EKONOMINĖ MINTIS SENOVĖJE

Ekonominė mintis Senovėje

1.1.Ekonominė mintis Senovės Rytuose

Ekonominė mintis Senovės Rytuose:

1. Senovės Egipto (XXII a. pr. m. e.) valdovų mokymai nukreipti į valstybės valdym¹ ir vadovavim¹ ūkiui. XXIII a. per. m.e. Ipusero idėjos – neleisti nekontroliuojamai augti paskoloms ir vergovei už skolas.
2. Mesopotamijos civilizacijų rašyt.šalt. Valdovo Hamurapio (1792-1750) įstatymų kodeksas reglamentavo eilź ūkio elgsenos taisyklių. Keletas iš jų: Už ne laiku sumokėtas skolas nei valdovo kariai, nei kiti Babilono piliečiai nepraranda savo žemės valdų, kurių privatinė nuosavybė buvo individuali. Procentų už pinigų skolinim¹ riba neturi viršyti 20 proc., natūrinės paskolos (javais) – 33 proc. nuo pirminės sumos. Prekiautojas paimdamas iš pirklio avans¹ pinigais ar prekėmis, turi surasti jiems rink¹, kurioje jis uždirbtų. Gaut¹ peln¹ jis pasidalija su pirkliu. Jei prekiautojas negauna pelno, tuomet jis turi gr¹žinti pirkliui du kartus tiek pinigų ar prekių, kiek gavo iš pirklio.
3. Senovės Indijos rašyt.šalt (IV a. pr. m. e.). karaliaus Guptos I (IV a. pr. m. e. pab) patarėjas Kautilija Vanagupta traktate tautai pateikė nuostatas: apie būtinum¹ reguliuoti prekybinio pelno paskirstym¹ tarp pirklių ir valstybės. Jis peln¹ įtraukė į prekės kain¹ kaip „kitas išl“. Pasisakė už valstybės reguliuojam¹ ūkį. Jis pasiūlė empirinį išl santykį prekės kainoje – 5 ( vietinės kilmės prekėms) ir 10 proc.  (užsieninės kilmės prekėms). Kautilija Vanagupta skyrė rinkos kain¹ nuo vertės. Vertės dydis nustatomas pagal darbo dienų kiekį, o atlygis siejamas su darbo rezultatais. Prekės kaina visada būna aukštesnė už jos vertź.
4. Senovės Kinija. Konfucijaus (551-479 m. pr. m.e.) „žmonės gyvens pasiturinčiai tik tada, kai ūkininkavimas bus sumanus, o darbas didins tautos ir valdovo turt¹”. Darbas įvardytas kaip valstybės galios šaltinis. Buvo iškelta mainų ekvivalentiškumo idėja. Ūkinių santykių stabilizavimo priemonės – duonos kainų valstybinis reguliavimas, duonos valstybinių atsargų sukūrimas, lengvatinių kreditų žemdirbiams įvedimas, tiesioginių mokesčių geležiai ir druskai pakeitimas netiesioginiais ir kt.

1.2. Ekonominė mintis Senovės Graikijoje

Ksenofontas. (430-355 pr.m. e.). Traktatas Economicos (Apie namų ūkį). Pagr idėjos: Ekonomika – tai mokslas apie ūkio turtėjim¹. Ekonominio gyvenimo idealas – autarkiniai žemės ūkiai – žemė visų profesijų motina ir maitintoja. Darbo našumo problema - tas kas vykdo paprasčiausi¹ darb¹, jį atlieka geriausiai. Nagrinėjo darbo pasidalijimo problem¹ pirklių srityje. Darbas yra fizinis ir protinis, o žmonės laisvi ir vergai - tai natūralios gamtinės kilmės dalykai. Nagrinėjo pinigų problem¹. Pinigai buvo suprantami kaip koncentruotas turtas, kurį galima panaudoti ūkio reikalams. Pinigai reikalingi prekių apyvartai didinti ir turtui kaupti, tačiau ne lupikavimui. Atkreipė dėmesį į vertės problem¹ – vertė yra tai, kas teikia naud¹. Kiekvienai prekei būdingos savybės vartojamoji vertė ir gebėjimas j¹ iškeisti (mainomoji vertė). Pateikė pirmuosius kainodaros proceso analizės elementus (kainų svyravimas buvo siejamas  su prekių (vario, geležies, maisto produktų) pasiūlos kitimu).

Platonas (427-347 m. pr. m. e.). Veikalai - Valstybė ir Įstatymai. Pagr idėjos: Darbo pasidalijim¹ laikė visuomenės susiskirstymo į luomus pagrindu ir pagrindiniu valstybės santvarkos principu. Kiekvienas gali gerai atlikti tik vien¹ darb¹. Nagrinėjo pinigų problem¹. Pinigai tai vertės matas ir apyvartos priemonė. Pasak, Platono paskolos turi būti duodamos draugiškai be palūkanų. Neigė tuos žmones, kurie iš visko siekia pelno. Nagrinėjo vertės problem¹. Mainant būtina sulyginti nesulyginamas, skirtingas prekes. Sukūrė idealios valstybės modelį. Išskyrė tris luomus - aristokratų, karių ir minios (žemdirbiai, amatininkai, pirkliai). Valstybėje siekė sukurti toki¹ tvark¹, kur egzistuotų taika ir teisingumas. Platonas siūlė skirti param¹ gimstamumui skatinti. Neigė fizinį darb¹. Vergovė – natūrali tvarka, vergas – kalbantis įrankis. Nagrinėjo privačios nuosavybės problem¹. Visi prieštaravimai valstybėje kyla dėl jos ir ji yra neliečiama. Reiškė mintis apie nuosavybės bendrum¹ valstybėje. Idealioje valstybėje draudė paskolas, prekių pirkim¹ kreditan, reikalavo apriboti pirklių pelnus normuojant kainas. Už prekių įvežim¹ ar išvežim¹ į šalį neturi būti mokama. Buvo holizmo šalininkas – dalis egzistuoja dėl visumos, o visuma neegzistuoja dėl dalies.

Aristotelis (384-322 per. m.e.). Veikalai Nikomacho etika ir politika. Pagr idėjos: Aiškino ekonomikos kategorijas - monopolijos svarba, ekonominė sistema. Aiškino ekonomikos samprat¹. Ekonomika politikos dalis. Kūrė idealios valstybės modelį. Valstybź valdyti gali tik laisvi piliečiai. Visuomenė skirstoma į laisvus piliečius ir vergus – tai gamtos dėsnis. Nagrinėjo prekinius-piniginius ryšius. Pirmasis ekonomikoje mėgino analizuoti kapital¹. Pasak jo pinigai negali gaminti pinigų, t.y. negali būti imama palūkanos. Pirmasis nustatė du prekės aspektus – naudingum¹ (vartojam¹j¹ vertź) ir mainom¹j¹ vertź bei skirtumus tarp jų. Nagrinėjo mainų problemas. Mainai vyksta, jei yra abipusis poreikis. Tai kas keičiama turi būti lygūs ir turėti bendr¹ mat¹. Pinigai s¹lyginis matas, kuris nustatomas susitarimu. Pinigai turi dvi funkcijas – mainų tarpininko ir vertės mato. Pirmasis pastebėjo kolektyvinių valdų neefektyvaus naudojimo ypatybes. Išskyrė dvi turto rūšis – natūrinį ir piniginį.

1.3. Ekonominė mintis Senovės Romoje

Ciceronas (106-43 m. per. m. e.) Veikalai Apie valstybź ir Apie pareigas. Ekonominės mintys: Rėmė vergovinź santvark¹, privatinź nuosavybź, stambi¹j¹ žemdirbystź. Pasisakė už stambios prekybos plėtojim¹. Pasak Cicerono, prigimtinės nuosavybės teisė nėra (nuosavybė įgyjama karo metu), tačiau pripažino šeimos nuosavybź. Pirmasis vartojo termin¹ informacija ir valstybź lygino su žmogaus organizmu.

Lyginant graikus ir romėnus galima padaryti tokias išvadas:

q       graikai formulavo valstybės idėj¹ su visa apimančiomis funkcijomis, taip pat aprėpiančiomis ir žmogaus gyvenim¹ bei veikl¹; romėnai daugiau formulavo privatinės nuosavybės individualistinź idėj¹, kaip žmogaus ekonominio gyvenimo pagrind¹;

q       graikai rėmėsi valstybe, vedančia kolektyvizmo link, o romėnai rėmėsi individu, vedančiu individualizmo bei liberalizmo link. Pirmasis iš viešų įstatymų skelbė, kad “jokios privilegijos ar statutai nebus taikomi vieniems privatiems asmenims kitų asmenų nenaudai prieštaraujant įstatymui, kuris bendras visiems piliečiams ir kuriuo visi asmenys, nepaisant padėties, turi teisź naudotis”;

q       romėnų filosofija atsisakė elgesio rinkoje analizės, kadangi rinka buvo laikoma negarbinga sfera, todėl ir neverta filosofijos dėmesio.

q       Ir vienų, ir antrų veikalai, gynź vergvaldišk¹ gamybos būd¹, buvo skaitomi ir studijuojami vėlesniais laikais bei turėjo įtakos ateities kartų ekonominių teorijų formavimuisi.

1.4. Viduramžių ekonominė mintis

Žlugus Romos imperijai (476 m.), Vakaruose prasidėjo laikotarpis, vadinamas viduramžiais, kuris tźsėsi iki XV a. pab. Viduramžiai paprastai laikomi grynai protinių, realiu gyvenimu nepagrįstų, konstrukcijų amžiumi, grynosios abstrakcijos, deduktyvinio metodo laikais. Ūkinės struktūros ir ekonominių idėjų požiūriu viduramžiai dalijami į du laikot:

q       ankstyvieji viduramžiai (daugelyje Rytų šalių prasidėjo III-VIII a., o Europos šalyse V-XI a. ir tźsėsi iki XIII a.);

q       vėlyvieji viduramžiai (tźsėsi nuo XIII a. iki XVI a. pradžios).

Ankstyvieji. Ankstyvaisiais viduramžiais, sunykus ekonominiams miestų pagrindams, buvo būdinga neišplėtotas uždaras, izoliuotas natūrinis ūkis, baudžiava, kai beveik vienintelis užsiėmimas buvo žemdirbystė, keliaujantys amatininkai ir prekybininkai. Nebuvo ryškaus visuomenės išsisluoksniavimo. Šio laikot ekonominės idėjos buvo visiškai priklausomos nuo Bažnyčios, aptinkamos Bažnyčios tėvų raštuose. Iš jų minėtini Klemensas, Laktancijus, Kiprijonas, Grigorijus iš Nysos, garsiausias iš graikų Bažnyčios tėvų Jonas Krizostomas (apie 347-407 m.), šv. Augustinas ir kt. Jų raštuose buvo jaučiama akivaizdi graikų filosofijos, romėnų teisės ir šventojo Rašto (ypač Naujojo Testamento) įtaka. Ekonominiai Biblijos svarstymai Bažnyčios tėvų raštuose priimami kaip normos, kaip Dievo nustatytos žmogaus elgesio taisyklės. Ekonominės reikšmės turėjo tokios jų mintys:

q       įgimta žmonių lygybė - juk visi žmonės yra Dievo vaikai, kilź, iš protėvių Adomo ir Ievos;

q       vergijos smerkimas - net ir mažiausiai radikaliuose veikaluose buvo skelbiama, kad tikinčiojo vergas, priėmźs krikšt¹, tampa laisvas;

q       prigimtinė T bendrumo idėja, - buvo manoma, kad privatinė nuosavybė bendr¹ T pakeitė tik žmonėms nusidėjus;

q       rankų darbo taurumo idėja (pagal krikščionišk¹ samprat¹ darbas nėra tik vargas ir prakeikimas, kitaip negu manė Antikos filosofai Graikijoje ir Romos imperijoje, jis nežemina žmogaus ir yra žmogaus gyvenimo išraiška bei pagrindinė ekonominio proceso priežastis);

q       palūkanų ėmimo ir prekybos neigimas - draudimas lupikauti sudarė vien¹ iš svarbiausių kanoninės teisės punktų, nes palūkininkystź draudė šv. Raštas. Draudimas imti palūkanas kanoninėje teisėje atsirado ne vėliau kaip IV a., bet ypač griežtai tai imta vertinti XI-XII a.;

q       labdaros skatinimas;

q       T kaupimo smerkimas - buvo pabrėžiamas T reliatyvumas: “Viso blogio šaltinis - tai perteklius ir troškimas turėti daugiau, nei mums reikia” bei pabrėžiama, kad „Ne tas turtingas, kuris supamas įvairių, valdų, bet tas, kuriam nereikia daug; ne tas skurdžius, kuris nieko neturi, bet tas, kuriam daug reikia”;

q       mėginimo pasipelnyti dėl kainų augimo smerkimas.

Vėlyvieji. Vėlyvaisiais viduramžiais pamažu įsigalėjo mainai, atsirado naujas ekonominių žmonių santykių ryšys - mokėjimas pinigais, pamažu pavertźs buvusį pon¹ darbdaviu, o buvusį baudžiaunink¹, tarn¹ - laisvu darbininku. Tobulėjo žemdirbystės metodai, kryžiaus karų išjudintas gyvenimas gaivino senus, apleistus miestus, greta viešpatavusio žemės ūkio ėmė kilti nauja savarankiška ūkio šaka - prekyba, kūrusi įvairius miestų amatus ir smulki¹j¹ namų pramonź, miestai tapo jūros prekybos centrais, buvo palaikomi ryšiai su kitomis šalimis, padidėjo tauriųjų metalų gavyba, atsirado stambių pirklių ir jų profesinių draugijų - gildijų, akcinių bendrovių, kurios pamažu išaugo iš kompanijų ir bendrijų, giro, vekselių, čekių, indėlių operacijos. Atsirado biržos. Vėlyvaisiais viduramžiais taip pat imtos praktikuoti valstybinės paskolos, atsirado įstatymai, saugantys patentus, dvejybinė buhalterinė s¹skaityba (Luca Pacioli). Taip pat atsirado draudimas, prekybinė teisė, augo miestai ir telkėsi amatai, o tai lėmė tolesnź darbo specializacij¹. Visa tai ardė natūrinį viduramžių ūkį ir jis užleido viet¹ pinigų ūkiui, feodalinė visuomenė įgavo aiškiai išreikšt¹ luominį pobūdį. Sustiprėjź pinigai ėmė kurti kapital¹ - tai leido dar labiau didinti T. Pirmiausia kapitalas užvaldė prekyb¹, vėliau - amatus ir pagaliau ėmė skverbtis į patį žemės ūkį, pamažu imdamas keisti viso pasaulio ūkio tvark¹ ir tuo pačiu kloti naujus visuomeninio, kultūrinio ir politinio gyvenimo pagrindus.

Tarp vėlyvųjų viduramžių filosofų ryškiausiai ekonomines pažiūras išsakė italų vienuolis, filosofas ir teologas Šv. Tomas Akvinietis (gim.1225), tapźs savotišku tiltu tarp Antikos graikų ir Renesanso epochos. Šv. Tomas Akvinietis yra parašźs apie 90 didesnių ir mažesnių veikalų. Pagrindinės Šv. Tomo Akviniečio ekonominės mintys:

q       Pasisakė už privatinź nuosavybź ir jos gynim¹.

q       Nagrinėjo specifinius prekinės gamybos klausimus, pirmiausia pagal luominį teisingumo supratim¹, teisingos kainos problem¹.

q       Toliau plėtojo mainų pagrindo problem¹, juo laikydamas mainomų daiktų naudos lygybź.

q       Nagrinėjo pinigų problem¹. Jis pripažino dvi pinigų funkcijas: pinigai yra gėrybės matas ir mainų priemonė.

q       Kaip ir Aristotelis, kritikavo pinigų skolinim¹. Jis teigė, kad pinigai negali gaminti pinigų. Tačiau tvirtindamas, kad prekiauti dėl pelno iš esmės gėdinga, nes tikrasis prekybos tikslas - visuomenės aptarnavimas, o ne asmeninio pelno siekimas, Šv. Tomas Akvinietis vis dėlto nesmerkė prekybinio pelno, jei jis yra gyvenimo lėšų šaltinis prekeiviui.

q       Prekybinį peln¹ jis aiškino ir kaip užmokestį už darb¹, jei pirklys prieš parduodamas daikt¹ jį pagerina. Taigi pirklys, kaip ir kiekvienas kitas darbininkas, turi gauti atlyginim¹ už savo darb¹.