EKONOMIKOS TEORIJOS EVOLIUCIJA

Ekonomikos teorijos evoliucija

7.1. Gerovės ekonomikos teorijos

C. Pigou gerovės ekonomikos teorija

XX a. pradžioje, pasikeitus socialinėms-ekonominėms s¹lygoms, Kembridžo mokyklos atstovai toliau plėtojo ir tikslino A. Marshall o neoklasikinź ekonomikos teorij¹. Tarp jo pasekėjų žymiausi¹ viet¹ užima A C Pigou (1877-1959 m.). Vienas pagrindinių A C Pigou darbų - Turtas ir gerovė (1912 m., 1920 m.) socialinės gerovės samprat¹ perkėlė į ekonominź analizź. C. Pigou kūrybinis palikimas gana didelis. Pagr jo mokslinio tyrimo darbas - gerovės ekonomikos teorija, kuri buvo paskelbta 1912 m. knygoje Turtas ir gerovė. 1920 m, A. C. Pigou pagrindinis veikalas, kuriame išdėstyti atnaujinti ir išplėsti tyrinėjimai, Gerovės ekonomikos teorija, kuri atvėrė nauj¹ tyrimų kryptį, lėmė ir A. C. Pigou viet¹ ekonomikos mokslo istorijoje. Savo darbuose ir knygose, kurie beveik visi siejosi su ekonominės gerovės problema, A. C. Pigou aptaria ekonominės gerovės samprat¹ bei nurodo kliūtis, trukdančias savaime pasiekti maksimali¹ ekonominź gerovź: a) kliūtis laisvam prekių ir paslaugų judėjimui; b) informacijos trūkum¹ ir netobulumus; c) negalimum¹ riboti lokalinius ir globalinius optimumus; d) produktų pakeičiamum¹; e) gamybos veiksnių nedalomum¹; f) vartotojų suvereniteto nebuvim¹, o taip pat priemones, kurios galėtų panaikinti susidariusias kliūtis.

Savo darbe Gerovės ekonomikos teorijos jis iš esmės aptaria tris dalykus: s¹lygas, būtinas maksimaliai ekonominei gerovei; s¹lygas, kai privatūs ir socialiniai produktai gali skirtis; priemones, kurių reikia imtis, kad pastarasis skirtumas būtų pašalintas.

A C. Pigou ekonomikos moksl¹ nagrinėjo kaip pozityvinį (t. y. tiriantį kas yra ir kas gali būti), pripažino kiekybinź analizź. A. C. Pigou tvirtino, kad ekonomikos mokslas atsirado ir plėtojasi ne todėl, kad visuomenė siekia žinių, bet dėl visuomenės noro gyventi vis geriau ir geriau.

Ekonominė politika. A. C. Pigou ypač domino ekonominė politika - kaip suderinti privačius ir visuomeninius interesus, privačius ir visuomeninius nacionalinių pajamų, nacionalinio produkto kaštus. A. C. Pigou nagrinėjo monopolistinės konkurencijos ypatumus ir formuluoja monopolizacijos proceso plėtros s¹lygas. Analizuodamas, dėl kokių s¹lygų monopolija pažeidžia rinkos pusiausvyr¹ ir sukelia nacionalinio dividendo svyravimus, A. C. Pigou nagrinėjo ekonominio ciklo problem¹. A. C. Pigou darė išvad¹, kad ekonominio ciklo priežastis yra darbo pasiūlos pokyčiai ir darbo jėgos užimtum¹ laikė pagrindiniu svyravimų matu.

Dėstydamas kiekybinės pinigų, teorijos argumentus, A. C. Pigou rėmėsi prielaida, kad bendras pinigų kiekis turi būti lygus gyventojų ir įmonių turimam grynųjų pinigų bei indėlių kiekiui. C. Pigou išsakė tris teiginius apie šalies ekonominės gerovės augim¹. Ji auga: jei nacionalinio dividendo dydis auga nemažėjam vargšų daliai jame; jei vargšų dalis nacionaliniame dividende auga nemažėjam dividendų dydžiui; jei nacionalinio dividendo svyravimai, ypač vargšų dalies, yra mažesni.

A C. Pigou atskleidžia ekonominės gerovės skirtumus tarp pavienių asmenų socialinių grupių (arba įmonių) ir tautos bendros gerovės. Tautos bendra gerovė yra daug platesnė s¹voka, nei pavienių asmenų ir socialinių grupių (arba įmonių) gerovių suma. Todėl ekonominź gerovź A. C. Pigou sieja su mokesčiais ir subsidijomis. A. C. Pigou sukūrė optimali¹ apmokestinimo sistem¹:

q       Teisingo apmokestinimo principas.

q       Mažiausios visuminės žalos principas. Žala A. C. Pigou nuomone, turi būti matuojama taip pat kaip nauda.

q       Mokesčių ekonominio dvejopo poveikio - skatinamojo ir stabdomojo - principas. Mokesčiai atlieka informacinź funkcij¹, sumokėjus mokesčius sumažėja pajamos ir kt.

q       Progresyvinio apmokestinimo, grindžiamo mažiausia žala, principas. Progresyvinis apmokestinimas, atsižvelgiant į šeimos dydį ir pajamų rūšį, yra visiškai pagrįstas, nes užtikrina socialinź lygybź ir didina socialinź gerovź.

q       Mokestinių lengvatų principas. A. C. Pigou mokesčių lengvatas klasifikavo taip: pirminės mokesčių nuolaidos, kada iš viso neapmokestinamos minimalios pajamos, sudarančios mokesčio mokėtojo ir jo išlaikytinių gyvenimo minimum¹; mažėjančios mokesčių nuolaidos, kurios mažėja ir išnyksta, didėjant pajamoms; pastovios nuolaidos, kurias sudaro pastovi suma, neatsižvelgiant į pajamų dydį; mokesčių kreditas, dėl kurio pastovios nuolaidos suma išsaugoma.

H. Sidgwick’o (1838-1900 m.) ekonominės idėjos

H. Sidgwick’o Politinės ekonomijos principai (1883 m.) apie ribinį princip¹ net neužsimenama. Jis atmetė klasikinės mokyklos požiūrius. Pagr tiriama problema - turtas ir gerovė visuomenės ir individo požiūriu.

H. Sidgwick’as pirmiausia atkreipė dėmesį į tai, kad norint išsaugoti sukaupt¹ kapital¹, būtina nenutrūkstamai naudoti darb¹. Visuomenei kapitalas yra tik gėrybės, kurias sukūrė darbas. H. Sidgwick’as teigė, kad niekas negali įrodyti, kad privati nuosavybė visada ir visa paskirstoma teisingai.

H.Sidgivick’as iškėlė klausim¹, kad visuomenė - tai kažkas daugiau, negu paprasta privačių asmenų suma. Tuo jis pagrindė valstybės įsikišimo į ekonomik¹ ir laissez-faire sistemos apribojimo būtinybź ir neišvengiamum¹. Be to, jis išmintingai pastebėjo, kad negali būti vieningų ir bendrų valstybės kišimosi principų. Kiekvienu atveju atskirai reikia sprźsti, kokia bus kišimosi kryptis, jo dydis ir metodas.

7.2. Socialinė mokykla

XX a. Vokietijoje susiklostė mokslinė kryptis –socialinė mokykla. Aktyviausi jos atstovai: R. Stolzmann’as (1852-1930 m.). Darbai - Socialinės kategorijos (1896 m.) ir Tautos ūkio tikslas (1909 m.). Socialinį-teisinį metod¹ propagavźs sociologas ir ekonomistas R. Stammler’is (1856-1938 m.). Darbas Ūkis ir teisė (1896 m.), A. Amonn’as. Darbas Politinės ekonomijos objektas ir svarbiausios sampratos (1911 m.). F. Oppengeimer’is (1864-1943 m.). Svarbiausias darbas Grynosios politinės ekonomijos teorija (1909 m.). Socialteisinės pakraipos atstovas K. Diehl’is (l864-1943 m.). Žymiausias darbas Teorinė politinė ekonomija (1916 m.), F. Petri – darbas Marx’o vertės teorijos socialinis turinys (1916 m.). Austrų ekonomistas bei sociologas, politinės ekonomijos ir statistikos profesorius O. Spann’as (1878-1950 m.), kuris savo darbe Liaudies ūkio pagrindas (1918 m.).

Socialinės mokyklos atsiradimo prielaidos. Pirmiausia poveikį padarė naujoji kapitalizmo plėtros stadija. XIX a. aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais Vokietijos ekonomika plėtojosi labai sparčiai. Tai pavertė šalį viena stipriausių pasaulio valstybių. Socialinė mokykla deklaravo, kad būtina iš naujo apsvarstyti subjektyvizmo ir individualizmo metodologij¹. Ji ypač pabrėžė teisinį ir socialinį ekonominių reiškinių analizės aspekt¹. Ši mokykla siekė ekonomikos teorijoje atspindėti socialinź motyvacij¹ ir gamybos agentų elgsenos socialinius aspektus.

Ekonomika buvo suprantama kaip patiriančios evoliucinius pokyčius socialinės sistemos dalis, kurioje vertinės orientacijos, motyvai ir ekonominių agentų elgsenos pobūdis formuojasi veikiamos pokyčių ekonominėse struktūrose ir socialinėje aplinkoje.

O. Spann’as pabrėžė valstybės socialinį pobūdį, siedamas j¹ su bendrais “bendros gerovės”, “tautos interesų suderinimo”, “etiniais” principais, ir laikydamas j¹ “aukščiausia dvasine vertybe”, kuri¹ išsaugoti pašauktos visos visuomenės klasės. Valstybė buvo įvardijama kaip “amžinas” ir “natūralus” visuomeninis institutas. Socialinė mokykla turėjo įtakos institucionalizmo teorijos plėtrai.

7.3. J.M.Keynes ekonomikos teorija

Iki II pasaulinio karo žymiausi ekonomistai gyveno Didžiojoje Britanijoje: A.Smith (XVIII a. pabaiga), D.Ricardo (XIX a. pradžia), J.S.Mill (XIX a. vidurys), A.Marshall (XIX a. pabaiga – XX a. pradžia) ir J.M.Keynes (XX a. pradžia). Praeito šimtmečio 40 -70 metų ekonominės minties laikotarpis vadinamas “keinsizmo amžiumi” todėl, kad daugelyje pasaulio šalių tiek politinėje praktikoje, tiek ekonominėje ir akademinėje praktikoje buvo taikomos J.M.Keynes šalininkų koncepcijos.

Tarpukario laikotarpyje didelź įtak¹ ekonominės minties vystymuisi turėjo J.M.Keynes veikalas “Užimtumo, procentų ir pinigų bendroji teorija” (1936). J.M.Keynes šiame veikale iškėlė kapitalistinės ekonomikos nestabilumo ir jos valstybinio reguliavimo koncepcijas. J.M.Keynes ekonomikos valstybinio reguliavimo koncepcija remiasi efektyvios paklausos, investicijų ir santaupų kategorijomis. Jau pirmaisiais pokario metais J.M.Keynes teorija turėjo žymius pokyčius.

J.M.Keynes buvo svarbiausia kaip pereiti iš nepilno užimtumo ekonomikos į piln¹, kaip greičiau susitvarkyti su nedarbu, gamybinių pajėgumų nepilnu išnaudojimu ir produktų perprodukcija. Keinso teorija - tai efektyvios paklausos teorija. Jos esmė ta, kad skatinant visuminź paklaus¹ yra veikiama prekių ir paslaugų gamyba ir kartu pasiūla. Keinso manymu ekonomikos augimui ir pusiausvyrai garantuoti turi būti išorinis poveikis. Keinso teorija išlieka reikšminga ir populiaria dėl jos tiesioginio ryšio su praktika.

7.4. Monetarizmo teorija

Neoklasikinėje ikikeinsistinėje teorijoje ekonominiai reiškiniai ir procesai daugiausia buvo nagrinėjami mikro lygyje, įmonių ir vartotojų lygyje. Monetarizmas - ekonomikos teorija apie pinigų lemiam¹ vaidmenį kintančioje ekonomikoje. Šios mokyklos atstovų dėmesio centre yra pinigų kategorijos ir pinigų-kredito priemonės (pinigų mechanizmas, bankų sistema, pinigų-kredito politika, valiutiniai santykiai), kurių pagalba analizuojamas ryšis tarp pinigų masės ir gamybos apimties. Monetarizmo teorija aiškina ekonomikos reguliavimo būdus, panaudojant kredito-piniginius santykius.

Monetarizmo teorija formavosi XX a. 8-to dešimtmečio viduryje 9-to dešimtmečio pradžioje. J.M.Keynes teorijoje svarbiausia buvo nedarbas, o 8-tajame dešimtmetyje svarbiausia problema tapo infliacijos reguliavimas. Infliacija didėjo, mažėjant gamybai, gilėjant struktūrinėms disproporcijoms.

Monetarinė Čikagos mokykla ir jos vadovas M. Fridmenas (vėliau Nobelio premijos laureatas, 1976) su savo teorija ir siūlymais pasireiškė jau 6-tajame dešimtmetyje. Monetarizmo ir pasiūlos ekonomikos teorijos tuo metu tapo priimtinomis ir turėjo didelź įtak¹ tolesniam ekonomikos teorijos vystymuisi bei valstybių ūkinei politikai. Monetarizmo nuostatos:

q       Rinkos ekonomika, dėl vidinių vystimosi tendencijų ir s¹lygų pati savaime linksta į stabilum¹, savireguliuojasi. Rinkos konkurencijos sistema užtikrina aukšt¹ stabilum¹. Pagrindinė priemonė yra kainos.

q       Nukrypimų nuo pusiausvyros atsiradimas paprastai yra išorės poveikio rezultatas, valstybinio reguliavimo klaidos, o ne sistemos vidinės priežastys. Tai buvo nukreipta prieš Keinso tvirtinim¹ apie valstybinio reguliavimo būtinum¹, kuris, pagal monetaristus, pažeidžia natūralų proces¹.

q       Ekonomikai valdyti svarbiausia priemonė – pinigai, o ne administracinio valdymo priemonės, ne kainų valdymo metodai, ne mokesčių sistema. Keinsui svarbiausia ekonomikos valdymo priemonė – biudžetas, Fridmenui - pinigų-kredito politika. Pinigai veikia ekonomik¹ per bankų sistem¹. Fridmeno požiūriu pinigų judėjimo (pinigų masės augimo tempo) ir bendrojo nacionalinio produkto dinamikos yra pakankamai glaudus ryšis.

q       Pinigų masės augimo tempo paspartinimas ar sulėtinimas atsiliepia verslo aktyvumui, gamybos cikliniam svyravimui. Ekonomikos reguliavimas nukreiptas į ilgalaikį laikotarpį. Pinigų masės svyravimų pasekmės atsiliepia pagrindiniams ekonomikos parametrams ne iš karto, o su tam tikru vėlavimu laike kelis mėnesius.

q       Ekonomikos reagavimo laikotarpis skirtingas atskiroms šalims.

7.5. Institucionalizmo ekonominė teorija

XIX – XX a. – institucionalizmas kilo iš ribinės ekonomikos teorijos. Institucionalizmas atsirado ekonomikos teorijos ir sociologijos sankirtoje; tai atsispindėjo ir institucinių tyrimų problemų, ir metodologijos srityje. Šiai metodologijai būdingas:

q       socialinės psichologijos naudojimas (institucionalistų nuomone, teorija, pateikianti žmogaus ekonominio elgesio tinkam¹ traktuotź, turi apimti ir neekonominius veiksnius, aiškinti elgesį įvertinant socialinius aspektus);

q       ypatingo dėmesio skyrimas politiniams ir socialiniams institutams;

q       istorinis požiūris (pasireiškźs „genetišku' požiūriu į realių ekonominių struktūrų tyrim¹ ir siekiu išsiaiškinti plėtros varančias jėgas bei veiksnius);

q       evoliucionizmas;

q       reformatoriška orientacija (ji pasireiškia glaudžiu institucionalistų teorinių nuostatų s¹ryšiu su tam tikromis programinėmis nuostatomis ir praktinėmis rekomendacijomis valstybės politikos srityje).

Institucionalizmo atstovų nuomone, ekonominės teorijos pagrind¹ turi sudaryti įvairių institucijų (valstybės, monopolijos, privačios nuosavybės, konkurencijos, mokesčių, paveldimumo, šeimos) tyrimas ir aprašymas. Pači¹ institucionalizmo s¹vok¹ pirmasis pavartojo Woltonas Hamiltonas (W. Hamilton). Institutai – tai moralinės visuomenės nuostatos, papročiai, fundamentalumas ir demokratija. Buvo suartintos dvi ekonomikos kryptys – institucionalizmo ir empirizmo. Pirma, homo economicus buvo suvokta plačiau, remiantis socialine filosofija, antropologija, psichologija. Antra, ekonomika buvo nukreipta į socialines problemas ir buvo naudojama kaip reform įrankis.

Vėliau nepasitenkinimas tradicine ekonomikos teorija, skyrusiai mažai dėmesio institucionalizmui, kuriame veikia ekonomikos agentai, paskatino naujos mokyklos atsiradim¹. Taip atsirado „naujoji institucionalizmo teorija”. Naujosios institucionalizmo teorijos šaknys glūdi neoklasikinėje teorijoje. Ši teorija dar žinoma kaip neoinstitucionalizmas (t.y. srovė, operuojanti instituto s¹voka iš naujesnių pozicijų). Dar ji vadinama transakcine ekonomika (sandorių ir su jais susijusių išlaidų teorija), nuosavybės teisės ekonomikos teorija, kontraktinis metodas (bet kuri organizacija, pradedant nuo įmonės ir baigiant valstybe, suprantama kaip esamų ir menamų sandorių tinklas). Pirmasis straipsnis, padėjźs pagrind¹ šiai teorijai “Firmos prigimtis” R. Couse 1937m. Nuo 1970 – tųjų neoinstitucionalizmas pradedamas vertinti kaip ypatinga ekonominės minties sritis, skirtinga nuo ortodoksinių koncepcijų.