bankų, FRS narių bei kitų finansų institucijų rezervams; nustato diskonto normą paskoloms, kurios iduodamos depozitinėms institucijoms; nustato mar˛os reikalavimus, perkant vertybinius popierius: vadovauja vykdant atvirosios rinkos operacijas. Be monetarinės politikos vykdymo funkcijų, valdyba pri˛iūri ir kontroliuoja 12-kos FRS bankų ir kitų sistemos bankų veiklą. Ji taip pat reguliuoja bankų holdingo, u˛sienio bankų, pradedančių dirbti JAV bei JAV bankų veiklą u˛sienyje.

I principo taryba yra nepriklausoma nei nuo Kongreso, nei nuo Federalinės vyriausybės vykdomos vald˛ios. Nepriklausomumą dar sustiprina tai, kad tarybos narių tarnybos trukmė yra ilgesnė nei prezidento, o valdymo lėomis FRS operuoja nepriklausomai nuo Kongreso. FRS gauna pajamas, parduodamas savo paslaugas, tokias kaip čekių igryninimas, valiutos bei monetų pakeitimas, ir teikdamas trumpalaikes diskontuotas paskolas (discount window) bei prekiaudamas vertybiniais popieriais atviroje rinkoje. Tačiau tie pinigai nesulaikomi sistemos viduje, kadangi FRS dirba visuomenės interesams, o ne pelnui. Pajamos, likusios po visų ilaidų, yra pervedamos į JAV i˛dą. Pavyzd˛iui, 1986 m. FRS pajamos virijo 18 mlrd. USD, i kurių 17,8 mlrd. buvo pervesta į JAV i˛dą, kad padėtų suma˛inti mokesčius privačiame sektoriuje.

4.2. Federalinis atvirosios rinkos komitetas ir atvirosios rinkos apskaitos sistema

Be FR tarybos, kita svarbi sistemos politikos vykdymo grupė yra Federalinis atvirosios rinkos komitetas (FOMC). Jis buvo pavadintas svarbiausiuoju Jungtinių Valstijų komitetu todėl, kad jo sprendimai dėl alies monetarinės politikos ir kreditų prieinamumo turi įtakos milijonams ˛monių. FOMC sudaryta i septynių FRS tarybos narių ir Rezervo bankų prezidentų. Kada priiminėjami sprendimai dėl ateities monetarinės politikos, balsuoti gali tik tarybos nariai ir penki Rezervo bankų prezidentai. Nuolatos vieną balsą turi Niujorko FRS banko prezidentas, tuo tarpu, kai kitiems vienuolikai prezidentų rotacijos būdu tenka keturi balsai. Kiekvienas prezidentas turi balso teisę vienerius metus, pradedant kovo 1-ąja.

Pagal tradiciją FRS tarybos pirmininkas ir Niujorko FRS banko prezidentas yra

FOMC pirmininkas ir vicepirmininkas. Įstatymu numatyta, kad FOMC susitinka Vaingtone, ma˛iausiai keturis kartus per metus. Praktikoje komitetas renkasi ma˛iausiai kartą per keturias ar eias savaites ir dar da˛niau, jei būtina. Be tvarkaratyje numatytų susitikimų, kartais vyksta telefoninės “konferencijos”, ir FOMC nariai balsuoja telefonu arba telegrama. FOMC narių susitikimai yra u˛dari, nes aptariama neskelbtina finansinė informacija, be to, FRS nori ivengti klaidingos informacijos patekimo į finansų rinką. FOMC susitikimuose gali dalyvauti tiktai tarybos nariai, tarybą aptarnaujantis personalas, Rezervo bankų prezidentai ir jų padėjėjai, Atvirosios rinkos sąskaitos (SOMA) vadybininkas ir jo pavaduotojas.

Pavadinimas “Federalinis atvirosios rinkos komitetas” sako, kad jo funkcijos yra kontroliuoti Federalinio rezervo atvirosios rinkos operacijas - svarbiausią FRS politikos vykdymo priemonę. Savo susitikimuose FOMC ap˛velgia esamas ekonomines bei finansines sąlygas ir visais aspektais apsvarsto monetarinės politikos vykdymo eigą. Kai kuriuo nors klausimu yra pasiekiamas konsensusas, atitinkamos direktyvos ˛od˛iu ir ratu yra perduodamos SOMA vadybininkui, kuris yra Niujorko FRS banko viceprezidentas. SOMA vadybininkui pagrindinėmis sąvokomis yra pateikiama informacija apie ateinančių savaičių atvirosios rinkos operacijas bei FOMC tikslai, liečiantys pinigų pasiūlos augimą ir palūkanų normos keitimąsi. FOMC priimti sprendimai bei SOMA vadybininko veiksmai Niujorke turi įtakos visai FRS.

4.3. Federalinės rezervų sistemos bankai

1913 m. sukūrus FRS alis buvo padalinta į 12 apygardų ir kiekvienoje i jų buvo po vieną FRS banką, kuris pri˛iūrėjo vietinių bankų veiklą bei teikė jiems paslaugas. Rezervo bankai buvo įkurti Atlantoje, Bostone, Čikagoje, Klyvlende, Dalase, Kanzas Sityje, Mineapolyje, Niujorke, Filadelfijoje, Ričmonde, San Franciske ir Sent Luise. Greta ių bankų, buvo sukurti dar 24 (vėliau isiplėtė iki 25) filialai, aptarnaujantys tam tikrus regionus kiekvienoje i 12 apygardų. Rezervų bankų ir jų padalinių sukūrimas yra dalis pastangų, kurias deda FRS, pri˛iūrėti ir kontroliuoti bankininkystės sistemą, u˛tikrinti tolygią mokėjimų eigą ir kontroliuoti pinigų bei kreditų augimą.

Naudodami kompiuterius ir sparčiai dirbančias rūiavimo mainas, regioniniai Rezervo bankai sutikrina čekius, iraytus ir deponuotus skirtinguose miestuose. Dauguma čekių yra igryninami ne per FRS, ir per metus jų susikaupia milijonai. FRS naudojasi elektroniniu tinklu, kuriuo pervedimai daromi per kelias minutes. Dirba apie 30 FRS bankų valdomų elektroninių kliringo namų, kurie automatikai perveda į sąskaitas pinigus, garantinius mokėjimus ir kitus pervedimus, taip atsikratant popierių. Rezervo bankai siunčia popierinius pinigus ir monetas į bankus ir kitas depozitines institucijas, kada yra visuomenės grynųjų pinigų poreikis, ir laiko pinigus jų saugyklose, kai poreikis suma˛ėja.

Rezervo bankai yra federalinės vyriausybės fiskaliniai agentai. Jie tvarko JAV i˛do einamąją sąskaitą, tvarko JAV vyriausybės vertybinius popierius, moka palūkanas u˛ vertybinius popierius, kuriuos ileid˛ia i˛das ar kitos federalinės agentūros. Į Rezervo bankus taip pat įplaukia federaliniai pajamų, akcizo ir nedarbo mokesčiai, gryninami i˛do čekiai. Be ių funkcijų, kaip jau minėta, Rezervo bankai glaud˛iai pri˛iūri kitų savo apygardos bankų veiklą. Rezervo bankų atstovai da˛nai tiria kitų savo regiono bankų ir valdymo kompanijų veiklą.

FRS bankai vaidina didelį vaidmenį vykdant alies monetarinę ir kreditų politiką. Kiekvienas Rezervo bankas turi tyrimų tarnybą, kuri tiria regiono ekonominę ir finansinę plėtrą ir pateikia surinktą informaciją valdytojų tarybai bei FOMC. Nors i 12 Rezervo bankų prezidentų FOMC-e turi balsus tik 5, jie visi dalyvauja komiteto susirinkimuose ir pateikia ataskaitą apie jų regiono ekonomines sąlygas ir įvykius, bei isako savo nuomonę dėl monetarinės politikos kurso. Dar viena tiesioginė pinigų ir kreditų augimo reguliavimo priemonė yra ta, kad Rezervo bankai administruoja vadinamuosius diskonto langus (trumpalaikes paskolas), teikiamus to regiono finansų institucijoms, taip darydami įtaką pinigų pasiūlai ir kreditų apimtims.

Kiekvienas FRS bankas yra kongreso įsteigta korporacija. Oficialiai, Rezervo banko savininkai yra tos apygardos bankai-nariai, kurie renka Rezervo banko direktorių tarybą. Faktikai regioniniai Rezervo bankai yra artimai kontroliuojami Federalinės rezervo tarybos, kuri skiria tris i devynių direktorių bei patvirtina kitų tarnautojų skyrimus. Jei pagal Federalinio rezervo akto pradines sąlygas rezervo Bankai patys galėjo nustatyti palūkanų normas, tai dabar pakeitimai turi būti patvirtinti Taryboje Vaingtone. Regionų bankai privalo dalyvauti visose atvirosios rinkos operacijose, kurias vykdo FRS. Pirkimais ir pardavimais daugiausiai u˛siima FOMC, tačiau Rezervo bankai turi aprūpinti atvirąją rinką vertybiniais popieriais, reikalingais pardavimui, taip pat įneti savo dalį į pirkimus, atliekamus FRS.

4.4. Bankai - federalinės sistemos nariai

Federalinės rezervų sistemos nariai yra nacionaliniai bankai, kurie privalo prisijungti prie sistemos, ir valstybės įsteigti bankai, kurie sutinka laikytis FRS taisyklių. iandien FRS bankai nariai sudaro 40% visų JAV bankų. 1988 m. JAV buvo 4700 nacionalinių ir 110 valstybės įsteigtų bankų, FRS narių, palyginti su 8000 bankų ne narių.

Bankai nariai privalo nupirkti savo apygardos Rezervo banko akcijų u˛ 6% savo įstatinio kapitalo vertės. Tačiau sumokama tiktai pusė sumos, kitą pusę laikant paruotą sumokėti sistemos nurodymu. Bankai nariai yra apriboti FRS taisyklių, nusakančių kapitalo struktūrą, depozitus, paskolas, holdingo kompanijų formavimą, direktorių tarybos ir tarnautojų veiklą. FRS bankus narius gali bet kada tikrinti ir egzaminuoti, tačiau dauguma bankų yra tikrinami kartą per metus. Dar daugiau, bankai nariai savo rezervus turi laikyti tam tikru FRS tarybos apibrė˛tu lygiu. Bankams nariams yra numatyta privilegijų. Jie yra legalūs FRS bankų “savininkai”, kadangi jie turi ių institucijų akcijas ir gali rinkti eis i devynių banko direktorių. Bankams nariams u˛ FR banko akcijas yra mokami 6% dividendai. Bankai nariai gali skolintis i savo apygardos Rezervo banko “diskonto lango”.

Bankai nariai gali naudotis plačiai alyje paplitusia čekių, atėjusių i kitų miestų, igryninimo sistema. Tačiau tai nėra labai iskirtinė privilegija, kadangi ia sistema taip pat naudojasi bankai ne Rezervo nariai, susitarę su savo apygardos Rezervo banku ir sutinkantys čia laikyti savo čekių igryninimo sąskaitą. Materialioji narystės nauda yra presti˛as, kad bankas priklauso FRS. Daugelis bankininkų jaučia, kad narystė sistemoje pritraukia didesnius stambaus verslo indėlius ir korespondencines sąskaitas i ma˛esnių bankų, kurios kitu atveju atsidurtų kitur.
Naudota literatūra (altiniai)

LBANK.LT

FINANSAI.TIPOD.COM

Lietuvos bankas. Teisės aktų rinkinys.

Mokslinis leidinys “Pinigų studijos” etieji metai | Nr. 1 | 2002

Mokslinis leidinys “Pinigų studijos” etieji metai | Nr. 2 | 2002

Audriaus Dzikevičiaus moksliniai darbai

mokslai.tomas.cc

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 3121
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/Centrinis-bankas-ir-jo-vaidmuo22662.php

Adauga cod HTML in site
<a href="https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/Centrinis-bankas-ir-jo-vaidmuo22662.php" target="_blank" title=" - https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/Centrinis-bankas-ir-jo-vaidmuo22662.php">Centrinis bankas ir jo vaidmuo ekonomikoje - Makroekonomika</a>