CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

D. Ricardo ekonomikos teorija

ekonomika

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

Negalima nepripa˛inti istorinio fakto: daugelio

verslininkų, ir pirmiausia David’o Ricardo,

indėlis į ekonomikos mokslo plėtr¹ yra did˛iulis.

L. von Mises’as

Pagrindinės sampratos:

Maininė gamyba. Pramoninė revoliucija. Darbinė vertės teorija. Mainomoji vertė. Vartojamoji vertė. Darbo naumas. Visuomenikai būtinas darbas. Nepalankios gamybos s¹lygos. Vidutinė pelno norma. Natūrali kaina. Rinkos kaina. Darbo u˛mokesčio „natūralus dėsnis“. Darbininkų gyvenimui būtinų lėų vertė. Gyventojų skaičiaus dėsnis. Pelno normos ma˛ėjimo dėsnis. Diferencinė renta. Absoliuti renta. Dirvo˛emio derlingumo ma˛ėjimo dėsnis. Kiekybinė pinigų teorija. Absoliučių ir santykinių pranaumų principas. Reprodukcijos teorija. Stacionari būklė.

Pagalbinės sampratos:

Pesimizmas Aksiomatikos (dedukcijos) ir sintezės metodai Abstrakcijos metodas Paskirstymo sfera Retumas Abstraktus darbas. Vertė. Turtas. Prekės naudingumas Pinigai Bendrosios ir grynosios pajamos Visuomenės klasių prietaravimai skirstant pajamas. Gamybos s¹naudos Pagrindinis ir apyvartinis kapitalas. Gamybos akinė struktūra.

Fiziokratų ir A. Smith’o supratimu spontanika ekonomikos plėtra yra naudinga ir pavieniam ˛mogui, ir tautai. Tačiau po A. Smith’o veikalų atsirado naujų teorijų, kurių autoriai ekonominiame gyvenime į˛velgė daug netvarkos, netobulumo, net blogybių. ių teorijų kūrėjai buvo pavadinti pesimistais. Tokiu pavadinimu nenorima jų nei peikti, nei smerkti. I tiesų, jų teorijos labiau realios nei optimistų, kurie mėgins jas nuneigti. Rykiausi pesimistų atstovai buvo D. Ricardo ir T. Malthus’as.

4.2.1. D. Ricardo ir jo laikmetis

Vienas ˛ymiausių (ar net ˛ymiausias) Anglijos klasikinės politinės ekonomijos atstovų buvo David’as Ricardo (1772–1823 m.). Jis mokslikai kritikavo savo garsiojo pirmtako A. Smith’o klaidas ir, ianalizavźs ekonominius reikinius bei procesus, suformulavo daug ekonominių dėsnių, tapusių kertiniais politinės ekonomijos rūmo akmenimis. Faktikai D. Ricardo buvo paskutinis ˛ymus klasikinės politinės ekonomijos atstovas.

D. Ricardo ekonominiai veikalai pasirodė XIX a. prad˛ioje, pramoninio perversmo laikotarpiu, kai daugelio pasaulio alių ekonomikose eita nuo rankų darbu grįstos manufaktūrinės gamybos prie stambiosios, fabrikinės pramonės, rinkos infrastruktūros kūrimo (Anglijoje pirmiausia medvilnės pramonėje, paskui pama˛u ir kitose lengvosios pramonės akose, o galiausiai ir sunkiojoje pramonėje), o Anglija, pramonės isivystymo lygiu pralenkusi kitas alis, daugeliui deimtmečių tapo „pasaulio dirbtuvėmis“: alis gamino apie pusź pasaulio rinkos pramoninių prekių ir apie trečdalį pasaulinės pramoninės produkcijos. Pramoninio perversmo Anglijoje laikotarpiu susiklostė naujas gamybinių jėgų isidėstymas. Smulkūs nepriklausomi valstiečių ūkiai savo arba isinuomotoje ˛emėje nyko u˛leisdami viet¹ stambiajai ˛emėvaldai ir kapitalistinių fermerių nuomininkų ūkiui. Formavosi ˛emės ūkio proletariatas. Jis kartu papildydavo achtininkų, ˛emkasių, mūrininkų, fabrikų darbininkų gretas. Kaimo gyventojų s¹skaita iaugo miestų gyventojų skaičius. Europoje labiausiai urbanizuota tapo būtent britų bendruomenė, kurioje i deimties anglų net devyni gyveno mieste. Tačiau Anglija, –vienas i aktyviausių pramonės regionų, bene pirmoji patyrė ir didelės urbanizacijos padarinius: plečiantis miestams atrėjo socialinės problemos, kurių nema˛ai buvo jau ir iki prasidedant industrializacijai. Darbininkų susitelkimas miestuose galutinai nutraukė jų ryį su ˛eme. Stambiuose fabrikuose dingo patriarchaliniai santykiai tarp eimininko ir darbininko. Jei manufaktūrose reikalauta i darbininko auktos kvalifikacijos, tai fabrikuose plačiu mastu buvo pradėtas naudoti neapmokytų darbininkų, moterų ir vaikų darbas. Mainų paplitimo padarinys buvo darbo dienos ilgėjimas, darbo intensyvumo augimas ir darbo u˛mokesčio ma˛ėjimas. Nedarbas tapo masinis. Tuo pat metu pramoninė bur˛uazija tapo vyraujančia jėga, į antr¹ viet¹ nustūmusi prekybinź ir bankinź bur˛uazij¹.

Gyvenimo kelias. D. Ricardo gimė stambaus Londono bir˛os maklerio – ˛ydų kilmės ieivio i Olandijos, XVIII a. 7-ajame deimtmetyje persikėlusio į Anglij¹, eimoje, kaip trečias vaikas i septyniolikos. Jam niekada neteko mokytis koled˛e ar universitete, nes dėl tėvo, pagarsėjusio kaip gana nuobodus, tačiau labai garbingas ir kilnus ˛mogus, poveikio nuo vaikystės jis ėmėsi gilintis į komercij¹, padėdamas jam vykdyti prekybines ir bir˛os operacijas. U˛tat jau 16 metų D. Ricardo, nors ir neturėdamas nuoseklaus isilavinimo, jau galėjo savarankikai susidoroti su daugeliu tėvo verslo pavedimų bir˛oje ir kontoroje. Jaunystėje pasimokźs paprastoje pradinėje mokykloje, o paskui kelerius metus – Amsterdamo prekybos mokykloje, toliau jis lavinosi savarankikai. Studijavo matematik¹, fizik¹, chemij¹, geologij¹. Tačiau D. Ricardo 1799 m. rimtai istudijavźs Tautų turt¹ (pasakojama, kad Bato kurorte, kuriame gydėsi jo ˛mona – i kvakerių eimos kilusi¹ panelź Wilkinson jis vedė prie tėvo vali¹, – u˛sukźs į vie¹j¹ bibliotek¹, jis atsitiktinai pasklaidė garsųjį A. Smith’o veikal¹ ir juo susidomėjo), ypač susidomėjo teorinės ekonomikos problemomis. Nuo tada turtingasis D. Ricardo mineralogijos tyrinėjimus vis da˛niau keitė į politinź ekonomij¹, iekanči¹, kaip jis manė, atsakymų į klausimus apie visuomenės materialaus turto prie˛astis.

Pirmieji D. Ricardo darbai, pasirodė, autoriui artėjant prie keturiasdeimtmečio ribos (1809–1811 m.). Jie buvo skirti pinigų ir jų cirkuliacijos analizei. Politinės ekonomijos tyrinėjimams atsirado daugiau laiko, kai D. Ricardo 1814 m., būdamas 41 m. am˛iaus, jausdamasis, kaip vėliau raė laike J. Mill’iui, „pakankamai turtingas kad galėtų patenkinti visus savo trokimus ir pagrįstus greta esančiųjų norus“, pasitraukė i prekybos vertybiniais popieriais verslo, nusipirko dvar¹ Gatcomb Park’e ir pradėjo gyventi kaip kaimo d˛entelmenas. 1815 m. iėjo nedidelis jo pamfletas Tyrimas apie ma˛os grūdų kainos įtak¹ kapitalo pelnui, kuriame D. Ricardo polemizavo su geru savo draugu T. Malthus’u, teigdamas, kad ˛ema grūdų kaina dėl laisvos prekybos lemia kapitalo kaupim¹ auktos pelno normos būdu. Tačiau i ių smulkių poleminių ratų dar negalima buvo nuspėti, kokiems giliems apm¹stymams apie pagrindinius ekonomikos mokslo klausimus buvo atsidėjźs D. Ricardo – ir tai, atrodo, vien tik savo malonumui, nes jie, kaip matyti, nebuvo skiriami vieumai. Pagaliau, 1817 m. baland˛io mėnesį, primygtinai „spaud˛iant“jo artimam draugui J. Mill’iui vyresniajam (J. S. Mill’io tėvui) atsidėti moksliniam darbui ir parayti knyg¹ – tam is ragino dar 1815 m. vasar¹, 750 egzempliorių tira˛u iėjo pagrindinis D. Ricardo veikalas Politinės ekonomijos ir apmokestinimo principai. Taigi svarbiausias jo veikalas pasirodė visai kitaip negu A. Smith’o Tautų turtas. Audringa epocha nedavė jam ilgų metų kruopčiam darbui. iame veikale D. Ricardo, nepaisant padrikos turinio kompozicijos (knyga sudaryta visikai padrikai: skyriai tarytum atitiktinai idėstyti vienas greta kito), „sauso“ stiliaus ir nuolatinio hipotetinio metodo naudojimo, labai sunkinančio knygos skaitym¹, pateikė, lyginant su A. Smith’u, gerokai vientisesnź, logikai darnesnź ir nuoseklesnź ekonominź sistem¹. Pastebėtina, kad i labiausiai D. Ricardo igarsinusi knyga – taip pat yra puikus iradingos polemikos bei auktų mokslinės etikos principų pavyzdys, nusipelnantis pagarbos ir mūsų laikais. 1821 m. ileistas trečiasis veikalo leidimas, susidedantis i 32 skyrių, su reikmingais pataisymais ir nauju skyriumi Apie mainas (P. Sraffa jį įvardijo veikalo „pačiu revoliucingiausiu pokyčiu“), kuriame D. Ricardo prisipa˛ino klydźs manydamas, kad mainų įdiegimas (apyvartinio kapitalo pavertimas fiksuotu kapitalu) po trumpesnio ar ilgesnio laikotarpio visada naudingas darbininkams, kaip ir kitoms klasėms, nes visi galės pirkti maininiu būdu pagamintas pigesnes prekes. Jis pripa˛ino, kad darbininkams teks nukentėti visais tais atvejais, kai mainos, padidindamos neto produkt¹, suma˛ina pramonės bruto produkt¹, nes tai sukels nedarbo padidėjim¹ (t. y. „perteklinius gyventojus“, D. Ricardo kalba tariant) arba darbininkų realaus atlyginimo suma˛ėjim¹ (vėl gi D. Ricardo kalba tariant, „darbininko s¹lygų pablogėjim¹“). Tiesa, D. Ricardo manė, kad tokie atvejai bus da˛ni, bet i tikrųjų jie tapo tik reta iimtimi.

Ileisdamas savo veikal¹, verslininkas D. Ricardo tikriausiai nė nenujautė, kad tuo jis ijudins kapitalistinio pastato pamatus. Kita vertus, galima suprasti, kodėl toks neįprastas D. Ricardo kelias į moksl¹ jo am˛ininkams kėlė nuostab¹. Vienas D. Ricardo pasekėjas 1821 m. net entuziastingai raė: „Kur matyta, kad vienas anglas, ir dar ne i akademinio mokslo pasaulio, o suvar˛ytas komercinių ir visuomeninių rūpesčių, padarytų tai, ko negalėjo nė per plauk¹ pastūmėti visi Europos universitetai ir itisas mokslinės minties imtmetis“. Bet tokia jau buvo istorinė tiesa. Kaip vaizd˛iai apibūdino J. M. Keynes’as, „D. Ricardo taip pat visikai įsivyravo Anglijoje, kaip ventoji inkvizicija Ispanijoje“.

Praktinė D. Ricardo veikla buvo labai įvairi: jis buvo bir˛os brokeris (beje, lydimas sėkmės – ˛aisdamas bir˛oje jis gana greitai sukaupė turt¹, įvertint¹ apie 40 milijonų frankų, ir tapo vienas turtingiausių savo laiko ˛monių Anglijoje), matematikos dėstytojas, du kartus irinktas erifu. 1819–1823 m. (t. y. iki mirties savo namuose Glosteryre, kur, pasitraukźs i verslo, gyveno kaip paprastas ˛emės nuomininkas), atsisakźs jam visada buvusios svarbiausios veiklos verslo srityje, norėdamas valstybiniu lygiu įgyvendinti savo ekonomines idėjas, net ir nepasi˛ymėdamas oratoriniais sugebėjimais – greičiau prieingai (!), – jis buvo labai įtakingas Anglijos parlamento ˇemųjų Rūmų (kur nusipirko viet¹ i airių lordo Portarlington’o ir tuoj pat pamiro savo rinkėjus tolimame Airijos u˛kampyje) narys, kovojźs prie įvairius prekių mainų ribojimus, pirmiausia prie „javų įstatymus“, nuo XVII a. pabaigos Anglijoje reguliavusius grūdų ir kitų ˛emdirbystės produktų įve˛im¹ ir ive˛im¹, ir D. Ricardo kritikuotus dar 1815 m. paraytame minėtame pamflete, kuriame, įrodinėdamas „javų įstatymų“ neigiam¹ poveikį daugumai Anglijos gyventojų, bei parodydamas, kad auktos grūdų kainos buvo naudingos tik ˛emės savininkams (kaip tik čia paskelbtas taiklus jo pastebėjimas, kad „ˇemvald˛ių interesai visada yra prieingi bet kurios kitos visuomenės klasės interesams“, kuris yra visikai prieingas A. Smith o tvirtinimui, kad „˛emės savininko interesai nė kiek neprietarauja visuomenės interesui“), ieitį jis matė neribojamoje laisvoje prekyboje grūdais, taip pat importuojant pigius grūdus i kitų alių.

Anglijoje tuo metu dėl gyventojų daugėjimo grūdų poreikis virijo pasiūl¹, kviečių buelio kaina iaugo keturgubai. Brangstant javams, verslūs prekeiviai ėmė pirkti kviečius u˛sienyje ir gabenti juos į alį. Tačiau į pigių u˛jūrio javų sraut¹ Anglijoje nebuvo ˛velgiama abejingai, įsigaliojo politika – kuo ma˛esnė įve˛tinių javų kaina, tuo didesni muitai, nes buvo manoma, kad dar padidėjusios grūdų kainos ims veikti kaip paskata ir po kurio laiko padidės kviečių auginimas Anglijoje. Tačiau Javų įstatymus ataukė Robert’o Peel’o vadovaujama vyriausybė tik 1846 m.

D. Ricardo parlamente taip pat labai domėjosi valiutos bei prekybos (komercijos) klausimais, nacionalinės skolos gr¹˛inimu ir kapitalo apmokestinimu. 1821 m. jis kartu James’u Mill’iu ir T. Malthus’u (is buvo vienintelis profesorius tarp 30 narių), be to, įsteigė Politinės ekonomijos klub¹ (pirmajame susirinkime pirmininkavo R. Torrens’as), kuris buvo vienas pirmųjų ekonominių studijų draugijų, vėliau paplitusių po vis¹ Anglij¹. Taip pat D. Ricardo gyvenamuoju laikotarpiu 1802 m. keturi jauni vygai (Whigs) įkūrė Edinburgh Review (būtent čia jaunas kotas J. R. McCulloch’as atspausdino savo puikų atsiliepim¹ apie1817 m. pasirod˛iusį svarbiausi¹ D. Ricardo veikal¹), o po septynerių metų kaip atsakas jam torių (Tory) buvo įkurtas Quarterly Review, bei 1824 m. J. Bentham’o įsteigtas Westminster Review – leidiniai, atlikź svarbų vaidmenį ekonominės minties plėtros istorijoje. Kalbant apie leidinius, dar minėtina, kad 1843 m. buvźs I˛do finansinis sekretorius James’as Wilson’as įsteigė The Economist.

4.2.2. D. Ricardo metodologija

D. Ricardo kūrybos ieities taku tapo visiems klasikinės politinės ekonomijos atstovams būdingas palankumas ekonominio liberalizmo koncepcijai, kurioje nepripa˛įstamas joks valstybės kiimasis į ekonomik¹ ir numatoma laisva verslininkystė, laisva prekyba ir kitos „ekonomines laisves“. ias nuostatas jis nuosekliai gynė savo moksliniuose veikaluose.

D. Ricardo ˛engė didelį ˛ingsnį į priekį kuriant mokslinį ekonominių reikinių tyrimo metod¹. Jis pirm¹ kart¹ politinės ekonomijos istorijoje kaip ekonominės teorijos pagrind¹ s¹moningai pasirinko darbinź vertės teorij¹, atspindėjusi¹ visuotinius, tipikiausius kapitalistinius santykius – t. y. prekinius santykius. Tiesa, darbinź vertės teorij¹, kaip kapitalizmo ekonominių reikinių analizės ieitinį tak¹, intuityviai jau taikė ir D. Ricardo pirmtakai, pirmiausia W. Petty ir A. Smith’as. Tačiau D. Ricardo savo kapitalizmo ekonominź analizź s¹moningai ir nuosekliai grindė darbine vertės teorija, svarbiausiu savo sistemos principu pasirinkamas darbo s¹naudas. Jis nagrinėdamas įvairias visuomenės ekonomines kategorijas – darbo u˛mokestį, peln¹, rent¹ – taikė i tuometinių gamtos mokslų ir filosofijos (su kurių sistemomis buvo gerai susipa˛inźs) perimtus aksiomatikos (dedukcijos) bei sintezės metodus. Mokslininkas ias ekonomines kategorijas suvedė į vertinź iraik¹. Taigi D. Ricardo teorinės sistemos pagrindas – vertės dėsnis, vertės nustatymas pagal prekės gamybai sunaudot¹ darb¹. Pagal tai jis pamėgino pavaizduoti vis¹ politinės ekonomijos teorij¹, priklausanči¹ nuo vertės dėsnio, ir kritikavo A. Smith’¹ u˛ nenuoseklum¹ bei dvilypum¹ kalbant apie vertės dėsnio tinkamum¹ realiam kapitalistiniam ūkiui.

D. Ricardo metodologijos stiprybė – gilesnė lyginant su pirmtakais ekonominių reikinių ir procesų analizė. Jis pagal T. Hobbes’o (1588–1679 m.) ir R. Descartes’o (1596–1650 m.) filosofinius veikalus, pamėgino ekonomikos moksl¹ padaryti matematikai tikslų. (Jau matematinių metodų pionierius ekonomikos srityje A. Cournot 1838 m. pa˛ymėjo i¹ D. Ricardo m¹stymo ypatybź, nors ir nurodė, kad jo „matematika“ su savo griozdikais skaitmeniniais pavyzd˛iais esanti silpna.) Kapitalistinės ekonomikos plėtr¹ D. Ricardo nagrinėjo kaip stichik¹ ir objektyvų proces¹, gindamas objektyvių ekonomikos dėsnių idėj¹.

Savo tyrimuose D. Ricardo pirmenybź teikė gamybai, o tai metodologikai jį priartino prie F. Quesnay ir A. Smith’o. Vertės ir pajamų altinių jis iekojo gamybos srityje, o paskirstymo teorijoje mėgino apimti visos ekonomikos judėjim¹ bei i dalies plėtoti po˛iūrį, būding¹ fiziokratams. D. Ricardo siekė parodyti bendr¹ gamybos ir pajamų dinamik¹, tam plačiai naudodamas abstrakcijos metod¹, igrynindamas kapitalizmo analizź. Jis atsisakė bet kokios apraomosios med˛iagos ir stengėsi iskirti kapitalistinius reikinius grynu pavidalu, atsieti juos nuo iorinių reikinių, pavyzd˛iui, nuo u˛sienio prekybos, pinigų cirkuliacijos sferos sutrikimų ir panaiai. (Dr¹siai galima sakyti, kad sukurdamas pasaulio ekonominį modelį, D. Ricardo ekonomikos teorijai įteikė galing¹ įrankį – abstrakcij¹, kuriai tenka pagrindinis vaidmuo, kai reikia paalinti kasdieninio gyvenimo deformacijas, atsitiktinumus bei suvokti ekonominių reikinių vidinį mechanizm¹. Keista, bet į D. Ricardo polinkį taikyti labai abstrakčius ekonominius modelius tiesiogiai realaus pasaulio sudėtingumui J. A. Schumpeter’is pavadino „Rikardika yda“. Juk galima dr¹siai sakyti, kad D. Ricardo, sprźsdamas klausimus „grynojo kapitalizmo“ po˛iūriu, apnuogino pasaulį iki pačios esmės ir leido jį tyrinėti bet kam to panorusiam: dabar visas is mechanizmas yra atviras). „Ekonominio ˛mogaus“ (Homo oeconomicus) idėj¹, be jokių abejonių, jis plėtojo daug nuosekliau, nei A. Smith’as, kuris savo darbuose kartais atsi˛velgdavo į moralinius aspektus. D. Ricardo kapitalistinź santvark¹ laikė am˛ina ir vienintele racionalia sistema. Visus kapitalistinius santykius jis vertino kaip natūralius ir vienintelius. Anot jo, politinės ekonomijos dėsniai niekada nekinta, o jei kitimai ir vyksta, tai jie yra kiekybinio, bet ne kokybinio pobūd˛io. Faktikai D. Ricardo padėjo pagrindus – nors dar neiplėtota forma – nuo abstraktaus prie konkretaus metodui. D. Ricardo savo tyrimus pradėjo nuo prekės, jos vartojamosios ir mainomosios vertės analizės. Toliau jis nagrinėjo įvairius ekonominius kapitalizmo reikinius jų atitikimo ar neatitikimo darbinės vertės principui po˛iūriu. Vadinasi jis analizź pradėjo nuo abstraktaus (prekė, vertė) ir plėtojo link konkretaus (kapitalas, vidutinis pelnas, darbo u˛mokestis, renta ir pan.).

D. Ricardo jau knygos Politinės ekonomijos ir apmokestinimo principai pratarmėje lakonikai, kaip jam būdinga, idėstė savo nuomonź apie dvi, jo po˛iūriu, esmines ekonomikos teorijos problemas. Pirma, solidarizuodamasis su A. Smith’u, jis visuomenėje taip pat iskyrė tris pagrindines klases (˛emės savininkus; pinigų ir kapitalo, būtino jam padirbti, savininkus; darbininkus, kurių darbu ji apdirbama) ir tris pajamų rūis (rent¹, peln¹ ir darbo u˛mokestį). Antra, kaip minėta, pateikė sav¹j¹ „politinės ekonomijos pagrindinio u˛davinio“ traktuotź, pagal kuri¹ reikalaujama, kad, jo ˛od˛iais tariant, būtų nustatyti dėsniai, kurie valdo „˛emės pajamų“ (t. y. nacionalinio produkto ir nacionalinio turto) paskirstym¹ tarp trijų pagrindinių visuomenės klasių.

D. Ricardo, formuluodamas politinės ekonomijos u˛davinius, savotikai apibrė˛ė ir patį jos objekt¹, skirtingai nuo savo pirmtakų, kuriems rūpėjo vien tik gamyba, pabrė˛damas paskirstymo sferos tyrim¹. Politinės ekonomijos principų pirmojo leidimo pratarmėje jis pa˛ymėjo, kad pagaminti produktai yra bendro „darbo, mainų ir kapitalo panaudojimo“ rezultatas, bet jie paskirstomi tarp ˛emvald˛ių, kapitalistų ir darbininkų netolygiai skirtingu laiku. Pagal tai, jis padarė ivad¹, kad „nustatyti dėsnius, kurie reguliuoja į paskirstym¹, – pagrindinis politinės ekonomijos u˛davinys“, nes rentos, pelno ir darbo u˛mokesčio natūralių pokyčių paaikinimai, kuriuos pateikė J. Turgot, J. Steuart’as, A. Smith’as, J. B. Say’us, J. de Sismondi, jo nuomone, „gana menkai tegali patenkinti“. D. Ricardo taip pat manė, kad politinė ekonomija – tai mokslas, kuris pirmiausia iaikins visuomeninio turto paskirstymo dėsnius. Todėl D. Ricardo savo darbuose i esmės mėgino iskirti ˛monių gamybinius santykius, skirtingai nuo visuomenės gamybinių jėgų ir paskelbti iuos santykius politinės ekonomijos nagrinėjimo objektu. Tiesa, jis faktikai sutapatino vis¹ gamybinių santykių visum¹ su paskirstymo santykiais, tuo gerokai susiaurindamas politinės ekonomijos objekto rėmus. Tačiau, orientuodamasis į gėrybių paskirstymo dėsnius, D. Ricardo politinėje ekonomijoje nenagrinėjo ekonominės politikos klausimų, kurie keliami A. Smith’o moksle.

Pastebėtina, kad Politinės ekonomijos principuose D. Ricardo pateiktas visuomenės apibūdinimas yra sausas, santūrus ir koncentruotas. Čia tikrai nerasime gyvenimo, jo sodrių detalių, net go˛inei literatūrai būdingų dalykų, taip būdingų A. Smith’ui. D. Ricardo knygoje nėra nieko, iskyrus abstrakčius esminius teiginius, kuriuos dėsto intelektas, susitelkźs ties kur kas pastovesniais dalykais nei nuolat besikeičianti kasdieninio gyvenimo tėkmė. Jo teiginiai yra fundamentalūs, paprasti, neigra˛inti ir subalansuoti.

4.2.3. Vertės ir pinigų teorija

Vertės teorija, i kurios kildinama ir kainų teorija, – nors ir svarbiausia D. Ricardo mokymo dalis, bet, ko gero, toli gra˛u ne pati stipriausia jo veikalo dalis. (T¹ prie mirtį atvirai ne kart¹ pripa˛ino ir pats D. Ricardo, laikuose savo mokiniui J. R. McCulloch’ui ir bičiuliui T. Malthus’ui teigdamas, kad nėra patenkintas principų, kurie reguliuoja vertź, iaikinimu bei, kalbėdamas apie savo ir J. R. McCulloch’o vertės teorijas, melancholikai su retu kuklumu pastebėdamas: „Mums abiem nepavyko“. Ko gero, savotikai dėsninga, kad po mirties ant D. Ricardo darbo stalo buvo rastas nebaigtas straipsnis Nekintamas vertės standartas).

Pagrindinį savo tyrim¹ D. Ricardo pradėjo nuo vertės analizės ir polemikos su A. Smith’u iuo klausimu, neigdamas pastarojo dvejop¹ ios kategorijos vertinim¹. D. Ricardo dar aikiau, nei garsusis jo pirmtakas, atskyrė du prekės veiksnius: mainom¹j¹ ir vartojam¹j¹ vertes. Pastar¹j¹ (naudingum¹) jis laikė pirmosios prielaida, bet jam buvo svarbi tik mainomoji vertė. D. Ricardo ikėlė tezź, kad „naudingos prekės savo mainom¹j¹ vertź įgauna i dviejų altinių: savo retumo ir darbo, reikalingo jas pagaminti, kiekio“ (iskirta mano. – Aut. pastaba). Taigi D. Ricardo, kaip ir E. B. de Condillac’as, retum¹ laikė veiksniu, sukuriančiu vertź. Tačiau retomis kaip vertybėmis jis laikė tik nedaugelį neatkuriamų prekių. D. Ricardo iskyrė kai kurias prekes (meno edevrus: skulptūras ir paveikslus, retas knygas ir medalius, ypatingos rūies brangvynius), kurių vertź „lėmė vien tik jų retumas, nes jokiu darbu negalima padidinti jų kiekio. Todėl jų vertė negali būti pa˛eminta didinant pasiūl¹“. Tokių prekių vertė keičiasi nuo pirkėjų turtingumo ir polinkių, bet „tarp prekių, kasdien mainomų rinkoje tokios prekės sudaro tik labai nedidelź dalį. Dauguma visų gėrybių, kurios yra mūsų norų objektai, yra gaunamos darbu“ ir jų vertė priklauso „nuo gamybos sunkumo ar lengvumo“. Todėl kalbant apie prekes, jų mainom¹j¹ vertź ir dėsnius, reguliuojančius jų santykines kainas, D. Ricardo nuomone, visada reikia turėti galvoje tik tokias prekes, „kurių kiekis gali būti padidintas ˛monių darbu ir gaminant konkurencija nėra niekaip ribojama“.

Pastebėtina, kad aikindamas vertź, D. Ricardo buvo daug nuoseklesnis, nei jo pirmtakas A. Smith’as. Kaip raė pats D. Ricardo: „A. Smith’as, kuris taip teisingai nustatė tikr¹jį mainomosios vertės altinį, pasirodė es¹s nenuoseklus. U˛uot grie˛tai laikźsis principo, kad daiktų vertė didėja arba ma˛ėja priklausomai nuo jų gamybai sunaudoto didesnio ar ma˛esnio darbo kiekio, jis ikėlė dar kit¹ standartinį vertės mat¹ ir nagrinėjo brangesnius ar pigesnius daiktus, turėdamas galvoje, į didesnį ar į ma˛esnį tokių standartinių matų skaičių jie keičiami. Kartais tokiu matu jis laiko grūdus, kartais – darb¹ – ne darbo kiekį, sunaudot¹ vienam ar kitam daiktui pagaminti, o t¹ jo kiekį, kurį galima pirkti u˛ į daikt¹ rinkoje, – tarytum darbininkas būtinai gaus u˛ savo darb¹ dvigubai daugiau, nei anksčiau, jei jo darbas tapo du kart naesnis, ir jis dėl to gali pagaminti dvigubai daugiau prekių“.

D. Ricardo, pritardamas A. Smith’o darbinei vertės teorijai, priėjo ivados, kad darbas yra bet kokios vertės pagrindas. Jis raė, kad „prekės vertė, arba kokios nors kitos prekės kiekis, į kurį ji mainoma, priklauso nuo darbo, kuris būtinas jai pagaminti, santykinio kiekio, o ne nuo didesnio ar ma˛esnio atlygio, mokamo u˛ į darb¹“, be to, „skirtingos kokybės“ (t. y. paprasto ir sudėtingo) darbo įvertinimas rinkoje „greitai tampa pastovus ir tikslus praktikai naudoti ir didele dalimi priklauso nuo darbininko lyginamojo meistrikumo bei jo atliekamo darbo įtampos“. Taip pat D. Ricardo faktikai suprato, kad rinkoje skirtingos kokybės darbas pavirsta tam tikru kiekiu paprasto darbo. Be to, jis priėjo nuomonės, kad skirtingos kokybės darbo skirtingas atlyginimas esmingai nekeičia prekių vertės nustatymo pagal darb¹, sunaudot¹ joms gaminti. Jis pastebėjo, kad „skirtingos kokybės darbas atlyginamas skirtingai. i aplinkybė nėra prie˛astis keistis prekių santykinei vertei“, nes darbo u˛mokestis nelemia prekių vertės. Be to, D. Ricardo atkreipė dėmesį, kad „prekių vertei turi poveikio ne tik tiesiogiai panaudotas gamyboje darbas, bet ir darbas, sunaudotas įrankiams, instrumentams ir pastatams padedantiems dirbti“. Kitais ˛od˛iais tariant, kapitalo s¹naudas, arba prekės kainos hipotetik¹ ketvirt¹j¹ komponentź, kuri¹ A. Smith’as traktavo kaip anksčiau gautas pajamas, D. Ricardo laikė anksčiau sunaudotu, arba įkūnytu (embodied) darbu. Dėl to, jo nuomone, panaudoto darbo ekonomija visada pa˛emins prekės santykinź vertź, nesvarbu, ar ji apima darb¹, būtin¹ pagaminti pači¹ prekź, bei sukurti kapital¹, kad prekė būtų gaminama. Tačiau, jo manymu, reikia turėti galvoje, kad vertė „keičiasi dėl nevienodo kapitalo ilgaam˛ikumo ir grį˛imo verslininkui greičio“. Taigi D. Ricardo taip pat nagrinėjo sunaudotų gamybos priemonių vertės perkėlimo gaminamai prekei problem¹, kuri¹ vienaip ar kitaip aptarė ir jo pirmtakai, ypač F. Quesnay. Pastarasis savo Ekonominėje lentelėje i esmės rėmėsi tuo, kad sunaudotų priemonių vertė ne prarandama, o perkeliama naujai prekei. Tačiau D. Ricardo pirmasis sukonkretino tokį ios problemos traktavim¹ ir teigė, kad gamybos priemonės nesukuria naujos vertės. Tai reikė, jog ankstesnė kapitalo produktyvumo teorija nėra pagrįsta.

Didelis D. Ricardo nuopelnas yra tas, kad jis aikiai atskyrė darb¹ kaip vertės substancij¹ ir darb¹ kaip vertės vidinį mat¹. Jis pa˛ymėjo: „[] darbas yra bet kokios vertės pagrindas ir [] vien tik jo santykinis kiekis lemia prekių santykinź vertź []“. Toks atribojimas leido atrasti abstraktaus darbo kategorij¹.

D. Ricardo, panaiai kaip ir A. Smith’as Tautų turte, „vertės“ ir „kainos“ kategorijas i esmės naudojo kaip sinonimus. D. Ricardo skyrė natūrali¹ ir rinkos kainas. Pirm¹j¹ jis laikė vertės apraika ir manė, kad natūrali kaina padengia ne tik kapitalo s¹naudas, bet ir vidutinź pelno norm¹, jo pajamas, o antr¹j¹ (rinkos kain¹) siejo su nukrypimu nuo natūralios kainos dėl paklausos ir pasiūlos. Tačiau jis pa˛ymėjo, kad kiekvieno kapitalisto siekis savo kapital¹ i ma˛iau pelningo verslo investuoti į pelningesnį, neleis prekių rinkos kainai ilgai likti daug auktesne, ar ˛emesne u˛ natūrali¹ jų kain¹. Dėl to kiekvienos akos pelnas pasi˛ymi tendencija isilyginti ir tampa proporcingu „sunaudoto kapitalo vertei“. Laikin¹ kainų kilim¹ jis aikino paklausos augimu, pinigų vertės kritimu, pirmo būtinumo prekių apmokestinimu.

Kalbėdamas apie vertź ir turt¹ bei pastar¹jį traktuodamas vien tik i natūraliu – daiktiku aspektu, kaip vartojamųjų verčių sum¹, D. Ricardo nurodė jų skirtum¹, nes „vertė priklauso ne nuo gausumo, o nuo gamybos sunkumo ar lengvumo“. Jis pastebėjo, kad „Vieno milijono darbininkų darbas fabrikuose visada sukuria toki¹ pat vertź, bet nesukuria visada vienodo turto“, t. y. sukuriamo turto fizinė apimtis laikui bėgant kinta, ir turto augimo nereikėtų tapatinti su vertės augimu. Jis pa˛ymėjo, kad panaudojant mainas, didėja prekių masė, bet ma˛ėja vertės suma.

Pa˛ymėtina, kad jei A. Smith’as iekojo pastovaus vertės mato, tai D. Ricardo teigė, jog tai neįmanomas tikslas, nes kintant produktų gamybos technologijoms, kinta ir prekių vertė. Net ir aukso bei kviečių, kurių naudojim¹ tokiam matui D. Ricardo visikai atmetė, vertė keičiasi, keičiantis technologijoms. Taigi, konstatavo D. Ricardo, jei naujos ūkininkavimo formos ir technologinė kepimo pa˛anga suma˛ina prekės duonos vertź, tai ir naus darbininkų darbas gali būti įvertinamas ma˛esnėmis kainomis.

D. Ricardo atriai kritikavo J. B. Say’aus teorij¹, pagal kuri¹ „prekės vertė priklauso nuo jos naudingumo“. Jis raė: „Būtų teisinga, jei prekių vertź reguliuotų tik pirkėjai“. D. Ricardo pa˛ymėjo, kad prekių naudingumas, t. y. jų vartojamoji vertė, būtinas, kad prekė turėtų vertź, bet jis nėra vertės altinis. Laike J. B. Say’ui, D. Ricardo pabrė˛ė, „kad daiktų naudingumas, be abejonės, sudaro vertės pagrind¹, bet naudingumo dydis negali būti vertės matas. Sunkiau pagaminama prekė visada bus brangesnė u˛ lengviau pagaminam¹, net jei visi ˛monės vieningai manys, kad pastaroji naudingesnė u˛ pirm¹j¹“. Dar aikiau i mintis isakyta Politinės ekonomijos pagrinduose: [] naudingumas nėra mainomosios vertės matas, nors jis labai pastarajai reikalingas“. Aktuali D. Ricardo nuostata, kad būtina nepainioti dviejų prekės aspektų – vertės ir vartojamosios vertės. Tai leido jam parodyti, jog subjektyvaus vertingumo koncepcija yra nepagrįsta. D. Ricardo raė: „Kalbėdami, kad vertź reikia matuoti pasitenkinimu, kurį jos savininkui suteikia naudojimasis preke, nesurasime vertės mato, nes ˛monės, naudodamiesi tuo pačiu daiktu, gali patirti labai skirting¹ pasitenkinim¹“. D. Ricardo nuomone, saulė, oras ir panaiai, suteikia prekėms tik vartojam¹j¹, o ne mainom¹j¹ vertź. Jis raė, kad prekių kain¹ reguliuoja gamybos s¹naudos, o ne paklausa ir pasiūla. Pastarieji gali tik laikinai paveikti rinkos kain¹. Be to, jo nuomone, be gyvojo darbo apskaičiuojant prekių vertź reikia atsi˛velgti ir į ankstesnį darb¹, t. y. D. Ricardo teigė, kad prekių kainų lygiui greta sunaudoto gyvojo darbo turi įtakos ir sudaiktintas darbas, „sunaudotas įrankiams, instrumentams ir pastatams, reikalingiems iam darbui“.

D. Ricardo aikiai skyrė kain¹ ir vertź. Kain¹ jis nagrinėjo kaip mainomosios vertės piniginź iraik¹. Rinkos kainų svyravimus jis laikė laikinais ir nepaneigiančiais vertės dėsnio. Jis taip pat manė, kad kaina bei vertė pavieniais atvejais gali kisti ir prieingomis kryptimis. Be to, D. Ricardo pastebėjo, jog konkurencijos s¹lygomis kain¹ reguliuoja „pardavėjų konkurencijos“ ir ji pasiekia natūralios kainos lygį (ar yra arti jos), o pastaroji turi u˛tikrinti visuotinai priimtin¹ darbo u˛mokesčio ir pelno norm¹. Natūralia kaina D. Ricardo vadina kain¹, kuriai esant patenkinama paklausa ir gaunamas įprastinis pelnas.

Skirtingai nuo A. Smith’o, apibūdinusio vertź tai kaip sunaudot¹ darb¹, tai kaip perkam¹ darb¹, tai kaip pajamas, D. Ricardo buvo nuoseklus darbinės vertės alininkas, ir teigė, kad vertės altinis gali būti tik darbas, sunaudotas ios prekės gamybai. Jau i pirmo skyriaus pavadinimo jis leid˛ia suprasti, k¹ jis vadina darbinės vertės teorija. Pavadinimas skamba taip: „Prekės vertė arba bet koks kitas dydis, lemiantis prekės mainomum¹, santykinai priklauso nuo darbo, reikalingo tai produkcijai []“. D. Ricardo atriai kritikavo vertės nustatym¹ pagal pajamas, pastebėdamas, kad pajamos yra vertės dalis. Tačiau jis sutiko su A. Smith’o teiginiais, kad i prekės vertės galima iskaičiuoti nuolatinį kapital¹ ir iskaidyti jį į pajamas. i¹ koncepcij¹ D. Ricardo panaudojo kurdamas savo reprodukcijos teorij¹. Be to, tikslus vertės ir turto (kaip naudingųjų dalykų visumos) atskyrimas leido D. Ricardo ivengti A. Smith’o klaidos, darant nuolaidų fiziokratams ir pripa˛įstant padidint¹ ˛emdirbio darbo produktyvum¹.

D. Ricardo įrodinėjo, kad svarbiausia gamyba, ir paskutinis ˛odis visada priklauso prekės gamintojams. Jis raė, kad kainos dėl vartotojikos paklausos gali augti ir kristi, bet jos turi padengti gamybos katus ir darbines s¹naudas. D. Ricardo ne tik atskleidė gamybos katų vaidmenį, bet ir pagrindė darbinės vertės dėsnį. Jis teigė, kad naudojant kapital¹, ilaidos buvo susijusios tik su darbo s¹naudomis, bet vėliau, pradėjus naudoti sudėtingas gamybos priemones, tarp jų ir mainas, joms sunaudotas darbas taip pat tapo papildomas prekių vertės veiksnys. D. Ricardo aikiai parodė, kad darbo naumo augimas lemia prekės vertės ma˛ėjim¹. Jis raė: „Jei prekių mainom¹j¹ vertź lemia jose įkūnyto darbo kiekis, tai bet koks io kiekio augimas turi didinti prekės, kuriai sunaudotas is darbas, vertź, o bet koks suma˛ėjimas – ma˛inti j¹“. Be to, D. Ricardo atkreipė dėmesį į tai, kad laisvos konkurencijos s¹lygomis prekės vertė priklauso nuo darbo santykinio kiekio, būtino jos pagaminimui, o ne nuo didesnio ar ma˛esnio atlygio, u˛mokamo u˛ į darb¹. D. Ricardo teigė, jog kapitalistai negali į prekės kain¹ perkelti darbo u˛mokesčio prieaugio, o yra priversti aukoti dalį pelno. Taip pat, jo nuomone, gamybos veiksnio natūralios kainos pasikeitimas – ne kas kita, kaip io veiksnio bendrų pajamų dalies pasikeitimas; prekės natūraliai kainai, kitoms s¹lygoms esant vienodoms, tai neturi jokio poveikio. Juk jei pelnas kyla, ir darbo u˛mokestis krenta, arba jei pelnas krenta, ir renta didėja, tai vis tiek reikia tokio pat kiekio darbo ir audiniui iausti, ir laivui pastatyti. Pastebėtina, kad iuo klausimu A. Smith’o ir D. Ricardo po˛iūriai akivaizd˛iai nesutapo. Pagal A. Smith’o „veiksnių logik¹“, „[] natūrali kaina keičiasi kartu su kiekvienos i jos sudedamųjų dalių natūralia norma“. D. Ricardo nuomone, darbo u˛mokesčio natūrali norma – tai visuomeninių pajamų darbo dalis, ir jos realus augimas galimas tik ma˛ėjant kitai ių pajamų daliai – pelnui. Toks pajamų perskirstymas nekeičia sukurto visuomeninio produkto dyd˛io, ir todėl, kitoms s¹lygoms esant vienodoms, tai neturėtų daryti įtakos natūraliai prekių kainai.

D. Ricardo ikėlė visuomenikai būtino darbo problem¹. Prekių vertź nustatydamas pagal darb¹, sunaudot¹ jai pagaminti, jis susidūrė su klausimu, koks darbas reguliuoja vertź. Juk gaminant tos pačios rūies prekes smulkaus amatininko, manufaktūros darbininko ir maininio fabriko darbininko darbo s¹naudos labai skiriasi. Todėl D. Ricardo priėjo ivados, kad darbo naumo skirtumai nepaneigia vertės nustatymo pagal darb¹, nes vertės dydis reguliuojamas ne to darbo, kuris faktikai sunaudotas iai prekei pagaminti, o darbo, kuris būtinas pagaminti blogiausiomis s¹lygomis. Jis raė: „Visų prekių – pramoninių gaminių, kasyklų ar ˛emdirbystės produktų – mainomoji vertė reguliuojama did˛iausio kiekio darbo, i būtinybės sunaudotų prekės gamybai tų, kurie [] tźsia gamyb¹ pačiomis nepalankiausiomis s¹lygomis. Pastarosiomis laikomos tokios, kurioms esant vykdyti gamyb¹, kad būtų pagamintas reikiamas produktų kiekis“. Tačiau tenka pa˛ymėti, kad i D. Ricardo ivada tinka tik ˛emės ūkiui. O pramonėje visuomenikai būtinas darbas yra darbo s¹naudos esant vidutinėms gamybos s¹lygoms.

D. Ricardo daug dėmesio skyrė pinigų ir jų cirkuliacijos klausimams, nors čia jo ginamas pozicijos gana prietaringos. Tačiau prie aptariant D. Ricardo pinigų teorij¹, reikia atsi˛velgti į tai, kad XVIII a. pabaigoje Anglijoje nusistovėjo monometalizmo sistema, reikusi aukso monopolinio vaidmens pinigams įtvirtinim¹, kuris 1816 m. buvo sustiprintas įstatymu. Todėl bulijonisto D. Ricardo teorinės nuostatos pinigų teorijos klausimais grįstos nuostatomis, būdingomis aukso standartui, pagal kurį įstatymo numatytas aukso kiekis nukaltose apyvartai monetose turėjo būti laisvai ir garantuotai keičiamas į popierinius pinigus.

Pastebėtina, kad bulijonistų prietaravimas, susijźs su klausimu „privalo ar neprivalo popieriniai banknotai būti konvertuojami į auks¹ pagal pareikalavim¹“ atsirado XIX a. prad˛ioje bulijonistų debatų metu ir vėliau isiplėtojo į 1840 m. bankinės valiutos kurso mokyklos debatus dėl Anglijos banko banknotų padengimo auksu. (1839 m. svarų padengimas trumpam buvo nukritźs net iki 13 proc.). Bulijonistų argumentas buvo tiesioginis: jei nebus reikalaujama, kad bankai konvertuotų banknotus į auks¹, tuomet jie susigundys ileisti daugiau banknotų, nei saugyklose turi aukso. Tai ves prie papildomo cirkuliacijos sferos aprūpinimo pinigais ir tuo pat metu, jų po˛iūriu, prie pinigų nuvertėjimo, t. y. infliacijos. Bulijonistų, tarp kurių galima iskirti Henry Thornton’¹, o vėliau John’¹ Wheatley’ų ir ankstyv¹jį D. Ricardo (1810–1811 m.), nuomone, norint ivengti infliacijos būtinai turi būti ilaikytas banknotų konvertabilumas į auks¹. O antibulijonistai (R. Torrens’as, Bonsanquet’as, J. Mill’is) rėmėsi realių s¹skaitų doktrina, propaguota J. Law (1705 m.), J. Steuart’o (1767 m.) ir A. Smith’o (1776 m.). Jie teigė, kad poreikį banknotų emisijai riboja poreikis prekybai. Taigi net be pinigų konvertabilumo bankas neketins ileisti daugiau banknotų, nei reikalinga komercijos poreikiui patenkinti. Jei kartais atsitiktinai atsirastų perteklinių pinigų, jie netaptų infliacijos prie˛astimi, nes pinigai, likvidavus įkeistas realias s¹skaitas, tuoj pat sugrį˛tų į bankus.

Ankstyvuosiuose savo darbuose, pavyzd˛iui veikale Siūlymai ekonomikai ir saugiai valiutai (1816 m.), D. Ricardo pinigus (auks¹) nagrinėjo kaip prekź, pasi˛yminči¹ vidine verte. Pinigų (aukso ir sidabro), kaip ir visų kitų prekių, vertź, jo nuomone, lėmė jiems pagaminti sunaudoto darbo kiekis. Toks po˛iūris leido jam daryti ivad¹, kad būtent pinigų vertė – esant nekintamam apyvartoje esančių prekių kainų dyd˛iui – lemiamas veiksnys, apskaičiuojant apyvartai būtin¹ pinigų kiekį. Be to, D. Ricardo atkreipė dėmesį į pinigų (aukso), kaip ypatingos prekės, ilaikančios pastovi¹ savo vertź ir naudojamos kitų prekių vertės matu bei cirkuliacijos priemone, specifik¹. Pinigų cirkuliacijai skirtuose darbuose, tarp jų traktate Apie aukt¹ metalinių pinigų kain¹ (1809 m.), ispausdintame kaip straipsnių serija Morning Cronicle, jis pa˛ymėjo, kad vietoje auksinių monetų naudojamų popierinių pinigų kiekis turi atitikti apyvartoje esančios prekinės masės vertź, o pinigų perteklių bankas turi paalinti. D. Ricardo raė: „Mano siūlomas vaistas būtų toks: bankas turi pama˛u ma˛inti notų kiekį iki tol, kol likusių (t. y. tebesančių apyvartoje) notų vertė susilygins su verte metalinių monetų, kurias jos reprezentuoja“. iais straipsniais D. Ricardo i esmės vėl suteikė stimul¹ ginčams dėl centrinio Anglijos banko politikos, t. y. dėl mokėjimų grynaisiais pinigais atnaujinimo. Dėl tokių mokėjimų būtinybės, Anglijos bankas padidino grynųjų pinigų emisij¹ ir kreditavimo kiekį. Tačiau, anot Anglijos bankų vadovų, vėliau sekusi infliacija ir svaro nuvertėjimas nebuvo susijźs su banko kredito padidinimu. Tačiau D. Ricardo teigė prieingai. Savo iuo straipsniu jis netiesiogiai paskatino vien¹ i Anglijos parlamento ˇemųjų rūmų tarnybų, paprastai ˛inom¹ kaip Aukso luitų komitetas (Bullion Committee), isamiai inagrinėti ir apsvarstyti į klausim¹. io komiteto ataskaita tvirtino t¹ patį, k¹ D. Ricardo jau anksčiau yra teigźs savo straipsnyje, t. y. ji rekomendavo atsisakyti Bankų Apribojimų akto. Nepaisant to, parlamento ˇemieji rūmai paskelbė, kad popieriniai pinigai nenuvertės. Kita vertus, is pirmasis D. Ricardo darbas sulaukė didelio susidomėjimo visuomenėje, taip pat ir politiniuose sluoksniuose.

Tačiau Politinės ekonomijos pagrinduose D. Ricardo pama˛u nutolo nuo ios koncepcijos. io savo pagrindinio veikalo 27 skyriuje jis i prad˛ių yra „metalistas“, ir plėtojo piniginio metalo darbinės vertės teorij¹ bei kalbėjo apie metalinių pinigų vidinź vertź. Tačiau vėliau D. Ricardo pinigus traktavo kaip techninź cirkuliacijos (apyvartos) priemonź ir sukūrė vien¹ kiekybinės pinigų teorijos variantų, pagal kurį pinigų vertź lemia cirkuliacijos (apyvartos) procesas, kuriame pinigai „dalyvauja“ neturėdami vertės, o prekės – kainos. Paveiktas popierinių pinigų nuvertėjimo, įvykusio Anglijoje XVIII a. pabaigoje – XIX a. prad˛ioje, ir painiodamas popierinių bei auksinių pinigų cirkuliacijos dėsningumus (jis i esmės perkėlė popierinių pinigų apyvartos dėsningumus auksiniams ir sidabriniams pinigams, nepastebėdamas, kad ileid˛iant auksinių ir sidabrinių pinigų perteklinį kiekį, lyginant su jų apyvartos poreikiu, jie, būdami savaime vertingi, paliks cirkuliacijos sfer¹), D. Ricardo priėjo visai prieingos ivados nei ankstesnis po˛iūris ir teigė, kad apyvartoje esančių pinigų kiekis gali būti skirtingas ir atsitiktinis, o pinigų vertė nusistovi cirkuliacijos sferoje ir priklauso nuo apyvartoje esančio jų kiekio. Kalbėdamas apie pinigus kaip visuotinź mainų priemonź, D. Ricardo pastebėjo, kad iuo po˛iūriu pinigai tarp visų civilizuotų alių pasiskirsto „pagal proporcijas, kurios kinta su kiekvienu prekybos ir mainų patobulinimu, su kiekvienu maisto ir kitų gyvybinio būtinumo dalykų gavimo augančiam gyventojų skaičiui sunkumo didėjimu“. Tenka pripa˛inti, kad nagrinėdamas pinigus kaip techninź mainų priemonź, D. Ricardo nematė skirtumo tarp tiesioginių mainų pagal formulź (Pr – Pr) ir prekių apyvartos pagal formulź (Pr – P – Pr). Faktikai jis savo mintis grindė pirkimo-pardavimo vieningumu, teigdamas, kad po pardavimo būtina seka pirkimas, ir taip atkartodamas J. B. Say’aus idėj¹. Taip pat pastebėtina, kad D. Ricardo manė, jog visa pinigų masė nuolat yra cirkuliacijos (apyvartos) sferoje. Jo gyvenamoje epochoje tai buvo neteisinga ivada. Juk i tikrųjų dalis visaverčių pinigų nuolat „ikrisdavo“ i apyvartos, tapdami lobiu (santaupomis). Bet jis ignoravo pinigų, kaip turto kaupimo, funkcij¹, kuri¹ visikai gali vykdyti tik auksiniai ir sidabriniai pinigai. Tźsiant kalb¹ apie D. Ricardo indėlį bankininkystės srityje, reikia pa˛ymėti jo siūlymus įsteigti Nacionalinį bank¹, popierinių pinigų emisijos leidimo proces¹ perimant i centrinio Anglijos banko ir pavedant vyriausybės paskirtos komisijos nariams. Įdomu, kad būtinus ˛ingsnius ios sistemos įgyvendinimo link ˛engė Robert’as Peel’as tik prabėgus 20 metų po D. Ricardo mirties, kai 1844 m. buvo priimtas atitinkamas bankininkystės įstatymas, kuriuo nustatyta labai grie˛ta banknotų emisijos tvarka.

Pagal kiekybinź pinigų teorij¹, D. Ricardo pamėgino paaikinti ir aukso tarptautinio judėjimo dėsningumus. Jo nuomone, kainų lygio priklausomybė nuo pinigų kiekio lemia aukso judėjim¹ tarp alių. Esant pinigų pertekliui ir jų nuvertėjimui, daugiau pinigų ive˛ama i alies ir tuo pat metu įve˛ama daugiau prekių. Ir prieingai. Galiausiai dėl io pinigų ir prekių tarptautinio judėjimo nusistovi pusiausvyra. Taigi D. Ricardo, būdamas laisvos prekybos alininkas, manė, skirtingai nei merkantilistai, kad nereikia nerimauti, jei prekių įve˛ama daugiau nei ive˛ama, o auksas iteka i alies. Jis buvo tikras, kad laisvas importas savaime reguliuoja aukso cirkuliacij¹, kainų svyravimus ir padeda nusistovėti ekonominei pusiausvyrai.

Prakalbus apie u˛sienio prekyb¹, būtina paminėti, kad, D. Ricardo nuomone, u˛sienio prekyba didina alies turt¹ ir realios pajamos visada bus auktesnės esant laisvai prekybai, nei jai nesant. Tai gerai matyti ir i jo visikai nedviprasmiko teiginio, kad tik „vaisinga alis, ypač jei ji leid˛ia laisvai įve˛ti maisto produktus, gali kaupti kapital¹ pertekliuje smarkiai nesuma˛ėjant pelno normai ar smarkiai neiaugant ˛emės rentai“ (iskirta mano. – Aut. pastaba). Tai – santykinių kainų dėsnis, parodantis geografinio darbo pasidalijimo pranaum¹. Prakalbus apie santykinius pranaumus, pa˛ymėtina, kad R. Torrens’as (1780–1864 m.) dar 1808 m. savo veikale Ekonomisto paneigimas isakė santykinių pranaumų princip¹ bei 1815 m. Esė apie iorinź grūdų prekyb¹ pateikė detalesnį io principo paaikinim¹. Tačiau D. Ricardo, savajai u˛sienio prekybos teorijai skyrźs vos kelet¹ puslapių, buvo pirmasis ekonomistas, gynźs speciali¹j¹ tarptautinės prekybos teorij¹, kurios pagrindas – kad kapitalas negali judėti tarp alių, kapitalas laikomas nacionaliniu, apribotu alies sienų. Darbinė vertės teorija negali būti taikoma prekėms, kurių prekyba vykdoma kertant alies sienas, nes pelno norma yra nevienoda atskirose alyse. Pastaruoju atveju prekių judėjim¹ tarp alių reguliuos ir natūrinės prekybos s¹lygų pagrindu taps santykiniai katų pranaumai, nulemti nuolatinių darbo produktyvumo skirtumų tarp alių. Darant prielaid¹, kad santykinės prekių kainos kinta proporcingai santykiniams darbo katams, garsiuoju savo pavyzd˛iu apie vyno ir audinio gamyb¹ Anglijoje bei Portugalijoje, D. Ricardo parodė absoliučių ir santykinių panaumų tarptautinėje prekyboje esmź bei jų skirtum¹. Absoliučių panaumų reikmź tarptautinei prekybai atskleidė dar A. Smith’as. Tačiau tik D. Ricardo, būdamas daug grie˛tesnis laisvos prekybos alininkas, negu fiziokratai ir A. Smith’as, parodė, kad esant laisvai tarptautinei prekybai, aliai gali būti naudinga importuoti produkt¹, net jei jį įmanoma pagamintas pačioje alyje ma˛esniais katais produkcijos vienetui, nei u˛sienyje. Vienos alies vidaus prekyba tarp dviejų regionų reikalauja absoliučių pranaumų, o tarptautinei prekybai pakanka santykinio pranaumo, t. y. kad iai prekei jos ilaidų santykis su ilaidomis kitose alyse būtų palankesnis jai, nei pagal kitas prekes. Beje, vėlesnė santykinių pranaumų doktrina, tapusi priimtina daugeliui ekonomistų, tėra neformalios XIX a. taisyklės, pirm¹ kart¹ paskelbtos R. Torrens’o 1815 m., mokslika formuluotė. O pats D. Ricardo remdamasis santykinių pranaumų principu kalbėjo apie darni¹ tarptautinių ekonominių santykių plėtr¹ laisvos prekybos s¹lygomis. Jis pateisino „natūralų“ Anglijos, kaip pagrindinės pasaulio pramoninės valstybės dominavim¹, o daugumai kitų alių paliko ˛emės ūkio ir ˛aliavų tiekimo funkcij¹. Pasisakydamas u˛ laisv¹ prekyb¹ ir įrodinėdamas, kad dėl santykinių pranaumų principo ji bus naudinga visiems (tiesa, jis labai aikiai neisakė, kaip is prekybos suteikiamas naudos laimėjimas pasiskirstys tarp jos dalyvių, tačiau vis dėlto numanė, kad is santykis bus ma˛daug vienas su vienu, k¹ J. Mill’is ir J. R. McCulloch’as specialiai pabrė˛ė), D. Ricardo neslėpė, kad pagrindinis Anglijos laimėjimas bus iteklių sukūrimas ir kapitalo kaupimo s¹lygų pagerinimas.

4.2.4. Darbo u˛mokesčio ir pelno teorija

Kaip jau minėta, paskirstymo problemai tenka svarbi vieta D. Ricardo ekonominėje teorijoje. Jis iplėtojo A. Smith’o mokym¹ apie trijų pagrindinių visuomenės klasių – darbininkų, kapitalistų ir ˛emvald˛ių – pajamas: darbo u˛mokestį, peln¹ ir ˛emės rent¹. Jis irykino ekonominius prietaravimus tarp ių klasių ir atskleidė juos pagal darbinės vertės teorijos principus. i¹ nuomonź D. Ricardo aikiai ireikė savo pelno ir darbo u˛mokesčio bei pelno ir ˛emės retos atvirkčiai proporcingos priklausomybės koncepcijose. Joje mokslininkas stengėsi vieninga formule pavaizduoti įvairių pajamų rūių ryį ir apibrė˛ti jų dinamikos kryptį, atkleisti pajamų dinamikos dėsnį. Jis raė: „Kokia produkto dalis sumokama darbo u˛mokesčio forma – ypač svarbus klausimas nagrinėjant peln¹, nes pastebėtina, kad pastarasis bus auktas ar ˛emas proporcingai tam, ˛emas ar auktas bus darbo u˛mokestis“.

D. Ricardo stengėsi nustatyti darbo u˛mokesčio ekonominį dėsnį, kuriam pajamų paskirstymo sistemoje jis skyrė svarbų vaidmenį. D. Ricardo, nesiskirdamas nuo savo pirmtakų, teigė, kad darbas kaip ir kitos prekės turi natūrali¹ ir rinkos vertź (kain¹). Taigi preke vėl laikytas pats darbas, o ne darbo jėga (ios kategorijos jis, kaip ir A. Smith’as, neskyrė). Darbo rinkos kaina D. Ricardo laikė darbo paklausos ir pasiūlos realų santykį, įvertinantį darbo u˛mokestį, kuris svyruoja apie savo pagrind¹ – natūrali¹ kain¹. Pastar¹ja jis laikė darbininko ir jo eimos gyvenimo lėų vertź. Jis nurodė, kad gyvenimo lėų minimumas priklauso nuo istorinių s¹lygų, plėtros lygio, tradicijų ir susiklosčiusių vartojimo normų. D. Ricardo raė: „Nereikia galvoti, kad natūrali darbo kaina, net ir matuojama maisto bei pirmo būtinumo reikmenimis, yra visikai pastovi. Ji kinta skirtingais laikais ir toje pačioje alyje bei labai smarkiai skiriasi skirtingose alyse“. Dėl ių teiginių, susisiekiančių su R. Torrens’o mintimis apie gyvenimo minimum¹ u˛tikrinančios algos priklausomybź nuo kultūrinių s¹lygų, tapo beprasmė tezė, kad realus darbo u˛mokestis pastovus.

Pagal D. Ricardo darbo rinkos kaina svyruoja apie natūrali¹ kain¹ dėl darbininkų natūralaus judėjimo. Jei darbo rinkos kaina virija natūrali¹, darbininkų skaičius labai iauga, padidėja darbo pasiūla, ir tam tikru metu ji virija paklaus¹. Dėl to atsiranda bedarbystė, darbo rinkos kaina pradeda kristi. is kritimas tźsiasi tol, kol pradeda ma˛ėti darbininkų skaičius ir suma˛ėja darbo pasiūla pagal paklaus¹ jam. Tuo metu darbo rinkos kaina tampa ma˛esnė lyginant su jo natūralia kaina. O darbo pasiūlos suma˛ėjimas vėl lems rinkos kainos kilim¹ iki natūralios kainos lygio bei stacionarios situacijos. Taigi analizuodamas darbo u˛mokesčio „natūralaus dėsnio“ veikim¹ svarbiausi¹ vaidmenį D. Ricardo skyrė (nutoldamas nuo savo pagrindinės metodologinės prielaidos – vertės nustatymo pagal darb¹) darbo paklausos ir pasiūlos santykiui. Beje, T. Malthus’as toli gra˛u nesutiko su D. Ricardo prielaida, kad darbo pasiūla yra lanksti trumpu laikotarpiu, teigdamas, jog darbo jėgos kiekio augimas darbo rinkoje negali būti iimtinio jos paklausos lygio padarinys anksčiau, nei po 16 – 18 metų. Tiesa, reikia įvertinti tai, kad D. Ricardo, tirdamas „dėsnius, kurie reguliuoja darbo u˛mokestį“, darė principinź prielaid¹, kad jo nurodoma darbo u˛mokesčio tendencija ma˛ėti galima tik „privačios ir laisvos konkurencijos s¹lygomis“ bei kai darbo u˛mokestis nebus „kontroliuojamas įstatymų leidėjų“, savotikai pritardamas Francis Place’o teiginiui, kad „Kiekvienas pasiūlymas, kuris nesiekia suma˛inti darbininkų skaičiaus, yra, velniai tariant, nenaudingas. Bet koks įstatymdavystės įsikiimas būtų čia pragaitingas“.

D. Ricardo solidarizavosi su T. Malthus’u teigdamas, kad darbininkai neturi pagrindo skųstis ˛emu darbo u˛mokesčiu, nes jo didinimas bus visada nepakankamas, „kad darbininkas turėtų galimybź gauti tiek pat komforto ir būtinų dalykų, kiek jis pirko iki ių prekių kainos padidėjimo“. Tačiau jis įspėjo apie pavojų, jei darbininkai per daug nuskurs. D. Ricardo iekojo natūralistinio darbo u˛mokesčio dinamikos paaikinimo, laikydamas jį priklausomu nuo dirvos derlingumo ir gyventojų skaičiaus augimo. Jis taip pat manė, kad įmanomas nominalaus darbo apmokėjimo augimas.

Nors, kaip raė K. Marx’as, D. Ricardo „niekada nerūpėjo pridedamosios vertės kilmė. Jis nagrinėjo i¹ kaip ka˛k¹ i vidaus būding¹ kapitalistiniam gamybos būdui, kuris, jo akimis ˛velgiant, yra natūrali visuomenės gamybos forma“, galima teigti, kad D. Ricardo vis tik priartėjo prie marksistinio pridedamosios vertės apibrė˛imo. Procent¹ ir rent¹ jis laikė iskaičiavimu i pelno, kurį pramoninis kapitalistas turi daryti dėl skolinamo kapitalo savininko ir ˛emvald˛io naudos. Tiesa, jis niekur nenagrinėjo pridedamosios vertės atskirai nuo konkrečių jų pelno, procento ir rentos formų. Savo pagrindinio veikalo 6 skyriuje jis laikė akivaizd˛iu ir nereikalaujančiu įrodymų, faktu, kad darbininkas sukuria vertės daugiau, nei gauna kaip darbo u˛mokestį. Todėl D. Ricardo mėgino irykinti tik sukurtos vertės paskirstymo į darbo u˛mokestį ir peln¹ proporcijų kiekybinį santykį. Kaip ir A. Smith’as, kalbėdamas apie prekės vertės ir kainos struktūr¹ D. Ricardo paprastai ignoravo konkrečiu darbu perkelto pastovaus kapitalo vertź ir teigė, kad prekės vertė visada skyla į darbo u˛mokestį ir peln¹. Pelnas, pagal jį, yra dalis prekės vertės atskaičiavus darbo u˛mokestį. Kuo ˛emesnė darbo vertė, ireikta darbo u˛mokesčiu, tuo bus auktesnis pelnas. Kadangi darbo dienos ilgum¹ D. Ricardo laikė pastoviu dyd˛iu, todėl jis pripa˛ino tik vien¹ pelno didinimo būd¹ – darbo naumo didinim¹. Pelno kitim¹ lemia darbo naumo kitimas, bet ne tiesiogiai, o netiesiogiai: darbo naumo augimas atpigina darbininko gyvenimo reikmenis. Dėl to darbo u˛mokestis suma˛ėja, o pelnas atitinkamai iauga. Taigi D. Ricardo ˛inojo tik santykinį pelno didinim¹.

D. Ricardo niekur nekalbėjo apie pridedam¹j¹ vertź, bet jo pateiktas pelno apibūdinimas rodo, kad jis peln¹ siejo su pridėtine verte. Tačiau vėliau D. Ricardo peln¹ nagrinėjo kaip pramonės kapitalisto pajamas, gautas proporcingai avansuoto kapitalo dyd˛iui, o ne darbo s¹naudoms, t. y. nepaisė nuo bendros darbinės vertės teorijos bendros logikos. Tiesa, pripa˛indamas į atsitraukim¹ nuo savo pagrindinio principo, D. Ricardo pasiteisino, kad io veiksnio poveikis yra nereikmingas. į pelno proporcingum¹ kapitalo dyd˛iui jis priskyrė tik toms akoms, į kurias investuotas stambus kapitalas – vandens transportui, prekybai su atskiromis alimis, tekstilės pramonei ir panaiai. O visose kitose akose, jo nuomone, pelnas buvo proporcingas sunaudoto darbo kiekiui. Todėl, D. Ricardo vertinimu, pelno svyravimai, nesusijź su darbo s¹naudų dyd˛iu, galėjo keisti prekės natūralios kainos dydį ne daugiau kaip 6-7%. Būtent ia prasme D. Ricardo teorija – „93 proc. darbinė vertės teorija“, kaip j¹ juokais pavadino ˛ymus amerikiečių ekonomistas, 1982 m. Nobelio premijos laureatas George’as J. Stigler’is. D. Ricardo tiksliau, nei A. Smith’as teigė, kad pelnas yra iskaičiavimas i darbininko darbo. Jis raė: „Nuo io veikalo prad˛ios iki pabaigos a stengiausi įrodyti, kad pelno norma tegali pakilti tik ma˛ėjant darbo u˛mokesčiui“. Pagal darbinź vertės teorij¹, D. Ricardo kapitalistinių pajamų altinio iekojo gamybos sferoje ir i principo atmetė garsi¹j¹ „kapitalo produktyvumo“ teorij¹ bei su ja susijusi¹ „specifinio ˛emės produktyvumo“ koncepcij¹.

Sprźsdamas pelno problem¹, D. Ricardo ikėlė tezź, kad yra bendroji visos alies kapitalo pelno norma, kad „pelnas u˛ kapital¹, investuot¹ į skirtingas ūkio akas, turi tendencij¹ kisti vienodu laipsniu ir vienoda kryptimi“. Tačiau analizuojant peln¹, pagrindinė problema, dominusi D. Ricardo, buvo pelno normos ma˛ėjimas. i¹ tendencij¹, įvardyt¹ kaip „pelno normos ma˛ėjimo dėsnis“, jis pamėgino paaikinti gamtiniais reikiniais. D. Ricardo įrodinėjo, kad „pelnui būdinga natūrali tendencija ma˛ėti“, nes, plėtojantis visuomenei, daugėjant gyventojų, reikia gaminti daugiau maisto produktų, jų gamybai naudoti prastesnź ˛emź, vadinasi, maisto produktų gamyba reikalauja vis didesnių darbo s¹naudų. Jis nekritikai perėmė „dirvos ma˛ėjančio derlingumo dėsnį“ (arba, E. West’o ˛od˛iais tariant, „princip¹, pagal kurį gerinant ˛emės apdirbim¹, gauti ˛emės produkt¹ tampa vis brangiau ir brangiau“; įdomu, kad į princip¹ T. Malthus’as, R. Torrens’as ir E. West’as atrado vienu metu ir nepriklausomai vienas nuo kito, 1815 m. vasarį ma˛daug per tris savaites (!) paskelbdami savo traktatus), susiejo su juo, taigi ir su darbo naumo ˛emės ūkyje ma˛ėjimu, duonos kainos augim¹ ir kalbėjo apie pastovų nominalaus darbo u˛mokesčio augim¹. Dėl to pelnui lieka vis ma˛esnė sukurto bendrojo produkto vertės dalis. Darbo u˛mokesčio augim¹ jis laikė ekonomine katastrofa, pavojumi kapitalo kaupimui, susijusį su pelno masės ma˛ėjimu. Pagal į pelno masės ma˛ėjim¹ jis apskaičiavo ir pelno normos ˛emėjimo tendencij¹. Tiesa, pastebėdamas, kad „laimei, i tendencija, is vadinamasis pelno sunkėjimas pristabdomas dėl mainų, naudojamų gyvybikai būtinų priemonių gamybos procese, tobulėjimo, taip pat agronomijos mokslo atradimų, leid˛iančių mums sutaupyti dalį darbo, kuris buvo reikalingas anksčiau, ir tokiu būdu suma˛inti darbininkų pirmo būtinumo reikmenų kain¹“.

4.2.5. ˇemės rentos teorija

Savo pagrindinio darbo 2 skyrių D. Ricardo skyrė ˛emės rentos analizei, siekdamas itirti rentos prigimtį ir jos dinamikos dėsnius. i analizė – vienas rimčiausių D. Ricardo pasiekimų. Jo ˛emės rentos teorija, kuri palyginus su A. Smith’o yra daug nuoseklesnė, tapo tokia garsi, kad J. S. Mill’is net pavadino j¹ „asilo tiltu“ studentams, kadangi ji tapo vienu i klasikinių klausimų egzaminuose.

Tiesa, pats jos autorius yra aikiai pareikźs, kad i teorija nėra vien tik jo nuopelnas, kad ji panaiai buvo idėstyta dar iki jo kotų fermerio ir ˛emės ūkio ekonomisto James’o Anderson’o (1739–1808 m.) 1777 m. Londone paskelbtame veikale Grūdų įstatymų prigimties tyrimas, su po˛iūriu į nauj¹ Grūdų įstatym¹, pasiūlyt¹ kotijai, kuriame renta įvardyta kaip mokėjimas u˛ auktesnio derlingumo ˛emės naudojim¹. Be to, ir Oksfordo mokslininkas Edward’as West’as (1783–1828 m.), tiesa, jis greitai u˛metė ekonomikos teorij¹ ir pasirinko teisź, – savo Esė apie kapitalo investavim¹ į ˛emź (1815 m.) pateikė labai ger¹ diferencinės rentos principo apibrė˛im¹, k¹, vėl gi, savo laike T. Malthus’ui yra pa˛ymėjźs D. Ricardo.

D. Ricardo savo rentos teorijoje grie˛tai nutraukė ryį su fiziokratų ir A. Smith’o doktrina ir visikai paneigė tariam¹ gamtos bendradarbiavim¹. is verslininkas, nors ir būdamas stambusis ˛emvaldys, nebejautė prietaringos pagarbos gamtai. D. Ricardo citavo David’o Buchanan’o ˛od˛ius „tėra tučia svajonė įsivaizduoti, kad es¹ ˛emės ūkis teikia gryn¹jį produkt¹ todėl, kad gamta bendradarbiauja su ˛mogumi ˛emės darbe, ir i to kyla renta“. Nors jis kartais ir tvirtino, kad renta – tai ta ˛emės produkto dalis, kuri sumokama ˛emvald˛iui u˛ naudojim¹si pirminėmis ir nesuardomomis gamtos jėgomis, neįskaičiuojant procento nuo kapitalo, reikalingo apdirbti ˛emź, vis dėlto teigė, kad renta mokama tik u˛ ribot¹ iteklių – ˛emź, u˛ teisź j¹ apdirbti. Taip pat, D. Ricardo nuomone, renta atsirado dėl gamtos „yktumo“, ˛emės stokos, o ne dėl gamtos dosnumo, t. y. ˛emės fizinio produktyvumo, kaip teigtų fiziokratai, ir kam pritarė T. Malthus’as. D. Ricardo raė: „Gamtos darbas apmokamas ne todėl, kad ji daro daug, o todėl, kad ji daro ma˛ai. Kuo ykčiau ji teikia dovanų, tuo didesnės kainos ji reikalauja u˛ savo darb¹“. Aiku, jei ˛emė nepasi˛ymėtų fiziniu produktyvumu, sugebėjimu tiekti perteklių, lyginant su ˛emės savininko jos eksploatacijos katais, jokios rentos nebūtų. Tačiau jei ˛emė nebūtų deficitinė paklausos at˛vilgiu, fizinis produktyvumas neturėtų poveikio vertiniam produktyvumui. D. Ricardo nuomone, tik „lyginamoji derlingų ˛emių stoka yra rentos altinis“). D. Ricardo ne kart¹ nurodė, kad dėsniai, reguliuojantys rentos ir pelno kitim¹, yra gana skirtingi, bei pastebėjo (to neį˛velgė A. Smith’as), kad iki privačios ˛emės nuosavybės atsiradimo renta neegzistavo ir ˛emė buvo „gamtos dovana“, kaip oras ir vanduo. Ankstyvuosiuose visuomenės plėtros etapuose buvo apdirbama palyginti nedidelis geriausios ir – svarbiausia – daugiau ar ma˛iau tokios pat kokybės ˛emės plotų kiekis. iomis s¹lygomis rentos nebuvo.

Toliau D. Ricardo pabrė˛ė, kad ˛emės plotai nėra begaliniai bei jų derlingumas nevienodas, taip pat, kad didėjant gyventojų skaičiui, plečiantis miestams bei augant ˛emės ūkio produkcijos paklausai, teko apdirbti ir ne tokius derlingus ar blogesnius geografiniu aspektu ˛emės sklypus. Taip pat teko į jau dirbam¹ ˛emź investuoti daugiau darbo ir kapitalo, kad būtų gautos didesnės bendrosios pajamos, kurias, dėl ma˛ėjančių pajamų dėsnio veikimo, taip pat galima u˛tikrinti tik vis didesniais katais. Jis raė, kad jei kapital¹ neribotai būtų galima investuoti į sen¹sias ˛emes nema˛ėjant įplaukoms, tai renta neaugtų. Tačiau reikalas tas, kad papildomas darbas teikia proporcingai ma˛esnes pajamas ir ˛aliavų vertė (kaina) auga, nes sunaudojama daugiau darbo, o ne todėl, kad ˛emdirbiui mokama renta. Jis raė: „Javai brangiai parduodami ne todėl, kad ˛emė teikia rent¹, o atvirkčiai, ˛emė ir teikia rent¹ todėl, kad javai yra brangūs“ bei pati „renta nėra prekės kainos sudedamoji dalis“. Remdamasis tuo, D. Ricardo manė, kad rentos likvidavimas neatpigintų ˛emės ūkio produkcijos. Tačiau, kaip pastebėjo M. Blaug’as, i tikrųjų ie teiginiai taikytini tik diferencinei rentai, kurios atsisakius ˛emvald˛iams, j¹ gautų patys fermeriai, o jų produkcija ir toliau būtų parduodama pagal vertź (kain¹), kuri¹ lemtų gamybos s¹lygos blogiausiose ˛emėse, t.y. pajamų perdavimas neatsispindėtų grūdų gamybos ribiniuose katuose. Absoliučios rentos atveju ie teiginiai jau buvo neteisingi, bet D. Ricardo neigė absoliučios ˛emės rentos egzistavim¹ ir manė, kad u˛ blogiausias i naudojamų ˛emių rentos negaunama. D. Ricardo pastebėjo, kad renta auga ypač greitai, ma˛ėjant ˛emės gamybinėms jėgoms. alies kapitalo ma˛ėjimas, jo teigimu, pa˛emins rent¹, nes bus nenaudojamos blogiausios ˛emės, duona atpigs. Agrokultūros ir jos technikos gerinimas taip pat gali pa˛eminti rent¹, atpiginant ˛emės ūkio produkcij¹. (Tiesa, D. Ricardo tuo pat metu pabrė˛ė, kad ie veiksniai negali įveikti bendros tendencijos – darbo naumo ma˛ėjimo ˛emės ūkyje ir ˛emės ūkio produktų vertės didėjimo). Rent¹ i kasyklų D. Ricardo tapatino su ˛emės renta ir j¹ laikė kasyklų produkto auktos vertės padariniu, o ne prie˛astimi.

D. Ricardo laikais buvo paplitusi nuomonė (j¹ pirm¹ kart¹ isakė J. Mill’is), kad rent¹ kaip pajamas reikia mokesčių forma iimti valstybės naudai. D. Ricardo taip pat nebuvo prie rentos mokestį ir pabrė˛ė, kad is mokestis i viso turės tekti ˛emvald˛iams. Jis negalės būti perkeltas ant kurios nors vartotojų klasės pečių, nes tai mokestis gamybos veiksniui, kurio pasiūla fiksuota, t. y. padidinti rent¹ lendlordas negali. I ių teiginių aikiai matyti, kad ˛emės savininkų pajamos D. Ricardo atrodė ma˛iau neliestinos, nei kitų visuomenės klasių pajamos. Tačiau, jo nuomone, galimas tik nedidelis rentos mokestis, „nes būtų neteisinga apkrauti mokesčiais tik vienos visuomenės klasės pajamas“. Be to, D. Ricardo atriai pasisakė prie procentų nuo kapitalo, įeinančių į nuomos mokestį, apmokestinim¹, nes toks mokestis jau „gultų ant vartotojų pečių“, taip pat kaip mokesčiai ˛aliavai, neapdirbtai produkcijai, kurie irgi u˛gula vartotojų pečius, o taip pat ma˛ina peln¹. Nekalbant jau apie tai, kad D. Ricardo laikėsi tautologinio principo, pagal kurį visi mokesčiai trukdo kaupti kapital¹, jei jų nelydi gamybos augimas ar negamybinio vartojimo suma˛ėjimas. Taigi, D. Ricardo manymu, neįmanoma, kad mokesčiai kada nors skatintų papildomas pastangas (effort).

D. Ricardo nesutiko su T. Malthus’o teiginiu, kad renta yra „grynas laimėjimas“ ir leid˛ia kurti nauj¹ turt¹. Jis pabrė˛ė, kad renta yra vertės, o ne turto, sukūrimas, bei nurodė, kad, skirtingai nuo darbo u˛mokesčio ir pelno, renta nėra kain¹ formuojančios pajamos, nes ˛emės ūkio produkcijos kaina priklauso nuo blogiausių i naudojamų ˛emės sklypų. Taigi, būtent renta priklauso nuo produkcijos kainos. O ji savo ruo˛tu priklauso nuo darbo s¹naudų, kurias reikia įdėti, norint panaudoti prastesnes ˛emes. Vadinasi, D. Ricardo nuomone, ˛emės rent¹ sudaro ir jos dydį lemia darbas, reikalingas javams iauginti prasčiausiame ˛emės sklype, kuris dar yra dirbamas.

Taip pat D. Ricardo kritikavo J. B. Say’aus teiginį, kad renta yra ˛emės „produktyvių paslaugų“ rezultatas. Tiesa, kartais ir pats D. Ricardo teigė, kad „˛emės gebėjimas tiekti pridėtinį produkt¹“ yra visko, kuo disponuoja anglai, altinis. Tačiau apskritai, D. Ricardo ˛emės rentos atsiradim¹ aikino pagal darbinź vertės teorij¹ ir įtikinamai parodė, kad ˛emės renta yra tik turto po˛ymis (jis raė: „Rentos augimas visada yra alies turtingumo didėjimo rezultatas“), o ne jo kūrėjas. Absoliutus derlingumas pats savaime jos nepagimdo. Jis pabrė˛ė, kad rentos altinis yra samdomų ˛emės ūkio darbininkų darbas, o ji pasisavinama dėl kainų mechanizmo. Tam daugiausia įtakos turi santykinis derlingumas (apie tai kalbėjo jau R. Torrens’as) ir sklypų geografinė padėtis, jų nutolimas nuo realizacijos rinkų (t¹ akcentavo J. B. Say’us, vaizdingai pastebėdamas: „Tolumas yra tolygus nederlingumui“). Taigi D. Ricardo, rent¹ traktavźs kaip ekonominź anomalij¹, atsirandanči¹ dėl tam tikrų aplinkybių (nelygaus ˛emės naumo ir ma˛ėjančio produktyvumo dėsnio), i esmės kalbėjo tik apie diferencinź rent¹, atmesdamas visus kitus rentos atvejus, kuriuos turėjo galvoje T. Malthus’as ir parodė, kad fermeriai, naudojantys derlingesnź ir geresnėje geografinėje padėtyje esanči¹ ˛emź, gauna papildomų pajamų kaip skirtum¹ tarp gamybos s¹naudų blogiausiose ˛emėse ir jų apdirbamuose sklypuose. (Taigi D. Ricardo diferencinės rentos teorija ˛enklino pirm¹jį mar˛inalistinių pradų ekonomikos teorijoje pasireikim¹). ias papildomas pajamas kaip rent¹ pasiima ˛emės savininkas. O i blogiausių ˛emių, pagal D. Ricardo, negaunama rentos, nes tokios ˛emės nuomininkas, parduodamas ˛emės ūkio produktus, padengia tik gamybos katus ir vidutinį peln¹, t. y. jis neigė absoliuči¹ ˛emės rent¹. Ko gero, D. Ricardo ir negalėjo iaikinti absoliučios ˛emės rentos, nes jis sutapatino produkto vertź ir gamybos kain¹ bei neskyrė ˛emės ūkyje dviejų monopolio formų: ˛emės privatinės nuosavybės monopolio ir ˛emės kaip ūkio subjekto monopolio.

Pastebėtina, kad D. Ricardo diferencinės rentos teorija buvo apibendrinta vėlesnio laikotarpio ekonomistų ribinio produktyvumo teorijos rėmuose bei panaudota darbo u˛mokesčio ir pelno, lygiai kaip ir rentos, tyrimams.

4.2.6. D. Ricardo mokymas apie kapital¹ ir reprodukcij¹

D. Ricardo kapitalo indėlį vertino pagal darbinź teorij¹: prekės vertei turi įtakos ne tik tiesiogiai jos gamybai sunaudotas darbas, bet ir darbas, anksčiau sunaudotas įrankiams, instrumentams, pastatams, ˛aliavai ir t. t. D. Ricardo raė, kad „kapitalas yra ta alies turto dalis, kuri naudojama gamybai ir susideda i maisto, drabu˛ių, instrumentų, ˛aliavinių med˛iagų, mainų ir t. t., būtinų pradėti darb¹“. Toliau jis pa˛ymėjo, kad „kapitalo dydis gali augti nedidėjant jo vertei ir net faktikai jai ma˛ėjant“. Be to, D. Ricardo teigė, kad „kapitalas apima t¹ alies turto dalį, kuri sunaudojama ateities gamybos tikslais ir gali būti padidinta taip pat, kaip ir turtas“.

D. Ricardo kapitalo traktuotė nedaug skyrėsi nuo A. Smith’o nuomonės: į kapital¹ ˛velgta kaip į gamybines atsargas, maisto, ˛aliavų ir gamybos priemonių fond¹. D. Ricardo neskirstė kapitalo į pastovų ir kintam¹. Tai sunkino reprodukcijos analizź bei pelno normos klausimo sprendim¹. Tačiau lyginant su A. Smith’u jis ˛engė pirmyn traktuodamas pagrindinį ir apyvartinį kapital¹. D. Ricardo skirstė kapital¹ į pagrindinį ir apyvartinį pagal susidėvėjimo greitį, būtinumo atkurti. Pastebėtina, kad D. Ricardo į apyvartinį kapital¹ neįskaičiavo ilaidų ˛aliavoms ir pagalbinėms med˛iagoms. Taigi jis i esmės apyvartinį kapital¹ sulygino su kintamu kapitalu. Čia jau galima į˛velgti supratim¹ to, kad ilaidos darbo u˛mokesčiui turi būti iskirtos i bendros kapitalo masės. Kita vertus, visa kapitalo teorijos istorija, sekusi po D. Ricardo, pagrindinį ir apyvartinį kapital¹ skyrusi tik pagal jų tarnavimo laik¹, toliau per E. von Bohm-Bawerk’o darbus iki pat K. Wicksell’io veikalų, dėl ios prie˛asties apsiribojo apyvartinio, o ne pagrindinio kapitalo nagrinėjimu.

Skiriasi D. Ricardo bei A. Smith’o po˛iūris ir į bendr¹sias bei gryn¹sias pajamas, jų santykinius pranaumus. Jei A. Smith’as teikė pirmenybź bendrosioms pajamoms, nes ių augimas didina darbininkų u˛imtum¹ ir stiprina valstybės galybź, tai D. Ricardo pirmenybź teikė grynosioms pajamoms, nurodydamas, kad „alies mokestinis pajėgumas proporcingas ne bendrosioms, bet grynosioms pajamoms“, bei teigė, kad „visi mokesčiai turi būti mokami i visuomenės grynųjų pajamų“.

Knygos paraymo laikais Anglijoje kapitalizmas dar tik įsibėgėjo, pergyvendamas augimo stadij¹. Pirmoji pramonės krizė alį sukrėtė tik 1825 m., t. y prabėgus atuoneriems metams nuo D. Ricardo Politinės ekonomijos principų pasirodymo. Todėl jis perėmė J. B. Say’aus koncepcij¹, neigusi¹ perprodukcijos atsiradimo ir realizavimo krizių galimybź. D. Ricardo manė, kad kapitalistiniame ūkyje gali atsirasti prekių perteklius, bet jos „visada ras realizacijos rinkas“. Pagal „Say’aus rinkų dėsnį“, jis teigė, kad kapitalas visada ras panaudojimo alyje galimybių, nes „paklaus¹ apriboja tik gamyba“, o „produktai visada perkami u˛ produktus ar paslaugas; pinigai yra tik matas, padedantis atlikti iuos mainus“. Jis darė ivad¹, kad dėl verslininkų iskaičiavimų ar netikėto polinkio taupyti augimo, galima kurios nors pavienės prekės perprodukcija, bet u˛tikrino, kad „to negali nutikti tuo pačiu metu visoms prekėms“, iuo aspektu nematydamas jokių rimtų pavojų kapitalistinei sistemai. Taigi D. Ricardo teorijoje ekonomika pavaizduota tolygiai judanti į stacionari¹ būklź be jokių kliūčių, sukeltų veiksmingos paklausos trūkumo. Kalbėdamas apie kapitalo kaupimo poveikį pelnui ir procentui, D. Ricardo kritikavo A. Smith’o pelno teorij¹. D. Ricardo teisingai pa˛ymėjo, kad A. Smith’o ma˛ėjančio pelno teorijoje daryta prielaida apie tam tikros investicinių galimybių, pasiekiamų kiekvienu laiko momentu, tam tikros ribos egzistavim¹. Tačiau D. Ricardo nuomone, nesant katų augimo akose, gaminančiose gėrybes, perkamas u˛ darbo u˛mokestį, galima visikai panaudoti bet kokį kapitalo kiekį: paklausos aspektu nėra jokių natūralių kliūčių gamybai. Tai tiesiogiai veda į „Say’aus dėsnio“ formuluotź. Darydamas nuorod¹ į J. B. Say’aus darbus, D. Ricardo neigė net kainų ir procento derinimosi būtinum¹ norint u˛tikrinti santaupų visa apimtimi investavim¹. Tačiau čia jis perlenkė lazd¹. Tai, kaip matysime, bus akivaizdu aptariant J. B. Say’aus indėlį į ekonominės teorijos plėtr¹.

Baigiant D. Ricardo ekonominės teorijos aptarim¹, paminėtinas jo po˛iūris į pavienių visuomenės klasių pajamų dinamik¹. Todėl čia pateikiamas D. Ricardo pajamų paskirstymo modelis, kuris buvo paprastesnis ir daug aikesnis, negu garsioje F. Quesnay Tableau Economique, bei labiau atitiko tikrovź – bent jau D. Ricardo laikų Anglijos s¹lygomis. Skirtingai nuo A. Smith’o, kuris ˛velgė į pasaulį optimistikai ir jame matė santarvź, D. Ricardo buvo pesimistas, regėjo atrų konflikt¹, suvokė visuomenź kaip i vidaus susiskald˛iusi¹ stovykl¹ ir nuog¹stavo, kad perlenkimai skirstant pajamas gali sutrukdyti ekonominį augim¹. Jis taip pat jaudinosi, jog plėtojantis bur˛uazinei visuomenei ekonominiai prietaravimai tarp atskirų klasių turės stiprėti. Pretekstas susirūpinti buvo ˛emės ribotumas: D. Ricardo manė, kad augant gyventojų skaičiui (pastebėsime, kad jis gyveno tuo metu, kai buvo itin aktuali gyventojų skaičiaus didėjimo Europoje problema – per XIX a., suklestėjus ekonomikai, būtent čia gyventojų skaičius didėjo daug sparčiau nei kituose pasaulio kratuose) stiprės ˛emės trūkumas, visuomenė bus priversta apdirbti vis blogesnius ˛emės sklypus. Dėl to ˛emės ūkio prekių vertė (kaina) augs, o taip pat didės ir rentos dalis visuomeniniame produkte. Todėl tendencij¹ augti turės ir darbo u˛mokestis, nors realus darbo u˛mokestis – po įvairių svyravimų – bus linkźs nekisti. Taigi augant visuomenės turtui, samdomų darbuotojų santykinė padėtis blogės. Pelno dalis, pagal D. Ricardo, turės tendencijų ˛emėti, nes didės rentos dalis. Be to, dėl pelno, D. Ricardo iuo atveju tapatinto su pelno norma, kritimo silpnės paskatos investuoti ir taip plėtoti kapitalistinź gamyb¹.

D. Ricardo argumentacij¹ galima pavaizduoti ˛emiau pateikiamu brė˛iniu (4.2.1 pav.). Paprastindami tarkime, kad visuomeninis produktas yra sudarytas tik i grūdų – pagrindinio maisto produktų altinio. Taip pat tarkime, kad is produktas sukuriamas naudojant ˛emės ūkyje panaudot¹ kapital¹, kuris daugiausia reikalingas samdyti darbininkus. Vadinasi kapitalo dalis – tai kartu yra ir darbo dalis, ir atvirkčiai.

D. Ricardo savo teiginius grindė, kad to paties „kapitalo-darbo“ kiekio naudojimas skirtingos kokybės ˛emėse duoda nevienod¹ rezultat¹ (gr¹˛¹). 4.2.1 pav. daroma prielaida, kad visi ˛emės sklypai (kaip kapitalo panaudojimo objektai) yra surikiuoti pagal kokybź ma˛ėjančia tvarka. Todėl kiekviena tolesnė „kapitalo-darbo“ dalis naudojama, atitinkamai, menkesnės kokybės ˛emėje ir duoda ma˛esnį rezultat¹ (gr¹˛¹), nei ankstesnė.

Darykime prielaid¹, kad darbininkų minimalus darbo u˛mokestis lygus pagaminto produkto daliai, atitinkančiai atkarp¹ (O-W), o vidutinis (normalus iam ūkiui) pelnas atitinka atkarp¹ (P_vid-W).

Produktas

(grūdais)

Renta

Pvid A

w=min C

ko1 Pr1 k2 Kapitalas-darbas

4.2.1 pav. D. Ricardo pajamų paskirstymo modelis

Takas A atitinka „kapitalo-darbo“ investicijas į tokį ˛emės sklyp¹, kuris duoda grūdų derlių, leid˛iantį fermeriui imokėti minimalų darbo u˛mokestį samdomiems darbininkams ir gauti vidutinį peln¹. Pastebėtina, kad paskui fermeriui jau nebelieka produkto u˛mokėti rent¹ ˛emvald˛iui. Prieingai, „kapitalo-darbo“ dalis, atitinkanti tak¹ k₀-A^I, investuojama į ˛emź, kurioje galima u˛auginti derlių, virijantį minimalaus darbo u˛mokesčio ir normalaus pelno sum¹. Vadinasi iame ˛emės sklype ūkininkaujantis fermeris gali realizuoti savo produkt¹ rinkoje natūralia kaina (lygia darbo u˛mokesčio ir pelno sumai) ir u˛mokėti rent¹ ˛emės savininkui, nepamirdamas ir savo interesų.

Dabar panagrinėkime tak¹ B. Jis atitinka tokį ˛emės sklyp¹, kurio produktas pakankamas apmokėti samdomų darbuotojų darb¹, bet jo neu˛tenka net gauti vidutinį peln¹, jau nekalbant apie rent¹. Kitaip tariant, joks kapitalistas nebus suinteresuotas įtraukti į apyvart¹ tokį ˛emės sklyp¹. Priminsime, kad iuo atveju pelno negalima padidinti darbo u˛mokesčio ma˛inimo s¹skaita, nes darbo u˛mokestis ir taip minimalus. Taip pat negalima problemos sprźsti ir keliant produkto kain¹, nes čia tas produktas buvo grūdai, o jų kainos augimas tuoj pat turės įtakos darbo u˛mokesčiui.

is modelis gerai parykina dvi būdingas ivadas, iplaukiančias i D. Ricardo teorinės sistemos.

Pirmoji ivada susijusi su vertės teorija ir rodo, kad natūrali grūdų kaina D. Ricardo teorijoje nepriklauso nuo rentos. J¹ lemia tik darbo u˛mokestis ir pelnas.

Antroji ivada yra bendresnio pobūd˛io. I D. Ricardo analizės matyti, kad kuo daugiau alyje yra kapitalo, tuo jis panaudojamas vis ma˛iau derlingose ˛emėse. Ekstrapoliuodamas i¹ tendencij¹, jis padarė pesimistinź prognozź, kad plėtojantis kapitalizmui ir į apyvart¹ įtraukiant vis ma˛iau derlingus ˛emės sklypus, priartės tas laikas, kai papildomos kapitalo investicijos taps nebenaudingos ir ekonominio augimo paskatos dings. Ekonomika pasieks stacionari¹ būklź. Tai galima pavaizduoti 4.2.2 pav.

4.2.2 pav. D. Ricardo ekonominio augimo ir stagnacijos modelis

iame paveiksle pavaizduota bendrojo produkto atskaičiavus rent¹ kreivė, kaip darbo jėgos apimties apibūdinimas: juk darbo jėga – tie patys gyventojai, nes ekonomistai-klasikai visada manė, kad darbuotojų, dirbančių samdom¹ darb¹, dalis bendrame gyventojų skaičiuje yra pastovi. Kai gyventojų skaičius yra OK, darbo u˛mokesčio fondas – RK, o visas pelnas – TR. Darbo u˛mokesčio norma yra lygi darbo u˛mokesčio fondui, padalintam i darbininkų skaičiaus. RK/OK tg a; daroma prielaida, kad is dydis pastovus. Teigiamo pelno buvimas pritrauks kapitalistus ir padidins darbo u˛mokestį daugiau nei RK. Tai pradeda stabdyti kapitalo investicijas, bet kartu sukeltas gyventojų skaičiaus augimas rinkoje gr¹˛ina darbo u˛mokesčio lygį prie natūralaus. Pelnas nusistovi T^IR^Ilygyje, o tai vėl pritraukia kapitalo investuotojus ir t. t., kol pasiekiama stacionari būklė D.

Kaip pastebėjo T. Negishi’s, i D. Ricardo ivada, kad ekonomika anksčiau ar vėliau priartėja prie stacionarios būklės, yra labai svarbi. Jei praplėstume ˛emės samprat¹, aprėpdami ir gamtinź aplink¹ bei iteklius, tai paaikėtų, kad io klasikinės ekonomikos teorijos dinaminio modelio iuolaikinė reikmė daug didesnė, nei vadinamojo neoklasikinio ekonomikos augimo modelio, pagal kurį numatomas neribotas ekonomikos augimas.

Taip pat reikia pa˛ymėti, kad D. Ricardo vis dėlto nebuvo jau toks did˛iulis pesimistas kaip T. Malthus’as ir nemanė, kad ˛monija dėl io fataliko brangiausiosios gamybos priemonės, suteikiančios mums kasdieninź duon¹, ribotumo bus priversta badauti ir dau˛ytų galv¹ į t¹ gele˛inź sien¹. D. Ricardo darė prielaid¹, kad kitos geradarikos jėgos, ˛emės ūkio mokslo pa˛anga ir vis gausesnis kapitalo naudojimas įveiks i¹ kliūtį. Jis raė: „Nors iuo metu dirbamos ˛emės yra daug prastesnės u˛ tas, kurios buvo dirbamos prie kelet¹ imtmečių, ir todėl gamyba tapo vis sunkesnė, kas galėtų suabejoti, kad dabartinis produktų kiekis yra daug didesnis u˛ buvusį anais laikais! “.

Taigi D. Ricardo teorija neneigė pa˛angos, bet ji rodė, kad kelias kuo toliau, tuo darosi sunkesnis ir veda, jei jau ne į bad¹, tai bent į brangymetį.

D. Ricardo ekonominio augimo proces¹, analogikai A. Smith’o ekonominio augimo procesui, galima grafikai pavaizduoti 4.2.3 paveiksle.

4.2.3 pav. D. Ricardo ekonominio augimo procesas

Palyginus į paveiksl¹ su 4.1.2 pav., rodančiu A. Smith’o ekonominio augimo proces¹, matyti, kad cirkuliacija, parodyta 4.2.3 paveiksle seka Kapitalo padidėjimas Gamybos isiplėtimas Pelno padidėjimas ir Santaupos yra beveik tokia pat kaip ir A. Smith’o augimo cikle. Tačiau kita vertus, ma˛ėjančios gr¹˛os efektas, parodytas seka Apdirbimo isiplėtimas Darbo produktyvumo suma˛ėjimas ir Pelno suma˛ėjimas gerokai skiriasi nuo A. Smith’o augančios gr¹˛os efekto, parodyto seka Rinkos isiplėtimas, Darbo pasidalijimo rėmimas, Darbo produktyvumo augimas ir Pertekliaus padidėjimas. Jei A. Smith’o augimo modelis apima akseleratorių, priskirt¹ darbo pasidalijimui, tai D. Ricardo aptariamas augimas apima dekseleratorių, priskirt¹ derlingos ˛emės stygiui. D. Ricardo ekonominio augimo modelyje, kapitalo kaupimas „spaud˛ia“ peln¹ didėti, kai ma˛ėjančios gr¹˛os dėsnis „spaud˛ia“ jį ma˛ėti. Kadangi pastarojo efektas galų gale virija pirmojo efekt¹, per ilg¹ laikotarpį pelnas ir pelno norma suma˛ėja iki nulio.

Apibendrinant D. Ricardo ekonominės sistemos jos indėlį į ekonominės teorijos plėtr¹ aptarim¹, pagal M. Blaug’¹, galima teigti, kad D. Ricardo daug geresnis teoretikas, nei A. Smith’as. Kita vertus, Tautų turte esama daugiau esminių apibendrinimų, susijusių su ekonominių sistemų funkcionavimu, nei D. Ricardo Principuose, ir, galbūt nei bet kuriame kitame XVIII ar XIX a. ekonominiame traktate. Jei pagrindinė ekonomikos mokslo problema, kaip da˛nai teigiama – ribotų iteklių paskirstymas tarp konkuruojančių tikslų, tada A. Smith’o indėlis į ekonomikos moksl¹ didesnis, nei D. Ricardo. Vienintelė knygos vieta, kur D. Ricardo specialiai skyrė dėmesį iteklių paskirstymo problemai – tai skyrius apie u˛sienio prekyb¹. Čia, bet kuriuo atveju, jis ˛velgė toliau, nei A. Smith’as. Jei pagrindinė ekonomikos mokslo pagrindinė problema – augimas ir plėtra, kaip mums da˛nai teigiama, iuo aspektu A. Smith’as pranaesnis u˛ D. Ricardo. Tačiau jei ekonomikos mokslas – daugiau analizės įrankis, m¹stymo metodas, nei esminių rezultatų rinkinys, tai D. Ricardo i esmės irado ekonominio mokslo technik¹. Jo dr¹sių abstrakcijų fejerverkas pagimdė vien¹ įspūdingiausių (sprend˛iant pagal mastus ir praktinź reikmź) modelių visoje ekonominės minties istorijoje. Apimdamas platų svarbių ekonominių problemų rat¹, naudojantis paprastu analitiniu modeliu su keletu strateginių parametrų, jis priėjo įspūdingų ivadų, kurios tapo ekonomikos politikos pagrindas. Trumpiau tariant, jis pirmasis suvokė t¹ men¹, jau mūsų dienomis atneusį sėkmź J. M. Keynes’ui.

Paties D. Ricardo traktato poveikis buvo akivaizdus tuoj po jo publikavimo. Jis daugiau kaip pusź imtmečio dominavo Anglijos ekonominiame m¹styme bei ekonominės politikos srityje. Kita vertus, doktrina, kuri¹ D. Ricardo perdavė savo pasekėjams susivedė į eilź patikrinamų teiginių – didėjanti grūdų kaina, auganti rentos dalis nacionalinėse pajamose, pastovus realių atlyginimų lygis, ir krintanti pelno norma kapitalui – ir ji priklausė nuo kitų, ypač gyventojų skaičiaus augimo bent jau tokiu pačiu greičiu kaip maisto produktų augimas. Laikui bėgant, jo alininkams tapo vis sunkiau ir sunkiau nebepripa˛inti, kad beveik visi ie D. Ricardo istoriniai numatymai, isakyti s¹lygomis, kai nebuvo laisvos prekybos, nepasitvirtino

Kontrolinės u˛duotys ir klausimai

1. Apibūdinkite ekonominź padėtį Anglijoje XVIII a. pabaigoje – XIX a. prad˛ioje.

2. Apibūdinkite D. Ricardo metodologijos ypatumus ir nurodykite jos skirtumus nuo A. Smith’o metodologijos.

3. Kaip D. Ricardo suformulavo pagrindinį politinės ekonomijos u˛davinį?

4. Kas būdinga D. Ricardo vertės teorijai?

5. Kaip D. Ricardo traktavo darbo u˛mokestį, peln¹ ir ˛emės rent¹?

6. Kas lėmė D. Ricardo teiginį, kad renta nėra prekės kainos sudedamoji dalis

7. Kok¹ reikmź diferencinės rentos teorija turi D. Ricardo vertės ir paskirstymo teorijai?

8. Apibūdinkite D. Ricardo pinigų teorij¹.

9. Apibūdinkite D. Ricardo santykinių ir absoliučių pranaumų princip¹.

10. Kodėl skiriasi D. Ricardo bei A. Smith’o po˛iūris ir į bendr¹sias ir gryn¹sias pajamas?

11. Apibūdinkite D. Ricardo po˛iūrį į reprodukcijos proces¹. Kodėl jis nekritikai perėmė J. B. Say’aus idėj¹, kad bendrosios perprodukcijos krizė negalima?

12. Pagal k¹ D. Ricardo suformulavo teiginius apie kapitalistinės visuomenės klasių ekonominius prietaravimus?

13. Pakomentuokite D. Ricardo argumentacij¹ ekonomikai judant į stacionari¹ būklź.

LITERATŪRA

Ricardo D. The Works and Correspondence of David Ricardo. 10 vols., P. Sraffa (ed.)., with the collaboration of M. Dobb. – London: Cambridge University Press, 1951–1955.

Ricardo D. On the Principles of Political Economy and Taxation. – Cambridge: Cambridge University Press, 1951.

Gide C., Rist C. Ekonominių teorijų istorija: nuo fiziokratų ligi mūsų laikų. – Kaunas: Vytauto Did˛iojo universiteto Teisių fakulteto leidinys, 1932. – P. 145-177.

Lydeka Z. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. – Kaunas: VDU, 2001. – P. 119-136.

alčius P. Ratai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol.: V. Lukoevičius (sudaryt.) ir kt. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 303-307.

Heilbroner R. Didieji ekonomistai. – Vilnius: Am˛ius, 1995. – P. 104-115.

Anikinas A. Mokslo jaunystė: M¹stytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. – V.: Mintis, 1988. – P. 210-246.

Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 145-158.

Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 68-87.

Dome T. History of Economic Theory: Critical Introduction. – Brookfield: Edward Elgar Publishing Company, 1994. – P

Negishi T. History of Economic Theory. – New York: Elsevier Science Publishers B. V., 1989. – P. 105-138.

Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 173-194.

Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 307-337.

Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). – London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. – P. 469-475.

Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 118-146.

Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 142-154.

Hollander S. The Economics of David Ricardo. – Toronto: University of Toronto Press, 1979.

Morishima M. Ricardo’s Economics. – Cambridge: Cambridge University Press, 1989.

Blaug M. Ricardian Economics: A Historical Study. – New Haven, CT: Yale University Press, 1958, 1973.

, 1995. – C. 117-140.

. / М. Н. Рындина, Е. Г. Василевский, В. В. Голосов и др. – Москва: Высш. школа, 1983. – С.

. I / – Москва: Изд-во МГУ

o p Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C

Сорвина Г. Н. История экономической мысли двадцатого столетия. – Москва:

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 1933
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/D-Ricardo-ekonomikos-teorija11862.php

Adauga cod HTML in site
<a href="https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/D-Ricardo-ekonomikos-teorija11862.php" target="_blank" title=" - https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/D-Ricardo-ekonomikos-teorija11862.php">D. Ricardo ekonomikos teorija</a>

D. Ricardo ekonomikos teorija

ekonomika

DOCUMENTE SIMILARE

LITERATŪRA

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comenteaza documentul: