CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

EKONOMINĖ MINTIS FEODALIZMO IRIMO IR KAPITALIZMO ATSIRADIMO EPOCHOJE

ekonomika

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

EKONOMINĖ MINTIS FEODALIZMO IRIMO IR KAPITALIZMO ATSIRADIMO EPOCHOJE

Merkantilizmas, kaip ˛inome, buvo ne tiek mokslinė kryptis, kiek

praktinė politika, ir jo pagimdyta literatūra, būdama antrinis bei

alutinis reikinys, bendrai ir i esmės yra tik mokslo u˛uomazgos.

J. A. Schumpeter’is

Pagrindinės sampratos:

Natūrinis ūkis. Renta. Piniginė renta. Kapitalas. Piniginis kapitalas. Prekybinis kapitalas. Protekcionizmas. Apyvartos sfera. Pelnas. Ekvivalentiki mainai. Produktyvus ir neproduktyvus darbas. Merkantilizmas. Monetarizmas. Manufaktūrizmas. Piniginis ir prekybinis balansas.

Pagalbinės sampratos:

Feodalizmas. Manufaktūra. Gamybos būdas. Pinigai ir jų funkcijos. Metalistinė ir nominalistinė pinigų teorija. Kiekybinė pinigų teorija. Pridedamoji vertė. ,,Kainų revoliucija“.

Nei senovės pasaulyje, nei feodalizmo epochoje, kaip visuomeninėje santvarkoje Vakarų Europoje gimusioje V a. ir skirtingose alyse egzistavusioje iki XVI–XVII a., nebuvo ekonominių mokymų tikr¹ja io ˛od˛io prasme. Aiku, valdovai ir valstybės veikėjai, filosofai ir teologai, isilavinź ˛emvald˛iai ir stambieji pirkliai vadovavosi tam tikromis teorinėmis nuostatomis apie ekonomik¹. Tačiau jie nekūrė nuoseklios sistemos ir kreipė dėmesį tik pavienius ūkininkavimo aspektus, pavyzd˛iui, mokesčių tarnyb¹ ar u˛sienio prekyb¹. Da˛niausiai ioms nuostatoms buvo būdingas ne analitinis, o normatyvinis pobūdis: jose neaikinta esama padėtis, o tik nurodoma, kokia turi būti ekonomika, kokias normas ji turėtų atitikti teisingumo, religinių tiesų, valdovo interesų po˛iūriu.

Ekonominės teorijos u˛uomazgų galima aptikti jau ˛ymiųjų senovės m¹stytojų veikaluose. Tačiau tik kapitalistinio ūkininkavimo auroje, rinkos ekonominiams santykiams istumiant natūralų ūkį, per gana ilg¹ laik¹ (1550–1750 m.) susiformavo pirmoji reikminga teorinė koncepcija – merkantilizmas, savo brand¹ pasiekusi Anglijoje. (Merkantilistinės minties ratų prad˛ia kartais laikomas italų pirklio Antonio Serra (1580–1650 m.) 1613 m. ileistas traktatas, kurio tituliniame lape jis save pavadino ,,Daktaru“ ir kuriame jis parodė neeilinį supratim¹, kaip funkcionuoja u˛sienio mainų mechanizmas ir kokį poveikį ekonominės s¹lygos turi u˛sienio prekybai ir pinigų pasiūlai, o paskutiniu sistemiku merkantilistinių doktrinų pateikimu – sero James’o Steuart’o knyga, ileista 1767 m.).

1.2.1. Komercinis kapitalizmas ir jo teorija: merkantilizmo esmė

Baigiantis viduram˛iams, Vakarų, i dalies ir Rytų Europoje pradeda įsigalėti mainų ūkis, u˛simezga platūs prekybiniai ryiai, imamos taikyti kredito operacijos. Visa tai griauna senas ūkio formas ir atkelia vartus naujai ūkio sistemai – kapitalizmui. Jam būdingas pelno siekimas, racionali technika, pakeitusi viduram˛iais vyravusi¹ tradicinź technik¹. Gamybos priemonės buvo sutelktos verslininkų rankose ir tai lėmė darbininkų klasės atsiradim¹. Natūrinź ˛emės ūkio gamyb¹, jos amatus ir miestų amatininkus (XV a., ypač po 1450 m., buvo pastebimas bendras ekonomikos pagyvėjimas, palankus miestams, kurie, pasinaudojź „pramoninių“ kainų augimu, kai ˛emės ūkio produktų kainos liko nepakitusios arba nukrito, ėmė vystytis greičiau nei kaimai), vis labiau keičia stambios kapitalistinės įmonės. Jų atsiradim¹ skatina centralizuota valstybės santvarka, grind˛iama kariuomene valstybės apsaugai ir ekspansijos reikmėms. Amatai ir cechinė gamybos organizacija, kai buvo grie˛tai reguliuojami visi gamybos ir vartojimo santykiai, pradeda nykti bei netekti savo pirmyktės reikmės, įsigali savininkai – kapitalistai, nebekontroliuojami cechų. Galima iskirti ias vėlyvojo feodalizmo periode pribrendusias perėjimo į kapitalizm¹ prielaidas: 1) piniginės rentos įsivyravimas; 2) valstiečių ūkių įsitraukimas į rinkos santykius; 3) manufaktūrų su samdoma darbo jėga atsiradimas; 4) Vakarų Europos alių politinio susiskaldymo likvidavimas; dėl to vietoj feodalinių grafysčių atsirado centralizuotos nacionalinės valstybės – absoliučiosios monarchijos; 5) stambių įmonių sukūrimas; 6) greitas prekybinio kapitalo augimas ir jo vyravimas pramonei; 7) XV–XVI a. didieji geografiniai atradimai (Amerikos atradimas ir jūros kelio į Indij¹ suradimas), nuo kurių prasidėjo pasaulinės rinkos kūrimasis.

Vasco da Gama, Cristoforo Colombo, Herman’as Cortez’as ir Francis’as Drake’as buvo ne vien valstybės remiami keliautojai, o laikyti prisidėjusiais prie ekonominės pa˛angos, kuri tais laukiniais besiplečiančios pasaulinės rinkos jaunystės metais, plėikavim¹ padariusios daugiau negu profesija, tų laikų herojais skelbė jūrų plėikautojus. El˛bietos I, nema˛¹ sum¹ i karalystės biud˛eto investavusios į jūrų plėikavim¹ tikintis gero pelno, vienas sėkmingiausių ir did˛iausi¹ peln¹ atneusių Britų karalystei korsarų buvo F. Drake’as. 1572 m. jis u˛ėmė Nombre de Dios dabartinėje Panamoje uost¹, nuo 1577 m. iki 1580 m., kaip korsaras, apiplaukė vis¹ pasaulį, Ramiojo vandenyno baseine nusiaubė Valparis¹, Callao, Lim¹, Panam¹ ir Huatulko, vien¹ Oaksakos uost¹. Ne ma˛iau auktinamas buvo ir i Florencijos kilźs prancūzų karaliaus korsaras Giovanni da Verrazano (1485–1528 m.), ispanų vadinamas Juanu Florinu, 1522 m. pagrobźs lobį, skirt¹ Karlui V: tai buvo Montesumos lobis i k¹ tik u˛grobto Meksiko-Tenochtitlano. 1524 m. prancūzų karaliaus pavedimu jis pirmasis pasiekė Amerikos krantus iki iandieninio Niujorko, kur jį primena Verrazano tiltas, jungiantis Bruklin¹ ir Staten Island. Giovanni da Verrazano brolis Hieronimus nubrai˛ė pasaulio ˛emėlapį, kurį galima rasti Vatikano bibliotekoje. Tų laikų herojai da˛nai būdavo mokslininkai ir menininkai, prekeiviai ir nusikaltėliai viename asmenyje.

XVI a. dėl did˛iųjų geografinių atradimų i naujųjų ˛emių per Ispanij¹ ir Portugalij¹ į Europ¹ plūsteli konkistadorų parve˛tas didelis aukso ir sidabro kiekis. Tai asocijavosi su tautų turtingumu (per į imtmetį aukso kiekis Europoje iaugo nuo ma˛daug 550 tonų iki 1192 tonų, t.y. daugiau nei dvigubai, o sidabro kiekis – nuo 7 tūkst. tonų iki 21,4 tūkst. tonų, t.y. daugiau nei trigubai). Be to, auksas ir sidabras atpigo, nes naujosiose ˛emėse jie (Brazilijoje – auksas, Argentinoje, Peru ir Bolivijoje – sidabras) buvo igaunami i labai gausių metalo rūdynų kasyklų naudojant pigų baud˛iauninkų ir vergų darb¹. Tai lėmė vadinam¹j¹ ,,kainų revoliucij¹ – neįprastai spartų ˛emės ūkio ir pramoninių prekių kainų kilim¹, prasidėjusį apie 1510 m. ir dar labiau sustiprėjusį XVI a. viduryje. (is reikinys kartais dar vadinamas ,,Did˛i¹ja El˛bietos infliacija ). Jeigu iki XVI a. kainos paprastai buvo stabilios ir keitėsi tik karų bei stichinių nelaimių laikotarpiais, tai nuo trečio deimtmečio iki XVI a. pabaigos jos Ispanijoje iaugo 4 kartus, o ˛emės ūkio produktams – net 5 kartus, Prancūzijoje – vidutinikai 2,3 karto, Anglijoje – 2,5 karto, Vokietijoje – 2 kartus, o vidutinikai Vakarų Europoje – 2-2,5 karto. Ypač pabrango ˛emės ūkio produktai – pirmiausia duona ir kiti maisto produktai. Apdirbamosios pramonės produkcija ir pramoninės ˛aliavos pabrango ma˛iau nei būtiniausi reikmenys.

Tokie kainų pasikeitimai suardė nusistovėjusi¹ ūkio pusiausvyr¹ ir turėjo įtakos vienų visuomenės sluoksnių (pirklių ir ioje epochoje u˛gimstančios pramoninės bur˛uazijos) gerovės kilimui, kitų – daugiausia neturtingųjų, – gerovės kritimui. Samdomų darbuotojų gyvenimo lygis smarkiai pa˛emėjo, nes ˛emės ūkio produktų ir plataus vartojimo prekių brangimas ma˛ino realias gyventojų pajamas. Todėl, Anglijoje prekių kainos vidutinikai pakilo 155 proc., o samdomų darbuotojų darbo u˛mokestis – tik 30 proc. (Juk pastar¹jį, kaip ir daugumoje kitų alių, reguliavo valstybė). Dėl kainų didėjimo rimtai nukentėjo ir feodalai, gavź rent¹ pinigais, kurių suma buvo stabili. Dvarininkai savo nuostolius mėgino kompensuoti didindami nuomos mokesčius, o tai spartino valstiečių diferenciacij¹.

Kurį laik¹ niekas nesugebėjo tinkamai paaikinti kainų augimo fenomeno. Prielaid¹, kad infliacijos prie˛astis yra i Amerikos į Ispanij¹, o paskui ir į kitas Europos alis, plūstelėjźs auksas ir sidabras pirmasis 1568 m. isakė prancūzų merkantilistas filosofas Jean’as Bodin’as (1530–1596 m.), gimźs Angerse, studijavźs teisź io miesto universitete bei 12 metų dėstźs jurisprudencij¹ Tulūzoje. Jis, paskatintas M. Malestroit’o veikalo Paradoxes (1566 m.) apie tais laikais Prancūzijoje viepatavusi¹ finansinź krizź, susidomėjo tuo pačiu klausimu ir savo veikale eios knygos apie respublik¹ pa˛ymėjo, kad kainų kilimas visada prasideda Ispanijoje. Ir tik vėliau i banga persimeta į kitas alis, pasireikdama tuo vėliau, kuo toliau nuo Pirėnų yra i alis. Taigi, jo manymu, tarp aukso bei sidabro kiekio ir kainų lygio buvo tiesioginis santykis. Anglijoje J. Bodin’o idėjas palaikė G. de Malynes ir W. Stafford’as. Pastarojo autoriaus 1581 m. pasirodźs veikalas Trumpas anglų politikos aptarimas buvo pasiraytas W. S. inicialais, o tai visuomenei i karto leido įtarti, jog autorius – W. Shakespeare’as. Ypač todėl, kad jis buvo paraytas dialogo forma ir puikia kalba. Tik vėliau paaikėjo, kad pamfleto autorius yra W. Stafford’as.

Neigiam¹ vaidmenį atliko ir monetų gadinimas – privatus ir valstybinis. Dėl privatus monetų gadinimo XVI–XVII a. kai kuriose Europos alyse pinigai prarasdavo iki ketvirčio ar trečdalio savo svorio. Anglijoje XVII a. pabaigoje sidabrinės monetos ,,sublogo beveik pusiau. Valstybinis monetų gadinimas, vadinamasis monetų ataukimas, – tai valstybinės vald˛ios monetų kalimui inaudojimas i˛do poreikiams, paskelbiant esamas monetas netinkamomis, o vėliau ileid˛iant, paalinus senas monetas i apyvartos, ma˛esnės vertės naujas monetas. Tai teorikai įteisino itakomis dar antikos laikus siekianti (u˛tenka paminėti senovės graikų filosofo Aristotelio (IV a. pr. Kr.) darbus) nominalistinė pinigų teorija, pagal kuri¹ teigta, kad pinigai yra tik idealūs apskaitos vienetai, s¹lyginiai ˛enklai, kurie reikalingi prekių mainams, bet patys nėra prekės. Dėl to ekonominis gyvenimas buvo nepastovus. Ir kaip jis toks galėjo būti, jei, pavyzd˛iui, Prancūzijos karalius Jonas Gra˛usis per 14 metų sidabrinės monetos vertź keitė 86 kartus. Vienoje per 150 metų – nuo XIII a. vidurio iki XIV a. pabaigos – buvo taip pat ileista 150 vienos monetos rūių. Valdant Liudvikui XIV kas 3–6 metus monetos prievarta keistos, ir kiekvien¹ kart¹ gyventojai gaudavo ma˛iau verting¹ monet¹ negu pristatydavo.

Taip bendrai galima apibūdinti ekonominź padėtį, kai nuo XVI a. pa˛angiausių Vakarų Europos alių ūkiuose feodalinės gamybos būdas pradėjo irti. Natūrinį ūkį vis sparčiau ėmė stumti prekiniai-piniginiai santykiai. Ūkinio gyvenimo esminė s¹lyga vis labiau darėsi prekiniai mainai. Todėl pagrindiniu ekonominės minties objektu viduram˛ių pabaigoje tapo pinigai, tapatinti su vertingaisiais metalais (būtent merkantilizmo laikotarpiu susiformavo metalistinė pinigų teorija). Valstybės jėg¹ ėmė atspindėti turimi piniginiai itekliai. Normali¹ ūkinio gyvenimo tėkmź ir plėtr¹ tiesiogiai lėmė pinigų cirkuliacijos stabilumas. Vėlyvuosiuose viduram˛iuose vis didesnį politinį vaidmenį įgavo pirklių kapitalas, kurio augimo altinis buvo susijźs su pinigų cirkuliacijos sfera.

Rinkoje cirkuliuojančių pinigų trūkumas bei nepasitikėjimo pinigais augimas ne kart¹ XIV–XVI a. rinkoje lėmė gamybos ma˛ėjim¹. Galiausiai, viduram˛ių pabaigoje vis didesnį politinį svorį įgavo bankininkų ir pirklių kapitalas, kurių augimo altiniai tiesiogiai susijź su pinigų cirkuliacijos sfera.

Kaip visų ių procesų rezultatas pagrindinėse Europos alyse XV a. prad˛ioje susiformavo merkantilizmo ekonominis mokymas – svarbiausia Vakarų Europos ekonominė doktrina, XVII a. (didele dalimi ir XVIII a.) lėmusi to meto alių ekonominź politik¹. Pati merkantilizmo s¹voka suprantama dvejopai. Pirma, tai sistemizuota politika, nukreipta stiprių centralizuotų nacionalinių valstybių sukūrimo link s¹lygomis, susiklosčiusiomis suirus pramonės ir prekybos organizavimo viduram˛ių sistemai, bei ios feodalinės-absoliutinės valstybės ekonominė politika pradinio kapitalo kaupimo epochoje. Ji atspindėjo prekybinio kapitalo (stambiųjų prekybinių monopolijų) interesus ir prisidėjo prie prekybos ir pramonės, dirbusios eksportui, iplėtojimo. Pagal E. F. Heckscher’į, merkantilizm¹ geriausiai suprasti, į jį ˛velgiant kaip į vald˛ios politikos sistem¹. Jis laikė Prancūzijos ministr¹ Jean’¹ Baptist’¹ Colbert’¹ tipiku merkantilizmo atstovu ir pasiūlė termin¹ kolbertizmas ,,visam merkantilizmo fenomenui“ apibūdinti. O pirmas autorius, pateikźs ekonominės politikos rekomendacijas, teigusias, kad kunigaikčiai ir valstybės turi riboti savo ilaidas, buvo Niccolo Machiavelli’s (1496–1527 m.). Jo ˛ymusis veikalas Il Principe (Valdovas), kuriame buvo idėstyti mokymo apie valstybės interesus pagrindai, buvo ispausdintas 1532 m. Antra, merkantilizmu taip pat vadinamas ekonominis mokymas, kurio tikslas buvo pagrįsti merkantilistinź ekonominź politik¹. N. Kobayashi’is, kuris merkantilizmo tyrimams skyrė beveik vis¹ savo gyvenim¹, priėjo ivad¹, kad merkantilizm¹ reikėtų įvardinti kaip pradinio kaupimo ekonomikos teorij¹. Ekonomistų-merkantilistų, atspindėjusių prekybinio kapitalo interesus, tyrimo objektas buvo apyvartos sfera.

Pats ˛odis merkantilizmas kilo i italų kalbos ˛od˛io mercante – pirklys, prekeivis. Jis gerai ireikia jo esmź, nes merkanilistai daugiausia dėmesio skyrė prekybai, pinigų cirkuliacijos sferai. Termin¹ ,,merkantilizmas“ pirmasis moksliniame veikale pavartojo A. Smith’as, nors pirmasis 1763 m. jį pasiūlė V. de Mirabeau.

XVII–XVIII a. anglų pamfletistai, A. Smith’o priskirti prie merkantilistų (tai buvo neįtikėtinai marga autorių grupė, da˛nai net nenumaniusi apie vienas kito buvim¹: projektuotojai, kūrź banko įsteigimo planus, planavź kanalo nutiesim¹, kolonijų avantiūras: kieno nors privačių interesų (pavyzd˛iui, ,,Pirklių-avantiūristų bendrovės ar ,,Rytų Indijos bendrovės ) advokatai ar oponentai; planų – da˛nai gana keistų – autoriai su savo brangiausiomis idėjomis ir, galiausiai, ˛monės, nepatenkantys į nei vien¹ i ių kategorijų, bet paprasčiausiai norintys isiaikinti kokį nors klausim¹ ar atlikti tam tikr¹ tyrim¹), i tiesų tarpusavyje nederino nei principų, nei bendrų analizėje naudojamų instrumentarijų. Todėl neteisinga būtų merkantilizm¹ vadinti ekonominės minties mokykla ar vieninga susisteminta moksline teorija, kuri¹ idėstė m¹stytojai, perduodami i mokytojo mokiniui, t. y. tuo, kas yra susiformavusios specializuotos disciplinos plėtros rezultatas. Tačiau vis dėlto per iuos tris imtmečius nesuderintų intelektualinių pastangų, kupinų prietarų ir atspindėjusių įvairiausias realaus gyvenimo aplinkybes irykėjo tam tikros ios epochos m¹stytojus jungiančios doktrinų gijos, leidusios į vien¹ visum¹ sujungti tai, k¹ apbendriname ˛od˛iu ,,merkantilizmas

Tikslų merkantilistų autorių ir jų pamfletų skaičių vargu ar galima įvardyti. Vienas XX a. anglų istorikas vien tik Anglijoje iki 1764 m. priskaičiavo 2377 pavadinimų kūrinius. Merkantilistų (˛ymiausi i jų buvo John’as Hales’as (?–1571 m.), Gerard’as de Malynes, Dudley’us North’as (1641–1691 m.), Thomas Mun’as ir Josiah’as Child’as (1630–1699 m.)) po˛iūrio svarbiausius principus (ko gero, geriausiai apibendrintus austrų teisėjo Philipp’o Wilhelm’o von Hornigk’o (1638–1712 m.) 1684 m. ileistame devynių punktų merkantilistų manifeste siekiant kameralistinių tikslų) M. Blaug’as lakonikai įvardino eiomis tezėmis:

turt¹ sudaro auksas ir brangenybės;

u˛sienio prekybos reguliavimas siekiant u˛tikrinti, kad kuo daugiau aukso ir sidabro patektų į alį;

parama pramonei importuojant pigias ˛aliavas;

lengvatiniai tarifai importuojamoms pramoninėms prekėms;

eksporto, ypač baigtinių gaminių, skatinimas;

gyventojų skaičiaus augimas, kaip veiksnys leid˛iantis palaikyti ˛em¹ darbo u˛mokesčio lygį.

Merkantilizmo erdis – aktyvaus prekybinio balanso, kaip būtinos s¹lygos nacionalinei gerovei u˛tikrinti, doktrina. Pagal siūlomas aktyvaus prekybinio balanso priemones, t.y. siekiant teigiamo u˛sienio prekybos saldo, skiriami du merkantilizmo etapai – ankstyvasis ir vėlyvasis.

A. Smith’as, pirmasis pateikźs merkantilizmo teorinį įvertinim¹ ir sistematizuot¹ kritik¹ (Tautų turto ketvirtos knygos didesnė dalis, daugiau kaip 200 puslapių, apima ap˛valg¹ to, k¹ jis pavadino „komercine ir merkantilistine sistema“), neigė jį kaip prekybos sistem¹ ir nurodė, kad merkantilistai klaidingai tapatino: 1) pinigus ir kapital¹, taip pat 2) aktyvaus prekybos balanso sald¹ ir padėtį, kai kasmetinės pajamos virija ilaidas. Tiesa, kai kurie i jų, pavyzd˛iui, ˛ymus merkantilizmo m¹stytojas Thomas Mun’as (1571–1641 m.) bei laisvės filosofas ir modernaus empirizmo sukūrėjas John’as Locke’as (1632–1704 m.) suprato, kad alies turt¹ sudaro ne tik aukso ir sidabro atsargos, bet ir ˛emė, pastatai bei įvairių rūių vartojimo gėrybės Tačiau vis dėlto beveik visi merkantilistai tikėjo iliuzija, kad svarbiausia – pinigai ir būtent jie skatina prekyb¹, bei tuo, kad bendra prekybos apimtis yra pastovi ir tautos tiesiogiai konkuruoja viena su kita dėl turto – kiek viena laimi, tiek kita pralaimi. Tai, kad aktyvus tarptautinės prekybos balanso saldo yra vienintelis nacijos turto altinis – tikriausiai svarbiausia klaidinga mintis, būdinga visiems merkantilistams, kuri¹, panaudodami aukso persiliejimo mechanizm¹, vėliau sukritikavo klasikinės ekonominės mokyklos atstovai.

Merkantilizmas tuomet dar nebuvo ekonomikos mokslas plači¹ja prasme. Pagrindiniai jo teiginiai buvo gauti ne teorikai analizuojant, o tik kaip paprasto stebimų reikinių apraymo bei i dalies jų klasifikavimo rezultatas. Merkantilizmo atstovai ir negalėjo sukurti vientisos mokslinės sistemos, nes pats tyrimų objektas – kapitalizmas – dar i esmės buvo tik pavienė sankloda feodalinėje visuomenėje. Be to, apraomasis – empirinis metodas, kuriuo savo fragmentiniuose darbuose naudojosi merkantilistai, neleido įsiskverbti į ekonominių procesų gilum¹. Tačiau, nepaisant to, merkantilistai empirikai nustatė daug pirminio kapitalo kaupimo epochos (pirmasis į termin¹ pavartojo A. Smith’as) dėsningumų (prekių kainų priklausomybź nuo aukso ir sidabro kainų, ryį tarp kainų lygio ir prekių konkurencingumo rinkoje bei kitus). Pirmiausia jie iskyrė cirkuliacijos (prekybos ir skolinimo) sfer¹, kaip svarbiausi¹ kaupiant turt¹. Vidiniai gamybos ryiai ir dėsniai merkantilizmui liko u˛ durų su septyniomis spynomis. I esmės merkantilizmo doktrina apsiribojo į praktinėmis rekomendacijomis kaip kaupti privatų ir nacionalinį turt¹, sprźsti aktualiausius to meto klausimus, kurių formulavimas da˛nai atsispindėjo ilguose ir daugia˛od˛iuose pamfletų pavadinimuose. Tai nenuostabu, nes merkantilizmo atstovai nebuvo kabinetuose dirbantys mokslininkai. Beveik visi jie buvo pirkliai, turėjo savo versl¹ ar tarnavo prekybinėse įmonėse bei muitinėse. Merkantilistai, kurdami ekonomikos teorij¹ (tyrimų logika vertė tai daryti), iekojo ekonominių dėsningumų prekybos ir pinigų cirkuliacijos sferoje, tačiau ma˛ai domėjosi pačia gamyba. Merkantilizmas atstovavo ekonominį mokym¹, atitikusį toki¹ kapitalizmo vystymosi stadij¹, kai vyravo prekybinis kapitalas, o pramoninis kapitalas dar tik pradėjo plėtotis.

Apibendrindami, galime teigti, kad merkantilizmas buvo pirmoji bur˛uazinė ekonominių pa˛iūrų sistema ir ji objektyviai atitiko pradinź kapitalizmo plėtotės stadij¹. Tuo laiku vėlyvasis merkantilizmas buvo didelis ekonomikos mokslo pasiekimas. O jo nacionalinis pobūdis turėjo rimt¹ pagrind¹: kapitalizmo plėtros spartėjimas buvo galimas tik nacionaliniu mastu ir labai priklausė nuo valstybės vald˛ios, kuri prisidėjo prie kapitalo kaupimo ir ūkio augimo. Merkantilistai atspindėjo objektyvius ekonominės plėtros poreikius, keldami klausimus, kodėl vienų alių plėtra yra spartesnė nei kitų ir k¹ gali padaryti valstybė, kad ekonominis augimas spartėtų. Suprantama, merkantilistai ˛engė tik pirmuosius ˛ingsnius, aikindamiesi kapitalistinės ekonomikos keitimosi dėsningumus ir vidinį mechanizm¹. Jų supratimas buvo dar labai pavirutinikas ir vienaalis, nes merkantilistai ekonominių paslapčių rakto iekojo vien tik cirkuliacijos sferoje. Gamyb¹ jie nagrinėjo tik kaip priemonź u˛tikrinti prekybinio kapitalo apyvart¹ ir ,,pritraukti pinigus. I dalies tai galima paaikinti tuo, kad XVII a. gamyba dar vyko daugiausia naudojant ikikapitalistinius būdus, nors prekybos srityje jau buvo tiems laikams gana stambaus kapitalo.

Nagrinėdami prekybos problemas, merkantilistams teko domėtis tokia svarbia ekonomine kategorija kaip mainomoji vertė. Ji merkantilistams pirmiausia pasireikė pinigine forma. Bet jiems buvo nesuprantama labai svarbi mintis, kad vykstant mainams sulyginamos skirtingos darbo rūys. ios idėjos u˛uomazgų būta jau Aristotelio veikaluose. Atvirkčiai, merkantilistai manė, kad mainai i prigimties yra nelygūs, neekvivalentiki, ir dėl to pirklys pelnosi. (L. von Mises’as į įsitikinim¹ vadino Montaigne’io dogma, turėdamas omenyje Michel’į de Montaigne’į (1533 – 1592 m.), ir j¹ laikė visų merkantilistinių doktrinų kvintesencija). Bet is po˛iūris turėjo istorinį pagrind¹, nes merkantilistai pirmiausia nagrinėjo u˛sienio prekybos mainus, kurie neretai buvo akivaizd˛iai neekvivalentiki, ypač prekiaujant su atsilikusiomis ir ,,laukinėmis tautomis. Juk u˛sienio prekyba su kolonijomis, kurias įsigyti pasistengė visos pagrindinės Europos valstybės, buvo pagrindinis aukso ir sidabro kiekio alyje didinimo altinis.

Pridedamoji vertė, sukuriama prekių gamybos proceso metu, merkantilistams pasireikė prekybinio pelno forma. Todėl ir kapitalo kaupim¹ jie grindė mainais, ypač u˛sienio prekyboje.

1.2.2. Ankstyvasis merkantilizmas (monetarizmas)

Būdingiausias Vakarų Europos bruo˛as XIV–XV a. vadinamasis ,,pinigų trūkumas . Smarkiai iaugus prekių apyvartai, u˛sienio ir vidaus prekyboje susidurta su kliūtimi – ribotomis brangiųjų metalų (aukso ir sidabro) atsargomis, naudotomis monetų kaldinimui. Europoje turimas aukso kiekis gal ir galėjo tenkinti grynųjų pinigų poreikį esant neiplėtotiems prekių mainams XI–XIII a. tačiau jau XIV a. vis garsiau imta kalbėti apie pinigų retum¹ ir per aukt¹ jų vertź.

Merkantilizmas, kaip minėta, plėtojosi dviem etapais. Ankstyvasis merkantilizmas, taip pat vadinamas monetarizmu arba pinigų balanso merkantilizmu, atsirado dar iki did˛iųjų geografinių atradimų ir buvo aktualus iki XVI a. vidurio. iame etape prekybiniai ryiai tarp alių tebuvo silpnai iplėtoti ir epizodiniai. Racionalų monetarizmo turinį labai gerai perteikė Florencijos bankininkas Bernardo Davanzati (1529–1606 m.), savo darbe Paskaita apie monet¹. (Bolonijos ir Padua universitetų matematikos ir astronomijos profesorius Geminiano Montanari (1633–1687 m.) jį yra pavadinźs „un mercante letterato Fiorentino“). B. Davanzati metafizikai monetas palygino su ekonomikos organizmo krauju, u˛tikrinusiu jo normali¹ gyvybinź veikl¹. Kaip praradus daug kraujo silpsta gyvybinės jėgos, taip monetų trūkumas stabdo alies ūkinź plėtr¹. B. Davanzati ivada, kad ,,Bet koks turtas gali būti paverstas pinigais rodo, jog merkantilizmo esmė – ne primityvus turto tapatinimas su pinigais. Merkantilistai į˛velgė pirm¹ esminį s¹ryį margame prekių ir paslaugų pasaulyje – ryį tarp visų galimų jo prekių ir vieno įmanomo imatuoti dalyko – pinigų. B. Davanzati pinigų atsiradim¹ siejo su ˛monių sutarimu naudoti brangiuosius metalus kaip mainų priemonź ir aikiai piniginių vienetų vertź kildino i monetoms naudoto metalo prekinių charakteristikų. Taigi ankstyvieji merkantilistai, laikydamiesi metalistinės pinigų teorijos, pinigų esmź aikinusios jų natūraliomis savybėmis (pirmasis dar viduram˛iais ias mintis kėlė Izidorius i Sevilijos (560–636 m.): Pinigams turi būti būdingi trys dalykai: metalas, forma ir svoris; kai vieno tų trijų dalykų trūksta, ūkika gėrybė nebėra pinigas ), pinigus tapatino su auksu ir sidabru bei klaidingai teigė, kad auksas ir sidabras yra pinigai dėl natūralių savo savybių, atlikdami vertės mato, turto kaupimo (brangenybių) ir pasaulinių pinigų funkcijas. Ankstyvieji merkantilistai svarbiausia pinigų funkcija laikė kaupimo funkcij¹.

Paminėtina ir tai, kad B. Davanzati 1588 m. pamėgino sukurti vertės teorij¹, pagrįst¹ naudingumu. Jis teigė, kad gėrybių vertė priklauso nuo jų naudingumo ir retumo. Turi būti įvertinamas ne absoliutus naudingumas, bet naudingumas atsi˛velgiant į galim¹ kiekį. Didesnio retumo efektas didins gėrybių (prekių) naudojimo vertź, vadinasi, ir kain¹, kuria jos galės būti parduodamos. Taip B. Davanzati pateikė kainos koncepcij¹ kaip bendro kiekybinio s¹ryio iraik¹.

Pa˛ymėtina, kad jau tais laikais kai kurie tyrinėtojai pripa˛ino rinkos svarb¹ ir laikėsi po˛iūrio, kad konkurencija rinkoje pajėgi apginti pirkėjus nuo per didelių kainų bei inaidojimo. Pavyzd˛iui, Dominykas Banez as XVI a. raė: „[] arba prekės ieko pirkėjų, ir tai yra viena i daugelio kainų kritimo prie˛asčių, arba pirkėjai ieko prekių, ir tada kainos kyla“. J. de Lugo 1642 m. aikino, kad kainas lemia aplinkybės, kurios yra pirmesnės u˛ pirkėjo ir pardavėjo trokimus kainų at˛vilgiu – tai prekių gausa ar trūkumas, pinigų pasiūla arba pardavėjų pernelyg didelis kiekis ar jų stoka bei poreikio parduoti ar pirkti stiprumas. O Konradas Summenhart as (m. 1502 m.) savo ratuose yra pastebėjźs, jog tie, kurie rungiasi vienas su kitu, paprastai nėra tokie į˛ūlūs ir neturi galimybės parduoti savo prekių lupikikomis kainomis, kaip pirkliai – vieninteliai tokių prekių savininkai. Jeigu jie idrįsta u˛siprayti perdėtų kainų, ˛monės plūsteli pirkti pas tuos, kurių kainos ma˛esnės. Kaip raė L. Molina, kainas turi nustatyti ne pirklio pelnas ar nuostolis, bet vietinės bendruomenės įvertinimas (communis aestimatio) ten, kur prekės siūlomos. Kaip XVII a. prad˛ioje nurodė M. von Azpilcueta, įprastinis pirklių pripa˛įstamas po˛iūris į kainas buvo teisingas: „produktas yra vertas tiek, kiek u˛ jį galima gauti rinkoje“. Tačiau tai galioja tik tada, kai turime galvoje kain¹, pirklio pasiekt¹ „ioje vietoje, iuo metu, laikantis įprastų prekybos taisyklių ir mainais į grynus pinigus“, kada nėra „monopolijų, apgavysčių ir sukčiavimų“. Jo po˛iūriu, rimtų priekaitų nusipelno monopolistai, kurie stengiasi reguliuoti kainas ir faktikai tapti vieninteliais kokios nors gamybos srities prekių tiekėjais. Ko gero, galėtume teigti, kad XV ir XVI a. ˛odis „monopolija“ kėlė panaius jausmus kaip „kapitalizmas“ dabar. U˛tenka paminėti J. Medina, kuris 1581 m. teigė, kad monopolistai valstybei daro didesnź ˛al¹ negu nederliai ir skėriai.

Merkantilistai nebuvo pasyvūs stebėtojai, bet remdamiesi valstybe (absoliučiais monarchais), stengėsi aktyviai veikti ekonominį gyvenim¹. Merkantilistų koncepcija pinigų problemų buvo įgyvendinama monarchų valstybinėje politikoje. Geriausias monetarizmo doktrinos praktinio pritaikymo geriausias pavyzdys – Anglija, kurioje gimė svarbiausias monetarizmo elementas – pinigų balanso sistema. Atplėź pinigų cirkuliacij¹ nuo gamybos, ankstyvieji merkantilistai pagrindine pinigų trūkumo problema laikė aukso ir sidabro (su kuriais tapatino piniginį turt¹) ive˛im¹ i alies. Todėl valstybės i˛do pildymo auksu u˛davinys buvo akivaizdus: visokeriopai skatinti pinigų atve˛im¹ į alį, bei riboti jų ive˛im¹. Daugelis pasisakė u˛ pinigų cirkuliacijos administracinį reguliavim¹: draudim¹ ive˛ti auks¹ ir sidabr¹, cirkuliacijoje esančių auksinių ir sidabrinių pinigų fiksuoto santykio nustatym¹ (bimetalizmo sistem¹), valiutų keitimo reguliavim¹ grie˛tai pagal pinigų aukso kiekio santykį ir t. t. i merkantilizmo politikos atmaina vadinama ,,buljonizmu (pagal angl. bullion – aukso arba sidabro lydinys, luitas). Buljonistai buvo įsitikinź, kad ekonominių siekių tikslas – tautos galybė, o pats svarbiausias tos galybės elementas yra auksas. Jų veikaluose auksas neretai tapatintas su turtu apskritai, o prekyba laikyta kova (mūiu) u˛ auks¹. Taip, Prancūzijos merkantilizmo sinonimu tapźs J. B. Colbert’as ar dėl merkantilistinės doktrinos, ar dėl ribotų rinkų, kai viena tauta galėjo iplėsti prekyb¹ tik igujusi kit¹, komercij¹ pavadino ,,nuolatine kova , o J. Child’as, vienas sėkmingiausių tų laikų anglų pirklių, savo turtus susikrovźs i tiekimų Anglijos laivynui ir pama˛u tapźs stambiausiu pavieniu Rytų Indijos bendrovės akcininku, pamflete Trumpi pastebėjimai apie prekyb¹ ir pinigų procent¹ (1668 m.) j¹ apibūdino kaip ,,savotik¹ kar¹ . Net ir po penkiasdeimties metų pagrindinės s¹lygos bei doktrinos, kurioms remiantis buvo prekiaujama, nepakito. Buvo raginama nustatyti maksimaliai aukt¹ kain¹ eksportuojamoms prekėms ir visaip riboti prekių import¹. Kaip XVII a. raė austras, vokiko merkantilizmo kameralistikos atstovas (vok., kammer – kunigaikčio i˛das), I. Becheris: ,,Visada geriau prekes parduoti, nei jas pirkti, nes pirmuoju atveju gauname naudos, o antruoju – patiriame nuostolius . Todėl buljonistų filosofija – didelių armadų ir ˛ygių, karalikų turtų ir nacionalinio saikingumo filosofija. Jie buvo visikai įsitikinź, kad jei turto siekti sekasi, tauta turėtų klestėti.

U˛siminus apie kameralistus, paminėtina, kad Vokietijos ir Austrijos kameralistai savo dėmesį sutelkė ties administravimo klausimais, priemonėmis, skirtomis reguliuoti pramonź ir prekyb¹, taip pat vieųjų ilaidų finansavimo metodais. ˇinomiausias i jų buvo Johann’as Heinrich’as von Justi (1717–1771 m.). Jis 1766 m. ileido knyg¹ System der Finnanswesens.

Taigi ankstyvojo merkantilizmo ekonominė politika buvo ribota tiesioginėmis administravimo priemonėmis, kaip isaugoti brangiuosius metalus alyje. Tačiau, laikui bėgant, objektyvios monetarinės sistemos egzistavimo prielaidos pasikeitė. Skyriaus prad˛ioje minėtos dėl XVI a. ,,kainų revoliucijos , sukelto mil˛iniko aukso ir sidabro kiekio ,,sutekėjimo i Naujojo pasaulio į Europ¹, augant prekybai metalinių pinigų kiekis Europoje padidėjo kelis kartus, spartėjo pinigų apyvarta. XVII a. prad˛ioje beveik visose Vakarų Europos alyse ,,pinigų trūkumas tapo vakardienos problema, t. y. – nebeaktualus. Piniginio balanso politika buvo vykdoma tik i inercijos. I politikos, turėjusios reikmės visos alies ūkiui, ji virto ne pačia sėkmingiausia valstybinio i˛do papildymo priemone. Ypač, įvertinant tai, kad ankstyvojo merkantilizmo laikais, kaip ir viduram˛iais, vyriausybės suma˛ino nacionalinės monetos vertź, vildamosi sudominti u˛sienio pirklius keisti savo pinigus į vietinius ir pirkti daugiau prekių. Svarbiausia, i politika ėmė prietarauti stambiojo pirklių kapitalo interesams, var˛yti jų pelno gavimo galimybes. Todėl XVII a. monetarinį merkantilizm¹ pakeitė vadinamasis prekybos balanso merkantilizmas.

1.2.3. Vėlyvasis merkantilizmas (manufaktūrizmas)

Prasidėjus septynioliktajam imtmečiui, ankstesnis aukso garbinimas ėmė atrodyti kiek naivokai. Atsirado naujų koncepcijų, vis labiau pabrė˛iančių prekyb¹ kaip didįjį nacionalinio gyvybingumo altinį ir auktinusių komercijos dvasi¹. Kaip pa˛ymėjo A. O. Hirschman as, nuo septynioliktojo imtmečio pabaigos buvo daug kalbama apie prekybos douceur: į ˛odį nepaprastai sunku iversti į kitas kalbas, jo prasmėje slypi mielumas, velnumas, romumas ir maloningumas. Pirm¹ kart¹ prekyba itaip apibūdinama Jacques o Savary knygoje Le parfait negociant (tobulas pirklys, pranc.), septynioliktojo am˛iaus vadovėlyje verslininkams: „[Dievikoji apvaizda] nepanoro, kad visk¹, ko reikia gyvenime, būtų galima rasti vienoje vietoje. Ji isklaidė savo dovanas, kad ˛monės galėtų tarpusavyje prekiauti, o abipusis poreikis padėti vienas kitam susietų juos draugystės saitais. Prekyba – tai nuolatiniai visų ių gyvenimo patogumų mainai ir tik ji teikia visus gyvenimo malonumus (douceur) []“. (Kursyvas originaliame tekste. – Aut. pastaba).

Įtakingiausiai doktrin¹ apie prekybos doux aikino prancūzas C. Montesquieu savo veikale Esprit des lois (Apie įstatymų dvasi¹, pranc., 1748 m.). Kaip jis teigė: ,,[] komercijos dvasia kartu nea taupumo, ekonomikumo, nuosaikumo, darbtumo, iminties, ramybės, tvarkos ir pastovumo dvasi¹. Kol i dvasia dominuoja, jos sukurti turtai nesukelia jokių neigiamų padarinių . Ir toliau pakartojo: „[] tai beveik taisyklė, jog kai tik ˛mogus elgiais mandagiai (maeurs douces), ten vyksta prekyba; ir ten, kur prekiaujama, ˛monės elgiasi mandagiai“. Taip pat C. Montesquieu, pritardamas artimam draugui J.-F. Melon ui, 1734 m. pareikusiam „Vienos tautos u˛kariavimas ir komercijos dvasia negali eiti greta“, kategorikai teigė: „Natūralus prekybos rezultatas yra taika. Dvi tarpusavyje prekiaujančios tautos tampa viena nuo kitos priklausomomis: jei viena suinteresuota pirkti, kita – parduoti; o visos s¹jungos yra grind˛iamos abipusiais poreikiais“. Praėjus dvideimt vieneriems metams nuo io C. Montesquieu veikalo pasirodymo panaias mintis isakė kotų istorikas William as Robertson as veikale (1769 m.), aikinančiame savo „po˛iūrį į visuomenės pa˛ang¹ Europoje“: „Prekyba turi savybź paalinti prietarus, sukeliančius tautų skirtumus bei prieikum¹. Ji suvelnina ir nugludina ˛monių elgesį“. (Iskirta mano. – Aut. pastaba). Vėlyvojo merkantilizmo atstovų keliami filosofiniai klausimai buvo ne tai, kaip u˛valdyti aukso rink¹, o kaip įgyti vis daugiau turto ir naudojantis kylančia pirklių klase siekti savo tikslų.

Vėlyvojo merkantilizmo, apėmusio laikotarpį nuo XVI a. antrosios pusės iki XVII a. pabaigos ir atspindėjusio stambiojo pirklikojo kapitalo interesus, klasikinis atstovas buvo vienas i Rytų Indijos bendrovės (monopolinės prekiaujant su Rytais), kuri atsirado 1600 m. kaip ankstesnės Levanto bendrovės, prekiavusios su Vidur˛emio jūros alimis, ataka, steigėjų ir vadovų Thomas Mun’as (1571–1641 m.), kilźs i senos amatininkų ir prekybininkų eimos. Jo senelis buvo pinigų kalėjas Londono pinigų kalykloje, o tėvas prekiavo ilku ir aksomu. 1623 m. E. Misselden’as į Rytų Indijos bendrovės vien¹ i vadovų apibūdino taip: „Jo ˛inios apie Rytų Indijos prekyb¹, jo samprotavimai apie prekyb¹ apskritai, jo uoli veikla tėvynėje ir patirtis u˛sienyje – visa tai papuoė jį tokiomis puikiomis savybėmis, kokių galima tik linkėti kiekvienam ˛mogui, bet kokių iais laikais tarp pirklių nelengva surasti“.

T. Mun’as paliko du nedidelius veikalus, kurie įėjo į ekonomikos literatūros aukso fond¹. Pirmasis – Samprotavimas dėl Anglijos prekybos su Rytų Indija, pateikiantis atsakym¹ į įvairius prietaravimus, kurie paprastai daromi prie j¹ – iėjo 1621 m. su inicialais T. M. Kaip pa˛ymi A. Anikin’as, io pamfleto reikmź ekonominės minties istorijai nusako ne Rytų Indijos bendrovės interesų gynimas, o tai, kad čia pirm¹ kart¹ buvo sistemingai idėstyti brandaus merkantilizmo argumentai. T. Mun’as dar labiau pagarsėjo savo antr¹ja knyga Anglijos turtas u˛sienio prekyboje, arba u˛sienio prekybos balansas kaip turto reguliatorius, parayta 1630 m., bet ilgus revoliucijos ir pilietinių karų metus igulėjusia skrynelėje su popieriais ir dokumentais, bei ileista jo sūnaus – turtingo pirklio ir ˛emvald˛io tik 1664 m., po Stewart’ų restauracijos. is veikalas vis¹ imtmetį buvo tikra merkantilizmo evangelija ir sulaukė keleto leidimų, kurių paskutinis iėjo 1755 m. Kaip pastebėjo A. Smith’as, „Mun’o knygos pavadinimas tapo fundamentalia maksima politinėje ekonomijoje, ne tik Anglijoje, bet ir visose kitose komercinėse alyse“. Savo darbuose T. Mun’as, kuris, kaip ir E. Misselden’as, buvo vienas i stambiausių savo laiko Anglijos pirklių, argumentuotai atmetė piniginio balanso laikymosi naudingumo princip¹ ne tik prekybos bendrovėms, bet ir alims apskritai. Jo nuomone, didesnis turtas ir pinigų kiekis alyje gali būti pasiektas ne u˛draud˛iant juos ive˛ti, o aktyviai plėtojant u˛sienio prekyb¹: eksporto vertei virijant importo vertź. Pinigų ive˛imas i alies, u˛tikrinantis naudingus prekybinius sandėrius, tarpininkavim¹ ir prekybinių pelnų augim¹, tampa priemone u˛dirbti daugiau pinigų. T. Mun’o credo: ,,Pinigai sukuria prekyb¹, o prekyba didina pinigų kiekį . Jis pinigus lygino su sėkla, ,,kuri¹ ˛emdirbys, berdamas į dirv¹, lyg ir ivaisto, bet u˛ tai rudenį atgauna su gausiu derliumi . Galiausiai net pirkliai ėmė atsisakyti bulijonistinių iliuzijų. Nicholas Barbon’as (1637–1698 m.), tiesa, kitaip nei dauguma kitų to meto verslininkų, 1661 m. baigźs ir Utrechto universitet¹, buvo tarp pirmųjų, supratusių, kad auksinių pinigų kaupimas niekuo nesiskiria nuo kitų turinčių vertź prekių kaupimo.

,,Prekybinio balanso teoretikų, vėlyvųjų merkantilistų doktrina, teigianti, kad pinigai ,,greitina prekyb¹, didinant prekių apyvartos greitį, gali būti siejama su XVIII a. atsiradusia kiekybine pinigų teorija. Tiesa, pači¹ jos idėj¹ dar XVI a. antroje pusėje isakė jau minėtas prancūzų merkantilistas J. Bodin’as, o J. Locke’as, pritarźs pastarajam, 1692 m teigė, kad kiekybinė pinigų teorija yra bendra taisyklė: jei pinigų kiekis padidėja, visų prekių kainos kyla. Toliau plėtodamas i¹ idėj¹, jis pabrė˛ė, kad jei pinigų kiekis ma˛ėja, krenta ir prekių kainos ir dėl to u˛sienio prekių kainos kils lyginant su vidaus prekėmis, o tai taip pat nuskurdins alį.

Vis dėlto tikraisiais kiekybinės pinigų teorijos autoriais laikomi prancūzas C. Montesquieu (1689–1755 m.), pagarsėjźs savo veikalu Apie įstatymų dvasi¹ (L’Esprit des lois, 1748 m.), ir ˛ymusis kotų filosofas D. Hume’as (1711–1776 m.) tvirtino, kad prekių kainos ir pinigų vertė priklauso nuo cirkuliuojančių pinigų kiekio (kainos – tiesiogiai, o pinigų vertė atvirkčiai proporcinga jų kiekiui). D. Hume’o ,,gryn¹j¹ kiekybinź teorij¹ vėliau sėkmingai panaudojo Simon’as Newcomb’as (1885 m.) ir Irving’as Fisher’is (1911 m.). Pagal I. Fisher’io (1867–1947 m.) garsi¹j¹ mainų lygtį MV=PT, pinigų kiekis (M), padaugintas i pinigų apyvartos greičio (V), lygus bendrai prekių masei (T), padaugintai i vidutinio ių prekių kainų lygio (P). Kiekybinė pinigų teorija – tai doktrina, susiejanti pinigų kiekį M ir bendr¹ kainų lygį P su salyga, kad bendra prekių masė T yra lemiama įprastų veiksnių, o pinigų apyvartos greitis V lemiamas ekonominių finansinių institutų ir mokėjimo vykdymo ypatybių. D. Hume’as apyvartos greičio V ir bendros prekių masės T dyd˛ius laikė santykinai nekintančiais. Tada pinigų kiekio M augimas didina kainų lygį P. Jis raė: ,,Visas aukso ir sidabro prieaugis neturi kito poveikio, kaip tik darbo ir prekių kainos kilimas . Ir istorija XVI a. patvirtino i¹ priklausomybź, kai plūstelėjźs į Europ¹ auksas ir padidėjźs pinigų kiekis apyvartoje sukėlė staigų kainų augim¹. Bet galima teigti, kad efekt¹, pinigų kiekio M darom¹ prekių masei T, merkantilistai tendencingai akcentavo labiau, nei efekt¹, pinigų kiekio M darom¹ kainų lygiui P. XVII–XVIII am˛iaus kiekybinės pinigų teorijos centras buvo tvirtinimas, kad ,,pinigai skatina prekyb¹ Pinigų pasiūlos didinim¹ lydi paklausos jiems augimas, ir todėl būtent prekybos apimtis, o ne kainos yra tiesiogiai veikiamos aukso patekimo į alį. (Kaip raė Genovezi: ,,Pinigai atlieka t¹ patį vaidmenį prekybai, kaip tepalas ratams. Kuo daugiau ratų, vadinamų prekyba, tuo daugiau jiems reikia ir tepalo, kad jie galėtų judėti ). Be to, D. Hume’as buvo pirmasis, kuris suprato, kad esant aukso standartui, teigiamas (kaip ir neigiamas) prekybos balansas sukelia tokius aukso srautų krypties pokyčius, kurie galiausiai lemia eksporto ir importo lygybź kiekvienoje alyje bei pabrė˛ė, kad ,,darbo ir prekių kainos auga alyje, kurioje teigiamas prekybos balansas, ir ma˛ėja alyje, kurioje neigiamas prekybos balansas, nes vienos ir tos pačios prekės kaina, ireikt¹ auksu, įvairiose alyse yra takia pati, su s¹lyga, kad netrukdoma vykdyti tarptautinź prekyb¹.

Kadangi tolesniuose knygos skyriuose dar ne kart¹, ypač kalbėdami apie klasikinź mokykl¹, minėsime David’¹ Hume ¹, trumpai aptarkime jo indėlį į ekonominės minties raid¹. Jis gimė 1711 m. Edinburge ir buvo jauniausias neturtingos bajorų eimos sūnus. D. Hume’as buvo priverstas pats prasiskinti keli¹ į gyvenim¹. Būdamas 28-erių metų jis ileido svarbiausi¹ savo veikal¹ – Traktat¹ apie ˛mogaus prigimtį, kuris vėliau padarė jį vienu i ˛ymiausių XVIII a. britų filosofų. Kaip pa˛ymėjo A. Anikin’as, D. Hume’o, politinėje ekonomijoje ˛inomo pirmiausia kaip vieno i kiekybinės pinigų teorijos kūrėjų, ekonominiuose veikaluose yra nema˛ai įdomių minčių ir pastabų. Pavyzd˛iui, jis galbūt pirmasis nurodė (dabartine ekonomistų kalba tariant) tam tikrus kainų kilimo lagus (atsilikimus) dėl pinigų daugėjimo cirkuliacijoje. D. Hume’as yra pa˛ymėjźs, kad i visų prekių kainų paskiausiai didėja „darbo kaina“, t. y. darbininkų darbo u˛mokestis. ie svarbūs dėsningumai padeda suprasti socialinius ir ekonominius procesus, vykstančius popierinių pinigų infliacijos atveju. Taip pat D. Hume’as aikiai nusakė natūralios pusiausvyros idėj¹, būding¹ visai klasikinei mokyklai. Remdamasis ia idėja jis kritikavo merkantilizm¹ ir jo politik¹ dirbtinai pritraukti ir ilaikyti brangiuosius metalus.

Tikriausiai rykiausias doktrinos „pinigai skatina prekyb¹ atstovas buvo vadinamasis popierinių pinigų merkantilistas John’as Law (1671–1729 m.) – ˛ymus savo laikmečio finansininkas, geriau įsiminźs savo pra˛ūtingais patarimais, kaip tvarkyti Prancūzijos finansinius reikalus (su˛lugus vadinamajai Law sistemai, apie jį buvo raoma kone visomis Europos kalbomis; o pirmoji io garsaus koto biografija pasirodė dar jam gyvam esant), nei indėliu į ekonominź mintį, kuris vis dėlto buvo visai nemenkas. iai spalvingai asmenybei apibūdinti galima surasti labai daug įvairių būdvard˛ių. Paminėsime tik kaip jį apibūdino A. Marshall’as: „Tai nerūpestingas ir nesubalansuotas, bet itin patrauklus ir ˛avus genijus“ bei pateiksime netikėt¹ F. Zweig o į˛valg¹: „Paralelė tarp J. Law [] ir J. M. Keynes o yra tokia gili ir apima toki¹ plači¹ sritį, liesdama net kai kuriuos jų asmeninio gyvenimo aspektus, jog kuris nors spiritistas galėtų į˛velgti Law persikūnijim¹ Keynes e po dviejų imtmečių“.

Gyvenimo kelias. J. Law gimė 1671 m. kotijos sostinėje Edinburge. Jo tėvas buvo auksakalys ir palūkininkas. 1683 m. jis nusipirko nedidelį Loristono dvar¹ ir taip tapo bajoru. Turėdamas pinigų, būdamas gra˛ios ivaizdos ir gerų manierų, J. Law anksti pradėjo loėjo ir dvikovininko gyvenim¹, atneusį jam daug imėginimų. Tačiau Londone jis ne tik ū˛avo. Būdamas gerai praktikai isilavinźs ir gabus komerciniams bei įvairiems piniginiams reikalams, J. Law artimai susipa˛ino su finansų verteivomis, kurių po 1688–1689 m. revoliucijos Londone knib˛dėte knib˛dėjo. Gyvendamas Nyderlanduose jis atid˛iai tyrinėjo solid˛iausi¹ ir stambiausi¹ visoje tuometinėje Europoje Amsterdamo bank¹. Gri˛źs į kotij¹, kuri tuo metu merdėjo prislėgta ekonominių sunkumų, J. Law savo knygelėje Pinigai ir prekyba, inagrinėti dėl pasiūlymo aprūpinti nacij¹ pinigais, kuri iėjo 1705 m. Edinburge, idėstė savo projekt¹, kaip įveikti iuos sunkumus. Jis tvirtino, kad raktas į ekonominį suklestėjim¹ – pinigų gausa alyje, kuris jo nuomone, leid˛ia kaip reikiant naudoti ˛emź, darbo jėg¹, verslininkystės talentus. Tačiau pinigai turi būti ne metaliniai, o kreditiniai, kitaip tariant, popieriniai, banko kuriami atsi˛velgiant į ūkio poreikius: „Bankų naudojimas – geriausias i iki iol taikomų būdų pinigų kiekiui didinti“. Savo siūlomoje „sistemoje“ bankams jis taip pat numatė kredito ekspansijos politik¹, t.y. teikti paskolas, daug kartų praokančias banke saugoma aukso atsarg¹, bei reikalavo, kad bankas, kaip viena i svarbių verslininkystės plėtojimo institucijų, vykdytų ekonominź valstybės politik¹. Tačiau kotijos parlamentas atmetė banko įsteigimo projekt¹.

Rengiant Anglijos ir kotijos unijos akt¹, J. Law vėl buvo priverstas ivykti į ˛emyn¹. Jis tapo beveik profesionaliu loėju, spekuliavo vertybiniais popieriais, brangenybėmis, senųjų meistrų paveikslais ir taip pelnė aukt¹ visuomeninź padėtį bei įsigijo turt¹, siekusį 1600 tūkst. livrų.

1715 m. rugsėjį mirus Liudvikui XIV, kotų finansinis burtininkas ma˛amečio sosto įpėdinio globėjo hercogo Philippe d Orleans o, tapusio regentu, buvo pakviestas į Prancūzij¹ atkurti alies „ekonominź sveikat¹ . J. Law galų gale buvo paskirtas finansų ministru, kai tik priėmė Prancūzijos pilietybź ir perėjo į katalikybź. Atsisakźs valstybinio banko steigimo idėjos, jis 1716–1717 m. įkūrė vis tiek i pat prad˛ių glaud˛iai su valstybe susijusį bank¹ Law and Company popieriniams pinigams leisti ir įgyvendino antr¹j¹ savo idėj¹, apie kuri¹ dar 1715 m. mįslingai buvo u˛siminźs laike, raytame hercogui Philippe d Orleans ui, teigdamas, kad naujoji jo sugalvota institucija „[] galės ivaduoti karalystź i liūdnos būklės, į kuri¹ ji įstumta, ir padaryti j¹ galingesnź negu bet kada, sutvarkyti finansus, pagyvinti, palaikyti ir ivystyti ˛emės ūkį, prekyb¹, pramonź“. J. Law įsteigė savo antr¹ did˛iulź verslo įmonź – Misisipės bendrovź Luizianos, tuo metu Prancūzijos kolonijos Misisipės upės baseine, įsisavinimui.

i akcinė bendrovė, kurios akcijos buvo skiriamos pardavinėti palyginti plačiam kapitalistų ratui ir aktyviai cirkuliuoti bir˛oje, buvo sumanyta kaip prancūzika konkurentė britų Rytų Indijos bendrovei, funkcionavusiai visai kitu principu – kaip nedidelės pajus pasidalijusios pirklių grupės susivienijimas. Neoficialiai j¹ visi vadino Misisipės schema, o akcininkus – misisipiečiais. Bendrovė buvo labai glaud˛iai susijusi su valstybe ne tik ta prasme, kad ji buvo gavusi i vald˛ios dideles privilegijas, monopolį daugelyje sričių, ypač prekybai tarp Prancūzijos ir Misisipės slėnio. Akcinė bendrovė buvo suaugusi ir su J. Law įsteigtu banku, kuris ėmė vadintis Karalikuoju banku.

Pagal J. Law „sistem¹“, kaip ji buvo pavadinta, banknotų ileidimas smarkiai iaugo, ir did˛ioji jų dalis buvo panaudota ikelti Misisipės bendrovės akcijų kainas į fantastik¹ auktį – nuo pradinių 500 livrų ileidus akcijas iki 18 tūkst. livrų 1720 m. Prekiaujant Pary˛iaus Rue de Quincampoix gatvelėje įsteigtoje ir vėliau suklestėjusioje bir˛oje sparčiai buvo susikraunami did˛iuliai turtai; tada atsirado ir taip gerai dabar ˛inomas ˛odis „milijonierius“. (To meto bir˛ų urmulį dar 1668 m. puikiai apraė Jose de la Vega savo knygoje Sumaičių sumaitis).

Pa˛ymėtina, kad did˛ioji dalis pinigų, kuriuos surinkdavo Misisipės bendrovė ileisdama savo akcijas, buvo investuojama į valstybės skolos obligacijas. Faktikai J. Law vadovaujama bendrovė prisiėmė vis¹ mil˛inik¹ valstybės skol¹ (iki 2 milijardų livrų) supirkdama obligacijas i savininkų. Tai ir buvo tas jo ˛adėtasis alies ekonomikos ir finansų sutvarkymas. Kokiu būdu bendrovė realizuodavo vis naujas ir naujas savo akcijas? Tik tuo būdu, kad J. Law bankas tuo pačiu metu spausdino ir leido į apyvart¹ vis naujus imtus milijonų banknotais.

Tačiau tokia tvarka negalėjo būti ilgalaikė. Kai spekuliacinis paklaikimas baigėsi ir muilo burbulas sprogo, nedaugelis, isaugojź blaivų prot¹ ir laiku pardavź savo akcijas, gavo mil˛inik¹ peln¹, o tūkstančiai kitų, tvirtai įsikibusių savo turimų akcijų, buvo finansikai su˛lugdyti. (Tarp jų ir pats J. Law, Prancūzijos regento Philippe d Orleans o suteiktos paskutinės malonės dėka pasprukźs i Prancūzijos ir tremtyje Venecijoje 1729 m. visikame skurde mirźs nuo plaučių u˛degimo, nes tikėjo savo u˛mojų sėkme ir tam atidavė vis¹ savo energij¹ bei asmeninius turtus). Tačiau tai pirmųjų mėginimų praturtėti i spekuliacijų akcijomis istorija.

Ekonomikos teorija. O kalbant apie J. Law ekonominius veikalus, minėtina, kad jo darbe Pinigai ir prekyba, inagrinėti dėl pasiūlymo aprūpinti nacij¹ pinigais (1705 m.), kuriame pateikta kiekybinei pinigų teorijai alternatyvi realių s¹skaitų doktrina (vėliau iplėtota J. Steuart’o (1767 m.) ir A. Smith’o (1776 m.)), visa argumentacija grįsta teiginiu dėl pelno dalies augimo atsispindėjim¹ kainose ir prielaida, kad ,,pinigų prieaugis įtraukia į versl¹ dabar dykinėjančius ˛mones . J. Law įtikinėjo savo am˛ininkus, kad nedidelis kainų augimas visada turi įtakos prekės pasiūlos augimui. Pastebėtina, kad anglų ekonomisto ir bankininko J. Law pa˛iūrose galima rasti ir ekspansinės kredito teorijos, kurioje kreditui priskiriama kapital¹ bei nacionalinį turt¹ kurianti galia, itakas. J. Law, sutapatinźs kredit¹ su pinigais, o pastaruosius – su kapitalu, laikė jį esant jėga, galinčia ijudinti gamybos plėtr¹ bei įtraukti daugiau darbininkų. Jis naiviai tikėjo, kad tam pakaktų įsteigti emisijos bank¹, kuris, ileisdamas kredito pinigus, galėtų stebuklinga galia praturtinti alį. Tik praktinis J. Law, da˛nai vadinamo avantiūristu, siūlymų aprobavimas leido įsitikinti vilčių labai paspartinti gamybos augim¹ didinant apyvartoje esančių pinigų kiekį klaidingumu.

Ekonominė mintis prie D. Hume’¹ ir A. Smith’¹ prekyb¹ laikė grynai nulinio balanso ˛aidimu, kuriame alis, eksportu pranokstanti import¹, pasipelno, o kitoje padėtyje atsidūrusi alis patiria tapatų nuostolį. T. Mun’o ir jo am˛ininkų L. Roberts’o, Ch. D’Avenant’o, U. Poter’o ir kitų darbuose buvo suformuluota prekybinio balanso doktrina – svarbiausia vėlyvojo merkantilizmo mokymo dalis. Pavyzd˛iui, Ch. D’Avenant’as, pats nebuvźs pirkliu ir raźs 1697 m., teigė, kad vidaus prekyboje tauta apskritai netampa turtingesnė, vyksta vien tik santykinis pavienių individų turto kiekio pasikeitimas, kai u˛sienio prekyba lemia gryn¹jį alies turto padidėjim¹. Apskritai, ių autorių supratimu, pinigai svarbūs kaip ieities takas u˛sienio prekybos apytakoje P – Pr – P’ (Pinigai – Prekė – Padaugėjź pinigų). Bet kapitalo judėjimas grandinėje P – Pr – P’ merkantilistų aikinamas taip, kaip ie reikiniai paprastai aikinami: pinigai, cirkuliacijos sferoje patyrź tam tikr¹ metamorfozź, savininkui grį˛ta padidėjusiu kiekiu (dyd˛iu). Skirtingai nuo monetarizmo, pirmenybė teikiama ne pinigams kaip mainų priemonei (nors vėlyvieji merkantilistai ir gerai suprato, kad pinigai yra ypatinga prekė, prieintina visoms kitoms prekėms), o piniginiam kapitalui kaip pasauliniams pinigams. Todėl pinigų vertės reguliavim¹ T. Mun’as laikė netikslingu, nes prekiaujant skaičiuojama tik ,,tikroji pinigų vertė , o ne jų nominalas.

Su tuo susijusios ir vėlyvųjų merkantilistų nuostatos smerkti valstybinį pinigų nuvertinim¹, gana smarkiai paplitusį vykdant monetarizmo politik¹. Pavyzd˛iui, C. Montesquieu savo veikalo Apie įstatymų dvasi¹ XXII knygoje, aptarinėdamas monarchų vykdom¹ monetų nuvertinimo politik¹, teigė, kad jei Romos imperatoriai darė tai su dideliu pasimėgavimu ir gavo didelius pelnus, tai moderniais laikais monetų nuvertinimas yra kontroproduktyvus dėl ekstensyvių valiutų mainų ir arbitra˛o, lydinčių tokias operacijas. Jis raė: ,,[] ios prievartinės operacijos negali vykti mūsų laikais. Valdovas tik apsikvailintų. Remdamiesi valiutų keitimo operacijomis (le change), bankininkai imoko palyginti viso pasaulio monetas ir teisingai jas įkainoti [] ios operacijos su˛lugdė did˛iulius staigius valdovų veiksmus (les grands coups d’autorite) arba bent jau iais veiksmais neleido pasiekti sėkmės .

Vėlyvieji merkantilistai taip pat kritikavo XVIII a. Anglijoje G. Berkley’aus ir J. Steuart’o propaguot¹ nominalistinź pinigų teorij¹, neigusi¹ ne tik prekinź pinigų prigimtį, bet ir jų ryį su tauriaisiais metalais. Pinigus norėta matyti tik kaip idealius apskaitos vienetus, s¹lyginius ˛enklus, kurie reikalingi prekių mainams, bet patys nėra prekės. Be to, vėlyvieji merkantilistai, kitaip nei monetaristai, gynź bimetalizmo sistem¹, pasisakė u˛ monometalizm¹.

Taigi, vėlyvieji merkantilistai įrodinėjo, kad aukso ir sidabro kiekis alyje visikai priklauso nuo prekybos balanso, arba santykio tarp įve˛amų į alį ir ive˛amų i alies prekių paslaugų vertės. Kad toks balansas taptų aktyvus ir būtų u˛tikrintos pinigų įplaukos į alį, reikia ne u˛drausti ive˛ti pinigus bei įve˛ti prekes, bet skatinti spartesnį prekių ive˛imo apimčių augim¹. Pirm¹ kart¹ termin¹ ,,prekybos balansas“,kaip ir termin¹ ,,laisva prekyba“ pasisakydamas u˛ laisv¹ brangiųjų metalų ive˛im¹, pavartojo anglas, ˛ymus bendrovės Merchant Adventures Company narys Edward’as Misselden’as (apie 1608–1654 m.) 130 puslapių traktate Prekybos ratas (1623 m.), kuriame jis mėgino paaikinti verslo depresijos, nuo kurios Anglija kentėjo XVII a. trečiajame deimtmetyje, prie˛astis. Patį termin¹ jis, matyt, „pasiskolino“ i apskaitos praktikos. Tiesa F. Bacon’as (1561–1626 m.) jį vartojo dar anksčiau, bet ne spausdintine forma. Anksčiau minėtasis T. Mun’as ėmė vartoti s¹vok¹ alies ,,bendrasis prekybos balansas ir parodė jo skirtum¹ nuo dalinių prekybos balansų, reguliuojančių santykius su atskiromis alimis. Svarbiausi¹ reikmź T. Mun’as skyrė bendrajam prekybos balansui, teigdamas, kad deficitas prekyboje su vienomis alimis gali būti visikai kompensuotas aktyvaus saldo mainuose su kitomis alimis. Vis dėlto net T. Mun’as, gerai supratźs, kad aukso ir sidabro pritekėjimas į alį dėl to, kad eksportas virija import¹, lems kainų augim¹ alies viduje ir pakreips prekybinį balans¹ nenaudinga aliai linkme, nesvyruodamas ginė neribot¹ auksinių ir sidabrinių pinigų kaupim¹ alyje

Vėlyvajame merkantilizme neatsisakyta minties, kad alies turtingum¹ lemia metalinių pinigų (aukso ir sidabro) įplaukos į alį. Dabar is po˛iūris buvo iplėstas pabrė˛iant pinigų ir prekybos svarb¹, jų gebėjim¹ skatinti gamyb¹ ir taip prisidėti prie valstybės klestėjimo. Pramonei ir prekybai klestint, pinigų itekėjimas i alies tik gyvina abiems alims nauding¹ u˛sienio prekyb¹. J¹ Gerard’as de Malynes (apie 1586–1641 m.), pats buvźs pirklys ir turėjźs savo dalį daugelyje to meto verslo projektų bei 1600 m. karalienės El˛bietos, kuriai valdant Anglija i izoliuotos salų valstybės, draskomos religinių ir politinių vaidų, tapo pasauline valstybe, turinčia galing¹ laivyn¹ ir isivysčiusi¹ prekyb¹, paskirtas į komisij¹, turėjusios isiaikinti esamo pinigų ribotumo prie˛astis, 1601 m. iėjusiame pamflete Apie vė˛į, ėdantį anglų valstybź įvardijo kaip pagrindinź ekonomikos problem¹. U˛sienio prekyb¹ ribojant patiriama nuostolių. (Tarptautinio auksinių pinigų judėjimo poveikį kainoms, atskleist¹ G. de Malynes, ypač pabrė˛ė J. A. Schumpeter’is, o J. M. Keynes’as ypač jį gyrė u˛ po˛iūrį į didėjančias kainas). Taigi prekybos balanso idėja jau buvo labai panai į klasikų ekonomistų tiksliai suformuluot¹ ir iplėtot¹ ivad¹ dėl prekybos abejoms alims naudingumo. iandien i mintis atrodo banali, bet iki pat XVIII a. prad˛ios ji buvo sunkiai suprantama. Pirmasis, kuris vieai prabilo apie abipusį prekybos naudingum¹ buvo D. North’as (1641–1691 m.) nedideliame savo veikale Samprotavimai apie prekyb¹ (1691 m.) – viename i reikmingų XVII a. ekonominės minties pasiekimų, o pirmasis, kuris sugebėjo i¹ idėj¹ aikiai suformuluoti (1713 m.) buvo Daniel’is Defoe (apie 1659–1731 m.), ˛ymusis Robinzono Kruzo (1719 m.) autorius ir svarbus merkantilizmo atstovas, savo knygoje apraźs ir tai, kaip reikėtų įsivaizduoti socialinio gyvenimo prad˛i¹. (Robinzonas moko Penktadienį mokslo ir technikos pa˛angos, o Penktadienis mainais u˛ tai jam tarnauja). Pa˛ymėtina, kad robinzonada vėliau tapo tikru lobiu subjektyviajai politinės ekonomijos mokyklai, kuri mėgino į ekonomikos reikinius ˛velgti per atskiro ˛mogaus subjektyvių pojūčių ir psichologijos prizmź. D. Defoe 1698 m. ileido ekonominį veikal¹ Traktatas apie projektus, kuriame siūlė tam tikras dr¹sias ekonomines ir administracines reformas. 1728 m. jis ileido kit¹ ekonominį veikal¹ Anglijos prekybos planas.

Pa˛ymėtina, kad J. Child’as dar savo 1668 m. ileistame traktate abejojo ar prekybos balanso duomenys yra tinkamas ekonominės pa˛angos kriterijus. Jis pa˛ymėjo, kad kai kurių akivaizd˛iai skurd˛ių regionų, pavyzd˛iui, Airijos ir Vird˛inijos valstijos, balansuose buvo akivaizdus eksporto perteklius. Jeigu T. Mun’as gynė laisv¹ brangiųjų metalų ive˛im¹ kaip priemonź, skatinanči¹ eksporto perteklių, tai J. Child’as atmetė idėj¹, kad galimai did˛iausias brangiųjų metalų importas buvo siekiamas tikslas, ir teigė kad, u˛sienio prekyboje, pinigai turi būti vertinami kaip ir bet kuri kita prekė.

Vėlyvojo merkantilizmo atstovas Jacob’as Vanderlint’as, pasisakydamas prie prekybos ribojimus, pirmasis aptarė tarptautinio kainų mechanizmo funkcionavim¹ kaip priemonź, reguliuojanči¹ pinigų pasiūlos pasiskirstym¹. Jis teigė, kad alies viduje cirkuliuojančio pinigų kiekio suma˛ėjimas padarys darb¹ pigų ir skatins eksport¹, todėl eksportuojanti tauta ,,vėl susigr¹˛ins pinigus .

Vėlyvojo merkantilizmo atstovai pagrindiniu nacionalinio turto altiniu laikė kapitalo, funkcionuojančio u˛sienio prekyboje, peln¹. Kaip į peln¹ didinti, jie siūlė kelis būdus: 1) tarpininkavimo prekyba (perparduodant vienų alių prekes kitoms) ir 2) eksportinės pramonės, grind˛iamos vietinėmis ar pigiomis atve˛tinėmis ˛aliavomis, plėtra. Pirmenybė buvo teikiama eksportinei pramonei, nes tarpininkavimo prekyba yra ne tokia patikima ir jos monopolij¹ lengvai gali pa˛eisti karai ar kiti u˛sienio politikos įvykiai. Taip pat prekybinės bur˛uazijos ideologų dėmesio centre atsidūrė gamyba – tiesa, tik kaip priemonė didinti u˛sienio prekybos apimtį, o ne alies turtingumo prie˛astis. Tai buvo ,,ineimo am˛ius, kai vietos pramonź (amatininkus) ˛aliavomis aprūpindavo pirkliai (prekybiniai kapitalistai), kurie gamybos proces¹ kontroliavo kaip komercinź įstaig¹. Jo mastai isiplėtė gerokai toliau, nei atskiro miesto. Taigi, net ir vėlyvieji merkantilistai geriausiu atveju į gamyb¹ ˛velgė tik kaip į naudos i prekybos didinimo veiksnį. Kaip pastebėjo K. Polanyi, iki pat atuonioliktojo imtmečio pabaigos daugiausia namudinei pramoninei gamybai Vakarų Europoje nebuvo naudojama brangi įranga. Todėl, įsijungdami į gamybinź veikl¹, gerai imanantys rinkos konjunktūr¹ pirkliai beveik nerizikavo ir galiausiai pavertė j¹ tam tikru prekybos (komercijos) papildu ar priedėliu. Buvo skatinamas vertingesnių baigtinių gaminių, o ne ˛aliavų eksportas.

Todėl valstybių vald˛ia pradėjo remti manufaktūrų (nuo lotyniko manus – ranka ir factura – gaminimas) – dar amatininkikų, bet i esmės kapitalistinių gamybos įmonių, grind˛iamų rankų darbu ir plačiu darbo pasidalijimu, kūrim¹, kad alis galėtų konkuruoti su u˛sieniečiais pasaulinėse rinkose bei suma˛ėtų priklausomybė nuo importo. Pirmosios manufaktūros atsirado XIII–XIV a. Italijoje, Flandrijoje. Vėliau jos ėmė plisti ir kitose Europos alyse. Vakarų Europoje manufaktūros vyravo ma˛daug nuo XVI a. iki XVIII a. pabaigos. (Manufaktūra, kaip pereinamoji gamybos forma buvo panai į amatininkų dirbtuves tuo, kad ir čia vyravo rankinė amatininkų technika, o į kapitalistų fabrikus – samdomu darbu ir darbo pasidalijimu). Ankstyvųjų manufaktūrų organizatoriais buvo ˛monės, turėjź pakankamai tam reikalingų pinigų, da˛niausiai miestų pirkliai ir palūkininkai. Prie manufaktūrinio darbo pasidalijimo viena i pirmųjų perėjo tuo metu labiausiai paplitusi tekstilės pramonė. Manufaktūros buvo kuriamos ir kitose pramonės akose – laivų statybos, poligrafijos, metalurgijos.

Norint u˛tikrinti aktyvų prekybinį balans¹ reikėjo gaminti prekes kuo pigiau. Tai siekiant dirbti pelningai, reikalavo iekoti būdų, kaip suma˛inti gaminių savikain¹. Svarbiausiu būdu tam vėlyvieji merkantilistai laikė samdomų darbininkų darbo u˛mokesčio ribojim¹ (iam tikslui pasitelkiant leidim¹ be muito įve˛ti maisto prekes, o javų ar kitų maisto produktų ive˛im¹ apsaugant dideliais muitais) ir alies gyventojų gyvenimo lygio ma˛inim¹. Su tuo glaud˛iai siejasi ir vėlyvajam merkantilizmui XVII–XVIII a. būdinga nuostata skatinti gyventojų skaičiaus augim¹. Kaip teigė Fortrejus, ,,Kad alis būtų didinga ir galinga, reikia dviejų svarbiausių dalykų: ji privalo būti turtinga ir turėti daug gyventojų. Gyventojų skaičius ir turtingumas yra vienas kito prie˛astis . Epochoje, kai gamybos techninis pagrindas keitėsi lėtai, dalis ˛emių liko panaudotos ir alies turtingumas tiesiogiai priklausė nuo gyventojų, tai buvo dėsninga. Tačiau prekybos balanso po˛iūriu ne ma˛esnis vaidmuo teko ir tėvyninės gamybos produkcijos konkurentikumui, kuris priklausė nuo savikainos bei svarbiausios jo dalies – darbo u˛mokesčio. Todėl nenuostabu, kad daugeliui merkantilistų atrodė priimtina, kai gyventojų gausu ir jie neturtingi.

Abu ie tikslai tada laikyti suderinamais. Vyravo nuomonė, kad vargai linkź linksmintis ir tik visikas skurdas gali priversti juos dirbti. Todėl neatsitiktinai i filosofija ikėlė ir nauj¹ socialinź problem¹ – k¹ daryti, kad skurd˛iai liktų skurd˛iais. Visi buvo įsitikinź, kad vargai dirbs sunkiausius kasdieninius darbus, nereikalaudami per didelio atlyginimo tik tol, kol jie gyvens skurd˛iai. ,,Kad visuomenė būtų laiminga [] būtina, kad daug jos narių būtų bemoksliai ir skurd˛iai savo kūrinyje Pasakėčia apie bites, arba Privačios ydos – nauda visuomenei raė Bernard’as de Mandeville’is (1670–1733 m.), sarkastikiausias ir pikčiausias XVIII a. prad˛ios komentatorius. (Pagrindinė ios knygos mintis, kad civilizacija, suprantama kaip turtas, menas ir mokslas, yra atsiradusi ne i mūsų dorybių, o, anot B. de Mandeville io, i ydų, sukėlė pasipiktinim¹, nes buvo suprasta kaip dorovingo ˛mogaus kritika, ir knyga buvo vald˛ios įsakymu konfiskuota. Kita vertus, kaip pa˛ymi, A. O. Hirschman as, nors da˛nai laikomas laissez-faire teorijos pirmtaku, B. de Mandeville is ities vis¹ laik¹ Pasakėčioje apie bites aukiasi „sumanaus politiko imintingo valdymo kaip būtinos s¹lygos ir terpės „asmeninėms ydoms“ paversti „visuomenine nauda“). Kaip tik todėl merkantilistai ˛valgėsi į pigi¹ Anglijos ˛emės ūkio ir pramonės (manufaktūrų) darbo jėg¹ bei niūriai pritarė tokiai būklei. I turtingiausiųjų merkantilistai tikėjosi polinkio vaistyti, o ne taupyti. Merkantilistų logika buvo paprasta – jie bijojo, kad taupymas ,,iims pinigus i apyvartos. (,,Skūpumas – tai bruo˛as, ˛alingas prekybai ). Taigi ių merkantilistų mintis priartėjo prie svarbiausio rinkos ekonomikos mechanizmo – pajamų apytakos, kaip vidaus paklausos, taigi ir augimo paskatos, supratimo.

Galima sakyti, kad vėlyvojo merkantilizmo atstovai jau nebeteikė reikmės nacionaliniam turtui, o daugiausia dėmesio skyrė prekybinio kapitalo pelnui.

Merkantilizmas nebuvo grind˛iamas ,,natūralia įvykių eiga“, nors Roger’is Coke’as Josiah Child’as ir Charles D’Avenant’as ir tikėjo ,,natūralia tvarka . Akcentuotas valstybinės vald˛ios vaidmuo reguliuojant ekonomik¹, o tai turėjo ypač didelź reikmź kaupiant pradinį kapital¹ Europoje XVII–XVIII a. Negalima pamirti, kad merkantilizmas atvėrė keli¹ nacionalinei rinkai. Merkantilizmo epocha sutapo su nacionalinių valstybių formavimosi Europoje epocha, o tai lėmė labai svarbius pokyčius pačioje ekonominių ˛inių sistemoje. Kadangi u˛sienio politikoje atėjo laikas kurtis savarankikoms valstybėms, merkantilinis valstybės valdymas reikė ir tai, kad visos valstybės teritorijos itekliai turi būti paskirstyti taip, kad būtų naudingi valstybės u˛sienio politikos interesams. Be to, stiprėjant valstybės vald˛iai, ūkinėje praktikoje pirmenybė teikta valstybės interesams. Ūkinė veikla vykdyta taip, kad valstybės i˛das nepatirtų aukso ir sidabro trūkumo. O pagrindinis i˛do papildymo altinis buvo prekyba, ypač u˛sienio – vienintelis metalinių pinigų (aukso ir sidabro) įplaukų altinis daugumoje Europos alių.

Į˛valgesni vėlyvojo merkantilizmo atstovai jau suprato, kad sėkmingas u˛sienio prekybos vykdymas priklauso nuo alies vidaus ūkio padėties. Todėl jie pasisakė u˛ protekcionizm¹ arba nacionalinių gamintojų ir prekeivių rėmimo valstybinź politik¹. Taigi merkantilizmas ivadavo prekyb¹ nuo partikuliarizmo, tačiau taip pat iplėtė ir reguliavimo apimtį. Kaip teigė C. Montesquieu: ,,Prekybos laisvės esmė ne ta, kad duotume vali¹ pirkliams daryti visk¹, k¹ tik jie nori; tai būtų greičiau prekybos vergovė []. Niekur prekeivis nesutinka tokio did˛iulio skaičiaus ribojimų, kaip laisvės alyje, ir niekur jis taip ma˛ai tėra var˛omas įstatymų, kaip vergovės alyje . Ekonominė sistema susiliejo su bendrais socialiniais santykiais, rinka tebuvo papildymas institucinio darinio, kurį daugiau nei kada nors anksčiau kontroliavo ir reguliavo socialinė vald˛ia. Kaip taikliai pastebėjo K. Polanyi, ,,Merkantilizmas, kad ir kaip primygtinai jis kėlė visuotinį sukomercinim¹ į nacionalinės politikos rang¹, rūpinosi rinkos sistemos plėtra rūpinosi visikai nerinkiniais būdais [] Esant merkantilistiniai ūkinei santvarkai, nepriklausomos ekonominės sistemos paprasčiausiai nebuvo . Nekalbant jau apie tai, kad merkantilistai ne nenorėjo girdėti apie darbo ir ˛emės – rinkos ekonomikos formavimosi pradinės s¹lygos, – sukomercinim¹.

O pačias merkantilistų diskusijas apie valstybės ir privačių interesų santykį geriausiai apibendrino ˛ymus anglų vėlyvojo merkantilizmo atstovas James’as Denham’as Steuart’as (1712–1780 m.), 1767 m. ileistame savo dviejų storų tomų veikale Politinės ekonomijos principų tyrimas, kuris, tiesa, dėl J. Steuart’o biografijos (jis buvo garsiosios kotijos eimos atstovas, ilgam – nuo 1745 m. iki 1763 m. – itremtas i gimtosios alies į Europos ˛emyn¹, kur ryys tarp politinių s¹lygų ir ekonominės pa˛angos buvo itin regimas) niekada nesusilaukė didelio pasisekimo Anglijoje net ir iki jį visikai u˛temd˛iusio A. Smith’o Tautų turto pasirodymo. Beje, pats A. Smith’as savo konkurento J. Steuart’o knyg¹, kuri buvo geriausias anglų ekonomikos teorijos iki A. Smitho apibendrinimas, i esmės nutylėjo, ir dėl to vėliau buvo kaltinamas moksliniu nes¹˛iningumu Tačiau gal neskubėkime jo smerkti. I tiesų viskas buvo ne taip. A. Smith’as asmenikai gerai sutiko su J. Steuart’u ir laikuose draugams prisipa˛ino, kad pokalbiai su seru James’u daug įdomesni, nei jo knyga. Mokslinis s¹˛iningumas būtų vertźs A. Smith’¹ kritikuoti J. Steuart’o knyg¹. Matyt, A. Smith’as norėjo to ivengti.

J. Steuart’as, kurio visame veikale aikiai pastebima C. Montesquieu įtaka formuluojant bendruosius principus ir pateikiant gausybź konkrečių analitinių elementų, pastebėjo, kad ,,Kai valstybės gyvavim¹ lemia prekybos ir pramonės rezultatai, suma˛ėja monarcho vald˛ios grėsmė. Jo administracinis mechanizmas tampa sudėtingesnis [] ir monarchas pastebi, kad jį var˛o politinės ekonomijos dėsniai, nuo kurių nukrypdamas jis kas kart¹ susiduria su naujais sunkumais“. Todėl atsiradus ,,iuolaikinei rinkai“ ,,despotizmo kvailystės“ tampa ,,neįmanomos“. J. Steuart’as pirmasis pamėgino susisteminti merkantilistinius po˛iūrius. Ir reikia pabrė˛ti, kad J. Steuart’as, kurį K. Marx’as įvardijo kaip monetarinės ir merkantilistinės sistemų racionalų reikėj¹, aikiai suprato rinkos konkurencijos mechanizmo veikim¹ ir jo reikmź. Jis net lygino į su preciziku rankinio laikrod˛io mechanizmu (klajodamas po Europ¹ J. Steuart’as bendravo su keliais ˛ymiais fiziokratų atstovais, ir is jo po˛iūris į nūdienos ekonomik¹, tarsi laikrod˛io mechanizm¹, galėjo susiformuoti veikiamas tos mokyklos idėjų apie tai, kad ekonomika yra tarsi sudėtingas mechanizmas ar maina, funkcionuojanti nepriklausomai nuo ˛mogaus valios), pastebėdamas, kad ,,[] Jei anksčiau jo [valdovo] vald˛ia priminė pleito tvirtum¹ bei jėg¹ (kuri galėjo būti panaudota bet kam []), [tai] dabar darosi panai į rankinį laikrodį, kris tinka tik vienam tikslui – laiko tėkmei ˛ymėti – ir bus kaip mat sunaikintas, jei panaudosime jį kitais tikslais ar paliesime ne tokia lengva ranka. Todėl nūdienos ekonomika yra pats efektyviausias kada nors irastas apynasris despotizmo kvailystėms pa˛aboti [] . Tačiau J. Steuart’ui tas pats rankinis laikrodis (ekonomika), kurio preciziko mechanizmo nedera darkyti ioriniu įsikiimu, ,,nuolat genda; kartais mechanizmo spyruoklė būna per silpna, kartais – per stipri, [] ir todėl reikia meistro rankos, kad į mechanizm¹ suderintų . Vadinasi, da˛nai reikalingas geranorikas, subtilus įsikiimas. Būtent tokį vaidmenį J. Steuart’as skyrė valstybei, rūpestingam ir patyrusiam ,,valstybės veikėjui (J. Steuart’o stenografinis terminas, naudotas Tyrime ,,apibūdinti įstatymų leid˛iam¹j¹ arba aukčiausi¹j¹ vald˛i¹ priklausomai nuo valdymo formos ), nuolat kreipiančiam visus reikalus viena ar kita linkme, kad ekonomikos kryptis liktų stabili. Todėl J. Steuart’¹ S. R. Sen o ˛od˛iais, galima įvardyti kaip T. Malthus’o J. M. Keynes’o ir ,,valdymo ekonomikos pirmtak¹.

J. Steuart’as laikydamasis prekybinio balanso pozicijų, kategorikai pasisakė prie u˛sienio prekybos laisvź. Tačiau kalbėdamas apie vidaus reikalus, jis pritarė laisvai konkurencijai (juk dar C. Montesquieu teigė, kad ,,Teising¹ prekių kain¹ ir tikr¹ jų santykį nustato tik konkurencija“). J. Steuart’as įrodinėdamas, jog asmeninio intereso skatinamas elgesys yra labiau pageidautinas ne tik u˛ aistrų diktuojam¹, bet ir netgi u˛ dorybing¹, o ypač jis yra priimtinesnis u˛ „pavaldinių“ elgesį, s¹lygojam¹ visuomeninio intereso, raė: „Jei stebuklai vyktų kasdien, gamtos dėsniai nebūtų dėsniai; o jei kiekvienas veiktų visuomenės labui nesirūpindamas savimi, politikai būtų imuti i vė˛ių []“. Vadinasi, jei ˛mogus sieks savo interesų, jam gerai seksis, nes „interesas jam nepameluos ir neapgaus“, kaip dar 1655 m. teigė Charles Herle’as

J. Steuart’as taip pat kategorikai buvo nusiteikźs prie monopolijas. Pastarosios, jo nuomone, ,,plėia ˛mones ir pačios turtėja“ dėl to, kad jos ,,trukdo prekių kainai tapti grie˛tai proporcingai jų realiai vertei“. J. Steuart’as prietaravo kiekybinei pinigų teorijai. Jis teigė, kad jei paklausa nesikeičia, kai alyje atsiranda papildomas kiekis pinigų, tai tada is papildomas sidabras ,,paveiks kainas ne daugiau, negu jis liktų rūdos kasyklose“. Jį padės į skrynias ar perlydys į indus. J. Steuart’as teigė: ,,Pinigų kiekis gali būti padidintas kiek tik nori, bet kainas pakels vien tik noras juos leisti“. Į i¹ jo frazź reikia atkreipti daugiau dėmesio. I esmės čia J. Steuart’as numatė polinkio vartoti samprat¹, kuri¹ pasiūlė J. M. Keynes’as beveik po pusantro imto metų.

J. Steuart’as, panaiai kaip ir B. Spinoza bei C. Montesquieu, daug dėmesio skyrė turtų suskirstymui į nekilnojam¹jį turt¹, ˛emź (fonds de terre) ir kilnojam¹jį turt¹ (effects mobiliers) bei parodė pastarojo pranaum¹ prie pirm¹jį. Kaip pa˛ymėjo A. O. Hirschman’as, remiantis vis augančia kilnojamojo turto, palyginti su ˛eme ir nekilnojamuoju turtu, svarba, visi jie, kaip vėliau ir A. Smith’as, darė panaias optimistines politines ivadas.

Aptariant vėlyvojo merkantilizmo idėjas jau ne kart¹ minėjome barono C. Montesquieu (Charles Louis de Secondat’o) pavardź. Jis irgi nusipelno isamesnio aptarimo.

Gyvenimo kelias. Kaip pa˛ymi knygos Apie įstatymų dvasi¹ lietuviko leidimo įvadinėje dalyje A. Kasperavičius, Charles Louis de Secondat’as, būsimasis C. Montesquieu, gimė pietvakarių Prancūzijoje netoli Bordo miesto pasiturinčių kilmingų bajorų eimoje. Septynerių metų jis neteko motinos. Sulaukźs deimties buvo isiųstas į vienuolyno mokykl¹. Toje mokykloje daugiausia dėmesio buvo skiriama senosioms kalboms, antikos literatūrai ir istorijai. Baigźs mokslus ir grį˛źs į gimt¹j¹ Bredos pilį Charles Louis de Secondat’as atsidėjo savarankikoms teisės studijoms. Jis rengėsi teisininko karjerai Bordo parlamente – aukčiausiame pietvakarių Prancūzijos teisme, kuriame pirmininkavo jo dėdė baronas de Montesquieu.

Protingas ir smalsus jaunuolis nesitenkino vien įstatymų rinkinių, jų komentarų ir kitų teisininkų darbų nagrinėjimu. Jis domėjosi literatūra, mokslais, menu, o tam s¹lygos net ir Prancūzijos provincijoje buvo gana palankios. Tuo metu buvo steigiamos mokslinės draugijos, vadinamos akademijomis. Viena pirmųjų tokių akademijų buvo įsteigta 1713 m. Bordo mieste; jos veikloje aktyviai reikėsi ir Charles Louis de Secondat’as 1714 m. jis pradėjo dirbti Bordo parlamento tarėju. Po savo dėdės mirties, 1716-aisiais, jis tapo parlamento pirmininku. Velionis testamentu paliko Charles ias pareigas su s¹lyga, kad giminaitis prie savo pavardės pridės „de Montesquieu“. S¹lyga buvo priimta ir senojo barono giminaitis į ekonominės minties istorij¹ įėjo būtent ia pavarde.

Teismo praktika leido jaunam Bordo parlamento pirmininkui isamiai susipa˛inti su XVIII a. prad˛ios Prancūzijos visuomeniniais ir nuosavybės santykiais bei tarpluominiais prietaravimais. Visa tai buvo med˛iaga apibendrinimams ir idėjoms, kurias jis idėstė savo veikaluose.

Ekonomikos teorija. Pirmas stambus C. Montesquieu veikalas Persų laikai buvo ispausdintas 1721 m. Jame satyrikai vaizduojama Prancūzijos visuomenė ir valstybės santvarka. C. Montesquieu ijuokė Prancūzijos auktuomenės pasipūtim¹, besaikź prabang¹. Persų laikuose buvo smerkiamas despotizmas ir religiniai persekiojimai, o kaip laisvės pavyzd˛iai nurodyta antikinės graikų respublikos ir senovės Roma. Tačiau Romos respublika degradavo ir io proceso prie˛astims nagrinėti C. Montesquieu paskyrė kit¹ kūrinį Samprotavimai apie romėnų didybės ir smukimo prie˛astis. Jis pasirodė 1734 m.

Gyvenimo kelias. 1725 m. C. Montesquieu atsisakė auktų Bordo parlamento pirmininko pareigų, teisininko praktikos ir apsigyveno Pary˛iuje. Jis atsidėjo vien mokslinei ir literatūrinei veiklai. 1727 m. C. Montesquieu buvo irinktas garsiosios Prancūzijos akademijos nariu.

C. Montesquieu brandino sumanym¹ parayti kūrinį, kuriame ketino aikinti svarbiausius principus, valdančius visuomenių ir valstybių raid¹. Norėdamas susipa˛inti su kitų Europos alių gyvenimu ir valstybine santvarka, jis 1728–1731 m. leidosi į didelź kelionź. Aplankė Austrij¹, Vengrij¹, kai kurias italų valstybes ir vokiečių kunigaiktystes, veicarij¹ bei Olandij¹, o ilgiausiai ibuvo Anglijoje – nuo 1729 m. spalio iki 1731 m. rugpjūčio. Rengėsi i Italijos vykti ir į Osmanų imperijos sostinź Stambul¹ (Konstantinopolį), bet su˛inojźs apie ten prasidėjusias riaues keliauti nesiry˛o. Visur C. Montesquieu bendravo su garsiais valstybės ir mokslo vyrais bei įdėmiai stebėjo alių gyvenim¹. Grį˛źs i kelionės po Europ¹ jis gyveno ir Pary˛iuje, ir tėvikėje Bredos pilyje. Jis stebėjo alies gyvenim¹, rinko med˛iag¹ ir raė.1748 m. ileista knyga Apie įstatymų dvasi¹ – beveik dvideimties metų jo darbo rezultatas. Todėl knygos pratarmėje autorius raė: „Nesprźskite apie dvideimties metų darb¹ vien prabėgomis susipa˛inź su jo itraukomis, vertinkite mano veikal¹ ne vien i pavienių frazių, o kaip visum¹“. Mirė C. Montesquieu 1755 m.

Ekonomikos teorija. Jo opus magnus Apie įstatymų dvasi¹ atspindėjo C. Montesquieu nor¹ sukurti socialinių reikinių moksl¹, būding¹ visiems vietimo m¹stytojams, pradedant N. A. de Condorcet’u (1743–1794 m.) ir baigiant D. Hume u, bei apėmė visas tų laikų visuomeninės minties kryptis: religij¹ ir politinź filosofij¹, teisź ir valstybź, moralź ir eim¹, ūkį ir pinigus. Visa tai persipynė su geografijos elementais ir buvo nagrinėjama istorikai, apibendrinimus paremiant daugybe pavyzd˛ių i istorijos, pirmiausia senovės graikų ir romėnų. Knyga parayta puikiu aforistiniu stiliumi, ir jos skaitymas gali suteikti daug malonumo. Daugelis C. Montesquieu teiginių skamba taip, lyg jie būtų pasakyti iandien.

Ivengusio kratutinumų, būdingų prancūzų vietimui, C. Montesquieu ekonominis po˛iūris, be abejonių, tais laikais buvo pats pa˛angiausias, nors ir negalima sakyti, kad jis sudarė itis¹ ekonominės minties plėtros epoch¹. Kaip pastebėjo E. M. Maiburd’as C. Montesquieu didingumas slypi kitur – jis apibendrino visaapimanči¹ pasaulė˛iūr¹, kuri galiausiai lėmė XVIII a. Europos didingus intelektualius pasiekimus filosofijoje, istorijoje, ekonominėje ir politinėje mintyje. Norint rasti vien¹ esminį jo knygos ˛odį, tai būtų ˛odis LAISVĖ. C. Montesquieu poveikis jaučiamas visiems reikmingiems veikalams, kurie iose srityse buvo parayti po jo, ypač Prancūzijoje ir Did˛iojoje Britanijoje, taip pat ių alių politiniai raidai, įskaitant Prancūzų revoliucij¹. Jo idėjos įkvėpė JAV Nepriklausomybės deklaracijos ir Konstitucijos kūrėjus. C. Montesquieu teko reta ir reikminga dalia – tapti itisų m¹stytojų ir valstybinių veikėjų kartų mokytoju. Įdomu, kad jį taip pat vertino ir revoliucionieriai, ir valstybininkai. O jo knyga – viena i tų, apie kurias sakoma: jos pakeitė pasaulį. Savaime suprantama, labai sunku keletu puslapių apibūdinti knyg¹, kuri¹ galima (ir, ko gero, reikėtų) studijuoti visus metus. Todėl vadovėlyje buvo apsiribota tik keletu jos citatų, pabrė˛iant C. Montesquieu naudot¹ metod¹. Jis nieko neneigė ir nieko negynė ir nagrinėjo dalykus įvairiais po˛iūriais, vadovaudamasis blaivaus proto, natūralios tvarkos bei teisingumo principais.

Nuo XVI a. atsirado daug rinkų, jos tapo svarbios. Merkantilistinėje sistemoje rinka labiausiai rūpėjo vald˛iai, tačiau dar nebuvo jokių ˛enklų, kad rinkos gali kontroliuoti ˛monių visuomenź. Atvirkčiai, reglamentavimas ir subordinacija buvo grie˛tesni nei kada nors, nebuvo net minties apie susireguliuojanči¹ rink¹. Tiesa, vėlyvieji merkantilistai rėmė jau tik tokį valstybės kiim¹si į ūkinį gyvenim¹, kuris atitinka natūrali¹j¹ teisź, taigi ir privačios nuosavybės teisź. C. Montesquieu ir J. Steuart’as tikėjo, jog komercijos bei pramonės plėtra eliminuos monarchų įnoringus bei autoritarinius sprendimus. Tiesa, kaip pa˛ymi A. O. Hirschman’as, C. Montesquieu ir J. Steuart’o pozicija iuo klausimu labiau remiasi valdovo suvar˛ymu, slopinimu ir sankcijų jam u˛dėjimu, nei skatinimu tiesiogiai prisidėti prie tautos klestėjimo – fiziokratų propaguojamo kurso. Dar daugiau. Buvo reikalingas grį˛tamojo ryio arba atstatantis pusiausvyr¹ mechanizmas, padedantis atkurti sutrikdytas palankias prekybos bei pramonės plėtojimo s¹lygas. Galima teigti, jog tokį mechanizm¹ kylančioje pirklių bei viduriniojo luomo klasėje į˛velgė daugelis atuoniolikto am˛iaus raytojų, pradedant D. Hume’u ir baigiant A. Smith’u bei A. Ferguson’u, Esė apie civilizuotos visuomenės istorij¹ (1767 m.) teigusiu, kad turtingi piliečiai gali būti „pavojingi tiems, kurie turi pretenzijų dominuoti“.

Vėlyvojo merkantilizmo ekonominis mokymas gerai atspindėjo pradinio kapitalo kaupimo proceso reikalavimus toje jo fazėje, kai nuo kapitalo, esančio u˛sienio prekyboje, vis labiau priklausė nacionalinė eksporto pramonė. Prekybinis kapitalas tapo pramoniniu kapitalu. Todėl merkantilistų keliamas (propaguojamas) darbo naumo kriterijus – io darbo rezultatų panaudojim¹ prekiaujant u˛sienyje, jo tinkamum¹ mainais į pasaulinius pinigus – auks¹ ir sidabr¹. Tai, kad merkantilistai ikėlė produktyvaus ir neproduktyvaus darbo problem¹, buvo nemenkas jų nuopelnas. Tačiau jie klaidingai manė, kad produktyvus yra tik tas darbas, kurio produktas eksportuojamas.

Taigi, merkantilizmas buvo dėsningas reikinys ekonominės minties istorijoje, svarbi gairė jos plėtroje. Jis atspindėjo XVI–XVII a. pirklių ir manufaktūrininkų reikalavimus. Merkantilistai suformulavo pirminio kapitalo kaupimo, prekybos ekspansijos, kolonializmo program¹. Faktikai merkantilizmas, kaip mokslas apie valstybinį ūkį arba monarchų valdomų nacionalinių valstybių ekonomik¹, buvo klasikinės politinės ekonomijos prieistorija. (Politinės ekonomijos termin¹, visuotinai pripa˛int¹ kaip ekonomikos mokslo pavadinim¹ XVIII–XIX am˛iais, pirmasis 1615 m. pavartojo prancūzų merkantilistas, neturtingas Henriko IV ir Liudviko XIII (1601–1643 m.) laikų bajoras, metalo gaminių manufaktūrininkas Antoine de Montchretien’as (1575–1621 m.) Ruane ileistame veikale Politinės ekonomijos traktatas, skirtas karaliui ir karalienei, kurį paskyrė jaunajam karaliui Liudvikui XIII ir motinai-karalienei. A. Montchretien as, gerai ˛inojźs, koki¹ prasmź s¹vokai ekonomika teikė Ksenofontas ir Aristotelis, savo perdėm praktiniame darbe, kuriame pirm¹ kart¹ nagrinėjo mokesčių reformos projekt¹, atsi˛velgiantį į valstybės ūkio ir mokesčių mokėtojų interesus, ir mėgino įtikinti alies vyriausybź globoti Prancūzijos pramonininkus bei pirklius kaip alies turtų kūrėjus, nes ie, u˛ tai mokėdami mokesčius, gausina valstybės i˛d¹, mintis nukreipė į valstybinio, nacionalinio ūkio klestėjim¹. Todėl nenuostabu, kad prie ˛od˛io ekonomija jis įraė politinė [gr. politike – valstybės reikalų tvarkymas], o tik ileist¹ veikal¹ tuoj pat įteikė valstybės antspaudo saugotojui (finansų ministrui). Tačiau i s¹voka ilg¹ laik¹ ir po minėto net savo laikmečiui gana vidutinio, neturėjusio jokio originalumo veikalo, kuriame galima rasti gausybź elementarių loginių klaidų, pasirodymo nebuvo vartojama. Anglijoje pirmasis j¹ 1767 m. pavartojo J. Steuart’as). Merkantilizmas tapo pirm¹ja gimstančio ekonomikos mokslo mokykla su nusistovėjusia pa˛iūrų bei esmės ir objekto vertinimo sistema (cirkuliacijos sferos problematika), pagrindinių metodologinių principų (pabrė˛iant prie˛asties-padarinio analizź bei empirizm¹) ir ūkinį gyvenim¹ koordinuojančios ekonominės politikos (pirmiausia dėl protekcionistinių valstybės priemonių) srityse. Merkantilistai, kaip ekonomikos mokslo pionieriai, vėliau tapo orientyru daugeliui ekonomistų kartų – mokslininkams, mėginusiems dar kart¹ apm¹styti visum¹ problemų, susijusių su jo objektu ir tyrimų metodu. Vis dėlto tenka pripa˛inti, kad praktinis merkantilizmas pasirodė gerokai stipresnis u˛ teorinį. Vakarų Europos alyse jis atneė daug naudos dvarininkikajam absoliutizmui bei ių alių ekonominei plėtrai. Merkantilistai, kaip ir dauguma juos vėliau istūmusių klasikinės politinės ekonomijos atstovų, tikėjo isimokslinusių monarchų absoliučia vald˛ia, todėl jie savo mintimis buvo dar gana toli nuo tikrųjų demokratijos principų. Juk net ir prabėgus daugiau kaip imtui metų po anglų merkantilisto Tomo Mun’o knygos Anglijos turtas u˛sienio prekyboje, arba u˛sienio prekybos balansas kaip turto reguliatorius pasirodymo 1664 m., – kai jau buvo ileistas garsusis A. Smith’o Tautų turtas (1776 m.) bei ispausdinti ˛ymiausių fiziokratų F. Quesnay ir J. Turgot veikalai – dar ir tuomet Prancūzijoje, pavyzd˛iui, iliko tokios viduram˛ių ,,tradicijos , kaip amatininkų cechai ir feodalinės privilegijos (atauktos 1790 m.), o Anglijoje – Statutas apie amatininkus ir Įstatymas apie vargus (ataukti atitinkamai 1813–1814 ir 1834 m.). Kitaip sakant, merkantilistai, pasisakydami u˛ visuotinź nacionalinio ūkio visuotinź komercializacij¹, vis dėlto stabdė į proces¹ tokių pagrindinių gamybos veiksnių kaip darbas ir ˛emė at˛vilgiu. Be to vargiai ar galima nepriklausoma rinkos ekonomikos sistema.

Darbai, parayti pagal merkantilizmo nuostatas, rodėsi iki XVIII a. septintojo deimtmečio vidurio. Tačiau aikėjant nacionalinio turto priklausomybei nuo gamybos plėtros merkantilistų idėjos vis labiau prarado populiarum¹. Isivysčiusiose pasaulio alyse, toliau formuojantis rinkos ekonominių santykių pagrindams, vis akivaizdesnė tapo aplinkybė, kad siekiant didinti nacionalinį turt¹ ir suderinti ūkinių subjektų tarpusavio santykius, valstybės kiimasis į ekonominź veikl¹ nėra panacėja. Tai taikytina kalbant ir apie vidaus ir apie u˛sienio rinkas. Todėl XIX a. į merkantilistines idėjas jau buvo ˛velgiama kaip į naivias ir klaidingas, o laisvos privačios verslininkystės sistema, istumdama ,,ikiindustrines s¹lygas , prisidėjo prie merkantilizmo irimo bei tapo ,,laissez-faire s¹lygų plėtros ieitines taku.

Ekonominės minties raidos istorijos at˛vilgiu įdomu, kad XX a. ketvirtajame deimtmetyje merkantilizm¹ ,,reabilituoti mėgino garsusis anglų ekonomistas J. M. Keynes’as, į merkantilizm¹ ˛velgźs kaip į monetarinź ekonomik¹. Būdamas ekonomikos valstybinio reguliavimo alininkas, jis tvirtino, kad merkantilistai buvo teisūs ne tik u˛sienio prekybos politikos klausimais. Jo nuomone, pastarieji jautė ryį tarp pinigų kiekio alyje ir investicijų bei u˛imtumo augimo, nors ir nesugebėjo to teorikai ireikti. J. M. Keynes’as savo Bendrosios u˛imtumo, procento ir pinigų teorijos gale paraytame skyriuje Pastabos apie merkantilizm¹ teigė, kad merkantilistai nujautė kai kurias jo idėjas apie ˛emos procento (palūkanų) normos skatinantį poveikį investicijoms bei pači¹ merkantilistinź doktrin¹ laikė svarbesne u˛ pripa˛intų XIX a. ekonomikos mokslo klasikų veikalus. Tačiau tokio merkantilizmo auktinimo ir jo interpretacijos, grįstos vedų mokslininko E. F. Heckscher’o knygos Merkantilizmas pirmuoju leidimu, kuriame jis raė: „Keynes o pa˛iūros į ekonominius reikinius nuostabiai panaios į merkantilistų pa˛iūras, nors jo socialinė filosofija visikai kitokia []“, nepalaikė iuolaikiniai ekonominės minties tyrinėtojai. Pats E. F. Heckscher’as priede naujam savo knygos leidimui (1955 m.) taip pat kritikavo J. M. Keynes’o po˛iūrį į merkantilizm¹, nurodydamas, kad svarbiausias jo interpretacijos trūkumas yra J. M. Keynes’o įsitikinimas, jog nedarbas merkantilizmo epochoje pagal savo pobūdį buvo analogikas nedarbui, atsirandančiam industrializuotose ekonomikose. Juk nedarbas, susijźs su investicijų į pagrindinį kapital¹ kritimu, buvo beveik ne˛inomas iki pat pramoninės revoliucijos, o ikipramoniniu laikotarpiu vyravo klasikinis nedarbo tipas, kurį J. M. Keynes’as vadino savanoriku arba frikciniu.

Kontrolinės u˛duotys ir klausimai

1. Apibūdinkite feodalizmo suirimo prielaidas.

2. Apibūdinkite pradinio kapitalo kaupimo esmź ir jo altinius.

3. Apibūdinkite merkantilizmo esmź ir jo plėtros etapus.

4. Apibūdinkite merkantilistų ekonomines pa˛iūras.

5. Kokios prie˛astys lėmė merkantilistų perėjim¹ nuo piniginio prie prekybinio balanso?

6. Kas yra protekcionizmas ir kuo skyrėsi ankstyvųjų bei vėlyvųjų merkantilistų protekcionistinės pa˛iūros?

7. Kodėl merkantilistų tyrimų objektas buvo apyvartos sfera?

8. Kur merkantilistai matė pelno bei turto altinį, kodėl?

9. Kas sudaro nacionalinių monetų gadinimo esmź ir kokių padarinių jis gali turėti alies ekonomikai?

10. Koki¹ pinigų teorij¹ sukūrė merkantilistai? Palyginkite pinigų ir jų funkcijų traktuotes ankstyvojo ir vėlyvojo merkantilizmo laikotarpiais.

11. Atskleiskite merkantilizmo plėtros Anglijoje ir Prancūzijoje istorines ypatybes.

12. Aptarkite J. M. Keynes’o po˛iūrį į merkantilizm¹ ir pateikite savo nuomonź.

LITERATŪRA

Montesquieu C. Apie įstatymų dvasi¹. – Vilnius: Mintis, 2004.

Inquiry into the Principles of Political Oeconomy (1767). Red. A. S. Kinner. – Chicago: University of Chicago Press, 1966.

Lydeka Z. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. – Kaunas: VDU, 2001. – P. 31-43.

alčius P. Ratai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol.: V. Lukoevičius (sudaryt.) ir kt. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 271-282.

Paliulytė R. Ekonominės minties istorija: Paskaitų konspektas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1997. – P. 20-25.

Anikinas A. Mokslo jaunystė: M¹stytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. – V.: Mintis, 1988. – P. 28-29; 35-51; 97-115; 123-126.

Hirschman A. O. Aistros ir interesai: politiniai argumentai kapitalizmo naudai dar prie jo triumf¹. – Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2001. – P. 29; 51-53; 58-59; 67-83; 101-104.

Veikli krikčionybė versle ir ekonomikoje. – Vilnius: Aidai, 1996. – P. 15-16; 36.

Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 42-72.

Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 8-16.

Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 54-85.

Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 23-33; 52-54.

Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). – London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. – P. 335-361.

Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 93-118.

Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 23-48.

Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 43-59; 78-84.

Pribram K. A History of Economic Reasoning. – Baltimore: The John Hopkins University Press, 1983. – P. 31-78.

Heckscher E. F. Mercantilism. E. F. Soderlund, ed., tr. M. Shapiro – New York: George Allen & Unwin, 1955.

Magnusson L. Mercantilism: the shaping of an economic language. – London: Routledge, 1994.

Coleman D. C. (ed.). Revisons in Mercantilism. – London: Methuen & Co Ltd., 1969.

Wiler R. C. The Development of Mercantilistic Economic Thouht. / In: Lowry S. T. (ed.). Pre-Classical Economic Thought: From Greeks to the Scotish Enlightenment. – Boston: Kluwer Academic Publishes, 1986. – P. 147-184.

Rotwein E. (ed.). David Hume: Writings on Economics. – London: Nelson, 1955.

McCulloch J. R. Early English Tracts on Commerce. – Cambridge: Cambridge University Press, 1954.

Appleby J. O. Economic Thought and Ideology in Seventeenth Century England. – Princeton, NJ: Princeton University Press, 1978.

Sen S. R. The economics of Sir James Steuart. – London: B. Bell and Sons, 1957.

. / М. Н. Рындина, Е. Г. Василевский, В. В. Голосов и др. – Москва: Высш. школа, 1983. – С.

. I / – Москва: Изд-во МГУ

o pед. Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 1469
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/EKONOMIN-MINTIS-FEODALIZMO-IRI71744.php

Adauga cod HTML in site
<a href="https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/EKONOMIN-MINTIS-FEODALIZMO-IRI71744.php" target="_blank" title=" - https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/EKONOMIN-MINTIS-FEODALIZMO-IRI71744.php">EKONOMINĖ MINTIS FEODALIZMO IRIMO IR KAPITALIZMO ATSIRADIMO EPOCHOJE</a>

EKONOMINĖ MINTIS FEODALIZMO IRIMO IR KAPITALIZMO ATSIRADIMO EPOCHOJE

ekonomika

DOCUMENTE SIMILARE

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comenteaza documentul: