CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

EKONOMINIO UTOPIZMO IR KITOS ALTERNATYVIOS TEORIJOS

ekonomika

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

EKONOMINIO UTOPIZMO IR KITOS ALTERNATYVIOS TEORIJOS

Pagrindinės sampratos:

Utopinis socializmas. Privačios nuosavybės kritika. Industrializmas. Dykaduoniai savininkai ir dirbantys pramonininkai. Aistrų teorija. Societarinė gamyba. „Civilizacijos santvarka“. „Santarvės santvarka“. „Visuomenės protingos s¹rangos“ koncepcija. Teisingų darbo mainų bir˛a. Gamintojų kooperatinės asociacijos. Kapitalistinės sistemos likvidavimas. „Racionali konstitucija“. Socialistai-rikardininkai. „Darbiniai pinigai“. Mainų bankas. „Darbininko matas“. „Kapitalisto matas“. Progresyviai ma˛ėjančio darbo naumo krintant darbo u˛mokesčiui dėsnis. Natūralios teisės koncepcija. Ekonominis kapitalas. Vienas mokestis.

Pagalbinės sampratos:

Natūrali tvarka. Visuotinės agitacijos ir propagandos vedimas. Saint-simonizmas. Falanga ir falasteris. New Lanarko fabrikai. Profs¹jungų judėjimas. Pinigai. Darbas. “Savarankika gyvenvietė”. Kolektyvinės darbinės nuosavybės visuomenė. Visuomenikai būtinas paprastas darbas. Darbo u˛mokesčio apribojimai įstatymais. Politinės vald˛ios u˛grobimas. Natūralūs įstatymai. Socialiniai reguliatoriai. Vagystės formos. Agrarinis socializmas. Renta.

Utopinis socializmas kaip teorija apie eksploatacijos, ekonominės ir socialinės nelygybės, ˛monių inaudojimo ˛mogumi panaikinim¹ turi daugelį am˛ių apimanči¹ istorij¹. Ankstyvosiose socialistinėse utopijose, pradedant Platono kūriniais ir baigiant T. Morus’o, T. Campanella’os ir kitų veikalais, buvo kalbama apie privačios nuosavybės kritik¹, kaip taisyti visuomeninės santvarkos ideal¹ pagal poreikių lygybės ir gabumų lygybės principus. Tačiau tai buvo tik utopinio socializmo prieistorė, nes visi ie m¹stytojai raė moraliniu, o ne ekonominiu aspektu. iek tiek plačiau aptarsime tik vieno did˛iausių renesanso humanistų, politinio m¹stytojo, raytojo ir politiko Thomas o Morus o (1478–1535 m.) pagrindines idėjas.

Gyvenimo kelias. T. Morus as gimė Londone garsaus teisėjo sero John o Morus o eimoje. Jaunystėje Thomas tarnavo arkivyskupo John o Morton o pa˛u. Vėliau jis studijavo Oksforde, atsidėjźs komedijų raymui ir graikų bei lotynų filologijos studijoms. Vėliau T. Morus’as grį˛o į London¹ ir studijavo teisź, sykiu gyvendamas netoli vienuolyno ir laikydamasis vienuoliko gyvenimo disciplinos. Artimiausiu T. Morus’o draugu tapo kitas didis humanistas – olandų filologas ir filosofas Pijus Deziderijus Erazmas Roterdamietis (Erasmus Rotterdamus) (1466–1536 m.). Jie susipa˛ino ir susidraugavo 1499 m., pirmojo Erasmo Roterdamiečio apsilankymo Anglijoje metu. Kaip pastebėjo Leonidas Donskis, juos siejo ne tik talentas ir sielų artimumas, bet ir tikėjimas bei pasiventimas antikai. Abu mylėjo graikų ir romėnų literatūr¹ bei filosofij¹. Abu buvo didieji europiečiai kosmopolitai, kaip namie jautźsi lotynų kalbos pasaulyje, bet kartu mokėjź daug Europos kalbų ir palaikź bičiulikus santykius su Italijos, Vokietijos, Flandrijos humanistais. Abu atmetė Martyn’o Luther’io (1483–1546 m.) idėjas ir abu kartai polemizavo su juo: Erazmas Roterdamietis – atvirai, savo korespondencijoje su M. Luther’iu, o T. Morus as – maskuodamasis, i prad˛ių paraydamas Anglijos karaliui Henrikui VIII Septynių sakramentų gynim¹ (tai buvo oficialus M. Luther’io doktrinos atmetimas), o vėliau ir pseudonimu pasiraydamas atsakym¹ į M. Luther’io replik¹, skirt¹ karaliaus dokumentui.

T. Morus’as padarė stulbinanči¹ politinź karjer¹. Jis buvo įventintas į riterius, 1504 m. tapo parlamento nariu – ˛emutinių rūmų kalbėtoju, o vėliau pasiekė karaliaus Henriko VIII kanclerio pozicij¹. Tačiau 1527 m. nepritardamas karaliaus skyryboms su Kotryna Aragoniete, 1533 m. nedalyvaudamas naujosios Henriko VIII ˛monos Anos Bolein karūnavimo ceremonijoje, o 1534 m. įtartas bendravimu su El˛bieta Barton, Kento vienuole, kuri prieinosi Henriko VIII atitrūkimui nuo Romos, T. Morus’as pradėjo prarasti buvusį karaliaus palankum¹. Galiausiai jis atsisakė prisiekti savo karaliui kaip Anglijos ba˛nyčios galvai ir buvo suimtas bei u˛darytas Londono bokte. 1535 m. liepos 6 d. įvyko T. Morus’o egzekucija, prie kuri¹ ant eafoto jis itarė savo garsi¹j¹ frazź: „Geras karaliaus tarnas, bet visų pirma – Dievo tarnas“ (The King’s good servant, but God’s First). 1935 m., praėjus 400 m. nuo jo egzekucijos, T. Morus’as Pijaus XI buvo kanonizuotas kaip Romos katalikų ba˛nyčios ventasis (beatifikuotas – 1886 m.).

Ekonomikos teorija. Kaip pa˛ymėjo L. Donskis, T. Morus’o Utopija yra vienas i pačių paslaptingiausių kūrinių visoje Europos literatūroje. 1516 m. Leidene ileistas kūrinys pasakoja tikr¹ istorij¹, j¹ supindamas su autoriaus variacijomis Sokrato ir Platono filosofinėmis temomis bei politine fantazija ir rafinuotais kalbiniais ˛aidimais. Knygoje T. Morus’o karti kritika nukreipta prie Anglijos įstatymus. Vargų ir valstietijos u˛tarėjas kategorikai smerkė valstiečių skurdinim¹ per avies vilnos versl¹ bei vėlesnį jų kriminalizavim¹. Utopija – i tiesų keistas ir paslaptingas kūrinys, i esmės romantika baladė, nes jame utopija slypėjo ne ateityje, bet tolimuose kratuose. Kūrinyje pasakojama apie nuostabi¹ sal¹ Utopij¹, kuri¹ aplankė portugalų jūreivis Rafaelis Hitlodėjus (i pavardė yra graikikų ˛od˛ių junginys, reikiantis niektauz¹ ar pliukį), ir kuri kaip diena ir naktis skyrėsi nuo Anglijos bei visų kitų jo matytų alių. Komunistinėje idealioje Utopijos valstybėje, tapusioje visų vėlesnių utopijų modeliu, skatinamas tik vieas gyvenimas: valgoma masikai ir kartu; keliauti svetur galima tik ypatingiems biurokratiniams sifograntams, kurie dar vadinami filarchais, t. y. vald˛i¹ mylinčiaisiais. Visi privalo dirbti, bet sunkiausius darbus dirba vergai – pavojingi u˛sieniečiai arba karo belaisviai. Akivaizdu, kad T. Morus’o būta konservatyvaus ˛mogaus, kuris prieinosi tuo metu u˛gimstančiai modernystei su visa jos urbanizacija, komercializmo dvasia ir kaimo nykimu. Vis tik liko neaiku, ar T. Morus’as Utopijoje isityčiojo i galimų naujų tironijos formų ir paraė satyr¹ apie politinio fantazavimo ˛al¹, ar nuoird˛iai eksperimentavo ir lygino savo minties konstrukcij¹ su Platono valstybe.

Tikrai socialistinės utopijos teorijos gimė kapitalizmo kūrimosi epochoje. XIX a. pirmojoje pusėje dėl klasikinės politinės ekonomijos atstovų darbų poveikio socialistų-utopistų doktrinos patyrė esminius kokybinius pokyčius. is periodas, susijźs su pramoninio perversmo pabaiga, utopiniam socializmui reikmingas tuo, kad buvo apm¹stytos naujos ekonominės realijos, kurios atsispindėjo ios ekonominės minties mokyklos naujos kartos lyderių darbuose. Pirmosios socializmo idėjos buvo susistemintos XIX a. prad˛ioje anglų ir prancūzų mokslininkų: socialistų-utopistų C. de Saint-Simon’o, Ch. Fourier, R. Owen’o, o taip pat socialistų-rikardininkų W. Thompson’o, T. Hodgskin’o, J. Gray’aus, J. F. Bray’aus, bei agrarinio socializmo propaguotojo H. George’o darbuose. ios mokslo krypties atstovus jų darbuose jungia kritikumas, siekimas pavaizduoti kuo teisingesnės visuomenės paveiksl¹.

Pirmųjų socialistų idėjos ir veikla daugiausia buvo deklaratyvaus, utopinio pobūd˛io. Todėl ių idėjų autoriai buvo pavadinti utopinio socializmo atstovais

6.2.1. Pomanufaktūrinio periodo utopinio socializmo pagrindiniai bruo˛ai

Utopinio socializmo teorijų autoriai pradėjo sieti savo idėjas su XIX a. prad˛ioje susiklosčiusiomis ekonominėmis s¹lygomis ir tada vyravusiais klasikinės mokyklos politinės ekonomijos principais. Jie, kaip ir klasikai, pasisakė u˛ tolesnį techninių iradimų ir mokslinių atradimų spartinim¹ bei visuomeninės gamybos augim¹, laikydami tai pagrindiniu ekonominės politikos tikslu. Be to, ir vieni, ir kiti laikėsi natūralios tvarkos koncepcijos, t. y. siūlė visuomenės ir kiekvieno ˛mogaus idealios socialinės s¹rangos modelius. Tiesa, skirtumas tas, kad ių modelių esmė ir jų įgyvendinimo keliai vienų ir kitų buvo diametraliai prieingi. Juk viena i prie˛asčių, dėl ko mes utopinius socialistus taip vadiname, yra tai, kad „utopija“ čia reikia ne vien idealistinius tikslus, bet ir buvo būdas pasirinkti priemones.

iame kontekste kalbama apie tai, kad skirtingai nuo klasikų, pramoninio perversmo epochos socialistai-utopistai nepripa˛ino (R. Owen’as) arba kritikavo (C. de Saint-Simon’as ir Ch. Fourier) privačios nuosavybės instituto, taip pat smerkė niekuo neribojamos laisvos konkurencijos ekonomikos idėj¹ ir praktik¹. Pastarojoje jie į˛velgė ne tik ˛mogaus eksploatacij¹ ˛mogumi, bet ir neivengiamos ūkinio gyvenimo monopolizacijos, vadinasi, ir ekonominių krizių prie˛astį. Tačiau utopistai troko daugiau nei ekonomikos reformos – jie svajojo apie nauj¹ visuomenź, kurioje artimo meilės principas taptų stipresnis u˛ asmeninės naudos siekim¹ per kitų galvas. ˇmonijos pa˛angos svertus jie tikėjosi surasti ten, kur turtas naudojamas bendruomenikai, kur sklinda bendros nuosavybės iluma.

Pagal tai pagrindiniu u˛daviniu jie laikė visuotinės agitacijos ir propagandos, nukreiptų į antagonistinių klasių ir konkurencijos panaikinimo tikslo pasiekim¹, vedim¹. Tačiau utopinių socialistų nuomone, turėtų būti isaugota gamybos laisvė jų rekomenduojamų (ir asmenikai organizuojamų) dirbančiųjų laisvų asociacinių darinių, kuriuose kiekvienas isaugo sau vis¹ savo darbo produkt¹, rėmuose.

Taip pat pa˛ymėtina, kad, viena vertus, naujos kartos socialistai-utopistai, kaip ir jų pirmtakai, neigė ir socialinių-ekonominių evoliucinių teigiamų pokyčių, ir „eksploatuojančios visuomenės“ revoliucinio, t. y. prievartinio, suardymo galimybź. Tačiau kita vertus, jų doktrinos, ir toliau pagrįstos būdingo socializmui socialinio teisingumo, kurio natūraliu pobūd˛iu u˛tenka patikėti, kad visas pasaulis kartu i karto galėtų atsisakyti esamo neteisingumo, idėjų agitacija ir propaganda, įgavo jau ne paprast¹ utopinį, bet antirinkinį pobūdį.

Galiausiai, svarbu pabrė˛ti ir susiklosčiusius pačių XIX a. pirmosios pusės utopinio socializmo antirinkinių doktrinų turinio skirtumus. Čia turima omenyje tai, kaip ios mokyklos autoriai įsivaizdavo, pirma, individualizmo pakeitimo kolektyvizmu mechanizm¹ ir, antra, tam reikalingo dirbančiųjų sujungimo į kolektyvines organizacijas princip¹. C. Gide ir C. Rist’as tai apibendrino taip:

C. de Saint-Simon’as ir jo bendraminčiai yra „tikrieji kolektyvizmo alininkai“, nes siekė „kolektyvinėje organizacijoje aprėpti visus tautos narius“ ir tokio sujungimo galimybź numatė i „viraus“, t. y. dėl „nacionalizacijos“ ir kitų „ekonominės vyriausybės“, kuri pakeis „politinź vyriausybź“, veiksmų;

R. Owen’as ir Ch. Fourier bei jų pasekėjai – tai „socialistai-asociacijininkai“, nes skirtingai nuo saint-simonininkų, norėjo, kad „individas nepasiklystų masėje“, ir linko „isaugoti jį dėl ma˛ų autonominių grupių organizacijos“, t. y. manė, kad „sujungimas [] kils i „apačios“, o ne i „viraus““.

K. Marx’as ir F. Engels’as, apibūdindami utopinio socializmo istorinį vaidmenį, yra pa˛ymėjź: „ie kūriniai puola visus egzistuojančios visuomenės pagrindus. Todėl jie suteikė labai verting¹ med˛iag¹ darbininkams viesti“.

6.2.2. C. de Saint-Simon’o ekonominės pa˛iūros

Gyvenimo kelias Prancūzų socialistas-utopistas Claude Henri de Rouvroy Comte de Saint-Simon’as (1760–1825 m.) buvo kilźs i aristokratų eimos, u˛augo paveldimoje pilyje Prancūzijos iaurėje, kur gavo ger¹ namų isilavinim¹, bet dėl savo politinių įsitikinimų socialistinių idėjų naudai oficialiai atsisakė grafo titulo ir seno giminės vardo bei pasivadino tiesiog piliečiu Bonhomme (t. y. ˛mogumi, arba prastuoliu, kaimiečiu). Būdamas 18 metų jis įstojo į Prancūzijos armij¹ ir kartu su kitais prancūzų ekspedicinio korpuso savanoriais dalyvavo kare dėl JAV nepriklausomybės. Mėginantį grį˛ti į Prancūzij¹ C. de Saint-Simon’¹ sugavo anglai ir kaip kalinį nugabeno į Jamaikos sal¹. Ilaisvintas jis aplankė Meksik¹ ir ten alies vadovams pasiūlė tarp vandenynų ikasti kanal¹ per Panamos s¹siaurį. Įdomu, kad vėliau prie io projekto įgyvendinimo aktyviai prisidėjźs Ferdinand’as de Lesseps’as ˛avėjosi C. de Saint-Simon’u ir būtent i jo sėmėsi įkvėpimo.

Į Prancūzij¹ jis grį˛o didvyriu ir netrukus buvo paskirtas pulko vadu. Jauno grafo C. de Saint-Simon’o laukė puiki karjera. Bet jį pavilioja visai kitokios idėjos ir neįgyvendinami projektai Iauklėtas enciklopedistų idėjų ir Amerikos revoliucijos patirties C. de Saint-Simon’as entuziastingai sutiko 1789 metų įvykius – apie dvejus metus jis labai aktyviai dalyvauja revoliucijoje, tačiau tik „vietiniu lygiu“, gyvendamas ma˛ame miestelyje netoli buvusio eimos dvaro.

1791 m. C. de Saint-Simon’as iva˛iavo į Prancūzij¹ ir sėkmingai įsivėlė į spekuliacijas ˛eme: po penkerių metų jo ir verslo partnerio vokiečių diplomato barono Rederno bendras turtas buvo vertinamas 4 mln. frankų, i kurių, po ilgų ginčų, C. de Saint-Simon’ui atiteko tik 150 tūkst. frankų.

C. de Saint-Simon’as savo turto likutį naudoja ilaikyti namui, kuriame priiminėja did˛iausius Pary˛iaus mokslininkus, taip pat leid˛iasi į keliones ir kelerius metus keliauja po Europ¹. Ma˛daug 1805 m. galutinai paaikėja, kad i jo pinigų nieko nebeliko ir jis atsiduria prie skurdo ribos. Likźs be lėų, jis ėmė iekoti bet kokio u˛darbio ir vienu metu dirbo dokumentų perrainėtoju lombarde. 1810–1812 metais C. de Saint-Simon’as priėjo skurdo rib¹. Jis raė, kad pardavźs vis¹ savo turt¹, net drabu˛ius, kad mint¹s vien duona bei vandeniu ir neturįs kuro ir ˛vakių. Tačiau kuo sunkesnis darėsi gyvenimas, tuo atkakliau jis dirbo raydamas savo brand˛iuosius kūrinius. C. de Saint-Simon’o gyvenimas iek tiek pasitaisė tik įgijus mokinių ir pasekėjų, kurie sudarė jam galimybź pasiturimai gyventi ir įtemptai dirbti.

Bet ir gyvenime, ir savo ratuose C. de Saint-Simon’as iliko maitautojas, polėkio ir fantazijos ˛mogus. U˛ tai jam teko pakliūti į teism¹, kai buvo apkaltintas karaliaus eimos į˛eidimu. 1823 m. pavasarį jis, nusivylźs gyvenimu dėl to, kad ˛monės ma˛ai domisi jo idėjomis, mėgino nusi˛udyti. Tačiau, vos pasitaisźs po su˛eidimo, C. de Saint-Simon’as vėl kartai kibo į darb¹ ir produktyviai dirbo iki mirties 1825 metų gegu˛ės mėnesį.

Ekonomikos teorija. C. de Saint-Simon’as stengėsi rasti prie˛astis, kurios būtų visuomeninio, istorinio proceso pagrindas. Skirtingai nuo ekonominio romantizmo atstovo J. C. L. de Sismondi, jis neanalizavo praeities ir siūlė nepainioti pergyventos praeities ir būsimos ateities. Neatsitiktinai mėgstamiausia C. de Saint-Simon’as tezė buvo: „ˇmonijos aukso am˛ius ne mūsų praeityje, o ateityje“. Prasidėjźs kapitalizmas XIX a. prad˛ioje sukėlė smarkias prietaras. C. de Saint-Simon’as stengėsi surasti kelius, kaip jas įveikti, mėgino nustatyti taikias priemones, padėsiančias ieiti i krizės į labiau iuolaikik¹ socialinź organizacij¹. C. de Saint-Simon’as – filosofas ir m¹stytojas, istorikas ir ekonomistas – priėjo ivad¹, kad visuomeninė ir socialinė pa˛anga glūdi bankininkų ir pramonininkų ekonominiame pajėgume, mokslininkų sutartinėje veikloje.

Pirmasis spausdintas C. de Saint-Simon’o veikalas – ˇenevos gyventojo laikai am˛ininkams (1803 m.) dvelkė dideliu originalumu. Tai jau utopinis visuomenės pertvarkymo planas, nors idėstytas u˛uomazgomis, miglotai. iame nedideliame kūrinyje, A. Anikin o nuomone, pa˛ymėtini du dalykai:

1) prancūzų revoliucija pavaizduota kaip klasinė kova tarp trijų svarbiausių klasių – bajorijos, bur˛uazijos ir neturtingųjų, k¹ F. Engels as įvardijo „nepaprastai genialiu atradimu“;

2) į˛valgiai nusakytas mokslo vaidmuo visuomenės pertvarkyme. Apie mokslininkus C. de Saint-Simon’as raė: „Pa˛velkite į ˛mogaus proto pa˛angos istorij¹, ir jūs pamatysite, kad u˛ visus pavyzdingus jo kūrinius mes turime būti dėkingi tiems ˛monėms, kurie buvo vienii ir neretai persekiojami. Kai jie tapdavo akademikais, jie beveik visada u˛snūsdavo savo kėdėse, o jeigu raydavo, tai tik drebėdami ir tik dėl to, kad isakytų koki¹ nors nereikming¹ ties¹“. Ragindamas mokslininkus stoti prie konservatyvumo jėgas ir u˛imti pertvarkytoje visuomenėje vadovų viet¹, autorius suunka: „Matematikai! Juk jūs esate prieakyje, pradėkite!“.

1810–1812 m. galutinai susiformavo C. de Saint-Simon’o pa˛iūros į visuomenź, kurias jis idėstė brand˛iuose savo kūriniuose. Galima sakyti, kad pats saint-simonizmas nuėjo keturias savo raidos stadijas, kurių pirmosios dvi apima paties C. de Saint-Simon’o doktrin¹, vadinam¹ industrializmu, o likusios dvi – jo pasekėjų veikl¹.

Pirmajai stadijai priklauso C. de Saint-Simon’o veikalai iki 1814–1815 m. Juose – mokslo ir mokslininkų kultas, labai abstraktus humanizmas. Saint-simonizmo socialinės ir ekonominės idėjos čia dar tik u˛uomazgos fazėje.

Antr¹j¹ stadij¹ įkūnija brandūs C. de Saint-Simon’o paskutiniųjų deimties gyvenimo metų veikalai. Juose – ˛ymiausi i jų Pramonė arba politiniai, moraliniai ir filosofiniai samprotavimai (1817–1818 m.), Apie pramoninź sistem¹ (1821 m.) ir Pramonininkų katekizmas (1823–1824 m.) – laikydamasis nuoseklaus istorizmo, C. de Saint-Simon’as ry˛tingai atsisakė pripa˛inti kapitalizm¹ natūralia bei am˛ina santvarka ir ikėlė tezź, kad jį dėsningai pakeisianti nauja visuomenės santvarka – industrializmas –, kurioje ˛monių bendradarbiavimas pakeisi¹s antagonizm¹ ir konkurencij¹, bei kurioje viskas ir visada bus tvarkoma taip, kad būtų sudarytos palankiausios s¹lygos pramonei, kaip vieninteliam visų turtų ir visos gerovės altiniui. Tam valdymas turės būti perduotas centriniam valdymo komitetui, kuris reguliuos ekonomik¹ visuomenės interesais, perdavźs gamybos priemones į tinkamas rankas, rūpinsis nuolatine gamintojų ir vartotojų darna. Tačiau C. de Saint-Simon’ui socialinė sistema su laisvos konkurencijos ekonomika – tai ne tik pereinamasis etapas tarp nueinančio feodalizmo ir kol kas dar nepasiekiamos idealios, „industrine lygybe“ pagrįstos socialinio teisingumo visuomenės. Tai etapas, kuriame yra viskas, kas būtina, kad i permaina įvyktų be revoliucinių sukrėtimų, taikiai ir gana greitai, plėtojantis „pramonininkų visuomenei“, kurioje būsianti likviduota ekonominė ir politinė feodalų bei parazitikų bur˛ua savininkų vald˛ia, nors privatinė nuosavybė iliksianti, nes „būtent is institutas yra visuomeninės pastato pagrindas“, neleid˛ia atsirasti tinginystei, tik reikalingas „įstatymas, nustatantis nuosavybź ir reguliuojantis naudojim¹si ja“.

C. de Saint-Simon’o nuomone, dėl permainų bus u˛tikrinta:

„iuolaikinės santvarkos“ dėsningas pakeitimas į „kokia tik įmanoma pilniausios lygybės“ sistem¹;

anarchijos – „did˛iausio blogio s¹˛iningiems ˛monėms, kad ir kokios būtų jų politinės pa˛iūros“ likvidavimas;

„pramoninės sistemos“ įsteigimas ir „feodalinės sistemos panaikinimas“ visoje Europoje.

Savo samprotavimuose laukiantį perėjim¹ nuo esamos prie teisingos pramoninės visuomeninės s¹rangos C. de Saint-Simon’as paskelbė neivengiamu, remdamasis būsimų permainų artėjim¹ spartinančių veiksnių, tokių kaip mokslas, protas ir pa˛angios idėjos, augančiu potencialu. (I čia ir ypatingas dėmesys moksliniam bei doroviniam ˛monių vietimui, kaip visuomenės plėtros varomajai jėgai). Jis tikėjo, kad dėl io perėjimo valstybės gerovė pradės plėtotis neregėta sparta ir todėl „visuomenė disponuos visa ta individualia ir visuomenine laime, koki¹ tegali suteikti ˛mogikoji prigimtis“. Be to, jo idealizuojamoje industrinėje visuomenėje – kaip nusako pats ˛odis industria, ji buvo grind˛iama darbtumu (lot. industria reikia stropum¹, darbtum¹), panaiai kaip ir kitų socialistų-utopistų teorijose, numatomas antagonistinių klasių sunykimas, iliekant tik darbininkijai, ir tai, kad vyriausybės politines funkcijas pakeis grynai ekonominės. C. de Saint-Simon’ui „tautinė bendruomenė“ yra tarytum „industrinė verslo įmonė“, todėl vald˛ios vaidmuo industrinėje visuomenėje turės apsiriboti tuo, kad „apsaugotų darbininkus nuo neproduktyvaus dykaduonių poveikio ir ilaikytų gamybos saugum¹ bei laisvź“.Vadinasi, nors politika neinyks, bet ji turės pasikeisti, tapti „gamybos mokslu, t. y. tokiu mokslu, kuris tirs daiktų tvark¹, tinkamiausi¹ įvairiai gamybai“.

C. de Saint-Simon’as manė, kad jo meto visuomenė susideda i dviejų pagrindinių klasių – dykaduonių savininkų ir dirbančių pramonininkų. Jo nuomone, pirmoji klasė apima stambiuosius ˛emvald˛ius – dvarininkus ir bur˛ua – kapitalistus rentininkus, nedalyvaujančius ekonominiame procese. Prie jų liejasi revoliucijos ir imperijos metais ikilźs karių ir teismo biurokratijos sluoksnis. Pramonininkai – visi kiti gyventojai, sudarantys kartu su eimomis, C. de Saint-Simon’o nuomone, iki 96 proc. tuometinės Prancūzijos visuomenės gyventojų. Čia, panaiai kaip ir fiziokratų teorijose, įskaičiuojami visi ˛monės, besiverčiantys bet kuria visuomenei naudinga veikla: valstiečiai ir samdomieji darbininkai, amatininkai ir fabrikantai, pirkliai ir bankininkai, mokslininkai ir menininkai, t. y. visi tie, kurie „sudaro tris stambias klases, vadinamas ˛emdirbiais, fabrikantais ir prekybininkais“. Kaip pramonininkų – les industriels, – i visuomenės nusipelnusių did˛iausio atlyginimo, ypatingum¹ ir vertingum¹ C. de Saint-Simon’as įvardijo tai, kad jie:

gamina vis¹ turt¹ ir todėl disponuoja piniginėmis lėomis;

sudaro 24/25 tautos;

lenkia kitus protiniais sugebėjimais.

Savininkų pajamas C. de Saint-Simon’as laikė parazitinėmis, pramoninkų pajamas – darbinėmis pajamomis. Tai nusakant politinės ekonomijos kategorijomis, galima teigti, kad jis į pirmųjų pajamas jungė ˛emės rent¹ ir palūkanas, o į antrųjų pajamas – įmonininko pajamas (arba vis¹ peln¹) ir darbo u˛mokestį. Taigi C. de Saint-Simon’as neį˛velgė bur˛uazijos ir proletariato klasinio prieingumo arba, iaip ar taip, nelaikė jo reikmingu. Taip atsitiko i dalies dėl to, kad XIX a. prad˛ioje klasės buvo ma˛ai isivysčiusios, i dalies dėl to, kad C. de Saint-Simon’as vis¹ savo teorij¹ siekė pajungti vienam tikslui – sutelkti did˛i¹j¹ daugum¹ tautos taikiam ir nuosekliam visuomenės pertvarkymui.

C. de Saint-Simon’as pasakė įdomi¹ mintį apie bankų vaidmenį. Jis pa˛ymėjo, kad ie vieninga kredito sistema sujungia pramonininkų klasź į toki¹ piniginź jėg¹, kokia nebūdinga nei visoms likusioms klasėms sudėjus kartu, nei pačiai valstybei. Beje, C. de Saint-Simon’o idėj¹ apie bankų organizacinį vaidmenį perėmė visi socialistai – utopistai.

C. de Saint-Simon’as i principo pasisakydavo ne prie privatinź nuosavybź, o tik prie piktnaud˛iavim¹ ja. Kaip minėta, jis visikai neteigė, kad būsimoje visuomenėje j¹ reikės likviduoti, o manė, kad visuomenė galės taikyti tam tikr¹ ios nuosavybės kontrolź.

Pastebėtina, kad polemika dėl kapitalizmo visada pirmiausia buvo polemika dėl privačios nuosavybės. Kaip ˛inome, privačios nuosavybės principo teorinis pagrindimas siekia J. Locke’o nuosavybės darbinź teorij¹. Tačiau i pat prad˛ių toks pagrindimas ikėlė problem¹, kuri nuo J. Locke’o laikų taip ir nebuvo tinkamai isprźsta. Viena vertus, privačios nuosavybės pateisinimas buvo grind˛iamas kiekvieno individo teise laisvai disponuoti savo darbo ir talento vaisiais. Kita vertus, ta pati privati nuosavybė, esant pinigams ir galimybei juos neribotai kaupti, lėmė turtinź nelygybź, kuriai esant nuosavybės darbinio atsiradimo principas jau veikė pasirinktinai, nes dalis visuomenės narių gavo teisź disponuoti nuosavybe, nesusijusia su jų darbo vaisiais.

Etinė kapitalizmo kritika buvo grind˛iama J. Locke’o ieitinio principo pripa˛inimu ir jo praktinio taikymo prietaravimų konstatavimu. Visikai kit¹ io reikalo aspekt¹ pabrė˛ė C. de Saint-Simon’as. Jis atkreipė dėmesį į gimimo atsitiktinumo veiksnį, kuris vyraujant privačiai nuosavybei ir esant jos paveldėjimo teisei tampa veiksniu, didesni¹ja dalimi lemiančiu ˛mogaus galimybes dalyvauti visuomenės valdymo reikaluose, tarp jų gamyboje.

Mokinių darbai (pirmiausia čia minėtini Augustin’as Thierry, buvźs C. de Saint-Simon’o sekretoriumi nuo 1814 m. iki 1817 m., A. Comte’as, taip pat buvźs jo sekretoriumi ir bendradarbiavźs raant darbus nuo 1817 m. iki 1824 m., bei broliai B. O. ir E. Rodrigues’ai, nes kiti – B. P. Enfantin’as ir S. A. Bazard’as prisidėjo jau vėliau), aktyvi propaganda ir praktinė veikla nuo C. de Saint-Simon’o mirties iki 1831 m. yra trečioji saint-simonizmo stadija ir i esmės jo klestėjimas. iuo laikotarpiu saint-simonizmas tapo tikrai socialistine teorija, nes jis, ˛engtelėjźs ˛ingsnį toliau u˛ savo idėjinį tėv¹, faktikai reikalavo likviduoti privatinź gamybos priemonių nuosavybź, skirstyti gėrybes pagal darb¹ ir sugebėjimus (jau C. de Saint-Simon’o sistemoje pagrindinė vieta teko pareigos dirbti principui; dar 1803 m. savo Laikuose ˇenevos gyventojams jis raė: „Visi ˛monės dirbs [] kiekvienam tenka pareiga pastoviai kreipti savo jėgas ˛monijos naudai“), visuomenikai organizuoti ir planuoti gamyb¹, C. de Saint-Simon’o industrializm¹ ivystydamas į kolektyvizm¹. Isamiausiai ir sistemingiausiai ios idėjos isakytos vieosiose paskaitose, kurias 1828–1829 m. Pary˛iuje rinktinei auditorijai skaitė artimiausi C. de Saint-Simon’o mokiniai S. A. Bazard’as (1791–1832 m.), B. P. Enfantin’as (1796–1864 m.), B. O. Rodrigues’as. (Beje, is bankininkas materialiai rėmė skurdusį C. de Saint-Simon’¹ paskutiniais jo gyvenimo metais). Vėliau ios paskaitos buvo dviem tomais ileistos su antrate C. de Saint-Simon’o mokymo idėstymas. Pirmajame tome idėstyta socialinė mokyklos doktrina, ir jis, anot C. Menger’io, tapo „vienu į˛ymiausių modernaus socializmo paminklų“. O antrasis tomas buvo skirtas daugiausia filosofiniams ir moraliniams klausimams. Organizacine prasme saint-simonizmas iuo laikotarpiu, 1828 m., dėl E. Rodrigues’o įtakos savo ruo˛tu įgauna savotikos sektos su aikia hierarchija pobūdį.

Saint-simonininkai ˛monių inaudojim¹ siejo su pačiu privatinės nuosavybės institutu. Praeityje, jų ˛od˛iais tariant, „visuomeninė santvarka buvo grind˛iama didesniu ar ma˛esniu laipsniu ˛mogaus inaudojimu ˛mogumi“. (i frazė „ˇmogaus inaudojimas ˛mogumi“ („l’exploitation de l’homme par l’homme“), kuri vėliau taps klasikinė daugelyje formuluočių socialistinėje literatūroje, buvo labai populiari jau iki 1848 m., kai pasirodė Komunistų partijos manifestas). Jų nuomone, ateityje turėtų vyrauti „gamtos eksploatacija ˛mogumi, įstojusiu į draugij¹ su kitu ˛mogumi“ (iskirta saint-simonininkų. – Aut. pastaba).

Privatine nuosavybe pagrįstos visuomenės santvarkos ydas jie laikė taip pat svarbiausia kapitalizmui būdingų gamybos krizių ir anarchijos prie˛astimi. Remdamiesi C. de Saint-Simon’o idėjomis, jie (ypač S. A. Bazard’as) siūlė panaikinti privatinės nuosavybės paveldėjimo teisź. Juk pagal juos, „gimimo atsitiktinumas aklai paskirsto visus darbo įrankius“, neretai lemdamos toki¹ padėtį, kai „geriausia produkto dalis ir pirmasis pelnas keliauja negabaus ir tingaus savininko naudai“. Vadinasi, privati nuosavybė ne tik neteisinga, bet ir nefunkcionali, nes lemia į vis stambesnių ir sudėtingesnių gamybų nekompetenting¹ valdym¹. Saint-simonininkai manė, kad paveldėjimo teise įgyjama nuosavybė yra viduram˛ių atgyvena, ir ateityje „vienintelė teisė į turt¹, t. y. į disponavim¹ darbo įrankiais, bus mokėjimas juos panaudoti versle“. Kad būtų įgyvendintas is principas ir panaikinta ˛monių eksploatacija bei sukurta visuotinės gerovės visuomenė, jie reikalavo perduoti „paveldėjimo teisź, dabar apribot¹ eima [] valstybei, paverstai dirbančiųjų asociacija“. Vadinasi, vienintelė paveldėtoja turinti būti valstybė, kuri toliau perdavinės gamybinius fondus įmonininkams lyg nuomodama pagal įgaliojim¹. Taip įmonių vadovai tapsi¹ visuomenės patikėtiniais ir privatinė nuosavybė būsianti pama˛u pertvarkyta į visuomeninź, o pagamintų gėrybių skirstymas vyks tik pagal darb¹. Saint-simoninkų nuomone, „Kiekvienas turės būti aprūpintas pagal savo nuopelnus ir atlygintas pagal savo darbus“. Jų ratuose galima sutikti ir kiek kitoki¹ formuluotź: „Kiekvienam – pagal jo gabumus, kiekvienam gabumui – pagal jo darbus“. Kita vertus, pats C. de Saint-Simon’as, pripa˛indamas privatinź nuosavybź, jos poveikį pripa˛ino ir skirstant visuomeninį produkt¹, nes manė, kad dalis visuomeninio produkto teks kapitalistams kaip atlyginimas u˛ kapital¹, virsdamas nedarbinėmis pajamomis.

Nauja saint-simonininkų kalbose buvo tai, kad jų nuomone socializmas turėtų atsirasti kaip dėsningas gamybinių jėgų raidos rezultatas. Tokia būsimo planingo gamybos organizavimo visuomenės labui u˛uomazga jie laikė kapitalistinź kredito ir bankų sistem¹. S. A. Bazard’as net kalbėjo apie darbo organizavim¹ pasauliniais mastais, apie pasaulinź dirbančiųjų asociacij¹.

C. de Saint-Simon’o ir jo mokinių veikaluose nerandame specialaus pagrindinių politinės ekonomijos kategorijų traktavimo. Jie neanalizavo vertės kūrimo ir paskirstymo, darbo u˛mokesčio, pelno, ˛emės rentos dėsningumų. I dalies jie tenkinosi įprastinėmis tos epochos bur˛uazinės politinės ekonomijos pa˛iūromis. C. de Saint-Simon’o ir jo mokinių nuopelnas ekonomikos mokslui yra tas, kad jie pasisakė prie pagrindinź bur˛uazinių klasikų ir J. B. Say’aus mokyklos dogm¹, jog kapitalistinė santvarka esanti natūrali ir am˛ina. Taip ios santvarkos ūkio dėsningumų klausimas buvo perkeliamas į visikai kit¹ plotmź. Politinei ekonomijai buvo ikeltas naujas u˛davinys: parodyti, kaip istorikai atsirado ir plėtojosi kapitalistinis gamybos būdas, kokie jo prietaravimai, kodėl ir kaip jis turi u˛leisti viet¹ socializmui. Saint-simonininkai negalėjo isprźsti io u˛davinio, bet ir jo ikėlimas buvo didelis laimėjimas.

Laikotarpis, prasidėjźs 1831 m., yra ketvirtoji saint-simonizmo stadija ir jo irimas. Neturėdami darbininkų klasės gretose bent kiek tvirtesnių pozicijų, saint-simonininkai visikai sutriko prasidėjus pirmiesiems revoliuciniams Prancūzijos proletariato veiksmams. Nuo darbininkų klasės ir net nuo besimokančio demokratinio jaunimo juos dar labiau atstūmė tas religinis (mistinis) sektantinis pobūdis, kurį tais metais dėl B. P. Enfantin’o poveikio įgavo saint-simonizmas, nustelbźs mokymo socialinį aspekt¹. Kaip raė F. Engels’as, „Saint-simonizmas, kuris lyg spindintis meteoras, prikaustė m¹stančių ˛monių dėmesį, vėliau inyko i socialinio horizonto [] Jo laikas praėjo“.

Ir vis dėlto saint-simonizmo įtaka tolesnei socialistinių idėjų raidai Prancūzijoje, o i dalies ir kitose alyse, buvo gana didelė. Saint-simonininkų stiprybė buvo ta, kad, nors jų religija su savo kultu, morale, organizuotais pamokslais, ba˛nyčiomis, įsteigtomis įvairiose alies vietose, apatalais, kurie ėjo į ˛mones skelbti iganingo ˛od˛io, buvo absurdika (ypač suprantant, kad religinį misticizm¹ skelbė tokios auktos mokslinės kultūros ˛monės, kurie buvo prieiki visoms esamoms religijoms ir kurių dauguma, atrodytų, geriau tiko verstis verslu, nei kurti nauj¹ „ba˛nyči¹“), jie turėjo dr¹si¹ ir nuosekli¹ kovos su bur˛uazine visuomene program¹. Saint-simonininkų socializme reikėsi jau ne miglotas primityvios socialinės lygybės siekimas, prieingai – ten buvo atkreiptas dėmesys į darbininkų klasź ir jos vaidmenį gyvenime, nors ir nepritariant darbininkų politinei kovai, nes buvo laikomasi kapitalistų ir darbininkų interesų solidarumo idėjos.

Baigiant C. de Saint-Simon’o mokymo aptarim¹, dar pastebėtina, kad jo mokslo istorinė filosofinė dalis, kurioje jis ypač pabrė˛ė s¹ryį tarp politikos ir visuomenės, ˛monių dvasios skleidim¹si nuo teologijos per metafizik¹ į pozityvų moksl¹ bei ˛monių polinkį nuo karo į taikų darb¹, turėjo daug įtakos A. Comte’o sociologijai (todėl patį C. de Saint-Simon’¹ galime laikyti savotiku pozityvizmo tėvu) bei K. Marx’o ir J. S. Mill’io darbams.

O patys C. de Saint-Simon’o pasekėjai, mokyklai iirus, aktyviai įsijungė į ekonominź Prancūzijos administracij¹ ir did˛iausių finansinių bei pramoninių bendrovių veikl¹. Broliai Pereire 1863 m. įsteigė Credit Mobilier, iandieninių did˛iausių finansinių bendrovių prototip¹. B. P. Enfantin’as dalyvavo nutiesiant gele˛inkelio linij¹ Pary˛ius – Lionas – Vidur˛emio jūra, kuri sujungė gele˛inkelio linijas Pary˛ius – Lionas, Lionas – Avignonas, Avignonas – Marselis. Jis taip pat pirmasis įsteigė bendrovź Sueco kanalo kasimui. Michel’is Chevalier’as „College de France“ auditorijoje gynė valstybės siekį plėsti vieuosius darbus ir vedė derybas su Anglija dėl 1860 m. sutarties, kuri Prancūzijoje pradėjo prekybos laisvės er¹. Galima būtų nurodyti ˛ymiai daugiau pavyzd˛ių apie tai, kad C. de Saint-Simon’o pasekėjai suvaidino svarbų vaidmenį XIX a. ekonominėje istorijoje.

6.2.3. Ch. Fourier „Falangai ir falansteriai“

Kito prancūzų socialisto-utopisto (arba, C. Gide terminologija, socialisto-asociacionisto, maniusio, kad laisvos asociacijos pakaksi¹ visoms socialinėms problemoms isprźsti) Francois Charles Marie Fourier (1772–1837 m.) ratai yra vienintelis toks reikinys visuomenės mokslų literatūroje. Tai ne tik moksliniai traktatai, bet ir rykūs pamfletai, ir be galo imoningos fantazijos. Juose puiki satyra derinasi su keista mistika, pranaiki numatymai – su beveik absurdikomis imonėmis, platūs ir imintingi apibendrinimai – su įkyria būsimos visuomenės ˛monių gyvenimo reglamentacija. Tai puikiai atspindėjo patį jų autorių – mandagiai sakant, ekscentrik¹, o kalbant dar tiksliau, ko gero, kvaitelėjusį. Kaip pastebėjo C. Gide ir C. Rist’as, Ch. Fourier da˛nai buvo vadinamas pamiėliu ir is pavadinimas neatrodo per smarkus skaitant visus tuos ekstravagantikus kliedesius, kurių pilna jo ratuose. Juos keletas jo itikimųjų veltui mėgino suvelninti, suteikdami jiems simbolinź prasmź, kuri pačiam autoriui niekada nebuvo atėjusi į galv¹.

Gyvenimo kelias. Ch. Fourier gimė Besancon’e. Jo tėvas, turtingas pirklys, mirė, kai berniukui buvo 9 metai. Būdamas vienintelis sūnus eimoje, jis turėjo paveldėti ˛ymi¹ tėvo turto dalį ir jo įmonź. Isilavinim¹ Ch. Fourier įgijo Besancon’e, jėzuitų mokykloje. Vėliau jis mėgino soti į karo in˛inerijos mokykl¹, bet tai jam nepavyko. Vėliau savo ˛inias Ch. Fourier galėjo papildyti tik skaitydamas. Todėl pagal profesij¹ prekybinio agento („krautuvės ser˛anto“, kaip jis pats save vadino) Ch. Fourier isimokslinime buvo spragų, kurios atsiliepė jo ratuose. Beje, jis niekada specialiai nestudijavo anglų ir prancūzų ekonomistų veikalų. Su jų idėjomis genialusis savamokslis Ch. Fourier, su vienodu susidomėjimu studijavźs fizik¹, astronomij¹ ir filosofij¹, susipa˛ino vėlokai ir i antrųjų rankų – i ˛urnalų straipsnių ir i pokalbių su ekonomikos teorij¹ imanančiais ˛monėmis. Jis niekada ir nemėgino bent kiek isamiau analizuoti ekonomistų teorijų, i principo atmesdavo pači¹ jų dvasi¹, laikė tas teorijas nepagrįsta lykčios „civilizacijos santvarkos“, t. y. kapitalizmo, apologetika.

Kaip pa˛ymi A. Anikin as, atuoniolikametis Ch. Fourier po ilgų ginčų ir maitavimų buvo priverstas nusileisti eimos spaudimui ir pradėti tarnyb¹ mokiniu dideliuose Liono prekybos namuose. iame pramonės mieste jam buvo lemta praleisti didelź savo gyvenimo dalį. 1792 m., gavźs tėvo palikim¹, Ch. Fourier įsteigė savo prekybos įmonź.

Rūstūs 1793 metų įvykiai apvertė auktyn kojomis jauno pirklio gyvenim¹. Per Liono sukilim¹ prie jakobinų konvent¹ Ch. Fourier atsidūrė sukilėlių gretose, o po kapituliacijos – kalėjime. Visas jo turtas ˛uvo. I kalėjimo jam pavyko itrūkti, ir jis iva˛iavo į gimt¹jį Besancon’¹. Netrukus Ch. Fourier stojo į revoliucinź armij¹ ir pusantrų metų tarnavo Respublikai. Paleistas i kariuomenės dėl sveikatos būklės, jis parsisamdė prekybos firmos komivoja˛ieriumi, o vėliau Lione tapo smulkiu prekybos makleriu.

Jo gyvenimo s¹lygos iek tiek palengvėjo po to, kai 1811 m. jis stojo į valstybinź tarnyb¹, o netrukus pagal motinos testament¹ gavo nedidelź pensij¹. 1816–1822 metais Ch. Fourier gyveno provincijoje, netoli Liono. Atsirado jo pasekėjų. Pirm¹ kart¹ gyvenime jis galėjo dirbti palyginti ramiomis aplinkybėmis.

Tačiau Ch. Fourier, įtikėjźs savo falangomis, visk¹ meta ir persikelia į Pary˛ių, kur kasdien paskelbtu laiku naiviai laukia savo namuose aukotojų turtuolių, kurių lėomis būtų galima pastatyti falansterį. ˇinoma, tokie turtuoliai neskubėjo ateiti, ir Ch. Fourier vėl buvo priverstas u˛sidirbti pragyvenimui lėų tarnaudamas Pary˛iaus ir Liono kontorose. Tik 1828 m. jam pavyko atsikratyti įgrisusio vergavimo, nes jį ėmė materialiai remti jo bičiuliai ir pasekėjai.

Paskutinius gyvenimo metus Ch. Fourier praleido Pary˛iuje, toliau įtemtai dirbdamas, nors jo sveikata (kuri per vis¹ jo gyvenim¹ buvo silpna) buvo smarkiai pablogėjusi. Ch. Fourier mirė 1837 m. spalio mėnesį.

Ekonomikos teorija. 1803 m. gruodį Ch. Fourier ispausdino Liono laikratyje nedidelį straipsnį, pavadint¹ Visuotinė harmonija. Ten jis praneė apie savo „nuostabų atradim¹“ – aistrų teorij¹, tapusi¹ ieitiniu jo mokymo taku. Jis raė, kad, remdamasis gamtos mokslų metodais, atrasi¹s (arba jau atradźs) „socialinio judėjimo dėsnius“, kaip I. Newton’as yra atradźs „materialaus judėjimo dėsnius“. Ch. Fourier idėjos, persunktos istoricizmo dvasios, isamiau buvo idėstytos 1808 m. Lione anonimikai ileistoje knygoje Keturių s¹jūd˛ių ir visuotinių likimų teorija. Nors io kūrinio forma labai keista, jame idėstyti pagrindai, kuriais grind˛iamas Ch. Fourier „societarinis planas“, t. y. planas pertvarkyti bur˛uazinź visuomenź į būsim¹ harmonijos santvark¹, kurioje būtų pasiekta ˛monių aistrų harmonija.

Ch. Fourier knyga liko beveik nepastebėta, bet tai nesuma˛ino jo entuziazmo. Jis toliau darbavosi plėtodamas savo idėjas. Pirmiausia Ch. Fourier mėgino smulkiai parengti ir pagrįsti darbo asociacijų, kurias jis vadino falangomis – prancūzikai phalansteres – sandar¹. Gyvenvietė, kurioje turėjo gyventi, dirbti ir ilsėtis falangos nariai, taip ir vadinosi – falansteriu.

Ch. Fourier falanga – tai savivaldi gamybinė vartotojų bendrija, derinanti komunos bruo˛us su įprastinėmis akcinės bendrovės bruo˛ais. Ch. Fourier įvairiuose darbuose buvo nustatźs, kad falangoje kartu su vaikais turi būti nuo 1500 iki 2000 narių – savotikas gra˛us kaimas, u˛imantis apie 500 akrų ˛emės, kuriame gyventų 400 – 500 eimų. Falangoms steigti turėtų būti parinktos gra˛ios vietovės: „kratas pamikėje, kur teka gra˛us upelis, banguoja kalvos, kalneliai ir ˛emė tinka įvairioms kultūroms auginti“. Falangoje derinama ˛emės ūkio gamyba (pirmiausia turint galvoje dar˛ininkystź, sodininkystź, pauktininkystź, bitininkystź, ˛uvininkystź, o ne javų ūkį ir duonos gamyb¹, kuri slėgė ˛monij¹ sunkiausiu jungu) ir pramonės gamyba, vyraujant pirmajai. (Taigi, Ch. Fourier koncepcijoje galima į˛velgti ir fiziokratizmo, kuris i dalies jį veikė, elementų). Pradinį gamybos lėų fond¹ falanga gauna akcininkų įnaais. Todėl j¹ taip pat turi sudaryti kapitalistai. Kartu į falang¹ priimami neturtingieji, kurie i prad˛ių gali ir nebūti akcininkais, o savo indėlį u˛sidirbti. Akcijų nuosavybė yra privatinė, todėl falangoje ilieka turtinė nelygybė ir pavienių asmenų nuosavybės teisės. (Bet kaip atsvara tam turi būti ir teisė į darb¹). Tačiau kapitalistas, tapźs falangos nariu, nebes¹s kapitalistas, sen¹ja prasme. Bendra kuriamojo darbo aplinka įtraukianti jį į tiesioginės gamybos proces¹. Jei jis turi vadovo, mokslininko talent¹, visuomenė naudoja tokį jo darb¹. Jei neturi, jis dirba pasirinktinai bet kurioje „serijoje“ (brigadoje), kur visi darbai vykdomi pagal plan¹, o pati serija sujungia įvairaus am˛iaus, charakterio, isilavinimo ir turtingumo ˛mones. Tačiau kadangi turtingųjų ir neturtingųjų vaikai auklėjami vienoje sveikoje aplinkoje, tie skirtumai tolesnėse kartose gali inykti. Stambieji akcininkai turi tam tikrų falangos valdymo privilegijų. Tačiau jie negali vyrauti valdymo institucijoje. Be to, ios institucijos vaidmuo labai ribotas.

Ypating¹ dėmesį Ch. Fourier skyrė visuomeninio darbo organizavimui. Jis norėjo, kad kapitalistinio neigiamo darbo pasidalijimo (specializacijos visam gyvenimui) bruo˛ai būtų likviduojami ˛monėms da˛nai (kelet¹ kartų per dien¹) pereinant nuo vieno pusantros, dvi valandas u˛trunkančio darbo prie kito, derinant protinį ir fizinį darb¹. Tai leistų ivengti darbo naumo suma˛ėjimo dėl persisotinimo vienoda veikla, nors paskirstant darbus turi būti inaudojami ˛monių polinkiai, kad jiems darbas būtų patrauklus (travail attrayant), ir ˛monės į jį skubėtų kaip į ventź. Kiekvienam ˛mogui būsi¹s garantuotas tam tikras pragyvenimo minimumas, o dėl to darbas nebūsi¹s priverstinis, jam nebereikės dirbti verčiamam vieno i trijų motyvų, kurie iki tol tik ir stūmė jį dirbti, būtent: prievartos, skurdo ar naudos. Darbas pasidarysi¹s savanorikas, laisvos gyvybinės veiklos iraika. Atsirasi¹ visikai nauji darbo akstinai: konkurencij¹, kuriai esant vieno laimėjimas, yra kito pralaimėjimas, keis įtemptas serijų lenktyniavimas, visuomeninis pripa˛inimas, kūrybos d˛iaugsmas.

Visuomenės turtas ir pajamos sparčiai padidėsi¹ pirmiausia dėl darbo naumo padidėjimo, kurį skatins lenktyniavimas. Be to, inyksi¹ parazitai, dirbsi¹ visi. Pagaliau falanga ivaduosianti nuo daugybės visokių nuostolių ir neproduktyvių s¹naudų, neivengiamų esant senajai santvarkai. Ch. Fourier nuomone, ateities visuomenė – tai tikra gausumo visuomenė, taip pat sveikatos, natūralumo, d˛iaugsmo visuomenė. Įvairių sluoksnių ˛monėms kasdien bendraujant, simpatija pakeis jų savitarpio jausmus, kurie dabartinėje visuomenės santvarkoje, Ch. Fourier vaizdingais ˛od˛iais tariant, „kyla auktyn neapykantos skale ir nusileid˛ia ˛emyn paniekos skale“.

Falangoje nėra samdomojo darbo (Ch. Fourier nuomone, pagrindinis gamintojų kooperacijos tikslas – pakeisti samdom¹ darb¹ kooperatiniu) ir nėra darbo u˛mokesčio. Darbo produktas skirstomas (pinigine forma) iduodant falangos nariams ypatingus dividendus pagal darb¹, kapital¹ ir talent¹. Visos grynosios pajamos dalijamos į tris dalis: 5/12 pajamų tenka „aktyviems darbo dalyviams“, 4/12 – akcijų savininkams, 3/12 – „teorinių ir praktinių mokslų“ ˛monėms. Kadangi kiekvienas falangos narys paprastai priskiriamas dviems, o kartais trims kategorijoms, jo pajamos susideda i kelių formų: ˛mogus gauna iek tiek ma˛iau u˛ vidurkį kaip sodininkas, u˛tat daugiau u˛ vidurkį – kaip arklininkas arba kiaulių ėrikas.

Faktinź u˛ darb¹ tenkanči¹ dalį skirstant pajamas Ch. Fourier tikėjosi iek tiek padidinti kapitalo s¹skaita. Pagal „darbo akcijas“, ribotai perkamas i smulkių santaupų, jis siūlė mokėti didelį dividend¹, o pagal paprast¹sias kapitalistų akcijas – daug ma˛esnį. Tuo pačiu jis siekė ne likviduoti privatinź nuosavybź gamybos priemonėms, o tik transformuoti j¹ į akcinź nuosavybź, visus visuomenės narius paverčiant savininkais, ir tuo panaikinti inaudotojik¹ privatinės nuosavybės pobūdį ir pra˛ūtingus socialinius padarinius. Su nepaprastu į˛valgumu, – ypač aniems laikams, kai akcinių bendrovių buvo dar labai reta, – Ch. Fourier nurodė tokios nuosavybės evoliucijos geruosius aspektus ir net tvirtino, kad „akcija yra tikresnė vertybė, nei iandien ˛emės nuosavybė ar pinigai“.

Falangos narių piniginės pajamos realizuojamos prekėmis ir paslaugomis per prekyb¹, tačiau ji visikai sutelkta asociacijų rankose. Todėl pagaminta produkcija pirmiausia patenkins falangos narių poreikius. Tik jos perteklius bus mainomas su kitomis falangomis, nes organizacija, veikianti falangos vardu, taip pat prekiaus su kitomis falangomis. Kainas, kuriomis ma˛meninėje prekyboje bus pardavinėjamos prekės, turės nustatyti visuomeniniai arbitrai.

Ch. Fourier falangose nėra kitokio komunizmo, kaip tik bendras vartojimas, kuris sujungia visus falangos gyventojus ir tampa nuolatine ir normalia jų bendro gyvenimo forma. iam gyvenimo būdui Ch. Fourier skyrė tiek reikmės, kad laikė jį visos savo sistemos conditio sine qua non ir manė, kad jis padės isprźsti visas socialines problemas.

Ch. Fourier tikėjosi, kad eksperimentinės falangos (gyvenimo kuriose visi aspektai – darbas, poilsis, seksas, rūpinimasis vaikais, auklėjimas, buitis ir t. t., buvo jo apm¹styti iki smulkiausių detalių) gali būti sukurtos tučtuojau, nepakeičiant visos visuomenės santvarkos. Deja, turtingų aukotojų io projekto įgyvendinimui neatsirado.

Nors tai nereikia, kad falangų nebuvo mėginta sukurti praktikai. ˇymiausia i jų vadinosi Brook Farm ir buvo 1841 m. įkurta netoli Bostono. Jos veikloje dalyvavo tokie garsūs amerikiečiai kaip Henry’is David’as Thoreau, Ralph’as Waldo Emerson’as, Nathaniel’is Hawthorne, James’as Russell’as Lowell’as, Charles Dana, Louisa Alcott, Margaret Fuller ir Horace Greeley’us. i falanga su˛lugo greičiau kaip per dvejus metus, po visa niokojančio gaisro. Ma˛iau ˛inoma iaurės Amerikos falanga Red Bank, įkurta New Jersey, isilaikė dvylika metų.

Knyga Naujasis ūkinis ir societarinis pasaulis (1829 m.) – geriausias Ch. Fourier veikalas. Tuo metu nuo pirmųjų jo literatūrinių mėginimų buvo praėjźs ketvirtis am˛iaus. Kapitalizmo raida davė daugybź naujos med˛iagos jį kritikuoti. Kartu Ch. Fourier plėtojo savo pa˛iūras į būsim¹j¹ visuomenź, dėstė jas populiariau ir pateikė apvalytas nuo mistikos.

Ch. Fourier dėl savo pa˛iūrų buvo laikomas beveik bepročiu (kaip ir C. de Saint-Simon’as), tačiau Ch. Fourier beprotiku laikė patį pasaulį. Jis pamėgino pavaizduoti istorinį ˛monių visuomenės raidos dėsningum¹. ˇmonijos istorija nuo jos atsiradimo iki būsimosios ˛monių aistrų harmonijos visuomenės, apimanti 32 periodus, Ch. Fourier ratuose atrodo taip:

1) laikotarpiai iki gamybinės veiklos: a) sumaities, vadinamas edemu; b) laukinikumas, arba neveiklumas;

2) suskaldyta, apgaulinga, atstumianti gamyba: c) patriarchatas, smulkioji gamyba; d) barbarybė, vidutinė gamyba; e) civilizacija, stambioji gamyba;

3) societarinė, teisinga, patraukli gamyba: f) garantizmas, pusiau asociacija; g) sociantizmas, paprastoji asociacija; h) darna, sudėtingoji asociacija.

Civilizacijos laikotarpio viduje Ch. Fourier skyrė keturias fazes. Dvi pirmosios i esmės yra vergovinė ir feodalinė santvarka, o trečioji – Ch. Fourier meto laisvosios konkurencijos kapitalizmas. Jo nuomone, ˛mogikųjų aistrų harmonijos pasiekimo pagrind¹ turės sudaryti stambioji industrija.

Kaip matome, Ch. Fourier, skirtingai nuo C. de Saint-Simon’o, pagrindines ˛monių visuomenės raidos stadijas siejo su gamybos būkle kiekvienoje i jų. Tuo jis skynė keli¹ K. Marx’o visuomenės ekonominės formacijos s¹vokai. Tačiau nereikia pervertinti ir Ch. Fourier: jis, būdamas itikimas savo idealistinei aistrų teorijai, i tikrųjų kiekvieno periodo lemiamu veiksniu laikė vis dėlto ne gamybos lygį, o aistrų, ˛mogikosios prigimties pasireikimo pobūdį, tarp jų santykių tarp vyro ir moters form¹. Kita vertus, Ch. Fourier pasisakymas u˛ visik¹ lyčių lygybź buvo labai pa˛angus.

O civilizacijos ketvirtosios fazės traktuotė yra vienas puikiausių Ch. Fourier numatymų: jis savita forma ipranaavo kapitalizmo perėjim¹ į monopolistinź stadij¹, kuri¹ jis vadino prekybiniu feodalizmu. Turėdamas didelź dialektinio m¹stymo dovan¹, Ch. Fourier parodė, kad laisvoji konkurencija, kurioje jis į˛velgė tik griaunam¹jį prad¹, dėsningai virsta savo prieybe, padeda atsirasti monopoliui, kuris jam atrodė pirmiausia kaip „naujųjų feodalų“ vykdoma prekybos ir bankininkystės monopolizacija. Kalbant apie monopolijas, pastebėtina, kad Ch. Fourier pateikė jų klasifikacij¹. Jis iskyrė: „a) kooperatinź monopolij¹ arba u˛darų susivienijimų monopolij¹, b) valdik¹ monopolij¹ arba valstybinį valdym¹, c) kolonijinź arba egzotik¹ monopolij¹, d) paprast¹ jūrinź monopolij¹ ir e) sudėting¹ feodalinź monopolij¹“. Neabejotinas ios monopolijų klasifikacijos privalumas – ekonominių reikinių teorinis apibendrinimas ir jų raidos tendencijų apibūdinimas. Juk, kaip minėta, Ch. Fourier numatė, kad laisv¹ konkurencij¹ keis monopolijos.

Ch. Fourier kapitalizmui, kurį jis vadino pasauliu auktyn kojomis, prieinga „natūraliai tvarkai“, neteisinga, antiliaudine, nemoralia santvarka, pateikė kaltinam¹jį akt¹, neprilygstamai dr¹sų bei gilų savo epochoje ir i dalies tebeturintį reikmės net mūsų laikais. Tačiau čia buvo ir Ch. Fourier stiprybė, ir silpnybė. Vaizduodamas kapitalizmo nusikaltimus, jis negalėjo atskleisti jų pagrindinės prie˛asties, nes aikiai nesuprato bur˛uazinės visuomenės gamybinių santykių ir jos klasinės struktūros. Kaip ir C. de Saint-Simon’as, Ch. Fourier įmonininkus ir samdomuosius darbininkus laikė viena darbo klase. Ta aplinkybė paaikina jo naivų idealistinį tikėjim¹, kad visuomenź galima taikiai pertvarkyti vadovaujantis protu, pavyzd˛iui, io pasaulio galingiesiems priimant jo mokym¹.

Priverstas dėl duonos k¹snio verstis komercija, Ch. Fourier tiesiog patologikai neapkźsdavo kapitalistinės prekybos, kuri dėka konkurencijos veda į monopolij¹, o monopolijų viepatavimas – tai jau „prekybinis feodalizmas“. Prekybinį ir piniginį kapital¹ jis laikė svarbiausiu bur˛uazinėje visuomenėje esančio inaudojimo ir parazitikumo neėju, o prekių mainus – svarbiausia socialinio skurdo prie˛astimi, nes darbininkų eksploatacij¹ jis į˛velgė daugiausia dėl jų kaip pirkėjų apgaudinėjimo. Specialiame darbe Apie prekyb¹ Ch. Fourier teigė, kad bur˛uazinėje prekyboje viepatauja spekuliacija ir begėdikas apgaudinėjimas. Jis reikalavo panaikinti „visas prekybinio plėimo rūis“. Būtent su daugumos pirkėjų skurdu ir prekių susikaupimu stambėjant gamybai grupelės turtuolių – įmonininkų, veikiančių ūkinės anarchijos s¹lygomis, rankose, Ch. Fourier siejo ir ekonomines krizes, kurias apibūdino kaip nelaimź dėl pertekliaus. Kadangi krizių metu yra materialinių gėrybių perteklius, jis, pagal Ch. Fourier, tampa stokos ir vargo altiniu. Tai buvo tikrai gili mintis, nors Ch. Fourier ir nesugebėjo iki galo atskleisti ekonominių galutinės krizių prie˛asties.

Kapitalistinź gamyb¹ Ch. Fourier apibūdino kaip antisocialinź, izoliuot¹ ir susiskald˛iusi¹. Jo nuomone, vienintelis bur˛uazinės gamybos tikslas yra įmonininko pelnas, o ne visuomenės poreikių tenkinimas. Todėl pastovus kapitalizmo bruo˛as es¹s individualaus prekių gamintojo ir visuomenės interesų antagonizmas. Ch. Fourier teigė, kad įmonininkų tarpusavio konkurencija anaiptol nėra naudinga visuomenės interesams, kaip tvirtina ekonomistai, o prieingai, j¹ ardanti sukeldama gamybos anarchij¹, chaos¹ ir visų karo su visais aplinkybes. Todėl pelno vaikymasis ir konkurencija sukelianti pasibaisėtin¹ samdomųjų darbininkų inaudojim¹.

Didėjanči¹ praraj¹ tarp turto ir neturto, skurd¹ greta pertekliaus Ch. Fourier laikė taip pat labai svarbiu įrodymu, kad ˛lugo bur˛uazinė politinė ekonomija su savo laisvosios konkurencijos principais.

Ch. Fourier nuomone, „civilizacijos santvarka“ darb¹ i normalios ˛mogaus veiklos, i d˛iaugsmo altinio yra pavertusi prakeikimu, bausme ir siaubu. ioje visuomenėje visi, kas sugeba tai padaryti, visokiais būdais atsikrato darbo. Smulkiojo savininko (valstiečio, amatininko, net įmonininko) darbas – tai nepaliaujama kova su konkurentais, neaprūpintumas, priklausomybė. Tačiau nepalyginamai sunkesnis es¹s samdomojo darbininko, io, Ch. Fourier ˛od˛iais tariant, „turtuolių vergo, per vis¹ civilizacijos santvark¹“, priverstinis darbas („palengvinta katorga“), negalintis suteikti ˛mogui jokio pasitenkinimo. Deja, plečiantis gamybai, kuri sutelkta ir pajungta stambiajam kapitalui, toks darbas įsivyrauja vis labiau.

Ch. Fourier pliekė toli gra˛u ne vien ekonomines kapitalizmo pikt˛aizdes, bet ir jo politik¹, moralź, kultūr¹, auklėjimo sistem¹. Ypač daug ir grie˛tai jis raė, kaip kapitalizmas ikraipo natūralius, ˛mogikuosius lyčių santykius. Dėl to moterys neturi lygių teisių yra engiamos.

Tačiau Ch. Fourier nors ir parodė socialinių prietaravimų atrėjim¹, pats nebuvo revoliucijos, kuri¹ laikė priemone „apiplėti turtinguosius, kad būtų galima praturtinti intrigantus“, alininkas ir pasisakė u˛ reformas, kurios i esmės pakeistų esam¹ tvark¹, vestų link eksploatacijos ir skurdo panaikinimo. Kita vertus, Ch. Fourier nepasikliovė vien vyriausybinėmis reformomis, teikdamas pirmenybź, kaip ir R. Owen’as, iniciatyvai „i apačios“, agitacijai, pavyzd˛io jėgai. Jis raė: „Mano u˛duotis ne pagerinti civilizacij¹, o atvesti j¹ į pasimetim¹ ir pa˛adinti ˛monėse geresnio socialinio mechanizmo siekį, parodyti jiems, kad dabartinė civilizacijos santvarka netinkama ir apskritai, ir ˛velgiant į detales []“. Tiesa, Ch. Fourier po˛iūriu, „R. Owen’o sekta“ pasiūlė „sistem¹, visikai prietaraujanči¹ prigimčiai“ ir per „ma˛ai pelning¹“. (Beje, Ch. Fourier visada kreivai ˛iūrėjo į R. Owen’o bendruomenės plan¹, be to, tepa˛ino jį tik i kitų pasakojimų. R. Owen’as savo ruo˛tu į Ch. Fourier nekreipė nė ma˛iausio dėmesio). Sav¹j¹ reformų program¹ Ch. Fourier idėstė remdamasis eile esminių palyginimų, viena vertus, „civilizacijos santvarkos“ trūkumų, kita vertus, – „santarvės santvarkos“, kuriai esant bus įdiegtos „societarinis re˛imas“, „societarinė tvarka“ bei „garantizmas“, privalumų.

„Civilizacijos santvarkos“ trūkumams Ch. Fourier priskyrė:

socialinį chaos¹;

skurd˛ių apiplėim¹ ir turčių turtėjim¹;

neapibrė˛tum¹ dėl gyventojų skaičiaus didėjimo;

industrializm¹, tik padidinantį neturtingųjų skurd¹ (i tikrųjų Ch. Fourier nejautė jokios antipatijos kapitalizmui, bet jis labai nekentė industrializmo, kurį vadino „naujausia mūsų moksline chimera“);

civilizacijos tvarkos absurdikum¹, kuris atsispindi ir detalėse, ir visumoje.

O „santarvės santvarkos“, perėjimas į kuri¹ iki pat „garantizmo“, Ch. Fourier nuomone, u˛ims 30 metų, privalumais jis įvardijo:

visuotinź harmonij¹;

kalbos, pinigų, matų, tipografinių (spaudos) ˛enklų ir kitų bendravimo priemonių vieningumo visame ˛emės rutulyje nusistovėjim¹;

nuolat auktesnius derlius vietinio ir u˛sieninio vartojimo galimybėms;

negrų ir vergų ilaisvinim¹, savanorikai suderint¹ su jų eimininkais;

kultūrinių normų visuotinį įsigalėjim¹;

jokios lygiavos neleidim¹;

keturias garantijas prie gyventojų skaičiaus neapibrė˛t¹ didėjim¹;

pramoninės gamybos virtim¹ tik ˛emės ūkio papildiniu;

galimybź i karto keturis kartus padidinti ūkinės veiklos pajamas ir 20 kartų pajamas, gaunamas i protingo ūkininkavimo, ir t. t.

XIX a. ketvirtajame ir i dalies penktajame deimtmečiais fourierizmas Prancūzijoje buvo svarbiausia socialistinė srovė, taip pat turėdamas nema˛¹ poveikį socialinei-ekonominei minčiai Anglijoje, Vokietijoje, Italijoje ir JAV, kurioje to laikotarpio utopinio socializmo idėjų plėtra net gavo fourierizmo periodo pavadinim¹. Furjėrizmas buvo gyvybingesnis u˛ saint-simonizm¹, nes neturėjo religinės sektantikos formos ir kėlė artimesnius ir realesnius idealus, ypač gamybinį vartotojų kooperatyv¹ – falang¹. Tačiau Prancūzijos darbininkų klasės gretose Ch. Fourier mokymas u˛ėmė silpnas pozicijas ir daugiausia buvo paplitźs tarp inteligentijos jaunimo.

1848 m. revoliucija pastūmėjo fourieristus į politinės kovos aren¹, kur jie u˛ėmė pozicijas, artimas smulkiabur˛uazinei demokratijai. Neparėmź liaudies sukilimo bir˛elio dienomis, jie po metų mėgino sukilti prie Luji Bonaparto vyriausybź, bet buvo nesunkiai sutriukinti. Nedaugelis Prancūzijoje likusių fourieristų vėliau u˛siiminėjo kooperatine veikla. Tuo pačiu istorinis fourierrizmo vaidmuo pasibaigė. Darytina ivada, kad jei Ch. Fourier, nors ir nes¹moningai, daugeliu atvejų reikė darbininkų klasės interesus, tai jo pasekėjai perėjo į smulkiosios ir vidutinės bur˛uazijos pozicijas.

Trumpai lyginant C. de Saint-Simon’o ir Ch. Fourier mokymus pa˛ymėtina, kad C. de Saint-Simon’as paliko genialų bendr¹ būsimos visuomenės santvarkos eskiz¹, o Ch. Fourier kūrė jos elementus į˛valgiai detalizuodamas. Abi utopijos daug kuo skiriasi viena nuo kitos, bet turi labai svarbų bendr¹ bruo˛¹: jos pieia socialistinź visuomenź su tam tikrais apribojimais, i kurių did˛iausias yra privatinės nuosavybės ir nedarbo pajamų ilikimas. (Kaip raė Ch. Fourier, „skelbti XIX a., kad turi būti panaikinta privatinė nuosavybė ir paveldėjimas, yra tokia nes¹monė, dėl kurios tik tegalima gū˛čioti pečiais“). Tačiau abiejose sistemose privatinė nuosavybė turi radikaliai pakeisti savo prigimtį ir būti pajungta kolektyvo interesams, o nedarbinės pajamos turi pama˛u įgauti darbo pajamų bruo˛ų. C. de Saint-Simon’o ir jo mokinių ratuose reikminga yra idėja i centro planuoti ekonomik¹ alies mastu ir j¹ valdyti kolektyviniais pagrindais. Ch. Fourier ratuose reikminga darbo ir gyvenimo organizavimo įvairiose socialistinės visuomenės l¹stelėse analizė. Tačiau Ch. Fourier sistemoje apstu ir prietaravimų bei atsirandančių spragų. Grynai ekonominiu po˛iūriu falangoje daug kas lieka neaiku ir abejotina, nors Ch. Fourier siekė visk¹ numatyti ir reglamentuoti. Todėl daugelis Ch. Fourier sistemos ydų verčia daryti dvi ivadas.

Pirma, utopinis socializmas dėl istorinių savo atsiradimo s¹lygų negalėjo isiversti be smulkiabur˛uazinių iliuzijų ir būti nuoseklus aptariant socialistinio visuomenės pertvarkymo projektus.

Antra, aikiai buvo pasmerkti ˛lugti visi mėginimai nustatyti ateities ˛monėms privalom¹ veikimo ir elgesio būd¹, detaliai reglamentuoti jų gyvenim¹.

Tačiau ne iliuzijas ir klaidas pirmiausia matome Ch. Fourier veikaluose. Jis genialus buvo tuo, kad, pagal savo kapitalizmo analizź, parodė kai kuriuos socialiai teisingesnės visuomenės dėsningumus. Puikios Ch. Fourier mintys apie darbo organizavim¹, apie darbo virtim¹ natūraliu ˛mogaus poreikiu, apie lenktyniavim¹. Ch. Fourier ikėlė problem¹, kaip panaikinti fizinio ir protinio darbo prieinim¹. Tebėra reikmingos ir jo mintys apie vartojimo racionalizavim¹, visuomeninių paslaugų sferos plėtim¹, moters ivadavim¹ nuo namų darbo, socialinės eros ˛monių meilės laisvź ir gro˛į bei darbinį augančios kartos auklėjim¹.

6.2.4. R. Owen’o ekonominės nuostatos

Gyvenimo kelias. Anglų socialistas-utopistas (arba socialistas-asociacionistas) Robert’as Owen’as (1771–1858 m.) buvo keistas prakticizmo ir naivumo, pergalių ir nesėkmių, sveiko proto ir beprotybės miinys. Gimźs vargingoje smulkaus amatininko eimoje ma˛ame Niutauno miestelyje, Montgomeryre, iaurės Velse, R. Owen’as dvejus metus pasimokźs vietinėje mokykloje, toliau i prad˛ių mokėsi amato, o būdamas 18 metų pasiskolino i tėvo 100 svarų sterlingų ir pradėjo savarankik¹ smulkųjį versl¹ – su vienu kompanionu įsteigė nedidelź dirbtuvź, gaminanči¹ verpimo mainas, o vėliau įsigijo ma˛ytź medvilnės verpyklėlź, kurioje dirbo pats su dviem–trimis darbininkais. Tačiau pradėjźs vos ne nuo nulio, būdamas 20 metų, jis jau tapo Chorlton Twist Company didelio tekstilės fabriko kotijoje, New-Lanark’e, esančiame netoli Klaido krioklių, valdytoju, o vėliau, vedźs savininko D. Dale dukterį, – bendrasavininkiu (kartu su keliais Manchester’io kapitalistais). ia prasme R. Owen’as laikomas originaliausiu socialistu. Tuo metu jis dar nesikėsino nei į privatinź nuosavybź, nei į kapitalistinź gamybos sistem¹. Tačiau jis norėjo įrodyti, kad pasibaisėtina samdomoji darbininkų vergovė ir priespauda visai nėra būtina efektyvios gamybos ir didelio rentabilumo s¹lyga. Juk kai pats R. Owen’as, skirtingai nuo kitų verslovės bendrasavininkių apsigyvenźs nuoaliame New-Lanarke ir prisiėmźs valdytojo funkcijas, savo keturiuose fabrikuose tik sudarė darbininkams, ieiviams i kalnuotų kaimikų kotijos rajonų, elementarias ˛monikas darbo ir gyvenimo s¹lygas, efektas – ir darbo naumo padidėjimas, ir socialinis pagerėjimas – buvo nuostabus. Plačiai ˛inomi R. Owen’as ˛od˛iai, pasakyti savo reformų prieininkams: „I patyrimo jūs tikrai ˛inote parodźs skirtum¹ tarp varių, valomų, visada tvarkingų įrankių ir tų, kurie yra nevarūs, netvarkingi, igverź ir galiausiai genda. Jei rūpestis negyvomis mainomis teikia tiek daug naudos, tai kodėl negalima rūpintis gyvomis mainomis, kurios yra daug nuostabesnės? Nesunku suprasti, kad ie mechanizmai, kurios yra sudėtingesni ir labiau opūs, gerinami bus stipresni, itvermingesni ir kad jų naudojimas bus ekonomikesnis, nei yra dabar“.

R. Owen’o pirmoji knyga Naujas po˛iūris į visuomenź arba Charakterio formavimo principų apybrai˛a (1813 m.), kurioje jis įrodinėjo, kad svarbiausia skurdo kilmės prie˛astis yra ne˛inojimas ir tamsumas, o nauja tvarka turi būti sukurta remiantis protu ir inteligencija, buvo palankiai sutikta.

Ilg¹ laik¹ būdamas stambiu fabrikantu, R. Owen’as įdiegė nema˛ai socialinių problemų fabrikinio-gamyklinio visuomeninės gamybos organizavimo s¹lygomis sprendimo priemonių, kurios vėliau tapo kasdienikomis. Savo fabrikų darbininkams kotijoje New-Lanark’e dar XIX a. prad˛ioje jis pastatė specialius gerai įrengtus būstus su sodeliais, valgykl¹, prekybos kioskus, taupom¹j¹ kas¹, vaikų dar˛elį bei lopelį ir t. t. Ten nustatyta darbo tvarka R. Owen’as faktikai puse am˛iaus pralenkė atitinkamus fabrikų darb¹ reguliuojančius įstatymus. Jis:

1) sutrumpino darbo dien¹ suaugusiems nuo 17 iki 10 valandų;

2) atsisakė naudoti vaikų, jaunesnių nei 10 metų, darb¹ ir įsteigė jiems mokyklas, kurios pirm¹ kart¹ buvo visikai pasaulietinės;

3) u˛draudė moterims ir vaikams dirbti naktimis;

4) panaikino baudas, kurios tais laikais buvo gana įprastos.

Tačiau filantropija vis ma˛iau patenkindavo R. Owen’¹. Jis matė, kad, net pasiekus tam tikrų laimėjimų, ji bejėgė isprźsti pagrindinius ekonominius ir socialinius kapitalistinės fabrikų sistemos klausimus. Be to, ir pats New-Lanarko eksperimentas ˛lugo, kai, įvykus konfliktui su bendrasavininkiais, R. Owen’as buvo priverstas palikti gyvenvietź. Tada paaikėjo, kad ios bendruomenės „mikroklimatas“ buvo grind˛iamas vien tik R. Owen’o asmenybe. Galimas dalykas, jam neu˛teko laiko, kad visa gyvenvietės gyvenimo tvarka būtų pervesta į automatinį re˛im¹. Galbūt taip būtų atsitikź antroje gyventojų kartoje, gimusioje ir u˛augusioje New-Lanarke.

Tiesioginis akstinas R. Owen’o i kapitalisto labdario virsti komunizmo skelbėju buvo did˛ioji 1815 m. ekonominė krizė, parod˛iusi jam pavojingus esamos ekonominės santvarkos sukrėtimus, bei 1815–1817 m. diskusijos, susijusios su Anglijos ekonominės padėties pablogėjimu, nedarbo ir skurdo augimu. Savo gausiose publikacijose R. Owen’as, be abejonės, romantikiausias i visų XIX a. publicistų, protestavusių prie ankstyv¹jį kapitalizm¹, pamėgino pagrįsti visuomenės protingos s¹rangos koncepcij¹. Pagal jo sumanym¹, pagrindinis reikalavimas pereinant į tokio pobūd˛io nauj¹ visuomenź yra priimant „protingus įstatymus“ pačių prie˛asčių, sukeliančių „nieko negaminančių vartotojų poreikį“, paalinimas. Tai u˛kirstų keli¹ „visos socialinės sistemos“ prievartinio nuvertimo katastrofai. R. Owen’o manė, kad visuomenź galima pertvarkyti kooperatinėmis darbo bendruomenėmis, iek tiek panaiomis į Ch. Fourier falangas, bet nuosekliai pagrįstomis komunistiniais principais. R. Owen’as raė: „Komunistinių gyvenviečių kūrimas nesėkmingas bus tol, kol nepavyks sukurti naujus papročius; daug svarbiau daryti poveikį ˛monėms dvasiniu keliu, negu i karto keisti praktines jų gyvenimo s¹lygas“. Jis grie˛tai kritikavo tris senosios visuomenės ramsčius, kliudančius iai taikiai revoliucijai: privatinź nuosavybź, religij¹ ir esanči¹ eimos form¹, kuriam¹ religijos saugomos nuosavybės pagrindu. Savo idėjas R. Owen’as isamiausiai isakė 1820 m. paskelbtame Praneime New-Lanark’o grafystei apie plan¹ palengvinti visuomenės vargus.

Pasisakyti prie bur˛uazinės visuomenės pagrindus i R. Owen’o didelės reikalavo pilietinės dr¹sos. Nors ir būdamas blaivus realistas, jis iki keistumo naiviai tikėjo, kad valdantieji ir turtingieji turi greitai suprasti jo plano naudingum¹ visuomenei. Tais ir paskesniais metais R. Owen’as, susirainėjźs su Thomas’u Jefferson’u, Benjamin’u Franklin’u ir Kento hercogu, primygtinai siūlė savo plan¹ Anglijos vyriausybei ir Amerikos bei Meksikos prezidentams, Pary˛iaus bankininkams ir Rusijos carui Aleksandrui I. Tačiau visos R. Owen’o pastangos buvo berg˛d˛ios, o paties R. Owen’o su sūnumis 1825 m. JAV, Indianos valstijoje įkurta kolonija Naujoji harmonija, kurios įstatai buvo grind˛iami lygiavinio komunizmo principais, bei kita jo mokinių įsteigta kotijoje, Obiston’e teigyveno kelet¹ metų, prarydama beveik vis¹ R. Owen’o turt¹. 1829 m. jis grį˛o į tėvynź ir, paskyrźs iek tiek lėų savo vaikams (jų buvo septynetas), toliau labai kukliai gyveno.

XIX a. trečiojo deimtmečio pabaigoje Anglijoje pradėjo plėtotis gamybiniai ir vartotojų kooperatyvai, vienijantys amatininkus, i dalies ir fabrikų darbininkus. Netrukus R. Owen’as ėmė vadovauti Anglijos kooperatiniam judėjimui. 1832 m. rudenį prasidėjo originaliausias ir įdomiausias owen’istinio s¹jūd˛io etapas – R. Owen’as Londone suorganizavo Teisingų darbo mainų bir˛¹ (National Equitable Labour Exchange). Tai buvo kooperacinė bendrovė su did˛iule parduotuve, kurioje buvo visos būtiniausio naudojimo prekės. Smulkios parduotuvės ir kioskai apylinkėje inyko ir ˛monės atsikratė nuolat besitźsiančių įsiskolinimų prekeiviams. Bir˛a priiminėdavo prekes (ir i kooperatyvų narių, ir i kitų pardavėjų), įvertintas pagal darbo s¹naudas, ir pardavinėdavo kitas prekes u˛ darbo pinigus. Tarpininkas – pramoninkas ar prekybininkas – gaunantis peln¹ i prekybinio tarpininkavimo, buvo paalintas i ios schemos, tiesiogiai suvedant gamintoj¹ ir vartotoj¹. Problema, atrodė, buvo isprźsta. Pačiai bir˛ai i prad˛ių sekėsi palyginti neblogai ir jos narių skaičius iaugo iki 840 narių. Buvo įsteigta net keletas skyrių. Tačiau po kurio laiko prasidėjo bir˛os nuosmukis. Tai lėmė, kaip pastebėjo C. Gide ir C. Rist’as, keletas prie˛asčių.

Pirma, bir˛os nariai, kaip ir buvo galima tikėtis, u˛keldavo savo dirbinių vertź, nurodydami daugiau darbo valandų, nei jie i tikrųjų buvo dirbź. Todėl teko nebepasitikėti narių s¹˛iningumu ir pavesti įkainoti darb¹ ekspertams, panaiai kaip lombarduose. Tačiau ie ekspertai, ma˛ai nusimanydami apie R. Owen’o teorij¹, įkainodavo jiems atnetus daiktus pinigais, o paskui pervesdavo į darbo pinigus. Ties¹ sakant, kitaip jie ir negalėjo pasielgti. Tačiau dėl tokios tvarkos R. Owen’o sistema buvo apversta auktyn kojomis, nes čia jau nebe darbas buvo produktų vertės matas, o prieingai, piniginė produktų vertė lemdavo darbo vertź.

Antra, į bendrovź įsitraukė naujų narių, ne tokių altruistų, kaip pirmieji jos nariai. ie gudrūs ˛monės į bir˛¹ atnedavo pačias nepaklausiausias prekes, kurių niekur kitur negalėjo parduoti, o pagal darbo pinigų kvitus pasirinkdavo tai, k¹, kitų s¹˛iningai įkainot¹, vėliau būtų galima naudingai parduoti rinkoje u˛ tikrus pinigus. Nieko nuostabaus, kad netrukus parduotuvėje liko tik „griozdai“. i bir˛a bankrutavo, ir R. Owen’as turėjo i savo lėų atlyginti nuostolius.

Nuo R. Owen’o prasideda ir kitas darbininkų klasės judėjimas, kuriam buvo lemta didelė ateitis, – profs¹jungų judėjimas. 1833–1834 m. jis vadovavo mėginimui įkurti pirm¹j¹ visuotinź nacionalinź profesinź s¹jung¹, kuri vienijo iki pusės milijono narių – tais laikais tai buvo mil˛inikas skaičius. Tačiau dėl organizacijos netobulumo, lėų stokos, vyriausybės remiamų alininkų pasiprieinimo i s¹junga per por¹ metų taip pat iiro.

Skirtingai nei Ch. Fourier, R. Owen’as pasisakė prie privači¹ nuosavybź ir buvo pinigų prieininkas. Jis siūlė pinigus pakeisti į kvitus, kurių turėtojas gali gauti prekių proporcingai darbo ekvivalentui. Po R. Owen’o ikeltos teisingų darbo mainų bir˛os idėjos, tokių bir˛ų kūrėsi ir daugiau, bet visos jos veikė trumpai. Taigi praktinis bandymas „organizuoti teisingus mainus“ ir įvesti „darbo pinigus“ nebuvo sėkmingas.

Kaip pa˛ymi A. Anikin’as, humanistinis entuziazmas ir dalykikumas, kurių puikus derinys buvo būdingas R. Owen’ui jaunystėje bei brandos metais ir patraukdavo jo pusėn ˛mones, i dalies u˛leido viet¹ įkyriam kalbų ir minčių vienodumui. Paskutiniais gyvenimo metais R. Owen’as susi˛avėjo spiritizmu, buvo linkźs į mistik¹.

Po 1934 m. R. Owen’as visuomenės gyvenime nebevaidino didelio vaidmens, nors ir toliau daug raė – kaip tik iuo laikotarpiu gimė Knyga apie nauj¹ moralų pasaulį (1836 m.), kurioje jis deklaravo es¹s socializmo idėjų alininkas ir siūlė kurti darbo bendruomenes kooperacijos pagrindais, kurios turėtų apimti vis¹ visuomenź, aktyviai bendradarbiavo ˛urnale Krizė, dalyvavo organizuojant dar vien¹ bendruomenź ir nenuilsdamas propagavo savo pa˛iūras. Tačiau jo pasekėjai galiausiai sudarė siaur¹ sekt¹, kuri neretai laikydavosi gana reakcingų pa˛iūrų.

1858 metų rudenį R. Owen’as, būdamas 87 metų am˛iaus, nuvyko į Liverpulį ir mitingo tribūnoje pasijuto blogai. Kelias dienas pagulėjźs, jis staiga nusprendė vykti į savo gimt¹jį miest¹ Niutaun¹, kuriame nebuvo lankźsis nuo vaikystės. Ten jis ir mirė 1858 metų lapkričio mėnesį.

Ekonomikos teorija. Kalbant apie klasikinės politinės ekonomijos kritik¹, svarbu tai, kad R. Owen’as pirmasis i klasikinės mokyklos principų padarė antikapitalistines ivadas. Beje, i klasikinės politinės ekonomijos R. Owen’as ėmė tik tai, ko reikėjo jo sistemai, ir ignoravo ar net tiesiogiai atmesdavo daug k¹ kita. Savo ratuose ekonominius klausimus jis aptarė tik prabėgomis, specialiai jų negvildeno. R. Owen’as niekada nebuvo i tiesų originalus, o juo labiau lankstus m¹stytojas. Net ir labiausiai norėdamas nepavadintum jo ekonomistu-teoretiku. R. Owen’as buvo praktikas, ekonomikos novatorius, tarnavźs pagrindinei savo idėjai – sukurti socialinź aplink¹, kuri¹, jo nuomone, sudaro auklėjimas, įstatymų leidyba ir s¹moningas pavienių asmenų veikimas, bei savo ekonomines idėjas, kaip minėta, mėginźs taikyti gyvenime.

R. Owen’o, kaip vėliau ir socialistų-rikardininkų, ekonominių pa˛iūrų pagrind¹ sudarė i D. Ricardo perimta darbinė vertės teorija: darbas yra vertės kūrėjas ir matas; prekės turi būti mainomos pagal darb¹. Tačiau, kitaip nei pastarieji, R. Owen’as, turto altiniu paskelbźs fizinį darb¹ ir laikźsis nuomonės, kad vertės matas yra ne individualus darbas, o darbas apskritai, apskaičiuojamas kaip vidutinis darbas, manė, kad egzistuojančioje visuomenėje i teorija negali būti įgyvendinta, vertės dėsnis neveikia. Skirtingai nei D. Ricardo, jis nesutiko su teiginiu, kad prekės vertė apima ir peln¹, bei manė, kad faktikai kapitalizmo s¹lygomis mainai pagal darb¹ nevyksta. Juk būtent pelno atsiradimo neteisingumas, R. Owen’o nuomone, yra tikroji darbininkų nuskurdimo ir ekonominių krizių prie˛astis. Jo po˛iūriu, mainai pagal darb¹ reikia, kad darbininkas gauna vis¹ jo pagamintos prekės vertź. Tačiau R. Owen’as pastebėjo, kad jo gyvenamoje visuomenėje i tikrųjų to visai nėra: darbo produktas ne visikai atitenka darbininkui, o paskirstomas darbininkui, kapitalistui ir ˛emdirbiui. Be to, darbininkams tenka tik nedidelė dalis. Tokį darbo produktų paskirstym¹ R. Owen’as laikė neteisingu ir reikalavo reorganizuoti visuomenź, kad ji u˛tikrintų gamintojui viso savo darbo produkto gavim¹, panaikintų peln¹ ir kartu su juo „visus tuos dalykus, kurie pagimdo nor¹ be galo pigiai pirkti ir brangiai parduoti“. Tačiau, norėdamas isiaikinti „teisingo“ vertės dėsnio pa˛eidim¹, R. Owen’as laikėsi idėjų, kurios primena vos ne P. Boisguillebert’o teorij¹: dėl visko kalti pinigai, tik per juos pelnas įsiterpia į visus mainus ir tampa galima tokia anomalija, kaip prekės pardavimas brangiau u˛ jos vertź. Juk, tvirtino R. Owen’as, kapitalizme vertź matuoja ne darbu, o pinigais. Bet pinigai neatspindi tikrojo vertės dyd˛io, yra ne natūralus, o dirbtinis matas, paslepiantis tikr¹sias darbo s¹naudas prekės gamybai, kas veda į tai, kad gaminantis ˛mogus negauna teisingo atlygio bei susiklosto tokia padėtis, kai vieni turtėja, o kiti ˛lunga ir skursta. R. Owen’as raė: „Teisingai suprasti visuomenės interesai reikalauja, kad ˛mogus, gaminantis vertybes, gautų teising¹ ir tvirtai nustatyt¹ jų dalį. Tai galima padaryti tik nustačius toki¹ tvark¹, kuriai esant natūralus vertės matas bus naudojamas praktikai“. Tokiu natūraliu matu, kaip minėta, jis laikė darb¹, darydamas prielaid¹, kad gamybos katai ir yra darbo kiekis, įkūnytas prekėje. Vienų daiktų mainai į kitus turi vykti pagal „jų gamybos katus“, naudojant toki¹ priemonź, kurį atstovaus jų vertei, be to, vertei „realiai ir nekintamai“. R. Owen’o nuomone, „naujasis matas greitai visuomenėje panaikins skurd¹ ir nemokikum¹ suteiks galimybź pama˛u pagerinti visų socialinių grupių gyvenimo s¹lygas“.

Taigi, R. Owen’o nuomone, pinigai – dirbtinis vertės matas, istūmźs natūralų jo mat¹ – darb¹, ir todėl jie turi būti pakeisti darbu, sukuriant vadinamuosius darbo pinigus (labour notes) – kvitus, patvirtinančius, kiek darbo valandų sunaudojo darbuotojas vienos ar kitos prekės gamybai. Po to kai gamintojas pagamins prekź, jis gaus tokį kvit¹, kurį galės pakeisti į kit¹ prekź, pagamint¹ sunaudojus tokį patį darbo kiekį. O jo pagamintos prekės vartotojas taip pat turės sumokėti lygiai tiek pat, nei daugiau, nei ma˛iau. Taip pelnas bus panaikintas. Vis dėlto tenka pripa˛inti, kad atstojančių metalinius pinigus darbo pinigų – R. Owen’o nuomone, „atradimo, svarbesnio u˛ Meksikos ir Peru kasyklų atradim¹“, projektas, įėjźs į jo kolektyvistinź program¹, parodė, kad R. Owen’as nesuprato vertės prigimties. Juk vertės negalima imatuoti tiesioginiai darbo laiku. Jos dydį lemia ne individualios darbo s¹naudos, o visuomenikai būtinos. O R. Owen’o koncepcijoje vertės substancija klaidingai laikomas individualus, o ne visuomenikai būtinas darbas.

Pa˛ymėtina, kad R. Owen’o politinė ekonomija yra labiausiai normatyvinė: visi ekonominiai samprotavimai jam reikalingi tik tam, kad būtų galima pagrįsti jo siūlom¹ priemonź – įvesti darbo vienet¹ kaip vertės mat¹, mainyti prekes pagal į mat¹, atsisakyti pinigų vartojimo. Tai, R. Owen’o nuomone, isprźs sunkiausias visuomenės ekonomines ir socialines problemas. Juk darbininkas gaus teising¹ atlyginim¹ u˛ savo darb¹. Kadangi darbuotojų gaunamas atlyginimas atitiks tikr¹j¹ prekių vertź, perprodukcija ir ekonominės krizės, sukeliamos nepakankamo darbo masių vartojimo (čia R. Owen’o ir J. de Sismondi nuomonės visikai sutampa), pasidarys neįmanomos. Tokia reforma naudinga toli gra˛u ne vien darbininkams. Ja taip pat turėtų būti suinteresuoti ˛emvald˛iai ir kapitalistai.

R. Owen’o ekonominės pa˛iūros, aiku, būtų nė kiek ne geresnės u˛ smulkiabur˛uazines iliuzijas paalinti kapitalizmo blogybes reformuojant vien cirkuliacijos sfer¹, ypač panaikinant pinigus, jei ios nebūtų susijusios su jo planu radikaliai pertvarkyti visuomenź, kartu ir jos gamybinius santykius. Pasirodo, teisingi mainai pagal darbinź vertź reikalauja likviduoti kapitalistinź sistem¹! Tik būsimoje visuomenėje be privatinės nuosavybės, kuri ˛alinga visiems, taip pat ir turtingiesiems, darbininkas atiduos savo darb¹ „pagal vis¹ vertź“. Tuomet inyksta kapitalistų ir ˛emvald˛ių klausimas. ie laimi i visuomenės pertvarkymo ne kaip kapitalistai ir ˛emvald˛iai, o kaip ˛monės.

Kaip matėme, C. de Saint-Simon’o ir Ch. Fourier sistemos nebuvo iki galo socialistinės. Jų būsimojoje visuomenėje likdavo vienaip ar kitaip apribota privatinė nuosavybė ir kapitalistai, viena ar kita forma turintys gamybos priemones ir gaunantys pajamų i kapitalo. R. Owen’o sistema yra ne tik nuosekliai socialistinė, bet ir numato antr¹j¹ fazź, kurioje bus visikai likviduota privatinė nuosavybė ir net visokie klasiniai skirtumai, o darbas bus privalomas visiems ir, iaugus gamybinėms jėgoms, bus skirstoma pagal poreikius. R. Owen’o utopija visikai neturi religinio ir mistinio atspalvio. Jai būdingas tam tikras realizmas, kartais net dalykikas prakticizmas. R. Owen’as neabejojo, kad kapitalistų klasė i esmės yra inaudotojika ir kad reikia visikai likviduoti privatinź nuosavybź, kurios vyravimas, jo nuomone, „buvo ir yra ˛monių patiriamų daugybės neteisybių, nusikaltimų ir bėdų“ svarbiausia prie˛astis, o mainos, kurios galėtų būti ˛monijos „did˛iausias geradaris“ tampa dirbančių „did˛iausiu prakeiksmu“, imetančiu juos u˛ įmonės vartų. Remdamasis fabrikų sistema, jis daug aikiau matė, kokiais konkrečiais būdais galima pasiekti tokį darbo naumo augim¹, kuris leistų sukurti tikr¹jį gausum¹ ir skirstyti pagal poreikius. Todėl neatsitiktinai R. Owen’as nepritarė ir T. Malthus’o gyventojų skaičiaus teorijai, kuri¹ mėgindamas paneigti, skaitiniais pavyzd˛iais įrodinėjo, kad gamybinių jėgų augimas gerokai virijo gyventojų skaičiaus augim¹, o skurdo prie˛astis yra visai ne maisto produktų trūkumas ar gyventojų skaičiaus augimas, o neteisingas paskirstymas. R. Owen’as raė, kad „teisingai vadovaujant fiziniam darbui Did˛ioji Britanija ir nuo jos priklausomos alys gali suteikti pragyvenimo lėas be galo augančiam gyventojų skaičiui, be to, didindamos naud¹ visiems gyventojams“.

R. Owen’as buvo įsitikinźs „bet kokio prievartinio perversmo“ netikslingumu. Jis pa˛ymėjo, kad vadovaujančia jėga „neivengiami pereinant i melo į ties¹“, t. y. revoliucijos „˛monijos s¹monėje ir įpročiuose“ procese, pirmiausia turi tapti „esamos vyriausybės“ ir jų „pereinamosios tvarkos“. Jis manė, kad „neteisinga visuomeninė santvarka“ bus pakeista „pama˛u, taikiai ir imintingai“ bei su s¹lyga, kad bus įgyvendinami „moksliniai pradai“. Pavyzd˛iui, buvo siūloma pama˛u supirkti ˛emź „rinkos kaina i tų, kurie nori j¹ parduoti, ir taip ateityje j¹ paversti visuomenine nuosavybe tam, kad ji būtų vienintelis valstybinių pajamų altinis“, ir pan.

R. Owen’o sistemoje visuomenės l¹stelė yra nedidelė kooperatinė bendruomenė – „savarankika gyvenvietė“, kurioje gyventų nuo 500 iki 3000 ˛monių. Bendruomenėse visikai nėra privatinės nuosavybės ir klasių. Joje veikia principas: i kiekvieno – pagal sugebėjimus, kiekvienam – pagal darb¹. Vienintelis skirtumas, dėl kurio gali susidaryti tam tikra darbo ir pasiskirstymo nelygybė – tai „am˛iaus ir patirties skirtumas“. R. Owen’o manymu, būtina darb¹ organizuoti taip, kad u˛siėmim¹ ˛emdirbyste nuolat keistų pramoninė veikla. R. Owen’as daug dėmesio teikė ˛mogaus formavimui, visapusiam jaunimo auklėjimui, o psichologijos kitim¹ siejo pirmiausia su materialiniais veiksniais – turto augimu ir poreikių patenkinimo gerėjimu.

Pagal tokių bendruomenių įvaizdį, R. Owen’as mėgino pavaizduoti ir vis¹ visuomenź, vienijanči¹ daug tokių pirminių l¹stelių – „savarankikų gyvenviečių“. Jos sukūrimas federaciniais principais apimant vis¹ ˇemės rutulį turėjo u˛trukti ne ilgiau kaip 10 metų. Čia vėl gi pasitikima „protingos vyriausybės“ pastangomis u˛tikrinti atitinkamas „protingas s¹lygas“. Tokioms s¹lygoms (jas R. Owen’as susistemino vadinamosios Racionalios konstitucijos 26 įstatymuose) buvo priskirta:

platus mainų naudojimas asociacijose, rankų darbo pakeitimui įvairiose sferose, taip pat namų ūkyje;

darbo pavertimas vieninteliu vertės matu;

pinigai turi įgauti toki¹ savo vidinź vertź, kad ji taptų „daug ma˛esnė u˛ gele˛ies ir plieno vertź“;

turto gausumo u˛tikrinimas po to, kai ˛monija sunaikins metalinius pinigus ir pakeis juos „nacionaliniais pinigais“ – darbo bonais;

gyventojų vietimo įvairių metodų, ypač periodinės spaudos, naudojimas;

„beprasmės privačios nuosavybės“, vadinasi, ir pelno likvidavimas dėl gamintojų ryių be tarpininkų ir kt.

R. Owen’o Racionalioje konstitucijoje randame ir tokių nuostatų, kurios neprarado savo aktualumo ir iandien, kaip:

įstatymu nulemta kiekvieno ˛mogaus teisė ne tik į darb¹, bet ir į isilavinim¹;

visika lyčių lygybė ir bet kokias privilegijas iuo pagrindu atmetanti ˛monių asmeninė laisvė;

negalimumas daryti poveikį kieno nors kito nuomonei ar tikėjimui;

visų ˛monių sujungimas „į vien¹ brolik¹ s¹jung¹ vardan visų gerovės“.

ias bendruomenes sieja platus darbo pasidalijimas, o savitarpio mainai vyksta pagal darbo vertź. iems mainams tam tikra bendruomenių s¹junga ileis specialius popierius – darbo pinigus, aprūpintus prekėmis, esančiomis sandėliuose. R. Owen’o akimis, i naujoji visuomenė turėsianti tam tikr¹ laik¹ koegzistuoti su „sen¹ja visuomene“ ir jos valstybe, mokėti iai mokesčius ir pardavinėti tai visuomenei prekes u˛ paprastus pinigus. Tačiau R. Owen’as nesvarstė labai svarbaus klausimo, kaip i jo bendruomenė gaus pradines gamybos priemones, tarp jų ˛emź. Geriausiu atveju bendruomenės gali pasilikti sau įmonininko pajamas, nes pačios valdys gamyb¹, bet palūkanas teks atiduoti.

Taigi R. Owen’o sistema yra utopika ir todėl kupina prietaravimų bei nenuoseklumų. Bendra to prie˛astis: klasinių santykių nebrandumas kliudė utopistams numatyti tikr¹jį visuomenės pertvarkymo keli¹, kaip jį suprato marksistai. R. Owen’as nekalbėjo apie socialistinės revoliucijos būtinum¹ ir dėsningum¹. Tačiau vis dėlto R. Owen’as buvo artimas darbininkų klasei, o to negalima pasakyti apie prancūzų socialistus-utopistus. Vienu metu (XIX a. ketvirtajame deimtmetyje) owenizmas net buvo darbininkų judėjimo vėliava, o pats R. Owen’as turėjo didelį poveikį visuomeninės minties plėtrai Anglijoje, Rusijoje ir kitose alyse.

6.2.5. Socialistų – rikardininkų ekonominės nuostatos

Etinė kapitalizmo kritika pirmiausia buvo grind˛iama D. Ricardo darbine vertės teorija. Pripa˛indami peln¹ atskaitymu i darbo produkto, nei A. Smith’as, nei D. Ricardo vis dėlto neabejojo jo teisingumu: jiems tai buvo pajamos, atspindinčios kapitalo kaip gamybos veiksnio vaidmenį. Radikaliems D. Ricardo pasekėjams, kategorikai atmetusiems kapitalo produktyvumo idėj¹, tokia pozicija atrodė nenuosekli: darbo produktas turi visikai priklausyti jo sukūrėjams – dirbantiesiems. Juk, kadangi turt¹, t. y. vertź, sukuria tik darbas, kapitalas neturi jokių teisių jį pasisavinti. Darbininkas priverstas neatlygintinai atiduoti dalį savo darbo, ko s¹skaita formuojasi kapitalistų pelnas, ˛emvald˛ių renta ir kitos pajamos. Todėl renta, skolinimo procentas, pelnas (daugiau nei u˛mokestis u˛ valdym¹) – visos ios pajamos buvo įvardijamos nedarbinėmis, ir todėl neteisėtomis. ie radikalūs rikardininkai socialistinź visuomenź įsivaizdavo kaip kolektyvinės darbinės nuosavybės visuomenź, kurioje isaugomi rinkos santykiai. Tokia sistema, jų nuomone, būtų stabili, nes nelygūs darbo ir kapitalo mainai įtvirtina turtinź nelygybź, kuri, savo ruo˛tu, ir daro darb¹ priklausom¹ nuo kapitalo.

ios idėjos buvo iplėtotos daugelio autorių, kurie pamėgino apm¹styti i naujo klasikinės mokyklos mokym¹ ieinant i dirbančiųjų interesų pozicijų. Laikui bėgant juos s¹lygikai sujungė į vien¹ grupź ir pradėjo vadinti socialistais-rikardininkais. (į termin¹ pirmasis 1899 m. pasiūlė H. S. Foxwell’as austrų ekonomisto C. Menger’io knygos įvade). ˇymiausi i jų buvo W. Thompson’as (1785–1833 m.), T. Hodgskin’as (1787–1869 m.), J. Gray’us (1798–1850 m.) ir J. F. Bray’us (1809–1895 m.). Kaip raė F. Engels’as, visi ie autoriai darė socialistines ivadas „[] kartais taip atriai ir ry˛tingai, kad i literatūra [] liko nepralenkta iki Kapitalo pasirodymo“. Kita vertus, kaip vaizd˛iai pa˛ymėjo G. Myrdal’is, labiau stebina ne tai, kad visi ie autoriai, kaip ir K. Marx’as, savo samprotavimus pradėjź nuo rikardinės darbinės vertės teorijos formuluotės, i rikardinės sistemos padarė socialistines ivadas, bet tai, kad pats D. Ricardo to nepadarė. Tačiau jei kapitalizmo ir klasikinės politinės ekonomijos kritika bei tvirtas tikėjimas, kad socializmas neivengiamai pakeis kapitalizm¹, jungia visus iuos autorius, tai jų pozityvinės programos i esmės skyrėsi savo klasiniu po˛iūriu ir socialiniu idealu.

Airių ˛emvaldys ir komersantas William’as Thompson’as buvo kilźs i Anglijos visuomenės auktųjų sluoksnių (lendlordų). Jis gavo ger¹ pagal tuos laikus isilavinim¹. Jau suaugźs W. Thompson’as susipa˛ino su R. Owen’o idėjomis ir tapo kartu jų alininku. Būtent per jį R. Owen’o idėjos paveikė K. Marx’¹. Fundamentalios ˛inios ir puikus talentas i karto leido jam tapti svarbiausiu owenizmo judėjimo teoretiku, suteikusiu jam teorinį – ekonominį pagrind¹, o savo nema˛¹ turt¹ W. Thompson’as panaudojo gamintojų kooperatinių asociacijų propagandai ir organizavimui.

W. Thompson’o pa˛iūrų sistema buvo grind˛iama trimis teoriniais altiniais: J. Bentham’o utilitarine filosofija, D. Ricardo politine ekonomija ir W. Owen’o utopiniu socializmu. W. Thompson’o metodologija buvo paremta utilitarizmo koncepcijos kritiniu perdirbimu. Jei J. Bentham’as visuomenės tikslu įvardijo did˛iausio ˛monių skaičiaus naudos (laimės) maksimizavim¹, tuo pat metu manydamas, kad pavienių asmenų interesai yra vieninteliai realūs interesai, tai W. Thompson’as savo darbe Turto paskirstymo principų, labiausiai prisidedančių prie ˛mogikosios laimės, tyrimas (1824 m.) atmetė egoizmo princip¹.

Ikėlźs sau u˛davinį rasti visuomenės organizacij¹, kuri leistų įgyvendinti į utilitarinį princip¹, W. Thompson’as savo darbuose, tarp kurių reikia dar paminėti veikal¹ Atlygintas darbas (1839 m.), buvo itikimas normatyvinei politinei ekonomijai, kurios sistemoje lemiam¹ vaidmenį atlieka ieitinis principas, ieitinė koncepcija. W. Thompson’ui pagrindine tapo D. Ricardo darbinė vertės teorija. Visa tolesnė W. Thompson’o kategorijų sistema buvo kuriama pagal į princip¹ naudojantis grie˛tu dedukciniu metodu. Nuorodos į konkrečius pavyzd˛ius jam buvo tik iliustracija.

W. Thompson’as sekė vienu i klasikinės ekonomikos teorijos tradicijos variantų, interpretuodamas rent¹ ir procent¹ (palūkanas) kaip iskaičiavim¹ i darbo produkto, bet, kitaip nei klasikai, iuos iskaičiavimus jis apibūdino kaip neteisingus.

W. Thompson’o mokymas apie vertź irgi aikiai rodė, kad i esmės jis liko klasikinės politinės ekonomijos pozicijose. Kaip ir jos atstovai, W. Thompson’as tapatino prekių mainus su mainais veikla, neatsi˛velgdamas į visuomeninės formos specifik¹. Artimas A. Smith’ui buvo ir jo natūralių mainų, kaip laisvų ir ekvivalentikų, supratimas. Tiesa, W. Thompson’as, skirtingai nuo A. Smith’o, ekvivalentikumu laikė u˛tikrinim¹ darbininkui viso jo darbo produkto. Darbo ir kapitalo mainai tokiu būdu jau priskiriami prie neekvivalentikų mainų, o juos pagimdanti monopolija kapitalui kritikuojama kartu su feodalinėmis privilegijomis.

Tačiau ilikdamas klasikinės politinės ekonomijos metodologinėse pozicijose, W. Thompson’as sugebėjo darbinź vertės teorij¹ toliau plėtoti daugeliu krypčių. Pirma, jau A. Smith’as kalbėjo apie skirtum¹ tarp paprasto ir sudėtingo darbo. Tačiau klasikai lygino konkretų paprast¹ darb¹ su konkrečiu sudėtingu darbu. O W. Thompson’as pirm¹ kart¹ politinėje ekonomijoje visas sudėtingo darbo rūis suvedė į visuomenikai būtin¹ paprast¹ darb¹.

Antra, W. Thompson’as pabrė˛ė, kad vertės pagrindas yra ne paprastas darbo laikas, o visuomenikai būtinas darbo laikas, t. y. „darbas, vidutinikai sunaudojamas prekei“ esant vidutinei gamintojo kvalifikacijai. Prieingu atveju, W. Thompson’o ˛od˛iais tariant, įsivyrautų prekių vertės (kainos) augimo tendencija, gamintojams taptų naudinga dirbti blogiau, ir darbo naumas pradėtų progresyviai ma˛ėti. Tokiu būdu, jis suprato t¹ svarbiausi¹ darbinės vertės teorijos aspekt¹ į kurį neatkreipė dėmesio kiti socialistai-rikardininkai, buvź mainų sferos pertvarkymo įdiegiant darbinius pinigus alininkai, o būtent – prekių gamintojų darbo visuomeninį pobūdį.

W. Thompson’o mokymas apie kapital¹ – pagrindinis jo pa˛iūrų takas, kur jis atskleid˛ia neteisingų darbininko ir kapitalisto mainų „paslaptį“. W. Thompson’as, laikydamasis kapitalo natūralaus-daiktinio apibūdinimo kaip sukaupto darbo, sudaiktinto gamybos priemonėse, nuostatos, vis dėlto taikliai nurodė io darbo specifinź savybź – būti pelno gavimo altiniu.

W. Thompson’as tvirtai neigė kapitalo kaip tokio vertinį produktyvum¹, teigdamas, kad „ˇaliavinės med˛iagos, pastatai, mainos, darbo u˛mokestis nieko negali pridėti prie savo pačių vertės. Pridedamoji vertė gaunama tik i darbo“. i ivada, netiesiogiai figūravusi jau D. Ricardo veikaluose, W. Thompson’ui tapo pagrindu tiriant kapitalistinź eksploatacij¹. Pirmiausia jis pamėgino nustatyti reali¹ kapitalo dalį visuomeniniame produkte, jo dalyvavimo gamyboje mastus. W. Thompson’as padarė ivad¹, kad kaupiamo, kapitalizuojamo produkto dalis gana nedidelė (jo skaičiavimais – 3/40) lyginant su visuomenės bendruoju produktu. Todėl kapitalo savininkai pretenduoja į pajamų dalį, visikai neproporcing¹ paties kapitalo atkūrimo (reprodukcijos) tikriesiems poreikiams.

Toliau W. Thompson’as analizavo kapitalistinź gamyb¹ ir paskirstym¹. io mokslininko po˛iūris buvo naujas dėl to, kad jis atkreipė dėmesį ne tik į kapitalo kaupim¹, bet ir į patį tautos metinio produkto paskirstymo proces¹. Kapitalo kaupimas, arba „tikrasis kaupimas“, kaip jį vadino W. Thompson’as, sudaro tik vien¹ io proceso dalį. Tačiau is „tikrasis kaupimas“ atlieka visikai neadekvatų jo kiekybinei daliai vaidmenį pačiame paskirstymo procese: vykdamas pelno, t. y. atskaitymų i darbininko darbo, s¹skaita, jis kitame reprodukcijos cikle priverčia „savanorikai“ sutikti su tokiomis priėjimo prie darbo įrankių s¹lygomis, kurios verčia neatlygintinai atiduoti didelź darbo produkto dalį. Kaip pastebėjo W. Thompson’as, „Vienintelė prekė, kuri¹ darbininkas gali pasiūlyti [] vėl gi yra didelė jo darbo dalis“.

Toliau kyla klausimas, kaip galima imatuoti produkto dalį, kuri¹ i darbininkų atima kapitalo savininkai? W. Thompson’as teigė, kad „Galimi du matai nustatyti io atskaitymo vertź: darbininko matas ir kapitalisto matas“. Pagal darbininko mat¹, atspindintį natūrali¹, atitinkanči¹ pačios gamybos poreikius proporcij¹, numatoma, kad „atskaitymas gali padengti tik vartojamų med˛iagų vertź ir pagrindinio kapitalo amortizacij¹“ pridedant nedidelį, lygų meistrikiausių darbininkų darbo u˛mokesčiui, atlyginim¹ kapitalistui kaip darbinio proceso organizatoriui. O, kaip teigė W. Thompson’as, „Kapitalisto matas, prieingai, apimtų vis¹ vertės prieaugį, kurį sukuria tam tikras darbo kiekis dėl mainų ir kitokio kapitalo naudojimo. Visa i pridedamoji vertė (iskirta mano – Aut. pastaba) turėtų tekti kapitalistui“. (Beje, W. Thompson’as pirmasis pavartojo termin¹ pridedamoji vertė, vėliau tapusį pagrindine K. Marx’o teorijos samprata). W. Thompson’o teorijoje darbininko matas ir kapitalisto matas yra ne paprasčiausios psichologinės kategorijos, ireikiančios pagrindinius ių klasių atstovų poreikius. Tai yra visuomenės natūralios ir nenatūralios būklės normos. W. Thompson’as konkrečiais pavyzd˛iais parodė, kad iskyrus tuos atvejus, kai darbo jėgos atrėjantis trūkumas stiprina kapitalistų tarpusavio konkurencij¹, pastarieji „jėga paalino nedidelį konkurencijos tarp jų ir skurd˛ių likutį [] ir nustatė, kad jie patys sprźs jų konkurentų apmokėjimo klausim¹“.

W. Thompson’as į „neekonominių“ veiksnių analizź dr¹siai įtraukė darbo u˛mokesčio apribojimus įstatymais. Pastebėtina, kad A. Smith’as taip pat buvo atkreipźs dėmesį į darbo pardavėjų nelygiateisź padėtį konkurentinėje kovoje. Bet tai, k¹ A. Smith’as nagrinėjo kaip apgailėtin¹ anomalij¹, trukdanči¹ pasireikti kapitalistinės visuomenės pranaumams, W. Thompson’as įvardijo kaip būding¹, esminį kapitalistinės sistemos bruo˛¹, kuris negali būti paalintas jos rėmuose.

Tačiau W. Thompson’as nepasitenkino nustatźs eksploatacijos fakt¹. Jis pamėgino parodyti neteisingos, nenatūralios kapitalistinės nuosavybės santvarkos padarinius. Darbo u˛mokesčio suma˛ėjimas iki minimumo lemia tai, kad darbininkas netenka suinteresuotumo darbu. Dėl to suma˛ėja darbo naumas ir produktų kokybė. W. Thompson’as net suformulavo progresyviai ma˛ėjančio darbo naumo krintant darbo u˛mokesčiui dėsnį: „Kuo ˛emesnis darbo u˛mokestis, tuo ma˛iau tinkamas, net lyginant su darbo u˛mokesčiu, darbas“.

Logikai kyla klausimas, koks turėtų būti darbo apmokėjimo matas, kuris u˛tikrintų did˛iausi¹ jo naum¹ ir lemtų did˛iausi¹ ˛mogik¹j¹ laimź? Alternatyv¹ kapitalistinei gamybos organizacijai W. Thompson’as, kaip ir jo mokytojas R. Owen’as, į˛velgė gamintojų kooperatinėse asociacijose. Jis manė, kad tokiose asociacijose nebus nedirbančių savininkų, todėl darbuotojai gaus vis¹ savo darbo produkt¹, o tai sustiprins jų darbinź motyvacij¹ ir lems didelį darbo naumo augim¹.

Kadangi kooperatyvo sujungtas darbas, W. Thompson’o nuomone, pasi˛ymi didesniu naumu, nei darbas kapitalistinėse įmonėse, tai jau pirmosios gamintojų kooperatinės asociacijos ekonomikai įveiks kapitalistines įmones, istumdamos jas i rinkos. Vieninteliu pavojumi jis laikė politinź vald˛i¹, valstybź, kol jos ilieka turtingųjų klasių rankose. Todėl naujos visuomenės sukūrimo s¹lyga yra ne kapitalistinės nuosavybės ekspropriacija, o politinės vald˛ios u˛grobimas. Kov¹ u˛ politinės vald˛ios perėmim¹ į dirbančiųjų rankas W. Thompson’as siejo su visuotinės rinkimų teisės įtvirtinimu.

W. Thompson’o nuomone, dirbantiesiems pasiekus politinź pergalź, bus pasiekta ir pasaulinė ekonominė pergalė, bet tam prireiks nema˛ai laiko. Todėl jis ikėlė pereinamo laikotarpio i kapitalizmo į kooperatinź santvark¹ teorij¹. Laikotarpiu, kai kooperatinė nuosavybė egzistuos kartu su kapitalistine, W. Thompson’as manymu, socializmo pergalź galima palengvinti, sukūrus s¹lygas, kurioms esant kapitalistai būtų suinteresuoti tźsti savo ūkinź veikl¹. Kapitalo savininkas turėtų gauti kvalifikuoto darbininko atlyginim¹, t. y. pagal darbininko mat¹. Tokia priemonė, W. Thompson’o nuomone, u˛kirstų keli¹ visuomenės gamybinių jėgų vaistymui, kuris neivengiamas pasitraukiant i gamybos sferos kapitalistams, neilaikiusiems kooperatinio darbo konkurencijos. Vadinasi, W. Thompson’as kapitalist¹ traktavo kaip nauding¹ visuomenei gamybos organizatorių.

W. Thompson’as pa˛ymėjo, kad R. Owen’o propaguoto kooperatinės santvarkos modelio įgyvendinimas numano, jog kiekvienas gamintojas suvokia bendr¹ interes¹ kaip sav¹. Tam reikės tokių pokyčių visuomenės s¹monėje, kurie galimi tik tolimoje ateityje. O iki tol neivengiama gamintojo individualaus intereso primato ir bendros nuosavybės kapitalo priepriea. W. Thompson’as į prietaravim¹ siūlė sprźsti taip: isaugant bendr¹ nuosavybź, leid˛iamas faktikas individualus darbo įrankių ir priemonių pasisavinimas, o tais atvejais, kai tai yra negalima, santykiai tarp kolektyvo ir darbuotojo kuriami pagal darbininko mato princip¹. Tokiu atveju ilaikomi trys „natūralūs paskirstymo dėsniai“: grie˛tas savanorikumas, prievartos nebuvimas ir renkantis atskir¹ darbo rūį, ir jo trukmź; u˛tikrinimas, kad darbuotojas gautų vis¹ (įvertinus numatytus atskaitymus kapitalo atkūrimui) darbo produkt¹; laisvi ir savanoriki produktų mainai.

Kitas vienas i socialistų-rikardininkų lyderių buvo jūrų atsargos karininkas bei ˛urnalistas Thomas’as Hodgskin’as. Jis, ko gero, buvo labiausiai socialistikai nusiteikźs ekonomistas i visų autorių, raiusių iki K. Marx’o. Pastarojo daugelio idėjų u˛uomazgas galima rasti T. Hodgskin’o knygose. Pats K. Marx’as bent i dalies yra įvardijźs savo skol¹ T. Hodgskin’ui. Pastarojo mokslininko ˛ymiausi darbai buvo Darbo gynimas nuo kapitalo pretenzijų (1825 m., pasiraytas slapyvard˛iu Darbininkas), Populiari politinė ekonomija (1827 m.) – pirmasis socialistinės ekonomikos teorijos vadovėlis, Nuosavybės natūralios ir dirbtinės teisės (1832 m.). T. Hodgskin’o koncepcijos metodologiniu pagrindu buvo natūralios teisės koncepcija. Tai jį vienija su klasikine politine ekonomija. T. Hodgskin’as, i politinės ekonomijos tyrimo objekto nedviprasmikai ibraukźs vartojim¹, skyrė natūralius įstatymus, susijusius su ˛mogaus nekintama prigimtimi, ir vadinamuosius socialinius reguliatorius, sudarančius ekonominių santykių formas, dirbtinai atnetas į visuomenź ir todėl būtinus valstybinių institucijų – teismų, armijos ir pan. – apsaugos. ie dirbtini reguliatoriai, nustatyti prievartiniu būdu ir palaikomi valdančiųjų klasių, patys savaime subjektyvūs. Todėl jie T. Hodgskin’o nuomone, nėra mokslo objektas. Politinės ekonomijos objektas yra tik natūralūs įstatymai. Dirbtinės formos turi dominti mokslinink¹ tik tada, kai jie trukdo įgyvendinti iuos vienintelius teisingus įstatymus.

T. Hodgskin’as ˛monijos istorinź raid¹ nagrinėjo kaip istorijos prad˛ioje grubiai pa˛eistos natūralios (darbinės) teisės palaipsnį atkūrim¹. Visuomenė plėtojasi nuo vergovės į feodalinź priklausomybź ir toliau į samdom¹ darb¹. i raida – nuolatinis darbuotojų lemties lengvėjimas. Kapitalistinius santykius T. Hodgskin’as taip pat nagrinėjo kaip vien¹ i istorikai praeinančių eksploatacijos tipų, pagrįstų prievarta. Tačiau likdamas nuosekliu rikardininku, „natūralias“ ekonomines kategorijas laikė nekintamomis, nesivystančiomis.

T. Hodgskin’o teorinių samprotavimų atramine aimi buvo D. Ricardo darbinė vertės teorija. Mainom¹j¹ vertź (natūrali¹ kain¹) lemia darbo s¹naudos prekės gamybai. Tačiau, pagal T. Hodgskin’¹, jo epochos visuomenėje ji pavirto į socialinź kain¹, smarkiai nukrypstanči¹ nuo vertės darbinio mato. Darbininkas priverstas atiduoti u˛ prekź didesnį darbo kiekį, nei i prekė kainuoja, be to, dalis darbo atiduodama neatlygintinai (kaip kapitalisto pelnas, ˛emvald˛io renta ir kitos nedarbinės pajamos). Todėl visikai neatsitiktinai bet kokius atskaitymus i viso darbo produkto – valstybinius mokesčius, ba˛nytinź deimtinź, ˛emės rent¹, peln¹ – T. Hodgskin’as 1832 m. įvardijo kaip vagystės formas. O io blogio esmė jam – kapitalistinė nuosavybė, atskirianti kapital¹ nuo dirbančiojo.

T. Hodgskin’o ˛ymiausio veikalo Darbo gynimas nuo kapitalo pretenzijų originalumas kaip tik ir susijźs su jo kapitalo traktuote. Teiginys apie kapitalo produktyvum¹ XIX a. trečiajame deimtmetyje tapo pagrindine politinės ekonomijos dogma. D. Ricardo prieininkai – T. Malthus’as, J. B. Say’us – plėtojo gamybos veiksnių teorij¹, o rikardinės teorijos epigonai (tarp jų T. Hodgskin’ui artimai pa˛įstamas J. Mill’is) pama˛u tolo nuo darbinės vertės teorijos. T. Hodgskin’as, pripa˛inźs tik darbo produktyvum¹, savo veikale Darbo gynimas nuo kapitalo pretenzijų panaudojo vis¹ arsenal¹ rikardinės mokyklos teorinių teiginių, siekdamas sutriukinti tezź apie kapitalo produktyvum¹.

Likdamas senose metodologinėse pozicijose, T. Hodgskin’as neigė kapitalo produktyvum¹ ieinant i jo natūralios – daiktinės pusės. Jis suvedė kapital¹ į darb¹. Siekdamas parodyti kapitalo pretenzijų į dalį darbo produkto nepagrįstum¹, T. Hodgskin’as įtraukė, taip pat anksčiau nei K. Marx’as, atskyrim¹ tarp visuminių gamybos materialinių s¹lygų (jo vadintų ekonominiu kapitalu) ir paties kapitalo kaip nuosavybės, verčiančios tokias materialines s¹lygas vyravimo darbui instrumentu, tam tikros formos iraikos. Pagal T. Hodgskin’¹, gamybos materialinė s¹lygos (kapitalas) – ne kas kita kaip darbas: arba sukauptas (kaip dalis, kuri¹ priimta vadinti pagrindiniu kapitalu), arba egzistuojantis (kaip apyvartinio kapitalo dalis). Apyvartinis kapitalas, t. y. darbininkų gyvenimo reikmenų atsargos, kurias kapitalistai sukaupė prie eilinį gamybinį cikl¹, sudaro egzistuojantį darb¹, gaminantį pragyvenimo reikmenis. Pastar¹ja samprata T. Hodgskin’ui pavyko ireikti t¹ apyvartinio kapitalo ypatybź, kad jo atsargos ˛aliavų, med˛iagų, pusfabrikačių ir t. t. forma nuolat atsinaujina. Todėl, atitinkamų darbo produktų gamyba papildant ias atsargas vyksta vienu metu ir lygiagrečiai, sudarydama nematom¹ konvejerį, kuriantį visuomenės metinį produkt¹. T. Hodgskin’o nuomone, kapitalistas įsiterpia tarp i tiesų turinčių vienas kitam poreikį darbuotojų; jis savotikai parazituoja darbo pasidalijimo tarp jų s¹skaita. O pagrindinis kapitalas – tai i tiesų sukauptas kapitalas. Tačiau juk gamybos priemonėse vėl sudaiktinamas yra darbininko, o ne kapitalisto darbas. Tuomet kodėl pelnas atitenka pastarajam? T. Hodgskin’o atsakymas toks: kapitalas „savo savininkui atnea peln¹, ne todėl kad jis buvo sukauptas, o todėl, kad jis yra priemonė įgauti vald˛i¹ darbui“.

T. Hodgskin’as kai kuriais at˛vilgiais pagilino D. Ricardo pateikt¹ kapitalistinių santykių analizź. Pirmiausia tai susijź su darbo u˛mokesčio ir pelno teorija. T. Hodgskin’as, pa˛ymėdamas jų prieingybź bei teigdamas, kad kapitalisto pasisavinamas pelnas yra darbininkų teisės gauti vis¹ savo darbo produkt¹ pa˛eidimas, egzistuojantį darbo u˛mokesčio dydį suvedė į kapitalo viepatavimo fakt¹: „Kapitalistai palieka darbininkams pragyvenimo lėas todėl, kad be darbo jie nieko negali imtis [] o kiekvien¹ darbo produkto atom¹, kuris yra daugiau nei būtinos darbininko pragyvenimo lėos, jie pasiima sau“.

Gana originali T. Hodgskin’o rentos teorija. Jis rentos esmź suvedė į atskaitym¹ i darbuotojo darbo produkto, atsirandantį dėl priklausomybės nuo ˛emės savininko. Be to, T. Hodgskin’as pabrė˛ė asmeninź priklausomybź, isamiai analizuodamas rentos atsiradim¹ vergvaldystės ir feodalizmo s¹lygomis. Jo nuomone, kapitalistinė ˛emės renta – tik iorinės formos, kuria ˛emvaldys ir toliau gauna savo parazitines pajamas, pasikeitimas, o jos pagrind¹ ir toliau sudaro darbuotojo vertimas papildomai dirbti.

T. Hodgskin’o socialinis idealas – visuomenės santvarka, kurioje be jokios prievartinės reglamentacijos laisvai įgyvendinami natūralūs gamybos dėsniai. Įdomu, kad T. Hodgskin’as, ry˛tingai nesutikźs su klasikinės politinės ekonomijos atstovais nuosavybės natūralios teisės klausimais, solidarizavosi su jais nustatant natūralius mainų dėsnius. Jis manė, kad laisvos konkurencijos mechanizmas yra natūralus darbinės vertės reguliatorius, ir todėl nesiūlė jokių priemonių pertvarkyti mainų sfer¹.

T. Hodgskin’o nuomone, pagrindinis socialinės reformos u˛davinys – darbinės nuosavybės apsauga gamybos sferoje. Natūrali nuosavybė naujomis s¹lygomis gali pasireikti tik kaip kolektyvinė nuosavybė. Įmonės kolektyvui priklauso natūrali teisė į vis¹ ios įmonės produkt¹. T. Hodgskin’as manė, kad darbininko dalis gali būti nustatyta pagal rinkos dėsnius. Pagal tuos pačius nieko nevar˛omos laisvos konkurencijos dėsnius turėtų būti kuriami ir santykiai tarp pavienių kolektyvų.

Tačiau did˛iausio populiarumo darbininkijoje sulaukė, vis dėlto ne W. Thompson’o moksliniai traktatai, o atria, pamfletine forma parayti John’o Gray’aus ir John’o F. Bray’aus kūriniai. ie autoriai negali lygintis su W. Thompson’u ir T. Hodgskin’u kapitalizmo kritikos gilumu bei originalumu: jie buvo daugiau propagandininkai, nei tyrėjai. Kaltinimai kapitalizmui jų darbuose isakyti paprasta ir vaizdinga kalba. Chrestomatine tapo J. Gray’aus frazė: „Kiekvienas neproduktyvus visuomenės narys yra tiesioginis mokestis produktyvioms klasėms“.

J. Gray’aus ir J. F. Bray’aus, vėlesniuose savo darbuose palinkusių į P. Proudhon’o pusź, veikaluose mainai buvo nagrinėjami kaip darbo visuomeninio paskirstymo visuotinė ir absoliuti forma. J. Gray’us nuo 14 metų pats sau u˛sidirbo duon¹ ir dar jaunystėje perskaitźs R. Owen’o pamfletus tapo kartu jų alininku bei propagandistu. J. Gray’us, ankstyvuose savo darbuose kėlźs gamintojų kooperavimosi idealus, o vėliau palinkźs monetarinės reformos link, kuri turėtų parūpinti pigių ir lengvai prieinamų pinigų, planavimo kryptį, teigė, kad visuomenei reikia ne gamybos reformos, o mainų reformos. Pagal jį visuomenė dalijama į tris ˛monių kategorijas: produktyvius (darbininkus, sukuriančius visas materialias gėrybes); neproduktyvius, bet naudingus (gydytojus, mokytojus ir pan.); nenaudingus (“nepriklausomos klasės”).

J. Gray’aus nuomone, jo laikų visuomenės pagrindinė blogybė buvo konkurencija ir privilegijuotos prekės – pinigų buvimas. Būtent jie trukdo tikrajai prekių gamintojų lygybei, kuri gali būti įgyvendinta tik grie˛tai laikantis darbinės vertės dėsnio. Ieitimi i tokios padėties buvo laikoma apyvartos sferos reforma, nukreipta į įprastinių prekių ir pinigų sulyginim¹, perėjus prie tiesioginio darbo įvertinimo (apskaitos). Pinigai turi būti pakeisti 1 darbo valandos, 1 darbo dienos ir t. t. banknotais. Tokie darbiniai pinigai, ypač detaliai aptarti pamflete Tikra priemonė prie liaudies vargus (1842 m.), turėjo jų turėtojui suteikti teisź gauti prekių pagal darbinį ekvivalent¹ ir garantuoti grie˛t¹ darbinės vertės dėsnio laikym¹si.

J. Gray’us detalų tokios reformos projekt¹ pirm¹ kart¹ pateikė darbuose Socialinė sistema (1831 m.) ir Traktate apie mainų principus (1831 m.), iėjusiuose kaip vienas did˛iulis veikalas. I esmės tai politinės ekonomijos traktatas, kaip j¹ suprato autorius. Reformos projekto įgyvendinimas turėjo vykti be politinės prievartos, nekeičiant nuosavybės santykių – sukuriant savanorikų pajų pagrindu mainų bank¹, kuris veiktų prekinių-piniginių santykių sferoje. Per savo filialų tinkl¹ bankas turėjo priimti visas pasiūlytas prekes, įvertinti darbo kiekį, sunaudot¹ jų gamybai, ir iduoti atitinkamus kvitus, suteikiančius teisź į bet kuri¹ prekź, esanči¹ sandėlyje, su s¹lyga, kad joje sudaiktintas ekvivalentikas darbo kiekis. J. Gray’us raė: „Jei kapitalistinėje ūkio sistemoje paklausa – gamybos prie˛astis, o pagrindinis prekių gamintojo noras – parduoti j¹, nes įsigijim¹ lemia sunkumas įsigyti pinigus, tai siūlomoje „socialinėje sistemoje“ gamyba – paklausos prie˛astis ir parduoti taip pat lengva, kaip ir nusipirkti dėl to, kad visos prekės sudedamos į vien¹ visuomeninį turto rezervuar¹“.

Tačiau mainų bankas, įvertindamas sunaudoto darbo kiekį, turėtų naudoti visuomenikai pagrįstas jo s¹naudų normas. Tik taip J. Gray’aus siūloma organizacija vykdytų darbo mato ir jo narių vartojimo mato kontrolź. Bet J. Gray nepastebėjo, kad teisingų mainų bankas gali tenkinti savo dalyvių poreikius tik esant tiesioginiam reprodukcijos visuomeninių proporcijų reguliavimui. Rinkos reguliatorių (konkurencij¹) J. Gray’us atmetė, o planinio reguliatoriaus jis taip pat nesiūlė naudoti, nes tai pa˛eistų neribot¹ privataus verslininko savarankikum¹. Jis manė, kad centrinis mainų bankas, „visada turėdamas galimybź nustatyti bet kurios rūies prekės turimas atsargas, visada galėtų i karto pasakyti, kur gamyba turėtų būti spartesnė, kur turėtų likti įprasti tempai ir kur ji turėtų būti lėtinama“. Taigi J. Gray’us matė, kad ūkio reguliavimui i vieningo centro būtina apskaita ir kontrolė, bet tokio reguliavimo priemonių jis nenurodė.

Pastebėtina, kad kadangi socialistai-rikardininkai i principo neigė prievartinius kapitalizmo sistemos pakeitimo būdus, jų kuriamiems bankams teko funkcionuoti stichiko prekinio-piniginio ūkio s¹lygomis. Dėl to bet koks mėginimas daryti poveikį gamybai buvo beviltikas. Prieingai, nuo pirmosios savo egzistavimo minutės bankams teko atlaikyti griaunam¹jį kapitalistinių santykių poveikį. Kalbant K. Marx’o ˛od˛iais, „bankrotai [] prisiėmė ių įstaigų praktinės kritikos vaidmenį“.

Darbininkų klasės specifinius interesus daug geriau ireikė JAV gimźs J. F. Bray’us. Jo darbai, pasirodė XIX a. ketvirtajame deimtmetyje ir sutapo su čartistų judėjimo pakilimu. J. F. Bray’us savo atliktoje visuomenės struktūros analizėje neapsiribojo produktyvių klasių iskyrimu, o vis¹ dėmesį sutelkė į darbininkų klasź kaip pagrindinį visuomeninio turto kūrėj¹. Kaip paplitusį neekvivalentikų mainų pavyzdį jis iskyrė darbo ir kapitalo mainus, teigdamas, kad ie kapitalisto ir darbininko mainai – „ne kas kita, kaip į˛ūlus, nors ir teisėtas plėimas“.

J. F. Bray’us knygoje Neteisybės darbo at˛vilgiu ir priemonės jų panaikinimui (1939 m.) pateikė puikų kapitalistinės „lygybės“ pavyzdį, teigdamas: „Kokia teisių lygybė galima tarp gamintojų ir asmenų, kuriuos jie ilaiko? Čia nėra teikiamų ir gaunamų paslaugų lygybės: viena pusė duoda visk¹, o kita visk¹ ima, ir tame įkūnyta visos nelygybės esmė ir dvasia“. J. F. Bray’us raė, kad teisių lygybės formalus nustatymas yra niekas, jei nebus likviduota bur˛uazijos klasės monopolija privačiai nuosavybei: „Vanagas – lupikautojas tokiu ir lieka neatsi˛velgiant į tai, vadinamas jis monarchistu ar respublikonu“. Tačiau kadangi J. F. Bray’us neį˛velgė, kad politinė kova gali tapti visuomenės socialinių pertvarkymų priemonė, jis neigiamai ˛iūrėjo į čartistų judėjim¹ ir net į gimstantį tredjunionizm¹.

XIX a. ketvirtajame deimtmetyje i esmės pasikeitė rikardinio socializmo programa. Tai atsispindėjo ir J. F. Bray’aus visuomenės pertvarkymo projektuose. Juose pabrė˛iami jau ne amatininkai, o proletariatas. Darbininkai skirtingai nuo smulkiųjų amatininkų neturi gamybos priemonių. Kad galėtų pasinaudoti teisingų mainų banko paslaugomis, smulkiam gamintojui u˛tenka ten atneti pagamint¹ prekź. O darbinink¹ būtina avansuoti. J. F. Bray’aus nuomone, tokiu avansu turi būti banknotai, kurių padengimu yra būsima produkcija. Darbininkai turėtų organizuotis į bendrijas, kurios ileisdamos banknotus (darbo pinigus) įsigytų būtinas gamybos priemones. Tokiu būdu J. F. Bray’us ateities gamyb¹ įsivaizdavo kaip stambių (nuo 100 iki 1000 ˛monių) kooperatyvų, per teisingų mainų bank¹ vykdančių tarpusavio mainus, sistem¹. J. F. Bray’aus nuomone, tokių darbininkų akcinių bendrovių sukūrimas būtų labai svarbus ˛mones rengiant pereiti į socializm¹.

6.2.6. Agrarinis socializmas. H. George’o idėjos

Gyvenimo kelias. 1879 m. pogrindis ekonomikos moksle įgijo atstov¹ i Amerikos, barzdot¹, gerairdį, paėlusiai savimi pasitikintį ˛mogų, kuris pasakė, kad „[] tokia politinė ekonomija, [] kokios moko dabar, yra beviltika ir demobilizuojanti. Tačiau taip yra todėl, kad ji iki iol pa˛eminta ir supančiota; klaidingai dėstomi jos teiginiai; nepaisoma loginės darnos; jos tariami ˛od˛iai įstringa galugerklyje, o protestai prie neteisybź virsta tos neteisybės pagrindimu“. is ˛mogus, savo biografija (atsi˛velgiant į visikai skirting¹ laikotarpį ir gyvenam¹j¹ viet¹) ka˛kuo priminźs P. Proudhon’¹, buvo Henry George’as (1839–1897 m.) – smulkaus valdininko sūnus, anksti pradėjźs darbinź veikl¹ ir niekada i tikrųjų nepriklausźs gerai u˛dirbančiųjų klasei, kuri jo gyvenamuoju laikotarpiu jau buvo susiformavusi ir sparčiai plėtojosi. Jis savo gyvenime ragavo visko: buvo keliautojas, aukso iekotojas, samdomas darbininkas, jūreivis, raid˛ių rinkėjas, ˛urnalistas, valstybės tarnautojas (čia H. George’¹ „įtaisė“ jo draugas gubernatorius Irving’as), dėstytojas, nors niekada nelankė koled˛o. eimyninis gyvenimas klostėsi taip pat nei iaip, nei taip – labai pasitikėdamas savimi, bet ivargintas depresijos, jis vedė Annie Fox, paprast¹, nepatyrusi¹, tik nuo mokyklos suolo pakilusi¹ jaunutź mergin¹.

Dirbdamas valstybės tarnautoju – dujų skaitiklių inspektoriumi, H. George’as pradėjo skaityti did˛iųjų ekonomistų veikalus, ir, jau būdamas vietinis autoritetas, aikiai suformulavo, kas jį labiausiai domina. Kaip ir K. Marx’as, jis rėmėsi D. Ricardo ekonomikos teorija iekodamas teorinio savo doktrinos pagrindo, bet, kitaip nei K. Marx’as į pagrind¹ rado D. Ricardo rentos, o ne vertės teorijoje. Nors abu – K. Marx’as ir H. George’as – i D. Ricardo teorijų priėjo drastikų ivadų, visais kitais at˛vilgiais jų doktrinos labai skyrėsi. H. George’as nepabrė˛ė klasių kovos ir nekėlė tikslo nuversti ekonominź tvark¹, pagrįst¹ privači¹ja verslininkyste. Jis nedarė jokių iimčių nedarbo pajamoms, iskyrus rent¹, ir pareikė, kad konkurencija yra pageidaujama. H. George’as neįsivaizdavo perėjimo į bendr¹ gamybos priemonių nuosavybź, iskyrus tokias natūralias monopolijas kaip vieasis transportas ir komunalinės paslaugos. Jis nepakentė opozicijos laisvai prekybai, todėl j¹ gindamas paraė vis¹ knyg¹. H. George’as apeliavo ne į istorines jėgas, bet į socialinį teisingum¹, natūralias teises ir krikčionik¹jį mokym¹.

Tačiau H. George’ui labai reikėjo laiko studijuoti, rayti bei skaityti paskaitas darbo ˛monėms apie J. S. Mill’io idėjas. (Įdomu, kad pastarasis yra isakźs pagiriam¹jį atsiliepim¹ apie H. George’o laik¹ Kinų klausimu, ispausdint¹ New York Tribune). Tiesa, kai Kalifornijos universitetas įkūrė politinės ekonomijos katedr¹, buvo plačiai svarstyta ir H. George’o kandidatūra į katedros profesoriaus viet¹. Bet tam reikėjo perskaityti paskait¹ dėstytojų ir studentų auditorijai. H. George’as joje teigė: „Studijuoti politinź ekonomij¹ nereikia nei specialių ˛inių, nei did˛iulės bibliotekos, nei brangios laboratorijos. Jums nereikia naudotis net vadovėliais ir klausytis dėstytojų, pakanka, kad imtumėt m¹styti“. Turbūt suprantama, kad tai buvo jo universitetinės karjeros prad˛ia ir pabaiga. Profesoriaus vietai rado tinkamesnį kandidat¹, o H. George’as grį˛o prie publicistikos. Kaip tik tada jis emocingu stiliumi pradėjo rayti Pa˛ang¹ ir skurd¹, ileist¹ 1879 m. iame veikale jis tźsė dar pirmajame savo darbe Mūsų ˛emė ir ˛emės politika (1870 m.) pradėtų nagrinėti klausimų aptarim¹.

Ekonomikos teorija. H. George’as jau veikale Mūsų ˛emė ir ˛emės politika atkreipė dėmesį į ˛emės nuosavybź siejant su ekonominės pa˛angos ir skurdo problema. Knygoje buvo kritikai įvertinta Kalifornijos valstijos politika ˛emėvaldos santykių srityje u˛ nuolaid˛iavim¹ spekuliantams superkant geriausias ˛emes. Tiesa, pačiu ˛emės privačios nuosavybės instituto teisėtumu dar nebuvo abejojama, nors darbe jau buvo galima aptikti teiginį apie natūrali¹ ˛monių teisź į ˛emź ir siūlym¹ įvesti mokesčius u˛ ˛emź ir jos paveldėjim¹. Tolimesnź plėtotź iki pat nuosavybės teisės ˛emei skyrimo visuomenės interesams ir iuo tikslu vieno mokesčio įvedimo būtinumo pripa˛inimo ios idėjos įgavo ˛ymiausiame H. George’o darbe Pa˛anga ir skurdas. H. George’o rėmimasis natūralios ˛mogaus teisės į ˛emź idėja leid˛ia jį priskirti agrarinio socializmo krypčiai, svarbiausiu dalyku visuomenės gerovei kelti laikančiai ˛emź ir jos pavertim¹ visiems prieinama, valstybei j¹ nusavinant. Agrarinio socializmo alininkais taip pat buvo L. Walras’as, Hertzka, F. Oppengeimer’is.

U˛davinys, kurį sau isikėlė H. George’as, apėmė, kaip jis raė, dėsnio, kuris sieja pa˛ang¹ ir skurd¹, t. y. skurdo augim¹ didėjant turtui, o taip pat pramoninių ciklų paaikinim¹ ir remiantis tuo – būdo ivaduoti visuomenź nuo „socialinių ligų“ radim¹. Jis atriai kritikavo darbo u˛mokesčio fondo teorij¹ ir kaip padarinį – T. Malthus’o pozicij¹, tuo pat metu nuo socialinės kritikos ugnies apsaugodamas kapitalistus. H. George’ui pelno nuo kapitalo egzistavimas buvo toks pat natūralus ir teisingas, kaip ir gamtos dėsniai. I čia buvo daroma ivada, kad darbas ir kapitalas – ne antagonistai, o tarpusavyje susijusios ir viena kit¹ lemiančios gamybos jėgos, o pajamos i kapitalo (procentas) ir darbo (darbo u˛mokestis), pasak jo, visada siekia susilyginti ir negali keistis prieinga kryptimi. H. George’o nuomone, antagonizmas egzistuoja ne tarp kapitalo ir darbo, kurie yra tos pačios jėgos – ˛mogaus pastangų dvi iraikos, o tarp solidarių veiksnių darbo ir kapitalo, viena vertus, ir ˛emės turėjimo nuosavybėje, kita vertus. Be to ekonominė pa˛anga veda tik į io antagonizmo stiprėjim¹. Savo knygoje Pa˛anga ir skurdas H. George’as labiausiai kritikavo ˛mones, kurių pajamos, kartais pasakikai didelės, atsiranda ne i visuomenei teikiamų jų paslaugų, o vien dėl to, kad ka˛kada jiems nusiypsojo laimė įgyti ˛emź geroje vietoje. Tiesa, kad renta, turtindama ˛emės savininkus, didina kapitalistų nesėkmes, pastebėjo dar D. Ricardo. Tačiau H. George’as atkreipė dėmesį, kad renta ireikta neteisybė ne tik atimdavo i kapitalistų s¹˛iningai u˛dirbt¹ jų peln¹, bet ir slėgė paprastų darbininkų pečius. Negana to, jis nustatė, kad ˛emės renta yra ir jo vadinamųjų industrinių „paroksizmų“, kartkartėm iki paaknių sukrečiančių visuomenź, prie˛astis, nes civilizacijai progresuojant, skirtumas tarp turtingųjų ir beturčių didėja, t. y. renta yra visų socialinių blogybių altinis.

Tačiau H. George’o isakyti argumentai nebuvo labai aikūs. Pirmiausia jie buvo grind˛iami teiginiu, kad renta i pat prad˛ių yra tam tikra visuomenės apiplėimo forma. Vadinasi, natūralu, kad ji byloja apie pa˛anga neteisėtai besinaudojantiems ˛emės savininkams augant rentai neteisėtai, darbininkų ir pramoninkų s¹skaita, atitenkanči¹ sukurto produkto dalį. Argumentuodamas i¹ tezź, H. George’as apeliavo į iek tiek modifikuotus D. Ricardo samprotavimus ir teigė, kad rentos dalies augim¹ visuminiame produkte skatina ne tik ma˛iau derlingų ˛emių įtraukimas į apyvart¹, bet ir kiti techninź pa˛ang¹ lydintys pokyčiai, pirmiausia naumo augimas.

Kalbant apie paroksizmus, H. George’o nuomone, kitu ne ma˛iau svarbiu – ypač esant specifinei Amerikos padėčiai – ˛emės rentos augimo veiksniu buvo spekuliacija ˛eme, susijusi su jos vertės augimo lūkesčiais. H. George’as buvo įsitikinźs, kad renta neivengiamai lemia spekuliavim¹ ˛emės kainomis ir galutinź katastrof¹, kuri patrauks paskui save ir likusi¹ kainų sistemos dalį. Juk darbininkų ir kapitalistų konkurencija, teigė H. George’as, nustato tokį palūkanų ir algų dydį, kokį nulemia materialinis darbo ir kapitalo produktyvumas u˛ darb¹ paskutiniame dirbamos ˛emės sklype, kuris jau nebeduoda rentos. ˇemės savininkų monopolis leid˛ia jiems i tikrųjų nustatyti tokias kainas u˛ ˛emės naudojim¹si, kurios yra auktesnės u˛ ias minimalias pajamas. Tokiu būdu ˛emės renta gali augti be galo. Be to, H. George’as pa˛ymėjo, kad industrializacija, sukelianti darbo naumo augim¹, neivengiamai didina rent¹ dar ir todėl, kad lemia paklausos ˛emei augim¹ ir jos vertingumo didėjim¹, o tai skatina spekuliantus dalį ˛emės paalinti i apyvartos. H. George’as manė, kad spekuliacija ˛eme yra ne tik skurdo, turtinės nelygybės, bet ir pramoninių krizių prie˛astis.

Kartu su iais ekonominiais samprotavimais egzistuoja dar vienas, paaikinantis H. George’o patos¹. Tai tvirtinimas, kad turėti ˛emės kaip nuosavybź yra amoralu, nes pa˛eid˛iama ˛mogaus natūrali teisė į laisvź ir lygybź. Jis raė: „Lygi visų ˛monių teisė naudotis ˛eme yra taip pat aiki, kaip ir jų teisė kvėpuoti oru, – tai teisė, kuri¹ suteikia pats jų egzistencijos faktas“. Tačiau ir iame tvirtinime galima į˛velgti ekonominį aspekt¹ – nuorod¹ į iniciatyvos slopinim¹ ir „dirbtinź kliūtį kurti turt¹“.

Kokias praktines ivadas i to padarė H. George’as? Vienintele veiksminga priemone kovai su skurdu jis laikė radikali¹ reform¹, numatanči¹ rentos (esamos, o ne būsimos, kaip siūlė J. S. Mill’is) iėmim¹ i savininkų ir jos naudojim¹ visuomenės interesais. Kalba ėjo apie viening¹ mokestį ˛emei ir visų kitų mokesčių, tarp jų ir mokesčių nuosavybei, panaikinim¹.

Taigi atskleidźs tikr¹sias skurdo ir pa˛angos stabdymo prie˛astis, H. George’as pasiūlė ir gydym¹ – nustatyti vien¹ stambų mokestį (vadinam¹jį Single tax) u˛ ˛emź, apimantį visas rentos rūis, konfiskuojant jas. (Tai yra, jis grį˛o prie idėjos, kuri¹ siūlė dar fiziokratai. Vis dėlto, kokie netikėti kartais būna vingiai ekonominių doktrinų istorijoje). H. George’o nuomone, vienintelis mokestis ne tik ilaisvins nuo visų kitų mokesčių rūių būtinybės, bet ir, panaikindamas rent¹, „pakels atlyginimus, padidins kapitalo pajamas, su aknimis iraus varg¹, igyvendins skurd¹, suteiks kiekvienam norinčiam gerai apmokam¹ darb¹, duos laisvź pasireikti ˛mogaus galioms, apvalys vie¹j¹ vald˛i¹ ir pakylės civilizacij¹ į didesnes auktumas“. is mokestis, pasak H. George’o, bus visa igydantis vaistas.

ˇinoma, i H. George’o tezė apie vien¹ mokestį yra naivi, nes iandien peln¹ atnea ne tik (ar daugiausia ne) ˛emė. (Nors, beje, pačios apmokestinimo sistemos pasirinkimo problemos ikėlimas, be jokių abejonių, buvo svarbus H. George’o indėlis į ekonomikos teorij¹, nes i problema ir iandien yra ne ma˛iau aktuali). O lyginti rent¹ su nuodėme ir laikyti vienintele visuomenės skurdo prie˛astimi bei laukti, kad konfiskavus rent¹, inyks skurdas buvo ma˛ų ma˛iausia keistoka. Kaip ir spekuliavim¹ ˛eme kaltinti dėl pramoninės gamybos nuosmukių. Tačiau sunkiau vienareikmikai įvertinti jo provokuojančius klausimus, kodėl turi egzistuoti renta, kodėl ˛mogus turi gauti naudos vien i paties nuosavybės fakto, mainais visuomenei nieko neduodamas?

Gyvenimo kelias. Tiesa, rentos problema pasirodė esanti ne tokia drastika, kokia j¹ regėjo H. George’as. Tačiau nesvarbu, ar ikelta tezė buvo logikai pagrįsta, ar jos moralinis nuosprendis absoliučiai pateisinamas, H. George’o knyga Pa˛anga ir skurdas, parayta pasitelkiant vis¹ ˛urnalisto kalbos gyvum¹ ir oratoriaus ikalb¹, u˛gavo nepaprastai jautri¹ styg¹ ir tapo bestseleriu. Vien Amerikoje per kelet¹ metų buvo parduota deimtys tūkstančių jos egzempliorių. Neilgai trukus pasirodė knygos leidimas su plonais vireliais platiesiems skaitytojų sluoksniams, o pats veikalas buvo iverstas į visas pagrindines Europos kalbas ir tapo populiarus tarp to meto intelektualų: u˛tenka paminėti filosof¹ J. Dewey’ų, raytojus L. Tolstojų ir G. B. Shaw, kuris tvirtino, kad H. George’as pavertė jį socialistu. Vienintelio mokesčio tezė tapo jo religija, sulaukusia kaip nema˛ai pasekėjų. Neatsitiktinai apie 1870 m. Anglijoje, Amerikoje ir Australijoje įsikūrė daugelis s¹jungų, kurios ėmė skleisti H. George’o „kilnias tiesas“, o jis pats 1886 m. kaip Jungtinės darbo partijos kandidatas mėgino tapti Niujorko meru. Tiesa, nesėkmingai, nors ir surinko daug balsų. Įdomu, kad kitas nesėkmingas kandidatas iuose rinkimuose buvo respublikonų partijos atstovas Theodore Roosevelt’as. Tačiau H. George’as u˛ savo idėjas sulaukė ir respektabiliojo pasaulio prakeiksmų. Tiesa, tai nesutrukdė H. George’ui tais pačiais 1886 m. ileisti knyg¹ Laisvos prekybos apsauga, kuriame jis kartai gynė laisv¹ prekyb¹, bei 1891 m. parayti Atvir¹ laik¹ popie˛iui Leonui XIII kuriame populiarusis (europiečių akimis – skandalingasis) amerikietis aptarė darbininkų būklź. (Pa˛ymėtina, kad popie˛ius Leonas III tais pačiais metais buvo paskelbźs pirm¹j¹ socialinź enciklik¹ Rerum novarum, kurioje Ba˛nyčios po˛iūriu kritikavo nepakenčiamus socialinius santykius, kuriuos įtvirtino „naujovika ekonomika“, t. y. darbo pasidalijimu grįsta ir su rinka susijusi ekonomika, bei patvirtino, kad valstybė privalo vykdyti socialinź politik¹, o darbininkai turi teisź kurti profesines s¹jungas. Jis pabrė˛ė, kokia svarbi socialinė atsakomybė, susijusi su privačia nuosavybe ir, prieingai negu marksizmas, j¹ nedviprasmikai pripa˛ino. Enciklikoje popie˛ius vieai pasmerkė socialines ankstyvojo kapitalizmo silpnybes ir kvietė darbdavius teisingai elgtis su darbininkais, mokėti jiems padorų u˛mokestį). 1897 m. H. George’as dar kart¹ mėgino tapti Niujorko meru, bet rinkiminės kampanijos metu jis staiga mirė.

Ekonomikos teorija. Tačiau, kitaip nei plačiųjų sluoksnių atstovai ir intelektualai, jo am˛ininkai profesionalūs ekonomistai į H. George’o idėjas ˛velgė gana altai ir jo teorijoje į˛velgė rimtas spragas. Europos akademinio pasaulio atstovai: A. Marshall’as, P. H. Wicksteed’as, A. Toynbee – ˛velgė į H. George’¹ daugiau kaip į ramybės drumstėj¹, o ne mokslinink¹. A. Marshall’as, dėstydamas Bristolio universitetiniame koled˛e, trijose paskaitose kritikavo H. George’o knyg¹. Įdomu, kad A. Marshall’as ir H. George’as 1884 m. susitiko debatuose Oksfordo universitete, kai H. George’as keliavo po Anglij¹. is susitikimas, kurį P. A. Samuelson’as įvardijo kaip istorinį įvykį ekonomikos teorijoje, kuriame jis būtų norėjźs dalyvauti, buvo nuvietas Oxford Journal pavadinimu Ponas Henry George’as Oksforde, chuliganikas susirinkimas Amerikiečių ekonomistas generolas Francis A. Walker’is, buvźs politinės ekonomijos katedrų vedėju efyldo mokslinėje mokykloje ir Jeilo universitete bei 1881 m. tapźs Masačiuseto Technologijos instituto prezidentu, teigė kad H. George’o darbas buvo „brangiai atsieinantis niekikumo kūrinys“ ir projektas, „permirkźs nelove“. (io ekonomisto nuomonė buvo labai svarbi. Juk pats F. A. Walker’is taip pat buvo Nacionalinės mokslų akademijos viceprezidentas, 7 metus ėjo Amerikos ekonominės asociacijos prezidento pareigas bei 15 metų vadovavo Amerikos statistinei asociacijai. O jo Politinė ekonomija (1883 m.) buvo labai reikminga ir įtakinga ikeliant ekonomikos teorijos mokym¹si ir tyrimus Amerikos universitetuose į respektabilumo lygmenį, atmetus siaur¹ ir absoliutų ios doktrinos interpretavim¹). Gal tik amerikiečių profesorius J. B. Clark’as vėliau buvo atlaidesnis ir savo Turto paskirstyme pastebėjo, kad jis i H. George’o perėmė mintį apie metod¹, kuriuo vadovaudamasis stengėsi apibūdinti kiekvieno gamybos veiksnio produktyvum¹.

Gali kilti klausimas kodėl knyga, skirta specifinei temai, susilaukė tokio plataus rezonanso? Pirma, todėl, kad socialinis klausimas – būtent taip buvo priimta vadinti visum¹ problemų, susijusių su pajamų ir turto paskirstymu, dinamika, santykiais tarp klasių ir ekonominių ciklų problema, – tuo metu Amerikoje tapo ypač atrus. (Tiksliau, iki XIX a. atuntojo deimtmečio socialinis klausimas Amerikoje, skirtingai nuo Europos, visikai nebuvo ikilźs). Be to, i dalies dėl europietikos ekonominės kovos tradicijos visuomenė jau buvo pasiruousi ir pajėgi svarstyti ių problemų visum¹ ir net kokiu tai būdu j¹ sprźsti. Juk visuomenė jau vis labiau suprato, kad politinės laisvės, derlingų ˛emių gausa, auktas civilizuotumo ir darbo naumo lygis dar nesuteikia garantijos nuo skurdo. Susikūrė palankios s¹lygos priimti socialinio reformizmo idėjas, su kuriomis ir iėjo į vieum¹ H. George’as, dar knygos Pa˛anga ir skurdas įvade raźs: „K¹ a stengiausi padaryti ioje knygoje [] tai sujungti ties¹, pastebėt¹ A. Smith’o ir D. Ricardo mokyklos su t¹ja tiesa, kuri¹ pastebėjo P. Proudhon’o ir F. Lassalle’o mokykla: parodyti, kad “laisser-faire” (piln¹ja ir tikr¹ja savo prasme) atveria keli¹ įgyvendinti kilnias socializmo svajones“. Antra, H. George’o isakyta idėja apie radikalios socialinės reformos būtinum¹ ir pasiūlytas sprendimas atspindėjo didelės gyventojų dalies siekius. Galiausiai, svarbios reikmės turėjo ir pati H. George’o asmenybė, jo literatūriniai ir publicistiniai sugebėjimai.

Pats H. George’as knygos Pa˛anga ir skurdas pabaigoje prognozavo tokius savo pasiūlytos reformos įgyvendinimo rezultatus.

Pirma, visų mokesčių, ir tiesioginių, ir netiesioginių, panaikinimas turi prisidėti prie darbuotojų ir verslininkų ekonominio aktyvumo augimo, taip pat stiprinti polinkį taupyti.

Antra, ˛emės pajamos, surinktos kaip mokesčiai, – vienintelis mokestis, kuris nestabdo turto kūrimo proceso. Negana to, jis skatina į proces¹, nes, pavyzd˛iui, nutraukia ˛emės tausojimo spekuliaciniais tikslais praktik¹, prisideda prie efektyvesnio jos panaudojimo.

Trečia, taip surinktas mokestis galėtų būti panaudotas visuomenės reikmėms, t. y. visuomeninių gėrybių gamybai.

Dėl to, kaip manė autorius, tiesiogiai ar netiesiogiai laimi visi, iskyrus stambiuosius ˛emės savininkus, be to, ir materialiai, ir moraliai.

Atskirai dar reikia trumpai aptarti H. George’o neigiam¹ po˛iūrį į T. Malthus’o gyventojų skaičiaus teorij¹. Jis atmetė i¹ teorij¹ remdamasis tuo faktu, kad, organizmai, i kurių ˛monės semiasi pragyvenimo priemones – augalai ir gyvuliai – pasi˛ymi augimo laipsniu, virijančiu gyventojų skaičiaus augimo laipsnį. Net jei gyventojų skaičius didėjimas verčia pereiti prie skurdesnių dirvų, produktyvumo galia tuo pat metu iauga didesniu laipsniu dėl ˛monių asocijuotos galios. Būtent asocijavimosi dėsniuose H. Georg’as į˛velgė kompensuojančias jėgas.

Kontrolinės u˛duotys ir klausimai

1. Apibūdinkite pomanufaktūrinio periodo utopinio socializmo pagrindinius bruo˛us.

2. Kokios bendros kartu su klasikais teorinės-metodologinės nuostatos buvo būdingos XIX a. pirmosios pusės utopinių socialistų kūrybai?

3. Kokiais argumentais utopinio socializmo lyderiai grindė savo neigiam¹ po˛iūrį į neribotos konkurencijos idėj¹ ir privačios nuosavybės instituto kritik¹?

4. Kokie buvo pramoninio perversmo epochos utopinio socializmo antirinkinių doktrinų galutiniai tikslai?

5. Kas iskirtino būdinga R. Owen’o teoriniams teiginiams apie vertź ir gyventojų skaičių?

6. Aptarkite R. Owen’o „protingos visuomenės s¹rangos“ ateities asocijuotose savarankikose gyvenvietėse koncepcijos esmź.

7. Kokia buvo R. Owen’o „Teisingų darbo mainų bir˛os“ sukūrimo idėja?

8. Kaip C. de Saint-Simon’as apibūdino savo rekomenduojam¹ industrinź visuomenź? Isakykite savo nuomonź apie jo idėj¹, kad būtinas „įstatymas, nustatantis nuosavybź ir reguliuojantis naudojim¹si ja“.

9. Apibūdinkite C. de Saint-Simon’o po˛iūrį į dvi pagrindines visuomenės klases: savininkus ir pramoninkus.

10. Kuo skyrėsi saint-simonininkų ir paties C. de Saint-Simon’o po˛iūriai į privatinź nuosavybź? Kokios i to buvo daromos praktinės rekomendacijos?

11. Apibūdinkite Ch. Fourier aistrų teorijos bei „societarinio plano“ esmź.

12. Kokia yra Ch. Fourier darbuose pateiktos klasikinės politinės ekonomijos kritikos esmė? Aptarkite jo suformuluotus „civilizacijos santvarkos“ trukumus ir „santarvės santvarkos“ privalumus bei pači¹ ˛monijos dėsningos istorinės raidos schem¹.

13. Palyginkite C. de Saint-Simon’o, Ch. Fourier ir R. Owen’o mokymus.

14. Kuos skyrėsi R. Owen’o ir Ch. Fourier po˛iūriai į privatinź nuosavybź ir pinigus?

15. Apibūdinkite socialistų-rikardininkų ekonomines nuostatas.

16. Įvertinkite H. George’o idėjų apie vien¹ mokestį realum¹ ir vaidmenį ekonomikos teorijų istorijoje.

LITERATŪRA

Gide C., Rist C. Ekonominių teorijų istorija: nuo fiziokratų ligi mūsų laikų. – Kaunas: Vytauto Did˛iojo universiteto Teisių fakulteto leidinys, 1932. – P. 212-271.

Lydeka Z. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. – K.: VDU, 2001. – P. 162-170.

alčius P. Ratai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol.: V. Lukoevičius (sudaryt.) ir kt. – V.: Mintis, 1991. – P. 333-337; 349.

Heilbroner R. Didieji ekonomistai. – V.: Am˛ius, 1995. – P. 116-140; 203-212.

Anikinas A. Mokslo jaunystė: M¹stytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. – V.: Mintis, 1988. – P. 334-365.

Veikli krikčionybė versle ir ekonomikoje. – Vilnius: Aidai, 1996. – P. 82; 141.

Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 235-238; 243-246.

Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 104; 202-203.

Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 245-250; 422-424.

Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 440-444; 447-450; 497-498.

Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). – London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. – P. 460-462; 479-480.

Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 121-124; 125-128.

Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 221-236; 345-362.

I М.: Изд-во МГУ, 1989. – С.

М: Высш. школа, 1983. – С.

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 1526
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/EKONOMINIO-UTOPIZMO-IR-KITOS-A61413.php

Adauga cod HTML in site
<a href="https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/EKONOMINIO-UTOPIZMO-IR-KITOS-A61413.php" target="_blank" title=" - https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/EKONOMINIO-UTOPIZMO-IR-KITOS-A61413.php">EKONOMINIO UTOPIZMO IR KITOS ALTERNATYVIOS TEORIJOS</a>

EKONOMINIO UTOPIZMO IR KITOS ALTERNATYVIOS TEORIJOS

ekonomika

DOCUMENTE SIMILARE

EKONOMINIO UTOPIZMO IR KITOS ALTERNATYVIOS TEORIJOS

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comenteaza documentul: