F. QUESNAY INDĖLIS Į EKONOMIKOS TEORIJ„

F. QUESNAY INDĖLIS Į EKONOMIKOS TEORIJ„

Fiziokratų mokyme jau galima aptikti

teorinių ekonominių požiūrių sistem¹.

N. Kondratjevas

Pagrindinės sampratos:

Fiziokratai. Ekonominė mokykla. Gamybos sfera. Pramonė. Žemės ūkis. Ekvivalentiški mainai. „Natūralios tvarkos“ koncepcija. Grynasis produktas. Pirminiai avansai. Kasmetiniai avansai. Produktyvus ir nevaisingas darbas. Reprodukcija. Visuomeninio produkto reprodukcija. Klasinė visuomenės struktūra.

Pagalbinės sampratos:

Individualizmas. Ekonomistai. Žemės renta. Kapitalas. Mainomoji vertė. Vartojamoji vertė. Turtas. Pinigai. Ekonominė cirkuliacija. Fermerių ūkiai. Tobula konkurencija. Produktyvi klasė. Nevaisinga klasė.

3.1.1. Fiziokratų mokykla

XVIII a. septint¹ ir aštunt¹ dešimtmečiais Prancūzijoje susiformavo svarbi klasikinės politinės ekonomijos srovė – fiziokratai. Ji atsirado kaip opozicija prancūziškajam merkantilizmui, su J. B. Colbert’o (1619–1683 m.) politika Liudviko XIV (Karaliaus – Saulės) valdymo laikais, skatinusia pramonės augim¹ ir ignoravusia žemės ūkio poreikius. Tai pažymėjo ir A. Smith’as. Jis apibūdino fiziokratij¹ kaip kraštutinź reakcij¹ į merkantilišk¹ J. B. Colbert’o politik¹, pabrėžiant žemės ūkį. (A. Smith’as rašė: „Jei lazda pernelyg perlenkiama į vien¹ pusź, norėdamas j¹ ištiesinti turi tiek pat perlenkti į kit¹“). Prie šios pirmosios mokslinės ekonominės mokyklos, kuri pateikė vientis¹ ekonominio gyvenimo teorinź koncepcij¹ – fiziokratizmo – atsiradimo labai daug prisidėjo ir R. Cantillon’o idėjos. Kai kurios pastabos ir rekomendacijos, kurias vėliau padarė fiziokratai, buvo taip pat jaučiami ir P. Boisguillebert’o bei Sebastien’o de Vauban’o (1633–1707 m.) darbuose.

Terminas fiziokratai yra sudarytas iš graikiškų žodžių physis – gamta ir kratos – valdžia. Taigi ekonominės mokyklos pavadinimas atspindėjo pagrindinź šios krypties atstovų idėj¹, kad žemės jėga – pagrindinis turto veiksnys. Fiziokratams ne pinigai, ne iždas ir ne taurieji metalai turėjo lemti turtingum¹, bet žemės ūkis, žemė, galiausiai –   pati gamta. Tokia buvo naujųjų m¹stytojų teorija. Tai už k¹ viduramžiais buvo dėkojama Dievui, dabar buvo suprantama kaip gamtos arba prigimties dovana. Diev¹ jie pakeitė prigimtimi. O patys fiziokratai save vadino ekonomistais (les economistes). Taip XVIII a. viduryje pirm¹ kart¹ buvo pavartotas terminas, paskelbźs apie naujos profesijos gimim¹.

Tuo metu Prancūzija, kurioje sparčiai plėtojosi manufaktūrinis kapitalizmas, išgyveno pereinam¹jį period¹ iš feodalizmo į kapitalizm¹. Fiziokratai savo programa siekė įveikti viduramžių atgyvenas kaime (netgi tokį, kaip corvee – privalom¹ kasmetinį fermerių atidirbim¹ valstybei), pirklių gildijų monopolinį viešpatavim¹ miesteliuose, neleidusį fermeriams parduoti savo prekes brangiausia kaina ir įsigyti jiems reikalingus dalykus iš pigiausių šaltinių, racionalizuoti fiskalinź sistem¹ suvedant visas rinkliavas ir duokles į vien¹ mokestį nuo žemės grynosios rentos, kuri sudarė, F. Quesnay vertinimu, maždaug trečdalį grynojo produkto, skatino smulkių žemės valdų susiliejim¹ ir norėjo išlaisvinti prekyb¹ grūdais nuo visų protekcionistinių suvaržymų, ypač grūdų judėjimo tarp regionų vidinių tarifų, rimtai varžiusių žemės ūkio komercij¹. Žemės ūkiui svarbūs viešieji darbai, tokie kaip keliai ir laukų sausinimas, liko apgailėtinos būklės. Žemės ūkio darbininkų migracijos suvaržymai reiškė, kad nacionalinė darbo rinka nesiformavo. Produktyviose šalies srityse fermeriai susidurdavo su darbo jėgos trūkumu ir dideliais darbo kaštais, vertusiais juos siaurinti savo veikl¹. Neproduktyviuose rajonuose, priešingai, daugybė bedarbių „numušdavo“ ir taip žemus atlyginimus, todėl vietiniai fermeriai nesuko galvos dėl produktyvesnių agrarinių technologijų įdiegimo. Fiziokratų nuomone, tradicinis kaimas turi užleisti viet¹ daugybei klestinčių ūkių, besivystančių savarankiškai, parduodančių savo produkcij¹ aukštomis kainomis, spinduliuojančių energija ir „pakraunančių“ ja vis¹ šalies ekonomik¹. Priešingai nei merkantilizmo ir intervencijos į ūkio gyvenim¹ atstovai, fiziokratai atmetė ekonominio gyvenimo valstybinį reguliavim¹ ir stojo į liberalizmo (lot. liberalis – laisvas) bei individualizmo keli¹. Faktiškai ekonominio liberalizmo istorija ir prasideda nuo fiziokratų. Svarbiausias jų nuopelnas yra tas, kad fiziokratai pirmieji aiškiai pabrėžė ūkio reiškinių tarpusavio priklausomybź, apibrėždami vadinamosios ekonominės cirkuliacijos s¹vok¹. Jiems rūpėjo paaiškinti, ne tik kaip turtas atsiranda, bet ir tai, kaip gėrybės pasiskirsto atskirose gyventojų grupėse, kaip vyksta kapitalo cirkuliacija bei reprodukcijos procesas. Tai svarbiausias jų laimėjimas.

Taip pat reikia pastebėti, kad fiziokratų veikaluose esama pirmo rimto mėginimo ekonomikos teorijoje taikyti matematik¹. Čia išskirtini Francois Veron’as de Forbonnais, P. S. Dupont’as de Nemours’as, ir, ypač, Achylle Nicholas Isnard’as, kurio Traite de richesses (1781 m.) randame, ko gero, pirm¹ kart¹ mėgint¹ sukurti, bet nuostab¹ kelianči¹ savo šiuolaikiškumu, bendrosios ekonominės pusiausvyros schem¹.

Fiziokratų ekonominės teorijos, savo veikalais apėmusios apie dvidešimties metų laikotarpį, kuris tźsėsi nuo 1756 m. iki 1778 m., pradininkas ir šios mokyklos vadovas buvo Francois Quesnay (1694–1774 m.). Jo tyrimus tźsė Anne Rober’as Jacques Turgot (1727–1781 m.). Jis, tiesa, nebuvo ekonometrikas ir fiziokratams neretai priskiriamas su tam tikra išlyga.

O pačias agrarinės ekonominės doktrinos – fiziokratizmo idėjas propagavo:

1. Piere Samuel’is Dupont’as de Nemours’as (1739–1817 m.), talentingiausias iš visų toliau minimų autorių, suteikźs mokyklai fiziokratų pavadinim¹, 1767 m. pavartodamas šį termin¹ (Physiocratie) kaip savo knygos pavadinim¹ (tiesa, A. Oncken’o nuomone šį termin¹ dar anksčiau yra pavartojźs N. Baudeau, ar, galbūt, termino atsiradimas turėtų būti siejamas su pačiu F. Quesnay) ir net teigźs, kad F. Quesnay kartais yra nepakankamas fiziokratas. Jis redagavo Gazette du Commerce ir Ephemerides du Citoyen (nuo 1769 m.), parašė ir išleido nemažai darbų, rūpinosi fiziokratų politikos poveikio socialinei gerovei išaiškinimu, tvirtindamas (priešingai nei C. Montesquieu) jos pritaikymo universalum¹, bet, kaip vaizdžiai pastebėjo J. A. Schumpeter’is, tai buvo talentingas pianistas, o ne kompozitorius. Pažymėtina, kad P. S. Dupont’as de Nemours’as sėkmingai reiškėsi visuomeniniame gyvenime. Jis užėmė daug postų, iš jų – Nacionalinės Asamblėjos pirmininko – du kartus, ir Prancūzijos komisaro derybose su Anglija pripažįstant JAV nepriklausomybź. Prancūzijos revoliucijos metu P. S. Dupont’as de Nemours’as laikėsi konservatyviai ir darėsi vis nepopuliaresnis revoliuciniams procesams sėkmingai rutuliojantis. Jis net buvo pasmerktas giljotinai ir išvengė egzekucijos tik nutraukus teror¹. 1799 m. P. S. Dupont’as de Nemours’as su šeima emigravo į JAV ir apsigyveno Delaware. Amerikoje T. Jefferson’as jį paskyrė atsakingu sukurti nacionalinio švietimo sistem¹ ir specialiu JAV atstovu prie Napoleono. Pažymėtina, kad P. S. Dupont’as de Nemours’as yra amerikiečių pramoninkų Du Pont’ų dinastijos prancūziškasis protėvis.

2. Pierre-Paul Mercier’as de la Riviere (dar žinomas kaip Lemercier, 1720–1793 m.), A. Smith’o nuomone, veikale Natūrali ir būtina tvarka, būdinga politinėms visuomenėms (1767 m.), aukštai įvertintame ir D. Diderot, pateikźs geriausi¹ ir nuosekliausi¹ fiziokratizmo santrauk¹.

3. Ekscentriškas aristokratas, energingasis markizas Victor’as Riqueti de Mirabeau (1715–1789 m.), po savo „atsivertimo“ į F. Quesnay moksl¹ parašźs du darbus Mokesčio teorija (1760 m.), leidžiantį jį laikyti pirmuoju vieno mokesčio doktrinos architektu, ir Kaimiška filosofija (1763 m.), prie kurių parengimo galėjo būti prisidėjźs ir pats F. Quesnay, nors juose ir yra teiginių, kuriems jis vargu ar būtų pritarźs. Pažymėtina, kad Kaimišk¹ filosofij¹ visi priėmė kaip pirm¹jį iš trijų fiziokratinės ortodoksijos vadovėlių (šiame labai savotišku požiūriu parašytame ir mažai analitinių pasiekimų turėjusiame traktate visos problemos sprendžiamos atsižvelgiant į gyventojų ir žemės ūkio būklź), o anonimiškai išleistame darbe Žmonių draugas, arba traktatas apie gyventojų skaičių (1756 m., 1758 m., 1760 m.), pasižyminčiame gražbylyste ir autoriaus užsidegimu, yra pirm¹ kart¹ viešai aptariama Ekonominė lentelė. Vis dėlto, kaip pastebėjo J. A. Schumpeter’is, sunku suprasti, – jei nedarysime prielaidos, kad temperamentas ir iškalbingumas gali būti visagaliai, – kokiu būdu šis žmogus, kurio neginčytini gabumai derinosi su tiek pat akivaizdžiais protingumo trūkumais, galėjo kelet¹ metų mėgautis tokia šlove savo šalyje ir užsienyje, kurios galėtų pavydėti kiekvienas iš jo pirmtakų ir vėlesnių ekonomistų, įskaitant tarp jų A. Smith’¹ ir K. Marx’¹.

4. Talentingas juristas, prokuroras Orleano apygardos centre Guillaime Francois Le Trosne (1728–1780 m.), daugiausia domėjźsis natūralios teisės aspektais fiziokratinėje sistemoje, o ekonomikos srityje fiziokratinź ortodoksij¹ priėmźs gana atsargiai. Tai atsispindi ir jo knygose Prekybos grūdais laisvė (1765 m.) ir Apie visuomeninź tvark¹ (1777 m.).

5. Abatas Nicholas Baudeau (1730–1792 m.), iš pradžių kovojźs kaip neokolbertistas su fiziokratais, o vėliau (1766 m.) perėjźs į jų pusź ir tapźs naudingu populiarizatoriumi ir polemistu bei veikliu leidėju, 1765 m. įkūrusiu Ephemerides du Citoyen (nustojo ėjźs 1772 m.) ir išleidusiu apie aštuoniasdešimt tomų (!), daugiausia apie grūdų prekyb¹. Jo pačio darbas Pirmasis įvadas… (1771 m.) tapo trečiuoju fiziokratų grupės vadovėliu, ko gero, pačiu silpniausiu.

6. Kunigas Roubaud’as, pamėginźs fiziokratinius eksperimentus įgyvendinti keliuose savo kunigaikštystės valsčiuose.

Minėtini ir kiti fiziokratizmo populiarintojai, nedaug kuo papildź F. Quesnay teorij¹.

Visi jie buvo F. Quesnay pasekėjai, tiksliau sakant, jo mokiniai, griežčiausia šio žodžio prasme, įsisavinź ir priėmź mokytojo mokym¹ su tokiu atsidavimu, su kuriuo, J. A. Schumpeter’io žodžiais tariant, visoje ekonomikos mokslo istorijoje gali susilyginti tik ortodoksiškų marksistų ištikimybė K. Marx’o idėjoms ir ortodoksiškų keynesistų – J. M. Keynes’o idėjoms. Fiziokratai sudarė ekonomistų „mokykl¹“ tikriausia šio žodžio prasme: juos jungė mokymas ir asmeniniai ryšiai, ir jie visada veikė kaip grupė, aukštindami ir gindami vienas kit¹. Kiekvienas grupės narys propagavo bendras idėjas. Kaip pastebėjo C. Gide ir C. Rist’as, „Tas jų sutartinumas, ko gero, buvo vienintelis toks faktas šio mokslo istorijoje. Tiesiog gražu žiūrėti, kaip ši žmonių grupelė čia figūruoja šiuo kolektyviniu ir anoniminiu pavadinimu, kuriame beveik ištirpsta jų vardai ir asmenybės – tiek juos sujungė visiškas doktrinos bendrumas“. Tačiau šis „klikiškumas“ ir F. Quesnay beatodairiškas garbinimas – jis buvo vadinamas „Europos Konfucijumi“ ir „šiuolaikiniu Sokratu“ – erzino beveik kiekvien¹, buvusį šalia. Net tie, kurie turėjo būti jų natūraliais šalininkais, tarpe jų F. Voltaire’as (1694–1778 m.), D. Diderot (1713–1784 m.), J. J. Rousseau (1712–1778 m.) ir de Mably, aistringai niekino fiziokratus. 1769 m. vasar¹ rašytame laiške Morellet’ui apie jo turėjusį išeiti Dictionnaire, daugeliu atvejų labai geranoriškas D. Hume’as taip išreiškė savo paniek¹ fiziokratais: „Viliuosi, kad savo darbe Jūs griaudėsite ant jų, triuškinsite juos, daužysite juos, ir sumalsite juos į miltus! Jie, žinoma, yra pačių chimeriškiausių ir arogantiškiausių žmonių grupė, kuri dabar egzistuoja, po to, kai sunaikinta Sorbona“. Ferdinando Galiani į fiziokratus žvelgė kaip į pavojing¹ nepraktiškų žmonių, kuri vadovavosi klaidingomis idėjomis, grupź. 1768 m., kai Prancūzijai iškilo bado grėsmė, fiziokratai ir toliau ragino „nesikišti“, niurnėdami apie sav¹j¹ ordre naturel ir nuostabi¹ F. Quesnay išmintį. Tai paskatino F. Galiani ir jo šalininkus sudaryti fiziokratams opozicij¹. Į j¹ stojo ir neokolbertistai Francois Veron’as de Forbonnais ir Jean’as Graslin’as, paaštrinź ir sumoderninź merkantilistų doktrinas, susiedami jas su Švietimo amžiaus dvasia siekiant kovoti su fiziokratų patrauklumu.

Kita vertus, pastebėtina, kad fiziokratai nesuformavo fiziokratinio judėjimo, tai yra tokio judėjimo, koks buvo marksistinis judėjimas. Ypač pažymėtina, kad fiziokratija nebuvo judėjimas, susijźs su žemdirbių klasės interesais.

Jeigu Anglijoje XVIII a. viduryje jau prasidėjo pramoninis perversmas, tai Prancūzija, nors joje ir įsitvirtino manufaktūrinis kapitalizmas, iki pat XVIII a. pabaigos liko feodalinė, agrarinė šalis. Pagrindiniai jos ekonominiai prieštaravimai pasireiškė žemės ūkyje.

Fiziokratai, skirtingai nuo merkantilistų, tyrimus perkėlė iš cirkuliacijos sferos į gamybos sfer¹ ir ėmė analizuoti kapital¹. Jie pirmieji, priėmź R. Cantillon’o teorines idėjas, ir pirmieji, sugebėjź eiti tolyn, vėliau, savo ruožtu, padarydami didelį poveikį A. Smith’ui ir K. Marx’ui. M. N. Rothbard’as savo veikale Austriškas požiūris į ekonominės minties istorij¹ net teigė, kad šiuolaikinė ekonomikos teorija iš tikrųjų prasidėjo nuo fiziokratų, o ne nuo A. Smith’o.

3.1.2. F. Quesnay ekonominės nuostatos

Gyvenimo kelias Fiziokratų ekonominės teorijos pradininkas Francois Quesnay gimė vieno Versalio priemiesčių Merė neturtingo valstiečio – smulkaus prekeivio – daugiavaikėje šeimoje (jis buvo aštuntas vaikas iš trylikos). Berniukas išmoko skaityti tik būdamas vienuolikos metų iš šeimos medicinos žodyno. Jam padėjo vienas sodininkas. Vėliau F. Quesnay mokėsi pas vietinį kunig¹ ir gretimo kaimo pradinėje mokykloje. Tėvai neturėjo galimybės leisti jo į mokslus, todėl jis pats išmoko gramatik¹, lotynų bei graikų kalbas. F. Quesnay meilė knygoms buvo tokia stipri, kad jis galėdavo atsikelti anksti ryte, pėsčiomis nueiti iki Paryžiaus, išsirinkti patinkanči¹ knyg¹ ir grįžti namo tik naktį, kelionėje sukardamas dešimtis kilometrų.

F. Quesnay anksti susidomėjo medicina ir vien tik dėl įgimtų gabumų įgijo gydytojo profesij¹, kuri visada jam liko pagrindinė. Kad taptų mediku jis, būdamas 17 metų, išvažiavo į Paryžių, kur kartu atliko praktik¹ ligoninėje ir užsidirbo gyvenimui vienoje iš graverio dirbtuvių. Po šešerių metų F. Quesnay vedė paryžiečio bakalėjininko dukterį su geru kraičiu, gavo chirurgo diplom¹ ir pradėjo gydytojo praktik¹ netoli Paryžiaus, Manto miestelyje, kur gyveno septyniolika metų ir dėl darbštumo, gydymo meno paslapčių išmanymo bei patikimo žmogaus įvaizdžio (jis buvo didžiulis pedantas ir doktrinos šalininkas bei, ko gero, nuobodokas, bet tuo pačiu labai tiesus ir s¹žiningas žmogus) tapo populiarus gydytojas visoje apylinkėje. Tarp jo pacientų vis dažniau pasitaikė aristokratų. Tai F. Quesnay leido susipažinti su Paryžiaus šviesuoliais.

1734 m. populiariausiam to laiko gydytojui F. Quesnay, našliui su dviem vaikais, pastovų asmeninio gydytojo darb¹ savo namuose Paryžiuje pasiūlė hercogas Vilerois. 1749 m. pagal rekomendacijas po karaliaus Liudviko XV (1710–1774 m.) favoritės, žinomos markizės Madame de Pompadour, tapusios ne tik galinga F. Quesnay užtarėja, bet ir dvasiškai artimu žmogumi, „prašymo“ F. Quesnay gauna dar garbingesnź „tarnyb¹“ ir galiausiai 1752 m. jis tapo paties karaliaus Liudviko XV dvaro gydytoju bei įsikūrė Versalio rūmų antresolėse. Karaliui pareiškus palankum¹ jam buvo suteiktas bajoro titulas, karalius pats asmeniškai jam išrinko herb¹. Karalius į F. Quesnay nesikreipdavo kitaip, kaip tik „mano šviesuolis“ ir klausėsi savo gydytojo patarimų. Vadovaudamasis vienu iš jų, Liudvikas XV, kaip atlikdamas sveikatai naudingus fizinius pratimus, savo rankomis rankinėmis spausdinimo staklėmis atspaudė pirmuosius F. Quesnay knygos Ekonominė lentelė spaudus, skirtus privačiam naudojimui. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo pirmasis F. Quesnay mėginimas moksliškai analizuoti visuomeninź reprodukcij¹. Tiesa, dėl istoriškumo pažymėsime, kad šis 1758 m. Versalyje pompastiškai ir ceremoningai atspausdintas originalas buvo daugiau kaip šimtmečiui prarastas, ir tik 1895 m. po atradimo faksimiliniu būdu atkurtas Britų Karališkajai ekonominei draugijai.

Gerėjant ir tvirtėjant jo materialinei padėčiai (gyvenimo Paryžiuje periodu) F. Quesnay vis labiau susidomėjo problemomis, gerokai peržengiančiomis medicinos rėmus. F. Quesnay laisvalaikiu rimtai domėjosi filosofija. Jo bute Versalio rūmų antresolėse kuriame buvo tik vienas didelis, tačiau žemas ir tamsokas kambarys bei dvi apytamsės kamaros, rinkdavosi garsieji prancūzų enciklopedistai: D. Diderot (1713–1784 m.), C. A. Helvetius (1715–1771 m.), C. Duklot (1704–1772 m.), J. Turgot, V. de Mirabeau. J. F. Marmontel io (1723–1799 m.) liudijimu, ir „markizė Madame de Pompadour, neįstengdama prisivilioti šios filosofų kompanijos į savo salon¹, kartais pati užlipdavo į viršų pasižiūrėti į juos prie stalo ir pasikalbėti su jais“.

Ekonomikos teorija. F. Quesnay kaip ekonomistas atsiskleidė tik XVIII a. šeštajame dešimtmetyje, kai jam jau buvo daugiau nei 60 metų. Tuo metu Prancūzijos ekonominės problemos jaudino visus tos šalies šviesiausius protus. Neliko nuošaly ir jau nebejaunas F. Quesnay, kurį 1756 m. Denis Diderot pakvietė bendradarbiauti savo bei J. d’Alembert’o leidžiamoje Enciklopedijoje (Grande Encyclopedie, 17 t., 1751 – 1765 m.), tapusioje Europos Švietimo epochos viršūne ir pagrindine varom¹ja jėga senajai tvarkai diskredituoti prieš Prancūzijos revoliucij¹. Čia atspausdintuose savo pirmuosiuose ekonominiuose straipsniuose Fermeriai (1756 m.), Gyventojai, Grūdai, Mokesčiai (1757 m.) jis pagrindė būtinybź pertvarkyti žemės ūkio gamybos organizavimo metodus, ragindamas natūrinį ūkį su primityvia technika, pakeisti stambiais aukštos agrarinės kultūros fermerių ūkiais, dirbančiais rinkai, grindžiamais stambiomis kapitalo investicijomis, ir taikančiais aukšt¹ agrarinź kultūr¹ ir samdom¹ darb¹. Straipsniuose atsispindi F. Quesnay įsitikinimas, kad būtina pereiti prie fermerių ūkių kaip rinkos mechanizmo pagrindo pagal laisvos kainodaros šalyje ir žemės ūkio produkcijos išvežimo į užsienį principus. Straipsnyje Grūdai jis aiškiai parodė, kad racionaliai ūkininkaujant žemės ūkio našum¹ galima padidinti 2–4 kartus. Kad patvirtintų ši¹ idėj¹, F. Quesnay naudojosi daugybe skaičiavimų, kuriais akivaizdžiai norėjo parodyti, kad prancūzų tauta neturi išsaugoti smulkios, nepelningos žemdirbystės, leidžiančios tik padengti išlaidas ir išsimaitinti patiems ūkininkams. Norėdamas patvirtinti savo teiginius, jis naudojosi prancūzų statistikų: Vouban’o Dupe de Sen-Moro duomenimis bei W. Petty metodais. Įdomu, kad jau šiame straipsnyje Grūdai skaičiavimų lentelėje F. Quesnay braižė savo „grynojo produkto zigzagus“ – išskyrė gamybos s¹naudas ir apskaičiavo produkcij¹ po nusidėvėjimo atskaitymo. Tai politinės ekonomijos istorijoje buvo rimtas žingsnis apskaičiuojant gryn¹jį produkt¹.

Originalūs F. Quesnay straipsniai žemės ūkio klausimais sukėlė didelį susidomėjim¹, atsirado jo mokinių bei darbo tźsėjų. F. Quesnay ekonominė programa apibendrintai buvo pateikta darbe Agrarinės valstybės ekonominės politikos bendrieji principai (1758 m.). Tiesa, F. Quesnay buvo labai užsispirźs žmogus ir savo nuomonź laikė vienintele teisinga. Jis į savo mokinius žvelgė tik kaip į žmones, skleidžiančius jo ties¹ kitiems. Todėl Neapolio monsinjoras prie Prancūzijos karaliaus rūmų, kunigas Ferdinando Galiani (1728–1787 m.), pats išleidźs įdomių veikalų apie pinigus ir prekyb¹ javais, rašė, kad F. Quesnay į savo mokinius priima kiekvien¹ kvailį, jei jam pakanka entuziazmo. Skirtingai nuo anglų klasikinės politinės ekonomijos, kuri daugiausia sutelkė dėmesį į darbo pasiskirstymo, vertės, pelno, darbo užmokesčio problemas, pirmiausia analizuodama pramoninź gamyb¹, o tik vėliau žemės ūkį, F. Quesnay savo tyrimų objektu pasirinko žemdirbystź, teigdamas, kad žemės ūkis – vienintelė produktyvi (gamybinė) jėga, duodanti gryn¹jį produkt¹. Kaip pastebėjo C. Gide ir C. Rist’as, žemės vaidmens gamyboje suabsoliutinimas – klaidingiausias, bet drauge ir būdingiausias fiziokratų požiūris. Vienintelis Vincent’as de Gournay atmetė mokym¹, kad pramoninis ir komercinis darbas yra neproduktyvus. Tačiau jis pernelyg anksti išėjo iš gyvenimo, ir, matyt, todėl šis jo požiūris nepakoregavo besiformuojančios fiziokratų doktrinos.

F. Quesnay tvirtinimu tik žemdirbystėje sukuriamas naujas turtas. Jis rašė – „žemės ūkis yra visų valstybės turtų šaltinis“, siekė kuo aukštesnių žemės ūkio produktų kainų, nes „tai skatintų žemės ūkio pažang¹, tuo pačiu Prancūzijos gerovź“, bei savo garsaus veikalo Ekonominė lentelė antraštėje teigė: „neturingi valstiečiai – neturtinga karalystė; neturtinga karalystė – neturtingas karalius!“. Taip pat F. Quesnay tvirtino, kad didelis žemdirbio darbo našumas (produktyvumas) yra nulemtas pačios gamtos. Ne pinigai, ne prekyba bei pramonė yra tikras gerovės šaltinis, bet žemės ūkis, nes visi kiti darbai tik keičia medžiag¹ ir vietas, bet nekuria, o žemės ūkis maitina žmones ir gamina žaliav¹. Prekyba, pramonė bei transportas priklauso nuo žemės ūkio. „Tautos valdovas – sakė F. Quesnay, – niekada neturi pamiršti, kad žemė yra vienintelis turto šaltinis, ir kad žemdirbystė jį dauginanti ūkio šaka“. Todėl F. Quesnay teigė, kad ekonominė politika turi skatinti produktyvias išlaidas (žemės ūkyje: žemdirbystėje, laukuose, ganyklose, žuvininkystėje ir t. t., tam, kad nuolat būtų atkuriami turtai – duona, gėrimai, miškai, rankų darbo žaliavos), o neproduktyvias išlaidas (pramonėje: rankų darbo gaminiams, patalpoms, piniginio procento mokėjimui, tarnams, prekybai, užsienio prekėms) palikti savieigai. Pažymėtina, kad šios klaidingos nuostatos laikėsi ir visi kiti fiziokratai.

Fiziokratų ekonominė sistema plėtojosi kovodama su merkantilizmu. Priešingai merkantilistų teiginiams apie nelygius mainus, fiziokratai iškėlė ekvivalentiškų mainų idėj¹. Jų nuomone, mainai patys savaime, suvesti į vienintelį ir esminį akt¹ do ut des, nieko negamina: jau pačiame apibrėžime čia daroma prielaida, kad mainomi dalykai lygiaverčiai. F. Quesnay teigė, kad prekės patenka į apyvart¹ su jau iš anksto nustatyta kaina, bet to moksliškai paaiškinti negalėjo. Jis tvirtino, kad „pagrindinė priežastis, lemianti gaminių rinkos kain¹, yra jų retumas arba gausumas bei stipresnė ar silpnesnė konkurencija tarp pardavėjų ir pirkėjų“. Čia jau akivaizdžiai girdėti gerokai vėliau kitų ekonomistų suformuluotos paklausos ir pasiūlos teorijos atgarsiai. Ekvivalentiškų mainų idėja pasirodė labai vaisinga ir tapo neatskiriama fiziokratinės sistemos dalis.

Pagal ekvivalentinių mainų nuostat¹, F. Quesnay kritikavo merkantilistų tvirtinim¹, kad turtas sukuriamas mainais. Kadangi perkant vertė yra išmainoma į kit¹ toki¹ pat vertź, todėl, anot F. Quesnay, jau esamų daiktų mainai patys savaime nieko nepagamina, nesukuria turto, t. y. yra „nevaisingas užsiėmimas“. Jam antrino G. Le Trosne: „Mainai yra lygybės sutartis, kur vertybė duodama už tolygi¹ vertybź. Todėl jie nėra būdas praturtėti, nes duodama lygiai tiek pat, kiek gaunama“. Todėl ir užsienio prekyb¹ fiziokratai nors ir laikė reikalinga iš bėdos („toms tautoms, kurioms vidaus prekybos nepakanka realizuoti savo krašto gaminius“), bet traktavo, P.- P. Mercier’o de la Riviere žodžiais tariant, „neišvengiama blogybe“, neduodančia jokio realaus turto, o vien tik peln¹ pavieniams prekeiviams. F. Quesnay nuomone, veiksmingi šalies turtėjimo metodai susijź su materialia gamyba – pirmiausiai žemės ūkiu, esančiu visos valstybės ekonomikos pagrindu, nes „būtent nuolat atkuriami žemės ūkio turtai yra visų profesijų pagrindas, skatina prekybos klestėjim¹, gyventojų gerovź, išjudina pramonź ir palaiko tautos klestėjim¹“. Užsienio prekyba išlygina prekių kainas įvairiose šalyse, bet, nustatydama kainų lygį, ji nepelninga. Be to, prekeivių pelnas netampa šalies pelnu ir išnyksta nutrūkus reprodukcijai. Taigi, jeigu merkantilistai paskelbė pirklį rinkos šeimininku, nustatančiu savo nuožiūra kainas savo prekėms, tai F. Quesnay teigė, kad nauda, gauta iš pardavimo, sukels nuostolių perkant. Vis dėlto tenka pripažinti, kad visiškai neigti prekybinį peln¹ nepagrįsta. Tai parodė, kad F. Quesnay nesuprato pirminio kapitalo kaupimo epochos esmės bei prekybos ir prekybinio kapitalo vaidmens, manufaktūrinės pramonės bei stambaus kapitalo formavimosi reikšmės gimstant kapitalistiniam gamybos būdui. Kita vertus, pripažindamas prekyb¹ „nevaisingu užsiėmimu“, jis tuo pat metu įspėjo nesusidaryti klaidingo įspūdžio, „[] kad dėl pasaulinės konkurencijos ji tampa žalinga [] ir kad užsienio pirkliai išveža bei savo tėvynėje išleidžia t¹ atlyginim¹, kurį mes jiems sumokame už mums suteiktas paslaugas, ir taip mes šiuo atlyginimu turtiname kitas tautas“. Nesutikdamas su tokia nuostata, F. Quesnay tvirtino, kad būtina tik „absoliuti prekybos laisvė“ kaip prekybos plėtimo, monopolijų panaikinimo ir prekybos kaštų sumažinimo s¹lyga.

Kita vertus, ekvivalentiškų mainų idėja gali būti siejama su vėliau suformuluotu „Say’aus dėsniu“. P.-P. Mercier’as de la Riviere savo darbe Natūrali ir esminė politinių bendruomenių tvarka (1767 m.) pastebėjo, kad „niekas negali būti pirkėjas, tuo pat metu nebūdamas pardavėjas“. Nuo F. Quesnay frazės „viskas nupirkta yra parduota, ir viskas parduota yra nupirkta“ jau tik vienas žingsnis iki J. B. Say’aus formuluotės „pasiūla sukuria atitinkam¹ paklaus¹“. F. Quesnay garsiosios Ekonominės lentelės (j¹ detaliau aptarsime vėliau) pagrindinė mintis gali būti siejama su tuo, kad pinigai – tik apyvartos (cirkuliacijos) priemonė. Prekyba, jo nuomone, iš esmės yra natūriniai mainai ir produkcijos gamyba generuoja pajamas, kurių išmokėjimas leidžia pereiti prie kito gamybinio ciklo.

Fiziokratų ekonominių teorinių ieškojimų metodologiniu pagrindu tapo F. Quesnay natūralios tvarkos (ordre naturel) koncepcija, paskelbta 1765 m. jo veikale Natūrali teisė. (P. S. Dupont’as de Nemours’as net fiziokratizm¹ apibūdino kaip „moksl¹ apie natūrali¹ tvark¹“). Šios koncepcijos juridinis pagrindas, jo nuomone, yra valstybės fiziniai ir moraliniai dėsniai (įstatymai), ginantys privači¹ nuosavybź, privačius interesus ir užtikrinantys gėrybių reprodukcij¹ bei teising¹ paskirstym¹. Esminiai natūralios teisės aspektai buvo teisė naudotis nuosavybės teikiama nauda, kitų darbu ir turėti toki¹ laisvź, kuri būtų suderinama su kitų teise siekti savo interesų. F. Quesnay manė, kad visuomeniniai dėsniai yra natūralios tvarkos dėsniai, kurie naudingi žmonijai, ir kuriems realių reiškinių pasaulyje atitinka pozityvi tvarka (ordre positif). Šie nekintami fiziniai ir moraliniai dėsniai, kartu sudarantys natūrali¹ teisź, yra nustatyti Dievo gaminti ir paskirstyti materialias gėrybes. F. Quesnay pabrėžė, kad dauguma žmonių visuomenės blogybių kyla dėl pagrindinių įstatymų nesilaikymo. Šie įstatymai yra „nekintantys, nelaužomi ir geriausi, kokie tik gali būti (les meilleurs lois possibles), todėl ir sudaro pagrind¹ tobuliausiai valdžiai ir visiems pozityviems įstatymams. Pozityviniai įstatymai tiek yra įstatymai, kiek jie kyla iš prigimtinės tvarkos, kuri žmonėms naudingiausia“. Vadinasi fiziokratai teigė, kad ekonomika yra tarsi sudėtingas mechanizmas ar mašina, funkcionuojanti nepriklausomai nuo žmogaus valios. Galima teigti, kad natūrali tvarka buvo utilitarizmo nuojauta laikotarpiu, kai ekonominės ir politinės s¹lygos dar nebuvo jam subrendusios.

F. Quesnay nuomone, natūralios (prigimtinės) teisės pagrindas yra nuosavybės teisė, kurios neišvengiamas padarinys yra laisvė, suprantama kaip bet kokio valstybės kišimosi ar tiesioginės bei netiesioginės reglamentacijos nebuvimas. (Visa tai apibendrindamas P.-P. Mercier’as de la Riviere teigė: „Nuosavybė, saugumas, laisvė – štai natūrali tvarka“). Jis teigė, kad žmogaus natūrali teisė gali būti apibrėžta apytikriai kaip žmogaus teisė į naudingus naudotis daiktus. F. Quesnay nuomone, „Kilnojamojo ir nekilnojamo turto teisė turi būti palikta tiems, kurie yra teisėti jų savininkai, nes nuosavybė yra ekonominės visuomenės struktūros pagrindas. Jei nebūtų teritorijos nuosavybės, žemės niekas neišdirbtų. Jei žmonės neturėtų teisės į žemź ar jos teikiamas gėrybes, neatsirastų nei žemdirbių, nei savininkų, darančių išlaidas, kad žemė taptų derlinga, ir apdirbančių j¹. Tik nuosavybės teisė skatina dirbti ir pritraukia turt¹ žemei apdirbti ir j¹ gerinti. Vėliau tai leidžia atsirasti prekybos bei pramonės įmonėms“. Todėl neatsitiktinai F. Quesnay teigė: „Nuosavybės saugumas yra ūkinės visuomeninės santvarkos esminis pagrindas“. Jam antrino ir P.-P. Mercier’as de la Riviere: „Jūs galite laikyti nuosavybės teisź tuo medžiu, iš kurio visos socialinės institucijos išauga savaime, tarytum šakos“. Tokiu būdu, fiziokratų nuomone, nuosavybės teisė yra teisinis natūralios tvarkos pagrindas. Jokia natūrali tvarka neįmanoma neesant nuosavybės. Nuosavybės teisė turi būti nesugriaunama ir neliečiama. Tačiau nenorėdamas paskatinti radikaliems veiksmams, F. Quesnay, kuris nebuvo už lygybės ir bendrumo princip¹, patikslina, kad natūrali visų teisė viskam yra tik abstrakti, labai ribota idėja, greičiau daugiau tuščias sofizmas: „Kiekvieno teisė viskam panaši į kiekvienos kregždutės teisź į visas skraidančias musytes“.

Pažymėjźs, kad kiekvienas stengiasi kiek galėdamas geriau pasirūpinti savimi, F. Quesnay įvardijo, kad šio tikslo siekimas ir sudaro visuomenės gyvenimo natūrali¹ tvark¹. Jis tvirtino, kad vieno žmogaus privatus interesas niekada negali būti atskirtas nuo visų bendro intereso. Savo interesų harmonijos doktrinoje F. Quesnay teigė, kad visuomenės gerovė yra kiekvieno asmeninių interesų siekių rezultatas, o taip būna vyraujant laisvei. Pasaulis tada pats pasirūpina savimi. Todėl, F. Quesnay manymu, noras mėgautis suteikia visuomenei nuolatinį judėjim¹, į kiek galima geresni¹ būklź. Iš to išplaukia ir svarbus ekonominės politikos reikalavimas: individas privalo būti visiškai nevaržomas, atlikdamas savo ūkinius veiksmus; būtina asmens laisvė, verslo laisvė, gamybos ir vartojimo laisvė, nuosavybės laisvė. Savo ekonominės politikos sistem¹ F. Quesnay įvardija vėliau tapusiu garsiu posakiu „laissez faire et laissez passer le monde va de lui meme“ (pranc. – leiskite eiti, leiskite veikti, pasaulis tvarkosi pats savaime). Tiesa, šis posakis, pasak V. de Mirabeau ir P.-P. Mercier’o de la Riviere, priklauso kitam prancūzų ekonomistui, J. Turgot draugui Jacques C. M. Vincent’ui de Gournay (1712–1759 m.), 1758 m. pasisakiusiam fiziokratų mokyklos asamblėjoje. Nors neretai šis posakis priskiriamas ir (taip manė ir pats J. Turgot) stambiam Liudviko XIV laikų pirkliui Fransua Legendre, kuris, kaip pasakojama, J. B. Colbert’ui sukvietus šalies pirklių atstovus ir jų paklausus, kuo galėtų jiems padėti, atsakźs: „Laissez nous faire – palikite mus ramybėje“, ar markizui R. L. d’Argenson’ui (1696–1757 m.), kuris, kaip teigė A. Oncken’as, pavartojo šiuos žodžius savo memuaruose dar iki 1736 m.

Toks dėsnis buvo priešingas tų laikų merkantilistinei politikai su jos smulkmenišku reglamentavimu ir tapo sampratos valstybės nesikišimo į ekonomik¹ sistema sinonimu. Tačiau net ir sutinkant, kad fiziokratai prisidėjo prie liberalizmo principų įsitvirtinimo, laikyti juos nuosekliais liberalais būtų kiek per dr¹su. Pastebėtina, kad F. Quesnay manė, kad valstybė turi ne tiek ir daug pareigų, susijusių su pozityviais veiksmais: apsauga nuo išorinės agresijos, komunikacinių tinklų palaikymas, rūpinimasis vargšais, savų pajamų gavimas (tik iš žemės eksploatacijos), žmonių auklėjimas pagal Gamtos Įstatym¹, laikantis devizo: „Ex natura jus, ordo, et leges“ („Iš gamtos – teisė, tvarka ir įstatymai“). Kita vertus, kadangi fiziokratai buvo nusiteikź prieš bet kokias privilegijas ir kitas blogybes, tarp jų monopolijas, o šių blogybių neįmanoma įveikti be didesnio valstybės „kišimosi“, F. Quesnay ragino vyriausybź vykdyti aktyvaus „kišimosi“ politik¹, o ne šalintis problemų sprendimo. Be to, J. A. Schumpeter’is atkreipė dėmesį, kad F. Quesnay įžvelgė, jog būtina neefektyvios valstybinės praktikos įvairiose srityse reforma, kadangi jis susidūrė su reguliavimu, paveldėtu iš praeities ir netinkančiu dabartinėmis s¹lygoms.

Fiziokratai reikalavo, kad nebūtų dirbtinai mažinamos maisto produktų kainos, kad vidaus ir užsienio prekyba būtų laisva ir dėl to galėtų pasireikšti tobula konkurencija. F. Quesnay pažymėjo, kad šalyje, kurioje vyksta tarptautinė prekyba, kainos smarkiai nesvyruoja – net derlingais ir nederlingais metais kainos lieka pastovios: šalys, kuriose buvo nederlius, gali nusipirkti produktų perteklių iš kitos valstybės. Reikia įvertinti ir tai, kad prancūzų žemės ūkis 1760 m. apskritai nebuvo suinteresuotas protekcionizmu: nebuvo jokios realios reguliaraus žymaus grūdų importo grėsmės, o laisva žemės ūkio produktų prekyba galėjo lemti tik jų kainų augim¹. Aišku, F. Quesnay, siekiantis geros (aukštos) kainos žemės ūkio produkcijai, būtų buvźs sunkiai suprastas XIX a. „liberalų“, agitavusių už laisv¹ prekyb¹ kaip žemų kainų šaltinį

Fiziokratų nuomone, mokesčiai neturi ardyti ūkio. Jie privalo atitikti tautos pajamas. (Kad valdovo iš savo valdinių imami pinigai turi atitikti jų mokestines galimybes, nepakenkti jų turtui dar XVII a. pabaigoje teigė prancūzų valstybės veikėjas A. Richelieu (1585–1642 m.), rašydamas: „Būtina, kad pinigai, valdovo imami iš savo valdinių, atitiktų jų mokestines galimybes, neskurdintų ir smarkiai nepakenktų turtui. Netinka pernelyg apsunkinti mokesčiais, taip pat ir reikalauti mažiau negu reikalinga valstybei“). Taip pat, pasak fiziokratų, mokesčiai turi būti grindžiami grynosiomis žemės pajamomis. Visa tai – reakcija prieš tų laikų Prancūzijos žemės ūkio nuskurdinim¹.

Fiziokratų mokymas apie natūrali¹ teisź ir natūrali¹ tvark¹ buvo labai svarbus grindžiant fiziokratų teorij¹. Jis kėlė idėj¹ dėl visuomenės plėtros objektyvumo ir dėsningumo. Fiziokratai į visuomenź žiūrėjo kaip į gyv¹ visuomeninį organizm¹, o į ekonominį gyvenim¹ – kaip į natūralų proces¹, grindžiam¹ vidiniais dėsningumais. Tačiau, F. Quesnay nuomone, ekonominiame gyvenime svarbų vaidmenį atlieka ir valstybinė valdžia. Leisdama gerus įstatymus, tuo pačiu ji nustato ger¹ tvark¹ ir lemia pačius geriausius santykius tarp gyventojų sluoksnių ir skiringų interesų. Vadinasi, neesant išmintingos valdžios, negali būti tvarkos.

Tuo pat metu F. Quesnay perspėjo, kad „Aukščiausia valdžia neturėtų priklausyti aristokratams ar stambiesiems žemės savininkams. Pastarieji, susijungź kartu, galėtų suformuoti valdži¹, kuri būtų galingesnė už įstatymus, pavergti taut¹, savo garbėtroškiškais ir žiauriais vaidais sukelti suirutź, neteisybės klestėjim¹, žvėrišk¹ prievart¹ ir sukurti nežabot¹ anarchij¹“. Ne k¹ geriau F. Quesnay atsiliepė ir apie nekompetenting¹, diktuojam¹ užgaidų ir švaistuolišk¹ valdovų politik¹, galinči¹ rimtai pakenkti ekonomikos pažangai: „[] valdovų ir valdininkėlių despotizmas, įstatymų ydos ir nepastovumas, administracijos išsišokimai pažeidinėjant įstatymus (dereglements), nesaugumas dėl nuosavybės, karai, chaotiškai skiriami mokesčiai sunaikina monarcho žmones ir turtus“.

Tačiau demokratij¹ F. Quesnay neigė taip pat, kaip ir aristokratų valdym¹, tik dėl kitų priežasčių. Jo manymu, paprasti žmonės yra neprotingi, tad negalės užtikrinti nuolatinės tvarkos. F. Quesnay rašė: „Aukščiausia valdžia neturi būti demokratinė todėl, kad neišprusimas ir prietarai, kurie būdingi paprastiems žmonėms, nežabotos aistros ir troškimai, kuriems jie linkź pasiduoti, valstybź atveda prie svyravimų, nepasitenkinimų ir sukelia siaubingas bėdas“ Todėl F. Quesnay manė, kad tikslinga sutelkti aukščiausi¹ valstybinź valdži¹ vieno išsilavinusio asmens, žinančio natūralios tvarkos dėsnius, būtinus valstybinio valdymo vykdymui ir fiziokratizmo principų įgyvendinimui, rankose. Kadangi monarchas yra suverenas, „žynys“ (įstatymų leidėjas) ir valdovas (vykdytojas) vienu metu, fiziokratai toki¹ politinź tvark¹, kai rinkos laisvės stiprinimui pasitelkiamas visagalis valdovas, kurio asmeniniai interesai susijź su „teisinga“ ekonomine sistema, kuri¹, beje, pateisino, pavadino teisiniu despotizmu ir priešino įnoringam despotizmui, kaltintam dėl visų F. Quesnay gana išsamiai aprašytų piktadarybių. (Šia prasme labai svarbus ir įdomus yra F. Quesnay straipsnis Despotizmas Kinijoje, 1767 m. publikuotas po P. S. Dupont’o de Nemours’o nušalinimo nuo Journal d’agricultures, du commerce et des finances redagavimo fiziokratų ruporu tapusiame 1765 m. N. Baudeau įsteigtame garsiajame savaitraštyje Ephemerides du Citoyen). Jų nuomone, tikrovėje tai visai ne despotizmas, nes aukščiausias suverenas yra Gamtos Įstatymas, kuris diktuoja visų institucijų įkūrim¹. Valstybė neturi prieštarauti šiam įstatymui, o, atvirkščiai, turi paversti Gamtos Įstatym¹ privalomu. Kai kurie fiziokratai net išrado institucinius derinius, specialiai sukurtus taip, kad despotas iš tiesų taptų „teisėtas“. Viena vertus, jie ištobulino teisinės kontrolės sistem¹, kuri turėjo rūpintis, kad monarcho ir jo patarėjų išleisti įstatymai neprieštarautų „natūraliai tvarkai“, kuri turi būti aprašyta valstybės konstitucijoje. Tačiau dar svarbesnis saugiklis buvo idėja, kad monarchui turi būti reali nauda iš jo valstybės klestėjimo. Tai ir buvo P.-P. Mercier’o de la Riviere pasiūlytos veikale Ordre naturel et essentiel des societes politiques (1767 m.) bendros nuosavybės institucijos tikslas. Pagal jo plan¹ monarchas būtų iš anksto nustatytos ir nekeičiamos visų gamybinių resursų bei produit net dalies bendrasavininkis. Dėl to jo ir visos šalies interesų prieštara būtų neįmanoma, o T. Hobbes’o atskleistas interesų tapatumas būtų aiškus net bukiausiam ir nedoriausiam despotui.

Pastebėtina, kad aptariant valdovo vaidmenį, ryškiai išsiskiria merkantilistų ir fiziokratų pozicijos. Vėlyvųjų merkantilistų C. Montesquieu ir J. Steuart’o pozicija („atgrasinimo modelis“) labiau buvo grindžiamas valdovo suvaržymu, slopinimu ir sankcijų jam uždėjimu, o fiziokratai skatino valdov¹ tiesiogiai prisidėti prie tautos klestėjimo. Kitaip tariant, jie siekė politinės tvarkos, kuriai esant, turintieji valdži¹ skatinami asmeninių interesų neišvengiamai remia bendr¹jį interes¹.

Įdomu, kad F. Quesnay nebuvo prieš, kad jo mintys būtų panaudotos ir kitose šalyse. Būdamas prancūzų m¹stytojas, jis rūpinosi ir visos žmonijos likimu. F. Quesnay atrodė, kad vadovaujantis išmintimi ir suprantant nacionalinius interesus, visai nesunku sujungti visų tautų siekius ir taip pakelti žmonijos kultūros lygį. Todėl pats F. Quesnay ir jo pasekėjai sutiko vykti į bet kuri¹ šalį, kuri norėjo įgyvendinti jų principus.

Vien¹ iš svarbiausių vietų F. Quesnay teoriniame palikime bei visoje fiziokratų ekonomikos teorijoje užima mokymas apie gryn¹jį produkt¹, kurį dabar vadiname nacionalinėmis pajamomis. Priešingai nei merkantilistai, fiziokratai grynojo produkto tyrimų sfer¹ perkėlė iš cirkuliacijos sferos į gamybos sfer¹, o tai atvėrė galimybź analizuoti kapitalistinź gamyb¹. Gryn¹jį produkt¹ fiziokratai suprato kaip produkcijos, gaunamos iš žemdirbystės, perteklių, lyginant su gamybos išlaidomis. Straipsnyje Mokesčiai F. Quesnay rašė, kad „Grynasis produktas – tai kasmet sukuriamas turtas, sudarantis tautos pajamas, ir apima produkt¹, gaut¹ atskaičiavus visas išlaidas iš pelno, gaunamo iš žemės valdų“. Taigi jis manė, kad grynasis produktas, kaip gamtos dovana, atsiranda tik iš žemdirbystės, kurios natūralus derlingumas savaime sukuria tikrojo turto prieaugį nuo sėjos iki derliaus nuėmimo, o darbas žmonių iniciatyva lieka būtina pagalbinė šio proceso priemonė. Turto augimo priežastimi F. Quesnay laikė žemės derlingum¹, arba gamtos jėgų visum¹, į kuri¹ buvo žvelgiama kaip į unikali¹ visavertź esybź, slepianči¹ savyje ekonominės pažangos šaltinį. Jis teigė, kad ekonomika – tai gamyba, o gamyba – tai žemė. Šioje hierarchinėje sistemoje, negriaunančioje tradicijų, gamta diktuoja moralės tradicijas, o žemė lemia darbo taisykles. Fiziokratų nuomone, vien tik todėl, kad žemės ūkio gamyba turi ši¹ stebukling¹ savybź – duoda gryn¹jį produkt¹, galėjo atsirasti santaupų ir susikurti civilizacija. Kaip rašė P. S. Dupont’as de Nemours’as, „Visos žmonijos gerovė susijusi su kuo didesniu grynuoju produktu“, o G. Le Trosne jam antrino: „Ši natūrali tiesa, kad žemė yra visų gėrybių šaltinis, savaime tokia aiški, kad niekas negali ja abejoti“.

F. Quesnay tvirtino, jog pramonėje, kaip ir kitose ūkio šakose, yra tik vartojama. Ten grynasis produktas nėra sukuriamas, o vyksta tik jo pradinės formos kaita, nedidėjant jo kiekiui. (Šia prasme F. Quesnay modifikavo R. Cantillon’o ir W. Petty doktrin¹, kurie į žemź ir darb¹ žvelgė kaip į du visaverčius turto šaltinius). Taigi pramonź jis laikė nevaisinga šaka, klaidingai manydamas, kad ten tik suteikiama forma žaliavoms, o darbininkas „užsidirba lėšas gyvenimui, o ne jas gamina“. F. Quesnay rašė: „Amatininkas tik pakelia žaliavos vertź savo alga; jo vartojimas tolygus gamybai“. Kalbėdamas apie amatininkus, jis teigė, kad „Reikia skirti verčių sudarym¹ nuo turtų gamybos: t.y. dauginim¹, sujungiant žaliavas bei išlaidas ir sunaudojant daiktus, kurie jau egzistavo iki dauginant juos šiuo būdu, nuo turtų gamybos ir sukūrimo, kuris iš tikrųjų reiškia turtų atnaujinim¹ ir augim¹“. Taigi F. Quesnay teigė, kad turto kūrimas reiškia jo atnaujinim¹, o vartojimas veda prie materialinių gėrybių naikinimo.

Kita vertus, nereikėtų supaprastinti F. Quesnay požiūrio į vartojim¹. Jis manė, kad tauta tuo turtingesnė, kuo daugiau pagamina ir vartoja, bei teigė, kad gamyba ir vartojimas yra glaudžiai susijź. Todėl reikia skatinti ne tik gamyb¹, bet ir vartojim¹, kiekvienas turi greitai leisti savo gryn¹sias pajamas vartojimo prekėms įsigyti. Kaip rašė F. Quesnay, „Turto kūrimo procesas, jo atkūrimas, didinimas nėra tikslas, o tik priemonė didinti gyventojų skaičių ir kelti žmonių gyvenimo lygį“. O jei kai kurie žmonės neišleis visų savo pinigų su tikslu didinti savo pinigines santaupas, tada, F. Quesnay nuomone, visos klasės susidurs su nuosmukiu, ir sumažės bendras produkcijos išleidimas, kadangi kieno nors atsisakymas leisti pinigus neišvengiamai sunaikins kieno nors kito pajamas. Čia jau akivaizdžiai galima įžvelgti po 150 metų pasirodžiusio J. M. Keynes’o mokymo aspekt¹.

Be to, pastebėtina, kad fiziokratijos pradininkas nesutiko, jog darbininkai yra tingūs iš prigimties ir juos galima priversti dirbti tik tada, kai jie gyvena skurde. Jis rašė, kad „turtingumas gimdo meilź darbui todėl, kad žmonės naudojasi gerove, kuri¹ jis sukuria, pripranta prie patogaus gyvenimo, gero maisto, gerų drabužių ir bijo skurdo. Jie auklėja savo vaikus darbščius ir pripratina juos prie gerovės“.

F. Quesnay daug dėmesio skyrė kaštams, kuriuos sukelia žmonių darbas, užtikrinantis išlaidas gyvenimo reikmėms. Pagal savo mokym¹ apie gryn¹jį produkt¹, F. Quesnay mėgino rasti pirminį kapitalistinių pajamų šaltinį. Grynasis produktas, F. Quesnay aiškinimu, yra turto likutis, atskaičiavus jo gamybos išlaidas, t. y. kapitalo išlaidas gamybos priemonėms ir darbo jėgai. Grynojo produkto dydis priklausė nuo kapitalo investavimo, ir šis produktas laikytas kapitalo judėjimo rezultatu. Taigi K. Marx’o nuomone, rodo, kad fiziokratams grynojo produkto koncepcijoje pavyko atskleisti pridedamosios vertės paslaptį.

Pažymėtina, kad fiziokratai vienintele ir visuotine grynojo produkto forma laikė žemės rent¹. Pramonės srityje, jų nuomone, grynojo produkto nesukuriama. Kapitalistų peln¹, kurio neskyrė į atskir¹ kategorij¹, jie klaidingai traktavo, kaip savotišk¹ aukštesnį darbo užmokestį, ir manė, kad šios kapitalistų visiškai suvartojamos pajamos bei darbininkų darbo užmokestis yra gamybinės išlaidos. Todėl jie teigė, kad pramonėje pagamintos produkcijos vertė lygi jos pagaminimo išlaidoms, t. y. čia sukurtų pajamų užtenka tik padengti gamybos išlaidas. Pelno kategorij¹ fiziokratai ignoravo ne tik pramonėje, bet ir žemės ūkyje bei prekyboje. Pavyzdžiui, prekybinį peln¹ F. Quesnay laikė neekonomine kategorija ir nagrinėjo jį kaip apskaitymo rezultat¹. Tai buvo didelė klaida. Be to, tada neišvengiamai kyla klausimas, kaip kapitalistas kaupia kapital¹, jei jis už savo darb¹ gauna tik tam tikr¹ užmokestį? F. Quesnay teigė, kad „teisėtai“ kapital¹ galima gauti tik iš grynojo produkto. Vadinasi kapitalistas kaupia kapital¹ ne visai „teisėtai“, kažk¹ atimdamas iš savo „užmokesčio“. Iš čia vėliau kilo kapitalistų susilaikymo teorija.

Su fiziokratų mokymu apie gryn¹jį produkt¹ labai susijusi ir jų produktyvaus bei nevaisingo darbo koncepcija. Jie pirmieji politinėje ekonomijoje prakalbo apie produktyvaus darbo požymius, ir nurodė, kad produktyvus darbas – tai darbas, sukuriantis gryn¹jį produkt¹, t. y. pabrėžė fizinį produktyvum¹, materialių gėrybių, o ne piniginių vertybių sukūrim¹. Suprantama, fiziokratams produktyvus darbas buvo galimas tik žemės ūkyje (tiesa, tik fermerio veikla, o ne samdomo darbuotojo fermoje), o pramonėje, jų nuomone, darbas buvo neproduktyvus, „nevaisingas“. Kaip teigė G. F. Le Trosne, „Darbas visur kitur, išskyrus žemź, yra visiškai nevaisingas, sterilus, nes žmogus nėra kūrėjas“. Tiesa, nevaisingas, aišku, nereiškė nenaudingas.

Kalbant apie F. Quesnay indėlį į politinź ekonomij¹, pažymėtina, kad jis pirmasis pamėgino atskirti prekės vartojam¹j¹ vertź ir mainom¹j¹ vertź, teigdamas, jog „reikia skirti gėrybes, kurios turi vartojam¹j¹ vertź, neturėdamos pardavimo vertės, nuo turto, turinčio vartojam¹j¹ ir pardavimo vertź“. Kaip pavyzdį F. Quesnay pateikė or¹ ir vandenį, kurie turi vartojam¹j¹ vertź. Tai „pagrindinės vertybės“, bet neturi jos mainomosios vertės ir nėra turtai. F. Quesnay gana savotiškai aiškino santykius tarp šių dviejų verčių. Jo teigimu tam, kad kokia nors valstybė egzistuotų „[] pirmiausia reikia, kad ta valstybė turėtų pakankamai maisto produktų, paskui reikalinga, kad jie turėtų paklaus¹, o jų kaina, t. y. mainomoji vertė, būtų didesnė už savikain¹“. F. Quesnay   pripažino, kad „maisto produktai yra pagrindinės vertybės, tikrieji turtai, t. y. tos vertybės tarp kitų vertybių, turinčių mainom¹j¹ vertź, kurios turi didesnź vartojam¹ vertź. Iš čia darytina išvada, kad didesnė vartojamoji vertė turi atsispindėti aukštesnėje mainomojoje vertėje“. Toliau F. Quesnay teigė, kad „Neturinčių vertės vertybių gausumas nėra turtai. Brangumas neesant pinigų yra skurdas, o gausumas esant brangumui yra prabanga“. Ir čia pat pastebėjo, kad per didelė prabanga skurdina šalį.

Kita vertus, fiziokratai vis dėlto nesukūrė savos vertės teorijos. Šiuo klausimu jie net žengė žingsnį atgal, lyginant su W. Petty ir P. Boisguillebert’u, ignoruodami jų mokym¹ apie darb¹, kaip vertės pagrind¹. Vertingomis jie laikė vien tik tas gėrybes, kurias teikia žemė ir gamta.

Kalbėdamas apie pinigus, F. Quesnay, skirtingai nuo R. Cantillon’o, laikėsi nominalistinės pinigų teorijos ir teigė, kad jie yra priemonė, palengvinanti mainus, o turtu tampa, taip pat kaip ir prekės, tik dėl savo mainomosios (pardavimo) vertės. Be to, pagal jį skirtingai nuo merkantilistų, pinigai – tai nevaisingas turtas. Todėl F. Quesnay pasisakė prieš merkantilistinį reikalavim¹ kaupti pinigus, juos versti brangenybėmis, nes tai neskatina šalies turto reprodukcijos. Jis rašė: „Pinigai patys savaime netenkina žmonių poreikių ir nedaugina pinigų. Be realių turtų, turtai pinigais liktų bevaisiai ir nenaudingi“.

Svarbi¹ mokslinź reikšmź turėjo fiziokratų mokymas apie kapital¹. Atiduodant pagarb¹ R. Cantillon’ui ir kitiems pirmtakams, vis dėlto dr¹siai galime tvirtinti, kad F. Quesnay pirmasis ekonominės minties istorijoje gana giliai teoriškai pagrindė teiginius apie kapital¹ ir tuo pačiu padėjo pagrindus šiai ekonomikos teorijos daliai. Skirtingai nuo merkantilistų, visuomet kapital¹ tapatinusių su pinigine jo išraiška, F. Quesnay manė, kad „pinigai patys savaime yra nevaisingas turtas, kuris nieko negamina“. Pastebėtina, kad F. Quesnay žemės ūkio programa, kuri sudarė beveik vis¹ jo ekonominź politik¹, buvo orientuota į stambųjį fermerį. Panašiai kaip ir R. Cantillon’nas, jis niekada rimtai nenagrinėjo jokio kito agrarinio pasaulio, išskyrus t¹, kurio varomoji jėga yra apsišvietusi ir aktyvi fermerių klasė, savo dispozicijoje turinti visas savo laiko technologines ir komercines galimybes. Todėl F. Quesnay savo analizėje vis¹ dėmesį sutelkė į kapitalo medžiagines formas žemės ūkyje. Gamybos išlaidų tyrimas leido F. Quesnay pirm¹ kart¹ moksliškai kapital¹ skirstyti (taikant šiuolaikinź terminologij¹) į apyvartinį ir pagrindinį bei pagal kapitalo atskirų dalių apyvartos pobūdį išskirti dvi pagrindines kapitalo sudedam¹sias dalis:

a) kasmetinius avansus (avances annuelles) – išlaidas žemės ūkyje per vieno gamybinio ciklo laikotarpį (paprastai ne ilgiau kaip per metus) – sėkloms, pašarui, darbo jėgai, žemdirbio pragyvenimui ir t. t.;

b) pirminius avansus (avances primitives) – išlaidas, daromas kart¹ per kelet¹ metų – žemės ūkio mašinoms, pastatams, gyvuliams ir viskam, kas žemdirbystėje naudojama kelet¹ gamybinių ciklų. Ekonominėje lentelėje šios išlaidos yra dar įvardytos kaip avances originelles.

F. Quesnay dar išskyrė fundamentalius avansus (avances foncicres), apimančius žemės savininkų vienkartinias išlaidas savo žemei gerinimui, pavyzdžiui, žemės sklypų valymui nuo akmenų, sausinimui, aptvėrimui ir pan., ir suvereno avansus (avances souveraines), apimančius vienkartines valstybės kapitalines išlaidas, pavyzdžiui, tiesiant kelius ir tiltus. Tačiau svarbiausiomis avansų kategorijomis F. Quesnay laikė tik kasmetinius ir pirminius avansus bei tik juos giliai išanalizavo.

Šį kapitalo skirstym¹ į dvi pagrindines dalis jis taikė gamybiniam kapitalui, o ne apyvartiniam kapitalui. Tai iš esmės atitinka A. Smith’o vėliau naudot¹ kapitalo skirstym¹ į apyvartinį ir pagrindinį. Skirtumas tarp šių dviejų kapitalo rūšių teisingai buvo susietas su skirtumu būdų, kaip šios dvi kapitalo dalys skaičiuojamos į baigtinės produkcijos vertź. F. Quesnay tvirtinimu, kasmetiniai avansai į gamybos s¹naudas skaičiuojamos visa apimtimi, o pirminiai avansai – tik iš dalies. Kita vertus, jis įtikinamai parodė, kad kartu su apyvartiniu kapitalu nuolat juda ir pagrindinis kapitalas. Tiesa, F. Quesnay vienintele gamybinio kapitalo forma laikė tik kapital¹, naudojam¹ žemės ūkyje. Jis visiškai nepripažino piniginės kapitalo formos bei ignoravo pramoninį kapital¹, kurį laikė nevaisingu, nors, atrodytų, taikyti ši¹ kapitalo skirstymo koncepcij¹ pramonei turėjo nesudaryti jokių sunkumų. Tačiau F. Quesnay visuomeninio produkto reprodukcijos schemoje šis kapitalo skirstymas į pagrindinį ir apyvartinį neturėjo esminės reikšmės.

3.1.3. F. Quesnay Ekonominė lentelė (Tableau Economique)

F. Quesnay pirmasis politinės ekonomijos istorijoje atliko ūkinio gyvenimo apytakos ratu mokslinź analizź bei panaudojo reprodukcijos, kaip nuolatinio gamybos ir realizavimo proceso, s¹vok¹. Reprodukcijos proces¹ jis aprašė savo garsiojoje Ekonominėje lentelėje (1758 m.), kurioje pateikiama F. Quesnay išrasta schema apie produktų srautus nacionaliniame ūkyje. Iš esmės ji tapo pirm¹ja visuomeninio produkto reprodukcijos schema. F. Quesnay parodė, kad ekonominio gyvenimo pagrind¹ sudaro nuolat pasikartojanti visuomeninio produkto ir piniginių pajamų apytaka (cirkuliacija). Skirtingų visuomenės klasių pagamintas produktas mainomas ir perskirstomas tarp jų taip, kad kiekviena visuomenės klasė turėtų visk¹, kas būtina iš naujo tźsti savo veikl¹. Taigi, šio darbo idėja rodo būtinum¹ išlaikyti ir pagrįstai prognozuoti tam tikras šalies ūkio proporcijas ekonomikos struktūroje. F. Quesnay nustatė tarpusavio s¹ryšį, kurį apibūdino taip: „reprodukcija nuolat atnaujinama kaštų, o kaštai atnaujinami reprodukcijos“. Iš čia atsirado ir uždaros „stacionarios būklės“ kaip apytakinio srauto, pasikartojančio kiekvienu laiko momentu, samprata. Ekonominė lentelė tapo pirm¹ja ekonominių procesų modeliavimo patirtimi, o ūkio (ekonomikos) vaizdavimas per produkto ir pajamų apytak¹ užvaldė ekonomistų vaizduotź ir daug kuo nulėmė tolesnź politinės ekonomijos plėtros kryptį ir pobūdį. (Istoriškumo vardan pastebėtina, kad pirmojo Tableau Economique varianto sudėtingumas supratimui iššaukė supaprastinto išdėstymo būtinum¹ straipsnyje Analyse de la Formule arithmetique du Tableau Economique de la distribution des epenses annuelles d’une Nation agricole, išspausdintame 1766 m. Journal de l’agriculture, du commerce et des finances).

Akivaizdu, kad Ekonominė lentelė buvo sumanyta gydytojo (tai meistriškai savo knygoje Ekonominių teorijų istorija atskleidė T. Negishi): neigdamas to meto įsitikinim¹, kad turtas – tai aukso ir sidabro luitai, F. Quesnay, įkvėptas William’o Harvey’aus atrastos kraujo apytakos žmogaus kūne schemos, pagal gydytojo vaizduotź aiškino, jog turtas gimsta gamyboje ir keliauja iš rankų į rankas per visuomenź, pripildydamas visuomenės organizm¹ kaip kraujas kraujagysles. Be to, būdamas ištikimas savajai gydytojo profesijai, F. Quesnay laikė, kad ekonomika gali būti ir normalios, sveikos būklės, ir sergančios, nenormalios būklės. Sveika ekonomika – tai ekonomika, kurioje vyrauja pusiausvyra. Todėl pusiausvyros s¹lygos ir tapo jo nagrinėjimo objektu. F. Quesnay Ekonominė lentelė, išspausdinta maždaug po trejų metų, pasirodžius R. Cantillon’o Apybraižai, padarė stiprų įspūdį ir buvo laikoma fiziokratų mokyklos viršūne markizas V. de Mirabeau vyresnysis (taip jis vadinamas, norint atskirti nuo sūnaus, Prancūzų revoliucijos veikėjo Gabriel’io Honore de Mirabeau) apibūdino j¹ kaip išradim¹, prilygstantį raštui ir pinigams. Jis rašė: „Nuo pasaulio pradžios padaryti trys didieji išradimai, kurie yra valstybinės visuomenės stiprybė, ir iš daugelio kitų j¹ turtinantys ir papuošiantys. Pirmasis yra rašto menas, kuris leido žmonėms savo įstatymus ir sutartis, istorij¹ ir atradimus nepakitusius perduoti kitoms kartoms. Antrasis yra pinigų išradimas, kuris tarpusavyje susiejo visas civilizuotas visuomenes. Trečiasis – Ekonominės lentelės išradimas, kuris kyla iš abiejų pirmųjų, ir savo objekto tobulumu abu juos pagerina. Tai didžiausias šių laikų išradimas, kurio vaisius skins mūsų vaikai“. Tiesa, paminėta, bet nepakomentuota, Adam’o Smith’o, F. Quesnay Ekonominė lentelė greitai buvo užmiršta, o XIX a. viduryje vėl atrasta K. Marx’o, taip atsiliepusio apie garsi¹j¹ schem¹: „[] Tai buvo mėginimas įsivaizduoti gamybos proces¹ kaip reprodukcijos proces¹, o cirkuliacij¹ – tik kaip šio reprodukcijos proceso form¹, piniginź cirkuliacij¹ – kaip kapitalo apyvartos moment¹. Kartu tai buvo mėginimas į šį reprodukcijos proces¹ įtraukti pajamų atsiradim¹, mainus tarp kapitalo ir pajamų, santykį tarp reprodukcinio ir galutinio vartojimo. Taip pat į kapitalo cirkuliacij¹ mėginta įtraukti cirkuliacij¹ tarp gamintojų ir vartotojų (iš tikrųjų – tarp kapitalo ir pajamų). Galiausiai, tai buvo mėginimas įsivaizduoti cirkuliacij¹ tarp dviejų didelių gamybinio darbo dalių, pirminių žaliavų ir pramonės, kaip reprodukcijos proceso momentus. Ir visa tai mėginta sukonstruoti XVIII a. antrojo trečdalio periode, t. y. politinės ekonomijos kaip mokslo „vaikiškame“ periode, sugrupavus lentelź, sudaryt¹ iš penkių eilučių su šešiais pradinių ir galutinių prielaidų straipsniais, – šis mėginimas pasirodė es¹s geniali idėja, be jokių abejonių, pati genialiausia iš tų, kurias ekonomika iki šiol galėjo įrašyti į savo aktyv¹“. Nuo tada F. Quesnay Ekonominė lentelė nenustoja žavėti jos komentatorių. Užtenka paminėti, kad informacij¹, pateikt¹ F. Quesnay Ekonominėje lentelėje, be didesnių sunkumų galima būtų perkelti į W. Leontief’o sukurt¹ išlaidų-rezultato modelį (lentelź), bei tai, kad pats W. Leontief’as yra užsiminźs apie savo pasiūlytos konstrukcijos s¹sajas su fiziokratišk¹ja. Neabejotina, kad F. Quesnay Ekonominė lentelė įkvėpė ir P. Sraffa’os Prekių gamyb¹ prekių priemonėmis (1960 m.). Todėl į šį F. Quesnay veikal¹ būtina pažvelgti atidžiau.

F. Quesnay modelis lyginant su tikrove yra iki kraštutinumo supaprastintas, kad jame išryškėtų svarbiausi dėsningumai. Šioje schemoje atsispindi tik paprasta reprodukcija, t. y. gamyba, kas ciklas pasikartojanti nekintančia apimtimi. Visos pajamos išleidžiamos vartojimui, o investicijos, metams bėgant, nedidėja. Be to, kainos taip pat visus metus lieka pastovios. Prekių judėjimas apsiriboja vietine rinka. Žemės ūkyje išskiriama maisto gamyba ir žaliavų pramonei gamyba. Visa pramonės produkcija neišskaidoma ir vaizduojama kaip vientisa vartojimo prekių masė.

F. Quesnay Tableau Economique – tai ne XVIII a. vidurio Prancūzijos ekonomikos pozityvus modelis, o Utopijos normatyvinis modelis, aprašantis prancūzų ekonomik¹, kokia ji būtų vykdant tinkam¹ ekonominź politik¹. Aprašoma padėtis yra optimali ne tik kapitalo kaupimo lygio požiūriu, bet ir agrarinio sektoriaus modernizacijos atžvilgiu. Ekonominėje lentelėje visuomene, kurioje viešpatauja ideali „natūrali tvarka“ laikoma šalis pasiekusi aukščiausi¹ žemės ūkio kultūros lygį ir optimali¹ ekonomikos būklź (ordre naturel), vidaus ir užsienio prekyboje yra visiškai laisva konkurencija, nuosavybė ir į žemź investuotas kapitalas yra visiškai saugūs. Ji nagrinėjama kaip vieningas organizmas, sujungiantis tris pagrindines klases (žr. 3.1 pav.).

3.1 pav. F. Quesnay Ekonominėje lentelėje pateikta visuomenės reprodukcijos schema

Visuomenės klasinės struktūros aprašymas F. Quesnay buvo reikalingas dėl to, kad Ekonominėje lentelėje visuminis metinis produktas paskirstomas dėl cirkuliacijos (apytakos) proceso tarp trijų klasių. Jis rašė: „Tauta susideda iš trijų piliečių klasių: produktyviosios, savininkų ir neproduktyviosios (nevaisingosios)“. Produktyviajai (classe productive) ar fermerių klasei jis priskyrė visus, kurie apdirba žemź: valstiečius, fermerius, samdomus žemės ūkio darbininkus (ir galbūt dar žvejus ir kasyklų darbininkus), kasmet gaminančius tautai turt¹ (gryn¹jį produkt¹). Tačiau čia ir yra dvi svarbiausios analitinės F. Quesnay Ekonominės lentelės silpnybės: a) ekonominės veiklos grynasis produktas priskiriamas tik žemei; b) ji niekaip neparodo, kodėl žemė yra vertybių šaltinis. Žemės savininkai (classe des proprietaires) – tai žmonės, turintys vienokį ar kitokį suverenumo titul¹ ir gaunantys kasmetinį gryn¹jį produkt¹ (produit net), sukurt¹ žemdirbyste (karalius – kaip mokesčius, žemvaldžiai – kaip nuomos mokestį, bažnyčia – bažnytinės dešimtinės forma). (Pastebėtina, kad N. Baudeau ir P.-P. Mercier’as de la Riviere, skirtingai nuo F. Quesnay, žemės savininkus laikė produktyviais, nes šiems, arba jų protėviams, teko prisiimti žemės valymo nuo akmenų ir sausinimo kaštus, ir šios pastangos suteikė jiems teisź į žemės vaisius). Neproduktyvioji (nevaisingoji, sterilioji) klasė (classe sterile): visi žmonės, kurie dirba kitus darbus, išskyrus žemdirbystź, jam buvź maždaug tolygūs buržuazijai. Tai visi žmonės, dirbantys pramoninės gamybos, prekybos, kitų paslaugų sferų šakose: samdomi darbininkai, amatininkai, kapitalistai, pirkliai ir smulkūs prekeiviai. Neproduktyvioji (sterilioji) klasė, taip pat kaip ir savininkų, pasak F. Quesnay, nekuria grynojo produkto, bet, skirtingai nuo žemės savininkų, pirmieji dirba ir savo darbu, nesusijusiu su žeme, sukuria tiek, kiek suvartoja, jie tik pakeičia žemdirbystės sukurto produkto natūrinź form¹. F. Quesnay manė, kad, jų išlaidas turi padengti produktyvioji klasė bei žemės savininkai, kuriems priklauso vienintelis grynojo produkto šaltinis – žemė. Taigi, pasak P. S. Dupont’o de Nemours’o, fiziokratams „Atrodė būtina, paprasta ir natūralu daryti skirti žmones, kurie moka kitiems, patys gaudami gėrybes tiesiog iš gamtos, ir tų, kurie tegali jų įsigyti tik kaip atlyginim¹ už naudingus ar malonius patarnavimus pirmiesiems“. Tačiau bet kokiu atveju F. Quesnay, kaip ir R. Cantillon’ui, darbas vaidino „pasyvų“ vaidmenį.

Suprantama, kad apibūdindamas pramonės sritį kaip atliekanči¹ vien sterilius, nieko naujo nesukuriančius veiksmus ir tik „steriliai“ keičiančius tikrojo turto (žaliavų, gautų iš žemės ūkio) pavidal¹, F. Quesnay nesugebėjo įžvelgti, jog darbas gali kurti turt¹ bet kurioje srityje, ne tik žemės ūkio. Kita vertus, F. Quesnay pavadinimu sterili klasė nenorėjo pažeminti pramonininkų bei prekybininkų ir buvo visiškai netendencingas, skirstydamas visuomenź į klases, nes, kaip jis manė, „žemesnių klasių darbštūs atstovai“ gali pasikliauti naudingu sau darbu. Turtas sužadina darbštum¹ todėl, kad žmonės naudojasi gerove, kuri¹ jis teikia, įpranta prie gyvenimo patogumų, gero maisto bei drabužių ir bijosi skurdo. Jie savo vaikams diegia tokį pat požiūrį į darb¹ ir gerovź, o sėkmė patenkina tėviškus jausmus ir savimeilź. Sterili klasė fiziokratų kalba reiškia tik tai, kad ji gauna pajamas iš antrų rankų. Viena didžiausių klaidų šioje idėjoje apie klases buvo, kad F. Quesnay tai pačiai klasei priskyrė darbininkus ir kapitalistus tiek pramonės, tiek žemės ūkio srityse. J¹ iš dalies ištaisė jau J. Turgot, o vėliau visiškai paneigė A. Smith’as. Kita vertus, negalima nepastebėti, kad F. Quesnay visuomenėje matė klasių bendradarbiavim¹. J. A. Schumpeter’is rašė, kad F. Quesnay „teigė visuotinź klasių interesų harmonij¹, ir dėl to jį galime laikyti XIX amžiaus harmonizmo (žiūr. J. B. Say’aus, H. C. Carey, F. Bastiat’o darbus) pirmtaku . F. Quesnay pamėgino įrodyti savo tvirtinim¹: Ekonominė lentelė rodo, kaip kiekviena klasė gyvena kiekvienos kitos klasės s¹skaita, ir, taip pat, kaip žemvaldžių klestėjimas apsprendžia kitų klasių gerovź.

Toks gyventojų suskirstymas į klases leido F. Quesnay Ekonominėje lentelėje konkrečiais pavyzdžiais parodyti kaip metinis produktas cirkuliacijos proceso metu pasiskirsto tarp visuomenės klasių. (Juk, F. Quesnay žodžiais tariant, „Norint parodyti ir apskaičiuoti šių klasių tarpusavio santykius, reikia nagrinėti bet kurį pavyzdį, nes negalima, remiantis vien tik abstrakcija, pateikti faktinį apskaičiavim¹“). Šis paskirstymas užtikrina gamybos arba paprastosios reprodukcijos, s¹lygas. Be to, Ekonominėje lentelėje nesuskaičiuojami individualūs cirkuliacijos aktai sujungiami į sukurto metinio produkto masinį judėjim¹ tarp visuomenės ekonominių klasių.

Svarbiausia problema, kuri¹ F. Quesnay sprendė Ekonominėje lentelėje – išsiaiškinti pagrindines tautos ūkio proporcijas, kurios užtikrina šalies ekonomikos plėtr¹. Iki jo niekas nekėlė minties, kad visuomeninė reprodukcija turi tam tikras, be to subalansuotas, proporcijas. Tik P. Boisguillebert’as, kaip ir R. Cantillon’as taip pat kalbėjźs apie natūrali¹ pajamų srautų pusiausvyr¹, pavartojo šį žodį, bet sunku pasakyti, k¹ jis turėjo galvoje. Ekonominė lentelė – tai schema, parodanti, kaip formuojasi reprodukcijos prielaidos. Tam, kad parodytų paprastosios reprodukcijos (arba reprodukcijos ta pačia apimtimi) galimybź nacionaliniu mastu bei ekonominius ryšius tarp klasių, F. Quesnay pagrįstai supaprastino įgyvendinimo proces¹ ir atsiribojo nuo daugelio aspektų. Jis iš analizės pašalino kaupimo proceso tyrimus ir nagrinėjo tik paprast¹j¹ reprodukcij¹. Žiūrint griežtai, įsitikinimas, kad neproduktyviame sektoriuje yra pagrindinis kapitalas ir neapskaičiuojama jokių jo atkūrimo padengimo s¹lygų – nemažas Ekonominės lentelės trūkumas. Joje daroma prielaida apie nekintam¹ pinigų vertź, prekinių kainų stabilum¹ (kadangi ji apibendrina šio sektoriaus produkcijos vertź kaip darbininkų ir vadovų darbo užmokesčio sum¹, kuri yra stabili; j¹ darbininkams lemia gyvenimo reikmenų minimumas, taip pat atsiribojama nuo užsienio prekybos poveikio įgyvendinimo procesams. Negana to, rašydamas apie cirkuliacij¹, F. Quesnay daro prielaid¹, kad perkama iš pirmų rankų, mokant pajamomis, kurios pasiskirsto tarp klasių. Jis apskritai į prekyb¹ nekreipia jokio dėmesio, nes ji tik didina pirkimų ir pardavimų skaičių, nedidindama daiktų, o tik didindama neproduktyvias išlaidas .

Ekonominėje lentelėje reprodukcijos proceso pradiniu tašku pasirinktas metinis derlius, kuris siejamas su žemės ūkio gamybos metiniu ciklu. F. Quesnay pagal struktūrinius skaičiavimus Prancūzijos žemės ūkio visuminį produkt¹ įvertino 5 mlrd. livrų (senoviška prancūzų moneta), iš kurių:

mlrd. livrų sudarė maisto produktai;

mlrd. livrų sudarė žaliavos.

Be šio produkto fermeriai turi pinigų 2 mlrd. livrų. Pinigai bus užmokėti žemės savininkams, kaip nuomos už žemź mokestis. Neproduktyvioji klasė turi manufaktūrinių prekių už 2 mlrd. livrų. Taigi F. Quesnay skaičiavimais, visuminis visuomenės produktas sudarė 7 mlrd. livrų. Žemės savininkai nuėmź derlių iš fermerių gavo nuomos mokestį – 2 mlrd. livrų. Taigi F. Quesnay, darydamas tokias prielaidas, ima nagrinėti žemės ūkį su investuotu į jį žemės savininkų 2 mlrd. livrų apyvartos kapitalo, kuris kasmet duoda 5 mlrd. livrų vertės produkcijos. Iš tų 5 mlrd. livrų pajamų 2 mlrd. livrų privalo likti kaip apyvartos kapitalas: pačiai produktyviajai klasei pragyventi, šerti gyvulius, sėklai, tr¹šoms ir kitoms kasmet pasikartojančioms išlaidoms, t. y. padengti „metinių avansų“ išlaidas. Taip žemdirbių klasei lieka 3 mlrd. livrų perteklius, kuriuos produktyvioji klasė gauna pardavusi produktus, iš kurių 2 mlrd. livrų (gryn¹jį produkt¹) sumoka žemės savininkams kaip rent¹, ir 1 mlrd. livrų turi padengti sunaudotus „pradinius avansus“. Kaip rašė F. Quesnay, turto fondas, naudojamas žemės dirbimui ir sudarantis pirmines išlaidas, kasmet nyksta ir jį reikia nuolat atkurti, kad šis svarbus fondas liktų pirminės būklės, o ne progresyviai artėtų visiško išnykimo link. Juk tai sunaikintų žemdirbystź, vėliau ir gamyb¹, taip pat ir valstybės turtus. Be to, žemdirbystė neatskiriama nuo nelaimių, kartais visiškai sunaikinančių derlių. Tai šalnos, kruša, javų kenkėjai, potvyniai, gyvulių kritimas ir t. t. Jei žemdirbiai neturi jokio atsarginio fondo, tai po tokių nelaimių jie arba nesugebės sumokėti valdovui ir savininkams, arba padengti kitų metų išlaidų. Šis antrasis atvejis ir yra tas, kuris įvyksta visada, nes valdovas ir savininkai turi gali¹ priversti susimokėti. Todėl greitai bus juntami žemdirbystės žlugdymo rezultatai, kurie turės įtakos, nepalikdami jokios vilties savininkams, valdovui, dešimtinės gavėjams ir likusiai tautos daliai. Taigi išsakoma mintis, kad dalis visuomeninio produkto turi tekti „pirminių“ ir „kasmetinių“ avansų atkūrimui. Tokia reprodukcija yra būtina s¹lyga sukurti gryn¹jį produkt¹ ir normaliai ekonominių procesų eigai. Todėl tai yra vienas pagrindinių F. Quesnay teorinių pasiekimų. Čia jis jau m¹stė apie kapitalo ekonominį vaidmenį, taigi ir apie įvedim¹ į mokslinź apyvart¹ sampratų, kurios vėliau buvo įvardytos „pagrindinio ir apyvartinio kapitalo“ terminais. Pats metinio produkto apyvartos (cirkuliacijos) ir išlaidų judėjimo procesas pagal F. Quesnay vyksta tarp fermerių „baseino“, žemės savininkų „baseino“ ir „nevaisingos“ klasės „baseino“ pagal žemiau aprašom¹ schem¹:

1. Pagal F. Quesnay schem¹ realizacijos postūmį padaro žemės savininkai, pirkdami iš savo nuomininkų – fermerių žemės ūkio, maisto, produktų už 1 mlrd. livrų. Šie pinigai „nusėda“ pas fermerius. (Taigi fermeriams grįžo 1 mlrd. livrų iš 2 mlrd. livrų, išleistų rentai apmokėti.)

2. Tolesnė realizacija vyksta žemės savininkams panaudojant antr¹jį milijard¹ livrų, už kuriuos žemės savininkai įgyja pramoninių (manufaktūrinių) prekių. Tuo žemės savininkų dalyvavimas visuomeninio produkto realizacijos procese baigiasi. Jie atlikź savo misij¹ gamybos procese apsirūpina maisto produktais ir manufaktūrinėmis prekėmis, t. y. gyvenimo priemonėmis, visiems metams, atlikź savo misij¹ gamybos procese.

3. Toliau visuomeninio produkto mainai vyksta tik tarp pramoninkų ir fermerių klasių. Kadangi už pramonines prekes, parduotas žemės savininkams, pramoninkai gavo 1 mlrd. livrų, tai jie už šiuos pinigus perka iš fermerių žemės ūkio produktus. Taigi 1 mlrd. livrų vėl grįžta fermeriams, ir jie iš pramoninkų perka gamybos priemones. Manufaktūrininkai už 1 mlrd. livrų, gautų iš šio sandėrio, iš fermerių perka žemės ūkio žaliavų, ir šiems grįžo antrasis milijardas livrų, kurias jie buvo išleidź rentai sumokėti.

Pagal F. Quesnay Ekonominź lentelź realizacijos procesas tuo ir baigiasi, nes po aprašyto prekių ir pinigų judėjimo sukuriamos būtinos s¹lygos gamybos ir reprodukcijos proceso atsinaujinimui, esant nepakitusiems mastams. Žemės savininkai aprūpinti produktais ir pramoninėmis prekėmis už 2 mlrd. livrų. Fermeriai realizavo žemės ūkio produktus už 3 mlrd. livrų (1 mlrd. – žemės savininkams, 2 mlrd. – pramoninkams). Fermeriams iš gautų 5 mlrd. livrų žemės ūkio produktų liko produkcijos už 2 mlrd. livrų savam naudojimui (1 mlrd. livrų – maisto produktams, 1 mlrd. – sėkloms). Be to, fermeriams grįžo 2 mlrd. livrų, sumokėtų žemės savininkams, kaip žemės nuomos mokestis (renta). Pramoninkai, pagal F. Quesnay, visiškai realizavo savo produkcij¹ ir apsirūpino maisto produktais (1 mlrd.) bei žaliavomis (1 mlrd.). Kaip neproduktyvaus sektoriaus jų grynasis produktas šiame cikle lygus nuliui. Taigi pagal cirkuliacij¹ matyti, kad neproduktyvioji klasė nieko nepagamina. Ji naudojasi tik produktyviosios klasės pagamintais turtais. Naujas gamybinis ciklas vėl prasidės žemdirbiams (fermeriams) sumokant žemės savininkams 2 mlrd. livrų rentos.

Labai vykusiai vienu sakiniu Tableau economique apibendrino, nors ir jos neminėdamas, J. Turgot: „Tai, k¹ žemdirbys išaugina iš žemės, atskaičiavus jo asmeninius reikmenis, yra vienintelis darbo užmokesčio fondas (įsidėmėkite šį posakį, kuris taps garsus!), iš kurio atlyginami visi kiti bendruomenės nariai mainais už jų darb¹. Pirkdami šitaip mainomu savo darbu maisto produktus iš žemdirbio, jie tik gr¹žina jam lygiai tiek, kiek iš jo yra gavź“.

Ypač akcentuotinas vaidmuo, kurį F. Quesnay savo modelyje skyrė žemės savininkams – tai vienas iš įdomiausių fiziokratų sistemos bruožų. Šis vaidmuo iš esmės atlieka širdies funkcijas kraujotakos sistemoje. Tai lyg „vožtuvas“, stumdantis pinigus ekonominės apytakos kanalais. Su tuo susijusi viena iš svarbiausių F. Quesnay praktinių išvadų, padarytų pagal savo Ekonominź lentelź: jei žemės savininkai neišleis visai savo rentos, tai visuomenės produktas negalės būti iki galo realizuotas, fermeriai negaus pajamų ir nesugebės kitais metais užtikrinti ankstesnės gamybos apimtį, vadinasi, ir išmokėti nepakitusi¹ rent¹.

Be to, F. Quesnay Ekonominėje lentelėje esamas išlaidų atotrūkis vienu periodu lyginant su pajamomis: žemės savininkai išleidžia ankstesnio periodo rentinius mokėjimus, tuo pat metu amatininkai visada pasilieka iš užbaigto periodo įplaukų 1 mlrd. livrų, kito periodo išlaidoms. Darytina prielaida, kad F. Quesnay produkcijos apimtį laikė identiška kasmetiniam derliui, visiškai sunaudojamam per kitus 12 mėnesių.

Taigi F. Quesnay priėjo išvad¹, kad reprodukcijos ir realizacijos procesas gali vykti be pertrūkio tik tuomet, kai išlaikomos atitinkamos tautos ūkio plėtros proporcijos. Pats F. Quesnay teigė: „Šios prekybos tarp įvairių klasių eiga ir pagrindinės jos s¹lygos nėra hipotetinės. Kiekvienas, kas norės apie jas pagalvoti, galės įsitikinti, kad jos teisingai atspindi realybź, tačiau prielaidos, kurios buvo panaudotos skaičiavimams, [] tinka tik šiam atvejui“. O kai šalyje yra kitokia žemdirbystės būklė, ji lems kitas prielaidas, „kurių kiekviena yra pagrindas konkrečiam skaičiavimui savo tikslumu būdingam tik jai vienai“.

Atsižvelgiant į išdėstyt¹ reprodukcijos schem¹, galima atkreipti dėmesį į M. Blaug’o pastab¹, kad F. Quesnay Ekonominėje lentelėje pinigai – ne daugiau nei apyvartos priemonė, kad prekyba iš esmės susiveda į natūrinius mainus ir kad produkcijos gamyba automatiškai generuoja pajamas, kurias išmokėjus galima pereiti prie kito gamybinio ciklo.

Pastebėtina, kad F. Quesnay teorinė koncepcija buvo jam naudinga grindžiant praktinius reikalavimus ekonominei politikai. Vienas būdingiausių fiziokratų sistemos aspektų yra jų mokesčių teorija. Valstybei (valdovui) įgyvendinti savo funkcijas reikia lėšų, ir fiziokratai manė, kad jai reikia pakankamai duoti šių lėšų, nesiderint dėl kiekvieno cento, kaip tai daro parlamentarai. Tačiau iš kur valstybė ims tas lėšas? Žinant fiziokratų sistem¹, atsakymas į šį klausim¹ savaime aiškus. Kadangi visos grynosios pajamos (grynasis produktas) tenka žemės savininkų klasei kaip žemės renta, būtent jai turi būti „uždėta“ ir visa mokesčių našta, paimant trečdalį (N. Baudeau siūlymu – tik 6/20, t.y. 30 proc.) grynojo produkto. (Tuo metu tai buvo dr¹sus pasiūlymas, nes kilmingieji visai nemokėjo mokesčių, be to, tokio mokesčio įvedimas buvo stiprus smūgis kilmingųjų klasės statusui, kurį simbolizavo atleidimas nuo mokesčių monarchui). F. Quesnay netgi rašė, kad „savininkai, valdovas ir visa tauta suinteresuota tuoj pat įvesti mokestį, kuris visiškai kristų ant žemės pajamų, nes bet kokia kita mokesčio forma prieštarautų natūraliai tvarkai, kenktų ir gamybai, ir pačiam mokesčiui, vienas mokestis kristų ant kito“. Juk apmokestinamas darbo užmokestis, kuris ir taip minimalus, atitinkantis gyvenimo minimum¹, iš esmės reiškia mokesčius įmonininkui, nes jis turi aprūpinti darbinink¹ minimaliomis gyvenimo lėšomis. Mokesčiai įmonininkams – nesvarbu, pramonėje ar žemės ūkyje – gali būti išmokėti tik iš kapitalo. Tai reikštų, kad bus pažeidžiamas reprodukcijos pagrindas. Bet, F. Quesnay nuomone, mokesčiai jokiu būdu neturi sumažinti žemdirbio išlaidas, reikalingas žemdirbystei („toks produktyvių išlaidų apkarpymas neišvengiamai turėtų lemti gamybos mažėjim¹, nes žemės apdirbimo išlaidos yra būtinoji s¹lyga, conditio sine qua non, derliui gauti“) bei jo atlyginimui, nepabloginant jo buities. Kaip rašė P. S. Dupont’as de Nemours’as „Mokesčių santykis su grynuoju produktu turi būti toks, kad žemės savininko buitis būtų geriausia iš visų“. Pratźsiant F. Quesnay mintis apie mokesčius, pastebėtina, kad jis manė, jog mokesčiai turi būti imami tik nuo dalies, likusios iš pajamų atėmus išlaidas. Be to, norėdami suteikti visišk¹ saugum¹ žemės savininkams, fiziokratai siūlė, kad santykis tarp mokesčių ir grynojo produkto, kart¹ nustatytas, kuo ilgiau išliktų pastovus.

Pati vieningo mokesčio grynoms pajamoms nustatymo tam, kad būtų supaprastinta ir racionalizuota prancūzų apmokestinimo sistema, idėja buvo neabejotinai protinga. Tačiau toki¹ apmokestinimo sistem¹ grįsti vienu vieninteliu mokesčiu – tai jau buvo akivaizdus doktriniškumas. Kaip pastebėjo J. A. Schumpeter’is, reikalas tas, kad šios sistemos grindimas vien tik mokesčiu grynai žemės rentai F. Quesnay reiškė galimybź pritaikyti savo teorij¹, pagal kuri¹ grynoji žemės renta buvo vienintelė egzistuojanti grynųjų pajamų rūšis. Vadinasi, bet koks mokestis galiausiai imamas būtent nuo jos.

Pastebėtina, kad fiziokratai teikė mokesčių sistemai didelės praktinės svarbos, būdami įsitikinź, kad neteisingas mokesčių paskirstymas jų laikais buvo svarbiausia žmonių skurdo priežastis. Aišku, dabar mes skurd¹ greičiau siejame su nepakankama gamyba bei nevykusiu turto pasiskirstymu, o ne su vienokia ar kitokia mokesčių sistema, ir todėl fiziokratų požiūris mums gali pasirodyti perdėtas. Tačiau jį galima pateisinti, įvertinus nežmonišk¹ to meto mokesčių tvark¹. Atsižvelgiant į fiziokratų pozicij¹, darosi suprantama, kodėl jie siūlė, kad neturtingųjų klasės mokesčiai būtų minimalūs. Juk šie, kaip teigė F. Quesnay, net bijo dirbti, manydami, kad daugiau dirbdami, turės mokėti didesnius mokesčius. Analogiškai bijo ir žemdirbiai, galvodami, kad negalės padengti gamybos išlaidų. Todėl jiems sumažus mokesčius, jų gerovė didėtų, ir ateityje valstybė tik turtėtų.

Kalbant apie fiziokratų indėlį į valstybinių finansų teorij¹ reikia paminėti V. de Mirabeau veikal¹ Mokesčio teorija, kuriame jis, ypač nepabrėždamas vieningo mokesčio kaip panacėjos, tinkamai pabrėžė administracinių reformų, pajamų iš valstybinio turto, iš monetų kalimo bei iš pašto įstaigos gavimo reikšmź, kalbėjo apie specialaus mokesčio tabako gamybai ir druskai galimybź. Visa tai leidžia pašalinti t¹ perteklių ekstravagantiškumo, kuris būdingas vieningo mokesčio teorijai.

Suprantama, nagrinėjant F. Quesnay Ekonominź lentelź kaip pirm¹jį makroekonominio tyrimo mėginim¹, nesunku pastebėti ir formalius trūkumus, tokius kaip: paprasta šakų tarpusavio priklausomybės iliustracija; vadinamojo neproduktyviojo sektoriaus, turinčio pagrindinį kapital¹, išskyrimas; ekonominės veiklos žemės ūkyje pripažinimas grynųjų pajamų šaltiniu, nesiaiškinant žemės pavertimo vertės šaltiniu mechanizmo, darbo priemonių, sunaudotų gaminant pramoninź produkcij¹, atkūrimo nebuvimas, kai tik pramonė galėjo jas sau pagaminti, t. t.

Antra vertus, F. Engels’as visai teisingai F. Quesnay Ekonominź lentelź vadino sfinkso mįsle, kurios išsprźsti nesugebėjo visas modernus ekonomikos mokslas. Net jei ir suprastume, k¹ apytikriai reiškia atskiri Ekonominės lentelės „zigzagai“, lieka neaišku, kaip patys fiziokratai galėjo juos taikyti.

O baigiant F. Quesnay idėjų ir gyvenimo aptarim¹, dar paminėtina, kad paskutiniuosius savo gyvenimo metus jis praleido artimų draugų, mokslininkų ir šalininkų būryje. F. Quesnay buvo žmogus, kuriam labai tinka F. de LaRochefoucauld o žodžiai: „Mokėti būti senam – tai menas, kurį sugeba tik nedaugelis“. Kažkas iš jo pažįstamų yra pasakźs: „Ant jo 80 metų pečių 30 metų galva“.

Kontrolinės užduotys ir klausimai

1. Apibūdinkite fiziokratizmo esmź.

2. Kuo skyrėsi ir kuo panašios fiziokratų ir merkantilistų teorijos?

3. Kur fiziokratai įžvelgė turto šaltinį?

4. Kokias naujas ekonomines kategorijas įvedė fiziokratai

5. Koki¹ prasmź fiziokratizmo ideologai įdėjo į jų įvest¹ „grynojo produkto“ samprat¹?

6. Apibūdinkite F. Quesnay natūralios tvarkos koncepcijos esmź.

7. Apibūdinkite F. Quesnay teorinių pažiūrų apie klases, kapital¹, produktyvų darb¹ ypatybes.

8. Schematiškai pavaizduokite visuomeninio produkto realizacij¹, pateikt¹ F. Quesnay Ekonominėje lentelėje. Kuo pasireiškė jo reprodukcijos teorijos istorinė-ekonominė reikšmė?

9. Kokie yra fiziokratų mokymo trūkumai?

LITERATŪRA

Gide C., Rist C. Ekonominių teorijų istorija: nuo fiziokratų ligi mūsų laikų. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto leidinys, 1932. – P. 1-53.

Lydeka Z. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. – Kaunas: VDU, 2001. – P. 44-59.

Šalčius P. Raštai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol.: V. Lukoševičius (sudaryt.) ir kt. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 283-287.

Paliulytė R. Ekonominės minties istorija: Paskaitų konspektas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1997. – P. 26-33.

Anikinas A. Mokslo jaunystė: M¹stytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. – V.: Mintis, 1988. – P. 138-154.

Hirschman A. O. Aistros ir interesai: politiniai argumentai kapitalizmo naudai dar prieš jo triumf¹. – Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2001. – P. 85-87.

Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 85-96.

Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 31-37.

Negishi T. History of Economic Theory. – New York: Elsevier Science Publishers B. V., 1989. – P. 48-68.

Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 128-136.

Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). – London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. – P. 223-243.

Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 183-184; 185-194; 196-200.

Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 44-48.

Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 49-65.

Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 60-69.

Hebert R. F. In Search of Economic Order: French predecessors of Adam Smith. / In: Lowry S. T. (ed.). Pre-Classical Economic Thought: From Greeks to the Scotish Enlightenment. – Boston: Kluwer Academic Publishes, 1986. – P. 198-203.

Meek R. L. The Economics of Physiocracy. – London: Allen & Unwin, 1962.

Vaggi G. The Economics of Francois Quesnay. – London: Macmillan, 1987.

, 1995. – C. 18-51.

. / М. Н. Рындина, Е. Г. Василевский, В. В. Голосов и др. –

. I /

o p Г , 2001. – C. 53-57.

C

Сорвина Г. Н. История экономической мысли двадцатого столетия. – Москва: