ŠEŠĖLINĖS EKONOMIKOS TEORINIAI ASPEKTAI

1.1 ŠEŠĖLINĖS EKONOMIKOS SAMPRATA

Yra žinoma, jog šalia oficialios ekonomikos egzistuoja šešėlinė. Šešėlinė ekonomika nėra nei naujas, nei tik kokiai nors ekonominei sistemai būdingas reiškinys. Visuomenė skiria daug dėmesio oficialiai neįvertintoms ekonominėms veikloms. Tačiau iki šiol nėra vieningos nuomonės, ar terminai nuslėpta, paralelinė, pogrindinė, neformali, šešėlinė ekonomika reiškia t¹ patį. Nėra jokio susitarimo, k¹ minėti terminai apibrėžia ir koks jų tarpusavio santykis. Tiek pasaulio šalys, tiek skirtingi autoriai ekonomistai j¹ apibūdina vis kitaip. Net skirtingos gyventojų kategorijos šešėlinź ekonomik¹ supranta savaip.Vieniems tai pogrindiniai (siuvimo, konditerijos) cechai, kitiems – nuo mokesčių nuslėptos pajamos, tretiems – „pinigų plovimo operacijos“.

Ekonomikos terminų žodyne šešėlinė ekonomika apibrėžiama kaip ne rinkos ekonomikos veikla, neįrašoma į nacionalinių pajamų s¹skaitas todėl, kad ji nesusijusi su rinka arba yra neteisėta. Neteisėtumas nėra tas pats, kas nedalyvavimas rinkoje. Neteisėta ekonomikos veikla yra visiškai įmanoma esant įprastai kainų sistemai, kuri¹ nustato pasiūla ir paklausa. Tokios veiklos pavyzdys gali būti nelegalus narkotikų pardavimas gatvėje arba alkoholio pardavimas JAV sausojo įstatymo laikotarpiu 1920m., arba maisto pardavimas Jungtinėje Karalystėje Antrojo pasaulinio karo metu, kada jis buvo normuojamas. [11, 50]. Ne rinkos veikloje nėra kainos, kuri¹ nustato paklausa ir pasiūla. Kai kada ne rinkos veiklos gali būti imamasi nesavanaudiškais sumetimais (pvz. namų šeimininkės veikla šeimos labui arba savanorių labdaros veikla). Kita ne rinkos veiklos rūšis yra natūriniai mainai (pvz. tada, kai mechanikas remontuoja elektriko automobilį, o šis už tai sutvarko nauj¹ apšvietimo įrang¹ jo namuose). Čia nevykdoma jokių piniginių operacijų ir šitokia veikla niekur neregistruojama. Šešėlinė ekonomika - tai dažniausiai tie atvejai, kai žmonės dirba ir niekas nežino apie jų pajamas.

Pasak Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresniosios ekspertės Anetos Piaseckos -šešėlinė ekonomika - tai žmonių veiklos opozicija valdžios įtvirtintoms institucijoms ir normoms. Jos mastai formos ir pasireiškimo būdai nuolat keičiasi, kadangi šešėlinė ekonomika : labai lanksčiai prisitaiko prie valstybės reguliavimo ir net moralės pokyčių [6]

Šešėlinė ekonomika yra dvejopa: nelegali ir legali ekonominė veikla. Nelegali ekonomika - tai kontrabanda, vogtų daiktų realizavimas, narkotikai, prostitucija ir kt. Legali veikla tampa šešėlinės ekonomikos dalimi, kai jos rezultatai falsifikuojami, siekiant visiškai ar iš dalies išvengti mokesčių mokėjimo. Šešėlinės ekonomikos pobūdis priklauso nuo mokesčių įstatymų bei kitų ekonominės veiklos reguliavimo aktų ir kinta kartu su jais. Juo didesni mokesčiai ir juo daugiau reguliavimo, tuo daugiau paskatų augti šešėlinei ekonomikai

Valstybės statistikos institucijos negali tiksliai nustatyti šešėlinės ekonomikos dydžio
dėl to iškreipiami tokie svarbūs ekonominiai rodikliai kaip BVP ir nedarbo lygis. Tai mažina
vyriausybės sugebėjim¹ priimti racionalius sprendimus; ir numatyti priimamų sprendimų
padarinius. Vykdoma politika, kuri remiasi „iškreiptais' rodikliais, gali būti nepagrįsta ar net
kenkianti. Tokiu būdu sumažintas BVP ir padidintas nedarbas gali priversti politikus priimti
sprendim¹ stimuliuoti ekonomik¹, bet tai greičiau sukels nepageidaujam¹ infliacij¹ nei BVP
augim¹ ar užimtum¹.

Vyriausybė negali tiksliai nustatyti esamo infliacijos lygio. Pavyzdžiui, jeigu kainos
šešėlinėje ekonomikoje didėja sparčiau negu oficialiame ekonomikos sektoriuje, tai realus
infliacijos lygis yra didesnis. Šiuo atveju ekonominiai sprendimai, kurie yra privalomi esant
didesniems infliacijos pokyčiams, taip pat nebus pakankamai racionalūs.

Neapskaitoma ekonomika iškreipia s¹žining¹ konkurencij¹.

Šešėlinė ekonomika mažina mokesčių bazź. Vyriausybė mažindama susidariusį
biudžeto deficit¹ didina mokesčių našta legaliam sektoriui, o tai skatina pereiti jį į šešėlį . Taipsusidaro uždaras ratas.

Kelia grėsmź demokratinėms vertybėms bei mažina visuomenės pasitikėjim¹ valstybinėmis institucijomis. Nekontroliuojami dideli pinigų srautai leidžia įtakoti valstybės politik¹, neteisėtai finansuoti rinkimų kampanijas, papirkti žiniasklaid¹. Tai didina korupcij¹.

Sukelia neigiamas socialines pasekmes:

šešėlinės ekonomikos augimas silpnina vyriausybės socialinź politik¹. Vyriausybė
visada reaguoja į jos metinių pajamų sumažėjim¹ dažniausiai mažindama socialinių reikmių išlaidas. Tokie vyriausybės žingsniai padidina socialine diferenciacij¹ [8, p. 21].;

vyriausybė neturi tikslios informacijos apie realų užimtum¹. Realus užimtumas paprastai yra gerokai didesnis už nustatyt¹, todėl pašalpos bedarbiams ir kita parama, mažas
pajamas gaunantiesiems, gali pasiekti ne tuos adresatus, kuriems to labiausiai reikia [8, p. 23]

Tačiau kartais šešėlinės ekonomikos procesai gali daryti ir teigiama įtak¹.

1. „Neoficiali' ekonomika suteikia tam tikr¹ verslumo „dvasi¹', kuri didina konkurencij¹, efektyvum¹ ir nustato vyriausybių veiklos ribas.

2 .Schneider empiriniai tyrimai (1998 m.) rodo, kad virš 66 procentų pajamų, gautų šešėlinėje ekonomikoje yra išleidžiamos „oficialiame' sektoriuje. Šios išlaidos turi teigiam¹ įtak¹ šalies ekonominiam augimui ir netiesiogiai didina mokestines šalies pajamas [14, p. 33].

3. Kitas autorius Dilip K. Bhattacharyya (1999 m.) nustatė, kad Jungtinėje Karalystėje 1960 -1984 metais šešėlinė ekonomika darė teigiam¹ poveikį vartotojų išlaidoms ilgalaikio
naudojimo prekėms ir paslaugoms [14, p. 34].

4.Šešėlinės ekonomikos funkcionavimas s¹lygoja įtampos sumažėjim¹ darbo rinkoje,
kadangi dalis žmonių negalinčių įsidarbinti legaliai randa darb¹ šešėlinės ekonomikos
sektoriuje.

5. Rinka aprūpinama prekėmis, kurių legali ekonomika negali pasiūlyti. Taip tenkinama pirkėjų paklausa.

Tačiau šie keli pliusai šešėlinės ekonomikos naudai yra nereikšminki lyginant juos su
daroma žala.

PRIEŽASTYS LEMIANČIOS ŠEŠĖLINĖS EKONOMIKOS ATSIRADIM„ BEI AUGIM„

Neapskaitomos ekonomikos apimtys priklauso nuo valstybės aktyvumo ir šalies ūkio sistemos, šalių ekonominių santykių pobūdžio, politinės ir ekonominės būklės, gyventojų užimtumo, pragyvenimo lygio, apskaitos organizavimo, bendros kultūros ir tvarkos, gyventojų mentaliteto  bei daugelio kitų priežasčių. Taigi, šešėlinės ekonomikos atsiradimo ir didėjimo priežasčių yra daugybė ir jos yra skirtingos įvairiuose pasaulio regionuose. Pagrindinės Vakarų ekonomistų nurodomos šešėlinės ekonomikos priežastys yra dvi:

1.Mokesčių naštos didėjimas. Mokesčių (įskaitant socialinio draudimo įmokas) didinimas yra viena svarbiausių priežasčių lemiančių šešėlinės ekonomikos augim¹. Kuo didesnis skirtumas tarp darbo kaštų oficialioje ekonomikoje ir grynųjų darbo pajamų (po mokesčių), tuo didesnės paskatos išvengti šio skirtumo ir dirbti šešėlinėje ekonomikoje  Kadangi šis skirtumas priklauso nuo socialinio draudimo sistemos ir bendros mokesčių naštos, šie veiksniai labiausiai įtakoja šešėlinės ekonomikos egzistavim¹ [8, p. 45].

Mokesčių didinimas veikia santykinį šešėlinės ekonomikos dydį. Neapskaitoma ekonomika, atsiranda dėl nenumaldomo noro gyventi geriau - tai kompleksinė problema, kuri¹ reikia tirti, su kuri¹ reikia susipažinti. Vieni iš žinomiausių neapskaitomos ekonomikos objektų - tai mokesčių vengimas, fiktyvių įmonių steigimas, smulkių įmonių neapskaitoma prekyba, atlyginimai vokeliuose ir t.t.

.Reguliavimo intensyvumas. Reguliavimo intensyvumo padidėjimas (dažnai matuojamas įstatymų, licenzijų reikalavimų skaičiumi) yra kitas svarbus veiksnys, kuris mažina asmenų laisvź priimti sprendimus oficialioje ekonomikoje. Išskiriami darbo santykių reguliavimai, prekybos apribojimai, darbo rinkos apribojimai užsieniečiams. Reguliavimas veda prie žymiai išaugančių darbo kaštų oficialioje ekonomikoje. Kadangi šie kaštai yra perkeliami patiems darbuotojams atsiranda paskata atsisakyti darbo oficialiame sektoriuje ir pereiti dirbti į šešėlinź ekonomik¹, kur tokių reguliavimų nėra [8, p. 49].

Darbo rinkos reguliavimas, įskaitant pajamų mokesčių nustatym¹, taip pat prisideda prie šešėlinės ekonomikos didėjimo. Savaitinio darbo laiko sumažinimas bedarbystės augimas yra populiarios temos vertinant šių veiksnių įtak¹ šešėlinės ekonomikos augimui [8, p. 53]. Daugumoje EBPO šalių bedarbystė yra s¹lygota didelių mokesčių kaštų ir tai tiesiogiai siejama su šešėlinės ekonomikos išaugimu.

Taigi plači¹ja prasme neapskaityta ekonomika apibūdinama kaip ekonomikos dalis, kuri neapskaitoma todėl, kad namų ūkiai ir verslo subjektai stengiasi nuslėpti tam tikr¹ veikl¹ bei jos pajamas. Galima daryti išvad¹, kad neapskaitomos ekonomikos priežastis yra siekimas išvengti mokesčių. Kartu verta paminėti dar vien¹ priežastį - stengim¹si apeiti teisinį veiklos reguliavim¹ bei išvengti iš to kylančių įsipareigojimų.

1.3 ŠEŠĖLINĖS EKONOMIKOS KLASIFIKACIJA

Neapskaitoma ekonomika turi didelės įtakos įvertinant bendr¹ ekonomikos būklź per vien¹ iš svarbiausių makroekonominių rodiklių - BVP (Bendr¹jį vidaus produkt¹). Ji tiesiogiai veikia BVP apimtis. Todėl EUROSTAT'as (Europos statistikos biuras), sukūrźs Nacionalinių s¹skaitų harmonizuot¹ metodik¹, vadinam¹ ESA, ir padėjźs j¹ diegti visoms pereinamojo laikotarpio šalims, tarp jų ir Lietuvai, ėmė sprźsti ir neapskaitomos ekonomikos įvertinimo metodikos problemas. Suformuotas vieningas požiūris į neapskaitom¹ ekonomik¹, nustatyta statistikos vieta vertinant j¹, paruošta neapskaitytos ekonomikos klasifikacij¹.

EUROSTAT'as ir ISTAT'as (Italijos statistikos biuras) pasiūlė tris gamybos sektorius, kuriuos būtina statistiškai įvertinti skaičiuojant BVP: formalųjį, neformalųjį ir nelegalųjį (1pav.).

Formaliajam neapskaitomos ekonomikos sektoriui priskiriama gamyba ir paslaugos, apie kurias valstybės valdymo struktūros neturi reikiamos informacijos, ir ji lieka nežinoma visuomenei [1, p. 15]. Taip atsitinka, kai vengiama mokėti mokesčius, nesilaikoma įstatymų nustatytų standartų (minimalaus darbo užmokesčio, socialinės darbo apsaugos normatyvų ir t.t.), nepateikiami duomenys statistikos įstaigoms. Šiam sektoriui būdinga:

dviguba apskaita: nuslepiant įmonės pajamas ir/ ar mažinant prekių apyvart¹;

priedai prie algos 'vokeliuose' ir pan.

Neformaliajai neapskaitomai ekonomikai priskirtina veikla tokių ūkio subjektų, kurių organizacinis lygis yra žemas, o darbo santykiai remiasi giminyste ir / ar kuo kitu, tačiau įforminant darbo sutartimis [1, p. 17]. Šiam sektoriui priskirtini ir namų ūkiai, kurie naudojasi ir teikia įvairiausias mokamas paslaugas. Populiariausios iš jų :

gyvenamojo būsto statyba, remontas, nuoma;

automobilių remontas bei aptarnavimas;

įvairūs žemės ūkio darbai;

buitinės technikos remontas;

medicininės bei pedagoginės paslaugos ir t.t.

Trečiajam, nelegaliosios veiklos neapskaitomos ekonomikos sektoriui priskiriama:

a) paslaugos ir prekių gamyba, kuriomis prekiauti ir platinti yra draudžiama įstatymu;

b) legali gamybinė veikla, kuri¹ vykdo asmenys ar asmenų grupė, neturinti leidimo arba kompetencijos.

Iš labiausiai paplitusių nelegalių veiklų galima išskirti:

• kontrabanda (nelegalus prekių pervežimas per valstybės sien¹): naftos produktų,
  spirito ir alkoholinių gėrimų, rūkalų, narkotinių medžiagų, metalų, cukraus ir kitų prekių,
  vengiant muitų, PVM ir kitų mokesčių;
• PVM lėšų , iš valstybės biudžeto užvaldymas apgaule (klastojami dokumentai
  imituojant prekių išvežim¹ į užsienį (eksport¹) paperkant muitinės bei kt. pareigūnus ir po to
  susigr¹žinamas neva eksportuotų prekių PVM);
• prekių muitinės vertės mažinimas (šiuo atveju klastojamos tiekėjo s¹skaitos jose
  nurodant mažesnes prekių kainas bei bendr¹j¹ vertź. Šie dokumentai pateikiami muitinėje,
  taip apskaičiuojamas mažesnis mokėtinas PVM bei akcizo mokestis);
• nelegali gamyba: alkoholinių gėrimų, narkotinių medžiagų;
• prekyba vogtais automobiliais;
• nelegali audio, vaizdo bei kompiuteriniu žaidimų kopijų gamyba ir platinimas;
• prostitucija;
• prekyba ginklais

Neapskaitomos ekonomikos sektoriams - formaliajam ir neformaliajam priklauso neregistruoti, neatsiskaitantys ir ne iki galo atsiskaitantys ūkio subjektai. Reikia pažymėti, kad formaliajame neapskaitomos ekonomikos sektoriuje išryškėja du pagrindiniai neapskaitomos ekonomikos tipai: 'ekonominis šešėlis' ir 'statistinis šešėlis'. Pirmasis susiformuoja tada, kai respondentai / ūkio subjektai vengia laikytis valstybės nustatytų normų, kad atsiskaitydami galėtų parodyti sumažintus gamybos kaštus ir apyvart¹ ir padidintų savo peln¹, kuris gali būti nuslėptas. 'Statistinis šešėlis' susiformuoja tuomet, kai ūkio subjektai / respondentai neregistruoja įmonių, slepia veiklas, neteisingai atsako arba visai neatsako į oficialiai teikiamus klausimus. Nelegalios veiklos sektoriui priskiriama nelegali veikla. O ji kelia grėsmź tiek visuomenei, tiek valstybei.

GAMYBINĖS VEIKLOS

Neatsiskaitančios Neatsiskaitančios

įmonės įmonės

Neregistruotos įmonės Neregistruotos veiklos

ir veiklos

Turi būti įskaitoma į Nacionalines s¹skaitas

POGRINDINĖ EKONOMIKA

(Įskaitoma

į Nacionalines s¹skaitas) Neįskaitoma

1 schema  GAMYBOS SEKTORIAI

1.4 NEAPSKAITOMOS EKONOMIKOS ĮVERTINIMO METODŲ APŽVALGA

Neapskaitoma ekonomika vertinama remiantis įvairiais informacijos šaltiniais: oficiali¹j¹ ir žinybine statistika, specialiųjų statistinių tyrimų duomenimis. Jie vertinami naudojant įvairius metodus: analitinius, ekspertinius, matematinės statistikos ir kt.

Šešėlinź ekonomik¹ galima įvertinti įvairiais požiūriais: ekonominiu, socialiniu, statistiniu ir net politiniu [1, p. 29]. Kiekvienu atveju taikomi skirtingi vertinimo kriterijai ir tyrimo metodai. Vertinant ekonominiu požiūriu, svarbiausia nustatyti pagamintos, bet neapskaitytos produkcijos vertź, nesumokėtų mokesčių dydį ir t.t. Jei pasirenkamas socialinis požiūris, svarbiausia įvertinti neapskaityt¹ darbo jėgos užimtum¹, gautų pajamų dydį. Norint įvertinti neapskaitom¹ ekonomik¹ politiniu požiūriu, analizuojamos neapskaitomos ekonomikos priežastys, šaltiniai, ūkio sistemos netobulumas ir kt.

Neapskaitoma ekonomika vertinama įvairiais metodais. Juos galima suskirstyti į tris grupes: tiesioginius, netiesioginius ir mišrius [1, p. 33].

Tiesioginiai metodai duoda galimybź gauti duomenų apie fizinius ir juridinius asmenų dalyvavim¹ neapskaitomoje ekonomikoje taikant imčių metod¹ ir specialius statistinius tyrimus.

Netiesioginiais metodais analizuojami duomenys apie fizinių ir juridinių asmenų dalyvavim¹ neapskaitomoje ekonomikoje, jie lyginami, o neatitikimai išaiškinami naudojant įvairius šaltinius; monetarinius, ekonominius, socialinius.

Mišrių metodų grupei priklauso tyrimai, kurie remiasi tiesioginiais, netiesioginiais ir ekspertiniais vertinimo būdais.

Tyrimų duomenys analizuojami tokiais būdais:

1. Makrolygio:

1.1. Nacionalinių s¹skaitų 'jautrumo' metodu, kuriuo siekiama įvertinti, kokiu laipsniu yra sumažintas oficialusis BVP ir kiek reikia jį koreguoti.

1.2. 'Skirtumų' metodu, kai lyginami skirtingais būdais gaunami duomenys ir nustatomas skirtumo lygis. Pvz.., skirtumas tarp oficialiosios pajamų statistikos ir duomenų apie pajamas, gautas namų ūkio tyrimų pagrindu; skirtumas tarp tyrimais nustatytų duomenų apie darbo jėg¹ ir duomenų, nurodytų įmonių ataskaitose; skirtumas tarp faktinių pajamų iš pridėtinės vertės mokesčio su faktiškai apskaičiuotomis pajamomis, kurios turėtų būti gautos iš pridėtinės vertės mokesčių, jei jie būtų mokami įstatymų nustatyta tvarka [1, p. 35].

2. Mikrolygio:

2.1. Gyventojų pajamų deklaracijų duomenys gretinami su bankų ir mokesčių inspekcijų duomenimis.

Atliekami šešėlinės darbo jėgos pasiūlos ir paklausos tyrimai.

2.3. Atliekami tyrimai, kiek laiko sugaištama namų ūkyje.

2.4. Analizuojamos smulkių įmonių buhalterinės s¹skaitos.

Šiuo metu užsienyje analizuojant neapskaitomos ekonomikos duomenis, dažniausiai taikomi “skirtumų” metodai bei gyventojų pajamų ir darbo jėgos tyrimų rezultatai.

Namų ūkio produkcijos vertinimo metodas remiasi namų ūkio biudžeto tyrimais ir parodo, kiek šiame sektoriuje pagaminta ir kiek sunaudota produkcijos. Tai gali būti pagalbinis būdas produkcijos apimtims patikslinti. Sunkiau nustatyti , kiek tos produkcijos parduota šalyje, ir kiek išveža turistai. Metodo sėkmź lemia tyrimų metodika ir respondentų atsakymų tikslumas. Minėtas metodas taikomas visose pereinamojo laikotarpio šalyse.

Balansų metodu (skaičiuojant pasiūlos ir paklausos balansus). Viena iš svarbiausių makro ekonominių rodiklių, apibūdinančių ekonomikos vystym¹si, yra Bendrasis vidaus produktas (BVP). Jam įvertinti naudojami trys metodai: gamybos, pajamų ir išlaidų:

BVP įvertinimas gamybos metodu, parodo per ataskaitinį laikotarpį šalyje sukurtų prekių ir paslaugų vertź, kaip galutinį gamybinės veiklos rezultat¹. BVP skaičiuojamas kaip kiekvienos veiklos pridėtinių verčių suma, kuri gaunama iš bendrojo išleidimo atėmus tarpinį vartojim¹. Bendrasis išleidimas – tai per ataskaitinį laikotarpį faktiškai pagaminta produkcija (prekės, paslaugos, atlikti darbai).

BVP pajamų metodu įvertinamas naudojant pridėtinės vertės išlaidų komponentus: kompensacij¹ darbuotojams (darbo apmokėjimas ir socialinio draudimo įmokos), pagrindinio kapitalo vartojim¹, peln¹ ir mišrias pajamas, mokesčius gamybai ir importui, atėmus subsidijas gamybai ir importui.

BVP išlaidų metodu įvertinamas kaip galutinio vartojimo išlaidų ir kaupimo suma J¹ sudaro individualaus ir kolektyvinio vartojimo išlaidos prekėms įsigyti ir paslaugoms apmokėti, bendrosios vidinės investicijos ir prekių bei paslaugų eksporto bei importo saldo [1, p. 37].

Šalies ekonominiai būklei įvertinti pagrindinis yra gamybos metodas. Balansuojant BVP pajamų metodu koreguojamas pelnas ir mišrios pajamos, o išlaidų metodu – namų ūkio vartojimo išlaidos. Tik gamybos metodu BVP yra įvertinamas palyginamosiomis kainomis naudojant kelet¹ indeksų, kurie skaičiuojami Statistikos departamente.

Kaip rodo Vakarų Europos šalių patirtis, balansų ir sugretinimų metodai bei Nacionalinių s¹skaitų sisteminė analizė gana tiksliai gali atskleisti neapskaitytos ekonomikos dalį ir be specialių tyrimų.

Norint įvertinti neapskaitom¹ ekonomik¹ visais aspektais, tyrimuose turėtų dalyvauti statistikai, ekonomistai, sociologai, politikai, įvairios valstybės, institucijos ir pan.

Išnagrinėjus tarptautinź neapskaitomos ekonomikos tyrimo patirtį, galima daryti išvad¹, kad mūsų s¹lygomis tyrimai turėtų būti atliekami taikant skirtingus metodus ir įvairius šaltinius.