EKONOMINĖ MINTIS KAPITALIZMO ATSIRADIMO EPOCHOJE

Ekonominė mintis kapitalizmo atsiradimo epochoje

2.1. Merkantilizmo esmė

Ekonominės teorijos užuomazgų galima aptikti jau žymiųjų senovės m¹stytojų veikaluose. Tačiau tik kapitalistinio ūkininkavimo aušroje, rinkos ekonominiams santykiams išstumiant natūralų ūkį, per gana ilg¹ laik¹ (1550-1750 m.) susiformavo pirmoji reikšminga teorinė koncepcija - merkantilizmas, savo brand¹ pasiekusi Anglijoje.

Baigiantis viduramžiams, Vakarų, iš dalies ir Rytų Europoje pradeda įsigalėti mainų ūkis, užsimezga platūs prekybiniai ryšiai, imamos taikyti kredito operacijos. Visa tai griauna senas ūkio formas ir atkelia vartus naujai ūkio sistemai - kapitalizmui. Jam būdingas pelno siekimas, racionali technika, pakeitusi viduramžiais vyravusi¹ tradicinź technika. Gamybos priemonės buvo sutelktos verslininkų rankose ir tai lėmė darbininkų klasės atsiradim¹. Natūrinź žemės ūkio gamyb¹, jos amatus ir miestų amatininkus vis laibiau keičia stambios kapitalistinės įm. Jų atsiradim¹ skatina centralizuota valstybės santvarka, grindžiama kariuomene valstybės apsaugai ir ekspansijos reikmėms.

Galima išskirti šias vėlyvojo feodalizmo periode pribrendusias perėjimo į  kapitalizm¹ prielaidas: piniginės rentos įsivyravimas; valstiečių ūkių įsitraukimas į rinkos santykius; manufaktūrų su samdoma darbo jėga atsiradimas; Vakarų Europos šalių politinio susiskaldymo likvidavimas; dėl to vietoj feodalinių grafysčių atsirado centralizuotos nacionalinės valstybės - absoliučiosios monarchijos; stambių įm sukūrimas; greitas prekybinio kapitalo augimas ir jo vyravimas pramonėje; XV-XVI a. didieji geografiniai atradimai (Amerikos atradimas ir jūros kelio į Indij¹ suradimas), nuo kurių prasidėjo pasaulinės rinkos kūrimasis.

XVI a. dėl didžiųjų geografinių atradimų iš naujųjų žemių per Ispanij¹ ir Portugalij¹ į Europ¹ plūsteli parvežtas didelis aukso ir sidabro kiekis. Tai lėmė vadinam¹j¹ “kainų revoliucij¹”- neįprastai spartų žemės ūkio ir pramoninių prekių kainų kilim¹, prasidėjusį apie 1510 m. ir dar labiau sustiprėjusį XVI a. viduryje. Tokie kainų pasikeitimai suardė nusistovėjusi¹ ūkio pusiausvyr¹ ir turėjo įtakos vienų visuomenės sluoksnių gerovės kilimui, kitų - daugiausia neturtingųjų, - gerovės kritimui. Kurį laik¹ niekas nesugebėjo tinkamai paaiškinti kainų augimo fenomeno. Prielaid¹, kad infliacijos priežastis yra iš Amerikos į Ispanij¹, o paskui ir į kitas Europos šalis, plūstelėjźs auksas ir sidabras pirmasis 1568 m. išsakė prancūzų merkantilistas filosofas Jean’as Bodin’as (1530-1596 m.)

Taip bendrai galima apibūdinti ekonominź padėtį, kai nuo XVI a. pažangiausių Vakarų Europos šalių ūkiuose feodalinės gamybos būdas pradėjo irti. Natūrinį ūkį vis sparčiau ėmė stumti prekiniai-piniginiai santykiai. Ūkinio gyvenimo esminė s¹lyga vis labiau darėsi prekiniai mainai. Todėl pagrindiniu ekonominės minties objektu viduramžių pab tapo pinigai, tapatinti su vertingaisiais metalais (būtent merkantilizmo laikotarpiu susiformavo metalistinė pinigų teorija). Valstybės jėg¹ ėmė atspindėti turimi piniginiai ištekliai. Normali¹ ūkinio gyvenimo tėkmź ir plėtr¹ tiesiogiai lėmė pinigų cirkuliacijos stabilumas.

Vėlyvuosiuose viduramžiuose vis didesnį politinį vaidmenį įgavo pirklių kapitalas, kurio augimo šaltinis buvo susijźs su pinigų cirkuliacijos sfera. Rinkoje cirkuliuojančių pinigų trūkumas bei nepasitikėjimo pinigais augimas ne kart¹ XIV-XVI a. rinkoje lėmė gamybos mažėjim¹. Galiausiai, viduramžių pab vis didesnį politinį svorį įgavo bankininkų ir pirklių kapitalas, kurių augimo šaltiniai tiesiogiai susijź su pinigų cirkuliacijos sfera. Kaip visų šių procesų rezultatas pagr Europos šalyse XV a. pr susiformavo merkantilizmo ekonominis mokymas - svarbiausia Vakarų Europos ekonominė doktrina, XVII a. (didele dalimi ir XVIII a.) lėmusi to meto šalių ekonominź politik¹.

Pati merkantilizmo s¹voka suprantama dvejopai. Pirma, tai sistemizuota politika nukreipta stiprių centralizuotų nacionalinių valstybių sukūrimo link s¹lygomis, susiklosčiusiomis suirus pramonės ir prekybos organizavimo viduramžių sistemai, bei šios feodalines-absoliutinės valstybės ekonominė politika pradinio kapitalo kaupimo epochoje. Ji atspindėjo prekybinio kapitalo (stambiųjų prekybinių monopolijų) interesus ir prisidėjo prie prekybos ir pramonės, dirbusios eksportui, išplėtojimo.

Pats žodis merkantilizmas kilo iš italų kalbos žodžio mercante - pirklys, prekeivis. Jis gerai išreiškia jo esmź, nes merkantilistai daugiausia dėmesio skyrė prekybai, pinigų cirkuliacijos sferai. Termin¹ “merkantilizmas” pirmasis moksliniame veikale pavartojo A Smith’as, nors pirmasis 1763 m. jį pasiūlė V. de Mirabeau.

Merkantilizmo esmė - aktyvaus prekybinio balanso, kaip būtinos s¹lygos nacionalinei gerovei užtikrinti, doktrina. Pagal siūlomas aktyvaus prekybinio balanso priemones, t.y. siekiant teigiamo užsienio prekybos saldo, skiriami du merkantilizmo etapai - ankstyvasis ir vėlyvasis.

Taigi, merkantilizmas buvo pirmoji ekonominių pažiūrų sistema ir ji objektyviai atitiko pradinź kapitalizmo plėtotės stadij¹. Tuo laiku vėlyvasis merkantilizmas buvo didelis ekonomikos mokslo pasiekimas. Jo nacionalinis pobūdis turėjo rimt¹ pagrind¹: kapitalizmo plėtros spartėjimas buvo galimas tik nacionaliniu mastu ir labai priklausė nuo valstybės valdžios, kuri prisidėjo prie kapitalo kaupimo ir ūkio augimo. Merkantilistai atspindėjo objektyvius ekonominės plėtros poreikius, keldami klausimus, kodėl vienų šalių plėtra yra spartesnė nei kitų ir k¹ gali padaryti valstybė, kad ekonominis augimas spartėtų.

2.2. Ankstyvasis merkantilizmas

Merkantilizmas, kaip minėta, plėtojosi dviem etapais.

Ankstyvasis merkantilizmas, taip pat vadinamas monetarizmu arba pinigų balanso merkantilizmu, atsirado dar iki didžiųjų geografinių atradimų ir buvo aktualus iki XVI a. vid. Šiame etape prekybiniai ryšiai tarp šalių tebuvo silpnai išplėtoti ir epizodiniai. Racionalų monetarizmo turinį labai gerai perteikė Florencijos bankininkas Bernardo Davanzati (1529-1606 m.), savo darbe “Paskaita apie monet¹”. B. Davanzati metafiziškai monetas palygino su ekonomikos organizmo krauju, užtikrinusiu jo normali¹ gyvybinź veikl¹. Kaip praradus daug kraujo silpsta gyvybinės jėgos, taip monetų trūkumas stabdo šalies ūkinź plėtra. B. Davanzati išvada, kad “Bet koks turtas gali būti paverstas pinigais” rodo, jog merkantilizmo esmė - ne primityvus T tapatinimas su pinigais. Merkantilistai įžvelgė pirm¹ esminį s¹ryšį prekių ir paslaugų pasaulyje - ryšį tarp visų galimų jo prekių ir vieno įmanomo išmatuoti dalyko - pinigų. B. Davanzati pinigų atsiradim¹ siejo su žmonių sutarimu naudoti brangiuosius metalus kaip mainų priemonź ir aiškiai piniginių vienetų vertź kildino iš monetoms naudoto metalo prekinių charakteristikų.

Taigi ankstyvieji merkantilistai, laikydamiesi metalistinės pinigų teorijos, pinigų esmź aiškinusios jų natūraliomis savybėmis: „Pinigams turi būti būdingi trys dalykai: metalas, forma ir svoris; kai vieno tų trijų dalykų trūksta, ūkiška gėrybė nebėra pinigas”. Pinigus tapatino su auksu ir sidabru bei klaidingai teigė, kad auksas ir sidabras yra pinigai dėl natūralių savo savybių, atlikdami vertės mato, T kaupimo (brangenybių) ir pasaulinių pinigų funkcijas. Ankstyvieji merkantilistai svarbiausia pinigų funkcija laikė kaupimo funkcij¹.

B. Davanzati 1588 m. pamėgino sukurti vertės teorij¹, pagrįst¹ naudingumu. Jis teigė, kad gėrybių vertė priklauso nuo jų naudingumo ir retumo. Turi būti įvertinamas ne absoliutus naudingumas, bet naudingumas atsižvelgiant į galim¹ kiekį. Didesnio retumo efektas didins gėrybių (prekių) naudojimo vertź, vadinasi, ir kain¹, kuria jos galės būti parduodamos.Taip B. Davanzati pateikė kainos koncepcij¹ kaip bendro kiekybinio s¹ryšio išraišk¹. Merkantilistų koncepcija buvo įgyvendinama monarchų valstybinėje politikoje.

Geriausias monetarizmo doktrinos praktinio pritaikymo geriausias pavyzdys - Anglija, kurioje gimė svarbiausias monetarizmo elementas - pinigų balanso sistema. Atplėšź pinigų cirkuliacij¹ nuo gamybos, ankstyvieji merkantilistai pagrindine pinigų trūkumo problema laikė aukso ir sidabro (su kuriais tapatino piniginį turt¹) išvežime iš šalies. Todėl valstybės iždo pildymo auksu uždavinys buvo akivaizdus: visokeriopai skatinti pinigų atvežim¹ į šalį, bei riboti jų išvežim¹.

Daugelis pasisakė už pinigų cirkuliacijos administracinį reguliavim¹: draudim¹ išvežti auks¹ ir sidabr¹, cirkuliacijoje esančių auksinių ir sidabrinių pinigų fiksuoto santykio nustatym¹ (bimetalizmo sistem¹), valiutų keitimo reguliavim¹ griežtai pagal pinigų aukso kiekio santykį ir t. t. Ši merkantilizmo politikos atmaina vadinama ,,buljonizmu” (pagal angl. bullion - aukso arba sidabro lydinys, luitas). Buljonistai buvo įsitikinź, kad ekonominių siekių tikslas - tautos galybė, o pats svarbiausias tos galybės elementas yra auksas. Kaip XVII a. rašė austras, vokiško merkantilizmo kameralistikos atstovas, Johann’as Joachim’as Beche’ris: „Visada geriau prekes parduoti, nei jas pirkti, nes pirmuoju atveju gauname naudos, o antruoju - patiriame nuostolius”.

Taigi ankstyvojo merkantilizmo ekonominė politika buvo ribota tiesioginėmis administravimo priemonėmis, kaip išsaugoti brangiuosius metalus šalyje. Tačiau, laikui bėgant, objektyvios monetarinės sistemos egzistavimo prielaidos pasikeitė. Kaip buvo minėta, dėl XVI a. “kainų revoliucijos”, sukelto milžiniško aukso ir sidabro kiekio “sutekėjimo” iš Naujojo pasaulio į Europ¹, augant prekybai metalinių pinigų kiekis Europoje padidėjo kelis kartus, spartėjo pinigų apyvarta. XVII a. pr beveik visose Vakarų Europos šalyse “pinigų trūkumas” tapo nebeaktualus. Piniginio balanso politika buvo vykdoma tik iš inercijos. Iš politikos, turėjusios reikšmės visos šalies ūkiui, ji virto ne pačia sėkmingiausia valstybinio iždo papildymo priemone. Ypač, įvertinant tai, kad ankstyvojo merkantilizmo laikais, kaip ir viduramžiais, vyriausybės sumažino nacionalinės monetos vertź, vildamosi sudominti užsienio pirklius keisti savo pinigus į vietinius ir pirkti daugiau prekių. Svarbiausia, ši politika ėmė prieštarauti stambiojo pirklių kapitalo interesams, varžyti jų pelno gavimo galimybes. Todėl XVII a. monetarinį merkantilizm¹ pakeitė vadinamasis prekybos balanso merkantilizmas.

2.3. Vėlyvasis merkantilizmas

T. Mun’as (l571-1641 m.), kuris buvo vienas iš stambiausių savo laiko Anglijos pirklių, argumentuotai atmetė piniginio balanso laikymosi naudingumo princip¹ ne tik prekybos bendrovėms, bet ir šalims apskritai. Jo nuomone, didesnis T ir pinigų kiekis šalyje gali būti pasiektas ne uždraudžiant juos išvežti, o aktyviai plėtojant užsienio prekyb¹: eksporto vertei viršijant importo vertź. Pinigų išvežimas iš šalies, užtikrinantis naudingus prekybinius sandorius, tarpininkavim¹ ir prekybinių pelnų augim¹, tampa priemone uždirbti daugiau pinigų. T. Mun’o credo: “Pinigai sukuria prekyb¹, o prekyba didina pinigų kiekį”.“Prekybinio balanso” teoretikų, vėlyvųjų merkantilistų doktrina, teigianti, kad pinigai “greitina” prekyb¹, didinant prekių apyvartos greitį, gali būti siejama su XVIII a. atsiradusia kiekybine pinigų teorija.

Tikriausiai ryškiausias doktrinos “pinigai skatina prekyb¹” atstovas buvo vadinamasis popierinių pinigų merkantilistas John’as Law (1671-1729 m.) - žymus savo laikmečio finansininkas, geriau įsiminźs savo pražūtingais patarimais, kaip tvarkyti Prancūzijos finansinius reikalus, nei indėliu į ekonominź mintį, kuris vis dėlto buvo visai nemenkas. Jis tvirtino, kad raktas į ekonominį suklestėjim¹ - pinigų gausa šalyje, kuris jo nuomone, leidžia kaip reikiant naudoti žemź, darbo jėg¹, verslininkystės talentus. Tačiau pinigai turi būti ne metaliniai, o kreditiniai, kitaip tariant, popieriniai, banko kuriami atsižvelgiant į ūkio poreikius: “Bankų naudojimas - geriausias iš iki šiol taikomų būdų pinigų kiekiui didinti”. Savo siūlomoje “sistemoje” bankams jis taip pat numatė kredito ekspansijos politik¹, t.y. teikti paskolas, daug kartų prašokančias banke saugomas aukso atsargas, bei reikalavo, kad bankas, kaip viena iš svarbių verslininkystes plėtojimo institucijų, vykdytų ekonominź valstybės politik¹. Tačiau Škotijos parlamentas atmetė banko įsteigimo projekt¹. Prancūzijoje pavyko jį įgyvendinti.  O kalbant apie J. Law ekonominius veikalus, minėtina, kad jo darbe “Pinigai ir prekyba”(1705 m.), kuriame pateikta kiekybinei pinigų teorijai alternatyvi realių s¹skaitų doktrina (vėliau išplėtota J. Steuart’o (1767 m.) ir A. Smith’o (1776 m.)), visa argumentacija grįsta teiginiu dėl pelno dalies augimo atsispindėjimo kainose ir prielaida, kad “pinigų prieaugis įtraukia į versl¹ dabar dykinėjančius žmones”.

J. Law įtikinėjo savo amžininkus, kad nedidelis kainų augimas visada turi įtakos prekės pasiūlos augimui. Anglų ekonomisto ir bankininko J. Law pažiūrose galima rasti ir ekspansinės kredito teorijos, kurioje kreditui priskiriama kapital¹ bei nacionalinį T kurianti galia, ištakas.

Vėlyvieji merkantilistai įrodinėjo, kad aukso ir sidabro kiekis šalyje visiškai priklauso nuo prekybos balanso, arba santykio tarp įvežamų į šalį ir išvežamų iš šalies prekių paslaugų vertės. Pirm¹ kart¹ buvo pavartotas terminas “prekybos balansas”. Vėlyvajame merkantilizme neatsisakyta minties, kad šalies turtingum¹ lemia metalinių pinigų (aukso ir sidabro) įplaukos į šalį. Dabar šis požiūris buvo išplėstas pabrėžiant pinigų ir prekybos svarb¹, jų gebėjim¹ skatinti gamyb¹ ir taip prisidėti prie valstybės klestėjimo. Pramonei ir prekybai klestint, pinigų ištekėjimas iš šalies tik gyvina abiems šalims nauding¹ užsienio prekyb¹.

Taigi prekybos balanso idėja jau buvo labai panaši į klasikų ekonomistų tiksliai suformuluot¹ ir išplėtot¹ išvad¹ dėl prekybos abejoms šalims naudingumo. Pirmasis, kuris viešai prabilo apie abipusį prekybos naudingum¹ buvo D. North’as (1641-1691 m.) nedideliame savo veikale Samprotavimai apie prekyb¹ (1691 m.) - viename iš reikšmingų XVII a. ekonominės minties pasiekimų. Pirmasis, kuris sugebėjo ši¹ idėj¹ aiškiai suformuluoti (1713 m.) buvo Daniel’is Defoe (apie 1659-1731 m.), žymusis Robinzono Kruzo (1719 m.) autorius ir svarbus merkantilizmo atstovas, savo knygoje aprašźs ir tai, kaip reikėtų įsivaizduoti socialinio gyvenimo pradži¹.

Vėlyvojo merkantilizmo atstovai pagrindiniu nacionalinio T šaltiniu laikė kapitalo, funkcionuojančio užsienio prekyboje, peln¹. Kaip šį peln¹ didinti, jie siūlė kelis būdus: tarpininkavimo prekyba ir eksportinės pramonės, grindžiamos vietinėmis ar pigiomis atvežtinėmis žaliavomis, plėtra. Pirmenybė buvo teikiama eksportinei pramonei, nes tarpininkavimo prekyba yra ne tokia patikima ir jos monopolij¹ lengvai gali pažeisti karai ar kiti užsienio politikos įvykiai. Taip pat prekybos ideologų dėmesio centre atsidūrė gamyba - tiesa, tik kaip priemonė didinti užsienio prekybos apimtį, o ne šalies turtingumo priežastis. Taigi, net ir vėlyvieji merkantilistai geriausiu atveju į gamyb¹ žvelgė tik kaip į naudos iš prekybos didinimo veiksnį. Todėl valstybių valdžia pradėjo remti manufaktūrų - dar amatininkiškų, bet iš esmės kapitalistinių gamybos įm, grindžiamų rankų darbu ir plačiu darbo pasidalijimu, kūrim¹, kad šalis galėtų konkuruoti su užsieniečiais pasaulinėse rinkose bei sumažėtų priklausomybė nuo importo. Norint užtikrinti aktyvų prekybinį balans¹ reikėjo gaminti prekes kuo pigiau. Tai siekiant dirbti pelningai, reikalavo ieškoti būdų, kaip sumažinti gaminių savikain¹. Svarbiausiu būdu tam vėlyvieji merkantilistai laikė samdomų darbininkų DU ribojim¹ ir šalies gyventojų gyvenimo lygio mažinim¹. Su tuo glaudžiai siejasi ir vėlyvajam merkantilizmui XVII-XVIII a. būdinga nuostata skatinti gyventojų skaičiaus augim¹. Taigi, akcentuotas valstybinės valdžios vaidmuo reguliuojant ekonomik¹ turėjo ypač didelź reikšmź kaupiant pradinį kapital¹ Europoje XVII-XVIII a. Merkantilinis valstybės valdymas reiškė ir tai, kad visos valstybės teritorijos ištekliai turi būti paskirstyti taip, kad būtų naudingi valstybės užsienio politikos interesams.

Merkantilistai suformulavo pirminio kapitalo kaupimo, prekybos ekspansijos, kolonializmo program¹. Faktiškai merkantilizmas, kaip mokslas apie valstybinį ūkį arba monarchų valdomų, nacionalinių valstybių ekonomik¹, buvo klasikinės politinės ekonomijos priešistorija. Merkantilizmas tapo pirm¹ja gimstančio ekonomikos mokslo mokykla su nusistovėjusia pažiūrų bei objekto vertinimo sistema, pagrindinių metodologinių principų ir ūkinį gyvenim¹ koordinuojančios ekonominės politikos srityse.