Fiziokratų ekonominė mokykla

4.1.F. Quesnay ekonominė mintis

XVIII a. septint¹ ir aštunt¹ dešimtmečiais Prancūzijoje susiformavo svarbi klasikinės politinės ekonomijos srovė - fiziokratai. Ji atsirado kaip opozicija prancūziškajam merkantilizmui, su J.B. Colbert’o (1619-1683 m.) politika Liudviko XIV valdymo laikais, skatinusia pramonės augim¹ ir ignoravusia žemės ūkio poreikius. Prie šios pirmosios mokslinės ekonominės mokyklos, kuri pateikė vientis¹ ekonominio gyvenimo teorinź koncepcij¹ - fiziokratizmo - atsiradimo labai daug prisidėjo ir R. Cantillon’o idėjos. Terminas fiziokratai yra sudarytas iš graikiškų žodžių physis - gamta ir kratos - valdžia. Taigi ekonominės mokyklos pavadinimas atspindėjo pagrindinź šios krypties atstovų idėj¹, kad žemė - pagrindinis turto veiksnys.

Fiziokratams ne pinigai, ne iždas ir ne taurieji metalai turėjo lemti turtingum¹, bet žemės ūkis, žemė, galiausiai - pati gamta. Tokia buvo naujųjų m¹stytojų teorija. Patys fiziokratai save vadino ekonomistais. Taip XVIII a. viduryje pirm¹ kart¹ buvo pavartotas terminas, paskelbźs apie naujos profesijos gimim¹. Fiziokratai savo programa siekė įveikti: viduramžių atgyvenas kaime, pirklių gildijų monopolinį viešpatavim¹ miesteliuose, neleidusį fermeriams parduoti savo prekes aukštesne kaina ir įsigyti jiems reikalingus dalykus iš pigiausių šaltinių, racionalizuoti fiskalinź sistem¹ suvedant visas rinkliavas ir duokles į vien¹ mokestį nuo žemės grynosios rentos, kuri sudarė, maždaug trečdalį grynojo produkto. Fiziokratų nuomone, tradicinis kaimas turi užleisti viet¹ daugybei klestinčių ūkių, besivystančių savarankiškai, parduodančių savo produkcij¹ aukštomis kainomis. Fiziokratai atmetė ekonominio gyvenimo valstybinį reguliavim¹ ir stojo į liberalizmo bei individualizmo keli¹. Faktiškai ekonominio liberalizmo istorija ir prasideda nuo fiziokratų. Fiziokratai pirmieji aiškiai pabrėžė ūkio reiškinių tarpusavio priklausomybź, apibrėždami vadinamosios ekonominės cirkuliacijos s¹vok¹. Taip pat reikia pastebėti, kad fiziokratų veikaluose esama pirmo rimto mėginimo ekonomikos teorijoje taikyti matematik¹.

Fiziokratų ekonominės teorijos, savo veikalais apėmusios apie dvidešimties metų (1756- 1778) laikotarpį, pradininkas ir šios mokyklos vadovas buvo F. Quesnay (1694-1774 m.). Fiziokratizmo idėjas propagavo: Piere Samuel’is Dupont’as de Nemours’as (1739-1817 m.), Pierre-Paul Mercier’as de la Riviere (dar žinomas kaip Lemercier, 1720-1793 m.); ekscentriškas aristokratas, energingasis markizas Victor’as Riqueti de Mirabeau (1715-1789 m.), talentingas juristas, prokuroras Orleano apygardos centre Guillaime Francais Le Trosne (1728-1780 m.), Abatas Nicholas Baudeau (1730-1792 m.), Kunigas Roubaud’as ir kt. Fiziokratai sudarė ekonomistų “mokykl¹” tikriausia šio žodžio prasme: juos jungė mokymas ir asmeniniai ryšiai, ir jie visada veikė kaip grupė, aukštindami ir gindami vienas kit¹.

Fiziokratai, skirtingai nuo merkantilistų, tyrimus perkėlė iš cirkuliacijos sferos į gamybos sfer¹ ir ėmė analizuoti kapital¹. Jie pirmieji, priėmź R. Cantillon’o teorines idėjas, ir pirmieji, sugebėjź eiti tolyn, vėliau, savo ruožtu, padarydami didelį poveikį A. Smth’ui ir K. Marx’ui.

F. Quesnay pirmuosiuose savo straipsniuose pagr būtinybź pertvarkyti žemės ūkio gamybos organizavimo metodus, ragindamas natūrinį ūkį su primityvia technika, pakeisti stambiais aukštos agrarinės kultūros fermerių ūkiais, dirbančiais rinkai, grindžiamais stambiomis kapitalo investicijomis, ir taikančiais aukšt¹ agrarinź kultūr¹ ir samdom¹ darb¹. Skaičiavimų lentelėje F. Quesnay braižė savo grynojo produkto schem¹ - išskyrė gamybos s¹naudas ir apskaičiavo produkcij¹ po nusidėvėjimo atskaitymo. Tai politinės ekonomijos istorijoje buvo rimtas žingsnis apskaičiuojant gryn¹jį produkt¹.

F. Quesnay savo tyrimų objektu pasirinko žemdirbystź, teigdamas, kad žemės ūkis - vienintelė produktyvi (gamybinė) jėga, duodanti gryn¹jį produkt¹. F. Quesnay tvirtinimu tik žemdirbystėje sukuriamas naujas turtas

Priešingai merkantilistų teiginiams apie nelygius mainus, fiziokratai iškėlė ekvivalentiškų mainų idėj¹. Jau pačiame apibrėžime čia daroma prielaida, kad mainomi dalykai lygiaverčiai. Ekvivalentiškų mainų idėja pasirodė labai vaisinga ir tapo neatskiriama fiziokratinės sistemos dalis. Užsienio prekyb¹ fiziokratai nors ir laikė reikalinga iš bėdos, bet traktavo “neišvengiama blogybe”, neduodančia jokio realaus turto, o vien tik peln¹ pavieniams prekeiviams.

Fiziokratų metodologiniu pagrindu tapo F. Quesnay natūralios tvarkos koncepcija, paskelbta 1765 m. jo veikale Natūrali teisė. Šios koncepcijos juridinis pagrindas yra valstybės fiziniai ir moraliniai dėsniai (įstatymai), ginantys privači¹ nuosavybź, privačius interesus ir užtikrinantys gėrybių reprodukcij¹ bei teising¹ paskirstym¹. Fiziokratai teigė, kad ekonomika yra tarsi sudėtingas mechanizmas, funkcionuojantis nepriklausomai nuo žmogaus valios.

Fiziokratai reikalavo, kad nebūtų dirbtinai mažinamos maisto produktų kainos, kad vidaus ir užsienio prekyba būtų laisva ir dėl to galėtų pasireikšti tobula konkurencija. Pasak fiziokratų, mokesčiai turi būti grindžiami grynosiomis žemės pajamomis. Visa tai - reakcija prieš tų laikų Prancūzijos žemės ūkio nuskurdinim¹.

Fiziokratų mokymas apie natūrali¹ teisź ir natūrali¹ tvark¹ buvo labai svarbus grindžiant fiziokratų teorij¹. Fiziokratų mokymas kėlė idėj¹ dėl visuomenės plėtros objektyvumo ir dėsningumo. Fiziokratai į visuomenź žiūrėjo kaip į gyv¹ visuomeninį organizm¹, o į ekonominį gyvenim¹ - kaip į natūralų proces¹, grindžiam¹ vidiniais dėsningumais.

Vien¹ iš svarbiausių vietų R Quesnay teoriniame palikime bei visoje fiziokratų ekonomikos teorijoje užima mokymas apie gryn¹jį produkt¹, kurį dabar vadiname nacionalinėmis paj. Priešingai nei merkantilistai, fiziokratai grynojo produkto tyrimų sfer¹ perkėlė iš cirkuliacijos sferos į gamybos sfer¹, o tai atvėrė galimybź analizuoti kapitalistinź gamyb¹. Gryn¹jį produkt¹ fiziokratai suprato kaip produkcijos, gaunamos iš žemdirbystės, perteklių, lyginant su gamybos išlaidomis.

F. Quesnay teigė, kad turto kūrimas reiškia jo atnaujinim¹, o vartojimas veda prie materialinių gėrybių naikinimo. Jis manė, kad tauta tuo turtingesnė, kuo daugiau pagamina ir vartoja, bei teigė, kad gamyba ir vartojimas yra glaudžiai susijź.

F. Quesnay daug dėmesio skyrė kaštams, kuriuos sukelia žmonių darbas, užtikrinantis išlaidas gyvenimo reikmėms. Grynasis produktas, F. Quesnay aiškinimu, yra turto likutis, atskaičiavus jo gamybos išlaidas, t. y. kapitalo išlaidas gamybos priemonėms ir darbo jėgai.

Pelno kategorij¹ fiziokratai ignoravo ne tik pramonėje, bet ir žemės ūkyje bei prekyboje. F. Quesnay teigė, kad teisėtai kapital¹ galima gauti tik iš grynojo produkto.

Jie pirmieji politinėje ekonomijoje prakalbo apie produktyvaus darbo požymius, ir nurodė, kad produktyvus darbas - tai darbas, sukuriantis gryn¹jį produkt¹, t. y. pabrėžė fizinį produktyvum¹, materialių gėrybių, o ne piniginių vertybių sukūrim¹.

F. Quesnay pirmasis pamėgino atskirti prekės vartojam¹j¹ vertź ir mainom¹j¹ vertź, teigdamas, jog “reikia skirti gėrybes, kurios turi vartojam¹j¹ vertź, neturėdamos pardavimo vertės, nuo turto, turinčio vartojam¹j¹ ir pardavimo vertź”.

Kalbėdamas apie pinigus, F. Quesnay, laikėsi nominalistinės pinigų teorijos ir teigė, kad jie yra priemonė, palengvinanti mainus, o turtu tampa, taip pat kaip ir prekės, tik dėl savo mainomosios (pardavimo) vertės. Svarbi¹ mokslinź reikšmź turėjo fiziokratų mokymas apie kapital¹. F. Quesnay pirmasis ekonominės minties istorijoje gana giliai teoriškai pagrindė teiginius apie kapital¹ ir tuo pačiu padėjo pagrindus šiai ekonomikos teorijos daliai.

F. Quesnay dar išskyrė fundamentalius avansus, apimančius žemės savininkų vienkartinias išlaidas savo žemei gerinimui. ir suvereno avansus, apimančius vienkartines valstybės kapitalines išlaidas, pavyzdžiui, tiesiant kelius ir tiltus.

F. Quesnay pirmasis politinės ekonomijos istorijoje atliko ūkinio gyvenimo apytakos ratu mokslinź analizź bei panaudojo reprodukcijos, kaip nuolatinio gamybos ir realizavimo proceso, s¹vok¹.

Vienas būdingiausių fiziokratų sistemos aspektų yra jų mokesčių teorija. Valstybei (valdovui) įgyvendinti savo funkcijas reikia lėšų, ir fiziokratai manė, kad jai reikia pakankamai duoti šių lėšų, nesiderint dėl kiekvieno cento, kaip tai daro parlamentarai.

Kalbant apie fiziokratų indėlį į valstybės finansų teorij¹ reikia paminėti V. de Mirabeau veikal¹ Mokesčio teorija, kuriame jis, ypač nepabrėždamas vieningo mokesčio kaip panacėjos, tinkamai pabrėžė administracinių reformų, pajamų iš valstybinio turto, iš monetų kalimo bei iš pašto įstaigos gavimo reikšmź, kalbėjo apie specialaus mokesčio tabako gamybai ir druskai galimybź.

4.2. J.Turgot ekonominė mintis

J.Turgot (1727-1781 m.) tenka ypatinga vieta fiziokratų stovykloje. Jis buvo ne tik F. Quesnay mokinys ir jo idėjų propaguotojas, bet ir sukūrė savo fiziokratinź sistem¹, kurioje dar giliau nei F. Quesnay išnagrinėjo kapitalistinius santykius. J. Turgot prekės vertės pagrindu laikė vartojam¹j¹ vertź, arba daikto naudingum¹, subjektyviai įvertinam¹ pardavėjų ir pirkėjų. Šie subjektyvūs vertinimai, veikiami konkurencijos virsta rinkos kainomis, su kuriomis sutikdavo ir pirkėjai, ir pardavėjai.

J. Turgot šimtui metų į priekį padėjo pagrindus garsiajai naudingumo teorijai, vėliau suvaidinusiai labai svarbų vaidmenį politinėje ekonomikoje. Toliau J. Turgot nagrinėja visuomenės klasinź struktūr¹, pateikia kapitalo ir kapitalistinės visuomenės pajamų analizź, kuri tapo didžiosios dalies XIX a. tyrimų pirmtake. Čia aptartos tokios tems, kaip procentas, santaupos ir investicijos, o taip pat kapitalinė vertė.

Būtent J.Turgot pateikė mintį, kad kiekviename darbe turi įvykti ir įvyksta taip, kad darbininko atlyginimas nukrinta iki to, kiek būtinai reikalinga jo gyvybei išlaikyti. Didelis J. Turgot pasiekimas buvo tai, kad jis atskleidė samdomo darbo genezź. Samdomo darbo atsiradim¹ jis aiškina darbininkų atskyrimu nuo darbo priemonių.

J. Turgot DU priskyrė prie elementų, sudarančių jo pasiūlytos bendrosios ekonominės pusiausvyros sampratos pagrind¹.

Jis išskyrė peln¹, kaip savarankišk¹ pajamų rūšį, kuri¹ gauna įmonininkas - kapitalistas. Tačiau pastar¹jį peln¹ J. Turgot laikė išskaičiavimu iš produktyviosios klasės (fermeriai, valstiečiai, samdomi darbininkai) grynojo produkto, t. y. žemės rentos dalį, nes vieninteliu produktyviu darbu, pagaminančiu daugiau, nei gaunama darbo užmokesčiu, jis laikė žemdirbių darb¹.

J.Turgot iškėlė idėj¹ apie pinigų, išleistų žemės pirkimui, vykdytai pramoninei gamybai ar paskolintų, santykinį pajamingum¹. Jis teigė, kad įvairios paj rūšys linkusios vienodėti. Kapitalo problema buvo viena centrinių J.Turgot veikale Apm¹stymai apie materialinių gėrybių sukūrim¹ ir paskirstym¹.

J. Turgot kapital¹ traktavo kaip sukaupt¹ vertź ir mėgino išsiaiškinti, kas lemia kapitalu gebėjim¹ pačiam save didinti. Kapitalo panaudojimo galimybės pagal J.Turgot: Pirmu kapitalo panaudojimu laikytas žemės (užtikrinančios rentos gavim¹) pirkimas, antru -pramoninių įmonių (duodančių peln¹) įsigijimas, trečiu - stambios žemės ūkio gamybos (garantuo­jančios fermerių peln¹) organizavimas, ketvirtu-prekyba (žadanti prekybinį peln¹), penktu - kreditinės operacijos, skirtos gauti palūkanas (procentus).

J. Turgot išryškino kapitalo susidarymo veiksnius, kaip minėta, akcentuodamas taupum¹ ir žemės grynojo produkto kaupim¹, kuris laikytas pradiniu kaupimo šaltiniu.

J.Turgot pagr kapitalo forma laikė žemdirbystės kapital¹, o pagrindine pridedamosios vertės forma - žemės rent¹.

Brangiųjų metalų (auksinius ir sidabrinius) pinigus J. Turgot aptaria kaip vien¹ iš prekių, pabrėždamas, kad ypač auksas ir sidabras tinka kaldinti monetas, nes jie pagal savo prigimtį tapo visuotine moneta neatsižvelgiant į bet kokius susitarimus ir bet kokius įstatymus.

Būtina paminėti J. Turgot indėlį į Enciklopedij¹, arba Aiškinam¹jį mokslų, menų ir amatų žodyn¹, tarp jų tokius straipsnius, kaip Egzistavimas, Plėtimasis (čia jis pirmasis pavartojo žodį pažanga ta prasme, kaip jis naudojamas šiandien: tobulesnio vystymasis iš ne tokio tobulo).